© 2004 Urantijos Fondas
| Dokumentas 144. Gilbojoje ir Dekapolyje |
Indeksas
Keli versija |
Dokumentas 146. Pirmoji pamokslavimo kelionė Galilėjoje |
145:0.1 JĖZUS ir apaštalai atvyko į Kapernaumą antradienio vakarą, sausio 13-ąją[1]. Kaip paprastai, savąją būstinę jie įsirengė Zabediejaus namuose Betsaidoje. Dabar, kada Jonas Krikštytojas buvo nužudytas, Jėzus pasiruošė pradėti pirmąją atvirą ir viešą pamokslavimo kelionę Galilėjoje. Žinia apie Jėzaus sugrįžimą sparčiai apskriejo visą miestą, ir ankstų kitos dienos rytą, Jėzaus motina Marija išskubėjo į Nazaretą aplankyti savo sūnaus Juozapo.
145:0.2 Trečiadienį, ketvirtadienį, ir penktadienį Jėzus praleido Zabediejaus namuose mokydamas savo apaštalus, ruošdamas juos pirmajai plačiai viešo pamokslavimo kelionei. Jis taip pat priėmė ir mokė daugelį nuoširdžiai besidominčių apsilankiusiųjų tiek po vieną, tiek ir grupėmis. Per Andriejų, jis susitarė kalbėti sinagogoje ateinančio Sabato dieną.
145:0.3 Vėlyvą penktadienio vakarą Jėzaus jauniausioji sesutė, Rūta, slaptai aplankė jį. Jie drauge praleido beveik valandą laivelyje, išmetusiame inkarą netoli kranto. Nė viena žmogiškoji būtybė niekada nesužinojo apie šitą apsilankymą, išskyrus Joną Zabediejų, o jis buvo perspėtas apie tai nepasakoti nė vienam žmogui. Rūta buvo vienintelis Jėzaus šeimos narys, kuris atkakliai ir nepalenkiamai tikėjo į jo žemiškosios misijos dieviškumą nuo savo dvasinės sąmonės ankstyviausiųjų laikų per visą jo kupiną įvykių tarnystę, mirtį, prisikėlimą, ir pakilimą; ir galiausiai ji iškeliavo į pasaulius anapus niekada nesuabejojusi dėl savojo tėvo-brolio misijos materialiame kūne viršgamtinio pobūdžio. Mieloji Rūtelė buvo pagrindinė Jėzaus paguoda, kas susiję su jo žemiškąja šeima, per visą jo teismo, atstūmimo, ir nukryžiavimo sunkų išbandymą.
¶ 1. SUŽVEJOTOS ŽUVYS
145:1.1 Tos pačios savaitės penktadienio rytą, kuomet Jėzus mokė jūros pakrantėje, žmonės susigrūdo prie jo taip arti vandens pakraščio, kad jis davė ženklą keliems žvejams, buvusiems netoli valtyje, jog šie ateitų jam į pagalbą. Įlipęs į laivą, jis susirinkusias minias toliau mokė ilgiau negu dvi valandas[2]. Šita valtis turėjo “Simono” pavadinimą; tai buvo ankstesnis Simono Petro žvejybos laivelis, ir jį savo rankomis buvo padaręs Jėzus. Šitą patį rytą valtimi naudojosi Dovydas Zabediejus ir du jo pagalbininkai, kurie ką tik buvo priplaukę arti kranto po bevaisės naktinės žvejybos ežere[3]. Jie valė ir taisė savuosius tinklus, kada Jėzus paprašė jų ateiti jam į pagalbą.
145:1.2 Po to, kada Jėzus užbaigė žmonių mokymą, jis Dovydui pasakė: “Kadangi jums buvo sutrukdyta, kai atplaukėte padėti man, tai dabar leiskite man padirbėti su jumis. Plaukime žvejoti; plaukite ten tolyn, kur giliau, ir išmeskite tinklus, kad sugautumėte žuvų.” Bet Simonas, vienas Dovydo padėjėjų atsakė: “Mokytojau, tai bergždžia. Mes sunkiai dirbome visą naktį ir nieko nesugavome; tačiau, tau paliepus, mes išplauksime ir išmesime tinklus.” Ir Simonas nusileido, kad pasektų Jėzaus nurodymu dėl to, kad jo šeimininkas, Dovydas, davė ženklą. Kada jie atplaukė į Jėzaus nurodytą vietą, tada jie išmetė tinklus ir sugavo tokią žuvų gausybę, jog baiminosi, kad tinklai gali plyšti, tiek daug, kad jie davė ženklą savo partneriams krante, jog šie ateitų jiems į pagalbą. Kada žuvimi buvo užpildytos visos trys valtys, kad jos beveik grimzdo po vandeniu, tada šitas Simonas parpuolė prie Jėzaus kelių, tardamas, “Pasitrauk nuo manęs, Mokytojau, nes aš esu nuodėmingas žmogus.” Simonas ir visi tie, kurie dalyvavo šitame epizode, nustebo dėl tokio žuvų laimikio. Nuo tos dienos Dovydas Zabediejus, šitas Simonas, ir jų bičiuliai apleido savuosius tinklus ir nuėjo su Jėzumi[4].[5]
145:1.3 Bet tas žuvų sugavimas jokiu būdu nebuvo stebuklingas. Jėzus įdėmiai tyrinėjo gamtą; jis buvo patyręs žvejys ir žinojo žuvų įpročius Galilėjos jūroje. Šituo atveju jis tiesiog nurodė šitiems vyrams tą vietą, kur paprastai turėtų būti žuvų šitokiu dienos metu. Bet Jėzaus pasekėjai tą visada laikė stebuklu.
