© 2004 Urantijos Fondas
| Dokumentas 189. Prisikėlimas |
Indeksas
Keli versija |
Dokumentas 191. Apsireiškimai apaštalams ir kitiems lyderiams |
190:0.1 PRISIKĖLĘS Jėzus dabar ruošiasi praleisti trumpą laikotarpį Urantijoje, turėdamas tikslą patirti šios sferos kylančiąją mirtingojo morontinę karjerą. Nors šitą morontinio gyvenimo laiką jam reikia praleisti savo mirtingojo įsikūnijimo pasaulyje, bet visais atžvilgiais tai bus Satanijos mirtingųjų, kurie pereina per Jerusemo septynių gyvenamųjų pasaulių besivystantį morontinį gyvenimą, patyrimo ekvivalentas.
190:0.2 Visa šitoji galia, kuri yra neatskiriama nuo Jėzaus -- gyvybės padovanojimas—ir kuri įgalino jį prisikelti iš mirusiųjų, yra būtent ta amžinojo gyvenimo dovana, kurią jis padovanoja karalystės tikintiesiems, ir kuri net ir dabar garantuoja, kad jie prisikels iš natūralios mirties pančių[1].
190:0.3 Šios sferos mirtingieji prisikėlimo rytą prisikels su tokios pačios rūšies pereinamuoju arba morontiniu kūnu, kokį turėjo Jėzus tada, kada prisikėlė iš kapo šitą sekmadienio rytą. Šitie kūnai neturi kraujo apytakos, ir tokios būtybės nevalgo įprasto materialaus maisto; ir vis tik, šitos morontinės formos yra realios. Kada tie įvairūs tikintieji pamatė Jėzų po jo prisikėlimo, tada jie iš tikrųjų jį matė; jie nebuvo vizijomis ar haliucinacijomis save apgavusios aukos.
190:0.4 Tvirtas įtikėjimas į Jėzaus prisikėlimą buvo tas kardinalus bruožas, kurį turėjo ankstyvojo evangelijos mokymo visų atšakų tikėjimas[2]. Jeruzalėje, Aleksandrijoje, Antioke, ir Filadelfijoje visus evangelijos mokytojus vienijo šitas neabejotinas įtikėjimas į Mokytojo prisikėlimą.
190:0.5 Žvelgiant į tą svarbų vaidmenį, kurį atliko Marija Magdalena, skelbdama Mokytojo prisikėlimą, reikėtų pastebėti, jog Marija buvo pagrindinė moterų korpuso atstovė, koks buvo Petras apaštalams. Marija nebuvo moterų darbininkių vadovė, bet ji buvo pagrindinė jų mokytoja ir atstovė visuomenei. Marija buvo tapusi labai atsargia moterimi, tokiu būdu jos drąsumas užkalbinant kažkokį vyrą, kurį ji palaikė Juozapo sodo prižiūrėtoju, tiktai parodo, koks ją buvo apėmęs siaubas, kada kapavietę rado tuščią. Būtent jos meilės gilumas ir agonija, jos visiškas atsidavimas, privertė ją, akimirkai, užmiršti tuos įprastinius suvaržymus, keliamus žydų moteriai kreipiantis į nepažįstamą vyrą.
¶ 1. PRISIKĖLIMO ŠAUKLIAI
190:1.1 Apaštalai nenorėjo, kad Jėzus paliktų juos; dėl to iš tikrųjų jie visus jo teiginius apie mirtį, kartu su jo pažadais vėl prisikelti, laikė nereikšmingais. Jie nelaukė šio prisikėlimo tokio, koks jis įvyko, ir jie atsisakė tuo patikėti tol, kol tą padaryti buvo priversti, kada susidūrė su neabejotinais faktais ir absoliučiais įrodymais savo pačių patyrime.
190:1.2 Kada apaštalai atsisakė patikėti šių penkių moterų, kurios pareiškė, kad matė Jėzų ir šnekėjosi su juo, žinia, tada Marija Magdalena sugrįžo prie kapavietės, o likusios moterys nuėjo atgal į Juozapo namus, kur apie savo patyrimus papasakojo jo dukrai ir kitoms moterims. Ir šios moterys jų pasakojimu patikėjo. Šiek tiek po šeštos valandos Juozapo iš Arimatėjos duktė ir tos keturios moterys, kurios buvo mačiusios Jėzų, nuėjo į Nikodemo namus, kur viską, kas buvo atsitikę, papasakojo Juozapui, Nikodemui, Dovydui Zabediejui, ir kitiems ten susirinkusiems vyrams. Nikodemas ir kiti suabejojo jų pasakojimu, suabejojo tuo, kad Jėzus yra prisikėlęs iš mirusiųjų; jie manė, jog kūną buvo paėmę žydai. Juozapas ir Dovydas šita žinia buvo linkę tikėti, ir tiek smarkiai, kad jie išskubėjo patikrinti kapavietės, ir jie viską atrado taip, kaip moterys buvo nupasakojusios. Ir jie buvo paskutinieji šitaip apžiūrėję kapavietę, nes pusę aštuonių aukštasis šventikas pasiuntė į kapavietę šventyklos sargybinių kapitoną, kad paimtų įkapes. Kapitonas jas visas suvyniojo į drobulę ir nuo greta buvusios stačios uolos numetė žemyn.
