© 2004 Urantijos Fondas
52:0.1 NUO gyvybės pradžios evoliucinėje planetoje iki jos galutinio suklestėjimo meto šviesos ir gyvenimo epochoje, pasaulio veiklos arenoje pasirodo bent jau septynios žmogiškojo gyvenimo epochos. Šituos vienas po kito einančius amžius nulemia dieviškųjų Sūnų planetinės misijos; ir vidutiniame apgyvendintame pasaulyje šitos epochos atsiranda tokia tvarka:
52:0.2 1. Žmogus iki Planetos Princo.
52:0.3 2. Žmogus, atvykus Planetos Princui.
52:0.4 3. Žmogus, atvykus Adomui.
52:0.5 4. Žmogus, atvykus Sūnui Arbitrui.
52:0.6 5. Žmogus, atvykus save padovanojančiam Sūnui.
52:0.7 6. Žmogus, atvykus Sūnui Mokytojui.
52:0.8 7. Šviesos ir gyvenimo Era.
52:0.9 Erdvės pasauliai, kada tik jie yra fiziškai tinkami gyvybei, tada yra įtraukiami į Gyvybės Nešėjų registrus, ir deramu laiku šitie Sūnūs būna pasiunčiami į tokias planetas turint tikslą pradėti gyvybę. Ištisas laikotarpis nuo gyvybės pradėjimo iki žmogaus pasirodymo yra vadinamas ikižmogiškąja era ir būna prieš tas viena po kitos einančias mirtingojo epochas, kurios yra aptariamos šituose pasakojimuose.
52:1.1 Nuo to laiko, kada žmogus iškyla iš gyvulinio lygio—kada jis sugeba pasirinkti Kūrėjo garbinimą—iki Planetos Princo atvykimo, mirtingieji valiniai tvariniai yra vadinami primityviaisiais žmonėmis. Primityviųjų žmonių yra šešios pagrindinės rūšys arba rasės, ir šitos ankstyvosios tautos atsiranda viena po kitos iš eilės pagal spalvų spektro tvarką, pradedant raudonąja. Toji laiko trukmė, kurios prireikia šitoje ankstyvosios gyvybės evoliucijoje, skirtinguose pasauliuose labai smarkiai skiriasi, svyruoja nuo vieno šimto penkiasdešimties tūkstančių metų iki daugiau negu vieno milijono metų Urantijos laiku.
52:1.2 Evoliucinės spalvotosios rasės—raudonoji, oranžinė, geltonoji, žalioji, mėlynoji, ir indigo—ima atsirasti maždaug tuo metu, kada primityvusis žmogus pradeda vystyti paprastą kalbą ir ima panaudoti kūrybinę vaizduotę. Iki šito laiko žmogus būna gerai įpratęs stovėti stačiomis.
52:1.3 Primityvieji žmonės yra galingi medžiotojai ir aršūs kovotojai. Šito amžiaus dėsnis yra fizinis stipriausiojo išlikimas; valdymas šitais laikais yra vien tiktai gentinis. Ankstyvųjų rasinių kovų metu daugelyje pasaulių kai kurios evoliucinės rasės yra išnaikinamos, kaip tai atsitiko Urantijoje. Tos, kurios išlieka, paprastai vėliau susimaišo su vėliau atgabenta violetine rase, Adominėmis tautomis.
52:1.4 Vėlesniosios civilizacijos šviesoje, šita primityviojo žmogaus era yra ilgas, tamsus, ir kruvinas skyrius. Džiunglių etika ir pirmykščių miškų moralė nesiderina su vėliau apreikštos religijos ir aukštesnio dvasinio išsivystymo dieviškosios tvarkos standartais. Normaliuose ir neeksperimentiniuose pasauliuose šita epocha labai skiriasi nuo ilgų ir ypatingai brutalių kovų, kurios buvo būdingos šitam amžiui Urantijoje. Kada jūs būsite užbaigę savo patyrimą pirmajame pasaulyje, tada pradėsite suprasti, kodėl evoliuciniuose pasauliuose vyksta šita ilga ir skausminga kova, ir kada jūs eisite pirmyn Rojaus keliu, tada daugiau suprasite šitų akivaizdžiai keistų veiksmų išmintį. Bet nepaisant žmogiškojo atsiradimo ankstyvųjų amžių visų pakilimų ir nuopuolių, primityviojo žmogaus veikla išreiškia nuostabų, net didvyrišką, skyrių laiko ir erdvės evoliucinio pasaulio analuose.
52:1.5 Ankstyvasis evoliucinis žmogus nėra spalvingas tvarinys. Apskritai, šitie primityvūs mirtingieji gyvena urvuose ar ant uolų. Jie taip pat stato primityvias pašiūres dideliuose medžiuose. Iki to meto, kada jie įgyja aukštą intelekto kategoriją, planetos kartais būna užtvindytos didesnių rūšių gyvūnais. Bet šitoje eroje mirtingieji anksti išmoksta įkurti ir puoselėti ugnį, o augant kūrybinei vaizduotei ir gerėjant įrankiams, besivystantis žmogus greitai užkariauja didesnius ir nerangesnius gyvūnus. Ankstyvosios rasės taip pat labai plačiai panaudoja didesnius skraidančius gyvūnus. Šitie milžiniški paukščiai nenutūpdami gali nešti vieną arba du vidutinio dydžio vyrus, nuskrisdami daugiau negu penkių šimtų mylių nuotolį. Kai kuriose planetose šitie paukščiai yra labai naudingi, kadangi jie turi aukštą intelekto kategoriją, dažnai sugebėdami pasakyti daug žodžių sferų kalbomis. Šitie paukščiai yra labai protingi, labai paklusnūs, ir neįtikėtinai meilūs. Tokie keleiviniai paukščiai jau seniai yra išnykę Urantijoje, bet jūsų ankstyvieji protėviai jų paslaugomis naudojosi.
52:1.6 Žmogaus etinio mąstymo, moralios valios, įgavimas paprastai sutampa su ankstyvosios kalbos atsiradimu. Pasiekus žmogiškąjį lygį, atsiradus mirtingojo valiai, šitos būtybės gali laikinam apsigyvenimui savo viduje priimti dieviškuosius Derintojus, ir po mirties didelė jų dalis tinkamu laiku yra parenkama kaip išlikusieji ir archangelo patvirtinama vėlesniajam prisikėlimui ir susiliejimui su Dvasia[1]. Archangelai visada lydi Planetų Princus, ir dieviškosios tvarkos paskelbimas šiai sferai būna tuo pačiu metu, kada atvyksta princas.
