© 2004 Urantijos Fondas
| Dokumentas 165. Perėjos misija prasideda |
Indeksas
Keli versija |
Dokumentas 167. Apsilankymas Filadelfijoje |
166:0.1 NUO vasario 11-sios iki 20-sios Jėzus ir šie dvylika apkeliavo šiaurinės Perėjos visus miestus ir kaimus, kur dirbo Abnerio partneriai ir moterų kopuso narės. Jie pamatė, jog šiuos evangelijos žinianešius lydi sėkmė, ir Jėzus nuolat atkreipdavo savo apaštalų dėmesį į tą faktą, jog karalystės evangelija gali plisti ir tada, kada jos nelydi stebuklai ir stebinantys dalykai.
166:0.2 Visa šita trijų mėnesių misija Perėjoje vyko sėkmingai, mažai padedant dvylikai apaštalų, ir nuo šio meto evangelija atspindėjo ne tiek Jėzaus asmenybę, kiek jo mokymus. Bet jo pasekėjai neilgai laikėsi jo nurodymų, kadangi netrukus po Jėzaus mirties ir prisikėlimo, nuo jo mokymų jie nukrypo ir pradėjo kurti ankstyvąją bažnyčią, besiremiančią stebuklingomis sampratomis ir šlovingais prisiminimais apie jo dieviškąją-žmogiškąją asmenybę.
¶ 1. FARIZIEJAI RAGABE
166:1.1 Sabato dieną, vasario 18-ąją, Jėzus buvo Ragabe, kur gyveno turtingas fariziejus, vardu Natanielius; ir kadangi gana nemažai jo bičiulių fariziejų sekė paskui Jėzų ir šiuos dvylika po šalį, tai šitą Sabato rytą jis paruošė pusryčius jiems visiems, maždaug dvidešimčiai, ir Jėzų pakvietė garbės svečiu[1].
166:1.2 Iki to meto, kada į šiuos pusryčius atvyko Jėzus, didžioji dalis fariziejų su dviem ar trim įstatymų žinovais, buvo jau ten ir sėdėjo prie stalo. Mokytojas iš karto atsisėdo Natanieliui iš kairės, nenuėjęs prie vandens indų, kad nusiplautų rankas. Didelė dalis fariziejų, ypač tie, kurie Jėzaus mokymų atžvilgiu buvo nusiteikę palankiai, žinojo, kad jis rankas plaunasi tiktai švaros tikslu, kad jis bjaurisi šitais grynai ritualiniais vaidinimais; dėl to jie nenustebo, kad jis atėjo tiesiai prie stalo prieš tai nenusiplovęs rankų du kartus. Bet tai, kad jis fariziejų praktikos griežtų reikalavimų nesilaiko, Natanielių pritrenkė. Taip pat Jėzus nenusiplaudavo rankų, kaip tą darė fariziejai, nei po kiekvieno patiekalo, nei pavalgęs[2].
166:1.3 Po ilgoko šnibždėjimosi tarp Natanieliaus ir nedraugiško fariziejaus, sėdėjusio jam iš dešinės, ir po intensyvaus antakių kilnojimo ir lūpų paniekinančio patempimo tų, kurie sėdėjo priešais Mokytoją, Jėzus galiausiai tarė: “Aš maniau, kad į šiuos namus jūs mane pakvietėte tam, kad aš su jumis drauge pavalgyčiau ir galbūt, kad pasiteirautumėte manęs apie Dievo karalystės naujosios evangelijos skelbimą; bet aš suvokiu, kad jūs mane čia pasikvietėte, kad aš pamatyčiau, kaip jūs demonstruojate ritualinį atsidavimą savo pačių veidmainiškumui. Tą paslaugą jūs dabar man padarėte; su kuo šita proga toliau mane pagerbsite kaip savo svečią?”
