Urantijos knyga anglų kalba yra vieša visame pasaulyje nuo 2006 m.
Vertimai: © 2004 Urantijos Fondas
| Dokumentas 160. Rodanas iš Aleksandrijos |
Indeksas
Viena versija |
Dokumentas 162. Tabernakulių šventėje |
FURTHER DISCUSSIONS WITH RODAN
TOLESNĖS DISKUSIJOS SU RODANU
1955 161:0.1 ON SUNDAY, September 25, A.D. 29, the apostles and the evangelists assembled at Magadan. After a long conference that evening with his associates, Jesus surprised all by announcing that early the next day he and the twelve apostles would start for Jerusalem to attend the feast of tabernacles. He directed that the evangelists visit the believers in Galilee, and that the women’s corps return for a while to Bethsaida.
2004 161:0.1 SEKMADIENĮ, rugsėjo 25-ąją, 29 m. po Kr. gim., apaštalai ir evangelininkai susirinko Magadane. Po tą vakarą ilgo pasitarimo su savo bičiuliais, Jėzus visus nustebino pranešdamas, jog anksti kitą rytą jis ir dvylika apaštalų iškeliaus į Jeruzalę, kad dalyvautų tabernakulių šventėje. Jis nurodė, kad evangelininkai lankytų tikinčiuosius Galilėjoje, ir kad moterų korpusas kuriam laikui sugrįžtų į Betsaidą.
1955 161:0.2 When the hour came to leave for Jerusalem, Nathaniel and Thomas were still in the midst of their discussions with Rodan of Alexandria, and they secured the Master’s permission to remain at Magadan for a few days. And so, while Jesus and the ten were on their way to Jerusalem, Nathaniel and Thomas were engaged in earnest debate with Rodan. The week prior, in which Rodan had expounded his philosophy, Thomas and Nathaniel had alternated in presenting the gospel of the kingdom to the Greek philosopher. Rodan discovered that he had been well instructed in Jesus’ teachings by one of the former apostles of John the Baptist who had been his teacher at Alexandria.
2004 161:0.2 Kada atėjo laikas iškeliauti į Jeruzalę, tada Natanielius ir Tomas vis dar tebediskutavo su Rodanu iš Aleksandrijos, ir jiems Mokytojas leido kelioms dienoms pasilikti Magadane. Ir šitokiu būdu, tuo metu, kada Jėzus ir šie dešimt keliavo į Jeruzalę, tai Natanielius ir Tomas atkakliai diskutavo su Rodanu. Per ankstesniąją savaitę, kada Rodanas aiškino savąją filosofiją, tai Natanielius ir Tomas pakaitomis šitam graikui filosofui aiškino karalystės evangeliją. Rodanas pamatė, kad jis yra gerai susipažinęs su Jėzaus mokymais, kuriuos jam buvo perteikęs vienas iš Jono Krikštytojo buvusių apaštalų, kuris buvo jo mokytojas Aleksandrijoje.
1. THE PERSONALITY OF GOD
1. DIEVO ASMENYBE
1955 161:1.1 There was one matter on which Rodan and the two apostles did not see alike, and that was the personality of God. Rodan readily accepted all that was presented to him regarding the attributes of God, but he contended that the Father in heaven is not, cannot be, a person as man conceives personality. While the apostles found themselves in difficulty trying to prove that God is a person, Rodan found it still more difficult to prove he is not a person.
2004 161:1.1 Buvo vienas dalykas, kurį Rodanas ir šie du apaštalai matė skirtingai, ir tai buvo Dievo asmenybė. Rodanas iš karto pritarė visam tam, kas jam buvo pateikta kaip Dievo požymiai, bet jis ginčijosi dėl to, jog Tėvas danguje nėra, negali būti, toks asmuo, kaip asmenybę suvokia žmogus. Nors apaštalai ir atsidūrė sunkioje padėtyje mėgindami įrodyti, kad Dievas yra asmuo, bet Rodanui buvo dar sunkiau įrodyti, kad jis nėra asmuo.
1955 161:1.2 Rodan contended that the fact of personality consists in the coexistent fact of full and mutual communication between beings of equality, beings who are capable of sympathetic understanding. Said Rodan: “In order to be a person, God must have symbols of spirit communication which would enable him to become fully understood by those who make contact with him. But since God is infinite and eternal, the Creator of all other beings, it follows that, as regards beings of equality, God is alone in the universe. There are none equal to him; there are none with whom he can communicate as an equal. God indeed may be the source of all personality, but as such he is transcendent to personality, even as the Creator is above and beyond the creature.”
