© 2004 Urantijos Fondas
| Dokumentas 94. Melkizedeko mokymai Rytuose |
Indeksas
Keli versija |
Dokumentas 96. Jahvė — hebrajų Dievas |
95:0.1 KAIP Indija pagimdė daugelį rytinės Azijos religijų ir filosofijų, taip Levantas buvo Vakarų pasaulio tikėjimų gimtinė. Salemo misionieriai pasklido po visą pietvakarinę Aziją, per Palestiną, Mesopotamiją, Egiptą, Iraną, ir Arabiją, visur skelbdami Makiventos Melkizedeko evangelijos gerąją naujieną. Kai kuriuose iš šitų kraštų jų mokymai davė vaisių; kituose kraštuose jiems sekėsi permainingai. Kartais jiems nepasisekdavo dėl išminties stokos, kartais jiems nepavykdavo dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių.
95:1.1 Iki 2.000 m. pr. Kr. Mesopotamijos religijos setitų mokymus buvo tiesiog beveik praradusios, ir joms didele dalimi įtaką darė įsiveržėlių dviejų grupių primityvūs tikėjimai: beduinų semitų, kurie čia pateko iš vakarinės dykumos, ir barbarų raitelių, kurie buvo nusileidę iš šiaurės.
95:1.2 Bet ankstyvųjų Adomitų tautų paprotys pagerbti savaitės septintąją dieną niekada nebuvo iki galo išnykęs Mesopotamijoje. Tiktai, Melkizedeko eros metu, septintoji diena buvo laikoma pati nelaimingiausioji. Ją buvo persmelkę tabu; nebuvo galima išvykti kelionėn, virti maisto, ar įkurti ugnies blogio septintąją dieną. Žydai atgal į Palestiną nusinešė didelę dalį Mesopotamijos tabu, susijusi su tuo, kaip babiloniečiai laikėsi septintosios dienos, Sabatumo[1].
95:1.3 Nors Salemo mokytojai daug padarė, kad Mesopotamijos religijos būtų pagerintos ir išvystytos, bet jiems nepasisekė įvairių tautų atvesti į tai, kad jos nuolat pripažintų vieną Dievą. Toks mokymas buvo vystymas per daugiau negu vieną šimtą penkiasdešimt metų, o tada palaipsniui užleido kelią senesniajam tikėjimui į daugybę dievybių.
95:1.4 Salemo mokytojai labai smarkiai sumažino Mesopotamijos dievų skaičių, vienu metu pagrindinių dievybių skaičių apribojo iki septynių: Belo, Šamašo, Nabo, Ano, Ejo, Marduko, ir Sino[2][3][4]. Kada naujasis mokymas buvo pasiekęs aukščiausią tašką, tada iš šitų dievų jie tris iškėlė į aukštybę, turinčią valdžią visiems kitiems, Babilono triadą: Belą, Eją, ir Aną, žemės, jūros, ir dangaus dievus. Dar kitos triados iškilo kitose vietovėse, visos primenančios anditų ir šumerų mokymus apie trejybę ir grindžiamus salemitų tikėjimu į Melkizedeko trijų apskritimų ženklą.
95:1.5 Niekada iš tikrųjų Salemo mokytojai iki galo nepranoko Ištaros, dievų motinos ir lytinio vaisingumo dvasios, populiarumo. Jie daug padarė, kad šitos deivės garbinimą sukilnintų, bet babiloniečiai ir jų kaimynai niekada iki galo neatsisakė užmaskuotų lytinio garbinimo formų. Visoje Mesopotamijoje visos moterys laikėse visuotinio papročio atsiduoti, bent jau vieną kartą jaunystėje, nepažįstamiesiems; buvo manoma, jog tokio atsidavimo reikalauja Ištara, ir buvo tikima, kad nuo šitos lytinės aukos labai didele dalimi priklauso vaisingumas.
95:1.6 Melkizedeko mokymo ankstyvojo plitimo rezultatai buvo puikūs tol, kol Nabodadas, mokyklos vadovas Kiše, nenusprendė imtis plataus puolimo prieš vyraujančius šventyklos prostitucijos papročius. Bet savo pastangomis Salemo misionieriams šitos visuomeninės reformos įgyvendinti nepavyko, ir po šitos nesėkmės nuolaužomis buvo palaidoti jų visi kiti svarbesnieji dvasiniai ir filosofiniai mokymai.
95:1.7 Tuoj po šito Salemo evangelijos pralaimėjimo smarkiai išplito Ištaros kultas, toks ritualas, kuris jau iki to meto buvo įsiveržęs į Palestiną kaip Aštoreta, į Egiptą buvo įsiveržęs kaip Izidė, į Graikiją, kaip Afroditė, ir į šiaurines gentis pateko kaip Astartė[5]. Ir būtent dėl šito Ištaros garbinimo atgimimo Babilono žyniai vėl iš naujo ėmė stebėti žvaigždes; astrologija patyrė savo paskutinįjį didįjį mesopotamišką atgimimą, ateities pranašavimas tapo mada, ir per šimtmečius dvasininkija ėmė vis labiau išsigimti.