166:1.4 Kada Mokytojas šitaip pakalbėjo, tada jie nudelbė akis į stalą ir tylėjo. Ir kadangi niekas neprabilo, tai Jėzus tęsė: “Daugelis iš jūsų fariziejų čia su manimi yra kaip draugai, kai kurie yra net ir mano mokiniai, bet didžioji dauguma fariziejų atkakliai atsisako pamatyti šviesą ir pripažinti tiesą, net ir tada, kada evangelijos darbas yra pateikiamas prieš juos su didžiule galia. Kaip jūs rūpestingai valote puodukų ir lėkščių išorę, tuo tarpu dvasinio maisto indai yra purvini ir užteršti! Jūs pasirūpinate, kad žmonėms iš išorės atrodytumėte pamaldūs ir šventi, bet viduje jūsų sielos yra pripildytos veidmainystės, godumo, lupikavimo, ir visokiausių rūšių dvasinio nuodėmingumo[3][4]. Jūsų lyderiai netgi išdrįsta regzti sąmokslą ir planuoti, kaip nužudyti Žmogaus Sūnų. Argi jūs, kvaili žmonės, nesuprantate, jog dangiškasis Dievas žvelgia į sielos vidinius motyvus, o taip pat ir į jūsų išorines pretenzijas ir į jūsų pamaldžius išpažinimus? Nemanykite, jog išmaldų davimas ir dešimtinės sumokėjimas jus apvalys nuo neteisumo ir leis jums kaip švariam stovėti visų žmonių Teisėjo akivaizdoje[5][6][7]. Vargas jums tiems fariziejams, kurie atkakliai siekėte atstumti gyvenimo šviesą! Mokėdami dešimtinę esate skrupulingi ir teikdami išmaldą esate pretenzingi, bet jūs sąmoningai su panieka atmetate Dievo apsilankymą ir atstumiate jo meilės atskleidimą. Nors tai yra visiškai gerai, kada jūs skiriate dėmesį šitoms antraeilėms pareigoms, bet jums nereikėjo palikti neįvykdytų šitų svaresnių reikalavimų. Vargas visiems tiems, kurie nusisuka nuo teisingumo, paniekina gailestingumą, ir atstumia tiesą! Vargas visiems tiems, kurie niekina Tėvo apreiškimą ir tuo pačiu metu ieško pagrindinių vietų sinagogoje ir trokšta pataikūniškų pasveikinimų prekyvietėse!”[8]
166:1.5 Kada Jėzus stojosi išeiti, tada vienas iš įstatymų žinovų, kuris buvo prie stalo, kreipdamasis į jį, tarė: “Bet, Mokytojau, kai kuriais savo teiginiais tu taip pat priekaištauji mums. Ar raštininkai, fariziejai, ar įstatymų žinovai neturi nieko gero?” Ir Jėzus, stovėdamas, atsakė: “Jūs, kaip ir fariziejai, jaučiate pasitenkinimą užimdami pirmąsias vietas švenčių metu ir dėvėdami ilgus drabužius, nors ant žmonių pečių jūs užkraunate sunkią naštą, kuri smarkiai spaudžia. Ir kada nuo šitos sunkios naštos žmonių sielos klumpa, tada jūs nenorite nors pirštą pajudinti ją keliant. Vargas jums tiems, kurie jaučiate didžiausią pasitenkinimą statydami antkapius tiems pranašams, kuriuos nužudė jūsų tėvai! Ir tai, kad jūs pritariate tam, ką padarė jūsų tėvai, matyti iš to, jog dabar planuojate nužudyti ir tuos, kurie ateina šitą dieną, darydami tai, ką savo laiku darė ir tie pranašai—skelbdami Dievo teisumą ir apreikšdami dangiškojo Tėvo gailestingumą[9][10]. Bet iš visų praeities kartų, būtent iš šitos iškrypusios ir veidmainiškos kartos tikrai bus pareikalauta užmokėti už pranašų ir apaštalų kraują. Vargas visiems tiems įstatymų žinovams, kurie iš paprastų žmonių atėmė žinių raktą! Jūs ir patys atsisakote įžengti į tiesos kelią, ir tuo pačiu metu jūs norite sutrukdyti visiems kitiems, kurie į jį stengiasi įžengti[11]. Bet šitokiu būdu dangaus karalystės durų užtrenkti jūs negalite; mes jas atidarėme visiems tiems, kurie turi tą įtikėjimą, kad įeitų, ir šitų gailestingumo vartų tikrai neužkels prietarai ir įžulumas tų apgaulingų mokytojų ir netikrų piemenų, kurie yra kaip išbaltinta kapavietė, kuri, nors iš išorės atrodo graži, bet viduje pilna negyvų žmonių kaulų ir visokiausios rūšies dvasinio nešvarumo[12].”
166:1.6 Ir kada Jėzus baigė kalbėti prie Natanieliaus stalo, tada iš šitų namų jis išėjo nevalgęs. O iš tų fariziejų, kurie girdėjo šituos žodžius, kai kurie tapo tikinčiaisiais į jo mokymą ir įėjo į karalystę, bet didesnis jų skaičius atkakliai laikėsi tamsos kelio, įgaudami dar daugiau ryžto patykoti jį tam, jog galėtų nugirsti kokius nors jo žodžius, kuriais remiantis galima būtų jį atvesti prieš Sanhedrino teismą Jeruzalėje ir nuteisti.[13]
166:1.7 Fariziejai ypatingą dėmesį kreipė tiktai į tris dalykus:
166:1.8 1. Griežtai laikėsi dešimtinės mokėjimo praktikos.
166:1.9 2. Skrupulingai laikėsi apvalymo įstatymų.
166:1.10 3. Vengė bendrauti su visais tais, kurie nebuvo fariziejai.
