© 2004 Urantijos Fondas
| Dokumentas 79. Anditų ekspansija Rytuose |
Indeksas
Keli versija |
Dokumentas 81. Šiuolaikinės civilizacijos vystymasis |
80:0.1 NORS Europos mėlynasis žmogus pats nepasiekė didžiosios kultūrinės civilizacijos, bet jis iš tikrųjų suteikė tą biologinį pagrindą, kuris, kada jo Adomizuoti palikuonys susiliejo su vėlesniaisiais įsiveržėliais anditais, sukūrė vieną iš pajėgiausių rūšių aktyvios civilizacijos pasiekimui, kuri kada nors buvo pasirodžiusi Urantijoje nuo violetinės rasės ir jos perėmėjų anditų laikų.
80:0.2 Šiuolaikinės baltosios tautos turi Adominės rasės, kuri susimaišė su sangikų rasėmis, šiek tiek su raudonąja ir geltonąja, bet ypač su mėlynąja, išlikusių bruožų. Visos baltosios rasės turi žymų procentą pirminių Andonitų palikuonių kraujo ir dar didesnį procentą ankstyvųjų noditų palikuonių kraujo.
80:1.1 Prieš tai, kada paskutinieji anditai buvo išstumti iš Eufrato slėnio, didelė dalis jų sielos brolių buvo įžengusi į Europą kaip keliauninkai, mokytojai, prekybininkai, ir karžygiai. Ankstyvosiomis violetinės rasės dienomis Viduržemio jūros įdubą saugojo Gibraltaro sąsmauka ir Sicilijos sausumos tiltas. Kažkokia dalis žmogaus pačios ankstyvosios jūrinės prekybos buvo sukurta šituose vidiniuose ežeruose, kur mėlynieji žmonės iš šiaurės ir sachariečiai iš pietų susitiko su noditais ir Adomitais iš rytų.
80:1.2 Viduržemio jūros rytinėje dauboje noditai buvo įkūrę savo plačios kultūros vieną iš židinių, ir iš šitų centrų įsiveržė kažkiek į pietinę Europą, bet ypač į šiaurės Afriką. Plačiaveidžiai noditai-Andonitai siriečiai labai anksti įdiegė keramiką ir žemdirbystę, apsistoję savo gyvenvietėse lėtai kylančioje Nilo deltoje. Jie taip pat atsigabeno avių, ožkų, galvijų, ir kitų prijaukintų gyvulių, ir įdiegė labai pagerintus metalo apdirbimo metodus, tuo metu Sirija tapo šitos pramonės centru.
80:1.3 Daugiau negu trisdešimt tūkstančių metų į Egiptą nenutrūkstamai migravo mesopotamijiečiai, kurie tuo pačiu atsinešė savo meną ir kultūrą, kad praturtintų Nilo slėnio meną ir kultūrą. Bet Sacharos tautų masinis atvykimas labai smarkiai sumenkino ankstyvąją civilizaciją palei Nilą, taip, kad maždaug prieš penkiolika tūkstančių metų Egipto kultūra nusmuko iki savo žemiausio lygio.
80:1.4 Bet ankstesniaisiais laikais beveik niekas netrukdė Adomitų migravimui į vakarus. Sachara buvo atvira, žole apaugusi ganykla, kurioje gyveno daug kerdžių ir žemdirbių. Šitie sachariečiai niekada neužsiėmė gamyba, nestatė jie ir miestų. Jie buvo indigo-juodoji grupė, kuri labai daug turėjo išnykusių žaliosios ir oranžinės rasių palikuonių kraujo. Bet jie gavo labai ribotą kiekį violetinės rasės palikimo prieš tai, kada sausumos iškilimas ir vandens pritvinkę besikeičiantys vėjai išsklaidė šitos klestinčios ir taikios civilizacijos likučius.
80:1.5 Adomo kraujo teko didžiajai daugumai žmogiškųjų rasių, bet vienos jo gavo daugiau negu kitos. Indijos sumaišytos rasės ir tamsesnės Afrikos tautos Adomitams nebuvo patrauklios. Jie būtų laisvai susimaišę su raudonuoju žmogumi, jeigu jis nebūtų buvęs tokioje tolimoje Amerikoje, ir jie turėjo nuoširdų polinkį į geltonąjį žmogų, bet prie jo lygiai taip buvo sunku priartėti tolimoje Azijoje. Todėl, kada juos skatino veikti rizikinga drąsa arba altruizmas arba kada jie buvo išvyti iš Eufrato slėnio, tada jie labai natūraliai rinkosi sąjungą su Europos mėlynosiomis rasėmis.
80:1.6 Mėlynieji žmonės, tuo metu viešpatavę Europoje, neturėjo jokių religinių papročių, kurie būtų buvę atstumiantys ankstyviesiems migruojantiems Adomitams, ir tarp violetinės ir mėlynosios rasių buvo didžiulė lytinė trauka. Geriausieji mėlynieji vyrai manė, jog tai yra didžiulė garbė, kad jiems leistų vesti Adomitų atstoves. Kiekvienas mėlynasis vyras puoselėjo troškimą tapti tokiu sumaniu ir artistišku, kad užkariautų kurios nors Adomitės moters meilę, o labiau išsivysčiusios mėlynosios moters aukščiausiu siekiu buvo sulaukti palankumo iš Adomito vyro.
80:1.7 Palaipsniui šitie migruojantys Edeno sūnūs susijungė su mėlynosios rasės labiausiai išsivysčiusiais tipais, jų kultūrą pagyvindami, tuo pačiu negailestingai išnaikindami užsilikusius neandertaliečių palikuonių likučius. Šitas rasių suliejimo metodas, apjungtas su menkesniųjų palikuonių išnaikinimu, sukūrė labiau išsivysčiusių mėlynųjų žmonių tuziną ar daugiau gyvybingesnių ir pažangesnių grupių, iš kurių vieną jūs pavadinote kromanjoniečiais.
