© 2004 Urantijos Fondas
| Dokumentas 65. Evoliucijos kontrolė iš viršaus |
Indeksas
Keli versija |
Dokumentas 67. Planetos maištas |
66:0.1 SŪNAUS Lanonandeko atėjimas į vidutinį pasaulį liudija, kad valia, sugebėjimas pasirinkti amžinojo išlikimo kelią, išsivystė primityvaus žmogaus prote. Bet į Urantiją Planetos Princas atvyko praėjus maždaug pusei milijono metų po to, kada buvo atsiradusi žmogiškoji valia.
66:0.2 Maždaug prieš penkis šimtus tūkstančių metų ir kartu su šešių spalvotųjų arba sangikų rasių pasirodymu, į Urantiją atvyko Kaligastija, Planetos Princas. Princo atvykimo metu žemėje buvo maždaug pusė milijardo primityvių žmogiškųjų būtybių, ir jos buvo pasklidusios po visą Europą, Aziją, ir Afriką. Princo būstinė, įkurta Mesopotamijoje, buvo maždaug pasaulio gyventojų centre.
66:1.1 Kaligastija buvo Sūnus Lanonandekas, antrinės kategorijos 9[1].344 numeris. Jis turėjo vietinės visatos reikalų administravimo bendrą patyrimą, ir, vėlesniaisiais amžiais, konkrečiai patyrė, kaip reikia tvarkyti Satanijos vietinę sistemą.
66:1.2 Iki to meto, kada Liuciferis ėmė valdyti Satanijoje, Kaligastija buvo paskirtas į Gyvybės Nešėjų patarėjų tarybą Jeruseme. Liuciferis pakėlė Kaligastiją, suteikdamas jam savo asmeninio personalo nario rangą, ir šis sėkmingai atliko penkias viena po kitos ėjusias garbės ir pasitikėjimo užduotis.
66:1.3 Kaligastija labai seniai siekė gauti paskyrimą į Planetos Princo pareigas, bet kaskart, kada tik jo prašymą reikėdavo patvirtinti žvaigždyno tarybose, jis nesulaukdavo Žvaigždyno Tėvų pritarimo. Atrodė, jog Kaligastija ypač trokšta, kad jį pasiųstų kaip planetos valdovą į dešimtainį arba gyvybės modifikavimo pasaulį. Jo prašymas kelis kartus buvo atmestas, kol galiausiai jis buvo paskirtas į Urantiją.
66:1.4 Kaligastija išvyko iš Jerusemo į jam patikėto pasaulio valdas turėdamas pavydėtinus duomenis, kaip ištikimai ir atsidavusiai tarnauti savosios visatos, kurioje gimė ir gyveno, gerovei, nežiūrint jam būdingo tam tikro nekantrumo, kurį sustiprino polinkis nesutikti su nustatyta tvarka kai kuriuose antraeiliuose dalykuose.
66:1.5 Aš buvau Jeruseme tada, kada šaunusis Kaligastija išvyko iš sistemos sostinės. Nė vienas kitas planetos princas niekada nebuvo pradėjęs pasaulio valdymo karjeros, turėdamas turtingesnį pasiruošimo patyrimą arba geresnes perspektyvas, kaip šitą pradėjo Kaligastija tą reikšmingą dieną prieš pusę milijono metų. Vienas dalykas yra akivaizdus: kada aš vykdžiau savo užduotį, pasakodamas apie tą įvykį vietinės visatos programoje, tada aš nė akimirką nepuoselėjau net ir mažiausios minties, jog šitas kilnus Lanonandekas taip greitai išduos planetinės globos šventą pasitikėjimą ir taip siaubingai suterš visatos sūnystės savosios išaukštintos kategorijos dorą vardą. Aš iš tikrųjų maniau, jog visoje Satanijoje Urantija buvo tarp tų penkių ar šešių planetų, kurioms labiausiai pasisekė ta prasme, kad ji prie pasaulio reikalų vairo turės tokį patyrusį, šviesų, ir originalų protą. Tada aš nesuvokiau, jog Kaligastija ėmė klastingai įsimylėti pats save, tada aš iki galo nesupratau asmenybės išpuikimo niuansų.
66:2.1 Urantijos Planetos Princas į savo misiją nebuvo išsiųstas vienas, jį lydėjo įprastas padėjėjų ir administracinių pagalbininkų korpusas.
66:2.2 Šitai grupei vadovavo Daligastija, Planetos Princo partneris-padėjėjas. Daligastija taip pat buvo antrinės kategorijos Sūnus Lanonandekas, kuris toje kategorijoje turėjo 319.407 numerį. Jis turėjo padėjėjo rangą tuo metu, kada buvo paskirtas Kaligastijos partneriu.
66:2.3 Planetinį personalą sudarė didžiulis skaičius angeliškųjų bendradarbių ir gausybė kitų dangiškųjų būtybių, paskirtų tam, kad vystytų žmogiškųjų rasių interesus ir skatintų jų gerovę. Bet jūsų požiūriu, iš visų grupių pati įdomiausioji buvo Princo personalo materialūs nariai—kartais vadinti Kaligastijos šimtine.
66:2.4 Šitą vieną šimtą iš naujo materializuotų Princo personalo narių Kaligastija atrinko iš daugiau negu 785.000 kylančiųjų Jerusemo piliečių, kurie patys pasisiūlė dalyvauti Urantijos jaudinančiame patyrime. Kiekvienas iš to vieno šimto pasirinktųjų buvo iš skirtingos planetos, o iš Urantijos nebuvo nė vieno.
66:2.5 Šitie jerusemiečiai savanoriai į Urantiją serafiniu transportu buvo atgabenti tiesiai iš sistemos sostinės, ir juos atgabenus, jie liko įserafimuoti iki to laiko, kada jiems buvo parūpintos ypatingos planetinės tarnystės dualios prigimties asmenybės formos, tikrieji kūnai, susidedantys iš mėsos ir kraujo, o taip pat suderinti ir su sistemos gyvybės grandinėmis.
66:2.6 Likus kažkiek laiko iki šitų vieno šimto Jerusemo piliečių atvykimo, abu prižiūrintys Gyvybės Nešėjai, gyvenantys Urantijoje, prieš tai patobulinę savo planus, pasiuntė į Jerusemą ir Edentiją prašymus leisti transplantuoti gyvybės plazmą iš atrinktų vieno šimto išlikusių Andono ir Fontos palikuonių į tuos materialius kūnus, kurie turi būti suprojektuoti Princo personalo fiziniams nariams. Pageidavimą patenkino Jeruseme ir patvirtino Edentijoje.
