Urantijos knyga anglų kalba yra vieša visame pasaulyje nuo 2006 m.
Vertimai: © 2004 Urantijos Fondas
| Dokumentas 145. Keturios kupinos įvykių dienos Kapernaume |
Indeksas
Viena versija |
Dokumentas 147. Tarpinis apsilankymas Jeruzalėje |
FIRST PREACHING TOUR OF GALILEE
PIRMOJI PAMOKSLAVIMO KELIONĖ GALILĖJOJE
1955 146:0.1 THE first public preaching tour of Galilee began on Sunday, January 18, A.D. 28, and continued for about two months, ending with the return to Capernaum on March 17. On this tour Jesus and the twelve apostles, assisted by the former apostles of John, preached the gospel and baptized believers in Rimmon, Jotapata, Ramah, Zebulun, Iron, Gischala, Chorazin, Madon, Cana, Nain, and Endor. In these cities they tarried and taught, while in many other smaller towns they proclaimed the gospel of the kingdom as they passed through.
2004 146:0.1 PIRMOJI viešojo pamokslavimo kelionė Galilėjoje prasidėjo sekmadienį, sausio 18-ąją, 28 m. po Kr. gim., ir tęsėsi maždaug du mėnesius, pasibaigusi sugrįžimu į Kapernaumą kovo 17-ąją. Per šitą kelionę Jėzus ir dvylika apaštalų, padedami buvusių Jono apaštalų, skelbė evangeliją ir krikštijo tikinčiuosius Rimone, Jotapatoje, Ramahe, Zebulune, Irone, Giškaloje, Chorazine, Madone, Kanoje, Naine, ir Endore. Šituose miestuose jie gyveno ir mokė, tuo tarpu daugelyje kitų mažesniųjų miestelių karalystės evangeliją jie skelbė, kada eidavo per juos.
1955 146:0.2 This was the first time Jesus permitted his associates to preach without restraint. On this tour he cautioned them on only three occasions; he admonished them to remain away from Nazareth and to be discreet when passing through Capernaum and Tiberias. It was a source of great satisfaction to the apostles at last to feel they were at liberty to preach and teach without restriction, and they threw themselves into the work of preaching the gospel, ministering to the sick, and baptizing believers, with great earnestness and joy.
2004 146:0.2 Tai buvo pirmas kartas, kai Jėzus savo padėjėjams leido pamokslauti be apribojimų. Šitos kelionės metu jis perspėjo juos tiktai dėl trijų dalykų; jis įspėjo juos laikytis nuošalyje nuo Nazareto ir būti atsargiems einant per Kapernaumą ir Tiberijų. Apaštalams tai buvo didžiulio pasitenkinimo šaltinis pagaliau pajusti, kad jie gali laisvai pamokslauti ir mokyti be apribojimų, ir jie patys pasinėrė į evangelijos skelbimo, patarnavimo sergantiesiems, ir tikinčiųjų krikštijimo darbą su didžiuliu nuoširdumu ir džiaugsmu.
1. PREACHING AT RIMMON
1. PAMOKSLAVIMAS RIMONE
1955 146:1.1 The small city of Rimmon had once been dedicated to the worship of a Babylonian god of the air, Ramman. Many of the earlier Babylonian and later Zoroastrian teachings were still embraced in the beliefs of the Rimmonites; therefore did Jesus and the twenty-four devote much of their time to the task of making plain the difference between these older beliefs and the new gospel of the kingdom. Peter here preached one of the great sermons of his early career on “Aaron and the Golden Calf.”
2004 146:1.1 Mažas Rimono miestas kažkada buvo atsidavęs Babilono oro dievo, Ramano, garbinimui. Didelė dalis iš babiloniečių ankstesniųjų ir zoroastriečių vėlesniųjų mokymų vis dar tebebuvo rimoniečių tikėjimuose; dėl to Jėzus ir šie dvidešimt keturi vyrai daug savo laiko iš tikrųjų paskyrė tai užduočiai, kad paaiškintų skirtumą tarp šitų senesniųjų tikėjimų ir karalystės naujosios evangelijos. Petras čia pasakė vieną puikiausių pamokslų savo ankstyvoje karjeroje apie “Aaroną ir Aukso Veršį[1].”
1955 146:1.2 Although many of the citizens of Rimmon became believers in Jesus’ teachings, they made great trouble for their brethren in later years. It is difficult to convert nature worshipers to the full fellowship of the adoration of a spiritual ideal during the short space of a single lifetime.
2004 146:1.2 Nors daugelis Rimono gyventojų ir tapo tikinčiaisiais į Jėzaus mokymus, bet vėlesniaisiais metais savo sielos broliams jie pridarė daug rūpesčių. Sunku per vienos kartos gyvenimo trumpą tarpsnį atversti gamtos garbintojus į visišką bičiulystę, kuri žavėtųsi dvasiniu idealu.
1955 146:1.3 Many of the better of the Babylonian and Persian ideas of light and darkness, good and evil, time and eternity, were later incorporated in the doctrines of so-called Christianity, and their inclusion rendered the Christian teachings more immediately acceptable to the peoples of the Near East. In like manner, the inclusion of many of Plato’s theories of the ideal spirit or invisible patterns of all things visible and material, as later adapted by Philo to the Hebrew theology, made Paul’s Christian teachings more easy of acceptance by the western Greeks.
2004 146:1.3 Didelė dalis babiloniečių ir persų geresnių idėjų apie šviesą ir tamsą, gėrį ir blogį, laiką ir amžinybę, vėliau buvo įtraukta į vadinamosios krikščionybės doktrinas, o jų įtraukimas krikščioniškuosius mokymus pavertė daug priimtinesniais Artimųjų Rytų tautoms. Tokiu pačiu būdu, įtraukus didelę dalį Platono teorijų apie idealią dvasią arba apie visų matomų ir materialių daiktų nematomus modelius, kaip vėliau buvo Filono pritaikyta hebrajų teologijai, Pauliaus krikščioniškuosius mokymus padarė tokius, kad juos lengviau priėmė vakarų graikai.
1955 146:1.4 It was at Rimmon that Todan first heard the gospel of the kingdom, and he later carried this message into Mesopotamia and far beyond. He was among the first to preach the good news to those who dwelt beyond the Euphrates.
2004 146:1.4 Būtent Rimone Todanas pirmą kartą išgirdo karalystės evangeliją, ir vėliau jis šitą žinią nunešė į Mesopotamiją ir dar toliau. Jis buvo tarp pirmųjų, kurie šias gerąsias naujienas skelbė tiems, kurie gyveno už Eufrato upės.
2. AT JOTAPATA
2. JOTAPATOJE
1955 146:2.1 While the common people of Jotapata heard Jesus and his apostles gladly and many accepted the gospel of the kingdom, it was the discourse of Jesus to the twenty-four on the second evening of their sojourn in this small town that distinguishes the Jotapata mission. Nathaniel was confused in his mind about the Master’s teachings concerning prayer, thanksgiving, and worship, and in response to his question Jesus spoke at great length in further explanation of his teaching. Summarized in modern phraseology, this discourse may be presented as emphasizing the following points:
2004 146:2.1 Nors paprasti Jotapatos žmonės Jėzaus ir jo apaštalų klausėsi su džiaugsmu, ir didelė dalis karalystės evangeliją priėmė, bet Jotapatos misiją išskyrė būtent Jėzaus kalba šiems dvidešimt keturiems vyrams jų viešnagės šitame mažame miestelyje antrąjį vakarą. Natanielius mintyse buvo susipainiojęs dėl Mokytojo mokymų apie maldą, padėką, ir garbinimą, ir atsakydamas į jo klausimą Jėzus išsamiai toliau aiškino savąjį mokymą. Šita kalba, apibendrinus šiuolaikine frazeologija, gali būti pateikta kaip pabrėžianti tokius dalykus:
1955 146:2.2 1. The conscious and persistent regard for iniquity in the heart of man gradually destroys the prayer connection of the human soul with the spirit circuits of communication between man and his Maker. Naturally God hears the petition of his child, but when the human heart deliberately and persistently harbors the concepts of iniquity, there gradually ensues the loss of personal communion between the earth child and his heavenly Father.
2004 146:2.2 1. Sąmoningas ir nuolatinis dėmesio kreipimas į piktybinį blogį žmogaus širdyje palaipsniui suardo žmogiškosios sielos maldos ryšį su dvasinės komunikacijos grandinėmis tarp žmogaus ir jo Sutvėrėjo[2]. Savaime suprantama, jog Dievas girdi savojo vaiko prašymą, tačiau, kada žmogaus širdis sąmoningai ir nuolat yra pasinėrusi į piktybinio blogio sampratas, tada palaipsniui prasideda asmeninės komunijos tarp žemės vaiko ir jo dieviškojo Tėvo praradimas.
