© 2004 Urantijos Fondas
| Dokumentas 15. Septynios supervisatos |
Indeksas
Keli versija |
Dokumentas 17. Septynios Aukščiausiųjų Dvasių grupės |
16:0.1 ROJAUS Septynios Pagrindinės Dvasios yra Begalinės Dvasios pirminės asmenybės. Šituo septinkarčiu savęs padauginimo kūrybiniu veiksmu Begalinė Dvasia išnaudojo matematinių kombinacijų galimybes, kurios tik gali būti faktiškai egzistuojant Dievybės trims asmenims. Jeigu būtų buvę įmanoma sukurti didesnį skaičių Pagrindinių Dvasių, tai jos būtų sukurtos, bet yra tiktai septynios asociatyvios galimybės, ir tiktai septynios, neatskiriamos nuo trijų Dievybių. Ir tai paaiškina, kodėl visata yra valdoma septyniuose didžiuliuose skyriuose, ir kodėl skaičius septyni iš esmės yra bazinis jos organizavimui ir administravimui.
16:0.2 Šitokiu būdu Septynios Pagrindinės Dvasios yra kilusios ir gauna individualius bruožus iš tokių septynių panašumų:
16:0.3 1. Visuotinio Tėvo.
16:0.4 2. Amžinojo Sūnaus.
16:0.5 3. Begalinės Dvasios.
16:0.6 4. Tėvo ir Sūnaus.
16:0.7 5. Tėvo ir Dvasios.
16:0.8 6. Sūnaus ir Dvasios.
16:0.9 7. Tėvo, Sūnaus, ir Dvasios.
16:0.10 Mes labai mažai ką žinome apie Tėvo ir Sūnaus veiksmą kuriant Pagrindines Dvasias. Matomai jos buvo sukurtos asmeniniais Begalinės Dvasios veiksmais, bet mes buvome aiškiai mokomi, kad jų atsiradime dalyvavo tiek Tėvas, tiek Sūnus.
16:0.11 Dvasiniu charakteriu ir prigimtimi šitos Rojaus Septynios Dvasios yra kaip viena, bet visais kitais tapatybės aspektais jos yra labai nepanašios, o jų veiklos supervisatose rezultatai yra tokie, kad kiekvienos iš jų individualūs skirtumai yra neklystamai matomi. Didžiosios visatos septynių segmentų—ir net vienas su kitu susijusių išorinės erdvės segmentų—visus vėlesniuosius planus sąlygojo aukščiausios ir galutinės priežiūros šitų Septynių Pagrindinių Dvasių nedvasinis skirtingumas.
16:0.12 Pagrindinės Dvasios turi daug funkcijų, bet šiuo metu jų ypatinga sfera yra septynių supervisatų centrinė priežiūra. Kiekviena Pagrindinė Dvasia turi milžinišką jėgos koncentravimo būstinę, kuri lėtai skrieja aplink Rojaus periferiją, visada savo padėtį išlaikydama tiesiai prieš tą visatą, kurią tiesiogiai ir prižiūri, ir ties Rojaus specializuotu energijos kontrolės ir segmentinio energijos paskirstymo sukoncentravimo tašku. Bet kurios iš šių supervisatų radialinės ribų linijos iš tiesų sueina į prižiūrinčiosios Pagrindinės Dvasios Rojaus būstinę.
16:1.1 Bendrai Veikiantysis, Begalinė Dvasia, yra būtina tam, kad būtų užbaigtas nepadalintos Dievybės trivienis įasmeninimas. Šitas trigubas Dievybės įasmeninimas yra neatsiejamai septinkartis pagal individualios ir asociatyvios išraiškos galimybę; dėl to vėlesnis planas sukurti visatas, apgyvendintas protingomis ir potencialiai dvasingomis būtybėmis, tinkamai išreiškiančiomis Tėvą, Sūnų, ir Dvasią, Septynių Pagrindinių Dvasių įasmeninimą padarė neišvengiamą. Mes ėmėme kalbėti apie Dievybės trikartį įasmeninimą kaip apie absoliučią neišvengiamybę, tuo tarpu ėmėme žiūrėti į Septynių Pagrindinių Dvasių atsiradimą kaip į ikiabsoliučią neišvengiamybę.
16:1.2 Nors Septynios Pagrindinės Dvasios vargu ar išreiškia trigubą Dievybę, bet jos yra septinkartės Dievybės amžinasis pavaizdavimas, Dievybės trijų amžinai egzistuojančių asmenų aktyvios ir asociatyvios funkcijos. Šitomis Septyniomis Dvasiomis, šitose Septyniose Dvasiose, ir per šitas Septynias Dvasias Visuotinis Tėvas, Amžinasis Sūnus, arba Begalinė Dvasia, arba bet kuris dualistinis susivienijimas, gali veikti kaip tokie. Kada Tėvas, Sūnus, ir Dvasia veikia drauge, tada jie gali veikti ir iš tiesų veikia per Septintąją Pagrindinę Dvasią, bet ne kaip Trejybė. Pagrindinės Dvasios po vieną arba kolektyviai išreiškia bet kurią įmanomą ir visas įmanomas Dievybės funkcijas, vieną ir kelias, bet ne kolektyvinę, ne Trejybę. Septintoji Pagrindinė Dvasia asmeniškai neveikia Rojaus Trejybės atžvilgiu, ir kaip tik dėl to ji asmeniškai ir gali veikti Aukščiausiosios Būtybės vardu.
16:1.3 Tačiau kada Septynios Pagrindinės Dvasios savo asmeninės galios ir supervisatos valdžios atskiras vietas palieka ir susirenka apie Bendrai Veikiantįjį Rojaus Dievybės trivienėje akivaizdoje, tuo metu ir ten jos iš tiesų kolektyviai išreiškia neišskaidytos Dievybės—Trejybės—funkcinę galią, išmintį, ir valdžią besivystančioms visatoms ir besivystančiose visatose. Pirminės septinkartės Dievybės išraiškos tokia Rojaus sąjunga iš tiesų realiai apima, tiesiogine prasme aprėpia, viską iš trijų amžinųjų Dievybių kiekvieno požymio ir požiūrio Aukštybėje ir Galutinybėje. Iš esmės, Septynios Pagrindinės Dvasios iš tiesų tuo metu ir ten apima Aukščiausiojo-Galutiniojo funkcinę sferą iki pagrindinės visatos ir pagrindinėje visatoje.
16:1.4 Tiek, kiek mes galime suprasti, tai šitos Septynios Dvasios yra susijusios su Dievybės trijų amžinųjų asmenų dieviškąja veikla; mes nematome jokių įrodymų, kad būtų tiesioginė sąsaja su Absoliuto trijų amžinųjų aspektų veikiančiais buvimais. Kada būna susivienijusios, tada Pagrindinės Dvasios atstovauja Rojaus Dievybėms tokioje srityje, kurią būtų galima apytikriai suvokti kaip veiksmo ribinę sferą. Tai galėtų apimti didelę dalį to, kas yra galutinis, bet ne absoliutus.
