Urantijos knyga anglų kalba yra vieša visame pasaulyje nuo 2006 m.
Vertimai: © 2004 Urantijos Fondas
THE CRUCIFIXION
NUKRYŽIAVIMAS
1955 187:0.1 AFTER the two brigands had been made ready, the soldiers, under the direction of a centurion, started for the scene of the crucifixion. The centurion in charge of these twelve soldiers was the same captain who had led forth the Roman soldiers the previous night to arrest Jesus in Gethsemane. It was the Roman custom to assign four soldiers for each person to be crucified. The two brigands were properly scourged before they were taken out to be crucified, but Jesus was given no further physical punishment; the captain undoubtedly thought he had already been sufficiently scourged, even before his condemnation.
2004 187:0.1 PO TO, kada du plėšikai buvo parengti, tada kareiviai, vadovaujami centuriono, išėjo į nukryžiavimo vietą. Šis centurionas, kuris vadovavo šitiems dvylikai kareivių, buvo tas pats kapitonas, kuris praėjusią naktį vedė romėnų kareivius, kad suimtų Jėzų Getsemanėje. Romėnai turėjo paprotį paskirti po keturis kareivius kiekvienam nuteistajam, kuris turi būti nukryžiuotas. Abu plėšikai buvo deramai nuplakti prieš tai, kada jie buvo išvesti, kad būtų nukryžiuoti, bet Jėzaus daugiau fiziškai nebebaudė; kapitonas be jokios abejonės manė, kad jis jau buvo pakankamai nuplaktas, net anksčiau negu buvo pasmerktas.
1955 187:0.2 The two thieves crucified with Jesus were associates of Barabbas and would later have been put to death with their leader if he had not been released as the Passover pardon of Pilate. Jesus was thus crucified in the place of Barabbas.
1955 187:0.3 What Jesus is now about to do, submit to death on the cross, he does of his own free will. In foretelling this experience, he said: “The Father loves and sustains me because I am willing to lay down my life. But I will take it up again. No one takes my life away from me—I lay it down of myself. I have authority to lay it down, and I have authority to take it up. I have received such a commandment from my Father.”
2004 187:0.3 Tai, ką dabar Jėzus netrukus ketina padaryti, atsiduoti mirčiai ant kryžiaus, tą jis daro savo paties valia. Iš anksto numatydamas šitą patyrimą, jis sakė: “Tėvas myli ir palaiko mane, nes aš noriu atiduoti savąją gyvybę[2]. Bet aš tikrai ją vėl atgausiu. Jos iš manęs atimti negali niekas—ją aš atiduodu savo paties valia. Mano galioje ją atiduoti ir mano galioje ją vėl atgauti. Tokį įsakymą aš esu gavęs iš savojo Tėvo.”
1955 187:0.4 It was just before nine o’clock this morning when the soldiers led Jesus from the praetorium on the way to Golgotha. They were followed by many who secretly sympathized with Jesus, but most of this group of two hundred or more were either his enemies or curious idlers who merely desired to enjoy the shock of witnessing the crucifixions. Only a few of the Jewish leaders went out to see Jesus die on the cross. Knowing that he had been turned over to the Roman soldiers by Pilate, and that he was condemned to die, they busied themselves with their meeting in the temple, whereat they discussed what should be done with his followers.
2004 187:0.4 Buvo kaip tik prieš pat devynias valandas šitą rytą, kada iš pretorijos kareiviai išvedė Jėzų į Golgotą[3]. Juos sekė daug tokių, kurie Jėzų paslapčiomis užjautė, bet didžioji dalis iš šitos grupės, kurią sudarė du šimtai ar daugiau asmenų, buvo arba jo priešai, arba nieko neveikiantys smalsuoliai, kurie tiesiog norėjo patirti šoką pamatydami nukryžiavimą. Tiktai keletas žydų lyderių išėjo pasižiūrėti, kaip Jėzus miršta ant kryžiaus[4]. Žinodami, kad Pilotas jį perdavė romėnų kareiviams, ir kad jis buvo pasmerktas mirti, jie užsiėmė savo susirinkimu šventykloje, kuriame jie svarstė, ką reikėtų daryti su jo pasekėjais.
1. ON THE WAY TO GOLGOTHA
1. PAKELIUI Į GOLGOTĄ
1955 187:1.1 Before leaving the courtyard of the praetorium, the soldiers placed the crossbeam on Jesus’ shoulders. It was the custom to compel the condemned man to carry the crossbeam to the site of the crucifixion. Such a condemned man did not carry the whole cross, only this shorter timber. The longer and upright pieces of timber for the three crosses had already been transported to Golgotha and, by the time of the arrival of the soldiers and their prisoners, had been firmly implanted in the ground.
2004 187:1.1 Prieš išeidami iš pretorijos kiemo, kareiviai kryžiaus skersinį uždėjo ant Jėzaus pečių[5]. Buvo toks paprotys priversti pasmerktąjį žmogų nusinešti kryžiaus skersinį į nukryžiavimo vietą. Toks pasmerktasis žmogus nenešdavo viso kryžiaus, o tiktai šitą trumpesnį jo buomą. Ilgesni ir vertikalūs trijų kryžių buomai jau buvo nugabenti į Golgotą ir, iki kareivių ir kalinių atvykimo meto, jau gerai įtvirtinti žemėje.
1955 187:1.2 According to custom the captain led the procession, carrying small white boards on which had been written with charcoal the names of the criminals and the nature of the crimes for which they had been condemned. For the two thieves the centurion had notices which gave their names, underneath which was written the one word, “Brigand.” It was the custom, after the victim had been nailed to the crossbeam and hoisted to his place on the upright timber, to nail this notice to the top of the cross, just above the head of the criminal, that all witnesses might know for what crime the condemned man was being crucified. The legend which the centurion carried to put on the cross of Jesus had been written by Pilate himself in Latin, Greek, and Aramaic, and it read: “Jesus of Nazareth—the King of the Jews.”
2004 187:1.2 Pagal paprotį, kapitonas ėjo procesijos priešakyje, nešdamas mažas baltas lenteles, ant kurių medžio anglimi buvo parašyta nusikaltėlių vardai ir jų nusikaltimų, už kuriuos jiems buvo paskirta mirties bausmė, pobūdis. Tiems dviems vagims centurionas laikė užrašus su jų vardais, po jais buvo parašytas vienas žodis, “Plėšikas.” Buvo toks paprotys, kai tik auką prikaldavo prie kryžiaus skersinio ir pakeldavo į savo vietą ant vertikalaus buomo, tada šitą užrašą prikaldavo ant kryžiaus viršaus, tiesiog virš nusikaltėlio galvos, kad visi liudininkai galėtų sužinoti, už kokį nusikaltimą pasmerktasis žmogus buvo nukryžiuotas. Tą užrašą, kurį centurionas nešė tam, kad uždėtų ant Jėzaus kryžiaus, pats Pilotas užrašė lotyniškai, graikiškai, ir aramėjiškai, ir tas užrašas buvo toks: “Jėzus iš Nazareto—žydų karalius[6].”
1955 187:1.3 Some of the Jewish authorities who were yet present when Pilate wrote this legend made vigorous protest against calling Jesus the “king of the Jews.” But Pilate reminded them that such an accusation was part of the charge which led to his condemnation. When the Jews saw they could not prevail upon Pilate to change his mind, they pleaded that at least it be modified to read, “He said, ‘I am the king of the Jews.’” But Pilate was adamant; he would not alter the writing. To all further supplication he only replied, “What I have written, I have written.”