1955 146:2.3 2. That prayer which is inconsistent with the known and established laws of God is an abomination to the Paradise Deities. If man will not listen to the Gods as they speak to their creation in the laws of spirit, mind, and matter, the very act of such deliberate and conscious disdain by the creature turns the ears of spirit personalities away from hearing the personal petitions of such lawless and disobedient mortals. Jesus quoted to his apostles from the Prophet Zechariah: “But they refused to hearken and pulled away the shoulder and stopped their ears that they should not hear. Yes, they made their hearts adamant like a stone, lest they should hear my law and the words which I sent by my spirit through the prophets; therefore did the results of their evil thinking come as a great wrath upon their guilty heads. And so it came to pass that they cried for mercy, but there was no ear open to hear.” And then Jesus quoted the proverb of the wise man who said: “He who turns away his ear from hearing the divine law, even his prayer shall be an abomination.”
2004 146:2.3 2. Toji malda, kuri nesiderina su žinomais ir nustatytais Dievo įstatymais, Rojaus Trejybei kelia pasibjaurėjimą. Jeigu žmogus tikrai nesiklausys Dievų, kada jie kalba savajai kūrinijai dvasios, proto, ir materijos dėsniais, tuomet pats tas tokio tyčinio ir sąmoningo paniekinimo veiksmas, kurį atlieka tvarinys, užkemša dvasinių asmenybių ausis, kad negirdėtų šitų asmeninių prašymų, kuriuos pateikia tokie laužantys dėsnius ir nepaklusnūs mirtingieji. Jėzus savo apaštalams pacitavo iš Pranašo Zakarijo: “Bet jie atsisakė atkreipti dėmesį ir atitraukė petį, ir užsikimšo savo ausis, kad negirdėtų. Taip, jie savo širdis pavertė kietomis kaip akmuo, kad negirdėtų manojo įstatymo ir tų žodžių, kuriuos per pranašus aš pasiunčiau su savąja dvasia, dėl to jų piktybiško mąstymo pasekmės tikrai ateina ant jų prasikaltusių galvų kaip didžiulis įniršis. Ir šitaip atsitiko, kad jie šaukėsi gailestingumo, bet nebuvo neužkimštos ausies, kad išgirstų[3].” Ir tuomet Jėzus pacitavo išminčiaus patarlę, kuris sakė: “To, kuris užsikemša savo ausis, kad negirdėtų dieviškojo įstatymo, net ir malda tikrai kels pasibjaurėjimą[4].”
1955 146:2.4 3. By opening the human end of the channel of the God-man communication, mortals make immediately available the ever-flowing stream of divine ministry to the creatures of the worlds. When man hears God’s spirit speak within the human heart, inherent in such an experience is the fact that God simultaneously hears that man’s prayer. Even the forgiveness of sin operates in this same unerring fashion. The Father in heaven has forgiven you even before you have thought to ask him, but such forgiveness is not available in your personal religious experience until such a time as you forgive your fellow men. God’s forgiveness in fact is not conditioned upon your forgiving your fellows, but in experience it is exactly so conditioned. And this fact of the synchrony of divine and human forgiveness was thus recognized and linked together in the prayer which Jesus taught the apostles.
2004 146:2.4 3. Atverdami Dievo-žmogaus ryšio kanalo žmogiškąją pusę, mirtingieji padaro taip, kad jiems nedelsiant tampa prieinama dieviškosios tarnystės pasaulių tvariniams amžinai tekanti srovė. Kada žmogus išgirsta Dievo dvasią, kalbančią žmogiškoje širdyje, tada nuo tokio patyrimo yra neatskiriama tai, jog Dievas tuo pačiu metu išgirsta ir to žmogaus maldą. Net nuodėmės yra atleidžiamos šituo pačiu neklystančiu būdu[5]. Tėvas danguje atleido jums net ir prieš tai, kada jūs pagalvojote jo šito paprašyti, bet jūsų asmeniniame religiniame patyrime toks atleidimas yra neprieinamas iki tokio meto, kol jūs neatleidžiate savo bičiuliams žmonėms. Iš esmės Dievo atleidimas nepriklauso nuo jūsų atleidimo savo bičiuliams, bet patyrime jis yra siejamas būtent su šitokia sąlyga. Ir šitas dieviškojo ir žmogiškojo atleidimo sinchroniškumo faktas buvo šitaip pripažintas ir kartu sujungtas toje maldoje, kurios Jėzus išmokė apaštalus.
1955 146:2.5 4. There is a basic law of justice in the universe which mercy is powerless to circumvent. The unselfish glories of Paradise are not possible of reception by a thoroughly selfish creature of the realms of time and space. Even the infinite love of God cannot force the salvation of eternal survival upon any mortal creature who does not choose to survive. Mercy has great latitude of bestowal, but, after all, there are mandates of justice which even love combined with mercy cannot effectively abrogate. Again Jesus quoted from the Hebrew scriptures: “I have called and you refused to hear; I stretched out my hand, but no man regarded. You have set at naught all my counsel, and you have rejected my reproof, and because of this rebellious attitude it becomes inevitable that you shall call upon me and fail to receive an answer. Having rejected the way of life, you may seek me diligently in your times of suffering, but you will not find me.”
2004 146:2.5 4. Visatoje yra kertinis teisingumo įstatymas, kurio apeiti nepajėgia ir gailestingumas. Neįmanoma, kad Rojaus nesavanaudišką spindesį gautų laiko ir erdvės sferų visiškai savanaudiškas tvarinys. Net ir begalinė Dievo meilė negali jėga primesti amžinojo išlikimo išgelbėjimo bet kuriam mirtingajam tvariniui, kuris pats neapsisprendžia dėl to, kad išliktų. Gailestingumas turi didžiulę dovanojimo platybę, bet, galų gale, yra teisingumo mandatai, kurių net ir meilė, drauge su gailestingumu, negali veiksmingai panaikinti. Vėl Jėzus pacitavo iš hebrajų raštų: “Aš šaukiau, bet jūs atsisakėte išgirsti; aš ištiesiau ranką, bet nė vienas žmogus nekreipė dėmesio. Jūs visiškai nepaisėte mano visų patarimų, ir jūs atmetėte mano priekaištus, ir dėl šitokio maištingo požiūrio tampa neišvengiama tai, kad jūs tikrai šauksitės manęs ir jokio atsakymo negausite. Atstūmę gyvenimo kelią, jūs galite manęs uoliai ieškoti savo kančių metu, bet manęs nebesurasite[6].”
1955 146:2.6 5. They who would receive mercy must show mercy; judge not that you be not judged. With the spirit with which you judge others you also shall be judged. Mercy does not wholly abrogate universe fairness. In the end it will prove true: “Whoso stops his ears to the cry of the poor, he also shall some day cry for help, and no one will hear him.” The sincerity of any prayer is the assurance of its being heard; the spiritual wisdom and universe consistency of any petition is the determiner of the time, manner, and degree of the answer. A wise father does not literally answer the foolish prayers of his ignorant and inexperienced children, albeit the children may derive much pleasure and real soul satisfaction from the making of such absurd petitions.
2004 146:2.6 5. Tie, kurie norėtų gailestingumo, turi ir patys rodyti gailestingumą; neteiskite kitų, idant neteistų jūsų[7]. Kokia dvasia jūs teisiate kitus, tokia pačia dvasia taip pat iš tikrųjų teis ir jus. Gailestingumas visiškai nepanaikina visatos teisingumo. Galų gale pasitvirtins, jog teisinga yra tai: “Kas tik savąsias ausis užsikemša vargšo šauksmui, tas taip pat kažkurią dieną tikrai šauksis pagalbos, ir jo niekas neišgirs[8].” Garantija, jog bet kuri malda bus išgirsta, yra jos nuoširdumas; dvasinė išmintis ir bet kokio prašymo suderinamumas su visata nulemia atsakymo laiką, būdą, ir laipsnį. Išmintingas tėvas tiesiogine prasme neatsako į savo neišmanančių ir nepatyriusių vaikų kvailas maldas, nors tokie vaikai pateikdami tokius absurdiškus prašymus ir jaustų didelį malonumą ir tikrą sielos pasitenkinimą.
1955 146:2.7 6. When you have become wholly dedicated to the doing of the will of the Father in heaven, the answer to all your petitions will be forthcoming because your prayers will be in full accordance with the Father’s will, and the Father’s will is ever manifest throughout his vast universe. What the true son desires and the infinite Father wills IS. Such a prayer cannot remain unanswered, and no other sort of petition can possibly be fully answered.
2004 146:2.7 6. Kada jūs esate visiškai atsidavę Tėvo danguje valios vykdymui, tada atsakymas į jūsų visus prašymus ateis, nes jūsų malda iki galo derinsis su Tėvo valia, o Tėvo valia visą laiką pasireiškia per visą jo milžinišką visatą[9]. Ko tikrasis sūnus trokšta, o begalinis Tėvas nori, TAS YRA. Tokia malda negali likti neatsakyta, ir pilnutinai negali būti matomai atsakyta į kokios nors kitos rūšies prašymus.
1955 146:2.8 7. The cry of the righteous is the faith act of the child of God which opens the door of the Father’s storehouse of goodness, truth, and mercy, and these good gifts have long been in waiting for the son’s approach and personal appropriation. Prayer does not change the divine attitude toward man, but it does change man’s attitude toward the changeless Father. The motive of the prayer gives it right of way to the divine ear, not the social, economic, or outward religious status of the one who prays.
