© 2004 Urantijos Fondas
169:0.1 VĖLAI pirmadienio vakarą, kovo 6-ąją, Jėzus ir dešimt apaštalų atvyko į Pelos stovyklą. Tai buvo paskutinioji savaitė, kada Jėzus gyveno ten, ir jis buvo labai aktyvus mokydamas minias ir instruktuodamas apaštalus. Kiekvieną popietę jis pamokslavo minioms ir kiekvieną vakarą atsakinėjo į klausimus apaštalams ir kai kuriems kitiems labiau pažengusiems į priekį mokiniams, kurie gyveno šioje stovykloje.
169:0.2 Žinia apie Lozoriaus prisikėlimą stovyklą buvo pasiekusi likus dviems dienoms iki Mokytojo atvykimo, ir visi stovyklos gyventojai nekantriai laukė. Nuo pat to laiko, kada buvo pamaitinti tie penki tūkstančiai, nebuvo atsitikę nieko tokio, kas būtų taip sužadinęs žmonių vaizduotę. Ir šitokiu būdu būtent tada, kada karalystės viešojo tarnavimo antroji fazė buvo pasiekusi pačią aukščiausią viršūnę, Jėzus suplanavo, jog per šitą vieną trumpą savaitę mokys Peloje, o tada pradės kelionę po pietinę Perėją, kuri atvedė tiesiai į baigiamuosius ir tragiškus patyrimus per paskutiniąją savaitę Jeruzalėje.
169:0.3 Tie fariziejai ir vyriausieji šventikai buvo pradėję formuluoti savo užsipuolimus ir koncentruoti kaltinimus. Jie prieštaravo Mokytojo mokymams tokiu pagrindu:
169:0.4 1. Jis yra publikanų ir nusidėjėlių draugas; jis priima tuos nedievingus ir net valgo su jais[1].
169:0.5 2. Jis yra šventvagis; jis kalba apie Dievą, kad jis yra jo Tėvas, ir galvoja, kad jis yra lygus su Dievu[2].
169:0.6 3. Jis yra įstatymo pažeidėjas[3]. Jis gydo ligas Sabato dieną ir daugeliu kitokių būdų paniekina šventąjį Izraelio įstatymą[4][5].
169:0.7 4. Jis yra sąjungoje su velniais[6]. Jis daro stebuklus ir atlieka tariamus stebuklingus darbus Belzebubo, velnių princo, galia.
¶ 1. PARABOLĖ APIE SŪNŲ PAKLYDELI
169:1.1 Ketvirtadienio popietę Jėzus miniai kalbėjo apie “Išgelbėjimo malonę.” Šito pamokslo metu jis atpasakojo istoriją apie pasiklydusią avį ir pamestą monetą, o tada pridūrė savo mėgstamiausią parabolę apie sūnų palaidūną. Sakė Jėzus:
169:1.2 “Pranašai, pradedant Samueliu ir baigiant Jonu, jus perspėjo, kad jūs turėtumėte ieškoti Dievo—ieškoti tiesos[7]. Visada jie tikrai sakė, ‘Ieškokite Viešpaties tuo metu, kai jį būtų galima surasti.’ Ir visą tokį mokymą reikėtų įsidėti į širdį. Bet aš esu atėjęs tam, jog parodyčiau jums, kad, tuo metu, kada jūs stengiatės surasti Dievą, lygiai taip ir Dievas stengiasi surasti jus. Daug kartų iš tiesų aš jums esu pasakojęs istoriją apie gerąjį piemenį, kuris aptvare paliko tas devyniasdešimt devynias avis, tuo tarpu pats išėjo ieškoti tos vienos, kuri buvo pasiklydusi, ir kaip, kada jis surado nuklydusią avį, užsikėlė ją ant pečių ir rūpestingai nunešė į aptvarą. Ir kada toji pasilydusi avis buvo sugrąžinta į avidę, tada, jūs prisimenate, gerasis piemuo sukvietė savo draugus ir paprašė pasidžiaugti drauge su juo dėl to, kad surado tą avį, kuri buvo pasiklydusi. Vėl aš sakau, danguje yra daugiau džiaugsmo dėl vieno nusidėjėlio, kuris atgailauja, negu dėl devyniasdešimt devynių teisingų asmenų, kuriems atgailauti nereikia. Tas faktas, jog sielos pasiklysta, dangiškojo Tėvo susidomėjimą tik padidina. Į šitą pasaulį aš esu atėjęs tam, kad įvykdyčiau savojo Tėvo paliepimą, ir apie Žmogaus Sūnų buvo teisingai pasakyta, kad jis yra publikanų ir nusidėjėlių draugas[8].
169:1.3 “Jūs buvote mokomi, jog dieviškasis pritarimas ateina po jūsų atgailos ir dėl jūsų paaukojimo ir atpirkimo darbų, bet aš jus užtikrinu, kad Tėvas jus priima net ir iki jūsų atgailos ir pasiunčia šį Sūnų ir jo pagalbininkus, kad jus surastų ir atvestų, su džiugesiu, atgal į avidę, į sūnystės ir dvasinio žengimo į priekį karalystę. Jūs visi esate kaip avys, kurios yra pasimetusios, ir aš esu atėjęs surasti ir išgelbėti tuos, kurie yra pasiklydę[9].
