© 2004 Urantijos Fondas
| Dokumentas 127. Paauglystės metai |
Indeksas
Keli versija |
Dokumentas 129. Jėzaus vėlesnis suaugusiojo gyvenimas |
128:0.1 KAI JĖZUS iš Nazareto įžengė į savo pirmuosius suaugusiojo gyvenimo metus, tai iki tol jis buvo gyvenęs, ir toliau gyveno, normalaus ir eilinio žmogaus gyvenimą žemėje[1]. Jėzus atėjo į šitą pasaulį lygiai taip, kaip ateina ir kiti vaikai; jis neturėjo nieko bendro su savo tėvų pasirinkimu. Jis iš tiesų šitą konkretų pasaulį pasirinko kaip tą planetą, kurioje įgyvendintų savo septintąjį ir paskutinįjį savęs padovanojimą, savo įsikūnijimą mirtingojo materialaus kūno pavidalu, bet visais kitais atžvilgiais į šį pasaulį jis įžengė natūraliu būdu, augo kaip šios sferos vaikas ir grūmėsi su savo aplinkos netikėtumais lygiai taip, kaip tą daro ir kiti mirtingieji šitame pasaulyje ir kituose panašiuose pasauliuose.
128:0.2 Visada prisiminkite Mykolo savęs padovanojimo Urantijoje dvigubą tikslą:
128:0.3 1. Įsisavinti patyrimą, kaip žmogiškojo tvarinio mirtingo materialaus kūno pavidalu yra gyvenamas pilnakraujis gyvenimas, įgyti aukščiausiąją valdžią Nebadone[2].
128:0.4 2. Visuotinį Tėvą apreikšti mirtingiesiems gyventojams laiko ir erdvės pasauliuose ir šituos pačius mirtinguosius veiksmingiau vesti į geresnį Visuotinio Tėvo supratimą.
128:0.5 Visa kita nauda tvariniui ir visatos privalumai buvo šalutiniai ir antraeiliai šitų mirtingojo savęs padovanojimo pagrindinių tikslų atžvilgiu.
128:1.1 Pasiekęs suaugusiojo amžių, Jėzus pradėjo rimtai ir visiškai sąmoningai vykdyti užduotį, jog užbaigtų patyrimą įsisavindamas žinias apie savo išmintingų tvarinių žemiausios formos gyvenimą, šituo galutinai ir visiškai užsitarnaudamas teisę be jokių apribojimų valdyti savo paties sukurtą visatą. Jis pradėjo vykdyti šitą stulbinančią užduotį iki galo suvokdamas savo dualistinę prigimtį. Bet šitas dvi prigimtis jis jau buvo veiksmingai sujungęs į vieną—į Jėzų iš Nazareto.
128:1.2 Jošua, Juozapo sūnus, puikiausiai žinojo, kad jis yra vyras, mirtingas žmogus, gimęs iš moters. Tai rodo ir jo pirmojo pavadinimo, Žmogaus Sūnus, pasirinkimas[3]. Jis iš tikrųjų turėjo materialų kūną ir kraują, ir net dabar, kada jis suverenia valdžia valdo visatos likimus, tarp savo daugelio dorai užsitarnautų vardų tebeturi Žmogaus Sūnaus vardą[4]. Tiesiogine prasme tai yra tiesa, jog Visuotinio Tėvo kuriantis Žodis—Sūnus Kūrėjas—“tapo kūnu ir kaip šios sferos žmogus gyveno Urantijoje[5].” Jis sunkiai dirbdavo, pavargdavo, ilsėdavosi, ir miegodavo. Jis išalkdavo ir tokį poreikį malšindavo maistu; jis ištrokšdavo ir savo troškulį numalšindavo vandeniu. Jis patyrė visą gamą žmogiškųjų jausmų ir emocijų; jis buvo “visais atžvilgiais išmėgintas, net ir taip, kaip ir jūs esate išmėginami,” ir jis kentėjo ir mirė[6].
128:1.3 Jis įgavo žinių, įgijo patyrimo, ir šitas žinias ir patyrimą sujungė į išmintį lygiai taip, kaip tą daro ir kiti mirtingieji. Iki savo krikšto jis nesinaudojo jokia viršgamtine galia. Jis nesinaudojo jokiomis priemonėmis, kurios nebuvo jo žmogiškojo sugebėjimo kaip Juozapo ir Marijos sūnaus dalis.
128:1.4 Kas susiję su jo ikižmogiškosiomis egzistencijos savybėmis, tai jis pats buvo jų atsisakęs. Iki savo viešojo darbo pradžios jo žinios apie žmones ir įvykius visiškai ribojosi juo pačiu. Jis buvo tikras žmogus tarp žmonių.
128:1.5 Tai yra amžinai ir nuostabiai teisinga: “Mes turime aukštą valdovą, kurį gali jaudinti mūsų silpnybių jausmas. Mes turime tokį Valdovą, kuris visais požiūriais buvo išbandytas ir gundomas taip, kaip ir mes esame išbandomi ir gundomi, ir vis tik jis yra be nuodėmės[7].” Ir kadangi jis pats kentėjo, kada buvo bandomas ir išmėginamas, tai jis puikiai sugeba suprasti tuos ir tarnauti tiems, kurie yra susipainioję ir prislėgti.
128:1.6 Nazareto dailidė dabar iki galo suprato jo laukiantį darbą, bet jis nusprendė savo žmogiškąjį gyvenimą gyventi taip, kad jis tekėtų natūralia vaga. Ir kai kuriuose iš šitų reikalų jis iš tiesų yra pavyzdys savo mirtingiesiems tvariniams, yra net ir užrašyta: “Tegu jūsų viduje būna šitas protas, kuris taip pat buvo ir Kristuje Jėzuje, kuris, turėdamas Dievo prigimtį, nemanė, jog būti lygiam su Dievu yra keista. Bet jis pavertė save mažareikšmiu ir, įgaudamas tvarinio formą, gimė žmogiškuoju pavidalu. Ir šitaip sumodeliuotas žmogaus pavidalu, jis nusižemino tiek, jog sutiko mirti, mirti net ir ant kryžiaus[8].”
128:1.7 Savo mirtingąjį gyvenimą jis gyveno tiesiog taip, kaip žmogiškosios šeimos ir kiti nariai gali gyventi savąjį, “kuris tuo metu, kada gyveno materialiame kūne, taip dažnai siūlė į viršų maldas ir nuolankius prašymus, net ir su stipriais jausmais ir ašaromis, Tam, kuris gali išgelbėti nuo viso blogio, ir jo maldos buvo veiksmingos, nes jis tikėjo[9].” Dėl to jam reikėjo gimti tokiam, kaip ir jo sielos broliai visais atžvilgiais tam, kad galėtų tapti gailestingu ir suprantingu jų aukščiausiuoju valdovu.
