© 2004 Urantijos Fondas
| Dokumentas 192. Apsireiškimai Galilėjoje |
Indeksas
Keli versija |
Dokumentas 194. Tiesos Dvasios padovanojimas |
193:0.1 JĖZAUS šešioliktasis morontinis apsireiškimas įvyko penktadienį, gegužės 5-ąją, Nikodemo kieme, apie devintą valandą vakare. Šitą vakarą Jeruzalės tikintieji pamėgino po prisikėlimo pirmą kartą susirinkti drauge. Šiuo metu čia buvo susirinkę vienuolika apaštalų, moterų korpusas ir jų padėjėjos, ir apie penkiasdešimt kitų geriausiųjų Mokytojo mokinių, įskaitant ir didelę dalį graikų. Šita tikinčiųjų draugija betarpiškai bendravo ilgiau negu pusę valandos, kada, netikėtai, morontinis Mokytojas apsireiškė visiškai matomas ir tuoj pat pradėjo juos mokyti. Sakė Jėzus:
193:0.2 “Ramybė tebūnie jums. Tai yra pati autoritetingiausia tikinčiųjų grupė—apaštalai ir mokiniai, tiek vyrai, tiek moterys—kuriai aš apsireiškiau nuo to laiko, kada išsilaisvinau iš materialaus kūno[1]. Aš dabar jus kviečiu paliudyti, kad aš iš anksto jums sakiau, jog mano gyvenimas tarp jūsų turi pasibaigti; aš jums sakiau, jog netrukus turėsiu grįžti pas Tėvą. Ir tada aš jums aiškiai sakiau, kaip vyriausieji šventikai ir žydų valdovai perduos mane, kad būčiau nužudytas ir, kad aš tikrai iš kapo prisikelsiu[2]. Kodėl gi, tuomet, jūs leidote sau taip sunerimti dėl viso šito, kada visa tai įvyko? ir kodėl gi jūs taip nustebote, kada trečiąją dieną aš iš kapo prisikėliau? Jūs netikėjote manimi, nes mano žodžių jūs klausėtės nesuvokdami jų prasmės[3].
193:0.3 “Ir dabar jūs turėtumėte įsiklausyti į manuosius žodžius, kad ir vėl nepadarytumėte tos klaidos, kai manojo mokymo klausotės protu, tuo tarpu prasmės nesuvokiate savo širdyje. Nuo savo gyvenimo, kurį gyvenau kaip vienas iš jūsų, pradžios aš jus mokiau, jog mano tikslas yra savąjį Tėvą danguje atskleisti jo vaikams žemėje[4]. Aš gyvenau Dievą atskleidžiantį savęs padovanojimą tam, kad jūs galėtumėte patirti Dievo pažinimo karjerą. Aš atskleidžiau Dievą kaip jūsų Tėvą danguje; jus aš atskleidžiau kaip Dievo sūnus žemėje[5]. Tai yra faktas, jog Dievas myli jus, savo sūnus. Įtikėjimo į mano žodžius dėka šitas faktas tampa amžinąja ir gyvąja tiesa jūsų širdyse. Kada, gyvojo įtikėjimo dėka, jūs įgaunate Dievo sąmonę, tada jūs gimstate iš dvasios kaip šviesos ir gyvenimo vaikai, net ir kaip vaikai iš amžinojo gyvenimo, kuriame jūs tikrai pakilsite į visatų visatą ir pasieksite tokį patyrimą, kada yra surandamas Dievas Tėvas Rojuje[6][7].
193:0.4 “Aš patariu jums visą laiką prisiminti, kad jūsų misija tarp žmonių turi būti karalystės evangelijos— Dievo tėvystės tikrovės ir žmogaus sūnystės tiesos—skelbimas. Skelbkite gerųjų naujienų visą tiesą, o ne vien tiktai šios gelbstinčios evangelijos vieną dalį. Mano prisikėlimo patyrimas jūsų žinios nekeičia. Sūnystė su Dievu, įtikėjimo dėka, vis vien yra karalystės evangelijos toji gelbstinti tiesa. Jūs turite eiti į pasaulį skelbdami Dievo meilę ir žmogaus tarnystę[8]. Tai, ką pasauliui reikia žinoti labiausia, yra: Žmonės yra Dievo sūnūs, ir įtikėjimo dėka jie gali realiai įgyvendinti, ir kasdien patirti, šitą kilninančią tiesą. Manasis savęs padovanojimas turėtų padėti visiems žmonėms sužinoti, kad jie yra Dievo vaikai, tačiau tokių žinių neužteks, jeigu jie asmeniškai įtikėjimo dėka nesuvoks šios išgelbstinčios tiesos, kad jie yra gyvi dvasiniai amžinojo Tėvo sūnūs. Karalystės evangelija yra susijusi su Tėvo meile ir jo vaikų tarnyste žemėje[9].
