Urantijos knyga anglų kalba yra vieša visame pasaulyje nuo 2006 m.
Vertimai: © 2004 Urantijos Fondas
| Dokumentas 156. Viešnagė Tyre ir Sidone |
Indeksas
Viena versija |
Dokumentas 158. Transfigūracijos Kalnas |
AT CAESAREA-PHILIPPI
PILYPO-CEZARĖJOJE
1955 157:0.1 BEFORE Jesus took the twelve for a short sojourn in the vicinity of Caesarea-Philippi, he arranged through the messengers of David to go over to Capernaum on Sunday, August 7, for the purpose of meeting his family. By prearrangement this visit was to occur at the Zebedee boatshop. David Zebedee had arranged with Jude, Jesus’ brother, for the presence of the entire Nazareth family—Mary and all of Jesus’ brothers and sisters—and Jesus went with Andrew and Peter to keep this appointment. It was certainly the intention of Mary and the children to keep this engagement, but it so happened that a group of the Pharisees, knowing that Jesus was on the opposite side of the lake in Philip’s domains, decided to call upon Mary to learn what they could of his whereabouts. The arrival of these Jerusalem emissaries greatly perturbed Mary, and noting the tension and nervousness of the entire family, they concluded that Jesus must have been expected to pay them a visit. Accordingly they installed themselves in Mary’s home and, after summoning reinforcements, waited patiently for Jesus’ arrival. And this, of course, effectively prevented any of the family from attempting to keep their appointment with Jesus. Several times during the day both Jude and Ruth endeavored to elude the vigilance of the Pharisees in their efforts to send word to Jesus, but it was of no avail.
2004 157:0.1 PRIEŠ TAI, kada Jėzus šiuos dvylika nusivedė trumpai pagyventi Pilypo-Cezarėjos apylinkėse, jis per Dovydo pasiuntinius susitarė nueiti sekmadienį, rugpjūčio 7-ąją, į Kapernaumą, turėdamas tikslą pasimatyti su savo šeima. Pagal išankstinį susitarimą šitas apsilankymas turėjo įvykti Zabediejaus valčių dirbtuvėse. Dovydas Zabediejus buvo sutaręs su Judu, Jėzaus broliu, kad dalyvaus visa Nazareto šeima—Marija ir visi Jėzaus broliai ir seserys—ir Jėzus išėjo su Andriejumi ir Petru, kad įvykdytų šitą susitarimą. Marija ir jos vaikai tikrai ketino laikytis šito susitarimo, bet atsitiko taip, jog grupė fariziejų, žinodama, kad Jėzus yra priešingame ežero krante Pilypo valdose, nusprendė užsukti pas Mariją, kad apie jo buvimo vietą sužinotų viską, kas tik įmanoma. Šitų Jeruzalės emisarų atvykimas Marijai sukėlė didžiulį nerimą, o pastebėję visos šeimos įsitempimą ir nervinimąsi, jie priėjo išvados, jog matyt buvo laukiama Jėzaus apsilankymo. Dėl to jie įsitaisė Marijos namuose, ir pasikvietę pastiprinimą, kantriai laukė Jėzaus atvykimo. Ir tai, aišku, visiškai užkirto kelią bet kuriam šeimos nariui pamėginti ištęsėti savo susitarimą su Jėzumi. Kelis kartus per dieną tiek Judas, tiek Rūta stengėsi išsisukti nuo fariziejų budraus stebėjimo ir pasiųsti žinutę Jėzui, bet veltui.
1955 157:0.2 Early in the afternoon David’s messengers brought Jesus word that the Pharisees were encamped on the doorstep of his mother’s house, and therefore he made no attempt to visit his family. And so again, through no fault of either, Jesus and his earth family failed to make contact.
2004 157:0.2 Ankstyvą popietę Dovydo pasiuntiniai perdavė žinią Jėzui, jog fariziejai įsikūrė prie jo motinos namo slenksčio, ir dėl to aplankyti savosios šeimos jis nemėgino. Ir šitaip vėl, ne dėl jų kaltės, Jėzui ir jo žemiškajai šeimai susitikti nepavyko.
1. THE TEMPLE-TAX COLLECTOR
1. ŠVENTYKLOS MOKESČIŲ RINKĖJAS
1955 157:1.1 As Jesus, with Andrew and Peter, tarried by the lake near the boatshop, a temple-tax collector came upon them and, recognizing Jesus, called Peter to one side and said: “Does not your Master pay the temple tax?” Peter was inclined to show indignation at the suggestion that Jesus should be expected to contribute to the maintenance of the religious activities of his sworn enemies, but, noting a peculiar expression on the face of the tax collector, he rightly surmised that it was the purpose to entrap them in the act of refusing to pay the customary half shekel for the support of the temple services at Jerusalem. Accordingly, Peter replied: “Why of course the Master pays the temple tax. You wait by the gate, and I will presently return with the tax.”
2004 157:1.1 Kada Jėzus, su Andriejumi ir Petru, laukė prie ežero netoli valčių dirbtuvių, tada vienas šventyklos mokesčių rinkėjas priėjo prie jų, ir atpažinęs Jėzų, pasikvietė Petrą į šalį ir tarė: “Argi tavo Mokytojas nemoka šventyklos mokesčio?” Petras norėjo pasipiktinti šituo pasiūlymu, jog iš Jėzaus dar reikėtų tikėtis, kad jis paremtų savo prisiekusių priešų religinę veiklą, bet, pastebėjęs keistą mokesčio rinkėjo veido išraišką, jis teisingai pamanė, jog tai yra mėginimas pagauti juos į spąstus, kad jie atsisako sumokėti įprastą pusės šekelio sumą šventyklos apeigų Jeruzalėje paramai[1]. Dėl to, Petras atsakė: “Kodėl gi, aišku, jog Mokytojas šventyklos mokestį moka. Tu palauk prie vartų, o aš netrukus su šiuo mokesčiu sugrįšiu.”
1955 157:1.2 Now Peter had spoken hastily. Judas carried their funds, and he was across the lake. Neither he, his brother, nor Jesus had brought along any money. And knowing that the Pharisees were looking for them, they could not well go to Bethsaida to obtain money. When Peter told Jesus about the collector and that he had promised him the money, Jesus said: “If you have promised, then should you pay. But wherewith will you redeem your promise? Will you again become a fisherman that you may honor your word? Nevertheless, Peter, it is well in the circumstances that we pay the tax. Let us give these men no occasion for offense at our attitude. We will wait here while you go with the boat and cast for the fish, and when you have sold them at yonder market, pay the collector for all three of us.”
2004 157:1.2 Dabar Petras paskubėjo tą pasakyti. Jų pinigus laikė Judas, o jis buvo kitoje ežero pusėje. Nei jis, nei jo brolis, nei Jėzus pinigų su savimi neturėjo. Ir žinodami, jog fariziejai jų ieško, jie negalėjo laisvai nueiti į Betsaidą, kad gautų pinigų. Kada Petras papasakojo Jėzui apie mokesčių rinkėją ir kad jis jam tuos pinigus pažadėjo, tada Jėzus tarė: “Jeigu pažadėjai, tai tikrai turi sumokėti. Bet su kuo gi tu išpirksi savo pažadą? Ar tu vėl tapsi žveju, kad galėtum savo žodį ištęsėti? Nežiūrint šito, Petrai, esant tokioms aplinkybėms būtų gerai šį mokestį sumokėti. Nesuteikime šitiems žmonėms nė vienos galimybės apkaltinti mus įstatymų pažeidimu[2]. Mes palauksime čia, kol tu išplauksi su valtimi ir prigaudysi žuvų, ir kada būsi jas pardavęs štai tame turguje, tuomet užmokėk šiam mokesčių rinkėjui už mus tris.”
1955 157:1.3 All of this had been overheard by the secret messenger of David who stood near by, and who then signaled to an associate, fishing near the shore, to come in quickly. When Peter made ready to go out in the boat for a catch, this messenger and his fisherman friend presented him with several large baskets of fish and assisted him in carrying them to the fish merchant near by, who purchased the catch, paying sufficient, with what was added by the messenger of David, to meet the temple tax for the three. The collector accepted the tax, forgoing the penalty for tardy payment because they had been for some time absent from Galilee.