16:2.1 Lygiai taip, kaip Amžinasis ir Pirminis Sūnus yra atskleidžiamas nuolat augančiu dieviškųjų Sūnų skaičiumi, taip ir Begalinė ir Dieviškoji Dvasia yra apreiškiama Septynių Pagrindinių Dvasių ir su jomis susijusių dvasinių grupių kanalais. Centrų centre prie Begalinės Dvasios galima priartėti, bet nevisi tie, kurie pasiekia Rojų, gali nedelsiant pastebėti jos asmenybę ir diferencijuotą buvimą; bet visi tie, kurie pasiekia centrinę visatą, gali nedelsiant palaikyti ir iš tiesų palaiko komuniją su viena iš Septynių Pagrindinių Dvasių, su ta, kuri vadovauja tai supervisatai, iš kurios yra kilęs naujai atvykęs erdvės piligrimas.
16:2.2 Visatų visatai Rojaus Tėvas kalba tiktai per savo Sūnų, tuo tarpu jis ir Sūnus kartu veikia tiktai per Begalinę Dvasią. Už Rojaus ir Havonos ribų Begalinė Dvasia kalba tiktai Septynių Pagrindinių Dvasių balsais.
16:2.3 Begalinė Dvasia asmeninio buvimo poveikį paskleidžia tarp Rojaus-Havonos sistemos ribų; kitur jos asmeninis dvasinis buvimas yra paskleidžiamas vienos iš ir per vieną iš Septynių Pagrindinių Dvasių. Dėl to iš tiesų Trečiojo Šaltinio ir Centro dvasinį buvimą supervisatoje bet kuriame pasaulyje ar bet kuriame individe sąlygoja tą kūrinijos segmentą prižiūrinčios Pagrindinės Dvasios unikali prigimtis. Ir atvirkščiai, dvasinės jėgos ir intelekto sujungtos linijos eina į vidų į Dievybės Trečiąjį Asmenį per Septynias Pagrindines Dvasias.
16:2.4 Septynios Pagrindinės Dvasios kolektyviai yra apdovanotos Trečiojo Šaltinio ir Centro aukščiausiomis-galutinėmis savybėmis. Nors kiekviena iš jų šitą dovaną turi individualiai, bet jos iš tikrųjų atskleidžia visagališkumo, buvimo visur, ir visažinumo savybes tiktai kolektyviai. Nė viena iš jų negali šitaip veikti visuotinai; kaip individai ir šitų aukštybės ir galutinybės galių panaudojime kiekviena asmeniškai yra apribota tiesioginės priežiūros visata.
16:2.5 Viskas, kas jums buvo pasakyta apie Bendrai Veikiančiojo dieviškumą ir asmenybę, lygiai taip ir iki galo taikoma ir Septynioms Pagrindinėms Dvasioms, kurios taip efektyviai paskleidžia Begalinę Dvasią didžiosios visatos septyniems segmentams sutinkamai su savo dieviškuoju apdovanojimu ir pagal savo besiskiriančios ir individualiai unikalios prigimties manierą. Dėl to šiai kolektyvinei grupei iš septynių tiktų taikyti bet kurį Begalinės Dvasios vardą arba visus vardus. Kolektyviai jos yra viena su Bendrai Kuriančiuoju visuose ikiabsoliučiuose lygiuose.
16:3.1 Septynios Pagrindinės Dvasios yra neapibūdinamos būtybės, bet jos yra aiškiai ir konkrečiai asmenės. Jos turi vardus, bet mes pasirenkame jas pristatyti pagal numerį. Kaip Begalinės Dvasios pirminiai įasmeninimai, jos yra vienodos, bet kaip trivienės Dievybės septynių įmanomų susivienijimų pirminės išraiškos, tai jos iš esmės yra skirtingos prigimtimi, ir šitas prigimties skirtingumas nulemia supervisatos skirtingą elgesį. Šitos Septynios Pagrindinės Dvasios galėtų būti pavaizduotos šitaip:
16:3.2 Pirmoji Pagrindinė Dvasia. Šita dvasia ypatingu būdu tiesiogiai atstovauja Rojaus Tėvui. Ji yra Visuotinio Tėvo galios, meilės, ir išminties ypatingas ir veiksmingas pasireiškimas. Ji yra Paslaptingųjų Pagalbininkų vadovo, tos būtybės, kuri vadovauja Personalizuotų Derintojų Koledžui Dieviningtone, artimas partneris ir dieviškasis patarėjas. Septynių Pagrindinių Dvasių visuose susivienijimuose būtent Pirmoji Pagrindinė Dvasia visada kalba Visuotinio Tėvo vardu.
16:3.3 Šita Dvasia vadovauja pirmajai supervisatai ir, nors būtinai demonstruoja Begalinės Dvasios pirminio įasmeninimo dieviškąją prigimtį, bet atrodo, jog charakteriu yra labiau panaši į Visuotinį Tėvą. Pirmosios supervisatos būstinėje ji visada palaiko asmeninį ryšį su septyniomis Atspindinčiosiomis Dvasiomis.
16:3.4 Antroji Pagrindinė Dvasia. Šita dvasia adekvačiai atskleidžia Amžinojo Sūnaus, visos kūrinijos pirmagimio, neprilygstamą prigimtį ir kerintį charakterį. Visada ji artimai bendrauja su Dievo Sūnų visomis kategorijomis, kada tik jiems tenka būti šioje gyvenamojoje visatoje kaip individams arba savo džiugiose konklavose. Visose Septynių Pagrindinių Dvasių asamblėjose ji visada kalba vietoje Amžinojo Sūnaus ir jo vardu.
16:3.5 Šitoji Dvasia vadovauja antrosios supervisatos likimams ir šitą milžinišką sferą valdo labai panašiai, kaip ją valdytų Amžinasis Sūnus. Ji visada palaiko ryšį su septyniomis Atspindinčiosiomis Dvasiomis, dislokuotomis antrosios supervisatos sostinėje.
16:3.6 Trečioji Pagrindinė Dvasia. Šitos Dvasios asmenybė yra ypač panaši į Begalinę Dvasią, ir ji reguliuoja Begalinės Dvasios daugelio aukštųjų asmenybių darbą ir judėjimus. Ji vadovauja jų asamblėjoms ir yra glaudžiai susieta su visomis asmenybėmis, kurios yra išimtinai kilusios iš Trečiojo Šaltinio ir Centro. Kada Septynios Pagrindinės Dvasios tariasi, tada būtent Trečioji Pagrindinė Dvasia visada kalba Begalinės Dvasios vardu.
16:3.7 Šita Dvasia yra atsakinga už trečiąją supervisatą, ir ji administruoja šito segmento reikalus didele dalimi taip, kaip juos administruotų Begalinė Dvasia. Ji visada palaiko ryšį su Atspindinčiosiomis Dvasiomis trečiosios supervisatos būstinėje.
