Urantijos knyga anglų kalba yra vieša visame pasaulyje nuo 2006 m.
Vertimai: © 2004 Urantijos Fondas
| Dokumentas 150. Trečioji pamokslavimo kelionė |
Indeksas
Viena versija |
Dokumentas 152. Įvykiai, vedantys į Kapernaumo krizę |
TARRYING AND TEACHING BY THE SEASIDE
LAUKDAMI IR MOKYDAMI PAJŪRYJE
1955 151:0.1 BY MARCH 10 all of the preaching and teaching groups had forgathered at Bethsaida. Thursday night and Friday many of them went out to fish, while on the Sabbath day they attended the synagogue to hear an aged Jew of Damascus discourse on the glory of father Abraham. Jesus spent most of this Sabbath day alone in the hills. That Saturday night the Master talked for more than an hour to the assembled groups on “The mission of adversity and the spiritual value of disappointment.” This was a memorable occasion, and his hearers never forgot the lesson he imparted.
2004 151:0.1 IKI KOVO 10-sios visos pamokslavusios ir mokiusios grupės buvo susirinkusios į Betsaidą. Ketvirtadienio vakarą ir penktadienį didelė jų dalis išplaukė žvejoti, tuo tarpu Sabato dieną jie buvo sinagogoje, kad pasiklausytų pagyvenusio žydo iš Damasko kalbos apie tėvo Abraomo šlovę. Jėzus šio Sabato dienos didžiąją dalį praleido vienatvėje kalnuose. Tą šeštadienio vakarą susirinkusioms grupėms Mokytojas daugiau negu vieną valandą kalbėjo apie “Nelaimių prasmę ir nusivylimo dvasinę vertę.” Tai buvo įsimintinas įvykis, ir jo klausytojai niekada neužmiršo jo perteiktos pamokos.
1955 151:0.2 Jesus had not fully recovered from the sorrow of his recent rejection at Nazareth; the apostles were aware of a peculiar sadness mingled with his usual cheerful demeanor. James and John were with him much of the time, Peter being more than occupied with the many responsibilities having to do with the welfare and direction of the new corps of evangelists. This time of waiting before starting for the Passover at Jerusalem, the women spent in visiting from house to house, teaching the gospel, and ministering to the sick in Capernaum and the surrounding cities and villages.
2004 151:0.2 Jėzus vis dar tebejautė skausmą po to, kai jį neseniai buvo atstūmę Nazarete; apaštalai žinojo apie šitą ypatingą liūdesį, susimaišiusį su jo įprastu linksmu elgesiu. Jokūbas ir Jonas didžiąją laiko dalį buvo su juo, Petras daugiau atliko tą didelę dalį pareigų, kurios buvo susijusios su naujuoju evangelininkų korpusu, su jo gerove ir vadovavimu jam. Šitą laukimo laiką prieš išvykstant į Perėjimo šventę Jeruzalėje, moterys praleido lankydamos šeimas, mokydamos evangelijos, ir patarnaudamos sergantiesiems Kapernaume ir aplinkiniuose miestuose ir kaimuose.
1. THE PARABLE OF THE SOWER
1. PARABOLĖ APIE SĖJĖJĄ
1955 151:1.1 About this time Jesus first began to employ the parable method of teaching the multitudes that so frequently gathered about him. Since Jesus had talked with the apostles and others long into the night, on this Sunday morning very few of the group were up for breakfast; so he went out by the seaside and sat alone in the boat, the old fishing boat of Andrew and Peter, which was always kept at his disposal, and meditated on the next move to be made in the work of extending the kingdom. But the Master was not to be alone for long. Very soon the people from Capernaum and near-by villages began to arrive, and by ten o’clock that morning almost one thousand were assembled on shore near Jesus’ boat and were clamoring for attention. Peter was now up and, making his way to the boat, said to Jesus, “Master, shall I talk to them?” But Jesus answered, “No, Peter, I will tell them a story.” And then Jesus began the recital of the parable of the sower, one of the first of a long series of such parables which he taught the throngs that followed after him. This boat had an elevated seat on which he sat (for it was the custom to sit when teaching) while he talked to the crowd assembled along the shore. After Peter had spoken a few words, Jesus said:
2004 151:1.1 Maždaug šituo metu mokydamas minias, kurios taip dažnai susirinkdavo aplink jį, Jėzus pirmą kartą pradėjo naudoti parabolių metodą. Kadangi Jėzus su apaštalais ir kitais žmonėmis šnekėjosi ilgai iki išnaktų, tai šitą sekmadienio rytą labai nedaugelis iš tos grupės buvo atsikėlę pusryčių; taigi jis išėjo į pajūrį ir vienas sėdėjo valtyje, Andriejaus ir Petro senoje žvejojimo valtyje, kuri buvo laikoma visada jam parengta, ir mąstė apie kitą žingsnį, kurį reikia žengti plečiant karalystės darbą. Bet neilgai Mokytojas buvo vienas. Labai greitai ėmė atvykti žmonės iš Kapernaumo ir gretimų kaimų, ir iki to ryto dešimtos valandos beveik vienas tūkstantis žmonių susirinko ant kranto netoli Jėzaus laivelio ir keliamu triukšmu prašėsi dėmesio. Petras dabar buvo atsikėlęs ir, prasibrovęs iki valties, paklausė Jėzaus, “Mokytojau, ar man pasišnekėti su jais?” Bet Jėzus atsakė, “Ne, Petrai, aš jiems papasakosiu vieną istoriją.” Ir tada Jėzus ėmė pasakoti parabolę apie sėjėją, vieną iš pirmųjų tokių parabolių, kurios sudarė ilgą seriją ir kurių jis mokė minias, sekusias paskui jį. Šitoje valtyje buvo paaukštinta sėdynė, ant kurios jis sėdėjo (kadangi buvo paprotys mokant sėdėti) tuo metu, kada kalbėjo miniai, susirinkusiai ant kranto[1]. Po to, kai Petras tarė keletą žodžių, Jėzus pasakė:
1955 151:1.2 “A sower went forth to sow, and it came to pass as he sowed that some seed fell by the wayside to be trodden underfoot and devoured by the birds of heaven. Other seed fell upon the rocky places where there was little earth, and immediately it sprang up because there was no depth to the soil, but as soon as the sun shone, it withered because it had no root whereby to secure moisture. Other seed fell among the thorns, and as the thorns grew up, it was choked so that it yielded no grain. Still other seed fell upon good ground and, growing, yielded, some thirtyfold, some sixtyfold, and some a hundredfold.” And when he had finished speaking this parable, he said to the multitude, “He who has ears to hear, let him hear.”
2004 151:1.2 “Sėjėjas išėjo sėti, ir taip atsitiko, kad jam sėjant kai kurios sėklos nukrito į šalikelę, kad jas sutryptų po kojomis ir sulestų paukščiai iš dangaus. Kitos sėklos nukrito į akmeningas vietas, kur buvo nedaug žemės, ir tuoj pat jos sudygo, nes ten žemė buvo negili, tačiau kai tik pašvietė saulė, jos išdžiūvo, nes neturėjo šaknų, kuriomis galėtų apsirūpinti drėgme. Kitos sėklos nukrito tarp erškėčių, ir erškėčiams užaugus jos buvo užspaustos taip, kad nedavė jokių grūdų. Dar kitos sėklos nukrito į gerą dirvą ir, užaugusios, kai kurios davė trisdešimtkartį, kai kurios šešiasdešimtkartį, o kai kurios šimtakartį derlių[2].” Ir baigęs pasakoti šitą parabolę, jis tarė miniai, “Tas, kuris turi ausis, kad išgirstų, teišgirsta.”