128:1.8 Dėl savo žmogiškosios prigimties jis niekada neabejojo; ji buvo savaime akivaizdi ir visada buvo jo sąmonėje. Bet kai dėl jo dieviškosios prigimties, tai visada likdavo vietos abejonei ir spėliojimui, bent jau taip buvo iki pat jo krikšto. Dieviškumo sąmoningas suvokimas buvo lėtas ir, žmogiškuoju požiūriu, natūralus evoliucinis atskleidimas. Šitas dieviškumo atskleidimas ir sąmoningas suvokimas prasidėjo Jeruzalėje, kada jam dar nebuvo trylikos metų, kai jo žmogiškojoje egzistencijoje įvyko pirmasis viršgamtinis atsitikimas; ir šitas patyrimas, siekiant savo dieviškosios prigimties sąmoningo suvokimo, buvo užbaigtas jo antrojo viršgamtinio patyrimo metu materialiame kūne, tai buvo tas epizodas, kuris atsitiko tuomet, kada Jonas jį pakrikštijo Jordano upėje, tas įvykis pažymėjo jo tarnavimo ir mokymo viešos karjeros pradžią.
128:1.9 Tarp šitų dviejų dangiškųjų apsireiškimų, pirmojo, kai jam ėjo tryliktieji metai, ir, antrojo, kada jį krikštijo, šito įsikūnijusio Sūnaus Kūrėjo gyvenime neįvyko nieko viršgamtiško ar viršžmogiško. Nepaisant šito, Betliejaus kūdikis, berniukas, jaunuolis, ir vyras iš Nazareto, tikrovėje buvo įsikūnijęs visatos Kūrėjas; bet jis niekada nė menkiausiu laipsniu nepasinaudojo šita galia, taip pat jis nepasinaudojo ir dangiškųjų asmenybių vadovavimu, išskyrus savo sargo serafimo vadovavimą, gyvendamas savo žmogiškąjį gyvenimą iki tos dienos, kada jį pakrikštijo Jonas. Ir mes tie, kurie šitaip liudijame, žinome, ką sakome.
128:1.10 Ir vis tik, per visus šituos metus, kada jis gyveno materialiame kūne, jis iš tiesų buvo dieviškas. Jis iš tikrųjų buvo Rojaus Tėvo vienas iš Sūnų Kūrėjų. Kada kartą jis pradėjo savo viešą karjerą, po to, kai formaliai užbaigė savo grynai mirtingąjį patyrimą tam, kad įgytų aukščiausiąją valdžią, jis be jokių dvejonių viešai pripažino, jog yra Dievo Sūnus, jis be jokių dvejojimų viešai pareiškė, “Aš esu Alfa ir Omega, pradžia ir pabaiga, pirmasis ir paskutinysis.” Vėlesniaisiais metais jis neprieštaravo, kada buvo vadinamas Šlovės Viešpačiu, Visatos Valdovu, visos kūrinijos Viešpačiu Dievu, Izraelio Šventuoju, visų Viešpačiu, mūsų Viešpačiu ir mūsų Dievu, Dievu su mumis, turinčiu vardą aukštesnį už bet kokį kitą vardą ir visuose pasauliuose, visatos Visagalybe, šitos kūrinijos Visatos Protu, Tuo Vienu, kuriame yra paslėpti visi išminties ir žinių turtai, To, kuris užpildo visus daiktus, pilnatve, amžinojo Dievo amžinuoju Žodžiu, Tuo, kuris buvo iki visų daiktų ir iš kurio susideda visi daiktai, dangaus ir žemės Kūrėju, visatos Rėmėju, visos Žemės teisėju, amžinojo gyvenimo Suteikėju, Tikruoju Piemeniu, pasaulių Išlaisvintoju, ir mūsų išgelbėjimo Vadovu[10].[11][12][13][14][15][16][17][18][19][20][21][22][23][24][25][26][27][28]
128:1.11 Jis niekada neprieštaravo nė dėl vieno iš šitų vardų, kada buvo jais vadinamas po to, kai vėlesniaisiais metais iš savo grynai žmogiškojo gyvenimo jis pakilo į sąmoningą suvokimą apie dieviškumo tarnavimą žmonijoje, ir žmonijos labui, ir žmonijai šitame pasaulyje ir visuose kituose pasauliuose. Jėzus paprieštaravo tiktai dėl vieno jam taikyto vardo: Kada vieną kartą jis buvo pavadintas Emanueliu, tada jis tiesiog atsakė, “Tai ne aš, tai yra mano vyresnysis brolis.”
128:1.12 Visada, net ir po to, kai jis ėmė gyventi daug platesnės reikšmės gyvenimą žemėje, Jėzus nuolankiai paklusdavo Tėvo danguje valiai.
128:1.13 Po savo krikšto jis nieko negalvojo apie tai, jog savo nuoširdiems tikintiesiems ir dėkingiems pasekėjams leistų save garbinti. Net ir tuo metu, kada jis grūmėsi su skurdu ir savo rankomis sunkiai dirbo tam, kad patenkintų savo šeimos būtiniausius poreikius, jo suvokimas, kad jis yra Dievo Sūnus, augo; jis žinojo, kad yra sutvėręs dangų ir šitą pačią žemę, kurioje dabar jis gyvena savo žmogiškąjį gyvenimą. Ir dangiškųjų būtybių gausybės per visą didingą ir stebinčią visatą lygiai taip pat žinojo, jog šitas Nazareto vyras yra jų mylimas Valdovas ir tėvas-Kūrėjas. Gili nežinomybė buvo persmelkusi Nebadono visatą per visus šituos metus; visos dangiškosios akys savo žvilgsnį buvo nukreipusios į Urantiją—į Palestiną.
128:1.14 Šitais metais į Jeruzalę Jėzus nuėjo su Juozapu, kad atšvęstų Perėjimo šventę. Į šventyklą nuvedęs įšventinimui Jokūbą, jis manė, kad jo pareiga yra nuvesti ir Juozapą. Jėzus niekada nerodė nė menkiausio šališkumo santykiuose su savo šeimos nariais. Į Jeruzalę jis su Juozapu keliavo įprastu maršrutu per Jordano slėnį, bet į Nazaretą jis grįžo rytiniu Jordano upės keliu, kuris vedė per Amatusą. Einant palei Jordano upę, Jėzus pasakojo Juozapui žydų istoriją, o keliaujant atgal jis aiškino apie Rubeno, Gado, ir Gilijado žinomų genčių, kurios tradiciškai gyveno šituose regionuose į rytus nuo upės, patyrimus.
128:1.15 Juozapas Jėzui pateikė daug orientacinių klausimų apie jo gyvenimo misiją, bet į didžiąją dalį šitų klausinėjimų Jėzus tiktai atsakydavo, “Manoji valanda dar neatėjo[29].” Tačiau, šitų atvirų diskusijų metu buvo išsakyta daug tokių žodžių, kuriuos Juozapas prisiminė per vėlesniųjų metų sukrečiančius įvykius. Jėzus, su Juozapu, šitas Perėjimo šventes praleido su savo trimis draugais Betanėje, tai tapo jo tradicija, kada jis lankydavosi Jeruzalėje tam, kad dalyvautų šitoje šventėje.
128:2.1 Šitie metai buvo vieneri iš kelerių metų, kada Jėzaus broliai ir seserys susidūrė su tokiais išbandymais ir sunkiais išmėginimais, kurie yra būdingi paauglystės amžiui su savo problemomis ir prisiderinimais. Dabar Jėzaus brolių ir seserų amžius apėmė spektrą nuo septynerių metų iki aštuoniolikos metų, ir jis visą laiką buvo užsiėmęs padėdamas jiems prisiderinti prie savojo gyvenimo naujų intelektualių ir emocinių impulsų atsiradimo. Jis šitokiu būdu turėjo kovoti su paauglystės problemomis, kada jos ėmė pasireikšti jo jauneniųjų brolių ir seserų gyvenime.