193:0.5 “Jūs visi, čia, žinote, jog aš prisikėliau iš mirusiųjų, bet šitai nėra keista. Aš turiu galią savąją gyvybę atiduoti ir susigrąžinti ją atgal; Tėvas tokią galią suteikia savo Rojaus Sūnums[10]. Vietoje šito jus širdyje turėtų sujaudinti toks žinojimas, jog amžiaus mirusieji pradėjo amžinąjį kilimą netrukus po to, kada aš palikau Juozapo naująją kapavietę[11]. Aš savąjį gyvenimą materialiame kūne gyvenau tam, kad jums parodyčiau, jog ir jūs galite, kupinos meilės tarnystės dėka, tapti tokie, jog Dievą atskleistumėte savo bičiuliams žmonėms net ir taip, kaip aš, mylėdamas jus ir tarnaudamas jums, tapau toks, kad Dievą atskleidžiau jums[12]. Aš gyvenau tarp jūsų kaip Žmogaus Sūnus tam, kad jūs, ir visi kiti žmonės, galėtų sužinoti, kad iš tikrųjų jūs visi esate Dievo sūnūs[13]. Dėl to, dabar eikite po visą pasaulį skelbdami šitą dangaus karalystės evangeliją visiems žmonėms[14]. Mylėkite visus žmones taip, kaip jus mylėjau aš; tarnaukite savo bičiuliams mirtingiesiems taip, kaip jums tarnavau aš. Veltui jūs gavote, veltui ir atiduokite[15]. Tiktai palaukite čia Jeruzalėje tol, kol aš išvyksiu pas Tėvą, ir kol jums atsiųsiu Tiesos Dvasią[16]. Ji tikrai jus ves į išplėstą tiesą, ir aš tikrai eisiu su jumis po visą pasaulį. Aš esu su jumis visada, ir savąją ramybę aš palieku su jumis[17].”
193:0.6 Kada Mokytojas šitą jiems pasakė, tada iš jų akiračio jis išnyko. Buvo jau netoli aušros, kada šitie tikintieji išsiskirstė; visą naktį jie praleido drauge, karštai aptarinėdami Mokytojo patarimus ir apmąstydami visa tai, kas jiems atsitiko. Jokūbas Zabediejus ir kai kurie kiti apaštalai taip pat pasidalino su jais savuoju patyrimu, kaip jie bendravo su morontiniu Mokytoju Galilėjoje, ir papasakojo, kaip jiems jis buvo apsireiškęs tris kartus.
¶ 1. APSIREIŠKIMAS SAIKARE
193:1.1 Sabato popietę maždaug ketvirtą valandą, gegužės 13-ąją, Mokytojas apsireiškė Naldai ir maždaug septyniasdešimt penkiems samariečiams tikintiesiems prie Jokūbo šulinio, Saikare. Tikintieji turėjo įprotį susirinkti šitoje vietoje, netoli tos vietos, kur Jėzus kalbėjosi su Nalda apie gyvenimo vandenį. Šitą dieną, kai tik jie užbaigė savo diskusiją apie praneštą prisikėlimą, Jėzus netikėtai apsireiškė prieš juos, sakydamas:
193:1.2 “Ramybė tebūnie jums. Jūs džiūgaujate, žinodami, jog aš esu tas prisikėlimas ir tas gyvenimas, bet tai neduos jums jokios naudos, jeigu jūs iš pradžių nebūsite gimę iš amžinosios dvasios, šituo įgydami savo nuosavybėn, įtikėjimo dėka, amžinojo gyvenimo dovaną[18][19][20]. Jeigu jūs esate manojo Tėvo įtikėję sūnūs, tai jūs tikrai niekada nežūsite[21][22]. Karalystės evangelija jus išmokė, jog visi žmonės yra Dievo sūnūs. Ir šitos gerosios naujienos apie dangiškojo Tėvo meilę savo vaikams žemėje turi būti nešamos po visą pasaulį[23]. Atėjo laikas, kada Dievą jūs turite garbinti ne ant Gerizimo kalno, ir ne Jeruzalėje, bet ten, kur jūs esate, tokie, kokie esate, dvasioje ir tiesoje[24]. Būtent jūsų įtikėjimas gelbsti jūsų sielas. Išgelbėjimas yra Dievo dovana visiems tiems, kurie tiki, kad jie yra jo sūnūs. Bet neapsigaukite; nors išgelbėjimas yra nemokama Dievo dovana ir yra padovanojama visiems tiems, kurie ją priima įtikėjimo dėka, bet po to eina toks patyrimas, kada būna vedami šito dvasinio gyvenimo, kaip jis yra gyvenamas materialiame kūne, vaisiai[25][26]. Dievo tėvystės doktrinos priėmimas reiškia, kad jūs taip pat laisvai priimate ir su ja susijusią tiesą apie žmogaus brolystę. Ir jeigu žmogus yra jūsų brolis, tai jis yra net ir daugiau negu jūsų artimas, kurį Tėvas reikalauja mylėti kaip save patį. Savo brolį, kuris yra jūsų šeimos narys, jūs ne tik mylėsite šeimyniška meile, bet taip pat ir tarnausite jam taip, kaip tarnautumėte ir sau pačiam. Ir jūs šitokiu būdu mylėsite savo brolį ir tarnausite jam, nes jus, savo sielos brolius, šitaip mylėjau ir šitaip jums tarnavau aš. Eikite, tuomet, po visą pasaulį pranešdami šitą gerąją naujieną kiekvienos rasės, genties, ir nacijos visiems tvariniams[27]. Manoji dvasia eis pirma jūsų, o aš tikrai su jumis būsiu visada[28].”
193:1.3 Šiuos samariečius nepaprastai nustebino šitas Mokytojo apsireiškimas, ir jie išskubėjo į gretimus miestus ir kaimus, kur paskleidė tolyn tą žinią, kad jie matė Jėzų, ir kad jis kalbėjosi su jais. Ir tai buvo Mokytojo septynioliktasis morontinis apsireiškimas.
