Urantijos knyga anglų kalba yra vieša visame pasaulyje nuo 2006 m.
Vertimai: © 2004 Urantijos Fondas
| Dokumentas 158. Transfigūracijos Kalnas |
Indeksas
Viena versija |
Dokumentas 160. Rodanas iš Aleksandrijos |
THE DECAPOLIS TOUR
KELIONĖ PO DEKAPOLĮ
1955 159:0.1 WHEN Jesus and the twelve arrived at Magadan Park, they found awaiting them a group of almost one hundred evangelists and disciples, including the women’s corps, and they were ready immediately to begin the teaching and preaching tour of the cities of the Decapolis.
2004 159:0.1 KADA Jėzus ir šie dvylika atvyko į Magadano Parką, tada jie pamatė jų laukiančią beveik vieno šimto evangelininkų ir mokinių grupę, įskaitant ir moterų korpusą, ir jie pasirengė nedelsiant pradėti mokymo ir pamokslavimo kelionę po Dekapolio miestus.
1955 159:0.2 On this Thursday morning, August 18, the Master called his followers together and directed that each of the apostles should associate himself with one of the twelve evangelists, and that with others of the evangelists they should go out in twelve groups to labor in the cities and villages of the Decapolis. The women’s corps and others of the disciples he directed to remain with him. Jesus allotted four weeks to this tour, instructing his followers to return to Magadan not later than Friday, September 16. He promised to visit them often during this time. In the course of this month these twelve groups labored in Gerasa, Gamala, Hippos, Zaphon, Gadara, Abila, Edrei, Philadelphia, Heshbon, Dium, Scythopolis, and many other cities. Throughout this tour no miracles of healing or other extraordinary events occurred.
2004 159:0.2 Šito antradienio, rugpjūčio 18-osios, rytą, Mokytojas savo pasekėjus sukvietė draugėn ir nurodė, jog kiekvienas apaštalas sau pasiimtų po vieną iš dvylikos evangelininkų, ir kad su likusiais evangelininkais jie turėtų išeiti dvylikoje grupių dirbti Dekapolio miestuose ir kaimuose. Moterų korpusui ir kitiems mokiniams jis nurodė pasilikti su juo. Šitai kelionei Jėzus skyrė keturias savaites, savo pasekėjams nurodęs į Magadaną sugrįžti ne vėliau, kaip penktadienį, rugsėjo 16-ąją. Jis pažadėjo juos per šitą laiką dažnai aplankyti. Per šitą mėnesio laikotarpį šitos dvylika grupių dirbo Gerase, Gamaloje, Hipose, Zafone, Gadare, Abiloje, Edrėjuje, Filadelfijoje, Hešbone, Diume, Skaitopolyje, ir daugelyje kitų miestų. Per visą kelionę neatsitiko jokių gydymo stebuklų ar kitų nepaprastų įvykių.
1. THE SERMON ON FORGIVENESS
1. PAMOKSLAS APIE ATLEIDIMĄ
1955 159:1.1 One evening at Hippos, in answer to a disciple’s question, Jesus taught the lesson on forgiveness. Said the Master:
2004 159:1.1 Vieną vakarą Hipose, atsakydamas į vieno mokinio klausimą, Jėzus savo pamoką paskyrė atleidimui. Mokytojas sakė:
1955 159:1.2 “If a kindhearted man has a hundred sheep and one of them goes astray, does he not immediately leave the ninety and nine and go out in search of the one that has gone astray? And if he is a good shepherd, will he not keep up his quest for the lost sheep until he finds it? And then, when the shepherd has found his lost sheep, he lays it over his shoulder and, going home rejoicing, calls to his friends and neighbors, ‘Rejoice with me, for I have found my sheep that was lost.’ I declare that there is more joy in heaven over one sinner who repents than over ninety and nine righteous persons who need no repentance. Even so, it is not the will of my Father in heaven that one of these little ones should go astray, much less that they should perish. In your religion God may receive repentant sinners; in the gospel of the kingdom the Father goes forth to find them even before they have seriously thought of repentance.