16:3.8 Ketvirtoji Pagrindinė Dvasia. Turėdama sujungtas Tėvo ir Sūnaus savybes, šitoji Pagrindinė Dvasia turi lemiamos įtakos dėl Tėvo-Sūnaus politikos ir procedūrų Septynių Pagrindinių Dvasių tarybose. Šita Dvasia yra pagrindinis vadovas ir patarėjas tiems kylantiesiems piligrimams, kurie pasiekė Begalinę Dvasią ir šitokiu būdu tapo kandidatais pamatyti Sūnų ir Tėvą. Ji globoja tą milžinišką grupę asmenybių, kurios yra kilusios iš Tėvo ir Sūnaus. Kada Septynių Pagrindinių Dvasių susivienijime reikia išreikšti Tėvą ir Sūnų, tada visada kalba būtent Ketvirtoji Pagrindinė Dvasia.
16:3.9 Šita Dvasia globoja didžiosios visatos ketvirtąjį segmentą sutinkamai su savo ypatingu Visuotinio Tėvo ir Amžinojo Sūnaus savybių suvienijimu. Ji visada palaiko asmeninį ryšį su ketvirtosios supervisatos būstinės Atspindinčiosiomis Dvasiomis.
16:3.10 Penktoji Pagrindinė Dvasia. Šita dieviškoji asmenybė, kuri nuostabiai sulieja Visuotinio Tėvo ir Begalinės Dvasios charakterį, yra patarėjas tai milžiniškai grupei būtybių, kurios yra žinomos kaip energijos reguliuotojai, energijos centrai, ir fiziniai kontrolieriai. Taip pat šita Dvasia puoselėja visas asmenybes, kilusias iš Tėvo ir Bendrai Veikiančiojo. Septynių Pagrindinių Dvasių tarybose, kada svarstomas Tėvo-Dvasios požiūris, tada visada kalba būtent Penktoji Pagrindinė Dvasia.
16:3.11 Šita Dvasia vadovauja penktosios supervisatos gerbūviui tokiu būdu, kuris rodo Visuotinio Tėvo ir Begalinės Dvasios sujungtą veiksmą. Ji visada palaiko ryšį su Atspindinčiosiomis Dvasiomis penktosios supervisatos būstinėje.
16:3.12 Šeštoji Pagrindinė Dvasia. Šita dieviškoji būtybė atrodo pavaizduoja Amžinojo Sūnaus ir Begalinės Dvasios sujungtą charakterį. Kada tik centrinėje visatoje susirenka tvariniai, kuriuos kartu sukūrė Sūnus ir Dvasia, tada jų patarėjas yra būtent šita Pagrindinė Dvasia; ir kada tik, Septynių Pagrindinių Dvasių tarybose, reikia kalbėti Amžinojo Sūnaus ir Begalinės Dvasios bendru vardu, tada atsako būtent Šeštoji Pagrindinė Dvasia.
16:3.13 Šita Dvasia vadovauja šeštosios supervisatos reikalams didele dalimi taip, kaip jiems vadovautų Amžinasis Sūnus ir Begalinė Dvasia. Ji visada palaiko ryšį su Atspindinčiosiomis Dvasiomis šeštosios supervisatos būstinėje.
16:3.14 Septintoji Pagrindinė Dvasia. Septintosios supervisatos vadovaujanti Dvasia yra Visuotinio Tėvo, Amžinojo Sūnaus, ir Begalinės Dvasios unikaliai vienodas pavaizdavimas. Septintoji Dvasia, yra toks patarėjas, kuris globoja visas trivienės-kilmės būtybes, taip pat yra patarėjas ir vadovas visiems kylantiesiems piligrimams Havonoje, toms žemoms būtybėms, kurios šlovės rūmus pasiekė Tėvo, Sūnaus, ir Dvasios sujungto veikimo dėka.
16:3.15 Septintoji Pagrindinė Dvasia nėra organiškas Rojaus Trejybės atstovas; bet tai yra žinomas faktas, kad jos asmeninė ir dvasinė prigimtis yra Bendrai Veikiančiojo pavaizdavimas lygiomis proporcijomis trijų begalinių asmenų, kurių Dievybės sąjunga yra Rojaus Trejybė, ir kurių funkcija kaip tokia yra Dievo Aukščiausiojo asmenės ir dvasinės prigimties šaltinis. Dėl to Septintoji Pagrindinė Dvasia atskleidžia asmeninį ir organišką ryšį su besiformuojančio Aukščiausiojo dvasiniu asmeniu. Todėl Pagrindinių Dvasių dangiškosiose tarybose, kada reikia balsuoti dėl Tėvo, Sūnaus, ir Dvasios bendro asmeninio požiūrio ar išreikšti Aukščiausiosios Būtybės dvasinį požiūrį, tada veikia būtent Septintoji Pagrindinė Dvasia. Šitaip ji natūraliai tampa Septynių Pagrindinių Dvasių Rojaus tarybos pirmininkaujančiu vadovu.
16:3.16 Nė viena iš šių Septynių Dvasių organiškai neatstovauja Rojaus Trejybei, bet kada jos susivienija kaip septinkartė Dievybė, tada šitoji sąjunga dievybės prasme—ne asmene prasme—atitinka tokį funkcinį lygį, kurį galima susieti su Trejybės funkcijomis. Šita prasme “Septinkartę Dvasią” funkciškai galima susieti su Rojaus Trejybe. Taip pat būtent šita prasme Septintoji Pagrindinė Dvasia kartais kalba, patvirtindama Trejybės požiūrį arba, dar geriau, veikia kaip atstovas, kuris išreiškia Septinkartės-Dvasios-sąjungos požiūrį, kas susiję su Trikartės-Dievybės-sąjungos požiūriu, Rojaus Trejybės požiūriu.
16:3.17 Šitokiu būdu Septintosios Pagrindinės Dvasios daugiapusės funkcijos aprėpia tokį diapazoną, kuris prasideda Tėvo, Sūnaus, ir Dvasios asmeninės prigimties sujungtu pavaizdavimu, toliau eina per atstovavimą Dievo Aukščiausiojo asmeniniam požiūriui, ir baigiasi Rojaus Trejybės dieviškojo požiūrio atskleidimu. Ir tam tikrais atžvilgiais šita vadovaujanti Dvasia panašiai išreiškia Galutiniojo ir Aukščiausiojo-Galutiniojo požiūrius.
16:3.18 Būtent Septintoji Pagrindinė Dvasia, savo daugiapusių sugebėjimų dėka, asmeniškai paremia kylančiųjų kandidatų iš laiko pasaulių žengimą į priekį, kada jie mėgina suvokti nepadalintą Aukštybės Dievybę. Toks supratimas apima egzistencialaus Aukštybės Trejybės suverenumo suvokimą taip suderintą su samprata apie augantį patirtinį Aukščiausiosios Būtybės suverenumą, kad tvarinys mėgintų suvokti Aukštybės vienybę. Šitų trijų faktorių tvarinio suvokimas prilygsta Trejybės tikrovės Havonos suvokimui apie, ir laiko piligrimus apdovanoja sugebėjimu galiausiai įsiskverbti į Trejybę, atrasti šiuos tris begalinius Dievybės asmenis.
