Urantijos knyga anglų kalba yra vieša visame pasaulyje nuo 2006 m.
Vertimai: © 2004 Urantijos Fondas
THE MOUNT OF TRANSFIGURATION
TRANSFIGŪRACIJOS KALNAS
1955 158:0.1 IT WAS near sundown on Friday afternoon, August 12, A.D. 29, when Jesus and his associates reached the foot of Mount Hermon, near the very place where the lad Tiglath once waited while the Master ascended the mountain alone to settle the spiritual destinies of Urantia and technically to terminate the Lucifer rebellion. And here they sojourned for two days in spiritual preparation for the events so soon to follow.
2004 158:0.1 BUVO netoli saulėlydžio penktadienį, rugpjūčio 12-ąją, 29 m. po Kr. gim., kada Jėzus ir jo bičiuliai pasiekė Hermono Kalno papėdę, netoli to pačios vietos, kur kažkada laukė vaikinas Tiglatas, tuo tarpu Mokytojas įkopė į kalną vienas, kad išspręstų Urantijos dvasinius likimus ir oficialiai užbaigtų Liuciferio maištą. Ir čia jie gyveno dvi dienas, dvasiškai ruošdamiesi tiems įvykiams, kurie taip greitai turėjo atsitikti.
1955 158:0.2 In a general way, Jesus knew beforehand what was to transpire on the mountain, and he much desired that all his apostles might share this experience. It was to fit them for this revelation of himself that he tarried with them at the foot of the mountain. But they could not attain those spiritual levels which would justify their exposure to the full experience of the visitation of the celestial beings so soon to appear on earth. And since he could not take all of his associates with him, he decided to take only the three who were in the habit of accompanying him on such special vigils. Accordingly, only Peter, James, and John shared even a part of this unique experience with the Master.
2004 158:0.2 Apskritai, Jėzus iš anksto žinojo, kas turėjo vykti ant šito kalno, ir jis labai norėjo, jog šitą patyrimą galėtų patirti visi apaštalai. Tam, kad juos parengtų šitam apreiškimui apie save patį, jis užsilaikė su jais kalno papėdėje. Bet jie negalėjo pasiekti tokių dvasinių lygių, kurie pateisintų tai, kad jiems yra parodomas dangiškųjų būtybių, kurios turėjo taip greitai pasirodyti žemėje, apsilankymo pilnutinis patyrimas. Ir kadangi su savimi jis negalėjo pasiimti visų savo bičiulių, tai jis nusprendė pasiimti tiktai tuos tris, kurie paprastai jį lydėdavo į tokius ypatingus budėjimus. Dėl to, drauge su Mokytoju šitą unikalų patyrimą bent iš dalies patyrė tiktai Petras, Jokūbas, ir Jonas.[1]
1. THE TRANSFIGURATION
1. TRANSFIGŪRACIJA
1955 158:1.1 Early on the morning of Monday, August 15, Jesus and the three apostles began the ascent of Mount Hermon, and this was six days after the memorable noontide confession of Peter by the roadside under the mulberry trees.
2004 158:1.1 Ankstyvą pirmadienio, rugpjūčio 15-osios, rytą, Jėzus ir šie trys apaštalai ėmė kopti į Hermono Kalną, ir tai buvo šešioms dienoms praėjus po to įsimintino popietinio Petro išpažinimo šalikelėje po šilkmedžiais.
1955 158:1.2 Jesus had been summoned to go up on the mountain, apart by himself, for the transaction of important matters having to do with the progress of his bestowal in the flesh as this experience was related to the universe of his own creation. It is significant that this extraordinary event was timed to occur while Jesus and the apostles were in the lands of the gentiles, and that it actually transpired on a mountain of the gentiles.
2004 158:1.2 Jėzus buvo pakviestas užkopti į kalną, atskirai vienas, atlikti svarbių reikalų, susijusių su tuo, kaip vystėsi savęs padovanojimas materialaus kūno pavidalu, kadangi šitas patyrimas buvo susietas su jo paties sukurta visata. Reikšminga yra tai, kad šitas nepaprastas įvykis turėjo atsitikti tuo laiku, kada Jėzus ir jo bičiuliai buvo pagonių žemėse, ir kad realiai jis įvyko ant pagonių kalno.
1955 158:1.3 They reached their destination, about halfway up the mountain, shortly before noon, and while eating lunch, Jesus told the three apostles something of his experience in the hills to the east of Jordan shortly after his baptism and also some more of his experience on Mount Hermon in connection with his former visit to this lonely retreat.
2004 158:1.3 Savo tikslą jie pasiekė, maždaug pusiaukelėje iki kalno viršūnės, likus nedaug laiko iki vidurdienio, ir valgant vidudienio valgį, Jėzus šiems trims apaštalams kai ką papasakojo apie savo patyrimą kalnuose į rytus nuo Jordano upės tuoj po savojo krikšto, o taip pat dar šiek tiek papasakojo apie savo patyrimą ant Hermono Kalno, ryšium su savo ankstesniuoju apsilankymu šitoje nuošalioje vietoje.
1955 158:1.4 When a boy, Jesus used to ascend the hill near his home and dream of the battles which had been fought by the armies of empires on the plain of Esdraelon; now he ascended Mount Hermon to receive the endowment which was to prepare him to descend upon the plains of the Jordan to enact the closing scenes of the drama of his bestowal on Urantia. The Master could have relinquished the struggle this day on Mount Hermon and returned to his rule of the universe domains, but he not only chose to meet the requirements of his order of divine sonship embraced in the mandate of the Eternal Son on Paradise, but he also elected to meet the last and full measure of the present will of his Paradise Father. On this day in August three of his apostles saw him decline to be invested with full universe authority. They looked on in amazement as the celestial messengers departed, leaving him alone to finish out his earth life as the Son of Man and the Son of God.
2004 158:1.4 Dar būdamas vaikas, Jėzus kopdavo į kalną netoli savo namų ir įsivaizduodavo tuos mūšius, kuriuos kariavo imperijų armijos Esdraelono lygumoje; dabar jis įkopė į Hermono Kalną, jog gautų dovaną, kuri turi jį parengti tam, kad jis nusileistų į Jordano upės lygumas įgyvendinti savęs padovanojimo Urantijoje dramos baigiamąsias scenas. Mokytojas šios kovos galėjo atsisakyti šitą dieną ant Hermono Kalno ir sugrįžti prie visatos valdų savojo valdymo, bet jis ne tik nusprendė patenkinti dieviškosios sūnystės savosios kategorijos reikalavimus, kuriuos apsprendžia Amžinojo Sūnaus Rojuje mandatas, bet taip pat jis nusprendė iki pat galo ir visiškai įvykdyti savojo Rojaus Tėvo dabartinę valią. Šitą dieną rugpjūtį jo trys apaštalai matė, kaip jis atsisakė to, kad jam būtų suteikta visiška visatos valdžia. Jie žiūrėjo nustebę, kada dangiškieji pasiuntiniai išvyko, palikdami jį vieną, kad savo žemiškąjį gyvenimą užbaigtų kaip Žmogaus Sūnus ir Dievo Sūnus.
1955 158:1.5 The faith of the apostles was at a high point at the time of the feeding of the five thousand, and then it rapidly fell almost to zero. Now, as a result of the Master’s admission of his divinity, the lagging faith of the twelve arose in the next few weeks to its highest pitch, only to undergo a progressive decline. The third revival of their faith did not occur until after the Master’s resurrection.
2004 158:1.5 Apaštalų įtikėjimas pasiekė aukštą tašką tų penkių tūkstančių pamaitinimo metu, ir tada jis labai greitai nukrito beveik iki nulio. Dabar, dėl to, kad Mokytojas išpažino savo dieviškumą, susilpnėjęs šių dvylikos įtikėjimas per keletą kitų savaičių pakilo į aukščiausią viršūnę tiktai tam, kad patirtų vis didėjantį smukimą. Jų įtikėjimo trečiasis atgimimas įvyko tiktai po Mokytojo prisikėlimo.
1955 158:1.6 It was about three o’clock on this beautiful afternoon that Jesus took leave of the three apostles, saying: “I go apart by myself for a season to commune with the Father and his messengers; I bid you tarry here and, while awaiting my return, pray that the Father’s will may be done in all your experience in connection with the further bestowal mission of the Son of Man.” And after saying this to them, Jesus withdrew for a long conference with Gabriel and the Father Melchizedek, not returning until about six o’clock. When Jesus saw their anxiety over his prolonged absence, he said: “Why were you afraid? You well know I must be about my Father’s business; wherefore do you doubt when I am not with you? I now declare that the Son of Man has chosen to go through his full life in your midst and as one of you. Be of good cheer; I will not leave you until my work is finished.”