¶ 2. POPIETĖ SINAGOGOJE
145:2.1 Kitą Sabatą, per popietines pamaldas sinagogoje, Jėzus pasakė pamokslą “Dangiškojo Tėvo valia[6].” Iš ryto Simonas Petras pamokslavo apie “Karalystę.” Ketvirtadienio vakarinio sinagogos susirinkimo metu mokė Andriejus, jo tema buvo “Naujasis Kelias.” Šituo konkrečiu metu į Jėzų tikėjo daugiau žmonių Kapernaume negu bet kuriame kitame žemės mieste.
145:2.2 Kada šito Sabato popietę Jėzus mokė sinagogoje, tai pagal paprotį jis pirmąjį tekstą pasirinko iš įstatymo, skaitydamas iš Egzodo Knygos: “Tarnauk Viešpačiui, savo Dievui, ir jis tikrai palaimins tavo duoną ir tavo vandenį, ir jokia liga tavęs nepalies[7].” Antrąjį tekstą jis pasirinko iš Pranašų, paskaitydamas iš Isajo: “Kelkis ir šviesk, nes tavoji šviesa atėjo, ir Viešpaties šlovė suspindo virš tavęs. Tamsa gali užkloti žemę, ir didžiulė tamsybė gali apgaubti žmones, bet Viešpaties dvasia tikrai pakils virš tavęs, ir dieviškoji šlovė tikrai bus matoma tavyje. Net ir pagonys tikrai ateis į šitą šviesą, ir daugelis didžių protų atsiduos šitos šviesos spindesiui[8].”
145:2.3 Šituo pamokslu Jėzus stengėsi išaiškinti tą faktą, jog religija yra asmeninis patyrimas. Tarp kitų dalykų Mokytojas pasakė:
145:2.4 “Jūs gerai žinote, jog, nors nuoširdus tėvas savo šeimą myli kaip visumą, bet į juos jis žvelgia kaip į grupę dėl savo stiprios meilės šitos šeimos kiekvienam atskiram nariui. Jums nebereikia daugiau žvelgti į Tėvą danguje kaip Izraelio vaikui, bet vietoje šito jūs turite į jį žvelgti kaip Dievo vaikas. Kaip grupė, jūs iš tikrųjų esate Izraelio vaikai, bet kaip individai, kiekvienas iš jūsų esate Dievo vaikas. Aš atėjau ne tam, kad Tėvą atskleisčiau Izraelio vaikams, bet vietoje šito aš atėjau tam, kad šitas žinias apie Dievą atneščiau ir jo meilę ir gailestingumą atskleisčiau individualiam tikinčiajam kaip nuoširdų asmeninį patyrimą. Visi pranašai jus mokė, kad Jahvė rūpinasi savąja tauta, kad Dievas myli Izraelį. Bet aš atėjau pas jus, kad skelbčiau didingesnę tiesą, tokią tiesą, kurią daugelis iš vėlesniųjų pranašų taip pat suvokė, jog Dievas myli jus — kiekvieną iš jūsų— kaip individus. Per visas šitas kartas jūs iš tiesų turėjote nacionalinę ar rasinę religiją; dabar aš atėjau tam, kad suteikčiau jums asmeninę religiją.
145:2.5 “Bet net ir tai nėra nauja mintis. Daugelis iš jūsų, kurie mąstote dvasingai, šitą tiesą žinojo, tiek, kiek jus šitaip buvo mokę kai kurie pranašai. Argi jūs neskaitėte Raštuose, kur Pranašas Jerėmijas sako: ‘Tomis dienomis jie tikrai daugiau nebesakys, kad tėvai užvalgė rūgščių vynuogių, ir vaikai kelia pasipiktinimą. Kiekvienas žmogus tikrai žus dėl savo piktybinio blogio; kiekvienas žmogus, suvalgęs rūgščių vynuogių, bus suirzęs. Stebėkite, tikrai ateis tos dienos, kada aš su savąja tauta iš tiesų sudarysiu naują susitarimą, ne tokį susitarimą, kokį buvau sudaręs su jų tėvais, kada juos išvedžiau iš Egipto žemės, bet tokį, kuris atitiktų naująjį kelią. Aš net ir užrašysiu savąjį įstatymą jų širdyse. Aš būsiu jų Dievas, o jie tikrai bus manoji tauta. Tą dieną jie tikrai nebeklaus, nė vienas žmogus savojo artimo, ar tu pažįsti Viešpatį? Ne! Nes jie tikrai visi pažins mane asmeniškai, nuo mažiausio iki didingiausio.’[9]
145:2.6 “Argi jūs neskaitėte šitų pažadų? Argi jūs netikite Raštais? Argi jūs nesuprantate, kad pranašo žodžiai išsipildo tuo, ką jūs matote šitą pačią dieną? Ir argi Jeremijas jums neliepė religiją paversti savosios širdies reikalu, kad save kaip individus susietumėte su Dievu? Argi pranašas jums nesakė, jog dangiškasis Dievas ieškos jūsų individualių širdžių? Ir argi jūs nebuvote įspėti, jog paprasta žmogaus širdis yra pati apgaulingiausia iš visų daiktų ir dažnai nepaprastai nuodėminga?[10]
145:2.7 “Argi jūs taip pat neskaitėte, kur Ezekilis mokė net ir jūsų tėvus, jog religija jūsų individualiuose patyrimuose turi tapti tikrove? Daugiau jūs tikrai nebevartosite tokio posakio, ‘Tėvai užvalgė rūgščių vynuogių, ir vaikai kelia pasipiktinimą.’ ‘Man gyvenant,’ sako Viešpats Dievas, ‘žiūrėkite, visos sielos yra mano; kaip tėvo siela, taip ir sūnaus siela. Tiktai toji siela, kuri nusideda, tikrai mirs.’ Ir tada Ezekilis numatė net ir šitą dieną, kada jis kalbėjo Dievo vardu, sakydamas: ‘Naująją širdį taip pat aš tikrai jums suteiksiu ir naująją dvasią aš tikrai įdėsiu į jūsų vidų.’[11]
145:2.8 “Daugiau jūs nebeturėtumėte bijoti, kad Dievas nubaus naciją už individo nuodėmę; taip pat ir dangiškasis Tėvas tikrai nebaus nė vieno iš savo tikinčiųjų sūnų už nacijos nuodėmes, nors bet kurios šeimos atskiras narys dažnai turi kentėti materialias pasekmes dėl šeimos klaidų ar grupinių prasižengimų. Argi jūs nesuvokiate, jog toji viltis apie geresnę naciją—ar geresnį pasaulį—yra susieta su individo vystymu ir švietimu?”