190:1.3 Iš kapavietės Dovydas ir Juozapas tuoj pat pasuko į Elijo Morkaus namus, kur viršutiniame kambaryje jie surengė pasitarimą su šiais dešimčia apaštalų. Tiktai Jonas Zabediejus buvo linkęs tikėti, nors ir silpnai, kad Jėzus iš mirusiųjų prisikėlė. Petras iš pradžių patikėjo, tačiau, kada Mokytojo nesurado, tada ėmė labai smarkiai abejoti. Jie visi buvo linkę tikėti, kad kūną paėmė žydai. Dovydas su jais nepradėjo ginčytis, bet išeidamas tarė: “Jūs esate tie apaštalai, ir jūs turėtumėte šiuos dalykus suprasti. Su jumis aš nesiginčysiu; vis tik, dabar aš einu atgal į Nikodemo namus, kur esu sutaręs susitikti su savo pasiuntiniais šitą rytą, ir kada jie bus susirinkę draugėn, tada aš tikrai juos pasiųsiu į jų paskutiniąją misiją kaip Mokytojo prisikėlimo šauklius. Aš girdėjau, kaip Mokytojas sakė, jog po to, kai jis turėtų mirti, jis prisikels trečiąją dieną, ir aš juo tikiu.” Ir šitaip taręs prislėgtiems ir nuliūdusiems karalystės ambasadoriams, šitas pats save pasiskyręs ryšio ir informacijos rinkimo vadovas su apaštalais išsiskyrė. Eidamas iš viršutinio kambario jis numetė Motiejui Leviui ant kelių Judo kapšą, kuriame buvo visi apaštališkieji pinigai.
190:1.4 Buvo maždaug pusė dešimtos, kada paskutinysis iš dvidešimt šešių Dovydo pasiuntinių atvyko į Nikodemo namus. Dovydas juos iškart pakvietė į erdvų kiemą ir kreipėsi į juos:
190:1.5 “Vyrai ir sielos broliai, visą šitą laiką jūs tarnavote man sutinkamai su savo priesaika man ir vienas kitam, ir aš kviečiu jus paliudyti, jog aš dar niekada nepasiunčiau klaidingos informacijos iš jūsų rankų. Netrukus kaip savanorius karalystės pasiuntinius aš jus pasiųsiu į paskutiniąją užduotį, ir šitą darydamas aš jus atleidžiu nuo jūsų priesaikos ir šituo pasiuntinių korpusą išformuoju. Vyrai, aš jums pareiškiu, jog savąjį darbą mes užbaigėme. Daugiau Mokytojui mirtingųjų pasiuntinių tikrai nebereikia; jis prisikėlė iš mirusiųjų. Jis mums sakė anksčiau negu jį suėmė, kad jis mirs ir vėl prisikels trečiąją dieną. Aš mačiau kapavietę—ji yra tuščia. Aš šnekėjausi su Marija Magdalena ir kitomis keturiomis moterimis, kurios kalbėjosi su Jėzumi. Dabar aš jus išformuoju, su jumis atsisveikinu, ir siunčiu jus su atitinkama užduotimi, ir toji žinia, kurią jūs tikrai nunešite tikintiesiems yra tokia: ‘Jėzus prisikėlė iš mirusiųjų; kapavietė yra tuščia.’”
190:1.6 Didžioji dauguma susirinkusiųjų stengėsi įtikinti Dovydą šito nedaryti. Bet jie negalėjo jo paveikti. Tuomet jie siekė įtikinti šiuos pasiuntinius, kad šito nedarytų, bet šie nekreipė dėmesio į dvejonių žodžius. Ir tokiu būdu, šiek tiek prieš dešimtą valandą šitą sekmadienio rytą, šitie dvidešimt šeši bėgikai išskubėjo kaip pirmieji šaukliai, pranešantys galingą tiesą-faktą apie prisikėlusį Jėzų. Ir jie išvyko į šitą misiją, kaip ir į daugybę kitų, vykdydami savo priesaiką Dovydui ir vienas kitam. Šitie vyrai jautė didžiulį pasitikėjimą Dovydu. Jie išvyko su šita užduotimi net ir nelaukdami, kad pasišnekėtų su tais, kurie Jėzų buvo matę; jie patikėjo Dovydo žodžiu. Didžioji jų dauguma tikėjo tuo, ką jiems pasakė Dovydas, ir net tie, kurie kažkuria prasme abejojo, šitą žinią nunešė lygiai taip užtikrintai ir lygiai taip greitai.
190:1.7 Apaštalai, tas karalystės dvasinis korpusas, šitą dieną yra susirinkę viršutiniame kambaryje, išsigandę ir abejojantys, tuo tarpu šitie mėgėjai, išreiškiantys pirmąjį bandymą socializuotis su žmogaus brolystės Mokytojo evangelija, vykdydami savo bebaimio ir sumanaus vadovo nurodymus, vyksta tolyn, kad skelbtų prisikėlusį pasaulio ir visatos Išgelbėtoją. Ir į šitą reikšmingą tarnystę jie įsitraukia anksčiau negu jo pasirinktieji atstovai nori patikėti jo žodžiu arba pritarti savo akimis mačiusiųjų liudininkų parodymams.
190:1.8 Šitie dvidešimt šeši buvo pasiųsti į Lozoriaus namus Betanėje ir į visus tikinčiųjų centrus, pradedant Beršeba pietuose ir baigiant Damasku ir Sidonu šiaurėje; ir nuo Filadelfijos rytuose iki Aleksandrijos vakaruose.
