© 2004 Urantijos Fondas
57:0.1 PATEIKIANT iš Jerusemo archyvų ištraukas dokumentams apie Urantijos priešistoriją ir ankstyvąją istoriją, mums yra nurodyta laiką skaičiuoti jo dabartinio vartojimo požiūriu—dabartinį keliamųjų metų kalendorių sudaro 365 dienos ir 1/4 dienos per metus. Kaip taisyklė, nebus mėginama pateikti tikslių metų, nors jie ir yra užregistruoti. Mes iš tiesų vartosime artimiausius pilnus skaičius kaip tą geresnį metodą pateikiant šituos istorinius faktus.
57:0.2 Kada kalbėsime apie vieno ar dviejų milijonų metų senumo įvykį, tada ketiname tokį įvykį datuoti į praeitį, skaičuodami metus nuo krikščioniškosios eros dvidešimtojo amžiaus pirmųjų dešimtmečių. Šitokiu būdu mes šituos tolimus įvykius pavaizduosime kaip vykusius tūkstančių, milijonų, ir milijardų metų lyginiais periodais.
¶ 1. ANDRONOVERIO ŪKAS
57:1.1 Urantija yra kilusi iš jūsų saulės, o jūsų saulė yra viena iš daugialypių palikuonių iš Andronoverio ūko, kuris kažkada buvo organizuotas kaip Nebadono vietinės visatos fizinės energijos ir materialios materijos sudedamoji dalis. O šitas gigantiškas ūkas pats atsirado iš visuotinio erdvės jėgos užtaiso Orvontono supervisatoje prieš daug daug laiko.
57:1.2 Likus daug laiko iki to meto, nuo kada yra pradedamas šitas pasakojimas, Rojaus Pirminiai Pagrindiniai Jėgos Organizatoriai visiškai kontroliavo erdvės energijas, kurios vėliau buvo organizuotos į Andronoverio ūką.
57:1.3 Prieš 987.000.000.000 metų jėgos organizatoriaus padėjėjas ir tuo metu laikinai vykdęs inspektoriaus pareigas Orvontono serijos numeris 811.307, keliaudamas iš Uversos į išorę, pranešė Dienų Seniesiems, jog erdvės sąlygos yra palankios tam, kad būtų pradėti materializavimo reiškiniai rytinio, tuo metu, Orvontono segmento viename sektoriuje.
57:1.4 Prieš 900.000.000.000 metų Uversos archyvai liudija, jog buvo užregistruotas leidimas, kurį išdavė Uversos Pusiausvyros Taryba supervisatos vyriausybei, kuri buvo įgaliota vieną jėgos organizatorių ir personalą pasiųsti į tą regioną, kurį buvo anksčiau nurodęs 811.307 inspektorius. Orvontono valdžia nusiuntė šitos potencialios visatos pirmąjį atradėją tam, kad įvykdytų Dienų Senųjų mandatą, nurodantį organizuoti naują materialią kūriniją.
57:1.5 Šito leidimo įregistravimas pažymi, kad tas jėgos organizatorius ir personalas jau buvo išvykę iš Uversos į ilgą kelionę į tą rytinį erdvės sektorių, kur jie vėliau turėjo įsitraukti į tą ilgalaikę veiklą, kuri pasibaigtų naujos fizinės kūrinijos atsiradimu Orvontone.
57:1.6 Prieš 875.000.000.000 metų milžiniškas Andronoverio ūkas numeris 876.926 buvo tinkamai pradėtas. Tam, jog būtų pradėtas energijos viesulas, kuris galiausiai peraugo į šitą milžinišką erdvės cikloną, buvo reikalingas tiktai jėgos organizatoriaus ir ryšių personalo buvimas. Po to, kada būna inicijuojami ūkiniai apsisukimai, tada gyvieji jėgos organizatoriai tiesiog pasitraukia statmenais kampais į besisukančio disko plokštumą, ir nuo to momento visą laiką tokios naujos fizinės sistemos progresinę ir tvarkingą evoliuciją užtikriną tos savybės, kurios yra neatskiriamos nuo energijos.
57:1.7 Maždaug nuo šito laiko pasakojimas persikelia į supervisatos asmenybių veikimą. Tikrovėje pasakojimo tikroji pradžia yra nuo šito laiko—kaip tik maždaug nuo to meto, kada Rojaus jėgos organizatoriai rengiasi pasitraukti, parengę erdvės-energijos sąlygas Orvontono supervisatos energijos reguliuotojų ir fizinių kontrolierių veikimui.
¶ 2. PIRMINIS ŪKO ETAPAS
57:2.1 Visi evoliuciniai materialūs kūriniai yra kilę iš žiedinių ir dujinių ūkų, ir visi tokie pirminiai ūkai yra žiediniai per savo dujinės egzistencijos ankstyvąjį etapą. Laikui einant, jie paprastai tampa spiraliniais, o kada jų saulių formavimo funkcija išsisemia, tada jie dažnai tampa žvaigždinėmis grupėmis arba milžiniškomis saulėmis, kurias supa skirtingas skaičius planetų, palydovų, ir mažesnių materijos grupių daug kuo primenančių jūsų pačių mažytę saulės sistemą.
57:2.2 Prieš 800.000.000.000 metų Andronoverio kūrinys buvo gerai įsitvirtinęs kaip Orvontono vienas iš didingų pirminių ūkų. Kada netolimų visatų astronomai žvelgė į išorę į šitą erdvės reiškinį, tada jie mažai ką matė, kas patrauktų jų dėmesį. Gravitacijos apskaičiavimai, atlikti gretimuose kūriniuose, rodė, kad tuo metu Andronoverio regionuose vyko erdvės materializavimai, bet tai buvo ir viskas.
57:2.3 Prieš 700.000.000.000 metų Andronoverio sistema ėmė įgauti gigantiškas proporcijas, ir papildomi fiziniai kontrolieriai buvo pasiųsti į devynis supančius materialius kūrinius tam, kad būtų užtikrinta parama ir suteiktas bendradarbiavimas šitos naujos materialios sistemos, kuri taip sparčiai vystėsi, energijos centrams. Šituo tolimu metu visa materija, kuri buvo perduota vėlesniems kūriniams, buvo laikoma šitame gigantiškame erdvės rate, kuris visą laiką toliau sukosi, ir pasiekęs savo maksimalų skersmenį, sukosi vis greičiau ir greičiau, tuo pačiu metu toliau tankėdamas ir susitraukdamas.