2004 157:1.3 Visa tai nugirdo slaptas Dovydo pasiuntinys, stovėjęs netoli, ir kuris tada davė ženklą savo draugui, žvejojusiam netoli, greitai plaukti į krantą. Kada Petras pasirengė išplaukti valtimi žvejoti, tada šitas pasiuntinys ir jo draugas žvejys jam padovanojo kelias didžiules pintines su žuvimis ir padėjo jas nunešti netoli buvusiam žuvų pirkliui, kuris šitą laimikį nupirko, užmokėjęs užtektinai, kad pridėjus tą, ką davė Dovydo pasiuntinys, buvo galima sumokėti šventyklos mokestį už tris. Mokesčių rinkėjas paėmė mokestį, be baudos už pavėluotą mokėjimą, nes jų kažkurį laiko Galilėjoje nebuvo.
1955 157:1.4 It is not strange that you have a record of Peter’s catching a fish with a shekel in its mouth. In those days there were current many stories about finding treasures in the mouths of fishes; such tales of near miracles were commonplace. So, as Peter left them to go toward the boat, Jesus remarked, half-humorously: “Strange that the sons of the king must pay tribute; usually it is the stranger who is taxed for the upkeep of the court, but it behooves us to afford no stumbling block for the authorities. Go hence! maybe you will catch the fish with the shekel in its mouth.” Jesus having thus spoken, and Peter so soon appearing with the temple tax, it is not surprising that the episode became later expanded into a miracle as recorded by the writer of Matthew’s Gospel.
2004 157:1.4 Nieko keisto, kad jūs turite užrašytą pasakojimą apie tai, kaip Petras pagavo žuvį su šekeliu žiotyse. Tuo laiku buvo daug paplitusių pasakojimų apie lobių suradimą žuvų žiotyse; tokios istorijos beveik apie stebuklus buvo įprastos. Todėl, kada Petras su jais išsiskyrė ir nuėjo prie valties, tada Jėzus pasakė, pusiau juokais: “Keista, jog karaliaus sūnūs turi mokėti duoklę; paprastai būtent svetimas turi mokėti mokestį dvaro išlaikymui, bet mums neverta valdžiai suteikti preteksto priekabėms. Todėl eik! Galbūt tu pagausi žuvį su šekeliu žiotyse.” Kadangi Jėzus pasakė šitaip, ir kadangi Petras su šventyklos mokesčiu pasirodė taip greitai, todėl nėra nieko keisto, jog šis epizodas vėliau buvo išplėstas iki stebuklo, kaip tą užrašė Motiejaus Evangelijos užrašytojas.
1955 157:1.5 Jesus, with Andrew and Peter, waited by the seashore until nearly sundown. Messengers brought them word that Mary’s house was still under surveillance; therefore, when it grew dark, the three waiting men entered their boat and slowly rowed away toward the eastern shore of the Sea of Galilee.
2004 157:1.5 Jėzus, su Andriejumi ir Petru, pakrantėje išbuvo beveik iki pat saulėlydžio. Pasiuntiniai jam atnešdavo žinių, jog Marijos namai vis dar buvo stebimi; todėl, kada sutemo, šie trys vyrai, kurie čia laukė, sulipo į savo valtį ir nusiyrė link rytinio Galilėjos jūros kranto.
2. AT BETHSAIDA-JULIAS
2. JULIJAUS-BETSAIDOJE
1955 157:2.1 On Monday, August 8, while Jesus and the twelve apostles were encamped in Magadan Park, near Bethsaida-Julias, more than one hundred believers, the evangelists, the women’s corps, and others interested in the establishment of the kingdom, came over from Capernaum for a conference. And many of the Pharisees, learning that Jesus was here, came also. By this time some of the Sadducees were united with the Pharisees in their effort to entrap Jesus. Before going into the closed conference with the believers, Jesus held a public meeting at which the Pharisees were present, and they heckled the Master and otherwise sought to disturb the assembly. Said the leader of the disturbers: “Teacher, we would like you to give us a sign of your authority to teach, and then, when the same shall come to pass, all men will know that you have been sent by God.” And Jesus answered them: “When it is evening, you say it will be fair weather, for the heaven is red; in the morning it will be foul weather, for the heaven is red and lowering. When you see a cloud rising in the west, you say showers will come; when the wind blows from the south, you say scorching heat will come. How is it that you so well know how to discern the face of the heavens but are so utterly unable to discern the signs of the times? To those who would know the truth, already has a sign been given; but to an evil-minded and hypocritical generation no sign shall be given.”
2004 157:2.1 Pirmadienį, rugpjūčio 8-ąją, tuo metu, kada dvylika apaštalų stovyklavo Magadano Parke, netoli Julijaus-Betsaidos, daugiau negu vienas šimtas tikinčiųjų, evangelininkų, moterų korpusas, ir kiti besidomintys karalystės įkūrimu, atvyko iš Kapernaumo į pasitarimą. Ir didelė dalis fariziejų, sužinoję apie tai, kad Jėzus yra čia, taip pat atvyko. Stengdamiesi pagauti Jėzų į spąstus kai kurie sedukiečiai iki šito laiko buvo susivieniję su fariziejais. Prieš ateidamas į šitą uždarą pasitarimą su tikinčiaisiais, Jėzus surengė viešą susirinkimą, kuriame dalyvavo ir šie fariziejai, ir jie atkakliai šūksniais pertraukinėjo Mokytoją ir kitokiais būdais siekė trukdyti susirinkimui. Triukšmaujančiųjų vadovas pasakė: “Mokytojau, mes norėtume, kad tu mums parodytum ženklą, jog tu turi įgaliojimą mokyti, ir kada jis tikrai pasirodys, tada visi žmonės žinos, jog tave atsiuntė Dievas[3].” Ir Jėzus jiems atsakė: “Kada ateina vakaras, tada jūs sakote, jog oras bus geras, nes dangus yra raudonas; ryte oras bus blogas, nes dangus yra raudonas ir žemas. Kada jūs matote dabesį, kylantį vakaruose, tada jūs sakote, jog užeis lietūs; kada vėjas pučia iš pietų, tada jūs sakote, jog ateis svilinantis karštis. Kaip čia yra, kad jūs taip gerai išmanote, kaip pamatyti dangaus veidą, bet esate tokie visiškai bejėgiai, kad pamatytumėte laikų ženklus? Tiems, kurie norėtų pažinti tiesą, ženklas jau buvo duotas; bet tokiai kartai, kuri puoselėja blogas užmačias ir kuri yra apgavikė, nebus parodyta jokio ženklo.”[4][5]
1955 157:2.2 When Jesus had thus spoken, he withdrew and prepared for the evening conference with his followers. At this conference it was decided to undertake a united mission throughout all the cities and villages of the Decapolis as soon as Jesus and the twelve should return from their proposed visit to Caesarea-Philippi. The Master participated in planning for the Decapolis mission and, in dismissing the company, said: “I say to you, beware of the leaven of the Pharisees and the Sadducees. Be not deceived by their show of much learning and by their profound loyalty to the forms of religion. Be only concerned with the spirit of living truth and the power of true religion. It is not the fear of a dead religion that will save you but rather your faith in a living experience in the spiritual realities of the kingdom. Do not allow yourselves to become blinded by prejudice and paralyzed by fear. Neither permit reverence for the traditions so to pervert your understanding that your eyes see not and your ears hear not. It is not the purpose of true religion merely to bring peace but rather to insure progress. And there can be no peace in the heart or progress in the mind unless you fall wholeheartedly in love with truth, the ideals of eternal realities. The issues of life and death are being set before you—the sinful pleasures of time against the righteous realities of eternity. Even now you should begin to find deliverance from the bondage of fear and doubt as you enter upon the living of the new life of faith and hope. And when the feelings of service for your fellow men arise within your soul, do not stifle them; when the emotions of love for your neighbor well up within your heart, give expression to such urges of affection in intelligent ministry to the real needs of your fellows.”