169:1.4 “Ir jums taip pat reikėtų prisiminti pasakojimą apie tą moterį, kuri, turėjo dešimt sidabrinių, suvertų į papuošalo vėrinį ant kaklo, vieną iš jų pametė, ir kaip ji uždegė žiburį ir uoliai šlavė namus ir tol ieškojo, kol pamestą sidabrinį surado. Ir vos tik ji surado tą monetą, kurią buvo pametusi, tada draugėn ji sukvietė savuosius draugus ir kaimynus, sakydama, ‘Džiaukitės su manimi, nes aš suradau tą monetą, kurią buvau pametusi.’ Taigi vėl aš sakau, visada yra džiaugsmas dangaus angelų akivaizdoje dėl vieno nusidėjėlio, kuris atgailauja ir sugrįžta į Tėvo avidę[10][11]. Ir aš pasakoju jums šitą istoriją, kad jums perteikčiau tai, jog Tėvas ir jo Sūnus išeina ieškoti tų, kurie yra pasimetę, ir šitame ieškojime mes panaudojame visus poveikius, kurie mūsų uoliose pastangose gali suteikti pagalbą, kad surastume tuos, kurie yra pasiklydę, tuos, kuriems reikalingas išgelbėjimas. Ir šitokiu būdu, nors Žmogaus Sūnus išeina į tyrus, kad ieškotų nuklydusios avies, bet jis taip pat ieško ir tos monetos, kuri yra pamesta namuose. Avis nuklysta, nesąmoningai; monetą uždengia laiko dulkės ir ją pamatyti trukdo žmonių sukaupti daiktai.
169:1.5 “O dabar aš norėčiau jums papasakoti istoriją apie turtingo žemvaldžio nemąstantį sūnų, kuris savo tėvo namus paliko sąmoningai ir iškeliavo į svetimą kraštą, kur jis patyrė daug sukrėtimų. Jūs prisimenate, jog toji avis pasiklydo nesąmoningai, bet šitas jaunuolis savo namus paliko iš anksto apgalvojęs. Tai atsitiko šitaip:
169:1.6 “Vienas žmogus turėjo du sūnus; vienas, jaunesnysis, buvo atlapaširdis ir nerūpestingas, visada ieškantis, kaip maloniai praleisti laiką ir išvengti pareigų, tuo tarpu jo vyresnysis brolis buvo rimtas, blaivus, darbštus, ir noriai užsikraunantis atsakomybę. Dabar šitie abu broliai tarpusavyje prastai sugyveno; jie visada ginčijosi ir pykosi. Jaunesnysis vaikinas buvo linksmas ir gyvybingas, bet tingus ir nepatikimas; vyresnysis sūnus buvo ramus ir darbštus, tuo pačiu metu egoistas, paniuręs, ir išpuikęs. Jaunesniajam sūnui patiko pramogauti, bet jis vengė darbo; vyresnysis atsidavė darbui, bet retai kada pramogavo. Šitoks bendravimas tapo toks nesuderinamas, kad jaunesnysis sūnus atėjo pas tėvą ir tarė: ‘Tėve, duok man trečiąją dalį savo nuosavybės, kuri atitektų man, ir leisk man išeiti į pasaulį ieškoti savosios laimės.’ Ir kada tėvas šitą prašymą išklausė, žinodamas, koks nelaimingas yra jaunasis vyras namie dėl santykių su savo broliu, tada jis padalino savo nuosavybę ir jaunuoliui atidavė jo dalį[12].
169:1.7 “Per kelias savaites jaunasis vyras susirinko visus savo pinigus ir iškeliavo į tolimą šalį, ir nesuradęs, ką galėtų dirbti pelningai, kad tai taip pat būtų ir malonu, neužilgo visą savo paveldėjimą iššvaistė gyvendamas audringai. Ir kada jis buvo išleidęs viską, toje šalyje kilo ilgalaikis badas, ir jis atsidūrė nepritekliuje. Ir šitokiu būdu, kada jis kentė alkį ir kada jo nusiminimas buvo didžiulis, tada jis surado darbą pas vieną tos šalies gyventoją, kuris jį nusiuntė į laukus šerti kiaulių. Ir jaunasis vyras būtų mielai valgęs žieveles, kurias ėdė kiaulės, bet niekas jam nieko nedavė[13].
169:1.8 “Vieną dieną, kada buvo labai alkanas, jis atsikvošėjo ir tarė sau: ‘Kiek mano tėvo nusamdytų tarnų turi duonos užtektinai ir jos dar lieka, tuo tarpu aš mirštu iš alkio, šerdamas kiaules čia toli svetimoje šalyje! Aš tikrai pakilsiu ir eisiu pas savo tėvą, ir tikrai jam pasakysiu: Tėve, aš esu nusidėjęs prieš dangų ir prieš tave. Aš daugiau nebesu vertas to, kad būčiau vadinamas tavuoju sūnumi; tiktai turėk noro padaryti mane vienu iš tavo nusamdytų tarnų.’ Ir kada jaunasis vyras priėmė tokį sprendimą, tada jis pakilo ir išėjo į savo tėvo namus[14].