95:1.8 Melkizedekas savo pasekėjus buvo įspėjęs skleisti mokymą apie vienintelį Dievą, visų Tėvą ir Sutvėrėją, ir skelbti tiktai evangeliją apie dieviškąjį palankumą vien tik įtikėjimo dėka. Bet dažnai naujos tiesos mokytojai darydavo klaidą, mėgindami siekti perdaug, mėgindami lėtą evoliuciją pakeisti staigia revoliucija. Melkizedeko misionieriai Mesopotamijoje moralinį standartą tiems žmonėms pakėlė per aukštai; jie stengėsi pasiekti per daug, ir jų kilnus reikalas baigėsi pralaimėjimu. Jie buvo pasiųsti skelbti konkrečią evangeliją, skelbti tiesą apie Visuotinio Tėvo tikrovę, bet jie įsitraukė į akivaizdžiai vertingą papročių pertvarkymo reikalą, ir šitokiu būdu jų didžioji misija nuėjo šalutiniu keliu ir buvo realiai prarasta, nepatenkinusi troškimų, ir užmiršta.
95:1.9 Po vienos kartos Salemo būstinė Kiše priėjo prie pabaigos, o tikėjimo į vieną Dievą propaganda iš esmės nutrūko visoje Mesopotamijoje. Bet Salemo mokyklų likučiai išsilaikė. Nedidelės grupelės, išsiblaškiusios tai šen, tai ten, toliau tikėjo į vieną Kūrėją ir kovojo prieš Mesopotamijos žynių stabmeldystę ir amoralumą.
95:1.10 Būtent to laikotarpio, kuris ėjo po jų mokymo atmetimo, Salemo misionieriai parašė didelę dalį Senojo Testamento Psalmių, išskaptuodami jas akmenyje, kur nelaisvės metais jas surado vėlesniųjų laikų hebrajų šventikai, o vėliau jas įtraukė į himnų, priskiriamų žydų autorystei, rinkinį. Šitos gražios psalmės iš Babilono nebuvo parašytos Belo-Marduko šventyklose; jos buvo ankstyvesniųjų Salemo misionierių palikuonių darbas; ir jos yra pritrenkiantis kontrastas babiloniečių šventikų magiškiems konglomeratams. Jobo Knyga visiškai gerai atspindi Salemo mokyklos mokymus Kiše ir visoje Mesopotamijoje.
95:1.11 Didelė dalis Mesopotamijos religinės kultūros į hebrajų literatūrą ir liturgiją prasiskynė kelią per Egiptą Amenemopo ir Ichnatono darbo dėka. Egiptiečiai nuostabiai išsaugojo mokymus apie visuomeninius įsipareigojimus, kurie buvo kilę iš ankstesniųjų anditų mesopotamijiečių ir kuriuos tokia didele dalimi prarado vėlesnieji babiloniečiai, kurie užėmė Eufrato slėnį.
95:2.1 Pirminiai Melkizedeko mokymai iš tikrųjų giliausias šaknis įleido Egipte, iš kur vėliau jie išplito į Europą. Nilo slėnio evoliucinė religija buvo vystoma periodiškai, atvykstant Eufrato slėnio labiau išsivysčiusiems noditų, Adomitų, ir vėlesniųjų anditų tautų palikuonims. Laikas nuo laiko didelė dalis Egipto pilietinių administratorių buvo šumerai. Kaip Indija tomis dienomis priglaudė pasaulio didžiausią rasių mišinį, taip Egiptas puoselėjo labiausiai sumaišytą religinės filosofijos tipą, kokį tik galima būtų surasti Urantijoje, ir iš Nilo slėnio jis paplito į daugelį pasaulio dalių. Žydai didelę dalį savo sampratos apie pasaulio sukūrimą gavo iš babiloniečių, bet dieviškosios Apvaizdos sampratą jie gavo iš egiptiečių.
95:2.2 Daugiau dėl politinių ir moralinių tendencijų, o ne dėl filosofinių ir religinių pakraipų Egiptas labiau linko į Salemo, o ne į Mesopotamijos mokymą. Kiekvienas genties vadas Egipte, po to, kada užbaigdavo kovą dėl valdžios, siekdavo įamžinti savo dinastijos valdžią, paskelbdamas savo genties dievą pirmine dievybe ir visų kitų dievų sukūrėju. Šitokiu būdu palaipsniui egiptiečiai priprato prie superdievo idėjos, tramplino į vėlesnę doktriną apie visuotinę Dievybę kūrėją. Monoteizmo idėja Egipte bangavo pirmyn atgal daugelį amžių, tikėjimas į vieną Dievą visada sulaukdavo paramos, bet niekada iki galo nenustelbdavo besivystančios politeizmo sampratos.
95:2.3 Per amžius Egipto tautos buvo atsidavusios gamtos dievų garbinimui; tiksliau, kiekviena iš keturių dešimčių atskirų genčių iš tiesų turėjo savo ypatingą grupinį dievą, viena gentis garbino jautį, kita gentis garbino liūtą, trečia gentis garbino aviną, ir taip toliau. Dar anksčiau jos buvo totemo gentys, labai panašiai kaip Amerindai.
95:2.4 Su laiku egiptiečiai pastebėjo, kad mirusiųjų kūnai, patalpinti į kapų duobes, neišmūrytas plytomis, išsilaikydavo —užsibalzamuodavo —veikiant sodos prisigėrusiam smėliui, tuo tarpu palaidotieji plytiniuose rūsiuose suirdavo. Šitie stebėjimai atvedė prie tokių eksperimentų, dėl kurių rezultatų vėliau buvo imta mirusiuosius balzamuoti. Egiptiečiai tikėjo, jog kūno išsaugojimas palengvina perėjimą per ateities gyvenimą. Tam, kad individą būtų galima tinkamai identifikuoti tolimojoje ateityje po kūno suirimo, jie į kapą kartu su lavonu įdėdavo mirusiojo statulą ir jo atvaizdą išraižydavo ant karsto. Šitų mirusiojo statulų darymas labai išvystė Egipto meną.