2004 157:2.2 Kada Jėzus šitiap pakalbėjo, tada jis pasišalino ir rengėsi vakariniam pasitarimui su savo pasekėjais. Šito pasitarimo metu buvo nuspręsta pradėti vieningą misiją per visus Dekapolio miestus ir kaimus, kai tik Jėzus ir dvylika apaštalų sugrįš iš jų pasiūlyto apsilankymo į Pilypo-Cezarėją. Planuojant Dekapolio misiją dalyvavo ir Mokytojas, o paleisdamas susirinkusiuosius, jis pasakė: “Aš jums sakau, saugokitės fariziejų ir sedukiečių poveikio[6]. Tegul jūsų neapgauna jų demonstruojamas didelis išsimokslinimas ir didžiulė ištikimybė religijos formoms. Rūpinkitės tiktai gyvosios tiesos dvasia ir tikrosios religijos galia. Jus išgelbės būtent ne baimė negyvai religijai, bet vietoje šito jūsų įtikėjimas į karalystės dvasinių realybių gyvąjį patyrimą. Neleiskite, kad jus apakintų prietarai ir paralyžuotų baimė. Taip pat neleiskite, jog gili pagarba tradicijoms jūsų supratimą iškreiptų taip, kad jūsų akys nebematytų, o jūsų ausys nebegirdėtų[7]. Tikroji religija neturi tikslo tiesiog atnešti ramybę, bet vietoje šito jos tikslas yra užtikrinti žengimą į priekį. O širdyje jokios ramybės nebus ir protas į priekį visai nežengs, jeigu tiesos, amžinųjų realybių idealų, jūs nepamilsite iš visos širdies. Jums yra pateikiami gyvenimo ir mirties klausimai—nuodėmingi laiko malonumai prieš teisingas amžinybės realybes. Net ir dabar, kada imate gyventi naująjį įtikėjimo ir vilties gyvenimą, jūs turėtumėte pradėti ieškoti išsilaisvinimo iš baimės ir abejonių vergystės. Ir kada jūsų sieloje kils jausmai tarnauti savo bičiuliams žmonėms, neslopinkite jų; kada jūsų širdį užlies meilės savo artimui jausmai, leiskite tokiems meilės postūmiams pasireikšti išmintinga tarnyste tenkinant savo bičiulių tikruosius poreikius.”
3. PETER’S CONFESSION
3. PETRO IŠPAŽINIMAS
1955 157:3.1 Early Tuesday morning Jesus and the twelve apostles left Magadan Park for Caesarea-Philippi, the capital of the Tetrarch Philip’s domain. Caesarea-Philippi was situated in a region of wondrous beauty. It nestled in a charming valley between scenic hills where the Jordan poured forth from an underground cave. The heights of Mount Hermon were in full view to the north, while from the hills just to the south a magnificent view was had of the upper Jordan and the Sea of Galilee.
2004 157:3.1 Ankstų ketvirtadienio rytą Jėzus ir dvylika apaštalų išėjo iš Magadano Parko į Pilypo-Cezarėją, tetrarcho Pilypo valdų sostinę[8]. Pilypo-Cezarėja buvo išsidėsčiusi nuostabaus grožio regione. Ji buvo įsikūrusi žavingame slėnyje tarp gražių kalvų, kur požeminiame urve prasideda Jordano ištakos. Šiaurėje visu savo dydžiu buvo matyti Hermono kalno viršūnės, tuo tarpu nuo kalvų, esančių kaip tik į pietus, atsivėrė puikus Jordano aukštupio ir Galilėjos jūros reginys.
1955 157:3.2 Jesus had gone to Mount Hermon in his early experience with the affairs of the kingdom, and now that he was entering upon the final epoch of his work, he desired to return to this mount of trial and triumph, where he hoped the apostles might gain a new vision of their responsibilities and acquire new strength for the trying times just ahead. As they journeyed along the way, about the time of passing south of the Waters of Merom, the apostles fell to talking among themselves about their recent experiences in Phoenicia and elsewhere and to recounting how their message had been received, and how the different peoples regarded their Master.
2004 157:3.2 Jėzus buvo išėjęs į Hermono kalną savojo patyrimo rūpinantis karalystės reikalais pradžioje, ir dabar, kada jis žengė į savo darbo baigiamąjį etapą, jis troško sugrįžti į šitą išbandymų ir triumfo kalną, kur jis tikėjosi, kad apaštalai galės patirti naują viziją apie jiems suteiktą atsakomybę ir pasisemti naujos stiprybės prieš sunkius laikus, kurie yra kaip tik priešakyje. Jiems einant keliu, maždaug tuo metu, kada jie ėjo į pietus nuo Meromo vandenų, apaštalai ėmė tarpusavyje šnekėtis apie tai, ką jie neseniai buvo patyrę Finikijoje ir kitur ir prisiminti, kaip buvo sutikta jų žinia, ir koks buvo skirtingų tautų požiūris į jų Mokytoją.
1955 157:3.4 Jesus had spent long months in training these apostles as to the nature and character of the kingdom of heaven, and he well knew the time had come when he must begin to teach them more about his own nature and his personal relationship to the kingdom. And now, as they were seated under the mulberry trees, the Master made ready to hold one of the most momentous sessions of his long association with the chosen apostles.
2004 157:3.4 Jėzus praleido ištisus mėnesius mokydamas šituos apaštalus apie dangaus karalystės prigimtį ir pobūdį, ir jis puikiai žinojo, kad atėjo metas, kada jis turi pradėti daugiau juos mokyti apie savo paties prigimtį ir savo asmeninį ryšį su karalyste. Ir dabar, kada jie sėdėjo po šilkmedžiais, Mokytojas ruošėsi surengti vieną iš svarbiausių pokalbių per visą savo ilgą bendravimą su pasirinktais apaštalais.
1955 157:3.5 More than half the apostles participated in answering Jesus’ question. They told him that he was regarded as a prophet or as an extraordinary man by all who knew him; that even his enemies greatly feared him, accounting for his powers by the indictment that he was in league with the prince of devils. They told him that some in Judea and Samaria who had not met him personally believed he was John the Baptist risen from the dead. Peter explained that he had been, at sundry times and by various persons, compared with Moses, Elijah, Isaiah, and Jeremiah. When Jesus had listened to this report, he drew himself upon his feet, and looking down upon the twelve sitting about him in a semicircle, with startling emphasis he pointed to them with a sweeping gesture of his hand and asked, “But who say you that I am?” There was a moment of tense silence. The twelve never took their eyes off the Master, and then Simon Peter, springing to his feet, exclaimed: “You are the Deliverer, the Son of the living God.” And the eleven sitting apostles arose to their feet with one accord, thereby indicating that Peter had spoken for all of them.
2004 157:3.5 Į Jėzaus klausimą atsakė daugiau negu pusė apaštalų. Jie jam sakė, kad visi tie, kurie jį pažinojo, jį laiko pranašu arba nepaprastu žmogumi; net ir jo priešai jo labai bijo, jo galias aiškina apkaltindami jį tuo, kad jis yra susidėjęs su velnių princu. Jie sakė jam, kad Judėjoje ir Samarijoje kai kurie žmonės, kurie su juo nesusitiko asmeniškai, tiki, kad jis yra iš mirusiųjų prisikėlęs Jonas Krikštytojas. Petras paaiškino, jog skirtingu laiku ir skirtingi žmonės jį lygino su Moze, Eliju, Isaju, ir Jeremiju[10]. Kada Jėzus išklausė šituos aiškinimus, tada jis atsistojo ir nužvelgdamas šiuos dvylika, žemai sėdinčius prie jo pusapskritimiu, pritrenkiančiai pabrėždamas savo rankos plačiu mostu jis parodė į juos ir paklausė: “Tačiau, ką sakote jūs, kas aš esu?” Trumpam įsivyravo įtempta tyla[11]. Šie dvylika nė akimirkai neatitraukė akių nuo Mokytojo, ir tada Simonas Petras, pašokęs ant kojų, sušuko: “Tu esi Išvaduotojas, gyvojo Dievo Sūnus[12].” Ir vienuolika sėdinčių apaštalų atsistojo sutartinai, šituo parodydami, jog Petras pasakė jų visų vardu.