¶ 2. APSIREIŠKIMAS FINIKIJOJE
193:2.1 Mokytojo aštuonioliktasis morontinis apsireiškimas buvo Tyre, antradienį, gegužės 16-ąją, šiek tiek prieš devynias vakare. Vėl jis apsireiškė pasibaigus tikinčiųjų susiėjimui, kada jie ruošėsi skirstytis, sakydamas:
193:2.2 “Ramybė tebūnie jums. Jūs džiaugiatės sužinoję, jog Žmogaus Sūnus prisikėlė iš mirusiųjų, kadangi šito dėka jūs žinote, kad jūs ir jūsų sielos broliai taip pat tikrai išliks po mirtingojo mirties. Bet kiekvienas toks išlikimas priklauso nuo to, ar jūs prieš tai užgimėte iš dvasios, kuri siekia tiesos ir ieško Dievo[29]. Gyvenimo duona ir gyvenimo vanduo yra duodami tiktai tiems, kurie yra išalkę tiesos ir ištroškę teisumo—ištroškę Dievo[30][31]. Tas faktas, kad mirusieji prisikelia, nėra karalystės evangelija. Šitos didžios tiesos ir šitie visatos faktai yra visi susieti su šita evangelija tuo, jog jie yra tikėjimo gerąja naujiena pasekmės dalis, ir visa tai sudaro vėlesnį patyrimą tų, kurie, įtikėjimo dėka, tampa, realiai ir tikrai, amžinojo Dievo amžinaisiais sūnumis. Manasis Tėvas atsiuntė mane į šį pasaulį, kad paskelbčiau šitą sūnystės išgelbėjimą visiems žmonėms[32]. O aš lygiai taip siunčiu į kitus kraštus jus, kad skelbtumėte šitą sūnystės išgelbėjimą[33]. Išgelbėjimas yra Dievo nemokama dovana, bet tie, kurie yra gimę iš dvasios, nedelsiant pradės duoti šios dvasios vaisius su meile tarnaudami savo bičiuliams tvariniams[34]. O šios dieviškosios dvasios vaisiai, kuriuos duoda iš dvasios gimusiųjų ir Dievą pažįstančiųjų gyvenimas, yra tokie: kupina meilės tarnystė, nesavanaudiškas pasišventimas, drąsi ištikimybė, nuoširdus dorumas, apšviestas sąžiningumas, nemirštanti viltis, pasikliaujantis pasitikėjimas kitu, gailestingas tarnavimas, nepaliaujamas gerumas, atleidžiantis pakantumas, ir nuolatinė ramybė. Jeigu išpažįstantys tikintieji savo gyvenime neveda tokių dieviškosios dvasios vaisių, tai jie yra negyvi; Tiesos Dvasios juose nėra; jie yra gyvo vynuogmedžio nenaudingos šakos ir greitai jos bus nugenėtos[35]. Manasis Tėvas iš įtikėjusių vaikų reikalauja, kad jie vestų daug dvasios vaisių[36]. Dėl to, jeigu jūs esate nevaisingi, tai jis apkas aplink jūsų šaknis ir nugenės jūsų nevaisingas šakas. Vis daugiau, jūs turite vesti dvasios vaisių, kada Dievo karalystėje jūs žengiate į priekį link dangaus. Į karalystę jūs galite įeiti kaip vaikas, bet Tėvas reikalauja, kad jūs, gailestingumo dėka, išaugtumėte dvasinio suaugimo visu ūgiu[37][38]. Ir kada jūs eisite į kitus kraštus pranešdami visoms nacijoms šitos evangelijos gerąją naujieną, tada aš tikrai eisiu pirma jūsų, o manoji Tiesos Dvasia tikrai apsigyvens jūsų širdyse. Savąją ramybę aš palieku su jumis[39].”
193:2.3 Ir tada Mokytojas iš jų akiračio išnyko. Kitą dieną iš Tyro išėjo tie, kurie šitą pasakojimą nunešė į Sidoną ir net į Antioką ir Damaską. Jėzus su šitais tikinčiaisiais buvo susitikęs turėdamas materialų kūną, ir jie greitai jį atpažino, kada jis pradėjo juos mokyti. Nors jo draugai ir negalėjo iš karto atpažinti jo morontinės formos, kada ji buvo paversta matoma, bet jie visada greitai nustatydavo jo asmenybę, kai tik jis prašnekdavo jiems.