2004 161:1.2 Rodanas tvirtino, kad asmenybės faktą sudaro drauge esantis kitas faktas, jog tarp lygių būtybių, būtybių, kurios sugeba pritariančiai suprasti, yra visiškas ir abipusis bendravimas. Rodanas sakė: “Tam, kad būtų asmuo, Dievas privalo turėti dvasinio bendravimo simbolius, kurie įgalintų jį tapti iki galo suprantamu tiems, kurie su juo užmezga ryšį. Bet kadangi Dievas yra begalinis ir amžinas, visų kitų daiktų Kūrėjas, tai iš to seka, kad, kiek tai yra susiję su lygiomis būtybėmis, visatoje yra vien tiktai Dievas. Nėra nieko kito, kas jam prilygtų; nėra nė vieno, su kuo jis galėtų bendrauti kaip lygus. Dievas iš tikrųjų gali būti visų asmenybių šaltinis, bet kaip toks jis asmenybę pranoksta, net ir taip, kaip Kūrėjas yra aukščiau už ir pranoksta tvarinį.”
1955 161:1.3 This contention greatly troubled Thomas and Nathaniel, and they had asked Jesus to come to their rescue, but the Master refused to enter into their discussions. He did say to Thomas: “It matters little what idea of the Father you may entertain as long as you are spiritually acquainted with the ideal of his infinite and eternal nature.”
2004 161:1.3 Šitas nesutarimas sukėlė Tomui ir Natanieliui nerimo, ir jie paprašė Jėzaus, kad jis ateitų jiems į pagalbą, bet Mokytojas atsisakė prisijungti prie jų diskusijų. Jis iš tiesų Tomui pasakė: “Tai neturi didelės reikšmės, kokios Tėvo idėjos jūs galite laikytis, jeigu esate dvasiškai susipažinę su jo begalinės ir amžinosios prigimties idealu.”
1955 161:1.4 Thomas contended that God does communicate with man, and therefore that the Father is a person, even within the definition of Rodan. This the Greek rejected on the ground that God does not reveal himself personally; that he is still a mystery. Then Nathaniel appealed to his own personal experience with God, and that Rodan allowed, affirming that he had recently had similar experiences, but these experiences, he contended, proved only the reality of God, not his personality.
2004 161:1.4 Tomas tvirtino, kad Dievas tikrai palaiko ryšį su žmogumi, ir dėl to, kad Tėvas yra asmuo, net ir tokiu požiūriu, kokiu jį apibrėžia Rodanas. Graikas šitą atmetė remdamasis tuo, jog Dievas neatsiskleidžia asmeniškai pats; jog vis dar jis tebėra paslaptis. Tada Natanielius pateikė savo paties asmeninį patyrimą su Dievu, ir su tuo Rodanas sutiko, patvirtinęs, jog neseniai ir jis pats buvo patyręs panašų dalyką, bet šitie patyrimai, jis ginčijosi, įrodo tiktai Dievo realumą, o ne jo asmenybę.
1955 161:1.5 By Monday night Thomas gave up. But by Tuesday night Nathaniel had won Rodan to believe in the personality of the Father, and he effected this change in the Greek’s views by the following steps of reasoning:
2004 161:1.5 Artėjant pirmadienio vakarui Tomas pasidavė. Bet iki antradienio vakaro Natanielius privertė Rodaną patikėti į Tėvo asmenybę, ir šio graiko požiūrį jis pakeitė tokios samprotavimo eigos dėka:
1955 161:1.6 1. The Father in Paradise does enjoy equality of communication with at least two other beings who are fully equal to himself and wholly like himself—the Eternal Son and the Infinite Spirit. In view of the doctrine of the Trinity, the Greek was compelled to concede the personality possibility of the Universal Father. (It was the later consideration of these discussions which led to the enlarged conception of the Trinity in the minds of the twelve apostles. Of course, it was the general belief that Jesus was the Eternal Son.)
2004 161:1.6 1. Tėvas Rojuje iš tikrųjų lygiomis teisėmis bendrauja bent jau su dviemis kitomis būtybėmis, kurios yra visiškai jam lygios ir visai tokios pačios, kaip ir jis pats—Amžinuoju Sūnumi ir Begaline Dvasia. Turint omenyje doktriną apie Trejybę, graikas buvo priverstas sutikti su Visuotinio Tėvo asmenybės galimybe. (Būtent vėlesnis šitų diskusijų aptarimas atvedė į išplėstą Trejybės sampratą, kokią ją įsivaizdavo dvylika apaštalų. Apskritai, aišku, buvo tikima, kad Jėzus yra Amžinasis Sūnus.)