1955 157:3.6 When Jesus had beckoned them again to be seated, and while still standing before them, he said: “This has been revealed to you by my Father. The hour has come when you should know the truth about me. But for the time being I charge you that you tell this to no man. Let us go hence.”
1955 157:3.7 And so they resumed their journey to Caesarea-Philippi, arriving late that evening and stopping at the home of Celsus, who was expecting them. The apostles slept little that night; they seemed to sense that a great event in their lives and in the work of the kingdom had transpired.
2004 157:3.7 Ir tokiu būdu jie toliau tęsė savo kelionę į Pilypo-Cezarėją, į ją atvyko vėlai vakare ir apsistojo jų laukusio Celso namuose. Tą naktį apaštalai miegojo nedaug; jiems atrodė, kad jie jaučia, jog jų gyvenime ir karalystės darbe vystosi didingas įvykis.
4. THE TALK ABOUT THE KINGDOM
4. POKALBIS APIE KARALYSTĘ
1955 157:4.1 Since the occasions of Jesus’ baptism by John and the turning of the water into wine at Cana, the apostles had, at various times, virtually accepted him as the Messiah. For short periods some of them had truly believed that he was the expected Deliverer. But hardly would such hopes spring up in their hearts than the Master would dash them to pieces by some crushing word or disappointing deed. They had long been in a state of turmoil due to conflict between the concepts of the expected Messiah which they held in their minds and the experience of their extraordinary association with this extraordinary man which they held in their hearts.
2004 157:4.1 Nuo to momento, kada Jėzų pakrikštijo Jonas, ir nuo tada, kada vanduo buvo paverstas į vyną Kanoje, apaštalai, per įvairius laikotarpius, iš tiesų manė, kad jis yra Mesijas. Per trumpus laiko periodus kai kurie iš jų tikrai tikėjo, kad jis yra lauktasis Išvaduotojas. Bet vos tik tokios viltys sukildavo jų širdyje, tuoj pat Mokytojas jas sudaužydavo į šukes kokiu nors gniuždančiu žodžiu ar apviliančiu poelgiu. Jie ilgą laiką gyveno sumaišties būsenoje dėl prieštaravimo, kilusio tarp lauktojo Mesijo sampratų, kurias jie laikė savo prote, ir savo nepaprasto bendravimo su šituo nepaprastu žmogumi patyrimo, kurį jie laikė savo širdyje.
1955 157:4.2 It was late forenoon on this Wednesday when the apostles assembled in Celsus’ garden for their noontime meal. During most of the night and since they had arisen that morning, Simon Peter and Simon Zelotes had been earnestly laboring with their brethren to bring them all to the point of the wholehearted acceptance of the Master, not merely as the Messiah, but also as the divine Son of the living God. The two Simons were well-nigh agreed in their estimate of Jesus, and they labored diligently to bring their brethren around to the full acceptance of their views. While Andrew continued as the director-general of the apostolic corps, his brother, Simon Peter, was becoming, increasingly and by common consent, the spokesman for the twelve.
2004 157:4.2 Buvo šito trečiadienio vėlyvas priešpietis, kada apaštalai susirinko Celso sode vidurdienio valgiui. Didžiąją nakties dalį ir nuo to laiko, kada tą rytą jie atsikėlė, Simonas Petras ir Simonas Uolusis atkakliai dirbo su savo sielos broliais, kad šie iš visos širdies Mokytoją priimtų, ne tiesiog kaip Mesiją, bet taip pat ir kaip gyvojo Dievo dieviškąjį Sūnų. Abu Simonai beveik sutarė dėl to, kuo Jėzų laiko jie, ir jie stropiai dirbo, kad jų sielos broliai, esantys kartu, visiškai priimtų jų požiūrį. Nors Andriejus ir toliau vykdė apaštalų korpuso pagrindinio tvarkytojo pareigas, bet jo brolis, Simonas Petras, ėmė reikštis, vis didesniu laipsniu ir bendru sutarimu, kaip šio dvyliktuko nuomonės reiškėjas.
1955 157:4.3 They were all seated in the garden at just about noon when the Master appeared. They wore expressions of dignified solemnity, and all arose to their feet as he approached them. Jesus relieved the tension by that friendly and fraternal smile which was so characteristic of him when his followers took themselves, or some happening related to themselves, too seriously. With a commanding gesture he indicated that they should be seated. Never again did the twelve greet their Master by arising when he came into their presence. They saw that he did not approve of such an outward show of respect.
2004 157:4.3 Jie visi buvo susėdę sode kaip tik maždaug vidurdienį, kada pasirodė Mokytojas. Jų veidų išraiška rodė orų iškilmingumą, ir kada jis priėjo prie jų, tada visi atsistojo. Jėzus išsklaidė įtampą ta draugiška ir broliška šypsena, kuri jam buvo tokia būdinga, kai jo pasekėjai imdavo į save, arba į kokį nors įvykį, susijusį su jais, žvelgti perdaug rimtai. Įsakmiu mostu jis davė ženklą, kad jie turėtų atsisėsti. Niekada daugiau šie dvylika iš tiesų nebesisveikindavo su savo Mokytoju atsistodami, kada jis pasirodydavo jų akivaizdoje. Jie pamatė, kad tokiam išoriniam pagarbos reiškimui jis nepritaria.
1955 157:4.4 After they had partaken of their meal and were engaged in discussing plans for the forthcoming tour of the Decapolis, Jesus suddenly looked up into their faces and said: “Now that a full day has passed since you assented to Simon Peter’s declaration regarding the identity of the Son of Man, I would ask if you still hold to your decision?” On hearing this, the twelve stood upon their feet, and Simon Peter, stepping a few paces forward toward Jesus, said: “Yes, Master, we do. We believe that you are the Son of the living God.” And Peter sat down with his brethren.
2004 157:4.4 Po to, kada jie pavalgė ir ėmė aptarinėti planus, susijusius su artėjančia kelione po Dekapolį, Jėzus netikėtai nužvelgė jų veidus ir tarė: “Dabar, kada praėjo visa diena nuo to laiko, kai jūs pritarėte Simono Petro pareiškimui dėl Žmogaus Sūnaus tapatybės, aš norėčiau paklausti, ar jūs vis dar tebesilaikote savo sprendimo?” Tai išgirdę, šie dvylika atsistojo, o Simonas Petras, žengęs kelis žingsnius link Jėzaus, tarė: “Taip, Mokytojau, tebesilaikome. Mes tikime, jog tu esi gyvojo Dievo Sūnus.” Ir Petras su savo sielos broliais atsisėdo.
1955 157:4.5 Jesus, still standing, then said to the twelve: “You are my chosen ambassadors, but I know that, in the circumstances, you could not entertain this belief as a result of mere human knowledge. This is a revelation of the spirit of my Father to your inmost souls. And when, therefore, you make this confession by the insight of the spirit of my Father which dwells within you, I am led to declare that upon this foundation will I build the brotherhood of the kingdom of heaven. Upon this rock of spiritual reality will I build the living temple of spiritual fellowship in the eternal realities of my Father’s kingdom. All the forces of evil and the hosts of sin shall not prevail against this human fraternity of the divine spirit. And while my Father’s spirit shall ever be the divine guide and mentor of all who enter the bonds of this spirit fellowship, to you and your successors I now deliver the keys of the outward kingdom—the authority over things temporal—the social and economic features of this association of men and women as fellows of the kingdom.” And again he charged them, for the time being, that they should tell no man that he was the Son of God.