169:1.9 “Dabar šitas tėvas labai liūdėjo dėl savojo sūnaus; jam trūko šio linksmo, nors ir nemąstančio, vaikino. Šitas tėvas mylėjo šį sūnų ir visada žvalgydavosi, ar jis nesugrįžta, tokiu būdu tą dieną, kada jis artinosi prie savo namų, net ir tuo metu, kai jis buvo dar toli, tėvas jį pamatė, ir apimtas kupinos meilės užuojautos, išbėgo jo pasitikti, ir su didžiule meile jį pasveikino, apkabindamas ir išbučiuodamas. Ir po to, kada jie šitaip susitiko, tada sūnus pažvelgė į savo tėvo ašarojantį veidą ir tarė: ‘Tėve, aš esu nusidėjęs prieš dangų ir tavo akyse; aš nesu daugiau vertas, kad būčiau vadinamas sūnumi’—bet vaikinas neturėjo progos užbaigti savo išpažinties, nes apimtas džiaugsmo tėvas pasakė savo tarnams, kurie iki šios akimirkos buvo subėgę: ‘Atneškite greitai jo geriausią mantiją, tą, kurią aš išsaugojau, ir apsiauskite jį, o ant jo rankos užmaukite sūnaus žiedą ir atneškite sandalus jo kojoms.’[15]
169:1.10 “Ir tada, po to, kai šis laimingas tėvas nusivedė vaikiną, kuriam skaudėjo kojas ir kuris buvo išsekęs, į namus, jis pakvietė savo tarnus: ‘Atveskite nupenėtą veršiuką ir paskerskite jį, ir valgykime ir džiaukimės, nes mano šitas sūnus buvo miręs ir dabar vėl yra gyvas; jis buvo pasiklydęs ir yra surastas.’ Ir jie visi susibūrė aplink tėvą, kad pasidžiaugtų su juo dėl to, kad jo sūnus sugrįžo[16].
169:1.11 “Maždaug šiuo laiku, kada jie šventė, po savo dienos darbo laukuose ėjo vyresnysis sūnus, ir jam artinantis prie namų, jis išgirdo muzikos ir šokių garsus. Ir kada jis priėjo prie užpakalinių durų, tada pasišaukė vieną iš tarnų ir pasiteiravo, kokia viso šito šventimo prasmė. Ir tada tarė tarnas: ‘Tavo brolis, kuris ilgą laiką buvo pasiklydęs, sugrįžo namo, ir tavo tėvas paskerdė nupenėtą veršelį, kad pasidžiaugtų savo sūnaus saugiu sugrįžimu. Eik į vidų, kad ir tu galėtum pasveikinti savo brolį ir priimti jį sugrįžusį į savo tėvo namus.’[17]
169:1.12 “Tačiau kada vyresnysis brolis tą išgirdo, tada jis taip įsižeidė ir užpyko, kad į namo vidų nėjo. Kada jo tėvas išgirdo apie jo įsižeidimą dėl savo jaunesniojo brolio sutikimo, tada jis išėjo į lauką, kad nuoširdžiai jo paprašytų. Bet vyresnysis sūnus nenorėjo pasiduoti savo tėvo įkalbinėjimui. Jis atsakė tėvui, tardamas: ‘Štai per šiuos daugelį metų aš tau tarnavau, niekada nenusižengdamas nė mažiausiam tavo paliepimui, ir vis tiek tu niekada net ir ožiuko nesi paskerdęs, kad galėčiau su draugais pasilinksminti. Aš pasilikau čia, kad rūpinčiausi tavimi per visus šiuos metus, ir tu niekada neparodei džiaugsmo dėl mano ištikimos tarnystės, bet, kada sugrįžta šitas tavo sūnus, iššvaistęs tavo pinigus su paleistuvėmis, tai tu pasiskubini paskersti atšertą veršiuką ir džiaugtis juo.’[18]
169:1.13 “Kadangi šitas tėvas iš tikrųjų mylėjo abu savo sūnus, tai jis pamėgino šitam vyresniajam paaiškinti: ‘Bet, mano sūnau, tu gi visą laiką buvai su manimi, ir viskas, ką aš turiu, yra tavo. Tu galėjai paskersti ožiuką bet kuriuo metu, kai tik būtum susitaręs su savo draugais pasilinksminti. Bet dabar kaip tik derėtų, kad tu turėtum prisijungti prie manęs, jog pasidžiaugtum ir pasilinksmintum dėl to, kad tavo brolis sugrįžo. Pagalvok apie tai, mano sūnau, tavo brolis buvo dingęs, o dabar atsirado; jis gyvas sugrįžo pas mus!’”[19]
169:1.14 Iš visų parabolių tai buvo viena labiausiai jaudinančių ir veiksmingiausių, kurią Jėzus kada nors buvo papasakojęs tam, kad jo besiklausantiesiems perteiktų Tėvo norą priimti visus tuos, kurie ieško įėjimo į dangaus karalystę.
169:1.15 Jėzus labai mėgdavo pasakoti šitas tris istorijas tuo pačiu metu. Pasakojimą apie pasiklydusią avį jis pateikdavo tam, kad parodytų, jog, kada žmonės iš gyvenimo kelio išklysta nesąmoningai, tada Tėvas rūpinasi tokiais pasiklydusiais ir išeina, su savo Sūnumis, šiais tikraisiais bandų piemenimis, ieškoti pasiklydusių avių[20]. Tada jis papasakodavo istoriją apie namuose pamestą monetą tam, kad pailiustruotų, koks rūpestingas yra dieviškasis ieškojimas tų pasimetusių, sutrikusių, ir kitaip dvasiškai aklų dėl materialių rūpesčių ir gyvenimo problemų[21]. Ir tuomet jis imdavo pasakoti šitą parabolę apie sūnų paklydėlį, apie sugrįžusio palaidūno sutikimą, kad parodytų, koks pilnutinis yra to sūnaus paklydėlio sugrįžimas į savojo Tėvo namus ir širdį[22].
169:1.16 Daug, daug kartų per savo mokymo metus, Jėzus pasakojo ir perpasakojo šitą istoriją apie paklydėlį sūnų. Šitoji parabolė ir pasakojimas apie gerąjį samarietį buvo jo mėgstamiausios priemonės mokant apie Tėvo meilę ir žmogaus artimumą.