166:1.11 Šitą kartą Jėzus stengėsi demaskuoti pirmųjų dviejų papročių dvasinį nevaisingumą, tuo tarpu savo pastabas, sumanytas tam, jog papriekaištautų fariziejams dėl to, kad jie atsisako bendrauti su nefariziejais, jis pasiliko kitai ir vėlesniajai progai, kada jis vėl pietaus su didele dalimi šitų pačių vyrų.
¶ 2. DEŠIMT RAUPSUOTŲJŲ
166:2.1 Kitą dieną Jėzus su šiais dvylika nuėjo į Amatą, netoli Samarijos sienos, ir jiems priartėjus prie miesto, jie sutiko dešimties raupsuotųjų grupę, kuri gyveno netoli šitos vietos. Šitoje grupėje devyni buvo žydai, vienas buvo samarietis. Šiaip jau šitie žydai būtų susilaikę nuo bet kokio bendravimo ar kontakto su šituo samariečiu, bet jų bendra liga buvo daugiau negu pakankama priežastis tam, kad jie visus religinius prietarus įveiktų. Jie buvo daug girdėję apie Jėzų ir apie jo ankstesnius išgydymo stebuklus, o kadangi šie septyniasdešimt buvo įpratę pranešti laiką, kada galima tikėtis Jėzaus atvykimo, kai Jėzus su šiais dvylika išvykdavo į šitas keliones, tai šiems dešimčiai raupsuotųjų buvo pranešta, kad jo pasirodymo šitoje vietovėje tikimasi maždaug šituo metu; ir jie, dėl to, išsidėstė čia miesto pakraštyje, kur tikėjosi atkreipti jo dėmesį ir paprašyti, kad jis išgydytų. Kada raupsuotieji pamatė besiartinantį prie jų Jėzų, tuomet nedrįsdami prieiti arčiau, jie stovėjo tolokai nuo jo ir šaukė jam: “Mokytojau, būk mums gailestingas; apvalyk mus nuo mūsų kančios. Išgydyk mus taip, kaip tu išgydei ir kitus.”[14]
166:2.2 Jėzus šiems dvylikai kaip tik ir aiškino, kodėl Perėjos pagonys, kaip ir ne tokių griežtų pažiūrų žydai, labiau norėjo tikėti evangelija, kurią skelbė šie septyniasdešimt, negu griežtesnių pažiūrų ir tradicijų supančioti Judėjos žydai. Jis atkreipė jų dėmesį į tą faktą, kad jų žinią lygiai taip pat buvo palankiau sutikę galilėjiečiai, ir net samariečiai. Bet dvylika apaštalų vis tiek vargu ar norėjo puoselėti nuoširdų jausmą ilgą laiką niekintiems samariečiams.
166:2.3 Todėl, kada Simonas Uolusis tarp raupsuotųjų pamatė šį samarietį, tada jis stengėsi priversti Mokytoją eiti tiesiai į miestą net ir trumpam nesustojus su jais pasisveikinti. Tarė Jėzus Simonui: “Bet kas, jeigu šis samarietis Dievą myli taip, kaip ir žydai? Argi mes turėtume teisti savo bičiulius žmones? Kas gali pasakyti? jeigu mes šiuos dešimt vyrų išgydysime, tai galbūt šis samarietis pasirodys, jog yra dėkingesnis net ir už šiuos žydus. Ar tu esi tikras dėl savo nuomonės, Simonai?” Ir Simonas iš karto atsakė, “Jeigu tu juos apvalysi, tai greitai ir pamatysi.” Ir Jėzus atsakė: “Taigi, iš tiesų tegul taip ir įvyksta, Simonai, ir tu greitai sužinosi tiesą apie žmonių dėkingumą ir kupiną meilės Dievo gailestingumą.”
166:2.4 Jėzus, priėjęs arti prie raupsuotųjų, tarė: “Jeigu jūs tikrai būsite išgydyti, tuomet nueikite ir pasirodykite šventikams, kaip to reikalauja Mozės įstatymas.” Ir jiems einant, jie buvo išgydyti. Tačiau kada šis samarietis pamatė, kad jis yra pagydytas, tada apsisuko ir, ieškodamas Jėzaus, ėmė garsiai šlovinti Dievą. Ir kada jis surado Mokytoją, tada parpuolė ant kelių prie jo kojų ir dėkojo už apvalymą[15]. Kiti devyni, žydai, taip pat pamatė, kad yra išgydyti, ir nors jie taip pat buvo dėkingi už apvalymą, bet jie ir toliau keliavo, kad pasirodytų šventikams.
166:2.5 Samariečiui tebeklūpant prie Jėzaus kojų, Mokytojas, žiūrėdamas į šiuos dvylika, ypač į Simoną Uolųjį, tarė: “Argi ne dešimt buvo apvalyta? Kur tuomet yra kiti devyni, tie žydai? Tiktai vienas, šitas svetimas, sugrįžo tam, kad suteiktų šlovę Dievui.“ Ir tuomet jis tarė samariečiui, „Kelkis ir eik savo keliu; tavasis įtikėjimas išgydė tave.”[16]
166:2.6 Samariečiui nueinant Jėzus vėl pažvelgė į savo apaštalus. Ir visi apaštalai, išskyrus Simoną Uolųjį, kuris akis buvo nuleidęs, žiūrėjo į Jėzų. Šie dvylika nepratarė nė žodžio. Taip pat nieko nepasakė ir Jėzus; jam ką nors sakyti nebebuvo reikalo.