2004 159:1.2 “Jeigu geraširdis žmogus turi vieną šimtą avių, o viena iš jų pasiklysta, argi jis nedelsiant nepalieka tų devyniasdešimt devynių ir neina ieškoti tos vienos, kuri pasiklydo? Ir jeigu jis yra geras piemuo, tai argi savo pasiklydusios avies neieškos tol, kol ją suras? Ir kada šitas piemuo savo pasiklydusią avį suranda, tada ją užsimeta ant pečių ir, eidamas namo apimtas džiaugsmo, ragina savo draugus ir kaimynus, ‘Džiaukitės su manimi, nes aš suradau savo avį, kuri buvo pasiklydusi.’ Aš pareiškiu, jog danguje yra daug daugiau džiaugsmo dėl vieno nusidėjėlio, kuris atgailauja, negu dėl devyniasdešimt devynių teisių asmenų, kuriems atgaila nereikalinga. Net ir tokiu atveju, manojo Tėvo danguje valia nėra tokia, jog nors vienas iš šitų jo mažų vaikų nuklystų, tuo labiau, kad pražūtų. Jūsų religijoje Dievas gali priimti atgailaujančius nusidėjėlius; karalystės evangelijoje Tėvas jų ieškoti išeina net ir anksčiau negu jie rimtai pagalvojo apie atgailą.[1]
1955 159:1.3 “The Father in heaven loves his children, and therefore should you learn to love one another; the Father in heaven forgives you your sins; therefore should you learn to forgive one another. If your brother sins against you, go to him and with tact and patience show him his fault. And do all this between you and him alone. If he will listen to you, then have you won your brother. But if your brother will not hear you, if he persists in the error of his way, go again to him, taking with you one or two mutual friends that you may thus have two or even three witnesses to confirm your testimony and establish the fact that you have dealt justly and mercifully with your offending brother. Now if he refuses to hear your brethren, you may tell the whole story to the congregation, and then, if he refuses to hear the brotherhood, let them take such action as they deem wise; let such an unruly member become an outcast from the kingdom. While you cannot pretend to sit in judgment on the souls of your fellows, and while you may not forgive sins or otherwise presume to usurp the prerogatives of the supervisors of the heavenly hosts, at the same time, it has been committed to your hands that you should maintain temporal order in the kingdom on earth. While you may not meddle with the divine decrees concerning eternal life, you shall determine the issues of conduct as they concern the temporal welfare of the brotherhood on earth. And so, in all these matters connected with the discipline of the brotherhood, whatsoever you shall decree on earth, shall be recognized in heaven. Although you cannot determine the eternal fate of the individual, you may legislate regarding the conduct of the group, for, where two or three of you agree concerning any of these things and ask of me, it shall be done for you if your petition is not inconsistent with the will of my Father in heaven. And all this is ever true, for, where two or three believers are gathered together, there am I in the midst of them.”
2004 159:1.3 “Tėvas danguje savo vaikus myli, ir dėl to ir jums reikėtų išmokti vienas kitą mylėti; Tėvas danguje jūsų nuodėmes jums atleidžia; dėl to ir jums reikėtų išmokti vienas kitam atleisti. Jeigu jūsų brolis jums nusidėjo, tai eikite pas jį ir taktiškai ir kantriai parodykite jam jo pražangą. Ir visa tai darykite tada, kada esate tiktai jūs abu vieni. Jeigu jis nori paklausyti jūsų, tada savo brolį jūs esate laimėjęs. Bet jeigu jūsų brolis išgirsti jūsų nenori, jeigu savo klaidingu keliu jis eina ir toliau, tuomet nueikite pas jį vėl, pasiėmę vieną ar du bendrus draugus, kad šitokiu būdu jūs turėtumėte du ar net tris liudininkus, kurie patvirtintų jūsų teiginį ir įsitikintų tuo faktu, kad su savo prasižengusiu broliu jūs elgėtės teisingai ir gailestingai. Dabar, jeigu jis atsisako išgirsti ir jūsų sielos brolius, tuomet visą istoriją jūs galite papasakoti bendruomenei, ir tada, jeigu jis atsisako išgirsti ir broliją, leiskite jiems imtis tokių veiksmų, kokie, jų manymu, yra išmintingi; tegul toks nevaldomas narys iš karalystės būna išvarytas[2]. Nors jūs negalite pretenduoti į tai, kad savo bičiulių sielas teistumėte, ir nors jūs negalite nuodėmių atleisti, arba kokiu nors kitokiu būdu leisti sau uzurpuoti dangiškųjų gausybių prižiūrėtojų teises, bet, tuo pačiu metu, į jūsų rankas buvo patikėta tai, kad jūs turėtumėte palaikyti laikinąją tvarką karalystėje ant žemės[3]. Nors jums neleidžiama kištis į dieviškuosius dekretus dėl amžinojo gyvenimo, bet elgesio veiksmus, kiek jie yra susiję su brolystės žemėje laikinąja gerove, apspręsite jūs. Ir tokiu būdu, visuose šituose reikaluose, susijusiuose su brolijos drausme, ką tik jūs benuspręstumėte žemėje, tas bus pripažinta ir danguje. Nors jūs ir negalite nulemti individo amžinosios dalios, bet įstatymais jūs galite valdyti grupės elgesį, kadangi ten, kur du ar trys iš jūsų susitaria dėl bet kurių iš šitų reikalų ir paprašo manęs, tuomet tas tikrai bus jums padaryta, jeigu jūsų prašymas neprieštarauja manojo Tėvo danguje valiai. Ir visa tai yra tiesa visada, nes, kur drauge susirenka du ar trys tikintieji, ten tarp jų būnu ir aš[4].”
