© 2004 Urantijos Fondas
| Dokumentas 5. Dievo ryšys su individu |
Indeksas
Keli versija |
Dokumentas 7. Amžinojo Sūnaus ryšys su visata |
6:0.1 AMŽINASIS Sūnus yra Visuotinio Tėvo “pirmosios” asmeninės ir absoliučios sąvokos tobula ir galutinė išraiška. Todėl, kada tik ir kaip tik Tėvas asmeniškai ir absoliučiai išreiškia save, tada jis tą daro per savo Amžinąjį Sūnų, kuris visą laiką buvo, dabar yra, ir visą laiką bus gyvasis ir dieviškasis Žodis. Ir šitas Amžinasis Sūnus gyvena visų daiktų centre, susivienijęs su Amžinojo ir Visuotinio Tėvo asmeniniu buvimu ir betarpiškai jį apgaubdamas.
6:0.2 Mes kalbame apie Dievo “pirmąją” mintį ir užsimename apie neįmanomą Amžinojo Sūnaus kilmę laiko požiūriu tuo tikslu, kad pasiektume žmogiškojo intelekto minties kanalus. Tokie kalbos iškraipymai išreiškia mūsų geriausias pastangas, kad būtų pasiektas ryšio kompromisas su mirtingųjų tvarinių protu, kuris yra susietas su laiku. Sekos prasme Visuotinis Tėvas niekada negalėjo turėti kokios nors pirmosios minties, taip pat ir Amžinasis Sūnus niekada negalėjo turėti kokios nors pradžios. Bet man buvo nurodyta laiko apribotam mirtingųjų protui amžinybės realybes pavaizduoti tokiais minties simboliais ir įvardinti amžinybės ryšius tokiomis laiko sekos sampratomis.
6:0.3 Amžinasis Sūnus yra Rojaus Tėvo dieviškosios tikrovės, beribės dvasios, ir absoliučios asmenybės visuotinės ir begalinės sąvokos dvasinis įasmeninimas. Ir šituo iš tiesų šis Sūnus sudaro Visuotinio Tėvo kūrėjo tapatybės dieviškąjį atskleidimą. Sūnaus tobula asmenybė atskleidžia, jog Tėvas iš tiesų yra visų prasmių ir vertybių amžinasis ir visuotinis šaltinis to, kas yra dvasiška, kas turi valią, tikslą, ir kas yra asmenis.
6:0.4 Stengdamiesi įgalinti laiko ribinį protą suformuoti tam tikrą sekos sampratą apie Rojaus Trejybės amžinųjų ir begalinių būtybių ryšius, mes vartojame tokį koncepcijos laisvumą, jog darome nuorodą į “Tėvo pirmąją asmeninę, visuotinę, ir begalinę sąvoką.” Man neįmanoma perteikti žmogiškajam protui kokios nors adekvačios idėjos apie Dievybės amžinuosius ryšius; dėl to aš iš tikrųjų vartoju tokius terminus, kurie ribiniam protui suteiks tam tikrą idėją apie šitų amžinųjų būtybių ryšius vėlesnėse laiko erose. Mes tikime, jog šis Sūnus kilo iš Tėvo; mus moko, jog abu yra be ribų amžini. Dėl to yra akivaizdu, kad laiko tvarinys niekada negali iki galo suvokti tokio Sūnaus, kuris yra kilęs iš Tėvo, ir kuris vis tik yra lygiaverčiai amžinas su pačiu Tėvu, šitos paslapties.
6:1.1 Amžinasis Sūnus yra tikrasis ir vienintelis Sūnus, kilęs iš Dievo[1]. Jis yra Dievas Sūnus, Dievybės Antrasis Asmuo ir visų daiktų partneris kūrėjas. Kaip Tėvas yra Pirmasis Didysis Šaltinis ir Centras, taip Amžinasis Sūnus yra Antrasis Didysis Šaltinis ir Centras.
6:1.2 Amžinasis Sūnus yra visatų visatos dvasinio valdymo dvasinis centras ir dieviškasis administratorius. Visuotinis Tėvas pirmiausia yra kūrėjas, o tada kontrolierius; Amžinasis Sūnus yra iš pradžių bendras kūrėjas, o tada dvasinis administratorius. “Dievas yra dvasia,” o šis Sūnus yra tos dvasios asmeninis atskleidimas[2]. Pirmasis Šaltinis ir Centras yra Valios Absoliutas; Antrasis Šaltinis ir Centras yra Asmenybės Absoliutas.