2004 187:1.3 Kai kurie iš žydų valdžios atstovų, kurie vis dar buvo tada, kada Pilotas šį užrašą rašė, labai smarkiai protestavo dėl to, kad Jėzus būtų vadinamas “žydų karaliumi.” Bet Pilotas jiems priminė, jog toks kaltinimas sudaro dalį to apkaltinimo, dėl kurio jis ir buvo pasmerktas. Kada žydai pamatė, kad jie neprivers Piloto pakeisti savo nuostatos, tada jie prašė, kad bent jau jis būtų pakeistas į tokį, “Jis sakė, ‘Aš esu žydų karalius.’” Bet Pilotas buvo neperkalbamas; jis nenorėjo pakeisti užrašo. Į visus tolimesnius pareiškimus jis tiktai atsakydavo, “Ką parašiau, tą parašiau[7].”
1955 187:1.4 Ordinarily, it was the custom to journey to Golgotha by the longest road in order that a large number of persons might view the condemned criminal, but on this day they went by the most direct route to the Damascus gate, which led out of the city to the north, and following this road, they soon arrived at Golgotha, the official crucifixion site of Jerusalem. Beyond Golgotha were the villas of the wealthy, and on the other side of the road were the tombs of many well-to-do Jews.
2004 187:1.4 Paprastai, į Golgotą buvo einama ilgiausiu keliu dėl to, kad pasmerktąjį nusikaltėlį galėtų pamatyti didžiulis skaičius žmonių, bet šitą dieną jie ėjo pačiu tiesiausiu maršrutu prie Damasko vartų, kurie vedė iš miesto į šiaurę, ir eidami šituo keliu, jie netrukus pasiekė Golgotą, oficialią nukryžiavimų vietą Jeruzalėje. Už Golgotos buvo turtuolių vilos, o kitoje kelio pusėje buvo daugelio turtingų žydų kapavietės.
1955 187:1.5 Crucifixion was not a Jewish mode of punishment. Both the Greeks and the Romans learned this method of execution from the Phoenicians. Even Herod, with all his cruelty, did not resort to crucifixion. The Romans never crucified a Roman citizen; only slaves and subject peoples were subjected to this dishonorable mode of death. During the siege of Jerusalem, just forty years after the crucifixion of Jesus, all of Golgotha was covered by thousands upon thousands of crosses upon which, from day to day, there perished the flower of the Jewish race. A terrible harvest, indeed, of the seed-sowing of this day.
2004 187:1.5 Nukryžiavimas nebuvo žydiškas bausmės metodas. Tiek graikai, tiek romėnai šito nukryžiavimo metodo išmoko iš finikiečių. Net Erodas, kad ir koks buvo žiaurus, nesigriebė nukryžiavimo. Romėnai niekada nenukryžiuodavo romėnų piliečio; tiktai vergai ir jiems pavaldžios tautos buvo baudžiami tokiu negarbingu mirties būdu. Jeruzalės apgulties metu, praėjus tiktai keturiasdešimčiai metų po Jėzaus nukryžiavimo, visa Golgota buvo nusėta tūkstančių tūkstančiais kryžių, ant kurių diena iš dienos žūdavo žydų rasės žiedas. Iš tikrųjų šitą dieną sėjamos sėklos davė siaubingą derlių.
1955 187:1.6 As the death procession passed along the narrow streets of Jerusalem, many of the tenderhearted Jewish women who had heard Jesus’ words of good cheer and compassion, and who knew of his life of loving ministry, could not refrain from weeping when they saw him being led forth to such an ignoble death. As he passed by, many of these women bewailed and lamented. And when some of them even dared to follow along by his side, the Master turned his head toward them and said: “Daughters of Jerusalem, weep not for me, but rather weep for yourselves and for your children. My work is about done—soon I go to my Father—but the times of terrible trouble for Jerusalem are just beginning. Behold, the days are coming in which you shall say: Blessed are the barren and those whose breasts have never suckled their young. In those days will you pray the rocks of the hills to fall on you in order that you may be delivered from the terrors of your troubles.”
2004 187:1.6 Kada mirties procesija judėjo siauromis Jeruzalės gatvelėmis, tada daug geraširdžių žydžių, kurios buvo girdėjusios Jėzaus paramos ir paguodos žodžius ir kurios buvo girdėjusios apie jo kupiną meilės tarnavimą, negalėjo susilaikyti neraudojusios, kai jos pamatė, kaip jį veda į tokią negarbingą mirtį. Kada jis ėjo pro šalį, daugelis iš šitų moterų balsu kūkčiojo ir raudojo. O kada kai kurios iš jų išdrįsdavo eiti šalia jo, tada Mokytojas pasukdavo galvą į jas ir pasakydavo: “Jeruzalės dukros, neverkite dėl manęs, bet geriau verkite dėl savęs ir dėl savo vaikų[8]. Manasis darbas yra beveik padarytas—netrukus aš vyksiu pas savąjį Tėvą—bet kaip tik dabar prasideda siaubingų vargų metai Jeruzalei. Žiūrėkite, ateina tos dienos, kada jūs tikrai pasakysite: Palaimintos yra tos, kurios yra nevaisingos, ir tos, kurių krūtų niekada nežindė jų mažyliai. Tomis dienomis jūs tikrai melsite, jog kalnų akmenys kristų ant jūsų tam, kad jus išlaisvintų iš jūsų nelaimių siaubo[9].”
1955 187:1.7 These women of Jerusalem were indeed courageous to manifest sympathy for Jesus, for it was strictly against the law to show friendly feelings for one who was being led forth to crucifixion. It was permitted the rabble to jeer, mock, and ridicule the condemned, but it was not allowed that any sympathy should be expressed. Though Jesus appreciated the manifestation of sympathy in this dark hour when his friends were in hiding, he did not want these kindhearted women to incur the displeasure of the authorities by daring to show compassion in his behalf. Even at such a time as this Jesus thought little about himself, only of the terrible days of tragedy ahead for Jerusalem and the whole Jewish nation.
2004 187:1.7 Šitos Jeruzalės moterys iš tiesų buvo drąsios atvirai pareikšdamos Jėzui užuojautą, nes įstatymas griežtai draudė rodyti draugiškus jausmus tam, kuris yra vedamas į nukryžiavimą. Prastuomenei buvo leidžiama iš pasmerktojo tyčiotis, jį erzinti ir pašiepti, bet nebuvo leidžiama jam reikšti jokios užuojautos. Nors Jėzus buvo dėkingas už jam reiškiamą užuojautą šitą juodą valandą, kada jo draugai slapstėsi, bet jis nenorėjo, jog šitos geraširdės moterys užsitrauktų valdžios nemalonę už tai, jog išdrįso jam parodyti užuojautą. Net ir šitokiu metu Jėzus mažai galvojo apie save, jis galvojo vien tiktai apie tos tragedijos siaubingas dienas, kurios laukė Jeruzalės ir visos žydų nacijos ateityje.
1955 187:1.8 As the Master trudged along on the way to the crucifixion, he was very weary; he was nearly exhausted. He had had neither food nor water since the Last Supper at the home of Elijah Mark; neither had he been permitted to enjoy one moment of sleep. In addition, there had been one hearing right after another up to the hour of his condemnation, not to mention the abusive scourgings with their accompanying physical suffering and loss of blood. Superimposed upon all this was his extreme mental anguish, his acute spiritual tension, and a terrible feeling of human loneliness.