2004 146:2.8 7. Teisiųjų šauksmas yra Dievo vaiko įtikėjimo veiksmas, kuris atveria duris į gėrio, tiesos, ir gailestingumo Tėvo sandėlį, o šitos gerosios dovanos ilgai laukė, kad sūnus prisiartintų ir jas pasiimtų asmeniškai. Malda nepakeičia dieviškojo požiūrio į žmogų, bet ji tikrai pakeičia žmogaus požiūrį į nesikeičiantį Tėvą. Kad dieviškoji ausis išgirstų maldą, nulemia jos motyvas, o ne besimeldžiančiojo visuomeninis, ekonominis, ar išorinis religinis statusas.
1955 146:2.9 8. Prayer may not be employed to avoid the delays of time or to transcend the handicaps of space. Prayer is not designed as a technique for aggrandizing self or for gaining unfair advantage over one’s fellows. A thoroughly selfish soul cannot pray in the true sense of the word. Said Jesus: “Let your supreme delight be in the character of God, and he shall surely give you the sincere desires of your heart.” “Commit your way to the Lord; trust in him, and he will act.” “For the Lord hears the cry of the needy, and he will regard the prayer of the destitute.”
2004 146:2.9 8. Malda neturi būti naudojama tam, jog būtų išvengta laiko uždelsimų, arba tam, jog būtų įveiktos erdvės kliūtys. Malda nėra sumanyta kaip toks metodas, kurio dėka besimeldžiantysis išaukštintų save arba įgytų nedorą pranašumą prieš savo bičiulius. Giliai savanaudiška siela negali melstis tikrąja šio žodžio prasme. Jėzus tarė: “Tebūna jums Dievo charakteris aukščiausioji palaima, ir jis tikrai jums suteiks tuos nuoširdžius jūsų širdies troškimus[10].” “Patikėkite savąjį kelią Viešpačiui; pasitikėkite juo, ir veiks jis[11].” “Nes Viešpats girdi vargšų šauksmą, ir jis atkreips dėmesį į skurstančiųjų maldą[12].”
1955 146:2.10 9. “I have come forth from the Father; if, therefore, you are ever in doubt as to what you would ask of the Father, ask in my name, and I will present your petition in accordance with your real needs and desires and in accordance with my Father’s will.” Guard against the great danger of becoming self-centered in your prayers. Avoid praying much for yourself; pray more for the spiritual progress of your brethren. Avoid materialistic praying; pray in the spirit and for the abundance of the gifts of the spirit.
2004 146:2.10 9. “Aš atėjau nuo Tėvo; dėl to, jeigu jūs kada nors abejojate, ko jūs turėtumėte prašyti iš Tėvo, paprašykite mano vardu, ir aš jūsų prašymą pateiksiu sutinkamai su jūsų tikraisiais poreikiais ir troškimais ir sutinkamai su manojo Tėvo valia.” Saugokitės didžiulio pavojaus, kad savo maldose nesusikoncentruotumėte į save. Venkite melsti daug dėl savęs; daugiau melskitės dėl savo sielos brolių dvasinio žengimo į priekį. Venkite materialistinės maldos; melskitės dvasioje ir dėl dvasios dovanų gausumo[13].
1955 146:2.11 10. When you pray for the sick and afflicted, do not expect that your petitions will take the place of loving and intelligent ministry to the necessities of these afflicted ones. Pray for the welfare of your families, friends, and fellows, but especially pray for those who curse you, and make loving petitions for those who persecute you. “But when to pray, I will not say. Only the spirit that dwells within you may move you to the utterance of those petitions which are expressive of your inner relationship with the Father of spirits.”
2004 146:2.11 10. Kada meldžiatės už sergančiuosius ir kenčiančiuosius, tada nesitikėkite, kad jūsų prašymai pakeis kupiną meilės ir protingą tarnavimą šitų nesveikųjų reikmėms. Melskitės dėl savo šeimų, draugų, ir bičiulių gerovės, bet ypatingai melskitės už tuos, kurie jus keikia, ir pateikite kupinus meilės prašymus dėl tų, kurie jus persekioja[14]. “Tačiau, kada reikia melstis, aš tikrai nepasakysiu. Tiktai toji dvasia, kuri gyvena jūsų viduje, gali jus išjudinti, kad ištartumėte šituos prašymus, kurie išreiškia jūsų vidinį ryšį su dvasių Tėvu[15].”
1955 146:2.12 11. Many resort to prayer only when in trouble. Such a practice is thoughtless and misleading. True, you do well to pray when harassed, but you should also be mindful to speak as a son to your Father even when all goes well with your soul. Let your real petitions always be in secret. Do not let men hear your personal prayers. Prayers of thanksgiving are appropriate for groups of worshipers, but the prayer of the soul is a personal matter. There is but one form of prayer which is appropriate for all God’s children, and that is: “Nevertheless, your will be done.”
2004 146:2.12 11. Daugelis ima melstis tiktai tada, kada ištinka nelaimė. Tokia praktika yra neapgalvota ir klaidinanti. Aišku, jūs gerai elgiatės, kad meldžiatės, kai turite sunkumų, bet jūs taip pat tikrai turėtumėte neužmiršti pasikalbėti kaip sūnus su savuoju Tėvu net ir tada, kada jūsų sieloje viskas klojasi gerai. Tebūna jūsų tikrieji prašymai visada paslaptyje[16]. Neleiskite žmonėms klausytis savo asmeninių maldų. Padėkos maldos yra tinkamos garbinančiųjų grupėms, bet sielos malda yra asmeninis reikalas. Yra tiktai viena vienintelė maldos forma, kuri tinka visiems Dievo vaikams, ir ji yra tokia: Nepaisant šito, tebūnie tavoji valia.”
1955 146:2.13 12. All believers in this gospel should pray sincerely for the extension of the kingdom of heaven. Of all the prayers of the Hebrew scriptures he commented most approvingly on the petition of the Psalmist: “Create in me a clean heart, O God, and renew a right spirit within me. Purge me from secret sins and keep back your servant from presumptuous transgression.” Jesus commented at great length on the relation of prayer to careless and offending speech, quoting: “Set a watch, O Lord, before my mouth; keep the door of my lips.” “The human tongue,” said Jesus, “is a member which few men can tame, but the spirit within can transform this unruly member into a kindly voice of tolerance and an inspiring minister of mercy.”
2004 146:2.13 12. Visiems tikintiesiems į šitą evangeliją reikėtų nuoširdžiai melstis dėl dangaus karalystės išplėtimo. Iš visų maldų, esančių hebrajų raštuose, jis palankiausiai atsiliepė apie Psalmininko prašymą: “Sukurk manyje švarią širdį, O Dieve, ir atstatyk manyje teisingą dvasią. Išvaduok mane iš slaptų nuodėmių ir sulaikyk savąjį tarną nuo akiplėšiškų nusižengimų[17].” Jėzus labai išsamiai aiškino, koks yra maldos ryšys su nerūpestinga ir įžeidžiančia kalba, pacituodamas: “Pastatyk sargą, O Viešpatie, prie mano burnos; laikyk mano lūpų duris[18].” “Žmogaus liežuvis,” sakė Jėzus, “yra toks organas, kurį nedaugelis žmonių sugeba pažaboti, bet viduje gyvenanti dvasia šitą nepaklusnų organą gali transformuoti į nuoširdų pakantumo balsą ir įkvepiantį gailestingumo tarną[19].”
1955 146:2.14 13. Jesus taught that the prayer for divine guidance over the pathway of earthly life was next in importance to the petition for a knowledge of the Father’s will. In reality this means a prayer for divine wisdom. Jesus never taught that human knowledge and special skill could be gained by prayer. But he did teach that prayer is a factor in the enlargement of one’s capacity to receive the presence of the divine spirit. When Jesus taught his associates to pray in the spirit and in truth, he explained that he referred to praying sincerely and in accordance with one’s enlightenment, to praying wholeheartedly and intelligently, earnestly and steadfastly.
2004 146:2.14 13. Jėzus mokė, jog malda dėl dieviškojo vadovavimo žengiant žemiškojo gyvenimo keliu pagal svarbą eina iš karto po prašymo sužinoti Tėvo valią. Tikrovėje tai reiškia maldą dėl dieviškosios išminties. Jėzus niekada nemokė, jog žmogiškąsias žinias ir specialius įgūdžius galima įgauti maldos dėka. Bet jis iš tikrųjų mokė, jog malda yra toks faktorius, kuris kiekvienam padeda padidinti savo sugebėjimą priimti dieviškosios dvasios buvimą. Kada Jėzus savo pagalbininkus mokė melstis dvasioje ir tiesoje, tada jis aiškino, kad jis turi omeny tai, jog būtų meldžiamasi nuoširdžiai ir sutinkamai su savuoju apsišvietimu, jog būtų meldžiamasi iš visos širdies ir išmintingai, rimtai ir su nepalaužiamu įtikėjimu[20].
1955 146:2.15 14. Jesus warned his followers against thinking that their prayers would be rendered more efficacious by ornate repetitions, eloquent phraseology, fasting, penance, or sacrifices. But he did exhort his believers to employ prayer as a means of leading up through thanksgiving to true worship. Jesus deplored that so little of the spirit of thanksgiving was to be found in the prayers and worship of his followers. He quoted from the Scriptures on this occasion, saying: “It is a good thing to give thanks to the Lord and to sing praises to the name of the Most High, to acknowledge his loving-kindness every morning and his faithfulness every night, for God has made me glad through his work. In everything I will give thanks according to the will of God.”
