© 2004 Urantijos Fondas
| Dokumentas 93. Makiventa Melkizedekas |
Indeksas
Keli versija |
Dokumentas 95. Melkizedeko mokymai Levante |
94:0.1 SALEMO religijos ankstyvieji mokytojai įsiskverbė į pačias nuošaliausias Afrikos ir Euroazijos gentis, visą laiką skelbdami Makiventos evangeliją apie žmogaus įtikėjimą į vieną visuotinį Dievą ir pasitikėjimą juo kaip vienintelę kainą už dieviškąjį palankumą. Melkizedeko susitarimas su Abraomu buvo modelis visai ankstyvajai misionieriškai veiklai, kuri pasklido iš Salemo ir kitų centrų. Urantijoje niekada nebuvo entuziastingesnių ir energingesnių bet kokios religijos misionierių už šituos kilnius vyrus ir moteris, kurie Melkizedeko mokymus nunešė per visą Rytų pusrutulį. Šitie misionieriai buvo surinkti iš daugelio tautų ir rasių, ir jie plačiai paskleidė savo mokymus per vietinius atsivertėlius tarpininkus. Įvairiose pasaulio vietose jie įkūrė mokymo centrus, kuriuose Salemo religijos mokė vietinius gyventojus ir tada šituos mokinius pasiųsdavo, kad jie dirbtų mokytojais savo pačių tautoje.
94:1.1 Melkizedeko dienomis, Indija buvo kosmopolitinė šalis, kuri neseniai buvo patekusi į politinę ir religinę arijų-anditų, kurie buvo įsiveržę iš šiaurės ir vakarų, priklausomybę. Šį kartą arijai plačiai pasklido tiktai po pusiasalio šiaurinę ir vakarinę dalis. Šitie naujieji vedas išpažįstantys atvykėliai kartu atsinešė ir daugybę savo gentinių dievybių. Jų religinės garbinimo formos labai atitiko jų ankstesniųjų anditų protėvių ritualinius papročius tuo, jog tėvas vis dar tebevykdė žynio, o motina žynės vaidmenis, o šeimos židinys vis dar tebebuvo naudojamas kaip altorius.
94:1.2 Vedų kultas tuo metu vystėsi ir keitėsi vadovaujant mokytojų-žynių brahmanų kastai, kuri palaipsniui pradėjo perimti besiplečiančio garbinimo ritualo kontrolę. Kažkada buvusių trisdešimt trijų arijų dievybių suvienijimas buvo gerokai pažengęs į priekį, kada Salemo misionieriai įsiskverbė į Indijos šiaurę.
94:1.3 Šitų arijų politeizmas reiškė jų ankstesnio monoteizmo degeneravimą, kurį sukėlė jų susiskaldymas į gentinius vienetus, kiekviena gentis turėjo savo garbinamą dievą. Šitas anditų Mesopotamijos pirminio monoteizmo ir trejybiškumo išsigimimas vėl iš naujo patyrė sintezės stadiją pirmaisiais amžiais antrajame tūkstantmetyje prieš Kristų. Tie daugelis dievų buvo organizuoti į panteoną, vadovaujamą Djauso-tėvo, dangaus viešpaties; Indros, šėlstančio atmosferos viešpaties; ir Agni, trigalvio ugnies dievo, žemės viešpaties ir ankstesnės sampratos apie Trejybę išlikusio simbolio.
94:1.4 Konkretūs henoteistiniai įvykiai grindė kelią išvystytam monoteizmui. Agni, pati seniausioji dievybė, dažnai būdavo išaukštinama kaip viso panteono tėvas-galva. Dievybės-tėvo principas, kartais vadinamas Pradžiapati, kartais įvardijamas kaip Brahma, išnyko teologinėje kovoje, kurią brahmanai žyniai vėliau kovojo prieš Salemo mokytojus. Brahmanas buvo suvokiamas kaip energijos-dieviškumo principas, sužadinantis visą Vedų panteoną.
94:1.5 Salemo misionieriai skelbė Melkizedeko mokymą apie vieną Dievą, dangaus Patį Aukštąjį. Šitas pavaizdavimas nebuvo toks, jog visiškai nesiderintų su iškylančia samprata apie Tėvą-Brahmą kaip visų dievų šaltinį, bet Salemo doktrina buvo neritualinė ir dėl to tiesiogiai prieštaravo brahmanų dvasininkijos dogmoms, tradicijoms, ir mokymams. Brahmanai žyniai niekada nebūtų galėję priimti Salemo mokymo apie išgelbėjimą įtikėjimo dėka, Dievo palankumą be ritualų laikymosi ir be aukojimo ceremonijų.
94:1.6 Melkizedeko evangelijos apie pasitikėjimą Dievu ir išgelbėjimą įtikėjimo dėka atmetimas Indijai reiškė gyvybiškai svarbų posūkį. Salemo misionieriai buvo didele dalimi prisidėję prie to, kad būtų prarastas tikėjimas į visus senovės Vedų dievus, bet lyderiai, vedizmo žyniai, Melkizedeko mokymą apie vieną Dievą ir vieną paprastą įtikėjimą atsisakė priimti.
94:1.7 Brahmanai, mėgindami kovoti prieš Salemo mokytojus, atrinko savo laikmečio šventus rašymus, ir šita kompiliacija, kaip vėliau buvo pertvarkyta, pasiekė dabartinius laikus kaip Rig-Vedos, viena iš seniausiųjų šventųjų knygų. Vėliau buvo antrosios, trečiosios, ir ketvirtosios Vedos, kada brahmanai bandė kristalizuoti, formalizuoti, ir nustatyti garbinimo ir aukojimo savuosius ritualus tų laikų tautoms. Kada jie buvo geriausio turinio, tada šitie užrašymai sampratos grožiu ir matymo tiesa prilygsta bet kokiam kitam panašaus pobūdžio raštų rinkiniui. Tačiau, kada šitą aukštesniąją religiją užkrėtė tūkstančių tūkstančiai pietinės Indijos prietarų, kultų, ir ritualų, tada ji vis didesniu laipsniu keitėsi į pačią margiausią teologijos sistemą, kokią tik kada nors buvo sukūręs mirtingasis žmogus. Vedų tyrinėjimas atskleis kai kurias pačias aukščiausias ir kai kurias pačias žemiausias sampratas apie Dievybę, kurios kada nors buvo sukurtos.
94:2.1 Kada Salemo misionieriai skverbėsi pietų kryptimi į dravidų Dekaną, tada jie susidūrė su augančia kastų sistema, arijų planu, kaip užkirsti kelią rasinės tapatybės praradimui antrinių sangikų tautų kylančio potvynio akivaizdoje. Kadangi brahmanų žynių kasta buvo šitos sistemos pati ta esmė, tai šitokia visuomeninė tvarka labai uždelsė Salemo mokytojų pažangą. Šitoji kastų sistema arijų rasės neišsaugojo, bet jai iš tiesų pavyko įamžinti brahmanus, kurie, savo ruožtu, išlaikė savo religinę hegemoniją Indijoje iki šių laikų.
94:2.2 Ir dabar, silpstant vedizmui dėl aukštesnės tiesos atstūmimo, arijų kultą ėmė veikti vis didėjantys įsiveržimai iš Dekano. Desperatiškai stengdamiesi užkirsti kelią rasinio išnykimo ir religinės užmaršties potvyniui, brahmanų kasta siekė save iškelti virš visų kitų. Jie mokė, kad paaukojimas dievybei savaime yra pats veiksmingiausias dalykas, kad tai yra pati galingiausia jėga. Jie skelbė, kad iš dviejų pagrindinių dieviškųjų visatos principų, vienas yra Brahmanas dievybė, o kitas yra brahmanų dvasininkija. Nė vienoje kitoje Urantijos tautoje nebuvo to, kad žyniai iš tikrųjų išdrįstų save iškelti net ir aukščiau už savo dievus, sau pasiskirti tą garbę, kuri priklauso jų dievams. Bet jie su tokiais įžūliais tvirtinimais nuėjo tiek absurdiškai toli, jog visa nepatikima sistema sugriuvo nuo primityvių kultų, kurie užtvindė iš aplinkinių ir mažiau išsivysčiusių civilizacijų. Pati milžiniška Vedų dvasininkija merdėjo ir skendo inercijos ir pesimizmo purviname potvynyje, kurį visoje Indijoje sukėlė savo pačios savanaudiškas ir neišmintingas per didelis pasitikėjimas.