1955 159:1.4 Simon Peter was the apostle in charge of the workers at Hippos, and when he heard Jesus thus speak, he asked: “Lord, how often shall my brother sin against me, and I forgive him? Until seven times?” And Jesus answered Peter: “Not only seven times but even to seventy times and seven. Therefore may the kingdom of heaven be likened to a certain king who ordered a financial reckoning with his stewards. And when they had begun to conduct this examination of accounts, one of his chief retainers was brought before him confessing that he owed his king ten thousand talents. Now this officer of the king’s court pleaded that hard times had come upon him, and that he did not have wherewith to pay this obligation. And so the king commanded that his property be confiscated, and that his children be sold to pay his debt. When this chief steward heard this stern decree, he fell down on his face before the king and implored him to have mercy and grant him more time, saying, ‘Lord, have a little more patience with me, and I will pay you all.’ And when the king looked upon this negligent servant and his family, he was moved with compassion. He ordered that he should be released, and that the loan should be wholly forgiven.
2004 159:1.4 Simonas Petras buvo tas apaštalas, kuris vadovavo dirbantiesiems Hipose, ir kada jis išgirdo Jėzų kalbantį šitaip, tada jis paklausė: “Viešpatie, kiek kartų mano brolis gali man nusidėti, o aš jam atleisiu? Septynis kartus?” Ir Jėzus atsakė Petrui: “Ne tiktai septynis kartus, bet net ir septyniasdešimt ir septynis kartus[5]. Dėl to iš tiesų karalystę galima palyginti su tokiu karaliumi, kuris savo tarnams liepė atlikti finansinį patikrinimą. Ir kada jie buvo pradėję šitą sąskaitų patikrinimą, tada pas jį buvo atvestas vienas iš pagrindinių jo tarnų, kuris prisipažino, jog savo karaliui yra skolingas dešimt tūkstančių talentų. Dabar šitas karaliaus dvaro atstovas teisinosi, kad jį užgriuvo sunkūs laikai, ir kad šito įsiskolinimo jis neturi iš ko sumokėti. Ir tokiu būdu karalius įsakė jo turtą konfiskuoti, o jo vaikus parduoti, kad ši skola būtų sumokėta. Kada šitas vyriausiasis tarnas išgirdo šitą žiaurų įsakymą, tada jis parkrito ant žemės prieš karalių ir maldavo jį, kad jis būtų gailestingas ir duotų jam daugiau laiko, sakydamas, ‘Pone, turėk su manimi truputį daugiau kantrybės, ir tikrai aš tau netrukus sumokėsiu viską.’ Ir kada karalius pažvelgė žemyn į šitą nerūpestingą tarną ir į jo šeimą, tada jį apėmė gailestis. Jis davė įsakymą, kad jį paleistų, ir kad jam skolą visiškai atleistų[6].
1955 159:1.5 “And this chief steward, having thus received mercy and forgiveness at the hands of the king, went about his business, and finding one of his subordinate stewards who owed him a mere hundred denarii, he laid hold upon him and, taking him by the throat, said, ‘Pay me all you owe.’ And then did this fellow steward fall down before the chief steward and, beseeching him, said: ‘Only have patience with me, and I will presently be able to pay you.’ But the chief steward would not show mercy to his fellow steward but rather had him cast in prison until he should pay his debt. When his fellow servants saw what had happened, they were so distressed that they went and told their lord and master, the king. When the king heard of the doings of his chief steward, he called this ungrateful and unforgiving man before him and said: ‘You are a wicked and unworthy steward. When you sought for compassion, I freely forgave you your entire debt. Why did you not also show mercy to your fellow steward, even as I showed mercy to you?’ And the king was so very angry that he delivered his ungrateful chief steward to the jailers that they might hold him until he had paid all that was due. And even so shall my heavenly Father show the more abundant mercy to those who freely show mercy to their fellows. How can you come to God asking consideration for your shortcomings when you are wont to chastise your brethren for being guilty of these same human frailties? I say to all of you: Freely you have received the good things of the kingdom; therefore freely give to your fellows on earth.”