66:2.7 Sutinkamai su tuo, Gyvybės Nešėjai atrinko penkiasdešimt vyrų ir penkiasdešimt moterų iš Andono ir Fontos palikuonių, atstovaujančių tos unikalios rasės geriausiems išlikusiems palikuonims. Su viena ar dviem išimtimis šitie Andonitai, prisidėję prie šios rasės vystymo, vienas su kitu buvo nepažįstami. Prie Princo planetinės būstinės slenksčio jie buvo surinkti iš viena nuo kitos toli buvusių vietovių, koordinuotai vadovaujant Minties Derintojams ir padedant serafimams. Čia šitas vienas šimtas žmogiškųjų subjektų buvo perduoti iš Avalono atvykusiai labai kvalifikuotai savanorių komisijai, kuri vadovavo tam darbui, kada iš šitų Andono palikuonių buvo materialiai ištraukta dalis gyvybės plazmos. Tada šita gyvoji medžiaga buvo perkelta į materialius kūnus, sukonstruotus tam, kad būtų panaudoti tam vienam šimtui Princo personalo jerusemiečių narių. Tuo tarpu, šitie naujai atvykę sistemos sostinės piliečiai buvo laikomi serafinio transportavimo miego būsenoje.
66:2.8 Šitos transakcijos, kartu su specialių kūnų tikru sukūrimu tai Kaligastijos šimtinei, pagimdė daug legendų, kurių didelė dalis vėliau susimaišė su vėlesniaisiais pasakojimais apie Adomo ir Ievos pasirodymą planetoje.
66:2.9 Įasmeninant iš naujo, visas procesas, pradedant serafinio transporto, atgabenusio tą vieną šimtą Jerusemo savanorių, atvykimu ir baigiant tuo laiku, kada jie atgavo sąmonę, tapo trigubomis sferų būtybėmis, užtruko lygiai dešimt dienų.
66:3.1 Planetos Princo būstinė buvo išdėstyta tų laikų Persų įlankos regione, tame rajone, kuris atitinka vėlesnę Mesopotamiją.
66:3.2 Tų laikų Mesopotamijos klimatas ir kraštovaizdis buvo visais atžvilgiais labai palankūs Princo personalo ir jų pagalbininkų užduotims, tuometinės sąlygos labai skyrėsi nuo vėliau kartais įsivyraudavusių. Toks palankus klimatas buvo būtina natūralios aplinkos dalis, kuri buvo sumanyta tam, kad priverstų primityvius urantus pradėti kažkiek vystyti kultūrą ir civilizaciją. Šitų amžių ta vienintelė didžioji užduotis buvo transformuoti žmogų iš medžiotojo į piemenį, puoselėjant viltį, kad vėliau jis išsivystys į taikų, prie namų prisirišusį fermerį.
66:3.3 Planetos Princo būstinė Urantijoje buvo tipinis centras, koks būna jaunoje ir besivystančioje sferoje. Princo gyvenvietės branduolys buvo labai paprastas, bet gražus miestas, kurį supo keturiasdešimties pėdų aukščio siena. Šitas pasaulio kultūros centras buvo pavadintas Dalamatija Daligastijos garbei.
66:3.4 Miestas buvo padalintas į dešimt sektorių, kurių centre buvo fizinio personalo dešimties tarybų būstinių rūmai. Pačiame miesto centre buvo nematomojo Tėvo šventykla. Princo ir jo pagalbininkų administracinė būstinė buvo išdėstyta dvylikoje salių, betarpiškai sugrupuotų aplink pačią šventovę.
66:3.5 Visi Dalamatijos pastatai buvo vienaaukščiai, išskyrus tarybos būstinę, kuri buvo dviaukštė, ir centrinę visų Tėvo šventovę, kuri buvo maža, bet trijų aukštų.
66:3.6 Miestas demonstravo geriausią tų ankstyvųjų laikų statybinių medžiagų—plytų—panaudojimo praktiką. Labai mažai buvo panaudota akmens ar medžio. Dalamatijos pavyzdžiu aplinkinės tautos labai pagerino namų statybą ir kaimo architektūrą.
66:3.7 Netoli Princo būstinės gyveno žmogiškųjų būtybių visos spalvos ir sluoksniai. Ir būtent iš šitų netoli gyvenusių genčių buvo paimti pirmieji studentai į Princo mokyklas. Nors šitos ankstyvosios Dalamatijos mokyklos buvo primityvios, bet jos pasirūpino viskuo, ką buvo galima suteikti to primityvaus amžiaus vyrams ir moterims.
66:3.8 Princo fizinį personalą nuolat supo labiau išsivystę individai iš aplinkinių genčių ir, kada šitie studentai būdavo išmokomi ir įkvėpiami, tada juos išsiųsdavo atgal kaip savo atitinkamų tautų mokytojus ir vadovus.
66:4.1 Princo personalo atvykimas padarė gilų įspūdį. Nors prireikė beveik tūkstantmečio tam, kad šitoji žinia pasklistų į tolimus kraštus, bet tas gentis, kurios gyveno netoli Mesopotamijos būstinės, vieno šimto naujų Urantijos gyventojų mokymai ir elgesys padarė įspūdingą įtaką. Ir didelė dalis jūsų vėliau atsiradusios mitologijos kilo iš iškraipytų legendų apie šitas pirmąsias dienas, kada šitie Princo personalo nariai buvo iš naujo įasmeninti Urantijoje kaip viršžmogiai.
66:4.2 Tokių ne iš šitos planetos mokytojų gerai įtakai rimta kliūtis yra mirtingųjų polinkis juos laikyti dievais, bet išskyrus savo atsiradimo žemėje metodą, Kaligastijos šimtinė—penkiasdešimt vyrų ir penkiasdešimt moterų—nesinaudojo nei viršgamtiniais metodais, nei viršžmogiškais manipuliavimais.
66:4.3 Bet materialusis personalas vis tiek buvo viršžmogiškas. Savo misiją Urantijoje jis pradėjo kaip nepaprastos trigubos būtybės:
66:4.4 1. Jos buvo fizinės ir santykinai žmogiškos, nes jose buvo įkūnyta vienos iš žmogiškųjų rasių reali gyvybės plazma, Urantijos Andoninė gyvybės plazma.
66:4.5 Šitas vienas šimtas Princo personalo narių buvo po lygiai padalinti pagal lytį ir pagal savo ankstesnįjį mirtingojo statusą. Šitos grupės kiekvienas asmuo galėjo tapti vienu iš tėvų kažkokiai naujai fizinių būtybių kategorijai, bet jiems buvo išsamiai išaiškinta, jog tapti vienu iš tėvų gali tiktai esant tam tikroms sąlygoms. Įprasta, jog Planetos Princo materialusis personalas susilaukia palikuonių kažkuriuo laiku prieš užbaigdamas savo specialią planetinę tarnystę. Paprastai tai būna tuo metu, arba tuoj po to, kada atvyksta Planetos Adomas ir Ieva.