145:2.9 Tada Mokytojas paaiškino, jog dangiškasis Tėvas, po to, kada žmogus suvokia šitą dvasinę laisvę, nori, kad jo vaikai žemėje pradėtų tą Rojaus karjeros amžinąjį kilimą, kurį sudaro tvarinio sąmoningas reagavimas į viduje gyvenančios dvasios dieviškąjį raginimą surasti Kūrėją, pažinti Dievą ir stengtis tapti panašiam į jį.
145:2.10 Apaštalams šitas pamokslas labai padėjo. Jie visi geriau suvokė, jog karalystės evangelija yra žinia, nukreipta į individą, ne į naciją.
145:2.11 Nors Kapernaumo žmonės ir buvo susipažinę su Jėzaus mokymu, bet šitą Sabato dieną jo pamokslas juos pritrenkė. Jis, iš tikrųjų, mokė kaip tas, kuris turi valdžią, o ne kaip raštininkai[12].
145:2.12 Kai tik Jėzus baigė kalbėti, minioje jauną vyrą, kurį jo žodžiai labai sujaudino, ištiko smarkus epilepsijos priepuolis, ir jis ėmė garsiai rėkti. Priepuoliui pasibaigus, kada jo sąmonė ėmė sugrįžti, tada jis prašneko apsvaigimo būsenoje, sakydamas: “Ką mes turime daryti su tavimi, Jėzau iš Nazareto? Tu esi tas šventasis iš Dievo; ar tu atėjai mus sunaikinti?” Jėzus gestu paprašė žmonių nusiraminti ir, paimdamas jaunąjį vyrą už rankos, tarė: “Atsibusk”—ir jis tuojau pat buvo pažadintas[13].
145:2.13 Šito jauno vyro nebuvo apsėdusi nešvari dvasia ar demonas; jis buvo paprastos epilepsijos auka. Bet jis buvo mokomas, kad jo negalavimas yra dėl to, kad jį buvo apsėdusi bloga dvasia. Šituo mokymu jis tikėjo, ir visa kuo elgdavosi atitinkamai, kada apie savo negalavimą galvodavo arba šnekėdavo. Visi žmonės tikėjo, jog tokius reiškinius tiesiogiai sukelia nešvarių dvasių buvimas. Todėl jie tikėjo, kad Jėzus iš šito vyro išvarė demoną. Bet Jėzus tuo kartu jo epilepsijos neišgydė. Tiktai vėliau tą dieną, po saulėlydžio, šitas vyras tikrai buvo išgydytas. Daug laiko praėjus po Pentakosto dienos, Apaštalas Jonas, kuris buvo paskutinis, rašęs apie Jėzaus darbus, vengė bet kokių nuorodų į šituos vadinamuosius “velnių išvarymo” veiksmus, ir šitą jis darė atsižvelgdamas į tą faktą, jog tokių demono apsėdimo atvejų niekada nebepasitaikė po Pentakosto.
145:2.14 Dėl šito įprasto epizodo pasakojimas apie tai, kad Jėzus demoną išvarė iš vyro ir jį stebuklingai išgydė sinagogoje užbaigęs savąjį popiečio pamokslą, buvo greitai paskleistas po Kapernaumą[14]. Sabatas buvo kaip tik tas metas tokio pritrenkiančio gando sparčiam ir veiksmingam paskleidimui. Šitoji žinia buvo taip pat paskleista ir mažesniuose miesteliuose aplink Kapernaumą, ir daug žmonių ja patikėjo.