52:1.7 Visi mirtingieji, kurių viduje gyvena Minties Derintojai, yra potencialūs garbintojai; jie yra “nušviesti tikrosios šviesos,” ir turi sugebėjimą siekti abipusio ryšio su dieviškumu[2]. Nežiūrint šito, primityviojo žmogaus ankstyvoji arba biologinė religija didele dalimi yra nuolatinis gyvulinės baimės buvimas, o taip pat ir baimingas garbinimas to, kas yra nesuprantama, ir gentiniai prietarai. Prietarų išlikimas Urantijos rasėse vargu ar yra komplimentas jūsų evoliuciniam vystymuisi, taip pat jis nesiderina ir su jūsų šiaip jau puikiais materialios pažangos laimėjimais. Bet šita ankstyvoji baimės religija atlieka labai reikšmingą vaidmenį pažabojant šitų primityvių tvarinių aršų būdą. Ji yra civilizacijos pirmtakas ir dirva, kurioje vėliau bus sėjamos Planetos Princo ir jo personalo apreiškiamos religijos sėklos.
52:1.8 Nuo to laiko, kada žmogus įgauna vertikalią stovėseną, per vieno šimto tūkstančių metų laikotarpį, paprastai atvyksta Planetos Princas, kurį pasiunčia Sistemos Aukščiausiasis Valdovas, gavęs iš Gyvybės Nešėjų pranešimą, jog valia veikia, nors šitokiu būdu yra išsivystę palyginti labai nedaug individų. Primityvieji mirtingieji paprastai pasveikina Planetos Princą ir jo matomą personalą; iš esmės, dažnai jie žiūri į juos su baiminga pagarba ir nuolankumu, beveik garbindami, jeigu nuo šito nebūtų sulaikomi.
52:2.1 Atvykus Planetos Princui prasideda nauja dieviškoji tvarka. Žemėje atsiranda valdymas ir pasiekiama išsivysčiusi gentinė epocha. Per šito režimo keletą tūkstančių metų yra pasiekiami didžiuliai visuomeniniai laimėjimai. Normaliomis sąlygomis per šitą amžių mirtingieji pasiekia aukštą civilizacijos lygį. Jie barbariškai nekariauja taip ilgai, kaip kariavo Urantijos rasės. Bet apgyvendintame pasaulyje maištas gyvenimą taip pakeičia, kad jūs tegalite turėti menką supratimą arba iš viso neturėti jokio suvokimo apie tokį režimą normalioje planetoje.
52:2.2 Šitos dieviškosios tvarkos vidutinė trukmė yra apie penkis šimtus tūkstančių metų, vienur ilgiau, kitur trumpiau. Per šitą erą planeta yra įjungiama į sistemos grandines, o jos administracijai yra paskiriama visa kvota serafinių ir kitų dangiškųjų pagalbininkų. Atvyksta vis didesnis skaičius Minties Derintojų, o mirtingųjų priežiūros režimą sustiprina serafiniai sargai.
52:2.3 Kada į primityvų pasaulį atvyksta Planetos Princas, tada vyrauja susiformavusi baimės ir nemokšiškumo religija. Princas ir jo personalas pateikia pirmuosius apreiškimus apie aukštesniąją tiesą ir visatos organizaciją. Šitie pirmieji apreikštos religijos perteikimai yra labai paprasti, ir iš esmės jie būna susiję su vietinės sistemos reikalais. Tol, kol atvyksta Planetos Princas, religija yra vien tik evoliucinis procesas. Vėliau, religija vystosi palaipsnio apreiškimo dėka, o taip pat ir evoliucinio augimo dėka. Kiekviena dieviškoji tvarka, kiekviena mirtingojo epocha gauna dvasinės tiesos ir religinės etikos išplėstą pateikimą. Pasaulio gyventojų religinio imlumo sugebėjimų evoliucija didele dalimi nulemia jų dvasinio vystymosi greitį ir religinio apreiškimo laipsnį.
52:2.4 Šita dieviškoji tvarka liudija dvasinę aušrą, ir skirtingos rasės ir įvairios jų gentys turi tendenciją vystyti religinės ir filosofinės minties specializuotas sistemas. Čia vienodai per šitas visas rasių religijas eina dvi tendencijos: primityviųjų žmonių ankstyvoji baimė ir vėlesnieji Planetos Princo apreiškimai. Kai kuriais atžvilgiais urantai neatrodo, jog būtų visiškai išsirutulioję iš šito planetinės evoliucijos etapo. Toliau tęsdami šitas studijas, jūs daug aiškiau pamatysite, kiek toli jūsų pasaulis yra nukrypęs nuo evoliucinio žengimo pirmyn ir vystymosi vidutinio kurso.
52:2.5 Bet Planetos Princas nėra “Ramybės Princas[3].” Rasiniai mūšiai ir gentiniai karai tebesitęsia ir šitos dieviškosios tvarkos metu, bet jų dažnumas ir žiaurumas mažėja. Tai yra didis rasinio pasklidimo amžius, ir aukščiausiąjį tašką jis pasiekia intensyvaus nacionalizmo periodu. Spalva yra pagrindas gentiniams ir nacionaliniams susigrupavimams, ir skirtingos rasės dažnai išvysto atskiras kalbas. Kiekviena besiplečianti mirtingųjų grupė yra linkusi siekti izoliacijos. Tokiam atsiskyrimui yra palankios sąlygos dėl daugelio kalbų egzistavimo. Prieš susivienijant kelioms rasėms negailestingi karai kartais sunaikina ištisas tautas; ypač šitaip gali būti išnaikinti oranžiniai ir žalieji žmonės.
52:2.6 Vidutiniuose pasauliuose, vėlyvesniuoju princo valdymo laikotarpiu gentinę organizaciją ima keisti nacionalinis gyvenimas arba tiksliau būna užklojamas ant egzistuojančių gentinių sugrupavimų. Bet princo epochos didysis visuomeninis pasiekimas yra šeimyninio gyvenimo atsiradimas. Iki šio momento, žmogaus santykiai daugiausia buvo gentiniai; dabar, ima materializuotis namai.
52:2.7 Tai yra lyčių lygybės įgyvendinimo dieviškoji tvarka. Kai kuriose planetose vyrai gali valdyti moteris; kitur būna priešingai. Per šitą amžių normalūs pasauliai sukuria visišką lyčių lygybę, tai yra preliminari stadija į šeimyninio gyvenimo idealų visapusiškesnį įgyvendinimą. Tai yra šeimyninio aukso amžiaus aušra. Gentinio valdymo idėja palaipsniui užleidžia vietą nacionalinio gyvenimo ir šeimyninio gyvenimo dualiai sampratai.