94:2.3 Per didelis susikoncentravimas į savąjį aš neišvengiamai atvedė į tokią baimę dėl savojo aš neevoliucinio įamžinimo begaliniame rate vienas po kito einančių įsikūnijimų kaip žmogus, gyvūnas, ar augalas. Ir iš visų užkrečiančių tikėjimų, kurie galėjo būti primesti tam, kas galėjo būti atsirandančiu monoteizmu, nė vienas nebuvo toks bukinantis, kaip šitas tikėjimas į transmigraciją —sielos reinkarnacijos doktriną —kuri buvo atnešta iš dravidų Dekano. Šitas tikėjimas į alinantį ir monotonišką pasikartojančių reinkarnacijų ratą iš kovojančių mirtingųjų atėmė jų ilgai puoselėtą viltį surasti tą išsilaisvinimą ir dvasinį vystymąsi mirtyje, kas buvo ankstesniųjų Vedų tikėjimo dalis.
94:2.4 Tuoj po šito filosofiškai silpninančio mokymo buvo išgalvota doktrina apie amžinąjį pabėgimą nuo savojo aš, pasineriant į visuotinę ramybę ir absoliučios sąjungos su Brahmanu, visos kūrinijos viršsiela, ramybę. Mirtingojo troškimas ir žmogiškasis siekis buvo veiksmingai pagrobti ir iš esmės sunaikinti. Daugiau negu du tūkstančius metų geriausieji Indijos protai stengėsi išsivaduoti iš visų troškimų, ir tokiu būdu durys buvo plačiai atvertos tam, kad patektų tie vėlesnieji kultai ir mokymai, kurie tikrai supančiojo daugelio indų tautų sielas dvasinio beviltiškumo grandinėmis. Iš visų civilizacijų, vedų-arijų civilizacija užmokėjo siaubingiausią kainą už Salemo evangelijos atstūmimą.
94:2.5 Vien tiktai kasta negalėjo išsaugoti arijų religinės-kultūrinės sistemos, ir Dekano menkesnėms religijoms skverbiantis į šiaurę, išsivystė nusivylimo ir beviltiškumo amžius. Būtent šitomis tamsiomis dienomis kilo gyvybės neatėmimo kultas, ir jis nuo to meto išsilaikė iki šiol. Didelė dalis naujųjų kultų buvo atvirai ateistiniai, tvirtinantys, jog tokį išsigelbėjimą, koks tik yra įmanomas, galima pasiekti tiktai paties žmogaus pastangomis be kieno nors pagalbos. Bet šitos nevykusios filosofijos didelėje dalyje nuostatų galima pastebėti Melkizedeko ir net Adominių mokymų iškraipytų likučių.
94:2.6 Tai buvo tie laikai, kada buvo sudaromi vėlesnieji induizmo tikėjimo, brahmanų, ir upanišadų raštai. Atstūmę asmeninės religijos mokymus per įtikėjimo asmeninį patyrimą su vienu Dievu, ir užteršti menkėjančios vertės ir silpninančių kultų ir tikėjimų potvyniu iš Dekano, su savo antropomorfizmais ir reinkarnacijomis, šventikai brahmanai energingai pasisakė prieš šituos teršiančius tikėjimus; buvo konkrečiai stengiamasi ieškoti ir surasti realią tikrovę. Brahmanai pradėjo deantropomorfizuoti indų sampratą apie dievybę, bet šitaip elgdamiesi jie padarė rimtą klaidą, kada sampratą apie Dievą nuasmenino, ir jie iškilo, ne su Rojaus Tėvo didingu ir dvasiniu idealu, bet su tolima ir metafizine visaapimančio Absoliuto idėja.
94:2.7 Stengdamiesi išsaugoti save brahmanai buvo atstūmę Melkizedeko tą vieną Dievą, ir dabar jie liko su Brahmano hipoteze, su tuo neaiškiu ir apgaulingu filosofiniu aš, su neasmeniu ir nepajėgiu tuo, kuris Indijos dvasinį gyvenimą paliko bejėgį ir sugniuždytą nuo tos nevykusios dienos iki dvidešimtojo amžiaus.
94:2.8 Būtent upanišadų užrašymo laikais Indijoje iškilo budizmas. Bet nepaisant jo sėkmės per tūkstantį metų, jis negalėjo varžytis su vėlesniuoju induizmu; nežiūrint aukštesnės moralės, jo ankstyvasis Dievo pavaizdavimas buvo net ir mažiau apibrėžtas negu induizme, kuris pasiūlė mažesnį skaičių ir asmenių dievybių. Galiausiai budizmas šiaurės Indijoje pasidavė prieš karingojo islamo puolimą, su savo aiškiai suformuluota Alacho kaip visatos Aukščiausiojo Dievo samprata.
94:3.1 Nors brahmanizmo aukščiausioji fazė vargu ar buvo religija, bet jis iš tikrųjų buvo vienas iš kilniausių mirtingojo proto pasiekimų filosofijos ir metafizikos srityje. Pradėjęs žygį tam, jog atrastų galutinę tikrovę, Indijos protas nesustojo tol, kol nebuvo apmąstęs beveik visų teologijos aspektų, išskyrus esminę dualistinę religijos sampratą: visų visatos tvarinių Visuotinio Tėvo egzistenciją ir šitų pačių tvarinių kilimo patyrimo visatoje faktą, kada jie stengiasi pasiekti amžinąjį Tėvą, kuris jiems liepė būti tokiems tobuliems, net koks tobulas yra jis.
94:3.2 Tų laikų protai brahmano sampratos dėka iš tiesų pasičiupo idėją apie kažkokį viską persmelkiantį Absoliutą, nes šitas postulatas vienu ir tuo pačiu metu buvo tapatinamas su kuriančia energija ir kosmine reakcija. Brahmanas buvo suprantamas kaip neapibrėžiamas, kurį pajėgu suvokti tiktai vieną po kitos neigiant visas ribines savybes. Tai buvo aiškiai tikėjimas į kažkokią absoliučią, net ir begalinę, būtybę, bet šita samprata didele dalimi neturėjo asmenybės savybių ir dėl to jos nebuvo galima patirti atskiriems religininkams.
94:3.3 Brahmanas-Narajana buvo suvokiamas kaip Absoliutas, tas begalinis TAI YRA, potencialaus kosmoso pirminė kūrybinė jėga, Visuotinis Aš, egzistuojantis kaip statinis ir potencialus per visą amžinybę. Jeigu tų dienų filosofai dievybės sampratoje būtų sugebėję žengti dar vieną žingsnį pirmyn, jeigu jie būtų galėję Brahmaną suvokti kaip suvienijantį ir kūrybinį, kaip asmenybę, prie kurios gali priartėti sutvertos ir besivystančios būtybės, tada toks mokymas galėjo būti pačiu labiausiai išvystytu Dievybės pavaizdavimu Urantijoje, nes jis būtų aprėpęs visuminės dievybės veikimo pirmuosius penkis lygius ir galbūt būtų numatęs likusius du.
94:3.4 Kai kuriose fazėse samprata apie tą Vieną Visuotinę Viršdvasią kaip visų tvarinių egzistencijos susumuojančią visumą Indijos filosofus atvedė labai arti prie Aukščiausiosios Būtybės tiesos, bet šita tiesa jiems neatnešė jokios naudos, nes jie nepajėgė išvystyti jokio protingo ar racionalaus asmeninio požiūrio, kaip pasiekti savo teorinio monoteistinio Brahmano-Narajanos tikslą.
94:3.5 Karmos priežastingumo nenutrūkstantis principas yra, vėl, labai artimas tiesai apie visų laiko-erdvės veiksmų pasekmių sintezę Aukščiausiosios Dievybės akivaizdoje; bet šitas postulatas niekada nenumatė atskiram religininkui lygiaverčio asmeninio Dievybės pasiekimo, o tiktai užtikrino, kad Visuotinė Viršdvasia galiausiai praris visas asmenybes.