190:1.9 Kada Dovydas su savo sielos broliais išsiskyrė, tada jis nuėjo į Juozapo namus pasiimti savo motinos, ir jie išėjo į Betanę, kad prisijungtų prie laukiančios Jėzaus šeimos. Dovydas gyveno ten Betanėje su Morta ir Marija iki to laiko, kada jos savo žemiškąją nuosavybę pardavė, ir jis lydėjo jas kelionėje pas jų brolį, Lozorių, į Filadelfiją.
190:1.10 Maždaug po vienos savaitės nuo šito laiko Jonas Zabediejus pasiėmė Mariją, Jėzaus motiną, į savo namus Betsaidoje. Jokūbas, Jėzaus vyriausiasis brolis, su savo šeima pasiliko Jeruzalėje. Rūta liko Betanėje su Lozoriaus seserimis. Likusieji Jėzaus šeimos nariai sugrįžo į Galilėją. Dovydas Zabediejus išvyko iš Betanės su Morta ir Marija į Filadelfiją, birželio pradžioje, kitą dieną po savo vedybų su Rūta, Jėzaus jauniausiąja seserimi.
¶ 2. JĖZAUS APSIREIŠKIMAS BETANĖJE
190:2.1 Nuo morontinio prisikėlimo laiko iki savo dvasios pakilimo į dangų valandos, Jėzus atskirai žemėje savo tikintiesiems matoma forma apsireiškė devyniolika kartų[3]. Jis neapsireiškė savo priešams arba tiems, kurie iš jo pasirodymo matoma forma negalėjo gauti dvasinės naudos. Jo pirmasis apsireiškimas buvo toms penkioms moterims prie kapavietės; antrasis apsireiškimas buvo Marijai Magdalenai, taip pat prie kapavietės.
190:2.2 Trečiasis apsireiškimas įvyko Betanėje šitą sekmadienį maždaug apie pusiaudienį. Iškart po vidurdienio Jėzaus vyriausiasis brolis, Jokūbas, stovėjo Lozoriaus sode prieš Mortos ir Marijos prikelto brolio tuščią kapavietę, galvoje perkratydamas tas naujienas, kurias prieš vieną valandą jiems buvo atnešę Dovydo pasiuntiniai. Jokūbas visada buvo linkęs tikėti į savo vyriausiojo brolio misiją žemėje, bet su Jėzaus darbu ryšį jis buvo praradęs jau seniai ir buvo pradėjęs giliai abejoti apaštalų vėlesniaisiais tvirtinimais, kad Jėzus yra Mesijas. Visą šeimą pritrenkė ir suglumino tos žinios, kurias atnešė pasiuntiniai. Kol Jokūbas stovėjo prieš Lozoriaus tuščią kapavietę, pasirodė Marija Magdalena ir susijaudinusi pasakojo šiai šeimai apie savo patyrimus ankstyvo ryto valandomis ties Juozapo kapaviete. Prieš jai užbaigiant, atėjo Dovydas Zabediejus ir jo motina. Rūta, aišku, šita žinia patikėjo, Judas tuo irgi patikėjo po to, kada pasišnekėjo su Dovydu ir Salomėja.
190:2.3 Tuo metu, kada jie ieškojo Jokūbo ir prieš tai, kada surado jį stovintį ten sode prie kapavietės, jis pajuto kažkieno buvimą šalia, tarsi kažkas būtų palietęs jo petį; ir kada jis atsisuko pasižiūrėti, tada greta savęs pamatė vis labiau apsireiškiančią keistą formą. Jis buvo per daug nustebęs, kad prašnektų, ir per daug išsigandęs, kad pabėgtų. Ir tuomet keistoji forma prašneko, tardama: “Jokūbai, aš ateinu pakviesti tavęs į karalystės tarnystę. Susikabink nuoširdžiai rankomis su savo sielos broliais ir eikite paskui mane.” Kada Jokūbas išgirdo pasakytą savo vardą, tada jis suprato, kad į jį kreipėsi būtent jo vyriausiasis brolis, Jėzus. Jiems visiems daugiau ar mažiau buvo sunku atpažinti Mokytojo morontinę formą, bet nedaugelis iš jų turėjo vargo dėl to, kad atpažintų jo balsą, ar kaip nors kitaip identifikuotų jo žavingą asmenybę, kai tik jis imdavo su jais bendrauti.[4]
190:2.4 Kada Jokūbas suvokė, kad Jėzus kreipiasi į jį, tada jis ėmė klauptis, šaukdamas: “Mano tėve ir mano broli,” bet Jėzus paliepė jam stovėti tuo metu, kada jis šnekėsis su juo. Ir jie ėjo per sodą ir kalbėjosi beveik tris minutes; kalbėjosi apie praėjusių dienų patyrimus ir prognozavo artimos ateities įvykius. Jiems artėjant prie namo, Jėzus tarė, “Iki pasimatymo, Jokūbai, kada aš pasveikinsiu jus visus drauge.”