1955 161:1.7 2. Since Jesus was equal with the Father, and since this Son had achieved the manifestation of personality to his earth children, such a phenomenon constituted proof of the fact, and demonstration of the possibility, of the possession of personality by all three of the Godheads and forever settled the question regarding the ability of God to communicate with man and the possibility of man’s communicating with God.
2004 161:1.7 2. Kadangi Jėzus yra lygus su Tėvu, ir kadangi šitas Sūnus yra pasiekęs asmenybės pasireiškimą savo žemės vaikams, tai toks reiškinys sudaro šio fakto įrodymą, ir galimybės pademonstravimą, jog asmenybę turi visos trys Dievybės, ir amžiams išsprendžia klausimą dėl Dievo sugebėjimo bendrauti su žmogumi ir dėl galimybės žmogui bendrauti su Dievu.
1955 161:1.8 3. That Jesus was on terms of mutual association and perfect communication with man; that Jesus was the Son of God. That the relation of Son and Father presupposes equality of communication and mutuality of sympathetic understanding; that Jesus and the Father were one. That Jesus maintained at one and the same time understanding communication with both God and man, and that, since both God and man comprehended the meaning of the symbols of Jesus’ communication, both God and man possessed the attributes of personality in so far as the requirements of the ability of intercommunication were concerned. That the personality of Jesus demonstrated the personality of God, while it proved conclusively the presence of God in man. That two things which are related to the same thing are related to each other.
2004 161:1.8 3. Kad Jėzus yra tokioje padėtyje, jog gali abipusiškai palaikyti ryšį ir tobulai bendrauti su žmogumi; kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Kad Sūnaus ir Tėvo ryšys iš anksto numato bendravimo lygybę ir pritariančio supratimo abipusiškumą; kad Jėzus ir Tėvas yra viena[1]. Kad Jėzus vienu ir tuo pačiu metu supratingai bendrauja tiek su Dievu, tiek ir su žmogumi, ir kad, kadangi tiek Dievas, tiek žmogus suvokia Jėzaus bendravimo simbolių prasmę, tiek Dievas, tiek žmogus turi asmenybės požymių, kiek tai yra susiję su tarpusavio bendravimo sugebėjimų reikalavimais. Kad Jėzaus asmenybė demonstravo Dievo asmenybę, tuo tarpu tai įtikinamai įrodo Dievo buvimą žmoguje. Kad du daiktai, kurie yra susieti su vienu ir tuo pačiu daiktu, yra susieti ir vienas su kitu.
1955 161:1.9 4. That personality represents man’s highest concept of human reality and divine values; that God also represents man’s highest concept of divine reality and infinite values; therefore, that God must be a divine and infinite personality, a personality in reality although infinitely and eternally transcending man’s concept and definition of personality, but nevertheless always and universally a personality.
2004 161:1.9 4. Kad asmenybė išreiškia aukščiausią žmogaus sampratą apie žmogiškąją tikrovę ir dieviškąsias vertybes; kad Dievas taip pat išreiškia aukščiausią žmogaus sampratą apie dieviškąją tikrovę ir begalines vertybes; dėl to, kad Dievas turi būti dieviška ir begalinė asmenybė, asmenybė tikrovėje, nors be galo ir amžinai pranokstantis tai, kaip asmenybę supranta ir apibūdina žmogus, bet nežiūrint šito visada ir visur jis yra asmenybė.
1955 161:1.10 5. That God must be a personality since he is the Creator of all personality and the destiny of all personality. Rodan had been tremendously influenced by the teaching of Jesus, “Be you therefore perfect, even as your Father in heaven is perfect.”
1955 161:1.11 When Rodan heard these arguments, he said: “I am convinced. I will confess God as a person if you will permit me to qualify my confession of such a belief by attaching to the meaning of personality a group of extended values, such as superhuman, transcendent, supreme, infinite, eternal, final, and universal. I am now convinced that, while God must be infinitely more than a personality, he cannot be anything less. I am satisfied to end the argument and to accept Jesus as the personal revelation of the Father and the satisfaction of all unsatisfied factors in logic, reason, and philosophy.”