16:3.19 Havonos piligrimų nesugebėjimą iki galo surasti Dievą Aukščiausiąjį kompensuoja Septintoji Pagrindinė Dvasia, kurios trivienė prigimtis tokiu charakteringu būdu atskleidžia dvasinį Aukščiausiojo asmenį. Dabartinio visatos amžiaus metu, kada negalima palaikyti ryšio su Aukščiausiojo asmeniu, tada asmeninių ryšių reikaluose Septintoji Pagrindinė Dvasia veikia vietoje kylančiųjų tvarinių Dievo. Ji yra ta aukštoji dvasinė būtybė, kurią visi kylantieji tikrai atpažins ir kažkiek suvoks, kada pasieks šlovės centrus.
16:3.20 Šita Pagrindinė Dvasia visada palaiko ryšį su Atspindinčiosiomis Dvasiomis iš Uversos, septintosios supervisatos, mūsų pačių kūrinijos segmento, būstinės. Administruodama Orvontoną ji atskleidžia Tėvo, Sūnaus, ir Dvasios lygiaverčio dieviškosios prigimties suliejimo nuostabią simetriją.
16:4.1 Septynios Pagrindinės Dvasios Begalinę Dvasią iki galo išreiškia evoliucinėse visatose. Jos atstovauja Trečiajam Šaltiniui ir Centrui energijos, proto, ir dvasios ryšiuose. Nors jos veikia kaip Bendrai Veikiančiojo visuotinės administracinės kontrolės koordinuojantys vadovai, bet neužmirškite, kad jos yra kilusios iš kūrybinių Rojaus Dievybių veiksmų. Tiesiogine prasme tai yra tiesa, jog šitos Septynios Dvasios yra trivienės Dievybės įasmeninta fizinė energija, kosminis protas, ir dvasinis buvimas, “Dievo Septynios Dvasios, pasiųstos visoms visatoms.”
16:4.2 Pagrindinės Dvasios yra unikalios tuo, kad jos veikia visuose visatos tikrovės lygiuose, išskyrus absoliutų lygį. Dėl to jos yra visų administravimo reikalų aspektų sumanūs ir tobuli prižiūrėtojai visuose supervisatos veiklos lygiuose. Mirtingajam protui sunku labai daug ką suprasti apie Pagrindines Dvasias, nes jų darbas yra taip labai specializuotas, ir vis tik visaapimantis, taip išskirtinai materialus ir tuo pačiu metu taip nuostabiai dvasinis. Šitie visapusiai kosminio proto kūrėjai yra Visatos Energijos Reguliuotojų protėviai, ir yra, patys, milžiniškos ir toli nusidriekusios dvasinio tvarinio kūrinijos aukščiausieji reguliuotojai.
16:4.3 Septynios Pagrindinės Dvasios yra Visatos Energijos Reguliuotojų ir jų padėjėjų, esybių, kurios yra nepakeičiamos organizuojant, kontroliuojant, ir reguliuojant didžiosios visatos fizines energijas, kūrėjai. Ir šitos pačios Pagrindinės Dvasios labai materialiai padeda Sūnums Kūrėjams, kada jie formuoja ir organizuoja vietines visatas.
16:4.4 Mes nesugebame nustatyti kokio nors asmeninio ryšio tarp Pagrindinių Dvasių kosminės energijos veikimo ir Beribio Absoliuto jėgos funkcijų. Energijų pasireiškimai vadovaujant Pagrindinėms Dvasioms yra visi reguliuojami iš Rojaus periferijos; jie neatrodo, kad būtų kokiu nors tiesioginiu būdu susieti su jėgos reiškiniais, kurie yra tapatinami su Rojaus apatiniu paviršiumi.
16:4.5 Be jokios abejonės, kada mes susiduriame su įvairių Morontinės Energijos Prižiūrėtojų funkcine veikla, tada mes betarpiškai susiduriame su Pagrindinių Dvasių tam tikromis veiklomis iš neatskleistų veiklos rūšių. Kas, be šitų tiek fizinių kontrolierių, tiek ir dvasinių tarnų protėvių, būtų sugebėję taip meistriškai suderinti ir suvienyti materialias ir dvasines energijas tam, kad sukurtų iki tol neegzistavusį visatos tikrovės aspektą—morontinę substanciją ir morontinį protą?
16:4.6 Didelė dalis dvasinių pasaulių tikrovės yra morontinės kategorijos, tokios visatos tikrovės fazės, kuri yra visiškai nežinoma Urantijoje. Asmenybės egzistavimo tikslas yra dvasinis, bet visada įsiterpia morontiniai kūriniai, nutiesdami tiltus per bedugnę tarp mirtingojo kilmės materialiųjų sferų ir besivystančio dvasinio statuso supervisatos sferų. Būtent šitoje sferoje Pagrindinės Dvasios ir įneša savo didį indėlį į žmogaus kilimo į Rojų planą.
16:4.7 Septynios Pagrindinės Dvasios turi asmeninius atstovus, kurie veikia per visą didžiąją visatą; bet kadangi didžioji dauguma šitų pavaldžių būtybių nėra tiesiogiai susijusi su mirtingųjų kilimo planu žengiant į priekį Rojaus tobulumo keliu, todėl mažai kas apie jas buvo apreikšta arba visai nieko nebuvo apreikšta. Daug kas, labai daug kas, iš Septynių Pagrindinių Dvasių veiklos lieka paslėpta nuo žmogiškojo supratimo, nes iš tikrųjų tai nėra tiesiogiai susiję su jūsų kilimo į Rojų problema.
16:4.8 Labai tikėtina, nors mes ir negalime pateikti konkretaus įrodymo, jog Orvontono Pagrindinė Dvasia paskleidžia aiškų poveikį į tokias veiklos sferas:
16:4.9 1. Vietinių visatų Gyvybės Nešėjų gyvybės pradėjimo procedūras.
16:4.10 2. Vietinės visatos Kuriančiosios Dvasios pasauliams padovanotų pagalbinių proto dvasių gyvybės sužadinimus.
16:4.11 3. Energijos pasireiškimų pulsavimus, kuriuos rodo į linijinę trauką reaguojantys organizuotos materijos vienetai.
16:4.12 4. Atsirandančios energijos elgesį, kada ji yra visiškai išlaisvinta iš Beribio Absoliuto grybšnio, šitokiu būdu imdama reaguoti į tiesioginį linijinės traukos poveikį ir į Visatos Energijos Reguliuotojų ir jų pagalbininkų manipuliavimus.
16:4.13 5. Vietinės visatos Kuriančiosios Dvasios globojančiosios dvasios, Urantijoje žinomos Šventosios Dvasios vardu, padovanojimą.
16:4.14 6. Save padovanojančių Sūnų dvasios, Urantijoje vadinamos Guodėja arba Tiesos Dvasia, vėlesnį padovanojimą.