52:2.8 Šitame amžiuje atsiranda žemės ūkis. Idėjos apie šeimą vystymasis yra nesuderinamas su medžiotojo klajoklišku ir nepastoviu gyvenimu. Palaipsniui įsitvirtina sėslaus gyvenimo ir žemės apdirbimo praktika. Gyvūnų prijaukinimas ir namų darbų vystymas žengia į priekį labai sparčiai. Pasiekus biologinės evoliucijos aukščiausią tašką, būna pasiektas ir aukštas civilizacijos lygis, bet mechaninio pobūdžio išsivystymas yra žemas; išradimai yra būdingi vėliau einančiam amžiui.
52:2.9 Iki šitos eros pabaigos rasės yra išgryninamos ir išvystomos iki fizinio tobulumo ir intelektualios jėgos aukšto lygio. Normalaus pasaulio vystymuisi ankstyvose stadijose labai padeda tas planas, kuris skatina labiau išsivysčiusių mirtingųjų tipų augimą, proporcingai mažindamas žemesniuosius tipus. Ir būtent tai, kad ankstyvosios jūsų tautos šitų dviejų tipų šitokiu būdu atskirti nesugebėjo, ir paaiškina, kodėl šiandieninėse Urantijos rasėse yra tiek daug nenormalių ir degeneruotų individų.
52:2.10 Princo amžiaus vienas iš didžiausiųjų laimėjimų yra apribojimas daugintis protiškai nesveikiems ir visuomeniškai netinkamiems individams. Likus daug laiko iki antrųjų sūnų, Adomų, atvykimo, didžioji dauguma pasaulių savo pastangas rimtai nukreipia į rasių gryninimo užduotį, ko Urantijos žmonės daryti rimtai dar net ir nepradėjo.
52:2.11 Šitoji rasių pagerinimo problema nebūna tokia didžiulė užduotis, kada ji yra sprendžiama per tokį ankstyvą žmogiškosios evoliucijos laikmetį. Prieš tai ėjęs kovos tarp genčių ir žiaurios konkurencijos dėl rasių išlikimo laikotarpis pašalino didžiąją daugumą nenormalių ir defektyvių palikuonių. Idiotas turi labai mažai galimybių išlikti primityvioje ir kariaujančioje gentinėje visuomeninėje organizacijoje. Būtent jūsų iš dalies ištobulintų civilizacijų netikra užuojauta puoselėja, gina, ir įamžina evoliucinės žmogiškosios giminės beviltiškai defektyvius palikuonis.
52:2.12 Dovanoti tuščią užuojautą degeneruotoms žmogiškosioms būtybėms, nenormaliems ir menkesniems mirtingiesiems, kurių neįmanoma išgelbėti, tai nėra nei švelnumas, nei altruizmas. Net ir pačiuose normaliausiuose evoliuciniuose pasauliuose tarp individų ir tarp didžiulio skaičiaus visuomeninių grupių egzistuoja užtektinai skirtumų tam, kad būtų panaudojami visi tie kilnūs altruistinio jausmo ir mirtingojo nesavanaudiško tarnavimo bruožai ir be to, kad būtų įamžinami besivystančios žmonijos visuomeniškai netinkami ir moraliai degeneruoti palikuonys. Yra gausybė galimybių, kaip parodyti pakantumą ir pademonstruoti altruizmą tų nelaimingų ir vargšų individų labui, kurie savo moralinio paveldėjimo dar negrįžtamai neprarado ir savo dvasinės prigimtinės teisės amžiams nesunaikino.
52:3.1 Kada pirminė evolucinės gyvybės varomoji jėga biologiškai yra išnaudota, kada žmogus yra pasiekęs gyvulinio išsivystymo viršūnę, tada atvyksta sūnystės antroji kategorija, ir prasideda gėrio ir tarnavimo antroji dieviškoji tvarka. Taip yra visuose evoliuciniuose pasauliuose. Kada būna pasiektas, koks tiktai įmanoma aukščiausias evoliucinės gyvybės lygis, kada primityvusis žmogus biologinėje skalėje yra pakilęs tiek, kiek tiktai įmanoma, tada visada planetoje pasirodo Materialusis Sūnus ir Dukra, kuriuos pasiunčia Sistemos Aukščiausiasis Valdovas.
52:3.2 Atvykus Adomams, Minties Derintojų žmonėms padovanojama vis daugiau, ir nuolat vis didesnis skaičius šitų mirtingųjų pasiekia sugebėjimą tam, kad vėliau su Derintoju susilietų. Nors Adomai veikia kaip besileidžiantys Sūnūs, vis tik Derintojų jie neturi, bet jų planetiniai palikuonys—tiesioginiai ir mišrūs—tampa teisėtais kandidatais į tai, jog Paslaptinguosius Pagalbininkus, deramu laiku, priimtų. Iki to laiko, kada baigiasi amžius po Adomo atvykimo, planeta turi visą dangiškųjų tarnų kvotą; tiktai su mirtingaisiais galintys susilieti Derintojai dar nėra padovanojami visuotinai.
52:3.3 Būtent pagrindinis Adominio režimo tikslas yra besivystantį žmogų paveikti taip, kad jis iš civilizacijos medžiotojo ir piemens etapo užbaigtų perėjimą į žemdirbio ir sodininko etapą, kurį vėliau papildytų miestų ir pramonės priedų civilizacijai atsiradimas. Tokios biologinių gerintojų dieviškosios tvarkos dešimties tūkstančių metų užtenka tam, kad būtų įgyvendinta nuostabi transformacija. Planetos Princo ir Materialiųjų Sūnų tokio bendros išminties valdymo dvidešimt penki tūkstančiai metų paprastai sferą subrandina Sūnaus Arbitro atėjimui.
52:3.4 Šitame amžiuje paprastai užbaigiama pašalinti tuos, kurie yra netinkami, ir toliau yra tęsiamas rasinio paveldėjimo gryninimas; normaliuose pasauliuose iš reprodukuojančių sferos palikuonių defektiniai žvėries polinkiai būna beveik visiškai pašalinti.
52:3.5 Adominiai palikuonys niekada nesusijungia su evoliucinių rasių menkesnėmis rūšimis. Dieviškasis planas taip pat nenumato, jog Planetos Adomas ir Ieva, asmeniškai, turėtų lytinių santykių su evoliucinėmis tautomis. Šitas rasės gerinimo projektas sudaro jų palikuonių užduotį. Bet Materialiojo Sūnaus ir Dukros palikuonys per kartų kartas yra sutelkiami prieš tai, kada būna pradedamas rasinio suvienijimo tarnavimas.