2004 161:1.11 Kada Rodanas išgirdo šituos argumentus, tada jis tarė: “Įtikinai mane. Aš tikrai išpažinsiu Dievą kaip asmenį, jeigu jūs man leisite savo prisipažinimą dėl tokio tikėjimo apibūdinti taip, kad asmenybės prasmei būtų suteikiama grupė išplėstų vertybių, tokių, kaip viršžmogiška, transcendentinė, aukščiausioji, begalinė, amžinoji, galutinė, ir visuotinė. Dabar aš esu įsitikinęs, jog nors Dievas turi būti be galo daug daugiau negu asmenybė, bet jis negali būti koks nors mažesnis už ją. Aš esu patenkintas, galėdamas užbaigti šį ginčą ir priimti Jėzų kaip Tėvo asmeninį apreiškimą ir visų neišspręstų logikos, racionalaus mąstymo, ir filosofijos klausimų sprendimą.”
2. THE DIVINE NATURE OF JESUS
2. JĖZAUS DIEVIŠKOJI PRIGIMTIS
1955 161:2.1 Since Nathaniel and Thomas had so fully approved Rodan’s views of the gospel of the kingdom, there remained only one more point to consider, the teaching dealing with the divine nature of Jesus, a doctrine only so recently publicly announced. Nathaniel and Thomas jointly presented their views of the divine nature of the Master, and the following narrative is a condensed, rearranged, and restated presentation of their teaching:
2004 161:2.1 Kadangi Natanielius ir Tomas taip visiškai pritarė Rodano pažiūroms karalystės evangelijos atžvilgiu, tai beliko apsvarstyti tiktai dar vieną klausimą, tą mokymą, kuris buvo susijęs su Jėzaus prigimtimi, tokią doktriną, kuri tiktai visiškai neseniai buvo paskelbta viešai. Natanielius ir Tomas bendromis pastangomis pateikė savo nuomones apie Mokytojo prigimtį, ir toliau einantis pasakojimas yra jų mokymo koncentruotas, pertvarkytas, ir iš naujo perteiktas atpasakojimas:
1955 161:2.2 1. Jesus has admitted his divinity, and we believe him. Many remarkable things have happened in connection with his ministry which we can understand only by believing that he is the Son of God as well as the Son of Man.
2004 161:2.2 1. Jėzus pripažino savo dieviškumą, ir mes juo tikime. Sąsajoje su jo tarnyste, atsitiko daug nuostabių dalykų, kuriuos mes galime suprasti tiktai patikėję, kad jis yra Dievo Sūnus, o taip pat ir Žmogaus Sūnus.
1955 161:2.3 2. His life association with us exemplifies the ideal of human friendship; only a divine being could possibly be such a human friend. He is the most truly unselfish person we have ever known. He is the friend even of sinners; he dares to love his enemies. He is very loyal to us. While he does not hesitate to reprove us, it is plain to all that he truly loves us. The better you know him, the more you will love him. You will be charmed by his unswerving devotion. Through all these years of our failure to comprehend his mission, he has been a faithful friend. While he makes no use of flattery, he does treat us all with equal kindness; he is invariably tender and compassionate. He has shared his life and everything else with us. We are a happy community; we share all things in common. We do not believe that a mere human could live such a blameless life under such trying circumstances.
2004 161:2.3 2. Jo gyvenimo ryšys su mumis rodo žmogiškosios draugystės idealo pavyzdį; tiktai dieviškoji būtybė galėtų matomai būti toks žmogiškas draugas. Jis yra kuo tikriausiai pats nesavanaudiškiausias asmuo, kokį tik mes kada nors esame pažinę. Jis yra net ir nusidėjėlių draugas; jis išdrįsta mylėti ir savo priešus. Jis mums yra labai ištikimas. Nors jis nedvejodamas mums ir papriekaištauja, bet mums visiems yra aišku, kad jis tikrai mus myli. Kuo geriau jį pažįsti, tuo daugiau imi jį mylėti. Jus pakerės jo nesvyruojantis atsidavimas. Per visus šiuos metus, kada jo misijos mes nesuvokėme, jis buvo ištikimas draugas. Nors jis nesinaudoja meilikaujančiomis pagyromis, bet jis iš tiesų su mumis visais elgiasi vienodai nuoširdžiai; jis nekintamai yra švelnus ir užjaučiantis. Jis pasidalino savuoju gyvenimu ir visa kuo kitu su mumis. Mes esame laiminga bendruomenė; mes dalinamės visais daiktais bendrai. Mes netikime, kad tiesiog žmogus galėtų gyventi tokį nekaltą gyvenimą esant tokioms sunkioms aplinkybėms.