2004 157:4.5 Jėzus, vis dar stovėdamas, tuomet šiems dvylikai tarė: “Jūs esate mano pasirinktieji ambasadoriai, bet aš žinau, jog, esant šitoms aplinkybėms, jūs negalėtumėte turėti šito tikėjimo vien tiktai žmogiškojo pažinimo dėka. Tai yra manojo Tėvo dvasios apreiškimas jūsų slapčiausioms sieloms. Ir, dėl to, kada jūs šitaip išpažįstate manojo Tėvo dvasios, kuri gyvena jūsų viduje, įžvalgos dėka, tai aš norėčiau pareikšti, kad ant šitų pamatų aš tikrai statysiu dangaus karalystės brolystę. Ant šitos dvasinės realybės uolos aš tikrai statysiu dvasinės bičiulystės manojo Tėvo karalystės amžinosiose realybėse gyvąją šventovę. Jokioms blogio jėgoms ir nuodėmės gausybėms tikrai neįveikti dieviškosios dvasios šitos žmogiškosios bičiulystės. Ir nors manojo Tėvo dvasia tikrai visą laiką bus dieviškasis vedlys ir patarėjas visiems tiems, kurie save susies šitos dvasinės bičiulystės ryšiais, bet jums ir jūsų pasekėjams aš dabar įteikiu raktus nuo išorinės karalystės—galią žemiškųjų dalykų atžvilgiu—šito vyrų ir moterų kaip karalystės bičiulių susivienijimo visuomeninius ir ekonominius bruožus[15].” Ir vėl jis paliepė jiems, kol kas, nė vienam žmogui nesakyti, kad jis yra Dievo Sūnus.
1955 157:4.6 Jesus was beginning to have faith in the loyalty and integrity of his apostles. The Master conceived that a faith which could stand what his chosen representatives had recently passed through would undoubtedly endure the fiery trials which were just ahead and emerge from the apparent wreckage of all their hopes into the new light of a new dispensation and thereby be able to go forth to enlighten a world sitting in darkness. On this day the Master began to believe in the faith of his apostles, save one.
2004 157:4.6 Jėzus pradėjo tikėti savo apaštalų ištikimybe ir dorumu. Mokytojas suvokė, jog toks įtikėjimas, kuris gali atsilaikyti prieš tai, ką jo pasirinktieji atstovai buvo neseniai patyrę, tuos žiaurius išbandymus, kurie kaip tik ir yra priešakyje, neabejotinai ištvers ir iš akivaizdžių visų jų vilčių duženų iškils į naujos dieviškosios tvarkos naująją šviesą ir šito dėka galės pasklisti tolyn, kad apšviestų pasaulį, sėdintį tamsybėje. Šitą dieną Mokytojas pradėjo tikėti apaštalų, išskyrus vieno, ištikimybe.
1955 157:4.7 And ever since that day this same Jesus has been building that living temple upon that same eternal foundation of his divine sonship, and those who thereby become self-conscious sons of God are the human stones which constitute this living temple of sonship erecting to the glory and honor of the wisdom and love of the eternal Father of spirits.
2004 157:4.7 Ir visą laiką nuo tos dienos šitas pats Jėzus tą gyvąją šventovę statė ant tų pačių amžinųjų savo dieviškosios sūnystės pamatų, ir tie, kurie šitokiu būdu ima save suvokti kaip Dievo sūnus, yra tie žmogiškieji akmenys, kurie sudaro šitą gyvąją sūnystės šventovę, statomą amžinojo dvasių Tėvo išminties ir meilės šlovei ir garbei.
1955 157:4.8 And when Jesus had thus spoken, he directed the twelve to go apart by themselves in the hills to seek wisdom, strength, and spiritual guidance until the time of the evening meal. And they did as the Master admonished them.
2004 157:4.8 Ir kada Jėzus šitaip pakalbėjo, tada šiems dvylikai nurodė, kad iki vakarienės meto eitų į kalvas atskirai po vieną ieškoti išminties, stiprybės, ir dvasinio vadovavimo. Ir jie padarė taip, kaip jiems paliepė Mokytojas.
5. THE NEW CONCEPT
5. NAUJOJI SAMPRATA
1955 157:5.1 The new and vital feature of Peter’s confession was the clear-cut recognition that Jesus was the Son of God, of his unquestioned divinity. Ever since his baptism and the wedding at Cana these apostles had variously regarded him as the Messiah, but it was not a part of the Jewish concept of the national deliverer that he should be divine. The Jews had not taught that the Messiah would spring from divinity; he was to be the “anointed one,” but hardly had they contemplated him as being “the Son of God.” In the second confession more emphasis was placed upon the combined nature, the supernal fact that he was the Son of Man and the Son of God, and it was upon this great truth of the union of the human nature with the divine nature that Jesus declared he would build the kingdom of heaven.
2004 157:5.1 Petro prisipažinimo naujasis ir gyvybiškai svarbus bruožas buvo aiškiai apibrėžtas suvokimas, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, jo neabejotino dieviškumo suvokimas[16][17]. Visą laiką po jo krikšto ir vestuvių Kanoje šitie apaštalai laikėsi įvairių požiūrių, kad jis yra Mesijas, bet žydų samprata apie nacionalinį išvaduotoją nenumatė to, kad jis turėtų būti dieviškas. Žydai nemokė, kad Mesijas bus kilęs iš dieviškumo; jis turi būti “pateptasis,” bet vargu ar jie mąstė apie jį kaip apie “Dievo Sūnų.” Antrajame išpažinime daugiau buvo akcentuojama sujungta prigimtis, dangiškasis faktas, kad jis yra Žmogaus Sūnus ir Dievo Sūnus, ir Jėzus pareiškė, jog dangaus karalystę jis kurs remdamasis būtent šita didinga žmogiškosios prigimties ir dieviškosios prigimties sąjungos tiesa.
1955 157:5.2 Jesus had sought to live his life on earth and complete his bestowal mission as the Son of Man. His followers were disposed to regard him as the expected Messiah. Knowing that he could never fulfill their Messianic expectations, he endeavored to effect such a modification of their concept of the Messiah as would enable him partially to meet their expectations. But he now recognized that such a plan could hardly be carried through successfully. He therefore elected boldly to disclose the third plan—openly to announce his divinity, acknowledge the truthfulness of Peter’s confession, and directly proclaim to the twelve that he was a Son of God.
2004 157:5.2 Jėzus savo gyvenimą žemėje iki tol stengėsi gyventi ir užbaigti savęs padovanojimo misiją kaip Žmogaus Sūnus. Jo pasekėjai buvo linkę jį laikyti tuo laukiamu Mesiju. Žinodamas, kad jis niekada negalės patenkinti jų lūkesčių, siejamų su Mesiju, jis stengėsi jų sampratą apie Mesiją taip pakeisti, kad tai jam leistų jų lūkesčius iš dalies patenkinti. Bet dabar jis suvokė, jog vargu ar tokį planą būtų galima sėkmingai įgyvendinti. Dėl to jis drąsiai nusprendė atskleisti trečiąjį planą—atvirai pareikšti apie savąjį dieviškumą, pripažinti Petro išpažinimo teisingumą, ir šiems dvylikai tiesiai paskelbti, kad jis yra Dievo Sūnus.
1955 157:5.3 For three years Jesus had been proclaiming that he was the “Son of Man,” while for these same three years the apostles had been increasingly insistent that he was the expected Jewish Messiah. He now disclosed that he was the Son of God, and upon the concept of the combined nature of the Son of Man and the Son of God, he determined to build the kingdom of heaven. He had decided to refrain from further efforts to convince them that he was not the Messiah. He now proposed boldly to reveal to them what he is, and then to ignore their determination to persist in regarding him as the Messiah.
2004 157:5.3 Trejus metus Jėzus skelbė, kad jis yra “Žmogaus Sūnus,” nors per šiuos pačius trejus metus apaštalai vis labiau laikėsi nuomonės, kad jis yra tas laukiamas žydų Mesijas. Dabar jis atskleidė, kad jis yra Dievo Sūnus, ir remdamasis Žmogaus Sūnaus ir Dievo Sūnaus sujungtos prigimties samprata, jis pasiryžo statyti dangaus karalystę. Jis nusprendė susilaikyti nuo to, jog toliau stengtųsi juos įtikinėti, kad jis nėra tas Mesijas. Dabar jis drąsiai ketino jiems atskleisti, kas jis yra, o tada nebekreipti dėmesio į jų pasiryžimą jį ir toliau atkakliai laikyti Mesiju.