2004 159:1.5 “Ir šitas vyriausiasis tarnas, šitokiu būdu sulaukęs gailestingumo ir gavęs atleidimą iš karaliaus, dirbo toliau, ir suradęs, jog vienas iš jo pavaldinių jam yra skolingas vos vieną šimtą dinarijų, jį sučiupo ir laikydamas už gerklės, pasakė, ‘Sumokėk man viską, ką esi skolingas.’ Ir tada iš tikrųjų šitas bičiulis tarnas parkrito ant žemės prieš vyriausiąjį tarną ir, maldaudamas jį, sakė: ‘Tiktai turėk su manimi kantrybės, ir aš tikrai netrukus tau galėsiu sumokėti.’ Bet vyriausiasis tarnas savo bičiuliui tarnui nenorėjo būti gailestingas, bet vietoje šito įmetė jį į kalėjimą, kol šis skolą tikrai sumokės. Kada kiti tarnai pamatė, kas atsitiko, tada jie taip nusiminė, jog nuėjo ir papasakojo apie tai savo ponui ir šeimininkui, karaliui. Kada karalius išgirdo apie savo vyriausiojo tarno poelgį, tada pasikvietė šitą nedėkingą ir neatlaidų žmogų ir tarė: ‘Tu esi nedoras ir negarbingas tarnas. Kada gailestingumo siekei tu, tai aš dosniai tau atleidau visą tavo skolą. Kodėl gi tu taip pat neparodei gailestingumo savo bičiuliui, net ir taip, kaip gailestingas buvau aš tau[7].’ Ir karalius buvo tiek įpykęs, kad savo vyriausiąjį tarną perdavė kalėjimo prižiūrėtojams, kad jie galėtų jį laikyti tol, kol jis sumokės visą savo skolą[8]. Ir net esant tokioms sąlygoms, manasis Tėvas danguje tikrai parodys daugiau gailestingumo tiems, kurie dosniai rodo gailestingumą savo bičiuliams[9]. Kaip gi jūs galite ateiti pas Dievą, prašydami, kad jis būtų atlaidus jūsų trūkumams, kada jūs patys savo sielos brolius paprastai baudžiate už tas pačias žmogiškąsias silpnybes? Aš jums visiems sakau: Dosniai jums buvo duodamos karalystės gerosios naujienos; dėl to dosniai jas dalinkite ir savo bičiuliams žemėje.”
1955 159:1.6 Thus did Jesus teach the dangers and illustrate the unfairness of sitting in personal judgment upon one’s fellows. Discipline must be maintained, justice must be administered, but in all these matters the wisdom of the brotherhood should prevail. Jesus invested legislative and judicial authority in the group, not in the individual. Even this investment of authority in the group must not be exercised as personal authority. There is always danger that the verdict of an individual may be warped by prejudice or distorted by passion. Group judgment is more likely to remove the dangers and eliminate the unfairness of personal bias. Jesus sought always to minimize the elements of unfairness, retaliation, and vengeance.
2004 159:1.6 Šitokiu būdu Jėzus iš tiesų mokė apie tuos pavojus ir pailiustruodavo tą nedorumą, kada savo bičiuliams yra surengiamas asmeninis teismas. Palaikyti drausmę būtina, įgyvendinti teisingumą būtina, bet visuose šituose reikaluose turėtų vyrauti brolijos išmintis. Jėzus įstatyminę ir teisminę valdžią suteikė grupei, o ne individui. Net ir šitas valdžios suteikimas grupei neturi būti įgyvendinamas kaip asmeninė valdžia. Visada yra pavojus, jog individo nuosprendį gali iškreipti prietaras arba paveikti aistra. Grupinis svarstymas labiau panašu, jog šiuos pavojus pašalins ir asmeninio šališkumo nedorumą panaikins. Jėzus visada stengėsi nedorumo, atsikeršijimo, ir keršto elementą sumažinti iki minimumo.
1955 159:1.7 [The use of the term seventy-seven as an illustration of mercy and forbearance was derived from the Scriptures referring to Lamech’s exultation because of the metal weapons of his son Tubal-Cain, who, comparing these superior instruments with those of his enemies, exclaimed: “If Cain, with no weapon in his hand, was avenged seven times, I shall now be avenged seventy-seven.”]
2004 159:1.7 [Septyniasdešimt septynių termino pavartojimas kaip gailestingumo ir tvirtumo pailiustravimas kilo iš Raštų, turint omenyje Lamecho džiūgavimą dėl savo sūnaus Tubalo-Kaino metalinių ginklų, kada šitą pranašesnę ginkluotę lygindamas su savo priešų ginkluote, jis sušuko: “Jeigu už Kainą, beginklį, buvo atkeršyta septynis kartus, tai už mane dabar tikrai bus atkeršyta septyniasdešimt septynis kartus.”][10]
2. THE STRANGE PREACHER
2. NEPAŽĮSTAMAS PAMOKSLININKAS
1955 159:2.1 Jesus went over to Gamala to visit John and those who worked with him at that place. That evening, after the session of questions and answers, John said to Jesus: “Master, yesterday I went over to Ashtaroth to see a man who was teaching in your name and even claiming to be able to cast out devils. Now this fellow had never been with us, neither does he follow after us; therefore I forbade him to do such things.” Then said Jesus: “Forbid him not. Do you not perceive that this gospel of the kingdom shall presently be proclaimed in all the world? How can you expect that all who will believe the gospel shall be subject to your direction? Rejoice that already our teaching has begun to manifest itself beyond the bounds of our personal influence. Do you not see, John, that those who profess to do great works in my name must eventually support our cause? They certainly will not be quick to speak evil of me. My son, in matters of this sort it would be better for you to reckon that he who is not against us is for us. In the generations to come many who are not wholly worthy will do many strange things in my name, but I will not forbid them. I tell you that, even when a cup of cold water is given to a thirsty soul, the Father’s messengers shall ever make record of such a service of love.”