6:1.3 Visuotinis Tėvas niekada asmeniškai neveikia kaip kūrėjas kaip nors kitaip, o tik bendrai su šiuo Sūnumi arba su šio Sūnaus lygiaverčiu veiksmu[3]. Jeigu Naujojo Testamento rašytojas būtų turėjęs omenyje Amžinąjį Sūnų, tada jis būtų pasakęs tiesą, kada užrašė: “Iš pradžių buvo Žodis, ir šis Žodis buvo Dievo, ir šis Žodis buvo Dievas[4]. Viską sutvėrė jis, ir be jo nebuvo sutverta nieko, kas buvo sutverta[5].”
6:1.4 Kada Amžinojo Sūnaus vienas iš Sūnų pasirodė Urantijoje, tie, kurie artimai bendravo su šita dieviškąja būtybe žmogiškuoju pavidalu, jį apibūdindavo kaip “Tą, kuris buvo nuo pradžios, kurį mes girdėjome, kurį mes matėme savo pačių akimis, kurį mes stebėjome, ir kurį lietė mūsų rankos, net kuris buvo gyvenimo Žodis[6].” Ir šitas save padovanojantis Sūnus atėjo nuo Tėvo tiesiog taip tikrai, kaip tą padarė Pirminis Sūnus, kaip tą nurodo viena iš jo žemiškųjų maldų: “Ir dabar, O mano Tėve, pašlovink mane savo paties savuoju aš, ta šlove, kurią aš turėjau su tavimi iki to laiko, kada buvo sutvertas šitas pasaulis[7].”
6:1.5 Amžinasis Sūnus yra žinomas skirtingais vardais skirtingose visatose. Centrinėje visatoje jis yra žinomas kaip Lygiavertis Šaltinis, Bendrasis Kūrėjas, ir Suvienytas Absoliutas. Uversoje, supervisatos būstinėje, mes šį Sūnų įvardijame kaip Lygiavertį Dvasinį Centrą ir kaip Amžinąjį Dvasinį Administratorių. Salvingtone, jūsų vietinės visatos būstinėje, šitas Sūnus yra įvardijamas kaip Antrasis Amžinasis Šaltinis ir Centras. Melkizedekai apie jį kalba kaip apie Sūnų Sūnų. Jūsų pasaulyje, bet ne apgyvendintų sferų jūsų sistemoje, šitas Pirminis Sūnus buvo supainiotas su vienu iš lygiaverčių Sūnų Kūrėjų, Nebadono Mykolu, kuris save padovanojo Urantijos mirtingosioms rasėms.
6:1.6 Nors bet kurie iš Rojaus Sūnų galėtų būti tinkamai vadinami Dievo Sūnumis, bet mes įpratę “Amžinojo Sūnaus” įvardijimą palikti šitam Pirminiam Sūnui, Antrajam Šaltiniui ir Centrui, bendrajam kūrėjui su galios ir tobulumo centrinės visatos Visuotiniu Tėvu ir bendrajam kūrėjui su visais kitais dieviškaisiais Sūnumis, kurie kilo iš begalinių Dievybių.
6:2.1 Amžinasis Sūnus yra lygiai taip pat nesikeičiantis ir be galo patikimas, kaip ir Visuotinis Tėvas. Jis taip pat lygiai toks dvasinis, kaip ir Tėvas, lygiai tokia pati tikrai beribė dvasia. Jums, kurių kilmė yra žema, šis Sūnus pasirodytų, jog yra daugiau asmenis, kadangi prisiartinimo požiūriu jis yra vienu žingsneliu arčiau jūsų negu Visuotinis Tėvas.
6:2.2 Amžinasis Sūnus yra amžinasis Dievo Žodis. Jis yra visiškai toks pat, kaip Tėvas; ir iš tikrųjų, Amžinasis Sūnus yra Dievas Tėvas, asmeniškai pasireiškiantis visatų visatai. Ir šitai buvo, yra, ir amžinai bus tiesa sakyti apie Amžinąjį Sūnų ir apie visus lygiaverčius Sūnus Kūrėjus: “Kas matė Sūnų, tas matė Tėvą[8].”
6:2.3 Prigimtimi šis Sūnus yra visiškai toks pat, kaip dvasinis Tėvas. Kada mes garbiname Visuotinį Tėvą, tada mes iš tikrųjų tuo pačiu metu garbiname Dievą Sūnų ir Dievą Dvasią. Dievas Sūnus yra lygiai tiek pat dieviškai realus ir amžinas prigimtimi, kaip ir Dievas Tėvas.