166:2.7 Nors iš šitų vyrų visi dešimt iš tikrųjų tikėjo, kad jie serga raupsais, bet šita liga sirgo tiktai keturi iš jų. Kiti šeši buvo išgydyti nuo odos ligos, kuri buvo klaidingai palaikyta raupsais. Bet samarietis iš tiesų sirgo raupsais.
166:2.8 Jėzus paliepė šiems dvylikai nieko nepasakoti apie raupsuotųjų apvalymą, ir jiems atėjus į Amatą, jis pastebėjo: “ Jūs matote, kaip būna, jog šeimos vaikai net ir tada, kada savojo Tėvo valiai nepaklūsta, tai jo palaiminimą priima kaip savaime suprantamą. Jie mano, jog tai yra nereikšmingas dalykas, jeigu Tėvui nepadėkos už tai, kad jis padovanoja jiems išgydymą, bet šie svetimieji, kada iš šeimos galvos gauna dovanų, tada būna kupini nuostabos ir negali nepadėkoti suvokdami tą gėrį, kuris jiems buvo padovanotas.” Ir vis tiek apaštalai nieko neatsakė į Mokytojo žodžius.
¶ 3. PAMOKSLAS GERASE
166:3.1 Kada Jėzus ir šie dvylika kalbėjosi su karalystės žinianešiais Gerase, tada vienas iš fariziejų, kuris tikėjo į jį, paklausė šitą klausimą: “Viešpatie, ar išgelbėta iš tikrųjų bus nedaug ar daug?” Ir Jėzus, atsakydamas, tarė:[17]
166:3.2 “Jus mokė, jog bus išgelbėti tiktai Abraomo vaikai; jog tiktai priėmę tikėjimą pagonys gali tikėtis išgelbėjimo. Kai kurie iš jūsų mąstėte taip, kadangi Raštai pažymi, jog tiktai Kaleba ir Jošua iš visų gausybių, kurios išėjo iš Egipto, gyveno iki tiek, kad pateko į pažadėtąją žemę, tai santykinai tiktai nedidelė dalis iš tų, kurie ieško dangaus karalystės, iš tiesų į ją pateks[18].
166:3.3 “Jūs taip pat turite kitą posakį, ir jame yra didelė dalis tiesos: Kad tas kelias, kuris veda į amžinąjį gyvenimą, yra tiesus ir siauras, kad tos durys, kurios veda į jį, yra lygiai taip pat siauros, tokiu būdu, iš tų, kurie ieško išgelbėjimo, tik nedidelė dalis gali įeiti per šitas duris. Jūs taip pat turite tokį mokymą, kad tas kelias, kuris veda į sunaikinimą, yra platus, kad įėjimas į jį yra didžiulis, ir kad yra daug tokių, kurie pasirenka eiti šituo keliu[19]. Ir šitoji patarlė nėra tokia, jog savosios prasmės neturėtų. Bet aš pareiškiu, jog išgelbėjimas yra pirmiausia jūsų asmeninio pasirinkimo reikalas. Net jeigu tos durys į gyvenimo kelią ir yra siauros, bet jos yra pakankamai plačios, kad per jas patektų visi tie, kurie nuoširdžiai stengiasi įeiti, nes tos durys esu aš[20]. Ir šis Sūnus niekada neužkerta kelio nė vienam visatos vaikui, kuris, įtikėjimu, siekia surasti Tėvą per šį Sūnų.