2004 159:2.1 Jėzus nuėjo į Gamalą aplankyti Jono ir tų, kurie toje vietoje dirbo drauge su juo. Tą vakarą, po susitikimo, per kurį buvo pateikiami klausimai ir atsakymai, Jonas tarė Jėzui: “Mokytojau, vakar aš buvau nuėjęs į Aštarotą, kad pasižiūrėčiau į vieną vyrą, kuris moko tavo vardu ir net tvirtina, jog sugeba išvaryti demonus. Bet gi šito žmogaus su mumis nebuvo niekada, taip pat jis neina ir paskui mus; dėl to daryti tokius dalykus aš jam uždraudžiau[11].” Tada tarė Jėzus: “Nedrausk jam. Argi tu nesuvoki, jog šitoji karalystės evengelija netrukus tikrai bus skelbiama visame pasaulyje? Kaip gi tu gali tikėtis, jog visi tie, kurie tikės šia evangelija, tikrai paklus tavajam vadovavimui? Džiaukis, kad mūsų mokymas jau pats pradėjo reikštis už mūsų asmeninės įtakos ribų. Argi tu, Jonai, nesupranti, jog tie, kurie tvirtina, kad didelius darbus daro manuoju vardu, galiausiai ir turi paremti mūsų reikalą? Jie tikrai neskubės apie mane kalbėti iš blogosios pusės. Mano sūnau, šitokio pobūdžio reikaluose geriau būtų tau laikytis tokio požiūrio, tas, kuris nėra prieš mus, tas yra už mus[12]. Ateities kartose daug tokių, kurie nėra visiškai garbingi, mano vardu padarys daug keistų dalykų, bet aš tikrai jiems to nedrausiu. Aš tau sakau, net ir tada, kada šalto vandens puodukas yra paduodamas ištroškusiai sielai, Tėvo žinianešiai tikrai visada užregistruos tokią meilės tarnystę[13].”
1955 159:2.2 This instruction greatly perplexed John. Had he not heard the Master say, “He who is not with me is against me”? And he did not perceive that in this case Jesus was referring to man’s personal relation to the spiritual teachings of the kingdom, while in the other case reference was made to the outward and far-flung social relations of believers regarding the questions of administrative control and the jurisdiction of one group of believers over the work of other groups which would eventually compose the forthcoming world-wide brotherhood.
2004 159:2.2 Toks mokymas Joną labai suglumino. Argi jis nebuvo girdėjęs Mokytojo sakant, “Tas, kuris nėra su manimi, tas yra prieš mane”? Ir jis nesuvokė, kad šituo atveju Jėzus omenyje turėjo žmogaus asmeninį ryšį su karalystės dvasiniais mokymais, tuo tarpu kitu atveju jis galvoje turėjo išorinius ir toli nusidriekiančius visuomeninius tikinčiųjų ryšius, susijusius su tokiais klausimais, kaip viena tikinčiųjų grupė administraciniu požiūriu kontroliuoja ir valdo kitų grupių, kurios galiausiai sudarys būsimą pasaulinę broliją, darbą[14].
1955 159:2.3 But John oftentimes recounted this experience in connection with his subsequent labors in behalf of the kingdom. Nevertheless, many times did the apostles take offense at those who made bold to teach in the Master’s name. To them it always seemed inappropriate that those who had never sat at Jesus’ feet should dare to teach in his name.
2004 159:2.3 Bet Jonas dažnai pasakodavo apie šitą patyrimą, sąsajoje su savo vėlesniaisiais darbais karalystės labui. Nežiūrint šito, apaštalai neretai iš tiesų įsižeisdavo dėl to, jog kažkas išdrįsdavo mokyti Mokytojo vardu. Jiems visada atrodė, jog nederamas dalykas yra tai, jog tie, kurie niekada nebuvo sėdėję prie Jėzaus kojų, drįsta mokyti jo vardu.
1955 159:2.4 This man whom John forbade to teach and work in Jesus’ name did not heed the apostle’s injunction. He went right on with his efforts and raised up a considerable company of believers at Kanata before going on into Mesopotamia. This man, Aden, had been led to believe in Jesus through the testimony of the demented man whom Jesus healed near Kheresa, and who so confidently believed that the supposed evil spirits which the Master cast out of him entered the herd of swine and rushed them headlong over the cliff to their destruction.