95:2.5 Per amžius egiptiečiai buvo atsidavę tikėjimui į kapavietes kaip į kūno apsaugą ir į dėl šito patiriamo malonaus išlikimo po mirties apsaugą. Vėlesnioji magiškų papročių evoliucija, nors ir labai apsunkino gyvenimą nuo lopšio iki kapo, bet ir labai veiksmingai juos išlaisvino iš kapaviečių religijos. Žyniai ant karstų išraižydavo magiškus tekstus, kurie, buvo tikima, jog yra apsauga nuo to, kad “iš žmogaus nebūtų išimta širdis požeminiame pasaulyje.” Netrukus buvo sukauptas šitų įvairių magiškų tekstų rinkinys ir išsaugotas kaip “Mirusiųjų knyga.” Bet Nilo slėnyje magiškas ritualas labai anksti įsiskverbė į sąžinės ir charakterio sferas iki tokio laipsnio, kokį nedažnai pasiekdavo tų dienų ritualai. Ir vėliau nuo šitų etinių ir moralinių idealų, o ne nuo įmantrių kapaviečių, priklausė išgelbėjimas.
95:2.6 Šitų laikų prietarus gerai parodo bendras tikėjimas į seilių efektyvumą kaip į gydomąjį veiksnį, į tokią idėją, kuri atsirado Egipte, o iš ten pasklido į Arabiją ir Mesopotamiją[6]. Legendiniame Horo mūšyje su Setu, jaunesnysis dievas neteko akies, bet po to, kada Setas buvo nugalėtas, šitą akį atstatė išmintingasis dievas Totas, kuris apspjovė žaizdą ir ją užgydė.
95:2.7 Egiptiečiai ilgą laiką tikėjo, kad žvaigždės, mirgančios naktiniame danguje, reiškia nusipelniusių mirusiųjų sielų išlikimą; jie manė, kad kitus išlikusiuosius sugeria saulė. Tam tikrą laikotarpį, saulės garbinimas tapo viena iš protėvių garbinimo rūšių. Didžiosios piramidės nuožulnus įėjimas buvo pasuktas tiesiai į Poliarinę žvaigždę tam, kad karaliaus siela, kada išeis iš kapo, galėtų kilti tiesiai į nejudančių žvaigždžių stacionarius ir nusistovėjusius žvaigždynus, tariamą karalių gyvenamąją buveinę.
95:2.8 Kada matėsi, kaip netiesioginiai saulės spinduliai skverbiasi į žemę per plyšį debesyse, tai buvo tikima, jog tai rodo nuleidžiamus dangiškuosius laiptus, kuriais gali pakilti karalius ir kitos teisios sielos. “Karalius Pepis savo spinduliavimą nuleido po savo kojomis kaip laiptus, kuriais galėtų pakilti pas savo motiną.”
95:2.9 Kada Melkizedekas pasirodė materialaus kūno pavidalu, tada egiptiečiai turėjo tokią religiją, kuri buvo nepalyginamai labiau išvystyta už aplinkinių tautų religiją. Jie tikėjo, kad išėjusi iš kūno siela, jeigu yra tinkamai apginkluota magiškomis formuluotėmis, gali išvengti trukdančių blogųjų dvasių ir gali nukeliauti į Ozyrio nuosprendžių salę, kur, jeigu nėra kalta dėl “žmogžudystės, apiplėšimo, klastojimo, svetimavimo, vagystės, ir savanaudiškumo,” tai bus priimta į palaimos sferas. Jeigu šita siela bus pasverta ant svarstyklių ir pripažinta nepakankamo lygio, tuomet ji bus nusiųsta į pragarą, pas Praryjančiąją. Ir tai buvo, santykinai, išvystyta samprata apie ateities gyvenimą, palyginus su daugelio aplinkinių tautų tikėjimais.
95:2.10 Samprata apie pomirtinio gyvenimo teismą už nuodėmes, padarytas per žmogaus gyvenimą materialiame kūne žemėje, į hebrajų teologiją pateko iš Egipto. Žodis teismas per visą Hebrajų Psalmių Knygą paminėtas tiktai vieną kartą, ir tą konkrečią psalmę parašė egiptietis.
95:3.1 Nors Egipto kultūra ir religija iš esmės kilo iš anditų Mesopotamijos ir vėlesnėms civilizacijoms didele dalimi buvo perduota per hebrajus ir graikus, bet didelė, labai didelė egiptiečių visuomeninio ir etinio idealizmo dalis atsirado Nilo slėnyje kaip grynai evoliucinis išsivystymas. Nepaisant to, kad didelė dalis tiesos ir kultūros buvo paimta iš anditų, bet Egipte moralinė kultūra kaip grynai žmogiškasis reiškinys iki Mykolo savęs padovanojimo buvo išsivysčiusi labiau negu panašaus natūralaus metodo dėka ji buvo išvystyta bet kurioje kitoje konkrečioje vietovėje.
95:3.2 Moralinė evoliucija priklauso ne vien tiktai nuo apreiškimo. Aukšti moraliniai kriterijai gali kilti ir iš paties žmogaus patyrimo. Žmogus gali net išvystyti dvasines vertybes ir įgauti kosminės įžvalgos iš savojo asmeninio patirtinio gyvenimo, nes jo viduje gyvena dieviškoji dvasia. Tokį natūralų sąžinės ir charakterio vystymąsi taip pat padidino ir periodiški tiesos mokytojų atvykimai, senovės laikais, pasiekę iš antrojo Edeno, vėliau, pasirodę iš Melkizedeko būstinės Saleme.