128:2.2 Šitais metais mokyklą užbaigė Simonas ir pradėjo dirbti su Jėzaus senu vaikystės žaidimų draugu ir visuomet pasirengusiu gynėju, Jokūbu mūrininku. Po kelių šeimyninių pasitarimų buvo nuspręsta, jog visiems vaikinams imtis dailidės amato nėra išmintinga. Buvo manoma, jog įsisavinę įvairių amatų, jie bus pasirengę imtis kontraktų statyti ištisus pastatus. Be to, visiems darbo neužteko, nes trys iš jų dailidėmis dirbo visą darbo dieną.
128:2.3 Šitais metais Jėzus toliau įrenginėjo namus ir toliau dirbo baldžiaus darbus, bet didžiausią laiko dalį jis praleisdavo remonto dirbtuvėse, kurios aptarnavo vilkstines. Šitose dirbtuvėse pakaitomis su juo ėmė dirbti ir Jokūbas. Šitų metų antrojoje pusėje, kada dailidės darbų aplink Nazaretą beveik nebebuvo, Jėzus paliko Jokūbą atsakingu už remonto dirbtuves, o Juozapą paliko šeimyninėje staliaus dirbtuvėje, tuo tarpu jis pats išėjo į Sepforį dirbti pas kalvį. Jis šešis mėnesius dirbo su metalais ir įgijo nemažų įgūdžių prie priekalo.
128:2.4 Prieš imdamasis naujojo darbo Sepforyje, Jėzus surengė vieną iš savo reguliarių šeimyninių pasitarimų ir Jokūbą, tuomet tik sulaukusį aštuoniolikos metų amžiaus, iškilmingai paskyrė laikinai einančiu šeimos galvos pareigas. Jis savo broliui pažadėjo visokeriopą paramą ir visišką bendradarbiavimą ir iš kiekvieno šeimos nario gavo formalų pasižadėjimą paklusti Jokūbui. Nuo šitos dienos Jokūbas prisiėmė visišką finansinę atsakomybę už šeimą, Jėzus kas savaitę savo uždarbį atiduodavo broliui. Niekada daugiau Jėzus nebeperėmė vadžių iš Jokūbo rankų. Tuo metu, kada jis dirbo Sepforyje, jis būtų galėjęs kiekvieną naktį pareiti namo, iškilus reikalui, bet namo jis negrįždavo sąmoningai, teisindamasis oru ir kitokiomis priežastimis, bet jo tikrasis motyvas buvo noras išmokyti Jokūbą ir Juozapą nešti šeimos atsakomybės naštą. Jis buvo pradėjęs tą lėtą procesą šeimą atskirti nuo savęs. Į Nazaretą Jėzus sugrįždavo kiekvieną Sabatą, o kartais ir paprastomis savaitės dienomis, kada iškildavo reikalas, jog pasižiūrėtų, kaip veikia naujasis planas, suteiktų patarimą arba pasiūlytų naudingų minčių.
128:2.5 Dėl to, jog per šešis mėnesius didelę laiko dalį jis gyveno Sepforyje, Jėzus gavo naują galimybę geriau susipažinti su pagonių požiūriu į gyvenimą. Jis dirbo su pagonimis, gyveno su pagonimis, ir visais įmanomais būdais jis iš tikrųjų išsamiai ir uoliai studijavo jų gyvenimo įpročius ir pagonišką mąstymą.
128:2.6 Erodo Antipo gimtojo miesto moraliniai standartai buvo tiek smarkiai žemesni net ir už vilkstinių miesto Nazareto moralinius standartus, jog po šešių mėnesių gyvenimo Sepforyje Jėzus buvo linkęs ieškoti preteksto tam, kad sugrįžtų į Nazaretą. Toji grupė, kuriai jis dirbo, turėjo dalyvauti visuomeninių pastatų statyboje tiek Sepforyje, tiek ir naujajame Tiberijaus mieste, o Jėzus nebuvo linkęs ką nors dirbti Erodo Antipo priežiūroje. Ir vis tik buvo dar ir kitų priežasčių, dėl kurių buvo išmintinga, Jėzaus nuomone, jam sugrįžti į Nazaretą. Jam sugrįžus į remonto dirbtuves, jis daugiau šeimos reikalų asmeniškai nebereguliavo. Dirbtuvėje jis dirbo kartu su Jokūbu ir kiek tik įmanoma leido jam toliau vadovauti šeimai. Jokūbas tvarkė šeimos išlaidas ir valdė šeimos biudžetą netrukdomas.
128:2.7 Būtent kaip tik tokiu išmintingu ir apgalvotu suplanavimu Jėzus ruošė kelią tam, jog galiausiai galėtų pasitraukti iš aktyvaus dalyvavimo savosios šeimos reikaluose. Kada Jokūbas buvo sukaupęs dvejų metų patirtį kaip laikinoji šeimos galva—ir likus dvejiems metams iki jo (Jokūbo) vedybų—Juozapui buvo pavesta tvarkyti šeimos pinigus ir buvo patikėtas bendras šeimos valdymas.
128:3.1 Šitais metais finansinis spaudimas šiek tiek atlėgo, nes dirbo keturiese. Miriama nemažai uždirbdavo pardavinėdama pieną ir sviestą; Morta buvo tapusi puikia audėja. Už remonto dirbtuves buvo sumokėta daugiau negu vienas trečdalis pirkinio kainos. Tokia padėtis leido Jėzui nutraukti darbą trims savaitėms tam, kad į Jeruzalę į Perėjimo šventę nuvestų Simoną, ir po tėvo mirties tai buvo ilgiausias laikotarpis, praleistas nedirbant kasdienio sunkaus darbo.
128:3.2 Į Jeruzalę jie keliavo Dekapolio keliu ir per Pelą, Gerasą, Filadelfiją, Hešboną, ir Jerichą. Į Nazaretą jie sugrįžo pakrantės maršrutu, per Lydą, Jopą, Cezarėją, nuo ten, apeidami aplink Karmelio kalną, pateko į Ptolemėją ir Nazaretą. Šita kelionė gana gerai supažindino Jėzų su visa Palestinos dalimi į šiaurę nuo Jeruzalės rajono.
128:3.3 Filadelfijoje Jėzus ir Simonas susipažino su pirkliu iš Damasko, kuriam šita Nazareto pora taip smarkiai patiko, jog šis išsireikalavo, kad jie apsistotų su juo drauge jo rezidencijoje Jeruzalėje. Tuo metu, kada Simonas būdavo šventykloje, Jėzus didžiąją laiko dalį praleisdavo šnekėdamasis apie pasaulio reikalus su šituo gerai išsilavinusiu ir daug keliavusiu vyru. Šitam pirkliui priklausė daugiau negu keturi tūkstančiai vilkstinės kupranugarių; jis turėjo interesų visame romėnų pasaulyje, ir dabar jis buvo pakeliui į Romą. Jis pasiūlė Jėzui atvykti į Damaską tam, jog imtų dalyvauti savame importo iš Rytų versle, bet Jėzus paaiškino, kad jis nemanė, jog turėtų kokį nors pasiteisinimą dėl to, kad išvyktų taip toli nuo savo šeimos kaip tik tokiu metu. Bet grįžtant namo, jis daug mąstė apie šituos tolimus miestus ir net apie dar toliau nutolusias šalis Tolimuosiuose Vakaruose ir Tolimuosiuose Rytuose, šalis, apie kurias taip dažnai buvo girdėjęs šnekant vilkstinių keliauninkus ir varovus.
