© 2004 Urantijos Fondas
158:0.1 BUVO netoli saulėlydžio penktadienį, rugpjūčio 12-ąją, 29 m. po Kr. gim., kada Jėzus ir jo bičiuliai pasiekė Hermono Kalno papėdę, netoli to pačios vietos, kur kažkada laukė vaikinas Tiglatas, tuo tarpu Mokytojas įkopė į kalną vienas, kad išspręstų Urantijos dvasinius likimus ir oficialiai užbaigtų Liuciferio maištą. Ir čia jie gyveno dvi dienas, dvasiškai ruošdamiesi tiems įvykiams, kurie taip greitai turėjo atsitikti.
158:0.2 Apskritai, Jėzus iš anksto žinojo, kas turėjo vykti ant šito kalno, ir jis labai norėjo, jog šitą patyrimą galėtų patirti visi apaštalai. Tam, kad juos parengtų šitam apreiškimui apie save patį, jis užsilaikė su jais kalno papėdėje. Bet jie negalėjo pasiekti tokių dvasinių lygių, kurie pateisintų tai, kad jiems yra parodomas dangiškųjų būtybių, kurios turėjo taip greitai pasirodyti žemėje, apsilankymo pilnutinis patyrimas. Ir kadangi su savimi jis negalėjo pasiimti visų savo bičiulių, tai jis nusprendė pasiimti tiktai tuos tris, kurie paprastai jį lydėdavo į tokius ypatingus budėjimus. Dėl to, drauge su Mokytoju šitą unikalų patyrimą bent iš dalies patyrė tiktai Petras, Jokūbas, ir Jonas.[1]
¶ 1. TRANSFIGŪRACIJA
158:1.1 Ankstyvą pirmadienio, rugpjūčio 15-osios, rytą, Jėzus ir šie trys apaštalai ėmė kopti į Hermono Kalną, ir tai buvo šešioms dienoms praėjus po to įsimintino popietinio Petro išpažinimo šalikelėje po šilkmedžiais.
158:1.2 Jėzus buvo pakviestas užkopti į kalną, atskirai vienas, atlikti svarbių reikalų, susijusių su tuo, kaip vystėsi savęs padovanojimas materialaus kūno pavidalu, kadangi šitas patyrimas buvo susietas su jo paties sukurta visata. Reikšminga yra tai, kad šitas nepaprastas įvykis turėjo atsitikti tuo laiku, kada Jėzus ir jo bičiuliai buvo pagonių žemėse, ir kad realiai jis įvyko ant pagonių kalno.
158:1.3 Savo tikslą jie pasiekė, maždaug pusiaukelėje iki kalno viršūnės, likus nedaug laiko iki vidurdienio, ir valgant vidudienio valgį, Jėzus šiems trims apaštalams kai ką papasakojo apie savo patyrimą kalnuose į rytus nuo Jordano upės tuoj po savojo krikšto, o taip pat dar šiek tiek papasakojo apie savo patyrimą ant Hermono Kalno, ryšium su savo ankstesniuoju apsilankymu šitoje nuošalioje vietoje.
158:1.4 Dar būdamas vaikas, Jėzus kopdavo į kalną netoli savo namų ir įsivaizduodavo tuos mūšius, kuriuos kariavo imperijų armijos Esdraelono lygumoje; dabar jis įkopė į Hermono Kalną, jog gautų dovaną, kuri turi jį parengti tam, kad jis nusileistų į Jordano upės lygumas įgyvendinti savęs padovanojimo Urantijoje dramos baigiamąsias scenas. Mokytojas šios kovos galėjo atsisakyti šitą dieną ant Hermono Kalno ir sugrįžti prie visatos valdų savojo valdymo, bet jis ne tik nusprendė patenkinti dieviškosios sūnystės savosios kategorijos reikalavimus, kuriuos apsprendžia Amžinojo Sūnaus Rojuje mandatas, bet taip pat jis nusprendė iki pat galo ir visiškai įvykdyti savojo Rojaus Tėvo dabartinę valią. Šitą dieną rugpjūtį jo trys apaštalai matė, kaip jis atsisakė to, kad jam būtų suteikta visiška visatos valdžia. Jie žiūrėjo nustebę, kada dangiškieji pasiuntiniai išvyko, palikdami jį vieną, kad savo žemiškąjį gyvenimą užbaigtų kaip Žmogaus Sūnus ir Dievo Sūnus.
158:1.5 Apaštalų įtikėjimas pasiekė aukštą tašką tų penkių tūkstančių pamaitinimo metu, ir tada jis labai greitai nukrito beveik iki nulio. Dabar, dėl to, kad Mokytojas išpažino savo dieviškumą, susilpnėjęs šių dvylikos įtikėjimas per keletą kitų savaičių pakilo į aukščiausią viršūnę tiktai tam, kad patirtų vis didėjantį smukimą. Jų įtikėjimo trečiasis atgimimas įvyko tiktai po Mokytojo prisikėlimo.
158:1.6 Buvo maždaug trečia šitos gražios popietės valanda, kada Jėzus atsiskyrė nuo šitų trijų apaštalų, tardamas: “Kurį laiką aš pabūsiu vienas, kad pabendraučiau su Tėvu ir jo pasiuntiniais; aš liepiu jums laukti čia, o tuo metu, kada lauksite manęs, kol sugrįšiu, melskitės, jog Tėvo valią galima būtų vykdyti per visą jūsų patyrimą, ryšium su Žmogaus Sūnaus tolimesne savęs padovanojimo misija.” Ir tai jiems pasakęs, Jėzus pasišalino ilgam pasitarimui su Gabrieliumi ir Tėvu Melkizedeku, sugrįždamas tiktai beveik šeštą valandą. Kada Jėzus pastebėjo jų susirūpinimą dėl to, kad jis ilgai negrįžo, tada jis tarė: “Ko gi jūs bijojote? Jūs puikiai žinote, jog aš turiu rūpintis Tėvo reikalais; tai kodėl gi jūs abejojate, kai manęs su jumis nėra? Aš dabar pareiškiu, jog Žmogaus Sūnus nusprendė nugyventi visą savo gyvenimą tarp jūsų ir kaip vienas iš jūsų. Būkite geros nuotaikos; aš jūsų nepaliksiu tol, kol mano darbas nebus užbaigtas.”
