Urantijos knyga anglų kalba yra vieša visame pasaulyje nuo 2006 m.
Vertimai: © 2004 Urantijos Fondas
THE TIME OF THE TOMB
LAIKAS KAPAVIETĖJE
1955 188:0.1 THE day and a half that Jesus’ mortal body lay in the tomb of Joseph, the period between his death on the cross and his resurrection, is a chapter in the earth career of Michael which is little known to us. We can narrate the burial of the Son of Man and put in this record the events associated with his resurrection, but we cannot supply much information of an authentic nature about what really transpired during this epoch of about thirty-six hours, from three o’clock Friday afternoon to three o’clock Sunday morning. This period in the Master’s career began shortly before he was taken down from the cross by the Roman soldiers. He hung upon the cross about one hour after his death. He would have been taken down sooner but for the delay in dispatching the two brigands.
2004 188:0.1 TOJI viena su puse dienos, kada Jėzaus mirtingas kūnas gulėjo Juozapo kapavietėje, tas laikotarpis tarp jo mirties ant kryžiaus ir jo prisikėlimo, yra Mykolo žemės karjeroje toks skyrius, apie kurį mes labai mažai ką žinome. Mes galime papasakoti apie Žmogaus Sūnaus palaidojimą ir į šį dokumentą įtraukti tuos įvykius, kurie yra susiję su jo prisikėlimu, bet mes neturime daug autentiško pobūdžio informacijos apie tai, kas gi iš tikrųjų vyko per šitą maždaug tridešimt šešių valandų laikmetį, nuo penktadienio trečios valandos po pietų iki sekmadienio trečios valandos iš ryto. Šitas laikotarpis Mokytojo karjeroje prasidėjo prieš pat tą momentą, kada romėnų kareiviai jį nuėmė nuo kryžiaus. Po savo mirties jis kabėjo ant kryžiaus maždaug vieną valandą. Jį būtų nukabinę anksčiau, jeigu ne ta gaišatis pribaigiant šiuos du plėšikus.
1955 188:0.2 The rulers of the Jews had planned to have Jesus’ body thrown in the open burial pits of Gehenna, south of the city; it was the custom thus to dispose of the victims of crucifixion. If this plan had been followed, the body of the Master would have been exposed to the wild beasts.
2004 188:0.2 Žydų valdovai buvo suplanavę, kad Jėzaus kūnas būtų įmestas į Gehenos atviras laidojimo duobes, į pietus nuo miesto; toks buvo paprotys šitokiu būdu atsikratyti nukryžiavimo aukų. Jeigu šitas planas būtų pavykęs, tai Mokytojo kūną būtų suėdę laukiniai žvėrys.
1955 188:0.3 In the meantime, Joseph of Arimathea, accompanied by Nicodemus, had gone to Pilate and asked that the body of Jesus be turned over to them for proper burial. It was not uncommon for friends of crucified persons to offer bribes to the Roman authorities for the privilege of gaining possession of such bodies. Joseph went before Pilate with a large sum of money, in case it became necessary to pay for permission to remove Jesus’ body to a private burial tomb. But Pilate would not take money for this. When he heard the request, he quickly signed the order which authorized Joseph to proceed to Golgotha and take immediate and full possession of the Master’s body. In the meantime, the sandstorm having considerably abated, a group of Jews representing the Sanhedrin had gone out to Golgotha for the purpose of making sure that Jesus’ body accompanied those of the brigands to the open public burial pits.
2004 188:0.3 Tuo metu, Juozapas iš Arimatėjos, lydimas Nikodemo, nuėjo pas Pilotą ir paprašė, kad Jėzaus kūnas būtų perduotas jiems tam, kad būtų deramai palaidotas[1]. Neretai nukryžiuotųjų draugai romėnų valdžiai pasiūlydavo kyšių už leidimą tokius kūnus pasiimti. Juozapas nuėjo pas Pilotą su didžiule suma pinigų, jeigu iškiltų reikalas sumokėti už leidimą perkelti Jėzaus kūną į privačią kapavietę. Bet Pilotas už tai pinigų nepaėmė. Kada jis išklausė šį prašymą, tada jis greitai pasirašė tokį įsakymą, kuris leido Juozapui vykti į Golgotą ir tuoj pat ir visiškai pasiimti Mokytojo kūną. Tuo tarpu, smėlio audrai smarkiai aprimus, grupė žydų, atstovaujančių Sanhedrinui, buvo išėjusi į Golgotą turėdama tikslą įsitikinti, kad Jėzaus kūnas kartu su plėšikų kūnais būtų išmestas į atviras viešas laidojimo duobes.
1. THE BURIAL OF JESUS
1. JĖZAUS PALAIDOJIMAS
1955 188:1.1 When Joseph and Nicodemus arrived at Golgotha, they found the soldiers taking Jesus down from the cross and the representatives of the Sanhedrin standing by to see that none of Jesus’ followers prevented his body from going to the criminal burial pits. When Joseph presented Pilate’s order for the Master’s body to the centurion, the Jews raised a tumult and clamored for its possession. In their raving they sought violently to take possession of the body, and when they did this, the centurion ordered four of his soldiers to his side, and with drawn swords they stood astride the Master’s body as it lay there on the ground. The centurion ordered the other soldiers to leave the two thieves while they drove back this angry mob of infuriated Jews. When order had been restored, the centurion read the permit from Pilate to the Jews and, stepping aside, said to Joseph: “This body is yours to do with as you see fit. I and my soldiers will stand by to see that no man interferes.”
2004 188:1.1 Kada Juozapas ir Nikodemas atėjo į Golgotą, tada jie pamatė, jog kareiviai Jėzų nuima nuo kryžiaus, o Sanhedrino atstovai stovi šalia, kad nė vienas iš Jėzaus pasekėjų nesutrukdytų tam, kad jo kūnas patektų į nusikaltėlių laidojimo duobes. Kada Juozapas centurionui padavė Piloto įsakymą dėl Mokytojo kūno, tada šie žydai pakėlė triukšmą ir šaukdami reikalavo jo kūno. Įtūžę jie stengėsi kūną pasiimti jėga, ir kada jie tą padarė, tada centurionas įsakė keturiems kareiviams atsistoti greta jo, ir išsitraukę iš makščių kardus jie apžergė Mokytojo kūną, gulintį ant žemės. Likusiems kareiviams centurionas įsakė palikti tuos du vagis ir šitą įniršusių žydų piktą minią patraukti atgal. Kada tvarka buvo atstatyta, tada centurionas žydams perskaitė Piloto leidimą ir, pasitraukęs į šalį, tarė Juozapui: “Šitas kūnas yra jūsų, galite su juo daryti, kas jums atrodo yra tinkama. Aš ir mano kareiviai būsime greta, kad stebėtume, jog nė vienas žmogus jums nesutrukdytų.”
1955 188:1.2 A crucified person could not be buried in a Jewish cemetery; there was a strict law against such a procedure. Joseph and Nicodemus knew this law, and on the way out to Golgotha they had decided to bury Jesus in Joseph’s new family tomb, hewn out of solid rock, located a short distance north of Golgotha and across the road leading to Samaria. No one had ever lain in this tomb, and they thought it appropriate that the Master should rest there. Joseph really believed that Jesus would rise from the dead, but Nicodemus was very doubtful. These former members of the Sanhedrin had kept their faith in Jesus more or less of a secret, although their fellow Sanhedrists had long suspected them, even before they withdrew from the council. From now on they were the most outspoken disciples of Jesus in all Jerusalem.