128:3.4 Simonui viešnagė Jeruzalėje labai patiko. Jis buvo deramu būdu priimtas į Izraelio bendriją, kada Perėjimo šventės metu buvo įšventinti nauji įsakymo sūnūs[30]. Tuo metu, kai Simonas dalyvavo Perėjimo šventės ceremonijose, Jėzus vaikštinėjo tarp gausybės atvykėlių ir dalyvavo daugelyje įdomių asmeninių pokalbių su didžiuliu skaičiumi atsivertėlių į žydų tikėjimą pagonių.
128:3.5 Galbūt pats reikšmingiausias iš visų šitų susitikimų buvo su jaunu graiku, vardu Steponas. Šitas jaunas vyras Jeruzalėje lankėsi pirmą kartą ir atsitiktinai sutiko Jėzų Perėjimo šventinės savaitės ketvirtadienio popietę. Tuo metu, kada jie abu vaikštinėjo, apžiūrinėdami asmonėjų rūmus, Jėzus pradėjo nereikšmingą kasdienį pokalbį, kuris baigėsi tuo, kad jie susidomėjo vienas kitu ir kuris atvedė į keturių valandų diskusiją apie gyvenimo būdą ir apie tikrąjį Dievą ir jo garbinimą. Steponą nepaprastai paveikė tai, ką Jėzus pasakė; jis niekada nepamiršo jo žodžių.
128:3.6 Ir tai buvo tas pats Steponas, kuris vėliau tapo tikinčiuoju į Jėzaus mokymus ir už kurio drąsumą skelbiant šią ankstyvąją evangeliją įniršę žydai jį užmėtė negyvai akmenimis[31]. Kai kada šis nepaprastas Stepono drąsumas, skelbiant savo požiūrį į naująją evangeliją, buvo tiesioginė šio ankstyvesniojo pasikalbėjimo su Jėzumi pasekmė. Bet Steponas niekada net ir menkiausiu laipsniu neįtarė, jog tas galilėjietis, su kuriuo jis buvo šnekėjęs maždaug prieš penkiolika metų, buvo tas pats asmuo, kurį jis vėliau paskelbė pasaulio Išgelbėtoju, ir dėl kurio taip greitai jis turėjo paaukoti savąją gyvybę, tokiu būdu tapdamas naujai atsirandančio krikščioniškojo tikėjimo pirmuoju kankiniu. Kada Steponas savąją gyvybę aukojo dėl to, kad užsipuolė žydų šventyklą ir jos tradicinius papročius, ten stovėjo vienas vyras vardu Saulius, Tarsos gyventojas[32]. Ir kada Saulius pamatė, kaip šitas graikas gali gyvybę aukoti už savąjį tikėjimą, tada jo širdyje buvo sukeltos tos emocijos, kurios galiausiai jį atvedė į tai, kad jis ėmė remti tą reikalą, už kurį mirė Steponas; vėliau jis tapo tuo energinguoju ir nepalenkiamuoju Pauliumi, filosofu, jeigu ne vieninteliu krikščionių religijos įkūrėju.
128:3.7 Sekmadienį po Perėjimo šventinės savaitės Simonas ir Jėzus iškeliavo atgal į Nazaretą. Simonas niekada nepamiršo, ko jį mokė Jėzus šitos kelionės metu. Jis visada mylėjo Jėzų, bet dabar pajuto, jog savo tėvą-brolį pradeda suprasti. Jie daug kartų nuoširdžiai šnekėjosi, keliaudami per šalį ir ruošdami valgį šalia kelio. Į namus jie parvyko ketvirtadienio popietę, ir Simonas tą naktį ilgai neleido šeimai eiti miegoti pasakodamas savuosius įspūdžius.
128:3.8 Mariją labai nuliūdino Simono paaiškinimas, kad Jėzus, lankydamasis Jeruzalėje, didžiąją laiko dalį praleido, “bendraudamas su svetimšaliais, ypač su tais, kurie buvo iš tolimųjų šalių.” Jėzaus šeima niekada negalėjo suvokti jo didžiulio susidomėjimo žmonėmis, jo troškimo bendrauti su jais, susipažinti su jų gyvenimo būdu, ir išsiaiškinti, apie ką jie galvoja.
128:3.9 Nazareto šeimą vis labiau ir labiau ėmė spausti tiesioginės ir žmogiškos problemos; nebedažnai buvo minima Jėzaus ateities misija, ir tikrai labai retai jis ir pats kalbėjo apie savo būsimą karjerą. Jo motina retai kada bemąstė apie tai, kad jis yra pažadėtasis vaikelis. Palaipsniui ji ėmė atsisakyti tos minties, kad Jėzus turi vykdyti kažkokią dieviškąją misiją žemėje, bet kartais jos įtikėjimas būdavo atgaivinamas tada, kada ji susimąstydavo, prisimindama Gabrielio apsilankymą prieš vaiko gimimą.
128:4.1 Šitų metų paskutiniuosius keturis mėnesius Jėzus praleido Damaske, svečiuodamasis pas pirklį, kurį pakeliui į Jeruzalę pirmą kartą buvo sutikęs Filadelfijoje. Šito pirklio atstovas, vykdamas per Nazaretą, surado Jėzų ir palydėjo jį į Damaską. Šitas iš dalies žydas pirklys pasiūlė paskirti labai stambią pinigų sumą tam, jog Damaske būtų įkurta religinės filosofijos mokykla. Jis planavo sukurti tokį švietimo centrą, kuris pralenktų Aleksandriją. Ir jis pasiūlė Jėzui nedelsiant išvykti į ilgą kelionę po pasaulio švietimo centrus tam, kad pasirengtų tapti šito naujojo projekto vadovu. Tai buvo viena iš didžiausių pagundų, kurią kada nors savo grynai žmogiškosios karjeros metu patyrė Jėzus.
128:4.2 Netrukus šitas pirklys pristatė Jėzui dvylikos pirklių ir bankininkų grupę, kuri sutiko paremti šitą naujai projektuojamą mokyklą. Jėzus išreiškė didžiulį susidomėjimą siūloma mokykla, padėjo jiems suplanuoti jos organizavimą, bet visada išsakydavo nuogąstavimą, kad jo kiti ir neišreikšti, bet ankstesni įsipareigojimai neleis jam priimti vadovavimo tokiam pretenzingam projektui. Jo būsimasis geradarys buvo atkaklus, ir jis Jėzų pelningai įdarbino savo namuose, kad jis galėtų vertėjauti, tuo tarpu jis pats, jo žmona, ir sūnūs ir dukros stengėsi Jėzų įtikinti, kad šis priimtų jam siūlomą garbę. Bet jis nesutikdavo. Jis puikiai žinojo, kad jo misijos žemėje neturi remti mokymosi institucijos; jis žinojo, kad jis nė mažiausiu laipsniu neturi įsipareigoti dėl to, kad jam vadovautų “žmonių tarybos,” nesvarbu, kad ir kokius taurius ketinimus jos puoselėtų.
