© 2004 Urantijos Fondas
| Dokumentas 110. Derintojų ryšys su individualiais mirtingaisiais |
Indeksas
Keli versija |
Dokumentas 112. Asmenybės išlikimas |
111:0.1 DIEVIŠKOJO Derintojo buvimas žmogiškajame prote padaro taip, jog nei mokslui, nei filosofijai amžinai bus neįmanoma pasiekti patenkinamo suvokimo apie žmogiškosios asmenybės besivystančią sielą. Morontinė siela yra visatos vaikas ir ją galima pažinti tiktai kosminės įžvalgos ir dvasinio atradimo keliu.
111:0.2 Samprata apie sielą ir viduje gyvenančią dvasią Urantijai nėra nauja; ji dažnai atsirasdavo planetinių tikėjimų įvairiose sistemose. Didelė dalis Rytų tikėjimų, o taip pat ir kai kurie Vakarų tikėjimai suvokė, jog žmogus turi dieviškąjį palikimą, o taip pat ir žmogiškąjį paveldėjimą. Pojūtis, jog papildomai greta išorinio Dievybės buvimo visur yra jos vidinis buvimas, nuo senų laikų buvo daugelio Urantijos religijų dalis. Žmonės ilgą laiką tikėjo, jog yra kažkas, kas auga žmogiškosios prigimties viduje, kažkas gyvybiškai svarbus, kas turi lemtį tęstis už žemiškojo gyvenimo trumpo tarpsnio.
111:0.3 Prieš tai, kada žmogus suvokė, kad jo besivystančią sielą sutvėrė dieviškoji dvasia, buvo manoma, kad ji gyvena įvairiuose fiziniuose organuose—akyse, kepenyse, inkstuose, širdyje, o vėliau, smegenyse. Laukiniai sielą siejo su krauju, kvėpavimu, šešėliais, ir savo paties atvaizdu vandenyje.
111:0.4 Sampratoje apie atmaną indusų mokytojai iš tikrųjų priartėjo prie Derintojo prigimties ir buvimo supratimo, bet jiems nepavyko pamatyti, jog atsirandanti ir potencialiai nemirtinga siela egzistuoja drauge. Tačiau kinai suvokė žmogiškosios būtybės du aspektus, jan ir in, sielą ir dvasią. Egiptiečiai ir daugelis Afrikos genčių taip pat tikėjo dviem faktoriais, ka ir ba; paprastai nebuvo manoma, jog siela būtų ikiegzistencinė, tokia buvo tik dvasia.
111:0.5 Nilo slėnio gyventojai tikėjo, jog kiekvienam individui, kuriam yra jaučiamas palankumas, jam gimstant, ar tuoj po gimimo, yra padovanojama jį sauganti dvasia, kurią jie vadino ka. Jie mokė, jog šita sauganti dvasia su mirtinguoju subjektu pasilieka per visą gyvenimą ir anksčiau už jį pereina į būsimąjį būvį. Ant šventyklos sienų Luksore, kur yra pavaizduotas Amenhotepo III gimimas, mažasis princas yra parodytas ant dievo Nilo rankos, netoli jo yra kitas vaikas, išvaizda tapatus princui, kuris simbolizuoja tą esybę, kurią egiptiečiai vadino ka. Šita skulptūra buvo užbaigta penkioliktajame amžiuje prieš Kristų.
111:0.6 Buvo manoma, jog šis ka yra aukštesnis dvasinis genijus, kuris trokšta susietą mirtingojo sielą vesti į žemiškojo gyvenimo geresnius kelius, bet ypač nori paveikti žmogiškojo subjekto likimą pasibaigus žemiškajam gyvenimui. Kada šito laikotarpio egiptietis mirdavo, tada buvo tikimasi, kad jo ka lauks jo kitame Didžiosios Upės krante. Iš pradžių, buvo manoma, jog tiktai karaliai gali turėti ka, bet netrukus imta tikėti, kad jas turi visi teisingi žmonės. Vienas egiptiečių valdovas, kalbėdamas apie ka, esančią savo širdies viduje, pasakė: “Aš neignoravau jos kalbos; aš bijojau nepaklusti jos nurodymui. Šito dėka aš labai klestėjau; man sekėsi dėl to, jog aš darydavau tai, ką ji man liepdavo daryti; aš pasižymėjau jos vadovavimo dėka.” Daugelis tikėjo, jog ka yra “orakulas, pasiųstas Dievo ir gyvenantis kiekviename žmoguje.” Daugelis tikėjo, kad jie turi “amžinybę praleisti su džiaugsmu širdyje turėdami Dievo, kuris yra jūsų viduje, malonę.”
111:0.7 Urantijos besivystančių mirtingųjų kiekviena rasė turi žodį, ekvivalentišką sielos sąvokai. Daugelis primityviųjų tautų tikėjo, jog siela į pasaulį žvelgia žmogaus akimis; dėl to jie iš tikrųjų taip paniškai bijojo blogos akies piktadarystės. Jie ilgą laiką tikėjo, kad “žmogaus dvasia yra Viešpaties lempa.’’ Rig-Veda sako “Mano protas kalba su mano širdimi.’’