80:1.8 Dėl šitų ir dėl kitų priežasčių, iš kurių ne pati menkiausia buvo palankesni migracijos keliai, Mesopotamijos kultūros ankstyvosios bangos sau kelią skynėsi beveik išimtinai į Europą. Ir būtent šitos sąlygos nulėmė šiuolaikinės europietiškos civilizacijos pirmtakus.
80:2.1 Ankstyvąją violetinės rasės ekspansiją į Europą nutraukė kai kurie netikėti klimato ir geologiniai pasikeitimai. Kartu su šiaurinių ledo laukų atsitraukimu vandens vėjai iš vakarų pasislinko į šiaurę Sacharos didžiuosius atvirų ganyklų regionus palaipsniui paversdami į nederlingą dykumą. Šitoji sausra žemaūgius brunetus, tamsių akių, bet pailgo veido didžiojo Sacharos plokščiakalnio gyventojus išsklaidė.
80:2.2 Grynesnieji indigo rasės atstovai migravo pietų kryptimi į centrinės Afrikos miškus, kur nuo tol ir pasiliko visam laikui. Labiau sumaišytos grupės pasklido trimis kryptimis: labiau išsivysčiusios vakarinės gentys migravo į Ispaniją, ir iš ten į gretimus Europos kraštus, suformuodamos vėlesniųjų Viduržemio jūros pailgaveidžių brunetų rasių branduolį. Mažiausiai išsivysčiusi dalis į rytus nuo Sacharos plokščiakalnio išsikraustė į Arabiją, ir iš ten per šiaurinę Mesopotamiją ir Indiją į tolimąjį Ceiloną. Centrinė grupė judėjo į šiaurę ir rytus, į Nilo slėnį ir Palestiną.
80:2.3 Būtent šitas antrinis sangikų pagrindas suteikia tam tikro laipsnio giminingumą tarp šiandieninių tautų, išsibrasčiusių nuo Dekano plokščiakalnio per Iraną, Mesopotamiją, ir palei abu Viduržemio jūros krantus.
80:2.4 Maždaug tuo metu, kada Afrikoje vyko šitie klimatiniai pasikeitimai, tada Anglija atsiskyrė nuo kontinento, o Danija iškilo iš jūros, tuo tarpu Gibraltaro sąsmauka, sauganti Viduržemio jūros vakarinį baseiną, išnyko dėl žemės drebėjimo, greitai iškeldama šitą vidinį ežerą iki Atlanto vandenyno lygio. Netrukus Sicilijos sausumos tiltas nugrimzdo, sukurdamas vieną Viduržemio jūrą ir sujungdamas ją su Atlanto vandenynu. Šitas gamtos kataklizmas užtvindė dešimtis žmonių gyvenviečių ir pareikalavo didžiausio gyvybių skaičiaus, kokį tik kada nors pasaulio istorijoje buvo nusinešęs potvynis.
80:2.5 Šitas Viduržemio baseino užliejimas tuoj pat sustabdė Adomitų veržimąsi į vakarus, tuo tarpu didžiulis sachariečių antplūdis dėl vis didėjančio jų kiekio vertė juos ieškoti išėjimo į šiaurę ir rytus nuo Edeno. Kada Adomo palikuonys keliavo iš Tigrio ir Eufrato slėnių į šiaurę, tada jie sutiko kalnų barjerus ir tuomet išsiplėtusią Kaspijos jūrą. Ir per daugelį kartų Adomitai medžiojo, augino gyvulius, ir dirbo žemę aplink savo gyvenvietes, pabirusias po visą Turkestaną. Po truputį šita nuostabi tauta savo teritoriją plėtė į Europą. Bet dabar Adomitai į Europą įžengia iš rytų ir suranda mėlynojo žmogaus kultūrą tūkstančius metų atsilikusią nuo Azijos kultūros, nes šitas regionas beveik visiškai neturėjo ryšių su Mesopotamija.
80:3.1 Mėlynojo žmogaus senosios kultūros centrai buvo išsidėstę palei visas Europos upes, bet tiktai Soma tebeteka ta pačia vaga, kuria ji tekėjo ir iki ledynmečio.
80:3.2 Nors apie mėlynąjį žmogų mes kalbame kaip apie tokį, kuris įsiskverbė į Europos žemyną, bet ten buvo dešimtys rasinių tipų. Net ir prieš trisdešimt penkis tūkstančius metų Europos mėlynosios rasės jau buvo smarkiai susimaišiusi tauta, turinti tiek raudonojo, tiek geltonojo žmogaus kraujo, tuo tarpu Atlanto vandenyno pakrantėse ir šiandieninės Rusijos regionuose jos absorbavo žymų kiekį Andonitų kraujo, o pietuose jos turėjo ryšių su Sacharos tautomis. Bet tai būtų beviltiška mėginti išvardinti tą daugybę rasinių grupių.
80:3.3 Šito ankstyvojo poadominio periodo Europos civilizacija buvo mėlynųjų žmonių gyvybingumo ir meistriškumo unikalus suliejimas su Adomitų kūrybine vaizduote. Mėlynieji žmonės buvo nepaprastai energinga rasė, bet jie milžinišku laipsniu nusmukdė Adomitų kultūrinį ir dvasinį statusą. Pastariesiems buvo labai sunku savo religiją perduoti kromanjoniečiams dėl to, kad tiek daug jų buvo linkę apgaudinėti ir ištvirkauti su panelėmis. Dešimt tūkstančių metų religija Europoje buvo žemame lygyje palyginus su Indijos ir Egipto pasiekimais.
80:3.4 Mėlynieji žmonės buvo tobulai sąžiningi visuose savo reikaluose ir visiškai neturėjo sumaišytų Adomitų seksualinių ydų. Jie gerbė merginos padėtį, ir poligamijos laikėsi tiktai tada, kada dėl karų kildavo vyrų trūkumas.