2004 158:1.6 Buvo maždaug trečia šitos gražios popietės valanda, kada Jėzus atsiskyrė nuo šitų trijų apaštalų, tardamas: “Kurį laiką aš pabūsiu vienas, kad pabendraučiau su Tėvu ir jo pasiuntiniais; aš liepiu jums laukti čia, o tuo metu, kada lauksite manęs, kol sugrįšiu, melskitės, jog Tėvo valią galima būtų vykdyti per visą jūsų patyrimą, ryšium su Žmogaus Sūnaus tolimesne savęs padovanojimo misija.” Ir tai jiems pasakęs, Jėzus pasišalino ilgam pasitarimui su Gabrieliumi ir Tėvu Melkizedeku, sugrįždamas tiktai beveik šeštą valandą. Kada Jėzus pastebėjo jų susirūpinimą dėl to, kad jis ilgai negrįžo, tada jis tarė: “Ko gi jūs bijojote? Jūs puikiai žinote, jog aš turiu rūpintis Tėvo reikalais; tai kodėl gi jūs abejojate, kai manęs su jumis nėra? Aš dabar pareiškiu, jog Žmogaus Sūnus nusprendė nugyventi visą savo gyvenimą tarp jūsų ir kaip vienas iš jūsų. Būkite geros nuotaikos; aš jūsų nepaliksiu tol, kol mano darbas nebus užbaigtas.”
1955 158:1.7 As they partook of their meager evening meal, Peter asked the Master, “How long do we remain on this mountain away from our brethren?” And Jesus answered: “Until you shall see the glory of the Son of Man and know that whatsoever I have declared to you is true.” And they talked over the affairs of the Lucifer rebellion while seated about the glowing embers of their fire until darkness drew on and the apostles’ eyes grew heavy, for they had begun their journey very early that morning.
2004 158:1.7 Jiems valgant skurdžią vakarienę, Petras paklausė Mokytojo, “Kiek ilgai mes pasiliksime ant šito kalno atskirai nuo savo sielos brolių?” Ir Jėzus atsakė: “Tol, kol jūs pamatysite Žmogaus Sūnaus šlovę ir sužinosite, jog viskas, ką aš jums esu sakęs, yra tiesa.” Ir jie sėdėdami prie rusenančio laužo žarijų šnekėjosi apie Liuciferio maišto reikalus iki apgaubė tamsa, ir apaštalų akys ėmė merktis, nes savo kelionę tą rytą jie buvo pradėjo labai anksti.
1955 158:1.8 When the three had been fast asleep for about half an hour, they were suddenly awakened by a near-by crackling sound, and much to their amazement and consternation, on looking about them, they beheld Jesus in intimate converse with two brilliant beings clothed in the habiliments of the light of the celestial world. And Jesus’ face and form shone with the luminosity of a heavenly light. These three conversed in a strange language, but from certain things said, Peter erroneously conjectured that the beings with Jesus were Moses and Elijah; in reality, they were Gabriel and the Father Melchizedek. The physical controllers had arranged for the apostles to witness this scene because of Jesus’ request.
2004 158:1.8 Kada šie trys greitai užmigo ir pamiegojo apie pusvalandį, tada juos netikėtai pažadino netoli sklindantis traškesys, ir dideliam savo nustebimui ir siaubui, apsidairę aplink save, jie pamatė Jėzų draugiškai besikalbantį su dviem spindinčiomis būtybėmis, apsirengusiomis dangiškojo pasaulio šviesos apdarais[2]. Ir Jėzaus veidas ir forma švietė dangiškosios šviesos spindesiu. Šitie trys šnekėjosi keista kalba, bet iš kai kurių pasakytų dalykų, Petras klaidingai pamanė, jog šios būtybės su Jėzumi yra Mozė ir Elijas; tikrovėje tai buvo Gabrielis ir Tėvas Melkizedekas. Dėl to, kad Jėzus paprašė, fiziniai kontrolieriai pasirūpino, jog šitą sceną pamatytų ir apaštalai.[3]
1955 158:1.9 The three apostles were so badly frightened that they were slow in collecting their wits, but Peter, who was first to recover himself, said, as the dazzling vision faded from before them and they observed Jesus standing alone: “Jesus, Master, it is good to have been here. We rejoice to see this glory. We are loath to go back down to the inglorious world. If you are willing, let us abide here, and we will erect three tents, one for you, one for Moses, and one for Elijah.” And Peter said this because of his confusion, and because nothing else came into his mind at just that moment.
2004 158:1.9 Šie trys apaštalai buvo taip smarkiai išsigandę, kad jiems ilgai negrįžo nuovoka, bet Petras, kuris atsigavo pirmasis, tarė, kada akinanti vizija, buvusi prieš juos, palaipsniui išnyko ir jie pamatė Jėzų stovintį vieną: “Jėzau, Mokytojau, gerai, kad mes čia pabuvome[4]. Mes džiaugiamės, kad pamatėme šitą šlovę. Mes nenorime leistis žemyn į tą nešlovingą pasaulį. Jeigu tu nori, gyvenkime čia, o mes pastatysime tris palapines, vieną tau, kitą Mozei, ir trečią Elijui.” Ir Petras taip pasakė, nes buvo pasimetęs, ir dėl to, jog kaip tik tuo momentu jam į galvą nieko daugiau neatėjo.
1955 158:1.10 While Peter was yet speaking, a silvery cloud drew near and overshadowed the four of them. The apostles now became greatly frightened, and as they fell down on their faces to worship, they heard a voice, the same that had spoken on the occasion of Jesus’ baptism, say: “This is my beloved Son; give heed to him.” And when the cloud vanished, again was Jesus alone with the three, and he reached down and touched them, saying: “Arise and be not afraid; you shall see greater things than this.” But the apostles were truly afraid; they were a silent and thoughtful trio as they made ready to descend the mountain shortly before midnight.
2004 158:1.10 Petrui vis dar tebekalbant, prisiartino sidabro spalvos debesis ir sustojo virš jų visų keturių. Dabar apaštalai labai išsigando, ir kada jie parkrito veidu žemyn, kad pagarbintų, tada jie išgirdo balsą, tą patį, kuris buvo kalbėjęs Jėzaus krikšto proga, tariantį: “Tai yra mano mylimas Sūnus; klausykite jo[5].” Ir kada debesis išnyko, tada Jėzus vėl buvo vienas su šitais trimis, ir jis pasilenkė ir palietė juos, tardamas: “Kelkitės ir nebijokite; jūs tikrai pamatysite didingesnių dalykų už šitą.” Bet apaštalai iš tikrųjų buvo išsigandę; šis trejetas tylėjo ir mąstė rengdamasis nusileisti nuo kalno likus nedaug laiko iki pusiaunakčio.
2. COMING DOWN THE MOUNTAIN
2. LEIDŽIANTIS NUO KALNO
1955 158:2.1 For about half the distance down the mountain not a word was spoken. Jesus then began the conversation by remarking: “Make certain that you tell no man, not even your brethren, what you have seen and heard on this mountain until the Son of Man has risen from the dead.” The three apostles were shocked and bewildered by the Master’s words, “until the Son of Man has risen from the dead.” They had so recently reaffirmed their faith in him as the Deliverer, the Son of God, and they had just beheld him transfigured in glory before their very eyes, and now he began to talk about “rising from the dead”!
2004 158:2.1 Kol nuo kalno nebuvo nusileista maždaug pusė kelio, tol nebuvo ištarta nė žodžio. Tada pokalbį pradėjo Jėzus pastebėdamas: “Žiūrėkite, kad nepasakotumėte nė vienam žmogui, net ir savo sielos broliams, ką pamatėte ir išgirdote ant šio kalno tol, kol Žmogaus Sūnus nebus prisikėlęs iš mirusiųjų[6][7].” Šiuos tris apaštalus pritrenkė ir suglumino Mokytojo žodžiai, “kol Žmogaus Sūnus nebus prisikėlęs iš mirusiųjų.” Jie taip neseniai buvo vėl patvirtinę savo įtikėjimą į jį kaip į Išvaduotoją, Dievo Sūnų, ir jie ką tik savo pačių akimis jį matė pakeistos formos šlovėje, ir dabar jis ėmė kalbėti apie “prisikėlimą iš mirusiųjų”!
1955 158:2.2 Peter shuddered at the thought of the Master’s dying—it was too disagreeable an idea to entertain—and fearing that James or John might ask some question relative to this statement, he thought best to start up a diverting conversation and, not knowing what else to talk about, gave expression to the first thought coming into his mind, which was: “Master, why is it that the scribes say that Elijah must first come before the Messiah shall appear?” And Jesus, knowing that Peter sought to avoid reference to his death and resurrection, answered: “Elijah indeed comes first to prepare the way for the Son of Man, who must suffer many things and finally be rejected. But I tell you that Elijah has already come, and they received him not but did to him whatsoever they willed.” And then did the three apostles perceive that he referred to John the Baptist as Elijah. Jesus knew that, if they insisted on regarding him as the Messiah, then must John be the Elijah of the prophecy.