66:4.6 Todėl šitos ypatingos būtybės turi menką supratimą arba iš viso neturi jokio supratimo apie tai, kokio tipo materialūs tvariniai gimtų iš jų lytinės sąjungos. Ir niekada jie šito iš tikrųjų nesužinojo; prieš ateinant laikui žengti tokį žingsnį, kad būtų tęsiamas jų darbas pasaulyje, visą režimą pamynė maištas, ir tie, kurie vėliau atliko tėvystės vaidmenį, buvo atkirsti nuo sistemos gyvybės srovių.
66:4.7 Savo odos spalva ir kalba šitie materializuoti Kaligastijos personalo nariai buvo tokie, kaip ir Andoninė rasė. Jie maistą valgė taip, kaip jį valgė ir sferos mirtingieji, bet su tokiu skirtumu: šitos grupės iš naujo atkurtus kūnus visiškai patenkindavo nemėsinė dieta. Tai buvo vienas iš motyvų, nulėmusių jų gyvenimą šiltame regione, kuriame buvo gausu vaisių ir riešutų. Gyvenimo būdas, besiremiantis nemėsiška dieta, atsirado Kaligastijos šimtinės laikais, nes šitas paprotys išplito plačiai ir paveikė daugelio aplinkinių genčių, grupių, kurios kilo iš kažkada išimtinai valgiusių mėsą evoliucinių rasių, valgymo įpročius.
66:4.8 2. Šimtinė buvo materialios, bet viršžmogiškos būtybės, kurios Urantijoje buvo iš naujo surinktos kaip aukštos ir ypatingos kategorijos unikalūs vyrai ir moterys.
66:4.9 Šitos grupės nariai, nors ir turėjo laikiną Jerusemo pilietybę, bet su savo Minties Derintojais dar buvo nesusilieję; ir kada jie pasisiūlė ir buvo paimti į planetinę tarnystę kartu su sūnystės besileidžiančiomis kategorijomis, tada jų Derintojai buvo atskirti. Bet šitie Jerusemitai buvo viršžmogiškos būtybės—jie turėjo kylančiojo augimo sielas. Mirtingojo gyvenimo materialiame kūne metu siela yra embrioninėje būsenoje; ji gimsta (prikeliama) morontiniame gyvenime ir auga palaipsniui einant per morontinius pasaulius. Ir tokiu būdu Kaligastijos šimtinės sielos buvo išplėstos septynių gyvenamųjų pasaulių augančiu patyrimu iki Jerusemo pilietybės statuso.
66:4.10 Sutinkamai su instrukcijomis, personalo nariai susilaikė nuo lytinės reprodukcijos, bet jie iš tikrųjų išsamiai studijavo savo asmeninę sandarą ir atidžiai tyrinėjo intelektualaus (proto) ir morontinio (sielos) ryšio visas įmanomas fazes. Ir būtent trisdešimt trečiaisiais savo gyvenimo metais Dalamatijoje, likus daug laiko iki sienos užbaigimo, Dano grupės antrasis numeris ir septintasis numeris atsitiktinai atrado tokį reiškinį, kuris lydi jų pačių morontinių savojo aš susijungimą (kaip spėjama nelytinį ir nematerialų); ir dėl šito jaudinančio patyrimo atsirado pirmasis iš pirminių tarpinių tvarinių. Šita nauja būtybė buvo visiškai matoma planetinio personalo nariams ir jų dangiškiesiems partneriams, bet buvo nematoma įvairių žmogiškųjų genčių vyrams ir moterims. Planetos Princo nurodymu visi fizinio personalo nariai ėmėsi panašių būtybių kūrimo, ir visiems pavyko, pasinaudojant Dano grupės pionierių poros instrukcijomis. Tokiu būdu iš tikrųjų Princo personalas galiausiai sukūrė pradinį 50.000 pirminių tarpinių būtybių korpusą.
66:4.11 Šitie tarpinio tipo tvariniai labai daug pasitarnavo tvarkant pasaulio būstinės reikalus. Jie buvo nematomi žmogiškosioms būtybėms, bet Dalamatijos primityvieji gyventojai buvo mokomi apie šitas nematomas pusiau dvasias, ir šitiems besivystantiems mirtingiesiems per amžius jie sudarė dvasinio pasaulio visumą.
66:4.12 3. Kaligastijos šimtinės kiekvienas narys buvo asmeniškai nemirtingas, arba nemirštantis. Per jų materialias formas cirkuliavo sistemos gyvybės srovių priešnuodiniai papildiniai; ir jeigu jie nebūtų praradę ryšio su gyvybės grandinėmis dėl maišto, tuomet jie būtų gyvenę neribotai iki kito Dievo Sūnaus atvykimo arba iki vėlesnio jų išlaisvinimo tam, kad galėtų atnaujinti nutrauktą kelionę į Havoną ir Rojų.
66:4.13 Šitie Satanijos gyvybės srovių priešnuodiniai papildiniai atsirasdavo iš gyvybės medžio vaisiaus, Edentijos motininio medelio, kurį į Urantiją atsiuntė Norlatiadeko Patys Aukštieji tuo metu, kada atvyko Kaligastija. Dalamatijos dienomis šitas medis augo nematomojo Tėvo šventovės centriniame kieme, ir būtent šio gyvybės medžio vaisius materialias ir šiaip jau mirtingas Princo personalo būtybes įgalino gyventi neribotą laiką tol, kol jie turėjo priėjimą prie jo.
66:4.14 Tuo metu, kai jis neturėjo jokios vertės evoliucinėms rasėms, tai šitokio supermaisto visiškai užteko tam, kad nuolatinė gyvybė būtų palaikoma Kaligastijos šimtinei, o taip pat ir tam vienam šimtui modifikuotų Andonitų, kurie buvo susieti su personalo nariais.
66:4.15 Dėl šito reikėtų paaiškinti, jog tuo metu, kada tas vienas šimtas Andonitų savo žmogiškojo pradmens plazmą suteikė Princo personalo nariams, tada Gyvybės Nešėjai į jų mirtingus kūnus įvedė sistemos grandinių papildinius; ir tokiu būdu jie buvo įgalinti gyventi kartu su personalu, amžius po amžiaus, ignoruojant fizinę mirtį.
66:4.16 Galiausiai šitam vienam šimtui Andonitų buvo pranešta apie jų indėlį sukuriant savo vadovų naujas formas, ir Andono genčių šitas pats vienas šimtas vaikų buvo laikomi būstinėje kaip Princo materialaus personalo asmeniniai palydovai.