94:3.6 Taip pat brahmanizmo filosofija labai priartėjo ir prie to, jog suvoktų, kad viduje yra apsigyvenę Minties Derintojai, kas atvedė tiktai į šitos tiesos iškreipimą dėl jos klaidingo supratimo. Tas mokymas, jog siela yra Brahmano apsigyvenimas viduje, būtų nutiesęs kelią išvystytai religijai, jeigu šitos sampratos nebūtų visiškai sugadinęs tikėjimas, kad nėra jokios žmogiškosios individualybės be viduje gyvenančios Visuotinės Individualybės.
94:3.7 Doktrinoje apie savojo aš sielos susiliejimą su Viršsiela, Indijos teologai neužtikrino išlikimo kažkam, kas yra žmogiška, kažkam, kas yra nauja ir unikalu, kažkam, kas gimsta iš žmogaus valios ir Dievo valios sąjungos. Mokymas apie sielos sugrįžimą pas Brahmaną yra labai panašus į tą tiesą apie Derintojo sugrįžimą į Visuotinio Tėvo krūtinę, bet kažkas yra skirtinga nuo Derintojo, kuris taip pat išlieka po mirties, morontiniame etape jis ir mirtingojo asmenybė vienas kitą papildo. Ir šitos gyvybiškos sampratos fatališkai trūko brahmaninėje filosofijoje.
94:3.8 Brahmaninė filosofija priartėjo prie daugelio visatos faktų ir prisiartino prie daugelio kosminių tiesų, bet ji perdaug dažnai tapdavo klaidos auka, nesugebėjusi pamatyti skirtumų tarp kelių tikrovės lygių, tokių, kaip absoliutus, transcendentinis, ir ribinis. Ji neatsižvelgė į tai, jog tas, kas gali būti ribinis-iliuzinis absoliučiame lygyje, tas gali būti absoliučiai realus ribiniame lygyje. Ir ji taip pat visiškai nesuvokė Visuotinio Tėvo esminės asmenybės, su kuria galima užmegzti asmeninį ryšį visuose lygiuose, pradedant evoliucinio tvarinio ribotu patyrimu su Dievu, einant aukštyn iki Amžinojo Sūnaus begalinio patyrimo su Rojaus Tėvu.
94:4.1 Einant amžiams Indijoje, gyventojai tam tikru laipsniu sugrįžo prie senovės Vedų ritualų, kaip juos buvo pakeitę Melkizedeko misionierių mokymai ir vėliau įtvirtinę brahmaniški žyniai. Šita, pati seniausia ir labiausiai kosmopolitinė iš visų pasaulio religijų, patyrė tolimesnius pakeitimus, reaguodama į budizmą ir džainizmą ir į vėliau atsiradusią islamo ir krikščionybės įtaką. Bet iki to meto, kada pasirodė Jėzaus mokymai, jie buvo jau tiek suvakarietinti, kad tapo “baltojo žmogaus religija,” todėl keista ir svetima induso protui.
94:4.2 Induizmo teologija, šiuo metu, vaizduoja dievybės ir dieviškumo keturis besileidžiančius lygius:
94:4.3 1. Brahmaną, Absoliutą, Begalinįjį, šitą TAI YRA.
94:4.4 2. Trimurti, induizmo aukščiausiąją trejybę. Šitame susivienijime Brahma, pirmasis narys, yra suvokiamas kaip pats save sukūręs iš Brahmano —begalybės. Jeigu jis nebūtų tapatinamas su panteistiniu Begaliniuoju, tai Brahma galėtų tapti pagrindu Visuotinio Tėvo sampratai. Brahma taip pat yra tapatinamas ir su likimu.
94:4.5 Antrojo ir trečiojo narių, Šivos ir Višnu, garbinimas atsirado pirmajame tūkstantmetyje po Kristaus; Šiva yra gyvybės ir mirties viešpats, vaisingumo dievas, ir sunaikinimo šeimininkas. Višnu yra ypač populiarus dėl to tikėjimo, kad jis periodiškai įsikūnija žmogiškuoju pavidalu. Šitokiu būdu, indų vaizduotėje Višnu tampa realiu ir gyvu. Kai kas Šivą ir Višnu, kiekvieną iš jų, laiko aukščiausiu už visus kitus.
94:4.6 3. Vedinių ir povedinių dievybių. Didelė dalis arijų senovės dievų, tokių, kaip Agni, Indra, Soma, išsilaikė kaip antriniai dievai po trijų Trimurti narių. Atsirado didelis skaičius papildomų dievų nuo ankstyvųjų Vedų Indijos dienų, ir šitie taip pat buvo įtraukti į induizmo panteoną.
94:4.7 4. Pusdievių: viršžmogiai, pusdieviai, didvyriai, demonai, vėlės, blogos dvasios, fėjos, pabaisos, goblinai, ir vėlesniųjų laikų kultų šventieji.
94:4.8 Nors induizmas ilgą laiką negalėjo Indijos žmonėms įkvėpti naujo gyenimo, bet tuo pačiu metu jis paprastai buvo tolerantiška religija. Jo stiprybė yra dėl to, kad jis pasirodė, jog yra labiausiai prisitaikanti, amorfinė religija, kokia tik buvo atsiradusi Urantijoje. Ji gali patirti beveik neribotą skaičių pakitimų ir turėti lanksčių prisitaikymų nepaprastą spektrą, pradedant aukštais ir pusiau monoteistiniais pasvarstymais apie intelektualų Brahmaną ir baigiant neišmanančių tikinčiųjų žemų ir prislėgtų klasių nežabotu fetišizmu ir primityvių kultų ritualais.
94:4.9 Induizmas išsilaikė, nes iš esmės jis yra Indijos pagrindinės visuomeninės sanklodos neatskirama dalis. Jis neturi didžiulės hierarchijos, kurią būtų galima trikdyti arba sunaikinti; jis yra įpintas į tautos gyvenimo modelį. Jo sugebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų pranoksta visus kitus kultus, ir jis demonstruoja pakantų požiūrį į daugelį kitų religijų ir kai kuriuos jų elementus yra pasirengęs perimti. Tvirtinama, jog Gautama Buda ir net pats Kristus yra Višnu įsikūnijimai.
94:4.10 Šiandien, Indijoje, yra didžiulis poreikis tam, jog būtų pavaizduota Jėzusoninė evangelija—Dievo Tėvystė ir visų žmonių sūnystė ir iš to kylanti brolystė, kuri yra įgyvendinama asmeniškai kupinos meilės pagalbos dėka ir tarnystės visuomenei dėka. Indijoje egzistuoja filosofiniai rėmai, yra kulto struktūra; stinga tiktai gyvybę įkvepiančios kibirkšties, kuri yra dinamiška meilė, pavaizduota Žmogaus Sūnaus pirminėje evangelijoje, neturinčioje Vakarų dogmų ir doktrinų, kurios turėjo polinkį Mykolo savęs padovanojimo gyvenimą paversti baltojo žmogaus religija.
94:5.1 Kada Salemo misionieriai perėjo per Aziją, paskleisdami doktriną apie Patį Aukštąjį Dievą ir išgelbėjimą įtikėjimo dėka, tada jie absorbavo didelę dalį filosofijos ir religinių minčių iš tų įvairių šalių, per kurias perėjo skersai. Bet tie mokytojai, kuriuos pasiuntė Melkizedekas ir jo pasekėjai, nenusižengė jiems parodytam pasitikėjimui, jie iš tikrųjų įsiskverbė į Euroazijos kontinento visas tautas, ir būtent antrojo tūkstantmečio prieš Kristų viduryje jie atvyko į Kiniją. Si Fuke, daugiau negu vieną šimtą metų, salemitai turėjo savo būstinę, ten išlavino kinų mokytojus, kurie mokė visuose geltonosios rasės kraštuose.