1955 151:1.3 The apostles and those who were with them, when they heard Jesus teach the people in this manner, were greatly perplexed; and after much talking among themselves, that evening in the Zebedee garden Matthew said to Jesus: “Master, what is the meaning of the dark sayings which you present to the multitude? Why do you speak in parables to those who seek the truth?” And Jesus answered:
2004 151:1.3 Apaštalai ir tie, kurie buvo su jais, kada išgirdo, kaip Jėzus šitokiu būdu moko minią, buvo labai suglumę; ir po didelių diskusijų tarpusavyje, tą vakarą Zabediejaus sode Motiejus tarė Jėzui: “Mokytojau, kokią prasmę turi tie neaiškūs posakiai, kuriuos tu pateikei anai miniai? Kodėl gi tu kalbi parabolėmis tiems, kurie siekia tiesos? Ir Jėzus atsakė:[3]
1955 151:1.4 “In patience have I instructed you all this time. To you it is given to know the mysteries of the kingdom of heaven, but to the undiscerning multitudes and to those who seek our destruction, from now on, the mysteries of the kingdom shall be presented in parables. And this we will do so that those who really desire to enter the kingdom may discern the meaning of the teaching and thus find salvation, while those who listen only to ensnare us may be the more confounded in that they will see without seeing and will hear without hearing. My children, do you not perceive the law of the spirit which decrees that to him who has shall be given so that he shall have an abundance; but from him who has not shall be taken away even that which he has. Therefore will I henceforth speak to the people much in parables to the end that our friends and those who desire to know the truth may find that which they seek, while our enemies and those who love not the truth may hear without understanding. Many of these people follow not in the way of the truth. The prophet did, indeed, describe all such undiscerning souls when he said: ‘For this people’s heart has waxed gross, and their ears are dull of hearing, and their eyes they have closed lest they should discern the truth and understand it in their hearts.’”
2004 151:1.4 “Visą šitą laiką aš jus kantriai mokiau. Jums yra duota sužinoti dangaus karalystės paslaptis, bet toms nesuvokiančioms minioms ir tiems, kurie stengiasi mus sunaikinti, nuo šiol, karalystės paslaptys bus iš tiesų pateikiamos parabolėmis. Ir šitą mes darysime taip, kad tie, kurie iš tiesų trokšta įžengti į šią karalystę, galėtų šio mokymo prasmę suvokti ir tokiu būdu surasti išgelbėjimą, tuo tarpu tie, kurie klausosi tik tam, kad paspęstų mums spąstus, bus dar labiau pasimetę dėl to, kad žiūrės nematydami ir klausys negirdėdami[4]. Mano vaikai, argi jūs nesuvokiate dvasios įstatymo, kuris sako, jog tam, kuris turi, tikrai bus duota, kad jis tikrai turėtų su kaupu; bet iš to, kuris neturi, tikrai bus atimta net ir tai, ką tas turi[5]. Todėl nuo šiol aš žmonėms tikrai kalbėsiu parabolėmis tuo tikslu, kad mūsų draugai ir tie, kurie trokšta pažinti tiesą, galėtų surasti tai, ko ieško, tuo tarpu, kad mūsų priešai ir tie, kurie tiesos nemėgsta, galėtų klausytis nesuprasdami. Didelė dalis šitų žmonių tiesos keliu neis[6]. Pranašas, iš tiesų, apibūdino visas tokias nesupratingas sielas, kada jis sakė: “Nes šitos tautos širdis yra labai smarkiai taukais aptekusi, o jų ausys užgultos, o savo akis jie užmerkė, kad nesuvoktų tiesos ir nesuprastų jos savo širdimi.”
1955 151:1.5 The apostles did not fully comprehend the significance of the Master’s words. As Andrew and Thomas talked further with Jesus, Peter and the other apostles withdrew to another portion of the garden where they engaged in earnest and prolonged discussion.
2004 151:1.5 Apaštalai ne iki galo suvokė Mokytojo žodžių reikšmę. Kada Andriejus ir Tomas toliau šnekėjosi su Jėzumi, tada Petras ir kiti apaštalai nuėjo į kitą sodo dalį, kur jie įsitraukė į nuoširdžias ir ilgas diskusijas.
2. INTERPRETATION OF THE PARABLE
2. PARABOLĖS AIŠKINIMAS
1955 151:2.1 Peter and the group about him came to the conclusion that the parable of the sower was an allegory, that each feature had some hidden meaning, and so they decided to go to Jesus and ask for an explanation. Accordingly, Peter approached the Master, saying: “We are not able to penetrate the meaning of this parable, and we desire that you explain it to us since you say it is given us to know the mysteries of the kingdom.” And when Jesus heard this, he said to Peter: “My son, I desire to withhold nothing from you, but first suppose you tell me what you have been talking about; what is your interpretation of the parable?”
2004 151:2.1 Petras ir ta grupė, kuri buvo su juo, priėjo tokios išvados, kad sėjėjo parabolė yra alegorija, kad kiekvienas niuansas turi tam tikrą paslėptą prasmę, ir todėl jie nusprendė nueiti pas Jėzų ir paprašyti, kad jis paaiškintų. Taigi, Petras kreipėsi į Mokytoją, sakydamas: “Mes nepajėgiame įsiskverbti į šitos parabolės prasmę, ir mes trokštame, kad tu mums ją išaiškintum, nes tu sakai, jog mums yra duota sužinoti karalystės paslaptis.” Ir kada Jėzus tai išklausė, tada jis tarė Petrui: “Mano sūnau, aš nieko nenoriu nuslėpti nuo jūsų, bet iš pradžių tarkime, kad man papasakosite tai, apie ką kalbėjotės jūs; kaip šią parabolę aiškinate jūs?”
1955 151:2.2 After a moment of silence, Peter said: “Master, we have talked much concerning the parable, and this is the interpretation I have decided upon: The sower is the gospel preacher; the seed is the word of God. The seed which fell by the wayside represents those who do not understand the gospel teaching. The birds which snatched away the seed that fell upon the hardened ground represent Satan, or the evil one, who steals away that which has been sown in the hearts of these ignorant ones. The seed which fell upon the rocky places, and which sprang up so suddenly, represents those superficial and unthinking persons who, when they hear the glad tidings, receive the message with joy; but because the truth has no real root in their deeper understanding, their devotion is short-lived in the face of tribulation and persecution. When trouble comes, these believers stumble; they fall away when tempted. The seed which fell among thorns represents those who hear the word willingly, but who allow the cares of the world and the deceitfulness of riches to choke the word of truth so that it becomes unfruitful. Now the seed which fell on good ground and sprang up to bear, some thirty, some sixty, and some a hundredfold, represents those who, when they have heard the truth, receive it with varying degrees of appreciation—owing to their differing intellectual endowments—and hence manifest these varying degrees of religious experience.”
2004 151:2.2 Po akimirtą trukusios tylos, Petras tarė: “Mokytojau, mes daug šnekėjomės apie šią parabolę, o aš pasirinkau štai tokį aiškinimą: Sėjėjas yra evangelijos skelbėjas; sėklos yra Dievo žodis. Tos sėklos, kurios nukrito į šalikelę, reiškia tuos, kurie evangelijos mokymo nesupranta. Tie paukščiai, kurie pasičiupo ir nusinešė tas sėklas, kurios nukrito ant kietos žemės, reiškia Šėtoną, arba tą nelabąjį, kuris pavagia tai, kas buvo pasėta šitų neišmanančiųjų širdyse. Tos sėklos, kurios nukrito ant akmeningų vietų, ir kurios taip staigiai sudygo, reiškia tuos paviršutiniškus ir nemąstančius žmones, kurie, kada klausosi gerųjų naujienų, tada šitą žinią sutinka su džiaugsmu; bet kadangi tiesa savo šaknų nėra įleidusi tiek, kad jie suprastų giliau, tai jų atsidavimas trumpai teišsilaiko neramumų ir persekiojimų akivaizdoje. Kada užgula vargai, tada šitie tikintieji suklumpa; jie nusigręžia suvilioti. Tos sėklos, kurios nukrito tarp erškėčių, reiškia tuos, kurie klausosi noriai, tačiau kurie leidžia, jog pasaulio rūpesčiai ir turtų apgaulė tiesos žodį nuslopintų, taip, kad jis tampa nebevaisingas. Dabar tos sėklos, kurios nukrito į gerą dirvą ir išaugo tokios, jog kai kurios davė trisdešimtkartį, kai kurios šešiasdešimtkartį, o kai kurios šimtakartį derlių, reiškia tuos, kurie, kada išgirdo tiesą, tada ją priėmė skirtingu jos suvokimo laipsniu—dėl savo skirtingų intelektualių sugebėjimų— ir dėl to pasireiškia tokie skirtingi religinio patyrimo laipsniai[7].”