6. THE NEXT AFTERNOON
6. KITĄ POPIETĘ
1955 157:6.1 Jesus and the apostles remained another day at the home of Celsus, waiting for messengers to arrive from David Zebedee with funds. Following the collapse of the popularity of Jesus with the masses there occurred a great falling off in revenue. When they reached Caesarea-Philippi, the treasury was empty. Matthew was loath to leave Jesus and his brethren at such a time, and he had no ready funds of his own to hand over to Judas as he had so many times done in the past. However, David Zebedee had foreseen this probable diminution of revenue and had accordingly instructed his messengers that, as they made their way through Judea, Samaria, and Galilee, they should act as collectors of money to be forwarded to the exiled apostles and their Master. And so, by evening of this day, these messengers arrived from Bethsaida bringing funds sufficient to sustain the apostles until their return to embark upon the Decapolis tour. Matthew expected to have money from the sale of his last piece of property in Capernaum by that time, having arranged that these funds should be anonymously turned over to Judas.
2004 157:6.1 Celso namuose Jėzus ir apaštalai pasiliko dar vienai dienai, laukdami, kol nuo Zabediejaus atvyks pasiuntiniai su pinigais. Po Jėzaus populiarumo tarp žmonių smukimo labai smarkiai krito ir nuolatinės pajamos. Kada jie pasiekė Pilypo-Cezarėją, tada iždas buvo tuščias. Motiejus tokiu metu nenorėjo palikti Jėzaus ir savo sielos brolių, ir jis neturėjo paruošęs savo paties pinigų, kad perduotų Judui, kaip tą jis buvo daug kartų daręs praeityje. Tačiau, Dovydas Zabediejus šitokį galimą pajamų sumažėjimą buvo numatęs iš anksto ir dėl to savo pasiuntiniams buvo nurodęs, kad jie, keliaudami per Judėją, Samariją, ir Galilėją, turėtų veikti ir kaip pinigų rinkėjai, o tie pinigai turės būti perduoti išvytiems apaštalams ir jų Mokytojui. Ir tokiu būdu, iki šitos dienos vakaro, šitie pasiuntiniai atvyko iš Betsaidos, atnešė pakankamai pinigų, kad apaštalus palaikytų iki savo sugrįžimo tam, jog pradėtų kelionę po Dekapolį. Iki to laiko Motiejus tikėjosi turėti pinigų iš savosios nuosavybės paskutiniojo daikto pardavimo Kapernaume, sutaręs, jog šitie pinigai būtų anonimiškai perduoti Judui.
1955 157:6.2 Neither Peter nor the other apostles had a very adequate conception of Jesus’ divinity. They little realized that this was the beginning of a new epoch in their Master’s career on earth, the time when the teacher-healer was becoming the newly conceived Messiah—the Son of God. From this time on a new note appeared in the Master’s message. Henceforth his one ideal of living was the revelation of the Father, while his one idea in teaching was to present to his universe the personification of that supreme wisdom which can only be comprehended by living it. He came that we all might have life and have it more abundantly.
2004 157:6.2 Nei Petras, nei visi kiti apaštalai labai tikslios sampratos apie Jėzaus dieviškumą neturėjo. Jie mažai ką suvokė, kad jų Mokytojo žemiškojoje karjeroje tai buvo naujosios epochos pradžia, tas metas, kada mokytojas-gydytojas tampa naujai suvoktu Mesiju—Dievo Sūnumi. Nuo šito laiko Mokytojo skelbiamoje žinioje atsirado nauja gaida. Nuo šiol jo gyvenimo vienintelis idealas yra Tėvo apreiškimas, tuo tarpu jo vienintelė idėja mokant yra pateikti savajai visatai įasmeninimą tos aukščiausiosios išminties, kurią galima suvokti tiktai gyvenant ja. Jis atėjo tam, kad mes visi galėtume turėti gyvenimą ir jį turėti pripildytą sklidinai[18].
1955 157:6.3 Jesus now entered upon the fourth and last stage of his human life in the flesh. The first stage was that of his childhood, the years when he was only dimly conscious of his origin, nature, and destiny as a human being. The second stage was the increasingly self-conscious years of youth and advancing manhood, during which he came more clearly to comprehend his divine nature and human mission. This second stage ended with the experiences and revelations associated with his baptism. The third stage of the Master’s earth experience extended from the baptism through the years of his ministry as teacher and healer and up to this momentous hour of Peter’s confession at Caesarea-Philippi. This third period of his earth life embraced the times when his apostles and his immediate followers knew him as the Son of Man and regarded him as the Messiah. The fourth and last period of his earth career began here at Caesarea-Philippi and extended on to the crucifixion. This stage of his ministry was characterized by his acknowledgment of divinity and embraced the labors of his last year in the flesh. During the fourth period, while the majority of his followers still regarded him as the Messiah, he became known to the apostles as the Son of God. Peter’s confession marked the beginning of the new period of the more complete realization of the truth of his supreme ministry as a bestowal Son on Urantia and for an entire universe, and the recognition of that fact, at least hazily, by his chosen ambassadors.
2004 157:6.3 Dabar Jėzus įžengė į savo žmogiškojo gyvenimo materialaus kūno pavidalu ketvirtąjį ir paskutinįjį etapą. Pirmasis etapas buvo jo vaikystės etapas, tie metai, kada jis kaip žmogiškoji būtybė savo kilmę, prigimtį, ir likimą suvokė tiktai miglotai. Antrasis etapas buvo jaunystės ir besivystančios vyrystės vis labiau savimoningi metai, per kuriuos jis ėmė aiškiau suvokti savo dieviškąją prigimtį ir žmogiškąją misiją. Šitą antrąjį etapą užbaigė patyrimai ir apreiškimai, susiję su jo krikštu. Mokytojo žemiškojo patyrimo trečiasis etapas nusidriekė nuo jo krikšto per tuos metus, kada jis tarnavo kaip mokytojas ir gydytojas ir iki šitos reikšmingos Petro išpažinimo valandos Pilypo-Cezarėjoje. Šitas jo žemiškojo gyvenimo trečiasis periodas apėmė tuos laikus, kada jo apaštalai ir betarpiški pasekėjai jį pažinojo kaip Žmogaus Sūnų ir jį laikė Mesiju. Ketvirtasis ir paskutinysis jo žemiškosios karjeros periodas prasidėjo čia Pilypo-Cezarėjoje ir truko iki nukryžiavimo. Jo tarnavimo šitą etapą apibūdino jo dieviškumo pripažinimas ir apėmė jo paskutiniųjų metų darbus materialaus kūno pavidalu. Per ketvirtąjį periodą, nors jo pasekėjų didžioji dalis vis dar jį laikė Mesiju, apaštalams jis tapo žinomas kaip Dievo Sūnus. Petro išpažinimas pažymėjo naujojo periodo pradžią, kada buvo daug labiau suvokta tiesa apie jo kaip save padovanojančiojo Sūnaus Urantijoje ir visai visatai aukščiausiąją tarnystę, ir tai, kad šitą faktą suvokė, bent jau miglotai, jo pasirinktieji ambasadoriai.
1955 157:6.4 Thus did Jesus exemplify in his life what he taught in his religion: the growth of the spiritual nature by the technique of living progress. He did not place emphasis, as did his later followers, upon the incessant struggle between the soul and the body. He rather taught that the spirit was easy victor over both and effective in the profitable reconciliation of much of this intellectual and instinctual warfare.
2004 157:6.4 Šitokiu būdu iš tiesų Jėzus savo gyvenimu rodė tą, ko jis mokė savo religija: dvasinės prigimties augimą gyvo žengimo į priekį metodo dėka. Jis neakcentavo, kaip tą darė vėlesnieji jo pasekėjai, be perstojo vykstančios kovos tarp sielos ir kūno. Vietoje šito jis mokė, kad dvasia nugali abu ir veiksmingai pasiekia tai, kad didelėje dalyje jų intelektualių ir instinktyvių susidūrimų būtų pasiektas naudingas susitaikymas.
1955 157:6.5 A new significance attaches to all of Jesus’ teachings from this point on. Before Caesarea-Philippi he presented the gospel of the kingdom as its master teacher. After Caesarea-Philippi he appeared not merely as a teacher but as the divine representative of the eternal Father, who is the center and circumference of this spiritual kingdom, and it was required that he do all this as a human being, the Son of Man.