2004 158:2.2 Petras sudrebėjo nuo minties apie Mokytojo mirtį—tai buvo per daug nemaloni mintis, kad ją laikytų galvoje—ir bijodamas, kad Jokūbas ir Jonas gali paklausti, kokių nors klausimų, susijusių su šiuo pareiškimu, tai jis pamanė, jog būtų geriausia pradėti nukreipiantį pokalbį, ir, nežinodamas, apie ką dar galima būtų pasikalbėti, išsakė pirmą į galvą atėjusią mintį, kuri buvo: “Mokytojau, kodėl yra taip, jog raštininkai sako, kad iš pradžių turi ateiti Elijas prieš tai, kada iš tikrųjų pasirodys Mesijas?” Ir Jėzus, žinodamas, jog Petras stengiasi išvengti užuominos apie jo mirtį ir prisikėlimą, atsakė: “Elijas tikrai ateina pirmiau, kad parengtų kelią Žmogaus Sūnui, kuris turi iškentėti daug dalykų ir galiausiai turi būti atstumtas[8]. Bet aš jums sakau, jog Elijas jau buvo atėjęs, ir jie jo nepriėmė, bet jie pasielgė su juo taip, kaip tik norėjo.” Ir tada šie trys apaštalai iš tiesų suvokė, kad jis Eliju laiko Joną Krikštytoją. Jėzus žinojo, kad, jeigu jie atkakliai ir toliau jį laikys Mesiju, tai tuomet iš tiesų Jonas turi būti tas Elijas iš pranašystės.[9]
1955 158:2.3 Jesus enjoined silence about their observation of the foretaste of his postresurrection glory because he did not want to foster the notion that, being now received as the Messiah, he would in any degree fulfill their erroneous concepts of a wonder-working deliverer. Although Peter, James, and John pondered all this in their minds, they spoke not of it to any man until after the Master’s resurrection.
2004 158:2.3 Jėzus paliepė jiems tylėti apie tai, ką jie pamatė ir kas buvo susiję su jo būsima šlove po prisikėlimo, nes jis nenorėjo, kad jie puoselėtų tokią mintį, jog dabar, kada jis yra laikomas Mesiju, kokiu nors laipsniu atitiktų jų klaidingas sampratas apie tokį išvaduotoją, kuris daro stebuklus. Nors Petras, Jokūbas, ir Jonas mintyse apie visa tai mąstė, tačiau to nepasakojo nė vienam žmogui tol, kol Mokytojas neprisikėlė.[10]
1955 158:2.4 As they continued to descend the mountain, Jesus said to them: “You would not receive me as the Son of Man; therefore have I consented to be received in accordance with your settled determination, but, mistake not, the will of my Father must prevail. If you thus choose to follow the inclination of your own wills, you must prepare to suffer many disappointments and experience many trials, but the training which I have given you should suffice to bring you triumphantly through even these sorrows of your own choosing.”
2004 158:2.4 Jiems toliau leidžiantis nuo kalno, Jėzus sakė: “Jūs nenorėjote manęs priimti kaip Žmogaus Sūnaus; dėl to aš sutikau su tuo, kad būčiau priimamas sutinkamai su jūsų įsitvirtinusia nuostata, bet, nepadarykite klaidos, vyrauti turi manojo Tėvo valia. Jeigu jūs šitokiu būdu apsispręsite atsiduoti savo pačių valios polinkiams, tai jūs turite pasirengti tam, jog turėsite kentėti dėl daugelio nusivylimų ir patirti daug išbandymų, tačiau to mokymo, kurį aš jums suteikiau, turėtų užtekti, kad jūs triumfuojančiai pereitumėte net ir per šitas kančias, kurias jūs pasirinkote patys.”
1955 158:2.5 Jesus did not take Peter, James, and John with him up to the mount of the transfiguration because they were in any sense better prepared than the other apostles to witness what happened, or because they were spiritually more fit to enjoy such a rare privilege. Not at all. He well knew that none of the twelve were spiritually qualified for this experience; therefore did he take with him only the three apostles who were assigned to accompany him at those times when he desired to be alone to enjoy solitary communion.
2004 158:2.5 Jėzus nusivedė Petrą, Jokūbą, ir Joną su savimi viršun į šį transfigūracijos kalną ne dėl to, kad jie kokia nors prasme buvo geriau pasirengę už kitus apaštalus pamatyti tai, kas įvyko, arba, kad jie dvasiškai būtų buvę tinkamesni patirti tokią retą privilegiją. Visiškai ne. Jis puikiai žinojo, jog nė vienas iš šių dvylikos nebuvo dvasiškai pasirengęs šitokiam patyrimui; dėl to jis su savimi pasiėmė tiktai šituos tris apaštalus, kurie buvo paskirti, kad jį lydėtų tuo metu, kada jis norėdavo pabūti vienas, jog atsiduotų vienatvės komunijai.
3. MEANING OF THE TRANSFIGURATION
3. TRANSFIGŪRACIJOS PRASME
1955 158:3.1 That which Peter, James, and John witnessed on the mount of transfiguration was a fleeting glimpse of a celestial pageant which transpired that eventful day on Mount Hermon. The transfiguration was the occasion of:
2004 158:3.1 Tai, ką Petras, Jokūbas, ir Jonas pamatė ant transfigūracijos kalno, buvo dangiškojo nuostabaus reginio, kuris tą įsimintiną dieną rutuliojosi ant Hermono Kalno, greitai prabėgantis vaizdas. Transfigūracija buvo dėl tokios progos, kad:
1955 158:3.2 1. The acceptance of the fullness of the bestowal of the incarnated life of Michael on Urantia by the Eternal Mother-Son of Paradise. As far as concerned the requirements of the Eternal Son, Jesus had now received assurance of their fulfillment. And Gabriel brought Jesus that assurance.
2004 158:3.2 1. Mykolo įsikūnijusios gyvybės Urantijoje savęs padovanojimo pilnatvę priėmė Rojaus Amžinasis Sūnus-Motina. Kas susiję su Amžinojo Sūnaus reikalavimais, tai dabar Jėzus gavo užtikrinimą, kad jie yra įvykdyti. Ir Gabrielis atnešė Jėzui tą užtikrinimą.
1955 158:3.3 2. The testimony of the satisfaction of the Infinite Spirit as to the fullness of the Urantia bestowal in the likeness of mortal flesh. The universe representative of the Infinite Spirit, the immediate associate of Michael on Salvington and his ever-present coworker, on this occasion spoke through the Father Melchizedek.
2004 158:3.3 2. Begalinė Dvasia su pasitenkinimu paliudijo Urantijos savęs padovanojimo mirtingojo materialaus kūno pavidalu pilnatvę. Begalinės Dvasios atstovas visatoje, Mykolo Salvingtone betarpiškas partneris ir visada esantis jo bendradarbis, šita proga kalbėjo per Tėvą Melkizedeką.
1955 158:3.4 Jesus welcomed this testimony regarding the success of his earth mission presented by the messengers of the Eternal Son and the Infinite Spirit, but he noted that his Father did not indicate that the Urantia bestowal was finished; only did the unseen presence of the Father bear witness through Jesus’ Personalized Adjuster, saying, “This is my beloved Son; give heed to him.” And this was spoken in words to be heard also by the three apostles.
2004 158:3.4 Jėzus padėkojo už šitą paliudijimą apie savo žemiškosios misijos sėkmę, perduotą Amžinojo Sūnaus ir Begalinės Dvasios pasiuntinių, bet jis pastebėjo, kad jo Tėvas nepasakė, kad savęs padovanojimas Urantijoje yra užbaigtas; tiktai Tėvo nematomas buvimas iš tikrųjų paliudijo per Jėzaus Personalizuotą Derintoją, tardamas, “Tai mano mylimas Sūnus; klausykite jo[11].” Ir tai buvo išreikšta žodžiais, kad girdėtų ir šie trys apaštalai.
1955 158:3.5 After this celestial visitation Jesus sought to know his Father’s will and decided to pursue the mortal bestowal to its natural end. This was the significance of the transfiguration to Jesus. To the three apostles it was an event marking the entrance of the Master upon the final phase of his earth career as the Son of God and the Son of Man.
2004 158:3.5 Po šito dangiškųjų būtybių apsilankymo Jėzus stengėsi sužinoti savojo Tėvo valią ir nusprendė savęs padovanojimą mirtingojo pavidalu vykdyti iki natūralios pabaigos. Tokia buvo transfigūracijos prasmė Jėzui. Šiems trims apaštalams tai buvo toks įvykis, kuris pažymėjo, kad Mokytojas įžengė į savo žemiškosios karjeros kaip Dievo Sūnus ir Žmogaus Sūnus baigiamąją fazę.
1955 158:3.6 After the formal visitation of Gabriel and the Father Melchizedek, Jesus held informal converse with these, his Sons of ministry, and communed with them concerning the affairs of the universe.
2004 158:3.6 Po oficialaus pabendravimo su Gabrieliu ir Tėvu Melkizedeku, Jėzus su šitais, savo tarnystės Sūnumis, toliau bendravo neoficialiai, ir atvirai su jais aptarė visatos reikalus.
4. THE EPILEPTIC BOY
4. EPILEPTIKAS BERNIUKAS
1955 158:4.1 It was shortly before breakfast time on this Tuesday morning when Jesus and his companions arrived at the apostolic camp. As they drew near, they discerned a considerable crowd gathered around the apostles and soon began to hear the loud words of argument and disputation of this group of about fifty persons, embracing the nine apostles and a gathering equally divided between Jerusalem scribes and believing disciples who had tracked Jesus and his associates in their journey from Magadan.