1955 151:2.3 Jesus, after listening to Peter’s interpretation of the parable, asked the other apostles if they did not also have suggestions to offer. To this invitation only Nathaniel responded. Said he: “Master, while I recognize many good things about Simon Peter’s interpretation of the parable, I do not fully agree with him. My idea of this parable would be: The seed represents the gospel of the kingdom, while the sower stands for the messengers of the kingdom. The seed which fell by the wayside on hardened ground represents those who have heard but little of the gospel, along with those who are indifferent to the message, and who have hardened their hearts. The birds of the sky that snatched away the seed which fell by the wayside represent one’s habits of life, the temptation of evil, and the desires of the flesh. The seed which fell among the rocks stands for those emotional souls who are quick to receive new teaching and equally quick to give up the truth when confronted with the difficulties and realities of living up to this truth; they lack spiritual perception. The seed which fell among the thorns represents those who are attracted to the truths of the gospel; they are minded to follow its teachings, but they are prevented by the pride of life, jealousy, envy, and the anxieties of human existence. The seed which fell on good soil, springing up to bear, some thirty, some sixty, and some a hundredfold, represents the natural and varying degrees of ability to comprehend truth and respond to its spiritual teachings by men and women who possess diverse endowments of spirit illumination.”
2004 151:2.3 Jėzus, išklausęs, kaip parabolę aiškina Petras, paklausė kitų apaštalų, ar jie taip pat gali pasiūlyti savo samprotavimų. Į šitą pakvietimą atsiliepė tiktai Natanielius. Jis tarė: “Mokytojau, nors tame parabolės aiškinime, kurį pateikė Simonas Petras, aš suvokiu daug gerų dalykų, bet su juo sutinku ne iki galo. Aš šitą parabolę suprantu taip: Sėklos reiškia karalystės evangeliją, tuo tarpu sėjėjas reiškia karalystės pasiuntinius. Tos sėklos, kurios nukrito į šalikelę ant kietos žemės, reiškia tuos, kurie mažai ką girdėjo apie evangeliją, o taip pat ir tuos, kurie šitai žiniai yra abejingi, ir kurių širdys yra surambėjusios. Dangaus paukščiai, kurie nusinešė sėklas, nukritusias į šalikelę ant kietos žemės, reiškia žmogaus gyvenimo įpročius, blogio pagundas, ir materialaus kūno aistras. Tos sėklos, kurios nukrito į akmeningą vietą, reiškia tas emocionalias sielas, kurios naująjį mokymą priima greitai ir lygiai taip pat greitai šios tiesos atsisako, kada gyvendamos pagal šitą tiesą susiduria su sunkumais ir realybe; joms stinga dvasinio suvokimo. Tos sėklos, kurios nukrito tarp erškėčių, reiškia tuos, kuriuos traukia prie evangelijos tiesų; jie yra linkę sekti jos mokymais, bet jiems kelią užkerta pasididžiavimas savo gyvenimu, pavydas, nepasitenkinimo jausmas, ir žmogiškosios egzistencijos nerimas[8]. Tos sėklos, kurios nukrito į gerą dirvą, išdygo ir davė kai kurios iš jų trisdešimtkartį, kai kurios šešiasdešimtkartį, o kai kurios šimtakartį derlių, reiškia įgimtą ir skirtingą sugebėjimo laipsnį suvokti tiesą ir reaguoti į jos dvasinius mokymus, kaip tą daro vyrai ir moterys su skirtingais dvasinio apšvietimo apdovanojimais.”
1955 151:2.4 When Nathaniel had finished speaking, the apostles and their associates fell into serious discussion and engaged in earnest debate, some contending for the correctness of Peter’s interpretation, while almost an equal number sought to defend Nathaniel’s explanation of the parable. Meanwhile Peter and Nathaniel had withdrawn to the house, where they were involved in a vigorous and determined effort the one to convince and change the mind of the other.
2004 151:2.4 Kada Natanielius baigė kalbėti, tada apaštalai ir jų bičiuliai ėmė rimtai diskutuoti ir įsitraukė į atkaklius debatus, kai kurie gynė Petro aiškinimo teisingumą, tuo tarpu beveik toks pat skaičius ginčo dalyvių stengėsi apginti Natanieliaus pateiktą parabolės paaiškinimą. Tuo metu Petras ir Natanielius įėjo į namo vidų, kur jie ėmė energingai ir atkakliai vienas kitą įtikinėti ir stengėsi vienas kito nuomonę pakeisti.
1955 151:2.5 The Master permitted this confusion to pass the point of most intense expression; then he clapped his hands and called them about him. When they had all gathered around him once more, he said, “Before I tell you about this parable, do any of you have aught to say?” Following a moment of silence, Thomas spoke up: “Yes, Master, I wish to say a few words. I remember that you once told us to beware of this very thing. You instructed us that, when using illustrations for our preaching, we should employ true stories, not fables, and that we should select a story best suited to the illustration of the one central and vital truth which we wished to teach the people, and that, having so used the story, we should not attempt to make a spiritual application of all the minor details involved in the telling of the story. I hold that Peter and Nathaniel are both wrong in their attempts to interpret this parable. I admire their ability to do these things, but I am equally sure that all such attempts to make a natural parable yield spiritual analogies in all its features can only result in confusion and serious misconception of the true purpose of such a parable. That I am right is fully proved by the fact that, whereas we were all of one mind an hour ago, now are we divided into two separate groups who hold different opinions concerning this parable and hold such opinions so earnestly as to interfere, in my opinion, with our ability fully to grasp the great truth which you had in mind when you presented this parable to the multitude and subsequently asked us to make comment upon it.”
2004 151:2.5 Mokytojas leido, kad šitoks susipainiojimas pasiektų patį intensyviausią išraiškos tašką; tada jis suplojo rankomis ir pakvietė juos prie savęs. Kada jie dar kartą susirinko aplink jį, tada jis tarė, “Prieš tai, kada aš imsiu kalbėti apie šitą parabolę, ar kas nors iš jūsų turi ką nors pasakyti?“ Po minutėlę trukusios tylos, prašneko Tomas: “Taip, Mokytojau, aš noriu pasakyti keletą žodžių. Aš prisimenu, kad tu mums sakei būti atsargiems dėl šito paties dalyko. Tu mus mokei, jog pateikdami pavyzdžius savojo pamokslavimo metu, mes turėtume panaudoti tikras istorijas, o ne išgalvotas, ir kad mums reikėtų pasirinkti tokią istoriją, kuri geriausiai tiktų tam, jog pailiustruotų tą vieną centrinę ir gyvybiškai svarbią tiesą, kurios mes norime išmokyti žmones, ir kad, šitaip panaudoję pasakojimą, mes nemėgintume dvasiniu požiūriu pritaikyti visų neesminių smulkmenų, pavartotų pasakojant šią istoriją. Aš manau, kad Petras ir Natanielius klysta abu mėgindami paaiškinti šitą parabolę. Aš žaviuosi jų sugebėjimu padaryti šituos dalykus, bet aš lygiai taip pat esu įsitikinęs, jog visi tokie mėginimai stengiantis natūraliai parabolei suteikti dvasines analogijas visais jos aspektais gali tiktai sukelti painiavą ir tokios parabolės tikrojo tikslo giliai klaidingą supratimą. Tai, jog aš esu teisus, visiškai įrodo tas faktas, kad nors prieš valandą mes visi ir buvome vienos nuomonės, bet dabar esame pasidalinę į dvi atskiras grupes, kurios laikosi skirtingos nuomonės dėl šitos parabolės ir tokios skirtingos nuomonės laikosi taip atkakliai, kad tai ima trukdyti, mano nuomone, mūsų sugebėjimui iki galo suvokti tą didžiąją tiesą, kurią tu turėjai omeny, kada šią parabolę pateikei miniai ir vėliau paprašei mus ją pakomentuoti.”
1955 151:2.6 The words which Thomas spoke had a quieting effect on all of them. He caused them to recall what Jesus had taught them on former occasions, and before Jesus resumed speaking, Andrew arose, saying: “I am persuaded that Thomas is right, and I would like to have him tell us what meaning he attaches to the parable of the sower.” After Jesus had beckoned Thomas to speak, he said: “My brethren, I did not wish to prolong this discussion, but if you so desire, I will say that I think this parable was spoken to teach us one great truth. And that is that our teaching of the gospel of the kingdom, no matter how faithfully and efficiently we execute our divine commissions, is going to be attended by varying degrees of success; and that all such differences in results are directly due to conditions inherent in the circumstances of our ministry, conditions over which we have little or no control.”