166:3.4 “Bet čia slypi pavojus visiems tiems, kurie savo patekimą į karalystę norėtų atidėti, nors jie ir toliau siekia nesubrendimo malonumų ir atsiduoda savanaudiškumo patenkinimui: Atsisakę patekti į karalystę dvasiniu patyrimu, vėliau jie gali stengtis į ją patekti, kada ateities amžiuje bus apreikšta geresniojo kelio šlovė. Ir, dėl to, kada tie, kurie su panieka karalystę atstūmė tada, kada aš atėjau žmogiškuoju pavidalu, stengsis į ją patekti tada, kada ji bus apreikšta dieviškumo pavidalu, tada visiems tokiems savanaudžiams aš tikrai pasakysiu: Aš nežinau, iš kur jūs esate[21]. Savąją galimybę pasiruošti šitai dangiškajai pilietybei jūs turėjote, bet visus tokius gailestingumo pasiūlymus jūs atstūmėte; visus kvietimus ateiti tuo metu, kada durys buvo atviros, jūs atmetėte. Dabar jums tiems, kurie išgelbėjimą atstūmėte, šitos durys yra užtrenktos[22]. Šitos durys nėra atviros tiems, kurie į karalystę norėtų įeiti dėl savanaudiškos šlovės. Išgelbėjimas yra ne tiems, kurie nenori mokėti tokios kainos, kad iš visos širdies atsiduotų manojo Tėvo valios vykdymui. Kada dvasia ir siela nuo Tėvo karalystės jūs esate nusisukę, tada beprasmiška protu ir kūnu stovėti prieš šitas duris ir belstis, sakant, ‘Viešpatie, atidaryk mums; mes taip pat norėtume būti dideli karalystėje[23].’ Tuomet aš tikrai pareikšiu, kad jūs nesate iš manosios avidės. Aš jūsų tikrai nepriimsiu, jog būtumėte tarp tų, kurie kovojo gerąją įtikėjimo kovą ir laimėjo atpildą už nesavanaudišką tarnystę karalystėje ant žemės[24]. Ir kada jūs pasakysite, ‘Argi mes nevalgėme ir negėrėme drauge su tavimi ir argi tu nemokei mūsų gatvėse?’ tada aš iš tiesų vėl pareikšiu, kad jūs esate svetimi dvasiškai; kad mes nebuvome bičiuliai tarnai Tėvo gailestingumo tarnystėje žemėje; kad jūsų aš nepažįstu; ir tada visos žemės Teisėjas iš tikrųjų jums pasakys: ‘Išeikite iš mūsų jūs visi tie, kurie mėgavotės piktybinio blogio darbais.’
166:3.5 “Bet nebijokite; kiekvienas, kuris nuoširdžiai trokšta surasti amžinąjį gyvenimą įeidamas į Dievo karalystę, tokį amžinąjį išgelbėjimą iš tiesų suras. Bet jūs tie, kurie tokį išgelbėjimą atstumiate, kurią nors dieną pamatysite Abraomo sėklos pranašus sėdinčius su pagoniškųjų nacijų tikinčiaisiais šitoje pašlovintoje karalystėje, valgančius gyvenimo duoną ir atsigaivinančius gyvenimo vandeniu[25]. Ir tie, kurie iš tiesų šitokiu būdu paims šitą karalystę dvasinės galios ir gyvojo įtikėjimo atkaklių antpuolių dėka, ateis iš šiaurės ir pietų ir iš rytų ir vakarų. Ir, žiūrėkite, daugelis iš tų, kurie yra pirmieji, bus paskutinieji, o tie, kurie yra paskutinieji, dažnai bus pirmieji[26].”
166:3.6 Tai buvo iš tikrųjų senos ir žinomos patarlės apie tiesų ir siaurą kelią nauja ir keista versija.
166:3.7 Po truputį apaštalai ir didelė dalis mokinių ėmė suprasti Jėzaus seniai išsakyto pareiškimo prasmę: “Jeigu jūs negimstate vėl, negimstate iš dvasios, tai į Dievo karalystę jūs įeiti negalite[27].” Nepaisant šito, visiems tiems, kurie yra sąžiningi iš širdies ir nuoširdžiai įtikėję, amžinai bus tiesa: “Žiūrėkite, aš stoviu prie žmonių širdžių durų ir beldžiu, jeigu bet koks žmogus tikrai man atidarys, tai aš iš tiesų įeisiu ir pavakarieniausiu su juo, ir tikrai pamaitinsiu jį gyvenimo duona; mes dvasia ir tikslu būsime viena, ir šitaip mes amžinai iš tiesų būsime sielos broliai ilgoje ir vaisingoje tarnystėje ieškodami Rojaus Tėvo[28].” Ir tokiu būdu, mažai ar daug turi būti išgelbėta, tai visiškai priklauso nuo to, mažai ar daug atkreips dėmesį į šį pakvietimą: “Aš esu tos durys, aš esu tas naujasis ir gyvasis kelias, ir kas tik nori, tas gali pradėti begalinį tiesos ieškojimą, kad pasiektų amžinąjį gyvenimą[29][30][31].”
166:3.8 Net ir apaštalai nesugebėjo iki galo suvokti jo mokymo apie būtinybę panaudoti dvasinę jėgą, turint tikslą prasiveržti pro bet kokį materialų pasipriešinimą ir nugalėti bet kokią žemiškąją kliūtį, kuri gali pasitaikyti tame kelyje, kuriame yra suvokiamos naujojo gyvenimo dvasioje kaip išlaisvintų Dievo sūnų pačios svarbiausios dvasinės vertybės.