2004 158:4.1 Buvo prieš pat pusryčių metą šito antradienio rytą, kada Jėzus ir jo bendražygiai atvyko prie apaštalų stovyklos. Jiems priartėjus, jie pamatė didžiulį būrį, susirinkusį aplink apaštalus, ir netrukus ėmė girdėti garsius ginčo ir diskusijų žodžius, tariamus šitos maždaug iš penkiasdešimties asmenų susidedančios grupės, kurioje buvo devyni apaštalai ir sambūris, po lygiai pasidalinęs tarp Jeruzalės raštininkų ir tikinčiųjų mokinių, kurie buvo atsekę paskui Jėzų ir jo pagalbininkus jų kelionės iš Magadano metu[12].
1955 158:4.2 Although the crowd engaged in numerous arguments, the chief controversy was about a certain citizen of Tiberias who had arrived the preceding day in quest of Jesus. This man, James of Safed, had a son about fourteen years old, an only child, who was severely afflicted with epilepsy. In addition to this nervous malady this lad had become possessed by one of those wandering, mischievous, and rebellious midwayers who were then present on earth and uncontrolled, so that the youth was both epileptic and demon-possessed.
2004 158:4.2 Nors minia buvo įsivėlusi į daugelį ginčų, bet pagrindinis nesutarimas buvo dėl Tiberijaus kažkokio gyventojo, kuris ieškodamas Jėzaus buvo atvykęs prieš vieną dieną. Šitas vyras, Jokūbas iš Safedo, turėjo maždaug keturiolikos metų sūnų, vienintelį vaiką, kuris labai smarkiai kentėjo nuo epilepsijos. Priedo prie šio nervinio negalavimo, šitą vaikį buvo apsėdusi viena iš tų klajojančių, piktų, ir maištingų tarpinių būtybių, kurios tais laikais buvo žemėje ir buvo nekontroliuojamos, taigi jaunuolis buvo tiek epileptikas, tiek ir demono apsėstas.
1955 158:4.3 For almost two weeks this anxious father, a minor official of Herod Antipas, had wandered about through the western borders of Philip’s domains, seeking Jesus that he might entreat him to cure this afflicted son. And he did not catch up with the apostolic party until about noon of this day when Jesus was up on the mountain with the three apostles.
2004 158:4.3 Beveik dvi savaites šitas sunerimęs tėvas, Erodo Antipo žemesniojo rango pareigūnas, klajojo prie Pilypo valdų vakarinių sienų ieškodamas Jėzaus, kad galėtų išmelsti jį išgydyti šitą negaluojantį sūnų. Ir apaštališkąją grupę jis pasivijo tiktai tos dienos vidurdienį, kada Jėzus su šiais trimis apaštalais buvo viršuje ant kalno.
1955 158:4.4 The nine apostles were much surprised and considerably perturbed when this man, accompanied by almost forty other persons who were looking for Jesus, suddenly came upon them. At the time of the arrival of this group the nine apostles, at least the majority of them, had succumbed to their old temptation—that of discussing who should be greatest in the coming kingdom; they were busily arguing about the probable positions which would be assigned the individual apostles. They simply could not free themselves entirely from the long-cherished idea of the material mission of the Messiah. And now that Jesus himself had accepted their confession that he was indeed the Deliverer—at least he had admitted the fact of his divinity—what was more natural than that, during this period of separation from the Master, they should fall to talking about those hopes and ambitions which were uppermost in their hearts. And they were engaged in these discussions when James of Safed and his fellow seekers after Jesus came upon them.
2004 158:4.4 Devyni apaštalai labai nustebo ir smarkiai sunerimo, kada šitas vyras, lydimas beveik keturiasdešimties kitų asmenų, kurie taip pat ieškojo Jėzaus, netikėtai atėjo pas juos. Šitos grupės atvykimo metu šie devyni apaštalai, bent jau didžioji jų dalis, pasidavė savo senai pagundai—aptarti tai, kas ateinančioje karalystėje turėtų būti didžiausias; jie energingai ginčijosi dėl galimų vietų, kurios bus paskirtos atskiriems apaštalams. Jie tiesiog negalėjo iki galo išsivaduoti iš ilgai puoselėtos idėjos apie Mesijo materialią misiją. Ir dabar, kada Jėzus pats buvo pritaręs jų išpažinimui, kad jis iš tikrųjų yra Išvaduotojas—bent jau jis pripažino savo dieviškumo faktą—kas galėjo būti natūraliau, per šitą atsiskyrimo nuo Mokytojo laikotarpį, negu tai, kad jie imtų aptarinėti tas viltis ir siekius, apie kuriuos jie pirmiausia pagalvoja. Ir jie buvo įsitraukę į šitas diskusijas, kada Jokūbas iš Safedo ir kiti žmonės, drauge su juo ieškantys Jėzaus, atėjo pas juos.
1955 158:4.5 Andrew stepped up to greet this father and his son, saying, “Whom do you seek?” Said James: “My good man, I search for your Master. I seek healing for my afflicted son. I would have Jesus cast out this devil that possesses my child.” And then the father proceeded to relate to the apostles how his son was so afflicted that he had many times almost lost his life as a result of these malignant seizures.
2004 158:4.5 Andriejus išėjo į priekį, kad pasveikintų šitą tėvą ir jo sūnų, ir paklausė, “Ko tu ieškai?” Jokūbas atsakė: “Mano gerasis žmogau, aš ieškau jūsų Mokytojo. Aš stengiuosi dėl to, kad būtų išgydytas mano kenčiantis sūnus. Aš norėčiau, kad Jėzus išvarytų šitą velnią, kuris yra apsėdęs mano sūnų.” Ir tada tėvas apaštalams toliau aiškino, kaip jo sūnus šitaip kankinasi, kad dėl šitų žalingų priepuolių daug kartų buvo jau beveik praradęs savo gyvybę.
1955 158:4.6 As the apostles listened, Simon Zelotes and Judas Iscariot stepped into the presence of the father, saying: “We can heal him; you need not wait for the Master’s return. We are ambassadors of the kingdom; no longer do we hold these things in secret. Jesus is the Deliverer, and the keys of the kingdom have been delivered to us.” By this time Andrew and Thomas were in consultation at one side. Nathaniel and the others looked on in amazement; they were all aghast at the sudden boldness, if not presumption, of Simon and Judas. Then said the father: “If it has been given you to do these works, I pray that you will speak those words which will deliver my child from this bondage.” Then Simon stepped forward and, placing his hand on the head of the child, looked directly into his eyes and commanded: “Come out of him, you unclean spirit; in the name of Jesus obey me.” But the lad had only a more violent fit, while the scribes mocked the apostles in derision, and the disappointed believers suffered the taunts of these unfriendly critics.
2004 158:4.6 Apaštalams besiklausant, Simonas Uolusis ir Judas Iskarijotas priėjo prie šio tėvo, sakydami: “Išgydyti jį galime mes; tau nebūtina laukti, kol sugrįš Mokytojas. Mes esame karalystės ambasadoriai; šitų dalykų daugiau mes nebelaikome paslaptyje. Jėzus yra tas Išvaduotojas, o karalystės raktai buvo įteikti mums[13].” Iki šitos akimirkos Andriejus ir Tomas tarėsi vienoje pusėje. Natanielius ir kiti žvelgė nustebę; jie buvo apimti siaubo dėl šitokio netikėto Simono ir Judo drąsumo, jeigu ne įžulumo. Tuomet tarė šis tėvas: “Jeigu jums buvo duota atlikti šiuos darbus, tai aš meldžiu jus, pasakykite tuos žodžius, kurie mano vaiką iš šitos vergystės išlaisvins.” Tada Simonas išėjo į priekį ir, uždėjęs savo ranką ant vaiko galvos, pažvelgė tiesiai į jo akis ir įsakė: “Išeik iš jo, tu nešvari dvasia; Jėzaus vardu paklusk man.” Bet vaikinas patyrė tik dar aštresnį priepuolį, tuo tarpu raštininkai iš apaštalų juokėsi su panieka, o nusivylę tikintieji kentėjo dėl šitų nedraugiškų kritikų patyčių.[14]
1955 158:4.7 Andrew was deeply chagrined at this ill-advised effort and its dismal failure. He called the apostles aside for conference and prayer. After this season of meditation, feeling keenly the sting of their defeat and sensing the humiliation resting upon all of them, Andrew sought, in a second attempt, to cast out the demon, but only failure crowned his efforts. Andrew frankly confessed defeat and requested the father to remain with them overnight or until Jesus’ return, saying: “Perhaps this sort goes not out except by the Master’s personal command.”
2004 158:4.7 Andriejus labai nusiminė dėl šitų neišmintingų pastangų ir dėl to, kad jos visiškai sužlugo. Jis pasikvietė apaštalus į šalį pasitarti ir pasimelsti. Po šitos meditacijos, giliai jausdamas apaštalų pralaimėjimo kartėlį ir suvokdamas pažeminimą, krentantį ant jų visų, Andriejus stengėsi, antruoju mėginimu, demoną išvaryti, bet jo pastangos irgi baigėsi nesėkme. Andriejus atvirai pripažino pralaimėjimą ir paprašė, jog šis tėvas pasiliktų su jais per naktį arba iki sugrįš Jėzus, sakydamas: “Galbūt šitoji rūšis išeina tiktai asmeniškai Mokytojui įsakius.”