2004 187:1.8 Kada Mokytojas sunkiai judėjo į nukryžiavimo vietą, tada jis buvo labai pavargęs; jis buvo beveik visiškai išsekęs. Jis nebuvo nei valgęs, nei vandens gėręs nuo Paskutiniosios Vakarienės Elijo Morkaus namuose; taip pat jam nebuvo leista nė valandėlės ir nusnūsti. Priedo, apklausos vyko viena po kitos iki pat pasmerkimo valandos, jau neminint neteisingo nuplakimo, kuris sukėlė fizinę kančią ir nukraujavimą. Ir šalia viso šito jis jautė didžiausią protinę kančią, didžiulę dvasinę įtampa, ir siaubingą žmogiškojo vienišumo pojūtį.
1955 187:1.9 Shortly after passing through the gate on the way out of the city, as Jesus staggered on bearing the crossbeam, his physical strength momentarily gave way, and he fell beneath the weight of his heavy burden. The soldiers shouted at him and kicked him, but he could not arise. When the captain saw this, knowing what Jesus had already endured, he commanded the soldiers to desist. Then he ordered a passerby, one Simon from Cyrene, to take the crossbeam from Jesus’ shoulders and compelled him to carry it the rest of the way to Golgotha.
2004 187:1.9 Tuoj išėjus pro vartus, kur baigėsi miestas, kai Jėzus svirduliavo nešdamas kryžiaus skersinį, tada akimirksniui jo fizinės jėgos jį apleido ir nuo savo sunkios naštos svorio jis susmuko. Kareiviai rėkė ant jo ir spardė jį, bet jis nepajėgė atsikelti. Kada kapitonas šitą pamatė, žinodamas, ką Jėzus jau buvo ištvėręs, įsakė kareiviams liautis. Tada jis paliepė vienam praeiviui, kažkokiam Simonui iš Sirenės, nuimti kryžiaus skersinį nuo Jėzaus pečių ir jį patį privertė nunešti šį skersinį likusį kelią iki Golgotos[10].
1955 187:1.10 This man Simon had come all the way from Cyrene, in northern Africa, to attend the Passover. He was stopping with other Cyrenians just outside the city walls and was on his way to the temple services in the city when the Roman captain commanded him to carry Jesus’ crossbeam. Simon lingered all through the hours of the Master’s death on the cross, talking with many of his friends and with his enemies. After the resurrection and before leaving Jerusalem, he became a valiant believer in the gospel of the kingdom, and when he returned home, he led his family into the heavenly kingdom. His two sons, Alexander and Rufus, became very effective teachers of the new gospel in Africa. But Simon never knew that Jesus, whose burden he bore, and the Jewish tutor who once befriended his injured son, were the same person.
2004 187:1.10 Šitas vyras, Simonas, nuėjo visą kelią iš Sirenės, šiaurės Afrikoje, kad dalyvautų Perėjimo šventėje. Drauge su kitais samariečiais jis buvo apsistojęs iškart už miesto sienų ir ėjo į pamaldas šventykloje mieste, kada romėnų kapitonas įsakė jam nešti Jėzaus kryžiaus skersinį. Simonas buvo per visas Mokytojo mirties ant kryžiaus valandas, kalbėjosi su didele dalimi jo draugų ir su jo priešais. Po prisikėlimo ir prieš išeidamas iš Jeruzalės, jis tapo narsiu tikinčiuoju į karalystės evangeliją, o kada sugrįžo į namus, tada savąją šeimą jis vedė į dangiškąją karalystę. Jo du sūnūs, Aleksandras ir Rufas, tapo labai sumaniais naujosios evangelijos mokytojais Afrikoje[11]. Bet Simonas niekada nesužinojo, kad Jėzus, kurio naštą jis nešė, ir tas žydų mokytojas, kuris kažkada padėjo jo sužeistam sūnui, buvo tas pats asmuo.
1955 187:1.11 It was shortly after nine o’clock when this procession of death arrived at Golgotha, and the Roman soldiers set themselves about the task of nailing the two brigands and the Son of Man to their respective crosses.
2. THE CRUCIFIXION
2. NUKRYŽIAVIMAS
1955 187:2.1 The soldiers first bound the Master’s arms with cords to the crossbeam, and then they nailed his hands to the wood. When they had hoisted this crossbeam up on the post, and after they had nailed it securely to the upright timber of the cross, they bound and nailed his feet to the wood, using one long nail to penetrate both feet. The upright timber had a large peg, inserted at the proper height, which served as a sort of saddle for supporting the body weight. The cross was not high, the Master’s feet being only about three feet from the ground. He was therefore able to hear all that was said of him in derision and could plainly see the expression on the faces of all those who so thoughtlessly mocked him. And also could those present easily hear all that Jesus said during these hours of lingering torture and slow death.
2004 187:2.1 Iš pradžių kareiviai storomis virvėmis prie skersinio pririšo Mokytojo rankas, o tada prie medžio jo rankas jie prikalė. Kada šitą skersinį buomą jie iškėlė ant stulpo ir po to, kada skersinį tvirtai prikalė prie kryžiaus vertikalaus buomo, tada prie medžio jie pririšo ir prikalė jo kojas, paėmę vieną ilgą vinį, kad perkaltų per abi kojas. Ant vertikalaus buomo buvo pritaisytas didžiulis kaištis, įtvirtintas tinkamame aukštyje tam, kad tarsi balnas laikytų kūno svorį. Kryžius nebuvo aukštas, Mokytojo pėdos buvo maždaug per tris pėdas nuo žemės. Dėl to jis galėjo girdėti viską, kas su panieka buvo kalbama apie jį, ir galėjo aiškiai matyti veidų išraišką tų, kurie šitaip nemąstančiai iš jo tyčiojosi. O taip pat ir tie, kurie buvo susirinkę, galėjo lengvai girdėti viską, ką Jėzus sakė per šitas ilgai trunkančio kankinimo ir lėtos mirties valandas[13].
1955 187:2.2 It was the custom to remove all clothes from those who were to be crucified, but since the Jews greatly objected to the public exposure of the naked human form, the Romans always provided a suitable loin cloth for all persons crucified at Jerusalem. Accordingly, after Jesus’ clothes had been removed, he was thus garbed before he was put upon the cross.
2004 187:2.2 Buvo toks paprotys nurengti visus drabužius nuo tų, kurie turėjo būti nukryžiuoti, bet kadangi žydai labai griežtai protestavo prieš žmogaus nuogo kūno viešą demonstravimą, tai romėnai visada parūpindavo tinkamą strėnų raištį visiems asmenims, kurie būdavo nukryžiuojami Jeruzalėje. Dėl to, kada Jėzui nurengė drabužius, tada jam buvo užrištas šis raištis prieš tai, kada jį užkėlė ant kryžiaus.
1955 187:2.3 Crucifixion was resorted to in order to provide a cruel and lingering punishment, the victim sometimes not dying for several days. There was considerable sentiment against crucifixion in Jerusalem, and there existed a society of Jewish women who always sent a representative to crucifixions for the purpose of offering drugged wine to the victim in order to lessen his suffering. But when Jesus tasted this narcotized wine, as thirsty as he was, he refused to drink it. The Master chose to retain his human consciousness until the very end. He desired to meet death, even in this cruel and inhuman form, and conquer it by voluntary submission to the full human experience.
2004 187:2.3 Nukryžiavimas buvo taikomas tam, kad būtų užtikrinama žiauri ir ilgai trunkanti bausmė, kartais aukos nenumirdavo kelias dienas. Jeruzalėje buvo ir tokia nuomonė, kuri aiškiai pasisakė prieš nukryžiavimą, ir čia veikė žydų moterų draugija, kuri visada į nukryžiavimo vietą pasiųsdavo savo atstovę, turėdama tikslą aukai pasiūlyti narkotizuoto vyno, kad jos kančia būtų sumažinta. Tačiau, kada šito narkotizuoto vyno paskanavo Jėzus, tada, nors ir kaip jis buvo ištroškęs, jį gerti atsisakė[14]. Mokytojas nusprendė išlaikyti žmogiškąją sąmonę iki pat galo. Jis troško pasitikti mirtį, net ir šitokią žiaurią ir nežmoniškos formos, ir ją nugalėti savanoriškai atsiduodamas žmogiškojo patyrimo visiškai pilnatvei.