2004 151:2.6 Tie žodžiai, kuriuos išsakė Tomas, jiems visiems turėjo raminančio poveikio. Jis privertė juos prisiminti, ko juos buvo mokęs Jėzus ankstesnėmis progomis, ir prieš tai, kada Jėzus vėl ėmė kalbėti, atsistojo Andriejus, sakydamas: “Aš esu įsitikinęs, jog Tomas yra teisus, ir norėčiau, kad jis mums pasakytų, kokią prasmę sėjėjo parabolei suteikia jis.” Po Jėzaus linktelėjimo Tomui kalbėti, jis tarė: “Mano sielos broliai, aš nenorėjau tęsti šitos diskusijos, bet jeigu jūs šito norite, tai aš jums pasakysiu, jog aš manau, kad šitoji parabolė buvo pateikta tam, kad pamokytų mus vienos didžios tiesos. Ir ji yra tokia, kad mūsų mokymą apie karalystės evangeliją, nesvarbu, kiek ištikimai ir kaip sumaniai mes vykdytume savo dieviškąsias užduotis, lydės įvairaus laipsnio sėkmė; ir kad visi tokie skirtingi rezultatai yra tiesiogiai dėl sąlygų, kurios yra neatskiriamos nuo mūsų tarnystės aplinkybių, sąlygų, kurioms mes turime nedaug įtakos arba iš viso neturime jokios įtakos.”
1955 151:2.7 When Thomas had finished speaking, the majority of his fellow preachers were about ready to agree with him, even Peter and Nathaniel were on their way over to speak with him, when Jesus arose and said: “Well done, Thomas; you have discerned the true meaning of parables; but both Peter and Nathaniel have done you all equal good in that they have so fully shown the danger of undertaking to make an allegory out of my parables. In your own hearts you may often profitably engage in such flights of the speculative imagination, but you make a mistake when you seek to offer such conclusions as a part of your public teaching.”
2004 151:2.7 Kada Tomas baigė kalbėti, tada didžioji dauguma jo bičiulių pamokslininkų buvo beveik pasirengę sutikti su juo, net Petras ir Natanielius jau ėjo pasišnekėti su juo, kada Jėzus atsistojo ir tarė: “Puikiai pasakyta, Tomai; tu suvokei tikrąją parabolių prasmę; bet tiek Petras, tiek Natanielius lygiai taip pat jums visiems suteikė naudos tuo, kad jie iš tiesų taip iki galo parodė tą pavojų, kuris kyla, kai iš mano parabolių yra padaromos alegorijos. Savo pačių širdyje jūs dažnai galite naudingai įsitraukti į tokios spekuliatyvinės vaizduotės polėkius, bet jūs darote klaidą, kada tokias išvadas stengiatės pasiūlyti savo viešo mokymo metu.”
1955 151:2.8 Now that the tension was over, Peter and Nathaniel congratulated each other on their interpretations, and with the exception of the Alpheus twins, each of the apostles ventured to make an interpretation of the parable of the sower before they retired for the night. Even Judas Iscariot offered a very plausible interpretation. The twelve would often, among themselves, attempt to figure out the Master’s parables as they would an allegory, but never again did they regard such speculations seriously. This was a very profitable session for the apostles and their associates, especially so since from this time on Jesus more and more employed parables in connection with his public teaching.
2004 151:2.8 Dabar, kada įtampa buvo atslūgusi, Petras ir Natanielius vienas kitą pasveikino su savuoju paaiškinimu, ir išskyrus Alfiejaus dvynius, kiekvienas iš apaštalų išdrįso pateikti sėjėjo parabolės savąjį paaiškinimą, prieš tai, kada jie nuėjo miegoti. Net ir Judas Iskarijotas pasiūlė labai įtikinamą paaiškinimą. Šie dvylika dažnai tarpusavyje mėgindavo išsiaiškinti Mokytojo paraboles kaip alegoriją, bet niekada daugiau į tokius svarstymus jie nebežiūrėjo rimtai. Tai buvo labai naudinga diskusija apaštalams ir jų padėjėjams, ypač dėl to, kadangi nuo šiol Jėzus savo viešojo mokymo metu vis daugiau ir daugiau ėmė naudoti paraboles.
3. MORE ABOUT PARABLES
3. DAR DAUGIAU APIE PARABOLĖS
1955 151:3.1 The apostles were parable-minded, so much so that the whole of the next evening was devoted to the further discussion of parables. Jesus introduced the evening’s conference by saying: “My beloved, you must always make a difference in teaching so as to suit your presentation of truth to the minds and hearts before you. When you stand before a multitude of varying intellects and temperaments, you cannot speak different words for each class of hearers, but you can tell a story to convey your teaching; and each group, even each individual, will be able to make his own interpretation of your parable in accordance with his own intellectual and spiritual endowments. You are to let your light shine but do so with wisdom and discretion. No man, when he lights a lamp, covers it up with a vessel or puts it under the bed; he puts his lamp on a stand where all can behold the light. Let me tell you that nothing is hid in the kingdom of heaven which shall not be made manifest; neither are there any secrets which shall not ultimately be made known. Eventually, all these things shall come to light. Think not only of the multitudes and how they hear the truth; take heed also to yourselves how you hear. Remember that I have many times told you: To him who has shall be given more, while from him who has not shall be taken away even that which he thinks he has.”
2004 151:3.1 Apaštalai taip daug galvojo apie paraboles, jog visas vakaras buvo paskirtas tolimesniam parabolių aptarimui. Jėzus pradėjo šio vakaro pokalbį, sakydamas: “Mano mylimieji, mokydami jūs visada turite atsižvelgti į tai, kad tiesos savąjį pateikimą pritaikytumėte protui ir širdžiai tų, kurie yra prieš jus. Kada stovite prieš minią, kurios intelektas ir temperamentas yra nevienodi, tada jūs negalite kalbėti skirtingų žodžių kiekvienai klausytojų klasei, bet tam, kad perteiktumėte savo mokymą, galite papasakoti istoriją; ir kiekviena grupė, net ir kiekvienas individas, jūsų parabolei galės suteikti savąjį aiškinimą pagal savo intelektualius ir dvasinius sugebėjimus. Jūs turite leisti savo šviesai šviesti, bet šitą darykite išmintingai ir įžvalgiai. Nė vienas žmogus, uždegęs lempą, neuždengia jos indu arba nededa jos po lova; savo lempą jis pastato ant stovo, kur šviesą gali matyti visi[9]. Leiskite man jums pasakyti, kad dangaus karalystėje nėra paslėpta nieko, ko tikrai nebus galima pamatyti; taip pat nėra ir jokių paslapčių, kurios galiausiai netaps žinomos. Galų gale, visi šitie dalykai išvys šviesą. Galvokite ne tiktai apie minias ir apie tai, kaip jos girdi tiesą; bet taip pat atkreipkite dėmesį ir į save, kaip girdite jūs[10]. Prisiminkite, jog aš jums daug kartų esu sakęs: Tam, kuris turi, tikrai bus duota dar daugiau, tuo tarpu iš to, kuris neturi, bus tikrai atimta net ir tai, ką jis mano, jog turi.”[11]
1955 151:3.2 The continued discussion of parables and further instruction as to their interpretation may be summarized and expressed in modern phraseology as follows:
2004 151:3.2 Tolimesnę diskusiją apie paraboles ir tolesnį mokymą apie jų aiškinimą galima būtų apibendrinti ir šiuolaikine frazeologija išreikšti šitaip:
1955 151:3.3 1. Jesus advised against the use of either fables or allegories in teaching the truths of the gospel. He did recommend the free use of parables, especially nature parables. He emphasized the value of utilizing the analogy existing between the natural and the spiritual worlds as a means of teaching truth. He frequently alluded to the natural as “the unreal and fleeting shadow of spirit realities.”
2004 151:3.3 1. Mokant evangelijos tiesų Jėzus patarė nevartoti netikrų istorijų ar alegorijų. Jis iš tikrųjų rekomendavo laisvai vartoti paraboles, ypač paraboles gamtos tema. Jis pabrėžė tarp gamtinio ir dvasinio pasaulių egzistuojančios analogijos panaudojimo vertę kaip tiesos mokymo priemonę. Jis dažnai užsimindavo, jog tai, kas yra gamtiška, yra kaip “dvasinių realybių nerealus ir greitai pralekiantis šešėlis.”
1955 151:3.4 2. Jesus narrated three or four parables from the Hebrew scriptures, calling attention to the fact that this method of teaching was not wholly new. However, it became almost a new method of teaching as he employed it from this time onward.