95:3.3 Prieš tūkstančius metų iki to laiko, kada Salemo evangelija įsiskverbė į Egiptą, moralūs jo vadovai mokė teisingumo, dorumo, ir vengti godumo. Prieš tris tūkstančius metų iki buvo parašyti hebrajų raštai, egiptiečiai turėjo devizą: “Tvirtas yra tas žmogus, kurio matas yra teisumas; kuris žengia, vadovaudamasis juo.” Jie mokė ramumo, nuosaikumo, ir taktiškumo. Vienas iš didžiųjų šitos epochos mokytojų skelbė: “Daryk gerai ir elkis teisingai su visais.” Šito amžiaus Egipto triada buvo Tiesa-Teisingumas-Teisumas. Iš visų grynai žmogiškųjų Urantijos religijų nė viena niekada nepranoko Nilo slėnio šito kažkada buvusio humanizmo visuomeninių idealų ir moralinio grožio.
95:3.4 Šitų besivystančių etinių idėjų ir moralinių idealų dirvoje klestėjo išlikusios Salemo religijos doktrinos. Sampratos apie gėrį ir blogį surado parengtą atsakymą tautos širdyje, kuri tikėjo, kad “Gyvybė yra suteikiama ramiesiems, o mirtis duodama kaltiesiems.” “Nuramintas yra tas, kurio veiksmai sukelia meilę; nusikaltęs yra tas, kurio veiksmai sukelia neapykantą.” Per amžius Nilo slėnio gyventojai gyveno vadovaudamiesi šitais besivystančiais etiniais ir visuomeniniais standartais iki to meto, kada pirmą kartą ėmė taikyti vėlesniąsias sampratas apie tai, kas yra teisinga ir kas yra klaidinga—kas yra gera ir kas yra bloga.
95:3.5 Egiptas buvo intelektualus ir moralus, bet neperdaug dvasingas. Per šešis tūkstančius metų tarp egiptiečių iškilo tiktai keturi didieji pranašai. Kažkurį laiką jie sekė Amenemopu; Ochbaną jie nužudė; Ichnatoną priėmė, bet ne iš visos širdies vienos trumpos kartos laikotarpiui; Mozę jie atmetė. Ir vėl iš tiesų būtent politinės, o ne religinės aplinkybės, Abraomui ir, vėliau, Juozapui, palengvino didžiuliu laipsniu įtakoti visą Egiptą Salemo mokymų apie vieną Dievą labui. Tačiau, kada Salemo misionieriai pirmą kartą įžengė į Egiptą, tada jie surado šitą labai etinę evoliucinę kultūrą, kuri buvo susimaišiusi su modifikuotomis Mesopotamijos imigrantų moralinėmis normomis. Šitie ankstyvieji Nilo slėnio mokytojai buvo pirmieji, kurie paskelbė, jog sąžinė yra Dievo mandatas, Dievybės balsas.
95:4.1 Tinkamu laiku Egipte išaugo mokytojas, kurį daugelis vadino “žmogaus sūnumi,” o kiti jį vadino Amenemopu. Šitas pranašas sąžinę iškėlė į aukščiausiojo teisėjo lygį priimant sprendimą tarp gėrio ir blogio, mokė, jog už nuodėmę yra bausmė, ir skelbė išgelbėjimą kreipiantis į saulės dievybę.
95:4.2 Amenemopas mokė, jog turtai ir materiali gausa yra Dievo dovana, ir šita samprata giliai persmelkė vėliau atsiradusią hebrajų filosofiją[7]. Šitas kilnus mokytojas tikėjo, jog Dievo-sąmonė yra bet kokio elgesio lemiamas faktorius, jog kiekviena akimirka turėtų būti nugyventa taip, kad būtų suvokiamas Dievo buvimas ir atsakomybė jam. Šito išminčiaus mokymai vėliau buvo išversti į hebrajų kalbą ir tapo šitos tautos šventąja knyga likus daug laiko iki to meto, kada buvo užrašytas Senasis Testamentas. Šito gerojo žmogaus pagrindinis mokymas buvo susijęs su pamokymais, kuriuos jis suteikė savo sūnui, apie teisingumą ir sąžiningumą atsakingose valdymo pareigose, ir šitas taurus požiūris iš tolimosios praeities suteiktų garbę bet kokiam šiuolaikiniam valstybės pareigūnui[8].
95:4.3 Šitas Nilo išminčius mokė, jog “turtai patys įgauna sparnus ir išskrenda” —jog visi žemiškieji dalykai išnyksta[9]. Jo didžioji malda buvo “išsivaduoti iš baimės[10].” Jis visus ragino nusigręžti nuo “žmonių žodžių” ir atsisukti į “Dievo veiksmus[11].” Iš esmės jis mokė: žmogus teigia, bet sprendžia Dievas. Jo mokymai, išversti į hebrajų kalbą, nulėmė Senojo Testamento Patarlių Knygos filosofiją. Išversti į graikų kalbą, jie nuspalvino visą vėlesniąją heleninę religinę filosofiją. Išminties Knygos egzempliorių turėjo vėliau gyvenęs Aleksandrijos filosofas, Filonas.