1955 187:2.4 Before Jesus was put on his cross, the two brigands had already been placed on their crosses, all the while cursing and spitting upon their executioners. Jesus’ only words, as they nailed him to the crossbeam, were, “Father, forgive them, for they know not what they do.” He could not have so mercifully and lovingly interceded for his executioners if such thoughts of affectionate devotion had not been the mainspring of all his life of unselfish service. The ideas, motives, and longings of a lifetime are openly revealed in a crisis.
2004 187:2.4 Prieš tai, kada Jėzus buvo užkeltas ant kryžiaus, abu plėšikai jau kabėjo ant kryžių, visą laiką keikdami savo budelius ir spjaudydami ant jų[15]. Vieninteliai Jėzaus žodžiai, kada jie kalė jį prie skersinio buomo, buvo, “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro[16].” Jis nebūtų galėjęs savo budelių taip su gailesčiu ir meile užtarti, jeigu tokios mintys apie kupiną meilės atsidavimą nebūtų buvusios viso jo nesavanaudiškos tarnystės gyvenimo pagrindinis akstinas. Viso gyvenimo mintys, motyvai, ir troškimai atsiskleidžia iki galo krizės metu.
1955 187:2.5 After the Master was hoisted on the cross, the captain nailed the title up above his head, and it read in three languages, “Jesus of Nazareth—the King of the Jews.” The Jews were infuriated by this believed insult. But Pilate was chafed by their disrespectful manner; he felt he had been intimidated and humiliated, and he took this method of obtaining petty revenge. He could have written “Jesus, a rebel.” But he well knew how these Jerusalem Jews detested the very name of Nazareth, and he was determined thus to humiliate them. He knew that they would also be cut to the very quick by seeing this executed Galilean called “The King of the Jews.”
2004 187:2.5 Kai tik Mokytoją pakėlė ant kryžiaus, kapitonas virš jo galvos prikalė užrašą, o ten trimis kalbomis buvo parašyta, “Jėzus iš Nazareto—žydų karalius[17].” Žydai įsiuto dėl tokio, jų nuomone, įžeidimo. Bet Pilotą sunervino jų nepagarbus elgesys; jis jautė, kad buvo bauginamas ir žeminamas, ir jis pasirinko šitą smulkaus atsikeršijimo būdą. Jis galėjo užrašyti “Jėzus, maištininkas.” Bet jis gerai žinojo, kaip šitie Jeruzalės žydai niekino net ir patį Nazareto pavadinimą, ir jis pasiryžo šitokiu būdu juos pažeminti. Jis žinojo, kad jie taip pat bus iki gelmių įžeisti, pamatę, jog šitas mirties bausme nubaustas galilėjietis yra vadinamas “Žydų karaliumi.”
1955 187:2.6 Many of the Jewish leaders, when they learned how Pilate had sought to deride them by placing this inscription on the cross of Jesus, hastened out to Golgotha, but they dared not attempt to remove it since the Roman soldiers were standing on guard. Not being able to remove the title, these leaders mingled with the crowd and did their utmost to incite derision and ridicule, lest any give serious regard to the inscription.
2004 187:2.6 Daugelis žydų lyderių, kada sužinojo, kaip Pilotas nusprendė iš jų pasityčioti, pakabinęs šitą užrašą ant Jėzaus kryžiaus, išlėkė į Golgotą, bet pamėginti užrašą nuimti jie neišdrįso, nes romėnų kareiviai stovėjo sargyboje. Negalėdami šio užrašo nukabinti, šitie lyderiai įsimaišė į minią ir darė viską, kas tiktai įmanoma, jog kurstytų panieką ir pašaipas tam, kad niekas šio užrašo nelaikytų rimtu..
1955 187:2.7 The Apostle John, with Mary the mother of Jesus, Ruth, and Jude, arrived on the scene just after Jesus had been hoisted to his position on the cross, and just as the captain was nailing the title above the Master’s head. John was the only one of the eleven apostles to witness the crucifixion, and even he was not present all of the time since he ran into Jerusalem to bring back his mother and her friends soon after he had brought Jesus’ mother to the scene.
2004 187:2.7 Apaštalas Jonas, su Marija, Jėzaus motina, Rūta, ir Judu atėjo į šią vietą kaip tik po to, kada Jėzus buvo iškeltas ant kryžiaus, ir kaip tik tuo metu, kada kapitonas virš Mokytojo galvos kalė užrašą[18]. Jonas buvo vienintelis iš vienuolikos apaštalų, kuris matė nukryžiavimą, ir net ir jis čia buvo ne visą laiką, kadangi jis bėgo į Jeruzalę, kad atsivestų savo motiną ir jos drauges iškart po to, kada į šią vietą jis atvedė Jėzaus motiną.
1955 187:2.8 As Jesus saw his mother, with John and his brother and sister, he smiled but said nothing. Meanwhile the four soldiers assigned to the Master’s crucifixion, as was the custom, had divided his clothes among them, one taking the sandals, one the turban, one the girdle, and the fourth the cloak. This left the tunic, or seamless vestment reaching down to near the knees, to be cut up into four pieces, but when the soldiers saw what an unusual garment it was, they decided to cast lots for it. Jesus looked down on them while they divided his garments, and the thoughtless crowd jeered at him.
2004 187:2.8 Kada Jėzus pamatė savo motiną, su Jonu ir su savo broliu ir seserimi, tada jis nusišypsojo, bet nepasakė nieko. Tuo tarpu tie keturi kareiviai, kuriems buvo paskirta nukryžiuoti Jėzų, sutinkamai su papročiu, jo drabužius pasidalino tarpusavyje, vienas pasiėmė sandalus, kitas turbaną, trečias juosmens juostą, o ketvirtasis apsiaustą[19]. Po šito liko tunika, arba be siūlių drabužis, siekiantis beveik iki kelių, kad būtų suplėšytas į keturis gabalus, tačiau kada kareiviai pamatė, koks tai yra neįprastas viršutinis drabužis, tada jie nusprendė dėl jo mesti burtus. Jėzus žvelgė į juos žemyn tuo metu, kada šie dalinosi jo drabužius, o nemąstanti minia tyčiojosi iš jo.
1955 187:2.9 It was well that the Roman soldiers took possession of the Master’s clothing. Otherwise, if his followers had gained possession of these garments, they would have been tempted to resort to superstitious relic worship. The Master desired that his followers should have nothing material to associate with his life on earth. He wanted to leave mankind only the memory of a human life dedicated to the high spiritual ideal of being consecrated to doing the Father’s will.
2004 187:2.9 Gerai, kad romėnų kareiviai Mokytojo drabužius pasiėmė. Priešingu atveju, jeigu šiuos jo aprėdus būtų gavę jo pasekėjai, tai jie būtų galėję susigundyti dėl to, kad imtų prietaringai garbinti relikvijas. Mokytojas troško, kad jo pasekėjai neturėtų nieko materialaus, ką būtų galima susieti su jo gyvenimu žemėje. Žmonijai jis norėjo palikti tiktai prisiminimą apie tokį žmogiškąjį gyvenimą, kuris buvo gyvenamas atsidavus aukštajam dvasiniam idealui būti pasišventusiam vykdyti Tėvo valią.