2004 188:1.2 Nukryžiuotasis asmuo negalėjo būti palaidotas žydų kapinėse; buvo griežtas įstatymas, kuris tokią procedūrą draudė. Juozapas ir Nikodemas žinojo šį įstatymą, ir eidami į Golgotą jie nusprendė Jėzų palaidoti Juozapo šeimos naujojoje kapavietėje, kuri buvo ištašyta didelėje uoloje, esančioje nedideliu atstumu į šiaurę nuo Golgotos ir kelio, vedančio į Samariją, kitoje pusėje[2]. Niekas dar niekada nebuvo palaidotas šitame kape, ir jie manė, kad bus tinkama, jog Mokytojas turėtų ilsėtis ten. Juozapas iš tiesų tikėjo, kad Jėzus iš numirusiųjų prisikels, bet Nikodėmas tuo labai abejojo. Šitie buvusieji Sanhedrino nariai savo įtikėjimą į Jėzų buvo išlaikę daugiau ar mažiau paslaptyje, nors jų bičiuliai iš Sanhedrino ilgą laiką juos įtarinėjo net ir iki to meto, kada jie iš tarybos pasitraukė. Nuo šiol jie buvo labiausiai atvirai pasisakantys Jėzaus mokiniai visoje Jeruzalėje.
1955 188:1.3 At about half past four o’clock the burial procession of Jesus of Nazareth started from Golgotha for Joseph’s tomb across the way. The body was wrapped in a linen sheet as the four men carried it, followed by the faithful women watchers from Galilee. The mortals who bore the material body of Jesus to the tomb were: Joseph, Nicodemus, John, and the Roman centurion.
2004 188:1.3 Maždaug pusę penkių Jėzaus iš Nazareto laidojimo procesija pajudėjo iš Golgotos į Juozapo kapavietę kitoje kelio pusėje. Kūnas buvo suvyniotas į drobulę, kai jį nešė keturi vyrai, už jų ėjo ištikimos moterys stebėtojos iš Galilėjos. Tie mirtingieji, kurie nešė Jėzaus materialų kūną, buvo Juozapas, Nikodemas, Jonas, ir romėnų centurionas[3].
1955 188:1.4 They carried the body into the tomb, a chamber about ten feet square, where they hurriedly prepared it for burial. The Jews did not really bury their dead; they actually embalmed them. Joseph and Nicodemus had brought with them large quantities of myrrh and aloes, and they now wrapped the body with bandages saturated with these solutions. When the embalming was completed, they tied a napkin about the face, wrapped the body in a linen sheet, and reverently placed it on a shelf in the tomb.
2004 188:1.4 Jie įnešė kūną į kapavietę, maždaug dešimties pėdų ploto patalpą, kur skubiai jį parengė palaidojimui. Savo mirusiuosius žydai nevisiškai laidojo; iš esmės jie juos balzamuodavo. Juozapas ir Nikodemas su savimi atsinešė didelį kiekį miros ir alavijo sulčių, ir dabar jie apvyniojo kūną tvarsčiais, sumirkytais šituose tirpaluose[4]. Kada balzamavimas buvo užbaigtas, tada jie apie veidą aprišo nedidelį rankšluostį kūną įvyniojo į drobulę, ir labai pagarbiai uždėjo jį ant lentynos kapavietėje.
1955 188:1.5 After placing the body in the tomb, the centurion signaled for his soldiers to help roll the doorstone up before the entrance to the tomb. The soldiers then departed for Gehenna with the bodies of the thieves while the others returned to Jerusalem, in sorrow, to observe the Passover feast according to the laws of Moses.
2004 188:1.5 Kai tik kūnas buvo patalpintas į kapavietę, centurionas davė ženklą savo kareiviams, kad šie padėtų užridenti durų akmenį prie įėjimo į kapavietę. Tada šie kareiviai išėjo į Geheną su vagių kūnais, tuo tarpu visi kiti sugrįžo į Jeruzalę, sielvartaudami, kad pažymėtų Perėjimo šventę sutinkamai su Mozės įsakymais.
1955 188:1.6 There was considerable hurry and haste about the burial of Jesus because this was preparation day and the Sabbath was drawing on apace. The men hurried back to the city, but the women lingered near the tomb until it was very dark.
2004 188:1.6 Laidojant Jėzų buvo labai skubama ir dirbama sparčiai, nes tai buvo pasirengimo diena ir greitai artėjo Sabatas. Vyrai nuskubėjo atgal į miestą, bet moterys pasiliko prie kapavietės tol, kol buvo visiškai tamsu.
1955 188:1.7 While all this was going on, the women were hiding near at hand so that they saw it all and observed where the Master had been laid. They thus secreted themselves because it was not permissible for women to associate with men at such a time. These women did not think Jesus had been properly prepared for burial, and they agreed among themselves to go back to the home of Joseph, rest over the Sabbath, make ready spices and ointments, and return on Sunday morning properly to prepare the Master’s body for the death rest. The women who thus tarried by the tomb on this Friday evening were: Mary Magdalene, Mary the wife of Clopas, Martha another sister of Jesus’ mother, and Rebecca of Sepphoris.
2004 188:1.7 Tuo metu, kada visa tai vyko, moterys slėpėsi netoliese, šitokiu būdu jos stebėjo viską ir matė, kur buvo paguldytas Mokytojas. Jos šitaip slėpėsi, kadangi tokiu metu moterims nebuvo leidžiama bendrauti su vyrais. Šitos moterys nemanė, kad Jėzus buvo tinkamai paruoštas palaidojimui, ir jos tarpusavyje susitarė sugrįžti atgal į Juozapo namus, per Sabatą pailsėti, pasiruošti įvairių rūšių aromatų ir aliejų, o sekmadienio rytą sugrįžti, kad Mokytojo kūną deramai paruoštų mirties poilsiui. Tos moterys, kurios šitaip laukė šito penktadienio vakarą buvo: Marija Magdalena, Marija, Kleopo žmona, Morta, kita Jėzaus motinos sesuo, ir Rebeka iš Sepforio[5].
1955 188:1.8 Aside from David Zebedee and Joseph of Arimathea, very few of Jesus’ disciples really believed or understood that he was due to arise from the tomb on the third day.
2004 188:1.8 Be Dovydo Zabediejaus ir Juozapo iš Arimatėjos labai mažai kas iš Jėzaus mokinių iš tikrųjų tikėjo arba suprato, kad jis turi prisikelti iš kapo trečiąją dieną.
2. SAFEGUARDING THE TOMB
2. SAUGANT KAPAVIETĘ
1955 188:2.1 If Jesus’ followers were unmindful of his promise to rise from the grave on the third day, his enemies were not. The chief priests, Pharisees, and Sadducees recalled that they had received reports of his saying he would rise from the dead.
2004 188:2.1 Jeigu Jėzaus pasekėjai neatkreipė dėmesio į jo pažadą prisikelti iš kapo trečiąją dieną, tai jo priešai atkreipė. Vyriausieji šventikai, fariziejai, ir sedukėjai prisiminė, kad jie buvo gavę pranešimų apie tai, kad jis buvo sakęs, jog iš mirusiųjų jis prisikels.