6:2.4 Šis Sūnus ne tik turi visą Tėvo begalinį ir transcendentinį teisumą, bet taip pat šis Sūnus atspindi visą Tėvo charakterio šventumą. Šis Sūnus turi tokį patį Tėvo tobulumą ir bendrą atsakomybę padėdamas visiems netobulumo tvariniams savo dvasinėse pastangose pasiekti dieviškąjį tobulumą.
6:2.5 Amžinasis Sūnus turi visą Tėvo dieviškumo charakterį ir dvasingumo savybes. Šis Sūnus yra Dievo absoliutumo pilnatvė asmenybėje ir dvasioje, ir šitas savybes šis Sūnus atskleidžia asmeniškai vadovaudamas visatų visatos dvasinei vyriausybei.
6:2.6 Dievas, iš tikrųjų, yra visuotinė dvasia; Dievas yra dvasia; ir šitoji Tėvo dvasios prigimtis yra sukoncentruota ir įasmeninta Amžinojo Sūnaus Dievybėje[9]. Sūnuje visus dvasinius požymius akivaizdžiai labai smarkiai padidina atsiskyrimas nuo Pirmojo Šaltinio ir Centro visuotinumo. Ir taip, kaip Tėvas savo dvasine prigimtimi dalinasi su Sūnumi, lygiai taip jie drauge iš tikrųjų visiškai ir be apribojimų šia dieviškąja dvasia dalinasi su Bendrai Veikiančiuoju, Begaline Dvasia.
6:2.7 Tiesos meilėje ir grožio sukūrime Tėvas ir Sūnus yra lygūs, išskyrus tai, jog Sūnus atrodo, kad yra labiau atsidavęs visuotinių vertybių išimtinai dvasinio grožio įgyvendinimui.
6:2.8 Dieviškajame gėryje aš nematau jokio skirtumo tarp Tėvo ir Sūnaus. Tėvas savo visatos vaikus myli kaip tėvas; Amžinasis Sūnus žvelgia į visus tvarinius tiek kaip tėvas, tiek kaip brolis.
6:3.1 Sūnus turi tokį patį Trejybės teisingumą ir teisumą, bet šituos dieviškuosius bruožus užgožia Tėvo meilės ir gailestingumo begalinis įasmeninimas; Sūnus yra dieviškosios meilės apreiškimas visatoms. Kaip Dievas yra meilė, taip Sūnus yra gailestingumas[10]. Sūnus negali mylėti labiau už Tėvą, bet jis gali parodyti gailestingumą vienu papildomu būdu, nes jis yra ne tik vienas pirminių kūrėjų, kaip Tėvas, bet taip pat jis yra to paties Tėvo Amžinasis Sūnus, šituo dalindamasis sūnystės patyrimu su visais kitais Visuotinio Tėvo sūnumis.
6:3.2 Amžinasis Sūnus yra didis gailestingumo paskleidėjas visai kūrinijai[11]. Gailestingumas yra Sūnaus dvasinio charakterio esmė. Amžinojo Sūnaus mandatai, kada pasklinda Antrojo Šaltinio ir Centro dvasinėmis grandinėmis, tada jie skamba gailestingumo tonais.
6:3.3 Tam, kad suvoktumėte Amžinojo Sūnaus meilę, jūs turite iš pradžių suvokti jos dieviškąjį šaltinį, Tėvą, kuris yra meilė, ir tuomet pamatyti šitos begalinės meilės atsiskleidimą Begalinės Dvasios ir jos beveik beribės tarnaujančiųjų asmenybių gausybės toli nusidriekiančiame tarnavime[12].
6:3.4 Amžinojo Sūnaus tarnavimas yra paskirtas tam, kad apreikštų meilės Dievą visatų visatai. Šitas dieviškasis Sūnus neįsitraukia į negarbingą užduotį, mėgindamas įtikinti savo gailestingąjį Tėvą, kad mylėtų savo žemus tvarinius ir parodytų gailestingumą laiko blogadariams. Kaip klaidinga Amžinąjį Sūnų įsivaizduoti tokį, kuris maldauja Visuotinį Tėvą parodyti gailestingumą savo žemiems tvariniams erdvės materialiuose pasauliuose! Tokios Dievo sampratos yra primityvios ir absurdiškos. Vietoje šito jūs iš tiesų turėtumėte suvokti, kad Dievo Sūnų visi gailestingumo pasireiškimai yra Tėvo visuotinės meilės ir begalinės užuojautos širdies tiesioginis atskleidimas. Tėvo meilė yra Sūnaus gailestingumo tikrasis ir amžinasis šaltinis.