158:1.7 Jiems valgant skurdžią vakarienę, Petras paklausė Mokytojo, “Kiek ilgai mes pasiliksime ant šito kalno atskirai nuo savo sielos brolių?” Ir Jėzus atsakė: “Tol, kol jūs pamatysite Žmogaus Sūnaus šlovę ir sužinosite, jog viskas, ką aš jums esu sakęs, yra tiesa.” Ir jie sėdėdami prie rusenančio laužo žarijų šnekėjosi apie Liuciferio maišto reikalus iki apgaubė tamsa, ir apaštalų akys ėmė merktis, nes savo kelionę tą rytą jie buvo pradėjo labai anksti.
158:1.8 Kada šie trys greitai užmigo ir pamiegojo apie pusvalandį, tada juos netikėtai pažadino netoli sklindantis traškesys, ir dideliam savo nustebimui ir siaubui, apsidairę aplink save, jie pamatė Jėzų draugiškai besikalbantį su dviem spindinčiomis būtybėmis, apsirengusiomis dangiškojo pasaulio šviesos apdarais[2]. Ir Jėzaus veidas ir forma švietė dangiškosios šviesos spindesiu. Šitie trys šnekėjosi keista kalba, bet iš kai kurių pasakytų dalykų, Petras klaidingai pamanė, jog šios būtybės su Jėzumi yra Mozė ir Elijas; tikrovėje tai buvo Gabrielis ir Tėvas Melkizedekas. Dėl to, kad Jėzus paprašė, fiziniai kontrolieriai pasirūpino, jog šitą sceną pamatytų ir apaštalai.[3]
158:1.9 Šie trys apaštalai buvo taip smarkiai išsigandę, kad jiems ilgai negrįžo nuovoka, bet Petras, kuris atsigavo pirmasis, tarė, kada akinanti vizija, buvusi prieš juos, palaipsniui išnyko ir jie pamatė Jėzų stovintį vieną: “Jėzau, Mokytojau, gerai, kad mes čia pabuvome[4]. Mes džiaugiamės, kad pamatėme šitą šlovę. Mes nenorime leistis žemyn į tą nešlovingą pasaulį. Jeigu tu nori, gyvenkime čia, o mes pastatysime tris palapines, vieną tau, kitą Mozei, ir trečią Elijui.” Ir Petras taip pasakė, nes buvo pasimetęs, ir dėl to, jog kaip tik tuo momentu jam į galvą nieko daugiau neatėjo.
158:1.10 Petrui vis dar tebekalbant, prisiartino sidabro spalvos debesis ir sustojo virš jų visų keturių. Dabar apaštalai labai išsigando, ir kada jie parkrito veidu žemyn, kad pagarbintų, tada jie išgirdo balsą, tą patį, kuris buvo kalbėjęs Jėzaus krikšto proga, tariantį: “Tai yra mano mylimas Sūnus; klausykite jo[5].” Ir kada debesis išnyko, tada Jėzus vėl buvo vienas su šitais trimis, ir jis pasilenkė ir palietė juos, tardamas: “Kelkitės ir nebijokite; jūs tikrai pamatysite didingesnių dalykų už šitą.” Bet apaštalai iš tikrųjų buvo išsigandę; šis trejetas tylėjo ir mąstė rengdamasis nusileisti nuo kalno likus nedaug laiko iki pusiaunakčio.
¶ 2. LEIDŽIANTIS NUO KALNO
158:2.1 Kol nuo kalno nebuvo nusileista maždaug pusė kelio, tol nebuvo ištarta nė žodžio. Tada pokalbį pradėjo Jėzus pastebėdamas: “Žiūrėkite, kad nepasakotumėte nė vienam žmogui, net ir savo sielos broliams, ką pamatėte ir išgirdote ant šio kalno tol, kol Žmogaus Sūnus nebus prisikėlęs iš mirusiųjų[6][7].” Šiuos tris apaštalus pritrenkė ir suglumino Mokytojo žodžiai, “kol Žmogaus Sūnus nebus prisikėlęs iš mirusiųjų.” Jie taip neseniai buvo vėl patvirtinę savo įtikėjimą į jį kaip į Išvaduotoją, Dievo Sūnų, ir jie ką tik savo pačių akimis jį matė pakeistos formos šlovėje, ir dabar jis ėmė kalbėti apie “prisikėlimą iš mirusiųjų”!
158:2.2 Petras sudrebėjo nuo minties apie Mokytojo mirtį—tai buvo per daug nemaloni mintis, kad ją laikytų galvoje—ir bijodamas, kad Jokūbas ir Jonas gali paklausti, kokių nors klausimų, susijusių su šiuo pareiškimu, tai jis pamanė, jog būtų geriausia pradėti nukreipiantį pokalbį, ir, nežinodamas, apie ką dar galima būtų pasikalbėti, išsakė pirmą į galvą atėjusią mintį, kuri buvo: “Mokytojau, kodėl yra taip, jog raštininkai sako, kad iš pradžių turi ateiti Elijas prieš tai, kada iš tikrųjų pasirodys Mesijas?” Ir Jėzus, žinodamas, jog Petras stengiasi išvengti užuominos apie jo mirtį ir prisikėlimą, atsakė: “Elijas tikrai ateina pirmiau, kad parengtų kelią Žmogaus Sūnui, kuris turi iškentėti daug dalykų ir galiausiai turi būti atstumtas[8]. Bet aš jums sakau, jog Elijas jau buvo atėjęs, ir jie jo nepriėmė, bet jie pasielgė su juo taip, kaip tik norėjo.” Ir tada šie trys apaštalai iš tiesų suvokė, kad jis Eliju laiko Joną Krikštytoją. Jėzus žinojo, kad, jeigu jie atkakliai ir toliau jį laikys Mesiju, tai tuomet iš tiesų Jonas turi būti tas Elijas iš pranašystės.[9]
158:2.3 Jėzus paliepė jiems tylėti apie tai, ką jie pamatė ir kas buvo susiję su jo būsima šlove po prisikėlimo, nes jis nenorėjo, kad jie puoselėtų tokią mintį, jog dabar, kada jis yra laikomas Mesiju, kokiu nors laipsniu atitiktų jų klaidingas sampratas apie tokį išvaduotoją, kuris daro stebuklus. Nors Petras, Jokūbas, ir Jonas mintyse apie visa tai mąstė, tačiau to nepasakojo nė vienam žmogui tol, kol Mokytojas neprisikėlė.[10]
158:2.4 Jiems toliau leidžiantis nuo kalno, Jėzus sakė: “Jūs nenorėjote manęs priimti kaip Žmogaus Sūnaus; dėl to aš sutikau su tuo, kad būčiau priimamas sutinkamai su jūsų įsitvirtinusia nuostata, bet, nepadarykite klaidos, vyrauti turi manojo Tėvo valia. Jeigu jūs šitokiu būdu apsispręsite atsiduoti savo pačių valios polinkiams, tai jūs turite pasirengti tam, jog turėsite kentėti dėl daugelio nusivylimų ir patirti daug išbandymų, tačiau to mokymo, kurį aš jums suteikiau, turėtų užtekti, kad jūs triumfuojančiai pereitumėte net ir per šitas kančias, kurias jūs pasirinkote patys.”