1955 188:2.2 This Friday night, after the Passover supper, about midnight a group of the Jewish leaders gathered at the home of Caiaphas, where they discussed their fears concerning the Master’s assertions that he would rise from the dead on the third day. This meeting ended with the appointment of a committee of Sanhedrists who were to visit Pilate early the next day, bearing the official request of the Sanhedrin that a Roman guard be stationed before Jesus’ tomb to prevent his friends from tampering with it. Said the spokesman of this committee to Pilate: “Sir, we remember that this deceiver, Jesus of Nazareth, said, while he was yet alive, ‘After three days I will rise again.’ We have, therefore, come before you to request that you issue such orders as will make the sepulchre secure against his followers, at least until after the third day. We greatly fear lest his disciples come and steal him away by night and then proclaim to the people that he has risen from the dead. If we should permit this to happen, this mistake would be far worse than to have allowed him to live.”
2004 188:2.2 Šitą penktadienio naktį, po Perėjimo šventinės vakarienės, maždaug apie vidurnaktį žydų lyderių grupė susirinko Kajafo namuose, kur jie aptarė savo nuogąstavimus, susijusius su Mokytojo tvirtinimais, kad iš mirusiųjų jis prisikels trečiąją dieną[6]. Šitas susirinkimas pasibaigė tuo, jog buvo paskirtas sanhedristų komitetas, kuris turėjo anksti kitą dieną nueiti pas Pilotą, ir jam perduoti oficialų Sanhedrino prašymą, jog prie Jėzaus kapo būtų pastatyta romėnų sargyba, kad jo draugams užkirstų kelią, ką nors su juo padaryti slapčiomis. Šito komiteto atstovas Pilotui tarė: “Pone, mes prisimename, jog šitas apgavikas, Jėzus iš Nazareto, dar tuomet, kai buvo gyvas, sakė, ‘Po trijų dienų aš vėl prisikelsiu.’ Dėl to, mes atėjome pas tave paprašyti, jog tu duotum tokius nurodymus, kad kapavietė būtų apsaugota nuo jo pasekėjų, bent jau tol, kol baigsis trečioji diena. Mes labai bijome, kad jo mokiniai neateitų ir neišvogtų jo naktį, o tada paskelbtų žmonėms, kad jis prisikėlė iš mirusiųjų. Jeigu mes tikrai leistume, kad šitai atsitiktų, tai šitoji klaida būtų nepalyginamai blogiau negu tai, kad mes būtume jam leidę gyventi.”
1955 188:2.3 When Pilate heard this request of the Sanhedrists, he said: “I will give you a guard of ten soldiers. Go your way and make the tomb secure.” They went back to the temple, secured ten of their own guards, and then marched out to Joseph’s tomb with these ten Jewish guards and ten Roman soldiers, even on this Sabbath morning, to set them as watchmen before the tomb. These men rolled yet another stone before the tomb and set the seal of Pilate on and around these stones, lest they be disturbed without their knowledge. And these twenty men remained on watch up to the hour of the resurrection, the Jews carrying them their food and drink.
2004 188:2.3 Kada Pilotas išklausė šitą Sanhedrino prašymą, tada jis tarė: “Aš jums tikrai duosiu dešimties kareivių sargybą. Eikite ir pasirūpinkite kapo saugumu[7].” Jie sugrįžo į šventyklą, pasiėmė savo pačių dešimt sargybinių, ir tuomet iškeliavo, net ir šitą Sabato rytą, prie Juozapo kapavietės su šitais dešimt žydų sargybinių ir dešimt romėnų kareivių, kad prie kapavietės pastatytų juos į sargybą. Šitie vyrai užrideno dar vieną akmenį prie įėjimo į kapavietę ir uždėjo Piloto antspaudus ant akmenų ir aplink juos, kad jų niekas nepajudintų be jų žinios. Ir šitie dvidešimt vyrų pasiliko saugoti iki prisikėlimo valandos, žydai atnešdavo jiems maisto ir gėrimo.
3. DURING THE SABBATH DAY
3. SABATO DIENĄ
1955 188:3.1 Throughout this Sabbath day the disciples and the apostles remained in hiding, while all Jerusalem discussed the death of Jesus on the cross. There were almost one and one-half million Jews present in Jerusalem at this time, hailing from all parts of the Roman Empire and from Mesopotamia. This was the beginning of the Passover week, and all these pilgrims would be in the city to learn of the resurrection of Jesus and to carry the report back to their homes.
2004 188:3.1 Per visą šitą Sabato dieną mokiniai ir apaštalai slėpėsi, tuo tarpu visa Jeruzalė aptarinėjo Jėzaus mirtį ant kryžiaus. Šituo metu Jeruzalėje buvo apie vieną su puse milijono žydų, suplūdusių iš visų Romos imperijos dalių ir iš Mesopotamijos. Tai buvo Perėjimo šventinės savaitės pradžia, ir visi šitie piligrimai bus mieste, kad sužinotų apie Jėzaus prisikėlimą ir šitą žinią nusineštų atgal į savo namus.
1955 188:3.2 Late Saturday night, John Mark summoned the eleven apostles secretly to come to the home of his father, where, just before midnight, they all assembled in the same upper chamber where they had partaken of the Last Supper with their Master two nights previously.
2004 188:3.2 Vėlyvą šeštadienio naktį Jonas Morkus sukvietė vienuolika apaštalų, kad slapta ateitų į jo tėvo namus, kur prieš pat pusiaunaktį jie visi susirinko tame pačiame viršutiniame kambaryje, kur prieš dvi naktis su savo Mokytoju jie valgė Paskutiniąją Vakarienę.
1955 188:3.3 Mary the mother of Jesus, with Ruth and Jude, returned to Bethany to join their family this Saturday evening just before sunset. David Zebedee remained at the home of Nicodemus, where he had arranged for his messengers to assemble early Sunday morning. The women of Galilee, who prepared spices for the further embalming of Jesus’ body, tarried at the home of Joseph of Arimathea.
2004 188:3.3 Marija, Jėzaus motina, su Rūta ir Judu, sugrįžo į Betanę, kad prisijungtų prie savosios šeimos šitą šeštadienio vakarą prieš pat saulėlydį. Dovydas Zabediejus pasiliko Nikodemo namuose, kur jis buvo sutaręs su savo pasiuntiniais, kad jie susirinktų anksti sekmadienio ryte. Tos moterys iš Galilėjos, kurios paruošė aromatus tolimesniam Jėzaus kūno balzamavimui, laukė Juozapo iš Arimatėjos namuose.
1955 188:3.4 We are not able fully to explain just what happened to Jesus of Nazareth during this period of a day and a half when he was supposed to be resting in Joseph’s new tomb. Apparently he died the same natural death on the cross as would any other mortal in the same circumstances. We heard him say, “Father, into your hands I commend my spirit.” We do not fully understand the meaning of such a statement inasmuch as his Thought Adjuster had long since been personalized and so maintained an existence apart from Jesus’ mortal being. The Master’s Personalized Adjuster could in no sense be affected by his physical death on the cross. That which Jesus put in the Father’s hands for the time being must have been the spirit counterpart of the Adjuster’s early work in spiritizing the mortal mind so as to provide for the transfer of the transcript of the human experience to the mansion worlds. There must have been some spiritual reality in the experience of Jesus which was analogous to the spirit nature, or soul, of the faith-growing mortals of the spheres. But this is merely our opinion—we do not really know what Jesus commended to his Father.