94:5.2 Būtent kaip šito mokymo tiesioginė pasekmė Kinijoje iškilo ankstyviausia daoizmo forma, milžinišku laipsniu besiskirianti religija nuo tos religijos, kuri šitą pavadinimą turi ir šiandien. Ankstyvasis arba protodaoizmas buvo darinys iš tokių faktorių:
94:5.3 1. Singlangtono mokymo liekanų, kurios išsaugojo sampratą apie Šan-di, Dangaus Dievą. Singlangtono laikais kinų tauta tapo iš esmės monoteistine; jie savo garbinimą sutelkė ties Viena Tiesa, kuri vėliau buvo žinoma kaip Dangaus Dvasia, visatos valdovė. Ir geltonoji rasė šitos ankstyvosios sampratos apie Dievybę niekada iki galo neprarado, nors vėlesniaisiais amžiais į jų religiją nepastebimai įsliuogė daug antraeilių dievų ir dvasių.
94:5.4 2. Salemo religijos apie Kūrėją Dievybę Patį Aukštąjį, kuris yra pasirengęs padovanoti savo palankumą žmonijai, atsiliepdamas į žmogaus įtikėjimą. Bet neabejotinas dalykas yra tai, jog iki to meto, kada Melkizedeko misionieriai įsiskverbė į geltonosios rasės žemes, jų pirminis mokymas žymiai skyrėsi nuo paprastų Salemo doktrinų Makiventos laikais.
94:5.5 3. Indijos filosofų sampratos apie Brahmaną-Absoliutą, drauge su noru išvengti viso blogio. Galbūt didžiausią išorinę įtaką į rytus paplitusiai Salemo religijai padarė Vedų tikėjimo Indijos mokytojai, kurie savo supratimą apie Brahmaną—Absoliutą—įvedė į salemiečių gelbėtojišką mintį.
94:5.6 Šitas sudėtinis tikėjimas tuose kraštuose, kur gyveno geltonoji ir rudoji rasės, išplito kaip pagrindinė įtaka religinės-filosofinės minties srityje. Japonijoje šitas protodaoizmas buvo žinomas kaip sintoizmas, ir šitoje šalyje, esančioje labai toli nuo Palestinos Salemo, tautos sužinojo apie Makiventos Melkizedeko, kuris gyveno žemėje tam, kad žmonija neužmirštų Dievo vardo, įsikūnijimą.
94:5.7 Kinijoje visi šitie tikėjimai vėliau buvo supainioti ir apjungti su nuolat augančiu protėvių garbinimo kultu. Bet niekada nuo Singlangtono laikų kinai nebuvo patekę į beviltišką dvasininkijos vergovę. Geltonoji rasė buvo pirmoji, kuri iš barbariškų pančių iškilo į tvarkingą civilizaciją, nes ji buvo pirmoji, kuri pasiekė tam tikrą laipsnį išsivadavimo iš beviltiškos dievų baimės, net mirusiųjų vėlių ji nebijojo tiek, kiek jų bijojo kitos rasės. Kinija patyrė pralaimėjimą dėl to, jog nesugebėjo žengti į priekį toliau už savo ankstyvąjį išsilaisvinimą iš žynių; ji padarė beveik tolygiai pragaištingą klaidą, imdama garbinti protėvius.
94:5.8 Bet salemiečiai dirbo ne veltui. Būtent ant jų evangelijos pamatų savo mokymus sukūrė šeštojo amžiaus didieji Kinijos filosofai. Lao-tse ir Konfucijaus laikų moralinė atmosfera ir dvasiniai jausmai iškilo iš ankstesniojo amžiaus Salemo misionierių mokymų.
94:6.1 Likus maždaug šešiems šimtams metų iki Mykolo atvykimo, Melkizedekui, praėjus daug laiko nuo tada, kada jis paliko materialų kūną, atrodė, kad jo mokymo žemėje grynumui nepelnytai kyla pavojus, kad jį apskritai absorbuos senesnieji Urantijos tikėjimai. Kurį laiką atrodė, kad jo kaip Mykolo pirmtako misija gali sužlugti. Ir šeštajame amžiuje prieš Kristų, dvasinių veiksnių, iš kurių nevisi yra suprantami net ir planetiniams prižiūrėtojams, nepaprasto koordinavimo dėka, Urantija patyrė vieną iš neįprasčiausių daugiapusės religinės tiesos pateikimų. Kelių žmogiškųjų mokytojų dėka Salemo evangelija buvo iš naujo perteikta ir atgaivinta, ir tokia, kokia ji buvo pateikta tada, didele dalimi išsilaikė iki šito užrašymo laikų.
94:6.2 Šitą unikalų dvasinės pažangos amžių apibūdino didžiųjų religijos, moralės, ir filosofijos mokytojų atsiradimas visame civilizuotame pasaulyje. Kinijoje, tie du įžymūs mokytojai buvo Lao-tse ir Konfucijus.
94:6.3 Lao-tse rėmėsi betarpiškai Salemo tradicijų sampratomis, kada jis paskelbė, jog Dao yra visos kūrinijos Vienintelė Pirmoji Priežastis. Lao buvo didžios dvasinės įžvalgos žmogus. Jis mokė, kad “žmogaus amžinasis tikslas yra amžinai trunkanti sąjunga su Dao, Aukščiausiuoju Dievu ir Visuotiniu Karaliumi.” Jo galutinio priežastingumo suvokimas buvo labai įžvalgus, nes jis rašė: “Vienybė kyla iš Absoliutaus Dao, o iš Vienybės atsiranda kosminė Dualybė, ir iš tokios Dualybės gimsta Trejybė, o Trejybė yra visos tikrovės pirminis šaltinis.” “Visa tikrovė yra amžinai lygsvaroje tarp kosmoso potencialų ir aktualų, o šituos amžinai suderina dieviškumo dvasia.”
94:6.4 Lao-tse taip pat pateikė vieną iš ankstyviausiųjų doktrinų apie atsilyginimą už blogį gėriu; “Gėris sukuria gėrį, bet tam, kas iš tikrųjų yra geras, gėrį taip pat sukuria ir blogis.”
94:6.5 Jis mokė apie tvarinio sugrįžimą pas Kūrėją, ir gyvybę pavaizdavo kaip asmenybės iškilimą iš kosminių potencialų, tuo tarpu mirtis buvo kaip šitos tvarinio asmenybės sugrįžimas namo. Jo samprata apie tikrą įtikėjimą buvo neįprasta, ir jis taip pat jį lygino su “mažo vaiko požiūriu.”
94:6.6 Jo supratimas apie amžinąjį Dievo tikslą buvo aiškus, nes jis sakė: “Absoliuti Dievybė nesistengia, bet ji laimi visada; ji neverčia žmonijos jėga, bet visada yra pasirengusi reaguoti į jų tikruosius troškimus; Dievo valia yra amžina kantrybe ir amžina savo išraiškos neišvengiamumu.” Ir apie tikrą religininką jis sakė, išreikšdamas tiesą, jog didesne palaima yra duoti negu imti: “Geras žmogus siekia ne pasilaikyti tiesą sau pačiam, bet vietoje šito jis mėgina šiuos turtus padovanoti savo bičiuliams, nes būtent tai ir yra tiesos įgyvendinimas. Absoliutaus Dievo valia visada suteikia naudos, niekada negriauna; tikro tikinčiojo tikslas yra veikti visada, bet niekada neversti.”
94:6.7 Lao mokymas apie nesipriešinimą ir tas skirtumas, kurį jis nurodė tarp veikimo ir vertimo, vėliau buvo iškreiptas į tokius tikėjimus “nieko nematyti, nedaryti, ir negalvoti.” Bet taip klaidingai Lao niekada nemokė, nors jo nesipriešinimo nuostata ir buvo vienas iš faktorių toliau vystant kinų tautų polinkį į taikingumą.
94:6.8 Bet Urantijos dvidešimtojo amžiaus populiarus daoizmas labai mažai ką turi bendro su tais kilniais jausmais ir kosminėmis sampratomis, išreikštomis senojo filosofo, kuris mokė tiesos, kaip jis ją suvokė, ir kuri buvo tikia: Tas įtikėjimas į Absoliutų Dievą yra šaltinis tos dieviškosios energijos, kuri pertvarkys pasaulį, ir kurios dėka žmogus pakyla į dvasinę sąjungą su Dao, visatų Amžinąja Dievybe ir Kūrėju Absoliutu.