3. THOSE WHO SAW THE CRUCIFIXION
3. TIE, KURIE MATĖ NUKRYŽIAVIMĄ
1955 187:3.1 At about half past nine o’clock this Friday morning, Jesus was hung upon the cross. Before eleven o’clock, upward of one thousand persons had assembled to witness this spectacle of the crucifixion of the Son of Man. Throughout these dreadful hours the unseen hosts of a universe stood in silence while they gazed upon this extraordinary phenomenon of the Creator as he was dying the death of the creature, even the most ignoble death of a condemned criminal.
2004 187:3.1 Maždaug pusę dešimtos tą penktadienio rytą, Jėzus buvo pakabintas ant kryžiaus[20]. Iki vienuoliktos valandos, susirinko daugiau kaip vienas tūkstantis žmonių, kad pamatytų šitą Žmogaus Sūnaus nukryžiavimo reginį. Per visas šitas siaubingas valandas visatos nematomos gausybės laukė tylėdamos tuo metu, kada jos stebėjo šitą nepaprastą Kūrėjo reiškinį, jam mirštant tvarinio mirtimi, net pačia gėdingiausia pasmerkto nusikaltėlio mirtimi.
1955 187:3.2 Standing near the cross at one time or another during the crucifixion were Mary, Ruth, Jude, John, Salome (John’s mother), and a group of earnest women believers including Mary the wife of Clopas and sister of Jesus’ mother, Mary Magdalene, and Rebecca, onetime of Sepphoris. These and other friends of Jesus held their peace while they witnessed his great patience and fortitude and gazed upon his intense sufferings.
2004 187:3.2 Vienu arba kitu momentu nukryžiavimo metu šalia kryžiaus stovėjo Marija, Rūta, Judas, Jonas, Salomėja (Jono motina), ir nuoširdžių tikinčiųjų moterų grupė, įskaitant Mariją, Kleopo žmoną ir Jėzaus motinos seserį, Mariją Magdaleną, ir Rebeką, kažkada gyvenusią Sepforyje[21]. Šitie ir kiti Jėzaus draugai laikėsi ramiai tuo metu, kada matė jo didžiulę kantrybę ir tvirtybę ir stebėjo jo didžiules kančias.
1955 187:3.3 Many who passed by wagged their heads and, railing at him, said: “You who would destroy the temple and build it again in three days, save yourself. If you are the Son of God, why do you not come down from your cross?” In like manner some of the rulers of the Jews mocked him, saying, “He saved others, but himself he cannot save.” Others said, “If you are the king of the Jews, come down from the cross, and we will believe in you.” And later on they mocked him the more, saying: “He trusted in God to deliver him. He even claimed to be the Son of God—look at him now—crucified between two thieves.” Even the two thieves also railed at him and cast reproach upon him.
2004 187:3.3 Didelė dalis tų, kurie praeidavo, kraipydavo galvas ir, plūsdami jį, sakė: “Ei, tu, kuris norėjai sugriauti šventyklą ir ją vėl atstatyti per tris dienas, išsigelbėk pats. Jeigu tu esi Dievo Sūnus, tai kodėl gi nenulipi nuo kryžiaus?” Kai kurie žydų lyderiai panašiu būdu irgi šaipėsi iš jo, sakydami, “Jis gelbėjo kitus, bet pats išsigelbėti nebesugeba.” Kiti sakė, “Jeigu tu esi žydų karalius, tai nulipk nuo kryžiaus, ir mes įtikėsime į tave.” O vėliau iš jo jie dar labiau tyčiojosi, sakydami, “Jis pasitikėjo Dievu, kad jį išvaduos. Jis net tvirtino, jog yra Dievo Sūnus—pažiūrėkite į jį dabar—nukryžiuotas tarp dviejų vagių.” Net ir šie du vagys jį koneveikė ir svaidė jam priekaištus[22].
1955 187:3.4 Inasmuch as Jesus would make no reply to their taunts, and since it was nearing noontime of this special preparation day, by half past eleven o’clock most of the jesting and jeering crowd had gone its way; less than fifty persons remained on the scene. The soldiers now prepared to eat lunch and drink their cheap, sour wine as they settled down for the long deathwatch. As they partook of their wine, they derisively offered a toast to Jesus, saying, “Hail and good fortune! to the king of the Jews.” And they were astonished at the Master’s tolerant regard of their ridicule and mocking.
2004 187:3.4 Kadangi Jėzus į jų patyčias niekaip neatsakinėjo, ir kadangi artinosi šitos ypatingos pasiruošimo dienos pusiaudienis, tai pusę dvyliktos didžioji dalis besityčiojančios ir besišaipančios minios buvo išėjusi savais keliais; šioje vietoje buvo likę mažiau negu penkiasdešimt žmonių. Kareiviai dabar ruošėsi valgyti ir gerti pigų, rūgštų vyną, pasirengę stebėti ilgą mirtį. Kada jie gėrė vyną, tada paniekinančiai pasiūlė tostą už Jėzų, sakydami, “Būk sveikas ir geros kloties! už žydų karalių[23].” Ir juos nustebino Mokytojo pakantus požiūris į jų pašaipas ir patyčias.
1955 187:3.5 When Jesus saw them eat and drink, he looked down upon them and said, “I thirst.” When the captain of the guard heard Jesus say, “I thirst,” he took some of the wine from his bottle and, putting the saturated sponge stopper upon the end of a javelin, raised it to Jesus so that he could moisten his parched lips.
2004 187:3.5 Kada Jėzus pamatė, kaip jie valgo ir geria, tada jis pažvelgė į juos žemyn ir tarė: “Aš ištroškęs[24].” Kai sargybinių kapitonas išgirdo Jėzų sakant, “Aš ištroškęs,” tuomet iš savojo butelio šiek tiek vyno užpylė ant plaušinio kamščio ir, jį permirkusį užmovęs ant ieties galo, pakėlė Jezui, kad šis galėtų sudrėkinti savo sukepusias lūpas.
1955 187:3.6 Jesus had purposed to live without resort to his supernatural power, and he likewise elected to die as an ordinary mortal upon the cross. He had lived as a man, and he would die as a man—doing the Father’s will.
2004 187:3.6 Jėzus turėjo tikslą gyventi nesinaudojant savo viršgamtinėmis galiomis, ir lygiai taip pat jis nusprendė ir mirti kaip paprastas mirtingasis ant kryžiaus. Jis gyveno kaip žmogus, ir jis mirs kaip žmogus—vykdydamas Tėvo valią.
4. THE THIEF ON THE CROSS
4. VAGIS ANT KRYŽIAUS
1955 187:4.1 One of the brigands railed at Jesus, saying, “If you are the Son of God, why do you not save yourself and us?” But when he had reproached Jesus, the other thief, who had many times heard the Master teach, said: “Do you have no fear even of God? Do you not see that we are suffering justly for our deeds, but that this man suffers unjustly? Better that we should seek forgiveness for our sins and salvation for our souls.” When Jesus heard the thief say this, he turned his face toward him and smiled approvingly. When the malefactor saw the face of Jesus turned toward him, he mustered up his courage, fanned the flickering flame of his faith, and said, “Lord, remember me when you come into your kingdom.” And then Jesus said, “Verily, verily, I say to you today, you shall sometime be with me in Paradise.”