52:3.6 Adominės gyvybės plazmos padovanojimas mirtingosioms rasėms tuoj pat pagerina intelektualius sugebėjimus ir paspartina dvasinę pažangą. Paprastai taip pat būna ir tam tikras fizinis pagerinimas. Vidutiniame pasaulyje dieviškoji tvarka po Adomo atvykimo yra didžiųjų išradimų, energijos kontrolės, ir mechaninio išsivystymo amžius. Tai yra tokia era, kada atsiranda įvairiapusė gamyba ir gamtinių jėgų kontrolė; tai yra planetos tyrinėjimo ir jos galutinio įvaldymo aukso amžius. Didelė dalis pasaulio materialios pažangos vyksta šituo gamtos mokslų vystymosi pradžios metu, kaip tik būtent tokią epochą dabar patiria Urantija. Jūsų pasaulis nuo vidutinio planetinio tvarkaraščio atsilieka visu ir daugiau negu visu dieviškosios tvarkos laikmečiu.
52:3.7 Normalioje planetoje baigiantis Adominei dieviškajai tvarkai rasės praktiškai yra susimaišiusios, taip, kad iš tikrųjų galima paskelbti, kad “Dievas visas nacijas sukūrė iš to paties kraujo,” ir kad jo Sūnus “visa tautas sukūrė vienos spalvos[4].” Tokios suvienytos rasės spalva turi tam tikrą violetinės spalvos alyvinį atspalvį, sferų “baltoji” rasė.
52:3.8 Primityvusis žmogus didžiąja dalimi yra mėsėdis; Materialieji Sūnūs ir Dukros mėsos nevalgo, bet jų palikuonys po kelių kartų paprastai turi polinkį valgyti visokį maistą, nors kartais jų palikuonių ištisos grupės išlieka mėsos nevalgančiomis. Šita po-Adominių rasių duali kilmė paaiškina, kodėl tokie susimaišiusių žmonių palikuonys demonstruoja anatominius rudimentus, kurie priklauso tiek augalinį, tiek gyvulinį maistą valgančioms gyvulinėms grupėms.
52:3.9 Per rasinio susiliejimo dešimties tūkstančių metų laikotarpį dėl to atsirandančios rūšys turi skirtingą anatominio susimaišymo laipsnį, kai kurie palikuonys turi daugiau požymių iš savo protėvių, kurie mėsos nevalgė, kiti demonstruoja daugiau išskirtinių bruožų ir fizinių savybių, būdingų savo evoliuciniams pirmtakams, kurie mėsą valgė. Greitai didžioji dauguma šitų pasaulio rasių tampa tokiomis, kurios vartoja abi maisto rūšis, maitinasi tiek gyvūnų, tiek augalų karalystės įvairiu maistu.
52:3.10 Epocha, atvykus Adomui, yra internacionalizmo dieviškoji tvarka. Beveik užbaigus rasinio sumaišymo užduotį, nacionalizmas išnyksta, ir žmogaus brolystė iš tiesų pradeda materializuotis. Atstovaujamasis valdymas pradeda užimti monarchinės arba tėvo valdymo formos vietą. Švietimo sistema tampa pasaulinio masto, ir palaipsniui rasių kalbos užleidžia vietą violetinės tautos kalbai. Visuotinė taika ir bendradarbiavimas retai kada pasiekiami anksčiau negu rasės būna gerai susimaišiusios ir anksčiau negu jos pradeda kalbėti bendra kalba.
52:3.11 Poadominės eros baigiamaisiais amžiais išsivysto naujas susidomėjimas menu, muzika, ir literatūra, ir šitas pasaulinis atsibudimas yra ženklas Sūnaus Arbitro pasirodymui. Šitos eros aukščiausiasis išsivystymo taškas yra visuotinis susidomėjimas intelektualiomis realijomis, tikrąja filosofija. Religija tampa mažiau nacionalistinė, vis labiau ir labiau ji tampa planetiniu reikalu. Šitiems amžiams yra būdingi nauji tiesos apreiškimai, ir žmonių reikalus pradeda valdyti žvaigždynų Patys Aukštieji. Tiesa yra apreiškiama iki žvaigždynų administracijos lygio.
52:3.12 Šitą erą apibūdina didžiulis etinis išsivystymas; žmogaus brolystė yra visuomenės tikslas. Pasaulinė taika—rasinių konfliktų ir nacionalinio priešiškumo pabaiga—yra tas rodiklis, kuris pažymi, kad planeta yra pribrendusi tam, jog ateitų sūnystės trečioji kategorija, Sūnus Arbitras.
52:4.1 Normaliose ir ištikimose planetose šitas amžius prasideda tada, kada mirtingųjų rasės yra susimaišiusios ir biologiškai išsivysčiusios. Nebėra rasės ar spalvos problemų; tiesiogine prasme visos nacijos ir rasės yra vieno kraujo. Žmogaus brolystė klesti, ir nacijos mokosi gyventi žemėje taikoje ir ramybėje. Toks pasaulis yra didingo ir kulminacinio intelektualaus išsivystymo išvakarėse.
52:4.2 Kada evoliucinis pasaulis yra šitaip subrendęs arbitriniam amžiui, tada vienas iš aukštosios kategorijos Sūnų Avonalų pasirodo su arbitrine misija. Planetos Princas ir Materialieji Sūnūs yra kilę vietinėje visatoje; Sūnus Arbitras yra kilęs iš Rojaus.
52:4.3 Kada Rojaus Avonalai į mirtingųjų sferas atvyksta, kad įgyvendintų juridinius veiksmus, vien tiktai tam, jog paskelbtų nuosprendį dėl naujos dieviškosios tvarkos, tada jie niekada neįsikūnija. Tačiau, kada jie atvyksta su arbitrine misija, bent jau pirmine, tada jie visada įsikūnija, nors jie nepatiria gimimo, taip pat jie ir nemiršta sferos mirtimi. Jie gali gyventi per daugelį generacijų tais atvejais, kada kai kuriose planetose pasilieka valdovais. Kada jų misijos būna įvykdytos, tada jie užbaigia savo planetinį gyvą egzistavimą ir sugrįžta į dieviškosios sūnystės savo ankstesnįjį statusą.
52:4.4 Kiekviena nauja dieviškoji tvarka praplečia apreikštos religijos horizontą, o Sūnūs Arbitrai praplečia tiesos apreiškimą, kad pavaizduotų vietinės visatos ir visų jos sudedamųjų dalių reikalus.