94:6.9 Konfucijus (Kung Fu-tze) buvo Lao jaunesnis bendraamžininkas šeštojo amžiaus Kinijoje. Konfucijus savo doktrinas grindė geltonosios rasės ilgos istorijos geresnės moralės tradicijomis, ir jį taip pat kažkiek paveikė išlikusių pasakojimų apie Salemo misionierius liekanos. Jo pagrindinis kūrinys buvo senovės filosofų išmintingų pasisakymų rinkinys. Tuo metu, kada jis buvo gyvas, jis buvo atstumtas mokytojas, bet nuo to meto jo rašymai ir mokymai visą laiką turėjo didžiulės įtakos Kinijoje ir Japonijoje. Konfucijus metė iššūkį šamanams tuo, kad magiją pakeitė morale. Bet jis persistengė; jis tvarką pavertė nauju fetišu ir sukūrė pagarbą protėvių elgesiui, kuris kinų tebėra labai garbinamas ir šitų dokumentų užrašymo metu.
94:6.10 Konfucijaus moralės skelbimas rėmėsi teorija, jog žemiškasis kelias yra dangiškojo kelio iškreiptas šešėlis; jog žemiškosios civilizacijos tikrasis modelis yra amžinosios dangaus tvarkos veidrodinis atspindys. Potenciali Dievo samprata konfucijizme buvo beveik visiškai pajungta tam akcentui, kuris yra suteikiamas Dangaus Keliui, kosmoso modeliui.
94:6.11 Lao mokymus prarado visi, išskyrus nedidelį skaičių jo pasekėjų Rytuose, bet Konfucijaus darbai nuo to meto visą laiką sudarė kultūros moralinio statinio pagrindą beveik trečdaliui urantų. Šitie konfucijizmo moraliniai priesakai, nors ir įamžino visa tai, kas buvo geriausia iš praeities, bet kažkuria prasme buvo priešiški pačiai tai kinų tyrinėjimo dvasiai, kuri ir buvo atvedusi į tuos pasiekimus, kurie buvo taip garbinami. Šitų doktrinų įtaką nesėkmingai mėgino nurungti tiek Chin Shih Huang Ti imperatoriškos pastangos, tiek Mao Ti mokymai, kurie skelbė brolystę, grindžiamą ne etine pareiga, bet Dievo meile. Jis siekė atgaivinti senovinį naujos tiesos ieškojimą, bet jo mokymai žlugo dėl energingo Konfucijaus mokinių pasipriešinimo.
94:6.12 Kaip ir daugelį kitų dvasinių ir moralės mokytojų, tiek Konfucijų, tiek Lao-tse jų pasekėjai galiausiai sudievino dvasiškai tamsiais Kinijos amžiais, kurie įsiterpė tarp tikėjimo į daoizmą nuosmukio ir iškreipimo ir budistų misionierių atvykimo iš Indijos. Per šituos dvasinio smukimo amžius geltonosios rasės religija degeneravo į apgailėtiną teologiją, kurioje knibždėjo gausybė velnių, drakonų, ir blogų dvasių, visa tai rodė, jog sugrįžta neapšviesto mirtingojo proto baimės. Ir Kinija, kažkada dėl išsivysčiusios religijos buvusi žmogiškosios visuomenės priešakyje, tada atsiliko dėl laikino nesugebėjimo vystytis tikruoju žengimo į priekį keliu, kada yra išvystoma toji Dievo-sąmonė, be kurios negali apsieiti ne tiktai atskiro individo, bet taip pat ir supainiotų ir sudėtingų civilizacijų, kurios apibūdina kultūros ir visuomenės išsivystymą evoliucinėje laiko ir erdvės planetoje, tikrasis žengimas į priekį.
94:7.1 Bendraamžininkas su Lao-tse ir Konfucijumi Kinijoje, kitas didis tiesos mokytojas iškilo Indijoje. Gautama Sidharta gimė šeštajame amžiuje prieš Kristų šiaurinėje Indijos provincijoje Nepale. Jo pasekėjai vėliau padarė taip, jog atrodytų, kad jis buvo pasakiškai turtingo valdovo sūnus, bet, tikrovėje, jis buvo nežymaus vado, kuris su gyventojų leidimu valdė nedidelį ir nuošalų kalnų slėnį pietiniuose Himalajuose, tiesioginis įpėdinis.
94:7.2 Po šešerių metų, tuščiai praktikavęs jogą, Gautama suformulavo tas teorijas, kurios išaugo į budizmo filosofiją. Sidharta ryžtingai, bet nesėkmingai kovojo prieš augančią kastų sistemą. Šitas jaunas pranašas princas buvo iškiliai nuoširdus ir unikaliai nesavanaudiškas, kas labai patiko tų laikų žmonėms. Jis susilpnino paprotį, jog individualaus išsigelbėjimo būtų ieškoma fizinėse kančiose ir asmeniniame skausme. Ir jis išsiuntė savo pasekėjus tam, kad jo evangeliją neštų po visą pasaulį.
94:7.3 Esant tokiai aplinkai, kada Indijoje buvo praktikuojami painiojantys ir kraštutiniai kultai, Gautamos normalesni ir nuosaikesni mokymai buvo kaip gaivinanti paguoda. Jis pasmerkė dievus, žynius, ir jų aukojimus, bet jis taip pat nesuvokė To Visuotiniojo asmenybės. Netikėdamas, kad egzistuoja individualios žmogiškosios sielos, Gautama, aišku, didvyriškai kovojo prieš įsišaknijusį tikėjimą į sielų transmigravimą. Jis ėmėsi kilnaus mėginimo išlaisvinti žmones iš baimės, kad jie jaustųsi jaukiai ir kaip namuose didžiojoje visatoje, bet jam nepavyko parodyti jiems kelio į kylančiųjų mirtingųjų tikruosius ir dangiškuosius namus —į Rojų — ir į amžinosios egzistencijos besiplečiančią tarnystę.
94:7.4 Gautama buvo tikras pranašas, ir jeigu jis būtų atkreipęs dėmesį į atsiskyrėlio Godado pamokymus, tuomet atgaivintos Salemo evangelijos, skelbusios išsigelbėjimą įtikėjimu, įkvėpimo dėka jis būtų pakėlęs visą Indiją. Godadas buvo kilęs iš tokios šeimos, kuri niekada nebuvo praradusi Melkizedeko misionierių tradicijų.
94:7.5 Benare Gautama įkūrė savo mokyklą, ir būtent jos veikimo antraisiais metais vienas mokinys, Bautanas, savo mokytojui atskleidė Salemo misionierių pasakojimus apie Melkizedeko susitarimą su Abraomu; ir nors Sidharta neturėjo labai aiškios sampratos apie Visuotinį Tėvą, bet jis ėmė laikytis pažangaus požiūrio apie išsigelbėjimą įtikėjimo dėka —paprasto tikėjimo dėka. Jis šitą paskelbė savo pasekėjams ir ėmė siųsti savo studentus grupėmis po šešiasdešimt, kad Indijos žmonėms skelbtų “džiugią naujieną apie laisvą išsigelbėjimą; kad visi žmonės, aukšti ir žemi, gali pasiekti palaimą įtikėjimu į teisumą ir teisingumą.”
94:7.6 Gautamos žmona tikėjo savo vyro evangelija ir buvo moterų vienuolių ordino įkūrėja. Jo sūnus tapo jo perėmėju ir šį kultą smarkiai išplėtė; jis suvokė naująją išsigelbėjimo idėją įtikėjimo dėka, bet vėlesniaisiais metais jis ėmė abejoti Salemo evangelija apie dieviškąjį palankumą vien tik dėl įtikėjimo, ir senyvame amžiuje, mirštant jo žodžiai buvo “Patys pasirenkite savo pačių išgelbėjimą.”
94:7.7 Gautamos visuotinio išgelbėjimo evangelija, kada ji buvo skelbiama, kai buvo aukščiausio lygio, be aukojimų, kankinimų, ritualų, ir žynių, tada ji buvo revoliucinė ir stebinanti to laikmečio doktrina. Ir stebėtinai arti ji priartėjo prie to, kad būtų atgaivinta Salemo evangelija. Ji suteikė pagalbą milijonams nusivylusių sielų, ir nežiūrint savo groteskiško iškreipimo vėlesniaisiais amžiais, ji vis dar tebelieka viltimi milijonams žmogiškųjų būtybių.