128:4.3 Tą, kurį atstūmė Jeruzalės religiniai vadovai, net jam ir pademonstravus savo savybes vadovauti, pripažino ir entuziastingai pasveikino kaip nuostabų mokytoją Damasko verslininkai ir bankininkai, ir visa tai vyko tuo metu, kada jis buvo negarsus ir nežinomas dailidė iš Nazareto.
128:4.4 Savo šeimai jis niekada nepasakojo apie šitą pasiūlymą, ir šitų metų pabaigoje jis buvo sugrįžęs į Nazaretą ir toliau vykdė savo kasdienes pareigas tarsi jo niekada ir nebūtų vilioję jo draugai iš Damasko savimeilę glostančiais pasiūlymais. Šitie Damasko vyrai vėlesnio Kapernaumo gyventojo, kuris apvertė visą žydiją aukštyn kojomis, taip pat niekada nesusiejo su buvusiu dailide iš Nazareto, kuris išdrįso atsisakyti tos garbės, kurią galėjo užtikrinti jų apjungtas turtas.
128:4.5 Jėzus savo gyvenimo įvairius epizodus sugebėjo labai protingai ir sąmoningai atskirti taip, kad, žmonių akimis žiūrint, jie niekada nebuvo tarpusavyje susiejami kaip vieno ir to paties individo veiksmai. Vėlesniaisiais metais jis ne kartą klausėsi, kaip buvo pasakojama šita pati istorija apie keistą galilėjietį, kuris atmetė galimybę įkurti mokyklą Damaske, kad ši galėtų varžytis su Aleksandrija.
128:4.6 Vienas iš tikslų, kurių siekė Jėzus, stengdamasis atskirti kai kuriuos savo žemiškojo patyrimo epizodus, buvo užkirsti kelią tam, jog nebūtų suformuota tokia įvairiapusė ir įspūdinga karjera, dėl kurios vėlesniosios kartos imtų garbinti mokytoją vietoje to, kad paklustų tai tiesai, kuria jis gyveno ir kurios mokė. Jėzus nenorėjo sukurti tokio žmogiškojo pasiekimo grandinės, kuri atitrauktų dėmesį nuo jo mokymų. Jis labai anksti suvokė, kad jo pasekėjai jaus pagundą suformuluoti religiją apie jį ir kuri gali tapti karalystės evangelijos, kurią jis ketino skelbti pasauliui, varžove. Todėl, per kupiną įvykių savo gyvenimą jis nuosekliai stengėsi užgniaužti viską, kas, jo manymu, gali būti paversta tuo, kas pasitarnautų šiam natūraliam žmogiškajam polinkiui aukštinti mokytoją, o ne skelbti jo mokymus.
128:4.7 Šitas pats motyvas taip pat paaiškina, kodėl jis sutiko, kad jį pažinotų skirtingais vardais savo įvairiapusio gyvenimo žemėje skirtingais laikotarpiais. Ir vėl, jis nenorėjo, kad jo šeima ar kiti žmonės, patirtų kokį nors netinkamą poveikį, kuris vestų juos į tikėjimą į jį prieš savo pačių nuoširdų įsitikinimą. Jis visada atsisakydavo pasinaudoti žmogiškuoju protu nepelnytai ar nedorai. Jis nenorėjo, kad žmonės tikėtų į jį, jeigu jų širdys nereaguoja į tas dvasines realybes, kurios yra apreiškiamos jo mokymuose.
128:4.8 Iki šitų metų pabaigos Nazareto šeima tvarkėsi gana sklandžiai. Vaikai augo, o Marija ėmė priprasti prie to, kad Jėzus būdavo išvykęs iš namų. Jis ir toliau savo uždarbį perduodavo Jokūbui, kad paremtų šeimą, sau pasilikdamas tiktai mažą dalį savo tiesioginėms asmeninėms išlaidoms.
128:4.9 Metams einant, vis sunkiau buvo galima suvokti, jog šitas vyras yra Dievo Sūnus žemėje. Atrodė, kad jis tapo visiškai panašus į šios sferos individą, tiesiog dar vienas žmogus tarp žmonių. Ir taip buvo nurodęs Tėvas danguje, kad šis savęs padovanojimas vystytųsi būtent šitokiu būdu.
128:5.1 Tai buvo pirmieji metai, kada Jėzus buvo santykinai laisvas nuo šeimyninių pareigų. Jokūbui labai gerai sekėsi tvarkyti namus su Jėzaus patarimų ir pinigų pagalba.
128:5.2 Kitą savaitę po šitų metų Perėjimo šventės iš Aleksandrijos į Nazaretą atvyko jaunas vyras tam, kad, kada nors vėliau šiais metais, tarp Jėzaus ir vienos Aleksandrijos žydų grupės kokioje nors vietoje Palestinos pakrantėje surengtų susitikimą. Šitas pasitarimas buvo numatytas, kad vyks birželio vidurį, ir Jėzus išvyko į Cezariją, kad susitiktų su penkiais žymiais Aleksandrijos žydais, kurie maldavo jį įsikurti jų mieste ir tapti religiniu mokytoju, pasiūlydami kaip pradinį paskatinimą chazano padėjėjo vietą pagrindinėje jų sinagogoje.
128:5.3 Šito komiteto atstovas Jėzui aiškino, kad Aleksandrijai yra lemta tapti viso pasaulio žydų kultūros būstine; kad žydų reikalų helenistinė srovė iš tikrųjų buvo pranokusi Babilono minties mokyklą. Jie priminė Jėzui apie nelaimę pranašaujančius gandus apie maištą Jeruzalėje ir visoje Palestinoje ir užtikrino jį, kad bet koks Palestinos žydų sukilimas bus tolygus nacionalinei savižudybei, kad Romos geležinė ranka nuslopins maištą per tris mėnesius, ir kad Jeruzalė bus sugriauta, o šventykla bus sulyginta su žeme, kad nebus palikta akmens ant akmens.
128:5.4 Jėzus išklausė viską, ką jie norėjo pasakyti, padėkojo jiems už jam pareikštą pasitikėjimą, ir, atsisakydamas vykti į Aleksandriją, iš esmės tepasakė, “Manoji valanda dar neatėjo[33].” Juos pritrenkė jo akivaizdus abejingumas tai garbei, kurią jie stengėsi jam suteikti. Prieš išsiskirdami su Jėzumi, jie padovanojo jam piniginę su pinigais kaip jo Aleksandrijos draugų pagarbos ženklą ir kaip kompensaciją už sugaištą laiką ir išlaidas, kurias jis patyrė, atvykdamas į Cezarėją pasitarti su jais. Bet jis lygiai taip pat atsisakė ir pinigų, tardamas: “Juozapo namai niekada nepriimdavo išmaldų, ir mes negalime valgyti svetimo duonos tol, kol stiprias rankas turiu aš pats ir kol gali dirbti mano broliai.”