95:4.4 Amenemopas stengėsi apsaugoti evoliucinę etiką ir apreiškimo moralę, ir savo rašiniuose juos perdavė tiek hebrajams, tiek graikams. Jis nebuvo to amžiaus didžiausias religijos mokytojas, bet buvo pats įtakingiausias tuo, kad nuspalvino dviejų gyvybiškai svarbių grandžių—hebrajų, tarp kurių išsivystė Vakarų religinio tikėjimo viršūnė, ir graikų, kurie gryną filosofinę mintį išvystė iki jos aukščiausiųjų europietiškų aukštumų—vėlesniąją mintį.
95:4.5 Hebrajų Išminties Knygoje penkioliktasis, septynioliktasis, dvidešimtasis skyriai, ir nuo dvidešimt antrojo skyriaus, septynioliktojo sueiliavimo, iki dvidešimt ketvirtojo skyriaus, dvidešimt antrojo sueiliavimo, yra paimti beveik pažodiniai tekstai iš Amenemopo Išminties Knygos[12]. Hebrajų Psalmių Knygos pirmoji psalmė yra parašyta Amenemopo ir yra Ichnatono mokymų šerdis[13].
95:5.1 Amenemopo mokymai tarp egiptiečių palaipsniui ėmė silpti, kada dėl egiptiečio salemito daktaro įtakos, viena moteris iš karališkosios šeimos palaikė Melkizedeko mokymus. Šita moteris įtikino savo sūnų, Ichnatoną, Egipto faraoną, priimti šitas doktrinas apie Vieną Dievą.
95:5.2 Nuo tada, kada Melkizedekas išnyko iš materialaus kūno, nė viena žmogiškoji būtybė iki to laiko neturėjo tokios stebėtinai aiškios sampratos apie Salemo apreikštą religiją, kokią turėjo Ichnatonas. Kai kuriais aspektais šitas jaunas Egipto karalius yra vienas iš nuostabiausių asmenų žmonijos istorijoje. Per šitą vis augančios dvasinės depresijos Mesopotamijoje laikmetį, jis saugojo doktriną apie El Elijoną, Tą Vieną Dievą, Egipte, tokiu būdu palaikydamas monoteistinį kanalą, kuris buvo gyvybiškai svarbus tuo metu būsimam Mykolo savęs padovanojimo religiniam pagrindui. Ir būtent suvokiant šitą dvasinį veiksmą, šalia kitų priežasčių, vaikelis Jėzus buvo nugabentas į Egiptą, kur kai kurie Ichnatono dvasiniai parėmėjai pamatė jį ir tam tikru laipsniu suprato jo dieviškosios misijos Urantijoje kai kuriuos aspektus[14].
95:5.3 Mozė, didingiausia figūra laikotarpyje tarp Melkizedeko ir Jėzaus, buvo hebrajų rasės ir Egipto karališkosios šeimos bendra dovana pasauliui; ir jeigu Ichnatonas būtų turėjęs Mozės visapusiškumą ir sugebėjimus, jeigu jis būtų pademonstravęs tokį politinį talentą, kuris būtų prilygęs jo stebinančiam religiniam vadovavimui, tai Egiptas būtų tapęs to amžiaus didžiąja monoteistine nacija; ir jeigu taip būtų įvykę, tai galimas dalykas, kad Jėzus didesnę savo mirtingojo gyvenimo dalį būtų praleidęs Egipte.
95:5.4 Niekada per visą istoriją nė vienas kitas karalius taip metodiškai nevedė visos nacijos nuo politeizmo į monoteizmą, kaip tą darė šitas nepaprastasis Ichnatonas. Su stebinančiu ryžtingumu šitas jaunasis valdovas nutraukė ryšius su praeitimi, pakeitė savo vardą, paliko savo kapitalą, pastatė visiškai naują miestą, ir sukūrė naują meną ir literatūrą visai tautai. Bet jis ėjo perdaug greitai; jis sukūrė per daug, daugiau negu galėjo išlikti po jo mirties. Be to, jam nepavyko užtikrinti materialaus stabilumo ir klestėjimo savo tautai, kuri prieš jo religinius mokymus vieningai protestavo, kada vėliau egiptiečius užliejo nelaimių ir priespaudos bangos.
95:5.5 Jeigu šitas vyras, kuris turėjo stebėtinai aiškų matymą ir nepaprastą tikslo siekimą, būtų turėjęs ir Mozės politinę išmintį, tuomet jis būtų pakeitęs visą religijos evoliucijos ir tiesos apreiškimo istoriją Vakarų pusrutulyje. Per visą savo gyvenimą jis sugebėjo pažaboti žynių veiklą, jis juos apskritai diskreditavo, bet savo kultų jie laikėsi slapta ir griebėsi aktyvių veiksmų, kai tiktai jaunasis karalius pasitraukė iš valdžios; ir jie tuoj pat visus vėlesniuosius Egipto vargus susiejo su jo valdymo metais įvestu monoteizmu.
95:5.6 Labai išmintingai Ichnatonas stengėsi monoteizmą įtvirtinti saulės-dievo priedangoje. Šitas sprendimas pereiti prie Visuotinio Tėvo garbinimo, asimiliuojant visus dievus į saulės garbinimą, kilo, patarus salemitų daktarui. Ichnatonas paėmė tuo metu egzistavusio tikėjimo į Atoną apibendrintas doktrinas, susietas su Dievybės tėvyste ir motinyste, ir sukūrė tokią religiją, kuri pripažino glaudų garbinimo ryšį tarp žmogaus ir Dievo.