145:2.15 Didžiuliame Zabediejaus name, kur Jėzus ir dvylika apaštalų įsirengė savo būstinę, daugiausia valgyti virė ir namų ruošą atliko Simono Petro žmona ir jos motina. Petro namai buvo netoli nuo Zabediejaus namų; ir Jėzus ir jo draugai apsistojo ten pakeliui iš sinagogos, nes Petro žmonos motina kelias dienas sirgo, buvo peršalusi ir karščiavo. Dabar taip atsitiko, jog maždaug tuo metu, kai Jėzus stovėjo prie šios sergančios moters, laikydamas jos ranką, glostydamas jos antakius, ir tardamas paguodos ir padrąsinimo žodžius, karščiavimas praėjo. Jėzus dar neturėjo laiko paaiškinti savo apaštalams, jog sinagogoje nebuvo padaryta jokio stebuklo; o šitas epizodas jų mintyse buvo toks šviežias ir ryškus, ir prisiminę tą vandenį ir vyną Kanoje, jie šitokį sutapimą palaikė kitu stebuklu, ir kai kurie iš jų išskubėjo paskleisti šias naujienas po visą miestą[15].
145:2.16 Amata, Petro uošvė, kentėjo nuo maliarinės karštinės. Ji nebuvo Jėzaus stebuklingai išgydyta šitą kartą. Ji buvo išgydyta už kelių valandų, po saulėlydžio, sąsajoje su nepaprastu įvykiu, kuris atsitiko Zabediejaus namų priekiniame kieme.
145:2.17 Ir šitie atvejai yra būdingi tai elgsenai, kurios dėka stebuklų ieškanti karta ir apie stebuklus galvojanti tauta pasigriebdavo visus tokius sutapimus kaip pretekstą paskelbti, kad Jėzus padarė kitą stebuklą.
¶ 3. GYDYMAS PER SAULELYDĮ
145:3.1 Iki to meto, kai, besibaigiant šitai kupinai įvykių Sabato dienai, Jėzus ir jo apaštalai pasirengė valgyti vakarienę, visas Kapernaumas ir jo apylinkės buvo įaudrintos šitų tariamų gydymo stebuklų; ir visi tie, kurie sirgo arba buvo luoši, ėmė ruoštis pas Jėzų arba rūpintis, kad draugai nuneštų juos ten iškart, kai tik nusileis saulė. Pagal žydų mokymą Sabato šventomis valandomis nebuvo leidžiama eiti net ir gydytis.
145:3.2 Dėl to, kai tik saulė nusileido žemiau horizonto, dešimtys luošų vyrų, moterų, ir vaikų ėmė traukti link Zabediejaus namų Betsaidoje. Vienas vyras su savo paralyžuota dukra išėjo vos tik saulė pasislėpė už jo kaimyno namo[16].
145:3.3 Visos dienos įvykiai parengė areną šitai nepaprastai saulėlydžio scenai. Net ir tas tekstas, kurį Jėzus buvo panaudojęs savo popietiniam pamokslui, užsiminė, jog negalavimo reikėtų atsikratyti; o jis kalbėjo su tokia precedento neturinčia galia ir valdžia! Jo žinia buvo tokia, jog vertė paklusti! Nors jis ir neapeliavo nė į vieną žmogiškąjį autoritetą, bet tikrai jis kalbėjo tiesiai į žmonių vidinius jausmus ir sielas. Nors jis nesirėmė logika, įstatymų išvedžiojimais, ar protingais posakiais, bet jis tikrai galingai, tiesiogiai, aiškiai, ir asmeniškai apeliavo į savo klausytojų širdis.
145:3.4 Toji Sabato diena buvo didi diena Jėzaus žemiškajame gyvenime, taip, visatos gyvenime. Iš esmės visai vietinei visatai šitas žydų mažas Kapernaumo miestas buvo tikroji Nebadono sostine. Saujelė žydų Kapernaumo sinagogoje buvo ne vienintelės būtybės, girdėjusios tą svarbų Jėzaus pamokslo baigiamąjį teiginį: “Neapykanta yra baimės šešėlis; kerštas yra bailumo kaukė.” Jo besiklausantieji taip pat negalėjo užmiršti ir jo palaimingų žodžių: “Žmogus yra Dievo sūnus, o ne velnio vaikas.”
145:3.5 Tuoj po saulėlydžio, kai Jėzus ir apaštalai vis dar sėdėjo prie vakarienės stalo, Petro žmona išgirdo balsus priekiniame kieme ir, priėjusi prie durų, pamatė paprastų ligotų žmonių besirenkantį didžiulį būrį, ir kad kelias iš Kapernaumo buvo pilnas tų, kurie ėjo ieškoti pagijimo iš Jėzaus rankų. Pamačiusi šį reginį, ji iškart nuėjo ir pranešė savo vyrui, kuris tą persakė Jėzui.
145:3.6 Kada Mokytojas iš Zabediejaus namų išėjo per priekinį įėjimą, tada jo akys išvydo daugybę ligonių ir luošų žmonių. Jis žvelgė beveik į vieną tūkstantį nesveikų ir kenčiančių žmogiškųjų būtybių; bent jau toks buvo skaičius asmenų, susirinkusių prieš jį. Nevisi atėję buvo nesveiki, kai kurie buvo atėję tam, kad padėtų savo mylimiesiems, besistengiantiems užsitikrinti pagijimą.