190:2.5 Jokūbas įlėkė į vidų, nors jie tuo metu jo ieškojo Betfage, šaukdamas: “Aš ką tik mačiau Jėzų ir šnekėjausi su juo, bendravau su juo. Jis nėra miręs; jis prisikėlė! Jis išnyko prieš mane, sakydamas, ‘Iki pasimatymo, kada aš pasveikinsiu jus visus drauge.’” Vos tik jis spėjo baigti pasakojimą, kai sugrįžo Judas, ir Judui jis vėl papasakojo apie susitikimą su Jėzumi sode. Ir jie visi pradėjo tikėti į Jėzaus prisikėlimą. Jokūbas dabar pareiškė, kad jis nebegrįš į Galilėją, o Dovydas sušuko: “Jį mato ne tik susijaudinusios moterys; net ir tvirtaširdžiai vyrai pradėjo jį matyti. Aš tikiuosi jį pamatyti ir pats.”
190:2.6 Ir Dovydui nereikėjo ilgai laukti, nes Jėzaus ketvirtasis apsireiškimas, kad jį atpažintų mirtingieji, įvyko šiek tiek prieš antrą valandą šituose pačiuose Mortos ir Marijos namuose, kada jis matomas apsireiškė savo žemiškajai šeimai ir jos draugams, iš viso dvidešimčiai asmenų. Mokytojas apsireiškė užpakalinių durų tarpduryje, sakydamas: “Tebūna jums ramybė. Sveikinimai tiems, kurie kažkada buvo šalia manęs materialiame kūne, ir bičiulystė mano broliams ir seserims dangaus karalystėje. Kaip gi jūs galėjote suabejoti? Kodėl gi jūs taip ilgai delsėte, kol nusprendėte iš visos širdies sekti tiesos šviesa? Dėl to, visi ateikite į Tiesos Dvasios bičiulystę Tėvo karalystėje.” Kada jie ėmė atsigauti iš pirminio nuostabos šoko ir judėti link jo tarsi mėgindami jį apkabinti, tada iš jų akiračio jis išnyko.
190:2.7 Jie visi norėjo lėkti į miestą papasakoti abejojantiems apaštalams apie tai, kas tik ką atsitiko, bet Jokūbas juos sulaikė. Tiktai, Marijai Magdalenai buvo leista sugrįžti į Juozapo namus. Jokūbas uždraudė toli platinti šį faktą apie šitą morontinį apsilankymą dėl tam tikrų dalykų, kuriuos Jėzus buvo jam sakęs, kada jie šnekėjosi sode. Bet apie savo bendravimą šitą dieną prie Lozoriaus namų Betanėje su prisikėlusiu Mokytoju Jokūbas niekada nieko daugiau nepasakojo.
¶ 3. JUOZAPO NAMUOSE
190:3.1 Penktasis morontinis Jėzaus apsireiškimas, kad jį pamatytų mirtingųjų akys, įvyko gal kokių dvidešimt penkių tikinčiųjų moterų akivaizdoje, susirinkusių Juozapo iš Arimatėjos namuose, maždaug penkiolika minučių po keturių šitą pačią sekmadienio popietę. Marija Magdalena į Juozapo namus buvo sugrįžusi likus tik kelioms minutėms iki šito apsireiškimo. Jokūbas, Jėzaus brolis, buvo paprašęs, jog apaštalams nieko nebūtų sakoma apie Mokytojo apsireiškimą Betanėje. Jis nebuvo prašęs Marijos susilaikyti nuo to, kad apie šitą atsitikimą nieko nepasakotų savo seserims tikinčiosioms. Todėl, kada Marija visas moteris prisaikdino niekam neprasitarti, tada ji ėmė pasakoti apie tai, kas taip neseniai buvo atsitikę tuo metu, kai ji buvo su Jėzaus šeima Betanėje. Ir ji buvo pačiame šito jaudinančio pasakojimo įkarštyje, kada tarp jų įsivyravo netikėta ir rimta tyla; jos pamatė tarp jų pačių visiškai matomą prisikėlusio Jėzaus formą. Jis pasveikino jas, tardamas: “Tebus jums ramybė[5]. Karalystės bičiulystėje tikrai nebus nei žydo, nei pagonio, nei turtuolio, nei vargšo, nei laisvo, nei supančioto, nei vyro, nei moters[6][7]. Jūs taip pat esate pakviestos skelbti gerąją naujieną apie žmonijos laisvę, pasiekiamą sūnystės su Dievu dangiškojoje karalystėje evangelijos dėka. Eikite per visą pasaulį, skelbdamos šitą evangeliją ir sustiprindamos tikinčiuosius, kad jie labiau tikėtų į ją. Ir šitą darydamos, neužmirškite tarnauti sergantiesiems ir sustiprinti tuos, kurie yra palūžę širdyje ir apimti baimės[8]. Ir aš tikrai visada būsiu su jumis, net iki žemės pakraščių.” Ir kada jis šitą pasakė, tada išnyko joms iš akiračio, tuo tarpu moterys parkrito ant kelių veidu į žemę ir tyloje garbino.
190:3.2 Iš penkių morontinių Jėzaus apsireiškimų, įvykusių iki šito laiko, Marija Magdalena buvo mačiusi keturis.