2004 188:3.4 Mes nepajėgiame iki galo paaiškinti, kas atsitiko Jėzui iš Nazareto per šitą pusantros dienos laikotarpį, kada jis turėjo gulėti miręs Juozapo naujojoje kapavietėje. Akivaizdu, kad jis mirė tokia pačia natūralia mirtimi ant kryžiaus, kaip mirtų ir bet koks kitas mirtingasis tokiomis pat aplinkybėmis. Mes girdėjome, kaip jis pasakė, “Tėve, į tavąsias rankas aš atiduodu savąją dvasią[8].” Mes ne iki galo suprantame tokio pareiškimo prasmę, kadangi jo Minties Derintojas jau seniai buvo personalizuotas ir todėl savo egzistenciją palaikė nepriklausomai nuo Jėzaus mirtingosios būtybės. Mokytojo Personalizuoto Derintojo jokiu būdu negalėjo įtakoti jo fizinė mirtis ant kryžiaus. Tai, ką Jėzus kažkuriam laikui atidavė į Tėvo rankas, turėjo būti Derintojo ankstesniojo darbo dvasinant mirtingojo protą dvasinė kopija dėl to, kad būtų pasirūpinta žmogiškojo patyrimo kopijos perkėlimu į gyvenamuosius pasaulius. Jėzaus patyrime turėjo būti kažkokia dvasinė realybė, kuri būtų analogiška dvasinei prigimčiai, arba sielai, kokią turi šių sferų įtikėjmu augantys mirtingieji. Bet tai yra vien tiktai mūsų nuomonė—mes nežinome iš tiesų, ką Jėzus atidavė savojo Tėvo globai.
1955 188:3.5 We know that the physical form of the Master rested there in Joseph’s tomb until about three o’clock Sunday morning, but we are wholly uncertain regarding the status of the personality of Jesus during that period of thirty-six hours. We have sometimes dared to explain these things to ourselves somewhat as follows:
2004 188:3.5 Mes žinome, jog Mokytojo fizinis kūnas Juozapo kapavietėje gulėjo maždaug iki sekmadienio ryto trečios valandos, bet mes visiškai nesame tikri dėl Jėzaus asmenybės statuso per tą trisdešimt šešių valandų laikotarpį. Kartais šiuos dalykus mes sau patiems drįsdavome aiškinti maždaug šitaip:
1955 188:3.6 1. The Creator consciousness of Michael must have been at large and wholly free from its associated mortal mind of the physical incarnation.
2004 188:3.6 1. Mykolo Kūrėjo sąmonė turėjo būti laisva ir visiškai nepriklausoma nuo su ja susieto mirtingojo proto, kuris buvo fizinio įsikūnijimo metu.
1955 188:3.7 2. The former Thought Adjuster of Jesus we know to have been present on earth during this period and in personal command of the assembled celestial hosts.
2004 188:3.7 2. Mes žinome, jog buvęs Jėzaus Minties Derintojas šituo laikotarpiu buvo žemėje ir asmeniškai vadovavo susirinkusioms dangiškosioms gausybėms.
1955 188:3.8 3. The acquired spirit identity of the man of Nazareth which was built up during his lifetime in the flesh, first, by the direct efforts of his Thought Adjuster, and later, by his own perfect adjustment between the physical necessities and the spiritual requirements of the ideal mortal existence, as it was effected by his never-ceasing choice of the Father’s will, must have been consigned to the custody of the Paradise Father. Whether or not this spirit reality returned to become a part of the resurrected personality, we do not know, but we believe it did. But there are those in the universe who hold that this soul-identity of Jesus now reposes in the “bosom of the Father,” to be subsequently released for leadership of the Nebadon Corps of the Finality in their undisclosed destiny in connection with the uncreated universes of the unorganized realms of outer space.
2004 188:3.8 3. Žmogaus iš Nazareto įgyta dvasinė tapatybė, kuri susiformavo per savo gyvenimą materialiame kūne, pirma, dėl betarpiškų jo Minties Derintojo pastangų, o vėliau dėl to, kad jis pats tobulai suderino idealios mirtingojo egzistencijos fizinius poreikius ir dvasinius reikalavimus, kaip tai buvo įgyvendinta niekada nenutrūkstamu pasirinkimu vykdyti Tėvo valią, turėjo būti atiduota Rojaus Tėvo globai. Ar šitoji dvasinė realybė sugrįžo, kad taptų prisikėlusios asmenybės dalimi, ar nesugrįžo, tai šito mes nežinome, bet mes manome, kad ji sugrįžo. Bet visatoje yra ir tokių, kurie laikosi tokios nuomonės, jog šitoji Jėzaus sielos tapatybė dabar ilsisi “Tėvo krūtinėje,” kad vėliau būtų paleista tam, jog vadovautų Nebadono Užbaigtumo Korpusams jų neatskleistame likime ryšium su išorinės erdvės neorganizuotų sferų nesukurtomis visatomis.
1955 188:3.9 4. We think the human or mortal consciousness of Jesus slept during these thirty-six hours. We have reason to believe that the human Jesus knew nothing of what transpired in the universe during this period. To the mortal consciousness there appeared no lapse of time; the resurrection of life followed the sleep of death as of the same instant.
2004 188:3.9 4. Mes manome, kad Jėzaus žmogiškoji arba mirtingoji sąmonė per šitas trisdešimt šešias valandas miegojo. Mes turime pagrindo manyti, kad žmogiškasis Jėzus nieko nežinojo, kas vyko visatoje per šitą laikotarpį. Mirtingojo sąmonei nebebuvo laiko tėkmės; gyvybės prisikėlimas ėjo po mirties miego tarsi tą patį akimirksnį.
1955 188:3.10 And this is about all we can place on record regarding the status of Jesus during this period of the tomb. There are a number of correlated facts to which we can allude, although we are hardly competent to undertake their interpretation.
2004 188:3.10 Ir tai yra maždaug viskas, ką mes galime pasakyti apie Jėzaus statusą per šitą laikotarpį kapavietėje. Yra daug tarpusavyje susijusių faktų, į kuriuos mes galime daryti nuorodą, nors vargu ar mes esame kompetentingi tam, kad imtumėmės jų aiškinimo.
1955 188:3.11 In the vast court of the resurrection halls of the first mansion world of Satania, there may now be observed a magnificent material-morontia structure known as the “Michael Memorial,” now bearing the seal of Gabriel. This memorial was created shortly after Michael departed from this world, and it bears this inscription: “In commemoration of the mortal transit of Jesus of Nazareth on Urantia.”
2004 188:3.11 Satanijos pirmojo gyvenamojo pasaulio prisikėlimo salių milžiniškame kieme dabar galima matyti nuostabų materialų-morontinį statinį, žinomą kaip “Mykolo Memorialas,” ant kurio dabar yra uždėtas Gabrielio antspaudas. Šitas memorialas buvo sukurtas netrukus, kai tik Mykolas iš šito pasaulio išvyko, ir ant jo yra užrašas: “Prisimenant Jėzaus iš Nazareto mirtingąjį perėjimą Urantijoje.”
1955 188:3.12 There are records extant which show that during this period the supreme council of Salvington, numbering one hundred, held an executive meeting on Urantia under the presidency of Gabriel. There are also records showing that the Ancients of Days of Uversa communicated with Michael regarding the status of the universe of Nebadon during this time.
2004 188:3.12 Tebėra išlikę dokumentai, kurie rodo, jog per šitą laikotarpį Salvingtono aukščiausioji taryba, susidedanti iš šimto narių, Urantijoje buvo surengusi administracinį susirinkimą, kuriam vadovavo Gabrielis. Taip pat yra dokumentai, rodantys, jog Uversos Dienų Senieji per šį laikotarpį buvo susisiekę su Mykolu, kad aptartų Nebadono visatos statusą.