1955 161:2.4 3. We think Jesus is divine because he never does wrong; he makes no mistakes. His wisdom is extraordinary; his piety superb. He lives day by day in perfect accord with the Father’s will. He never repents of misdeeds because he transgresses none of the Father’s laws. He prays for us and with us, but he never asks us to pray for him. We believe that he is consistently sinless. We do not think that one who is only human ever professed to live such a life. He claims to live a perfect life, and we acknowledge that he does. Our piety springs from repentance, but his piety springs from righteousness. He even professes to forgive sins and does heal diseases. No mere man would sanely profess to forgive sin; that is a divine prerogative. And he has seemed to be thus perfect in his righteousness from the times of our first contact with him. We grow in grace and in the knowledge of the truth, but our Master exhibits maturity of righteousness to start with. All men, good and evil, recognize these elements of goodness in Jesus. And yet never is his piety obtrusive or ostentatious. He is both meek and fearless. He seems to approve of our belief in his divinity. He is either what he professes to be, or else he is the greatest hypocrite and fraud the world has ever known. We are persuaded that he is just what he claims to be.
2004 161:2.4 3. Mes manome, kad Jėzus yra dieviškas, nes jis visada elgiasi teisingai; jis nedaro klaidų. Jo išmintis yra nepaprasta; jo pamaldumas yra nuostabus. Jis diena iš dienos gyvena tobulai atitikdamas Tėvo valią. Jis niekada neatgailauja dėl klaidingų poelgių, nes jis nenusižengia nė vienam iš Tėvo įsakymų. Jis meldžiasi už mus ir su mumis, bet jis niekada neprašo mūsų, kad pasimelstume už jį. Mes tikime, kad jis yra visiškai nenuodėmingas. Mes nemanome, jog tas, kuris yra vien tiktai žmogus, galėtų kada nors gyventi tokį gyvenimą. Jis tvirtina, kad gyvena tobulą gyvenimą, ir mes pripažįstame, kad tokį gyvenimą jis ir gyvena. Mūsų pamaldumas kyla iš atgailos, bet jo pamaldumas kyla iš teisumo. Jis net ir viešai pareiškia, jog atleidžia nuodėmes ir iš tikrųjų išgydo ligas. Nė vienas būdamas tiesiog žmogus protingai nepareikš viešai, kad atleidžia nuodėmes; tai yra išimtinė dieviškoji teisė. Ir jis pasirodė, jog savo teisumu yra toks tobulas nuo pat to laiko, kada su juo susitikome pirmą kartą. Mes augame tapdami vis gailestingesni ir vis labiau pažindami tiesą, bet mūsų Mokytojas teisumo brandą demonstruoja nuo pat pradžių. Visi žmonės, geri ir blogi, šituos gėrio elementus Jėzuje pripažįsta. Ir vis tik jo pamaldumas tikrai niekada nebūna įkyrus ar paradinis. Jis yra tiek nuolankus, tiek ir bebaimis. Atrodo, kad jis pritaria mūsų tikėjimui jo dieviškumu. Jis yra arba tas, kas esąs tvirtina viešai, arba priešingu atveju jis yra didžiausias veidmainis ir apgavikas, kokį tik kada nors pažinojo pasaulis. Mes esame įsitikinę, kad jis yra kaip tik tas, kas esąs tvirtina jis pats.
1955 161:2.5 4. The uniqueness of his character and the perfection of his emotional control convince us that he is a combination of humanity and divinity. He unfailingly responds to the spectacle of human need; suffering never fails to appeal to him. His compassion is moved alike by physical suffering, mental anguish, or spiritual sorrow. He is quick to recognize and generous to acknowledge the presence of faith or any other grace in his fellow men. He is so just and fair and at the same time so merciful and considerate. He grieves over the spiritual obstinacy of the people and rejoices when they consent to see the light of truth.
2004 161:2.5 4. Jo charakterio unikalumas ir savo emocijų valdymo tobulumas mus įtikina, kad jis yra žmogiškumo ir dieviškumo junginys. Jis būtinai reaguoja į žmogiškųjų nepriteklių vaizdą; niekada nebūna taip, kad kančia jo nesujaudintų. Jam užuojautą vienodai sukelia fizinė kančia, psichinis skausmas, ar dvasinis sielvartas. Jis greitai suvokia ir nuoširdžiai pripažįsta įtikėjimo buvimą arba bet kokią kitą malonę savo bičiuliuose žmonėse. Jis yra toks teisingas ir doras ir tuo pačiu metu toks gailestingas ir dėmesingas. Jis liūdi dėl žmonių dvasinio užsispyrimo ir džiaugiasi, kada jie sutinka pamatyti tiesos šviesą.