95:5.7 Ichnatonas buvo pakankamai išmintingas, kad palaikytų išorinį Atono, saulės-dievo, garbinimą, tuo tarpu savo bičiuliams jis vadovavo užmaskuotai garbinant Vieną Dievą, Atono sutvėrėją ir aukščiausiąjį visų Tėvą. Šitas jaunasis mokytojas-karalius buvo daug rašantis rašytojas, buvo traktato, pavadinto “Vienintelis Dievas,” autorius, knygos, kurioje buvo trisdešimt vienas skyrius ir kurią šventikai, sugrįžę į valdžią, visiškai sunaikino. Ichnatonas taip pat parašė vieną šimtą trisdešimt septynis himnus, iš jų dvylika dabar yra išsaugoti Senojo Testamento Psalmių Knygoje, priskirti hebrajų autorystei.
95:5.8 Kasdieniame gyvenime Ichnatono religijos aukščiausiasis žodis buvo “teisumas,” ir netrukus sampratą apie teisų poelgį jis išplėtė, aprėpdamas tarptautinę, o taip pat ir nacionalinę etiką. Tai buvo stebinančio asmeninio pamaldumo karta, ir tarp intelektualiausių vyrų ir moterų buvo būdingas nuoširdus siekimas surasti Dievą ir jį pažinti. Tais laikais visuomeninė padėtis arba turtai nė vienam egiptiečiui nesuteikdavo jokio privalumo įstatymo atžvilgiu. Egipto šeimyninis gyvenimas daug prisidėjo prie to, kad išsaugotų ir išvystytų moralią kultūrą, ir buvo įkvėpimas vėlesniajam žydų nuostabiam šeimyniniam gyvenimui Palestinoje.
95:5.9 Ichnatono evangelijos fatališkoji silpnybė buvo jos didžiausia tiesa, tas mokymas, kad Atonas yra ne tik Egipto sutvėrėjas, bet taip pat ir “viso pasaulio, žmogaus ir žvėrių, ir visų svetimų kraštų, net Sirijos ir Kušo, be šitos Egipto žemės, sutvėrėjas. Jis visus pastato į savo vietas ir pasirūpina visų reikmėmis[15].” Šitokios sampratos apie Dievybę buvo išvystytos ir išaukštintos, bet jos nebuvo nacionalistinės. Tokie internacionalumo jausmai religijoje nepadidino Egipto armijos moralės mūšio lauke, tuo tarpu jie suteikė veiksmingų ginklų žyniams, kad juos panaudotų prieš jaunąjį karalių ir jo naująją religiją. Jis turėjo tokią sampratą apie Dievybę, kuri buvo nepalyginamai labiau išvystyta už vėlesniųjų hebrajų sampratą, bet ji buvo per daug išvystyta, kad galėtų atlikti nacijos kūrėjo vaidmenį.
95:5.10 Nors Ichnatonui mirus, monoteistinis idealas nukentėjo, bet vieno Dievo idėja išliko daugelio grupių protuose. Ichnatono žentas nuėjo kartu su žyniais, sugrįžo prie senųjų dievų garbinimo, pasikeisdamas savo vardą į Tutanchamono. Sostinė sugrįžo į Tebą, ir krašte ėmė smarkiai gausėti žynių, galiausiai jie užvaldė vieną septintadalį viso Egipto; o netrukus vienas iš tos pačios žynių kategorijos įsidrąsino užgrobti ir karūną.
95:5.11 Bet monoteistinės bangos žyniai iki galo nugalėti negalėjo. Vis didesniu laipsniu jie buvo verčiami savo dievus apjungti ir rašyti su brūkšneliu; dievų šeima traukėsi vis daugiau ir daugiau. Ichnatonas intensyviai šviečiantį dangaus diską buvo susiejęs su kūrėju Dievu, ir šita idėja tebedegė žmonių širdyse, net ir žynių, daug laiko praėjus po jaunojo reformatoriaus mirties. Monoteizmo samprata Egipte ir pasaulyje niekada nebuvo išnykusi iš žmonių širdžių. Ji išsilaikė net iki to laiko, kada atvyko to paties dieviškojo Tėvo, to vienintelio Dievo, kurį Ichnatonas taip atkakliai skelbė, kad garbintų visas Egiptas, Sūnus Kūrėjas.
95:5.12 Ichnatono doktrinos silpnumą sudarė tas faktas, kad jis siūlė tokią išvystytą religiją, jog iki galo jo mokymus pajėgė suvokti tiktai išsilavinę egiptiečiai. Paprasti žemdirbiai jo evangelijos niekada nesuvokė ir, dėl to, buvo pasirengę sugrįžti su žyniais prie Izidės ir jos vyro Ozyrio, kuris tariamai stebuklingai prisikėlė po to, kada jį žiauriai nužudė Setas, tamsos ir blogio dievas, senovinio garbinimo.
95:5.13 Egiptiečiams mokymas apie visų žmonių nemirtingumą buvo per daug išvystytas. Prisikėlimas buvo pažadėtas tiktai karaliams ir turtingiesiems; dėl to iš tikrųjų jie taip rūpestingai balzamuodavo ir išsaugodavo kūnus kapavietėse iki nuosprendžio dienos. Bet tokia išgelbėjimo ir prisikėlimo demokratija, kokios mokė Ichnatonas, galiausiai įsivyravo net iki tokio laipsnio, jog egiptiečiai vėliau tikėjo nekalbančiųjų gyvūnų išlikimu.
95:5.14 Nors šito Egipto valdovo pastangos priversti savo žmones garbinti vieną Dievą žlugo, bet reikėtų pažymėti, kad jo darbo pasekmės per amžius išliko tiek Palestinoje, tiek Graikijoje, ir kad Egiptas tokiu būdu tapo tąja grandimi, kuri sujungtą Nilo evoliucinę kultūrą ir Eufrato apreikštą religiją perdavė visoms vėlesniosioms Vakarų tautoms.