52:4.5 Po pirminio Sūnaus Arbitro apsilankymo, rasės greitai įgyvendina savo ekonominį išsilaisvinimą. Kasdienis darbas, reikalingas palaikyti individo savarankiškumą, užimtų dvi su puse valandos jūsų laiku. Visiškai saugu tokius etiškus ir protingus mirtinguosius išlaisvinti. Tokios išgrynintos tautos gerai žino, kaip panaudoti laisvalaikį savo ir planetos vystymuisi. Per šitą amžių toliau yra gryninamos rasinės rūšys apribojant reprodukciją tarp mažiau tinkamų ir menkai apdovanotų individų.
52:4.6 Rasių politinis valdymas ir visuomeninis administravimas toliau gerėja, savivalda būna visiškai gerai įtvirtinta iki šito amžiaus pabaigos. Savivalda mes laikome patį aukščiausią atstovaujamojo valdymo tipą. Tokie pasauliai iškelia ir gerbia tiktai tokius vadovus ir valdovus, kurie yra patys tinkamiausi visuomeninių ir politinių pareigų naštai.
52:4.7 Šitoje epochoje didžioji dauguma mirtingųjų turi viduje apsigyvenusį Derintoją. Bet vis dar dieviškųjų Pagalbininkų padovanojimas nevisada yra visuotinis. Derintojai, kurių likimas yra susilieti, dar nebūna padovanojami visiems planetiniams mirtingiesiems; vis dar būtina valios tvariniams Paslaptinguosius Padėjėjus pasirinkti.
52:4.8 Šitos dieviškosios tvarkos baigiamaisiais amžiais, visuomenė pradeda grįžti prie paprastesnių gyvenimo formų. Besivystančios civilizacijos sudėtinga prigimtis išsisemia, ir mirtingieji mokosi gyventi daug natūraliau ir veiksmingiau. Ir šitoji tendencija vis stiprėja kiekvienoje vėlesnėje epochoje. Tai meno, muzikos, ir aukštojo mokslo suklestėjimo amžius. Gamtos mokslai jau yra pasiekę savo išsivystymo viršūnę. Šito amžiaus užbaigimas, normaliame pasaulyje, liudija didingą religijos atsibudimo pilnatvę, viso pasaulio dvasinį švietimą. Ir šitoks didžiulis rasių dvasinių savybių pakilimas yra ženklas save padovanojančio Sūnaus atvykimui ir penktosios mirtingųjų epochos pradžiai.
52:4.9 Daugelyje pasaulių būna taip, jog planeta per vieną arbitrinę misiją save padovanojančiam Sūnui nėra parengiama; šituo atveju bus antrasis, net keletas vienas po kito atvykstančių Sūnų Arbitrų, kiekvienas iš jų vystys rases iš vienos dieviškosios tvarkos į kitą tol, kol planeta bus parengta save padovanojančio Sūnaus dovanai. Antrosios ir vėlesniųjų misijų metu Sūnūs Arbitrai gali būti arba gali ir nebūti įsikūniję. Bet nesvarbu, kiek Sūnų Arbitrų gali pasirodyti—taip pat jie kaip tokie gali atvykti ir po save padovanojusio Sūnaus—kiekvieno iš jų atėjimas pažymi vienos dieviškosios tvarkos pabaigą ir kitos pradžią.
52:4.10 Šitie Sūnų Arbitrų dieviškosios tvarkos periodai apima apytiksliai nuo dvidešimt penkių tūkstančių iki penkiasdešimties tūkstančių metų Urantijos laiku. Kartais tokia epocha yra daug trumpesnė, ir retais atvejais net ilgesnė. Tačiau, kada ateis toji valanda, tada vienas iš tų pačių Sūnų Arbitrų gims kaip Rojaus save padovanojantis Sūnus.
52:5.1 Kada apgyvendintame pasaulyje yra pasiekiamas tam tikras intelektualaus ir dvasinio vystymosi standartas, tada visada atvyksta save padovanojantis Rojaus Sūnus. Normaliuose pasauliuose jis nepasirodo materialaus kūno pavidalu tol, kol rasės nėra pasiekusios intelektualaus išsivystymo ir etinio pasiekimo aukščiausiojo lygio. Bet Urantijoje save padovanojantis Sūnus, net jūsų pačių Sūnus Kūrėjas, pasirodė pasibaigus Adominei dieviškajai tvarkai, bet erdvės pasauliuose tai nėra įprasta įvykių raida.
52:5.2 Kada pasauliai yra pribrendę sudvasinimui, tada atvyksta save padovanojantis Sūnus. Šitie Sūnūs visada priklauso Arbitrų arba Avonalų kategorijai, išskyrus tą atvejį, vienintelį kartą kiekvienoje vietinėje visatoje, kada Sūnus Kūrėjas pasirengia savo baigiamajam savęs padovanojimui kuriame nors evoliuciniame pasaulyje, kaip tai ir įvyko, kada Nebadono Mykolas pasirodė Urantijoje tam, kad save padovanotų jūsų mirtingųjų rasėms. Tiktai vienas pasaulis beveik iš dešimties milijonų gali pasidžiaugti tokia dovana; visus kitus pasaulius dvasiškai vysto Avonalų kategorijos Rojaus Sūnaus savęs padovanojimas.
52:5.3 Save padovanojantis Sūnus atvyksta į aukštos švietimo kultūros pasaulį ir sutinka rasę, dvasiškai išlavintą ir parengtą priimti išvystytus mokymus ir suvokti savęs padovanojimo misiją. Tokiam amžiui yra būdinga siekti moralios kultūros ir dvasinės tiesos pasauliniu mastu. Šitos dieviškosios tvarkos metu mirtingasis trokšta įsiskverbti į kosminę realybę ir bendrauti su dvasine tikrove. Tiesos apreiškimai yra praplečiami, kad aprėptų supervisatą. Atsiranda visiškai naujos švietimo ir valdymo sistemos tam, kad pakeistų primityvius ankstesniųjų laikų režimus. Gyvenimo džiaugsmas įgauna naują spalvą, o gyvenimo reakcijos pakyla į dangiškąsias tono ir tembro aukštybes.
52:5.4 Save padovanojantis Sūnus gyvena ir miršta pasaulio mirtingųjų rasių dvasinio vystymo labui. Jis sukuria “naująjį ir gyvąjį kelią”; jo gyvenimas yra Rojaus tiesos įkūnijimas mirtingojo kūno pavidalu, tos pačios tiesos—net Tiesos Dvasios—kurią pažinę, žmonės taps laisvi[5].