¶ 3. PASKUTINYSIS APSIREIŠKIMAS JERUZALĖJE
193:3.1 Ankstų ketvirtadienio rytą, gegužės 18-ąją, Jėzus paskutinįjį kartą žemėje apsireiškė kaip morontinė asmenybė[40]. Kada vienuolika apaštalų ruošėsi sėstis pusryčių Marijos Morkaus namų viršutiniame kambaryje, tada Jėzus apsireiškė jiems ir tarė:
193:3.2 “Ramybė tebūnie jums. Aš jūsų paprašiau palaukti čia Jeruzalėje tol, kol išvyksiu pas Tėvą, net ir tol, kol aš atsiųsiu jums Tiesos Dvasią, kuri tikrai greitai bus išlieta visiems materialiems kūnams ir kuri jus apdovanos galia iš dangaus[41][42][43].” Simonas Uolusis pertraukė Jėzų, paklausdamas, “Tuomet, Mokytojau, ar tu atstatysi tą karalystę, ir ar mes tikrai pamatysime Dievo šlovę pasireiškiančią žemėje?” Kada Jėzus išklausė Simono klausimą, tada jis atsakė: “Simonai, tu vis dar kabiniesi už savo senųjų idėjų apie žydų Mesiją ir materialią karalystę. Bet jūs gausite dvasinę galią, po to, kada šitoji dvasia bus nusileidusi ant jūsų, ir jūs netrukus išeisite po visą pasaulį skelbdami šitą karalystės evangeliją. Kaip Tėvas pasiuntė mane į šitą pasaulį, taip iš tiesų ir aš siunčiu jus[44]. Ir aš linkiu, kad jūs mylėtumėte vienas kitą ir pasitikėtumėte vienas kitu[45]. Judo su jumis daugiau nebėra dėl to, kad jo meilė atšalo, ir dėl to, kad jis atsisakė pasitikėti jumis, savo ištikimais sielos broliais. Argi jūs neskaitėte Rašte, kur yra parašyta: ‘Negerai žmogui būti vienam[46]. Nė vienas žmogus negyvena vienas sau’? O taip pat ir tos vietos, kur yra sakoma: ‘Tas, kuris nori turėti draugų, turi ir pats elgtis draugiškai’? O argi aš jūsų nesiunčiau mokyti poromis, kad jūs nesijaustumėte vieniši ir neįpultumėte į izoliacijos nelaimę ir vargą? Jūs taip pat gerai žinote, jog kada aš buvau materialiame kūne, tada aš neleidau sau ilgą laiką būti vienam[47][48][49]. Nuo pat mūsų bendravimo pradžios, visada su manimi arba bent jau visiškai netoli manęs būdavo vienas arba du iš jūsų, net ir tada, kada aš bendraudavau su Tėvu. Todėl, pasitikėkite ir tikėkite vienas kitu. O viso šito tuo labiau reikia ir dėl to, kadangi šitą dieną aš rengiuosi jus palikti vienus pasaulyje. Šitoji valanda atėjo; netrukus aš vykstu pas Tėvą.”
193:3.3 Kada jis šitą pasakė, tada davė jiems ženklą eiti drauge su juo, ir jis juos išsivedė ant Alyvų Kalno, kur su jais atsisveikino rengdamasis išvykti iš Urantijos. Tai buvo rimta kelionė į Alyvų Kalną. Nė vienas iš jų nepratarė nė žodžio nuo to laiko, kada jie išėjo iš viršutinio kambario iki tos akimirkos, kada Jėzus su jais sustojo ant Alyvų Kalno.
¶ 4. JUDO NUOPUOLIO PRIEŽASTYS
193:4.1 Mokytojo atsisveikinimo kalbos savo apaštalams kaip tik pirmojoje dalyje jis užsiminė apie Judo praradimą ir jų dėmesį atkreipė į tai, jog kartu dirbusio bičiulio išdaviko tragiškas likimas yra rimtas perspėjimas dėl visuomeninės ir broliškos izoliacijos pavojų. Tikintiesiems, šitame ir ateities amžiais, gali praversti pateikta Judo nuopuolio priežasčių trumpa apžvalga Mokytojo pastabų šviesoje ir atsižvelgiant į sukauptą apšvietimą per vėliau ėjusius amžius.
193:4.2 Kada mes žvelgiame atgal į šitą tragediją, tada suvokiame, kad Judas nuklydo, pirmiausia, dėl to, kad jis buvo labai aiškiai izoliuota asmenybė, tokia asmenybė, kuri buvo užsisklendusi ir atsiribojusi nuo įprastų visuomeninių kontaktų. Jis atkakliai nenorėjo pasikliauti savo bičiuliais apaštalais, arba būti su jais atviras. Dėl to, kad jis buvo atsiribojusio tipo asmenybė, tai nebūtų, savaime, Judo atvedę į tokią piktadarybę, bet jam taip pat nepavyko išsiugdyti didesnės meilės ir išvystyti didesnio dvasinio gailestingumo. Ir priedo, tarsi tam, kad dar labiau pablogintų ir taip jau blogus reikalus, jis nuolat užantyje laikė pyktį ir puoselėjo tokius psichologinius priešus, kaip kerštą ir apskritai troškimą dėl visų savo nusivylimų su kažkuo “atsiskaityti.”
193:4.3 Šita nevykusi individualių savybių ir protinių polinkių kombinacija slapta sukurstė tai, kad sunaikintų geranorį žmogų, kuris šito blogio nesugebėjo pažaboti meilės, įtikėjimo, ir pasitikėjimo kitu dėka. Tai, kad Judui nebuvo būtina nuklysti, gerai įrodo Tomo ir Natanieliaus atvejai, juos abu graužė lygiai tos pačios rūšies įtarimas ir per daug išvystytas individualistinis polinkis. Net Andriejus ir Motiejus turėjo daug šitokio pobūdžio polinkių; bet, laikui einant, visų šitų vyrų meilė Jėzui ir savo bičiuliams apaštalams augo, o ne silpnėjo. Jų gailestingumas ir tiesos pažinimas augo[50]. Jie ėmė vis daugiau pasitikėti savo sielos broliais ir palengva išsiugdė tą atsivėrimą savo sielos broliams. Judas atkakliai atsisakinėjo atsiverti savo sielos broliams. Kada jis buvo priverstas, dėl susikaupusių emocinių prieštaravimų, palengvėjimo ieškoti saviraiškoje, tada patarimo jis nuolat ieškodavo ir sulaukdavo neišmintingos paguodos iš savo nedvasingų giminaičių arba iš tų atsitiktinių pažįstamų, kurie dangiškosios karalystės, kurios vienas iš šių dvylikos įšventintų ambasadorių žemėje buvo ir jis pats, dvasinių realybių gerovei ir žengimui į priekį buvo arba abejingi, arba iš tiesų priešiški.