190:3.3 Dėl to, kad buvo išsiųsti tie pasiuntiniai iki vidurdienio ir dėl to, kad pasakojimai apie šitą Jėzaus apsireiškimą Juozapo namuose netyčia pasklido, žydų valdovus ankstyvą vakarą ėmė pasiekti žinios, jog mieste kalbama, kad Jėzus prisikėlė ir kad daug žmonių tvirtina, jog matė jį. Dėl šitų gandų sanhedristai nepaprastai sunerimo. Po skubių konsultacijų su Anasu, Kajafas sušaukė Sanhedrino susirinkimą tą vakarą aštuntą valandą. Būtent šito susirinkimo metu buvo imtasi veiksmų iš sinagogų išmesti bet kokį asmenį, kuris užsimins apie Jėzaus prisikėlimą. Buvo net pasiūlyta, jog bet kas, tvirtinantis, jog matė jį, turėtų būti nubaustas mirties bausme; tačiau, dėl šito pasiūlymo nebuvo balsuota, kadangi susirinkimas pasibaigė įsivyravus pasimetimui, kuris pasiekė beveik tikros panikos ribą. Jie išdrįso galvoti, jog su Jėzumi susidorojo. Netrukus jie turėjo pamatyti, kad tikrosios jų problemos su vyru iš Nazareto tiktai prasideda.
¶ 4. APSIREIŠKIMAS GRAIKAMS
190:4.1 Maždaug pusę penkių, Flavijaus namuose, įvyko Mokytojo šeštasis morontinis apsireiškimas gal kokiems keturiasdešimčiai graikų tikinčiųjų, kurie buvo ten susirinkę. Tuo metu, kada jie buvo įsitraukę į pranešimų apie Mokytojo prisikėlimą aptarinėjimą, jis pasirodė tarp jų, nežiūrint to, kad durys buvo tvirtai užremtos, ir kreipdamasis į juos, tarė: “Tebus jums ramybė. Nors Žmogaus Sūnus ir pasirodė žemėje tarp žydų, bet jis atėjo tarnauti visiems žmonėms. Manojo Tėvo karalystėje tikrai nebus nei žydo, nei pagonio; jūs visi būsite sielos broliai—Dievo sūnūs[9]. Dėl to, eikite po visą pasaulį, skelbdami šitą išgelbėjimo evangeliją, kokią esate gavę iš karalystės ambasadorių, ir aš iš tikrųjų priimsiu jus į įtikėjimo ir tiesos Tėvo sūnų bičiulystę[10][11][12][13].” Ir kada jis šitaip juos įpareigojo, tada jis išnyko, ir jie daugiau jo nebematė. Visą vakarą jie niekur neišėjo iš namų; jie buvo per daug apimti baimingos pagarbos ir išsigandę, kad surizikuotų išeiti į lauką. Ir nė vienas iš šitų graikų tikrai nemiegojo tą naktį; jie nėjo miegoti, nes aptarinėjo šiuos reikalus ir tikėjosi, gal Mokytojas gali juos vėl aplankyti. Šitoje grupėje buvo didelė dalis iš tų graikų, kurie buvo Getsemanėje tuo metu, kada kareiviai suėmė Jėzų ir kada Judas jį išdavė bučiniu.
190:4.2 Greitai sklinda gandai apie Jėzaus prisikėlimą ir pranešimai apie daugelį apsireiškimų jo pasekėjams, ir visą miestą apima didžiulis susijaudinimas. Mokytojas jau apsireiškė savo šeimai, moterims, ir šiems graikams, ir neužilgo jis apsireikš tarp savo apaštalų. Sanhedrinas netrukus turi pradėti svarstyti šitas naujas problemas, kurios taip netikėtai užgriuvo žydų valdovus. Jėzus daug galvoja apie savo apaštalus, bet nori, kad jie būtų palikti vieni dar kelioms rimto apmąstymo ir gilaus svarstymo valandoms prieš tai, kada jis aplankys ir juos.
¶ 5. EINANT SU DVIEM BROLIAIS
190:5.1 Emause, esančiame maždaug už septynių mylių į vakarus nuo Jeruzalės, gyveno du broliai, piemenys, kurie Perėjimo šventės savaitę praleido Jeruzalėje, dalyvavo aukojimuose, ritualuose, ir šventime. Kleopas, vyresnysis, iš dalies tikėjo į Jėzų; bent jau jis buvo išmestas iš sinagogos. Jo brolis, Jokūbas, nebuvo tikintysis, nors jį labai suintrigavo tai, ką jis buvo girdėjęs apie Mokytojo mokymus ir darbus.
190:5.2 Šitą sekmadienio popietę, maždaug už trijų mylių nuo Jeruzalės ir be kelių minučių penktą, kada šitie du broliai pavargę sunkiai ėjo keliu į Emausą, tada jie labai rimtai kalbėjosi apie Jėzų, jo mokymus, darbą, ir ypač apie tuos gandus, kad jo kapavietė yra tuščia, ir kad kai kurios moterys su juo šnekėjosi[14]. Kleopas šitais pranešimais buvo linkęs pusiau patikėti, bet Jokūbas atkakliai tvirtino, jog visas šis reikalas galbūt yra apgaulė. Kada jie šitaip ginčijosi ir diskutavo eidami link savo namų, tada morontinis Jėzaus pavidalas, jo septintasis apsireiškimas, prisiartino prie jų jiems keliaujant toliau. Kleopas dažnai klausydavosi Jėzaus mokymų ir kelis kartus su juo valgė Jeruzalės tikinčiųjų namuose. Bet jis Mokytojo neatpažino, net ir tada, kada šis laisvai prašneko jiems.