2004 159:2.4 Šitas vyras, kuriam Jonas uždraudė mokyti ir dirbti Jėzaus vardu, į šio apaštalo perspėjimą nekreipė dėmesio. Jis ir toliau atkakliai dirbo ir subūrė žymią tikinčiųjų grupę Kanatoje prieš išvykdamas į Mesopotamiją. Šitas vyras, Adenas, ėmė tikėti į Jėzų po to, kada išgirdo pasakojimą iš sutrikusio proto vyro, kurį Jėzus išgydė prie Chereso ir kuris tvirtai tikėjo, jog tos tariamos blogosios dvasios, kurias Mokytojas iš jo išvijo, įėjo į kiaulių bandą ir galvotrūkčiais jas nugynė nuo stačios uolos į savo pražūtį.[15]
3. INSTRUCTION FOR TEACHERS AND BELIEVERS
3. NURODYMAI MOKYTOJAMS IR TIKINTIESIEMS
1955 159:3.1 At Edrei, where Thomas and his associates labored, Jesus spent a day and a night and, in the course of the evening’s discussion, gave expression to the principles which should guide those who preach truth, and which should activate all who teach the gospel of the kingdom. Summarized and restated in modern phraseology, Jesus taught:
2004 159:3.1 Edrėjoje, kur dirbo Tomas ir jo pagalbininkai, Jėzus praleido vieną dieną ir naktį ir, vakarinių diskusijų metu, pateikė tuos principus, kuriais turi vadovautis tie skelbiantys tiesą, ir kurie turėtų įkvėpti visus tuos, kurie moko karalystės evangelijos. Apibendrinus ir persakius šiuolaikine frazeologija, Jėzus mokė:
1955 159:3.2 Always respect the personality of man. Never should a righteous cause be promoted by force; spiritual victories can be won only by spiritual power. This injunction against the employment of material influences refers to psychic force as well as to physical force. Overpowering arguments and mental superiority are not to be employed to coerce men and women into the kingdom. Man’s mind is not to be crushed by the mere weight of logic or overawed by shrewd eloquence. While emotion as a factor in human decisions cannot be wholly eliminated, it should not be directly appealed to in the teachings of those who would advance the cause of the kingdom. Make your appeals directly to the divine spirit that dwells within the minds of men. Do not appeal to fear, pity, or mere sentiment. In appealing to men, be fair; exercise self-control and exhibit due restraint; show proper respect for the personalities of your pupils. Remember that I have said: “Behold, I stand at the door and knock, and if any man will open, I will come in.”
2004 159:3.2 Visada gerbkite žmogaus asmenybę. Teisingo reikalo niekada nereikėtų siekti jėgos pagalba; dvasines pergales galima laimėti tiktai dvasinės galios dėka. Šitas perspėjimas nenaudoti materialių poveikių apima psichinę jėgą, o taip pat ir fizinę jėgą. Neturi būti naudojama kvapą gniaužiančių argumentų ir protinio pranašumo tam, kad vyrai ir moterys būtų verčiami stoti į karalystę. Žmogaus protas neturi būti gniuždomas vien tiktai logikos svorio pagalba arba laikomas baimingos pagarbos būsenoje gudraus iškalbingumo dėka. Nors priimant žmogiškuosius sprendimus emocijų kaip faktoriaus pašalinti iki galo negalima, bet tiems, kurie karalystės reikalą norėtų vystyti, savo mokymuose nereikėtų į jas apeliuoti tiesiogiai. Kreipkitės tiesiai į dieviškąją dvasią, kuri gyvena žmonių proto viduje. Nesikreipkite į baimę, apgailėjimą, arba vien tik į jausmą. Kreipdamiesi į žmones, būkite dori; rodykite savikontrolę ir demonstruokite reikiamą susilaikymą; savo mokinių asmenybėms rodykite deramą pagarbą. Prisiminkite, kad aš esu sakęs: “Žiūrėkite, aš stoviu prie durų ir beldžiuosi, ir jeigu tiktai koks nors žmogus jas atidarys, tai tikrai aš įeisiu[16].”
1955 159:3.3 In bringing men into the kingdom, do not lessen or destroy their self-respect. While overmuch self-respect may destroy proper humility and end in pride, conceit, and arrogance, the loss of self-respect often ends in paralysis of the will. It is the purpose of this gospel to restore self-respect to those who have lost it and to restrain it in those who have it. Make not the mistake of only condemning the wrongs in the lives of your pupils; remember also to accord generous recognition for the most praiseworthy things in their lives. Forget not that I will stop at nothing to restore self-respect to those who have lost it, and who really desire to regain it.
2004 159:3.3 Vesdami žmones į karalystę, nesumažinkite arba nesunaikinkite jų savigarbos. Nors perdaug didelė savigarba gali sunaikinti deramą nusižeminimą ir baigtis pasididžiavimu, išpuikimu, ir įžulumu, bet savigarbos praradimas labai dažnai baigiasi valios paralyžiumi. Šitoji evangelija būtent ir turi tikslą atstatyti savigarbą tiems, kurie ją yra praradę, ir ją apriboti tiems, kurie ją turi. Nedarykite tokios klaidos, jog savo mokinių gyvenime vien tiktai smerktumėte blogus poelgius; taip pat prisiminkite suteikti nuoširdų pripažinimą jų gyvenime labiausiai pagirtiniems dalykams. Neužmirškite, jog manęs tikrai niekas nesustabdys, kad atstatyčiau savigarbą tiems, kurie ją yra praradę, ir kurie iš tikrųjų trokšta ją atgauti.
