© 2004 Urantijos Fondas
188:0.1 TOJI viena su puse dienos, kada Jėzaus mirtingas kūnas gulėjo Juozapo kapavietėje, tas laikotarpis tarp jo mirties ant kryžiaus ir jo prisikėlimo, yra Mykolo žemės karjeroje toks skyrius, apie kurį mes labai mažai ką žinome. Mes galime papasakoti apie Žmogaus Sūnaus palaidojimą ir į šį dokumentą įtraukti tuos įvykius, kurie yra susiję su jo prisikėlimu, bet mes neturime daug autentiško pobūdžio informacijos apie tai, kas gi iš tikrųjų vyko per šitą maždaug tridešimt šešių valandų laikmetį, nuo penktadienio trečios valandos po pietų iki sekmadienio trečios valandos iš ryto. Šitas laikotarpis Mokytojo karjeroje prasidėjo prieš pat tą momentą, kada romėnų kareiviai jį nuėmė nuo kryžiaus. Po savo mirties jis kabėjo ant kryžiaus maždaug vieną valandą. Jį būtų nukabinę anksčiau, jeigu ne ta gaišatis pribaigiant šiuos du plėšikus.
188:0.2 Žydų valdovai buvo suplanavę, kad Jėzaus kūnas būtų įmestas į Gehenos atviras laidojimo duobes, į pietus nuo miesto; toks buvo paprotys šitokiu būdu atsikratyti nukryžiavimo aukų. Jeigu šitas planas būtų pavykęs, tai Mokytojo kūną būtų suėdę laukiniai žvėrys.
188:0.3 Tuo metu, Juozapas iš Arimatėjos, lydimas Nikodemo, nuėjo pas Pilotą ir paprašė, kad Jėzaus kūnas būtų perduotas jiems tam, kad būtų deramai palaidotas[1]. Neretai nukryžiuotųjų draugai romėnų valdžiai pasiūlydavo kyšių už leidimą tokius kūnus pasiimti. Juozapas nuėjo pas Pilotą su didžiule suma pinigų, jeigu iškiltų reikalas sumokėti už leidimą perkelti Jėzaus kūną į privačią kapavietę. Bet Pilotas už tai pinigų nepaėmė. Kada jis išklausė šį prašymą, tada jis greitai pasirašė tokį įsakymą, kuris leido Juozapui vykti į Golgotą ir tuoj pat ir visiškai pasiimti Mokytojo kūną. Tuo tarpu, smėlio audrai smarkiai aprimus, grupė žydų, atstovaujančių Sanhedrinui, buvo išėjusi į Golgotą turėdama tikslą įsitikinti, kad Jėzaus kūnas kartu su plėšikų kūnais būtų išmestas į atviras viešas laidojimo duobes.
¶ 1. JĖZAUS PALAIDOJIMAS
188:1.1 Kada Juozapas ir Nikodemas atėjo į Golgotą, tada jie pamatė, jog kareiviai Jėzų nuima nuo kryžiaus, o Sanhedrino atstovai stovi šalia, kad nė vienas iš Jėzaus pasekėjų nesutrukdytų tam, kad jo kūnas patektų į nusikaltėlių laidojimo duobes. Kada Juozapas centurionui padavė Piloto įsakymą dėl Mokytojo kūno, tada šie žydai pakėlė triukšmą ir šaukdami reikalavo jo kūno. Įtūžę jie stengėsi kūną pasiimti jėga, ir kada jie tą padarė, tada centurionas įsakė keturiems kareiviams atsistoti greta jo, ir išsitraukę iš makščių kardus jie apžergė Mokytojo kūną, gulintį ant žemės. Likusiems kareiviams centurionas įsakė palikti tuos du vagis ir šitą įniršusių žydų piktą minią patraukti atgal. Kada tvarka buvo atstatyta, tada centurionas žydams perskaitė Piloto leidimą ir, pasitraukęs į šalį, tarė Juozapui: “Šitas kūnas yra jūsų, galite su juo daryti, kas jums atrodo yra tinkama. Aš ir mano kareiviai būsime greta, kad stebėtume, jog nė vienas žmogus jums nesutrukdytų.”
188:1.2 Nukryžiuotasis asmuo negalėjo būti palaidotas žydų kapinėse; buvo griežtas įstatymas, kuris tokią procedūrą draudė. Juozapas ir Nikodemas žinojo šį įstatymą, ir eidami į Golgotą jie nusprendė Jėzų palaidoti Juozapo šeimos naujojoje kapavietėje, kuri buvo ištašyta didelėje uoloje, esančioje nedideliu atstumu į šiaurę nuo Golgotos ir kelio, vedančio į Samariją, kitoje pusėje[2]. Niekas dar niekada nebuvo palaidotas šitame kape, ir jie manė, kad bus tinkama, jog Mokytojas turėtų ilsėtis ten. Juozapas iš tiesų tikėjo, kad Jėzus iš numirusiųjų prisikels, bet Nikodėmas tuo labai abejojo. Šitie buvusieji Sanhedrino nariai savo įtikėjimą į Jėzų buvo išlaikę daugiau ar mažiau paslaptyje, nors jų bičiuliai iš Sanhedrino ilgą laiką juos įtarinėjo net ir iki to meto, kada jie iš tarybos pasitraukė. Nuo šiol jie buvo labiausiai atvirai pasisakantys Jėzaus mokiniai visoje Jeruzalėje.