2004 187:4.1 Vienas iš plėšikų plūdo Jėzų, sakydamas, “Jeigu tu esi Dievo Sūnus, kodėl gi pats neišsigelbsti ir neišgelbsti mūsų?” Tačiau kada šis Jėzui priekaištavo, tada kitas vagis, kuris buvo daug kartų girdėjęs, kaip Mokytojas mokė, tarė: “Argi tu nebijai net Dievo? Argi tu nematai, jog mes kančių nusipelnėme už savo poelgius, bet šitas žmogus kenčia nepelnytai? Geriau būtų, kad mes stengtumėmės gauti atleidimą už savo nuodėmes ir išgelbėjimą savo sieloms[25][26].” Kada Jėzus išgirdo, kaip šis vagis šitaip pasakė, tada jis pasuko veidą į jį ir pritariamai nusišypsojo. Kada šis nusikaltėlis pamatė Jėzaus veidą, atsuktą į jį, tada sukaupė savo drąsą, įpūtė savojo įtikėjimo silpnai degančią liepsną, ir tarė: “Viešpatie, prisimink ir mane, kada tu ateisi į savąją karalystę.” Ir tada pasakė Jėzus, “Tikrai, tikrai, aš sakau tau šiandien, tu tikrai kada nors būsi su manimi Rojuje[27].”
1955 187:4.2 The Master had time amidst the pangs of mortal death to listen to the faith confession of the believing brigand. When this thief reached out for salvation, he found deliverance. Many times before this he had been constrained to believe in Jesus, but only in these last hours of consciousness did he turn with a whole heart toward the Master’s teaching. When he saw the manner in which Jesus faced death upon the cross, this thief could no longer resist the conviction that this Son of Man was indeed the Son of God.
2004 187:4.2 Kęsdamas mirtingojo mirties skausmus Mokytojas turėjo laiko išklausyti įtikėjusio plėšiko įtikėjimo išpažintį. Kada šitas vagis siekė išgelbėjimo, tada jis surado išsilaisvinimą. Daug kartų iki tol jis jautė poreikį tikėti į Jėzų, bet tiktai šitomis paskutiniosiomis sąmonės valandomis jis iš tiesų iš visos širdies atsigręžė į Mokytojo mokymą. Kada jis pamatė, kaip Jėzus sutinka mirtį ant kryžiaus, tada šitas vagis nebegalėjo ilgiau priešintis tam įsitikinimui, jog Žmogaus Sūnus iš tikrųjų yra Dievo Sūnus.
1955 187:4.3 During this episode of the conversion and reception of the thief into the kingdom by Jesus, the Apostle John was absent, having gone into the city to bring his mother and her friends to the scene of the crucifixion. Luke subsequently heard this story from the converted Roman captain of the guard.
2004 187:4.3 Šito epizodo metu, kada Jėzus kalbėjosi su šiuo vagimi ir priėmė jį į karalystę, Apaštalo Jono nebuvo, nes buvo išėjęs į miestą atsivesti savo motinos ir jos draugių į nukryžiavimo vietą. Lukas šitą pasakojimą vėliau išgirdo iš atsivertusio romėnų sargybos kapitono.
1955 187:4.4 The Apostle John told about the crucifixion as he remembered the event two thirds of a century after its occurrence. The other records were based upon the recital of the Roman centurion on duty who, because of what he saw and heard, subsequently believed in Jesus and entered into the full fellowship of the kingdom of heaven on earth.
2004 187:4.4 Apaštalas Jonas apie nukryžiavimą pasakojo taip, kaip šitą įvykį jis prisiminė praėjus dviems trečdaliams amžiaus po šio atsitikimo. Kiti pasakojimai rėmėsi tuo, ką papasakojo budėjęs romėnų centurionas, kuris dėl to, ką pamatė ir išgirdo, vėliau įtikėjo į Jėzų ir tapo dangaus karalystės žemėje bičiulystės pilnateisiu nariu.
1955 187:4.5 This young man, the penitent brigand, had been led into a life of violence and wrongdoing by those who extolled such a career of robbery as an effective patriotic protest against political oppression and social injustice. And this sort of teaching, plus the urge for adventure, led many otherwise well-meaning youths to enlist in these daring expeditions of robbery. This young man had looked upon Barabbas as a hero. Now he saw that he had been mistaken. Here on the cross beside him he saw a really great man, a true hero. Here was a hero who fired his zeal and inspired his highest ideas of moral self-respect and quickened all his ideals of courage, manhood, and bravery. In beholding Jesus, there sprang up in his heart an overwhelming sense of love, loyalty, and genuine greatness.
2004 187:4.5 Šitą jauną vyrą, atgailaujantį plėšiką, į prievartos ir nusikaltimų gyvenimą įtraukė tie, kurie tokią plėšikavimo karjerą išliaupsino kaip veiksmingą patriotinį protestą prieš politinę priespaudą ir visuomeninį neteisingumą. Ir šitokios rūšies mokymas, plius nuotykių akstinas, didelę dalį šiaip jau geranoriškų jaunuolių atvedė į tai, kad jie ėmė dalyvauti šitose įžuliose plėšikavimo ekspedicijose. Šitas jaunas vyras į Barabą anksčiau žiūrėjo kaip į didvyrį. Dabar jis pamatė, kad klydo. Čia ant kryžiaus šalia savęs jis matė iš tikrųjų didį vyrą, tikrą didvyrį. Čia buvo didvyris, kuris uždegė jo aistrą ir įkvėpė aukščiausias moralinės savigarbos idėjas ir atgaivino visus drąsos, vyriškumo, ir narsumo idealus. Žiūrint į Jėzų, jo širdyje kilo didžiulis meilės, ištikimybės, ir tikrojo didingumo jausmas.
1955 187:4.6 And if any other person among the jeering crowd had experienced the birth of faith within his soul and had appealed to the mercy of Jesus, he would have been received with the same loving consideration that was displayed toward the believing brigand.
2004 187:4.6 Ir jeigu bet koks žmogus iš besityčiojančios minios būtų patyręs tai, kad jo sieloje gimė įtikėjimas, ir būtų meldęs, kad Jėzus jo pasigailėtų, tai jis būtų buvęs sutiktas su tokiu pačiu kupinu meilės dėmesiu, koks buvo parodytas ir įtikėjusiam plėšikui.
1955 187:4.7 Just after the repentant thief heard the Master’s promise that they should sometime meet in Paradise, John returned from the city, bringing with him his mother and a company of almost a dozen women believers. John took up his position near Mary the mother of Jesus, supporting her. Her son Jude stood on the other side. As Jesus looked down upon this scene, it was noontide, and he said to his mother, “Woman, behold your son!” And speaking to John, he said, “My son, behold your mother!” And then he addressed them both, saying, “I desire that you depart from this place.” And so John and Jude led Mary away from Golgotha. John took the mother of Jesus to the place where he tarried in Jerusalem and then hastened back to the scene of the crucifixion. After the Passover Mary returned to Bethsaida, where she lived at John’s home for the rest of her natural life. Mary did not live quite one year after the death of Jesus.
2004 187:4.7 Iškart kai tik atgailaujantis vagis išgirdo Mokytojo pažadą, kad jie kada nors turėtų susitikti Rojuje, sugrįžo iš miesto Jonas, atsivedęs savo motiną ir maždaug tuziną tikinčiųjų moterų. Jonas atsistojo šalia Marijos, Jėzaus motinos, palaikydamas ją. Jos sūnus Judas stovėjo iš kitos pusės. Kada Jėzus pažvelgė žemyn į šitą vaizdą, buvo pusiaudienis, ir jis tarė savo motinai, “Moterie, štai tavo sūnus!” O kreipdamasis į Joną, jis tarė, “Mano sūnau, štai tavo motina!” Ir tuomet jis kreipėsi į juos abu, sakydamas, “Aš noriu, kad iš šitos vietos jūs išeitumėte.” Ir tokiu būdu Jonas ir Judas Mariją išvedė iš Golgotos. Jonas nuvedė Jėzaus motiną į tą vietą, kur jis apsistojo Jeruzalėje ir tuomet nuskubėjo atgal į nukryžiavimo vietą[28]. Po Perėjimo šventės Marija sugrįžo į Betsaidą, kur savo natūralaus gyvenimo likusią dalį ji gyveno Jono namuose. Po Jėzaus mirties Marija neišgyveno ir vienerių metų.