¶ 2. PARABOLĖ APIE GUDRU PRIEVAIZDĄ
169:2.1 Vieną vakarą Simonas Uolusis, komentuodamas vieną iš Jėzaus teiginių, pasakė: “Mokytojau, ką tu turėjai omenyje, kada šiandien pasakei, jog didelė dalis pasaulio vaikų savo kartoje yra išmintingesni už karalystės vaikus, kadangi jie yra sumanūs tam, kad susidraugautų su neteisingumo mamonu?” Jėzus atsakė:[23]
169:2.2 “Kai kurie iš jūsų, prieš patekdami į karalystę, buvote labai gudrūs bendraudami su savo verslo bičiuliais. Jeigu jūs būdavote neteisingi ir dažnai nedori, nepaisant šito, jūs būdavote išmintingi ir įžvalgūs tuo, kad savo verslą vykdėte mintyje turėdami vien tik savo tuometinį pelną ir saugumą ateityje. Lygiai taip jūs turėtumėte dabar sutvarkyti savo gyvenimą karalystėje, kad pasirūpintumėte savo dabartiniu džiaugsmu, tuo pačiu metu jūs taip pat turėtumėte užsitikrinti džiaugsmą ateityje dėl danguje sukrautų turtų. Jeigu jūs buvote tokie uolūs siekdami naudos sau, kada tarnavote savajam aš, tai kodėl gi jūs turėtumėte rodyti mažiau uolumo, kad laimėtumėte sielų karalystei, nes dabar jūs esate žmogaus brolystės tarnai ir Dievo prievaizdai?[24]
169:2.3 “Jūs visi galite pasimokyti iš pasakojimo apie vieną turtingą vyrą, kuris turėjo gudrų, bet neteisingą prievaizdą. Šitas prievaizdas ne tik išnaudojo savo šeimininko klientus siekdamas savanaudiškos naudos, bet taip pat jis tiesiogiai leido ir švaistė savo šeimininko pinigus. Kada pagaliau visa tai pasiekė šeimininko ausis, tada jis pasikvietė šį prievaizdą ir paprašė paaiškinti šitų gandų prasmę ir pareikalavo, kad jis nedelsiant pateiktų savo ataskaitą apie finansų priežiūrą ir pasiruoštų savo šeimininko reikalus perduoti kitam.[25]
169:2.4 “Dabar šitas neištikimas prievaizdas ėmė sau mintyti: ‘Ką man daryti, nes tuoj aš prarasiu šitą prievaizdo darbą? Žemę kasti aš neturiu sveikatos; išmaldos prašyti man gėda. Aš žinau, ką aš tikrai padarysiu, kad užsigarantuočiau, jog, kada mane atleis iš šito prievaizdo darbo, mane iš tiesų priimtų namuose visų tų, kurie turi reikalų su mano šeimininku.’ Ir tada, pasikvietęs kiekvieną iš savo šeimininko skolininkų, jis tarė pirmajam, ‘Kiek esi skolingas mano šeimininkui?’ Jis atsakė, ‘Šimtą matų aliejaus.’ Tada šitas prievaizdas pasakė, ‘Pasiimk savo vaškinę lentelę su pasižadėjimu, greitai sėskis, ir pakeisk tai į penkiasdešimt.’ Vėliau jis pasakė kitam skolininkui, ‘Kiek tu esi skolingas?’ Ir šis atsakė, ‘Šimtą matų kviečių.’ Tada tarė turto valdytojas: ‘Pasiimk savo pasižadėjimą ir užrašyk aštuonias dešimtis.’ Ir šitaip jis pasielgė su didele dalimi kitų skolininkų. Ir tokiu būdu šitas nesąžiningas prievaizdas iš tikrųjų stengėsi sau užsitikrinti tai, kad turėtų draugų po to, kai iš prievaizdo pareigų bus atleistas. Net ir jo ponas ir šeimininkas, kada vėliau apie tai sužinojo, buvo priverstas pripažinti, kad jo neištikimas prievaizdas bent jau parodė įžvalgumą tuo, kaip stengėsi apsirūpinti ateičiai, kada ateis nepriteklių ir nelaimių dienos.[26]
169:2.5 “Ir būtent šita prasme šito pasaulio vaikai ruošdamiesi ateičiai kartais rodo daugiau išminties negu šviesos vaikai[27]. Aš sakau jums tiems, kurie pretenduojate turtą kaupti danguje: Pasimokykite iš tų, kurie susidraugauja su neteisingumo mamonu, ir lygiai taip elkitės savo gyvenime, kad užmegztumėte amžinąją draugystę su teisingumo jėgomis tam, jog, kada viskas, kas yra žemiška, žlugs, tada jūs iš tikrųjų būtumėte su džiaugsmu priimti į amžinąsias buveines.
169:2.6 “Aš patvirtinu, jog tas, kuris yra patikimas mažame reikale, taip pat tikrai bus patikimas ir dideliame reikale, tuo tarpu tas, kuris yra neteisingas mažame reikale, taip pat tikrai bus neteisingas ir dideliame reikale[28]. Jeigu jūs neparodėte įžvalgumo ir dorumo šito pasaulio reikaluose, tai kaip gi galite tikėtis, jog būsite patikimi ir išmintingi tada, kada jums bus patikėta dangiškosios karalystės tikrųjų turtų priežiūra? Jeigu jūs nesate geri prievaizdai ir patikimi bankininkai, jeigu jūs nebuvote patikimi, kada tvarkėte tai, kas priklauso kitam, tai kas gi bus toks kvailas, jog didžiulį turtą jums duotų jūsų pačių vardu?[29]
169:2.7 “Ir vėl aš tvirtai pareiškiu, jog nė vienas žmogus negali tarnauti dviems šeimininkams; arba jis neapkęs vieno ir mylės kitą, arba kitu atveju, jis laikysis vieno, niekindamas kitą[30]. Jūs negalite tarnauti Dievui ir mamonui.”