111:1.1 Nors Derintojų darbo prigimtis yra dvasinė, bet visą savo darbą jie turi, neišvengiamai, atlikti remdamiesi intelektualiu pagrindu. Protas yra žmogiškoji dirva, iš kurios dvasinis Pagalbininkas turi išvystyti morontinę sielą, bendradarbiaudamas su asmenybe, kurios viduje gyvena.
111:1.2 Visatų visatos keliuose proto lygiuose yra kosminė vienybė. Intelektualūs savieji aš iš kosminio proto atsiranda didele dalimi panašiai, kaip ūkai atsiranda iš kosminių visatos erdvės energijų. Intelektualių savųjų aš žmogiškajame (todėl asmeniame) lygyje dvasinės evoliucijos potencialas ima viešpatauti, kada mirtingojo protas kyla, dėl žmogiškosios asmenybės dvasinių sugebėjimų drauge ir dėl absoliučios vertybės esybės-esmės kuriančiojo buvimo tokiuose žmogiškuosiuose aš. Bet tokį materialaus proto dvasinį viešpatavimą sąlygoja du patyrimai: Šitas protas turėjo išsivystyti septynių pagalbinių proto dvasių tarnavimo dėka, ir materialusis aš turi pasirinkti bendradarbiavimą su viduje gyvenančiu Derintoju kuriant ir puoselėjant morontinį aš, evoliucinę ir potencialiai nemirtingą sielą.
111:1.3 Materialus protas yra ta arena, kurioje gyvena žmogiškosios asmenybės, save sąmoningai suvokia, priima sprendimus, pasirenka Dievą arba jį apleidžia, įamžina arba sunaikina save.
111:1.4 Materialioji evoliucija jums suteikė gyvybės mechanizmą, jūsų kūną; pats Tėvas jus apdovanojo pačia tyriausia dvasine realybe, kokia tik yra žinoma visatoje, jūsų Minties Derintoju. Bet į jūsų rankas, pavaldus jūsų pačių sprendimams, buvo atiduotas protas, ir būtent proto dėka jūs gyvenate arba mirštate. Būtent šito proto viduje ir su šituo protu jūs priimate tuos moralinius sprendimus, kurie jus įgalina pasiekti panašumo į Derintoją, ir tai yra panašumas į Dievą.
111:1.5 Mirtingas protas yra laikinoji intelekto sistema, paskolinta žmogiškosioms būtybėms naudotis materialaus gyvenimo metu, ir naudodamos šitą protą, jos amžinosios egzistencijos potencialą arba priima arba atmeta. Protas yra beveik viskas, ką jūs turite iš visatos tikrovės, kuri yra pavaldi jūsų valiai, o siela—morontinis savasis aš—ištikimai pavaizduos žemiškųjų sprendimų, kuriuos priima mirtingasis aš, derlių. Žmogiškoji sąmonė švelniai atsiremia į elektrocheminį mechanizmą apačioje ir subtiliai paliečia dvasinę-morontinę energetinę sistemą viršuje. Žmogiškoji būtybė per savo mirtingąjį gyvenimą sąmoningai iki galo niekada nesuvokia nė vienos iš šitų dviejų sistemų; dėl to ji turi dirbti protu, kurį ji sąmoningai suvokia. Ir išlikimą užtikrina būtent ne tiek tai, ką protas suvokia, kiek tai, ką protas trokšta suvokti; ne tiek tai, kuo protas yra, kiek tai, kuo protas siekia būti, būtent tai ir sudaro dvasinį tapatumą. Ne tiek tai, jog žmogus sąmoningai suvokia Dievą, kiek tai, jog žmogus trokšta Dievo, būtent tai ir yra kilimo visatoje priežastis. Nėra tiek svarbu, kas jūs esate šiandien, kiek yra svarbu tai, kuo jūs tampate diena iš dienos ir amžinybėje.
111:1.6 Protas yra kosminis instrumentas, kurio pagalba žmogiškoji valia gali groti naikinimo neharmoningą melodiją arba kurio dėka ta pati žmogiškoji valia gali groti susitapatinimo su Dievu ir iš to atsirandančio amžinojo išlikimo nuostabiąsias melodijas. Derintojas, padovanotas žmogui, iš esmės yra nepasiduodantis blogiui ir negalintis padaryti nuodėmės, bet iškrypėliškos ir savanaudiškos žmogiškosios valios nuodėmingos machinacijos mirtingojo protą iš tikrųjų gali persukti, iškreipti, ir padaryti blogą ir bjaurų. Lygiai taip šitas protas gali būti paverstas kilniu, gražiu, teisingu, ir geru—iš tikrųjų didingu—sutinkamai su Dievą pažįstančios žmogiškosios būtybės dvasios apšviesta valia.
111:1.7 Evoliucinis protas tiktai tada yra visiškai tvirtas ir patikimas, kada pats pasireiškia dviemis kosminio intelektualumo kraštutinėmis formomis—kada būna visiškai mechaninis ir kada yra visiškai sudvasintas. Tarp grynos mechaninės kontrolės ir tikros dvasinės prigimties intelektualių kraštutinumų įsiterpia ta milžiniška grupė besivystančių ir kylančių protų, kurių stabilumas ir ramybė priklauso nuo asmenybės pasirinkimo ir susitapatinimo su dvasia.