158:2.5 Jėzus nusivedė Petrą, Jokūbą, ir Joną su savimi viršun į šį transfigūracijos kalną ne dėl to, kad jie kokia nors prasme buvo geriau pasirengę už kitus apaštalus pamatyti tai, kas įvyko, arba, kad jie dvasiškai būtų buvę tinkamesni patirti tokią retą privilegiją. Visiškai ne. Jis puikiai žinojo, jog nė vienas iš šių dvylikos nebuvo dvasiškai pasirengęs šitokiam patyrimui; dėl to jis su savimi pasiėmė tiktai šituos tris apaštalus, kurie buvo paskirti, kad jį lydėtų tuo metu, kada jis norėdavo pabūti vienas, jog atsiduotų vienatvės komunijai.
¶ 3. TRANSFIGŪRACIJOS PRASME
158:3.1 Tai, ką Petras, Jokūbas, ir Jonas pamatė ant transfigūracijos kalno, buvo dangiškojo nuostabaus reginio, kuris tą įsimintiną dieną rutuliojosi ant Hermono Kalno, greitai prabėgantis vaizdas. Transfigūracija buvo dėl tokios progos, kad:
158:3.2 1. Mykolo įsikūnijusios gyvybės Urantijoje savęs padovanojimo pilnatvę priėmė Rojaus Amžinasis Sūnus-Motina. Kas susiję su Amžinojo Sūnaus reikalavimais, tai dabar Jėzus gavo užtikrinimą, kad jie yra įvykdyti. Ir Gabrielis atnešė Jėzui tą užtikrinimą.
158:3.3 2. Begalinė Dvasia su pasitenkinimu paliudijo Urantijos savęs padovanojimo mirtingojo materialaus kūno pavidalu pilnatvę. Begalinės Dvasios atstovas visatoje, Mykolo Salvingtone betarpiškas partneris ir visada esantis jo bendradarbis, šita proga kalbėjo per Tėvą Melkizedeką.
158:3.4 Jėzus padėkojo už šitą paliudijimą apie savo žemiškosios misijos sėkmę, perduotą Amžinojo Sūnaus ir Begalinės Dvasios pasiuntinių, bet jis pastebėjo, kad jo Tėvas nepasakė, kad savęs padovanojimas Urantijoje yra užbaigtas; tiktai Tėvo nematomas buvimas iš tikrųjų paliudijo per Jėzaus Personalizuotą Derintoją, tardamas, “Tai mano mylimas Sūnus; klausykite jo[11].” Ir tai buvo išreikšta žodžiais, kad girdėtų ir šie trys apaštalai.
158:3.5 Po šito dangiškųjų būtybių apsilankymo Jėzus stengėsi sužinoti savojo Tėvo valią ir nusprendė savęs padovanojimą mirtingojo pavidalu vykdyti iki natūralios pabaigos. Tokia buvo transfigūracijos prasmė Jėzui. Šiems trims apaštalams tai buvo toks įvykis, kuris pažymėjo, kad Mokytojas įžengė į savo žemiškosios karjeros kaip Dievo Sūnus ir Žmogaus Sūnus baigiamąją fazę.
158:3.6 Po oficialaus pabendravimo su Gabrieliu ir Tėvu Melkizedeku, Jėzus su šitais, savo tarnystės Sūnumis, toliau bendravo neoficialiai, ir atvirai su jais aptarė visatos reikalus.
¶ 4. EPILEPTIKAS BERNIUKAS
158:4.1 Buvo prieš pat pusryčių metą šito antradienio rytą, kada Jėzus ir jo bendražygiai atvyko prie apaštalų stovyklos. Jiems priartėjus, jie pamatė didžiulį būrį, susirinkusį aplink apaštalus, ir netrukus ėmė girdėti garsius ginčo ir diskusijų žodžius, tariamus šitos maždaug iš penkiasdešimties asmenų susidedančios grupės, kurioje buvo devyni apaštalai ir sambūris, po lygiai pasidalinęs tarp Jeruzalės raštininkų ir tikinčiųjų mokinių, kurie buvo atsekę paskui Jėzų ir jo pagalbininkus jų kelionės iš Magadano metu[12].
158:4.2 Nors minia buvo įsivėlusi į daugelį ginčų, bet pagrindinis nesutarimas buvo dėl Tiberijaus kažkokio gyventojo, kuris ieškodamas Jėzaus buvo atvykęs prieš vieną dieną. Šitas vyras, Jokūbas iš Safedo, turėjo maždaug keturiolikos metų sūnų, vienintelį vaiką, kuris labai smarkiai kentėjo nuo epilepsijos. Priedo prie šio nervinio negalavimo, šitą vaikį buvo apsėdusi viena iš tų klajojančių, piktų, ir maištingų tarpinių būtybių, kurios tais laikais buvo žemėje ir buvo nekontroliuojamos, taigi jaunuolis buvo tiek epileptikas, tiek ir demono apsėstas.
158:4.3 Beveik dvi savaites šitas sunerimęs tėvas, Erodo Antipo žemesniojo rango pareigūnas, klajojo prie Pilypo valdų vakarinių sienų ieškodamas Jėzaus, kad galėtų išmelsti jį išgydyti šitą negaluojantį sūnų. Ir apaštališkąją grupę jis pasivijo tiktai tos dienos vidurdienį, kada Jėzus su šiais trimis apaštalais buvo viršuje ant kalno.