6:3.5 Dievas yra meilė, Sūnus yra gailestingumas[13][14]. Gailestingumas yra įkūnyta meilė, Tėvo meilė, veikianti Amžinojo Sūnaus asmenyje. Šito visuotinio Sūnaus meilė lygiai taip pat yra visuotinė. Kaip meilė yra suvokiama skirtingų lyčių planetoje, tai Dievo meilė yra labiau palygintina su tėvo meile, tuo tarpu Amžinojo Sūnaus meilė yra panašesnė į motinos meilę. Iš tikrųjų, tokie palyginimai yra primityvūs, bet aš juos vartoju tikėdamasis žmogiškajam protui perteikti tokią mintį, jog Tėvo meilė ir Sūnaus meilė skiriasi ne dieviškuoju turiniu, bet išraiškos kokybe ir metodu.
6:4.1 Amžinasis Sūnus motyvuoja kosminės realybės dvasinį lygį; šio Sūnaus dvasinė energija yra absoliuti visų visatos aktualybių atžvilgiu. Jis tobulai kontroliuoja nediferencijuotos dvasinės energijos visą tarpusavio ryšį ir visą aktualizuotą dvasinę realybę savo absoliučiu dvasinės gravitacijos grybšniu. Visa gryna nefragmentuota dvasia ir visos dvasinės būtybės ir vertybės reaguoja į Rojaus pirminio Sūnaus begalinę traukiamąją galią. Ir jeigu kada nors amžinoji ateitis būtų beribės visatos atsiradimo liudininkė, tada Pirminio Sūnaus dvasinė gravitacija ir dvasinė galia bus visiškai adekvačios tokios beribės kūrinijos dvasinei kontrolei ir efektyviam administravimui.
6:4.2 Šis Sūnus yra visagalis tiktai dvasinėje valdoje. Visatos administravimo amžinojoje sferoje niekada nesusiduriama su tuščiu ir nereikalingu funkcijos pasikartojimu; Dievybės nelinkusios visatos tarnystės nereikalingai dubliuoti.
6:4.3 Pirminio Sūnaus buvimą visur sudaro visatų visatos dvasinė vienybė. Visos kūrinijos dvasinis suvienijimas remiasi Amžinojo Sūnaus dieviškosios dvasios visur esančiu aktyviu buvimu. Kada mes suvokiame Tėvo dvasinį buvimą, tada savo mąstyme mums sunku jį atskirti nuo Amžinojo Sūnaus dvasinio buvimo. Tėvo dvasia amžinai gyvena Sūnaus dvasioje.
6:4.4 Tėvas turi būti dvasiškai esančiu visur, bet toks buvimas visur pasirodo, jog yra neatskiriamas nuo Amžinojo Sūnaus visur esančios dvasinės veiklos. Tačiau mes iš tiesų manome, jog dualistinės dvasinės prigimties Tėvo-Sūnaus buvimo visose situacijose Sūnaus dvasia yra lygiavertė Tėvo dvasiai.
6:4.5 Savo ryšyje su asmenybe, Tėvas veikia asmenybės grandinėje. Savo asmeniniame ir pastebimame ryšyje su dvasine kūrinija, jis pasirodo savo Dievybės visumos fragmentuose, ir šitie Tėvo fragmentai turi atskirą, unikalią, ir išskirtinę funkciją, kur tik ir kada tik jie pasirodo visatose. Visose tokiose situacijose Sūnaus dvasia yra lygiavertė Visuotinio Tėvo fragmentuoto buvimo dvasinei funkcijai.
6:4.6 Dvasiškai Amžinasis Sūnus yra visur esantis. Amžinojo Sūnaus dvasia yra kuo tikriausiai su jumis ir aplink jus, bet ne jūsų viduje ir nėra jūsų dalis, kaip yra Paslaptingasis Pagalbininkas. Viduje gyvenantis Tėvo fragmentas derina mirtingojo protą prie besivystančių dieviškųjų požiūrių, kuriais remiantis, kylantis protas vis labiau reaguoja į Antrojo Šaltinio ir Centro visagalės dvasios gravitacijos grandinės dvasinę traukiamąją galią.
6:4.7 Pirminis Sūnus visuotinai ir dvasiškai suvokia savąjį aš. Išmintimi Sūnus visiškai prilygsta Tėvui. Žinių, visažinumo srityje, mes negalime matyti skirtumo tarp Pirmojo ir Antrojo Šaltinių; kaip ir Tėvas, Sūnus žino viską; jo niekada nenustebina nė vienas visatos įvykis; jis suvokia pabaigą nuo pradžios.