190:5.3 Nuėjęs neilgą kelią kartu su jais, Jėzus tarė: “Ką jūs taip rimtai aptarinėjote, kai aš priėjau prie jūsų?” Ir kai Jėzus šito paklausė, tada jie sustojo ir pažvelgė į jį su liūdnu nustebimu. Tarė Kleopas: “Argi gali būti taip, kad tu gyveni Jeruzalėje ir nežinai apie tuos dalykus, kurie neseniai atsitiko?” Tada paklausė Mokytojas: “Apie kokius dalykus?” Kleopas atsakė: “Jeigu tu nieko nežinai apie tuos dalykus, tai Jeruzalėje tu esi vienintelis toks, kuris negirdėjo šitų gandų apie Jėzų iš Nazareto, kuris buvo pranašas, galingas žodžiu ir veiksmu Dievo ir visų žmonių akivaizdoje. Vyriausieji šventikai ir mūsų valdovai atidavė jį romėnams ir pareikalavo, kad jie nukryžiuotų jį. Dabar daugelis iš mūsų tikėjosi, jog būtent jis išlaisvins Izraelį iš pagonių jungo. Bet tai neviskas. Dabar yra trečioji diena po jo nukryžiavimo, ir kažkokios moterys šitą dieną iš tikrųjų mus nustebino pareikšdamos, kad labai anksti šitą rytą jos nuėjo į jo kapavietę ir ją surado tuščią. Ir šitos pačios moterys atkakliai tvirtina, kad su šiuo vyru jos šnekėjosi; jos mano, kad jis prisikėlė iš mirusiųjų. Ir kada šios moterys apie tai papasakojo vyrams, tada du iš jo apaštalų nubėgo į kapavietę ir lygiai taip surado ją tuščią”—ir čia Jokūbas nutraukė savo brolį, kad pasakytų, “bet jie Jėzaus nematė[15].”
190:5.4 Jiems einant toliau, Jėzus tarė: “Kaip lėtai jūs suvokiate tiesą! Kada jūs man sakote, jog būtent apie šito vyro mokymus ir darbą jūs diskutuojate, tai gal aš galiu jus apšviesti, kadangi su šitais mokymais aš esu daugiau negu susipažinęs[16][17]. Argi jūs neprisimenate, kad šitas Jėzus visada mokė, kad jo karalystė yra ne iš šito pasaulio, ir kad visi žmonės, būdami Dievo sūnūs, turėtų surasti laisvę ir nepriklausomybę tame dvasiniame džiaugsme, kurį suteikia kupino meilės brolijos tarnavimo bičiulystė šitoje naujojoje dangiškojo Tėvo meilės tiesos karalystėje? Argi jūs neprisimenate, kaip šitas Žmogaus Sūnus skelbė Dievo išgelbėjimą visiems žmonėms, kurie tarnauja sergantiesiems ir kenčiantiesiems ir kurie išlaisvina tuos, kurie yra supančioti baimės ir pavergti blogio? Argi jūs nežinote, jog šitas vyras iš Nazareto savo mokiniams sakė, kad jis turi eiti į Jeruzalę, turi būti atvestas pas savo priešus, kurie jį nužudys, ir kad jis prisikels trečiąją dieną? Argi viso šito jums nepasakojo? Ir argi jūs niekada neskaitėte Raštuose apie šitą išgelbėjimo dieną žydui ir pagoniui, kur yra pasakyta, kad iš tiesų per jį bus palaimintos žemės visos šeimos; kad jis išgirs verksmą tų, kurie yra varge, ir išgelbės vargšų, kurie jo ieško, sielas; kad visos nacijos tikrai jį vadins palaimintuoju? Kad toks Išlaisvintojas tikrai bus kaip didžiulės uolos šešėlis nualintoje žemėje[18][19][20][21][22][23][24]. Kad jis pamaitins bandą kaip tikras piemuo, paėmęs šiuos ėriukus ant rankų ir neš juos švelniai priglaudęs prie krūtinės[25]. Kad jis atvers akis tiems, kurie yra dvasiškai akli, ir nevilties kalinius išves laukan į visišką laisvę ir šviesą; kad visi tie, kurie sėdi tamsoje, tikrai pamatys didingą amžinojo išgelbėjimo šviesą[26][27]. Kad jis sutvirtins palūžusiuosius, skelbs laisvę tiems, kurie yra nuodėmės belaisviai, ir atvers kalėjimo duris, kad jį paliktų tie, kuriuos pavergė baimė ir supančiojo blogis[28]. Kad jis paguos tuos, kurie gedi, ir padovanos jiems išgelbėjimo džiaugsmą vietoje liūdesio ir skausmo[29][30]. Kad jis iš tiesų bus visų nacijų troškimas ir amžinas džiaugsmas tiems, kurie siekia teisumo[31][32]. Kad šitas tiesos ir teisumo Sūnus iš tikrųjų pakils virš šito pasaulio su gydančia šviesa ir gelbstinčia galia; net ir tai, kad jis išgelbės savo žmones iš nuodėmių; kad jis iš