111:1.8 Bet žmogus savo valios Derintojui neatiduoda pasyviai, vergiškai. Greičiau jis iš tikrųjų pasirenka aktyviai, aiškiai, ir bendradarbiaudamas atsiduoti Derintojo vedimui, kada ir kaip toks vedimas sąmoningai skiriasi nuo natūralaus mirtingojo proto troškimų ir impulsų. Derintojai manipuliuoja, bet niekada žmogaus proto nevaldo prieš jo valią; Derintojams žmogiškoji valia yra aukščiausia. Ir jie taip į ją atsižvelgia ir ją gerbia tuo metu, kada stengiasi pasiekti minties suderinimo ir charakterio transformavimo dvasinius tikslus besivystančio žmogiškojo intelekto beveik beribėje arenoje.
111:1.9 Protas yra jūsų laivas, Derintojas yra jūsų locmanas, žmogiškoji valia yra kapitonas. Mirtingojo laivo šeimininkas turėtų turėti išminties pasitikėti dieviškuoju locmanu, kad kylančiąją sielą nuplukdytų į amžinojo išlikimo morontijos prieplaukas. Tiktai savanaudiškumu, tinginyste, ir nuodėmingumu žmogaus valia gali atstumti tokio mylinčio locmano vadovavimą ir galiausiai sudaužyti mirtingojo karjerą į paminto gailestingumo blogio seklumas ir į apkabintos nuodėmės uolas. Jums sutikus, šitas ištikimasis locmanas nugabens jus saugiai per laiko barjerus ir erdvės kliūtis į dieviškojo proto patį šaltinį ir dar toliau, net iki Derintojų Tėvo Rojuje.
111:2.1 Visose kosminio intelekto proto funkcijose, proto visuma viešpatauja atskirų intelektualių funkcijų atžvilgiu. Protas, iš esmės, yra funkcinė vienybė; todėl iš tiesų visada protas demonstruoja šitą sudėtinę vienybę, net ir tada, kada tam trukdo ir kliūtis stato klystančio savojo aš neišmintingi veiksmai ir sprendimai. Ir šitoji proto vienybė pastoviai siekia dvasinio susiderinimo visuose lygiuose, kuriuose jis bendrauja su savaisiais aš, turinčiais valios orumą ir kilimo išskirtines teises.
111:2.2 Mirtingojo žmogaus materialus protas yra tos kosminės audimo staklės, kuriose yra morontinis audeklas, kuriame vidinis Minties Derintojas išaudžia ilgalaikių vertybių ir dieviškųjų prasmių visatos charakterio dvasinius raštus—po mirties išliekančią galutiniojo likimo ir nesibaigiančios karjeros sielą, potencialų užbaigtąjį.
111:2.3 Žmogiškoji asmenybė yra tapatinama su protu ir dvasia, kuriuos materialiame kūne gyvybė laiko drauge funkcinio ryšio dėka. Šitas veikiantis tokio proto ir dvasios ryšys nesukuria proto ir dvasios savybių ar požymių kokios nors kombinacijos, bet vietoje šito atsiranda visiškai nauja, originali, ir unikali visatos vertybė, potencialiai turinti amžiną išlikimą, siela.
111:2.4 Tokios nemirtingos sielos evoliuciniame sukūrime yra trys, o ne du faktoriai. Šitie trys morontinės žmogiškosios sielos antecedentai yra:
111:2.5 1. Žmogiškasis protas ir visos kosminės įtakos, ankstesnės už jį ir veikiančios jį.
111:2.6 2. Dieviškoji dvasia, gyvenanti šitame žmogiškajame prote, ir visi potencialai, neatskiriami nuo tokio absoliutaus dvasingumo fragmento, drauge su visais susietais dvasiniais poveikiais ir faktoriais žmogiškajame gyvenime.
111:2.7 3. Ryšys tarp materialaus proto ir dieviškosios dvasios, kuris pažymi tokią vertybę ir turi tokią prasmę, kokių nesurandama nė viename iš faktorių, kurie sudaro tokį susivienijimą. Šito unikalaus ryšio tikrovė nėra nei materiali, nei dvasinė, ji yra morontinė. Tai yra siela.
111:2.8 Tarpiniai tvariniai šitą besivystančią žmogaus sielą seniai pavadino viduriniuoju protu, priešpastatydami jį žemesniajam arba materialiam protui ir aukštesniajam arba kosminiam protui. Šitas vidurinysis protas yra tikrai morontinis reiškinys, kadangi jis egzistuoja sferoje tarp to, kas yra materialus, ir to, kas yra dvasinis. Tokios morontinės evoliucijos potencialas yra neatsiejamas nuo tų dviejų visuotinių proto akstinų: nuo tvarinio ribinio proto impulso pažinti Dievą ir pasiekti Kūrėjo dieviškumą, ir nuo Kūrėjo begalinio proto impulso pažinti žmogų ir įgauti tvarinio patyrimą.
111:2.9 Šita nemirtingos sielos vystymo dieviškoji transakcija tampa įmanoma, nes mirtingas protas yra, pirma, asmenis ir, antra, turi ryšį su viršgyvulinėmis realybėmis; jis turi kosminio tarnavimo viršmaterialų sugebėjimą, kuris užtikrina mirtingos prigimties, galinčios priimti moralius sprendimus, evoliuciją, šituo įgyvendindamas bona fide kūrybinį ryšį su susietomis su juo dvasinio tarnavimo formomis ir su viduje gyvenančiu Minties Derintoju.