6:4.8 Tėvas ir Sūnus iš tikrųjų žino visų dvasių ir sudvasintų būtybių skaičių ir kur jos yra visatų visatoje. Sūnus ne tiktai iš tikrųjų pažįsta visus daiktus savo paties visur esančios dvasios dėka, bet šis Sūnus, lygiai su Tėvu ir Bendrai Veikiančiuoju, iki galo žino visą informaciją, kurią milžinišku atspindėjimo metodu gauna Aukščiausioji Būtybė, kurios intelektas visą laiką žino viską, kas vyksta septynių supervisatų visuose pasauliuose. Ir yra kitų būdų, kurių dėka Rojaus Sūnus yra visažinis.
6:4.9 Amžinasis Sūnus, kaip mylinti, gailestinga, ir tarnaujanti dvasinė asmenybė, yra visiškai ir be galo lygi su Visuotiniu Tėvu, tuo tarpu visuose tuose gailestinguose ir meilės kupinuose asmeniniuose ryšiuose su žemesniųjų sferų kylančiomis būtybėmis Amžinasis Sūnus yra lygiai toks nuoširdus ir besirūpinantis, toks kantrus ir daug ištveriantis, kaip ir vietinėse visatose esantys jo Rojaus Sūnūs, kurie taip dažnai save padovanoja laiko evoliuciniams pasauliams.
6:4.10 Nėra reikalo toliau plačiau aptarinėti Amžinojo Sūnaus savybes. Su tomis nurodytomis išimtimis, reikia tiktai studijuoti Dievo Tėvo dvasines savybes tam, kad būtų suprastos ir teisingai įvertintos Dievo Sūnaus savybės.
6:5.1 Amžinasis Sūnus fizinėse sferose asmeniškai neveikia, jis taip pat neveikia, išskyrus tiktai jo veikimą per Bendrai Veikiantįjį, ir proto tarnystės tvarinių būtybėms lygiuose. Bet šitie apribojimai Amžinojo Sūnaus jokiu būdu kaip nors kitaip nesuvaržo, kad jis visiškai ir laisvai panaudotų dvasinio visažinumo, buvimo visur, ir visagališkumo visas dieviškąsias savybes.
6:5.2 Amžinasis Sūnus asmeniškai nepersmelkia dvasios potencialų, neatskiriamų nuo Dievybės Absoliuto begalybės, bet šiems potencialams tampant realiems, jie patenka į šio Sūnaus dvasinės gravitacijos grandinės visagalį grybšnį.
6:5.3 Asmenybė yra Visuotinio Tėvo išimtinė dovana. Amžinasis Sūnus gauna asmenybę iš Tėvo, bet jis, be Tėvo, asmenybės nedovanoja. Sūnus suteikia kilmę milžiniškoms dvasinėms gausybėms, bet tokie kilusieji nėra asmenybės. Kada Sūnus sukuria asmenybę, tada jis tą daro kartu su Tėvu ar su Bendrai Kuriančiuoju, kuris tokiuose ryšiuose gali veikti vietoje Tėvo. Tokiu būdu Amžinasis Sūnus yra bendras asmenybių kūrėjas, bet asmenybės jis nepadovanoja nė vienai būtybei ir pats, vienas, niekada nesukuria asmenių būtybių. Tačiau šis veiksmo apribojimas iš Sūnaus neatima sugebėjimo sukurti kitokios negu asmenės realybės bet kokį tipą ar visus tipus.
6:5.4 Amžinasis Sūnus yra apribotas, perduodant kūrėjo išskirtines teises. Tėvas, įamžindamas Pirminį Sūnų, padovanojo jam galią ir privilegiją vėliau prisijungti prie Tėvo dieviškajame veiksme, sukuriant papildomus Sūnus, turinčius kuriančiųjų savybių, ir tą jie padarė ir dabar daro. Tačiau, kada šitie lygiaverčiai Sūnūs yra sukurti, tada tvėrimo išskirtinės teisės matomai negali būti perduodamos toliau. Amžinasis Sūnus perduoda tvėrimo galias tiktai pirmajam arba tiesioginiam įasmeninimui. Dėl to, kada Tėvas ir Sūnus susivienija tam, kad įasmenintų Sūnų Kūrėją, tada jie pasiekia savo tikslą; bet tas Sūnus Kūrėjas, kuris šitokiu būdu yra sutveriamas, niekada negali perduoti ar deleguoti tvėrimo išskirtinių teisių įvairioms Sūnų kategorijoms, kurias jis gali vėliau sutverti, bet nežiūrint šito, aukščiausieji vietinės visatos Sūnūs iš tiesų turi labai ribotą Sūnaus Kūrėjo kuriančiųjų savybių atspindį.