193:4.4 Judas žemiškosios kovo mūšius pralaimėjo dėl tokių asmeninių savybių ir charakterio silpnumo faktorių:
193:4.5 1. Jis buvo izoliuotas žmogiškosios būtybės tipas. Jis buvo labai didelis individualistas ir pasirinko tai, kad išaugtų į tvirtą “užsisklendusios” ir nebendraujančios rūšies asmenį.
193:4.6 2. Kada buvo vaikas, tada gyvenimas jam buvo padarytas perdaug lengvas. Jis nepaprastai pykdavo dėl trukdymų. Jis visada tikėdavosi laimėti; jis visiškai nemokėjo pralaimėti.
193:4.7 3. Jis niekada neįsisavino filosofinio metodo, kaip žvelgti į nusivylimą. Vietoje to, kad nusivylimus laikytų žmogiškosios egzistencijos įprastu ir kasdieniu bruožu, jis būtinai kaltindavo ką nors konkrečiai, arba savo partnerius kaip grupę, dėl visų savo asmeninių sunkumų ir nusivylimų.
193:4.8 4. Jis turėjo polinkį užantyje laikyti pyktį; jis visą laiką puoselėjo keršto mintį.
193:4.9 5. Jis nemėgo atvirai pažvelgti į faktus; savo požiūriu į gyvenimo situacijas jis buvo nesąžiningas.
193:4.10 6. Jis nemėgo aptarinėti savo asmeninių problemų su savo artimiausiais bičiuliais; jis atsisakydavo pasikalbėti apie savo sunkumus su savo tikraisiais draugais arba su tais, kurie jį iš tiesų mylėjo. Per visus jų bendravimo metus, jis nė karto nenuėjo pas Mokytoją grynai su asmenine problema.
193:4.11 7. Jis niekada neišmoko to, jog tikrasis atlygis už kilnų gyvenimą, galų gale, yra dvasiniai prizai, kurie nevisada būna padalinami per šitą trumpą gyvenimą materialiame kūne.
193:4.12 Dėl šitos nuolatinės asmenybės izoliacijos jo sielvartas didėjo, jo kančia augo, jo nerimas plėtėsi, ir jo neviltis gilėjo beveik neištveriamai.
193:4.13 Nors šitas savanaudis ir ultraindividualistas apaštalas turėjo daug psichinių, emocinių, ir dvasinių problemų, bet jo pagrindiniai sunkumai buvo tokie: Asmenybės sferoje, jis buvo izoliuotas. Proto srityje, jis buvo įtarus ir kerštingas. Temperamento sferoje, jis buvo irzlus ir kerštaujantis. Jausmų srityje, jis buvo be meilės ir neatlaidus. Visuomeninėje srityje, jis nepasitikėjo kitais ir buvo beveik visiškai užsisklendęs. Dvasinėje sferoje, jis tapo įžūlus ir savanaudiškai ambicingas. Gyvenime, jis ignoravo tuos, kurie jį mylėjo, o mirtyje, jis liko be draugų.
193:4.14 Tokie, tuomet, yra proto faktoriai ir blogio poveikiai, kurie, paimti drauge, paaiškina, kodėl geranoris ir šiaip jau kažkada buvęs nuoširdus tikintysis į Jėzų, net po kelerių metų artimo bendravimo su transformuojančia jo asmenybe, savo bičiulius apleido, šventą reikalą su panieka atstūmė, savo šventojo pašaukimo atsižadėjo, ir savo dieviškąjį Mokytoją išdavė.
¶ 5. MOKYTOJO PAKILIMAS
193:5.1 Buvo beveik pusė aštuonių šitą ketvirtadienio rytą, gegužės 18-ąją, kada Jėzus atvyko ant vakarinio Alyvų Kalno šlaito su savo vienuolika tylinčių ir tam tikra prasme suglumusių apaštalų. Iš šitos vietos, užkopus apie du trečdalius kelio link kalno viršūnės, jie galėjo pažvelgti tolyn į Jeruzalę ir žemyn į Getsemanę[51]. Dabar Jėzus pasiruošė apaštalams pasakyti savo paskutinįjį atsisveikinimo palinkėjimą prieš jam išvykstant iš Urantijos. Jam ten stovint prieš juos, be jokio paliepimo jie atsiklaupė aplink jį ratu, ir Mokytojas tarė:
193:5.2 “Aš liepiau jums laukti Jeruzalėje tol, kol jūs būsite apdovanoti galia iš dangaus[52]. Netrukus su jumis aš išsiskirsiu; aš ruošiuosi pakilti pas savo Tėvą, ir greitai, labai greitai mes iš tikrųjų pasiųsime į šitą pasaulį, kuriame aš gyvenau, Tiesos Dvasią; ir kada ji bus atvykusi, tada jūs iš tiesų pradėsite naują karalystės evangelijos skelbimą, iš pradžių Jeruzalėje, o tada iki tolimiausių pasaulio kraštų[53][54]. Mylėkite žmones tokia meile, kokia meile jus mylėjau aš, ir tarnaukite savo bičiuliams mirtingiesiems net ir taip, kaip jums tarnavau aš. Savo gyvenimo dvasiniais vaisiais priverskite sielas tikėti ta tiesa, kad žmogus yra Dievo sūnus, ir kad visi žmonės yra sielos broliai. Prisiminkite viską, ko aš jus mokiau ir tą gyvenimą, kurį aš gyvenau tarp jūsų. Manoji meilė suteikia jums gaivą, manoji dvasia apsigyvens su jumis, ir manoji ramybė tikrai apims jus. Sudie[55].”