80:3.5 Šitos kromanjoniečių tautos buvo bebaimė ir įžvalgi rasė. Jos turėjo veiksmingą vaiko auklėjimo sistemą. Šitoje veikloje dalyvaudavo abu tėvai, ir dideliu laipsniu būdavo panaudojama vyresniųjų vaikų pagalba. Kiekvienas vaikas būdavo rūpestingai mokomas, kaip prižiūrėti urvą, meno, ir kaip apdirbti titnagą. Jaunos moterys buvo gerai pasirengusios namų darbams ir primityviai žemdirbystei, tuo tarpu vyrai buvo sumanūs medžiotojai ir bebaimiai kariai.
80:3.6 Mėlynieji žmonės buvo medžiotojai, žvejai, ir maisto rinkėjai; jie buvo puikūs valčių gamintojai. Jie pasidarydavo akmens kirvius, kirsdavo medžius, ręsdavo pirkeles iš rąstų, iš dalies žemiau žemės paviršiaus, o stogą uždengdavo gyvūnų odomis. Ir dabai dar tebėra tokių tautų, kurios vis dar stato panašias pirkeles Sibire. Apskritai pietiniai kromanjoniečiai gyveno urvuose ir grotose.
80:3.7 Neretai atšiaurią žiemą jų sargybiniai, stovėdami naktinėje sargyboje prie įėjimo į urvą, mirtinai sušaldavo. Jie buvo drąsūs, bet pirmiausia jie buvo menininkai; Adominis mišinys staiga paspartino kūrybinę vaizduotę. Mėlynojo žmogaus meno viršūnė buvo maždaug prieš penkiolika tūkstančių metų, iki to laiko, kada į šiaurę iš Afrikos per Ispaniją atvyko tamsiaodės rasės.
80:3.8 Maždaug prieš penkiolika tūkstančių metų Alpių miškai plito labai plačiu mastu. Europos medžiotojus į upių slėnius ir jūros pakrantes stūmė tos pačios klimatinės jėgos, kurios turtingas pasaulio medžioklės teritorijas buvo pavertusios į sausas ir nederlingas dykumas. Kada lietaus vėjai persikėlė į šiaurę, tada didžiulės atviros Europos žemės, kuriose buvo ganyklos, pavirto miškais. Šitie didžiuliai ir palyginti staigūs klimato pasikeitimai privertė Europos rases iš medžiotojų atviroje erdvėje tapti kerdžiais, ir tam tikru laipsniu žvejais ir žemdirbiais.
80:3.9 Šitie pasikeitimai, nors ir skatino kultūros vystymąsi, bet sukėlė tam tikrą biologinę degradaciją. Per ankstesniąją medžioklės erą labiau išsivysčiusių genčių nariai vesdavo karo belaisvių labiau išsivysčiusių tipų atstovus ir būtinai sunaikindavo tuos, kurie, jų manymu, buvo menkesni. Tačiau, kada jie pradėjo įkurti gyvenvietes ir užsiiminėti žemdirbyste ir prekyba, tada daug vidutinių belaisvių jie ėmė palikti gyvus kaip vergus. Ir būtent šitų vergų palikuonys vėliau taip smarkiai pablogino visą kromanjoniečių tipą. Šitas kultūros nuosmukis tęsėsi tol, kol ji gavo gaivų impulsą iš rytų, kada per Europą nusirito paskutinysis ir masinis mesopotamijiečių įsiveržimas, sparčiai absorbuodamas kromanjoniečių tipą ir kultūrą ir pradėdamas baltųjų rasių civilizaciją.
80:4.1 Nors anditai į Europą liejosi nuolatine srove, bet buvo septyni pagrindiniai įsiveržimai, paskutinieji atvykimai buvo ant arklių trimis didžiulėmis bangomis. Kai kurie iš jų įžengė į Europą per Egėjo jūros salas ir Dunojaus slėnį, bet didžioji dalis ankstesniųjų ir grynesniųjų palikuonių migravo į šiaurės vakarų Europą šiauriniu maršrutu per Volgos ir Dono pakrančių ganyklas.
80:4.2 Tarp trečiojo ir ketvirtojo įsiveržimų Andonitų orda įžengė į Europą iš šiaurės, atkeliavusi iš Sibiro Rusijos upėmis ir Baltijos jūra. Juos tuoj pat asimiliavo šiaurinių anditų gentys.
80:4.3 Grynesniosios violetinės rasės ankstesnės ekspansijos buvo nepalyginamai taikingesnės negu jų vėlesniųjų pusiau kariškų ir mėgstančių užkariavimus palikuonių anditų ekspansijos. Adomitai buvo taikūs; noditai buvo karingi. Šitų rasių sąjunga, kada vėliau susimaišė su sangikų rasėmis, sukūrė gabius, agresyvius anditus, kurie vykdė tikruosius karinius užkariavimus.
80:4.4 Bet arklys buvo tas evoliucinis faktorius, kuris nulėmė anditų viešpatavimą vakaruose. Arklys pasklindantiems anditams suteikė iki tol neegzistavusį judrumo pranašumą ir įgalino raitelių anditų paskutiniąsias grupes greitai žengti į priekį aplink Kaspijos jūrą, kad išplistų po visą Europą. Visos ankstesnės anditų bangos judėjo taip lėtai, jog turėjo polinkį sunykti bet kurioje vietoje toli nukeliavus nuo Mesopotamijos. Bet šitos vėlesniosios bangos judėjo taip greitai, kad Europą jos pasiekė vientisomis grupėmis, tam tikru laipsniu vis dar tebeišlaikydamos aukštesnę kultūrą.