95:5.15 Šitos didingos moralinio vystymosi ir dvasinio augimo eros šlovė Nilo slėnyje labai greitai ėmė nykti maždaug tuo metu, kada ėmė formuotis hebrajų nacionalinis gyvenimas, ir po savo gyvenimo Egipte šitie beduinai didelę dalį šitų mokymų nusinešė su savimi ir daugelį Ichnatono doktrinų įamžino savojoje rasinėje religijoje.
95:6.1 Iš Palestinos kai kurie Melkizedeko misionieriai per Mesopotamiją nuėjo tolyn ir į didįjį Irano plokščiakalnį. Daugiau negu penkis šimtus metų Salemo mokytojai sėkmingai darbavosi Irane, ir visa nacija linko į Melkizedeko religiją, kuomet dėl valdovų pasikeitimo staiga užgriuvo žiaurūs persekiojimai, kurie praktiškai užbaigė Salemo kulto monoteistinius mokymus. Abraomo susitarimo doktrina Persijoje iš esmės buvo išnaikinta, kada, šitame didingame moralinio renesanso amžiuje, šeštajame prieš Kristų, pasirodė Zoroastra tam, kad atgaivintų rusenančias Salemo evangelijos žarijas.
95:6.2 Šitas naujos religijos įkūrėjas buvo energingas ir drąsus jaunuolis, kuris, savo pirmosios piligriminės kelionės į Urą Mesopotamijoje metu, susipažino su pasakojimais apie Kaligastijos ir Liuciferio maištą —drauge su didele dalimi kitų pasakojimų —kurie visi padarė didžiulį poveikį jo religinei prigimčiai. Todėl, dėl vieno sapno, kurį jis susapnavo būdamas Ure, jis ėmė ruoštis grįžti į savo namus šiaurėje tam, kad pakeistų savosios tautos religiją. Jis buvo užsikrėtęs hebrajų idėja apie teisingumo Dievą, Mozės samprata apie dieviškumą. Jo sąmonėje buvo aiški Aukščiausiojo Dievo idėja, o visus kitus dievus jis priskyrė velniams, pažemino juos į demonų, apie kuriuos buvo girdėjęs Mesopotamijoje, gretas. Jis išgirdo pasakojimą apie Septynias Pagrindines Dvasias, nes šis pasakojimas buvo išlikęs Ure, ir, dėl to, jis sukūrė septynių aukščiausių dievų galaktiką su Ahura-Mazda jos priešakyje. Šituos pavaldžius dievus jis susiejo su Teisingo Įstatymo, Geros Minties, Kilnaus Valdymo, Švento Charakterio, Sveikatos, ir Nemirtingumo idealizavimu.
95:6.3 Ir šita naujoji religija buvo veiksmo—darbo—ne maldų ir ritualų religija. Jos Dievas buvo aukščiausiosios išminties būtybė ir civilizacijos globėja; tai buvo karinga religinė filosofija, kuri išdrįso kovoti prieš blogį, neveiklumą, ir atsilikimą.
95:6.4 Zoroastra nemokė ugnies garbinimo, bet stengėsi liepsną panaudoti kaip visuotinio ir aukščiausio viešpatavimo tyros ir išmintingos Dvasios simbolį. (Gaila, bet tai yra tiesa, kad vėlesnieji jo pasekėjai iš tiesų tiek gerbė, tiek ir garbino šitą simbolinę ugnį.) Galiausiai, atsivertus į šį tikėjimą Irano princui, šita naujoji religija buvo skleidžiama kardu. Ir Zoroastra didvyriškai žuvo mūšyje už tai, kas, jo įsitikinimu, buvo “šviesos Viešpaties tiesa.”
95:6.5 Zoroastrizmas yra vienintelis Urantijos tikėjimas, kuriame išsilaikė Dalamatijos ir Edeno mokymai apie Septynias Pagrindines Dvasias. Nors ir neišvystė sampratos apie Trejybę, bet jis iš tiesų tam tikru būdu priartėjo prie sampratos apie Dievą Septinkartį. Pirminis zoroastrizmas nebuvo grynas dualizmas; nors ankstyvieji mokymai iš tikrųjų blogį vaizdavo kaip lygiavertį gėriui laike, bet amžinybė tikrai jį paskandina galutiniojo gėrio tikrovėje. Tiktai vėlesniaisiais laikais iš tikrųjų imta tikėti, jog gėris ir blogis varžosi vienodomis sąlygomis.
95:6.6 Žydų pasakojimai apie dangų ir pragarą ir doktrina apie velnius, kaip užrašyta hebrajų raštuose, nors ir rėmėsi išsilaikiusiais pasakojimais apie Liuciferį ir Kaligastiją, bet iš esmės buvo paimti iš zoroastrizmo tuo laiku, kada žydus politiškai ir kultūriškai valdė persai. Zoroastra, kaip ir egiptiečiai, mokė apie “teismo dieną,” bet šitą įvykį jis siejo su pasaulio pabaiga.
95:6.7 Net ir tai religijai, kuri Persijoje ėjo po zoroastrizmo, jis turėjo didelės įtakos. Kada Irano žyniai Zoroastros mokymus siekė atmesti, tada jie atgaivino senovinį Mitros garbinimą. Ir mitraizmas pasklido per Levanto ir Viduržemio jūros regionus, kažkiek laiko buvo tiek judaizmo, tiek ir krikščionybės bendraamžininkas. Tokiu būdu Zoroastros mokymai paeiliui įtakojo tris didžiausias religijas: judaizmą ir krikščionybę ir, per šitas abi, mohamedonizmą.