111:2.10 Žmogiškojo proto tokio kontaktinio dvasinimo neišvengiamas rezultatas yra palaipsnis sielos gimimas, bendras palikuonis, sukuriamas pagalbinės proto dvasios, kurią valdo žmogiškoji valia, trokštanti pažinti Dievą, dirbanti drauge su visatos dvasinėmis jėgomis, kurias kontroliuoja visos kūrinijos paties Dievo tikrasis fragmentas—Paslaptingasis Pagalbininkas[1]. Ir tokiu būdu iš tiesų savojo aš materiali ir mirtinga tikrovė pranoksta fizinio gyvybės mechanizmo žemiškuosius apribojimus ir pasiekia naują išraišką ir naują tapatumą atsirandančioje priemonėje savojo aš tęstinumui, morontinę ir nemirtingą sielą.
111:3.1 Mirtingo proto klaidos ir žmogiškojo elgesio suklydimai gali smarkiai uždelsti sielos evoliuciją, nors visa tai negali nuslopinti tokio morontinio reiškinio, kada kartą jį jau pradėjo viduje gyvenantis Derintojas, tvarinio valiai pritarus. Tačiau bet kuriuo laiku iki mirtingojo mirties ta pati materiali ir žmogiškoji valia turi galią anuliuoti tokį pasirinkimą ir atmesti išlikimą. Net ir po mirties išlikęs kylantysis mirtingasis vis dar išsaugo šitą pasirinkimo išskirtinę teisę amžinąjį gyvenimą atstumti; bet kuriuo metu iki susiliejimo su Derintoju šis besivystantis ir kylantis tvarinys gali nuspręsti Rojaus Tėvo valią apleisti. Susiliejimas su Derintoju pažymi tą faktą, jog kylantis mirtingasis amžinai ir be išlygų nusprendė vykdyti Tėvo valią.
111:3.2 Gyvenimo materialiame kūne metu besivystanti siela yra įgalinta mirtingojo proto viršmaterialius sprendimus pastiprinti. Siela, būdama viršmateriali, pati savaime neveikia žmogiškojo patyrimo materialiame lygyje. Taip pat šita ikidvasinė siela, nebendradarbiaudama su Dievybės kokia nors dvasia, tokia kaip Derintojas, negali veikti aukštesniame negu morontiniame lygyje. Taip pat siela nepriima galutinių sprendimų tol, kol mirtis arba pervedimas jos neatskiria nuo materialaus susivienijimo su mirtingojo protu, išskyrus tuos atvejus, kada šitas materialus protas tokią galią laisva valia ir su noru deleguoja tokiai su juo funkciškai susietai morontinei sielai. Gyvenimo metu mirtingojo valia, asmenybės galia pasirinkti sprendimą, yra materialaus proto grandinėse; žemiškajam mirtingojo augimui tęsiantis, šitas savasis aš, su savo neįkainojamomis pasirinkimo galiomis, vis didesne dalimi yra tapatinamas su iškylančia morontinės-sielos esybe; po mirties ir po prisikėlimo gyvenamajame pasaulyje, žmogiškoji asmenybė yra visiškai sutapatinama su morontiniu savuoju aš. Tokiu būdu siela yra asmenybės tapatybės būsimosios morontinės priemonės embrionas.
111:3.3 Šitos nemirtingos sielos prigimtis iš pradžių yra visiškai morontinė, bet ji turi tokį potencialą vystymuisi, jog būtinai pakyla iki tikrųjų dvasinių lygių, kada yra pasiekiama susiliejimo vertybė su Dievybės dvasiomis, paprastai su Visuotinio Tėvo ta pačia dvasia, kuri ir pradėjo tokį kūrybinį reiškinį tvarinio proto viduje.
111:3.4 Tiek žmogiškasis protas, tiek dieviškasis Derintojas besivystančios sielos buvimą ir skirtingą prigimtį sąmoningai suvokia—Derintojas suvokia iki galo, protas suvokia iš dalies. Siela vis didesniu laipsniu ima sąmoningai suvokti tiek protą, tiek Derintoją kaip susietas tapatybes, proporcingai savo pačios evoliuciniam augimui. Siela įgauna tiek žmogiškojo proto, tiek dieviškosios dvasios savybių, bet ji nepaliaujamai vystosi link to, kad augtų dvasinė kontrolė ir dieviškasis viešpatavimas, puoselėdama tokį proto veikimą, kurio prasmės stengiasi susiderinti su tikrąja dvasine vertybe.
111:3.5 Mirtingojo karjera, sielos evoliucija, yra ne tiek išbandymas, kiek švietimas. Įtikėjimas į aukščiausiųjų vertybių išlikimą yra religijos šerdis; tikrąjį religinį patyrimą sudaro aukščiausiųjų vertybių ir kosminių prasmių sąjunga kaip visuotinės tikrovės suvokimas.
111:3.6 Protas pažįsta kiekybę, tikrovę, prasmes. Bet kokybė—vertybė—yra jaučiama. Tas, kas jaučia, yra proto, kuris pažįsta, ir susietos dvasios, kuri tikrovizuoja, bendras kūrinys.