158:4.4 Devyni apaštalai labai nustebo ir smarkiai sunerimo, kada šitas vyras, lydimas beveik keturiasdešimties kitų asmenų, kurie taip pat ieškojo Jėzaus, netikėtai atėjo pas juos. Šitos grupės atvykimo metu šie devyni apaštalai, bent jau didžioji jų dalis, pasidavė savo senai pagundai—aptarti tai, kas ateinančioje karalystėje turėtų būti didžiausias; jie energingai ginčijosi dėl galimų vietų, kurios bus paskirtos atskiriems apaštalams. Jie tiesiog negalėjo iki galo išsivaduoti iš ilgai puoselėtos idėjos apie Mesijo materialią misiją. Ir dabar, kada Jėzus pats buvo pritaręs jų išpažinimui, kad jis iš tikrųjų yra Išvaduotojas—bent jau jis pripažino savo dieviškumo faktą—kas galėjo būti natūraliau, per šitą atsiskyrimo nuo Mokytojo laikotarpį, negu tai, kad jie imtų aptarinėti tas viltis ir siekius, apie kuriuos jie pirmiausia pagalvoja. Ir jie buvo įsitraukę į šitas diskusijas, kada Jokūbas iš Safedo ir kiti žmonės, drauge su juo ieškantys Jėzaus, atėjo pas juos.
158:4.5 Andriejus išėjo į priekį, kad pasveikintų šitą tėvą ir jo sūnų, ir paklausė, “Ko tu ieškai?” Jokūbas atsakė: “Mano gerasis žmogau, aš ieškau jūsų Mokytojo. Aš stengiuosi dėl to, kad būtų išgydytas mano kenčiantis sūnus. Aš norėčiau, kad Jėzus išvarytų šitą velnią, kuris yra apsėdęs mano sūnų.” Ir tada tėvas apaštalams toliau aiškino, kaip jo sūnus šitaip kankinasi, kad dėl šitų žalingų priepuolių daug kartų buvo jau beveik praradęs savo gyvybę.
158:4.6 Apaštalams besiklausant, Simonas Uolusis ir Judas Iskarijotas priėjo prie šio tėvo, sakydami: “Išgydyti jį galime mes; tau nebūtina laukti, kol sugrįš Mokytojas. Mes esame karalystės ambasadoriai; šitų dalykų daugiau mes nebelaikome paslaptyje. Jėzus yra tas Išvaduotojas, o karalystės raktai buvo įteikti mums[13].” Iki šitos akimirkos Andriejus ir Tomas tarėsi vienoje pusėje. Natanielius ir kiti žvelgė nustebę; jie buvo apimti siaubo dėl šitokio netikėto Simono ir Judo drąsumo, jeigu ne įžulumo. Tuomet tarė šis tėvas: “Jeigu jums buvo duota atlikti šiuos darbus, tai aš meldžiu jus, pasakykite tuos žodžius, kurie mano vaiką iš šitos vergystės išlaisvins.” Tada Simonas išėjo į priekį ir, uždėjęs savo ranką ant vaiko galvos, pažvelgė tiesiai į jo akis ir įsakė: “Išeik iš jo, tu nešvari dvasia; Jėzaus vardu paklusk man.” Bet vaikinas patyrė tik dar aštresnį priepuolį, tuo tarpu raštininkai iš apaštalų juokėsi su panieka, o nusivylę tikintieji kentėjo dėl šitų nedraugiškų kritikų patyčių.[14]
158:4.7 Andriejus labai nusiminė dėl šitų neišmintingų pastangų ir dėl to, kad jos visiškai sužlugo. Jis pasikvietė apaštalus į šalį pasitarti ir pasimelsti. Po šitos meditacijos, giliai jausdamas apaštalų pralaimėjimo kartėlį ir suvokdamas pažeminimą, krentantį ant jų visų, Andriejus stengėsi, antruoju mėginimu, demoną išvaryti, bet jo pastangos irgi baigėsi nesėkme. Andriejus atvirai pripažino pralaimėjimą ir paprašė, jog šis tėvas pasiliktų su jais per naktį arba iki sugrįš Jėzus, sakydamas: “Galbūt šitoji rūšis išeina tiktai asmeniškai Mokytojui įsakius.”
158:4.8 Ir tokiu būdu, tuo metu, kada Jėzus drauge su Petru, Jokūbu, ir Jonu, kurie buvo puikiai nusiteikę ir buvo ekstazės būsenoje, leidosi nuo kalno, jų devyni sielos broliai lygiai taip pat nemiegojo, būdami pasimetę ir jausdami slegiantį pažeminimą. Jie buvo prislėgta ir nubausta grupė. Bet Jokūbas iš Safedo nepasidavė. Nors jie negalėjo jam nieko pasakyti, kada galėtų sugrįžti Jėzus, bet jis nusprendė pasilikti tol, kol sugrįš Mokytojas.
¶ 5. JĖZUS BERNIUKĄ IŠGYDO
158:5.1 Kada Jėzus prisiartino, tada devyni apaštalai pajuto daugiau negu palengvėjimą, kad pasveikintų jį, ir juos smarkiai padrąsino tai, kad jie pastebėjo gerą nuotaiką ir neįprastą entuziazmą, kuris atsispindėjo Petro, Jokūbo, ir Jono veidų išraiškoje. Jie visi nulėkė pirmyn pasisveikinti su Jėzumi ir savo trimis sielos broliais. Jiems besisveikinant, prisiartino minia, ir Jėzus paklausė, “Dėl ko gi jūs ginčijotės tuo metu, kada mes ėjome artyn?” Bet anksčiau negu sunerimę ir pažeminti apaštalai galėjo atsakyti į Mokytojo klausimą, kenčiančio vaiko pergyvenantis tėvas išėjo į priekį ir atsiklaupęs prie Jėzaus kojų, tarė: “Mokytojau, aš turiu sūnų, vienintelį vaiką, kurį apsėdo bloga dvasia. Jis ne tik iš tikrųjų verkia iš siaubo, ne tik putoja iš burnos, ir krenta kaip negyvas žmogus priepuolio metu, bet dažnai šita bloga dvasia, kuri jį apsėdo, drasko jį traukuliais, o kartais įmeta jį į vandenį ir netgi į ugnį[15]. Smarkiai grieždamas dantimis ir dėl daugelio susitrenkimų, mano vaikas nyksta. Jo gyvenimas yra blogesnis už mirtį; jo motina ir aš esame nusiminę ir sugniuždyti dvasioje. Vakar apie pusiaudienį, ieškodamas tavęs, aš pasivijau tavuosius mokinius, ir tuo metu, kada mes laukėme, tavo apaštalai stengėsi šitą demoną išvaryti, bet šito padaryti jie nepajėgė. Ir dabar, Mokytojau, ar tu mums šitą padarysi, ar tu išgydysi mano sūnų?”[16]
158:5.2 Kada Jėzus išklausė šitą pasakojimą, tada jis palietė klūpantį tėvą ir paprašė jį atsistoti, tuo pačiu metu tiriančiai apžvelgdamas netoli stovinčius apaštalus. Tada Jėzus tarė visiems tiems, kurie stovėjo prieš jį: “O netikinti ir iškrypusi karta, kiek dar ilgai man reikės taikstytis su jumis? Kiek dar ilgai aš būsiu su jumis? Kiek dar praeis laiko iki jūs išmoksite, jog įtikėjimo stebuklų nebūna paliepus abejojančiam netikėjimui?” Ir tada, rodydamas į pasimetusį tėvą, Jėzus tarė: “Atvesk savo sūnų čia[17].” Ir kada Jokūbas vaikinuką atvedė prie Jėzaus, tada šis paklausė: “Kiek laiko berniukas šitaip kankinasi?” Tėvas atsakė, “Nuo tada, kada buvo dar visai mažas.” Ir jiems besišnekant, berniuką ištiko labai smarkus priepuolis, ir jis nugriuvo prie jų, grieždamas dantimis ir apsipildamas putomis iš burnos[18]. Po vienas po kito ėjusių stiprių traukulių jis gulėjo ten prieš juos kaip negyvas. Dabar tėvas vėl atsiklaupė prie Jėzaus kojų ir tuo pačiu metu maldavo Mokytoją, sakydamas: “Jeigu tu gali jį išgydyti, tai aš meldžiu tave pasigailėti mūsų ir išvaduoti mus iš šitos kančios.” Ir kada Jėzus išgirdo šituos žodžius, tada jis pažvelgė žemyn į šio tėvo labai trokštantį veidą, tardamas: “Abejok ne manojo Tėvo meilės galia, o tiktai savojo įtikėjimo nuoširdumu ir gilumu[19]. Viskas yra įmanoma tam, kuris iš tikrųjų tiki[20].“ Ir tada Jokūbas iš Safedo ištarė tuos žodžius, kuriuose susimaišė įtikėjimas ir abejonės, žodžius, kurie buvo įsiminti ilgam, “Viešpatie, aš tikiu. Aš meldžiu tave, padėk mano netikėjimui[21].”