80:4.5 Visas apgyvendintas pasaulis, už Kinijos ir Eufrato regiono ribų, buvo pasiekęs labai ribotos kultūrinės pažangos per dešimt tūkstančių metų, kada ant arklio tvirtai sėdintys anditų raiteliai pasirodė šeštajame ir septintajame tūkstantmečiuose prieš Kristų. Kada jie migravo į vakarus per Rusijos lygumas, absorbuodami geriausius mėlynojo žmogaus palikuonis ir išnaikindami prasčiausius, tada jie susiliejo į vieną tautą. Tai buvo vadinamųjų šiaurinių rasių protėviai, skandinavų, vokiečių, ir anglo-saksų tautų protėviai.
80:4.6 Prireikė nedaug laiko tam, jog anditai visiškai absorbuotų labiau išsivysčiusias mėlynųjų palikuonių rūšis per visą šiaurinę Europą. Tiktai Laplandijoje (ir tam tikru laipsniu Bretanėje) senesnieji anditai iš tiesų išsaugojo bent jau tapatumo panašumą.
80:5.1 Šiaurinės Europos gentis nuolat pastiprindavo ir pagerindavo nuolatinė migrantų srovė iš Mesopotamijos per Turkestano-pietinės Rusijos regionus, ir kada anditų raitelių paskutinės bangos nusirito per Europą, tada žmonių, turinčių anditų kraujo, tame regione jau buvo daugiau negu jų buvo galima surasti visame likusiame pasaulyje.
80:5.2 Tris tūkstančius metų šiaurės anditų karinė būstinė buvo Danijoje. Iš šito centrinio taško viena po kitos kildavo užkariavimų bangos, kurios vis mažiau turėjo anditų ir vis daugiau baltųjų, kadangi praeinantys amžiai paliudijo užkariautojų iš Mesopotamijos galutinį susiliejimą su nukariautomis tautomis.
80:5.3 Nors mėlynąjį žmogų buvo absorbavę šiaurėje ir galiausiai jis nusileido baltiesiems raiteliams, kurie įsiskverbė į pietus, bet maišytos baltosios rasės besiveržiančios gentys susidūrė su kromanjoniečių atkakliu ir ilgalaikiu pasipriešinimu, vis tik aukštesnis intelektas ir visą laiką augantys biologiniai rezervai įgalino juos išnaikinti senesniąją rasę.
80:5.4 Lemiamos kovos tarp baltojo žmogaus ir mėlynojo žmogaus vyko Somos upės slėnyje. Čia mėlynosios rasės geriausias žiedas aršiai priešinosi į pietus judantiems anditams, ir daugiau negu penkis šimtus metų šitie kromanjoniečiai savo teritorijas gynė sėkmingai, kol nusileido baltųjų įsiveržėlių labiau išvystytai karinei strategijai. Toras, šiaurinių armijų vadas, pasiekęs pergalę baigiamajame mūšyje prie Somos upės, tapo šiaurinių baltųjų genčių didvyriu, o vėliau kai kurios iš jų garbino jį kaip kažkokį dievą.
80:5.5 Mėlynojo žmogaus stipriausi atramos taškai, kurie išsilaikė ilgiausia, buvo pietinėje Prancūzijoje, bet paskutinysis didžiulis karinis pasipriešinimas buvo nuslopintas palei Somos upę. Vėlesnis užkariavimas tęsėsi skverbiantis prekybai, gyventojų skaičiaus išplitimu palei upes, ir nuolatinėmis vedybomis su labiau išsivysčiusiais atstovais, kartu negailestingai naikinant menkesniuosius.
80:5.6 Kada anditų genties senolių taryba priimdavo nuosprendį, sakantį, kad menkesnis belaisvis yra netinkamas, tada iškilmingo ritualo metu jį atiduodavo šamanams žyniams, kurie jį palydėdavo iki upės ir atlikdavo ritualą, įvedantį į “laimingą pomirtinį gyvenimą”—paskandindavo. Šitokiu būdu baltieji įsiveržėliai į Europą išnaikino visas sutiktas tautas, kurių negalėjo greitai asimiliuoti į savąsias gretas, ir šitokiu būdu iš tikrųjų mėlynasis žmogus priėjo prie pabaigos— ir greitai.
80:5.7 Kromanjonietis mėlynasis žmogus biologinį pagrindą suteikė šiuolaikinėms Europos rasėms, bet jis išliko tiktai toks, kaip jį asimiliavo jo gimtųjų žemių vėlesni ir energingesni užkariautojai. Mėlynieji palikuonys suteikė daug sveikų bruožų ir daug fizinio gyvybingumo Europos baltosioms rasėms, bet mišrių Europos tautų humoras ir vaizduotė kilo iš anditų. Šita anditų-mėlynųjų sąjunga, iš kurios atsirado šiaurinės baltosios rasės, nedelsiant sukėlė anditų civilizacijos nuosmukį, laikino pobūdžio uždelsimą. Galų gale, šitų šiaurinių barbarų paslėptas pranašumas pasireiškė ir aukščiausią tašką pasiekė šiandieninėje Europos civilizacijoje.
80:5.8 Iki 5.000 m. pr. Kr. besivystančios baltosios rasės viešpatavo visoje šiaurės Europoje, įskaitant šiaurinę Vokietiją, šiaurinę Prancūziją, ir Britų salas. Centrinę Europą kažkurį laiką valdė mėlynasis žmogus ir apskritaveidžiai Andonitai. Pastarieji daugiausia gyveno Dunojaus slėnyje ir anditai jų niekada iki galo neišstūmė.
80:6.1 Nuo paskutiniojo anditų migravimo laikų, kultūra smuko Eufrato slėnyje, ir pagrindinis civilizacijos centras persikėlė į Nilo slėnį. Egiptas tapo Mesopotamijos perėmėju kaip labiausiai išsivysčiusios grupės žemėje būstinė.