193:5.3 Kada morontinis Mokytojas šitą pasakė, tada iš jų akiračio jis išnyko[56]. Šitas vadinamasis Jėzaus pakilimas niekuo nesiskyrė nuo jo kitų išnykimų iš mirtingojo akiračio per savo morontinę keturiasdešimties dienų karjerą Urantijoje.
193:5.4 Mokytojas per Jerusemą nuvyko į Edentiją, kur Patys Aukštieji, stebint Rojaus Sūnui, išlaisvino Jėzų iš Nazareto iš morontinio statuso ir, dvasiniais pakilimo kanalais, jį sugrąžino į Rojaus sūnystės ir aukščiausiosios valdžios Salvingtone statusą.
193:5.5 Buvo maždaug septynios keturiasdešimt penkios šitą rytą, kada morontinis Jėzus išnyko iš savo vienuolikos apaštalų akiračio, kad pradėtų kilimą į vietą Tėvui iš dešinės, kad ten gautų oficialų patvirtinimą apie savo pilnutinę aukščiausiąją valdžią Nebadono visatai[57].
¶ 6. PETRAS KVIECIA SUSIRINKIMĄ
193:6.1 Veikdamas Petro nurodymu, Jonas Morkus ir kiti išėjo kviesti geriausius mokinius susirinkti Marijos Morkaus namuose[58]. Iki pusės vienuoliktos, vienas šimtas dvidešimt pačių geriausių Jėzaus mokinių, gyvenančių Jeruzalėje, buvo susirinkę, kad išgirstų pranešimą apie Mokytojo atsisveikinimo žinią ir kad sužinotų apie jo pakilimą. Šitoje draugijoje buvo ir Marija, Jėzaus motina. Ji buvo sugrįžusi į Jeruzalę su Jonu Zabediejumi, kada apaštalai sugrįžo iš savo nesenos viešnagės Galilėjoje. Tuoj po Pentakosto ji sugrįžo į Salomėjos namus Betsaidoje. Jokūbas, Jėzaus brolis, taip pat dalyvavo šitame susirinkime, pirmajame Mokytojo mokinių pasitarime, sušauktame po jo planetinės karjeros užbaigimo.
193:6.2 Simonas Petras ėmėsi pats kalbėti savo bičiuliams apaštalams ir pateikė jaudinantį pasakojimą apie šių vienuolikos paskutinįjį susitikimą su savo Mokytoju ir labai jausmingai pavaizdavo Mokytojo baigiamąjį atsisveikinimą ir jo išnykimą, kada jis pakilo. Tai buvo toks susirinkimas, kokio šitame pasaulyje anksčiau niekada nebuvo[59]. Šitoji susirinkimo dalis užtruko mažiau negu vieną valandą. Tada Petras paaiškino, kad jie buvo nutarę pasirinkti Judo Iskarijoto perėmėją, ir kad bus padaryta pertrauka tam, jog apaštalai galėtų tarpusavyje apsispręsti, kurį iš šių dviejų vyrų, Matijaus ir Justo, pasiūlytų į šitą vietą, pasirinkti.
193:6.3 Tada vienuolika apaštalų nulipo laiptais, kur jie sutarė mesti burtus tam, kad nuspręstų, kuris iš šitų vyrų turėtų tapti apaštalu, jog tarnautų vietoje Judo. Burtai iškrito Matijui, ir jis buvo paskelbtas naujuoju apaštalu. Jis buvo tinkamai priimtas į savo pareigas, o tada paskirtas iždininku. Bet Matijus atliko mažą vaidmenį apaštalų vėlesnėje veikloje[60].
193:6.4 Tuoj po Pentakosto dvyniai sugrįžo į savo namus Galilėjoje. Simonas Uolusis kurį laiką buvo atsiskyręs prieš tai, kada jis išėjo skelbti evangelijos. Tomas buvo sunerimęs trumpesnį laikotarpį, o tada savo mokymą atnaujino. Natanielius vis labiau nesutarė su Petru, kad būtų pamokslaujama apie Jėzų, o ne skelbiama pirmesnė karalystės evangelija. Šitas nesutarimas iki kito mėnesio vidurio tiek paaštrėjo, kad Natanielius pasitraukė, nuvyko į Filadelfiją, kad aplankytų Abnerį ir Lozorių; ir ten praleidęs daugiau negu metus laiko, išvyko į tuos kraštus, kurie buvo už Mesopotamijos, skelbdamas evangeliją taip, kaip ją suprato jis.
193:6.5 Po viso šito iš pirmųjų apaštalų liko šeši tam, kad taptų atlikėjais ankstyvojo evangelijos skelbimo arenoje Jeruzalėje: Petras, Andriejus, Jokūbas, Jonas, Pilypas, ir Motiejus.
193:6.6 Kaip tik apie pusiaudienį apaštalai sugrįžo pas savo sielos brolius viršutiniame kambaryje ir paskelbė, jog Matijus yra pasirinktas naujuoju apaštalu. O tada Petras paragino visus tikinčiuosius pasimelsti, pasimelsti, kad jie galėtų pasirengti tam, jog priimtų dvasios dovaną, kurią Mokytojas buvo pažadėjęs atsiųsti.
| Dokumentas 192. Apsireiškimai Galilėjoje |
Indeksas
Keli versija |
Dokumentas 194. Tiesos Dvasios padovanojimas |
¶ Nuorodos
- ↑ Jėzaus pasisakymas lyderiams: Lk 24:44-48.