158:5.3 Kada Jėzus išgirdo šituos žodžius, tada jis išėjo į priekį ir, paėmęs berniuką už rankos, tarė: “Aš tikrai tą padarysiu sutinkamai su savojo Tėvo valia ir gyvojo įtikėjimo garbei. Mano sūnau, kelkis! Išeik iš jo, nepaklusnioji dvasia, ir nebesugrįžk į jį[22].” Ir įdėdamas berniuko ranką į tėvo ranką, Jėzus tarė: “Eikite savo keliu. Tėvas patenkino tavo sielos troškimą.” Ir visus tuos, kurie dalyvavo, net ir Jėzaus priešus, pritrenkė tai, ką jie pamatė.
158:5.4 Šiems trims apaštalams, kurie taip neseniai buvo patyrę transfigūracijos scenų ir patyrimų dvasinę ekstazę, iš tiesų buvo nusivylimas, šitaip greitai sugrįžti į šitą savo bičiulių apaštalų pralaimėjimo ir planų žlugimo sceną. Bet šitiems dvylikai karalystės ambasadorių visą laiką taip buvo. Savo gyvenimo patyrimuose jie visada pakaitomis nuolat patirdavo tai dvasinį pakilimą, tai pažeminimą.
158:5.5 Tai buvo dvigubos ligos, fizinio susirgimo ir dvasinio negalavimo, tikras išgydymas. Ir nuo tos valandos berniukas buvo visiškai sveikas. Kada Jokūbas su savo išgydytu sūnumi išvyko, tada Jėzus pasakė: “Mes dabar eisime į Pilypo-Cezarėją; susiruoškite tuoj pat.” Ir tylėdama apaštališkoji grupė keliavo į pietus, tuo tarpu minia sekė iš paskos.
¶ 6. CELSO SODE
158:6.1 Nakčiai jie pasiliko pas Celsą, ir tą vakarą sode, pavalgę ir pailsėję, šie dvylika susirinko prie Jėzaus, ir Tomas tarė: “Mokytojau, nors mes tie, kurie laukėme čia vis dar nežinome, kas vyko ant to kalno, ir kas taip smarkiai pakėlė mūsų sielos brolių, kurie buvo drauge su tavimi, nuotaiką, bet mes norime, kad tu su mumis pasikalbėtum apie mūsų pralaimėjimą ir mus pamokytum apie šituos reikalus, nes matome, jog tų dalykų, kurie įvyko ant to kalno, šiuo metu atkleisti negalima[23].”
158:6.2 Ir Jėzus atsakė Tomui, tardamas: “Viskas, ką jūsų sielos broliai išgirdo ant kalno, deramu laiku tikrai jums bus atskleista. Bet dabar aš jums iš tiesų parodysiu jūsų pralaimėjimo priežastį, kada jūs stengėtės padaryti tai, ko taip neišmintingai ėmėtės. Tuo metu, kada jūsų Mokytojas ir jo palydovai, jūsų sielos broliai, vakar kopė į netoli esantį kalną, tikėdamiesi gauti daugiau žinių apie Tėvo valią ir paprašyti didesnio išminties apdovanojimo veiksmingai vykdyti šitą dieviškąją valią, tai jūs tie, kurie likote budėti čia turėdami nurodymus stengtis įgyti dvasinės įžvalgos protą ir melstis su mumis už gilesnį Tėvo valios atskleidimą, nepademonstravote savojo įtikėjimo, kurį turite, bet vietoje to, jūs nusileidote pagundai ir pasidavėte savo seniems blogio polinkiams, siekdami gauti sau pageidaujamas vietas dangaus karalystėje—materialioje ir žemiškoje karalystėje, apie kurią jūs taip atkakliai mąstote. Ir jūs laikotės šitų klaidingų sampratų, nežiūrint nuolat kartojamo pareiškimo, jog manoji karalystė yra ne iš šito pasaulio[24].
158:6.3 “Vos tik jūsų įtikėjimas iš tiesų pradeda suvokti Žmogaus Sūnaus tapatybę, kai jūsų savanaudiškas pasaulietiškų privilegijų troškimas vėl į jus įsismelkia, ir jūs pradedate tarpusavyje diskutuoti apie tai, kas dangaus karalystėje iš tikrųjų turėtų būti didžiausias, tokioje karalystėje, kokios, kaip jūs ir toliau atkakliai ją suvokiate, nėra, ir kokios nebus niekada. Argi aš jums nesakiau, jog tas, kuris būtų didžiausias manojo Tėvo dvasinės brolystės karalystėje, savo akyse turi tapti mažas ir šitokiu būdu turi tapti savo sielos brolių tarnu? Dvasinę didybę sudaro supratinga meilė, kuri yra panaši į Dievo meilę, o ne pasitenkinimas dėl to, jog yra panaudojama materiali valdžia savojo aš išaukštinimui[25]. Tuo, ką jūs pamėginote padaryti, ir kas jums taip visiškai nepasisekė, jūs siekėte tokio tikslo, kuris nebuvo tyras. Jūsų motyvas nebuvo dieviškas. Jūsų idealas nebuvo dvasinis. Jūsų troškimas nebuvo altruistinis. Jūsų veiksmas nebuvo grindžiamas meile, ir jūsų laimėjimo tikslas nebuvo Tėvo danguje valia.