94:7.8 Sidharta mokė nepalyginamai daugiau tiesos negu jos išliko šiuolaikiniuose kultuose, turinčiuose jo vardą. Šiuolaikinis budizmas mažai kuo beprimena Gautamos Sidhartos mokymus, kaip ir krikščionybė mažai kuo beprimena Jėzaus iš Nazareto mokymus.
94:8.1 Panorėjus tapti budistu, užtekdavo tiesiog viešai pareikšti apie savo tikėjimą, garsiai pakartojus žodžius iš Paguodos: “Buda man suteikia paguodą; Mokymai man suteikia paguodą; Brolystė man suteikia paguodą.”
94:8.2 Budizmas kilo iš istorinio asmens, ne iš mito. Gautamos pasekėjai jį vadino Šasta, kuris reiškia globėją arba mokytoją. Nors jis ir netvirtino, kad jis pats ar jo mokymai turi viršžmogiškąją kilmę, bet jo mokiniai anksti jį pradėjo vadinti apšviestuoju, Buda; vėliau Šakjamuniu Buda.
94:8.3 Gautamos pirminė evangelija buvo paremta keturiomis kilniomis tiesomis:
94:8.4 1. Kilniomis kančios tiesomis.
94:8.5 2. Kančios priežastimis.
94:8.6 3. Kančios sunaikinimu.
94:8.7 4. Keliu, vedančiu į kančios sunaikinimą.
94:8.8 Su kančios doktrina ir išsivadavimu iš jos buvo glaudžiai susijusi Aštuonkarčio Kelio filosofija: teisingų pažiūrų, siekių, kalbos, elgesio, gyvensenos, pastangų, dėmesingumo, ir apmąstymų. Gautama neturėjo ketinimų stengtis sunaikinti visas pastangas, siekius, ir troškimus, tam, kad būtų išsivaduota iš kančios; greičiau jo mokymas buvo iš tiesų skirtas tam, jog mirtingajam žmogui parodytų, kad bergždžia visas viltis ir troškimus sieti su visiškai žemiškais tikslais ir materialiais siekiais. Buvo kalbama ne tiek apie tai, jog reikėtų vengti savo bičiulių meilės, kiek apie tai, jog tikras tikintysis turėtų taip pat žvelgti toliau negu šito materialaus pasaulio ryšiai, į amžinosios ateities realybes.
94:8.9 Gautamos pamokslas turėjo penkis moralinius įsakymus:
94:8.10 1. Nežudyk.
94:8.11 2. Nevok.
94:8.12 3. Nebūk nedoras.
94:8.13 4. Nemeluok.
94:8.14 5. Negerk svaiginančiųjų gėrimų.
94:8.15 Buvo keletas papildomų arba antrinių įsakymų, kurių tikintieji galėjo ir nesilaikyti.
94:8.16 Sidharta vargu ar tikėjo į žmogiškosios asmenybės nemirtingumą; jo filosofija tiktai suteikė tam tikros rūšies funkcinį tęstinumą. Jis niekada aiškiai neapibrėžė to, ką būtent jis turi omeny, mokydamas apie nirvaną. Tas faktas, kad teoriškai ji gali būti patiriama mirtingojo egzistencijos metu, rodytų, kad į ją nebuvo žiūrima kaip į visiškai sunaikintą būseną. Nirvana buvo suprantama kaip aukščiausiojo apšvietimo ir dangiškosios palaimos būsena, kurioje visi pančiai, pririšantys žmogų prie materialaus pasaulio, yra nutraukti; patiriamas išsivadavimas iš mirtingojo gyvenimo troškimų ir išsilaisvinimas iš bet kokio pavojaus, jog visą laiką vėl bus patiriama inkarnacija.
94:8.17 Pagal Gautamos pirminius mokymus, išsigelbėjimas yra pasiekiamas žmogiškųjų pastangų dėka, be dieviškosios pagalbos; čia nėra vietos išgelbstinčiam įtikėjimui arba maldoms, nukreiptoms į viršžmogiškąsias jėgas. Gautama, stengdamasis sumažinti Indijos prietarus, ėmėsi pastangų nukreipti žmones nuo rėksmingų tvirtinimų apie magišką išgelbėjimą. Ir šitai darydamas, jis paliko plačiai atvertas duris savo perėmėjams jo mokymus interpretuoti klaidingai ir skelbti, kad visos žmogiškosios pastangos ko nors siekti yra bjaurios ir skausmingas. Jo pasekėjai neįvertino to fakto, kad aukščiausioji laimė yra susijusi su tuo, kad išmintingai ir entuziastingai būtų siekiama vertingų tikslų, ir kad tokie pasiekimai kosminėje saviraiškoje ir sudaro tikrąjį žengimą į priekį.
94:8.18 Didžiąją Sidhartos mokymų tiesą sudarė jo skelbimas apie absoliutaus teisingumo visatą. Jis mokė geriausios bedievės filosofijos, kurią kada nors buvo sugalvojęs mirtingasis žmogus; tai buvo idealus humanizmas, ir jis, kuo veiksmingiausiai pašalino bet kokį pagrindą prietarams, magiškiems ritualams, ir vėlių ar demonų baimei.
94:8.19 Budizmo pirminės evangelijos didžiausioji silpnybė buvo ta, kad ji nesukūrė nesavanaudiškos visuomeninės tarnystės religijos. Budistinė brolystė buvo, ilgą laiką, ne tikinčiųjų brolystė, bet greičiau ji buvo studentų, besirengiančių tapti mokytojais, bendrija. Gautama jiems uždraudė imti pinigus ir tuo siekė užkirsti kelią hierarchinių polinkių augimui. Pats Gautama buvo labai visuomeniškas; iš tikrųjų, jo gyvenimas buvo daug didingesnis už jo pamokslus.
94:9.1 Budizmas klestėjo, nes jis išgelbėjimą siūlė per tikėjimą į Budą, tą apšviestąjį. Melkizedeko tiesas jis išreiškė daugiau negu bet kuri kita religinė sistema, esanti visoje rytų Azijoje. Bet kaip religija budizmas nepaplito plačiai tol, kol jo nepradėjo ginti žemos kastos monarchas Asokas, kuris, po Ichnatono Egipte, buvo vienas iš nuostabiausių pilietinių valdovų laikotarpyje tarp Melkizedeko ir Mykolo. Asokas sukūrė didžią Indijos imperiją savo budistų misionierių propagandos dėka. Per dvidešimt penkerių metų laikotarpį jis išmokė ir išsiuntė daugiau negu septyniolika tūkstančių misionierių į tuo metu žinomo viso pasaulio tolimiausius pakraščius. Per vienos kartos gyvenimą jis pavertė budizmą viešpataujančia religija pusėje pasaulio. Ji greitai įsitvirtino Tibete, Kašmire, Ceilone, Birmoje, Javoje, Siame, Korėjoje, Kinijoje, ir Japonijoje. Ir apskritai kalbant, tai buvo nepalyginamai labiau išsivysčiusi religija už tas, kurias ji pakeitė arba pagerino.
94:9.2 Budizmo išplitimas iš savo tėvynės Indijos po visą Aziją yra vienas iš labiausiai jaudinančių pasakojimų apie nuoširdžių religininkų dvasinį atsidavimą ir misionierišką atkaklumą. Gautamos evangelijos mokytojai ne tiktai drąsiai pasitiko pavojus sausumos karavanų maršrutuose, bet ir rizikavo savo gyvybėmis Kinijos jūrose, kada su savo misija jie keliavo per Azijos kontinentą, savojo įtikėjimo mokymą nešdami visoms tautoms. Bet šitas budizmas jau nebebuvo ta paprasta Gautamos doktrina; tai buvo sustebuklinta evangelija, kuri jį pavertė vienu iš dievų. Ir kuo toliau budizmas plito nuo savo aukštikalnių namų Indijoje, tuo labiau jis virto nebepanašiu į Gautamos mokymus, ir tuo labiau jis ėmė panašėti į tas religijas, kurias buvo pats pakeitęs.