1955 158:4.8 And so, while Jesus was descending the mountain with the exuberant and ecstatic Peter, James, and John, their nine brethren likewise were sleepless in their confusion and downcast humiliation. They were a dejected and chastened group. But James of Safed would not give up. Although they could give him no idea as to when Jesus might return, he decided to stay on until the Master came back.
2004 158:4.8 Ir tokiu būdu, tuo metu, kada Jėzus drauge su Petru, Jokūbu, ir Jonu, kurie buvo puikiai nusiteikę ir buvo ekstazės būsenoje, leidosi nuo kalno, jų devyni sielos broliai lygiai taip pat nemiegojo, būdami pasimetę ir jausdami slegiantį pažeminimą. Jie buvo prislėgta ir nubausta grupė. Bet Jokūbas iš Safedo nepasidavė. Nors jie negalėjo jam nieko pasakyti, kada galėtų sugrįžti Jėzus, bet jis nusprendė pasilikti tol, kol sugrįš Mokytojas.
5. JESUS HEALS THE BOY
5. JĖZUS BERNIUKĄ IŠGYDO
1955 158:5.1 As Jesus drew near, the nine apostles were more than relieved to welcome him, and they were greatly encouraged to behold the good cheer and unusual enthusiasm which marked the countenances of Peter, James, and John. They all rushed forward to greet Jesus and their three brethren. As they exchanged greetings, the crowd came up, and Jesus asked, “What were you disputing about as we drew near?” But before the disconcerted and humiliated apostles could reply to the Master’s question, the anxious father of the afflicted lad stepped forward and, kneeling at Jesus’ feet, said: “Master, I have a son, an only child, who is possessed by an evil spirit. Not only does he cry out in terror, foam at the mouth, and fall like a dead person at the time of seizure, but oftentimes this evil spirit which possesses him rends him in convulsions and sometimes has cast him into the water and even into the fire. With much grinding of teeth and as a result of many bruises, my child wastes away. His life is worse than death; his mother and I are of a sad heart and a broken spirit. About noon yesterday, seeking for you, I caught up with your disciples, and while we were waiting, your apostles sought to cast out this demon, but they could not do it. And now, Master, will you do this for us, will you heal my son?”
2004 158:5.1 Kada Jėzus prisiartino, tada devyni apaštalai pajuto daugiau negu palengvėjimą, kad pasveikintų jį, ir juos smarkiai padrąsino tai, kad jie pastebėjo gerą nuotaiką ir neįprastą entuziazmą, kuris atsispindėjo Petro, Jokūbo, ir Jono veidų išraiškoje. Jie visi nulėkė pirmyn pasisveikinti su Jėzumi ir savo trimis sielos broliais. Jiems besisveikinant, prisiartino minia, ir Jėzus paklausė, “Dėl ko gi jūs ginčijotės tuo metu, kada mes ėjome artyn?” Bet anksčiau negu sunerimę ir pažeminti apaštalai galėjo atsakyti į Mokytojo klausimą, kenčiančio vaiko pergyvenantis tėvas išėjo į priekį ir atsiklaupęs prie Jėzaus kojų, tarė: “Mokytojau, aš turiu sūnų, vienintelį vaiką, kurį apsėdo bloga dvasia. Jis ne tik iš tikrųjų verkia iš siaubo, ne tik putoja iš burnos, ir krenta kaip negyvas žmogus priepuolio metu, bet dažnai šita bloga dvasia, kuri jį apsėdo, drasko jį traukuliais, o kartais įmeta jį į vandenį ir netgi į ugnį[15]. Smarkiai grieždamas dantimis ir dėl daugelio susitrenkimų, mano vaikas nyksta. Jo gyvenimas yra blogesnis už mirtį; jo motina ir aš esame nusiminę ir sugniuždyti dvasioje. Vakar apie pusiaudienį, ieškodamas tavęs, aš pasivijau tavuosius mokinius, ir tuo metu, kada mes laukėme, tavo apaštalai stengėsi šitą demoną išvaryti, bet šito padaryti jie nepajėgė. Ir dabar, Mokytojau, ar tu mums šitą padarysi, ar tu išgydysi mano sūnų?”[16]
1955 158:5.2 When Jesus had listened to this recital, he touched the kneeling father and bade him rise while he gave the near-by apostles a searching survey. Then said Jesus to all those who stood before him: “O faithless and perverse generation, how long shall I bear with you? How long shall I be with you? How long ere you learn that the works of faith come not forth at the bidding of doubting unbelief?” And then, pointing to the bewildered father, Jesus said, “Bring hither your son.” And when James had brought the lad before Jesus, he asked, “How long has the boy been afflicted in this way?” The father answered, “Since he was a very young child.” And as they talked, the youth was seized with a violent attack and fell in their midst, gnashing his teeth and foaming at the mouth. After a succession of violent convulsions he lay there before them as one dead. Now did the father again kneel at Jesus’ feet while he implored the Master, saying: “If you can cure him, I beseech you to have compassion on us and deliver us from this affliction.” And when Jesus heard these words, he looked down into the father’s anxious face, saying: “Question not my Father’s power of love, only the sincerity and reach of your faith. All things are possible to him who really believes.” And then James of Safed spoke those long-to-be-remembered words of commingled faith and doubt, “Lord, I believe. I pray you help my unbelief.”
2004 158:5.2 Kada Jėzus išklausė šitą pasakojimą, tada jis palietė klūpantį tėvą ir paprašė jį atsistoti, tuo pačiu metu tiriančiai apžvelgdamas netoli stovinčius apaštalus. Tada Jėzus tarė visiems tiems, kurie stovėjo prieš jį: “O netikinti ir iškrypusi karta, kiek dar ilgai man reikės taikstytis su jumis? Kiek dar ilgai aš būsiu su jumis? Kiek dar praeis laiko iki jūs išmoksite, jog įtikėjimo stebuklų nebūna paliepus abejojančiam netikėjimui?” Ir tada, rodydamas į pasimetusį tėvą, Jėzus tarė: “Atvesk savo sūnų čia[17].” Ir kada Jokūbas vaikinuką atvedė prie Jėzaus, tada šis paklausė: “Kiek laiko berniukas šitaip kankinasi?” Tėvas atsakė, “Nuo tada, kada buvo dar visai mažas.” Ir jiems besišnekant, berniuką ištiko labai smarkus priepuolis, ir jis nugriuvo prie jų, grieždamas dantimis ir apsipildamas putomis iš burnos[18]. Po vienas po kito ėjusių stiprių traukulių jis gulėjo ten prieš juos kaip negyvas. Dabar tėvas vėl atsiklaupė prie Jėzaus kojų ir tuo pačiu metu maldavo Mokytoją, sakydamas: “Jeigu tu gali jį išgydyti, tai aš meldžiu tave pasigailėti mūsų ir išvaduoti mus iš šitos kančios.” Ir kada Jėzus išgirdo šituos žodžius, tada jis pažvelgė žemyn į šio tėvo labai trokštantį veidą, tardamas: “Abejok ne manojo Tėvo meilės galia, o tiktai savojo įtikėjimo nuoširdumu ir gilumu[19]. Viskas yra įmanoma tam, kuris iš tikrųjų tiki[20].“ Ir tada Jokūbas iš Safedo ištarė tuos žodžius, kuriuose susimaišė įtikėjimas ir abejonės, žodžius, kurie buvo įsiminti ilgam, “Viešpatie, aš tikiu. Aš meldžiu tave, padėk mano netikėjimui[21].”
1955 158:5.3 When Jesus heard these words, he stepped forward and, taking the lad by the hand, said: “I will do this in accordance with my Father’s will and in honor of living faith. My son, arise! Come out of him, disobedient spirit, and go not back into him.” And placing the hand of the lad in the hand of the father, Jesus said: “Go your way. The Father has granted the desire of your soul.” And all who were present, even the enemies of Jesus, were astonished at what they saw.
2004 158:5.3 Kada Jėzus išgirdo šituos žodžius, tada jis išėjo į priekį ir, paėmęs berniuką už rankos, tarė: “Aš tikrai tą padarysiu sutinkamai su savojo Tėvo valia ir gyvojo įtikėjimo garbei. Mano sūnau, kelkis! Išeik iš jo, nepaklusnioji dvasia, ir nebesugrįžk į jį[22].” Ir įdėdamas berniuko ranką į tėvo ranką, Jėzus tarė: “Eikite savo keliu. Tėvas patenkino tavo sielos troškimą.” Ir visus tuos, kurie dalyvavo, net ir Jėzaus priešus, pritrenkė tai, ką jie pamatė.
1955 158:5.4 It was indeed a disillusionment for the three apostles who had so recently enjoyed the spiritual ecstasy of the scenes and experiences of the transfiguration, so soon to return to this scene of the defeat and discomfiture of their fellow apostles. But it was ever so with these twelve ambassadors of the kingdom. They never failed to alternate between exaltation and humiliation in their life experiences.
2004 158:5.4 Šiems trims apaštalams, kurie taip neseniai buvo patyrę transfigūracijos scenų ir patyrimų dvasinę ekstazę, iš tiesų buvo nusivylimas, šitaip greitai sugrįžti į šitą savo bičiulių apaštalų pralaimėjimo ir planų žlugimo sceną. Bet šitiems dvylikai karalystės ambasadorių visą laiką taip buvo. Savo gyvenimo patyrimuose jie visada pakaitomis nuolat patirdavo tai dvasinį pakilimą, tai pažeminimą.