16:4.15 7. Vietinių visatų ir šios supervisatos atspindėjimo mechanizmą. Daug faktorių, susijusių su šituo nepaprastu reiškinių, vargu ar galima protingai paaiškinti arba racionaliai suprasti, nepostuluojant Pagrindinių Dvasių veiklos kartu su Bendrai Veikiančiuoju ir Aukščiausiąja Būtybe.
16:4.16 Nežiūrint mūsų nesugebėjimo adekvačiai suvokti Septynių Pagrindinių Dvasių daugiapusės veiklos, mes esame įsitikinę, jog milžiniškame visatos veiklos spektre yra dvi sferos, su kuriomis jos visiškai neturi nieko bendro: su Minties Derintojų padovanojimu ir globa ir su Beribio Absoliuto paslaptingomis funkcijomis.
16:5.1 Didžiosios visatos kiekvienas segmentas, kiekviena atskira visata ir pasaulis, patiria visų Septynių Pagrindinių Dvasių suvienyto patarimo ir išminties naudą, bet asmeninius bruožus ir atspalvius įgauna tiktai vienos. Ir kiekvienos Pagrindinės Dvasios asmeninė prigimtis visiškai persmelkia ir unikaliai sąlygoja savąją supervisatą.
16:5.2 Dėl šitos asmeninės Septynių Pagrindinių Dvasių įtakos kiekvienos protingų būtybių kategorijos kiekvienas tvarinys, už Rojaus ir Havonos ribų, turi kažkurios vienos iš šitų Septynių Rojaus Dvasių protėvinės prigimties individualybę pažymintį būdingą ženklą. Kai dėl septynių supervisatų, tai kiekvienas vietinis tvarinys, žmogus ar angelas, amžinai turės šitą, susijusį su gimimo tapatybe, ženklą.
16:5.3 Septynios Pagrindinės Dvasios tiesiogiai neįsiskverbia į individualių tvarinių materialius protus erdvės evoliuciniuose pasauliuose. Urantijos mirtingieji nepatiria Orvontono Pagrindinės Dvasios proto-dvasios poveikio asmeninio buvimo. Jeigu šitoji Pagrindinė Dvasia iš tiesų pasiekia kokio nors pobūdžio ryšį su atskiro mirtingojo protu per apgyvendinto pasaulio ankstyvuosius evoliucinius amžius, tai visa tai turi įvykti vietinės visatos Kuriančiosios Dvasios, Dievo Sūnaus Kūrėjo, kuris vadovauja kiekvieno vietinio kūrinio likimams, partnerės ir draugo, tarnavimo dėka. Bet šita pati Kuriančioji Motina Dvasia yra, prigimtimi ir charakteriu, visiškai tokia pati, kaip ir Orvontono Pagrindinė Dvasia.
16:5.4 Pagrindinės Dvasios fizinis antspaudas yra žmogaus materialios kilmės dalis. Visa morontinė karjera yra gyvenama tebesitęsiant šitos pačios Pagrindinės Dvasios įtakai. Vargu ar keista, jog tokio kylančiojo vėlesnioji dvasinė karjera niekada iki galo ir neištrina šitai pačiai vadovaujančiai Dvasiai būdingo antspaudo. Pagrindinės Dvasios žymė mirtingojo kilimo kiekvieno etapo pačiai egzistencijai yra bazinė iki Havonos.
16:5.5 Skiriamieji asmenybės bruožai, demonstruojami evoliucinių mirtingųjų gyvenimo patyrime, kurie yra būdingi kiekvienoje supervisatoje ir kurie tiesiogiai išreiškia viešpataujančios Pagrindinės Dvasios prigimtį, niekada iki galo neištrinami, net ir po to, kada tokius kylančiuosius paveikia ilgalaikis lavinimas ir vienijanti disciplina viename milijarde Havonos švietimo sferų. Net ir vėlesnės intensyvios Rojaus kultūros nepakanka tam, kad ištrintų supervisatos kilmės žymes. Per visą amžinybę kylantysis mirtingasis demonstruos tokius bruožus, kurie yra būdingi jo kilmės supervisatos vadovaujančiai Dvasiai. Net Užbaigtumo Korpuse, kada norima pasiekti arba pavaizduoti užbaigtą Trejybės ryšį su evoliucine kūrinija, tada visada yra surenkama septynių užbaigtųjų grupė, po vieną iš kiekvienos supervisatos.
16:6.1 Pagrindinės Dvasios yra kosminio proto septinkartis šaltinis, intelektualus didžiosios visatos potencialas. Šitas kosminis protas yra Trečiojo Šaltinio ir Centro proto ikiabsoliutus pasireiškimas, ir tam tikrais būdais, yra funkciškai susietas su besivystančios Aukščiausiosios Būtybės protu.
16:6.2 Žmogiškųjų rasių reikaluose mes nesusiduriame su tiesioginiu Septynių Pagrindinių Dvasių poveikiu tokiuose pasauliuose, kaip Urantija. Jūs gyvenate betarpiškai veikiami Nebadono Kuriančiosios Dvasios. Nepaisant šito, šitos pačios Pagrindinės Dvasios valdo visų tvarinių proto pagrindines reakcijas, nes jos yra tikrasis šaltinis tų intelektualių ir dvasinių potencialų, kurie buvo specializuoti vietinėse visatose tam, kad veiktų gyvenime tų individų, kurie gyvena laiko ir erdvės evoliuciniuose pasauliuose[1][2].
16:6.3 Kosminio proto faktas paaiškina žmogiškųjų ir viršžmogiškųjų protų įvairių tipų giminingumą. Ne tiktai giminingas dvasias iš tiesų traukia vieną prie kitos, bet ir giminingi protai taip pat yra labai broliški ir linkę bendradarbiauti vienas su kitu[3]. Kartais yra pastebima tai, kad žmogiškieji protai teka stebinančio panašumo ir nepaaiškinamo suderinimo kanalais.
16:6.4 Kosminio proto visuose asmenybės susivienijimuose egzistuoja tokia savybė, kurią būtų galima pavadinti “reagavimu į tikrovę.” Būtent šitoji valinių tvarinių visuotinė kosminė dovana gelbsti juos, kad jie netaptų mokslo, filosofijos, ir religijos pateikiamų apriorinių prielaidų bejėgėmis aukomis. Šitas kosminio proto jautrumas tikrovei reaguoja į tam tikrus tikrovės aspektus lygiai taip, kaip energija-materija reaguoja į gravitaciją. Būtų dar teisingiau sakyti, jog šitos viršmaterialios realybės šitaip reaguoja į kosmoso protą.
16:6.5 Kosminis protas nuolat reaguoja (atpažįsta reagavimą) visatos tikrovės trimis lygiais. Šitie reagavimai yra savaime akivaizdūs aiškiai samprotaujantiems ir giliai mąstantiems protams. Šitie tikrovės lygiai yra tokie:
16:6.6 1. Priežastingumas — fizinių pojūčių tikrovės sfera, mokslinės loginio vienodumo sferos, faktinio ir nefaktinio diferencijavimas, atspindinčios išvados, paremtos kosminiu reagavimu. Tai matematinė nevienodo kosminio vertinimo forma.