52:5.5 Urantijoje šito “naujojo ir gyvojo kelio” sukūrimas buvo tiek fakto, tiek ir tiesos dalykas[6]. Urantijos izoliacija dėl Liuciferio maišto sustabdė tą procedūrą, kurios pagalba mirtingieji gali, po mirties, tiesiogiai patekti ant gyvenamųjų pasaulių krantų. Iki Kristaus Mykolo laikų Urantijoje visos sielos toliau miegodavo iki naujos dieviškosios tvarkos arba specialių tūkstantmečių prisikėlimų. Net Mozei nebuvo leista patekti į kitą pusę iki specialaus prisikėlimo progos, puolęs Planetos Princas, Kaligastija, prieštaravo dėl tokio išlaisvinimo[7]. Bet visą laiką nuo Pentakosto dienos, Urantijos mirtingieji vėl gali žengti į priekį tiesiai į morontines sferas.
52:5.6 Po save padovanojančio Sūnaus prisikėlimo, trečiąją dieną po įsikūnijusios gyvybės užbaigimo, jis pakyla pas Visuotinį Tėvą, jam iš dešinės, gauna užtikrinimą, kad jo savęs padovanojimo misija yra priimta, ir sugrįžta pas Sūnų Kūrėją į vietinės visatos būstinę. Po šito save padovanojantis Avonalas ir Mykolas Kūrėjas pasiunčia savo bendrą dvasią, Tiesos Dvasią, į savęs padovanojimo pasaulį. Tai yra toji proga, kada “triumfuojančio Sūnaus dvasia yra išliejama visiems kūnams[8].” Visatos Motina Dvasia taip pat dalyvauja Tiesos Dvasios padovanojime, ir tuo pačiu metu ji išleidžia dekretą dėl Minties Derintojų padovanojimo. Po šito Derintojus gaus visi šio pasaulio normalaus proto valiniai tvariniai, kada tik jie pasieks moralinės atsakomybės, dvasinio apsisprendimo, amžių.
52:5.7 Jeigu toks save padovanojantis Avonalas turėtų sugrįžti į pasaulį po savęs padovanojimo misijos, tuomet jis neįsikūnytų, bet atvyktų “šlovėje su serafinėmis gausybėmis[9].”
52:5.8 Amžius, einantis po save padovanojančio Sūnaus, gali tęstis nuo dešimties tūkstančių iki šimto tūkstančių metų. Nėra jokio savavališkai nustatyto laiko nė vienai iš šitų viena po kitos einančių dieviškosios tvarkos erų. Tai yra didžiulės etinės ir dvasinės pažangos amžius. Dėl šitų amžių dvasinės įtakos, žmogiškasis charakteris yra milžinišku laipsniu transformuojamas ir patiria fenomenalų vystymąsi. Auksinę taisyklę yra įmanoma pritaikyti taip, kad ji veiktų praktiškai. Jėzaus mokymai iš tikrųjų gali būti pritaikomi mirtingųjų pasauliui, kuris pradinį mokymą gavo iš ikipadovanojančių save Sūnų su savo dieviškąja tvarka, kilninančia charakterį ir vystančia kultūrą.
52:5.9 Šitos eros metu ligų ir nusikalstamumo problemos praktiškai yra išspręstos. Degeneratyvumas didele dalimi jau buvo panaikintas selekcinės reprodukcijos būdu. Ligos buvo praktiškai įveiktos Adominių palikuonių labai atspariomis savybėmis ir ankstesniųjų amžių gamtos mokslų atradimų išmintingu ir pasaulinio masto pritaikymu. Vidutinė gyvenimo trukmė, šituo laikotarpiu, žymiai viršija ekvivalentą, atitinkantį tris šimtus metų Urantijos laiku.
52:5.10 Per šitą epochą palaipsniui silpnėja vyriausybinė priežiūra. Pradeda veikti tikroji savivalda; vis mažiau ir mažiau reikia draudžiančiųjų įstatymų. Nacionalinio pasipriešinimo karinės šakos išnyksta; iš tikrųjų ateina tarptautinės harmonijos era. Yra daug nacijų, kurias daugiausia apsprendžia žemių išsidėstymas, bet yra tiktai viena rasė, viena kalba, ir viena religija. Mirtingųjų reikalai yra beveik, bet nevisiškai, utopiški. Tai yra iš tikrųjų didis ir šlovingas amžius!
52:6.1 Save padovanojantis Sūnus yra Ramybės Princas. Jis atvyksta su žinia “Ramybė žemėje ir gera valia tarp žmonių[10].” Normaliuose pasauliuose tai yra pasaulinės taikos dieviškoji tvarka; tautos daugiau nebesimoko kariauti. Bet tokie naudingi poveikiai nelydėjo jūsų save padovanojančio Sūnaus, Kristaus Mykolo, atvykimo. Urantija nesivysto normalia tvarka. Jūsų pasaulis nežengia koja kojon planetinėje procesijoje. Jūsų Mokytojas, kada buvo žemėje, savo mokinius įspėjo, kad jo atėjimas neatneš įprasto taikos įsiviešpatavimo Urantijoje[11]. Jis aiškiai jiems pasakė, kad bus “karų ir gandų apie karus,” ir kad tauta sukils prieš tautą[12]. Kitą kartą jis sakė “Nemanykite, kad aš atėjau tam, jog žemei atneščiau ramybę[13].”
52:6.2 Net normaliuose evoliuciniuose pasauliuose žmogaus brolystės įgyvendinimas viso pasaulio mastu nėra lengvai pasiekiamas. Pasimetusioje ir sutrikdytoje planetoje, tokioje, kaip Urantija, toks pasiekimas reikalauja daug daugiau laiko ir tam reikia nepalyginamai didesnių pastangų. Be pagalbos visuomeninė evoliucija vargu ar gali pasiekti tokių palaimingų rezultatų dvasiškai izoliuotoje sferoje. Religinis apreiškimas yra esminis tam, jog Urantijoje būtų įgyvendinta brolystė. Nors Jėzus parodė kelią į dvasinės brolystės betarpišką pasiekimą, bet visuomeninės brolystės įgyvendinimas jūsų pasaulyje didele dalimi priklauso nuo tokių asmeninių transformacijų ir planetinių suderinimų pasiekimo:
52:6.3 1. Visuomeninės brolystės. Tarptautinių ir tarprasinių visuomeninių ryšių ir broliško bendravimo išplėtimo kelionių, prekybos, ir sportinio rungtyniavimo dėka. Bendros kalbos vystymo ir poliglotų skaičiaus didinimo. Studentų, mokytojų, pramonininkų, ir religinių filosofų pasikeitimo tarp rasių ir tautų
52:6.4 2. Pasikeitimo intelektualiais rezultatais. Brolystė neįmanoma tokiame pasaulyje, kurio gyventojai yra tokie primityvūs, kad jiems nepavyksta suvokti nepažaboto savanaudiškumo kvailybės. Turi vykti pasikeitimas tautine ir rasine literatūra. Kiekviena rasė turi susipažinti su visų rasių mintimi; kiekviena nacija turi žinoti visų nacijų jausmus. Nežinojimas gimdo įtarumą, o įtarumas yra nesuderinamas su esminiu atjautos ir meilės požiūriu.