57:2.4 Prieš 600.000.000.000 metų buvo pasiektas Andronoverio energijos mobilizavimo periodo aukščiausias taškas; ūkas buvo pasiekęs savo maksimalią masę. Šiuo metu tai buvo gigantiškas cirkuliarinis dujų debesis, savo forma kažkuria prasme panašus į suplotą sferoidą. Tai buvo išsiskiriančios masės formavimosi ir skirtingų sukimosi greičių ankstyvasis periodas. Netrukus gravitacija ir kitokie poveikiai turėjo pradėti tokį savo darbą, kad erdvės dujas paverstų į organizuotą materiją.
¶ 3. ANTRINIS ŪKO ETAPAS
57:3.1 Milžiniškas ūkas dabar palaipsniui pradeda įgauti spiralinę formą ir tampa aiškiai matomas net ir tolimų visatų astronomams. Tai yra natūrali daugumos ūkų istorija; prieš tai, kada jie pradeda išmesti saules ir imasi visatos statybos darbo, šitie antriniai erdvės ūkai paprastai yra matomi kaip spiraliniai reiškiniai.
57:3.2 Buvę netoli tos tolimosios eros žvaigždžių tyrėjai, kada jie stebėjo šitą Andronoverio ūko metamorfozę, tada matė tiksliai tą patį, ką mato dvidešimtojo amžiaus astronomai, kai savo teleskopus jie nukreipia į erdvę ir mato dabartinio amžiaus gretimos išorinės erdvės spiralinius ūkus.
57:3.3 Maždaug tuo metu, kada buvo pasiekta didžiausia masė, gravitacijos kontrolė dujiniam turiniui ėmė mažėti, ir prasidėjo dujų išsiveržimo etapas, dujos į išorę skriejo srovėmis kaip dvi gigantiškos ir atskiros atšakos, kurios susidarė motininės masės priešingose pusėse. Šito milžiniško centrinio branduolio greiti apsisukimai šitoms dviems nusidriekusioms dujų srovėms suteikė spiralės išvaizdą. Šitų išsikišusių atšakų dalių vėsimas ir vėliau kondensavimasis sukūrė jų mazginę išvaizdą. Šitos tankesnės dalys buvo fizinės materijos milžiniškos sistemos ir posistemės, sūkuriu skriejančios erdve ūko dujinio debesies terpėje, tuo pačiu metu jos buvo tvirtai išlaikomos motininio rato gravitacijos grybšnyje.
57:3.4 Bet ūkas buvo pradėjęs trauktis, o sukimosi greičio padidėjimas toliau mažino gravitacijos kontrolę; ir netrukus, išoriniai dujiniai regionai iš tikrųjų ėmė išsiveržti iš ūko branduolio tiesioginio apkabinimo, pasklisdami į erdvę netaisyklingo kontūro grandinėmis, sugrįždami į branduolio regionus tam, kad užbaigtų savo grandines, ir taip toliau. Bet tai buvo ūko vystymosi tiktai laikinas etapas. Visą laiką didėjantis sukimosi greitis netrukus turėjo į erdvę išmesti milžiniškas saules su savarankiškomis grandinėmis.
57:3.5 Ir būtent taip įvyko Andronoveryje prieš amžių amžius. Energijos ratas vis augo ir augo, kol pasiekė savo išsiplėtimo maksimalų laipsnį, ir tada, kada prasidėjo susitraukimas, jis sukosi vis greičiau ir greičiau, kol, galiausiai, buvo pasiekta kritinė išcentrinė stadija ir prasidėjo didysis irimas.
57:3.6 Prieš 500.000.000.000 metų atsirado pirmoji Andronoverio saulė. Šita deganti juosta atskilo nuo motininės gravitacijos grybšnio ir išsiplėšė į erdvę į savarankišką kelionę kosmoso kūrinijoje. Jos orbitą nulėmė jos išsiveržimo trajektorija. Tokios jaunos saulės greitai tampa sferinės ir pradeda savo ilgą, turtingą įvykiais karjerą kaip erdvės žvaigždės. Išskyrus paskutiniuosius ūkų branduolius, didžioji dauguma Orvontono saulių turėjo analogišką kilmę. Šitos išsiveržiančios saulės pereina per įvairius evoliucijos ir vėlesnės visatos tarnystės periodus.
.jpg)
57:3.7 Prieš 400.000.000.000 metų prasidėjo Andronoverio ūko sugavimo iš naujo periodas. Daugelis netolimų ir mažesnių saulių buvo vėl sugautos dėl to, kad motininis branduolys palaipsniui didėjo ir toliau kondensavosi. Labai greitai buvo pradėta ūko baigiamoji kondensavimosi fazė, tas periodas, kuris visada eina prieš baigiamąjį energijos ir materijos šitų milžiniškų erdvės sankaupų atsiskyrimą.
57:3.8 Būtent praėjus vos milijonui metų nuo šitos epochos, Nebadono Mykolas, vienas iš Rojaus Sūnų Kūrėjų, šitą besiskaidantį ūką pasirinko savo jaudinančio patyrimo vieta kuriant visatą. Beveik tuoj pat buvo pradėti Salvingtono architektūriniai pasauliai ir vieno šimto žvaigždynų būstinių planetų grupės. Prireikė beveik vieno milijono metų tam, kad būtų užbaigtos šitos specialiai sukurtų pasaulių grupės. Vietinių sistemų būstinių planetos buvo pastatytos per tą laikotarpį, kuris nusidriekė nuo to meto iki maždaug to momento, kuris buvo prieš penkis milijardus metų[1].
57:3.9 Prieš 300.000.000.000 metų Andronoverio saulės grandinės buvo gerai įtvirtintos, o pati ūko sistema žengė per santykinio fizinio stabilumo laikiną periodą. Maždaug šituo laiku Mykolo personalas atvyko į Salvingtoną, ir Orvontono Uversos vyriausybė pareiškė apie Nebadono vietinės visatos fizinį pripažinimą.
57:3.10 Prieš 200.000.000.000 metų toliau vyko susitraukimas ir kondensavimasis, išskiriant milžinišką karštį Andronoverio centrinėje sankaupoje, arba branduolio masėje. Santykinė erdvė susidarė net ir tuose regionuose, kurie buvo netoli centrinio motininio saulės rato. Išoriniai regionai ėmė darytis labiau stabilizuoti ir geriau organizuoti; kai kurios planetos, skriejusios aplink naujai atsiradusias saules, pakankamai atvėso, kad būtų tinkamos gyvybės implantavimui. Seniausios apgyvendintos Nebadono planetos yra atsiradusios tais laikais.
57:3.11 Dabar užbaigtas Nebadono visatos mechanizmas pirmą kartą pradeda veikti, ir Mykolo kūrinija yra įregistruojama Uversoje kaip apgyvendinimo ir augančio mirtingojo kilimo visata.