2004 151:3.4 2. Jėzus pateikė tris ar keturias paraboles iš hebrajų raštų, atkreipdamas dėmesį į tą faktą, jog šitas mokymo metodas nėra visiškai naujas. Tačiau taip, kaip jį nuo šito meto ėmė naudoti Jėzus, tai šis metodas tapo beveik nauju mokymo būdu.
1955 151:3.5 3. In teaching the apostles the value of parables, Jesus called attention to the following points:
2004 151:3.5 3. Mokydamas apaštalus apie parabolių vertę Jėzus atkreipė dėmesį į tokius aspektus:
1955 151:3.6 The parable provides for a simultaneous appeal to vastly different levels of mind and spirit. The parable stimulates the imagination, challenges the discrimination, and provokes critical thinking; it promotes sympathy without arousing antagonism.
2004 151:3.6 Parabolė įgalina vienu ir tuo pačiu metu kreiptis į nepaprastai skirtingus proto ir dvasios lygius. Parabolė skatina vaizduotę, meta iššūkį suvokimui, ir sužadina kritinį mąstymą; ji skatina užuojautą nesukeldama antagonizmo.
1955 151:3.7 The parable proceeds from the things which are known to the discernment of the unknown. The parable utilizes the material and natural as a means of introducing the spiritual and the supermaterial.
2004 151:3.7 Parabolė remiasi tais dalykais, kurie yra žinomi, ir veda į suvokimą to, kas yra nežinoma. Parabolė kaip priemone pasinaudoja tuo, kas yra materialu ir gamtiška, kad supažindintų su tuo, kas yra dvasiška ir viršmaterialu.
1955 151:3.8 Parables favor the making of impartial moral decisions. The parable evades much prejudice and puts new truth gracefully into the mind and does all this with the arousal of a minimum of the self-defense of personal resentment.
2004 151:3.8 Parabolės padeda priimti nešališkus moralinius sprendimus. Parabolė išvengia didelės dalies prietarų ir protui naująją tiesą perteikia gailestingai, ir visa tai ji daro sukeldama minimalią asmeninio pasipiktinimo savigyną.
1955 151:3.9 To reject the truth contained in parabolical analogy requires conscious intellectual action which is directly in contempt of one’s honest judgment and fair decision. The parable conduces to the forcing of thought through the sense of hearing.
2004 151:3.9 Tam, kad būtų atmesta toji tiesa, kurią išreiškia parabolinė analogija, reikalingas toks sąmoningas intelektualus veiksmas, kuris tiesiogiai nepaiso žmogaus nuoširdaus samprotavimo ir sąžiningo sprendimo. Parabolė priverčia besiklausantįjį susimąstyti.
1955 151:3.10 The use of the parable form of teaching enables the teacher to present new and even startling truths while at the same time he largely avoids all controversy and outward clashing with tradition and established authority.
2004 151:3.10 Parabolės formos panaudojimas mokymo metu leidža mokytojui pateikti naujas ir net pritrenkiančias tiesas ir tuo pačiu metu jis didele dalimi išvengia bet kokio prieštaravimo ir išorinio susidūrimo su tradicija ir pripažintu autoritetu.
1955 151:3.11 The parable also possesses the advantage of stimulating the memory of the truth taught when the same familiar scenes are subsequently encountered.
2004 151:3.11 Parabolė taip pat turi ir tą privalumą, jog su panašiais atvejais susidūrus vėliau, sužadina prisiminimą apie tą tiesą, kurios buvo mokoma.
1955 151:3.12 In this way Jesus sought to acquaint his followers with many of the reasons underlying his practice of increasingly using parables in his public teaching.
2004 151:3.12 Šitokiu būdu Jėzus stengėsi savo pasekėjams paaiškinti didelę dalį tų priežasčių, kurios nulėmė tokią jo praktiką, kad mokydamas viešai jis vis dažniau ėmė vartoti paraboles.
1955 151:3.13 Toward the close of the evening’s lesson Jesus made his first comment on the parable of the sower. He said the parable referred to two things: First, it was a review of his own ministry up to that time and a forecast of what lay ahead of him for the remainder of his life on earth. And second, it was also a hint as to what the apostles and other messengers of the kingdom might expect in their ministry from generation to generation as time passed.
2004 151:3.13 Vakarinei pamokai artėjant į pabaigą Jėzus pateikė savo pirmąjį sėjėjo parabolės paaiškinimą. Jis sakė, jog ši parabolė rėmėsi dviem dalykais: Pirma, tai buvo jo paties tarnystės apžvalga iki pat to meto ir prognoze to, kas jo laukia ateityje per savojo gyvenimo žemėje likusiąją dalį. Ir antra, taip pat tai buvo užuomina, ko apaštalai ir kiti karalystės žinianešiai iš kartos į kartą einant laikui galėtų tikėtis savojoje tarnystėje.
1955 151:3.14 Jesus also resorted to the use of parables as the best possible refutation of the studied effort of the religious leaders at Jerusalem to teach that all of his work was done by the assistance of demons and the prince of devils. The appeal to nature was in contravention of such teaching since the people of that day looked upon all natural phenomena as the product of the direct act of spiritual beings and supernatural forces. He also determined upon this method of teaching because it enabled him to proclaim vital truths to those who desired to know the better way while at the same time affording his enemies less opportunity to find cause for offense and for accusations against him.
2004 151:3.14 Jėzus taip pat pasitelkdavo paraboles ir tam, jog geriausiai įmanomu būdu sugriautų Jeruzalės religinių lyderių sąmoningas pastangas mokyti apie tai, kad jam visą darbą atlikti padeda demonai ir velnių princas. Kreipimasis į gamtą tokį mokymą griovė, kadangi to laikmečio žmonės visus gamtos reiškinius laikė dvasinių būtybių ir viršgamtinių jėgų tiesioginio veikimo pasekme. Panaudoti šitą mokymo metodą jis apsisprendė taip pat ir dėl to, nes jis leido jam skelbti gyvybiškai svarbias tiesas tiems, kurie troško pažinti geresnį kelią, ir tuo pačiu metu jo priešams suteikė mažiau galimybių surasti priežastį jį užsipulti ir apkaltinti.
1955 151:3.15 Before he dismissed the group for the night, Jesus said: “Now will I tell you the last of the parable of the sower. I would test you to know how you will receive this: The kingdom of heaven is also like a man who cast good seed upon the earth; and while he slept by night and went about his business by day, the seed sprang up and grew, and although he knew not how it came about, the plant came to fruit. First there was the blade, then the ear, then the full grain in the ear. And then when the grain was ripe, he put forth the sickle, and the harvest was finished. He who has an ear to hear, let him hear.”
2004 151:3.15 Prieš paleisdamas šią grupę nakčiai, Jėzus tarė: “Dabar aš jums pasakysiu paskutinį dalyką apie sėjėjo parabolę. Aš norėjau jus išmėginti, kad sužinočiau, kaip jūs priimsite štai ką: Dangaus karalystė taip pat yra kaip tas žmogus, kuris įbėrė gerą sėklą į žemę; ir tuo metu, kada naktį jis miegojo, o dieną dirbo savuosius darbus, sėkla sudygo ir išaugo, ir nors jis nežinojo, kaip tai atsitiko, bet augalas sunokino derlių. Iš pradžių buvo stiebelis, tada varpa, tada varpoje visas grūdas. Ir kada grūdas prinoko, tada jis ėmėsi pjautuvo, ir derlius buvo sudorotas. Tas, kas turi ausis, kad išgirstų, teišgirsta[12].”
1955 151:3.16 Many times did the apostles turn this saying over in their minds, but the Master never made further mention of this addition to the parable of the sower.
2004 151:3.16 Apaštalai savo mintyse daug kartų iš tiesų perkratė šituos žodžius, bet Mokytojas daugiau niekada nebeminėjo šito sėjėjo parabolės papildymo.