2004 146:2.15 14. Jėzus savo pasekėjus įspėjo, kad jie nemanytų, jog maldos bus veiksmingesnės išreiškiant jas pagražintais pakartojimais, iškalbinga frazeologija, pasninkavimu, bausme už nuodėmę, ar aukojimais[21]. Bet jis tikrai savo pasekėjams liepė maldą naudoti kaip tokią priemonę, kuri per padėką veda į tikrąjį garbinimą. Jėzus apgailestavo, kad jo pasekėjų maldose ir garbinime yra tiek mažai padėkos dvasios. Šita proga jis pacitavo iš Raštų, sakydamas: “Geras dalykas dėkoti Viešpačiui ir giedoti pagarbinimą Paties Aukštojo vardui, už jo kupiną meilės nuoširdumą dėkoti jam kiekvieną rytą, o už jo ištikimybę dėkoti kiekvieną naktį, nes Dievas mane džiugina savuoju darbu. Už viską aš dėkosiu sutinkamai su Dievo valia[22].”
1955 146:2.16 15. And then Jesus said: “Be not constantly overanxious about your common needs. Be not apprehensive concerning the problems of your earthly existence, but in all these things by prayer and supplication, with the spirit of sincere thanksgiving, let your needs be spread out before your Father who is in heaven.” Then he quoted from the Scriptures: “I will praise the name of God with a song and will magnify him with thanksgiving. And this will please the Lord better than the sacrifice of an ox or bullock with horns and hoofs.”
2004 146:2.16 15. Ir tada Jėzus tarė: “Nebūkite nuolat per daug susirūpinę dėl savo kasdienių poreikių. Nesibaiminkite dėl žemiškosios egzistencijos problemų, bet visuose šituose reikaluose malda ir nuoširdžiu prašymu, su nuoširdžios padėkos dvasia, tegu jūsų poreikiai bus pateikiami prieš Tėvą, kuris yra danguje[23].” Tada jis pacitavo iš Raštų: “Aš tikrai garbinsiu Dievo vardą giesme ir tikrai jį aukštinsiu padėka. Ir Viešpačiui tai patiks labiau negu jaučio ar veršiuko su ragais ir kanopomis aukojimas[24].”
1955 146:2.17 16. Jesus taught his followers that, when they had made their prayers to the Father, they should remain for a time in silent receptivity to afford the indwelling spirit the better opportunity to speak to the listening soul. The spirit of the Father speaks best to man when the human mind is in an attitude of true worship. We worship God by the aid of the Father’s indwelling spirit and by the illumination of the human mind through the ministry of truth. Worship, taught Jesus, makes one increasingly like the being who is worshiped. Worship is a transforming experience whereby the finite gradually approaches and ultimately attains the presence of the Infinite.
2004 146:2.17 16. Jėzus savo pasekėjus mokė, jog, kada jie būna pasimeldę Tėvui, tada kurį laiką jiems reikėtų likti tylaus imlumo būsenoje tam, jog viduje gyvenančiai dvasiai būtų suteikta geresnė galimybė kalbėtis su besiklausančia siela. Tėvo dvasia su žmogumi kalbasi geriausiai tada, kada žmogiškasis protas yra tikrojo garbinimo būsenoje. Mes Dievą garbiname viduje gyvenančios Tėvo dvasios pagalba ir žmogiškojo proto apšvietimu tiesos tarnavimo dėka. Garbinimas, mokė Jėzus, kiekvieną paverčia vis panašesniu į tą būtybę, kuri yra garbinama. Garbinimas yra transformuojantis patyrimas, kuriuo ribinis palaipsniui priartėja prie Begaliniojo buvimo ir galiausiai jį pasiekia.
1955 146:2.18 And many other truths did Jesus tell his apostles about man’s communion with God, but not many of them could fully encompass his teaching.
2004 146:2.18 Jėzus iš tikrųjų savo apaštalams aiškino daug ir kitų tiesų apie žmogaus komuniją su Dievu, bet nedaugelis iš jų galėjo jo mokymą suvokti iki galo.
3. THE STOP AT RAMAH
3. SUSTOJIMAS RAMAHE
1955 146:3.1 At Ramah Jesus had the memorable discussion with the aged Greek philosopher who taught that science and philosophy were sufficient to satisfy the needs of human experience. Jesus listened with patience and sympathy to this Greek teacher, allowing the truth of many things he said but pointing out that, when he was through, he had failed in his discussion of human existence to explain “whence, why, and whither,” and added: “Where you leave off, we begin. Religion is a revelation to man’s soul dealing with spiritual realities which the mind alone could never discover or fully fathom. Intellectual strivings may reveal the facts of life, but the gospel of the kingdom unfolds the truths of being. You have discussed the material shadows of truth; will you now listen while I tell you about the eternal and spiritual realities which cast these transient time shadows of the material facts of mortal existence?” For more than an hour Jesus taught this Greek the saving truths of the gospel of the kingdom. The old philosopher was susceptible to the Master’s mode of approach, and being sincerely honest of heart, he quickly believed this gospel of salvation.
2004 146:3.1 Ramahe Jėzus turėjo tą įsimintiną diskusiją su senyvu graikų filosofu, kuris mokė, jog mokslo ir filosofijos užtenka tam, kad būtų patenkinti žmogiškosios egzistencijos poreikiai. Šito graikų mokytojo Jėzus klausėsi kantriai ir pritariančiai, sutikdamas su tuo, jog daugelis dalykų, apie kuriuos jis kalbėjo, yra tiesa, tačiau, kada šis filosofas pabaigė kalbėti, tai Jėzus tiktai tiek pastebėjo, kad savo diskusijoje apie žmogiškąją egzistenciją šiam nepavyko paaiškinti “iš kur, kodėl, ir į kur,” ir pridūrė: “Kur jūs pabaigiate, ten mes pradedame. Religija žmogaus sielai yra toks apreiškimas, kuris yra susijęs su dvasinėmis realybėmis, kurių vien tik protas niekada negalėtų atrasti arba iki galo suvokti. Intelektualūs siekiai gali atskleisti gyvenimo faktus, bet karalystės evangelija atskleidžia būties tiesas. Tu aptarinėjai tiesos materialiuosius šešėlius; ar dabar išklausysi, ką aš tau papasakosiu apie amžinąsias ir dvasines realybes, kurios meta šituos mirtingosios egzistencijos materialių faktų laikinuosius laiko šešėlius?” Daugiau negu valandą Jėzus mokė šitą graiką karalystės evangelijos gelbstinčių tiesų. Senasis filosofas buvo imlus Mokytojo požiūrio metodui, ir būdamas širdyje nuoširdžiai sąžiningas, jis greitai patikėjo šita išgelbėjimo evangelija.
1955 146:3.2 The apostles were a bit disconcerted by the open manner of Jesus’ assent to many of the Greek’s propositions, but Jesus afterward privately said to them: “My children, marvel not that I was tolerant of the Greek’s philosophy. True and genuine inward certainty does not in the least fear outward analysis, nor does truth resent honest criticism. You should never forget that intolerance is the mask covering up the entertainment of secret doubts as to the trueness of one’s belief. No man is at any time disturbed by his neighbor’s attitude when he has perfect confidence in the truth of that which he wholeheartedly believes. Courage is the confidence of thoroughgoing honesty about those things which one professes to believe. Sincere men are unafraid of the critical examination of their true convictions and noble ideals.”
2004 146:3.2 Apaštalus šiek tiek suglumino tas atviras būdas, kaip Jėzus sutiko su didele dalimi graiko teiginių, bet vėliau Jėzus jiems vieniems paaiškino: “Mano vaikai, nesistebėkite, kad aš buvau pakantus graiko filosofijai. Tikrasis ir nuoširdus vidinis užtikrintumas nė menkiausiu laipsniu nebijo išorinės analizės, taip pat ir tiesos jokiu būdu neįžeidžia nuoširdi kritika. Jums niekada nereikėtų užmiršti, jog nepakantumas yra toji kaukė, kuri uždengia slaptų abejonių puoselėjimą savojo tikėjimo tikrumu. Nė vieno žmogaus niekada nesutrikdo artimo požiūris, kada jis turi tobulą tikėjimą tiesa dėl to, kuo jis tiki iš visos širdies. Drąsa yra giliai nuoširdus įsitikinimas dėl tų dalykų, kuriuos tvarinys išpažįsta, kad jais tiki. Nuoširdūs žmonės kritiško savo tikrų įsitikinimų ir kilnių idealų patikrinimo nebijo.”
1955 146:3.3 On the second evening at Ramah, Thomas asked Jesus this question: “Master, how can a new believer in your teaching really know, really be certain, about the truth of this gospel of the kingdom?”
2004 146:3.3 Antrąjį vakarą Ramahe, Tomas Jėzui pateikė šitokį klausimą: “Mokytojau, kaip gali naujas tikintysis į tavąjį mokymą iš tikrųjų žinoti, jog šitoji karalystės evangelija yra tiesa, iš tikrųjų būti tikras dėl jos?”