158:6.4 “Kiek jums dar reikės laiko, jog įsisavintumėte tai, kad jūs negalite paspartinti nustatytų natūralių reiškinių vystymosi laiko tėkmės, išskyrus tuos atvejus, kada tokie dalykai atitinka Tėvo valią? taip pat jūs negalite atlikti ir dvasinio darbo neturėdami dvasinės galios. Ir jūs negalite atlikti nė vieno iš šitų dalykų, net ir tada, kada jų potencialas yra, jeigu neegzistuoja tas trečiasis ir esminis žmogiškasis faktorius, asmeninis gyvojo įtikėjimo patyrimas. Ar jums visada yra būtini materialūs pasireiškimai kaip potraukis į karalystės dvasines realybes? Argi jūs negalite suvokti manosios misijos dvasinės prasmės be nepaprastų darbų matomo pademonstravimo? Kada gi jumis bus galima pasitikėti dėl to, kad jūs laikysitės karalystės aukščiausiųjų ir dvasinių realybių neatsižvelgiant į kokių nors materialių pasireiškimų išorinę regimybę?”
158:6.5 Kada Jėzus šitą pasakė šiems dvylikai, tada jis pridūrė: “O dabar eikite ilsėtis, nes rytoj mes grįžtame į Magadaną ir ten aptarsime savo misiją į Dekapolio miestus ir kaimus. O apibendrinant šitos dienos patyrimą, leiskite man kiekvienam iš jūsų pareikšti tai, apie ką aš kalbėjausi su jūsų sielos broliais ant kalno, ir tegul šitie žodžiai įkrenta giliai į jūsų širdį: Žmogaus Sūnus dabar pradeda savęs padovanojimo paskutinįjį etapą. Netrukus mes pradėsime tokius darbus, dėl kurių neužilgo jums teks patirti savojo įtikėjimo ir atsidavimo didžiulį ir baigiamąjį išbandymą, kada aš tikrai būsiu atiduotas į siekiančių mane sunaikinti žmonių rankas. Ir prisiminkite tai, ką aš jums sakau: Žmogaus Sūnus bus nužudytas, bet jis tikrai vėl prisikels[26].”
158:6.6 Jie nuėjo miegoti, nusiminę[27]. Jie buvo pasimetę; šitų žodžių suvokti jie negalėjo. Ir nors ko nors jo klausti jie bijojo, bet visa tai jie tikrai prisiminė po jo prisikėlimo.[28]
¶ 7. PETRO PROTESTAS
158:7.1 Ankstyvą šito trečiadienio rytą Jėzus ir šie dvylika iš Pilypo-Cezarėjos išvyko į Magadano Parką netoli Julijaus-Betsaidos. Tą naktį apaštalai miegojo nedaug, taigi jie atsikėlė anksti ir pasirengė eiti. Šitas pokalbis apie Jėzaus mirtį pritrenkė net ir pasyvius Alfiejaus dvynius. Jiems keliaujant į pietus, iškart už Merono Vandenų jie priėjo Damasko kelią, ir norėdamas išvengti raštininkų ir kitų, kurie, kaip žinojo Jėzus, netrukus ims jų ieškoti, jis nurodė, kad toliau į Kapernaumą jie eitų Damasko keliu, kuris veda per Galilėją. Ir jis tikrai šitą padarė dėl to, nes žinojo, jog tie, kurie seka jam iš paskos, eis tolyn į šiaurę rytiniu Jordano keliu, kadangi jie manė, kad Jėzus ir apaštalai bijos eiti per Erodo Antipo teritoriją. Jėzus stengėsi išvengti savo kritikų ir tos minios, kuri sekė paskui jį, kad šitą dieną galėtų pabūti vienas su savo apaštalais.
158:7.2 Jie keliavo toliau per Galilėją tol, kol buvo gerokai praėjęs laikas jų vidurdienio valgiui, kada sustojo tam, kad pasistiprintų šešėlyje. Ir vėliau, kada jie pavalgė, Andriejus, kreipdamasis į Jėzų, tarė: “Mokytojau, mano sielos broliai nesupranta tavo gilių posakių. Mes visiškai patikėjome, jog tu esi Dievo Sūnus, o dabar mes girdime šituos keistus žodžius apie tai, jog tu mus paliksi, jog mirsi. Mes nesuprantame tavojo mokymo. Ar tu mums kalbi parabolėmis? Mes meldžiame tave, kad tu su mumis kalbėtum tiesiai ir neužmaskuota forma.”
158:7.3 Atsakydamas Andriejui, Jėzus pasakė: “Mano sielos broliai, būtent tai, kad jūs išpažinote, jog aš esu Dievo Sūnus, mane ir suvaržo, jog imčiau jums atskleisti tiesą apie Žmogaus Sūnaus savęs padovanojimo žemėje pabaigą. Jūs atkakliai tebesilaikote tokio tikėjimo, jog aš esu Mesijas, ir nenorite atsisakyti tokios idėjos, jog Mesijas turi užimti sostą Jeruzalėje; dėl to aš ir toliau jums sakau, jog Žmogaus Sūnus netrukus turi eiti į Jeruzalę, daug ką iškentėti, būti atstumtas raštininkų, senolių, ir vyriausiųjų šventikų, ir po viso šito turi būti nužudytas ir iš mirusiųjų turi prisikelti. Ir jums aš kalbu ne parabole; aš jums sakau tiesą, kad šitiems įvykiams galėtumėte pasirengti, kada jie netikėtai mus užgrius.” Ir nors jis dar tebekalbėjo, bet Petras energingai žengė prie jo, uždėjo savo ranką ant Mokytojo peties, ir tarė: “Mokytojau, mes visiškai nenorime su tavimi ginčytis, bet aš pareiškiu, jog šito tikrai tau niekada neatsitiks[29].”[30]
158:7.4 Petras šitą pasakė, nes Jėzų jis mylėjo; bet Mokytojo žmogiškoji prigimtis šituose geranoriškuose meilės žodžiuose suvokė klastingą pagundos užuominą, kad jis pakeistų savąją nuostatą dėl to, jog iki galo įvykdytų žemiškąjį savęs padovanojimą sutinkamai su Rojaus Tėvo valia. Ir būtent dėl to, kad jis pastebėjo tą pavojų, jeigu jis leistųsi net ir dėl jį mylinčių ir ištikimų draugų užuominos atsisakyti savosios nuostatos, jis atsisuko į Petrą ir kitus apaštalus, tardamas: “Stokis už manęs. Tu priešininko dvasios gelbėtojau, gundytojau. Kada tu kalbi šitaip, tada tu esi ne mano pusėje, tada tu greičiau esi mūsų priešų pusėje. Šitokiu būdu tu iš tikrųjų savąją meilę man paverti didžiuliu kliuviniu vykdant Tėvo valią. Galvokite ne apie žmonių kelius, bet geriau apie Dievo valią[31].”