4. MORE PARABLES BY THE SEA
4. DAUGIAU PARABOLIŲ PRIE JUROS
1955 151:4.1 The next day Jesus again taught the people from the boat, saying: “The kingdom of heaven is like a man who sowed good seed in his field; but while he slept, his enemy came and sowed weeds among the wheat and hastened away. And so when the young blades sprang up and later were about to bring forth fruit, there appeared also the weeds. Then the servants of this householder came and said to him: ‘Sir, did you not sow good seed in your field? Whence then come these weeds?’ And he replied to his servants, ‘An enemy has done this.’ The servants then asked their master, ‘Would you have us go out and pluck up these weeds?’ But he answered them and said: ‘No, lest while you are gathering them up, you uproot the wheat also. Rather let them both grow together until the time of the harvest, when I will say to the reapers, Gather up first the weeds and bind them in bundles to burn and then gather up the wheat to be stored in my barn.’”
2004 151:4.1 Kitą dieną Jėzus vėl mokė žmones iš valties, sakydamas: “Dangaus karalystė yra kaip tas žmogus, kuris savo lauke pasėjo gerą sėklą; bet tuo metu, kada jis miegojo, tada jo priešai atėjo ir tarp tų kviečių pasėjo piktžolių ir nubėgo. Ir tokiu būdu, kada stiebeliai prasikalė, o vėliau, kada netrukus turėjo duoti derlių, taip pat atsirado ir tos piktžolės. Tada šitos šeimos galvos tarnai atėjo ir tarė jam: ‘Pone, argi tu savo lauke nepasėjai geros sėklos? Iš kur gi tada atsirado šitos piktžolės?’ Ir jis atsakė savo tarnams: ‘Priešas padarė tai.’ Tarnai tuomet paklausė savo šeimininką: ‘Ar tu norėtum, kad mes eitume ir išravėtume šitas piktžoles?’ Bet jiems atsakydamas jis tarė: ‘Ne, kad jas beravėdami taip pat neišrautumėte ir kviečių. Tegu auga kartu iki derliaus nuėmimo meto, kada aš pjovėjams pasakysiu, Sudorokite iš pradžių tas piktžoles, suriškite jas į glėbius, kad būtų sudegintos, o tada nukirskite kviečius, kad būtų laikomi mano klėtyje’”.[13]
1955 151:4.2 After the people had asked a few questions, Jesus spoke another parable: “The kingdom of heaven is like a grain of mustard seed which a man sowed in his field. Now a mustard seed is the least of seeds, but when it is full grown, it becomes the greatest of all herbs and is like a tree so that the birds of heaven are able to come and rest in the branches thereof.”
2004 151:4.2 Po to, kada žmonės uždavė keletą klausimų, Jėzus papasakojo kitą parabolę: “Dangaus karalystė yra kaip garstyčių sėklos grūdelis, kurį žmogus pasėjo savo lauke. Dabar garstyčių sėkla yra mažiausia iš visų sėklų, tačiau kada ji yra iki galo išaugusi, tada ji tampa didžiausia iš visų prieskoninių žolių ir yra kaip medis, tokiu būdu, dangaus paukščiai gali atskristi ir pailsėti ant josios šakų[14].”
1955 151:4.5 “The kingdom of heaven is also like a merchant seeking goodly pearls; and having found one pearl of great price, he went out and sold everything he possessed that he might be able to buy the extraordinary pearl.”
1955 151:4.6 “Again, the kingdom of heaven is like a sweep net which was cast into the sea, and it gathered up every kind of fish. Now, when the net was filled, the fishermen drew it up on the beach, where they sat down and sorted out the fish, gathering the good into vessels while the bad they threw away.”
1955 151:4.7 Many other parables spoke Jesus to the multitudes. In fact, from this time forward he seldom taught the masses except by this means. After speaking to a public audience in parables, he would, during the evening classes, more fully and explicitly expound his teachings to the apostles and the evangelists.
5. THE VISIT TO KHERESA
5. APSILANKYMAS CHERESE
1955 151:5.1 The multitude continued to increase throughout the week. On Sabbath Jesus hastened away to the hills, but when Sunday morning came, the crowds returned. Jesus spoke to them in the early afternoon after the preaching of Peter, and when he had finished, he said to his apostles: “I am weary of the throngs; let us cross over to the other side that we may rest for a day.”
2004 151:5.1 Per visą savaitę minios augo toliau. Sabato dieną Jėzus išskubėjo į kalnus, tačiau kada atėjo sekmadienio rytas, minios sugrįžo. Jėzus jiems kalbėjo ankstyvą popietę po Petro pamokslo, ir kada jis pabaigė, tada savo apaštalams tarė: “Aš esu pavargęs nuo šių minių; kelkimės į kitą pusę, kad galėtume vieną dieną pailsėti[20].”
1955 151:5.2 On the way across the lake they encountered one of those violent and sudden windstorms which are characteristic of the Sea of Galilee, especially at this season of the year. This body of water is almost seven hundred feet below the level of the sea and is surrounded by high banks, especially on the west. There are steep gorges leading up from the lake into the hills, and as the heated air rises in a pocket over the lake during the day, there is a tendency after sunset for the cooling air of the gorges to rush down upon the lake. These gales come on quickly and sometimes go away just as suddenly.
2004 151:5.2 Plaukdami į kitą ežero pusę jie pateko į vieną iš tų galingų ir netikėtų audrų, kurios yra būdingos Galilėjos Jūrai, ypač šiuo metų laiku[21]. Šitas vandens baseinas yra beveik septyni šimtai pėdų žemiau jūros lygio ir yra apsuptas aukštų krantų, ypač vakarų pusėje. Statūs uolėti tarpekliai nuo ežero veda viršun į kalnus, ir kada įkaitintas oras kišenėje virš ežero per dieną kyla tarpekliu, tada susidaro tokia padėtis, kad po saulėlydžio tarpeklių vėstantis oras veržiasi ant ežero. Šitos audros kyla greitai ir kartais lygiai taip pat netikėtai nurimsta.
1955 151:5.3 It was just such an evening gale that caught the boat carrying Jesus over to the other side on this Sunday evening. Three other boats containing some of the younger evangelists were trailing after. This tempest was severe, notwithstanding that it was confined to this region of the lake, there being no evidence of a storm on the western shore. The wind was so strong that the waves began to wash over the boat. The high wind had torn the sail away before the apostles could furl it, and they were now entirely dependent on their oars as they laboriously pulled for the shore, a little more than a mile and a half distant.
2004 151:5.3 Būtent tokia vakarinė audra ir pasigavo tą valtį, kuria šį sekmadienio vakarą į kitą krantą plaukė Jėzus. Kitos trys valtys, kuriose buvo kai kurie iš jaunesniųjų evangelininkų, plaukė iš paskos. Šita audra buvo nuožmi, bet nepaisant to, kad ji ribojosi šituo ežero regionu, vakariniame krante nebuvo matyti jokių audros požymių. Vėjas buvo toks smarkus, kad bangos ėmė ristis per valtį. Stiprus vėjas nuplėšė burę anksčiau negu apaštalai galėjo ją suvynioti, ir dabar jie buvo visiškai priklausomi nuo irklų, kada iš visų jėgų yrėsi į krantą, kuris buvo šiek tiek daugiau kaip už pusantros mylios.
1955 151:5.4 Meanwhile Jesus lay asleep in the stern of the boat under a small overhead shelter. The Master was weary when they left Bethsaida, and it was to secure rest that he had directed them to sail him across to the other side. These ex-fishermen were strong and experienced oarsmen, but this was one of the worst gales they had ever encountered. Although the wind and the waves tossed their boat about as though it were a toy ship, Jesus slumbered on undisturbed. Peter was at the right-hand oar near the stern. When the boat began to fill with water, he dropped his oar and, rushing over to Jesus, shook him vigorously in order to awaken him, and when he was aroused, Peter said: “Master, don’t you know we are in a violent storm? If you do not save us, we will all perish.”
2004 151:5.4 Tuo tarpu Jėzus miegojo laivagalyje po nedidele pastoge virš galvos. Kada jie išvyko iš Betsaidos, Mokytojas buvo išvargęs, ir būtent tam, kad pailsėtų, jis ir buvo jiems nurodęs nuplukdyti jį į kitą krantą. Šitie buvę žvejai buvo stiprūs ir patyrę irkluotojai, bet šitas štormas buvo vienas iš baisiausių, kokį tik jiems teko kada nors patirti. Nors vėjas ir bangos svaidė jų laivą tarsi jis būtų žaislinis laivelis, bet Jėzus ir toliau ramiai miegojo. Petras sėdėjo prie irklo dešinėje pusėje netoli laivagalio. Kada laivą ėmė semti vanduo, tada jis paliko savo irklą ir metėsi prie Jėzaus, energingai jį papurtė, kad pažadintų, o kada šis atsibudo, tada Petras tarė: “Mokytojau, argi tu nematai, kad mes patekome į smarkią audrą? Jeigu tu mūsų neišgelbėsi, tai mes visi žūsime[22].”