80:6.2 Nilo slėnis ėmė kentėti nuo potvynių neužilgo iki to, kada su jais susidūrė Mesopotamijos slėnys, bet nepatirdamas tokių nuostolių. Šitą ankstyvą kliūtį daugiau negu kompensavo migrantų anditų nuolatinė srovė, taip, kad Egipto kultūra, nors iš tikrųjų kilusi iš Eufrato regiono, atrodė, jog išsiveržia į priekį. Bet 5.000 m. pr. Kr. per potvynių periodą Mesopotamijoje, Egipte buvo septynios skirtingos žmogiškųjų būtybių grupės; jos visos, išskyrus vieną, atėjo iš Mesopotamijos.
80:6.3 Kada vyko paskutinysis masinis migravimas iš Eufrato slėnio, tada Egiptui pasisekė tuo, kad jis tiek daug gavo pačių talentingiausių menininkų ir amatininkų. Šitie amatininkai anditai atsidūrė visiškai įprastoje aplinkoje, nes jie buvo labai gerai susipažinę su upės gyvenimu, jos potvyniais, drėkinimo darbais, ir sausros sezonais. Jiems patiko Nilo slėnio apsaugota padėtis; čia prieš juos buvo vykdoma daug mažiau antpuolių ir puldinėjimų palyginus su tais laikais, kada jie gyveno palei Eufratą. Ir jie daug kuo praturtino egiptiečių meistriškumą apdirbant metalą. Čia jie naudojo geležies rūdą, atgabenamą iš Sinajaus kalno, o ne iš regionų prie Juodosios jūros.
80:6.4 Egiptiečiai savo miesto dievybes labai anksti surinko į sudėtingą nacionalinę dievų sistemą. Jie išvystė plačią teologiją ir taip pat turėjo tokį patį platų, bet slegiantį žynių sluoksnį. Keletas skirtingų vadų mėgino atgaivinti setitų ankstyvųjų religinių mokymų liekanas, bet šitos pastangos buvo trumpalaikės. Anditai pastatė Egipte pirmuosius statinius iš akmens. Pirmąją ir pačią gražiausią piramidę iš akmenų pastatė anditų architektūros genijus Imhotepas, kuda jis buvo ministras pirmininkas. Ankstesnieji pastatai buvo pastatyti iš plytų, ir nors iki tol įvairiose pasaulio dalyse buvo pastatyta daug statinių iš akmens, bet Egipte tai buvo pirmasis. Tačiau statybos menas nuo šito didžiojo architekto laikų nuolat smuko.
80:6.5 Šitą nuostabią kultūros erą nutraukė tarpusavio karas palei Nilą, ir šalyje greitai išplito, kaip anksčiau Mesopotamijoje, menkesnės gentys iš nesvetingos Arabijos ir juodųjų gentys iš pietų. Ir dėl to visuomenės pažanga nuolat menkėjo daugiau negu penkis šimtus metų.
80:7.1 Per kultūros nuosmukį Mesopotamijoje kažkurį laiką aukštesnė civilizacija išsilaikė rytinės Viduržemio jūros salose.
80:7.2 Maždaug 12.000 m. pr. Kr. anditų nuostabi gentis migravo į Kretą. Tai buvo vienintelė sala, kurioje taip anksti įsikūrė tokia labiau išsivysčiusi grupė, ir tai buvo maždaug prieš du tūkstančius metų iki to laiko, kada šitų jūrininkų palikuonys pasklido po kaimynines salas. Šitą grupę sudarė siauraveidžiai, mažesnio ūgio anditai, kurie praeityje vedė vanitų atšakos šiaurinius noditus. Visi jie buvo žemesnio negu šešių pėdų ūgio, ir juos tiesiogine prasme iš žemyno išstūmė jų didesni ir menkesni bičiuliai. Šitie emigrantai, išvykę į Kretą, buvo labai sumanūs dirbdami tekstilės, metalų, keramikos, vandentiekio, ir akmens kaip statybinės medžiagos panaudojimo srityse. Jie ėmė rašyti ir gyveno kaip kerdžiai ir žemdirbiai.
80:7.3 Praėjus maždaug dviems tūkstančiams metų po Kretos gyvenvietės sukūrimo Adomsono aukštaūgių palikuonių grupė per šiaurines salas pasiekė Graikiją, atvykusi beveik tiesiai iš savo gimtųjų vietų kalnuose į šiaurę nuo Mesopotamijos. Šituos graikų protėvius į vakarus atvedė Satas, Adomsono ir Ratos tiesioginis palikuonis.
80:7.4 Tą grupę, kuri galiausiai įsikūrė Graikijoje, sudarė trys šimtai septyniasdešimt penki atrinkti ir labiau išsivystę žmonės, kurie ir buvo adomsonitų antrosios civilizacijos pabaiga. Šitie vėlesnieji Adomsono sūnūs tuomet turėjo patį vertingiausią atsirandančių baltųjų rasių paveldėjimą. Jie buvo aukštos intelektualios kategorijos ir, fiziniu požiūriu, patys gražiausi žmonės nuo pirmojo Edeno dienų.
80:7.5 Netrukus Graikija ir Egėjo jūros salų regionas tapo prekybos, meno, ir kultūros centru Vakaruose vietoje Mesopotamijos ir Egipto. Bet kaip buvo ir Egipte, taip ir vėl iš esmės visas Egėjo pasaulio menas ir mokslas buvo kilę iš Mesopotamijos, išskyrus graikų pirmtakų adomsonitų kultūrą. Šitų pastarųjų žmonių visas menas ir gabumai yra tiesioginis paveldėjimas iš Adomsono, pirmojo Adomo ir Ievos sūnaus, ir jo nepaprastos antrosios žmonos, kilusios iš Princo Kaligastijos personalo nepertrauktos linijos grynųjų noditų, palikuonių. Nieko nuostabaus, jog graikai turėjo mitologinių pasakojimų apie tai, kad jie yra tiesiogiai kilę iš dievų ir viršžmogiškųjų būtybių.