145:3.7 Šitų nesveikų mirtingųjų vaizdas, vyrai, moterys, ir vaikai, kenčiantys didele dalimi dėl klaidų ir blogų poelgių, kuriuos padarė jo paties visatos administracijos Sūnūs, kuriais jis pasitikėjo, ypatingai sujaudino Jėzaus žmogiškąją širdį ir metė iššūkį šito geranoriško Sūnaus Kūrėjo dieviškajam gailestingumui. Bet Jėzus gerai žinojo, kad jis niekada negalėtų sukurti stipraus dvasinio judėjimo ant grynai materialių stebuklų pamatų. Jo nuosekli politika būtent ir buvo susilaikyti nuo savųjų kūrėjo išskirtinių teisių demonstravimo. Nuo pat Kanos epizodo jo mokymo nelydėjo jokie viršgamtiniai ar stebuklingi dalykai; ir vis tik, šitokia nesveikųjų gausybė sugraudino jo kupiną užuojautos širdį ir labai stipriai apeliavo į jo supratingą meilę.
145:3.8 Balsas iš priekinio kiemo sušuko: “Mokytojau, tark žodį, sugrąžink mums sveikatą, išgydyk mūsų ligas, ir išgelbėk mūsų sielas.” Vos tik šitie žodžiai buvo ištarti, serafimų, fizinių kontrolierių, Gyvybės Nešėjų, ir tarpinių būtybių gausi palyda, kuri visada lydėdavo šitą įsikūnijusį visatos Kūrėją, pasirengė veikti su kuriančiąja galia, jeigu tiktai jų Valdovas duotų ženklą. Tai buvo viena iš tų akimirkų per Jėzaus žemiškąją karjerą, kada dieviškoji išmintis ir žmogiškoji užuojauta buvo taip persipynusios Žmogaus Sūnui ieškant sprendimo, kad jis pagalbos kreipėsi į savojo Tėvo valią.
145:3.9 Kada Petras meldė Mokytoją atkreipti dėmesį į jų pagalbos šauksmą, tada Jėzus, žvelgdamas žemyn į nesveikųjų minią, atsakė: “Aš atėjau į šitą pasaulį, kad atskleisčiau Tėvą ir įkurčiau karalystę. Dėl šito tikslo savąjį gyvenimą aš gyvenau iki šitos valandos. Todėl, jeigu tai būtų valia To, kuris pasiuntė mane, ir jeigu tai neprieštarautų manajam atsidavimui skelbti dangaus karalystės evangeliją, tai aš norėčiau matyti manuosius vaikus išgydytus—ir—” bet tolesnius Jėzaus žodžius nustelbė didžiulis sambrūzdis.
145:3.10 Jėzus atsakomybę dėl šio sprendimo išgydyti buvo perdavęs savojo Tėvo valiai. Akivaizdu, jog Tėvo valiai tai nesukėlė jokių prieštaravimų, nes, vos tik Mokytojo žodžiai buvo ištarti, kai dangiškųjų asmenybių asamblėja, tarnaujanti vadovaujama Jėzaus Personalizuoto Minties Derintojo, ėmė galingai veikti. Toji milžiniška palyda nusileido į šitą margą nesveikų mirtingųjų minią, ir per akimirksnį 683 vyrai, moterys, ir vaikai atsikratė negalavimų, buvo tobulai išgydyti nuo savo visų fizinių ligų ir kitokių materialių sutrikimų[17]. Tokia scena žemėje buvo pirmą ir paskutinį kartą. Ir tiems iš mūsų, kurie ten dalyvavo ir pamatė šitą kuriančiąją išgydymo bangą, iš tikrųjų tai buvo jaudinantis reginys.
145:3.11 Bet iš visų tų būtybių, kurias pritrenkė šitas staigus ir netikėtas viršgamtinio išgydymo protrūkis, labiausiai nustebintas buvo Jėzus. Per akimirksnį, kada jo žmogiškasis susidomėjimas ir užuojauta susikoncentravo į kenčiančiųjų ir nesveikųjų sceną, atsivėrusią prieš jį, jis ignoravo tai, kad savo žmogiškajame prote laikytųsi savo Personalizuoto Derintojo patariančių perspėjimų dėl negalimumo apriboti Sūnaus Kūrėjo kuriančiųjų išimtinių teisių laiko aspektą esant tam tikroms sąlygoms ir tam tikroms aplinkybėms. Jėzus troško pamatyti šituos kenčiančius mirtinguosius visiškai išgydytus, jeigu šituo nebūtų pažeista jo Tėvo valia. Personalizuotas Jėzaus Derintojas akimirksniu nurodė, kad toks kuriančiosios energijos veiksmas tuo metu nepažeistų Rojaus Tėvo valios, ir tokiu sprendimu—atsižvelgiant į Jėzaus pirmiau išreikštą troškimą pagydyti—tas kuriantysis veiksmas tapo realybe. Ko Sūnus Kūrėjas trokšta, o Tėvas nori, tas YRA. Per visą vėlesnį žemiškąjį Jėzaus gyvenimą daugiau tokio masinio fizinio mirtingųjų išgydymo nebebuvo.
145:3.12 Kaip ir buvo galima tikėtis, garsas apie šitą išgydymą per saulėlydį prie Betsaidos Kapernaume pasklido po visą Galilėją ir Judėją ir į tolimesnius regionus. Tai dar kartą sukėlė baimę Erodui, ir jis pasiuntė stebėtojus tam, kad jam pranešinėtų apie Jėzaus darbą ir mokymus ir konkrečiai išsiaiškintų, ar jis yra tas buvęs dailidė iš Nazareto, ar iš mirusiųjų prisikėlęs Jonas Krikštytojas.