188:1.3 Maždaug pusę penkių Jėzaus iš Nazareto laidojimo procesija pajudėjo iš Golgotos į Juozapo kapavietę kitoje kelio pusėje. Kūnas buvo suvyniotas į drobulę, kai jį nešė keturi vyrai, už jų ėjo ištikimos moterys stebėtojos iš Galilėjos. Tie mirtingieji, kurie nešė Jėzaus materialų kūną, buvo Juozapas, Nikodemas, Jonas, ir romėnų centurionas[3].
188:1.4 Jie įnešė kūną į kapavietę, maždaug dešimties pėdų ploto patalpą, kur skubiai jį parengė palaidojimui. Savo mirusiuosius žydai nevisiškai laidojo; iš esmės jie juos balzamuodavo. Juozapas ir Nikodemas su savimi atsinešė didelį kiekį miros ir alavijo sulčių, ir dabar jie apvyniojo kūną tvarsčiais, sumirkytais šituose tirpaluose[4]. Kada balzamavimas buvo užbaigtas, tada jie apie veidą aprišo nedidelį rankšluostį kūną įvyniojo į drobulę, ir labai pagarbiai uždėjo jį ant lentynos kapavietėje.
188:1.5 Kai tik kūnas buvo patalpintas į kapavietę, centurionas davė ženklą savo kareiviams, kad šie padėtų užridenti durų akmenį prie įėjimo į kapavietę. Tada šie kareiviai išėjo į Geheną su vagių kūnais, tuo tarpu visi kiti sugrįžo į Jeruzalę, sielvartaudami, kad pažymėtų Perėjimo šventę sutinkamai su Mozės įsakymais.
188:1.6 Laidojant Jėzų buvo labai skubama ir dirbama sparčiai, nes tai buvo pasirengimo diena ir greitai artėjo Sabatas. Vyrai nuskubėjo atgal į miestą, bet moterys pasiliko prie kapavietės tol, kol buvo visiškai tamsu.
188:1.7 Tuo metu, kada visa tai vyko, moterys slėpėsi netoliese, šitokiu būdu jos stebėjo viską ir matė, kur buvo paguldytas Mokytojas. Jos šitaip slėpėsi, kadangi tokiu metu moterims nebuvo leidžiama bendrauti su vyrais. Šitos moterys nemanė, kad Jėzus buvo tinkamai paruoštas palaidojimui, ir jos tarpusavyje susitarė sugrįžti atgal į Juozapo namus, per Sabatą pailsėti, pasiruošti įvairių rūšių aromatų ir aliejų, o sekmadienio rytą sugrįžti, kad Mokytojo kūną deramai paruoštų mirties poilsiui. Tos moterys, kurios šitaip laukė šito penktadienio vakarą buvo: Marija Magdalena, Marija, Kleopo žmona, Morta, kita Jėzaus motinos sesuo, ir Rebeka iš Sepforio[5].
188:1.8 Be Dovydo Zabediejaus ir Juozapo iš Arimatėjos labai mažai kas iš Jėzaus mokinių iš tikrųjų tikėjo arba suprato, kad jis turi prisikelti iš kapo trečiąją dieną.
¶ 2. SAUGANT KAPAVIETĘ
188:2.1 Jeigu Jėzaus pasekėjai neatkreipė dėmesio į jo pažadą prisikelti iš kapo trečiąją dieną, tai jo priešai atkreipė. Vyriausieji šventikai, fariziejai, ir sedukėjai prisiminė, kad jie buvo gavę pranešimų apie tai, kad jis buvo sakęs, jog iš mirusiųjų jis prisikels.
188:2.2 Šitą penktadienio naktį, po Perėjimo šventinės vakarienės, maždaug apie vidurnaktį žydų lyderių grupė susirinko Kajafo namuose, kur jie aptarė savo nuogąstavimus, susijusius su Mokytojo tvirtinimais, kad iš mirusiųjų jis prisikels trečiąją dieną[6]. Šitas susirinkimas pasibaigė tuo, jog buvo paskirtas sanhedristų komitetas, kuris turėjo anksti kitą dieną nueiti pas Pilotą, ir jam perduoti oficialų Sanhedrino prašymą, jog prie Jėzaus kapo būtų pastatyta romėnų sargyba, kad jo draugams užkirstų kelią, ką nors su juo padaryti slapčiomis. Šito komiteto atstovas Pilotui tarė: “Pone, mes prisimename, jog šitas apgavikas, Jėzus iš Nazareto, dar tuomet, kai buvo gyvas, sakė, ‘Po trijų dienų aš vėl prisikelsiu.’ Dėl to, mes atėjome pas tave paprašyti, jog tu duotum tokius nurodymus, kad kapavietė būtų apsaugota nuo jo pasekėjų, bent jau tol, kol baigsis trečioji diena. Mes labai bijome, kad jo mokiniai neateitų ir neišvogtų jo naktį, o tada paskelbtų žmonėms, kad jis prisikėlė iš mirusiųjų. Jeigu mes tikrai leistume, kad šitai atsitiktų, tai šitoji klaida būtų nepalyginamai blogiau negu tai, kad mes būtume jam leidę gyventi.”