6:5.5 Amžinasis Sūnus, kaip begalinė ir išimtinai asmenė būtybė, negali fragmentuoti savo prigimties, negali savo paties aš individualizuotų dalių paskleisti ir padovanoti kitoms esybėms ar asmenims, kaip tą daro Visuotinis Tėvas ir Begalinė Dvasia. Bet Sūnus gali dovanoti ir iš tiesų dovanoja save, kaip beribę dvasią, kad apgaubtų visą kūriniją ir nenutrūkstamai trauktų visas dvasines asmenybes ir dvasines realybes į save.
6:5.6 Visą laiką prisiminkite, Amžinasis Sūnus yra dvasinio Tėvo asmeninis pavaizdavimas visai kūrinijai. Sūnus yra asmenis ir jokiu būdu ne kitoks, bet tik asmenis Dievybės prasme; tokia dieviška ir absoliuti asmenybė negali būti suskaidyta arba fragmentuota. Dievas Tėvas ir Dievas Dvasia yra tikrai asmeniai, bet jie taip pat yra ir visa kita, papildomai prie to, kad yra tokios Dievybės asmenybės.
6:5.7 Nors Amžinasis Sūnus negali asmeniškai dalyvauti Minties Derintojų padovanojime, bet jis iš tiesų tarėsi su Visuotiniu Tėvu amžinojoje praeityje, pritardamas šiam planui ir pažadėdamas begalinį bendradarbiavimą, kada Tėvas, projektuodamas Minties Derintojų padovanojimą, pasiūlė Sūnui, “Sutverkime mirtingąjį žmogų pagal mūsų pačių atvaizdą[15].” Ir kaip Tėvo dvasios fragmentas gyvena jūsų viduje, taip Sūnaus dvasios buvimas apgaubia jus, tuo tarpu šitie abu amžinai dirba kaip vienas jūsų dvasinio vystymosi labui.
6:6.1 Amžinasis Sūnus yra dvasia ir turi protą, bet ne tokį protą ar tokią dvasią, kokią gali suvokti mirtingojo protas. Mirtingojo protas suvokia protą ribiniame, kosminiame, materialiame, ir asmeniniame lygiuose. Žmogus taip pat stebi proto reiškinius gyvuose organizmuose, veikiančiuose ikiasmeniame (gyvuliniame) lygyje, bet jam sunku suvokti proto prigimtį, kada jis yra susietas su viršmaterialiomis būtybėmis ir išimtinai kaip dvasinių asmenybių dalį. Tačiau, protą reikia apibrėžti skirtingai, kada jis užsimena apie egzistencijos dvasinį lygį ir kada jis yra panaudojamas tam, kad pažymėtų intelekto dvasines funkcijas. Ta proto rūšis, kuri yra tiesiogiai susieta su dvasia, nėra palygintina nei su tuo protu, kuris koordinuoja dvasią ir materiją, nei su tuo protu, kuris susietas tiktai su materija.
6:6.2 Dvasia visą laiką sąmoningai suvokia, protauja, ir turi įvairius tapatybės aspektus. Jeigu kuris nors aspektas neturėtų proto, tai dvasinių būtybių brolybėje nebūtų jokios dvasinės sąmonės. Proto ekvivalentas, sugebėjimas pažinti ir būti pažintam, yra neatskiriamas nuo Dievybės[16]. Dievybė gali būti asmenė, ikiasmenė, viršasmenė, arba neasmenė, bet Dievybė niekada nebūna be proto, tai yra, niekada nebūna be to sugebėjimo bent jau bendrauti su panašiomis esybėmis, būtybėmis, ar asmenybėmis.
6:6.3 Amžinojo Sūnaus protas yra panašus į Tėvo protą, bet nepanašus į jokį kitą protą visatoje, ir su Tėvo protu jis yra protėvis Bendrojo Kūrėjo įvairiapusiams ir toli pasklidusiems protams. Tėvo ir Sūnaus protas, tas intelektas, kuris yra protėvinis Trečiojo Šaltinio ir Centro absoliučiam protui, galbūt yra geriausiai iliustruojamas Minties Derintojo ikiprotu, nes, nors šitie Tėvo fragmentai yra visiškai už Bendrai Veikiančiojo proto grandinių, bet jie turi tam tikrą ikiproto formą; jie žino, kai būna žinomi; jie turi žmogiškojo mąstymo ekvivalentą[17].