1955 188:3.13 We know that at least one message passed between Michael and Immanuel on Salvington while the Master’s body lay in the tomb.
2004 188:3.13 Mes žinome, jog bent jau vieną pranešimą Mykolas perdavė Emanueliui Salvingtone tuo metu, kada Mokytojo kūnas gulėjo kapavietėje.
1955 188:3.14 There is good reason for believing that some personality sat in the seat of Caligastia in the system council of the Planetary Princes on Jerusem which convened while the body of Jesus rested in the tomb.
2004 188:3.14 Yra rimta priežastis tikėti, jog kažkokia asmenybė sėdėjo Kaligastijos vietoje sistemos Planetų Princų taryboje Jeruseme, kada buvo posėdžiaujama tuo metu, kada Jėzaus miręs kūnas gulėjo kapavietėje.
1955 188:3.15 The records of Edentia indicate that the Constellation Father of Norlatiadek was on Urantia, and that he received instructions from Michael during this time of the tomb.
2004 188:3.15 Edentijos dokumentai pažymi, jog Žvaigždyno Tėvas iš Norlatiadeko buvo Urantijoje, ir kad jis gavo nurodymus iš Mykolo per šį laikotarpį, kada Jėzaus kūnas buvo kapavietėje.
1955 188:3.16 And there is much other evidence which suggests that not all of the personality of Jesus was asleep and unconscious during this time of apparent physical death.
2004 188:3.16 O taip pat yra daug ir kitų duomenų, kurie liudija, jog nevisa Jėzaus asmenybė miegojo ir buvo be sąmonės šituo akivaizdžios fizinės mirties laikotarpiu.
4. MEANING OF THE DEATH ON THE CROSS
4. MIRTIES ANT KRYŽIAUS PRASMĖ
1955 188:4.1 Although Jesus did not die this death on the cross to atone for the racial guilt of mortal man nor to provide some sort of effective approach to an otherwise offended and unforgiving God; even though the Son of Man did not offer himself as a sacrifice to appease the wrath of God and to open the way for sinful man to obtain salvation; notwithstanding that these ideas of atonement and propitiation are erroneous, nonetheless, there are significances attached to this death of Jesus on the cross which should not be overlooked. It is a fact that Urantia has become known among other neighboring inhabited planets as the “World of the Cross.”
2004 188:4.1 Nors Jėzus šita mirtimi ant kryžiaus mirė ne dėl to, kad atpirktų mirtingojo žmogaus rasinę kaltę, o taip pat ir ne dėl to, kad suteiktų tam tikros rūšies veiksmingą priėjimą prie Dievo, kuris priešingu atveju būtų įsižeidęs ir neatlaidus; nors Žmogaus Sūnus nepasiūlė savęs kaip aukos, kad nuramintų Dievo įniršį ir kad nuodėmingam žmogui atvertų kelią į išgelbėjimą; nežiūrint to, jog šitos idėjos apie atpirkimą ir nuraminimą yra klaidingos, ir vis tiktai, Jėzaus mirtis ant kryžiaus turi didžiulės svarbos, kurios nereikėtų išleisti iš akiračio. Tai yra faktas, jog Urantija tapo žinoma tarp kitų apgyvendintų planetų kaip “Kryžiaus Pasaulis.”
1955 188:4.2 Jesus desired to live a full mortal life in the flesh on Urantia. Death is, ordinarily, a part of life. Death is the last act in the mortal drama. In your well-meant efforts to escape the superstitious errors of the false interpretation of the meaning of the death on the cross, you should be careful not to make the great mistake of failing to perceive the true significance and the genuine import of the Master’s death.
2004 188:4.2 Urantijoje Jėzus troško gyventi pilnavertį mirtingojo gyvenimą materialiame kūne. Mirtis, paprastai, yra gyvenimo dalis. Mirtis yra paskutinysis veiksmas mirtingojo dramoje. Geranoriškai stengdamiesi išvengti prietaringų klaidų, susijusių su mirties ant kryžiaus prasmės klaidingu aiškinimu, jūs turėtumėte būti atsargūs, kad nepadarytumėte didžiosios klaidos nesuvokdami Mokytojo mirties teisingos reikšmės ir tikrosios svarbos.
1955 188:4.3 Mortal man was never the property of the archdeceivers. Jesus did not die to ransom man from the clutch of the apostate rulers and fallen princes of the spheres. The Father in heaven never conceived of such crass injustice as damning a mortal soul because of the evil-doing of his ancestors. Neither was the Master’s death on the cross a sacrifice which consisted in an effort to pay God a debt which the race of mankind had come to owe him.
2004 188:4.3 Mirtingasis žmogus niekada nebuvo aršiausiųjų apgavikų nuosavybė. Jėzus nemirė tam, kad žmogų išpirktų iš šių sferų apleidusių tikėjimą valdovų ir puolusių princų gniaužtų. Tėvas danguje niekada neturėjo mintyje tokio didžiulio neteisingumo, kad mirtingojo sielą prakeiktų už jo protėvių piktadarybes. Mokytojo mirtis ant kryžiaus taip pat nebuvo ir tokia auka, kurios dėka buvo stengiamasi sumokėti Dievui skolą, kurią jam buvo skolinga žmonijos rasė.
1955 188:4.4 Before Jesus lived on earth, you might possibly have been justified in believing in such a God, but not since the Master lived and died among your fellow mortals. Moses taught the dignity and justice of a Creator God; but Jesus portrayed the love and mercy of a heavenly Father.
2004 188:4.4 Iki Jėzaus gyvenimo žemėje, būtų buvę galima jus pateisinti, kad tikite į tokį Dievą, bet ne po to, kada Mokytojas gyveno ir mirė tarp jūsų bičiulių mirtingųjų. Mozė mokė Kūrėjo Dievo orumo ir teisingumo; bet Jėzus pavaizdavo dangiškojo Tėvo meilę ir gailestingumą.
1955 188:4.5 The animal nature—the tendency toward evil-doing—may be hereditary, but sin is not transmitted from parent to child. Sin is the act of conscious and deliberate rebellion against the Father’s will and the Sons’ laws by an individual will creature.
2004 188:4.5 Gyvulinė prigimtis—polinkis į piktadarystę—gali būti paveldima, bet nuodėmė nėra perduodama vaikui iš tėvo. Nuodėmė yra toks veiksmas, kada atskiras tvarinys sąmoningai ir tyčia maištauja prieš Dievo valią ir šio Sūnaus įstatymus.
1955 188:4.6 Jesus lived and died for a whole universe, not just for the races of this one world. While the mortals of the realms had salvation even before Jesus lived and died on Urantia, it is nevertheless a fact that his bestowal on this world greatly illuminated the way of salvation; his death did much to make forever plain the certainty of mortal survival after death in the flesh.
2004 188:4.6 Jėzus gyveno ir mirė visos visatos labui, o ne vien tiktai šito pasaulio rasių labui. Nors šios sferos mirtingieji turėjo išgelbėjimą net ir prieš tai, kada Urantijoje gyveno ir numirė Jėzus, nežiūrint šito, tai yra faktas, kad jo savęs padovanojimas šitame pasaulyje išgelbėjimo kelią labai smarkiai apšvietė; jo mirtis daug prisidėjo prie to, kad amžiams būtų aišku, jog po mirties materialiame kūne mirtingojo išlikimas tikrai yra.