94:9.3 Budizmą, vėliau, smarkiai paveikė daoizmas Kinijoje, sintoizmas Japonijoje, ir krikščionybė Tibete. Praėjus tūkstančiui metų, Indijoje budizmas tiesiog suvyto ir sunyko. Jis tapo brahmanizuotu ir vėliau apgailėtinai pasidavė islamui, tuo tarpu likusioje didesnėje Rytų dalyje jis degradavo iki tokio ritualo, kurio Gautama Sidharta niekada nebūtų pripažinęs.
94:9.4 Pietuose Sidhartos mokymų fundamentalistinis tipas išliko Ceilone, Birmoje, ir Indokinijos pusiasalyje. Tai yra hinajano budizmo atšaka, kuri remiasi ankstyvąja arba asocialia doktrina.
94:9.5 Bet net ir iki žlugimo Indijoje, Gautamos pasekėjų grupės Kinijoje ir šiaurės Indijoje buvo pradėjusios vystyti mahajanos mokymą apie “Didįjį Kelią” į išgelbėjimą, skirtingai nuo pietų puristų, kurie laikėsi hinajanos, arba “Mažojo Kelio.” Ir šitie mahajaniečiai atsipalaidavo nuo visuomeninių apribojimų, kurie yra neatskiriami nuo budistų doktrinos, ir nuo to meto šita šiaurinė budizmo atšaka tebesivysto Kinijoje ir Japonijoje.
94:9.6 Budizmas šiandien yra gyva, auganti religija, nes jai pavyksta išsaugoti savo pasekėjų daugelį aukščiausiųjų moralinių vertybių. Ji skatina ramumą ir savikontrolę, didina nuoširdumą ir laimę, ir daug daro, kad užkirstų kelią liūdesiui ir gedėjimui. Tie, kurie tiki šita filosofija, gyvena daug geresnį gyvenimą už tuos, kurie ja netiki.
94:10.1 Tibete gali būti sutinkamas keisčiausias Melkizedeko mokymų derinys, sujungtas su budizmu, induizmu, daoizmu, ir krikščionybe. Kada budistai misionieriai atvyko į Tibetą, tada jie susidūrė su primityviuoju laukiniškumu, labai panašiu į tą, kokį krikščionys misionieriai rado Europos šiaurinėse gentyse.
94:10.2 Šitie primityviai mąstantys tibetiečiai nenorėjo iki galo atsisakyti savo senovinės magijos ir talismanų. Dabartinių tibetiečių religinių ritualų tyrinėjimai atskleidžia labai smarkiai išsivysčiusią brolystę tarp nuskustomis galvomis šventikų, kurie naudoja įmantrų ritualą, kuriame yra varpeliai, skandavimas, smilkalai, procesijos, rožinis, atvaizdai, talismanai, paveikslai, šventas vanduo, spalvingi drabužiai, ir sudėtingi chorai. Jie turi griežtas dogmas ir sustabarėjusius tikėjimus, mistines apeigas ir specialius pasninkavimus. Jų hierarchiją sudaro vienuoliai, vienuolės, abatai, ir Vyriausiasis Lama. Jie meldžiasi angelams, šventiesiems, Šventajai Motinai, ir dievams. Jie praktikuoja išpažintį ir tiki į skaistyklą. Jų vienuolynai yra didžiuliai, o jų katedros yra nuostabios. Jie laikosi šventų ritualų begalinio kartojimo ir tiki, jog tokios ceremonijos suteikia išgelbėjimą. Maldos tekstai yra pritvirtinti prie rato, ir jam sukantis, jie tiki, kad prašymai tampa veiksmingi. Nė vienoje kitoje šių laikų tautoje negalima surasti tiek daug pasiskolinimų iš tokio didelio skaičiaus kitų religijų; ir tokia sankaupinė liturgija neišvengiamai tampa be galo gremėzdiška ir nepakeliamai slegianti.
94:10.3 Tibetiečiai ką nors turi iš visų pagrindinių pasaulio religijų, išskyrus Jėzusonietiškos evangelijos paprastus mokymus: sūnystę su Dievu, brolystę su žmogumi, ir visą laiką kylantį pilietybės lygį amžinojoje visatoje.
94:11.1 Budizmas į Kiniją pateko pirmajame tūkstantmetyje po Kristaus, ir jis labai tiko prie geltonosios rasės religinių papročių. Garbindami protėvius, jie ilgą laiką meldėsi mirusiesiems; dabar jie taip pat galėjo melstis ir už juos. Greitai budizmas susivienijo su byrančio daoizmo ritualinių papročių likučiais. Šita nauja sintetinė religija su savo garbinimo šventyklomis ir aiškiu religiniu ritualu greitai tapo Kinijos, Korėjos, ir Japonijos tautų visuotinai priimtu kultu.
94:11.2 Nors kai kuriais atžvilgiais gaila, jog budizmas išplito po pasaulį tada, kada Gautamos pasekėjai buvo taip iškraipę kulto mokymus ir tradicijas, kad iš jo buvo padarę dievišką būtybę, nepaisant šito, mitas apie jo žmogiškąjį gyvenimą, pagražintą daugybe stebuklų, pasirodė labai patrauklus budizmo šiaurinės arba mahajanos evangelijos pasekėjams.
94:11.3 Kai kurie vėlesnieji jo pasekėjai mokė, kad Šakjamunio Budos dvasia periodiškai sugrįžta į žemę kaip gyvasis Buda, šitaip atverdami kelią beribiam Budos atvaizdų, šventyklų, ritualų, ir apsišaukėlių “gyvųjų Budų“ įamžinimui. Tokiu būdu didžiojo Indijos protestanto religija galiausiai iš tiesų buvo supančiota tais pačiais ceremoniniais papročiais ir ritualiniais užkalbėjimais, prieš kuriuos jis taip aršiai kovojo ir kuriuos taip didvyriškai pasmerkė.
94:11.4 Budistų filosofijos didžiulis žingsnis į priekį buvo tai, kad ji suvokė visos tiesos santykinumą. Budistai šitos hipotezės mehanizmo dėka skirtumus savo pačių religiniuose raštuose, o taip pat ir tuos skirtumus, kurie egzistavo tarp jų pačių raštų ir daugelio kitų, galėjo sutaikyti ir suderinti. Buvo mokoma, jog maža tiesa yra mažam protui, didelė tiesa yra dideliam protui.
94:11.5 Šita filosofija taip pat tvirtino, jog Budos (dieviškoji) prigimtis gyvena visų žmonių viduje; jog žmogus, savo pastangų dėka, gali pasiekti tai, kad šitas vidinis dieviškumas būtų įgyvendintas. Ir šitas mokymas yra vienas iš aiškiausių pateikimų apie viduje gyvenančių Derintojų tiesą, kurį kada nors buvo pateikusi kokia nors Urantijos religija.
94:11.6 Bet didžiulis Sidhartos pirminės evangelijos trūkumas, taip, kaip ją aiškino jo pasekėjai, buvo tai, kad ji bandė žmogiškąjį aš visiškai išvaduoti iš visų mirtingojo prigimties apribojimų, izoliuodama tą savąjį aš nuo objektyvios tikrovės. Tikroji kosminė saviraiška kyla dėl susitapatinimo su kosmine tikrove ir su energijos, proto, ir dvasios, susietų erdvės ir sąlygojamų laiko, ribiniu kosmosu.
94:11.7 Tačiau nors tas budizmo ceremonijas ir išorines apeigas labai smarkiai užteršė tų kraštų, į kuriuos jis atkeliavo, ceremonijos ir apeigos, bet šito degradavimo nebuvo didžiųjų mąstytojų, kurie, kartas nuo karto, priimdavo šitą minties ir tikėjimo sistemą, filosofiniame gyvenime. Per daugiau negu du tūkstančius metų, didelė dalis geriausiųjų Azijos protų savo pastangas sukoncentravo tam, kad išsiaiškintų absoliučios tiesos ir Absoliuto tiesos problemą.