16:6.7 2. Pareiga — tikrovės moralės sfera filosofinėje srityje, proto arena, santykinio gėrio ir blogio suvokimas. Tai yra nešališka kosminio skvarbumo forma.
16:6.8 3. Garbinimas — religinio patyrimo tikrovės dvasinė sfera, dieviškosios bičiulystės asmeninis įgyvendinimas, dvasinių vertybių suvokimas, amžinojo išlikimo užtikrinimas, iš Dievo tarnų statuso pakilimas į Dievo sūnų džiaugsmą ir laisvę. Tai yra pati aukščiausia kosminio proto įžvalga, kosminio skvarbumo nuolanki ir garbinanti forma.
16:6.9 Šita mokslinė, moralinė, ir dvasinė įžvalga, šitos kosminės reakcijos, yra įgimtos kosminiam protui, kuriuo yra apdovanoti visi valiniai tvariniai. Gyvenimo patyrimas niekada nenustoja vystęs šitų trijų kosminių intuicijų; jos yra sudėtinės dalys svarstančio mąstymo savimonėje. Bet mums liūdna konstatuoti, jog tiek mažai individų Urantijoje patiria malonumą ugdydami šitas drąsias ir nepriklausomo kosminio mąstymo savybes.
16:6.10 Vietinės visatos proto padovanojimuose šitos trys kosminio proto įžvalgos rūšys sudaro tas apriorines prielaidas, kurios padaro įmanoma, jog mokslo, filosofijos, ir religijos sferose žmogus veiktų kaip racionali ir savimoninga asmenybė. Kitaip sakant, šitų trijų Begaliniojo pasireiškimų tikrovė yra suvokiama kosminio savęs atskleidimo metodo dėka. Materija-energija yra suvokiama pojūčių matematine logika; mąstantis protas intuityviai suvokia savo moralinę pareigą; dvasinis įtikėjimas (garbinimas) yra tikrovės dvasinio patyrimo religija. Asmenybei vystantis šitie trys baziniai faktoriai apsvarstančiame mąstyme gali būti suvienyti ir suderinti, arba jie gali tapti neproporcingi ir iš esmės nesusieti su savo atitinkamomis funkcijomis. Tačiau kada jie būna suvienyti, tada jie sukuria stiprų charakterį, kurį sudaro faktų mokslo, moralios filosofijos, ir tikrosios religijos patyrimo savitarpio ryšys. Ir būtent šitos trys kosminės intuicijos ir suteikia objektyvų patikimumą, tikrovę, žmogaus patyrimui daiktuose, prasmėse, ir vertybėse ir su daiktais, prasmėmis, ir vertybėmis.
16:6.11 Būtent švietimo tikslas yra vystyti ir užaštrinti šitas įgimtas žmogiškojo proto dovanas; civilizacijos tikslas yra jas išreikšti; gyvenimo patyrimo tikslas yra jas įgyvendinti; religijos tikslas yra jas sukilninti; ir asmenybės tikslas yra jas suvienyti.
16:7.1 Vien tik intelektas negali paaiškinti moralės prigimties. Moralė, dora, žmogaus asmenybei yra natūrali. Moralinė intuicija, pareigos suvokimas, yra žmogiškojo proto dovanos komponentas, ir yra susietas su kitomis neatskiriamomis nuo žmogiškosios prigimties dalimis: moksliniu smalsumu ir dvasine įžvalga. Žmogaus mentalitetas toli pralenkia savo gyvulinių pusbrolių protą, tačiau būtent jo moralinė ir religinė prigimtis iš gyvulinio pasaulio jį ypač išskiria.
16:7.2 Gyvulio pasirinktinį reagavimą apriboja motorinis elgesio lygis. Tariamoji aukštesniųjų gyvūnų įžvalga yra motorinio lygyje, ir paprastai atsiranda tiktai kaip bandymo ir suklydimo motorinio patyrimo pasekmė. Žmogus sugeba panaudoti mokslinę, moralinę, ir dvasinę įžvalgą anksčiau už bet kokį tyrinėjimą ar eksperimentavimą.
16:7.3 Tiktai asmenybė gali žinoti, ką ji daro prieš tą padarydama; tiktai asmenybės turi įžvalgą anksčiau už patyrimą. Asmenybė gali apsižiūrėti prieš atlikdama šuolį, ir dėl to gali pasimokyti apsižiūrėdama, o taip pat gali pasimokyti ir iš šuolio. Neasmenis gyvulys paprastai mokosi tiktai šokdamas.
16:7.4 Patyrimo dėka gyvūnas sugeba patikrinti skirtingus tikslo pasiekimo būdus ir pasirinkti tokį būdą, kuris remiasi sukauptu patyrimu. Bet asmenybė taip pat gali išanalizuoti ir patį tikslą ir apsispręsti dėl jo vertingumo, dėl jo vertybės. Vien tik intelektas gali nustatyti geriausias priemones, kaip įgyvendinti tuos tikslus, kurie nesiskiria, bet morali būtybė turi tokią įžvalgą, kuri ją įgalina pamatyti skirtumą tarp tikslų, o taip pat ir tarp priemonių. Ir morali būtybė, pasirinkdama dorą, vis tiek yra protinga. Ji žino, ką daro, kodėl tą daro, kur ji eina, ir kaip ten pateks.
16:7.5 Kada žmogus nemato skirtumo tarp tų tikslų, kurių jis siekia kaip mirtingasis, tada jis veikia egzistencijos gyvuliniu lygiu. Jis nesugebėjo pasinaudoti to materialaus aštraus matymo, moralinio skvarbumo, ir dvasinės įžvalgos aukštesniojo lygio privalumais, kas yra jo kosminio-proto dovanos, suteiktos jam kaip asmenei būtybei, neatskiriama dalis.
16:7.6 Dora yra teisumas—susiderinimas su kosmosu. Įvardinti dorybes, reiškia jas ne apibrėžti, bet jomis gyventi, reiškia jas pažinti. Dora nėra tiesiog žinios, taip pat ji dar nėra išmintis, bet vietoje šito ji yra augančio patyrimo tikrovė siekiant kosminių laimėjimų kylančiųjų lygių. Diena iš dienos mirtingojo žmogaus gyvenime, dora yra įgyvendinama nuolat pasirenkant gėrį, o ne blogį, ir šitoks pasirinkimo sugebėjimas rodo, jog turima morali prigimtis.
16:7.7 Žmogaus pasirinkimą tarp gėrio ir blogio įtakoja ne tik jo moralinės prigimties skvarbumas, bet taip pat ir tokie poveikiai, kaip neišmanymas, nesubrendimas, ir klydimas. Su doros panaudojimu taip pat yra susietas ir proporcijos pojūtis, nes blogį galimą įgyvendinti ir tada, kada dėl iškraipymo ar apgaulės vietoje didesnio pasirenkamas mežesnis. Santykinio įvertinimo arba palyginamojo matavimo menas ima veikti pritaikant moralios sferos dorybes.