tikrųjų ieškos ir išgelbės tuos, kurie yra pasiklydę[33][34][35][36]. Kad jis nesunaikins silpnųjų, bet suteiks išgelbėjimą visiems tiems, kurie yra išalkę ir ištroškę teisumo[37]. Kad tie, kurie tiki į jį, tikrai turės amžinąjį gyvenimą[38]. Kad jis išlies savąją dvasią visiems materialiems kūnams, ir kad šitoji Tiesos Dvasia kiekvieno tikinčiojo viduje tikrai bus vandens šaltinis, trykštantis į amžinai trunkantį gyvenimą[39][40]. Argi jūs nesupratote, kokia didi yra karalystės evangelija, kurią šitas vyras atnešė jums? Argi jūs nesuvokiate, koks didis išgelbėjimas atėjo pas jus?”[41][42]
190:5.5 Iki šito laiko jie buvo atėję netoli to kaimo, kur šitie broliai gyveno. Šitie du vyrai nepratarė nė vieno žodžio nuo to laiko, kada Jėzus ėmė juos mokyti jiems einant keliu. Netrukus jie priėjo prie jų kuklios gyvenamosios buveinės, ir Jėzus jau rengėsi su jais išsiskirti, kad keliu eitų tolyn, bet jie privertė jį įeiti į vidų ir apsistoti pas juos. Jie atkakliai tvirtino, kad naktis arti ir kad jis pernakvotų pas juos. Galų gale Jėzus nusileido, ir labai greitai po to, kada įėjo į vidų, jie sėdo valgyti. Jie padavė jam duonos, kad palaimintų ir, kada jis ėmė laužyti ir duoti jiems, tada jų akys buvo atsimerkusios ir Kleopas atpažino, kad jų svečias yra pats Mokytojas. Ir kada jis ištarė, “Tai yra Mokytojas—,” tada morontinis Jėzus iš jų akiračio išnyko.[43]
190:5.6 Ir tada jie tarė vienas kitam, “Nieko nuostabaus, jog mūsų širdys degė, kada jis kalbėjo mums, kai ėjome keliu! ir kai Raštų mokymus jis atvėrė mums, kad juos suprastume!”[44]
190:5.7 Jie nenorėjo gaišti laiko, kad pavalgytų. Jie pamatė morontinį Mokytoją, ir jie išlėkė iš namų, skubėdami atgal į Jeruzalę, kad paskleistų gerąsias naujienas apie prisikėlusį Išgelbėtoją[45].
190:5.8 Tą vakarą apie devintą valandą ir kaip tik prieš tai, kada Mokytojas apsireiškė šiems dešimčiai, šitie du įsiveržė pas apaštalus, buvusius viršutiniame kambaryje, pareikšdami, kad jie matė Jėzų ir su juo šnekėjosi[46]. Ir jie papasakojo viską, ką jiems buvo sakęs Jėzus ir kaip jie nepažino jo tol, kol jis nepradėjo laužyti duonos.
| Dokumentas 189. Prisikėlimas |
Indeksas
Keli versija |
Dokumentas 191. Apsireiškimai apaštalams ir kitiems lyderiams |
¶ Nuorodos
- ↑ Jėzus valdo visą „gyvenimą“: Jn 10:17-18; Jn 11:25-26; Jn 17:2-3.
- ↑ Tikėjimas prisikėlimu: Apd 4:10-12; Rom 10:9-13; 1 Kor 15:12-20; 1 Pt 1:21.
- ↑ Jėzus pasirodė tikintiesiems: Apd 10:41.
- ↑ Išvaizda Jamesui: 1 Kor 15:7a.
- ↑ Karalystėje jokių skirtumų: 2 Kr 19:7; Job 34:19; Sir 35:12; Apd 10:34; Rom 2:11; Gal 2:6; Gal 3:28; Ef 6:9; Kol 3:11.
- ↑ Great commission: Mt 24:14; Mt 28:19-20a; Mk 13:10; Mk 16:15; Lk 24:47; Jn 17:18; Apd 1:8b.
- ↑ Sūnystės evangelija: 1 Kr 22:10; Ps 2:7; Iz 56:5; Mt 5:9,16,45; Lk 20:36; Jn 1:12-13; Jn 11:52; Apd 17:28-29; Rom 8:14-17,19,21; Rom 9:26; 2 Kor 6:18; Gal 3:26; Gal 4:5-7; Ef 1:5; Fil 2:15; Žyd 12:5-8; 1 Jn 3:1-2,10; 1 Jn 5:2; Apr 21:7; 2 Sam 7:14.
- ↑ Puikus pažadas: Mt 28:20.
- ↑ Nei žydas, nei pagonis: 2 Kr 19:7; Job 34:19; Sir 35:12; Apd 10:34; Rom 2:11; Gal 2:6; Gal 3:28; Ef 6:9; Kol 3:11.
- ↑ Great commission: Mt 24:14; Mt 28:19-20a; Mk 13:10; Mk 16:15; Lk 24:47; Jn 17:18; Apd 1:8b.
- ↑ Išganymo Evangelija: Lk 1:69,77; Lk 3:6; Jn 4:22-23; Apd 4:12; Apd 13:47; Apd 16:17; Apd 28:28; Rom 1:16-17; Rom 10:10-13; Ef 1:13-14; Fil 1:19,28; 1 Tes 5:9; Tit 2:11.
- ↑ Draugystė, brolija: 1 Kor 1:9-10; 1 Jn 1:3-7.
- ↑ Tikėjimo sūnūs: Gal 3:26.
- ↑ Kelias į Emausą: Mk 16:12; Lk 24:13-16.
- ↑ Kalbėkite apie Jėzų: Lk 24:17-24.
- ↑ Jėzaus pasisakymas: Lk 24:27.
- ↑ Vyrai lėtai mokosi tiesos: Lk 24:25-27.
- ↑ Karalystė ne iš šio pasaulio: Jn 8:23; Jn 18:36.