1955 158:5.5 This was a true healing of a double affliction, a physical ailment and a spirit malady. And the lad was permanently cured from that hour. When James had departed with his restored son, Jesus said: “We go now to Caesarea-Philippi; make ready at once.” And they were a quiet group as they journeyed southward while the crowd followed on behind.
2004 158:5.5 Tai buvo dvigubos ligos, fizinio susirgimo ir dvasinio negalavimo, tikras išgydymas. Ir nuo tos valandos berniukas buvo visiškai sveikas. Kada Jokūbas su savo išgydytu sūnumi išvyko, tada Jėzus pasakė: “Mes dabar eisime į Pilypo-Cezarėją; susiruoškite tuoj pat.” Ir tylėdama apaštališkoji grupė keliavo į pietus, tuo tarpu minia sekė iš paskos.
6. IN CELSUS’ GARDEN
6. CELSO SODE
1955 158:6.1 They remained overnight with Celsus, and that evening in the garden, after they had eaten and rested, the twelve gathered about Jesus, and Thomas said: “Master, while we who tarried behind still remain ignorant of what transpired up on the mountain, and which so greatly cheered our brethren who were with you, we crave to have you talk with us concerning our defeat and instruct us in these matters, seeing that those things which happened on the mountain cannot be disclosed at this time.”
2004 158:6.1 Nakčiai jie pasiliko pas Celsą, ir tą vakarą sode, pavalgę ir pailsėję, šie dvylika susirinko prie Jėzaus, ir Tomas tarė: “Mokytojau, nors mes tie, kurie laukėme čia vis dar nežinome, kas vyko ant to kalno, ir kas taip smarkiai pakėlė mūsų sielos brolių, kurie buvo drauge su tavimi, nuotaiką, bet mes norime, kad tu su mumis pasikalbėtum apie mūsų pralaimėjimą ir mus pamokytum apie šituos reikalus, nes matome, jog tų dalykų, kurie įvyko ant to kalno, šiuo metu atkleisti negalima[23].”
1955 158:6.2 And Jesus answered Thomas, saying: “Everything which your brethren heard on the mountain shall be revealed to you in due season. But I will now show you the cause of your defeat in that which you so unwisely attempted. While your Master and his companions, your brethren, ascended yonder mountain yesterday to seek for a larger knowledge of the Father’s will and to ask for a richer endowment of wisdom effectively to do that divine will, you who remained on watch here with instructions to strive to acquire the mind of spiritual insight and to pray with us for a fuller revelation of the Father’s will, failed to exercise the faith at your command but, instead, yielded to the temptation and fell into your old evil tendencies to seek for yourselves preferred places in the kingdom of heaven—the material and temporal kingdom which you persist in contemplating. And you cling to these erroneous concepts in spite of the reiterated declaration that my kingdom is not of this world.
2004 158:6.2 Ir Jėzus atsakė Tomui, tardamas: “Viskas, ką jūsų sielos broliai išgirdo ant kalno, deramu laiku tikrai jums bus atskleista. Bet dabar aš jums iš tiesų parodysiu jūsų pralaimėjimo priežastį, kada jūs stengėtės padaryti tai, ko taip neišmintingai ėmėtės. Tuo metu, kada jūsų Mokytojas ir jo palydovai, jūsų sielos broliai, vakar kopė į netoli esantį kalną, tikėdamiesi gauti daugiau žinių apie Tėvo valią ir paprašyti didesnio išminties apdovanojimo veiksmingai vykdyti šitą dieviškąją valią, tai jūs tie, kurie likote budėti čia turėdami nurodymus stengtis įgyti dvasinės įžvalgos protą ir melstis su mumis už gilesnį Tėvo valios atskleidimą, nepademonstravote savojo įtikėjimo, kurį turite, bet vietoje to, jūs nusileidote pagundai ir pasidavėte savo seniems blogio polinkiams, siekdami gauti sau pageidaujamas vietas dangaus karalystėje—materialioje ir žemiškoje karalystėje, apie kurią jūs taip atkakliai mąstote. Ir jūs laikotės šitų klaidingų sampratų, nežiūrint nuolat kartojamo pareiškimo, jog manoji karalystė yra ne iš šito pasaulio[24].
1955 158:6.3 “No sooner does your faith grasp the identity of the Son of Man than your selfish desire for worldly preferment creeps back upon you, and you fall to discussing among yourselves as to who should be greatest in the kingdom of heaven, a kingdom which, as you persist in conceiving it, does not exist, nor ever shall. Have not I told you that he who would be greatest in the kingdom of my Father’s spiritual brotherhood must become little in his own eyes and thus become the server of his brethren? Spiritual greatness consists in an understanding love that is Godlike and not in an enjoyment of the exercise of material power for the exaltation of self. In what you attempted, in which you so completely failed, your purpose was not pure. Your motive was not divine. Your ideal was not spiritual. Your ambition was not altruistic. Your procedure was not based on love, and your goal of attainment was not the will of the Father in heaven.
2004 158:6.3 “Vos tik jūsų įtikėjimas iš tiesų pradeda suvokti Žmogaus Sūnaus tapatybę, kai jūsų savanaudiškas pasaulietiškų privilegijų troškimas vėl į jus įsismelkia, ir jūs pradedate tarpusavyje diskutuoti apie tai, kas dangaus karalystėje iš tikrųjų turėtų būti didžiausias, tokioje karalystėje, kokios, kaip jūs ir toliau atkakliai ją suvokiate, nėra, ir kokios nebus niekada. Argi aš jums nesakiau, jog tas, kuris būtų didžiausias manojo Tėvo dvasinės brolystės karalystėje, savo akyse turi tapti mažas ir šitokiu būdu turi tapti savo sielos brolių tarnu? Dvasinę didybę sudaro supratinga meilė, kuri yra panaši į Dievo meilę, o ne pasitenkinimas dėl to, jog yra panaudojama materiali valdžia savojo aš išaukštinimui[25]. Tuo, ką jūs pamėginote padaryti, ir kas jums taip visiškai nepasisekė, jūs siekėte tokio tikslo, kuris nebuvo tyras. Jūsų motyvas nebuvo dieviškas. Jūsų idealas nebuvo dvasinis. Jūsų troškimas nebuvo altruistinis. Jūsų veiksmas nebuvo grindžiamas meile, ir jūsų laimėjimo tikslas nebuvo Tėvo danguje valia.
1955 158:6.4 “How long will it take you to learn that you cannot time-shorten the course of established natural phenomena except when such things are in accordance with the Father’s will? nor can you do spiritual work in the absence of spiritual power. And you can do neither of these, even when their potential is present, without the existence of that third and essential human factor, the personal experience of the possession of living faith. Must you always have material manifestations as an attraction for the spiritual realities of the kingdom? Can you not grasp the spirit significance of my mission without the visible exhibition of unusual works? When can you be depended upon to adhere to the higher and spiritual realities of the kingdom regardless of the outward appearance of all material manifestations?”
2004 158:6.4 “Kiek jums dar reikės laiko, jog įsisavintumėte tai, kad jūs negalite paspartinti nustatytų natūralių reiškinių vystymosi laiko tėkmės, išskyrus tuos atvejus, kada tokie dalykai atitinka Tėvo valią? taip pat jūs negalite atlikti ir dvasinio darbo neturėdami dvasinės galios. Ir jūs negalite atlikti nė vieno iš šitų dalykų, net ir tada, kada jų potencialas yra, jeigu neegzistuoja tas trečiasis ir esminis žmogiškasis faktorius, asmeninis gyvojo įtikėjimo patyrimas. Ar jums visada yra būtini materialūs pasireiškimai kaip potraukis į karalystės dvasines realybes? Argi jūs negalite suvokti manosios misijos dvasinės prasmės be nepaprastų darbų matomo pademonstravimo? Kada gi jumis bus galima pasitikėti dėl to, kad jūs laikysitės karalystės aukščiausiųjų ir dvasinių realybių neatsižvelgiant į kokių nors materialių pasireiškimų išorinę regimybę?”
1955 158:6.5 When Jesus had thus spoken to the twelve, he added: “And now go to your rest, for on the morrow we return to Magadan and there take counsel concerning our mission to the cities and villages of the Decapolis. And in the conclusion of this day’s experience, let me declare to each of you that which I spoke to your brethren on the mountain, and let these words find a deep lodgment in your hearts: The Son of Man now enters upon the last phase of the bestowal. We are about to begin those labors which shall presently lead to the great and final testing of your faith and devotion when I shall be delivered into the hands of the men who seek my destruction. And remember what I am saying to you: The Son of Man will be put to death, but he shall rise again.”
2004 158:6.5 Kada Jėzus šitą pasakė šiems dvylikai, tada jis pridūrė: “O dabar eikite ilsėtis, nes rytoj mes grįžtame į Magadaną ir ten aptarsime savo misiją į Dekapolio miestus ir kaimus. O apibendrinant šitos dienos patyrimą, leiskite man kiekvienam iš jūsų pareikšti tai, apie ką aš kalbėjausi su jūsų sielos broliais ant kalno, ir tegul šitie žodžiai įkrenta giliai į jūsų širdį: Žmogaus Sūnus dabar pradeda savęs padovanojimo paskutinįjį etapą. Netrukus mes pradėsime tokius darbus, dėl kurių neužilgo jums teks patirti savojo įtikėjimo ir atsidavimo didžiulį ir baigiamąjį išbandymą, kada aš tikrai būsiu atiduotas į siekiančių mane sunaikinti žmonių rankas. Ir prisiminkite tai, ką aš jums sakau: Žmogaus Sūnus bus nužudytas, bet jis tikrai vėl prisikels[26].”