16:7.8 Be matavimo meno, be šio skvarbumo, kurį įkūnija žmogaus sugebėjimas atidžiai ištyrinėti prasmes, žmogaus moralinė prigimtis būtų nepajėgi. Lygiai taip ir moralinis pasirinkimas būtų bergždžias be tos kosminės įžvalgos, kuri suteikia dvasinių vertybių sąmonę. Intelekto požiūriu, žmogus kyla į moralios būtybės lygį, nes jis yra apdovanotas asmenybe.
16:7.9 Moralės niekada negalima vystyti įstatymu ar jėga. Ji yra asmeninis ir laisvos valios reikalas, ir ji turi būti skleidžiama užkrėtimu, kada bendrauja moralūs asmenys su tais, kurie moraliai yra mažiau jautrūs, bet kurie taip pat tam tikru laipsniu trokšta vykdyti Tėvo valią.
16:7.10 Moralūs veiksmai yra ta žmogiškoji veikla, kurią apibūdina aukščiausias intelektas, reguliuojamas rinktinio skvarbumo renkantis aukštesnius tikslus, o taip pat atsirenkant moralias priemones tam, kad šitie tikslai būtų įgyvendinti. Toks elgesys yra doras. Tuomet, aukščiausioji dora yra pasirinkimas iš visos širdies vykdyti dangiškojo Tėvo valią.
16:8.1 Visuotinis Tėvas asmenybę padovanoja dideliam skaičiui būtybių kategorijų, veikiančių skirtingais visatos tikrovės lygiais. Urantijos žmogiškosios būtybės yra apdovanotos ribinio-mirtingojo tipo asmenybe, veikiančia kylančiųjų Dievo sūnų lygiu.
16:8.2 Nors vargu ar mes galime imtis apibrėžti asmenybę, bet galime pamėginti perteikti mūsų supratimą apie žinomus aspektus, kurie sudaro ansamblį materialių, protinių, ir dvasinių energijų, kurių tarpusavio susivienijimas sudaro tą mechanizmą, kuriame, kuriam, ir su kuriuo Visuotinis Tėvas savo padovanotą asmenybę sužadina tam, kad ji imtų veikti.
16:8.3 Asmenybė yra originalios prigimties unikali dovana, kurios egzistavimas nepriklauso nuo Minties Derintojo padovanojimo ir būna anksčiau už jo padovanojimą. Nepaisant šito, Derintojo buvimas tikrai padidina asmenybės kokybišką pasireiškimą. Minties Derintojai, kada jie atvyksta nuo Tėvo, būna identiški prigimtimi, bet asmenybė yra skirtinga, originali, ir išimtinė; ir asmenybės pasireiškimą toliau sąlygoja ir apibrėžia materialios, protinės, ir dvasinės prigimties suvienytų energijų, kurios sudaro organizmo priemonę asmenybės pasireiškimui, pobūdis ir savybės.
16:8.4 Asmenybės gali būti panašios, bet niekada jos nebūna tokios pačios. Konkrečios serijos, rūšies, kategorijos, ar modelio asmenybės gali būti ir iš tiesų yra panašios viena į kitą, bet jos niekada nebūna tapačios. Asmenybė yra tas individo bruožas, kurį mes pažįstame ir kuris mus įgalina atpažinti tokią būtybę kažkuriuo metu ateityje, nepriklausomai nuo pasikeitimų formoje, prote, ar dvasinėje būsenoje pobūdžio ir laipsnio. Asmenybė yra bet kokio individo toji dalis, kuri mums leidžia atpažinti ir teigiamai identifikuoti tą asmenį kaip būtent tą, kurį mes pažinojome anksčiau, nesvarbu, kiek jis galėjo būti pasikeitęs dėl to, jog pasikeitė jo asmenybės išraiškos ir pasireiškimo priemonė.
16:8.5 Tvarinio asmenybę galima atskirti dėl mirtingojo reaguojančio elgesio dviejų save išreiškiančių ir charakteringų reiškinių: savimonės ir su ja susietos santykinės laisvos valios.
16:8.6 Savimonę sudaro intelektualus suvokimas, jog asmenybė egzistuoja; ji apima sugebėjimą suvokti kitų asmenybių realumą. Ji pažymi sugebėjimą turėti individualų patyrimą kosminėse realybėse ir su kosminėmis realybėmis, kas prilygsta tapatybės statuso pasiekimui asmenybės ryšiuose visatoje. Savimonė pažymi proto tarnavimo realybės suvokimą ir kūrybinės ir nulemiančios laisvos valios santykinio savarankiškumo supratimą.
16:8.7 Santykinė laisva valia, kuri apibūdina žmogiškosios asmenybės savimonę, yra įtraukta į:
16:8.8 1. Moralinį sprendimą, aukščiausiąją išmintį.
16:8.9 2. Dvasinį pasirinkimą, tiesos suvokimą.
16:8.10 3. Nesavanaudišką meilę, broliškąją tarnystę.
16:8.11 4. Tikslingą bendradarbiavimą, grupinę ištikimybę.
16:8.12 5. Kosminę įžvalgą, visatos prasmių suvokimą.
16:8.13 6. Asmenybės atsidavimą, iš visos širdies pasišventimą vykdyti Tėvo valią.
16:8.14 7. Garbinimą, nuoširdų siekimą dieviškųjų vertybių ir iš visos širdies meilę dieviškajam Vertybių Suteikėjui.
16:8.15 Į Urantijos tipo žmogiškąją asmenybę gali būti žvelgiama kaip į veikiančią fiziniame mechanizme, kurį sudaro organizmo Nebadono tipo planetinė modifikacija, priklausanti gyvybės sužadinimo elektrocheminei kategorijai ir apdovanota tėvų reprodukuojamo modelio kosminio proto Orvontono serijos Nebadono kategorija. Asmenybės dieviškosios dovanos padovanojimas tokiam protu apdovanotam mirtingojo mechanizmui suteikia kosminės pilietybės orumą ir įgalina tokį mirtingąjį tvarinį tuoj pat reaguoti į kosmoso trijų bazinių realybių esminį suvokimą:
16:8.16 1. Matematinį arba loginį fizinio priežastingumo vienodumo suvokimą.
16:8.17 2. Pareigos elgtis moraliai protingą suvokimą.
16:8.18 3. Įtikėjimo dėka suvoktą Dievybės bičiulystės garbinimą, susietą su kupina meilės tarnyste žmonijai.
16:8.19 Tokios asmenybės dovanos visiškas veikimas yra suvokimo apie giminingumą su Dievybe pradžia. Toks vidinis aš, kuriame gyvena Dievo Tėvo ikiasmenis fragmentas, iš tiesų ir realiai yra dvasinis Dievo sūnus. Toks tvarinys ne tiktai atskleidžia sugebėjimą priimti dieviškojo buvimo dovaną, bet taip pat ir demonstruoja atsakymą, reaguojantį į visų asmenybių Rojaus Tėvo asmenybės gravitacijos grandinę.