95:6.8 Bet tai yra tolimas šauksmas iš Zoroastros iškilių mokymų ir kilnių psalmių jo evangelijos šiuolaikiniams iškraipymams, kuriuos padarė parsai, jautę didžiulę baimę mirusiesiems, drauge su tikėjimu į išvedžiojimus, iki kurių Zoroastra niekada nenusileido.
95:6.9 Šitas didis žmogus buvo vienas iš tos unikalios grupės, kuri netikėtai iškilo šeštajame amžiuje prieš Kristų tam, kad palaikytų Salemo šviesą, kad ji visiškai ir galutinai neužgestų, nes ji taip blankiai degė, rodydama žmogui jo tamsiame pasaulyje šviesos kelią, vedantį į amžinai trunkantį gyvenimą.
95:7.1 Melkizedeko mokymai apie vieną Dievą buvo įtvirtinti Arabijos dykumoje santykinai neseniai. Kaip Graikijoje, taip ir Arabijoje Salemo misionieriams nepasisekė dėl to, kad jie klaidingai suprato Makiventos nurodymus dėl perdaug didelės organizacijos. Bet jų savaip suprastas jo perspėjimas susilaikyti nuo bet kokių pastangų šitą evangeliją skleisti karine jėga ar civiline prievarta jų šitokiu būdu nesustabdė.
95:7.2 Net Kinijoje ar Romoje Melkizedeko mokymai iš tiesų nežlugo tiek, kiek šitame dykumos regione taip labai netoli nuo paties Salemo. Praėjus daug laiko po to, kada didžioji dalis Rytų ir Vakarų tautų tapo atitinkamai budistais ir krikščionimis, Arabijos dykuma tebebuvo tokia, kokia ji buvo per tūkstančius metų. Kiekviena gentis garbino savo senuosius fetišus, o daugelis atskirų šeimų turėjo savo namų dievus. Ilgai tęsėsi kova tarp babiloniečių Ištaro, hebrajų Jahvės, iraniečių Ahuros, ir krikščionių Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvo. Niekada nė viena samprata nesugebėjo iki galo pakeisti kitų.
95:7.3 Tai šen, tai ten per visą Arabiją buvo šeimų ir klanų besilaikančių vieno Dievo miglotos idėjos. Tokios grupės brangino pasakojimus apie Melkizedeką, Abraomą, Mozę, ir Zoroastrą. Buvo daug centrų, kurie būtų sureagavę į Jėzusoninę evangeliją, bet krikščionių misionieriai, veikę dykumų kraštuose, buvo bekompromisinė ir nenuolaidžiaujanti grupė, priešingai kompromisus pripažinusiems ir išradingiems misionieriams, kurie veikė Viduržemio jūros pakrantės šalyse. Jeigu Jėzaus pasekėjai būtų rimčiau atsižvelgę į jo nurodymą “eiti po visą pasaulį ir skelbti evangeliją,” ir jeigu savo pamoksluose jie būtų buvę nuolaidesni, ne tokie griežti su savo sugalvotais šalutiniais visuomeniniais reikalavimais, tada daugelis kraštų būtų mielai priėmę dailidės sūnaus paprastą evangeliją, tarp jų ir Arabija[16][17].
95:7.4 Nepaisant to fakto, jog didieji Levanto monoteizmo tikėjimai nesugebėjo įleisti šaknų į Arabiją, šitas dykumų kraštas sugebėjo sukurti tokį tikėjimą, kuris, nors ne toks reiklus savo visuomeniniais reikalavimais, vis tiek buvo monoteistinis.
95:7.5 Primityvūs ir neorganizuoti dykumos tikėjimai teturėjo tiktai vieną gentinės, rasinės, arba nacionalinės prigimties aspektą, ir tai buvo ypatinga ir bendra pagarba, kurią beveik visos Arabijos gentys norėjo išreikšti tam tikram juodo akmens fetišui vienoje iš Mekos šventyklų. Šitas bendro ryšio ir garbinimo taškas vėliau atvedė į islamo religijos sukūrimą. Kuo Jahvė, ugnikalnio dvasia, buvo žydams semitams, tuo Kaabos akmuo tapo jų pusbroliams arabams.
95:7.6 Islamo stiprybė buvo jo aiškiai nustatytas ir gerai apibrėžtas Alacho kaip vienos ir vienintelės Dievybės pateikimas; jo silpnoji vieta buvo karinės jegos panaudojimas jo skelbimui, kartu su moters pažeminimu. Bet jis atkakliai laikėsi to, jog pateiktų Vieną Visuotinę visų Dievybę, “kuri pažįsta nematomus ir matomus. Ji yra gailestinga ir užjaučianti.” “Iš tikrųjų Dievas turi daugybę gėrio visiems žmonėms.” “Ir kada aš susergu, tada mane pagydo būtent jis.” “Nes, kada tik šnekasi drauge trys, tada Dievas dalyvauja ketvirtas,” nes, argi jis nėra “pirmasis ir paskutinysis, taip pat matomas ir pasislėpęs”?
95:7.7 [Pateikta Nebadono Melkizedeko.]
| Dokumentas 94. Melkizedeko mokymai Rytuose |
Indeksas
Keli versija |
Dokumentas 96. Jahvė — hebrajų Dievas |