1955 161:2.6 5. He seems to know the thoughts of men’s minds and to understand the longings of their hearts. And he is always sympathetic with our troubled spirits. He seems to possess all our human emotions, but they are magnificently glorified. He strongly loves goodness and equally hates sin. He possesses a superhuman consciousness of the presence of Deity. He prays like a man but performs like a God. He seems to foreknow things; he even now dares to speak about his death, some mystic reference to his future glorification. While he is kind, he is also brave and courageous. He never falters in doing his duty.
2004 161:2.6 5. Atrodo, kad jis žino žmonių proto mintis ir supranta jų širdies troškimus. Ir visada jis užjaučia mūsų sunerimusias sielas. Atrodo, kad jis turi visas mūsų žmogiškąsias emocijas, bet jos yra nuostabiai pašlovintos. Jis labai myli gėrį ir lygiai taip labai neapkenčia nuodėmės. Jis turi viršžmogišką suvokimą apie Dievybės buvimą. Jis meldžiasi kaip žmogus, bet veikia kaip Dievas. Atrodo, kad jis apie viską žino iš anksto; jis net ir dabar išdrįsta kalbėti apie savo mirtį, kažkaip mistiškai užsimindamas apie jo šlovinimą ateityje. Nors jis ir yra minkštas, bet jis taip pat yra drąsus ir bebaimis. Vykdydamas savąją pareigą jis niekada nesvyruoja.
1955 161:2.7 6. We are constantly impressed by the phenomenon of his superhuman knowledge. Hardly does a day pass but something transpires to disclose that the Master knows what is going on away from his immediate presence. He also seems to know about the thoughts of his associates. He undoubtedly has communion with celestial personalities; he unquestionably lives on a spiritual plane far above the rest of us. Everything seems to be open to his unique understanding. He asks us questions to draw us out, not to gain information.
2004 161:2.7 6. Mus nuolat stebina jo viršžmogiškųjų žinių reiškinys. Vos ne kasdien įvyksta kas nors tokio, kas atskleistų, jog Mokytojas žino, kas vyksta ten, kur nėra jo betarpiško buvimo. Taip pat atrodo, kad jis žino savo bičiulių mintis. Jis be abejonės bendrauja su dangiškosiomis asmenybėmis; jis neabejotinai gyvena tokiame dvasiniame lygyje nepalyginamai pranokdamas mus visus. Atrodo, kad jo unikaliam supratimui yra prieinama viskas. Jis mums pateikia klausimų tam, kad mus išjudintų, o ne tam, kad gautų informacijos.
1955 161:2.8 7. Recently the Master does not hesitate to assert his superhumanity. From the day of our ordination as apostles right on down to recent times, he has never denied that he came from the Father above. He speaks with the authority of a divine teacher. The Master does not hesitate to refute the religious teachings of today and to declare the new gospel with positive authority. He is assertive, positive, and authoritative. Even John the Baptist, when he heard Jesus speak, declared that he was the Son of God. He seems to be so sufficient within himself. He craves not the support of the multitude; he is indifferent to the opinions of men. He is brave and yet so free from pride.
2004 161:2.8 7. Pastaruoju metu Mokytojas nedvejoja, kad pareikštų apie savo viršžmogiškumą. Nuo mūsų įšventinimo į apaštalus dienos iki pat pastarųjų dienų, jis niekada nepaneigė, kad jis yra atėjęs nuo Tėvo danguje. Jis kalba su dieviškojo mokytojo tvirtumu. Mokytojas nedvejodamas paneigia šiandieninius religinius mokymus, o naująją evangeliją skelbia su tvirta galia. Jam yra būdinga didžiulis atkaklumas, tvirtumas, ir galia. Net ir Jonas Krikštytojas, kada išgirdo kalbant Jėzų, pareiškė, kad šis yra Dievo Sūnus[3]. Atrodo, kad jis tiek pakankamai turi visko pats savyje. Jis nesiekia minios paramos; jis yra abejingas žmonių nuomonėms. Jis yra drąsus ir vis tik visiškai nesididžiuoja.
1955 161:2.9 8. He constantly talks about God as an ever-present associate in all that he does. He goes about doing good, for God seems to be in him. He makes the most astounding assertions about himself and his mission on earth, statements which would be absurd if he were not divine. He once declared, “Before Abraham was, I am.” He has definitely claimed divinity; he professes to be in partnership with God. He well-nigh exhausts the possibilities of language in the reiteration of his claims of intimate association with the heavenly Father. He even dares to assert that he and the Father are one. He says that anyone who has seen him has seen the Father. And he says and does all these tremendous things with such childlike naturalness. He alludes to his association with the Father in the same manner that he refers to his association with us. He seems to be so sure about God and speaks of these relations in such a matter-of-fact way.