16:9.1 Asmenis tvarinys, apdovanotas kosminiu protu, kuriame gyvena Minties Derintojas, turi įgimtą energijos tikrovės, proto tikrovės, ir dvasios tikrovės atpažinimą-suvokimą. Valinis tvarinys šitokiu būdu yra aprūpintas tam, kad suprastų Dievo faktą, įstatymą, ir meilę. Be šitų trijų neatskiriamų žmogiškosios sąmonės dalių, visas žmogiškasis patyrimas iš tikrųjų yra subjektyvus, išskyrus tą intuityvų pagrįstumo suvokimą, kurį jis suteikia šitų trijų visatos tikrovės kosminio suvokimo reakcijų suvienijimui.
16:9.2 Dievą jaučiantis mirtingasis sugeba pajusti šitų trijų kosminių savybių suvienijimo vertę išliekančios sielos evoliucijoje, žmogaus aukščiausiojo lygio užduotyje fiziniame tabernakulyje, kur mirtingojo protas bendradarbiauja su viduje gyvenančia dieviškąja dvasia tam, kad dualizuotų nemirtingą sielą. Nuo pačios ankstyviausios jos pradžios siela yra reali; ji turi kosminio išlikimo savybių.
16:9.3 Jeigu mirtingasis žmogus po natūralios mirties neišlieka, tai jo žmogiškojo patyrimo tikrosios dvasinės vertybės išlieka kaip Minties Derintojo tolimesniojo patyrimo dalis. Po materialios mirties tokio neišlikusiojo asmenybės vertybės išlieka kaip vienas iš aspektų besivystančios Aukščiausiosios Būtybės asmenybėje. Asmenybės tokios išliekančios savybės nebeturi tapatybės, bet tebeturi tas patirtines vertybes, kurios buvo sukauptos per mirtingojo gyvenimą materialiame kūne. Tapatybės išlikimas priklauso nuo morontinio statuso nemirtingos sielos išlikimo ir nuo vis augančios dieviškosios vertybės. Asmenybės tapatumas išlieka, kada išlieka siela ir sielos išlikimo dėka.
16:9.4 Žmogiškoji savimonė reiškia ne tik sąmoningo savojo aš, bet ir kitų vidinių aš tikrovės suvokimą, o taip pat tai reiškia ir tai, jog toks suvokimas yra abipusis; jog vidinis aš yra pažįstamas, kada pažįsta jis[4]. Tai parodyta grynai žmogiškuoju būdu žmogaus visuomeniniame gyvenime. Bet jūs negalite būti tiek absoliučiai tikras dėl kito bičiulio būtybės realybės, kiek galite būti tikras dėl Dievo buvimo, kuris gyvena jūsų viduje, realybės[5].Visuomeninė sąmonė nėra neatskiriama taip, kaip yra neatskiriama Dievo-sąmonė; ji yra kultūrinis išsivystymas ir priklauso nuo žinių, simbolių, ir nuo to indėlio, kurį įneša žmogaus esminiai apdovanojimai—mokslas, moralė, ir religija. Ir šitos kosminės dovanos, suvisuomenintos, sudaro civilizaciją.
16:9.5 Civilizacijos yra netvirtos, nes jos nėra kosminės; rasių individams jos nėra įgimtos. Jas turi ugdyti žmogaus esminių aspektų—mokslo, moralės, ir religijos—apjungtas indėlis. Civilizacijos atsiranda ir išnyksta, bet ir po žlugimo mokslas, moralė, ir religija visada išlieka.
16:9.6 Jėzus ne tiktai apreiškė Dievą žmogui, bet taip pat jis naujai atskleidė žmogų ir sau pačiam, ir kitiems žmonėms[6]. Jėzaus gyvenime jūs žmogų matote geriausią. Šitokiu būdu žmogus tampa taip nuostabiai realus, nes Jėzus savo gyvenime turi tiek daug iš Dievo, o Dievo supratimas (suvokimas) yra neatskiriama ir esminė visų žmonių savybė.
16:9.7 Nesavanaudiškumas, be tėviškojo instinkto, iš viso nėra natūralus; kiti asmenys nėra savaime mylimi ar visuomeniškai jiems savaime tarnaujama. Tam, kad būtų sukurta nesavanaudiška ir altruistinė visuomeninė tvarka, reikalingas proto švietimas, moralė, ir religijos akstinas, Dievo pažinimas. Paties žmogaus asmenybės suvokimas, savimonė, taip pat tiesiogiai priklauso nuo šito paties fakto, jog yra įgimta savybė pažinti kitus, nuo šito įgimto gebėjimo suvokti ir suprasti kitų asmenybių, nusidriekiančių nuo žmogiškųjų iki dieviškųjų, tikrovę.
16:9.8 Nesavanaudiška visuomeninė sąmonė turi būti, žemiausiu lygiu, religinė sąmonė; tai yra, jeigu ji yra objektyvi; priešingu atveju, ji yra grynai subjektyvi filosofinė abstrakcija ir dėl to neturinti meilės. Tiktai Dievą-pažįstantis individas kitą asmenį gali mylėti taip, kaip jis myli save patį.
16:9.9 Savimonė iš esmės yra grupinė sąmonė: Dievo ir žmogaus, Tėvo ir sūnaus, Kūrėjo ir tvarinio. Žmogaus savimonėje keturi visatos tikrovės suvokimai yra nematomi ir neatsiejami:
16:9.10 1. Siekimas žinių, mokslo logika.
16:9.11 2. Siekimas moralinių vertybių, pareigos jausmas.
16:9.12 3. Siekimas dvasinių vertybių, religinis patyrimas.
16:9.13 4. Siekimas asmenybės vertybių, sugebėjimas kaip asmenybei suvokti Dievo tikrovę ir tuo pačiu metu suprasti mūsų broliškąjį ryšį su bičiuliais asmenybėmis.
16:9.14 Jūs imate sąmoningai suvokti žmogų kaip savo brolį tvarinį, nes jūs jau sąmoningai suvokiate Dievą kaip savo Tėvą Kūrėją. Tėvystė yra tas ryšys, kuriame mes samprotaujame taip, jog patys suvokiame brolystę. O Tėvystė tampa, arba gali tapti, visatos tikrove visiems mirtingiesiems tvariniams, nes Tėvas pats asmenybę yra padovanojęs visoms tokioms būtybėms ir jas yra įtraukęs į grandinę, esančią visuotinės asmenybės grandinės grybšnio sferoje. Mes Dievą garbiname, pirmiausia, kad jis yra, tada, kad jis yra mumyse, ir pagaliau, kad mes esame jame.
16:9.15 Argi keista, jog kosminis protas turėtų savimoningai žinoti apie savo paties šaltinį, Begalinės Dvasios begalinį protą, ir tuo pačiu metu sąmoningai suvokti toli nusidriekiančių visatų fizinę tikrovę, Amžinojo Sūnaus dvasinę tikrovę, ir Visuotinio Tėvo asmenybės tikrovę?
16:9.16 [Parengta Visuotinio Cenzoriaus iš Uversos.]
| Dokumentas 15. Septynios supervisatos |
Indeksas
Keli versija |
Dokumentas 17. Septynios Aukščiausiųjų Dvasių grupės |