145:3.13 Daugiausia dėl to, kad buvo pademonstruotas šitas nesąmoningas fizinis išgydymas, nuo tol, per visą likusią savo žemiškąją karjerą, Jėsus buvo lygiai tiek gydytojas, kiek ir pamokslininkas. Tas tiesa, jis ir toliau mokė, bet jo asmeninį darbą daugiausia sudarė tarnavimas sergantiesiems ir pakrikusiesiems, tuo tarpu jo apaštalai atliko viešo pamokslavimo darbą ir tikinčiųjų krikštijimą.
145:3.14 Bet didžioji dauguma iš tų, kurie gavo viršgamtinį arba kuriantįjį fizinį išgydymą per dieviškosios energijos pademonstravimą saulėlydžio metu, dėl šito nepaprasto gailestingumo pasireiškimo nuolatinės dvasinės naudos nepatyrė. Tik nedaugeliui šitas fizinis patarnavimas iš tikrųjų tikėjimą padidino, bet šitas stebinantis be laiko kuriantis pagydymo išsiveržimas neišvystė dvasinės karalystės žmonių širdyse.
145:3.15 Gydantieji stebuklai, kurie kartas nuo karto lydėjo Jėzaus misiją žemėje, nebuvo jo plano dalis skelbiant karalystę. Jie buvo, beje, neatskiriami nuo to, kad žemėje buvo dieviškoji būtybė, turinti beveik neribotas kūrėjo išskirtines teises, susietas su dieviškojo gailestingumo ir žmogiškosios užuojautos beprecedentiniu deriniu. Bet tokie vadinamieji stebuklai Jėzui pridarė daug vargo tuo, kad jie gimdė prietarus kurstantį garsą apie jį ir formavo nepageidaujamą blogą reputaciją.
¶ 4. KITĄ VAKARĄ
145:4.1 Per visą kitą vakarą po šito didingo išgydymo protrūkio, džiūgaujanti ir laiminga minia užtvindė Zabediejaus namus, ir Jėzaus apaštalai buvo pasiekę emocinio entuziazmo aukščiausiąją viršūnę. Žmogiškuoju požiūriu, tai galbūt ir buvo didingiausia diena iš visų tų nuostabių dienų, kada jie bendravo su Jėzumi. Niekada anksčiau arba vėliau tikrai nebuvo jų viltys pakilusios į tokias tvirtų lūkesčių aukštybes. Tik prieš keletą dienų, ir kada dar jie buvo Samarijos teritorijoje, Jėzus jiems buvo sakęs, jog atėjo toji valanda, kai karalystė turi būti paskelbta su galia, ir dabar jų akys pamatė, kas, jų manymu, turi būti šito pažado įvykdymas. Jiems virpulį kėlė tas įsivaizdavimas, kas turi įvykti dar, jeigu šitas stulbinantis gydančiosios galios pasireiškimas yra tik pati pradžia. Tvyrojusios jų abejonės dėl Jėzaus dieviškumo buvo išsklaidytos. Juos tiesiogine prasme apsvaigino juos sugluminusi pakerėjimo ekstazė.
145:4.2 Tačiau, kada jie ėmė ieškoti Jėzaus, tai negalėjo jo surasti. Mokytojas buvo labai sunerimęs dėl viso to, kas buvo atsitikę. Šitie vyrai, moterys, ir vaikai, kurie buvo išgydyti nuo įvairiausių ligų, lūkuriavo iki vėlyvos nakties, tikėdamiesi, kad Jėzus sugrįš ir jie galės jam padėkoti. Apaštalai negalėjo suprasti Mokytojo elgesio, kada ėjo valandos, o jis tebebuvo atsiskyręs; jų džiaugsmas būtų buvęs visareikšmis ir tobulas, jeigu ne jo tebesitęsiantis nebuvimas. Kada Jėzus iš tiesų sugrįžo pas juos, tai metas buvo vėlus, ir praktiškai visi tie, kurie buvo gavę naudos iš to išgydymo epizodo, buvo išsivaikščioję į savo namus. Jėzus atsisakė to, kad jį sveikintų ir juo žavėtųsi šie dvylika ir kiti, kurie tebelaukė, kad jį pasveikintų, tiktai tepasakė: “Džiūgaukite ne dėl to, kad mano Tėvas yra galingas ir gali išgydyti kūną, bet dėl to, kad jis yra stiprus ir gali išgelbėti sielą. Eikime poilsio, nes rytoj mes turesime užsiimti Tėvo reikalais.”
145:4.3 Ir vėl iš tiesų šie dvylika vyrų nuėjo ilsėtis nusivylę, suglumę, ir nusiminę širdyje; mažai kas iš jų, išskyrus dvynius, tą naktį miegojo daug. Vos tiktai Mokytojas padarydavo ką nors tokio, kas suvirpindavo jo apaštalų sielas ir pradžiugindavo jų širdis, tada tuoj pat jis atrodo sužlugdydavo jų viltis ir visiškai sugriaudavo jų drąsos ir entuziazmo pamatus. Kada šitie pasimetę žvejai žvelgė vienas kitam į akis, tebuvo vienintelė mintis: “Mes negalime jo suprasti. Ką visa tai reiškia?”