1955 151:5.5 As Jesus came out in the rain, he looked first at Peter, and then peering into the darkness at the struggling oarsmen, he turned his glance back upon Simon Peter, who, in his agitation, had not yet returned to his oar, and said: “Why are all of you so filled with fear? Where is your faith? Peace, be quiet.” Jesus had hardly uttered this rebuke to Peter and the other apostles, he had hardly bidden Peter seek peace wherewith to quiet his troubled soul, when the disturbed atmosphere, having established its equilibrium, settled down into a great calm. The angry waves almost immediately subsided, while the dark clouds, having spent themselves in a short shower, vanished, and the stars of heaven shone overhead. All this was purely coincidental as far as we can judge; but the apostles, particularly Simon Peter, never ceased to regard the episode as a nature miracle. It was especially easy for the men of that day to believe in nature miracles inasmuch as they firmly believed that all nature was a phenomenon directly under the control of spirit forces and supernatural beings.
2004 151:5.5 Kada Jėzus iš pastogės išėjo į lietų, tai iš pradžių jis pasižiūrėjo į Petrą, o tada įdėmiai žvelgdamas į tamsą, į besigrumiančius irkluotojus, jis vėl atsisuko į Simoną Petrą, kuris, iš susijaudinimo, vis dar nebuvo sugrįžęs prie savojo irklo, ir tarė: “Kodėl jūs visi tiek apimti baimės? Kur gi jūsų įtikėjimas? Ramybės, nurimkite.” Vos tik Jėzus ištarė šitą priekaištą Petrui ir kitiems apaštalams, vos tik paliepė Petrui siekti ramybės, kurios dėka nuramintų savo sunerimusią sielą, kai sujaukta atmosfera, atstačiusi savąją pusiausvyrą, nugrimzdo į didingą ramybę. Piktos bangos beveik akimirksniu nurimo, tuo tarpu juodi debesys, išsieikvoję per trumpą liūtį, išnyko, ir virš galvos suspindo dangaus žvaigždės[23]. Kiek mes galime spręsti, visa tai buvo grynas sutapimas, bet apaštalai, ypač Simonas Petras, visą laiką šitą epizodą laikė gamtos stebuklu. To laikmečio žmonėms buvo ypač lengva tikėti gamtos stebuklais, kadangi jie tvirtai tikėjo, jog visa gamta yra toks reiškinys, kurį tiesiogiai valdo dvasinės jėgos ir viršgamtinės būtybės.
1955 151:5.6 Jesus plainly explained to the twelve that he had spoken to their troubled spirits and had addressed himself to their fear-tossed minds, that he had not commanded the elements to obey his word, but it was of no avail. The Master’s followers always persisted in placing their own interpretation on all such coincidental occurrences. From this day on they insisted on regarding the Master as having absolute power over the natural elements. Peter never grew weary of reciting how “even the winds and the waves obey him.”
2004 151:5.6 Šiems dvylikai Jėzus paaiškino paprastai, kad jis kalbėjo jų sunerimusioms dvasioms ir kreipėsi į pakrikusį iš baimės jų protą, kad jis nedavė jokio įsakymo stichijai, kad paklustų jo žodžiui, bet tai buvo bergždžias dalykas. Mokytojo pasekėjai visada atkakliai stengėsi suteikti savo pačių paaiškinimą visiems tokiems atsitiktinai sutampantiems atsitikimams. Nuo šios dienos jie atkakliai laikėsi požiūrio, jog Mokytojas turi absoliučią galią gamtos stichijoms. Petras niekada nepavargdavo kartoti, kad “net vėjai ir bangos paklūsta jam.”
1955 151:5.7 It was late in the evening when Jesus and his associates reached the shore, and since it was a calm and beautiful night, they all rested in the boats, not going ashore until shortly after sunrise the next morning. When they were gathered together, about forty in all, Jesus said: “Let us go up into yonder hills and tarry for a few days while we ponder over the problems of the Father’s kingdom.”
2004 151:5.7 Buvo jau vėlus vakaras, kada Jėzus ir jo pagalbininkai pasiekė krantą, o kadangi naktis buvo rami ir graži, tai jie visi ilsėjosi valtyse, į krantą neišlipo tol, kol kitą rytą buvo šiek tiek po saulėtekio. Kada jie susirinko draugėn, iš viso apie keturiasdešimt, tada Jėzus tarė: “Eime aukštyn į tuos kalnus ir keletą dienų praleiskime aptardami Tėvo karalystės problemas.”
6. THE KHERESA LUNATIC
6. CHERESO PAMIŠĖLIS
1955 151:6.1 Although most of the near-by eastern shore of the lake sloped up gently to the highlands beyond, at this particular spot there was a steep hillside, the shore in some places dropping sheer down into the lake. Pointing up to the side of the near-by hill, Jesus said: “Let us go up on this hillside for our breakfast and under some of the shelters rest and talk.”
2004 151:6.1 Nors ežero rytinio kranto didžioji dalis netoli esančiu šlaitu nuožulniai kilo į toliau stovinčius kalnus, tačiau būtent šitoje vietoje kalno šlaitas buvo status, kai kuriose vietose krantas stačiai krito žemyn tiesiai į ežerą[24]. Rodydamas į netoli esančio kalno pusę, Jėzus tarė: “Užlipkime ant šito kalno šlaito ir papusryčiaukime ir po kokia nors priedanga pailsėsime ir pasišnekėsime.”
1955 151:6.2 This entire hillside was covered with caverns which had been hewn out of the rock. Many of these niches were ancient sepulchres. About halfway up the hillside on a small, relatively level spot was the cemetery of the little village of Kheresa. As Jesus and his associates passed near this burial ground, a lunatic who lived in these hillside caverns rushed up to them. This demented man was well known about these parts, having onetime been bound with fetters and chains and confined in one of the grottoes. Long since he had broken his shackles and now roamed at will among the tombs and abandoned sepulchres.
2004 151:6.2 Visame kalno šlaite buvo pilna urvų, kurie buvo išskaptuoti uolose. Didelė dalis šitų nišų buvo senovinės laidojimo vietos. Maždaug pusiaukelėje einant į viršų kalno šlaitu mažoje, santykinai lygioje vietoje, buvo Chereso kaimelio kapinės. Kada Jėzus ir jo bičiuliai ėjo pro šitą laidojimo vietą, tada pamišėlis, kuris gyveno šituose kalno šlaito urvuose, atskubėjo prie jų[25]. Šitose vietose šitas išprotėjęs vyras buvo gerai žinomas, kažkada jam buvo uždėti pančiai ir grandinės ir jis buvo įkalintas viename iš šių grotų. Jau seniai jis buvo nusitraukęs grandines ir dabar laisvai klajojo tarp kapų ir po apleistas laidojimo vietas[26].
1955 151:6.3 This man, whose name was Amos, was afflicted with a periodic form of insanity. There were considerable spells when he would find some clothing and deport himself fairly well among his fellows. During one of these lucid intervals he had gone over to Bethsaida, where he heard the preaching of Jesus and the apostles, and at that time had become a halfhearted believer in the gospel of the kingdom. But soon a stormy phase of his trouble appeared, and he fled to the tombs, where he moaned, cried out aloud, and so conducted himself as to terrorize all who chanced to meet him.
2004 151:6.3 Šitas vyras, kurio vardas buvo Amosas, kentėjo nuo periodiškos pamišimo formos. Buvo ir ilgų laiko tarpsnių, kada jis susirasdavo kokių nors drabužių ir su savo bičiuliais elgdavosi visiškai gerai. Per vieną iš tokių prašviesėjimo pertraukų jis buvo nukeliavęs į Betsaidą, kur išgirdo Jėzaus ir apaštalų pamokslavimą, ir tuo metu jis tapo pusiau tikinčiu į dangaus evangeliją. Bet greitai prasidėjo jo sutrikimo audringa fazė, ir jis pabėgo į kapus, kur jis dejavo, garsiai šaukė, ir elgėsi taip, jog varė siaubą visiems tiems, kuriems pasitaikė jį sutikti[27].