1955 159:3.4 Take care that you do not wound the self-respect of timid and fearful souls. Do not indulge in sarcasm at the expense of my simple-minded brethren. Be not cynical with my fear-ridden children. Idleness is destructive of self-respect; therefore, admonish your brethren ever to keep busy at their chosen tasks, and put forth every effort to secure work for those who find themselves without employment.
2004 159:3.4 Žiūrėkite, kad neužgautumėte drovių ir išsigandusių sielų savigarbos. Naivių mano sielos brolių nepadarykite savo sarkazmo objektu. Su baimės apimtais manaisiais vaikais nebūkite ciniški. Tinginystė savigarbą griauna; dėl to, savo sielos brolius įspėkite, jog visą laiką būtų užsiėmę savo pasirinktų užduočių vykdymu, ir iš visų jėgų stenkitės užtikrinti darbą tiems, kurie nebeturi užsiėmimo.
1955 159:3.5 Never be guilty of such unworthy tactics as endeavoring to frighten men and women into the kingdom. A loving father does not frighten his children into yielding obedience to his just requirements.
2004 159:3.5 Niekada nenaudokite tokios negarbingos taktikos, kad siektumėte vyrus ir moteris įbauginti tam, kad jie stotų į karalystę. Mylintis tėvas negąsdina savo vaikų tam, kad jie nusileistų ir paklustų jo teisingiems reikalavimams.
1955 159:3.6 Sometime the children of the kingdom will realize that strong feelings of emotion are not equivalent to the leadings of the divine spirit. To be strongly and strangely impressed to do something or to go to a certain place, does not necessarily mean that such impulses are the leadings of the indwelling spirit.
2004 159:3.6 Kada nors karalystės vaikai suvoks, jog stiprūs emociniai jausmai nėra tapatūs dieviškosios dvasios vedimui. Jeigu žmogus jaučia stiprų ir keistą norą, ką nors padaryti ar nuvykti į kokią nors vietą, tai nebūtinai reiškia, jog tokie impulsai yra viduje gyvenančios dvasios vedimas.
1955 159:3.7 Forewarn all believers regarding the fringe of conflict which must be traversed by all who pass from the life as it is lived in the flesh to the higher life as it is lived in the spirit. To those who live quite wholly within either realm, there is little conflict or confusion, but all are doomed to experience more or less uncertainty during the times of transition between the two levels of living. In entering the kingdom, you cannot escape its responsibilities or avoid its obligations, but remember: The gospel yoke is easy and the burden of truth is light.
2004 159:3.7 Iš anksto įspėkite visus tikinčiuosius dėl paribio konflikto, kurį turi patirti visi tie, kurie iš to gyvenimo, kuris yra gyvenamas materialiame kūne, eina į tą aukščiausią gyvenimą, kuris yra gyvenamas dvasioje. Tie, kurie gyvena vien tiktai kurioje nors vienoje iš šitų dviejų sferų, susiduria su nedideliu konfliktu arba pasimetimu, bet visi yra pasmerkti tam, jog patirtų didesnį ar mažesnį netikrumą tuo metu, kada iš vieno tokio gyvenimo lygio pereina į kitą. Įeidami į karalystę, jūs negalite išvengti jos pareigų arba pabėgti nuo jos suteikiamų įsipareigojimų, bet prisiminkite: Evangelijos jungas nevargina ir tiesos našta yra lengva[17].
1955 159:3.8 The world is filled with hungry souls who famish in the very presence of the bread of life; men die searching for the very God who lives within them. Men seek for the treasures of the kingdom with yearning hearts and weary feet when they are all within the immediate grasp of living faith. Faith is to religion what sails are to a ship; it is an addition of power, not an added burden of life. There is but one struggle for those who enter the kingdom, and that is to fight the good fight of faith. The believer has only one battle, and that is against doubt—unbelief.
2004 159:3.8 Pasaulyje yra gausu išalkusių sielų, kurios badauja, kada gyvenimo duona yra šalia; žmonės miršta ieškodami to paties Dievo, kuris gyvena jų viduje. Žmonės ieško karalystės lobių ilgesingomis širdimis ir pavargusiomis kojomis, kada juos visus galima pasiekti gyvuoju įtikėjimu. Religijai įtikėjimas yra tai, kas laivui yra burės; jis yra galios padidinimas, o ne sunkesnė gyvenimo našta. Tiems, kurie įeina į karalystę, yra tiktai viena vienintelė kova, ir tai yra kovoti gerąją įtikėjimo kovą[18]. Tikintysis kovoja tiktai viename mūšyje, ir tai yra mūšis prieš abejonę—netikėjimą[19].
1955 159:3.9 In preaching the gospel of the kingdom, you are simply teaching friendship with God. And this fellowship will appeal alike to men and women in that both will find that which most truly satisfies their characteristic longings and ideals. Tell my children that I am not only tender of their feelings and patient with their frailties, but that I am also ruthless with sin and intolerant of iniquity. I am indeed meek and humble in the presence of my Father, but I am equally and relentlessly inexorable where there is deliberate evil-doing and sinful rebellion against the will of my Father in heaven.