80:7.6 Egėjo regionas perėjo per penkis skirtingus kultūros etapus. Kiekvienas iš jų buvo vis mažiau dvasingas už ankstesnįjį, ir geitai paskutinioji šlovinga meno era išnyko dėl sparčiai besidauginančių Dunojaus vergų, kuriuos atsivežė vėlesnės graikų kartos, vidutinybės palikuonių svorio.
80:7.7 Būtent šitame amžiuje Kretoje Kaino palikuonių motinos kultas pasiekė didžiausią populiarumą. Šitas kultas šlovino Ievą garbindamas “didžiąją motiną[1].” Ievos atvaizdų buvo visur. Visoje Kretoje ir Mažojoje Azijoje buvo pastatyta tūkstančiai viešų šventyklų. Ir šitas motinos kultas išsilaikė iki pat Kristaus laikų, vėliau buvo įtrauktas į ankstyvąją krikščionybę Jėzaus žemiškosios motinos Marijos išoriniu šlovinimu ir garbinimu.
80:7.8 Maždaug iki 6.500 m. pr. Kr. anditų dvasinis palikimas labai nusmuko. Adomo palikuonys buvo plačiai išsklaidyti ir juos iš tiesų asimiliavo senesnės ir kiekiu didesnės žmogiškosios rasės. Ir šitas anditų civilizacijos smukimas, drauge su jų religinių standartų išnykimu, tas dvasiškai nuskurdintas rases paliko apverktinoje padėtyje.
80:7.9 Iki 5.000 m. pr. Kr. Adomo palikuonių trys gryniausios giminės rūšys buvo Šumere, šiaurinėje Europoje, ir Graikijoje. Visą Mesopotamiją palaipsniui smukdė iš Arabijos atsikraustančių maišytų ir tamsesnių rasių srovė. Ir šitų menkesniųjų tautų atvykimas toliau prisidėjo prie to, kad anditų biologinės ir kultūrinės liekanos pasklido užsienyje. Iš visos pjautuvo formos derlingos žemės labiau linkusios rizikuoti tautos migravo vakarų pusėn į salas. Šitie migrantai augino tiek javus, tiek daržoves, ir kartu jie atsigabeno ir prijaukintų gyvūnų.
80:7.10 Apie 5.000 m. pr. Kr. didžiulė gausybė išsivysčiusių mesopotamijiečių išvyko iš Eufrato slėnio ir įsikūrė Kipro saloje; šitą civilizaciją maždaug po dviejų tūkstančių metų nušlavė barbarų ordos iš šiaurės.
80:7.11 Kita didžiulė kolonija įsikūrė prie Viduržemio jūros netoli tos vietos, kur vėliau įsikurs Kartagena. O iš šiaurės Afrikos didžiulis anditų skaičius įžengė į Ispaniją ir vėliau Šveicarijoje susimaišė su savo sielos broliais, kurie anksčiau buvo atkeliavę į Italiją iš Egėjo jūros salų.
80:7.12 Kada po Mesopotamijos kultūros smukimo, nusmuko ir Egipto kultūra, tada daugelis gabesnių ir labiau išsivysčiusių šeimų pabėgo į Kretą, tokiu būdu smarkiai pakeldamos šitą jau išsivysčiusią civilizaciją. Ir kada vėliau menkesniųjų grupių atvykimas iš Egipto Kretos civilizacijai sukėlė pavojų, tada kultūringesnės šeimos migravo toliau vakarų kryptimi į Graikiją.
80:7.13 Graikai buvo ne tiktai didieji mokytojai ir menininkai, bet jie taip pat buvo ir pasaulio didžiausi prekybininkai ir kolonizatoriai. Iki to meto, kada juos nustelbė menkavertiškumo antplūdis, kuris galiausiai apėmė jų meną ir prekybą, jie sugebėjo įsteigti tiek daug kultūros avanpostų vakaruose, jog didžiulis kiekis graikų ankstyvosios civilizacijos pasiekimų išsilaikė pietinės Europos vėlyvesnėse tautose, ir šitų adomsonitų daugelis mišrių palikuonių buvo įjungti į gretimų žemių gentis.
80:8.1 Eufrato slėnio anditų tautos migravo šiaurės kryptimi į Europą, kad susimaišytų su mėlynaisiais žmonėmis, ir vakarų kryptimi į Viduržemio jūros regionus, kad susimaišytų su mišrių sachariečių ir pietinių mėlynųjų žmonių likučiais. Ir šitas dvi baltosios rasės atšakas atskyrė, ir dabar atskiria, plačiaveidžiai kalniečiai, išlikę iš ankstesniųjų Andonitų genčių, kurios šituose centriniuose regionuose gyveno jau ilgą laiką.
80:8.2 Šitie Andono palikuonys buvo pasklidę didžiojoje dalyje kalnuotų regionų centrinėje ir pietrytinėje Europoje. Juos dažnai sustiprindavo atvykėliai iš Mažosios Azijos, kurios regioną jie buvo užėmę gana tvirtai. Senieji hetitai betarpiškai kilo iš Andonitų palikuonių; tai rasei buvo būdinga šviesi oda ir platus veidas. Šitas palikuonių kraujas tekėjo Abraomo protėviuose ir didele dalimi prisidėjo prie to, jog atsirastų tokia veido išvaizda, kokia buvo būdinga jo vėlesniesiems žydų palikuonims, kurių kultūra ir religija nors ir buvo kilusios iš anditų, bet jie kalbėjo visiškai skirtinga kalba. Jų kalba buvo aiškiai Andonitų.