1955 151:6.4 When Amos recognized Jesus, he fell down at his feet and exclaimed: “I know you, Jesus, but I am possessed of many devils, and I beseech that you will not torment me.” This man truly believed that his periodic mental affliction was due to the fact that, at such times, evil or unclean spirits entered into him and dominated his mind and body. His troubles were mostly emotional—his brain was not grossly diseased.
2004 151:6.4 Kada Amosas atpažino Jėzų, tada jis parkrito prie jo kojų ir sušuko: “Aš pažįstu tave, Jėzau, bet aš esu apsėstas daugybės velnių, ir aš meldžiu, kad tu manęs nekankintum[28].” Šitas vyras tikrai tikėjo, kad jo periodiškas protinis nesveikavimas buvo dėl to, jog, tokiais momentais, blogos arba nešvarios dvasios įeidavo į jo vidų ir valdydavo jo protą ir kūną. Jo sutrikimai daugiausia buvo emociniai—jo smegenų liga stipriai nepaveikė.
1955 151:6.5 Jesus, looking down upon the man crouching like an animal at his feet, reached down and, taking him by the hand, stood him up and said to him: “Amos, you are not possessed of a devil; you have already heard the good news that you are a son of God. I command you to come out of this spell.” And when Amos heard Jesus speak these words, there occurred such a transformation in his intellect that he was immediately restored to his right mind and the normal control of his emotions. By this time a considerable crowd had assembled from the near-by village, and these people, augmented by the swine herders from the highland above them, were astonished to see the lunatic sitting with Jesus and his followers, in possession of his right mind and freely conversing with them.
2004 151:6.5 Jėzus, žvelgdamas žemyn į šį vyrą, susirietusį prie jo kojų kaip gyvulį, pasilenkė ir, paėmęs už rankos, pakėlė jį ant kojų ir tarė: “Amosai, tu nesi velnio apsėstas; tu jau išgirdai tą gerąją naujieną, jog esi Dievo sūnus. Aš liepiu tau palikti šituos kerus.” Ir kada Amosas išgirdo, kaip Jėzus ištarė šituos žodžius, tada jo intelektas patyrė tokį pasikeitimą, kad jam nedelsiant buvo atstatytas sveikas protas ir normalus savo jausmų valdymas[29]. Iki šito laiko buvo susirinkusi ženkli minia iš greta esančios gyvenvietės, ir šitie žmonės, kurių dar pagausėjo prisijungus iš aukštikalnių nusileidusiems kiaulių piemenims, buvo pritrenkti, matydami, kaip šitas pamišėlis, turėdamas sveiką protą, sėdi su Jėzumi ir jo pasekėjais ir laisvai šnekasi[30].
1955 151:6.6 As the swine herders rushed into the village to spread the news of the taming of the lunatic, the dogs charged upon a small and untended herd of about thirty swine and drove most of them over a precipice into the sea. And it was this incidental occurrence, in connection with the presence of Jesus and the supposed miraculous curing of the lunatic, that gave origin to the legend that Jesus had cured Amos by casting a legion of devils out of him, and that these devils had entered into the herd of swine, causing them forthwith to rush headlong to their destruction in the sea below. Before the day was over, this episode was published abroad by the swine tenders, and the whole village believed it. Amos most certainly believed this story; he saw the swine tumbling over the brow of the hill shortly after his troubled mind had quieted down, and he always believed that they carried with them the very evil spirits which had so long tormented and afflicted him. And this had a good deal to do with the permanency of his cure. It is equally true that all of Jesus’ apostles (save Thomas) believed that the episode of the swine was directly connected with the cure of Amos.
2004 151:6.6 Kol kiauliaganiai skubėjo į kaimą, kad paskleistų žinią apie pamišėlio sutramdymą, tuo metu šunys užpuolė nedidelę ir paliktą be priežiūros maždaug trisdešimties kiaulių bandą, ir didžiąją jų dalį nuvijo prie stačios uolos skardžio, nuo kurio jos nukrito į jūrą. Ir būtent dėl šito atsitiktinio įvykio, sąsajoje su Jėzaus buvimu ir tariamai stebuklingu pamišėlio išgydymu, atsirado legenda, kad Jėzus išgydė Amosą išvaręs iš jo velnių legioną, ir kad šitie velniai suėjo į kiaulių bandą, šituo tuoj pat priversdami galvotrūkčiais lėkti į savo mirtį jūroje apačioje. Dar dienai nepasibaigus, kiaulių prižiūrėtojai šitą epizodą pagarsino toliau, ir visas kaimas tuo patikėjo. Amosas šita istorija tvirtai tikėjo; jis matė, kaip kiaulės nukrito nuo kalno skardžio iš karto po to, kada jo sutrikdytas protas nusiramino, ir jis visada tikėjo, kad jos su savimi nusinešė būtent tas pačias blogąsias dvasias, kurios taip ilgai jį kankino ir sargdino. Ir tai turėjo daug bendro su tuo, kad jo pasveikimas buvo nuolatinis. Lygiai taip pat tai buvo tiesa, jog visi Jėzaus apaštalai (išskyrus Tomą) tikėjo, kad kiaulių epizodas buvo tiesiogiai susijęs su Amoso pasveikimu[31].
1955 151:6.7 Jesus did not obtain the rest he was looking for. Most of that day he was thronged by those who came in response to the word that Amos had been cured, and who were attracted by the story that the demons had gone out of the lunatic into the herd of swine. And so, after only one night of rest, early Tuesday morning Jesus and his friends were awakened by a delegation of these swine-raising gentiles who had come to urge that he depart from their midst. Said their spokesman to Peter and Andrew: “Fishermen of Galilee, depart from us and take your prophet with you. We know he is a holy man, but the gods of our country do not know him, and we stand in danger of losing many swine. The fear of you has descended upon us, so that we pray you to go hence.” And when Jesus heard them, he said to Andrew, “Let us return to our place.”
2004 151:6.7 Jėzus negavo to poilsio, kurio jis ieškojo. Didžiąją dienos dalį jį buvo apsupusi minia tų, kurie atėjo sureagavę į žinią, kad Amosas išgydytas, ir kuriuos pritraukė istorija apie tai, kad iš šito pamišėlio demonai perėjo į kiaulių bandą. Ir šitokiu būdu, tiktai po vienos nakties poilsio, ankstų antradienio rytą Jėzų ir jo draugus pažadino šitų kiaules auginančių pagonių delegacija, kuri atėjo paraginti, kad jis iš čia išvyktų. Jos atstovas Petrui ir Andriejui tarė: “Galilėjos žvejai, palikite mus ir su savimi pasiimkite savąjį pranašą. Mes žinome, kad jis yra šventas žmogus, bet mūsų šalies dievai jo nepažįsta, ir mums kyla pavojus, kad prarasime daug kiaulių. Mes jaučiame jums baimę, todėl meldžiame jus išeiti iš čia.” Ir kada Jėzus išklausė juos, tada jis tarė Andriejui: “Grįžkime į savąją vietą[32].”
1955 151:6.8 As they were about to depart, Amos besought Jesus to permit him to go back with them, but the Master would not consent. Said Jesus to Amos: “Forget not that you are a son of God. Return to your own people and show them what great things God has done for you.” And Amos went about publishing that Jesus had cast a legion of devils out of his troubled soul, and that these evil spirits had entered into a herd of swine, driving them to quick destruction. And he did not stop until he had gone into all the cities of the Decapolis, declaring what great things Jesus had done for him.
2004 151:6.8 Kada jie jau buvo beišeiną, tada Amosas ėmė maldauti Jėzų, kad jam leistų grįžti su jais, bet Mokytojas nesutiko. Tarė Jėzus Amosui: “Neužmiršk, jog tu esi Dievo sūnus. Grįžk pas savo žmones ir parodyk jiems, kokius puikius dalykus tau padarė Dievas.” Ir Amosas vaikščiojo skelbdamas, kad iš jo sutrikdytos sielos Jėzus išvarė legioną velnių, ir kad šitos blogosios dvasios perėjo į kiaulių bandą, priversdamos jas greitai susinaikinti. Ir jis nenustojo skelbti tol, kol neapėjo visų Dekapolio miestų, pasakodamas apie tai, kokius nuostabius dalykus jam buvo padaręs Jėzus[33].
| Dokumentas 150. Trečioji pamokslavimo kelionė |
Indeksas
Viena versija |
Dokumentas 152. Įvykiai, vedantys į Kapernaumo krizę |