1955 146:3.4 And Jesus said to Thomas: “Your assurance that you have entered into the kingdom family of the Father, and that you will eternally survive with the children of the kingdom, is wholly a matter of personal experience—faith in the word of truth. Spiritual assurance is the equivalent of your personal religious experience in the eternal realities of divine truth and is otherwise equal to your intelligent understanding of truth realities plus your spiritual faith and minus your honest doubts.
2004 146:3.4 Ir Jėzus atsakė Tomui: “Jūsų įsitikinimas dėl to, jog įžengėte į Tėvo karalystės šeimą, ir jog amžinai išliksite su karalystės vaikais, yra visiškai asmeninio patyrimo dalykas— įtikėjimas į tiesos žodį. Dvasinis įsitikinimas prilygsta jūsų asmeniniam religiniam patyrimui dieviškosios tiesos amžinosiose realybėse ir šiaip jau prilygsta tam, kaip jūs išmintingai suprantate tiesos realybes plius jūsų dvasinis įtikėjimas ir minus jūsų nuoširdžios abejonės.
1955 146:3.5 “The Son is naturally endowed with the life of the Father. Having been endowed with the living spirit of the Father, you are therefore sons of God. You survive your life in the material world of the flesh because you are identified with the Father’s living spirit, the gift of eternal life. Many, indeed, had this life before I came forth from the Father, and many more have received this spirit because they believed my word; but I declare that, when I return to the Father, he will send his spirit into the hearts of all men.
2004 146:3.5 “Sūnus yra natūraliai apdovanotas Tėvo gyvybe. Būdami apdovanoti Tėvo gyvąja dvasia, dėl šito jūs esate Dievo sūnūs. Jūs išliekate po savojo materialaus kūno gyvenimo materialiame pasaulyje, nes esate susitapatinę su Tėvo gyvąja dvasia, su amžinojo gyvenimo dovana. Daugelis, iš tikrųjų, šitą gyvybę turėjo iki man ateinant nuo Tėvo, ir šitą dvasią yra gavę dar daugiau, nes jie patikėjo manuoju žodžiu; bet aš pareiškiu, jog, kada aš sugrįšiu pas Tėvą, tada savąją dvasią jis atsiųs į visų žmonių širdis[25].
1955 146:3.6 “While you cannot observe the divine spirit at work in your minds, there is a practical method of discovering the degree to which you have yielded the control of your soul powers to the teaching and guidance of this indwelling spirit of the heavenly Father, and that is the degree of your love for your fellow men. This spirit of the Father partakes of the love of the Father, and as it dominates man, it unfailingly leads in the directions of divine worship and loving regard for one’s fellows. At first you believe that you are sons of God because my teaching has made you more conscious of the inner leadings of our Father’s indwelling presence; but presently the Spirit of Truth shall be poured out upon all flesh, and it will live among men and teach all men, even as I now live among you and speak to you the words of truth. And this Spirit of Truth, speaking for the spiritual endowments of your souls, will help you to know that you are the sons of God. It will unfailingly bear witness with the Father’s indwelling presence, your spirit, then dwelling in all men as it now dwells in some, telling you that you are in reality the sons of God.
2004 146:3.6 “Nors jūs ir negalite matyti, kaip šita dieviškoji dvasia dirba jūsų protuose, bet yra praktiškas būdas, kaip nustatyti tą laipsnį, kuriuo jūs užleidote savosios sielos galių kontrolę šitos viduje gyvenančios dangiškojo Tėvo dvasios mokymui ir vadovavimui, ir būtent juo yra tas laipsnis, kuriuo jūs mylite savo bičiulius žmones. Šitoji Tėvo dvasia skleidžia Tėvo meilę, ir kada ji viešpatauja žmogaus viduje, tada būtinai ji veda dieviškojo garbinimo ir kupino meilės požiūrio į savo bičiulius kryptimi. Iš pradžių jūs patikite, jog esate Dievo sūnūs, nes dėl manojo mokymo jūs sąmoningiau suvokiate mūsų Tėvo viduje esančio buvimo vidinį vedimą; bet netrukus Tiesos Dvasia bus tikrai išlieta visiems materialiems kūnams, ir ji gyvens tarp žmonių ir mokys visus žmones, net ir taip, kaip aš dabar gyvenu tarp jūsų ir jums kalbu tiesos žodžius. Ir šitoji Tiesos Dvasia, kalbėdama jūsų sielų dvasiniams sugebėjimams, padės jums sužinoti tai, kad jūs esate Dievo sūnūs. Ji neabejotinai paliudys drauge su viduje gyvenančiu Tėvo buvimu, jūsų dvasia, tuomet gyvensiančia visų žmonių viduje, kaip dabar ji gyvena kai kurių žmonių viduje, sakydama jums, kad tikrovėje jūs esate Dievo sūnūs[26].
1955 146:3.7 “Every earth child who follows the leading of this spirit shall eventually know the will of God, and he who surrenders to the will of my Father shall abide forever. The way from the earth life to the eternal estate has not been made plain to you, but there is a way, there always has been, and I have come to make that way new and living. He who enters the kingdom has eternal life already—he shall never perish. But much of this you will the better understand when I shall have returned to the Father and you are able to view your present experiences in retrospect.”
2004 146:3.7 “Kiekvienas žemės vaikas, kuris atsiduoda šitos dvasios vedimui, iš tikrųjų galiausiai pažins Dievo valią, ir tas, kuris atsiduoda manojo Tėvo valiai, tikrai gyvens amžinai. Kelias iš žemiškojo gyvenimo į amžinąjį gyvenimą nebuvo jums padarytas paprastas, bet toks kelias yra, visada buvo, o aš atėjau tam, kad tą kelią padaryčiau naują ir gyvą. Tas, kuris įžengia į karalystę, jau turi amžinąjį gyvenimą—tas tikrai nemirs niekada. Bet didelę dalį iš šito jūs suprasite geriau tada, kada aš būsiu sugrįžęs pas Tėvą, ir tada jūs galėsite savo dabartinius patyrimus apžvelgti retrospektyviai[27].”
1955 146:3.8 And all who heard these blessed words were greatly cheered. The Jewish teachings had been confused and uncertain regarding the survival of the righteous, and it was refreshing and inspiring for Jesus’ followers to hear these very definite and positive words of assurance about the eternal survival of all true believers.
2004 146:3.8 Ir visiems tiems, kurie girdėjo šituos palaimingus žodžius, jie labai pakėlė nuotaiką. Žydų mokymai buvo supainioti ir neaiškūs, kas susiję su teisiųjų išlikimu, ir Jėzaus pasekėjams išgirsti šituos labai aiškius ir tikslius užtikrinimo žodžius apie visų tikrų tikinčiųjų amžinąjį išlikimą.buvo atgaiva ir įkvėpimas.
1955 146:3.9 The apostles continued to preach and baptize believers, while they kept up the practice of visiting from house to house, comforting the downcast and ministering to the sick and afflicted. The apostolic organization was expanded in that each of Jesus’ apostles now had one of John’s as an associate; Abner was the associate of Andrew; and this plan prevailed until they went down to Jerusalem for the next Passover.
2004 146:3.9 Apaštalai toliau pamokslavo ir krikštijo tikinčiuosius, nors jie laikėsi ir tokio įpročio, kada vaikščiojo iš namo į namą, guosdami nusiminusius ir patarnaudami sergantiems ir kenčiantiems. Apaštališkoji organizacija buvo išplėsta tuo, jog dabar kiekvienas iš Jėzaus apaštalų turėjo po vieną partnerį iš Jono apaštalų; Abneris buvo Andriejaus partneris; ir šitas planas vyravo tol, kol jie nuėjo į Jeruzalę, kad dalyvautų kitoje Perėjimo šventėje.
1955 146:3.10 The special instruction given by Jesus during their stay at Zebulun had chiefly to do with further discussions of the mutual obligations of the kingdom and embraced teaching designed to make clear the differences between personal religious experience and the amities of social religious obligations. This was one of the few times the Master ever discussed the social aspects of religion. Throughout his entire earth life Jesus gave his followers very little instruction regarding the socialization of religion.
2004 146:3.10 Specialus mokymas, kurį Jėzus suteikė tuo metu, kada jie buvo apsistoję Zebulune, daugiausia buvo susijęs su tolimesnėmis diskusijomis apie tarpusavio įsipareigojimus karalystėje, ir apėmė mokymą, skirtą išaiškinti skirtumus tarp asmeninio religinio patyrimo ir draugiškų ryšių esant visuomeniniams religiniams įsipareigojimams. Tai buvo vienas iš tų nedaugelio kartų, kada Mokytojas aptarė religijos visuomeninius aspektus. Per visą savo žemiškąjį gyvenimą Jėzus savo pasekėjams suteikė labai mažai mokymo apie religijos suvisuomeninimą.
1955 146:3.11 In Zebulun the people were of a mixed race, hardly Jew or gentile, and few of them really believed in Jesus, notwithstanding they had heard of the healing of the sick at Capernaum.
2004 146:3.11 Zebulune žmonės buvo iš maišytos rasės, vargu ar jie buvo žydai ar pagonys, ir tik nedaugelis iš jų iš tiesų tikėjo į Jėzų, nežiūrint to, jog buvo girdėję apie sergančiųjų išgydymą Kapernaume.