2004 157:6.5 Nuo šito momento visiems Jėzaus mokymams yra suteikiama nauja reikšmė. Iki Pilypo-Cezarėjos karalystės evangeliją jis pateikdavo kaip jos pagrindinis mokytojas. Po Pilypo-Cezarėjos jis pasirodė ne vien tiktai kaip mokytojas, bet taip pat ir kaip amžinojo Tėvo dieviškasis atstovas, kuris yra šitos dvasinės karalystės centras ir perimetras, ir reikėjo, kad jis visa tai padarytų kaip žmogiškoji būtybė, kaip Žmogaus Sūnus.
1955 157:6.6 Jesus had sincerely endeavored to lead his followers into the spiritual kingdom as a teacher, then as a teacher-healer, but they would not have it so. He well knew that his earth mission could not possibly fulfill the Messianic expectations of the Jewish people; the olden prophets had portrayed a Messiah which he could never be. He sought to establish the Father’s kingdom as the Son of Man, but his followers would not go forward in the adventure. Jesus, seeing this, then elected to meet his believers part way and in so doing prepared openly to assume the role of the bestowal Son of God.
2004 157:6.6 Jėzus nuoširdžiai stengėsi savo pasekėjus vesti į dvasinę karalystę iš pradžių kaip mokytojas, vėliau kaip mokytojas-gydytojas, bet jiems tas netiko. Jis gerai žinojo, kad jo žemiškoji misija žydų tautos lūkesčių, siejamų su Mesiju, niekaip negalės patenkinti; senovės pranašai Mesiją buvo pavaizdavę tokį, koks jis niekada negalės būti. Jis stengėsi Tėvo karalystę įkurti kaip Žmogaus Sūnus, bet jo pasekėjai nenorėjo žengti į priekį šitame jaudinančiame patyrime. Jėzus, tą suprasdamas, tada nusprendė savo tikinčiuosius iš dalies patenkinti ir šitą darydamas pasirengė atvirai prisiimti save padovanojančiojo Dievo Sūnaus vaidmenį.
1955 157:6.7 Accordingly, the apostles heard much that was new as Jesus talked to them this day in the garden. And some of these pronouncements sounded strange even to them. Among other startling announcements they listened to such as the following:
2004 157:6.7 Dėl to, kada Jėzus su jais kalbėjosi šitą dieną sode, apaštalai išgirdo daug to, kas buvo nauja. Ir kai kurie iš šitų pasisakymų net ir jiems skambėjo keistai. Tarp kitų pritrenkiančių pareiškimų, kuriuos jie išgirdo, buvo tokie:
1955 157:6.8 “From this time on, if any man would have fellowship with us, let him assume the obligations of sonship and follow me. And when I am no more with you, think not that the world will treat you better than it did your Master. If you love me, prepare to prove this affection by your willingness to make the supreme sacrifice.”
2004 157:6.8 “Nuo šiol, jeigu koks nors žmogus norėtų su mumis būti brolijoje, tai tegul jis prisiima sūnystės įsipareigojimus ir eina su manimi[19]. Ir kada manęs daugiau nebebus su jumis, tai nemanykite, jog pasaulis su jumis elgsis geriau, negu jis elgėsi su jūsų Mokytoju. Jeigu jūs mane mylite, tai pasiruoškite šitą meilę įrodyti savo noru paaukoti aukščiausiąją auką.”
1955 157:6.9 “And mark well my words: I have not come to call the righteous, but sinners. The Son of Man came not to be ministered to, but to minister and to bestow his life as the gift for all. I declare to you that I have come to seek and to save those who are lost.”
2004 157:6.9 “Ir gerai įsidėmėkite manuosius žodžius: Aš atėjau kviesti ne teisiųjų, bet nuodėmingųjų[20]. Žmogaus Sūnus atėjo ne tam, kad tarnautų jam, bet tarnauti ir padovanoti savąjį gyvenimą kaip dovaną visiems[21]. Aš jums pareiškiu, jog aš atėjau ieškoti tų ir gelbėti tuos, kurie yra pasiklydę[22].”
1955 157:6.10 “No man in this world now sees the Father except the Son who came forth from the Father. But if the Son be lifted up, he will draw all men to himself, and whosoever believes this truth of the combined nature of the Son shall be endowed with life that is more than age-abiding.”
2004 157:6.10 “Nė vienas žmogus šitame pasaulyje Tėvo dabar nemato, mato tik šį Sūnų, kuris atėjo nuo Tėvo[23]. Bet jeigu šis Sūnus būtų pakeltas, tada jis patrauktų visus žmones prie savęs, ir kas tiktai tiki šita tiesa apie šio Sūnaus sujungtą prigimtį, tas tikrai bus apdovanotas gyvenimu, kuris pranoksta amžių tęstinumą[24][25].”
1955 157:6.11 “We may not yet proclaim openly that the Son of Man is the Son of God, but it has been revealed to you; wherefore do I speak boldly to you concerning these mysteries. Though I stand before you in this physical presence, I came forth from God the Father. Before Abraham was, I am. I did come forth from the Father into this world as you have known me, and I declare to you that I must presently leave this world and return to the work of my Father.”
2004 157:6.11 “Mes dar negalime skelbti atvirai, jog Žmogaus Sūnus yra Dievo Sūnus, bet šitai buvo atskleista jums; dėl to aš iš tiesų jums kalbu apie šitas paslaptis drąsiai. Nors aš ir stoviu prieš jus šituo fiziniu pavidalu, bet aš atėjau nuo Dievo Tėvo. Anksčiau negu buvo Abraomas, buvau aš[26]. Aš tikrai į šitą pasaulį atėjau nuo Tėvo toks, kokį mane pažinote, ir aš jums pareiškiu, jog netrukus šitą pasaulį aš turėsiu palikti ir sugrįžti į savojo Tėvo darbą[27].”
1955 157:6.12 “And now can your faith comprehend the truth of these declarations in the face of my warning you that the Son of Man will not meet the expectations of your fathers as they conceived the Messiah? My kingdom is not of this world. Can you believe the truth about me in the face of the fact that, though the foxes have holes and the birds of heaven have nests, I have not where to lay my head?”
2004 157:6.12 “Ir dabar, ar sugeba jūsų įtikėjimas suvokti šitų pareiškimų tiesą, kada aš jus įspėjau, jog Žmogaus Sūnus nepatenkins jūsų tėvų tų lūkesčių, kaip jie suvokė Mesiją? Manoji karalystė nėra iš šito pasaulio[28]. Ar jūs galite patikėti tiesa apie mane šio fakto akivaizdoje, jog, nors lapės turi olas, o dangaus paukščiai turi lizdus, bet aš savo galvos neturiu kur priglausti?”[29]
1955 157:6.13 “Nevertheless, I tell you that the Father and I are one. He who has seen me has seen the Father. My Father is working with me in all these things, and he will never leave me alone in my mission, even as I will never forsake you when you presently go forth to proclaim this gospel throughout the world.
2004 157:6.13 “Napaisant šito, aš jums sakau, jog Tėvas ir aš esame viena[30]. Tas, kuris matė mane, tas matė Tėvą[31]. Manasis Tėvas su manimi dirba visuose šituose reikaluose, ir manojoje misijoje jis niekada manęs nepaliks vieno, net ir taip, kaip ir aš niekada neapleisiu jūsų, kada neužilgo šitą evangeliją jūs eisite skelbti po visą pasaulį[32][33].
1955 157:6.14 “And now have I brought you apart with me and by yourselves for a little while that you may comprehend the glory, and grasp the grandeur, of the life to which I have called you: the faith-adventure of the establishment of my Father’s kingdom in the hearts of mankind, the building of my fellowship of living association with the souls of all who believe this gospel.”
2004 157:6.14 “Ir dabar trumpam aš iš tiesų jus atsivedžiau atskirai su savimi ir vienus, kad galėtumėte suvokti šlovę ir suprasti grožį to gyvenimo, į kurį aš jus pakviečiau: į įtikėjimą-jaudinantį patyrimą, įkuriant manojo Tėvo karalystę žmonijos širdyse, kada sukuriama gyvo bendravimo su visais tais, kurie tiki šita evangelija, manoji bičiulystė.”