1955 188:4.7 Though it is hardly proper to speak of Jesus as a sacrificer, a ransomer, or a redeemer, it is wholly correct to refer to him as a savior. He forever made the way of salvation (survival) more clear and certain; he did better and more surely show the way of salvation for all the mortals of all the worlds of the universe of Nebadon.
2004 188:4.7 Nors vargu ar tinka apie Jėzų kalbėti kaip apie pasiaukotoją, išpirkėją, ir atpirkėją, bet visiškai teisinga jį vadinti išgelbėtoju. Jis išgelbėjimo (išlikimo) kelią amžiams padarė aiškesnį ir tikresnį; jis tą išgelbėjimo kelią Nebadono visatos visų pasaulių visiems mirtingiesiems iš tiesų parodė geriau ir tikriau.
1955 188:4.8 When once you grasp the idea of God as a true and loving Father, the only concept which Jesus ever taught, you must forthwith, in all consistency, utterly abandon all those primitive notions about God as an offended monarch, a stern and all-powerful ruler whose chief delight is to detect his subjects in wrongdoing and to see that they are adequately punished, unless some being almost equal to himself should volunteer to suffer for them, to die as a substitute and in their stead. The whole idea of ransom and atonement is incompatible with the concept of God as it was taught and exemplified by Jesus of Nazareth. The infinite love of God is not secondary to anything in the divine nature.
2004 188:4.8 Kada tik Dievo idėją jūs imate suvokti kaip teisingą ir mylintį Tėvą, tokios vienintelės sampratos visą laiką mokė Jėzus, tada nedelsiant, visiškai nuosekliai, jūs turite iš viso atsisakyti visų primityvių sampratų apie Dievą, kad jis yra kaip įsižeidęs monarchas, griežtas ir visagalis valdovas, kuriam didžiausias malonumas yra išsiaiškinti, kurie iš jo pavaldinių daro piktadarystes, ir pasirūpinti, kad jie būtų tinkamai nubausti, nebent kokia nors būtybė beveik prilygstanti jam pačiam pati pasisiūlytų kentėti už juos, mirti kaip pakaitalas ir vietoje jų. Visa idėja apie išpirkimą ir atpirkimą yra nesuderinama su tokia Dievo samprata, kokios mokė ir kokią pademonstravo Jėzus iš Nazareto. Dievo begalinė meilė nėra antrinė, kad dieviškojoje prigimtyje eitų po ko nors kito.
1955 188:4.9 All this concept of atonement and sacrificial salvation is rooted and grounded in selfishness. Jesus taught that service to one’s fellows is the highest concept of the brotherhood of spirit believers. Salvation should be taken for granted by those who believe in the fatherhood of God. The believer’s chief concern should not be the selfish desire for personal salvation but rather the unselfish urge to love and, therefore, serve one’s fellows even as Jesus loved and served mortal men.
2004 188:4.9 Visa šitoji samprata apie atpirkimą ir išgelbėjimą aukos dėka savo šaknimis kyla iš savanaudiškumo ir remiasi savanaudiškumu. Jėzus mokė, jog tarnavimas savo bičiuliams yra dvasinės tikinčiųjų brolystės aukščiausioji samprata. Išgelbėjimas yra savaime suprantamas dalykas tiems, kurie tiki į Dievo tėvystę. Tikinčiojo pagrindiniu rūpesčiu neturėtų būti savanaudiškas troškimas siekti asmeninio išsigelbėjimo, o vietoje šito tai turėtų būti nesavanaudiškas akstinas mylėti ir, dėl to, savo bičiuliams tarnauti, net ir taip, kaip mirtinguosius žmones mylėjo ir kaip jiems tarnavo Jėzus.
1955 188:4.10 Neither do genuine believers trouble themselves so much about the future punishment of sin. The real believer is only concerned about present separation from God. True, wise fathers may chasten their sons, but they do all this in love and for corrective purposes. They do not punish in anger, neither do they chastise in retribution.
2004 188:4.10 Tikri tikintieji taip pat tiek daug nepergyvena ir dėl bausmės už nuodėmę ateityje. Tikras tikintysis yra susirūpinęs tiktai dėl dabartinio atsiskyrimo nuo Dievo. Tas tiesa, išmintingi tėvai savo sūnus gali nubausti, bet visa tai jie daro iš meilės ir siekdami auklėjimo tikslų. Jie nebaudžia iš pykčio, taip pat jie nebaudžia ir iš keršto.
1955 188:4.11 Even if God were the stern and legal monarch of a universe in which justice ruled supreme, he certainly would not be satisfied with the childish scheme of substituting an innocent sufferer for a guilty offender.
2004 188:4.11 Net jeigu Dievas ir būtų griežtas ir teisėtas monarchas tokioje visatoje, kur aukščiausiuoju laipsniu valdo teisingumas, tai jis tikrai nebūtų patenkintas dėl tokio vaikiško plano, kada vietoje kalto nusikaltėlio yra pakeičiamas nekaltas kankinys.
1955 188:4.12 The great thing about the death of Jesus, as it is related to the enrichment of human experience and the enlargement of the way of salvation, is not the fact of his death but rather the superb manner and the matchless spirit in which he met death.
2004 188:4.12 Jėzaus mirties, kaip ji yra susijusi su žmogiškojo patyrimo praturtinimu ir išgelbėjimo kelio praplėtimu, didingumas yra ne jo mirties faktas, bet toji nuostabi maniera ir neprilygstama dvasia, kaip jis mirtį pasitiko.
1955 188:4.13 This entire idea of the ransom of the atonement places salvation upon a plane of unreality; such a concept is purely philosophic. Human salvation is real; it is based on two realities which may be grasped by the creature’s faith and thereby become incorporated into individual human experience: the fact of the fatherhood of God and its correlated truth, the brotherhood of man. It is true, after all, that you are to be “forgiven your debts, even as you forgive your debtors.”
2004 188:4.13 Šita visa idėja apie atleidimo išpirką perkelia išgelbėjimą į nerealybės lygį; tokia samprata yra grynai filosofinė. Žmogiškasis išgelbėjimas yra realus; jis remiasi dviemis realybėmis, kurias gali suvokti tvarinio įtikėjimas ir šitokiu būdu jos gali būti įtrauktos į individualų žmogiškąjį patyrimą: Dievo tėvystės faktu ir su tuo susieta tiesa, žmogaus brolyste. Galų gale, tas yra tiesa, kad jums turi būti “atleidžiamos jūsų kaltės taip, kaip jūs atleidžiate savo skolininkams[9].”
5. LESSONS FROM THE CROSS
5. KRYŽIAUS PAMOKOS
1955 188:5.1 The cross of Jesus portrays the full measure of the supreme devotion of the true shepherd for even the unworthy members of his flock. It forever places all relations between God and man upon the family basis. God is the Father; man is his son. Love, the love of a father for his son, becomes the central truth in the universe relations of Creator and creature—not the justice of a king which seeks satisfaction in the sufferings and punishment of the evil-doing subject.