57:3.12 Prieš 100.000.000.000 metų buvo pasiekta ūko kondensavimosi įtampos viršūnė; maksimalaus karščio įtampos taškas. Šitas kritinis gravitacijos-karščio kovos etapas kartais trunka per amžius, bet anksčiau ar vėliau, karštis laimi kovą prieš gravitaciją, ir prasideda įspūdingas saulių išmėtymo laikotarpis. Ir tai rodo erdvės ūko antrojo etapo pabaigą.
¶ 4. TREČIASIS IR KETVIRTASIS ETAPAI
57:4.1 Pirmasis ūko etapas yra žiedinis; antrasis yra spiralinis; trečiasis etapas yra pirmasis saulių išmėtymas, tuo tarpu ketvirtasis etapas apima antrąjį ir paskutinįjį saulių pasklidimo ciklą, motininiam branduoliui tampant sferine grupe arba atskira saule, veikiančia kaip paskutiniosios saulės sistemos centras.
57:4.2 Prieš 75.000.000.000 metų šitas ūkas buvo pasiekęs savo saulių šeimos stadijos aukščiausiąjį tašką. Tai buvo saulių praradimų pirmojo periodo viršūnė. Nuo to laiko didžioji dauguma šitų saulių užvaldė didžiules planetų, palydovų, tamsiųjų salų, kometų, meteorų, ir kosminių dulkių debesų sistemas.
57:4.3 Prieš 50.000.000.000 metų šitas pirmasis saulių pasklidimo periodas buvo užbaigtas; šis ūkas labai greitai artėjo prie savo egzistavimo trečiojo ciklo, per kurį susidarė 876.926 saulių sistemos, pabaigos.
57:4.4 Prieš 25.000.000.000 baigėsi šio ūko egzistavimo trečiasis ciklas, ir dėl to atsirado toli nusidriekusių žvaigždinių sistemų, kilusių iš šito tėvinio ūko, organizacija ir santykinis stabilumas. Bet fizinio susitraukimo ir padidinto karščio generavimo procesas tęsėsi ūko liekanų centrinėje masėje.
57:4.5 Prieš 10.000.000.000 metų prasidėjo ketvirtasis Andronoverio ciklas. Buvo pasiekta maksimali branduolio masės temperatūra; artėjo kritinis kondensavimosi taškas. Pirminis motininis branduolys patyrė konvulsijas, kada jį veikė jo paties vidinio karščio kondensavimosi įtampos ir išsilaisvinusių saulių sistemų supančios gausybės vis augančio gravitacinio traukimo apjungtas spaudimas. Branduoliniai išsiveržimai, kurie turėjo pradėti ūko saulių antrąjį ciklą, buvo neišvengiami. Netrukus turėjo prasidėti ūko egzistavimo ketvirtasis ciklas.
57:4.6 Prieš 8.000.000.000 metų prasidėjo galingas baigiamasis išsiveržimas. Tokio kosminio sukrėtimo metu saugios yra tiktai išorinės sistemos. Ir tai buvo ūko pabaigos pradžia. Šitas baigiamasis saulių išmetimas užtruko beveik du milijardus metų.
57:4.7 Prieš 7.000.000.000 metų Andronoverio paskutinysis irimas pasiekė aukščiausią tašką. Tai buvo tas periodas, kada gimė didesnės paskutinės saulės ir kada buvo vietinių fizinių sukrėtimų viršūnė.
57:4.8 Prieš 6.000.000.000 metų buvo galutinio suirimo pabaiga, ir atsirado jūsų saulė, penkiasdešimt šeštoji Andronoverio antrojoje saulių šeimoje, skaičiuojant nuo galo. Šitas paskutinysis ūko branduolio išsiveržimas sukūrė 136.702 saules, didžioji jų dauguma buvo pavieniai dangaus kūnai. Bendras saulių ir saulių sistemų skaičius, kuris kilo iš Andronoverio ūko, buvo 1.013.628. Saulės sistemos saulės numeris yra 1.013.572.
57:4.9 O dabar Andronoverio ūko daugiau nebėra, bet jis toliau tebegyvuoja daugybėje saulių ir jų planetinėse šeimose, kurios susidarė iš šito erdvės motininio debesies. Šito nuostabaus ūko paskutiniojo branduolio liekanos vis dar tebedega rausvu spindesiu ir toliau skleidžia saikingą šviesą ir karštį savo likusiai planetų šeimai, susidedančiai iš vieno šimto šešiasdešimt penkių pasaulių, kurie dabar sukasi aplink šitą šviesos monarchų dviejų galingų generacijų nusipelniusią pagarbos motiną.
¶ 5. MONMATIJOS — URANTIJOS SAULĖS SISTEMOS — KILMĖ
57:5.1 Prieš 5.000.000.000 metų jūsų saulė buvo santykinai izoliuotas degantis dangaus kūnas, prisitraukęs didžiąją dalį materijos, skriejusios netoli erdvėje, tuos neseniai buvusių sukrėtimų, kurie lydėjo jos pačios atsiradimą, likučius[2].
57:5.2 Šiandien, jūsų saulė yra pasiekusi santykinį stabilumą, bet jos vienuolikos su puse metų saulės dėmių ciklai išduoda, kad savo jaunystėje ji buvo nepastovi saulė. Jūsų saulės egzistavimo pradžioje besitęsiantis traukimasis ir dėl to palaipsniui kylanti temperatūra jos paviršiuje sukėlė didžiausias konvulsijas. Šitiems titaniškiems kvėpavimams prireikdavo trijų su puse dienos tam, kad būtų užbaigtas besikeičiančio ryškumo ciklas. Šita besikeičianti būsena, šitas periodiškas pulsavimas, jūsų saulę padarė labai jautrią kai kuriems išoriniams poveikiams, su kuriais ji turėjo netrukus susidurti.
57:5.3 Tokiu būdu iš tikrųjų vietinės erdvės arena buvo parengta tam, jog unikaliai atsirastų Monmatija, toks yra jūsų saulės planetinės šeimos, tos saulės sistemos, kuriai priklauso jūsų pasaulis, vardas. Mažiau negu vienas procentas Orvontono planetinių sistemų turi panašią kilmę.
57:5.4 Prieš 4.500.000.000 metų milžiniška Angonos sistema ėmė artėti prie šitos atsiskyrusios saulės. Šitos gigantiškos sistemos centras buvo erdvės tamsusis milžinas, kietas, su labai didžiule energine įkrova, ir turintis galingą gravitacinį traukimą.