¶ 4. MOKYMAS APIE NELAIMINGUS ATSITIKIMUS
166:4.1 Nors didžioji dalis palestiniečių valgydavo tiktai du kartus per dieną, bet Jėzus ir apaštalai turėjo įprotį, kelionės metu, sustoti vidurdienį tam, kad pailsėtų ir pasistiprintų. Ir būtent tokio vidurdienio sustojimo metu pakeliui į Filadelfiją Tomas paklausė Jėzaus: “Mokytojau, po tų pastabų, kurias išgirdome keliaudami šįryt, aš norėčiau pasiteirauti, ar dvasinės būtybės yra susijusios su keistais ir nepaprastais įvykiais materialiame pasaulyje ir, dar, paklausti, ar angelai ir kitos dvasinės būtybės sugeba užkirsti kelią nelaimingiems atsitikimams.”
166:4.2 Atsakydamas į Tomo pasiteiravimą, Jėzus pasakė: “Aš tikrai buvau su jumis tiek ilgai, ir vis tiek tu toliau pateiki tokių klausimų? Argi tu nematei, kaip Žmogaus Sūnus gyvena lygiai taip, kaip ir jūs, ir visą laiką atsisako pasinaudoti dangiškosiomis jėgomis savo asmeniniam palaikymui? Argi mes visi negyvename tokiu pačiu būdu, kokiu egzistuoja visi žmonės? Ar jūs matote dvasinio pasaulio galią, kuri pasireikštų šito pasaulio materialiame gyvenime, išskyrus Tėvo apreiškimą ir retkarčiais jo kenčiančių vaikų išgydymą?
166:4.3 “Perdaug ilgai jūsų tėvai tikrai tikėjo, jog klestėjimas yra dieviškojo pritarimo ženklas; jog nelaimė yra Dievo nepasitenkinimo įrodymas. Aš pareiškiu, jog tokie tikėjimai yra prietarai. Argi jūs nepastebite, jog nepalyginamai didesnis skaičius vargšų džiaugsmingai priima evangeliją ir nedelsiant įeina į karalystę? Jeigu turtai liudija dieviškąjį palankumą, tai kodėl gi turtingieji taip dažnai atsisako tikėti šitomis gerosiomis naujienomis iš dangaus?
166:4.4 “Tėvas savo lietų priverčia kristi ant teisingųjų ir neteisingųjų; saulė šviečia ir teisiems ir neteisiems[32]. Jūs gi žinote apie tuos galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišė su aukomis, bet aš jums sakau, šitie galilėjiečiai jokiu būdu nebuvo didesni nusidėjėliai už visus kitus savo bičiulius vien tik dėl to, jog visa tai atsitiko jiems. Jūs taip pat žinote apie tuos aštuoniolika vyrų, ant kurių užgriuvo Siloamo bokštas, juos užmušė. Nemanykite, jog šitie vyrai, kurie šitaip žuvo, buvo daugiau nusižengę už visus savo sielos brolius Jeruzalėje. Šitie žmonės buvo tiesiog vieno iš laiko nelaimingų atsitikimų nekaltos aukos[33].
166:4.5 “Jūsų gyvenime gali atsitikti trys grupės įvykių:
166:4.6 “1. Jūs galite patirti tuos normalius atsitikimus, kurie yra dalis jūsų ir jūsų bičiulių gyvenimo, kurį gyvenate ant žemės paviršiaus.
166:4.7 “2. Jūs galite atsitiktinai tapti vieno iš gamtos nelaimingų atsitikimų, vieno iš žmonių nelaimingų atsitikimų auka, visiškai gerai žinodami, jog tokių atsitikimų iš anksto nerengia arba kokiu nors kitokiu būdu nesukelia šios sferos dvasinės jėgos.
166:4.8 “3. Jūs galite nuimti savo tiesioginių pastangų laikytis gamtos dėsnių, valdančių šį pasaulį, derlių.
166:4.9 “Vienas žmogus savo kieme pasodino figos medį, ir kada jis daug kartų mėgino ant jo ieškoti vaisių ir nesurado nė vieno, tada pasikvietė vynuogmedžių prižiūrėtojus ir tarė: ‘Štai aš per šiuos trejus metus ieškojau vaisių ant šito figos medžio ir nesuradau nė vieno. Nukirskite šitą nevaisingą medį; kodėl gi jis turi užimti žemę?’ Bet vyriausiasis sodininkas savo šeimininkui atsakė: “Palik jį ramybėje dar vienerius metus, kad aš galėčiau aplink jį apkaupti ir patręšti, ir tuomet kitais metais, jeigu jis neves vaisių, tai tikrai bus nukirstas.’ Ir kada jie šitokiu būdu pakluso vaisingumo dėsniams, kadangi šis medis buvo gyvas ir geras, tai jiems buvo atlyginta gausiu derliumi.[34]
166:4.10 “Kai dėl ligų ir sveikatos, tai jūs turėtumėte žinoti, jog šitos kūno būsenos yra materialių priežasčių pasekmė; sveikata nėra dangaus šypsena, taip pat ir liga nėra Dievo susiraukimas.