128:5.5 Jo draugai iš Egipto išplaukė atgal į namus, o vėlesniaisiais metais, kada jie išgirdo gandus apie Kapernaumo valčių gamintoją, kuris kėlė tokį sujudimą Palestinoje, nedaugelis iš jų pamanė, jog tai buvo tas pats išaugęs Betliejaus kūdikis ir tas pats keistai besielgiantis galilėjietis, kuris be ceremonijų atmetė kvietimą tapti didžiu mokytoju Aleksandrijoje.
128:5.6 Jėzus sugrįžo į Nazaretą. Šitų metų likę šeši mėnesiai buvo toks laikotarpis, kada įvykių atsitiko mažiausia per jo visą karjerą. Jis džiaugėsi šituo laikinuoju poilsiu nuo įprastų savo gyvenimo problemų, kurias reikėdavo spręsti, ir sunkumų, kuriuos reikėdavo nugalėti. Jis daug bendravo su savo Tėvu danguje ir padarė milžinišką pažangą įsisavindamas savo žmogiškąjį protą.
128:5.7 Bet laiko ir erdvės pasauliuose žmogiškieji reikalai sklandžiai klostosi neilgai. Gruodžio mėnesį Jokūbas privačiai kalbėjosi su Jėzumi, paaiškindamas jam, kad jis yra labai įsimylėjęs Estą, merginą iš Nazareto, ir kad jie kada nors norėtų susituokti, jeigu tą būtų galima sutvarkyti. Jis atkreipė dėmesį į tą faktą, kad Juozapui greitai bus aštuoniolika metų, ir jam tai būtų geras patyrimas pasinaudoti galimybe tapti laikinąja šeimos galva. Jėzus davė sutikimą tam, kad Jokūbas vestų po dvejų metų, su sąlyga, jog, per šį laikotarpį, tinkamai parengs Juozapą tam, kad šis prisiimtų vadovavimą namams.
128:5.8 Ir dabar pasipylė įvykiai—vedybos buvo nebetoli. Jokūbo sėkmė, gaunant Jėzaus sutikimą dėl vedybų, padrąsino ir Miriamą kreiptis į savo brolį-tėvą su savaisiais planais. Jokūbas, jaunesnysis mūrininkas, kažkada pats save pasiskyręs Jėzaus gynėju, dabar Jokūbo ir Juozapo verslo partneris, jau daug laiko siekė Miriamos rankos. Po to, kada Miriama savo planus išdėstė Jėzui, tuomet jis nurodė, kad Jokūbas ateitų pas jį jos rankos paprašyti oficialiai, ir pažadėjo, kad šias vedybas palaimins iš karto, kai tik ji pajaus, jog Morta yra pasirengusi tinkamai prisiimti vyriausiosios dukters pareigas.
128:5.9 Kada Jėzus būdavo namuose, tada jis toliau mokė vakarais triskart per savaitę, per Sabatą dažnai skaitydavo raštus sinagogoje, bendravo su savo motina, mokė vaikus, ir apskritai elgėsi kaip garbingas ir gerbiamas Nazareto gyventojas Izraelio bendrijoje.
128:6.1 Šiuos metus visa Nazareto šeima pradėjo būdama geros sveikatos ir šitais metais įprastą mokslą užbaigė visi vaikai, išskyrus tai, jog Morta dar turėjo šiek tiek padirbėti su Rūta.
128:6.2 Jėzus buvo vienas iš stipriausių ir tobuliausių žmonijos atstovų, pasirodžiusių žemėje nuo Adomo dienų. Jo fizinis išsivystymas buvo nuostabus. Jo protas buvo aktyvus, aštrus, ir skvarbus—palyginus su savo amžininkų vidutiniu mentalitetu, jis buvo pasiekęs milžiniškų proporcijų—ir jo dvasia tikrai buvo žmogiškai dieviška.
128:6.3 Šeimos finansinė padėtis buvo geriausia nuo to meto, kada ji neteko Juozapo nekilnojamojo turto. Buvo sumokėti paskutinieji įnašai už remonto dirbtuves, aptarnaujančias vilkstines; jie nebebuvo skolingi nė vienam žmogui, ir pirmą kartą per daugelį metų šiek tiek pinigų turėjo ateičiai. Esant tokiai padėčiai, ir kadangi savo kitus brolius jis buvo nuvedęs į Jeruzalę tam, kad jie dalyvautų savo pirmose Perėjimo šventės ceremonijose, tai Jėzus nusprendė lydėti ir Judą (kuris buvo ką tik baigęs sinagogos mokyklą) per pirmąjį jo apsilankymą šventykloje.
128:6.4 Jie vyko į Jeruzalę ir sugrįžo atgal tuo pačiu maršrutu, per Jordano slėnį, kadangi Jėzus bijojo nemalonumų, kurie galėtų kilti, jeigu savo jaunąjį brolį jis vestų per Samariją. Jau Nazarete Judas keletą kartų turėjo vargo dėl savo ūmaus elgesio, paremto stipriais patriotiniais jausmais.
128:6.5 Į Jeruzalę jie atvyko tinkamu laiku, ir buvo pakeliui į šventyklą, kad pirmą kartą aplankytų ją, kurios pats vaizdas Judą sujaudino ir suvirpino iki pat sielos gelmių, kai atsitiktinai jie sutiko Lozorių iš Betanės. Kol Jėzus šnekėjosi su Lozoriumi ir stengėsi susitarti dėl to, jog Perėjimo šventę atšvęstų kartu, Judas jiems visiems užvirė tikrą košę. Visiškai greta stovėjęs romėnų sargybinis, kelis kartus napadoriai replikavo žydaitės merginos, kuri tuo metu praėjo, adresu. Judas paraudo iš įniršio ir tuoj pat savo pasipiktinimą dėl tokio nepadorumo išreiškė tiesiogiai kareiviui ir tiek garsiai, kad šis išgirstų. Romėnų legionieriai dabar labai jautriai reaguodavo į viską, kas buvo susiję su žydų rodoma nepagarba; todėl sargybinis Judą tuoj pat suėmė. Jaunajam patriotui to jau buvo per daug, ir anksčiau negu Jėzus galėjo jį įspėti žvilgsniu, jis pats davė laisvę slopintiems antiromėniškiems jausmams, išsakydamas daugiažodį pasmerkimą, kuris dar labiau pablogino ir taip jau blogą padėtį. Judą, su greta einančiu Jėzumi, iš karto nuvedė į karinį kalėjimą.
128:6.6 Jėzus stengėsi pasiekti, kad Judo byla būtų nagrinėjma tuoj pat, arba priešingu atveju, kad jį laiku paleistų ir jis galėtų tą vakarą atšvęsti Perėjimo šventę, bet jam šitie mėginimai nepasisekė. Kadangi kita diena buvo “šventojo susirinkimo” diena Jeruzalėje, tai net ir romėnai nedrįso pateikti kaltinimų žydui[34]. Dėl to, Judas liko įkalintas iki antrosios dienos po jo suėmimo ryto, ir Jėzus kalėjime liko kartu su juo. Jų nebuvo šventykloje ceremonijos metu, kada įstatymo sūnūs buvo priimti į Izraelio pilnateisę pilietybę. Judas tokioje oficialioje ceremonijoje nedalyvavo keletą metų tol, kol kitą kartą lankėsi Jeruzalėje Perėjimo šventės metu, ir tai įvyko ryšium su jo propagandiniu darbu uoliųjų, tos patriotinės organizacijos, kuriai jis priklausė ir kurioje buvo labai aktyvus, vardu.