¶ 5. ANKSTI SEKMADIENIO RYTĄ
145:5.1 Tą šeštadienio naktį Jėzus miegojo taip pat nedaug. Jis suvokė, jog pasaulis yra kupinas fizinio skausmo ir jame yra daug materialių sunkumų, ir jis mąstė apie tą didžiulį pavojų, kad jis gali būti priverstas skirti tiek daug savo laiko sergančiųjų ir nesveikųjų globai, kad jo misijai žmonių širdyse sukurti dvasinę karalystę trukdys tarnavimas fiziniams dalykams arba bent jau ji bus pavaldi fizinių dalykų tarnavimui. Dėl šitokių ir panašių minčių, kurios apėmė mirtingą Jėzaus protą nakties metu, tą sekmadienio rytą jis atsikėlė likus daug laiko iki aušros, ir visiškai vienas nuėjo į vieną iš savo mėgstamiausių vietų tam, kad pabendrautų su Tėvu. Šitą ankstyvą rytą Jėzaus maldos tema buvo prašymas išminties ir blaivaus sprendimo tam, kad jis negalėtų leisti savo žmogiškajai užuojautai, kuri yra susieta su jo dieviškuoju gailestingumu, pateikti sau tokio apeliavimo mirtingojo kančios akivaizdoje, kad viso jo laiko neužimtų fizinis tarnavimas ignoruojant dvasinį tarnavimą[18]. Nors jis visiškai nenorėjo vengti tarnavimo sergantiesiems, bet jis žinojo, kad jis taip pat turi atlikti svarbesnį dvasinio mokymo ir religinio perengimo darbą.
145:5.2 Jėzus tiek daug kartų buvo išėjęs į kalnus pasimelsti, nes nebuvo jokių atskirų kambarių, tinkamų jo asmeninėms maldoms.
145:5.3 Petras tą naktį negalėjo užmigti; taigi, labai anksti, tuoj po to, kai Jėzus išėjo melstis, jis pažadino Jokūbą ir Joną, ir šie trys išėjo ieškoti Mokytojo[19]. Po ilgiau negu valandą trukusio ieškojimo jie surado Jėzų ir meldė jį atskleisti jiems savo keisto elgesio priežastį. Jie troško žinoti, kodėl gi jis atrodė toks susirūpinęs dėl gydančiosios dvasios galingo išsiliejimo, kada visi žmonės nepaprastai žavėjosi ir jo apaštalai taip smarkiai džiūgavo.
145:5.4 Daugiau negu keturias valandas Jėzus stengėsi šitiems trims apaštalams paaiškinti, kas buvo atsitikę. Jis mokė juos apie tai, kas buvo įvykę, ir aiškino tokių pasireiškimų pavojus. Jėzus atskleidė jiems tą priežastį, dėl ko jis atėjo melstis. Savo asmeniniams padėjėjams Jėzus stengėsi paaiškinti tikrąsias priežastis, kodėl Tėvo karalystė negali būti grindžiama stebuklais ir fiziniu gydymu. Bet jo mokymo jie negalėjo suvokti.
145:5.5 Tuo tarpu, ankstyvą sekmadienio rytą, kitos nesveikų sielų minios ir daug smalsuolių ėmė rinktis aplink Zabediejaus namus. Jie triukšmingai reikalavo pamatyti Jėzų. Andriejus ir apaštalai buvo taip suglumę, kad, tuo metu, kada Simonas Uolusis kalbėjosi su susirinkusiaisiais, Andriejus, su keliais savo bičiuliais, išėjo ieškoti Jėzaus. Kada Andriejus surado Jėzų, bendraujantį su tais trimis, tada jis tarė: “Mokytojau, kodėl tu palikai mus vienus su miniomis? Žiūrėk, visi žmonės ieško tavęs; niekada anksčiau tiek daug žmonių nesiekė tavojo mokymo. Net ir dabar namas yra apsuptas tų, kurie atėjo iš arti ir toli dėl tavo galingų darbų. Argi tu nesugrįši su mumis, kad padėtum jiems?”[20]
145:5.6 Kada Jėzus tai išgirdo, tada jis atsakė: “Andriejau, argi aš nemokiau tavęs ir kitų, jog manoji misija žemėje yra Tėvo apreiškimas, ir manoji žinia yra dangaus karalystės skelbimas? Tuomet, kaip gi čia yra, kad jūs norėtumėte, jog mane nusuktų į šalį nuo manojo darbo dėl smalsiųjų patenkinimo ir tų, kurie ieško ženklų ir stebuklų, pasitenkinimo? Argi mes nebuvome tarp šitų žmonių visus šiuos mėnesius, ir argi jie susirinkdavo būriais į minias tam, kad išgirstų karalystės gerąsias naujienas? Kodėl gi jie atėjo dabar, kad mus apgultų? Argi tai ne dėl to, kad buvo išgydyti jų fiziniai kūnai, o ne tam, kad vietoje šito priimtų dvasinę tiesą savųjų sielų išgelbėjimui? Kada žmonės prie mūsų yra pritraukiami nepaprastais pasireiškimais, tai daugelis iš jų ateina dėl to, jog ieškotų ne tiesos ir išsigelbėjimo, bet vietoje šito ieškodami išsigydymo nuo savųjų fizinių negalavimų ir jog užsigarantuotų išsivadavimą iš savųjų materialių sunkumų.