169:2.8 Kada fariziejai, kurie dalyvavo, išgirdo tai, tada ėmė paniekinančiai šaipytis ir tyčiotis, kadangi jie turėjo stiprų polinkį turtus kaupti[31]. Šitie nedraugiški klausytojai stengėsi įtraukti Jėzų į nenaudingą ginčą, bet diskutuoti su savo priešais jis atsisakė. Kada fariziejai ėmė garsiai ginčytis tarpusavyje, tada jų garsus kalbėjimas pritraukė didžiulį skaičių žmonių iš tos minios, kuri gyveno stovykloje netoliese; o kada jie ėmė ginčytis vienas su kitu, tada Jėzus pasišalino, nueidamas į savo palapinę nakčiai.
¶ 3. TURTUOLIS IR ELGETA
169:3.1 Kada susibūrimas tapo perdaug triukšmingas, tada Simonas Petras, atsistojęs, ėmėsi vadovavimo, sakydamas: “Žmonės ir sielos broliai, netinka jums tarpusavyje šitokiu būdu ginčytis. Mokytojas pasisakė, ir jūs gerai darote, kad jo žodžius apmąstote. Ir tai, ką jis paskelbė jums, visiškai nėra kokia nors nauja doktrina. Argi jūs nesate taip pat girdėję nazariečių alegorijos apie turtuolį ir elgetą? Kai kurie iš mūsų girdėjo Joną Krikštytoją, griaudėjantį šitą perspėjančią parabolę tiems, kurie myli turtus ir geidžia nedoro turto. Ir nors šita senoji parabolė nėra pagal tą evangeliją, kurią skelbiame mes, bet jūs visi gerai pasielgtumėte atkreipdami dėmesį į jos pamokas iki tokio meto, kai suvoksite dangaus evangelijos naująją šviesą. Toji istorija, kaip ją pasakodavo Jonas, buvo šitokia:
169:3.2 “Gyveno vienas turtuolis, vardu Daivas, kuris, pasipuošęs karališkais ir plonyčiais apdarais, kiekvieną dieną praleisdavo džiaugsme ir spindesyje. Ir gyveno vienas elgeta, vardu Lozorius, kuris gulėjo prie šito turčiaus vartų, nusėtas žaizdų ir geidžiantis pasimaitinti tais trupiniais, kurie nukrisdavo nuo šio turčiaus stalo; taip, net ir šunys ateidavo ir laižydavo jo žaizdas. Ir taip atsitiko, kad šitas elgeta numirė ir angelų buvo nuneštas, kad ilsėtųsi Abraomo krūtinėje. Ir tada, netrukus, taip pat numirė ir turtuolis, ir buvo palaidotas labai pompastiškai ir su karališku spindesiu. Kada turtuolis paliko šitą pasaulį, tada jis atsibudo pragare, ir atsidūręs kančiose, pakėlė akis į viršų ir tolumoje pamatė Abraomą, laikantį priglaustą prie savo krūtinės Lozorių. Ir tada Daivas garsiai sušuko: ‘Tėve Abraomai, būk gailestingas man ir atsiųsk Lozorių, kad jis galėtų pamirkyti savo piršto galiuką į vandenį tam, jog atvėsintų mano liežuvį, nes aš labai kenčiu dėl to, jog esu nubaustas.’ Ir tada Abraomas atsakė: ‘Mano sūnau, tau reikėtų prisiminti, jog per savojo gyvenimo laikotarpį tu patyrei tik gerus dalykus, tuo tarpu Lozorius lygiai tokiu pačiu būdu kentėjo nuo blogų. Bet dabar viskas pasikeitė, matai, kaip Lozorius yra paguostas, tuo tarpu tu kankiniesi. Ir, be to, tarp mūsų ir tavęs yra didžiulė bedugnė, tokiu būdu mes negalime ateiti pas tave, taip pat ir tu negali ateiti pas mus.’ Tada Daivas pasakė Abraomui: ‘Aš meldžiu tave, nusiųsk Lozorių atgal į mano tėvo namus, nes aš turiu penkis brolius, kad jis galėtų šitaip paliudyti, jog mano broliams užkirstų kelią, kad šie nepatektų į šitą kankinimo vietą.’ Bet Abraomas tarė: ‘Mano sūnau, jie turi Mozę ir pranašus; tegu išgirsta juos.’ Ir tuomet atsakė Daivas: ‘Ne, Ne, Tėve Abraomai! bet jeigu vienas iš mirusiųjų nueis pas juos, tada jie atgailaus.’ Ir tada pasakė Abraomas: ‘Jeigu jie neišgirs Mozės ir pranašų, tai jų vis tiek neįtikins, net jeigu kas nors turėtų ir prisikelti iš mirusiųjų.’”[32][33]
169:3.3 Po to, kada Petras papasakojo šitą nazariečių brolijos senąją parabolę, ir kadangi minia buvo nurimusi, tada atsistojo Andriejus ir paleido juos nakčiai. Nors tiek apaštalai, tiek ir jo mokiniai Jėzui dažnai pateikdavo klausimų iš parabolės apie Daivą ir Lozorių, bet jis niekada nesutikdavo jos komentuoti.