158:7.5 Kada jie atsitokėjo po pirminio šoko, išgirdę Jėzaus geliantį priekaištą, ir prieš jiems tęsiant kelionę, Jėzus kalbėjo toliau: “Jeigu bet kuris žmogus norėtų eiti paskui mane, tuomet tegul jis nekreipia dėmesio į save, tegul kasdien vykdo savo pareigas, ir tegul eina drauge su manimi[32]. Kadangi, kas beišsaugotų savąją gyvybę savanaudiškai, tas ją tikrai praras, bet kas beprarastų savąją gyvybę mano labui ir evangelijos labui, tas tikrai ją išsaugos[33]. Kokia gi iš to nauda žmogui, jeigu jis laimės visą pasaulį, bet praras savo paties sielą? Ką gi žmogus norėtų atiduoti už amžinąjį gyvenimą? Nesigėdykite manęs ir manųjų žodžių šitoje nuodėmingoje ir apgavikiškoje kartoje, net ir taip, kaip aš nesigėdysiu jus pripažinti tada, kada šlovėje pasirodysiu prieš savąjį Tėvą visų dangiškųjų gausybių akivaizdoje[34]. Nežiūrint šito, daugelis iš jūsų dabar stovinčių prieš mane, tikrai neparagaus mirties iki to meto, kada pamatys, kaip šitoji karalystė ateina su galia[35].”
158:7.6 Ir šitokiu būdu Jėzus iš tiesų šiems dvylikai paaiškino apie tą skausmingą ir keliantį prieštaravimus kelią, kuriuo jie turi žengti, jeigu jie tikrai nori eiti su juo. Koks šokas buvo šie žodžiai šitiems galilėjiečiams žvejams, kurie atkakliai svajojo apie tokią žemiškąją karalystę, kurioje garbingos vietos bus jiems! Bet jų ištikimas širdis šitas drąsus kreipimasis sujaudino, ir nė vienas iš jų negalvojo jo apleisti. Į šitą konfliktą Jėzus jų nesiuntė vienų; jis juos vedė. Jis prašė, kad tiktai jie eitų su juo drąsiai.
158:7.7 Po truputį šie dvylika ėmė suvokti tą mintį, kad Jėzus jiems kažką sako apie savo mirties galimybę. Tai, ką jis jiems sakė apie savo mirtį, jie suvokė tiktai miglotai, tuo tarpu jo teiginio, kad iš mirusiųjų jis prisikels, jų protas visiškai neužfiksavo. Dienoms einant, Petras, Jokūbas, ir Jonas, prisimindami tai, ką patyrė ant transfigūracijos kalno, ėmė kai kuriuos iš šitų dalykų suprasti geriau.
158:7.8 Per šių dvylikos ir Mokytojo visą bendravimą, tiktai keletą kartų jie matė tokį užsiplieskimą jo akyse ir išgirdo tokius skubotus priekaišto žodžius, kaip šiuo atveju jie buvo išsakyti Petrui ir visiems kitiems. Jėzus visada buvo kantrus matydamas jų žmogiškuosius trūkumus, bet ne tada, kada tiesioginė grėsmė iškilo jo programai besąlygiškai vykdyti savojo Tėvo valią, kiek tai yra susiję su jo žemiškosios karjeros likusia dalimi. Apaštalai tiesiogine prasme buvo suakmenėję; jie buvo apstulbę ir apimti siaubo. Jie negalėjo rasti žodžių savo nusiminimui išreikšti. Palaipsniui jie ėmė suvokti, ką Mokytojas turės ištverti, ir kad per visus šituos patyrimus jie turi pereiti drauge su juo, bet šitų ateinančių įvykių tikrovė jų sąmonę realiai pasiekė tiktai tada, kada buvo praėję daug laiko nuo to momento, kada jis buvo užsiminęs apie besiartinančią savo paskutiniųjų dienų tragediją.
158:7.9 Tylėdami Jėzus ir šie dvylika ėmė keliauti į savo stovyklą Magadano Parke, eidami per Kapernaumą. Per visą popietę, nors su Jėzumi jie ir nesikalbėjo, bet jie daug šnekėjosi tarpusavyje, tuo tarpu Andriejus kalbėjosi su Mokytoju.
¶ 8. PETRO NAMUOSE
158:8.1 Į Kapernaumą atėję temstant, jie gatvėmis, kuriose buvo retas praeivis, ėjo tiesiai į Simono Petro namus savo vakariniam valgiui. Tuo metu, kada Dovydas Zabediejus rengėsi juos perkelti per ežerą, jie laukė Simono namuose, ir Jėzus, pažvelgęs į Petrą ir į kitus apaštalus, paklausė: “Apie ką jūs taip energingai tarpusavyje šnekėjotės, kada šitą popietę ėjote drauge?” Apaštalai tylėjo, nes daugelis iš jų toliau tęsė diskusiją, pradėtą prie Hermono Kalno apie tai, kokias vietas jie turi užimti ateinančioje karalystėje; kas turi būti didžiausias, ir taip toliau. Jėzus, žinodamas, kokios mintys buvo juos apėmusios tą dieną, pasikvietė vieną iš Petro mažylių ir, pasisodinęs vaiką tarp jų, tarė: “Tikrai, tikrai aš jums sakau, jeigu tiktai jūs nepasikeisite ir netapsite panašūs į šitą vaikelį, tai jūs mažai tepažengsite į priekį dangaus karalystėje[36]. Kad ir kas iš tikrųjų nusižemins ir taps toks, kaip šitas mažylis, tas dangaus karalystėje tikrai taps didžiausias[37][38]. Ir kas tik šitaip priima tokį mažylį, tas priima mane[39]. O tie, kurie priima mane, taip pat priima ir Tą, kuris mane atsiuntė. Jeigu jūs norėtumėte būti pirmi karalystėje, tuomet stenkitės šitas gerąsias tiesas perteikti savo sielos broliams materialiame kūne[40]. Bet jeigu kas nors vieną iš šitų mažylių priverstų suklupti, tai tam būtų geriau, jeigu jam ant kaklo būtų užkabintas girnų akmuo ir būtų jis įmestas į jūrą[41]. Jeigu tie dalykai, kuriuos jūs atliekate savo rankomis, arba tie dalykai, kuriuos jūs matote savo akimis, trukdo žengti į priekį karalystėje, tuomet paaukokite šituos branginamus stabus, kadangi geriau įeiti į karalystę be daugelio mylimų dalykų negu toliau laikytis šitų stabų ir atsidurti už karalystės ribų[42]. Bet visų pirma žiūrėkite, kad neniekintumėte nė vieno iš šitų mažylių, nes jų angelai iš tiesų visada mato dangiškųjų gausybių veidus.”