4. THE GOSPEL AT IRON
4. EVANGELIJA IRONE
1955 146:4.1 At Iron, as in many of even the smaller cities of Galilee and Judea, there was a synagogue, and during the earlier times of Jesus’ ministry it was his custom to speak in these synagogues on the Sabbath day. Sometimes he would speak at the morning service, and Peter or one of the other apostles would preach at the afternoon hour. Jesus and the apostles would also often teach and preach at the weekday evening assemblies at the synagogue. Although the religious leaders at Jerusalem became increasingly antagonistic toward Jesus, they exercised no direct control over the synagogues outside of that city. It was not until later in Jesus’ public ministry that they were able to create such a widespread sentiment against him as to bring about the almost universal closing of the synagogues to his teaching. At this time all the synagogues of Galilee and Judea were open to him.
2004 146:4.1 Irone, kaip ir daugelyje net ir mažesnių Galilėjos ir Judėjos miestų, stovėjo sinagoga, ir ankstyvaisiais Jėzaus tarnavimo laikais jis laikėsi papročio kalbėti šitose sinagogose Sabato dieną. Kartais jis kalbėdavo rytinių pamaldų metu, o Petras arba kuris kitas apaštalas pamokslaudavo per popietinę valandą. Jėzus ir apaštalai taip pat dažnai mokydavo ir pamokslaudavo per šiokiadienių vakarinius susiėjimus sinagogoje. Nors Jeruzalėje religiniai vadai prieš Jėzų ėmė nusiteikti vis labiau, bet jie tiesiogiai nekontroliavo tų sinagogų, kurios buvo už šito miesto ribų. Šitai atsitiko Jėzaus viešosios tarnystės vėlesniaisiais laikais, kada jie sugebėjo nuteikti žmones prieš jį tokiu plačiu mastu, kad jo mokymui sinagogų durys beveik visuotinai buvo uždarytos. Šituo metu Galilėjos ir Judėjos visos sinagogos buvo jam atviros[28].
1955 146:4.2 Iron was the site of extensive mineral mines for those days, and since Jesus had never shared the life of the miner, he spent most of his time, while sojourning at Iron, in the mines. While the apostles visited the homes and preached in the public places, Jesus worked in the mines with these underground laborers. The fame of Jesus as a healer had spread even to this remote village, and many sick and afflicted sought help at his hands, and many were greatly benefited by his healing ministry. But in none of these cases did the Master perform a so-called miracle of healing save in that of the leper.
2004 146:4.2 Irone buvo didžiulės anais laikais mineralų kasyklos, ir kadangi Jėzus niekada nebuvo patyręs šachtininko gyvenimo, tai didžiąją savo laiko dalį tuo metu, kada viešėjo Irone, jis praleido kasyklose. Tuo laiku, kada apaštalai lankydavosi namuose ir pamokslaudavo viešose vietose, Jėzus dirbo kasyklose su šitais pažemių darbininkais. Garsas apie Jėzų kaip apie gydytoją buvo pasiekęs net ir šitą nuošalų kaimą, ir daugelis sergančiųjų ir kenčiančiųjų stengėsi gauti pagalbą iš jo rankų, ir daugeliui jo gydančioji tarnystė labai padėjo. Bet nė viename iš šitų atvejų Mokytojas iš tiesų nepadarė vadinamojo išgydymo stebuklo, išskyrus raupsuotojo atvejį.
1955 146:4.3 Late on the afternoon of the third day at Iron, as Jesus was returning from the mines, he chanced to pass through a narrow side street on his way to his lodging place. As he drew near the squalid hovel of a certain leprous man, the afflicted one, having heard of his fame as a healer, made bold to accost him as he passed his door, saying as he knelt before him: “Lord, if only you would, you could make me clean. I have heard the message of your teachers, and I would enter the kingdom if I could be made clean.” And the leper spoke in this way because among the Jews lepers were forbidden even to attend the synagogue or otherwise engage in public worship. This man really believed that he could not be received into the coming kingdom unless he could find a cure for his leprosy. And when Jesus saw him in his affliction and heard his words of clinging faith, his human heart was touched, and the divine mind was moved with compassion. As Jesus looked upon him, the man fell upon his face and worshiped. Then the Master stretched forth his hand and, touching him, said: “I will—be clean.” And immediately he was healed; the leprosy no longer afflicted him.
2004 146:4.3 Vėlyvą trečiosios dienos Irone popietę, kada Jėzus ėjo iš kasyklų, jam teko pereiti siaura šalutine gatvele, kad pasiektų tą vietą, kur buvo apsistojęs. Jam artinantis prie kažkokio raupsuoto vyro skurdžios lūšnelės, raupsuotasis, girdėjęs apie jo kaip gydytojo šlovę, įsidrąsino jį užkalbinti, kada šis ėjo pro jo duris, tardamas, kai atsiklaupė prieš jį: “Viešpatie, jeigu tiktai tu tikrai panorėtum, tai galėtum mane apvalyti. Aš esu girdėjęs tavųjų mokytojų žinią, ir aš eičiau į šią karalystę, jeigu mane būtų galima padaryti švarų.” O raupsuotasis šnekėjo šitaip dėl to, jog tarp žydų raupsuotiesiems buvo uždrausta net ir sinagogą lankyti arba kitokiu būdu dalyvauti viešame garbinime. Šitas vyras iš tikrųjų tikėjo, kad jo nebus galima priimti į ateinančią karalystę, nebent jis galėtų nuo raupsų pagyti. Ir kada Jėzus pamatė, kaip jis kenčia, ir išgirdo jo atsidavusio įtikėjimo žodžius, tuomet jo žmogiškoji širdis buvo sujaudinta, o dieviškasis protas buvo sugraudintas užuojautos. Kada Jėzus pažvelgė į jį, tada vyras parkrito veidu į žemę ir garbino. Tada Mokytojas ištiesė savo ranką ir paliesdamas jį, tarė: “Aš tikrai noriu—būk švarus.” Ir tuoj pat jis buvo išgydytas; raupsai daugiau jo nebekankino[29].
1955 146:4.4 When Jesus had lifted the man upon his feet, he charged him: “See that you tell no man about your healing but rather go quietly about your business, showing yourself to the priest and offering those sacrifices commanded by Moses in testimony of your cleansing.” But this man did not do as Jesus had instructed him. Instead, he began to publish abroad throughout the town that Jesus had cured his leprosy, and since he was known to all the village, the people could plainly see that he had been cleansed of his disease. He did not go to the priests as Jesus had admonished him. As a result of his spreading abroad the news that Jesus had healed him, the Master was so thronged by the sick that he was forced to rise early the next day and leave the village. Although Jesus did not again enter the town, he remained two days in the outskirts near the mines, continuing to instruct the believing miners further regarding the gospel of the kingdom.
2004 146:4.4 Kada Jėzus pakėle vyrą ant kojų, tada jam paliepė: “Žiūrėk, kad nė vienam žmogui nepasakotum apie savo išgydymą, bet vietoje šito ramiai dirbk savuosius darbus, pasirodęs šventikui ir paaukojęs tas aukas, kurių reikalavo Mozė kaip savojo apvalymo įrodymo[30].” Bet šitas vyras nepadarė taip, kaip Jėzus buvo jam nurodęs. Vietoje šito, jis pradėjo platinti toli po visą miestą, kad nuo raupsų jį išgydė Jėzus, ir kadangi jis buvo žinomas visam kaimui, tai žmonės galėjo aiškiai matyti, kad nuo savosios ligos jis buvo apvalytas[31]. Jis nenuėjo pas šventikus, kaip buvo jį perspėjęs Jėzus. Dėl to, kad jis žinią apie tai, kad Jėzus jį išgydė, išnešiojo toli, Mokytoją užplūdo tiek daug sergančiųjų, kad jis buvo priverstas kitą dieną atsikelti anksti ir kaimą palikti. Nors Jėzus daugiau nebesugrįžo į šitą miestelį, bet dviems dienoms jis pasiliko už miestlio netoli šachtų, toliau mokydamas tikinčius šachtininkus karalystės evangelijos[32].
1955 146:4.5 This cleansing of the leper was the first so-called miracle which Jesus had intentionally and deliberately performed up to this time. And this was a case of real leprosy.
2004 146:4.5 Šitas raupsuotojo apvalymas buvo pirmasis vadinamasis stebuklas, kurį Jėzus iki šito meto atliko sąmoningai ir tą suvokdamas. Ir tai buvo tikrų raupsų atvejis.
1955 146:4.6 From Iron they went to Gischala, spending two days proclaiming the gospel, and then departed for Chorazin, where they spent almost a week preaching the good news; but they were unable to win many believers for the kingdom in Chorazin. In no place where Jesus had taught had he met with such a general rejection of his message. The sojourn at Chorazin was very depressing to most of the apostles, and Andrew and Abner had much difficulty in upholding the courage of their associates. And so, passing quietly through Capernaum, they went on to the village of Madon, where they fared little better. There prevailed in the minds of most of the apostles the idea that their failure to meet with success in these towns so recently visited was due to Jesus’ insistence that they refrain, in their teaching and preaching, from referring to him as a healer. How they wished he would cleanse another leper or in some other manner so manifest his power as to attract the attention of the people! But the Master was unmoved by their earnest urging.