6:6.4 Amžinasis Sūnus yra visiškai dvasinis; žmogus yra beveik visiškai materialus; dėl to didelė dalis to, kas susiję su Amžinojo Sūnaus dvasine asmenybe, su jo septyniomis dvasinėmis sferomis, juosiančiomis Rojų, ir kas susiję su Rojaus Sūnaus neasmenių kūrinių prigimtimi, turės laukti, kada jūs pasieksite dvasios statusą, jums užbaigus Nebadono vietinės visatos morontinį kilimą. Ir kada jūs pereisite per šią supervisatą ir eisite toliau į Havoną, tada daugelis iš šitų dvasios paslėptų paslapčių paaiškės, kai jūs būsite apdovanoti “dvasios protu”—dvasine įžvalga[18].
6:7.1 Amžinasis Sūnus yra toji begalinė asmenybė, iš kurios beribių asmenybės pančių Visuotinis Tėvas išsiveržė sutrejybinimo būdu, ir kurio dėka jis visą laiką nuo to meto tęsė be pabaigos dosnų savęs dovanojimą savo Kūrėjų ir tvarinių visą laiką besiplečiančiai visatai. Sūnus yra absoliuti asmenybė; Dievas yra asmenybės tėvas — asmenybės šaltinis, asmenybės padovanotojas, asmenybės priežastis. Kiekviena asmenė būtybė asmenybę gauna iš Visuotinio Tėvo, lygiai taip, kaip Pirminio Sūnaus asmenybė kyla iš Rojaus Tėvo.
6:7.2 Rojaus Sūnaus asmenybė yra absoliuti ir grynai dvasinė, ir šita absoliuti asmenybė taip pat yra dieviškasis ir amžinasis modelis, pirma, Tėvo dovanos, kada asmenybė yra suteikiama Bendrai Veikiančiajam, o, vėliau, kada savo asmenybės dovaną suteikia miriadoms savo tvarinių per visą toli nusidriekiančią visatą.
6:7.3 Amžinasis Sūnus yra tikrai gailestingas tarnas, dieviškoji dvasia, dvasinė galia, ir reali asmenybė. Sūnus yra Dievo dvasinė ir asmenė prigimtis, paversta pasireiškiančia visatoms—Pirmojo Šaltinio ir Centro visa esmė, neturinti nieko to, kas yra neasmenis, kas yra šalia dieviško, kas yra nedvasinis ir grynai potencialus. Bet žmogiškajam protui neįmanoma perteikti Amžinojo Sūnaus dieviškosios asmenybės grožio ir didingumo žodinio paveikslo. Viskas, kas turi polinkio į tai, kad užtemdytų Visuotinį Tėvą, veikia beveik lygiai su tokiu pačiu poveikiu, kad užkirstų kelią Amžinojo Sūnaus konceptualiam suvokimui. Jūs turite palaukti, kol pasieksite Rojų, ir tuomet suprasite, kodėl aš nepajėgiau pavaizduoti šitos absoliučios asmenybės charakterio, kad tą suprastų ribinis protas.
6:8.1 Kai dėl tapatybės, prigimties, ir kitų asmenybės požymių, tai Amžinasis Sūnus yra Visuotinio Tėvo visiškai lygus, tobulas papildinys, ir amžinasis partneris. Tokia pačia prasme kaip Dievas yra Visuotinis Tėvas, tai Sūnus yra Visuotinė Motina. O visi mes, aukšti ir žemi, sudarome jų visuotinę šeimą.
6:8.2 Kad įvertintumėte Sūnaus charakterį, jūs turėtumėte studijuoti Tėvo dieviškojo charakterio apreiškimą; jie yra amžiams ir neatskiriamai vienas. Kaip dieviškosios asmenybės jie iš tiesų yra neatskiriami protingų būtybių žemesniosioms kategorijoms. Nėra taip sunku jas atskirai identifikuoti tiems, kurie yra kilę iš šitų pačių Dievybių kūrybinių veiksmų. Vietinės būtybės centrinėje visatoje ir Rojuje Tėvą ir Sūnų mato ne tiktai kaip vieną visuotinės kontrolės asmenę vienybę, bet taip pat ir kaip dvi atskiras asmenybes, veikiančias visatos administravimo konkrečiose sferose.