111:3.7 Tiek, kiek žmogaus besivystančią morontinę sielą persmelkia tiesa, grožis, ir gėris kaip Dievo-sąmonės vertybės suvokimas, tiek tokia atsirandanti būtybė tampa nesunaikinama. Jeigu žmogaus besivystančioje sieloje amžinųjų vertybių neišlieka, tuomet mirtingojo egzistencija neturi prasmės, o pats gyvenimas yra tragiška iliuzija. Bet tai yra amžiams tiesa: Ką jūs pradėsite laike, tą garantuotai užbaigsite amžinybėje—jeigu tą užbaigti verta.
111:4.1 Suvokimas yra intelektualus procesas, kada iš išorinio pasaulio gautiems jutiminiams įspūdžiams yra pritaikomi individo atmintyje esantys modeliai. Supratimas reiškia, jog šitie suvokti jutiminiai įspūdžiai ir su jais susiję atminties modeliai yra suvienyti ir organizuoti į dinamišką principų tinklą.
111:4.2 Prasmės kyla iš suvokimo ir supratimo suderinimo. Prasmės neegzistuoja visiškai jutiminiame arba materialiame pasaulyje. Prasmės ir vertybės yra suvokiamos tiktai žmogiškojo patyrimo vidinėse arba viršmaterialiose sferose.
111:4.3 Tikrosios civilizacijos visas vystymasis gimsta šitame vidiniame žmonijos pasaulyje. Būtent tiktai vidinis gyvenimas yra iš tikrųjų kūrybinis. Vargu ar civilizacija gali progresuoti, kada bet kurios kartos didžioji dauguma jaunimo savo interesus ir energiją paskiria jutiminio arba išorinio pasaulio materialistiniams siekiams.
111:4.4 Vidinis ir išorinis pasauliai turi skirtingus vertybių rinkinius. Bet kuri civilizacija atsiduria pavojuje, kada trys ketvirtadaliai jos jaunimo imasi materialistinių profesijų ir atsiduoda išorinio pasaulio jutiminės veiklos siekiams. Civilizacija yra pavojuje, kada jaunimas ignoruoja susidomėjimą etika, sociologija, eugenika, filosofija, menais, religija, ir kosmologija.
111:4.5 Tiktai viršsąmoninio proto, kada jis ribojasi su žmogiškojo patyrimo dvasinėmis sferomis, aukštesniuose lygiuose tikrai jūs galite surasti tas aukštesnes sampratas drauge su veiksmingais pagrindiniais modeliais, kurie prisidės prie geresnės ir ilgalaikiškesnės civilizacijos sukūrimo. Asmenybė yra savaime kūrybinga, bet šitaip ji veikia tiktai vidiniame individo gyvenime.
111:4.6 Sniego kristalai visada yra šešiakampės formos, bet niekada nebūna dviejų vienodų. Vaikai atitinka tipus, bet nėra dviejų, kurie būtų lygiai tokie patys, net ir dvynių atveju. Asmenybė atitinka kokį nors tipą, bet visada ji yra unikali.
111:4.7 Laimė ir džiaugsmas kyla vidiniame gyvenime. Jūs negalite patirti tikro džiaugsmo būdamas visai vienas. Atsiskyrėliškas gyvenimas yra pražūtingas laimei. Net šeimos ir nacijos gyvenimu džiaugtųsi daugiau, jeigu juo dalintųsi su kitomis šeimomis ir nacijomis.
111:4.8 Jūs negalite iki galo valdyti išorinio pasaulio—aplinkos. Būtent jūsų vidinio pasaulio kūrybingumas didžiausiu laipsniu yra pavaldus jūsų reguliavimui, nes ten jūsų asmenybė yra taip smarkiai išvaduota iš tų pančių, kuriuos uždeda antecedentinio priežastingumo dėsniai. Su asmenybe yra susieta ribota valios nepriklausomybė.
111:4.9 Kadangi šitas žmogaus vidinis gyvenimas yra iš tikrųjų kūrybinis, tai kiekvienam asmeniui tenka apsisprendimo atsakomybė, ar šitas kūrybingumas bus spontaniškas ir visiškai atsitiktinis arba jis bus valdomas, nukreipiamas, ir konstruktyvus. Kaip gali kūrybinė vaizduotė sukurti vertus vaisius, kada toji arena, kurioje ji veikia, jau yra pripildyta prietarų, neapykantos, baimės, apmaudo, keršto, ir fanatiškumo?
111:4.10 Idėjos gali kilti dėl išorinio pasaulio akstinų, bet idealai gimsta tiktai vidinio pasaulio kūrybinėse sferose. Šiandien pasaulio nacijoms vadovauja žmonės, kurie turi gausybę idėjų, bet jie yra nuskurdę idealais. Šitai paaiškina, kodėl egzistuoja skurdas, skyrybos, karai, ir rasinė neapykanta.