¶ 4. TĖVAS IR JO KARALYSTĖ
169:4.1 Jėzus visada turėjo vargo mėgindamas apaštalams paaiškinti, jog, nors jie ir skelbia Dievo karalystės įkūrimą, bet Tėvas danguje nėra karalius. Tuo metu, kada Jėzus gyveno žemėje ir mokė materialiame kūne, Urantijos žmonės iš esmės žinojo, kad nacijų vyriausybėse yra karaliai ir imperatoriai, o žydai ilgą laiką mąstė apie Dievo karalystės atėjimą. Dėl šitų ir kitų priežasčių, Mokytojas manė, jog dvasinę žmogaus brolystę geriausia pavadinti dangaus karalyste, o šitos brolystės dvasinį vadovą vadinti Tėvu danguje. Niekada iš tiesų Jėzus savojo Tėvo nevadino karaliumi. Savo atviruose pokalbiuose su apaštalais jis visada save vadino Žmogaus Sūnumi ir jų vyresniuoju broliu. Jis visus savo pasekėjus vadino žmonijos tarnais ir karalystės evangelijos pasiuntiniais.
169:4.2 Jėzus niekada nepateikė savo apaštalams sisteminės pamokos apie Tėvo danguje asmenybę ir savybes. Jis niekada neprašė žmonių tikėti į jo Tėvą; jis tiesiogine prasme manė, kad jie tiki. Jėzus niekada nemenkindavo savęs, kad siūlytų argumentus, įrodančius Tėvo realybę. Jo visas mokymas apie Tėvą koncentravosi pareiškime, kad jis ir Tėvas yra viena; kad tas, kuris matė šį Sūnų, tas matė Tėvą; kad Tėvas, kaip ir šis Sūnus, žino viską; kad iš tikrųjų Tėvą pažįsta tiktai šis Sūnus ir tas, kuriam šis Sūnus jį apreikš; kad tas, kuris pažįsta šį Sūnų, taip pat iš tikrųjų pažįsta ir Tėvą; ir kad Tėvas atsiuntė jį į šį pasaulį tam, jog apreikštų jų sujungtą prigimtį ir pademonstruotų jų bendrą darbą[34][35][36][37][38][39][40][41]. Jis niekada nepateikė jokių kitokių viešų pareiškimų apie savo Tėvą, išskyrus tai, ką pasakė tai moteriai iš Samarijos prie Jokūbo šulinio, kada jis pareiškė, “Dievas yra dvasia[42].”
169:4.3 Jūs sužinote apie Dievą iš Jėzaus stebėdami jo gyvenimo dieviškumą, o ne remdamiesi jo mokymais. Iš Mokytojo gyvenimo kiekvienas iš jūsų galite įsisavinti tokią Dievo sampratą, kuri atitinka jūsų sugebėjimo laipsnį suvokti dvasines ir dieviškąsias realybes, tikrąsias ir amžinąsias tiesas. Ribinis niekada negali tikėtis to, jog galėtų suvokti Begalinįjį, išskyrus tai, kaip Begalinysis buvo sukoncentruotas Jėzaus iš Nazareto žmogiškojo gyvenimo ribinio patyrimo laiko-erdvės asmenybėje.
169:4.4 Jėzus gerai suprato, jog Dievą galima pažinti tiktai patyrimo realybių dėka; niekada jo negalima suprasti vien tiktai proto mokymo dėka. Jėzus mokė savo apaštalus, kad, nors jie niekada negalėtų iki galo suprasti Dievo, bet jie galėtų kuo tikriausiai jį pažinti, net ir taip, kaip jie pažino Žmogaus Sūnų. Jūs galite pažinti Dievą ne suprasdami tą, ką Jėzus sakė, bet žinodami, kas Jėzus buvo. Jėzus buvo Dievo apreiškimas.
169:4.5 Išskyrus tada, kada cituodavo iš hebrajų raštų, Jėzus Dievybę vadindavo tiktai dviem vardais: Dievas ir Tėvas. Ir kada Mokytojas apie savąjį Tėvą kalbėdavo kaip apie Dievą, tada jis paprastai vartodavo hebrajų žodį, pažymintį daugiskaitinį Dievą (Trejybę), o ne žodį Jahvė, kuris išreiškė žydų gentinio Dievo besivystančią sampratą.
169:4.6 Jėzus niekada nevadino Tėvo karaliumi, ir labai apgailestavo, jog dėl to, kad žydai tikėjosi karalystės atstatymo ir dėl to, kad Jonas skelbė ateinančią karalystę, jis buvo priverstas savo siūlomą dvasinę brolystę pavadinti dangaus karalyste[43][44][45][46]. Išskyrus vienintelę išimtį—pareiškimą, jog “Dievas yra dvasia”—Jėzus niekada Dievybės neapibūdindavo kokiu nors kitokiu būdu, kaip tik tokiais išsireiškimais, kurie išreiškė jo paties asmeninį ryšį su Rojaus Pirmuoju Šaltiniu ir Centru[47].
169:4.7 Jėzus žodį Dievas vartojo tam, kad įvardintų Dievybės idėją, o žodį Tėvas vartojo tam, kad įvardintų Dievo pažinimo patyrimą. Kada žodis Tėvas yra vartojamas tam, kad pažymėtų Dievą, tada jį reikėtų suprasti kiek tiktai įmanoma platesne prasme. Žodžio Dievas negalima apibrėžti, ir dėl to jis išreiškia begalinę Tėvo sampratą, tuo tarpu terminą Tėvas, kurį iš dalies apibrėžti įmanoma, galima vartoti tam, kad būtų išreikšta dieviškojo Tėvo žmogiškoji samprata kaip jis yra siejamas su žmogumi per visą mirtingojo egzistenciją.