1955 187:4.8 After Mary left, the other women withdrew for a short distance and remained in attendance upon Jesus until he expired on the cross, and they were yet standing by when the body of the Master was taken down for burial.
2004 187:4.8 Kai tik Marija išėjo, tada kitos moterys pasitraukė šiek tiek atokiau ir pasiliko prie Jėzaus tol, kol jis užgeso ant kryžiaus, ir jos vis dar tebestovėjo šalia, kada Mokytojo kūnas buvo nuimtas, kad būtų palaidotas.
5. LAST HOUR ON THE CROSS
5. PASKUTINIOJI VALANDA ANT KRYŽIAUS
1955 187:5.1 Although it was early in the season for such a phenomenon, shortly after twelve o’clock the sky darkened by reason of the fine sand in the air. The people of Jerusalem knew that this meant the coming of one of those hot-wind sandstorms from the Arabian Desert. Before one o’clock the sky was so dark the sun was hid, and the remainder of the crowd hastened back to the city. When the Master gave up his life shortly after this hour, less than thirty people were present, only the thirteen Roman soldiers and a group of about fifteen believers. These believers were all women except two, Jude, Jesus’ brother, and John Zebedee, who returned to the scene just before the Master expired.
2004 187:5.1 Nors tokiam reiškiniui tai buvo ankstyvas metų laikas, bet netrukus po dvyliktos valandos dangus aptemo dėl smulkaus smėlio audros ore[29]. Jeruzalės gyventojai žinojo, jog tai reiškia, kad ateina viena iš tų karšto vėjo nešamų iš Arabijos dykumos smėlio audrų. Prieš pirmą valandą dangus buvo toks tamsus, kad saulė buvo paslėpta, ir minios likučiai nuskubėjo atgal į miestą. Kada Mokytojas atidavė savąją gyvybę iškart po šitos valandos, šalia tebuvo mažiau negu trisdešimt žmonių, tiktai tie trylika romėnų kareivių ir maždaug penkiolikos tikinčiųjų grupė. Šitą grupę sudarė vien tiktai moterys, išskyrus du vyrus, Judą, Jėzaus brolį, ir Joną Zabediejų, kuris sugrįžo į šitą vietą prieš pat tą akimirką, kada Mokytojo gyvybė užgeso.
1955 187:5.2 Shortly after one o’clock, amidst the increasing darkness of the fierce sandstorm, Jesus began to fail in human consciousness. His last words of mercy, forgiveness, and admonition had been spoken. His last wish—concerning the care of his mother—had been expressed. During this hour of approaching death the human mind of Jesus resorted to the repetition of many passages in the Hebrew scriptures, particularly the Psalms. The last conscious thought of the human Jesus was concerned with the repetition in his mind of a portion of the Book of Psalms now known as the twentieth, twenty-first, and twenty-second Psalms. While his lips would often move, he was too weak to utter the words as these passages, which he so well knew by heart, would pass through his mind. Only a few times did those standing by catch some utterance, such as, “I know the Lord will save his anointed,” “Your hand shall find out all my enemies,” and “My God, my God, why have you forsaken me?” Jesus did not for one moment entertain the slightest doubt that he had lived in accordance with the Father’s will; and he never doubted that he was now laying down his life in the flesh in accordance with his Father’s will. He did not feel that the Father had forsaken him; he was merely reciting in his vanishing consciousness many Scriptures, among them this twenty-second Psalm, which begins with “My God, my God, why have you forsaken me?” And this happened to be one of the three passages which were spoken with sufficient clearness to be heard by those standing by.
2004 187:5.2 Tuoj po pirmos valandos, vis labiau temstant dėl didžiulės smėlio audros, Jėzus ėmė prarasti žmogiškąją sąmonę. Paskutinieji jo gailestingumo, atlaidumo, ir perspėjimo žodžiai buvo pasakyti. Jo paskutinysis noras—susijęs su savo motinos globa—buvo išreikštas. Per šitą besiartinančios mirties valandą Jėzaus žmogiškasis protas ėmė kartoti daugelį pastraipų iš Hebrajų raštų, ypač Psalmes[30]. Žmogiškojo Jėzaus paskutinioji sąmoninga mintis buvo susijusi su kartojimu mintyse tos Psalmių Knygos dalies, kuri dabar yra žinoma kaip dvidešimtoji, dvidešimt pirmoji, ir dvidešimt antroji Psalmės. Nors jo lūpos dažnai sujudėdavo, bet jis buvo per silpnas, kad žodžius ištartų, kai šitos pastraipos, kurias jis taip gerai žinojo atmintinai, pasiekdavo jo protą. Tiktai keletą kartų tie, kurie stovėjo greta, tikrai nugirdo atskiras frazes, tokias kaip, “Aš žinau, Viešpats išgelbės savo pateptąjį,” “Tavoji ranka tikrai išsiaiškins visus mano priešus,” ir “Dieve mano, Dieve mano, kodėl gi tu mane apleidai?” Jėzus nė vienai akimirkai neturėjo nė menkiausios abejonės, kad jis gyveno sutinkamai su Tėvo valia; ir jis niekada neabejojo, kad dabar jis savąją gyvybę materialiame kūne atiduoda sutinkamai su savojo Tėvo valia[31][32][33]. Jis nejautė to, kad Tėvas jį būtų apleidęs; tiesiog jis kartojo savo blėstančioje sąmonėje daug ištraukų iš Raštų, tarp jų ir šitą dvidešimt antrąją Psalmę, kuri prasideda “Dieve mano, Dieve mano, kodėl gi tu mane apleidai?” Ir atsitiko taip, jog vieną iš tų trijų pastraipų, kurios buvo ištartos pakankamai aiškiai, išgirdo tie, kurie stovėjo šalia.
1955 187:5.3 The last request which the mortal Jesus made of his fellows was about half past one o’clock when, a second time, he said, “I thirst,” and the same captain of the guard again moistened his lips with the same sponge wet in the sour wine, in those days commonly called vinegar.
2004 187:5.3 Paskutinysis pageidavimas, kurį mirtingasis Jėzus išreiškė savo bičiuliams, buvo maždaug pusę antros, kada jis antrą kartą pasakė: “Aš ištroškęs,” ir tas pats sargybos kapitonas vėl jam suvilgė lūpas tuo pačiu kamščiu, sudrėkintu rūgščiame vyne, tomis dienomis paprastai vadintu actu[34].
1955 187:5.4 The sandstorm grew in intensity and the heavens increasingly darkened. Still the soldiers and the small group of believers stood by. The soldiers crouched near the cross, huddled together to protect themselves from the cutting sand. The mother of John and others watched from a distance where they were somewhat sheltered by an overhanging rock. When the Master finally breathed his last, there were present at the foot of his cross John Zebedee, his brother Jude, his sister Ruth, Mary Magdalene, and Rebecca, onetime of Sepphoris.
2004 187:5.4 Smėlio audra stiprėjo ir dangūs vis labiau temo. Kareiviai ir šita maža tikinčiųjų grupelė vis tiek tebestovėjo greta. Kareiviai gūžėsi netoli kryžiaus, susispietė draugėn, kad apsisaugotų nuo čaižančio smėlio. Jono motina ir kitos moterys stebėjo iš toliau, kur jas šiek tiek pridengė iš viršaus nukarusi uola. Kada Mokytojas pagaliau iškvėpė paskutinį kartą, tada prie jo kryžiaus buvo Jonas Zabediejus, Jėzaus brolis Judas, jo sesuo Rūta, Marija Magdalena, ir Rebeka, kažkada gyvenusi Sepforyje[35].