57:5.5 Kada Angona prie saulės labiau priartėjo, tada, saulės pulsavimo maksimalaus išsiplėtimo momentais, dujinių medžiagų srovės būdavo iššaunamos į erdvę kaip gigantiški saulės liežuviai. Iš pradžių šitie liepsningų dujų liežuviai neišvengiamai nukrisdavo atgal į saulę, bet kuomet Angona artinosi vis labiau ir labiau, tuomet tos gigantiškos viešnios gravitacinis traukimas tapo tokiu galingu, kad šitie dujų liežuviai kai kuriose vietose atitrūkdavo, šaknys sukrisdavo atgal į saulę, tuo tarpu išorinės dalys pasilikdavo atitrūkusios, kad sudarytų savarankiškus materijos kūnus, saulės meteoritus, kurie nedelsiant imdavo skrieti aplink saulę savo pačių elipsinėmis orbitomis.
57:5.6 Angonos sistemai vis artėjant, iš saulės ištraukta materija vis augo ir augo: iš saulės buvo atitraukiama vis daugiau ir daugiau materijos, kad taptų savarankiškais kūnais, skriejančiais aplink esančioje erdvėje. Tokia situacija vystėsi maždaug penkis šimtus tūkstančių metų tol, kol Angona prie saulės prisiartino arčiausia; tuomet saulė, dar tuo pačiu paveikta vienos iš savo periodiškų vidinių konvulsijų, patyrė dalinį suirimą; iš priešingų pusių ir vienu metu, su jėga buvo išsviesti milžiniški materijos tūriai. Nuo Angonos pusės buvo ištraukta milžiniška saulės dujų kolona, gana nusmailėjusi iš abiejų pusių ir ryškiai išsipūtusi centre, kuri iš saulės tiesioginės gravitacijos kontrolės visiškai ištrūko.
57:5.7 Šita milžiniška saulės dujų kolona, kuri buvo tokiu būdu atskirta nuo saulės, vėliau išsivystė į dvylika saulės sistemos planetų. Aidu atsiliepiantis dujų išmetimas iš priešingos saulės pusės kartu su padidėjusiu reagavimu į šito gigantiško saulės sistemos protėvio išsiveržimą, nuo to laiko kondensavosi į meteorus ir saulės sistemos erdvės dulkes, nors didelę, labai didelę šitos materijos dalį vėliau vėl iš naujo pasigriebė saulės gravitacija, kada Angonos sistema pasitraukė į tolimąją erdvę.
57:5.8 Nors Angonai ir pavyko atitraukti saulės sistemos protėvinę planetų materiją ir milžinišką materijos tūrį, dabar skriejantį aplink saulę kaip asteroidai ir meteorai, bet iš šitos saulės materijos sau ji neišsaugojo visiškai nieko. Besisvečiuojanti sistema neprisiartino tiek arti, kad realiai pasivogtų bent kiek iš saulės substancijos, bet ji priskriejo pakankamai arti, kad į įsiterpiančią erdvę atitrauktų visą materiją, kuri sudaro šiandieninę saulės sistemą.
57:5.9 Tos penkios vidinės ir penkios išorinės planetos greitai susiformavo miniatiūroje iš vėstančių ir besikondensuojančių branduolių mažiau masyviuose ir plonėjančiuose galuose to gigantiško gravitacinio išsipūtimo, kurį Angonai pasisekė atplėšti nuo saulės, tuo tarpu Saturnas ir Jupiteris buvo suformuoti iš masyvesnių ir išsipūtusių centrinių dalių. Jupiterio ir Saturno galingas gravitacinis traukimas anksti pasigriebė didžiąją materijos dalį, kuri buvo pavogta iš Angonos, kaip šitą liudija jų kai kurių palydovų skriejimas į priešingą pusę.
57:5.10 Jupiteris ir Saturnas, kadangi kilo iš milžiniškos superkarštų saulės dujų kolonos paties centro, todėl turėjo tiek daug labai karštos saulės materijos, kad jie švietė spindinčia šviesa ir skleidė milžinišką karščio kiekį; iš tikrųjų jos trumpą laiką po savo susiformavimo į atskirus erdvės kūnus buvo antrinės saulės. Šitos dvi didžiausios planetos saulės sistemoje išliko didele dalimi dujinėmis iki šios dienos, dar net neatvėsusios iki visiško kondensavimosi ar sukietėjimo taško.
57:5.11 Kitų dešimties planetų branduoliai, susidarę dėl dujų susitraukimo, greitai pasiekė kietėjimo etapą, ir tokiu būdu ėmė prie savęs pritraukti vis daugiau meteorinės materijos, skriejusios netoli erdvėje. Šitokiu būdu saulės sistemos pasauliai turėjo dvigubą kilmę: kondensuotų dujų branduoliai vėliau padidėjo, pasigaudami milžinišką kiekį meteorų. Iš tikrųjų jie vis dar tebegaudo meteorus, bet daug mažesniu kiekiu.
57:5.12 Planetos nesisuka aplink saulę savo motininės saulės ekvatorine plokštuma, ką jos darytų, jeigu būtų išmestos dėl saulės sukimosi. Vietoje šito jos keliauja ta plokštuma, kokia saulės masę ištraukė Angona ir kuri susiformavo dideliu kampu su saulės ekvatoriaus plokštuma.
57:5.13 Nors Angona saulės masės nepajėgė pasigriebti nė trupučio, bet jūsų saulė prie savo besikeičiančios planetinės šeimos tikrai šiek tiek prisidūrė iš apsilankiusios sistemos erdvėje skriejusios medžiagos. Dėl Angonos stipraus gravitacinio lauko, jai pavaldžių planetų šeima skriejo tokiomis orbitomis, kurios buvo gerokai nutolusios nuo šio tamsiojo milžino; ir tuoj po saulės sistemos protėvinės masės išstūmimo ir tuo metu, kai Angona dar buvo saulės kaimynystėje, trys iš didžiųjų Angonos sistemos planetų skriejo taip arti masyvaus saulės sistemos protėvio, kad jo gravitacinis traukimas, padidintas tos saulės traukos, buvo pakankamas tam, kad nugalėtų Angonos gravitacijos grybšnį ir visam laikui atitrauktų šitas tris priklausomas dangiškojo klajūno dalis.
57:5.14 Visa saulės sistemos materija, kilusi iš saulės, iš pradžių buvo apdovanota vienodos krypties orbitiniu skriejimu, ir jeigu nebūtų buvę šitų trijų svetimų erdvės kūnų įsiveržimo, tai visa saulės sistemos materija tebeturėtų tą pačią orbitinio judėjimo kryptį. Atsitiko taip, jog trys Angonos intakai atsirandančioje saulės sistemoje suteikė naujas ir svetimas reguliuojančias jėgas, o dėl šito atsirado priešingos krypties judėjimas. Priešingos krypties judėjimas bet kurioje astronominėje sistemoje visada būna atsitiktinis ir visada kyla dėl svetimų erdvės kūnų susidūrimo įtakos. Tokie susidūrimai nevisada gali sukelti priešingos krypties judėjimą, bet nė vieno kūno, skriejančio priešinga kryptimi, neatsiranda niekur kitur, išskyrus tokią sistemą, kurios masės turi skirtingą kilmę.