128:6.7 Jų antrosios dienos kalėjime rytą Jėzus pasirodė prieš karinį teisėją Judo vardu. Atsiprašęs dėl savo brolio jaunystės ir toliau aiškindamas tiktai juridinį pareiškimą, susijusį su incidento provokaciniu pobūdžiu, dėl kurio jo brolis ir buvo suimtas, Jėzus taip pateikė bylą, jog teisėjas pareiškė nuomonę, kad jaunasis žydas savo įnirtingam išsišokimui galėjo turėti kažkokį įmanomą pateisinimą. Įspėjęs Judą, kad šis daugiau nebeduotų sau valios dar kartą prasižengti dėl tokio neatsargaus elgesio, paleisdamas juos, jis tarė Jėzui: “Tu geriau nenuleisk akių nuo šito vaikio; jis gali pridaryti daug nemalonumų jums visiems.” Ir romėnų teisėjas sakė tiesą. Judas iš tiesų Jėzui pridarė daug vargo, ir visą laiką problemos būdavo tokio paties pobūdžio— susirėmimai su pilietine valdžia dėl savo neapgalvotų ir neišmintingų patriotinių protrūkių.
128:6.8 Jėzus ir Judas nuėjo nakvynės į Betanę, paaiškinę, kodėl jiems nepavyko laikytis susitarimo dėl Perėjimo šventės vakarienės, o kitą dieną jie iškeliavo į Nazaretą. Jėzus nieko nepasakojo šeimai apie savo jaunojo brolio suėmimą Jeruzalėje, bet apie šitą epizodą jis ilgai šnekėjosi su Judu, praėjus maždaug trims savaitėms po jų sugrįžimo. Po šito pokalbio su Jėzumi šeimai Judas pasisakė pats. Jis niekada neužmiršo to kantrumo ir atkaklumo, kokį per visą šitą varginantį patyrimą rodė jo brolis-tėvas.
128:6.9 Tai buvo paskutinioji Perėjimo šventė, kurioje Jėzus buvo kartu su kuriuo nors iš savosios šeimos narių. Vis labiau Žmogaus Sūnus turėjo atitrūkti nuo artimo bendravimo su savo paties gimine.
128:6.10 Šitais metais jo gilaus apmąstymo periodus dažnai nutraukdavo Rūta ir jos draugės. Ir visada Jėzus tikrai buvo pasirengęs atidėti apmąstymus apie savąjį ateities darbą pasaulio ir visatos labui, kad galėtų kartu pasidalinti šitų vaikelių vaikišku džiaugsmu ir jaunatvišku linksmumu, kurie niekada nepavargdavo klausytis Jėzaus, kada jis pasakodavo apie savo patyrimus įvairių kelionių į Jeruzalę metu. Joms taip pat labai patiko jo pasakojimai apie gyvūnus ir gamtą.
128:6.11 Vaikai visada būdavo laukiami remonto dirbtuvėse. Prie dirbtuvės sienos Jėzus parūpino smėlio, medžio kaladėlių, ir akmenų, ir vaikų grupelės susiburdavo ten, kad linksmai praleistų laiką. Kada pavargdavo nuo žaidimų, patys drąsiausieji dirstelėdavo į dirbtuvių vidų, ir jeigu jų savininkai nebūdavo užsiėmę, tuomet jie įsidrąsindavo įeiti vidun ir tarti: “Dėde Jošua, išeik į lauką ir papasakok mums ilgą istoriją.” Tuomet jie išsivesdavo jį laukan, tempdami už rankų tol, kol jis atsisėsdavo ant mėgstamiausio didžiulio akmens ties dirbtuvių kampu, o vaikai susėsdavo ant žemės pusračiu prieš jį. Ir iš tiesų, kaip šitie mažyliai mylėjo savo Dėdę Jošua. Jie mokėsi juoktis, ir juoktis iš širdies. Buvo įprasta, jog vienas ar du mažiausieji užsiropšdavo ant jo kelių ir sėdėdavo ten, su nuostaba žiūrėdami į viršų į jo išraiškingus bruožus, kada jis pasakodavo savo istorijas. Vaikai Jėzų mylėjo, ir Jėzus mylėjo vaikus.
128:6.12 Jo draugams buvo sunku suvokti jo intelektualios veiklos spektrą, kaip jis gali taip staiga ir taip visiškai pereiti nuo gilios diskusijos apie politiką, filosofiją, ar religiją prie šitų vaikų nuo penkerių iki dešimties metų amžiaus nerūpestingo ir džiaugsmingo žaismingumo. Jo paties broliams ir seserims užaugus, kada jis turėjo daugiau laisvalaikio, ir prieš atsirandant anūkams, jis daug dėmesio skyrė šitiems mažyliams. Bet žemėje jis negyveno pakankamai ilgai, kad iš tikrųjų pasidžiaugtų anūkais.
128:7.1 Kada prasidėjo šitie metai, Jėzus iš Nazareto labai stipriai suvokė, kad jis turi potencialios galios platų diapazoną. Bet jis lygiai taip pat buvo visiškai įsitikinęs, jog šitos galios neturi panaudoti jo asmenybė kaip Žmogaus Sūnus, bent jau iki ateis jo valanda.
128:7.2 Šituo metu jis mąstė daug, bet apie savąjį ryšį su savo Tėvu danguje pasakodavo mažai. Ir visų šitų apmąstymų išvada buvo vieną kartą išreikšta jo maldoje ant kalvos viršūnės, kada jis ištarė: “Nepriklausomai nuo to, kas aš esu, ir nesvarbu, kokią galią aš galiu ar negaliu turėti, aš visada paklusau ir visada paklusiu savo Rojaus Tėvo valiai[35].” Ir vis tik, kada šitas žmogus Nazarete eidavo į savo darbą ir grįždavo iš jo, tiesiogine prasme tai buvo tiesa—kas susiję su milžiniška visata—kad “jame buvo paslėpti visi išminties ir žinių turtai[36].”
128:7.3 Per visus šituos metus šeimyniniai reikalai klostėsi sklandžiai visiems, išskyrus Judą. Daug metų Jokūbas turėjo problemų su savo jauniausiuoju broliu, kuris nebuvo linkęs imtis darbo, taip pat nebuvo galima juo pasitikėti ir dėl to, kad jis įneš savąją dalį šeimos išlaidoms padengti. Nors jis ir gyveno namie, bet nebuvo sąžiningas tuo atžvilgiu, jog šeimos paramai uždirbtų savąją dalį.
128:7.4 Jėzus buvo ramus žmogus, ir kartas nuo karto jį tikrai suglumindavo Judo agresyvūs išsišokimai ir gausūs patriotiniai protrūkiai. Jokūbas ir Juozapas buvo linkę jį išvaryti iš namų, bet Jėzus nesutikdavo. Kada jų kantrybė būdavo žiauriai išbandoma, tada Jėzus tiktai patardavo: “Būkite kantrūs. Būkite išmintingi, duodami patarimą, ir savo gyvenimu rodykite pavyzdį, kad jūsų jaunasis brolis galėtų iš pradžių sužinoti geresnį kelią, o tada būtų priverstas šituo keliu eiti paskui jus.” Jėzaus išmintingas ir kupinas meilės patarimas užkirto kelią skilimui šeimoje; jie liko kartu. Bet Judas niekada nemąstė blaiviai iki savo vedybų.