188:2.3 Kada Pilotas išklausė šitą Sanhedrino prašymą, tada jis tarė: “Aš jums tikrai duosiu dešimties kareivių sargybą. Eikite ir pasirūpinkite kapo saugumu[7].” Jie sugrįžo į šventyklą, pasiėmė savo pačių dešimt sargybinių, ir tuomet iškeliavo, net ir šitą Sabato rytą, prie Juozapo kapavietės su šitais dešimt žydų sargybinių ir dešimt romėnų kareivių, kad prie kapavietės pastatytų juos į sargybą. Šitie vyrai užrideno dar vieną akmenį prie įėjimo į kapavietę ir uždėjo Piloto antspaudus ant akmenų ir aplink juos, kad jų niekas nepajudintų be jų žinios. Ir šitie dvidešimt vyrų pasiliko saugoti iki prisikėlimo valandos, žydai atnešdavo jiems maisto ir gėrimo.
¶ 3. SABATO DIENĄ
188:3.1 Per visą šitą Sabato dieną mokiniai ir apaštalai slėpėsi, tuo tarpu visa Jeruzalė aptarinėjo Jėzaus mirtį ant kryžiaus. Šituo metu Jeruzalėje buvo apie vieną su puse milijono žydų, suplūdusių iš visų Romos imperijos dalių ir iš Mesopotamijos. Tai buvo Perėjimo šventinės savaitės pradžia, ir visi šitie piligrimai bus mieste, kad sužinotų apie Jėzaus prisikėlimą ir šitą žinią nusineštų atgal į savo namus.
188:3.2 Vėlyvą šeštadienio naktį Jonas Morkus sukvietė vienuolika apaštalų, kad slapta ateitų į jo tėvo namus, kur prieš pat pusiaunaktį jie visi susirinko tame pačiame viršutiniame kambaryje, kur prieš dvi naktis su savo Mokytoju jie valgė Paskutiniąją Vakarienę.
188:3.3 Marija, Jėzaus motina, su Rūta ir Judu, sugrįžo į Betanę, kad prisijungtų prie savosios šeimos šitą šeštadienio vakarą prieš pat saulėlydį. Dovydas Zabediejus pasiliko Nikodemo namuose, kur jis buvo sutaręs su savo pasiuntiniais, kad jie susirinktų anksti sekmadienio ryte. Tos moterys iš Galilėjos, kurios paruošė aromatus tolimesniam Jėzaus kūno balzamavimui, laukė Juozapo iš Arimatėjos namuose.
188:3.4 Mes nepajėgiame iki galo paaiškinti, kas atsitiko Jėzui iš Nazareto per šitą pusantros dienos laikotarpį, kada jis turėjo gulėti miręs Juozapo naujojoje kapavietėje. Akivaizdu, kad jis mirė tokia pačia natūralia mirtimi ant kryžiaus, kaip mirtų ir bet koks kitas mirtingasis tokiomis pat aplinkybėmis. Mes girdėjome, kaip jis pasakė, “Tėve, į tavąsias rankas aš atiduodu savąją dvasią[8].” Mes ne iki galo suprantame tokio pareiškimo prasmę, kadangi jo Minties Derintojas jau seniai buvo personalizuotas ir todėl savo egzistenciją palaikė nepriklausomai nuo Jėzaus mirtingosios būtybės. Mokytojo Personalizuoto Derintojo jokiu būdu negalėjo įtakoti jo fizinė mirtis ant kryžiaus. Tai, ką Jėzus kažkuriam laikui atidavė į Tėvo rankas, turėjo būti Derintojo ankstesniojo darbo dvasinant mirtingojo protą dvasinė kopija dėl to, kad būtų pasirūpinta žmogiškojo patyrimo kopijos perkėlimu į gyvenamuosius pasaulius. Jėzaus patyrime turėjo būti kažkokia dvasinė realybė, kuri būtų analogiška dvasinei prigimčiai, arba sielai, kokią turi šių sferų įtikėjmu augantys mirtingieji. Bet tai yra vien tiktai mūsų nuomonė—mes nežinome iš tiesų, ką Jėzus atidavė savojo Tėvo globai.