111:4.11 Štai kokia yra problema: Jeigu laisvos valios žmogus yra apdovanotas kūrybingumo galiomis vidiniame žmoguje, tuomet mes turime suvokti, jog laisvos valios kūrybingumas apima griovimo laisva valia potencialą. Ir kada kūrybingumas yra nukreipiamas į griovimą, tada jūs akis į akį susiduriate su blogio ir nuodėmės niokojimu—priespauda, karais, ir griovimu. Blogis yra kūrybingumo šališkumas, kuris turi polinkį į suskaidymą ir galiausiai į sunaikinimą. Bet koks konfliktas yra blogis tuo, kad jis trukdo vidinio gyvenimo kūrybiniam veikimui—tai yra pilietinio karo rūšis asmenybėje.
111:4.12 Vidinis kūrybingumas prisideda prie charakterio sutaurinimo asmenybės integravimo ir savojo aš suvienijimo dėka. Visiems laikams tai yra teisinga: Praeities pakeisti negalima; vidinio savojo aš dabartinio kūrybingumo tarnystės dėka galima pakeisti tiktai ateitį.
111:5.1 Dievo valios vykdymas yra nei daugiau, nei mažiau kaip išraiška tvarinio noro dalintis vidiniu gyvenimu su Dievu—su tuo pačiu Dievu, kuris tokį vidinės prasmės-vertybės tvarinio gyvenimą padarė įmanomu. Dalintis reiškia būti panašiu į Dievą—būti dievišku. Dievas viskuo dalinasi su Amžinuoju Sūnumi ir Begaline Dvasia, tuo tarpu jie, savo ruožtu, viskuo dalinasi su visatų dieviškaisiais Sūnumis ir dvasinėmis Dukromis.
111:5.2 Dievo imitavimas yra raktas į tobulumą; jo valios vykdymas yra išlikimo paslaptis ir tobulumo paslaptis išlikime.
111:5.3 Mirtingieji gyvena Dieve, ir Dievas tokiu būdu panoro gyventi mirtinguosiuose. Kaip žmonės patiki save jam, taip ir jis patikėjo - ir pirmas - dalelę savęs žmogiškajai valiai.
111:5.4 Ramybė šitame gyvenime, išlikimas mirtyje, tobulumas kitame gyvenime, tarnystė amžinybėje—visa tai yra pasiekta (dvasioje) dabar, kada tvarinio asmenybė sutinka—pasirenka—kad tvarinio valia paklustų Tėvo valiai. Ir Tėvas jau pasirinko tai, jog savo paties fragmentą padarytų pavaldų tvarinio asmenybės valiai.
111:5.5 Toks tvarinio pasirinkimas nėra valios atidavimas. Tai yra valios pašventimas, valios išplėtimas, valios pašlovinimas, valios tobulinimas, ir toks pasirinkimas pakelia tvarinio valią iš žemiškosios reikšmės lygio į aukštesnę būseną, kurioje ta tvarinio sūnaus asmenybė artimai bendrauja su dvasinio Tėvo asmenybe.
111:5.6 Šitas Tėvo valios pasirinkimas yra mirtingojo žmogaus dvasiškai surastas dvasinis Tėvas, nors turi praeiti amžius prieš tai, kai sūnus tvarinys galės realiai stovėti Rojuje Dievo tikroje akivaizdoje. Šitą pasirinkimą sudaro ne tiek tvarinio valios paneigimas—“Ne manoji valia, bet tavoji valia tebūnie”—kiek tvarinio teigiamas patvirtinimas: “Būtent tokia yra manoji valia, kad būtų tavoji valia[2].” Ir jeigu toks sprendimas yra priimtas, tai anksčiau ar vėliau Dievą pasirenkantis sūnus pasieks vidinę sąjungą (susiliejimą) su viduje gyvenančiu Dievo fragmentu, tuo tarpu tas pats tobulėjantis sūnus aukščiausiąjį asmenybės pasitenkinimą atras žmogaus asmenybės ir savo Sutvėrėjo asmenybės garbinimo komunijoje; dviejų asmenybių, kurių kūrybinės savybės amžinai susijungė savanoriškame išraiškos abipusiškume—gimstant kitai žmogaus valios ir Dievo valios amžinai partnerystei.
111:6.1 Didelė dalis mirtingojo žmogaus žemiškųjų vargų kyla dėl jo dvigubo ryšio su kosmosu. Žmogus yra gamtos dalis—jis egzistuoja gamtoje—ir vis tik jis sugeba pranokti gamtą. Žmogus yra ribinis, bet jo viduje gyvena begalybės kibirkštis. Tokia duali padėtis ne tiktai suteikia potencialą blogiui, bet taip pat sukuria daug visuomeninių ir moralinių situacijų, kuriose yra daug neužtikrintumo ir nemažai nerimo.
111:6.2 Toji drąsa, kurios reikia tam, kad būtų vykdomas gamtos užkariavimas ir kad būtų nugalimas savasis aš, yra tokia drąsa, kuri gali neatsispirti pagundoms pasipuikuoti savuoju aš. Tas mirtingasis, kuris gali pranokti savąjį aš, gali pasiduoti vilionei sudievinti savo paties savimonę. Mirtingojo dilemą sudaro dvigubas faktas, tai, jog žmogus yra susietas su gamta, nors tuo pačiu metu jis turi unikalią laisvę—dvasinio pasirinkimo ir veiksmo laisvę. Materialiuose lygiuose žmogus yra priklausomas nuo gamtos, tuo tarpu dvasiniuose lygiuose jis triumfuoja prieš gamtą ir prieš visus dalykus, kurie yra laikini ir ribiniai. Toks paradoksas yra neatskiriamas nuo pagundos, potencialaus blogio, sprendimo klaidų, ir kada savasis aš tampa išdidžiu ir įžūliu, tada gali išsivystyti nuodėmė.