166:4.11 “Žmogiškieji Tėvo vaikai turi vienodą sugebėjimą priimti materialias gėrybes; dėl to jis iš tikrųjų fizinius dalykus žmonių vaikams dovanoja vienodai be jokio išskirtinumo. Kada tai yra susiję su dvasinių dovanų padovanojimu, tada čia Tėvą apriboja žmogaus sugebėjimas šitas dieviškąsias dovanas priimti. Nors Tėvas nėra asmenų gerbėjas, bet dvasinių dovanų padovanojimo sferoje jį apriboja žmogaus įtikėjimas ir jo noras visada paklusti Tėvo valiai[35].”
166:4.12 Jiems tęsiant kelionę į Filadelfiją, Jėzus toliau juos mokė ir atsakinėjo į jų kausimus apie nelaimingus atsitikimus, susirgimus, ir stebuklus, bet jie šito mokymo iki galo suvokti nesugebėjo. Viena mokymo valanda iki galo nepakeis visą gyvenimą išpažintų požiūrių, ir tokiu būdu Jėzus matė, kad jam yra būtina savąją žinią kartoti, vėl ir vėl pasakoti apie tai, ką jis norėjo, kad jie suprastų; ir net tada jo žemiškosios misijos prasmę jiems pavyko suvokti tiktai po jo mirties ir prisikėlimo.
¶ 5. TIKINTIEJI FILADELFIJOJE
166:5.1 Jėzus ir šie dvylika keliavo aplankyti Abnerio ir jo partnerių, kurie pamokslavo ir mokė Filadelfijoje. Iš visų Perėjos miestų, Filadelfijoje didžiausia grupė žydų ir pagonių, turtingų ir vargšų, mokytų ir nemokytų, priėmė šių septyniasdešimties mokymus, šituo įeidama į dangaus karalystę. Filadelfijos sinagoga niekada nebuvo pavaldi Jeruzalės Sanhedrino priežiūrai ir dėl to niekada nebuvo užtrenkusi durų Jėzaus ir jo pagalbininkų mokymams. Būtent šituo metu, Filadelfijos sinagogoje Abneris mokė tris kartus per dieną.
166:5.2 Šitoji pati sinagoga vėliau tapo krikščioniškąja bažnyčia ir buvo misionierių būstinė skelbiant evangeliją tuose regionuose, kurie buvo į rytus. Ji ilgą laiką buvo Mokytojo mokymų tvirtovė, ir šitame regione viena laikėsi per amžius kaip krikščioniškojo mokymo centras.
166:5.3 Žydai Jeruzalėje visada turėjo vargo su žydais iš Filadelfijos. O po Jėzaus mirties ir prisikėlimo Jeruzalės bažnyčiai, kurios galva buvo Mokytojo brolis Jokūbas, iškilo rimtų sunkumų santykiuose su Filadelfijos tikinčiųjų kongregacija. Abneris tapo Filadelfijos bažnyčios vadovu, juo ir išbuvo iki pat savo mirties. Ir šitas santykių su Jeruzale atšalimas paaiškina, kodėl apie Abnerį ir jo darbą nė žodžiu neužsimenama Naujojo Testamento Evangelijos užrašuose. Šita nuolatinė nesantaika tarp Jeruzalės ir Filadelfijos truko per visą Jokūbo ir Abnerio gyvenimą ir kurį laiką tęsėsi po Jeruzalės sugriovimo. Filadelfija iš tikrųjų buvo ankstyvosios bažnyčios būstinė pietuose ir rytuose, kaip būstinė šiaurėje ir vakaruose buvo Antiokas.
166:5.4 Akivaizdu, jog tai buvo Abnerio nelaimė, kad jis nesutarė su visais ankstyvosios krikščioniškosios bažnyčios lyderiais. Jis susipyko su Petru ir Jokūbu (Jėzaus broliu) dėl Jeruzalės bažnyčios administravimo ir jurisdikcijos klausimų; jis nustojo bendrauti su Pauliumi dėl skirtingo požiūrio į filosofiją ir teologiją. Abnerio filosofija buvo labiau babilonietiška negu helenietiška, ir jis atkakliai priešinosi visiems Pauliaus bandymams Jėzaus mokymus pakeisti taip, kad iš pradžių žydams, o tada graikų-romėnų tikintiesiems į misterijas, būtų mažiau pateikiama tokių dalykų, kurie sukelia prieštaravimų.
166:5.5 Šitokiu būdu Abneris buvo priverstas gyventi izoliuotą gyvenimą. Jis vadovavo tokiai bažnyčiai, kuri neturėjo autoriteto Jeruzalėje. Jis išdrįso atvirai mesti iššūkį Jokūbui, Viešpaties broliui, kurį vėliau parėmė Petras. Toks elgesys iš esmės jį atskyrė nuo visų jo buvusių partnerių. Tada jis išdrįso pasipriešinti Pauliui. Nors jis visiškai palankiai žiūrėjo į Pauliaus misiją tarp pagonių, ir nors jis rėmė jį ginčuose su bažnyčia Jeruzalėje, bet griežtai priešinosi tokiai Jėzaus mokymų versijai, kurią skelbti pasirinko Paulius. Paskutiniaisiais gyvenimo metais Abneris pasmerkė Paulių kaip tą “gudrų Jėzaus iš Nazareto, gyvojo Dievo Sūnaus, gyvenimo mokymų iškraipytoją.”