1955 158:6.6 They retired for the night, sorrowful. They were bewildered; they could not comprehend these words. And while they were afraid to ask aught concerning what he had said, they did recall all of it subsequent to his resurrection.
7. PETER’S PROTEST
7. PETRO PROTESTAS
1955 158:7.1 Early this Wednesday morning Jesus and the twelve departed from Caesarea-Philippi for Magadan Park near Bethsaida-Julias. The apostles had slept very little that night, so they were up early and ready to go. Even the stolid Alpheus twins had been shocked by this talk about the death of Jesus. As they journeyed south, just beyond the Waters of Merom they came to the Damascus road, and desiring to avoid the scribes and others whom Jesus knew would presently be coming along after them, he directed that they go on to Capernaum by the Damascus road which passes through Galilee. And he did this because he knew that those who followed after him would go on down over the east Jordan road since they reckoned that Jesus and the apostles would fear to pass through the territory of Herod Antipas. Jesus sought to elude his critics and the crowd which followed him that he might be alone with his apostles this day.
2004 158:7.1 Ankstyvą šito trečiadienio rytą Jėzus ir šie dvylika iš Pilypo-Cezarėjos išvyko į Magadano Parką netoli Julijaus-Betsaidos. Tą naktį apaštalai miegojo nedaug, taigi jie atsikėlė anksti ir pasirengė eiti. Šitas pokalbis apie Jėzaus mirtį pritrenkė net ir pasyvius Alfiejaus dvynius. Jiems keliaujant į pietus, iškart už Merono Vandenų jie priėjo Damasko kelią, ir norėdamas išvengti raštininkų ir kitų, kurie, kaip žinojo Jėzus, netrukus ims jų ieškoti, jis nurodė, kad toliau į Kapernaumą jie eitų Damasko keliu, kuris veda per Galilėją. Ir jis tikrai šitą padarė dėl to, nes žinojo, jog tie, kurie seka jam iš paskos, eis tolyn į šiaurę rytiniu Jordano keliu, kadangi jie manė, kad Jėzus ir apaštalai bijos eiti per Erodo Antipo teritoriją. Jėzus stengėsi išvengti savo kritikų ir tos minios, kuri sekė paskui jį, kad šitą dieną galėtų pabūti vienas su savo apaštalais.
1955 158:7.2 They traveled on through Galilee until well past the time for their lunch, when they stopped in the shade to refresh themselves. And after they had partaken of food, Andrew, speaking to Jesus, said: “Master, my brethren do not comprehend your deep sayings. We have come fully to believe that you are the Son of God, and now we hear these strange words about leaving us, about dying. We do not understand your teaching. Are you speaking to us in parables? We pray you to speak to us directly and in undisguised form.”
2004 158:7.2 Jie keliavo toliau per Galilėją tol, kol buvo gerokai praėjęs laikas jų vidurdienio valgiui, kada sustojo tam, kad pasistiprintų šešėlyje. Ir vėliau, kada jie pavalgė, Andriejus, kreipdamasis į Jėzų, tarė: “Mokytojau, mano sielos broliai nesupranta tavo gilių posakių. Mes visiškai patikėjome, jog tu esi Dievo Sūnus, o dabar mes girdime šituos keistus žodžius apie tai, jog tu mus paliksi, jog mirsi. Mes nesuprantame tavojo mokymo. Ar tu mums kalbi parabolėmis? Mes meldžiame tave, kad tu su mumis kalbėtum tiesiai ir neužmaskuota forma.”
1955 158:7.3 In answer to Andrew, Jesus said: “My brethren, it is because you have confessed that I am the Son of God that I am constrained to begin to unfold to you the truth about the end of the bestowal of the Son of Man on earth. You insist on clinging to the belief that I am the Messiah, and you will not abandon the idea that the Messiah must sit upon a throne in Jerusalem; wherefore do I persist in telling you that the Son of Man must presently go to Jerusalem, suffer many things, be rejected by the scribes, the elders, and the chief priests, and after all this be killed and raised from the dead. And I speak not a parable to you; I speak the truth to you that you may be prepared for these events when they suddenly come upon us.” And while he was yet speaking, Simon Peter, rushing impetuously toward him, laid his hand upon the Master’s shoulder and said: “Master, be it far from us to contend with you, but I declare that these things shall never happen to you.”
2004 158:7.3 Atsakydamas Andriejui, Jėzus pasakė: “Mano sielos broliai, būtent tai, kad jūs išpažinote, jog aš esu Dievo Sūnus, mane ir suvaržo, jog imčiau jums atskleisti tiesą apie Žmogaus Sūnaus savęs padovanojimo žemėje pabaigą. Jūs atkakliai tebesilaikote tokio tikėjimo, jog aš esu Mesijas, ir nenorite atsisakyti tokios idėjos, jog Mesijas turi užimti sostą Jeruzalėje; dėl to aš ir toliau jums sakau, jog Žmogaus Sūnus netrukus turi eiti į Jeruzalę, daug ką iškentėti, būti atstumtas raštininkų, senolių, ir vyriausiųjų šventikų, ir po viso šito turi būti nužudytas ir iš mirusiųjų turi prisikelti. Ir jums aš kalbu ne parabole; aš jums sakau tiesą, kad šitiems įvykiams galėtumėte pasirengti, kada jie netikėtai mus užgrius.” Ir nors jis dar tebekalbėjo, bet Petras energingai žengė prie jo, uždėjo savo ranką ant Mokytojo peties, ir tarė: “Mokytojau, mes visiškai nenorime su tavimi ginčytis, bet aš pareiškiu, jog šito tikrai tau niekada neatsitiks[29].”[30]
1955 158:7.4 Peter spoke thus because he loved Jesus; but the Master’s human nature recognized in these words of well-meant affection the subtle suggestion of temptation that he change his policy of pursuing to the end his earth bestowal in accordance with the will of his Paradise Father. And it was because he detected the danger of permitting the suggestions of even his affectionate and loyal friends to dissuade him, that he turned upon Peter and the other apostles, saying: “Get you behind me. You savor of the spirit of the adversary, the tempter. When you talk in this manner, you are not on my side but rather on the side of our enemy. In this way do you make your love for me a stumbling block to my doing the Father’s will. Mind not the ways of men but rather the will of God.”
2004 158:7.4 Petras šitą pasakė, nes Jėzų jis mylėjo; bet Mokytojo žmogiškoji prigimtis šituose geranoriškuose meilės žodžiuose suvokė klastingą pagundos užuominą, kad jis pakeistų savąją nuostatą dėl to, jog iki galo įvykdytų žemiškąjį savęs padovanojimą sutinkamai su Rojaus Tėvo valia. Ir būtent dėl to, kad jis pastebėjo tą pavojų, jeigu jis leistųsi net ir dėl jį mylinčių ir ištikimų draugų užuominos atsisakyti savosios nuostatos, jis atsisuko į Petrą ir kitus apaštalus, tardamas: “Stokis už manęs. Tu priešininko dvasios gelbėtojau, gundytojau. Kada tu kalbi šitaip, tada tu esi ne mano pusėje, tada tu greičiau esi mūsų priešų pusėje. Šitokiu būdu tu iš tikrųjų savąją meilę man paverti didžiuliu kliuviniu vykdant Tėvo valią. Galvokite ne apie žmonių kelius, bet geriau apie Dievo valią[31].”
1955 158:7.5 After they had recovered from the first shock of Jesus’ stinging rebuke, and before they resumed their journey, the Master spoke further: “If any man would come after me, let him disregard himself, take up his responsibilities daily, and follow me. For whosoever would save his life selfishly, shall lose it, but whosoever loses his life for my sake and the gospel’s, shall save it. What does it profit a man to gain the whole world and lose his own soul? What would a man give in exchange for eternal life? Be not ashamed of me and my words in this sinful and hypocritical generation, even as I will not be ashamed to acknowledge you when in glory I appear before my Father in the presence of all the celestial hosts. Nevertheless, many of you now standing before me shall not taste death till you see this kingdom of God come with power.”
2004 158:7.5 Kada jie atsitokėjo po pirminio šoko, išgirdę Jėzaus geliantį priekaištą, ir prieš jiems tęsiant kelionę, Jėzus kalbėjo toliau: “Jeigu bet kuris žmogus norėtų eiti paskui mane, tuomet tegul jis nekreipia dėmesio į save, tegul kasdien vykdo savo pareigas, ir tegul eina drauge su manimi[32]. Kadangi, kas beišsaugotų savąją gyvybę savanaudiškai, tas ją tikrai praras, bet kas beprarastų savąją gyvybę mano labui ir evangelijos labui, tas tikrai ją išsaugos[33]. Kokia gi iš to nauda žmogui, jeigu jis laimės visą pasaulį, bet praras savo paties sielą? Ką gi žmogus norėtų atiduoti už amžinąjį gyvenimą? Nesigėdykite manęs ir manųjų žodžių šitoje nuodėmingoje ir apgavikiškoje kartoje, net ir taip, kaip aš nesigėdysiu jus pripažinti tada, kada šlovėje pasirodysiu prieš savąjį Tėvą visų dangiškųjų gausybių akivaizdoje[34]. Nežiūrint šito, daugelis iš jūsų dabar stovinčių prieš mane, tikrai neparagaus mirties iki to meto, kada pamatys, kaip šitoji karalystė ateina su galia[35].”