94:11.8 Aukštos sampratos apie Absoliutą evoliucija buvo pasiekta daugelio minties kanalų pagalba ir samprotavimo vingiuotų kelių dėka. Šitos doktrinos apie begalybę kilimas į viršų nebuvo taip aiškiai apibrėžtas, kaip buvo aiškiai apibrėžta Dievo sampratos evoliucija hebrajų teologijoje. Nepaisant šito, buvo tam tikri bendri lygiai, kuriuos budistų protai pasiekė, juose gyveno, ir perėjo per juos pakeliui į visatų Pirminio Šaltinio įsivaizdavimą:
94:11.9 1. Legenda apie Gautamą. Sampratos pagrindas buvo istorinis faktas apie Sidhartos, Indijos pranašo princo, gyvenimą ir mokymus. Šita legenda pavirto į mitą, kada ji keliavo per amžius ir per plačius Azijos kraštus tol, kol ji pranoko idėjos lygį apie Gautamą kaip apšviestąjį ir ėmė įgauti papildomų bruožų.
94:11.10 2. Tie daugelis Budų. Buvo išmąstyta, jeigu Gautama buvo atėjęs pas Indijos tautas, tuomet, tolimojoje praeityje ir tolimojoje ateityje, žmonijos rasės turėjo būti, ir neabejotinai bus, palaimintos kitų tiesos mokytojų pasirodymu. Dėl to atsirado mokymas apie tai, jog buvo daug Budų, neribotas ir begalinis skaičius, jog net ir bet kas galėtų siekti tapti vienu iš jų — pasiekti vieno iš Budų dieviškumą.
94:11.11 3. Absoliutus Buda. Iki to laiko, kada Budų skaičius ėmė artėti prie begalybės, tų laikų protams tapo būtina iš naujo suvienyti šitą sunkiai valdomą sampratą. Dėl to buvo pradėta mokyti, jog visi Budos buvo ne kas kita, kaip kažkokios aukštesnės esmės, kažkokios begalinės ir beribės egzistencijos Vienintelio Amžinojo, kažkokio visos tikrovės Absoliutaus Šaltinio pasireiškimas. Nuo to laiko, Dievybės Budizmo samprata, savo aukščiausiąja forma, atsiskiria nuo Gautamos Sidhartos žmogiškojo asmens ir išsilaisvina iš antropomorfinių apribojimų, kurie jį laikė už pavadėlio. Šita galutinė samprata apie Amžinąjį Budą gali būti visiškai tapatinama su Absoliutu, kartais net ir su begaliniu AŠ ESU.
94:11.12 Nors šita idėja apie Absoliučią Dievybę niekada nesulaukė didelio liaudies palankumo Azijos tautose, bet ji iš tiesų įgalino tų kraštų intelektualus savo filosofiją suvienodinti ir savo kosmologiją suderinti. Budos Absoliuto samprata kartais būna labiau asmenė, kartais būna visiškai beasmenė —net ir begalinė kuriančioji jėga. Tokios sampratos, nors filosofijai ir padeda, bet nėra gyvybiškai svarbios religiniam vystymuisi. Net ir antropomorfinis Jahvė turi didesnės religinės vertės negu be galo tolimas budizmo Absoliutas ar brahmanizmas.
94:11.13 Kartais apie Absoliutą buvo mąstoma taip, kad jis yra begalinio AŠ ESU viduje. Bet šitie svarstymai buvo prasta paguoda išalkusioms masėms, kurios troško išgirsti pažado žodžius, išgirsti paprastą Salemo evangeliją, jog įtikėjimas į Dievą užtikrins dieviškąjį palankumą ir amžinąjį išlikimą.
94:12.1 Budizmo kosmologijoje pati silpniausioji vieta buvo dviguba: jį užkrėtė didelė dalis Indijos ir Kinijos prietarų ir jis Gautamą sukilnino, iš pradžių kaip apšviestąjį, o vėliau kaip Amžinąjį Budą. Lygiai taip, kaip krikščionybė nukentėjo, absorbavusi didelę dalį klaidingos žmogiškosios filosofijos, taip iš tikrųjų ir budizmas turi savo žmogiškąjį apgamą. Bet Gautamos mokymai per praėjusius du su puse tūkstantmečio vystėsi toliau. Budos sampratą, apsišvietęs budistas, su Gautamos žmogiškąja asmenybe susieja ne daugiau, kaip apsišvietęs krikščionis Jehovos sampratą sutapatina su Horibo dvasiniu demonu. Dėl terminologijos skurdumo, taip pat ir dėl sentimentalaus senųjų pavadinimų išsaugojimo, dažnai nebegalima suprasti religinių sampratų evoliucijos tikrosios reikšmės.
94:12.2 Palaipsniui budizme ėmė formuotis Dievo samprata kaip priešpastatymas Absoliutui. Jos pradžia siekia tuos ankstyvuosius laikus, kada atsiskyrė Mažojo Kelio ir Didžiojo Kelio pasekėjai. Būtent pastarojoje budizmo atšakoje galutinai subrendo dualistinė Dievo ir Absoliuto koncepcija. Žingsnis po žingsnio, amžius po amžiaus, Dievo samprata vystėsi tol, kol, su Rionino, Honeno Šonino, ir Šinrano mokymais Japonijoje, šita samprata galiausiai buvo vainikuota tikėjimu į Amidą Budą.
94:12.3 Šitie tikintieji yra mokomi, jog siela, patyrusi mirtį, gali pasirinkti gyvenimą Rojuje prieš patekdama į nirvaną, egzistencijos galutinybę. Skelbiama, jog šitas naujas išgelbėjimas yra pasiekiamas įtikėjimu į Amidą, Rojaus Dievo vakaruose, dieviškąjį gailestingumą ir kupiną meilės globą. Savo filosofijoje amidistai tiki Begaline Realybe, kuri pranoksta bet kokį ribinį mirtingojo supratimą; savo religijoje, jie laikosi tikėjimo į visagailestingąjį Amidą, kuris visą pasaulį myli taip, jog neleidžia, kad nors ir vienas mirtingasis, kuris šaukiasi jo vardo tikru įtikėjimu ir tyra širdimi, dangiškosios Rojaus laimės nepasiektų.
94:12.4 Budizmo didžioji stiprybė yra ta, kad jo pasekėjai turi laisvę rinktis tiesą iš visų religijų; tokia pasirinkimo laisvė retai kada buvo būdinga kokiam nors Urantijos tikėjimui. Šituo požiūriu Japonijoje sin sekta tapo viena pažangiausių religinių grupių pasaulyje; ji atgaivino Gautamos pasekėjų senovės misionierių dvasią ir ėmė siųsti mokytojus į kitas tautas. Šitas noras pasinaudoti tiesa iš bet kokių ir visų šaltinių iš tikrųjų yra verta dėmesio tendencija, atsirandanti tarp religinių tikinčiųjų dvidešimtojo amžiaus po Kristaus pirmojoje pusėje.
94:12.5 Pats budizmas patiria dvidešimtojo amžiaus renesansą. Ryšių su krikščionybe dėka budizmo visuomeniniai aspektai buvo labai smarkiai išplėtoti. Brolijos šventikų vienuolių širdyse vėl buvo atgaivintas troškimas mokytis, o švietimo išplitimas visame šitame tikėjime tikrai sukels naują vystymąsi religijos evoliucijoje.
94:12.6 Šitų dokumentų užrašymo metu, didelė Azijos dalis deda viltis į budizmą. Ar šitas kilnus tikėjimas, kuris taip drąsiai žengė per tamsiuosius paeities amžius, vėl priims išplėtotų kosminių realybių tiesą, net ir taip, kaip didžiojo mokytojo Indijoje mokiniai kažkada klausėsi jo naujosios tiesos skelbimo? Ar šitas senovės tikėjimas dar kartą reaguos į naujų sampratų apie Dievą ir Absoliutą, kurių jis taip ilgai ieškojo, pateikimo gaivinančius akstinus?
94:12.7 Visa Urantija laukia, kada bus skelbiama kilninanti Mykolo žinia, kurios neapsunkintų doktrinos ir dogmos, kurios susikaupė per devyniolikos amžių ryšius su evoliucinės kilmės religijomis. Toji valanda ateina, kada budizmui, krikščionybei, induizmui, ir net visų tikėjimų tautoms, būtų pateikta ne evangelija apie Jėzų, bet gyvoji, dvasinė Jėzaus evangelijos tikrovė.
94:12.8 [Pateikta Nebadono Melkizedeko.]
| Dokumentas 93. Makiventa Melkizedekas |
Indeksas
Keli versija |
Dokumentas 95. Melkizedeko mokymai Levante |