166:5.6 Per paskutiniuosius Abnerio gyvenimo metus ir dar kažkurį laiką po jo mirties, tikintieji Filadelfijoje griežčiau už bet kurią kitą grupę žemėje laikėsi Jėzaus religijos, taip, kaip jis gyveno ir mokė.
166:5.7 Abneris sulaukė 89 metų amžiaus, mirė Filadelfijoje lapkričio 21-ąją, 74 m. po Kr. gim. Ir iki pat gyvenimo pabaigos jis buvo ištikimas tikintysis į dangaus karalystės evangeliją ir ištikimas jos mokytojas.
| Dokumentas 165. Perėjos misija prasideda |
Indeksas
Keli versija |
Dokumentas 167. Apsilankymas Filadelfijoje |
¶ Nuorodos
- ↑ Fariziejus pakvietė Jėzų: Lk 11:37.
- ↑ Jėzus neplauna rankų: Lk 11:38.
- ↑ Valote išorę, bet viduje nešvaru: Mt 23:25; Lk 11:39.
- ↑ Nedoras, teisus: Mt 23:28.
- ↑ Dievas žiūri į motyvus: Lk 16:15.
- ↑ Dievas žiūri ir į vidų, ir į išorę: Lk 11:40-41.
- ↑ Išmaldos nepakanka: Mt 23:23; Lk 11:42.
- ↑ Vargas garbės ieškotojams: Mt 23:6-7; Mk 12:36-39; Lk 11:43.
- ↑ Kapai pranašams: Mt 23:29-31.
- ↑ Daugiau „vargų“: Lk 11:45-50.
- ↑ Advokatai slepia žinias: Mt 23:13; Lk 11:52.
- ↑ Balinti kapai: Mt 23:27-28.
- ↑ Fariziejai laukia „pagauti“ Jėzų: Lk 11:53-54.
- ↑ Dešimt raupsuotųjų išgydyta: Lk 17:11-13.
- ↑ Samarietis dėkoja: Lk 17:14-16.
- ↑ Kur dar devyni?: Lk 17:17-19.
- ↑ Ar daug išgelbėtų?: Lk 13:22-23.
- ↑ Kalebas ir Joshua: Sk 26:65.
- ↑ Platūs ir siauri keliai: Įst 30:15-19; Mt 7:13-14.
- ↑ Visi gali įeiti į vartus: Lk 13:24.
- ↑ Tie, kurie atmeta karalystę: Lk 13:25-27.
- ↑ Neleidžiama sulankstyti: Mt 7:21-23; Mt 25:11-13.
- ↑ Atsistokite prie durų ir belskite: Apr 3:20.
- ↑ Kovok gerą tikėjimo kovą: 1 Tim 6:12; 2 Tim 4:7.
- ↑ Pralaimėtojai mato, kad kiti valgo kartu: Mt 8:11-12; Lk 13:28-30.
- ↑ Daugelis pirmųjų bus paskutiniai, o paskutiniai bus pirmi: Mt 19:30; Mt 20:16; Mk 9:35; Mk 10:31; Lk 13:30.
- ↑ Turi atgimti iš dvasios: Jn 3:3-7; 1 Pt 1:23.
- ↑ Jėzus beldžiasi: Apr 3:20-21.
- ↑ Aš esu durys: Jn 10:7,9.
- ↑ Aš esu naujas ir gyvas būdas: Jn 14:6.
- ↑ Kas nori, gali ateiti: Ps 50:15; Jl 2:32; Zch 13:9; Mt 7:24; Mt 10:32-33; Mt 12:50; Mt 16:24-25; Mk 3:35; Mk 8:34-35; Lk 6:47; Lk 9:23-24; Lk 12:8; Jn 3:15-16; Jn 4:13-14; Jn 11:25-26; Jn 12:46; Apd 2:21; Apd 10:43; Apd 13:26; Rom 9:33; Rom 10:13; 1 Jn 2:23; 1 Jn 4:15; 1 Jn 5:1; Apr 22:17b.
- ↑ Saulė šviečia visiems: Mt 5:45b.
- ↑ Nekaltos laiko aukos: Lk 13:1-5.
- ↑ Palyginimas apie nevaisingą figmedį: Lk 13:6-9.
- ↑ Dievas nėra asmenų gerbiamas: 2 Kr 19:7; Job 34:19; Sir 35:12; Apd 10:34; Rom 2:11; Gal 2:6; Gal 3:28; Ef 6:9; Kol 3:11.