80:8.3 Tos gentys, kurios gyveno namuose, pastatytuose ant polių ar rąstų atramų prie ežerų Italijoje, Šveicarijoje, ir pietinėje Europoje, buvo plečiantys savąsias ribas migrantai iš Afrikos, Egėjo jūros, ir, ypač, nuo Dunojaus upės.
80:8.4 Dunojiečiai buvo anditai, žemdirbiai ir kerdžiai, atvykę į Europą per Balkanų pusiasalį ir palaipsniui Dunojaus slėniu judantys į šiaurę. Jie gamino keramikos dirbinius ir dirbo žemę, bevelydami gyventi slėniuose. Labiausia į šiaurę nutolusi dunojiečių gyvenvietė buvo ties Lježu Belgijoje. Šitos gentys greitai degradavo, kada jos tolo nuo savosios kultūros centro ir šaltinio. Geriausi keramikos gaminiai buvo pagaminti ankstyvesnėse gyvenvietėse.
80:8.5 Dėl misionierių iš Kretos veiklos dunojiečiai ėmė garbinti motiną. Vėliau šitos gentys susivienijo su Andonitų jūrininkų grupėmis, kurie laivais atplaukė nuo Mažosios Azijos krantų ir kurie taip pat buvo motinos garbintojai. Tokiu būdu didelėje dalyje centrinės Europos anksti įsikūrė šitie mišrūs baltųjų rasių plačiaveidžiai tipai, kurie praktikavo motinos garbinimą ir mirusiojo sudeginimo religinį ritualą, nes tai buvo moters kultą išpažįstančiųjų paprotys savo mirusiuosius sudeginti akmens pirkelėse.
80:9.1 Europoje artėjant anditų migravimų pabaigai rasinį susimaišymą apibendrino tokios trys baltųjų rasės:
80:9.2 1. Šiaurinė baltoji rasė. Šitą vadinamąją šiaurinę rasę daugiausia sudarė mėlynasis žmogus plius anditai, bet ji taip pat turėjo žymų kiekį ir Andonitų kraujo, kartu su mažesne dalimi sangikų raudonojo ir geltonojo kraujo. Tokiu būdu šiaurinė baltoji rasė apėmė šias keturias labiausiai pageidautinas žmogiškųjų palikuonių rūšis. Bet didžiausias paveldėjimas buvo iš mėlynojo žmogaus. Tipiškas ankstyvasis šiaurietis buvo pailgo veido, aukštas, ir blondinas. Bet jau seniai šita rasė labai smarkiai susimaišė su visomis kitomis baltųjų tautų atšakomis.
80:9.3 Europos primityvi kultūra, kurią rado įsiveržiantys šiauriečiai, buvo regresuojančių dunojiečių, susiliejusių su mėlynuoju žmogumi, kultūra. Šiauriečių-danų ir dunojiečių-anditų kultūros susitiko ir susiliejo prie Reino upės, kaip tą paliudija dviejų rasinių grupių egzistavimas šiandien Vokietijoje.
80:9.4 Šiauriečiai toliau prekiavo gintaru nuo Baltijos krantų, užmezgę intensyvius prekybinius ryšius su Dunojaus slėnio plačiaveidžiais gyventojais per Brenerio tarpeklį. Dėl tokių išsiplėtusių ryšių su dunojiečiais šitie šiauriečiai ėmė garbinti motiną, ir keletą tūkstančių metų mirusiųjų deginimas buvo beveik visuotinis visoje Skandinavijoje. Tai paaiškina, kodėl ankstesniųjų baltųjų rasių, nors ir palaidotų po visą Europą, palaikų nesurandama—surandami tiktai jų pelenai akmens ir molio urnose. Šitie baltieji žmonės taip pat statė gyvenamuosius būstus; jie niekada negyveno urvuose. Ir tai vėl paaiškina, kodėl yra tiek mažai baltojo žmogaus ankstyvosios kultūros įrodymų, tuo tarpu anksčiau gyvenęs kromanjoniečių tipas gerai išsilaikė ten, kur jis buvo saugiai palaidotas urvuose ir grotose. Tarsi, vieną dieną šiaurinėje Europoje yra regresuojančių dunojiečių ir mėlynojo žmogaus primityvi kultūra, o kitą dieną yra staiga atsirandančio ir daug pranašesnio baltojo žmogaus kultūra.
80:9.5 2. Centrinė baltoji rasė. Nors šitoje grupėje yra mėlynųjų, geltonųjų, ir anditų palikuonių kraujo, bet joje vyrauja Andonitai. Šitie žmonės yra plačiaveidžiai, tamsios odos, ir kresno sudėjimo. Jie yra kaip tarp šiaurinių ir Viduržemio jūros rasių varomas pleištas, su plačiu pagrindu Azijoje, o smaigaliu įsiskverbiantis į rytinę Prancūziją.
80:9.6 Anditai beveik dvidešimt tūkstančių metų Andonitus stūmė vis toliau ir toliau į šiaurę nuo centrinės Azijos. Iki 3.000 m. pr. Kr. didėjanti sausra šituos Andonitus varė atgal į Turkestaną. Šitas Andonitų stūmimas į pietus tęsėsi daugiau negu tūkstantį metų ir, suskilę prie Kaspijos ir Juodosios jūrų, jie įsiveržė į Europą tiek per Balkanus, tiek per Ukrainą. Šitame įsiveržime buvo Adomsono palikuonių likusios grupės, o per šio įsiveržimo laikotarpio antrąją pusę buvo žymus skaičius Irano anditų, o taip pat daug setitų šventikų palikuonių.
80:9.7 Iki 2.500 m. pr. Kr. Andonitų vakarinis dūris pasiekė Europą. Ir šitas Turkestano kalnų barbarų užplūdimas į Mesopotamiją, Mažąją Aziją, ir Dunojaus baseiną tapo rimčiausiu ir ilgiausiu iš visų iki to meto buvusių kultūros nuosmukių. Šitie įsiveržėliai iš tikrųjų andonizavo centrinės Europos rasių charakterį, kuris nuo tol visą laiką išliko tipiškai alpinis.