1955 157:6.15 The apostles listened to these bold and startling statements in silence; they were stunned. And they dispersed in small groups to discuss and ponder the Master’s words. They had confessed that he was the Son of God, but they could not grasp the full meaning of what they had been led to do.
2004 157:6.15 Apaštalai klausėsi šitų drąsių ir pritrenkiančių teiginių tylėdami; jie buvo apstulbinti. Ir jie išsiskirstė mažomis grupelėmis, kad aptartų ir apmąstytų Mokytojo žodžius. Jie buvo pripažinę, kad jis yra Dievo Sūnus, bet jie negalėjo suvokti visos prasmės to, į ką buvo atvesti.
7. ANDREW’S CONFERENCE
7. ANDRIEJAUS PASITARIMAS
1955 157:7.1 That evening Andrew took it upon himself to hold a personal and searching conference with each of his brethren, and he had profitable and heartening talks with all of his associates except Judas Iscariot. Andrew had never enjoyed such intimate personal association with Judas as with the other apostles and therefore had not thought it of serious account that Judas never had freely and confidentially related himself to the head of the apostolic corps. But Andrew was now so worried by Judas’s attitude that, later on that night, after all the apostles were fast asleep, he sought out Jesus and presented his cause for anxiety to the Master. Said Jesus: “It is not amiss, Andrew, that you have come to me with this matter, but there is nothing more that we can do; only go on placing the utmost confidence in this apostle. And say nothing to his brethren concerning this talk with me.”
2004 157:7.1 Tą vakarą Andriejus savo iniciatyva ėmėsi surengti asmeninį ir atvirą pasikalbėjimą su kiekvienu iš savo sielos brolių, ir jis naudingai ir nuoširdžiai šnekėjosi su visais savo bičiuliais, išskyrus Judą Iskarijotą. Andriejus niekada su Judu asmeniškai nebendravo taip artimai, kaip su kitais apaštalais, ir dėl to nepagalvojo, jog yra rimta priežastis tam, kad Judas niekada laisvai ir atvirai neužmezgė ryšio su apaštališkojo korpuso vadovu. Bet dabar dėl Judo nuostatos Andriejui kilo toks nerimas, jog, vėliau tą naktį, kada netrukus visi apaštalai užmigo, jis susirado Jėzų ir savo nerimo priežastį atskleidė Mokytojui. Tarė Jėzus: “Tu, Andriejau, gerai padarei, kad su šiuo reikalu atėjai pas mane, bet mes nieko daugiau padaryti negalime; tiktai toliau turime kuo labiau pasitikėti šituo apaštalu. Ir apie šitą pokalbį su manimi jo sielos broliams nieko nesakyk.”
1955 157:7.2 And that was all Andrew could elicit from Jesus. Always had there been some strangeness between this Judean and his Galilean brethren. Judas had been shocked by the death of John the Baptist, severely hurt by the Master’s rebukes on several occasions, disappointed when Jesus refused to be made king, humiliated when he fled from the Pharisees, chagrined when he refused to accept the challenge of the Pharisees for a sign, bewildered by the refusal of his Master to resort to manifestations of power, and now, more recently, depressed and sometimes dejected by an empty treasury. And Judas missed the stimulus of the multitudes.
2004 157:7.2 Ir tai buvo viskas, ką Andriejus galėjo išgauti iš Jėzaus. Visada iš tikrųjų buvo kažkoks susvetimėjimas tarp šito judėjiečio ir jo sielos brolių galilėjiečių. Judą sukrėtė Jono Krikštytojo mirtis, kelis kartus jį smarkiai įskaudino Mokytojo priekaištai, jis nusivylė, kada Jėzus atsisakė vainikuotis karaliumi, jis jautė pažeminimą, kada bėgo nuo fariziejų, jis graužėsi dėl to, kad Jėzus nepriėmė fariziejų iššūkio pademonstruoti ženklą, jį glumino Mokytojo atsisakymas pademonstruoti galią, ir dabar, pastaruoju metu, jis jautėsi prislėgtas ir kartais nuliūdęs dėl tuščio iždo. Ir Judui trūko to dirgiklio, kurį suteikia minios gausumas.
1955 157:7.3 Each of the other apostles was, in some and varying measure, likewise affected by these selfsame trials and tribulations, but they loved Jesus. At least they must have loved the Master more than did Judas, for they went through with him to the bitter end.
2004 157:7.3 Ir visus kitus apaštalus tam tikru ir skirtingu laipsniu lygiai taip pat veikė šitie patys išbandymai ir sukrėtimai, bet jie Jėzų mylėjo. Bent jau jie turėjo mylėti Mokytoją labiau negu jį mylėjo Judas, nes jie liko su juo iki pat pačios pabaigos.
1955 157:7.4 Being from Judea, Judas took personal offense at Jesus’ recent warning to the apostles to “beware the leaven of the Pharisees”; he was disposed to regard this statement as a veiled reference to himself. But the great mistake of Judas was: Time and again, when Jesus would send his apostles off by themselves to pray, Judas, instead of engaging in sincere communion with the spiritual forces of the universe, indulged in thoughts of human fear while he persisted in the entertainment of subtle doubts about the mission of Jesus as well as giving in to his unfortunate tendency to harbor feelings of revenge.
2004 157:7.4 Kadangi Judas buvo iš Judėjos, tai jis asmeniškai įsižeidė dėl Jėzaus neseno perspėjimo “saugokitės fariziejų raugo”; jis buvo linkęs į šitą teiginį žiūrėti kaip į užmaskuotą nuorodą į jį patį[34]. Bet didžiausia Judo klaida buvo tokia: Kada tik Jėzus išsiųsdavo savo apaštalus atskirai po vieną pasimelsti, tai Judas, ne kartą, vietoje to, kad įsitrauktų į nuoširdžią komuniją su visatos dvasinėmis jėgomis, atsiduodavo mintims apie žmogiškąją baimę, tuo pačiu metu jis atkakliai laikėsi vos apčiuopiamų abejonių dėl Jėzaus misijos, o taip pat pasidavė apgailėtinam polinkiui puoselėti keršto jausmus.
1955 157:7.5 And now Jesus would take his apostles along with him to Mount Hermon, where he had appointed to inaugurate his fourth phase of earth ministry as the Son of God. Some of them were present at his baptism in the Jordan and had witnessed the beginning of his career as the Son of Man, and he desired that some of them should also be present to hear his authority for the assumption of the new and public role of a Son of God. Accordingly, on the morning of Friday, August 12, Jesus said to the twelve: “Lay in provisions and prepare yourselves for a journey to yonder mountain, where the spirit bids me go to be endowed for the finish of my work on earth. And I would take my brethren along that they may also be strengthened for the trying times of going with me through this experience.”
2004 157:7.5 Ir dabar Jėzus norėjo savo apaštalus nusivesti į Hermono Kalną, kur jis buvo nusprendęs pradėti savo žemiškojo tarnavimo ketvirtąją fazę kaip Dievo Sūnus. Kai kurie iš jų dalyvavo tuo metu, kada jis buvo pakrikštytas Jordano upėje, ir buvo liudininkai, kada prasidėjo jo kaip Žmogaus Sūnaus karjera, ir jis troško, kad kai kurie iš jų taip pat dalyvautų dėl to, jog išgirstų, kad jis turi įgaliojimus prisiimti naują ir viešą vieno iš Dievo Sūnų vaidmenį. Dėl to, penktadienio rytą, rugpjūčio 12-ąją, Jėzus šiems dvylikai tarė: “Įsidėkite maisto atsargų ir pasiruoškite kelionei štai į tą kalną, kur eiti man liepia ši dvasia, kad būčiau apdovanotas savojo darbo žemėje užbaigimui. Ir aš norėčiau drauge pasiimti savo sielos brolius, kad jie taip pat būtų sustiprinti išbandymų metams, kurie laukia su manimi einant per šitą patyrimą.”
| Dokumentas 156. Viešnagė Tyre ir Sidone |
Indeksas
Viena versija |
Dokumentas 158. Transfigūracijos Kalnas |