169:4.8 Žydams Elohimas buvo dievų Dievas, tuo tarpu Jahvė buvo Izraelio Dievas. Jėzus sutiko su Elohimo samprata ir šitą aukščiausią būtybių grupę vadino Dievu. Vietoje sampratos apie Jahvę, rasinę dievybę, jis įvedė Dievo tėvystės ir pasaulinės žmogaus brolystės idėją. Jis sudievintą sampratą apie rasinį Tėvą Jahvę išaukštino iki idėjos apie žmonių visų vaikų Tėvą, atskiro tikinčiojo dieviškąjį Tėvą. Ir jis toliau mokė, jog šitas visatų Dievas ir šitas visų žmonių Tėvas yra viena ir ta pati Rojaus Dievybė.
169:4.9 Jėzus niekada netvirtino, kad yra Elohimo (Dievo) pasireiškimas materialaus kūno pavidalu. Jis niekada neskelbė, kad jis yra Elohimo (Dievo) apreiškimas pasauliams. Jis niekada nemokė, kad tas, kuris matė jį, matė Elohimą (Dievą). Bet jis iš tikrųjų skelbė, kad jis yra Tėvo apreiškimas materialiame kūne, ir jis iš tikrųjų sakė, kas tik yra matęs jį, tas yra matęs Tėvą. Kaip dieviškasis Sūnus jis tvirtino, jog atstovauja tiktai Tėvui.
169:4.10 Jis buvo, iš tikrųjų, net ir Elohimo Dievo Sūnus; bet mirtingojo materialaus kūno pavidalu ir mirtingiesiems Dievo sūnums, jis nusprendė savo gyvenimo apreiškimą apriboti savojo Tėvo charakterį pavaizduodamas tokiu laipsniu, kokiu tokį apreiškimą galėtų suprasti mirtingasis žmogus. Kai dėl kitų Rojaus Trejybės asmenų charakterio, tai mes turime pasitenkinti tuo mokymu, kad jie yra visiškai tokie, kaip Tėvas, kurį atskleidė jo įsikūnijęs Sūnus, Jėzus iš Nazareto, savo asmeniniu gyvenimu.
169:4.11 Nors savo žemiškuoju gyvenimu jis atskleidė dangiškojo Tėvo tikrąją prigimtį, bet apie jį jis mokė mažai. Iš esmės, jis mokė tiktai dviejų dalykų: kad Dievas pats savaime yra dvasia, ir kad, visuose ryšiuose su savo tvariniais, jis yra Tėvas. Šitą vakarą Jėzus pateikė paskutinįjį pareiškimą apie savo ryšį su Dievu, kada jis pareiškė: “Aš atėjau nuo Tėvo, ir atėjau į šitą pasaulį; antra vertus, aš tikrai paliksiu šį pasaulį ir vyksiu pas Tėvą[48]..”
169:4.12 Bet jūs iš tikrųjų įsidėmėkite! tikrai niekada Jėzus nesakė, “Kas girdėjo mane, tas girdėjo Dievą.” Bet jis tikrai sakė, “Kas matė mane, tas matė Tėvą[49].” Girdėti Jėzaus mokymą nėra tas pats, kaip Dievą pažinti, bet matyti Jėzų yra toks patyrimas, kuris pats savaime yra Tėvo atskleidimas sielai. Visatų Dievas valdo toli nusidriekiančią kūriniją, bet būtent Tėvas danguje pasiunčia savo dvasią tam, kad apsigyventų jūsų proto viduje.
169:4.13 Jėzus yra tas padidinamasis stiklas žmogiškuoju pavidalu, kuris materialiam tvariniui padaro matomą Tą, kuris yra nematomas. Jis yra jūsų vyresnysis brolis, kuris būdamas materialaus kūno pavidalu įgalina jus pažinti tokią begalinių savybių turinčią Būtybę, kurios iki galo suprasti negali net ir dangiškosios gausybės. Bet visa tai turi sudaryti atskiro tikinčiojo asmeninį patyrimą. Dievą, kuris yra dvasia, galima pažinti tiktai kaip dvasinį patyrimą[50]. Dievą galima atskleisti materialių pasaulių ribiniams sūnums, dvasinių valdų dieviškųjų Sūnų dėka, tiktai kaip Tėvą. Jūs galite pažinti Amžinąjį kaip Tėvą; jūs galite jį garbinti kaip visatų Dievą, viso to, kas egzistuoja, begalinį Kūrėją.
¶ Nuorodos
- ↑ Valgo su muitininkais ir nusidėjėliais: Mt 9:10-11; Mt 11:19a; Mk 2:15-16; Lk 5:30; Lk 7:34; Lk 15:1-2.
- ↑ Piktžodžiautojas: sako lygus Dievui: Jn 1:1; Jn 5:17-18; Jn 10:30,38; Jn 12:44-45; Jn 14:7-11,20; Jn 17:11,21-22.
- ↑ Nuskinkite kukurūzus per šabą: Mt 12:1-2; Mk 2:23-24; Lk 6:1-2.
- ↑ Gydo šabo dieną: Mt 12:9-14; Mk 3:1-5; Lk 6:6-11; Lk 13:10-16; Lk 14:1-4; Jn 5:5-16; Jn 9:1-7,16.
- ↑ Apaštalai rankų neplovė: Mt 15:1-2; Mk 7:1-6; Lk 11:37-41.
- ↑ Lygoje su velniais: Mt 12:22-28; Mk 3:22; Lk 11:14-20.
- ↑ Ieškokite Viešpaties: Iz 55:6.
- ↑ Parable of Lost sheep: Mt 18:12-14; Lk 15:3-7.
- ↑ Jėzus atėjo ieškoti ir gelbėti pasiklydusių: Mt 18:11; Lk 19:10.