- ↑ Visi žmonės yra Dievo sūnūs: 1 Kr 22:10; Ps 2:7; Iz 56:5; Mt 5:9,16,45; Lk 20:36; Jn 1:12-13; Jn 11:52; Apd 17:28-29; Rom 8:14-17,19,21; Rom 9:26; 2 Kor 6:18; Gal 3:26; Gal 4:5-7; Ef 1:5; Fil 2:15; Žyd 12:5-8; 1 Jn 3:1-2,10; 1 Jn 5:2; Apr 21:7; 2 Sam 7:14.
- ↑ Išpranašavo mirtį ir prisikėlimą: Mt 16:21; Mt 17:22-23a; Mt 20:17-19; Mt 27:63; Mk 8:31; Mk 9:31; Mk 10:32-34; Lk 9:22,31,43b-44; Lk 18:31-33; Lk 24:7,46; Jn 14:28a; Jn 20:9.
- ↑ Visos šeimos bus palaimintos: Pr 12:3; Pr 28:14.
- ↑ Jis išgirs vargšų ir vargšų šauksmą: Ps 72:4,12-13; Ps 113:5-8; Iz 41:17.
- ↑ Tautos vadina Jį palaimintuoju: Ps 72:17; Mal 3:12.
- ↑ Didžiosios uolos šešėlis: Iz 32:2.
- ↑ Pašarų bandą kaip tikrą piemenį: Iz 40:11.
- ↑ Atverkite akis dvasiškai akliesiems: Iz 42:7.
- ↑ Tamsoje puiki šviesa: Iz 9:2.
- ↑ Surišti sudaužytą širdį: Iz 61:1.
- ↑ Jis paguos gedinčiuosius: Iz 57:18; Iz 61:2-3; Jer 31:13; Mt 5:4.
- ↑ Išganymo džiaugsmas: Ps 51:12; Iz 12:3; Hab 3:18.
- ↑ Jis yra visų tautų troškimas: Ag 2:7.
- ↑ Amžinas džiaugsmas: Iz 35:10; Iz 51:11; Iz 61:7.
- ↑ Sūnau, teisumo saule: Mal 4:2.
- ↑ Taupymo galia: Ps 28:8.
- ↑ Jis išgelbės mus nuo nuodėmių: Mt 1:21.
- ↑ Jis ieškos ir išgelbės pasiklydusius: Mt 18:11; Lk 19:10.
- ↑ Teisumo troškulys: Mt 5:6.
- ↑ Tikintieji gyvena amžinai: Dan 12:2; Mt 19:16,29; Mt 25:46; Mk 10:17,30; Lk 10:25; Lk 18:18,30; Jn 3:15-16,36; Jn 4:14,36; Jn 5:24,39; Jn 6:27,40,47; Jn 6:54,68; Jn 8:51-52; Jn 10:28; Jn 11:25-26; Jn 12:25,50; Jn 17:2-3; Apd 13:46-48; Rom 2:7; Rom 5:21; Rom 6:22-23; Gal 6:8; 1 Tim 1:16; 1 Tim 6:12,19; Tit 1:2; Tit 3:7; 1 Jn 1:2; 1 Jn 2:25; 1 Jn 3:15; 1 Jn 5:11,13,20; Jud 1:21; Apr 22:5.
- ↑ Jis išlies dvasią ant visų kūno: Ez 11:19; Ez 18:31; Ez 36:26-27; Jl 2:28-29; Lk 24:49; Jn 7:39; Jn 14:16-18,23-26; Jn 15:4,26; Jn 16:7-8,13-14; Jn 17:21-23; Apd 1:5,8a; Apd 2:1-4,16-18; Apd 2:33; 2 Kor 13:5; Gal 2:20; Gal 4:6; Ef 1:13; Ef 4:30; 1 Jn 4:12-15.
- ↑ Dvasia bus vandens šulinys: Jn 4:14.
- ↑ karalystės Evangelija: Mt 3:2; Mt 4:17,23; Mt 5:3,10,19-20; Mt 6:33; Mt 7:21; Mt 8:11; Mt 9:35; Mt 10:7; Mt 11:11-12; Mt 12:28; Mt 13:11,24,31-52; Mt 16:19; Mt 18:1-4,23; Mt 19:14,23-24; Mt 20:1; Mt 21:31,43; Mt 22:2; Mt 23:13; Mt 24:14; Mt 25:1,14; Mk 1:14-15; Mk 4:11,26,30; Mk 9:1,47; Mk 10:14-15,23-25; Mk 12:34; Mk 14:25; Mk 15:43; Lk 4:43; Lk 6:20; Lk 7:28; Lk 8:1,10; Lk 9:2,11,27; Lk 9:60,62; Lk 10:9-11; Lk 11:20; Lk 12:31-32; Lk 13:18,20,28-29; Lk 14:15; Lk 16:16; Lk 17:20-21; Lk 18:16-17,24-25; Lk 19:11; Lk 21:31; Lk 22:16-18; Lk 23:51; Jn 3:3,5; Rom 14:17; 1 Kor 4:20; 1 Kor 6:9-10.
- ↑ Koks puikus išsigelbėjimas: Žyd 2:3.
- ↑ Atvykimas ir pripažinimas: Lk 24:28-31.
- ↑ Nenuostabu, kad dega širdys: Lk 24:32.
- ↑ Grįžti į Jeruzalę: Lk 24:33.
- ↑ Geros naujienos: prisikėlęs Viešpats: Mk 16:13a; Lk 24:34-35.