2004 146:4.6 Iš Irono jie nuvyko į Giskalą, ten praleido dvi dienas skelbdami evangeliją, o tada išvyko į Koraziną, kur praleido beveik savaitę, skelbdami gerąsias naujienas; bet Korazine karalystei didelio skaičiaus tikinčiųjų jie nesugebėjo laimėti. Nė vienoje vietoje, kur Jėzus buvo mokęs, jis nebuvo sutikęs tokio visuotinio savosios žinios atmetimo. Didžiajai daugumai apaštalų gyvenimas Korazine buvo labai slegiantis, o Andriejui ir Abneriui iškilo didžiulių sunkumų dėl to, jog išlaikytų savo bičiulių drąsą. Ir šitaip, ramiai perėję per Kapernaumą, jie nuėjo tolyn į Madono kaimelį, kur patyrė truputį geresnę dalią. Dauguma apaštalų manė, kad jie negali sulaukti sėkmės tuose miestuose, kuriuos ką tik neseniai buvo aplankę, dėl to, kad Jėzus atkakliai reikalavo, jog, savo mokymuose ir pamokslavimuose, jie neužsimintų apie tai, kad jis yra gydytojas. Kaip jie norėjo, kad jis apvalytų kitą raupsuotąjį arba kad kokiu nors kitu būdu parodytų savąją galią tam, jog pritrauktų šitų žmonių dėmesį! Bet jų nuoširdus raginimas Mokytojo nesujaudino.
5. BACK IN CANA
5. SUGRĮŽUS Į KANĄ
1955 146:5.1 The apostolic party was greatly cheered when Jesus announced, “Tomorrow we go to Cana.” They knew they would have a sympathetic hearing at Cana, for Jesus was well known there. They were doing well with their work of bringing people into the kingdom when, on the third day, there arrived in Cana a certain prominent citizen of Capernaum, Titus, who was a partial believer, and whose son was critically ill. He heard that Jesus was at Cana; so he hastened over to see him. The believers at Capernaum thought Jesus could heal any sickness.
2004 146:5.1 Apaštališkajai grupei labai pakilo nuotaika, kada Jėzus pranešė, “Rytoj mes vykstame į Kaną[33].” Jie žinojo, kad Kanoje jų klausysis su prielankumu, nes Jėzus ten yra gerai žinomas. Jie gerai tvarkėsi su savuoju darbu atvedant žmones į karalystę, kada, trečiąją dieną, į Kaną atvyko žinomas Kapernaumo gyventojas, Titus, kuris iš dalies buvo tikintysis, ir kurio sūnus labai smarkiai sirgo[34]. Jis išgirdo, kad Jėzus yra Kanoje; taigi jis išskubėjo ten, kad pasimatytų su juo. Tikintieji Kapernaume manė, kad Jėzus gali išgydyti bet kokią ligą.
1955 146:5.2 When this nobleman had located Jesus in Cana, he besought him to hurry over to Capernaum and heal his afflicted son. While the apostles stood by in breathless expectancy, Jesus, looking at the father of the sick boy, said: “How long shall I bear with you? The power of God is in your midst, but except you see signs and behold wonders, you refuse to believe.” But the nobleman pleaded with Jesus, saying: “My Lord, I do believe, but come ere my child perishes, for when I left him he was even then at the point of death.” And when Jesus had bowed his head a moment in silent meditation, he suddenly spoke, “Return to your home; your son will live.” Titus believed the word of Jesus and hastened back to Capernaum. And as he was returning, his servants came out to meet him, saying, “Rejoice, for your son is improved—he lives.” Then Titus inquired of them at what hour the boy began to mend, and when the servants answered “yesterday about the seventh hour the fever left him,” the father recalled that it was about that hour when Jesus had said, “Your son will live.” And Titus henceforth believed with a whole heart, and all his family also believed. This son became a mighty minister of the kingdom and later yielded up his life with those who suffered in Rome. Though the entire household of Titus, their friends, and even the apostles regarded this episode as a miracle, it was not. At least this was not a miracle of curing physical disease. It was merely a case of preknowledge concerning the course of natural law, just such knowledge as Jesus frequently resorted to subsequent to his baptism.
2004 146:5.2 Kada šitas kilmingas vyras susirado Jėzų Kanoje, tada meldė jį, kad šis paskubėtų į Kapernaumą ir išgydytų jo sergantį sūnų. Tuo metu, kada apaštalai stovėjo greta, laukdami sulaikę kvėpavimą, Jėzus, žvelgdamas į sergančiojo berniuko tėvą, tarė: “Kiek ilgai aš dar turėsiu kantrybės su jumis? Dievo galia yra tarp jūsų, bet jeigu jūs nematote ženklų ir nepastebite stebuklų, tada tikėti atsisakote.” Bet kilmingas vyras maldavo Jėzaus, sakydamas: “Mano Viešpatie, aš tikrai tikiu, bet eikime, kol mano vaikas nenumirė, nes kai aš jį palikau, tai net ir tuomet jis buvo arti mirties.” Ir kuomet Jėzus nulenkė savo galvą, kad akimirką tyliai pamąstytų, tuomet netikėtai jis tarė, “Grįžk namo; tavo sūnus gyvens.” Titus tikėjo Jėzaus žodžiu ir išskubėjo atgal į Kapernaumą. Ir jam begrįžtant, jo tarnai išėjo į lauką jo pasitikti, sakydami, “Džiaukis, nes tavo sūnui pagerėjo—jis gyvena.” Tada Titus jų paklausė, kurią valandą berniukas ėmė taisytis, ir kada tarnai atsakė “vakar maždaug septintą valandą karštinė jį paliko,” tada tėvas prisiminė, jog būtent maždaug tą valandą Jėzus tarė, “Tavo sūnus gyvens.” Ir Titus nuo to laiko tikėjo iš visos širdies, ir visa jo šeima taip pat tikėjo. Šitas sūnus tapo karalystės galingu tarnu, o vėliau paaukojo savąją gyvybę su tais, kurie kentėjo Romoje. Nors visi Tito namiškiai, jų draugai, ir net apaštalai šitą epizodą laikė stebuklu, bet tai nebuvo stebuklas. Bent jau tai nebuvo toks stebuklas, kuris išgydė fizinę ligą[35]. Tai buvo tiktai išankstinio žinojimo, susijusio su natūralaus dėsnio eiga, atvejis, tiesiog tokios žinios, kuriomis Jėzus dažnai pasinaudodavo po savojo krikšto[36].
1955 146:5.3 Again was Jesus compelled to hasten away from Cana because of the undue attention attracted by the second episode of this sort to attend his ministry in this village. The townspeople remembered the water and the wine, and now that he was supposed to have healed the nobleman’s son at so great a distance, they came to him, not only bringing the sick and afflicted but also sending messengers requesting that he heal sufferers at a distance. And when Jesus saw that the whole countryside was aroused, he said, “Let us go to Nain.”
2004 146:5.3 Vėl Jėzus buvo priverstas išsiskubinti tolyn iš Kanos dėl nederamo dėmesio, kurį pritraukė šitos rūšies antrasis atvejis, lydėjęs jo tarnavimą šitame miestelyje. Miestelio gyventojai prisiminė tą vandenį ir vyną, ir dabar, kada jis, buvo manoma, išgydė kilmingo žmogaus sūnų per tokį didžiulį atstumą, tai jie atėjo pas jį ne tik su sergančiais ir kenčiančiais, bet taip pat atsiuntė ir pasiuntinius, prašančius, kad sergančiuosius jis išgydytų per atstumą. Ir kada Jėzus pamatė, jog visos apylinkės buvo įaudrintos, tada jis tarė, “Eikime į Nainą.”
6. NAIN AND THE WIDOW’S SON
6. NAINAS IR NAŠLĖS SŪNUS
1955 146:6.1 These people believed in signs; they were a wonder-seeking generation. By this time the people of central and southern Galilee had become miracle minded regarding Jesus and his personal ministry. Scores, hundreds, of honest persons suffering from purely nervous disorders and afflicted with emotional disturbances came into Jesus’ presence and then returned home to their friends announcing that Jesus had healed them. And such cases of mental healing these ignorant and simple-minded people regarded as physical healing, miraculous cures.
2004 146:6.1 Šitie žmonės tikėjo į ženklus; jie buvo stebuklų ieškanti karta. Iki šito laiko centrinės ir pietinės Galilėjos žmonės apie Jėzų ir jo asmeninę tarnystę ėmė galvoti kaip apie stebuklingą. Dešimtys, šimtai, nuoširdžių žmonių, kenčiančių grynai nuo nervinių sutrikimų ir prislėgtų dėl emocinių sutrikimų, ateidavo pas Jėzų, ir tada, sugrįžę namo, savo draugams pasakydavo, kad juos pagydė Jėzus. Ir šitokius protinio išgijimo atvejus šitie neišmanantys ir naiviai mąstantys žmonės laikė fiziniu išgijimu, stebuklingu pasveikimu.