111:6.3 Nuodėmės problema nėra savaime egzistuojanti ribiniame pasaulyje. Ribiškumo faktas nėra blogis ar nuodėmė. Ribinį pasaulį sutvėrė begalinis Kūrėjas—tai yra jo dieviškųjų Sūnų rankų darbas—ir dėl to jis turi būti geras[3]. Būtent klaidingas panaudojimas, neteisingas konstatavimas, ir iškraipymas to, kas yra ribinis, pagimdo blogį ir nuodėmę.
111:6.4 Dvasia gali valdyti protą; šitaip protas gali kontroliuoti energiją. Bet protas gali kontroliuoti energiją tiktai pats išmintingai manipuliuodamas metamorfozinius potencialus, kurie yra neatskiriami nuo fizinių sferų priežasčių ir pasekmių matematinio lygio. Tvarinio protas iš prigimties energijos nekontroliuoja; tai yra Dievybės išskirtinė teisė. Bet tvarinio protas gali manipuliuoti ir tikrai manipuliuoja energiją, tiesiog tiek, kiek jis tampa fizinės visatos energijos paslapčių šeimininku.
111:6.5 Kada žmogus pageidauja modifikuoti fizinę tikrovę, nesvarbu, ar ta tikrovė būtų jis pats, ar jo aplinka, tą jam padaryti pavyksta tokiu laipsniu, kokiu laipsniui jis yra atradęs būdus ir priemones, kaip kontroliuoti materiją ir reguliuoti energiją. Nepadedamas protas yra nepajėgus paveikti ką nors materialaus, išskyrus savo paties fizinį mechanizmą, su kuriuo jis yra neišvengiamai susietas. Bet kūno mechanizmą panaudodamas išmintingai, protas gali sukurti kitus mechanizmus, net energetinius ryšius ir gyvus ryšius, kuriuos pritaikydamas šitas protas gali vis labiau kontroliuoti ir net valdyti savo fizinį lygį visatoje.
111:6.6 Mokslas yra faktų šaltinis, o protas negali veikti be faktų. Išminties statinyje jie yra statybiniai blokai, kuriuos drauge sucementuoja gyvenimo patyrimas. Žmogus Dievo meilę gali surasti be faktų, ir Dievo dėsnius žmogus gali atrasti be meilės, bet niekada žmogus negali pradėti suvokti Pirmojo Šaltinio ir Centro begalinės simetrijos, dieviškosios harmonijos, ir visaapimančios prigimties nuostabios pilnatvės tol, kol jis nebus suradęs dieviškojo įstatymo ir dieviškosios meilės ir kol patyrimu nebus jų suvienijęs savo paties besivystančioje kosminėje filosofijoje.
111:6.7 Materialių žinių išplėtimas leidžia pasiekti didesnį idėjų prasmių ir idealų vertybių intelektualų suvokimą. Žmogiškoji būtybė tiesą gali surasti savo pačios patyrime, bet jai yra reikalingos aiškios realybės žinios tam, kad pritaikytų savo asmeninį tiesos atradimą negailestingai praktiškiems kasdienio gyvenimo poreikiams.
111:6.8 Tai tiesiog yra natūralu, jog mirtingąjį žmogų turėtų varginti nesaugumo jausmai, kada jis į save žvelgia kaip į neatskiriamai susietą su gamta, nors jis turi dvasinių galių visiškai pranokstančių visus žemiškuosius ir ribinius dalykus. Tiktai religinis įsitikinimas—gyvasis įtikėjimas—žmogui gali būti atrama, kada kyla tokios sunkios ir gluminančios problemos.
111:6.9 Iš visų tų pavojų, kurie užgriūna žmogaus mirtingąją prigimtį ir sukelia pavojų jo dvasiniam vientisumui, didžiausias yra puikybė. Drąsa yra šauni, bet egoizmas yra tuščiagarbis ir savižudiškas. Protingas pasitikėjimas savimi neturi būti smerkiamas. Žmogaus sugebėjimas pranokti save patį yra tas vienintelis dalykas, kuris jį išskiria iš gyvūnų karalijos.
111:6.10 Pasipuikavimas yra apgaulingas, apsvaiginantis, ir gimdantis nuodėmę, nesvarbu, ar jį turėtų individas, grupė, rasė, ar nacija. Tiesiogine prasme tai yra tiesa, “Puikybė būna prieš nuopuolį[4].”
111:7.1 Nežinia drauge su saugumu yra Rojaus jaudinančio patyrimo esmė—nežinia laike ir prote, nežinia, susijusi su atsiskleidžiančio kilimo į Rojų įvykiais; saugumas dvasioje ir amžinybėje, saugumas sūnaus tvarinio beribiame pasitikėjime Visuotinio Tėvo dieviškąja užuojauta ir begaline meile; nežinia kaip visatos nepatyręs pilietis; saugumas kaip kylantis sūnus visagalio, visaišminčio, ir visus mylinčio Tėvo visatos gyvenamosiose buveinėse[5].