2004 161:2.9 8. Jis nuolat kalba apie Dievą kaip apie visą laiką esantį partnerį, kad ir ką jis bedarytų. Jis daro gerus darbus, nes atrodo, kad Dievas yra jame[4][5]. Apie save ir savąją misiją jis pareiškia tokių stulbinančių dalykų, tokių teiginių, kurie būtų absurdiški, jeigu jis nebūtų dieviškas. Kartą jis pareiškė, “Prieš tai, kada buvo Abraomas, aš esu[6].” Jis visiškai aiškiai pareiškė apie savo dieviškumą; jis tvirtina, kad yra partneris su Dievu. Jis beveik išnaudoja kalbos galimybes nuolat kartodamas savo tvirtinimus apie savo artimą ryšį su dangiškuoju Tėvu. Jis net drįsta tvirtinti, kad jis ir Tėvas yra viena[7]. Jis sako, jog bet kas, kas matė jį, tas matė Tėvą[8]. Ir jis kalba apie ir daro visus šiuos nuostabius dalykus su tokiu vaikišku natūralumu. Jis užsimena apie savo bendravimą su Tėvu lygiai tokiu pačiu būdu, kaip jis kalba apie savo bendravimą su mumis[9]. Atrodo, kad jis yra toks užtikrintas dėl Dievo ir kalba apie šituos ryšius taip proziškai.
1955 161:2.10 9. In his prayer life he appears to communicate directly with his Father. We have heard few of his prayers, but these few would indicate that he talks with God, as it were, face to face. He seems to know the future as well as the past. He simply could not be all of this and do all of these extraordinary things unless he were something more than human. We know he is human, we are sure of that, but we are almost equally sure that he is also divine. We believe that he is divine. We are convinced that he is the Son of Man and the Son of God.
2004 161:2.10 9. Savo maldų gyvenime atrodo, kad su savuoju Tėvu jis bendrauja tiesiogiai. Mes girdėjome tik keletą jo maldų, bet šitos kelios maldos rodo, kad jis kalbasi su Dievu, tarsi, akis į akį. Atrodo, kad jis žino ateitį, o taip pat ir praeitį. Jis tiesiog negalėtų būti visa šitai ir daryti visų šitų nepaprastų dalykų, jeigu jis nebūtų kažkas daugiau negu žmogus. Mes žinome, kad jis yra žmogiškas, bet beveik lygiai tiek pat esame tikri, kad jis taip pat yra ir dieviškas. Mes esame įsitikinę, kad jis yra Žmogaus Sūnus ir Dievo Sūnus.
1955 161:2.11 When Nathaniel and Thomas had concluded their conferences with Rodan, they hurried on toward Jerusalem to join their fellow apostles, arriving on Friday of that week. This had been a great experience in the lives of all three of these believers, and the other apostles learned much from the recounting of these experiences by Nathaniel and Thomas.
2004 161:2.11 Kada Natanielius ir Tomas užbaigė savo diskusijas su Rodanu, tada jie išskubėjo į Jeruzalę, kad prisijungtų prie savo bičiulių apaštalų, ten atvykdami tos savaitės penktadienį. Tai buvo nuostabus patyrimas visų šitų trijų tikinčiųjų gyvenime, ir kiti apaštalai apie tai daug ką sužinojo iš Natanieliaus ir Tomo savo patyrimų atpasakojimo.
1955 161:2.12 Rodan made his way back to Alexandria, where he long taught his philosophy in the school of Meganta. He became a mighty man in the later affairs of the kingdom of heaven; he was a faithful believer to the end of his earth days, yielding up his life in Greece with others when the persecutions were at their height.
2004 161:2.12 Rodanas sugrįžo į Aleksandriją, kur ilgą laiką jis savosios filosofijos mokė Megantos mokykloje. Vėliau jis tapo įtakingu žmogumi dangaus karalystės reikaluose; jis buvo ištikimas tikintysis iki pat paskutiniųjų gyvenimo akimirkų žemėje, savo gyvybę paaukojo Graikijoje drauge su kitais tada, kada persekiojimai buvo aršiausi.
3. JESUS’ HUMAN AND DIVINE MINDS
3. JĖZAUS ŽMOGIŠKASIS PROTAS IR DIEVIŠKASIS PROTAS
1955 161:3.1 Consciousness of divinity was a gradual growth in the mind of Jesus up to the occasion of his baptism. After he became fully self-conscious of his divine nature, prehuman existence, and universe prerogatives, he seems to have possessed the power of variously limiting his human consciousness of his divinity. It appears to us that from his baptism until the crucifixion it was entirely optional with Jesus whether to depend only on the human mind or to utilize the knowledge of both the human and the divine minds. At times he appeared to avail himself of only that information which was resident in the human intellect. On other occasions he appeared to act with such fullness of knowledge and wisdom as could be afforded only by the utilization of the superhuman content of his divine consciousness.