52:6.5 3. Etinio pabudimo. Žmogiškojo nepakantumo amoralumą ir brolžudiškų kivirčų nuodėmingumą gali demaskuoti tiktai etinė sąmonė. Tautinio pavydėjimo ir rasinio pavydo blogį gali pasmerkti tiktai morali sąmonė. Tiktai moralios būtybės visada sieks tokios dvasinės įžvalgos, kuri yra esminė tam, kad būtų gyvenama pagal auksinę taisyklę.
52:6.6 4. Politinės išminties. Savikontrolei esminis yra emocinis subrendimas. Tiktai emocinis subrendimas užtikrins, jog tarptautinis civilizuoto nuosprendžio metodas pakeis barbarišką karo nuosprendį. Išmintingi valstybės vyrai kada nors dirbs žmonijos gerovei net ir tada, kada jie stengsis puoselėti savo tautinių ar rasinių grupių interesus. Savanaudiškas politinis nuovokumas galiausiai yra savižudiškas—naikinantis visas tas ilgalaikes savybes, kurios užtikrina grupinį išlikimą planetoje.
52:6.7 5. Dvasinės įžvalgos. Žmogaus brolystė, pagaliau, yra grindžiama Dievo tėvystės suvokimu. Greičiausias būdas įgyvendinti žmogaus brolystę Urantijoje yra įvykdyti šiandieninės žmonijos dvasinę transformaciją. Vienintelis metodas tam, jog būtų paspartinta visuomeninės evoliucijos natūrali tėkmė, yra dvasinio spaudimo iš viršaus metodo panaudojimas, tokiu būdu padidinant moralinę įžvalgą, tuo pačiu metu išplečiant kiekvieno mirtingojo sielos sugebėjimą suprasti ir mylėti kiekvieną kitą mirtingąjį. Abipusis supratimas ir broliška meilė yra transcendentiniai civilizuotojai ir galingi faktoriai įgyvendinant žmogaus brolystę pasauliniu mastu.
52:6.8 Jeigu jus būtų galima transplantuoti iš jūsų atsilikusio ir susipainiojusio pasaulio į kokią nors normalią planetą, dabar esančią amžiuje po save padovanojančio Sūnaus, tuomet jūs manytumėte, jog buvote atgabenti į jūsų pasakojimų rojų. Jūs vargu ar patikėtumėte, jog stebėjote žmonėmis apgyvendintos mirtingos sferos normalią evoliucinę veiklą. Šitie pasauliai yra savosios sferos dvasinėse grandinėse, ir jie naudojasi visatos programų ir supervisatos atspindėjimo tarnybų visais privalumais.
52:7.1 Kitos kategorijos Sūnūs, turintys atvykti į vidutinį evoliucinį pasaulį, yra Trejybės Sūnūs Mokytojai, dieviškieji Rojaus Trejybės Sūnūs. Vėl mes matome Urantiją nežengiančią koja kojon su savo seserimis sferomis tuo, kad jūsų Jėzus pažadėjo sugrįžti. Tą pažadą jis tikrai įvykdys, bet niekas nežino, ar jo antrasis atvykimas bus iki Sūnaus Arbitro ar Sūnaus Mokytojo pasirodymo Urantijoje ar po šio pasirodymo.
52:7.2 Sūnūs Mokytojai į dvasingėjančius pasaulius atvyksta grupėmis. Planetinį Sūnų Mokytoją lydi ir paremia septyniasdešimt pirminių Sūnų, dvylika antrinių Sūnų, ir trys aukščiausi ir labiausiai patyrę aukščiausios kategorijos Deinalai. Šitas korpusas tam tikrą laiką liks pasaulyje, pakankamai ilgai, kad įgyvendintų perėjimą iš evoliucinių amžių į šviesos ir gyvenimo erą—ne mažiau kaip vieną tūkstantį metų planetos laiku, o dažnai ir žymiai ilgiau. Šitos misijos dėka Trejybė prisideda prie visų dieviškųjų asmenybių, kurios tarnavo apgyvendintam pasauliui, ankstesniųjų pastangų.
52:7.3 Tiesos apreiškimas dabar yra išplėstas iki centrinės visatos ir iki Rojaus. Rasės tampa labai dvasingos. Išsivystė didi tauta ir artėja didis amžius. Planetos švietimo, ekonomikos, ir administravimo sistemos yra radikaliai transformuojamos. Kuriamos naujos vertybės ir formuojami nauji santykiai. Dangaus karalystė pasirodo žemėje, ir Dievo šlovė pasaulyje paskleidžiama visur.
52:7.4 Tai yra tokia dieviškoji tvarka, kada daugelis mirtingųjų iš gyvųjų yra pervedami. Kada Trejybės Sūnų Mokytojų era vystosi, tada laiko mirtingųjų dvasinis atsidavimas tampa vis labiau ir labiau visuotinis. Natūrali mirtis tampa vis retesnė, nes Derintojai vis daugiau susilieja su savo subjektais per gyvenimą materialiame kūne. Galiausiai planeta yra klasifikuojama kaip mirtingojo kilimo pirminė modifikuota kategorija.
52:7.5 Gyvenimas šitoje eroje yra malonus ir naudingas. Ilgos evoliucinės kovos degeneracija ir antivisuomeninės pakraipos produktai yra realiai sunaikinti. Gyvenimo trukmė artėja prie penkių šimtų Urantijos metų, o rasės augimo reprodukcijos mastai yra išmintingai kontroliuojami. Yra susiformavusi visiškai nauja visuomenės tvarka. Tarp mirtingųjų tebėra didžiuliai skirtumai, bet visuomenės padėtis daug labiau priartėja prie visuomeninės brolystės ir dvasinės lygybės idealų. Atstovaujamoji vyriausybė nyksta, o pasaulis tvarkosi remdamasis individualios savikontrolės valdymu. Valdymo funkcija iš esmės yra nukreipta į visuomeninio administravimo ir ekonominio koordinavimo kolektyvines užduotis. Sparčiai artėja aukso amžius; matosi ilgos ir intensyvios planetinės evoliucinės kovos žemiškasis tikslas. Šių amžių atlygis netrukus turi būti įgyvendintas; Dievų išmintis netrukus turi pasireikšti.