¶ 6. SAULĖS SISTEMOS ETAPAS — PLANETŲ FORMAVIMOSI ERA
57:6.1 Po saulės sistemos atsiradimo prasidėjo palaipsniui mažėjantis saulės dalių išmetimo periodas. Per kitus penkis šimtus tūkstančių metų, saulė į aplinkinę erdvę toliau išpildavo vis mažesnius materijos tūrius. Bet per šituos ankstyvuosius nepastovių orbitų laikus, kada supantys kūnai prie saulės prisiartindavo arčiausia, tada tėvinė saulė didelę dalį šitos meteorinės materijos sugebėdavo vėl iš naujo pasigauti.
57:6.2 Tos planetos, kurios buvo arčiausia saulės, buvo pirmosios, kurios savo apsisukimus sulėtino kryptinės trinties dėka. Tokie gravitaciniai poveikiai taip pat prisideda prie planetinių orbitų stabilizavimo tuo metu veikdami kaip stabdžiai planetų sukimosi aplink savo ašį greičiui, versdami planetą visą laiką suktis vis lėčiau iki ašinis sukimasis sustoja, palikdami planetos vieną pusrutulį visada atsuktą į saulę ar didesnįjį kūną, kaip tą iliustruoja Merkurijaus planeta ir mėnulis, kuris į Urantiją visada yra atsukęs tą pačią pusę.
57:6.3 Kada mėnulio ir žemės kryptinė trintis išsilygins, tada žemė į mėnulį visada bus atsukusi tą patį pusrutulį, o diena ir mėnuo bus analogiški—trukme bus maždaug keturiasdešimt septynios dienos. Kada bus pasiektas toks orbitų stabilumas, tada kryptinės trintys pradės veikti priešinga kryptimi, daugiau nebestumdamos mėnulio tolyn nuo žemės, bet palaipsniui traukdamos palydovą prie šios planetos. Ir tada, toje tolimojoje ateityje, kada mėnulis priartės iki maždaug vienuolikos tūkstančių žemės mylių, pastarosios gravitacinis veikimas sukels mėnulio suirimą, ir šitas srovinės gravitacijos sprogimas suskaldys mėnulį į mažas dalelytes, kurios gali susiburti aplink šį pasaulį kaip materijos žiedai, panašūs į Saturno žiedus, arba gali būti palaipsniui įtraukti į žemę kaip meteorai.
57:6.4 Jeigu erdvės kūnai yra panašūs dydžiu ir tankiu, tuomet gali įvykti susidūrimai. Bet jeigu du erdvės kūnai, turintys panašų tankį, yra santykinai nevienodo dydžio, tuomet, jeigu mažesnysis vis labiau artėja prie didesniojo, įvyks mažesniojo kūno suirimas, kada jo orbitos spindulys taps du su puse karto mažesnis už didesniojo kūno spindulį. Tarp erdvės milžinų susidūrimai yra iš tikrųjų reti, bet šitie mažesniųjų kūnų kryptinės gravitacijos sprogimai yra gana įprasti.
57:6.5 Krentančios žvaigždės būna spiečiuose, kadangi jos yra skeveldros didesniųjų materijos kūnų, kuriuos suardė netolimų ir dar didesnių kūnų kryptinė gravitacija. Saturno žiedai yra suardyto palydovo skeveldros. Dabar vienas iš Jupiterio mėnulių pavojingai artėja prie kryptinio suardymo kritinės zonos ir, per keletą milijonų metų, arba jį pasiglemš ši planeta, arba jis suirs dėl kryptinės gravitacijos. Saulės sistemos penktoji planeta prieš daug daug laiko skriejo nepastovia orbita, periodiškai vis labiau ir labiau artėdama prie Jupiterio, kol įžengė į suirimo dėl kryptinės gravitacijos kritinę zoną, buvo greitai fragmentuota, ir tapo šiandieninių asteroidų susitelkimu.
57:6.6 Prieš 4.000.000.000 metų Jupiterio ir Saturno sistemos susiformavo didele dalimi tokios, kokios yra matomos šiandien, išskyrus jų mėnulius, kurie toliau didėjo per kelis milijardus metų. Iš esmės, saulės sistemos visos planetos ir visi palydovai tebeauga dėl nuolatinio meteorų pasigavimo.
57:6.7 Prieš 3.500.000.000 metų kitų dešimties planetų kondensuoti branduoliai buvo gerai suformuoti, o daugumos mėnulių branduoliai buvo nepakitę, nors vėliau kai kurie mažesnieji palydovai susijungė, kad sudarytų šiandien esančius didesnius mėnulius. Šitas amžius gali būti laikomas planetų susidarymo era.
57:6.8 Prieš 3.000.000.000 metų saulės sistema veikė panašiai, kaip ji veikia šiandien. Jos nariai toliau augo dydžiu, kai erdvės meteorai milžiniškais kiekiais ir toliau liejosi į planetas ir į jų palydovus.
57:6.9 Maždaug šituo laiku jūsų saulės sistema buvo įtraukta į Nebadono fizinį registrą, ir jai buvo suteiktas Monmatijos pavadinimas.
57:6.10 Prieš 2.500.000.000 metų planetos labai smarkiai išaugo dydžiu. Urantija buvo gerai išvystyta sfera, turinti maždaug vieną dešimtadalį savo dabartinės masės, ir ji toliau greitai augo dėl meteoritų akrecijos.
57:6.11 Visa šita didžiulė veikla yra įprasta Urantijos kategorijos evoliucinio pasaulio tvėrimo dalis, ir sukuria išankstines astronomines sąlygas tam, kad būtų parengta arena tokių erdvės pasaulių fizinės evoliucijos pradžiai ruošiantis laiko gyvybės jaudinantiems patyrimams.
¶ 7. METEORITŲ ERA — UGNIKALNIŲ AMŽIUS
57:7.1 Per šituos ankstyvuosius laikus, saulės sistemos erdvės regionuose buvo spiečiai nedidelių irstančių ir besikondensuojančių kūnų, ir kadangi apsauginės sudeginančios atmosferos nebuvo, tai tokie erdvės kūnai trenkdavosi tiesiai į Urantijos paviršių. Šitie nenutrūkstantys poveikiai planetos paviršių palaikė daugiau ar mažiau įkaitintą, o tai, kartu su gravitacijos padidėjusiu veikimu, kadangi sfera vis didėjo, ėmė sukelti tokius poveikius, kurie sunkesnius elementus, tokius, kaip geležį, palaipsniui vertė slinktis vis labiau ir labiau link planetos centro.