66:5.1 Šita šimtinė buvo organizuota tarnystei dešimtyje autonominių tarybų, kurių kiekvienoje buvo po dešimt narių. Kada dvi ar daugiau iš šitų dešimties tarybų susirinkdavo į bendrą sesiją, tada tokiems bendriems susirinkimams pirmininkaudavo Daligastija. Šitos dešimt grupių buvo sudarytos šitaip:
66:5.2 1. Maisto ir materialios gerovės taryba. Šitai tarybai vadovavo Angas. Šitas sumanus korpusas žmogiškosioms rūšims padėjo pasirūpinti maistu, vandeniu, drabužiais, ir materialiu vystymu. Jie mokė kasti šulinius, panaudoti šaltinius, ir drėkinti žemę. Tuos, kurie buvo iš kalnų regionų ir iš šiaurės, jie mokė geresnių būdų, kaip išdirbti odas drabužiams, o vėliau meno ir mokslo mokytojai įvedė audimą.
66:5.3 Buvo pasiekta didžiulė pažanga maisto išsaugojimo srityje. Maistas buvo išsaugomas jį verdant, džiovinant, ir rūkant; tokiu būdu jis tapo seniausia nuosavybe. Žmogus buvo mokomas kaupti atsargas dėl bado pavojų, kurie periodiškai pasaulyje išnaikindavo daugybę žmonių.
66:5.4 2. Gyvūnų prijaukinimo ir panaudojimo valdyba. Šita taryba buvo atsidėjusi užduočiai atrinkti ir auginti tokius gyvūnus, kurie būtų tinkamiausi tam, jog padėtų žmogiškosioms būtybėms, gabenant nešulius ir pačius žmones, aprūpintų maistu, o vėliau pasitarnautų įdirbant žemę. Šitam sumaniam korpusui vadovavo Bonas.
66:5.5 Keletas naudingų gyvūnų tipų, dabar išmirusių, buvo prijaukinti kartu su kai kuriais kitais, kurie kaip naminiai gyvuliai išliko iki šitų dienų. Iki to žmogus ilgą laiką gyveno drauge su šunimi, o mėlynajam žmogui jau buvo pavykę prisijaukinti dramblį. Karvė rūpestingos selekcijos dėka buvo tiek pagerinta, jog tapo vertingu maisto šaltiniu; sviestas ir sūris tapo įprastais žmogaus dietos produktais. Žmonės buvo išmokyti panaudoti jaučius nešulių gabenimui, bet arklys buvo prijaukintas vėliau. Šito korpuso nariai pirmiausia išmokė žmones panaudoti ratą tam, kad būtų palengvintas vilkimas.
66:5.6 Būtent tomis dienomis ir buvo pirmą kartą panaudoti pašto karveliai, kuriuos pasiimdavo į ilgas keliones, turint tikslą pasiųsti pranešimus arba pagalbos šauksmą. Bono grupei pasisekė ištreniruoti milžiniškus fandorus kaip keleivinius paukščius, bet jie išnyko daugiau negu prieš trisdešimt tūkstančių metų.
66:5.7 3. Patarėjai plėšriųjų gyvūnų įveikimo klausimais. To neužteko, kad ankstyvasis žmogus pabandytų kai kuriuos gyvūnus prisijaukinti, bet jis taip pat turi išmokti ir apsisaugoti, kad jo nesunaikintų likusi priešiško gyvūnų pasaulio dalis. Šitai grupei vadovavo Danas.
66:5.8 Senoji miesto siena buvo skirta tam, jog apsaugotų nuo įniršusių žvėrių, o taip pat užkirstų kelią priešiškai nusiteikusių žmonių netikėtiems antpuoliams. Tie, kurie gyveno be sienų ir miškuose, priklausė nuo gyvenamosios vietos medžiuose, akmeninių slėptuvių, ir nuo laužų deginimo naktį. Dėl to buvo visiškai natūralu, kad šitie mokytojai skyrė daug laiko mokydami savo mokinius, kaip pagerinti žmogaus gyvenamąjį būstą. Panaudojus geresnius būdus ir pritaikius spąstus, buvo padaryta didžiulė pažanga pajungiant gyvūnus.
66:5.9 4. Žinių skleidimo ir išsaugojimo fakultetas. Šita grupė organizavo ir reguliavo tų ankstyvųjų amžių grynai švietimo pastangas. Jai vadovavo Fadas. Fado mokymo metodus sudarė užimtumo priežiūra drauge mokant ir pagerintų darbo metodų. Fadas sudarė pirmąją abėcėlę ir įvedė rašomąją sistemą. Šita abėcėlė turėjo dvidešimt penkias raides. Šitie ankstyvieji žmonės kaip medžiagą rašymui vartojo medžio žieves, molio lenteles, akmens plokšteles, į pergamentą panašią formą, pagamintą iš išmuštos didesnių gyvūnų odos, ir primityvios į popierių panašios formos medžiagą, pagamintą iš vapsvų lizdų. Dalamatijos biblioteka, sunaikinta netrukus po Kaligastijos išdavystės, turėjo daugiau negu du milijonus atskirų užrašų, ir buvo žinoma kaip „Fado namas.“
66:5.10 Mėlynasis žmogus buvo linkęs į abėcėlinį rašymą, ir toje srityje pasiekė didžiausios pažangos. Raudonasis žmogus privalumą teikė piešinių rašto vartojimui, tuo tarpu geltonosios rasės linko į tai, kad vartotų žodžių ir idėjų simbolius; didele dalimi tokius, kokius jos vartoja ir dabar. Bet abėcėlę ir dar daugiau dalykų pasaulis vėliau prarado per pasimetimą, kuris lydėjo maištą. Kaligastijos išdavystė sužlugdė pasaulio viltį, jog bus visuotinė kalba, bent jau per nenusakomus amžius.
66:5.11 5. Gamybos ir prekybos komisija. Šita taryba dirbo tam, jog padėtų vystytis gamybai gentyse ir skatintų prekybą tarp įvairių taikingų grupių. Jos lyderis buvo Nodas. Šitas korpusas skatino kiekvieną primityvios gamybos formą. Jie tiesiogiai prisidėjo prie gyvenimo lygio pakėlimo, aprūpindami daugeliu naujų plataus vartojimo prekių, kad patrauktų primityvių žmonių vaizduotę. Jie smarkiai išplėtė prekybą pagerinta druska, kurią gamino mokslo ir meno taryba.
66:5.12 Būtent šitos apšviestos grupės, išlavintos Dalamatijos mokyklose, ėmė naudoti pirmąjį komercinį kreditą. Iš centrinės kreditų biržos jie gaudavo piniginių ženklų, kurie būdavo priimami vietoje realių barterio objektų. Pasaulis šitų verslo metodų nepagerino per šimtus tūkstančių metų.
66:5.13 6. Apreikštos religijos koledžas. Šito organo veikla vyko lėtai. Urantijos civilizacija tiesiogine prasme grūdinosi tarp būtinybės priekalo ir baimės kūjo. Bet šita grupė buvo pasiekusi ženklios pažangos stengdamasi dėl to, kad baimę tvariniui (vėlių garbinimą) pakeistų baimė Kūrėjui, kol jų pastangas nutraukė vėlesnis susipainiojimas, kuris buvo dėl atsiskiriančio sukilimo. Šitos tarybos vadovas buvo Hapas.