80:9.8 3. Pietinė baltoji rasė. Šitą brunetų Viduržemio jūros rasę sudarė anditų ir mėlynojo žmogaus mišinys, su mažesne Andonitų kraujo dalimi negu šiaurėje. Šita grupė taip pat absorbavo žymią dalį antrinių sangikų kraujo per sachariečius. Vėlesniais laikais į šitą pietinę baltosios rasės atšaką įsiliejo stiprūs anditų elementai iš rytinės Viduržemio jūros pakrantės.
80:9.9 Tačiau, Viduržemio jūros pakrantėse anditų nebuvo tiek daug iki klajoklių didžiųjų įsiveržimų laikų 2.500 m. pr. Kr. Sausumos kelionės ir prekyba buvo beveik nutrauktos per šituos amžius, kada klajokliai veržėsi į Viduržemio jūros rytinius rajonus. Šitas sausumos kelionių sutrikdymas sukėlė didžiulį jūrinių kelionių ir jūrinės prekybos vystymąsi; Viduržemio jūroje prekyba klestėjo maždaug prieš keturis su puse tūkstančio metų. Ir dėl tokio jūrinio kelio išsivystymo anditų palikuonys staiga išplito per visą Viduržemio jūros baseino pakrančių teritoriją.
80:9.10 Šitie rasiniai susimaišymai paklojo pagrindą pietinės Europos rasei, labiausiai sumaišytai iš visų. Ir nuo tų dienų šita rasė dar labiau susimaišė, daugiausia su Arabijos mėlynosiomis-geltonosiomis-anditų tautomis. Šita Viduržemio rasė, iš tiesų, yra taip laisvai susimaišiusi su aplinkinėmis tautomis, kad jos tikrai nebegalima išskirti kaip atskiro tipo, bet apskritai jos atstovai yra nedideli, pailgaveidžiai, ir brunetai.
80:9.11 Šiaurėje anditai karais ir vedybomis išnaikino mėlynuosius žmones, bet pietuose jų išliko didesnis skaičius. Baskai ir berberai atstovauja šitos rasės dviems išlikusioms atšakoms, bet net ir šitos tautos buvo smarkiai susimaišiusios su sachariečiais.
80:9.12 Toks buvo rasių susimaišymo vaizdas centrinėje Europoje apie 3.000 m. pr. Kr. Nepaisant dalinės Adominės pražangos, aukštesnieji tipai tikrai susimaišė.
80:9.13 Tai buvo naujojo akmens amžiaus laikai, iš dalies persipinantys su ateinančiu bronzos amžiumi. Skandinavijoje tai buvo bronzos amžius, susietas su motinos garbinimu. Pietinėje Prancūzijoje ir Ispanijoje tai buvo naujasis akmens amžius, susijęs su saulės garbinimu. Tai buvo tas laikmetis, kada buvo statomos apskritimo formos ir be stogų saulės šventovės. Europos baltosios rasės buvo energingos statybininkės, su malonumu pastatančios didingus akmenis kaip garbinimo ženklus saulei, labai panašiai, kaip jų vėlesniųjų dienų palikuonys padarė prie Stounhendžo. Saulės garbinimo mada rodo, kad tai buvo didis žemdirbystės periodas pietinėje Europoje.
80:9.14 Šitos palyginti nesenos saulės garbinimo eros prietarai net ir dabar yra išlikę Bretanės liaudies papročiuose. Nors sukrikščioninti jau daugiau kaip tūkstantį penkis šimtus metų, šitie bretonai vis dar tebeturi naujojo akmens amžiaus kerų, apsaugančių nuo blogos akies. Jie tebelaiko perkūno akmenis kaminuose kaip apsaugą nuo žaibo. Bretonai niekada nesusimaišė su Skandinavijos šiauriečiais. Jie yra pirmųjų Andonitų gyventojų vakarinėje Europoje išlikusieji palikuonys, susimaišę su Viduržemio jūros pakrantės rūšių palikuonimis.
80:9.15 Bet tai yra klaidingas įsitikinimas baltąsias tautas klasifikuoti kaip šiaurines, alpines, ir Viduržemio jūros pakrantės. Iš viso buvo per daug susimaišymų, kad būtų galimas šitoks sugrupavimas. Vienu metu buvo visiškai gerai išreikštas baltosios rasės susiskirstymas į tokias klases, bet nuo to laiko įvyko plačiai paplitęs tarpusavio susimaišymas, ir daugiau šitų grupių nebeįmanoma identifikuoti su kokiu nors aiškumu. Net 3.000 m. pr. Kr. senovės visuomeninės grupės nebebuvo iš vienos rasės daugiau negu yra šiandieniniai Šiaurės Amerikos gyventojai.
80:9.16 Šita Europos kultūra penkis tūkstančius metų ir toliau vystėsi ir tam tikru laipsniu tarpusavyje maišėsi. Bet kalbos barjeras užkirto kelią įvairių Vakarų nacijų tarpusavio sąveikai iki galo. Per paskutinįjį amžių šita kultūra turėjo ir tebeturi geriausią galimybę susilieti tarp Šiaurės Amerikos kosmopolitinių gyventojų; ir šito kontinento ateitį nulems kokybė tų rasinių faktorių, kuriems bus leidžiama įsilieti į kontinento šiandieninius ir ateities gyventojus, o taip pat ir tas visuomeninės kultūros lygis, kuris yra palaikomas.
80:9.17 [Pateikta Nebadono Archangelo.]
| Dokumentas 79. Anditų ekspansija Rytuose |
Indeksas
Keli versija |
Dokumentas 81. Šiuolaikinės civilizacijos vystymasis |