57:7.2 Prieš 2.000.000.000 metų žemė aiškiai tapo didesnė už mėnulį. Visada planeta buvo didesnė už savo palydovą, bet tokio žymaus dydžių skirtumo nebuvo iki maždaug šito momento, kada žemė užgrobė milžiniškus erdvės kūnus. Tuomet Urantija buvo pasiekusi maždaug penktadalį savo šiandieninio dydžio, ir buvo pakankamai didelė, kad išlaikytų primityvią atmosferą, kuri buvo pradėjusi atsirasti dėl vidinių elementų kovos tarp įkaitinto vidaus ir vėstančios plutos.
57:7.3 Aiškiai išreikštas vulkaninis veikimas yra datuojamas šitais laikais. Žemės vidinį karštį ir toliau didino radioaktyviųjų ir sunkesniųjų elementų, kuriuos iš erdvės atnešdavo meteoritai, vis gilesnis ir gilesnis įsiskverbimas. Šitų radioaktyviųjų elementų studijavimas atskleis, jog Urantija yra daugiau negu vieno milijardo metų amžiaus savo paviršiuje. Radžio laikrodis yra jūsų pats patikimiausias laiko matuoklis tam, kad būtų moksliškai apskaičiuotas planetos amžius, bet visi tokie apskaičiavimai yra per daug paviršutiniški, kadangi tos radioaktyvios medžiagos, kurios yra prieinamos jūsų tyrinėjimams, visos yra paimtos iš žemės paviršiaus, ir dėl to atstovauja tiems elementams, kuriuos Urantija įgijo palyginus neseniai.
57:7.4 Prieš 1.500.000.000 metų žemė turėjo du trečdalius savo dabartinio dydžio, tuo tarpu mėnulis artėjo prie savo dabartinės masės. Spartus žemės didėjimas, pralenkiant dydžiu mėnulį, įgalino ją pradėti lėtą pagrobimą tos nedidelės atmosferos, kurią jos palydovas iš pradžių turėjo.
57:7.5 Vulkaninis veikimas dabar pasiekė aukščiausią tašką. Visa žemė yra tikras ugningas pragaras, paviršius primena savo ankstesnę išlydytą būseną, prieš tai, kada sunkesnieji metalai gravitavo link centro. Tai yra vulkaninis amžius. Nepaisant šito, palaipsniui formuojasi pluta, susidedanti daugiausia iš santykinai lengvesnio granito. Parengiama arena tokiai planetai, kuri kada nors galės turėti gyvybę.
57:7.6 Lėtai susidaro primityvi planetos atmosfera, dabar turinti šiek tiek vandens garų, anglies monoksido, anglies dioksido, ir vandenilio chlorido, bet labai mažai arba visiškai nėra laisvo azoto arba laisvo deguonies. Pasaulio atmosfera vulkaniniame amžiuje pateikia keistoką vaizdą. Priedo prie išvardintų dujų, ją smarkiai užpildo daugybė vulkaninių dujų ir, šitai oro juostai bręstant, smarkaus meteoritų lietaus, kuris nuolat atsitrenkia į planetos paviršių, degimo produktai. Toks meteoritų degimas išnaudoja beveik visą atmosferinį deguonį, o meteoritų bombardavimo apimtis vis dar yra milžiniška.
57:7.7 Netrukus, atmosfera tapo labiau nusistovėjusi ir pakankamai atvėsusi, kad sukeltų lietaus kritulius ant planetos karšto uolėto paviršiaus[3]. Tūkstančius metų Urantija buvo įvyniota į vieną didžiulę ir ištisinę garų paklodę. Ir per šituos amžius saulė niekada nešvietė ant žemės paviršiaus.
57:7.8 Buvo išskirta didelė dalis atmosferos anglies, kad būtų suformuoti įvairių metalų, kurių gausu paviršiniuose planetos sluoksniuose, karbonatai. Vėliau, šitų anglies dujų daug didesnius kiekius suvartojo ankstyvoji ir visli augalinė gyvybė.
57:7.9 Net ir per vėlesniuosius periodus tebesitęsiantis lavos tekėjimas ir įkrentantys meteoritai oro deguonį beveik visiškai išeikvojo. Net ir netrukus atsirasiančio primityvaus vandenyno pirmosios nuosėdos neturėjo spalvotų akmenų ar skalūnų. Ir ilgą laiką po to, kada atsirado šitas vandenynas, atmosferoje iš tikrųjų nebuvo jokio laisvo deguonies; ir jo dideliais kiekiais neatsirado tol, kol jį vėliau sukūrė jūros dumbliai ir kitos augalinės gyvybės formos.
57:7.10 Vulkaninio amžiaus primityvioji planetos atmosfera suteikia mažai apsaugos nuo meteoritų lietaus susidūrimų poveikių. Milijonų milijonai meteoritų sugeba prasiskverbti pro tokią oro juostą, kad trenktųsi į planetos plutą kaip kieti kūnai. Bet laikui einant, vis mažiau ir mažiau iš jų buvo pakankamai dideli, kad pasipriešintų vėlesniųjų erų vis daugiau deguonimi prisotinamos atmosferos visą laiką stiprėjančios trinties skydui.
¶ 8. PLUTOS STABILIZAVIMAS
57:8.1 Prieš 1.000.000.000 metų Urantijos istorija prasideda realiai. Planeta buvo pasiekusi apytiksliai savo dabartinį dydį. Ir maždaug šituo laiku ji buvo įtraukta į Nebadono fizinius registrus ir jai buvo suteiktas pavadinimas, Urantija.
57:8.2 Atmosfera, kartu su nenutrūkstamai krentančiais skystais krituliais, palengvino žemės plutos atvėsimą[4]. Vulkaninis veikimas anksti išlygino vidinio karščio spaudimą ir plutos susitraukimą; o kada ugnikalnių ėmė greitai mažėti, tada vystantis šitai plutos vėsimo ir derinimosi epochai prasidėjo žemės drebėjimai.
57:8.3 Urantijos realioji geologinė istorija prasideda nuo pakankamo žemės plutos atvėsimo, tapusio pirmojo vandenyno susiformavimo priežastimi. Vandens garų kondensavimasis ant vėstančio žemės paviršiaus, kada kartą prasidėjo, tai tęsėsi tol, kol iš tikrųjų apsėmė viską. Iki šito periodo pabaigos vandenynas buvo pasaulinio dydžio, apsėmęs visą planetą, vidutiniškai daugiau negu vienos mylios giliu. Potvyniai tuomet pasireikšdavo didele dalimi taip, kaip jie yra matomi ir dabar, bet šitas primityvus vandenynas nebuvo sūrus; tai buvo iš esmės gėlo vandens danga pasauliui. Tomis dienomis, didžioji dalis chloro buvo junginiuose su įvairiais metalais, bet jo buvo pakankamai susijungusio su vandeniliu, kad šitą vandenį padarytų truputėlį rūgštoku.