66:5.14 Nė vienas Princo personalo narys apreiškimo nepateikdavo, kad nekomplikuotų evoliucijos; apreiškimą jie pateikė tiktai tada, kada evoliucines jėgas buvo visiškai išeikvoję. Bet Hapas iš tikrųjų nusileido miesto gyventojų troškimui nustatyti tam tikrą religinės tarnystės formą. Jo grupė dalamatijiečiams pateikė septynias garbinimo giesmes, o taip pat davė jiems kasdienio dėkojimo frazę ir pagaliau juos išmokė “Tėvo maldos,” kuri buvo tokia:
66:5.15 “Visų Tėve, kurio Sūnui mes reiškiame pagarbą, pažvelk į mus žemyn palankiai. Išlaisvink mus iš bet kokios baimės, išskyrus baimę tau. Padaryk taip, jog mumis džiaugtųsi mūsų dieviškieji mokytojai ir tiesą amžiams įterpk į mūsų lūpas. Išlaisvink mus iš prievartos ir pykčio, išmokyk mus gerbti savo vyresniuosius ir tai, kas priklauso mūsų artimiesiems. Suteik mums šiais metais žalias ganyklas ir vaisingas kaimenes, kad jos džiugintų mūsų širdis. Mes meldžiame, kad greičiau ateitų pažadėtasis pagerintojas, ir mes tikrai vykdysime tavo valią šitame pasaulyje, kaip kiti tą daro pasauliuose anapus.”
66:5.16 Nors gerinant rasę Princo personalas apsiribojo natūraliomis priemonėmis ir įprastais metodais, bet jis pažadėjo naujos rasės Adominę dovaną kaip vėlesniojo evoliucinio augimo tikslą pasiekus biologinio išsivystymo viršūnę.
66:5.17 7. Sveikatos ir gyvybės saugotojai. Šita taryba rūpinosi sanitarijos įvedimu ir primityvios higienos skatinimu, o jai vadovavo Lutas.
66:5.18 Jos nariai mokė daug to, kas buvo prarasta per vėlesniųjų amžių pasimetimą ir niekada nebuvo iš naujo atrasta iki dvidešimtojo amžiaus. Jie žmoniją mokė, jog virimas, troškinimas, ir kepimas buvo tos priemonės, kurios užkerta kelią ligoms; taip pat, jog toks virimas labai smarkiai sumažina kūdikių mirtingumą ir palengvina tai, kad juos būtų galima anksčiau atjunkyti nuo žindymo.
66:5.19 Didelę dalį Luto sveikatos saugotojų ankstyvųjų mokymų žemės gentys išsaugojo iki pat Mozės dienų, nors jie buvo labai smarkiai iškraipyti ir labai daug pakeisti.
66:5.20 Didžiulė kliūtis skatinant higieną tarp šitų neišprususių tautų buvo tai, jog daugelio ligų tikrosios priežastys buvo perdaug mažos, kad būtų matomos paprasta akimi, o taip pat ir tai, kad jie visi į ugnį žiūrėjo prietaringai. Prireikė tūkstančių metų juos įtikinti, kad liekanas degintų. Tuo tarpu dabar jie buvo raginami puvančias atliekas užkasti po žeme. Šitos epochos didžiulis sanitarijos išsivystymas buvo pasiektas dėl to, jog buvo skleidžiamos žinios apie saulės šviesos gydančias ir ligas naikinančias savybes.
66:5.21 Iki to meto, kada pasirodė Princas, maudymasis buvo išskirtinai religinis ritualas. Iš tikrųjų buvo sunku įtikinti primityvius žmones prausti savo kūnus savosios sveikatos labui. Galiausiai Lutas įtikino religinius mokytojus įtraukti apsiplovimą vandeniu kaip apsivalymo ritualo dalį, kad būtų praktikuojamas sąsajoje su pusiaudienio pasišventimais, kartą per savaitę, garbinant visų Tėvą.
66:5.22 Šitie sveikatos saugotojai taip pat mėgino įvesti rankos paspaudimą vietoje to, kad būtų pasikeičiama seilėmis arba geriamas kraujas kaip asmeninės draugystės patvirtinimas ir kaip grupinės ištikimybės ženklas. Tačiau kada iš vyresniųjų vadovų mokymų priverstinio spaudimo jos išsiverždavo, tada šitos primityvios tautos netrukdavo sugrįžti prie savo ankstesniųjų sveikatą griaunančių ir ligas sukeliančių nemokšiškų ir prietaringų įpročių.
66:5.23 8. Planetos meno ir mokslo taryba. Šitas korpusas daug padarė, kad pagerintų ankstyvojo žmogaus gamybos metodus ir išaukštintų jo sampratas apie grožį. Jam vadovavo Mekas.
66:5.24 Menas ir mokslas buvo žemo lygio visame pasaulyje, bet Dalamatijoje buvo mokoma fizikos ir chemijos pradmenų. Buvo išvystyta keramika, pagerintas visas taikomasis menas, ir buvo labai išaukštinti žmogiškojo grožio idealai. Tačiau muzikos pažanga buvo labai menka tol, kol pasirodė violetinė rasė.
66:5.25 Šitie primityvūs žmonės, nepaisant savo mokytojų nuolatinių raginimų, nesutikdavo eksperimentuoti su garo energija; jie iš tikrųjų niekada nesugebėjo įveikti savo didžiulės baimės suspausto garo sprogstamajai jėgai. Tačiau, galiausiai jie buvo įtikinti dirbti su metalais ir ugnimi, nors ankstyvajam žmogui raudonai įkaitusio metalo gabalas buvo siaubą keliantis objektas.
66:5.26 Mekas daug padarė, kad išvystytų Andonitų kultūrą ir patobulintų mėlynojo žmogaus meną. Mėlynojo žmogaus susimaišymas su Andono palikuonimis sukūrė meniškai veiklai talentingą tipą, ir daug šito tipo žmonių tapo nuostabiais skulptoriais. Jie nedirbo su akmeniu ar marmuru, bet jų darbai iš molio, sukietinti degimo dėka, puošė Dalamatijos sodus.
66:5.27 Didžiulės pažangos pasiekė taikomasis menas, kurio didžioji dalis buvo prarasta ilgais ir tamsiais maišto amžiais, iš naujo jis buvo atrastas tiktai naujaisiais laikais.
66:5.28 9. Išvystytų gentinių ryšių valdytojai. Tai buvo tokia grupė, kuriai buvo patikėtas darbas, išvystyti žmogiškąją visuomenę iki valstybės susiformavimo lygio. Jų vadovas buvo Tutas.