188:3.5 Mes žinome, jog Mokytojo fizinis kūnas Juozapo kapavietėje gulėjo maždaug iki sekmadienio ryto trečios valandos, bet mes visiškai nesame tikri dėl Jėzaus asmenybės statuso per tą trisdešimt šešių valandų laikotarpį. Kartais šiuos dalykus mes sau patiems drįsdavome aiškinti maždaug šitaip:
188:3.6 1. Mykolo Kūrėjo sąmonė turėjo būti laisva ir visiškai nepriklausoma nuo su ja susieto mirtingojo proto, kuris buvo fizinio įsikūnijimo metu.
188:3.7 2. Mes žinome, jog buvęs Jėzaus Minties Derintojas šituo laikotarpiu buvo žemėje ir asmeniškai vadovavo susirinkusioms dangiškosioms gausybėms.
188:3.8 3. Žmogaus iš Nazareto įgyta dvasinė tapatybė, kuri susiformavo per savo gyvenimą materialiame kūne, pirma, dėl betarpiškų jo Minties Derintojo pastangų, o vėliau dėl to, kad jis pats tobulai suderino idealios mirtingojo egzistencijos fizinius poreikius ir dvasinius reikalavimus, kaip tai buvo įgyvendinta niekada nenutrūkstamu pasirinkimu vykdyti Tėvo valią, turėjo būti atiduota Rojaus Tėvo globai. Ar šitoji dvasinė realybė sugrįžo, kad taptų prisikėlusios asmenybės dalimi, ar nesugrįžo, tai šito mes nežinome, bet mes manome, kad ji sugrįžo. Bet visatoje yra ir tokių, kurie laikosi tokios nuomonės, jog šitoji Jėzaus sielos tapatybė dabar ilsisi “Tėvo krūtinėje,” kad vėliau būtų paleista tam, jog vadovautų Nebadono Užbaigtumo Korpusams jų neatskleistame likime ryšium su išorinės erdvės neorganizuotų sferų nesukurtomis visatomis.
188:3.9 4. Mes manome, kad Jėzaus žmogiškoji arba mirtingoji sąmonė per šitas trisdešimt šešias valandas miegojo. Mes turime pagrindo manyti, kad žmogiškasis Jėzus nieko nežinojo, kas vyko visatoje per šitą laikotarpį. Mirtingojo sąmonei nebebuvo laiko tėkmės; gyvybės prisikėlimas ėjo po mirties miego tarsi tą patį akimirksnį.
188:3.10 Ir tai yra maždaug viskas, ką mes galime pasakyti apie Jėzaus statusą per šitą laikotarpį kapavietėje. Yra daug tarpusavyje susijusių faktų, į kuriuos mes galime daryti nuorodą, nors vargu ar mes esame kompetentingi tam, kad imtumėmės jų aiškinimo.
188:3.11 Satanijos pirmojo gyvenamojo pasaulio prisikėlimo salių milžiniškame kieme dabar galima matyti nuostabų materialų-morontinį statinį, žinomą kaip “Mykolo Memorialas,” ant kurio dabar yra uždėtas Gabrielio antspaudas. Šitas memorialas buvo sukurtas netrukus, kai tik Mykolas iš šito pasaulio išvyko, ir ant jo yra užrašas: “Prisimenant Jėzaus iš Nazareto mirtingąjį perėjimą Urantijoje.”
188:3.12 Tebėra išlikę dokumentai, kurie rodo, jog per šitą laikotarpį Salvingtono aukščiausioji taryba, susidedanti iš šimto narių, Urantijoje buvo surengusi administracinį susirinkimą, kuriam vadovavo Gabrielis. Taip pat yra dokumentai, rodantys, jog Uversos Dienų Senieji per šį laikotarpį buvo susisiekę su Mykolu, kad aptartų Nebadono visatos statusą.
188:3.13 Mes žinome, jog bent jau vieną pranešimą Mykolas perdavė Emanueliui Salvingtone tuo metu, kada Mokytojo kūnas gulėjo kapavietėje.
188:3.14 Yra rimta priežastis tikėti, jog kažkokia asmenybė sėdėjo Kaligastijos vietoje sistemos Planetų Princų taryboje Jeruseme, kada buvo posėdžiaujama tuo metu, kada Jėzaus miręs kūnas gulėjo kapavietėje.
188:3.15 Edentijos dokumentai pažymi, jog Žvaigždyno Tėvas iš Norlatiadeko buvo Urantijoje, ir kad jis gavo nurodymus iš Mykolo per šį laikotarpį, kada Jėzaus kūnas buvo kapavietėje.
188:3.16 O taip pat yra daug ir kitų duomenų, kurie liudija, jog nevisa Jėzaus asmenybė miegojo ir buvo be sąmonės šituo akivaizdžios fizinės mirties laikotarpiu.