2004 188:5.1 Jėzaus kryžius visu dydžiu atskleidžia tikrojo piemens aukščiausiojo laipsnio atsidavimą net ir nevertiems savo bandos nariams. Jis amžiams visus ryšius tarp Dievo ir žmogaus perkelia ant šeimos pagrindo. Dievas yra Tėvas; žmogus yra jo sūnus. Meilė, tėvo meilė savo sūnui, visatos ryšiuose tarp Kūrėjo ir tvarinio tampa centrine tiesa—ne tokio karaliaus teisingumas, kuris siekia pasitenkinimo dėl to, kad prasižengiantis pavaldinys kenčia ir kad šitą pavaldinį nubaudžia.
1955 188:5.2 The cross forever shows that the attitude of Jesus toward sinners was neither condemnation nor condonation, but rather eternal and loving salvation. Jesus is truly a savior in the sense that his life and death do win men over to goodness and righteous survival. Jesus loves men so much that his love awakens the response of love in the human heart. Love is truly contagious and eternally creative. Jesus’ death on the cross exemplifies a love which is sufficiently strong and divine to forgive sin and swallow up all evil-doing. Jesus disclosed to this world a higher quality of righteousness than justice—mere technical right and wrong. Divine love does not merely forgive wrongs; it absorbs and actually destroys them. The forgiveness of love utterly transcends the forgiveness of mercy. Mercy sets the guilt of evil-doing to one side; but love destroys forever the sin and all weakness resulting therefrom. Jesus brought a new method of living to Urantia. He taught us not to resist evil but to find through him a goodness which effectually destroys evil. The forgiveness of Jesus is not condonation; it is salvation from condemnation. Salvation does not slight wrongs; it makes them right. True love does not compromise nor condone hate; it destroys it. The love of Jesus is never satisfied with mere forgiveness. The Master’s love implies rehabilitation, eternal survival. It is altogether proper to speak of salvation as redemption if you mean this eternal rehabilitation.
2004 188:5.2 Šis kryžius amžiams rodo tai, kad Jėzaus požiūris į nusidėjėlius nebuvo nei pasmerkimas, nei atleidimas, bet vietoje šito amžinas ir kupinas meilės išgelbėjimas. Jėzus iš tikrųjų yra išgelbėtojas ta prasme, kad jo gyvenimas ir mirtis tikrai laimi žmones gėrio ir teisumo išlikimui. Jėzus žmones myli taip smarkiai, kad jo meilė žmogiškojoje širdyje pažadina atsakomąją meilę. Meilė iš tikrųjų yra užkrečianti ir amžinai kurianti. Jėzaus mirtis ant kryžiaus demonstruoja tokią meilę, kuri yra pakankamai stipri ir dieviška, kad atleistų nuodėmę ir nuleistų negirdomis visas piktadarybes. Šitam pasauliui Jėzus atskleidė aukštesnę už teisingumą teisumo kokybę—tiesiog formalų gėrį ir blogį. Dieviškoji meilė ne vien tiktai atleidžia prasižengimus; ji juos sugeria ir iš esmės sunaikina. Meilės atleidimas visiškai pranoksta gailestingumo atleidimą. Gailestingumas piktadarystės kaltę nustumia į šoną; bet meilė amžiams sunaikina tą nuodėmę ir visą silpnumą, kuris kyla iš jos. Jėzus į Urantiją atnešė naują gyvenimo metodą. Jis mus mokė blogiui ne priešintis, bet per jį, Jėzų, surasti tokį gėrį, kuris blogį veiksmingai sunaikina[10]. Jėzaus atleidimas nėra dovanojimas; tai yra išgelbėjimas iš pasmerkimo. Išgelbėjimas blogio nemažina; jis paverčia jį gėriu. Tikroji meilė neina į kompromisą su neapykanta, taip pat ji ir neatleidžia už neapykantą; ji sunaikina ją. Jėzaus meilė niekada nepasitenkina tiesiog vien tiktai atleidimu. Mokytojo meilė reiškia perauklėjimą, amžinąjį išlikimą. Visiškai tinka apie išgelbėjimą kalbėti kaip apie atpirkimą, jeigu jūs turite omenyje šitą amžinąjį perauklėjimą.
1955 188:5.3 Jesus, by the power of his personal love for men, could break the hold of sin and evil. He thereby set men free to choose better ways of living. Jesus portrayed a deliverance from the past which in itself promised a triumph for the future. Forgiveness thus provided salvation. The beauty of divine love, once fully admitted to the human heart, forever destroys the charm of sin and the power of evil.
2004 188:5.3 Jėzus savo asmeninės meilės žmonėms galios dėka sugebėjo sulaužyti nuodėmės ir blogio gniaužtus. Šituo jis išlaisvino žmones tam, kad jie pasirinktų geresnius gyvenimo kelius. Jėzus pavaizdavo išsivadavimą iš praeities, kas savaime žadėjo pergalę ateities labui. Šitokiu būdu atleidimas užtikrino išgelbėjimą. Dieviškosios meilės grožis, kada tiktai patenka į žmogaus širdį, amžiams sunaikina nuodėmės kerus ir blogio galią.
1955 188:5.4 The sufferings of Jesus were not confined to the crucifixion. In reality, Jesus of Nazareth spent upward of twenty-five years on the cross of a real and intense mortal existence. The real value of the cross consists in the fact that it was the supreme and final expression of his love, the completed revelation of his mercy.
2004 188:5.4 Jėzaus kančios neapsiriboja nukryžiavimu. Tikrovėje, Jėzus iš Nazareto praleido daugiau negu dvidešimt penkerius metus ant realaus ir įtempto mirtingojo egzistavimo kryžiaus. Tikrąją kryžiaus vertę sudaro tas faktas, jog tai buvo aukščiausia ir galutinė jo meilės išraiška, jo gailestingumo užbaigtas atskleidimas.
1955 188:5.5 On millions of inhabited worlds, tens of trillions of evolving creatures who may have been tempted to give up the moral struggle and abandon the good fight of faith, have taken one more look at Jesus on the cross and then have forged on ahead, inspired by the sight of God’s laying down his incarnate life in devotion to the unselfish service of man.
2004 188:5.5 Milijonuose apgyvendintų pasaulių dešimtys trilijonų besivystančių tvarinių, kurie galėjo susigundyti tuo, jog atsisakytų moralinės kovos ir apleistų gėrio kovą, į kurią veda įtikėjimas, dar kartą pažvelgė į Jėzų ant kryžiaus ir tuomet, įkvėpti to vaizdo, kaip Dievas atiduoda savo įsikūnijusią gyvybę, būdamas atsidavęs nesavanaudiškai žmogaus tarnystei, su sunkumais grūmėsi toliau[11].
1955 188:5.6 The triumph of the death on the cross is all summed up in the spirit of Jesus’ attitude toward those who assailed him. He made the cross an eternal symbol of the triumph of love over hate and the victory of truth over evil when he prayed, “Father, forgive them, for they know not what they do.” That devotion of love was contagious throughout a vast universe; the disciples caught it from their Master. The very first teacher of his gospel who was called upon to lay down his life in this service, said, as they stoned him to death, “Lay not this sin to their charge.”
2004 188:5.6 Mirties ant kryžiaus triumfą apibendrina Jėzaus požiūrio į savo kankintojus dvasia. Jis kryžių pavertė meilės triumfo prieš neapykantą ir tiesos pergalės prieš blogį amžinuoju simboliu, kada meldėsi, “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro[12].” Tas meilės atsidavimas užkrėtė visą milžinišką visatą; mokiniai ja užsikrėtė nuo savo Mokytojo. Pats pirmasis jo evangelijos mokytojas, kuris buvo pašauktas atiduoti savąją gyvybę šitoje tarnystėje, sakė, kada jie mirtinai užmėtė jį akmenimis, “Nekaltink jų dėl šitos nuodėmės[13].”