52:7.6 Per šitą amžių fizinis pasaulio administravimas iš kiekvieno suaugusio individo reikalauja maždaug vienos valandos kiekvieną dieną; tai yra, vienos Urantijos valandos ekvivalento. Planeta yra glaudžiai susijusi su visatos reikalais, o jos žmonės įdėmiai išklauso naujausius pranešimus, su tokiu pačiu įdėmiu susidomėjimu, kokį jūs rodote savo dienraščių naujausiai laidai. Šitos rasės yra užsiėmusios tūkstančiais įdomių dalykų, kurie jūsų pasaulyje nėra žinomi.
52:7.7 Vis smarkiau, auga tikroji planetinė ištikimybė Aukščiausiajai Būtybei. Karta po kartos, vis daugiau ir daugiau rasių eina kartu su tais, kurie praktikuoja teisingumą ir gyvena gailestingumu. Lėtai, bet užtikrintai šis pasaulis vis labiau yra įtraukiamas į džiaugsmingą Dievo Sūnų tarnystę. Fiziniai sunkumai ir materialios problemos didžiąja dalimi yra išspręstos; planeta bręsta išsivysčiusiam gyvenimui ir labiau nusistovėjusiai egzistencijai.
52:7.8 Kartas nuo karto per savo dieviškąją tvarką, Sūnūs Mokytojai tęsia savo atvykimus į šituos taikingus pasaulius. Iš tokio pasaulio jie neišvyksta tol, kol pamato, jog tas evoliucinis planas, kiek tai yra susiję su šia planeta, veikia sklandžiai. Nuosprendį priimantis Sūnus Arbitras paprastai lydi Sūnus Mokytojus tuo metu, kada pastarieji vykdo viena po kitos einančias misijas, tuo tarpu kitas toks Sūnus veikia tada, kada jie išvyksta, ir šitie juridiniai veiksmai tęsiasi iš amžiaus į amžių per visą mirtingojo laiko ir erdvės režimo trukmę.
52:7.9 Kiekviena pasikartojanti Trejybės Sūnų Mokytojų misija viena po kitos iškelia tokį dieviškąjį pasaulį į amžinai kylančias išminties, dvasingumo, ir kosminio spindėjimo aukštumas. Bet tokios sferos kilnūs vietiniai gyventojai dar tebėra ribiniai ir mirtingi. Niekas nėra tobulas; nepaisant šito, valdant netobulą pasaulį ir jo žmogiškųjų gyventojų gyvenime išsivysto beveik tobulumo kokybė.
52:7.10 Trejybės Sūnūs Mokytojai gali sugrįžti į tą patį pasaulį daug kartų. Bet anksčiau ar vėliau, pasibaigus vienai iš jų misijų, Planetos Princas yra pakeliamas į Planetos Aukščiausiojo Valdovo rangą, ir Sistemos Aukščiausiasis Valdovas pasirodo tam, kad paskelbtų, jog toks pasaulis įžengė į šviesos ir gyvenimo erą.
52:7.11 Būtent apie Sūnų Mokytojų galutinės misijos užbaigimą (bent jau tokia būtų normalaus pasaulio chronologija) rašė Jonas: “Aš pamačiau naują dangų ir naują žemę, ir naują Jeruzalę, nusileidžiančią nuo Dievo iš dangaus, papuoštą taip, kaip princesė pasipuošia prieš princą[14].”
52:7.12 Tai yra ta pati atnaujinta žemė, išsivysčiusi planetinė stadija, būtent ją matė senovės pranašas, kada jis rašė: “Kadangi kaip naujieji dangūs ir naujoji žemė, kuriuos aš tikrai sutversiu, iš tiesų pasiliks mano akivaizdoje, taip ir jūs, ir jūsų vaikai iš tikrųjų išliksite; ir tikrai įvyks tai, jog pereinant iš vieno naujo mėnesio į kitą ir iš vieno Sabato į kitą, visi materialūs kūnai tikrai ateis, jog garbintų mane,” sako Viešpats[15].
52:7.13 Būtent tokio amžiaus mirtingieji yra apibūdinami kaip “pasirinktoji karta, karališkoji dvasininkija, šventoji nacija, išaukštinta tauta; ir jūs tikrai toliau skleisite šiuos pagyrimus Tam, kuris pakvietė jus iš tamsos į šitą nuostabią šviesą[16].”
52:7.14 Nesvarbu, kokia ypatinga būtų atskiros planetos natūrali istorija, nėra skirtumo, ar valda buvo visiškai ištikima, ar nuspalvinta blogio atspalviu, ar nuodėmės prakeikta—nesvarbu, kokie gali būti ankstesnieji įvykiai—anksčiau ar vėliau Dievo meilė ir angelų tarnavimas priartins Trejybės Sūnų Mokytojų atėjimo dieną; o jų išvykimas, po savo paskutiniosios misijos, pradės šitą nuostabią šviesos ir gyvenimo erą.
52:7.15 Visi Satanijos pasauliai gali puoselėti viltį to, kuris užrašė: “Nepaisant šito, mes, sutinkamai su Jo pažadu, tikimės naujojo dangaus ir naujosios žemės, kurioje yra teisumas. Dėl to, mylimieji, matydamas, kad jūs laukiate tokių dalykų, būkite uolūs, kad Jis galėtų surasti jus ramybėje, be dėmės ir nekaltus[17].”
52:7.16 Sūnų Mokytojų Korpuso išvykimas, savo pirmojo arba kurio nors vėlesniojo valdymo pabaigoje, atneša šviesos ir gyvenimo eros aušrą—peržengimą per slenkstį iš laiko į amžinybės vestibiulį. Šitos šviesos ir gyvenimo eros planetinis įgyvendinimas toli pranoksta pačius optimistiškiausius lūkesčius, kuriuos puoselėjo Urantijos mirtingieji, kurie apie ateities gyvenimą neturėjo jokių toliaregiškesnių sampratų už tas, kurios yra religiniuose tikėjimuose, dangų vaizduojančiuose kaip išlikusiųjų mirtingųjų betarpišką likimą ir galutinę gyvenamąją vietą.
52:7.17 [Parengta Galingojo Žinianešio, laikinai priskirto prie Gabrielio personalo.]