- ↑ Sakė: Jėzus turi grįžti pas Tėvą: Jn 7:33-34; Jn 14:12b,28; Jn 16:5,10,16,28; Jn 20:17.
- ↑ Pasakojo apie mirtį ir prisikėlimą: Mt 16:21; Mt 17:22-23a; Mt 20:17-19; Mt 27:63; Mk 8:31; Mk 9:31; Mk 10:32-34; Lk 9:22,31,43b-44; Lk 18:31-33; Lk 24:7,46; Jn 14:28a; Jn 20:9.
- ↑ Apreiškė savo Tėvą danguje: Mt 5:16,45,48; Mt 6:1,9,14; Mt 6:26,32; Mt 7:11,21; Mt 10:32-33; Mt 11:25; Mt 12:50; Mt 15:13; Mt 16:17; Mt 18:10,14,19,35; Mt 23:9; Mk 11:25-26; Lk 10:21; Lk 11:2,13.
- ↑ Jūs esate Dievo sūnūs žemėje: 1 Kr 22:10; Ps 2:7; Iz 56:5; Mt 5:9,16,45; Lk 20:36; Jn 1:12-13; Jn 11:52; Apd 17:28-29; Rom 8:14-17,19,21; Rom 9:26; 2 Kor 6:18; Gal 3:26; Gal 4:5-7; Ef 1:5; Fil 2:15; Žyd 12:5-8; 1 Jn 3:1-2,10; 1 Jn 5:2; Apr 21:7; 2 Sam 7:14.
- ↑ Gimęs iš dvasios: Jn 3:3-8.
- ↑ Šviesos vaikai: Lk 16:8; Jn 12:36; Ef 5:8; 1 Tes 5:5.
- ↑ Eik skelbti meilę Dievui: Mt 24:14; Mt 28:19-20a; Mk 13:10; Mk 16:15; Lk 24:47; Jn 17:18; Apd 1:8b.
- ↑ karalystės Evangelija: Mt 3:2; Mt 4:17,23; Mt 5:3,10,19-20; Mt 6:33; Mt 7:21; Mt 8:11; Mt 9:35; Mt 10:7; Mt 11:11-12; Mt 12:28; Mt 13:11,24,31-52; Mt 16:19; Mt 18:1-4,23; Mt 19:14,23-24; Mt 20:1; Mt 21:31,43; Mt 22:2; Mt 23:13; Mt 24:14; Mt 25:1,14; Mk 1:14-15; Mk 4:11,26,30; Mk 9:1:47; Mk 10:14-15,23-25; Mk 12:34; Mk 14:25; Mk 15:43; Lk 4:43; Lk 6:20; Lk 7:28; Lk 8:1,10; Lk 9:2,11,27; Lk 9:60,62; Lk 10:9-11; Lk 11:20; Lk 12:31-32; Lk 13:18,20,28,29; Lk 14:15; Lk 16:16; Lk 17:20-21; Lk 18:16-17,24-25; Lk 19:11; Lk 21:31; Lk 22:16,18; Lk 23:51; Jn 3:3,5; Rom 14:17; 1 Kor 4:20; 1 Kor 6:10.
- ↑ Gyvenimas nugali mirtį: Jn 10:17-18.
- ↑ Dispensacinis prisikėlimas: Mt 27:52-53; Jn 5:25-29.
- ↑ Mylėk taip, kaip tave myli Jėzus: Jn 13:34-35; Jn 15:12.
- ↑ Mes esame Dievo sūnūs žemėje: 1 Kr 22:10; Ps 2:7; Iz 56:5; Mt 5:9,16,45; Lk 20:36; Jn 1:12-13; Jn 11:52; Apd 17:28-29; Rom 8:14-17,19,21; Rom 9:26; 2 Kor 6:18; Gal 3:26; Gal 4:5-7; Ef 1:5; Fil 2:15; Žyd 12:5-8; 1 Jn 3:1-2,10; 1 Jn 5:2; Apr 21:7; 2 Sam 7:14.
- ↑ Skelbti Evangeliją visam pasauliui: Mt 24:14; Mt 28:19-20a; Mk 13:10; Mk 16:15; Lk 24:47; Jn 17:18; Apd 1:8b.
- ↑ Nemokamai gautas, laisvai duoti: Mt 10:8.
- ↑ Tarry Jeruzalėje: Lk 24:49; Apd 1:4.
- ↑ Aš visada su tavimi: Mt 28:20.
- ↑ Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas: Jn 11:25.
- ↑ Dvasinis gimimas: Jn 3:3-7.
- ↑ Tikėjimu: amžinasis gyvenimas: Jn 3:15-16.
- ↑ Visi žmonės yra Dievo sūnūs: 1 Kr 22:10; Ps 2:7; Iz 56:5; Mt 5:9,16,45; Lk 20:36; Jn 1:12-13; Jn 11:52; Apd 17:28-29; Rom 8:14-17,19,21; Rom 9:26; 2 Kor 6:18; Gal 3:26; Gal 4:5-7; Ef 1:5; Fil 2:15; Žyd 12:5-8; 1 Jn 3:1-2,10; 1 Jn 5:2; Apr 21:7; 2 Sam 7:14.