- ↑ Pamesta moneta: Lk 15:8-9.
- ↑ Angels joyful over salvation: Lk 15:7,10.
- ↑ Tėvas padalijo turtą sūnui: Lk 15:11-12.
- ↑ Sūnus iššvaistė savo audringam gyvenimui: Lk 15:13-16.
- ↑ Sūnaus sprendimas grįžti: Lk 15:17-20a.
- ↑ Tėvo sveikinimas: Lk 15:20b-22.
- ↑ Šventė: Lk 15:23-24.
- ↑ Vyresnysis sūnus girdi linksmą triukšmą: Lk 15:25-27.
- ↑ Brolio objektai: Lk 15:28-30.
- ↑ Tėtis džiaugiasi: Lk 15:31-32.
- ↑ Palyginimas apie pasiklydusį avis: Mt 18:12-13; Lk 15:3-7.
- ↑ Parabolė apie pamestą monetą: Lk 15:8-10.
- ↑ Palyginimas apie dingusį sūnų: Lk 15:11-32.
- ↑ Simono Zeloto klausimas: Lk 16:8-9.
- ↑ Dvasiškai išmintingas: Mt 6:19-21; Lk 12:33-34.
- ↑ Palyginimas apie nesąžiningą prievaizdą: Lk 16:1-2.
- ↑ Ieškojo savęs: Lk 16:3-8a.
- ↑ Dvasiškai darykite tai, ką šio pasaulio sūnūs daro su turtais: Lk 16:8b-9.
- ↑ Ištikimas mažai, ištikimas ir daug: Mt 13:12; Mt 25:21,23,29; Mk 4:25; Lk 8:18; Lk 16:10; Lk 19:16-19,26.
- ↑ Būkite geri tvarkytojai: Lk 16:10-12.
- ↑ Joks žmogus negali tarnauti dviem šeimininkams: Mt 6:24; Lk 16:13.
- ↑ Fariziejai šaiposi: Lk 16:14.
- ↑ People do not believe: Lk 16:22-31.
- ↑ Palyginimas apie turtingą žmogų ir elgetą: Lk 16:19-21.
- ↑ Jėzus ir Tėvas yra viena: Jn 1:1; Jn 5:17-18; Jn 10:30,38; Jn 12:44-45; Jn 14:7-11,20; Jn 17:11,21-22.
- ↑ Kas matė Sūnų, matė Tėvą: Jn 12:45; Jn 14:7-11.
- ↑ Tėvas ir Sūnus viską žino: Lk 10:22; Jn 5:20; Jn 16:30; 1 Jn 3:20.
- ↑ Tik Sūnus pažįsta Tėvą: Mt 11:27; Lk 10:22; Jn 1:18; Jn 10:15.
- ↑ Tėvą atskleidė Sūnus: Mt 5:45-48; Mt 6:1,4,6; Mt 11:25-27; Mk 11:25-26; Lk 6:35-36; Lk 10:22; Jn 1:18; Jn 3:31-34; Jn 4:21-24; Jn 6:45-46; Jn 14:6-11,20; Jn 15:15; Jn 16:25; Jn 17:8,25-26.
- ↑ Kas pažįsta Sūnų, tas pažįsta Tėvą: Jn 8:19; Jn 14:7-9; Jn 16:3.
- ↑ Atskleiskite kombinuotą prigimtį: Jn 1:18; Jn 3:31-35; Jn 5:17,22-23; Jn 7:16,28-29; Jn 12:49-50; Jn 13:3; Jn 15:24; Jn 17:1-10,25-26.
- ↑ Rodyti jungtinį darbą: Jn 5:43; Jn 7:28-29; Jn 8:42; Jn 12:49-50; Jn 14:10; Jn 16:15; Jn 17:8-10.
- ↑ Dievas yra dvasia: Jn 4:24; Rom 8:9; 2 Kor 3:16-17.
- ↑ Karalystė: Mt 9:35; Mt 24:14.
- ↑ Dievo karalystė: Mt 6:33; Mt 12:28; Mt 19:24; Mt 21:31,43; Mk 1:14-15; Mk 4:11,26,30; Mk 9:1,47; Mk 10:14-15,23-25; Mk 12:34; Mk 14:25; Mk 15:43; Lk 4:43; Lk 6:20; Lk 7:28; Lk 8:1,10; Lk 9:2,11,27; Lk 9:60,62; Lk 10:9-11; Lk 11:20; Lk 12:31-32; Lk 13:18,20,28-29; Lk 14:15; Lk 16:16; Lk 17:20-21; Lk 18:16-17,24-25; Lk 19:11; Lk 21:31; Lk 22:16,18; Lk 23:51; Jn 3:3,5; Rom 14:17; 1 Kor 4:20; 1 Kor 6:9.
- ↑ Jono skelbimas: Mt 3:1-2.
- ↑ Dangaus karalystė: Mt 3:2; Mt 4:17,23; Mt 5:3,10,19-20; Mt 7:21; Mt 8:11; Mt 10:7; Mt 11:11-12; Mt 13:11,24,31-52; Mt 16:19; Mt 18:1-4,23; Mt 19:14,23; Mt 20:1; Mt 22:2; Mt 23:13; Mt 25:1,14.
- ↑ Dievas yra dvasia: Jn 4:24; Rom 8:9; 2 Kor 3:16-17.
- ↑ Aš atėjau iš Tėvo, eisiu pas Jį: Jn 16:28.
- ↑ Kas matė mane, matė Tėvą: Jn 12:45; Jn 14:7-9.
- ↑ Dievas yra dvasia: Jn 4:24; Rom 8:9; 2 Kor 3:16-17.