1955 146:6.2 When Jesus sought to leave Cana and go to Nain, a great multitude of believers and many curious people followed after him. They were bent on beholding miracles and wonders, and they were not to be disappointed. As Jesus and his apostles drew near the gate of the city, they met a funeral procession on its way to the near-by cemetery, carrying the only son of a widowed mother of Nain. This woman was much respected, and half of the village followed the bearers of the bier of this supposedly dead boy. When the funeral procession had come up to Jesus and his followers, the widow and her friends recognized the Master and besought him to bring the son back to life. Their miracle expectancy was aroused to such a high pitch they thought Jesus could cure any human disease, and why could not such a healer even raise the dead? Jesus, while being thus importuned, stepped forward and, raising the covering of the bier, examined the boy. Discovering that the young man was not really dead, he perceived the tragedy which his presence could avert; so, turning to the mother, he said: “Weep not. Your son is not dead; he sleeps. He will be restored to you.” And then, taking the young man by the hand, he said, “Awake and arise.” And the youth who was supposed to be dead presently sat up and began to speak, and Jesus sent them back to their homes.
2004 146:6.2 Kada Jėzus stengėsi išvykti iš Kanos ir eiti į Nainą, tada didžiulė tikinčiųjų minia ir daug smalsuolių sekė jam iš paskos. Jie turėjo polinkį stebėti stebuklus ir neįprastus dalykus, ir jie nebuvo apvilti. Jėzui ir jo apaštalams artinantis prie miesto vartų, jie sutiko laidotuvių procesiją, einančią į netoli esančias kapines, nešančią motinos našlės iš Naino vienintelį sūnų[37]. Šita moteris buvo labai gerbiama, ir pusė miestelio ėjo paskui nešikus, nešančius neštuvus su šituo tariamai mirusiu berniuku. Kada laidotuvių procesija priėjo prie Jėzaus ir jo pasekėjų, tada našlė ir jos draugai atpažino Mokytoją ir ėmė jį melsti sugrąžinti sūnui gyvybę. Stebuklo laukimas jiems buvo sužadintas iki tokio aukšto laipsnio, kad jie manė, jog Jėzus gali išgydyti bet kokią žmogiškąją ligą, o kodėl gi toks gydytojas negalėtų prikelti net ir mirusiojo? Jėzus, tuo metu, kai buvo šitaip skubiai raginamas, išėjo į priekį ir, pakėlęs neštuvų dangtį, patikrino berniuką. Pamatęs, kad jaunuolis iš tikrųjų nebuvo miręs, jis suvokė tą tragediją, kuriai užkirsti kelią gali jo buvimas; taigi, atsisukdamas į motiną, jis tarė: “Neverk. Tavo sūnus nėra miręs; jis miega. Jis bus tau sugrąžintas.” Ir tada, paimdamas jaunuolį už rankos, jis tarė, “Atsibusk ir kelkis.” Ir jaunuolis, kuris buvo manoma, jog yra miręs, netrukus atsisėdo ir pradėjo šnekėti, ir Jėzus pasiuntė juos atgal namo.
1955 146:6.3 Jesus endeavored to calm the multitude and vainly tried to explain that the lad was not really dead, that he had not brought him back from the grave, but it was useless. The multitude which followed him, and the whole village of Nain, were aroused to the highest pitch of emotional frenzy. Fear seized many, panic others, while still others fell to praying and wailing over their sins. And it was not until long after nightfall that the clamoring multitude could be dispersed. And, of course, notwithstanding Jesus’ statement that the boy was not dead, everyone insisted that a miracle had been wrought, even the dead raised. Although Jesus told them the boy was merely in a deep sleep, they explained that that was the manner of his speaking and called attention to the fact that he always in great modesty tried to hide his miracles.
2004 146:6.3 Jėzus stengėsi šią minią nuraminti, ir bergždžiai mėgino aiškinti, jog berniukas iš tikrųjų nebuvo miręs, kad jis iš mirusiųjų jo neprikėlė, bet tai buvo tuščias reikalas. Ta minia, kuri jam sekė iš paskos, ir visas Naino miestelis, buvo įaudrinti iki emocinio jaudulio aukščiausio laipsnio[38]. Daugelį apėmė baimė, kitus apėmė panika, tuo tarpu dar kiti parpuolė ir ėmė melstis ir raudoti dėl savųjų nuodėmių. Ir tiktai giliai įnaktijus buvo galima šurmuliuojančią minią išsklaidyti. Ir, žinoma, nepaisant Jėzaus pareiškimo, jog berniukas miręs nebuvo, kiekvienas atkakliai tvirtino, kad stebuklas buvo padarytas, kad buvo prikeltas net iš mirusiųjų. Nors Jėzus jiems sakė, jog berniukas tiesiog kietai miegojo, bet jie tą aiškino tuo, jog toks yra jo kalbėjimo būdas, ir atkreipė dėmesį į tą faktą, kad jis visada savo stebuklus su didžiuliu kuklumu stengiasi paslėpti.
1955 146:6.4 So the word went abroad throughout Galilee and into Judea that Jesus had raised the widow’s son from the dead, and many who heard this report believed it. Never was Jesus able to make even all his apostles fully understand that the widow’s son was not really dead when he bade him awake and arise. But he did impress them sufficiently to keep it out of all subsequent records except that of Luke, who recorded it as the episode had been related to him. And again was Jesus so besieged as a physician that he departed early the next day for Endor.
2004 146:6.4 Tokiu būdu žinia, kad Jėzus iš mirusiųjų prikėlė našlės sūnų, pasklido po Galilėją ir pasiekė Judėją, ir daugelis tų, kurie išgirdo šitą pasakojimą, juo patikėjo. Niekada Jėzus nesugebėjo priversti net ir savo apaštalų iki galo suprasti, jog našlės sūnus iš tiesų nebuvo miręs, kada jis paliepė jam atsibusti ir keltis. Bet jis tikrai pakankamai juos paveikė, kad vėliau tai nepatektų į jokius užrašus, išskyrus Luko užrašus, kuris užrašė taip, kaip tas epizodas jam buvo atpasakotas[39]. Ir vėl iš tiesų Jėzų kaip gydytoją tiek apgulė, kad jis anksti kitą dieną išvyko į Endorą.
7. AT ENDOR
7. ENDORE
1955 146:7.1 At Endor Jesus escaped for a few days from the clamoring multitudes in quest of physical healing. During their sojourn at this place the Master recounted for the instruction of the apostles the story of King Saul and the witch of Endor. Jesus plainly told his apostles that the stray and rebellious midwayers who had oftentimes impersonated the supposed spirits of the dead would soon be brought under control so that they could no more do these strange things. He told his followers that, after he returned to the Father, and after they had poured out their spirit upon all flesh, no more could such semispirit beings—so-called unclean spirits—possess the feeble- and evil-minded among mortals.
2004 146:7.1 Endore Jėzus kelias dienas išvengė šurmuliuojančios minios, beieškančios fizinio išgijimo. Per jų gyvenimo laiką šitoje vietoje Mokytojas mokymo tikslu apaštalams papasakojo Karaliaus Sauliaus ir Endoro burtininko istoriją[40]. Jėzus savo apaštalams paaiškino paprastai, jog nuklydusios ir maištaujančios tarpinės būtybės, kurios dažnai apsimesdavo tariamomis mirusiųjų vėlėmis, netrukus bus kontroliuojamos taip, kad šitų keistų dalykų daugiau daryti nebegalėtų. Savo pasekėjams jis sakė, jog kada jis bus sugrįžęs pas Tėvą, ir kada jie bus išlieję savo dvasią visiems materialiems kūnams, tada tokios pusiaudvasinės būtybės—vadinamosios nešvarios dvasios—daugiau nebegalės apsėsti silpnapročių ir piktavalių žmonių.
1955 146:7.2 Jesus further explained to his apostles that the spirits of departed human beings do not come back to the world of their origin to communicate with their living fellows. Only after the passing of a dispensational age would it be possible for the advancing spirit of mortal man to return to earth and then only in exceptional cases and as a part of the spiritual administration of the planet.
2004 146:7.2 Jėzus savo apaštalams toliau aiškino, jog išėjusiųjų mirusiųjų žmogiškųjų būtybių dvasios į savo kilmės pasaulį nebesugrįžta, kad bendrautų su savo gyvaisiais bičiuliais. Tiktai pasibaigus tokios dieviškosios tvarkos amžiui, būtų įmanoma mirtingojo žmogaus besivystančiai dvasiai sugrįžti į žemę, ir tuomet tiktai išimtinais atvejais ir kaip tos planetos dvasinės administracijos nariui.
1955 146:7.3 When they had rested two days, Jesus said to his apostles: “On the morrow let us return to Capernaum to tarry and teach while the countryside quiets down. At home they will have by this time partly recovered from this sort of excitement.”
2004 146:7.3 Kai jie pailsėjo dvi dienas, tuomet Jėzus savo apaštalams tarė: “Rytoj grįžkime į Kapernaumą, kad lauktume ir mokytume tol, kol apylinkės nusiramins. Namie iki šito meto jie bus iš dalies atsipeikėję po šitokio pobūdžio susijaudinimo.”
| Dokumentas 145. Keturios kupinos įvykių dienos Kapernaume |
Indeksas
Viena versija |
Dokumentas 147. Tarpinis apsilankymas Jeruzalėje |