1955 158:7.6 And thus did Jesus make plain to the twelve the painful and conflicting path which they must tread if they would follow him. What a shock these words were to these Galilean fishermen who persisted in dreaming of an earthly kingdom with positions of honor for themselves! But their loyal hearts were stirred by this courageous appeal, and not one of them was minded to forsake him. Jesus was not sending them alone into the conflict; he was leading them. He asked only that they bravely follow.
2004 158:7.6 Ir šitokiu būdu Jėzus iš tiesų šiems dvylikai paaiškino apie tą skausmingą ir keliantį prieštaravimus kelią, kuriuo jie turi žengti, jeigu jie tikrai nori eiti su juo. Koks šokas buvo šie žodžiai šitiems galilėjiečiams žvejams, kurie atkakliai svajojo apie tokią žemiškąją karalystę, kurioje garbingos vietos bus jiems! Bet jų ištikimas širdis šitas drąsus kreipimasis sujaudino, ir nė vienas iš jų negalvojo jo apleisti. Į šitą konfliktą Jėzus jų nesiuntė vienų; jis juos vedė. Jis prašė, kad tiktai jie eitų su juo drąsiai.
1955 158:7.7 Slowly the twelve were grasping the idea that Jesus was telling them something about the possibility of his dying. They only vaguely comprehended what he said about his death, while his statement about rising from the dead utterly failed to register in their minds. As the days passed, Peter, James, and John, recalling their experience upon the mount of the transfiguration, arrived at a fuller understanding of certain of these matters.
2004 158:7.7 Po truputį šie dvylika ėmė suvokti tą mintį, kad Jėzus jiems kažką sako apie savo mirties galimybę. Tai, ką jis jiems sakė apie savo mirtį, jie suvokė tiktai miglotai, tuo tarpu jo teiginio, kad iš mirusiųjų jis prisikels, jų protas visiškai neužfiksavo. Dienoms einant, Petras, Jokūbas, ir Jonas, prisimindami tai, ką patyrė ant transfigūracijos kalno, ėmė kai kuriuos iš šitų dalykų suprasti geriau.
1955 158:7.8 In all the association of the twelve with their Master, only a few times did they see that flashing eye and hear such swift words of rebuke as were administered to Peter and the rest of them on this occasion. Jesus had always been patient with their human shortcomings, but not so when faced by an impending threat against the program of implicitly carrying out his Father’s will regarding the remainder of his earth career. The apostles were literally stunned; they were amazed and horrified. They could not find words to express their sorrow. Slowly they began to realize what the Master must endure, and that they must go through these experiences with him, but they did not awaken to the reality of these coming events until long after these early hints of the impending tragedy of his latter days.
2004 158:7.8 Per šių dvylikos ir Mokytojo visą bendravimą, tiktai keletą kartų jie matė tokį užsiplieskimą jo akyse ir išgirdo tokius skubotus priekaišto žodžius, kaip šiuo atveju jie buvo išsakyti Petrui ir visiems kitiems. Jėzus visada buvo kantrus matydamas jų žmogiškuosius trūkumus, bet ne tada, kada tiesioginė grėsmė iškilo jo programai besąlygiškai vykdyti savojo Tėvo valią, kiek tai yra susiję su jo žemiškosios karjeros likusia dalimi. Apaštalai tiesiogine prasme buvo suakmenėję; jie buvo apstulbę ir apimti siaubo. Jie negalėjo rasti žodžių savo nusiminimui išreikšti. Palaipsniui jie ėmė suvokti, ką Mokytojas turės ištverti, ir kad per visus šituos patyrimus jie turi pereiti drauge su juo, bet šitų ateinančių įvykių tikrovė jų sąmonę realiai pasiekė tiktai tada, kada buvo praėję daug laiko nuo to momento, kada jis buvo užsiminęs apie besiartinančią savo paskutiniųjų dienų tragediją.
1955 158:7.9 In silence Jesus and the twelve started for their camp at Magadan Park, going by way of Capernaum. As the afternoon wore on, though they did not converse with Jesus, they talked much among themselves while Andrew talked with the Master.
2004 158:7.9 Tylėdami Jėzus ir šie dvylika ėmė keliauti į savo stovyklą Magadano Parke, eidami per Kapernaumą. Per visą popietę, nors su Jėzumi jie ir nesikalbėjo, bet jie daug šnekėjosi tarpusavyje, tuo tarpu Andriejus kalbėjosi su Mokytoju.
8. AT PETER’S HOUSE
8. PETRO NAMUOSE
1955 158:8.1 Entering Capernaum at twilight, they went by unfrequented thoroughfares directly to the home of Simon Peter for their evening meal. While David Zebedee made ready to take them across the lake, they lingered at Simon’s house, and Jesus, looking up at Peter and the other apostles, asked: “As you walked along together this afternoon, what was it that you talked about so earnestly among yourselves?” The apostles held their peace because many of them had continued the discussion begun at Mount Hermon as to what positions they were to have in the coming kingdom; who should be the greatest, and so on. Jesus, knowing what it was that occupied their thoughts that day, beckoned to one of Peter’s little ones and, setting the child down among them, said: “Verily, verily, I say to you, except you turn about and become more like this child, you will make little progress in the kingdom of heaven. Whosoever shall humble himself and become as this little one, the same shall become greatest in the kingdom of heaven. And whoso receives such a little one receives me. And they who receive me receive also Him who sent me. If you would be first in the kingdom, seek to minister these good truths to your brethren in the flesh. But whosoever causes one of these little ones to stumble, it would be better for him if a millstone were hanged about his neck and he were cast into the sea. If the things you do with your hands, or the things you see with your eyes give offense in the progress of the kingdom, sacrifice these cherished idols, for it is better to enter the kingdom minus many of the beloved things of life rather than to cling to these idols and find yourself shut out of the kingdom. But most of all, see that you despise not one of these little ones, for their angels do always behold the faces of the heavenly hosts.”
2004 158:8.1 Į Kapernaumą atėję temstant, jie gatvėmis, kuriose buvo retas praeivis, ėjo tiesiai į Simono Petro namus savo vakariniam valgiui. Tuo metu, kada Dovydas Zabediejus rengėsi juos perkelti per ežerą, jie laukė Simono namuose, ir Jėzus, pažvelgęs į Petrą ir į kitus apaštalus, paklausė: “Apie ką jūs taip energingai tarpusavyje šnekėjotės, kada šitą popietę ėjote drauge?” Apaštalai tylėjo, nes daugelis iš jų toliau tęsė diskusiją, pradėtą prie Hermono Kalno apie tai, kokias vietas jie turi užimti ateinančioje karalystėje; kas turi būti didžiausias, ir taip toliau. Jėzus, žinodamas, kokios mintys buvo juos apėmusios tą dieną, pasikvietė vieną iš Petro mažylių ir, pasisodinęs vaiką tarp jų, tarė: “Tikrai, tikrai aš jums sakau, jeigu tiktai jūs nepasikeisite ir netapsite panašūs į šitą vaikelį, tai jūs mažai tepažengsite į priekį dangaus karalystėje[36]. Kad ir kas iš tikrųjų nusižemins ir taps toks, kaip šitas mažylis, tas dangaus karalystėje tikrai taps didžiausias[37][38]. Ir kas tik šitaip priima tokį mažylį, tas priima mane[39]. O tie, kurie priima mane, taip pat priima ir Tą, kuris mane atsiuntė. Jeigu jūs norėtumėte būti pirmi karalystėje, tuomet stenkitės šitas gerąsias tiesas perteikti savo sielos broliams materialiame kūne[40]. Bet jeigu kas nors vieną iš šitų mažylių priverstų suklupti, tai tam būtų geriau, jeigu jam ant kaklo būtų užkabintas girnų akmuo ir būtų jis įmestas į jūrą[41]. Jeigu tie dalykai, kuriuos jūs atliekate savo rankomis, arba tie dalykai, kuriuos jūs matote savo akimis, trukdo žengti į priekį karalystėje, tuomet paaukokite šituos branginamus stabus, kadangi geriau įeiti į karalystę be daugelio mylimų dalykų negu toliau laikytis šitų stabų ir atsidurti už karalystės ribų[42]. Bet visų pirma žiūrėkite, kad neniekintumėte nė vieno iš šitų mažylių, nes jų angelai iš tiesų visada mato dangiškųjų gausybių veidus.”
1955 158:8.2 When Jesus had finished speaking, they entered the boat and sailed across to Magadan.
2004 158:8.2 Kada Jėzus baigė kalbėti, tada jie sulipo į valtį ir nuplaukė į kitą pusę į Magadaną.