66:5.29 Šitie valdytojai daug prisidėjo prie to, kad prasidėtų vedybos tarp žmonių iš skirtingų genčių. Jie skatino asistavimą ir vedybas po atitinkamų apmąstymų ir galimybės iki galo susipažinti. Grynai karingi karo šokiai tapo subtiliais ir ėmė tarnauti vertingiems visuomeniniams poreikiams; šitos ankstyvosios gentys buvo pamalonintos nedidele dalele humoro. Nedaug iš šitų papročių išliko po vėliau įvykusio atsiskiriamojo planetos maišto.
66:5.30 Tutas ir jo partneriai dirbo tam, jog skatintų taikios prigimties grupinius susivienijimus, reguliuotų ir humanizuotų karo veiksmus, koordinuotų tarpgentinius ryšius, ir pagerintų gentinį valdymą. Dalamatijos apylinkėse vystėsi labiau į priekį pažengusi kultūra, ir šitie pagerinti visuomeniniai santykiai labai pravertė tam, kad būtų paveiktos tolimesnės gentys. Bet tas civilizacijos modelis, kuris vyravo Princo būstinėje, labai skyrėsi nuo tos barbariškos visuomenės, kuri vystėsi kitur, lygiai taip, kaip dvidešimtojo amžiaus visuomenė Keiptaune, Pietų Afrikoje, yra visiškai nepanaši į žemaūgių bušmenų, gyvenančių į šiaurę, primityvią kultūrą.
66:5.31 10. Gentinio koordinavimo ir rasinio bendradarbiavimo aukščiausiasis teismas. Šitai aukščiausiajai tarybai vadovavo Vanas, ir ji buvo apeliacinis teismas visoms kitoms devynioms specialioms komisijoms, kurioms buvo patikėta žmogiškųjų reikalų priežiūra. Šita taryba turėjo plačius įgaliojimus, jai buvo patikėti visi žemiškieji reikalai, kurie nebuvo konkrečiai paskirti likusioms grupėms. Šitą atrinktą korpusą patvirtino Edentijos Žvaigždyno Tėvai prieš tai, kada jie buvo įgalioti prisiimti Urantijos aukščiausiojo teismo funkcijas.
66:6.1 Pasaulio kultūros laipsnis yra matuojamas vietinių būtybių visuomeniniu palikimu, o kultūros plėtimosi greitį visiškai nulemia gyventojų sugebėjimas suvokti naujas ir išvystytas idėjas.
66:6.2 Vergavimas tradicijai sukuria stabilumą ir bendradarbiavimą, sentimentaliai sujungdamas praeitį su dabartimi, bet lygiai taip jis pažaboja iniciatyvą ir pavergia asmenybės kūrybines galias. Visas pasaulis buvo pakliuvęs į tradicijomis supančiotų papročių aklavietę, kada atvyko Kaligastijos šimtinė ir ėmė skelbti individualios iniciatyvos naująją evangeliją ano meto visuomeninių grupių viduje. Bet šitas naudingas valdymas buvo taip greitai nutrauktas, kad rasės niekada nebuvo visiškai išlaisvintos iš papročių vergystės; paprotys vis dar pernelyg valdo Urantijoje.
66:6.3 Kaligastijos šimtinė—Satanijos gyvenamųjų pasaulių absolventai—gerai išmanė Jerusemo meną ir kultūrą, bet tokios žinios yra beveik bevertės barbarų planetoje, kurioje gyvena primityvūs žmonės. Šitos išmintingos būtybės tą labai gerai suvokė, kad nesiimtų staigios transformacijos arba, kad, masiškai, nepakylėtų tų dienų primityvių rasių. Jos gerai suprato žmogiškųjų rūšių neskubią evoliuciją, ir jos išmintingai susilaikė nuo radikalių mėginimų pakeisti žmogaus gyvenimo būdą žemėje.
66:6.4 Kiekviena iš tų dešimties planetinių komisijų ėmėsi palaipsniui ir natūraliai vystyti joms patikėtas sritis. Jų planas numatė pritraukti aplinkinių genčių geriausius protus ir, juos išlavinus, išsiųsti atgal į savo tautas visuomeninio vystymo emisarais.
66:6.5 Svetimos rasės emisarai niekada nebuvo siunčiami į tokią rasę, išskyrus tokius atvejus, kada būdavo tos tautos specialus pageidavimas. Tie, kurie dirbo tam, jog būtų gerinama ir vystoma konkreti gentis ar rasė, visada būdavo kilę iš tos genties ar rasės. Šimtinė nemėgindavo primesti net labiau išsivysčiusių rasių įpročių ir papročių kitai genčiai. Visada jie kantriai dirbo, kad pakeltų ir išvystytų kiekvienos rasės laiko išmėgintus papročius. Urantijos paprasti žmonės atsinešdavo savo visuomeninius papročius į Dalamatiją ne tam, kad pasikeistų juos į naujus ir geresnius, bet kad jie vystytųsi palaikydami ryšius su aukštesne kultūra ir bendraudami su labiau išsivysčiusiais protais. Šitas procesas buvo lėtas, bet labai efektyvus.
66:6.6 Grynai natūralią biologinės evoliucijos atranką Dalamatijos mokytojai mėgino papildyti sąmoninga visuomenine atranka. Jie nesuardė žmogiškosios visuomenės, bet tikrai žymiai paspartino jos normalią ir natūralią evoliuciją. Jų motyvas buvo vystymasis evoliucijos keliu, o ne revoliucija apreiškimo keliu. Žmogiškajai rasei prireikė amžių tam, jog įgytų tą menką religiją ir moralę, kokią ji turėjo, ir šitie superžmonės buvo išmintingi, kad iš žmonijos neatimtų šitos nedidelės pažangos, tuo sukeldami susipainiojimą ir nusivylimą, kaip atsitinka visada, kada apšviestos ir aukštesnės būtybės imasi pakelti atsilikusias rases, suteikdamos joms per didelį mokymą ir per daug apšviesdamos.
66:6.7 Kada krikščionys misionieriai eina į pačią Afrikos širdį, kur sūnus ir dukras jų tėvai kontroliuoja ir valdo per visą tėvų gyvenimo laiką, tada jie tiktai įneša sumaištį ir bet kokio autoriteto žlugdymą, stengdamiesi, per vienos kartos gyvenimą, pakeisti tokią gyvenseną, mokydami, kad šitie vaikai būtų laisvi nuo bet kokio tėvų suvaržymo sulaukę dvidešimt vienerių metų amžiaus.
66:7.1 Princo būstinė, nors nuostabiai graži ir suprojektuota taip, kad sukeltų to amžiaus primityviųjų žmonių baimingą pagarbą, buvo visiškai kukli. Pastatai nebuvo ypatingai dideli, nes šitų atvykusių mokytojų motyvas buvo skatinti, kad pagaliau ateityje būtų vystomas žemės ūkis, iš pradžių pradėjus auginti gyvulius. Miesto teritorijoje, apsuptoje sienos, žemės buvo pakankamai ganykloms ir daržininkystei, kad išmaitintų maždaug dvidešimt tūkstančių gyventojų.