¶ 4. MIRTIES ANT KRYŽIAUS PRASMĖ
188:4.1 Nors Jėzus šita mirtimi ant kryžiaus mirė ne dėl to, kad atpirktų mirtingojo žmogaus rasinę kaltę, o taip pat ir ne dėl to, kad suteiktų tam tikros rūšies veiksmingą priėjimą prie Dievo, kuris priešingu atveju būtų įsižeidęs ir neatlaidus; nors Žmogaus Sūnus nepasiūlė savęs kaip aukos, kad nuramintų Dievo įniršį ir kad nuodėmingam žmogui atvertų kelią į išgelbėjimą; nežiūrint to, jog šitos idėjos apie atpirkimą ir nuraminimą yra klaidingos, ir vis tiktai, Jėzaus mirtis ant kryžiaus turi didžiulės svarbos, kurios nereikėtų išleisti iš akiračio. Tai yra faktas, jog Urantija tapo žinoma tarp kitų apgyvendintų planetų kaip “Kryžiaus Pasaulis.”
188:4.2 Urantijoje Jėzus troško gyventi pilnavertį mirtingojo gyvenimą materialiame kūne. Mirtis, paprastai, yra gyvenimo dalis. Mirtis yra paskutinysis veiksmas mirtingojo dramoje. Geranoriškai stengdamiesi išvengti prietaringų klaidų, susijusių su mirties ant kryžiaus prasmės klaidingu aiškinimu, jūs turėtumėte būti atsargūs, kad nepadarytumėte didžiosios klaidos nesuvokdami Mokytojo mirties teisingos reikšmės ir tikrosios svarbos.
188:4.3 Mirtingasis žmogus niekada nebuvo aršiausiųjų apgavikų nuosavybė. Jėzus nemirė tam, kad žmogų išpirktų iš šių sferų apleidusių tikėjimą valdovų ir puolusių princų gniaužtų. Tėvas danguje niekada neturėjo mintyje tokio didžiulio neteisingumo, kad mirtingojo sielą prakeiktų už jo protėvių piktadarybes. Mokytojo mirtis ant kryžiaus taip pat nebuvo ir tokia auka, kurios dėka buvo stengiamasi sumokėti Dievui skolą, kurią jam buvo skolinga žmonijos rasė.
188:4.4 Iki Jėzaus gyvenimo žemėje, būtų buvę galima jus pateisinti, kad tikite į tokį Dievą, bet ne po to, kada Mokytojas gyveno ir mirė tarp jūsų bičiulių mirtingųjų. Mozė mokė Kūrėjo Dievo orumo ir teisingumo; bet Jėzus pavaizdavo dangiškojo Tėvo meilę ir gailestingumą.
188:4.5 Gyvulinė prigimtis—polinkis į piktadarystę—gali būti paveldima, bet nuodėmė nėra perduodama vaikui iš tėvo. Nuodėmė yra toks veiksmas, kada atskiras tvarinys sąmoningai ir tyčia maištauja prieš Dievo valią ir šio Sūnaus įstatymus.
188:4.6 Jėzus gyveno ir mirė visos visatos labui, o ne vien tiktai šito pasaulio rasių labui. Nors šios sferos mirtingieji turėjo išgelbėjimą net ir prieš tai, kada Urantijoje gyveno ir numirė Jėzus, nežiūrint šito, tai yra faktas, kad jo savęs padovanojimas šitame pasaulyje išgelbėjimo kelią labai smarkiai apšvietė; jo mirtis daug prisidėjo prie to, kad amžiams būtų aišku, jog po mirties materialiame kūne mirtingojo išlikimas tikrai yra.
188:4.7 Nors vargu ar tinka apie Jėzų kalbėti kaip apie pasiaukotoją, išpirkėją, ir atpirkėją, bet visiškai teisinga jį vadinti išgelbėtoju. Jis išgelbėjimo (išlikimo) kelią amžiams padarė aiškesnį ir tikresnį; jis tą išgelbėjimo kelią Nebadono visatos visų pasaulių visiems mirtingiesiems iš tiesų parodė geriau ir tikriau.
188:4.8 Kada tik Dievo idėją jūs imate suvokti kaip teisingą ir mylintį Tėvą, tokios vienintelės sampratos visą laiką mokė Jėzus, tada nedelsiant, visiškai nuosekliai, jūs turite iš viso atsisakyti visų primityvių sampratų apie Dievą, kad jis yra kaip įsižeidęs monarchas, griežtas ir visagalis valdovas, kuriam didžiausias malonumas yra išsiaiškinti, kurie iš jo pavaldinių daro piktadarystes, ir pasirūpinti, kad jie būtų tinkamai nubausti, nebent kokia nors būtybė beveik prilygstanti jam pačiam pati pasisiūlytų kentėti už juos, mirti kaip pakaitalas ir vietoje jų. Visa idėja apie išpirkimą ir atpirkimą yra nesuderinama su tokia Dievo samprata, kokios mokė ir kokią pademonstravo Jėzus iš Nazareto. Dievo begalinė meilė nėra antrinė, kad dieviškojoje prigimtyje eitų po ko nors kito.