1955 187:5.5 It was just before three o’clock when Jesus, with a loud voice, cried out, “It is finished! Father, into your hands I commend my spirit.” And when he had thus spoken, he bowed his head and gave up the life struggle. When the Roman centurion saw how Jesus died, he smote his breast and said: “This was indeed a righteous man; truly he must have been a Son of God.” And from that hour he began to believe in Jesus.
2004 187:5.5 Buvo prieš pat tris, kada Jėzus, garsiu balsu, sušuko, “Baigta! Tėve, į tavąsias rankas aš atiduodu savąją dvasią.” Ir kada jis šitai pasakė, tada nulenkė galvą ir užbaigė gyvybės kovą. Kada romėnų centurionas pamatė, kaip mirė Jėzus, tada jis sudavė sau į krūtinę ir pasakė: “Iš tikrųjų tai buvo teisus žmogus; tikrai jis turėjo būti Dievo Sūnus[36].” Ir nuo tos valandos jis ėmė tikėti į Jėzų.
1955 187:5.6 Jesus died royally—as he had lived. He freely admitted his kingship and remained master of the situation throughout the tragic day. He went willingly to his ignominious death, after he had provided for the safety of his chosen apostles. He wisely restrained Peter’s trouble-making violence and provided that John might be near him right up to the end of his mortal existence. He revealed his true nature to the murderous Sanhedrin and reminded Pilate of the source of his sovereign authority as a Son of God. He started out to Golgotha bearing his own crossbeam and finished up his loving bestowal by handing over his spirit of mortal acquirement to the Paradise Father. After such a life—and at such a death—the Master could truly say, “It is finished.”
2004 187:5.6 Jėzus mirė karališkai—kaip ir gyveno. Jis atvirai pripažino savo karališkąjį orumą ir išliko padėties šeimininkas per visą tą tragišką dieną. Jis savo valia ėjo į savo nešlovingą mirtį, kai tik pasirūpino savo pasirinktų apaštalų saugumu. Jis išmintingai pažabojo daug vargo sukeliančią Petro jėgą ir pasirūpino, kad Jonas galėtų būti šalia jo iki pat jo mirtingosios egzistencijos pabaigos. Jis atskleidė savo tikrąją prigimtį žmogžudiškam Sanhedrinui ir priminė Pilotui apie savo kaip Dievo Sūnaus aukščiausiosios valdžios šaltinį. Jis įšėjo į Golgotą, nešdamas savo kryžiaus skersinį buomą, o mirtingojo įgytą savąją dvasią atiduodamas Rojaus Tėvui meilės kupiną savęs padovanojimą užbaigė. Po tokio gyvenimo—ir tokios mirties akimirką—Mokytojas iš tikrųjų galėjo pasakyti, “Baigta[37].”
1955 187:5.7 Because this was the preparation day for both the Passover and the Sabbath, the Jews did not want these bodies to be exposed on Golgotha. Therefore they went before Pilate asking that the legs of these three men be broken, that they be dispatched, so that they could be taken down from their crosses and cast into the criminal burial pits before sundown. When Pilate heard this request, he forthwith sent three soldiers to break the legs and dispatch Jesus and the two brigands.
2004 187:5.7 Kadangi tai buvo pasiruošimo diena tiek Perėjimo šventei, tiek ir Sabatui, tai žydai nenorėjo, kad šitie kūnai būtų palikti Golgotoje[38]. Dėl to jie nuėjo pas Pilotą paprašyti, kad šitų trijų vyrų kojos būtų sulaužytos, kad jie būtų pribaigti, tokiu būdu, jog prieš saulėlydį būtų galima juos nuimti nuo kryžių ir įmesti į nusikaltėlių laidojimo duobes. Kada Pilotas šitą pageidavimą išklausė, tada iš karto pasiuntė tris kareivius, kad sulaužytų kojas ir pribaigtų Jėzų ir tuos du plėšikus[39].
1955 187:5.8 When these soldiers arrived at Golgotha, they did accordingly to the two thieves, but they found Jesus already dead, much to their surprise. However, in order to make sure of his death, one of the soldiers pierced his left side with his spear. Though it was common for the victims of crucifixion to linger alive upon the cross for even two or three days, the overwhelming emotional agony and the acute spiritual anguish of Jesus brought an end to his mortal life in the flesh in a little less than five and one-half hours.
2004 187:5.8 Kada šitie kareiviai atėjo į Golgotą, tada tą jie padarė tiems dviems vagims, bet jie pamatė, didžiulei savo nuostabai, kad Jėzus jau yra nebegyvas[40]. Tačiau tam, jog būtų tikri, kad jis tikrai yra nebegyvas, vienas iš kareivių savo ietimi persmeigė jo kairįjį šoną. Nors buvo įprasta, jog nukryžiavimo aukos ant kryžiaus būtų gyvos net dvi ar tris dienas, bet Jėzaus didžiulis emocinis sielvartas ir aštrus dvasinis skausmas jo mirtingąjį gyvenimą materialiame kūne užbaigė šiek tiek greičiau negu per penkias su puse valandos.
6. AFTER THE CRUCIFIXION
6. PO NUKRYŽIAVIMO
1955 187:6.1 In the midst of the darkness of the sandstorm, about half past three o’clock, David Zebedee sent out the last of the messengers carrying the news of the Master’s death. The last of his runners he dispatched to the home of Martha and Mary in Bethany, where he supposed the mother of Jesus stopped with the rest of her family.
2004 187:6.1 Smėlio audros tamsoje, maždaug apie pusę keturių, Dovydas Zabediejus išsiuntė savo paskutiniuosius pasiuntinius, nešančius žinią apie Mokytojo mirtį[41]. Paskutinį savo žinianešį jis nusiuntė į Mortos ir Marijos namus Betanėje, kur jis manė yra apsistojusi Marija su likusiais šeimos nariais.
1955 187:6.2 After the death of the Master, John sent the women, in charge of Jude, to the home of Elijah Mark, where they tarried over the Sabbath day. John himself, being well known by this time to the Roman centurion, remained at Golgotha until Joseph and Nicodemus arrived on the scene with an order from Pilate authorizing them to take possession of the body of Jesus.
2004 187:6.2 Po Mokytojo mirties Jonas išsiuntė moteris, Judo priežiūroje, į Elijo Morkaus namus, kur jos išbuvo per šio Sabato dieną. Pats Jonas, iki šito laiko jau gerai pažįstamas romėnų centurionui, pasiliko Golgotoje tol, kol čia atvyko Juozapas ir Nikodemas su Piloto įsakymu, leidžiančiu jiems Jėzaus kūną pasiimti.
1955 187:6.3 Thus ended a day of tragedy and sorrow for a vast universe whose myriads of intelligences had shuddered at the shocking spectacle of the crucifixion of the human incarnation of their beloved Sovereign; they were stunned by this exhibition of mortal callousness and human perversity.
2004 187:6.3 Šitaip pasibaigė tragedijos ir sielvarto diena milžiniškai visatai, kurios nesuskaičiuojamas protingų būtybių gausybes pribloškė tas kraupus vaizdas, kada buvo nukryžiuotas jų mylimo Valdovo žmogiškasis įsikūnijimas; juos pritrenkė šitas mirtingojo negailestingumo ir žmogiškojo iškrypimo pademonstravimas.