57:8.4 Šitos tolimos eros pradžioje Urantiją reikėtų įsivaizduoti kaip vandens pilną planetą. Vėliau, gilesni ir dėl to tankesnės lavos tekėjimai išsiveržė ant dabartinio Ramiojo Vandenyno dugno, ir šita vandeniu padengto paviršiaus dalis tapo gerokai įdubusia. Pirmoji kontinentinė sausumos masė iš pasaulio vandenyno iškilo kaip kompensuojamasis susiderinimas, kad būtų išlaikyta pusiausvyra dėl palaipsniui storėjančios žemės plutos.
57:8.5 Prieš 950.000.000 metų Urantijos vaizdas atrodė kaip vienas didžiulis sausumos kontinentas ir vienas didžiulis vandens baseinas, Ramusis Vandenynas. Ugnikalniai vis dar yra plačiai paplitę, o žemės drebėjimai yra tiek dažni, tiek galingi. Meteoritai ir toliau bombarduoja žemę, bet jie mažėja tiek dažnumu, tiek dydžiu. Atmosfera švarėja, bet anglies dioksido kiekis tebėra didžiulis. Žemės pluta palaipsniui stabilizuojasi.
57:8.6 Būtent maždaug šituo laiku Urantija buvo paskirta Satanijos sistemai planetinio administravimo požiūriu ir buvo įtraukta į Norlatiadeko gyvybės registrą.
57:8.7 Tuomet ir prasidėjo administracinis pripažinimas tos mažos ir nereikšmingos sferos, kuri turėjo lemtį tapti tąja planeta, kurioje vėliau Mykolas įsitrauks į mirtingojo savęs padovanojimo stulbinančią užduotį, dalyvaus tuose patyrimuose, kurie bus tapę priežastimi tam, jog Urantija nuo to laiko vietiniu mastu būtų žinoma kaip “kryžiaus pasaulis.”
57:8.8 Prieš 900.000.000 metų į Urantiją atvyko pirmoji Satanijos žvalgų partija, iš Jerusemo pasiųsta tam, kad ištirtų planetą ir pateiktų pranešimą apie jos tinkamumą būti viena iš gyvybės eksperimento vietų. Šitą komisiją sudarė dvidešimt keturi nariai, apimantys Gyvybės Nešėjus, Sūnus Lanonandekus, Melkizedekus, serafimus, ir kitas dangiškosios gyvybės kategorijas, kurios buvo susijusios su planetos organizavimo ir administravimo ankstyvosiomis dienomis.
57:8.9 Po kruopščiai atlikto planetos tyrimo, šita komisija sugrįžo į Jerusemą ir Sistemos Aukščiausiajam Valdovui pateikė palankų įvertinimą, rekomenduodama Urantiją įtraukti į gyvybės eksperimento registrą. Atitinkamai jūsų pasaulis buvo užregistruotas Jeruseme kaip dešimtainė planeta, o Gyvybės Nešėjai buvo informuoti, kad jiems bus duotas leidimas įdiegti naujus mechaninio, cheminio, ir elektrinio mobilizavimo modelius, kada jie vėliau atvyks su gyvybės transplantavimo ir implantavimo mandatais.
57:8.10 Numatytu laiku parengimą planetiniam užėmimui užbaigė mišri komisija iš dvylikos narių Jeruseme, ir tą patvirtino komisija iš septyniasdešimties narių Edentijoje. Šitiems planams, kuriuos pasiūlė patariantieji konsultantai Gyvybės Nešėjai, galiausiai pritarė Salvingtone. Tuoj po šito Nebadono programos nuskraidino pranešimą, jog Urantija taps ta arena, kurioje Gyvybės Nešėjai vykdys savo šešiasdešimtąjį Satanijos eksperimentą, skirtą tam, jog būtų padaugintas ir pagerintas Nebadono gyvybės modelio Satanijos tipas.
57:8.11 Greitai po to, kada Urantijos pripažinimas buvo pirmą kartą perduotas per visatos programas visam Nebadonui, jai buvo suteiktas pilnas statusas visatoje. Tuoj po šito ji buvo įregistruota supervisatos mažojo ir didžiojo sektorių būstinių planetų dokumentuose; ir prieš pasibaigiant šitam amžiui, Urantija buvo įregistruota ir Uversos planetinės gyvybės registre.
57:8.12 Šitam visam amžiui buvo būdingos dažnos ir galingos audros. Ankstyvoji žemės pluta buvo nuolatinio kitimo būsenoje. Paviršiaus vėsimas kaitaliojosi su milžiniškais lavos tekėjimais. Iš šitos pirminės planetinės plutos niekur pasaulio paviršiuje negali būti surasta nieko. Tikrai per daugelį kartų viskas susimaišė su giluminės kilmės ištekančia lava ir susiliejo su ankstyvojo pasaulinio vandenyno vėlesnėmis nuosėdomis. Iš šitų senųjų ikivandenyninių uolų modifikuotų liekanų pasaulio paviršiuje tikrai niekur nebus surasta daugiau negu Kanados šiaurės rytuose aplink Hudsono įlanką. Šita didžiulė granito aukštuma yra sudaryta iš akmens, priklausančio ikivandenyniniams amžiams. Šitie uolų sluoksniai buvo įkaitinti, išlenkti, susukti, surangyti į viršų, ir vėl ir vėl iš naujo jie perėjo per šituos iškraipančius metamorfozinius patyrimus.
57:8.13 Per okeaninius amžius, milžiniški klodai iš sluoksniuoto akmens be suakmenėjusių liekanų nusėdo ant šito senojo vandenyno dugno. (Klintys gali susiformuoti dėl cheminių kritulių; nevisos iš senesniųjų klinčių susidarė dėl jūrinės gyvybės nusėdimo.) Nė viename iš tokių senovinių uolų darinių tikrai nebus surasta gyvybės pėdsakų; jos neturi suakmenėjusių liekanų, išskyrus tuos atsitiktinius atvejus, kada vėlesnės nuosėdos iš vandens amžių susimaišė su šitais iki gyvybės atsiradimo senesniaisiais sluoksniais.