66:7.2 Centrinės garbinimo šventovės ir superžmonių prižiūrinčiųjų grupių dešimties tarybų būstinių interjeras iš tikrųjų buvo nuostabūs meno darbai. Ir nors gyvenamieji pastatai buvo tvarkingumo ir švarumo etalonas, bet viskas buvo labai paprasta ir visiškai primityvu lyginant su vėlesniųjų laikų išsivystymu. Šitoje kultūros būstinėje nebuvo naudojama jokių metodų, kurie Urantijoje nebuvo atsiradę natūraliai.
66:7.3 Princo materialusis personalas turėjo paprastas ir pavyzdines buveines, kurias jie prižiūrėjo kaip namus, sumanytus tam, jog įkvėptų ir palankiai veiktų studentus stebėtojus, gyvenančius pasaulio visuomeniniame centre ir švietimo būstinėje.
66:7.4 Konkreti šeimos gyvenimo tvarka ir vienos šeimos gyvenimas drauge vienoje santykinai pastovioje gyvenamojoje vietoje kyla iš šitų Dalamatijos laikų, ir iš esmės dėl šios šimtinės ir jos mokinių rodomo pavyzdžio ir mokymų. Šeima kaip visuomeninis vienetas niekada nesivystė sėkmingai iki to meto, kada Dalamatijos supervyrai ir supermoterys atvedė žmoniją į tai, kad ji imtų mylėti ir puoselėti savo anūkus ir anūkų vaikus. Laukinis žmogus myli savo vaiką, bet civilizuotas žmogus taip pat myli ir savo anūką[2].
66:7.5 Princo personalas gyveno drauge kaip tėvai ir motinos. Tas tiesa, jie neturėjo savo vaikų, bet šie penkiasdešimt Dalamatijos tėviškųjų namų visada glaudė ne mažiau kaip penkis šimtus įsūnytų mažylių, surinktų iš Andoninių ir sangikų rasių labiau išsivysčiusių šeimų; daugelis iš šitų vaikų buvo našlaičiai. Jiems buvo palankiai suteikiama šitų supertėvų disciplina ir mokymas; ir tuomet, po trejų metų mokymosi Princo mokyklose (jie įstodavo mokytis nuo trylikos metų ir mokymąsi baigdavo penkiolikos metų amžiaus), jie galėdavo vesti ir buvo pasirengę gauti užduotis kaip Princo emisarai vykti į savo atitinkamų rasių gentis, kurioms taip reikia tokio mokymo.
66:7.6 Fadas parengė Dalamatijos mokymo planą, kuris buvo įgyvendinamas kaip gamybinė mokykla, kurioje mokiniai mokėsi dirbdami ir lavinosi kasdien atlikdami naudingas užduotis. Šitas lavinimo planas neignoravo mąstymo ir jausmo, vystant charakterį; bet pirmenybę teikė fiziniam parengimui. Mokymasis buvo individualus ir kolektyvinis. Mokinius mokė tiek vyrai, tiek moterys, tiek abu tuo pačiu metu. Pusė šio grupinio mokymo buvo skirta atskirai berniukams ir atskirai mergaitėms; kita pusė buvo bendra. Mokiniai fizinio darbo įgūdžių buvo mokomi kaip individai ir buvo suvisuomeninami grupėmis arba klasėmis. Jie buvo mokomi broliautis su jaunesniųjų grupėmis, su vyresniųjų grupėmis, ir su suaugusiais, o taip pat atlikti grupinį darbą su vienmečiais. Jie taip pat buvo supažindinami su tokiais susivienijimais, kaip šeimos grupės, žaidimų komandos, ir mokyklos klasės.
66:7.7 Tarp vėlesniųjų studentų, kurie buvo mokomi Mesopotamijoje, kad dirbtų su savo atitinkamomis rasėmis, buvo Andonitai iš vakarinės Indijos aukštumų kartu su raudonųjų žmonių ir mėlynųjų žmonių atstovais; dar vėliau buvo priimtas nedidelis skaičius geltonosios rasės narių.
66:7.8 Ankstyvosioms rasėms Hapas pateikė moralinį įstatymą. Šitas kodeksas buvo žinomas kaip “Tėvo Valia” ir jį sudarė tokie septyni priesakai:
66:7.9 1. Nejausk baimės ir netarnauk jokiam kitam Dievui, išskyrus visų Tėvą[3].
66:7.10 2. Paklusk Tėvo Sūnui, pasaulio valdovui, ir rodyk pagarbą jo viršžmogiškiesiems padėjėjams[4].
66:7.11 3. Nemeluok, kada esi pakviestas prieš žmonių teisėjus[5].
66:7.12 4. Nežudyk vyrų, moterų, ar vaikų[6].
66:7.13 5. Nevok mantos ir galvijų iš savo artimo[7].
66:7.14 6. Neliesk savo draugo žmonos[8].
66:7.15 7. Nerodyk nepagarbos savo tėvams ar genties vyresniesiems[9].
66:7.16 Toks buvo Dalamatijos įstatymas beveik prieš tris šimtus tūkstančių metų. Ir daugelis iš tų akmenų, ant kurių šis įstatymas buvo išraižytas, dabar guli po vandeniu prie Mesopotamijos ir Persijos krantų. Tapo įpročiu vieną iš šitų priesakų turėti galvoje kiekvieną savaitės dieną, panaudojant jį sveikinantis arba kaip atsidėkojimą valgio metu.
66:7.17 Tų dienų laiko matas buvo mėnulio mėnuo, šitas periodas buvo skaičiuojamas kaip dvidešimt aštuonios dienos. Tai, išskyrus dieną ir naktį, buvo vienintelis laiko skaičiavimas, kuris buvo žinomas ankstyvosioms tautoms. Septynių dienų savaitę įvedė Dalamatijos mokytojai, ir ji atsirado dėl to fakto, kad septyni sudarė dvidešimt aštuonių ketvirtąją dalį. Skaičiaus septyni reikšmė supervisatoje be jokios abejonės jiems suteikė galimybę dvasinį elementą įtraukti į įprastą laiko skaičiavimą. Bet savaitės periodas neturi jokios natūralios kilmės.
66:7.18 Teritorija aplink miestą buvo gana tankiai apgyvendinta vieno šimto mylių spinduliu. Betarpiškai aplink miestą šimtai Princo mokyklų absolventų užsiėmė gyvulininkyste ir kitaip praktiškai taikė tuos mokymus, kuriuos buvo gavę iš jo personalo ir jo personalo didelio skaičiaus žmogiškųjų padėjėjų. Kai kurie užsiėmė žemdirbyste ir sodininkyste.