188:4.9 Visa šitoji samprata apie atpirkimą ir išgelbėjimą aukos dėka savo šaknimis kyla iš savanaudiškumo ir remiasi savanaudiškumu. Jėzus mokė, jog tarnavimas savo bičiuliams yra dvasinės tikinčiųjų brolystės aukščiausioji samprata. Išgelbėjimas yra savaime suprantamas dalykas tiems, kurie tiki į Dievo tėvystę. Tikinčiojo pagrindiniu rūpesčiu neturėtų būti savanaudiškas troškimas siekti asmeninio išsigelbėjimo, o vietoje šito tai turėtų būti nesavanaudiškas akstinas mylėti ir, dėl to, savo bičiuliams tarnauti, net ir taip, kaip mirtinguosius žmones mylėjo ir kaip jiems tarnavo Jėzus.
188:4.10 Tikri tikintieji taip pat tiek daug nepergyvena ir dėl bausmės už nuodėmę ateityje. Tikras tikintysis yra susirūpinęs tiktai dėl dabartinio atsiskyrimo nuo Dievo. Tas tiesa, išmintingi tėvai savo sūnus gali nubausti, bet visa tai jie daro iš meilės ir siekdami auklėjimo tikslų. Jie nebaudžia iš pykčio, taip pat jie nebaudžia ir iš keršto.
188:4.11 Net jeigu Dievas ir būtų griežtas ir teisėtas monarchas tokioje visatoje, kur aukščiausiuoju laipsniu valdo teisingumas, tai jis tikrai nebūtų patenkintas dėl tokio vaikiško plano, kada vietoje kalto nusikaltėlio yra pakeičiamas nekaltas kankinys.
188:4.12 Jėzaus mirties, kaip ji yra susijusi su žmogiškojo patyrimo praturtinimu ir išgelbėjimo kelio praplėtimu, didingumas yra ne jo mirties faktas, bet toji nuostabi maniera ir neprilygstama dvasia, kaip jis mirtį pasitiko.
188:4.13 Šita visa idėja apie atleidimo išpirką perkelia išgelbėjimą į nerealybės lygį; tokia samprata yra grynai filosofinė. Žmogiškasis išgelbėjimas yra realus; jis remiasi dviemis realybėmis, kurias gali suvokti tvarinio įtikėjimas ir šitokiu būdu jos gali būti įtrauktos į individualų žmogiškąjį patyrimą: Dievo tėvystės faktu ir su tuo susieta tiesa, žmogaus brolyste. Galų gale, tas yra tiesa, kad jums turi būti “atleidžiamos jūsų kaltės taip, kaip jūs atleidžiate savo skolininkams[9].”
¶ 5. KRYŽIAUS PAMOKOS
188:5.1 Jėzaus kryžius visu dydžiu atskleidžia tikrojo piemens aukščiausiojo laipsnio atsidavimą net ir nevertiems savo bandos nariams. Jis amžiams visus ryšius tarp Dievo ir žmogaus perkelia ant šeimos pagrindo. Dievas yra Tėvas; žmogus yra jo sūnus. Meilė, tėvo meilė savo sūnui, visatos ryšiuose tarp Kūrėjo ir tvarinio tampa centrine tiesa—ne tokio karaliaus teisingumas, kuris siekia pasitenkinimo dėl to, kad prasižengiantis pavaldinys kenčia ir kad šitą pavaldinį nubaudžia.
188:5.2 Šis kryžius amžiams rodo tai, kad Jėzaus požiūris į nusidėjėlius nebuvo nei pasmerkimas, nei atleidimas, bet vietoje šito amžinas ir kupinas meilės išgelbėjimas. Jėzus iš tikrųjų yra išgelbėtojas ta prasme, kad jo gyvenimas ir mirtis tikrai laimi žmones gėrio ir teisumo išlikimui. Jėzus žmones myli taip smarkiai, kad jo meilė žmogiškojoje širdyje pažadina atsakomąją meilę. Meilė iš tikrųjų yra užkrečianti ir amžinai kurianti. Jėzaus mirtis ant kryžiaus demonstruoja tokią meilę, kuri yra pakankamai stipri ir dieviška, kad atleistų nuodėmę ir nuleistų negirdomis visas piktadarybes. Šitam pasauliui Jėzus atskleidė aukštesnę už teisingumą teisumo kokybę—tiesiog formalų gėrį ir blogį. Dieviškoji meilė ne vien tiktai atleidžia prasižengimus; ji juos sugeria ir iš esmės sunaikina. Meilės atleidimas visiškai pranoksta gailestingumo atleidimą. Gailestingumas piktadarystės kaltę nustumia į šoną; bet meilė amžiams sunaikina tą nuodėmę ir visą silpnumą, kuris kyla iš jos. Jėzus į Urantiją atnešė naują gyvenimo metodą. Jis mus mokė blogiui ne priešintis, bet per jį, Jėzų, surasti tokį gėrį, kuris blogį veiksmingai sunaikina[10]. Jėzaus atleidimas nėra dovanojimas; tai yra išgelbėjimas iš pasmerkimo. Išgelbėjimas blogio nemažina; jis paverčia jį gėriu. Tikroji meilė neina į kompromisą su neapykanta, taip pat ji ir neatleidžia už neapykantą; ji sunaikina ją. Jėzaus meilė niekada nepasitenkina tiesiog vien tiktai atleidimu. Mokytojo meilė reiškia perauklėjimą, amžinąjį išlikimą. Visiškai tinka apie išgelbėjimą kalbėti kaip apie atpirkimą, jeigu jūs turite omenyje šitą amžinąjį perauklėjimą.