128:7.5 Marija retai kada šnekėjo apie Jėzaus būsimąją misiją. Kada tik būdavo užsimenama šita tema, tada Jėzus tepasakydavo: “Manoji valanda dar neatėjo[37].” Jėzus buvo beveik įvykdęs sunkią užduotį, atpratinti šeimą priklausyti nuo jo asmenybės betarpiško buvimo. Jis sparčiai rengėsi tai dienai, kada galės visiškai logiškai palikti Nazareto namus tam, jog pradėtų aktyvesnį pasiruošimą savo tikrajai tarnystei žmonių labui.
128:7.6 Niekada iš akiračio neišleiskite to fakto, kad Jėzaus svarbiausioji užduotis septintojo savęs padovanojimo metu buvo tvarinio patyrimo įgijimas, Nebadono suverenumo pasiekimas. Ir kaupdamas šitą patį patyrimą, jis aukščiausiu laipsniu atskleidė Rojaus Tėvą Urantijai ir visai savajai vietinei visatai. Kartu su šitais tikslais jis taip pat apsiėmė išpainioti šitos planetos sudėtingus reikalus, nes jie buvo susiję su Liuciferio maištu.
128:7.7 Šitais metais laisvo laiko Jėzus turėjo daugiau negu įprasta, ir didelę laiko dalį jis paskyrė tam, kad Jokūbą išmokytų, kaip valdyti remonto dirbtuves, o Juozapą, kaip tvarkyti namų reikalus. Marija jautė, kad jis ruošiasi juos palikti. Palikti juos, kad išeitų, kur? Kad darytų, ką? Ji buvo beveik atsisakiusi minties, kad Jėzus yra Mesijas. Ji negalėjo suprasti jo; savo pirmagimio sūnaus ji tiesiog negalėjo suvokti.
128:7.8 Jėzus šitais metais daug laiko praleido su savo šeimos nariais individualiai. Jis išsivesdavo juos į ilgus ir dažnus pasivaikščiojimus į kalvos viršų ir po apylinkes. Prieš derliaus nuėmimą jis nusivedė Judą pas dėdę ūkininką, gyvenantį į pietus nuo Nazareto, bet Judas nepasiliko ilgam po derliaus sudorojimo. Jis pabėgo, ir Simonas vėliau surado jį su žvejais prie ežero. Kada Simonas parvedė jį atgal namo, tada Jėzus šiuos dalykus aptarė su pabėgėliu vaikinu ir, kadangi jis norėjo būti žvejys, tai su juo nuėjo į Magdalą ir paliko jį giminaičio, žvejo, globoje; ir nuo to laiko iki savo vedybų Judas dirbo visiškai gerai ir reguliariai, o po vedybų ir toliau užsiėmė žvejo darbu.
128:7.9 Pagaliau atėjo toji diena, kada visi Jėzaus broliai gyvenime buvo pasirinkę savo darbą ir jame įsitvirtinę. Viskas buvo rengiama Jėzaus išvykimui iš namų.
128:7.10 Lapkričio mėnesį įvyko dvigubos vestuvės. Jokūbas vedė Estą, o Miriama ištekėjo už kaimyno mūrininko Jokūbo. Tai iš tiesų buvo džiaugsmingas įvykis. Net ir Marija vėl buvo laiminga, išskyrus tas akimirkas, kai imdavo suvokti, kad Jėzus ruošiasi išeiti. Ji kentėjo nuo didžiulio netikrumo naštos: Jeigu tiktai Jėzus atsisėstų ir su ja apie viską atvirai pasišnekėtų, kaip tą darydavo būdamas vaikas, bet jis visą laiką buvo užsisklendęs; jis apie ateitį nekalbėjo visiškai nieko.
128:7.11 Jokūbas ir jo jaunoji žmona, Esta, persikraustė į dailų nedidelį namą miesto rytiniame pakraštyje, jos tėvo padovanotą. Nors Jokūbas ir toliau rėmė savo motinos namus, bet dėl vedybų jo dalis buvo sumažinta perpus, ir Jėzus oficialiai šeimos galva paskyrė Juozapą. Dabar Judas labai tiksliai kiekvieną mėnesį į namus siųsdavo savąją dalį pinigų. Jokūbo ir Miriamos vedybos labai teigiamai paveikė Judą, ir, kitą dieną po šitų dvejų vestuvių, prieš išvykdamas į žvejybos vietą, jis užtikrino Juozapą, kad šis gali pasikliauti juo, kad “savąją pareigą įvykdysiu iki galo, o jeigu reikės, tai ir daugiau.” Ir savo pažadą jis ištęsėjo.
128:7.12 Miriama gyveno Marijos kaimynystėje Jokūbo namuose, Jokūbas vyresnysis buvo palaidotas šalia savo tėvų. Morta namuose užėmė Miriamos vietą, ir naujoji organizacija veikė sklandžiai iki metų pabaigos.
128:7.13 Kitą dieną po šitų dvejų vestuvių Jėzus surengė svarbų pasikalbėjimą su Jokūbu. Jis pasakė Jokūbui, slaptai, kad ruošiasi iš namų išeiti. Visas teises į remonto dirbtuves jis perdavė Jokūbui, oficialiai ir iškilmingai atsisakė savo pareigų kaip Juozapo namų galva, ir savo brolį Jokūbą nepaprastai jaudinančiai paskyrė “savo tėvo namų galva ir gynėju.” Jis surašė, ir jie abudu pasirašė, slaptą sutartį, kuri sąlygojo, jog už remonto dirbtuvių padovanojimą Jokūbas nuo šiol prisiima visišką finansinę atsakomybę už šeimą, šitokiu būdu Jėzus buvo atleistas nuo bet kokių tolimesniųjų įsipareigojimų šitoje srityje. Kai kontraktas buvo pasirašytas, kai biudžetas buvo sutvarkytas taip, kad šeimos realiosios išlaidos būtų padengiamos be Jėzaus įnašų, tuomet Jėzus tarė Jokūbui: “Bet, mano sūnau, aš ir toliau jums tikrai kažkiek pinigų atsiųsiu kas mėnesį tol, kol manoji valanda nebus atėjusi, tačiau tą, ką atsiųsiu, tu iš tiesų panaudosi taip, kaip to reikalaus aplinkybės. Naudok mano pinigus šeimos būtiniausioms reikmėms ar pramogoms, kaip tau atrodys tinkama. Panaudok juos ligos arba nenumatytų aplinkybių atvejais, kurie gali ištikti bet kurį šeimos narį.”
128:7.14 Ir prieš tai, kada Jėzus pradėjo viešai tarnauti savo Tėvui, šitokiu būdu jis iš tikrųjų pasiruošė įžengti į savo suaugusiojo gyvenimo antrąją fazę, kurią jis patyrė ne namuose.
| Dokumentas 127. Paauglystės metai |
Indeksas
Keli versija |
Dokumentas 129. Jėzaus vėlesnis suaugusiojo gyvenimas |