1955 188:5.7 The cross makes a supreme appeal to the best in man because it discloses one who was willing to lay down his life in the service of his fellow men. Greater love no man can have than this: that he would be willing to lay down his life for his friends—and Jesus had such a love that he was willing to lay down his life for his enemies, a love greater than any which had hitherto been known on earth.
2004 188:5.7 Kryžius aukščiausiu laipsniu apeliuoja į tai, kas žmoguje yra geriausia, kadangi jis atskleidžia tą, kuris buvo pasirengęs atiduoti savąją gyvybę tarnaudamas savo bičiuliams žmonėms. Nė vienas žmogus negali turėti tokios meilės, kuri būtų didesnė už šitą: kad savąją gyvybę jis norėtų atiduoti už savo draugus—o Jėzus turėjo tokią meilė, kad savąją gyvybę jis norėjo atiduoti už savo priešus, tokią meilę, kuri buvo didesnė už bet kokią meilę iki tol žinomą žemėje[14].
1955 188:5.8 On other worlds, as well as on Urantia, this sublime spectacle of the death of the human Jesus on the cross of Golgotha has stirred the emotions of mortals, while it has aroused the highest devotion of the angels.
2004 188:5.8 Kituose pasauliuose, taip pat ir Urantijoje, šitas didingas vaizdinys, kaip ant Golgotos kryžiaus mirė žmogiškasis Jėzus, sužadino mirtingųjų jausmus, tuo tarpu angelams jis sukėlė aukščiausią atsidavimą.
1955 188:5.9 The cross is that high symbol of sacred service, the devotion of one’s life to the welfare and salvation of one’s fellows. The cross is not the symbol of the sacrifice of the innocent Son of God in the place of guilty sinners and in order to appease the wrath of an offended God, but it does stand forever, on earth and throughout a vast universe, as a sacred symbol of the good bestowing themselves upon the evil and thereby saving them by this very devotion of love. The cross does stand as the token of the highest form of unselfish service, the supreme devotion of the full bestowal of a righteous life in the service of wholehearted ministry, even in death, the death of the cross. And the very sight of this great symbol of the bestowal life of Jesus truly inspires all of us to want to go and do likewise.
2004 188:5.9 Kryžius yra šventos tarnystės, gyvenimo, kuris yra pašvenčiamas savo bičiulių gerovei ir išgelbėjimui, tas aukštasis simbolis. Kryžius nėra simbolis to, kad nekaltas Dievo Sūnus buvo paaukotas vietoje kaltų nusidėjėlių, ir tam, kad būtų nuramintas įžeisto Dievo įtūžis, bet, žemėje ir per visą milžinišką visatą, amžiams jis yra šventas simbolis to, kaip teisieji save padovanoja piktadariams ir juos išgelbsti šitos pačios meilės atsidavimo dėka. Kryžius iš tiesų yra nesavanaudiškos tarnystės aukščiausios formos simbolis, bet kokio teisingo gyvenimo visiškas padovanojimas, kada aukščiausiu laipsniu yra atsiduodama tarnystei iš visos širdies, net mirčiai, mirčiai ant kryžiaus. Ir Jėzaus savęs padovanojimo gyvenimo šito didingo simbolio pats tas vaizdas mus visus tikrai įkvepia, kad mes norėtume eiti ir padaryti lygiai tą patį.
1955 188:5.10 When thinking men and women look upon Jesus as he offers up his life on the cross, they will hardly again permit themselves to complain at even the severest hardships of life, much less at petty harassments and their many purely fictitious grievances. His life was so glorious and his death so triumphant that we are all enticed to a willingness to share both. There is true drawing power in the whole bestowal of Michael, from the days of his youth to this overwhelming spectacle of his death on the cross.
2004 188:5.10 Kada mąstantys vyrai ir moterys žvelgs į Jėzų, kaip jis savąją gyvybę atiduoda ant kryžiaus, tada vargu ar jie galės vėl sau leisti skųstis net ir dėl žiauriausių gyvenimo sunkumų, tuo labiau dėl smulkių rūpesčių ir dėl daugelio grynai įsivaizduojamų skriaudų. Jo gyvenimas buvo toks šlovingas, o mirtis tokia pergalinga, jog mes visi esame suvilioti tokio noro, kad patirtume tiek vieną, tiek ir kitą[15]. Visas Mykolo savęs padovanojimas, pradedant jo jaunystės dienomis ir baigiant jo mirties ant kryžiaus šituo sukrečiančiu reginiu, turi tikrą traukiamąją galią.
1955 188:5.11 Make sure, then, that when you view the cross as a revelation of God, you do not look with the eyes of the primitive man nor with the viewpoint of the later barbarian, both of whom regarded God as a relentless Sovereign of stern justice and rigid law-enforcement. Rather, make sure that you see in the cross the final manifestation of the love and devotion of Jesus to his life mission of bestowal upon the mortal races of his vast universe. See in the death of the Son of Man the climax of the unfolding of the Father’s divine love for his sons of the mortal spheres. The cross thus portrays the devotion of willing affection and the bestowal of voluntary salvation upon those who are willing to receive such gifts and devotion. There was nothing in the cross which the Father required—only that which Jesus so willingly gave, and which he refused to avoid.
2004 188:5.11 Tada, žvelgdami į kryžių kaip į Dievo apreiškimą, įsitikinkite, kad į jį nežiūrite primityvaus žmogaus akimis, o taip pat ir vėlesniojo barbaro požiūriu, nes ir vienas, ir kitas Dievą laikė negailestingu Valdovu, kuris remiasi rūsčiu teisingumu ir griežtu įstatymo įgyvendinimu. Vietoje šito, įsitikinkite, kad šiame kryžiuje jūs matote Jėzaus meilės ir atsidavimo savo gyvenimo misijai save padovanoti savo milžiniškos visatos mirtingųjų rasėms baigiamąjį pasireiškimą. Žmogaus Sūnaus mirtyje pamatykite aukščiausiąją viršūnę to, kaip atsiskleidžia Tėvo dieviškoji meilė savo sūnums mirtingosiose sferose. Šitokiu būdu kryžius išreiškia atsidavimą savanoriškai meilei ir savanoriško išgelbėjimo padovanojimą visiems tiems, kurie tokias dovanas ir atsidavimą nori priimti. Kryžius nebuvo susijęs su kokiais nors Tėvo reikalavimais—tiktai su tuo, ką Jėzus taip noriai davė ir ko išvengti jis atsisakė.
1955 188:5.12 If man cannot otherwise appreciate Jesus and understand the meaning of his bestowal on earth, he can at least comprehend the fellowship of his mortal sufferings. No man can ever fear that the Creator does not know the nature or extent of his temporal afflictions.
1955 188:5.13 We know that the death on the cross was not to effect man’s reconciliation to God but to stimulate man’s realization of the Father’s eternal love and his Son’s unending mercy, and to broadcast these universal truths to a whole universe.
2004 188:5.13 Mes žinome, jog mirtis ant kryžiaus nebuvo tam, kad būtų pasiektas žmogaus susitaikymas su Dievu, bet ji buvo tam, kad stimuliuotų žmogaus suvokimą apie Tėvo amžinąją meilę ir jo Sūnaus nesibaigiantį gailestingumą, ir kad šitas visuotines tiesas praneštų visai visatai.