145:5.7 “Visą šitą laiką nuo tada, kada aš esu Kapernaume, tiek sinagogoje, tiek prie jūros aš iš tiesų skelbiau karalystės gerąsias naujienas visiems, kas turi ausis, kad išgirstų, ir kas turi širdis, kad priimtų tiesą. Manojo Tėvo valia būtent nėra tokia, kad aš su jumis sugrįžčiau patenkinti tų smalsuolių ir užsiimti tarnavimu fiziniams reikalams atsisakant dvasinių. Aš liepiau jums skelbti evangeliją ir patarnauti ligoniams, bet aš neprivalau atsiduoti gydymui tiek, jog palikčiau nuošalyje savąjį mokymą. Ne, Andriejau, aš tikrai su jumis negrįšiu. Eikite ir pasakykite tiems žmonėms, jog tikėtų į tai, ko mes juos buvome mokę ir džiaugtųsi Dievo sūnų laisve, ir pasiruoškite mūsų išvykimui į kitus Galilėjos miestus, kur kelias jau buvo parengtas karalystės gerųjų naujienų skelbimui. Būtent šituo tikslu aš atvykau nuo savojo Tėvo. Eikite, tuomet, ir pasiruoškite išvykti tuo pat, tuo tarpu jūsų sugrįžtančių aš lauksiu čia.”[21]
145:5.8 Kada Jėzus baigė šnekėti, tada Andriejus ir jo bičiuliai apaštalai nusiminę sugrįžo į Zabediejaus namus, paleido susirinkusias minias, ir greitai susiruošė į kelionę, kaip buvo nurodęs Jėzus. Ir tokiu būdu, sekmadienio popietę, sausio 18-ąją, 28 m. po Kr[22]. gim., Jėzus ir apaštalai išėjo į savo pirmąją tikrai viešą ir atvirą pamokslavimo kelionę po Galilėjos miestus. Šitos pirmosios kelionės metu karalystės evangeliją jie skelbė daugelyje miestų, bet Nazareto jie neaplankė.
145:5.9 Tą sekmadienio popietę, tuoj po Jėzaus ir jo apaštalų išvykimo į Rimoną, jo aplankyti atvyko jo broliai Jokūbas ir Judas, užsuko į Zabediejaus namus. Tą dieną maždaug apie pusiaudienį Judas susirado savo brolį Jokūbą ir atkakliai prašė, kad jie vyktų aplankyti Jėzaus. Kol Jokūbas sutiko eiti su Judu, Jėzus jau buvo išvykęs.
145:5.10 Apaštalai nenorėjo palikti Kapernaumo, kur kilo šitas didžiulis susidomėjimas. Petras apskaičiavo, jog nemažiau kaip vienas tūkstantis tikinčiųjų galėjo būti pakrikštyti ir priimti į karalystę. Jėzus juos kantriai išklausė, bet sugrįžti nesutiko. Kurį laiką tvyrojo tyla, ir tada į savo bičiulius apaštalus kreipėsi Tomas, tardamas: “Eime! Mokytojas savo žodį pasakė. Net jeigu mes ir negalime iki galo suvokti dangaus karalystės paslapčių, bet dėl vieno dalyko esame tikri: Mes einame su tokiu mokytoju, kuris nesiekia šlovės sau.” Ir nenoromis jie išėjo gerųjų naujienų skelbti Galilėjos miestuose.
| Dokumentas 144. Gilbojoje ir Dekapolyje |
Indeksas
Keli versija |
Dokumentas 146. Pirmoji pamokslavimo kelionė Galilėjoje |
¶ Nuorodos
- ↑ Jėzus ir apaštalai į Kafarnaumą: Mk 1:21a; Lk 4:31.
- ↑ Jėzus kalba iš valties: Lk 5:1-3.
- ↑ Simonas ir Deividas: Mt 4:18; Mk 1:16.
- ↑ Žuvų juodraštis: Lk 5:4-11.
- ↑ Vyrų žvejai: Mt 4:19-20; Mk 1:17-18.
- ↑ Jėzus pamokslauja sinagogoje: Mk 1:21; Lk 4:31.
- ↑ Tarnauk Viešpačiui, savo Dievui: Iš 23:25.
- ↑ Kelkis, šviesk, atėjo šviesa: Iz 60:1-3.
- ↑ Rūgščios vynuogės, dantys ant krašto: Jer 31:29-34.
- ↑ Religija, širdies reikalas: Jer 24:7. Ieškoti atskirų širdžių: Jer 17:9-10.
- ↑ Miršta tik nuodėminga siela: Jer 31:29-30; Ez 18:2-4. Dievas duoda naują širdį, dvasią: Ez 36:26.
- ↑ Jėzus mokė su valdžia: Mt 7:28-29; Mk 1:21-22; Lk 4:31-32.
- ↑ Epilepsijos gydymas: Mk 1:23-26; Lk 4:33-35.
- ↑ Pranešimas apie išgijimą: Mk 1:27-28; Lk 4:36-37.
- ↑ Petro serganti uošvė: Mt 8:14-15; Mk 8:30-31; Lk 4:38-39.
- ↑ Minia saulėlydžio metu: Mt 8:16; Mk 1:32-33; Lk 4:40.
- ↑ Gydymas saulėlydžio metu: Mt 8:6b; Mk 1:34; Lk 4:40-41.
- ↑ Jėzaus atsitraukimas: Mk 1:35; Lk 4:42a.
- ↑ Ieškoti Jėzaus: Mk 1:36-37a.
- ↑ Minios ieško Jėzaus išgydyti: Mk 1:37b; Lk 4:42b.
- ↑ Jėzus turi mokyti, o ne gydyti: Mk 1:38; Lk 4:43.
- ↑ Pradėkite 1-ąją pamokslavimo kelionę: Mt 4:23; Mt 9:35b; Mk 1:39; Lk 4:44.