- ↑ Tikėjimo sūnūs niekada nemiršta: Dan 12:2; Mt 19:16,29; Mt 25:46; Mk 10:17,30; Lk 10:25; Lk 18:18,30; Jn 3:15-16,36; Jn 4:14,36; Jn 5:24,39; Jn 6:27,40,47; Jn 6:54,68; Jn 8:51-52; Jn 10:28; Jn 11:25-26; Jn 12:25,50; Jn 17:2-3; Apd 13:46-48; Rom 2:7; Rom 5:21; Rom 6:22-23; Gal 6:8; 1 Tim 1:16; 1 Tim 6:12,19; Tit 1:2; Tit 3:7; 1 Jn 1:2; 1 Jn 2:25; 1 Jn 3:15; 1 Jn 5:11,13,20; Jud 1:21; Apr 22:5.
- ↑ Mokyk Dievo meilės pasauliui: Mt 24:14; Mt 28:19-20a; Mk 13:10; Mk 16:15; Lk 24:47; Jn 17:18; Apd 1:8b.
- ↑ Garbinimas dvasia ir tiesa: Jn 4:23-24.
- ↑ Tikėjimas gelbsti tavo sielą: Mk 16:16.
- ↑ Fruits of the spirit: Gal 5:22-23; Ef 5:9.
- ↑ Pasakykite pasauliui geras naujienas: Mt 24:14; Mt 28:19-20a; Mk 13:10; Mk 16:15; Lk 24:47; Jn 17:18; Apd 1:8b.
- ↑ Aš visada su tavimi: Mt 28:20.
- ↑ Born of the Spirit: Jn 3:3-7.
- ↑ Gyvenimo duona: Jn 6:33-35,48; Jn 6:51,58. Gyvybės vanduo: Jn 7:38.
- ↑ Alkis ir troškulys (Dievo): Mt 5:6.
- ↑ Tėvas mane atsiuntė: Jn 5:23,30,36-37; Jn 6:44,57; Jn 8:16-18,29,42; Jn 10:36; Jn 12:49; Jn 17:21,25; Jn 20:21.
- ↑ Great Commission: Mt 24:14; Mt 28:19-20a; Mk 13:10; Mk 16:15; Lk 24:47; Jn 17:18; Apd 1:8b.
- ↑ Fruits of the spirit: Gal 5:22-23; Ef 5:9.
- ↑ Tikėjimas be darbų miręs: Jok 2:17.
- ↑ Reikalingas geriems vaisiams duoti: Mt 3:10; Mt 7:16-20; Mt 12:33; Lk 3:9; Lk 6:43-44; Lk 13:6-9; Jn 15:7-8,16.
- ↑ Įeikite į karalystę kaip vaikas: Mt 18:2-5; Mt 19:13-14; Mk 9:36-37; Mk 10:13-15; Lk 9:46-48; Lk 18:16-17.
- ↑ Bet augk dvasia: Ef 4:14-15; 1 Pt 2:2; 2 Pt 3:18.
- ↑ Mano ramybę palieku: Jn 14:27.
- ↑ Jėzaus paskutinis pasirodymas: Apd 1:4,6.
- ↑ Apsistokite Jeruzalėje: Lk 24:49.
- ↑ Einu pas Tėvą: Jn 7:33-34; Jn 14:12b-28; Jn 16:5,10,16,28; Jn 20:17.
- ↑ Klaidinga Tiesos Dvasios idėja: Apd 1:6-8.
- ↑ Kaip Dievas mane siuntė, aš siunčiu tave: Jn 17:18; Jn 20:21.
- ↑ Mylėkite vienas kitą: Rom 13:8-10; 1 Tes 4:9; 1 Pt 1:22; 1 Jn 3:11,23; 1 Jn 4:7,11-12; 2 Jn 1:5. Mylėkite vienas kitą kaip Jėzus: Jn 13:34-35; Jn 15:12,17.
- ↑ Negera būti vienam: Pr 2:18a.
- ↑ Nė vienas žmogus negyvena sau: Rom 14:7.
- ↑ Jei nori turėti draugų, būk draugiškas: Pat 18:24.
- ↑ Išsiuntė du ir du: Mk 6:7; Lk 10:1.
- ↑ Mokiniai augo malone, pažinimu: 2 Pt 3:18.
- ↑ Ascension kalnas: Lk 24:50a.
- ↑ Tarry Jeruzalėje: Lk 24:49; Apd 1:4.
- ↑ Siųsk tiesos dvasią: Ez 11:19; Ez 18:31; Ez 36:26-27; Jl 2:28-29; Lk 24:49; Jn 7:39; Jn 14:16-18,23,26; Jn 15:4,26; Jn 16:7-8,13-14; Jn 17:21-23; Apd 1:5,8a; Apd 2:1-4,16-18; Apd 2:33; 2 Kor 13:5; Gal 2:20; Gal 4:6; Ef 1:13; Ef 4:30; 1 Jn 4:12-15.
- ↑ Skelbti naują Evangeliją: Mt 24:14; Mt 28:19-20a; Mk 13:10; Mk 16:15; Lk 24:47; Jn 17:18; Apd 1:8b.
- ↑ Galutinis palaiminimas: Lk 24:50b-51a.
- ↑ Pakilimas: Mk 16:19; Lk 24:51b; Apd 1:9.
- ↑ Jėzaus suverenitetas patvirtintas: Mk 16:19.
- ↑ Pirmasis apaštalų susitikimas: Apd 1:12-14.
- ↑ Darbotvarkė: Apd 1:15-23.
- ↑ Matthias išrinktas: Apd 1:24-26.