66:7.19 Žmonijai nebuvo paskirtas sunkus žemdirbio darbas kaip bausmė už tariamą nuodėmę. “Sunkiai dirbdamas tu tikrai valgysi šių laukų vaisių” nebuvo bausmės nuosprendis, paskelbtas dėl to, kad žmogus dalyvavo Liuciferio maišto kvailystėse vadovaujant išdavikui Kaligastijai[10]. Žemės apdirbimas yra neatskiriamas nuo besivystančios civilizacijos sukūrimo evoliuciniuose pasauliuose, ir šitas nurodymas buvo Planetos Princo ir jo personalo viso mokymo šerdis per visus tuos tris šimtus tūkstančių metų, kurie įsiterpė tarp jų atvykimo į Urantiją ir tų tragiškųjų dienų, kada Kaligastija savo likimą susiejo su maištininku Liuciferiu. Žemės įdirbimas yra ne prakeikimas; vietoje šito tai yra aukščiausias palaiminimas visiems tiems, kuriems tokiu būdu yra leidžiama patirti pačią žmogiškiausiąją iš visų žmogiškųjų veiklos sričių.
66:7.20 Maištui prasidėjus, Dalamatija turėjo beveik šešis tūkstančius gyventojų. Šitą skaičių sudaro nuolatiniai studentai, bet į jį nėra įtraukti svečiai ir stebėtojai, kurių visada būdavo daugiau negu vienas tūkstantis. Bet jūs galite turėti menką supratimą arba iš viso jo neturėti apie tai, kokia nuostabi pažanga buvo pasiekta tais tolimaisiais laikais; praktiškai visus tų laikų nuostabius žmogaus laimėjimus nušlavė tas siaubingas sąmyšis ir didžiausias dvasinis tamsumas, kuris buvo po Kaligastijos išdavystės ir maišto katastrofos.
66:8.1 Apžvelgdami ilgą Kaligastijos karjerą, mes užtinkame tiktai vienintelį jo elgesio bruožą, kuris galėjo patraukti dėmesį: jis buvo ultraindividualistas. Jis turėjo polinkį paremti beveik kiekvieną protestuojančiąją pusę, ir paprastai jis simpatizuodavo tiems, kurie kritiką išreikšdavo švelnia forma. Mes matome, jog iš pradžių jis ėmė jausti maištingumą tada, kada jam kas nors vadovaudavo, švelniai priešindavosi bet kokiai priežiūros formai. Nors šiek tiek ir įsižeisdavo dėl vyresniųjų patarimo ir kažkuria prasme būdavo sunkiai valdomas, kada jam vadovaudavo aukštesnė valdžia, nepaisant šito, kada tik ateidavo išmėginimas, tada jis visada būdavo ištikimas visatos valdovams ir paklusnus Žvaigždyno Tėvų mandatams. Niekada nebuvo pastebėta jokios jo realios kaltės iki to laiko, kada Urantiją jis gėdingai išdavė.
66:8.2 Vertėtų pažymėti, jog tiek Liuciferis, tiek Kaligastija buvo kantriai mokomi ir su meile perspėjami dėl savo polinkių į kritiką ir pasipuikavimo savuoju aš subtilaus vystymo ir su tuo susijusio savojo aš jausmo per didelio sureikšminimo. Bet visi šitie mėginimai padėti būdavo neteisingai suprantami kaip nepagrįsta kritika ir kaip nepateisinamas kišimasis į asmeninę laisvę. Tiek Kaligastija, tiek Liuciferis manė, kad jų draugiškus patarėjus skatino tie patys smerktini motyvai, kurie ėmė valdyti jų pačių iškreiptą mąstymą ir klaidingai nukreiptus siekius. Apie savo nesavanaudžius patarėjus jie sprendė pagal savo pačių besivystantį egoizmą.
66:8.3 Nuo Princo Kaligastijos atvykimo, planetos civilizacija vystėsi į priekį visiškai normaliu keliu beveik tris šimtus tūkstančių metų. Nežiūrint to, kad ji buvo gyvybės modifikavimo sfera ir dėl to veikiama evoliucijos vingių didelio skaičiaus nukrypimų ir neįprastų epizodų, Urantija savo planetinėje karjeroje visai neblogai žengė į priekį iki Liuciferio maišto laikų ir tuo pačiu metu įvykusios Kaligastijos išdavystės. Šita katastrofiška klaida, o taip pat ir vėlesnioji Adomo ir Ievos nesėkmė, įgyvendinant savo planetinę misiją, neabejotinai pakeitė visą vėlesniąją istoriją.
66:8.4 Urantijos Princas nugrimzdo į tamsą Liuciferio maišto metu, tokiu būdu nublokšdamas planetą į ilgalaikį pasimetimą. Vėliau žvaigždynų valdovų ir kitos visatos valdžios suderintais veiksmais aukščiausioji valdžia iš jo buvo atimta. Jis patyrė izoliuotos Urantijos neišvengiamus vingius iki pat to meto, kada į planetą atvyko Adomas, ir tam tikru laipsniu prisidėjo prie to, jog nebūtų įgyvendintas planas pagerinti mirtingąsias rases įliejant naujosios violetinės rasės—Adomo ir Ievos palikuonių—gyvybės kraujo.
66:8.5 Puolusio Princo galią trukdyti žmogiškiesiems reikalams milžinišku laipsniu pažabojo Makiventos Melkizedeko mirtingasis įsikūnijimas Abraomo dienomis; ir vėliau Mykolo gyvenimo materialiame kūne metu iš šito išdaviko Princo buvo galutinai atimta visa valdžia Urantijoje.
66:8.6 Asmenio velnio doktrina Urantijoje, nors ji ir turėjo šiokį tokį pagrindą dėl to, kad planetoje buvo išdavikiškas ir piktybiškai nuodėmingas Kaligastija, bet vis tiek ji buvo visiškai išgalvota savo mokymais, kad toks “velnias” gali paveikti normalų žmogiškąjį protą prieš jo laisvą ir natūralų pasirinkimą. Net iki Mykolo savęs padovanojimo Urantijoje, nei Kaligastija, nei Daligastija niekada negalėjo išnaudoti mirtingųjų arba priversti bet kurį normalų individą, ką nors daryti prieš žmogiškąją valią. Moraliniuose reikaluose žmogaus valia yra aukščiausioji; net ir viduje gyvenantys Minties Derintojai atsisako priversti žmogų sugalvoti bent vieną mintį ar atlikti bent vieną veiksmą prieš paties žmogaus valios pasirinkimą.
66:8.7 Ir dabar šitas sferos maištininkas, kuriam atimta visa valdžia kenkti savo buvusiems pavaldiniams, laukia galutinio, Uversos Dienų Senųjų, nuosprendžio visiems tiems, kurie dalyvavo Liuciferio maište.
66:8.8 [Pateikė Nebadono Melkizedekas.]
| Dokumentas 65. Evoliucijos kontrolė iš viršaus |
Indeksas
Keli versija |
Dokumentas 67. Planetos maištas |