158:8.2 Kada Jėzus baigė kalbėti, tada jie sulipo į valtį ir nuplaukė į kitą pusę į Magadaną.
¶ Nuorodos
- ↑ Trys, kurie dalijasi patirtimi: Mt 17:1; Mk 9:2a; Lk 9:28.
- ↑ Trys miega, pabudo: Lk 9:32.
- ↑ Atsimainymas: Mt 17:2-3; Mk 9:2b-4; Lk 9:29-31.
- ↑ Petro pasiūlymas: Mt 17:4; Mk 9:5-6; Lk 9:33.
- ↑ Debesis ir balsas: Mt 17:5-8; Mk 9:7-8; Lk 9:34-36a.
- ↑ Niekam nesakyk: Mt 17:9; Mk 9:9; Lk 9:36b.
- ↑ Prisikėlė iš numirusių?: Mk 9:10.
- ↑ Elijas atėjo: Mt 17:10-13; Mk 9:11-13.
- ↑ Pranašauti: Mal 4:5-6.
- ↑ Apaštalai tylėjo: Mk 9:9-10; Lk 9:36b.
- ↑ „Tai mano mylimas Sūnus“: Mt 17:5; Mk 9:7; Lk 9:35.
- ↑ Renka minią: Mk 9:14; Lk 9:37.
- ↑ „Karalystės raktai“: Mt 16:19.
- ↑ Apostles' failure to exorcise: Mt 17:16; Mk 9:18b; Lk 9:40.
- ↑ Kritimai į vandenį ir ugnį: Mt 17:15; Mk 9:22.
- ↑ Epilepsinis demonas: Mt 17:14-16; Mk 9:15-18; Lk 9:38-40.
- ↑ O netikinti ir iškrypusi karta: Mt 17:17; Mk 9:19; Lk 9:41.
- ↑ Berniuką ištiko traukuliai: Lk 9:42a.
- ↑ Tikėjimas ir abejonė: Mk 9:20-24.
- ↑ Viskas, kas įmanoma tikintiesiems: Pr 18:14; Jer 32:27; Mt 19:26; Mk 10:27; Mk 14:36; Lk 1:37; Lk 18:27.
- ↑ Tikiu, padėk tu mano netikėjimui: Mk 9:24.
- ↑ Berniukas išgydytas: Mt 17:18; Mk 9:25-27; Lk 9:42b-43a.
- ↑ Mokiniai klausia, kodėl pralaimėjimas: Mt 17:19; Mk 9:28.
- ↑ Mano karalystė ne iš šio pasaulio: Lk 17:20-21; Jn 18:36; Rom 14:17.
- ↑ Didžiausias turi būti serveris: Mt 20:26; Mt 23:11-12; Mk 9:35; Mk 10:43-44; Lk 22:26.
- ↑ Aistros pranašavimas: Mt 16:21; Mt 17:22-23a; Mt 20:17-19; Mt 27:63; Mk 8:31; Mk 9:31; Mk 10:32-34; Lk 9:22,31,43b-44; Lk 18:31-33; Lk 24:7,46; Jn 14:28a; Jn 20:9.
- ↑ Mokiniai liūdi: Mt 17:23b.
- ↑ Mokiniai apmąsto prasmę: Mk 9:32; Lk 9:45.
- ↑ Apaštalai vėl girdi aistrą: Mt 16:21; Mt 17:22-23a; Mt 20:17-19; Mt 27:63; Mk 8:31; Mk 9:31; Mk 10:32-34; Lk 9:22,31,43b-44; Lk 18:31-33; Lk 24:7,46; Jn 14:28a; Jn 20:9.
- ↑ Petras protestuoja: Mt 16:22; Mk 8:32.
- ↑ Jėzus priekaištauja Petrui: Mt 16:23; Mk 8:33.
- ↑ Imkis pareigų ir sek paskui mane: Mt 10:38; Mt 16:24; Mk 8:34; Mk 10:21; Lk 9:23-26; Lk 14:27.
- ↑ Kas savanaudiškai išgelbės gyvybę, ją praras: Mt 10:39; Mt 16:25; Mk 8:35; Lk 9:24; Lk 17:33.
- ↑ Mokinio kaina: Mt 16:24-28; Mk 8:34-38; Lk 9:23-27.
- ↑ Daugelis mato ateinančią karalystę: Mk 9:1.
- ↑ Įveskite kaip vaikas: Mt 18:2-4; Mt 19:13-14; Mk 9:36-37; Mk 10:13-15; Lk 9:47-48; Lk 18:16-17.
- ↑ Nusižeminti: Mt 18:1-4; Mt 23:11-12; Lk 14:11; Lk 18:14.
- ↑ Kas yra didžiausias: Mt 18:2-5; Mt 20:26-27; Mt 23:11-12; Mk 10:43-44; Lk 9:46-47; Lk 22:26.
- ↑ Kas priima vaiką, priima mane: Mt 10:40; Lk 9:48.
- ↑ Jei norite būti pirmas, tarkite likusius: Mt 20:26-27; Mt 23:11-12; Mk 9:35; Mk 10:43-44; Lk 22:26-27.
- ↑ Girna aplink kaklą: Mt 18:6; Mk 9:42; Lk 17:2.
- ↑ Nupjaukite pažeidžiamas dalis: Mk 9:43-47.