111:7.2 Gal galėčiau jums patarti, jog atkreiptumėte dėmesį į Derintojo ištikimo šauksmo jūsų sielai tolimą aidą? Viduje gyvenantis Derintojas negali sustabdyti ar net materialiai pakeisti jūsų laiko karjeros kovos; Derintojas negali sumažinti gyvenimo sunkumų, kada jūs keliaujate tolyn per šitą įtempto triūso pasaulį. Dieviškasis vidinis gyventojas gali tiktai kantriai laukti tuo metu, kada jūs kovojate mūšyje dėl gyvenimo, kaip jis yra nugyvenamas jūsų planetoje; bet jūs galėtumėte, jeigu tik leistumėte—kada jūs dirbate ir nerimaujate, kada jūs kovojate ir sunkiai triūsiate—drąsiajam Derintojui kovoti su jumis ir už jus. Jūs galėtumėte būti taip paguostas ir įkvėptas, taip sužavėtas ir suintriguotas, jeigu tik jūs leistumėte Derintojui nuolat atskleisti jūsų dabartinio materialaus pasaulio visos šitos sunkios, stiprėjančios kovos su kasdienėmis problemomis tikrojo motyvo, galutinio siekio, ir amžinojo tikslo paveikslą.
111:7.3 Kodėl jūs nepadedate Derintojui atlikti savo užduoties, kad jis galėtų jums parodyti visų šitų įtemptų materialių pastangų dvasinę kopiją? Kodėl jūs neleidžiate Derintojui jus sustiprinti kosminės galios dvasinėmis tiesomis tuo metu, kada rungiatės su tvarinio egzistencijos žemiškaisiais sunkumais? Kodėl jūs neskatinate dieviškojo padėjėjo, kad jis pakeltų jums nuotaiką aiškia vizija apie visatinio gyvenimo amžinąjį požiūrį, kada jūs žvelgiate suglumę į praeinančios valandos problemas? Kodėl jūs atsisakote to, kad jus apšviestų ir įkvėptų visatos požiūris, nors jūs sunkiai plušate apsupti laiko kliūčių ir nežinote, ko griebtis netikrumų labirinte, kuris gaubia jūsų mirtingojo gyvenimo kelionę? Kodėl jums neleidus, jog Derintojas jūsų mąstymą sudvasintų, nors jūsų kojos ir turi žengti materialiais žemiškųjų pastangų keliais?
111:7.4 Urantijos aukštesnės žmogiškosios rasės yra sudėtingai sumaišytos; jos yra daugelio rasių ir įvairios kilmės palikuonių mišinys. Šita sudėtinga prigimtis nepaprastai apsunkina Pagalbininkų veiksmingą darbą gyvenimo metu ir aiškiai padidina problemų kiekį po mirties tiek Derintojui, tiek sargui serafimui. Ne taip seniai aš buvau Salvingtone ir girdėjau likimo sargą, pateikiantį oficialų pareiškimą, pateisinantį tarnavimo savo mirtingajam subjektui sunkumus. Šitas serafimas sakė:
111:7.5 ‘‘Didžioji dalis mano sunkumų buvo dėl nesibaigiančio konflikto tarp mano subjekto dvigubos prigimties: siekio akstinui priešinosi gyvuliškas tingumas; labiau išsivysčiusios tautos idealams trukdė menkesnės rasės instinktai; didžiojo proto aukštesniems tikslams prieštaravo primityvaus paveldėjimo akstinas; Pagalbininko įžvalgos ilgalaikiam požiūriui priešinosi laiko tvarinio trumparegiškumas; kylančios būtybės progresinius planus modifikavo materialios prigimties troškimai ir norai; visatos proto blyksnius stabdė besivystančios rasės cheminiai-energetiniai mandatai; angelų raginimui priešinosi gyvulio emocijos; intelekto lavinimą naikino instinkto polinkiai; individo patyrimui priešinosi rasės sukaupti polinkiai; viso to, kas yra geriausia, tikslus užgožė pasislinkimas į tai, kas yra blogiausia; genijaus skrydį žlugdė vidutinybės trauka; gėrio žengimą į priekį uždelsė blogio inercija; grožio meną supurvino blogio buvimas; sveiką žvalumą padarė neveiksmingu ligos silpnumas; įtikėjimo fontaną užteršė baimės nuodai; džiaugsmo šaltinį apkartino liūdesio vandenys; jaudinančio laukimo džiugesį pakeitė įgyvendinimo kartėlis; gyvenimo džiaugsmams visą laiką grasino mirties skausmas. Koks gyvenimas ir kokioje planetoje! Ir vis tik, dėl Minties Derintojo nuolat esančios pagalbos ir raginimo, šita siela tikrai pasiekė pakankamą laimės ir sėkmės laipsnį ir net dabar yra pakilusi į mansonijos nuosprendžių sales.”
111:7.6 [Pateikta Orvontono Atsiskyrusiojo Žinianešio.]
| Dokumentas 110. Derintojų ryšys su individualiais mirtingaisiais |
Indeksas
Keli versija |
Dokumentas 112. Asmenybės išlikimas |