188:5.3 Jėzus savo asmeninės meilės žmonėms galios dėka sugebėjo sulaužyti nuodėmės ir blogio gniaužtus. Šituo jis išlaisvino žmones tam, kad jie pasirinktų geresnius gyvenimo kelius. Jėzus pavaizdavo išsivadavimą iš praeities, kas savaime žadėjo pergalę ateities labui. Šitokiu būdu atleidimas užtikrino išgelbėjimą. Dieviškosios meilės grožis, kada tiktai patenka į žmogaus širdį, amžiams sunaikina nuodėmės kerus ir blogio galią.
188:5.4 Jėzaus kančios neapsiriboja nukryžiavimu. Tikrovėje, Jėzus iš Nazareto praleido daugiau negu dvidešimt penkerius metus ant realaus ir įtempto mirtingojo egzistavimo kryžiaus. Tikrąją kryžiaus vertę sudaro tas faktas, jog tai buvo aukščiausia ir galutinė jo meilės išraiška, jo gailestingumo užbaigtas atskleidimas.
188:5.5 Milijonuose apgyvendintų pasaulių dešimtys trilijonų besivystančių tvarinių, kurie galėjo susigundyti tuo, jog atsisakytų moralinės kovos ir apleistų gėrio kovą, į kurią veda įtikėjimas, dar kartą pažvelgė į Jėzų ant kryžiaus ir tuomet, įkvėpti to vaizdo, kaip Dievas atiduoda savo įsikūnijusią gyvybę, būdamas atsidavęs nesavanaudiškai žmogaus tarnystei, su sunkumais grūmėsi toliau[11].
188:5.6 Mirties ant kryžiaus triumfą apibendrina Jėzaus požiūrio į savo kankintojus dvasia. Jis kryžių pavertė meilės triumfo prieš neapykantą ir tiesos pergalės prieš blogį amžinuoju simboliu, kada meldėsi, “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro[12].” Tas meilės atsidavimas užkrėtė visą milžinišką visatą; mokiniai ja užsikrėtė nuo savo Mokytojo. Pats pirmasis jo evangelijos mokytojas, kuris buvo pašauktas atiduoti savąją gyvybę šitoje tarnystėje, sakė, kada jie mirtinai užmėtė jį akmenimis, “Nekaltink jų dėl šitos nuodėmės[13].”
188:5.7 Kryžius aukščiausiu laipsniu apeliuoja į tai, kas žmoguje yra geriausia, kadangi jis atskleidžia tą, kuris buvo pasirengęs atiduoti savąją gyvybę tarnaudamas savo bičiuliams žmonėms. Nė vienas žmogus negali turėti tokios meilės, kuri būtų didesnė už šitą: kad savąją gyvybę jis norėtų atiduoti už savo draugus—o Jėzus turėjo tokią meilė, kad savąją gyvybę jis norėjo atiduoti už savo priešus, tokią meilę, kuri buvo didesnė už bet kokią meilę iki tol žinomą žemėje[14].
188:5.8 Kituose pasauliuose, taip pat ir Urantijoje, šitas didingas vaizdinys, kaip ant Golgotos kryžiaus mirė žmogiškasis Jėzus, sužadino mirtingųjų jausmus, tuo tarpu angelams jis sukėlė aukščiausią atsidavimą.
188:5.9 Kryžius yra šventos tarnystės, gyvenimo, kuris yra pašvenčiamas savo bičiulių gerovei ir išgelbėjimui, tas aukštasis simbolis. Kryžius nėra simbolis to, kad nekaltas Dievo Sūnus buvo paaukotas vietoje kaltų nusidėjėlių, ir tam, kad būtų nuramintas įžeisto Dievo įtūžis, bet, žemėje ir per visą milžinišką visatą, amžiams jis yra šventas simbolis to, kaip teisieji save padovanoja piktadariams ir juos išgelbsti šitos pačios meilės atsidavimo dėka. Kryžius iš tiesų yra nesavanaudiškos tarnystės aukščiausios formos simbolis, bet kokio teisingo gyvenimo visiškas padovanojimas, kada aukščiausiu laipsniu yra atsiduodama tarnystei iš visos širdies, net mirčiai, mirčiai ant kryžiaus. Ir Jėzaus savęs padovanojimo gyvenimo šito didingo simbolio pats tas vaizdas mus visus tikrai įkvepia, kad mes norėtume eiti ir padaryti lygiai tą patį.