2004 161:3.1 Jėzaus prote dieviškumo sąmonė augo palaipsniui iki pat jo krikšto. Vėliau, kada jis iki galo suvokė savo dieviškąją prigimtį, ikižmogiškąją egzistenciją, ir visatos išimtines teises, tada atrodo, kad jis įgavo galią savo žmogiškąjį sąmoningą suvokimą apie savąjį dieviškumą įvairiai apriboti. Mums atrodo, kad nuo savojo krikšto momento iki nukryžiavimo vien tiktai nuo Jėzaus sprendimo priklausė, ar jis remsis tiktai žmogiškuoju protu, ar pasinaudos tiek žmogiškojo, tiek ir dieviškojo proto žiniomis. Kartais atrodė, kad jis naudojasi tiktai ta informacija, kurią turi jo žmogiškasis intelektas. Kitais atvejais atrodė, kad jis veikia turėdamas tokią žinių ir išminties pilnatvę, kokią gali suteikti tiktai jo dieviškosios sąmonės viršžmogiškojo turinio panaudojimas.
1955 161:3.2 We can understand his unique performances only by accepting the theory that he could, at will, self-limit his divinity consciousness. We are fully cognizant that he frequently withheld from his associates his foreknowledge of events, and that he was aware of the nature of their thinking and planning. We understand that he did not wish his followers to know too fully that he was able to discern their thoughts and to penetrate their plans. He did not desire too far to transcend the concept of the human as it was held in the minds of his apostles and disciples.
2004 161:3.2 Jo unikalius veiksmus mes galime suprasti tiktai pripažindami tą teoriją, kad jis gali, savo valia, savąją dieviškumo sąmonę apriboti pats. Mes iki galo suvokiame, kad jis dažnai savo bičiuliams nieko nesakydavo, kad apie įvykius žino iš anksto, ir kad jis žino apie jų mąstymo ir planavimo pobūdį. Mes suprantame, jog jis nenorėjo, kad jo pasekėjai perdaug gerai žinotų tai, jog jis gali skaityti jų mintis ir įsiskverbti į jų planus. Jis nenorėjo perdaug toli pranokti tą žmogiškumo sampratą, kokią buvo susidaręs jo apaštalų ir mokinių protas.
1955 161:3.3 We are utterly at a loss to differentiate between his practice of self-limiting his divine consciousness and his technique of concealing his preknowledge and thought discernment from his human associates. We are convinced that he used both of these techniques, but we are not always able, in a given instance, to specify which method he may have employed. We frequently observed him acting with only the human content of consciousness; then would we behold him in conference with the directors of the celestial hosts of the universe and discern the undoubted functioning of the divine mind. And then on almost numberless occasions did we witness the working of this combined personality of man and God as it was activated by the apparent perfect union of the human and the divine minds. This is the limit of our knowledge of such phenomena; we really do not actually know the full truth about this mystery.
2004 161:3.3 Mes visiškai pasimetame mėgindami nustatyti skirtumą tarp jo praktikos, kada jis savo paties dieviškumo sąmonę pats apriboja, nuo jo metodo, kada jis nuo savo bičiulių išankstinį žinojimą ir minčių skaitymą slepia. Mes esame įsitikinę, kad jis naudojo šiuos abu metodus, bet mes nevisada sugebame, konkrečiu atveju, nustatyti, kokiu metodu jis galėjo pasinaudoti. Mes dažnai pastebėdavome, kad jis veikia remdamasis tiktai žmogiškosios sąmonės turiniu; tada mes matydavome jį besitariantį su visatos dangiškųjų gausybių reguliuotojais ir pastebėdavome neabejotiną dieviškojo proto veikimą. Ir tada beveik nesuskaičiuojamai daug kartų mes tikrai buvome liudininkai to, kad veikia šitoji sujungta žmogaus ir Dievo asmenybė, kaip ją sužadino akivaizdžiai tobula žmogiškojo proto ir dieviškojo proto sąjunga. Tai yra mūsų žinių apie tokius reiškinius riba; mes iš tikrųjų realiai nežinome visos tiesos apie šitą paslaptį.
| Dokumentas 160. Rodanas iš Aleksandrijos |
Indeksas
Viena versija |
Dokumentas 162. Tabernakulių šventėje |