6:8.3 Kaip asmenis jūs galite suvokti Visuotinį Tėvą ir Amžinąjį Sūnų kaip atskirus individus, nes jie iš tikrųjų tokie ir yra; bet administruodami visatas jie tarpusavyje yra taip persipynę ir susiję, jog nevisada įmanoma juos atskirti[19]. Kada, visatų reikaluose, Tėvas ir Sūnus yra sutinkami gluminančiuose tarpusavio susivienijimuose, tada nevisada yra naudinga mėginti jų veikimą atskirti; tiesiog prisiminkite, jog Dievas yra sužadinanti mintis, o Sūnus yra išreiškiamas žodis[20]. Kiekvienoje vietinėje visatoje šitą neatskiriamumą įasmenina Sūnus Kūrėjas, kuris dieviškumu išreiškia tiek Tėvą, tiek Sūnų dešimties milijonų apgyvendintų pasaulių tvariniams.
6:8.4 Amžinasis Sūnus yra begalinis, bet prie jo galima priartėti per jo Rojaus Sūnų asmenis ir per Begalinės Dvasios kantrią tarnystę. Be Rojaus Sūnų save padovanojančio veikimo ir Begalinės Dvasios tvarinių kupinos meilės tarnystės, materialios kilmės būtybės vargu ar galėtų tikėtis pasiekti Amžinąjį Sūnų. Ir lygiai taip tai yra tiesa: Padedant ir vadovaujant šitoms dangiškosioms agentūroms, Dievo-sąmonės mirtingasis tikrai pasieks Rojų ir kada nors stovės šito didingo Sūnų Sūnaus asmeninėje akivaizdoje[21].
6:8.5 Nors Amžinasis Sūnus yra mirtingojo asmenybės pasiekimo modelis, bet jums yra lengviau suvokti tiek Tėvo, tiek Dvasios tikrovę, nes Tėvas yra jūsų žmogiškosios asmenybės tikrasis padovanotojas, o Begalinė Dvasia yra jūsų mirtingojo proto absoliutus šaltinis. Bet, kada jūs kilsite dvasinio žengimo į priekį Rojaus keliu, tada Amžinojo Sūnaus asmenybė jums taps vis realesnė, ir jo be apribojimų dvasinio proto tikrovę vis daugiau pastebės jūsų vis labiau dvasingėjantis protas.
6:8.6 Niekada iš tiesų Amžinojo Sūnaus samprata negali ryškiai spindėti jūsų materialiame ar vėliau morontiniame prote; tiktai kada jūs sudvasingėsite ir pradėsite savo dvasios kilimą, tada tikrai Amžinojo Sūnaus asmenybės suvokimas ims prilygti jūsų sampratos ryškumui apie Rojaus kilmės Sūnaus Kūrėjo, kuris asmeniškai ir kaip asmuo vienu metu įsikūnijo ir gyveno Urantijoje kaip žmogus tarp žmonių, asmenybę.
6:8.7 Per visą jūsų vietinės visatos patyrimą Sūnus Kūrėjas, kurio asmenybę gali suvokti žmogus, turi kompensuoti tai, kad jūs nesugebate suvokti labiau dvasinio, bet nežiūrint šito, vis vien asmenio Rojaus Amžinojo Sūnaus viso reikšmingumo. Kai jūs eisite per Orvontoną ir Havoną, kada už savęs paliksite ryškų vaizdą ir gilius prisiminimus apie savosios vietinės visatos Sūnų Kūrėją, tada šitą materialaus ir morontinio patyrimo užbaigimą kompensuos visą laiką besiplečiančios sampratos ir vis stiprėjantis suvokimas apie Rojaus Amžinąjį Sūnų, kurio realybė ir artumas visą laiką didės jums žengiant į priekį link Rojaus.
6:8.8 Amžinasis Sūnus yra didinga ir šlovinga asmenybė. Nors tai pranoksta mirtingojo ir materialaus proto galias suvokti tokios begalinės būtybės asmenybės aktualybę, neabejokite, jis yra asmuo. Aš žinau, ką kalbu. Beveik nesuskaičiuojamą skaičių kartų aš stovėjau šito Amžinojo Sūnaus dieviškojoje akivaizdoje, o vėliau iškeliaudavau tolyn į visatą, kad įvykdyčiau jo maloningą paliepimą.
6:8.9 [Sukurta Dieviškojo Patarėjo, paskirto suformuluoti šitą pareiškimą, pavaizduojantį Rojaus Amžinąjį Sūnų.]
| Dokumentas 5. Dievo ryšys su individu |
Indeksas
Keli versija |
Dokumentas 7. Amžinojo Sūnaus ryšys su visata |