57:8.14 Žemės ankstyvoji pluta buvo labai nestabili, bet kalnai nesiformavo. Planeta, veikiama gravitacijos spaudimo, traukėsi, kada ji formavosi. Kalnai nėra besitraukiančios sferos vėstančios plutos išsilankstymo pasekmė; jie atsiranda vėliau dėl lietaus, gravitacijos, ir erozijos veikimo.
57:8.15 Šitos eros kontinentinė sausumos masė didėjo tol, kol užėmė beveik dešimt procentų planetos paviršiaus. Galingi žemės drebėjimai neprasidėjo tol, kol kontinentinė sausumos masė virš vandens neiškilo gana aukštai. Kada jie kartą prasidėjo, tada jų dažnumas ir stiprumas augo per amžius. Per milijonų milijonus metų žemės drebėjimų sumažėjo, bet Urantija vis dar patiria vidutiniškai po penkiolika drebėjimų kiekvieną dieną.
57:8.16 Prieš 850.000.000 metų prasidėjo žemės plutos stabilizavimosi pirmoji reali epocha. Didžioji dalis sunkesniųjų metalų buvo nusileidusi link gaublio centro, vėstanti pluta nustojo nusėsti tokiu didžiuliu mastu, kaip nusėsdavo ankstesniaisiais amžiais. Nusistovėjo geresnis balansas tarp išstumtos sausumos ir vandenyno sunkesnio dugno. Poplutinės lavos tekėjimas dugne apėmė beveik visą pasaulį, ir tai kompensavo ir stabilizavo svyravimus, kilusius dėl vėsimo, susitraukimo, ir paviršiaus slinkimo.
57:8.17 Ugnikalnių išsiveržimai ir žemės drebėjimai toliau mažėjo savo dažnumu ir dydžiu. Atmosfera valėsi nuo ugnikalnių dujų ir vandens garų, bet anglies dvideginio procentas vis dar tebebuvo didelis.
57:8.18 Elektriniai sukrėtimai ore ir žemėje taip pat mažėjo. Lavos tekėjimai į paviršių iškėlė tokį elementų mišinį, kuris paįvairino plutą ir geriau izoliavo planetą nuo kai kurių erdvės energijų. Ir visa tai daug prisidėjo prie to, kad būtų palengvinta žemės energijos kontrolė ir kad būtų reguliuojamas jos tekėjimas, kaip tą atskleidžia magnetinių polių veikimas.
57:8.19 Prieš 800.000.000 metų prasidėjo pirmoji didžiosios sausumos epocha, aktyvus kontinentų susidarymo amžius.
57:8.20 Nuo to meto, kada žemės hidrosfera kondensavosi, iš pradžių į pasaulio vandenyną, vėliau į Ramųjį Vandenyną, šitą pastarąjį vandens baseiną reikėtų įsivaizduoti kaip tuo laiku uždengusį devynis dešimtadalius viso žemės paviršiaus. Meteoritai, krentantys į jūrą, kaupėsi vandenyno dugne, o meteoritai, apskritai kalbant, yra sudaryti iš sunkiųjų medžiagų. Tie meteoritai, kurie krito į sausumą, buvo labai prisodrinti deguonies, vėliau buvo paveikti erozijos, ir išplauti į vandenyno baseinus. Tokiu būdu vandenyno dugnas vis labiau sunkėjo, ir prie šito svorio prisidėjo vandens kūno svoris, kai kuriose vietose siekęs dešimties mylių gylį.
57:8.21 Vis didėjantis Ramiojo Vandenyno slėgis į apačią toliau veikė, kad stumtų aukštyn kontinentinę sausumos masę. Europa ir Afrika pradėjo iškilti iš Ramiojo Vandenyno gelmių, kartu su tomis masėmis, kurios dabar yra vadinamos Australija, Šiaurės ir Pietų Amerika, ir Antarktidos kontinentu, tuo tarpu Ramiojo Vandenyno dugnas toliau grimzdo dėl kompensuojamojo prisiderinimo. Iki šito periodo pabaigos beveik vieną trečdalį planetos paviršiaus sudarė sausuma, ji visa buvo viename žemyne.
57:8.22 Šitaip padidėjus sausumos iškilimui, planetoje atsirado pirmieji klimatiniai skirtumai. Sausumos iškilimas, kosminiai debesys, ir vandenyno įtaka yra pagrindiniai faktoriai klimato svyravimui. Azijos sausumos masės pagrindas pasiekė beveik devynių mylių aukštį tuo laiku, kada sausumos susidarymas buvo pasiekęs aukščiausią tašką. Jeigu būtų buvę daug drėgmės ore, tvyrojusiame virš šitų aukštai iškilusių regionų, tuomet būtų susiformavusios milžiniškos ledo dangos; ledo amžius būtų atėjęs daug anksčiau negu jis atėjo. Tai buvo keletą šimtų milijonų metų prieš tai, kai vėl tiek daug sausumos iškilo virš vandens.
57:8.23 Prieš 750.000.000 metų prasidėjo pirmieji trūkinėjimai žemyninėje sausumos masėje kaip didysis šiaurės ir pietų plyšys, kuris vėliau įsileido vandenyno vandenis ir parengė kelią Šiaurės ir Pietų Amerikos kontinentų, įskaitant Grenlandiją, dreifavimui vakarų kryptimi. Ilgas rytų ir vakarų plyšys atskyrė Afriką nuo Europos ir atskėlė Australijos, Ramiojo Vandenyno Salyno, ir Antarktidos sausumos mases nuo Azijos kontinento.
57:8.24 Prieš 700.000.000 metų Urantija artėjo prie tokių sąlygų subrandinimo, kurios būtų tinkamos gyvybės palaikymui. Kontinentinės sausumos dreifas tęsėsi toliau; vis labiau vandenynas skverbėsi į sausumą kaip ilgos į pirštus panašios jūros, parūpindamos tas seklių vandenų ir krantų saugomas įlankas, kurios yra tokios tinkamos vietos jūrinei gyvybei.
57:8.25 Prieš 650.000.000 metų sausumos masės tęsė savo atsiskyrimą, ir, dėl šito, toliau plėtėsi kontinentinės jūros. Ir šitie vandenys greitai pasiekė tą sūrumo laipsnį, kuris buvo esminis Urantijos gyvybei.
57:8.26 Būtent šitos jūros ir jų vėlesnieji perėmėjai davė pradžią Urantijos gyvybės dokumentams, kurie buvo vėliau atrasti gerai išsilaikiusiuose akmeniniuose puslapiuose, tomas po tomo, kai era keitė erą, o amžius sekė amžių. Šitos senų laikų vidinės jūros iš tikrųjų buvo evoliucijos lopšys.
57:8.27 [Pateikta Gyvybės Nešėjo, pirminio Urantijos Korpuso nario ir dabar reziduojančio stebėtojo.]