188:5.10 Kada mąstantys vyrai ir moterys žvelgs į Jėzų, kaip jis savąją gyvybę atiduoda ant kryžiaus, tada vargu ar jie galės vėl sau leisti skųstis net ir dėl žiauriausių gyvenimo sunkumų, tuo labiau dėl smulkių rūpesčių ir dėl daugelio grynai įsivaizduojamų skriaudų. Jo gyvenimas buvo toks šlovingas, o mirtis tokia pergalinga, jog mes visi esame suvilioti tokio noro, kad patirtume tiek vieną, tiek ir kitą[15]. Visas Mykolo savęs padovanojimas, pradedant jo jaunystės dienomis ir baigiant jo mirties ant kryžiaus šituo sukrečiančiu reginiu, turi tikrą traukiamąją galią.
188:5.11 Tada, žvelgdami į kryžių kaip į Dievo apreiškimą, įsitikinkite, kad į jį nežiūrite primityvaus žmogaus akimis, o taip pat ir vėlesniojo barbaro požiūriu, nes ir vienas, ir kitas Dievą laikė negailestingu Valdovu, kuris remiasi rūsčiu teisingumu ir griežtu įstatymo įgyvendinimu. Vietoje šito, įsitikinkite, kad šiame kryžiuje jūs matote Jėzaus meilės ir atsidavimo savo gyvenimo misijai save padovanoti savo milžiniškos visatos mirtingųjų rasėms baigiamąjį pasireiškimą. Žmogaus Sūnaus mirtyje pamatykite aukščiausiąją viršūnę to, kaip atsiskleidžia Tėvo dieviškoji meilė savo sūnums mirtingosiose sferose. Šitokiu būdu kryžius išreiškia atsidavimą savanoriškai meilei ir savanoriško išgelbėjimo padovanojimą visiems tiems, kurie tokias dovanas ir atsidavimą nori priimti. Kryžius nebuvo susijęs su kokiais nors Tėvo reikalavimais—tiktai su tuo, ką Jėzus taip noriai davė ir ko išvengti jis atsisakė.
188:5.12 Jeigu žmogus negali deramai įvertinti Jėzaus ir suprasti jo savęs padovanojimo žemėje reikšmės, tai jam bent jau gali būti suprantamos ir artimos jo fizinės kančios. Nė vienam žmogui daugiau niekada nebereikės baimintis, jog Kūrėjas nežino jo žemiškųjų kančių pobūdžio ir laipsnio[16].
188:5.13 Mes žinome, jog mirtis ant kryžiaus nebuvo tam, kad būtų pasiektas žmogaus susitaikymas su Dievu, bet ji buvo tam, kad stimuliuotų žmogaus suvokimą apie Tėvo amžinąją meilę ir jo Sūnaus nesibaigiantį gailestingumą, ir kad šitas visuotines tiesas praneštų visai visatai.
¶ Nuorodos
- ↑ Draugai atima kūną: Mt 27:57-58; Mk 15:43-45; Lk 23:50-53a; Jn 19:38,40a.
- ↑ Palaidoti naujame kape: Mt 27:59a,60; Mk 15:46; Lk 23:53; Jn 19:41,42b.
- ↑ Laidojimo procesas: Mt 27:59b,61; Mk 15:46-47; Lk 23:53a,55.
- ↑ Balzamavimas ir laidojimas: Jn 19:39-42a.
- ↑ Moterys: Mt 27:61; Mk 15:47; Lk 23:55.
- ↑ Sanhedrino rūpestis: Mt 27:62-64.
- ↑ Pilotas parūpina sargus: Mt 27:65-66.
- ↑ Į rankas padovanok dvasią: Ps 31:5; Lk 23:46.
- ↑ Atleisk mūsų skolas, kaip mes atleidžiame: Mt 6:12,14-15; Mt 18:21-27; Mk 11:25-26; Lk 6:37; Lk 11:4; Lk 17:3-4.
- ↑ Sunaikink blogį gerumu: Mt 5:39.
- ↑ Kovok gerą tikėjimo kovą: 1 Tim 6:12.
- ↑ Tėvas atleisk jiems: Lk 23:34.
- ↑ Neversk jiems kaltinti šios nuodėmės: Apd 7:60.
- ↑ Nėra didesnės meilės: Jn 15:13.
- ↑ Dvasios gravitacija: Jer 31:3; Jn 6:44; Jn 12:32.
- ↑ Kūrėjas žino laikinus vargus: Iz 53:7-9; Iz 63:8-9.