2004 159:3.9 Skelbdami karalystės evangeliją, jūs tiesiog mokote draugystės su Dievu. Ir šitoji bičiulystė vienodai patiks vyrams ir moterims dėl to, kad ir vieni, ir kiti suras tai, kas kuo tikriausiai patenkins jiems būdingus troškimus ir idealus. Sakykite mano vaikams, jog aš ne tiktai esu švelnus jų jausmams ir pakantus jų moralinėms silpnybėms, bet ir tai, jog aš taip pat esu negailestingas nuodėmei ir nepakantus sąmoningam piktybiniam blogiui. Aš iš tiesų esu nusižeminęs ir nuolankus savojo Tėvo akivaizdoje, bet lygiai taip ir griežtai aš esu nepermaldaujamas ten, kur yra tyčinis blogio darymas ir nuodėmingas maištas prieš manojo Tėvo danguje valią.
1955 159:3.10 You shall not portray your teacher as a man of sorrows. Future generations shall know also the radiance of our joy, the buoyance of our good will, and the inspiration of our good humor. We proclaim a message of good news which is infectious in its transforming power. Our religion is throbbing with new life and new meanings. Those who accept this teaching are filled with joy and in their hearts are constrained to rejoice evermore. Increasing happiness is always the experience of all who are certain about God.
2004 159:3.10 Jūs savo mokytojo tikrai neturite vaizduoti kaip liūdesio apimto žmogaus[20]. Ateities kartos taip pat iš tiesų patirs mūsų džiaugsmo spinduliavimą, mūsų geros valios gyvumą, ir mūsų gero humoro įkvėpimą. Mes skelbiame gerosios naujienos žinią, kuri savo transformuojančia galia yra užkrečianti. Mūsų religijoje pulsuoja naujas gyvenimas ir naujos prasmės. Tuos, kurie priima šitą mokymą, užlieja džiaugsmas, ir savo širdyje jie yra priversti pajusti dar didesnį džiūgavimą. Augančią laimę visada patiria visi tie, kurie yra tikri dėl Dievo.
1955 159:3.11 Teach all believers to avoid leaning upon the insecure props of false sympathy. You cannot develop strong characters out of the indulgence of self-pity; honestly endeavor to avoid the deceptive influence of mere fellowship in misery. Extend sympathy to the brave and courageous while you withhold overmuch pity from those cowardly souls who only halfheartedly stand up before the trials of living. Offer not consolation to those who lie down before their troubles without a struggle. Sympathize not with your fellows merely that they may sympathize with you in return.
2004 159:3.11 Visus tikinčiuosius mokykite, kad jie vengtų atsiremti į netikros užuojautos nepatikimą ramstį. Jūs negalite išugdyti stipraus charakterio gailėdami savęs; nuoširdžiai stenkitės vengti paprasčiausios bičiulystės varge apgaulingo poveikio. Užuojautą rodykite drąsiems ir bebaimiams, tuo tarpu susilaikykite nuo to, kad reikštumėte per didelę užuojautą toms bailioms sieloms, kurios gyvenimo išbandymams priešinasi neryžtingai. Nesiūlykite paguodos tiems, kurie pasiduoda net ir nepamėginę su savo vargais susigrumti. Neužjauskite savo bičiulių vien tik dėl to, kad savo ruožtu jie galėtų užjausti jus.
1955 159:3.12 When my children once become self-conscious of the assurance of the divine presence, such a faith will expand the mind, ennoble the soul, reinforce the personality, augment the happiness, deepen the spirit perception, and enhance the power to love and be loved.
2004 159:3.12 Kada kartą mano vaikai ima sąmoningai suvokti dieviškojo buvimo užtikrinimą, tada toks įtikėjimas išplės protą, sukilnins sielą, sustiprins asmenybę, padidins laimę, pagilins dvasinį suvokimą, ir sustiprins galią mylėti ir būti mylimam.
1955 159:3.13 Teach all believers that those who enter the kingdom are not thereby rendered immune to the accidents of time or to the ordinary catastrophes of nature. Believing the gospel will not prevent getting into trouble, but it will insure that you shall be unafraid when trouble does overtake you. If you dare to believe in me and wholeheartedly proceed to follow after me, you shall most certainly by so doing enter upon the sure pathway to trouble. I do not promise to deliver you from the waters of adversity, but I do promise to go with you through all of them.
2004 159:3.13 Mokykite visus tikinčiuosius, jog tie, kurie įeina į dangaus karalystę, šituo neįgauna imuniteto nuo laiko nelaimingų atsitikimų arba nuo įprastų gamtos katastrofų. Tikėjimas evangelija neužkirs kelio tam, kad nepatektumėte į bėdą, bet jis užtikrins, kad jūs tikrai neišsigąsite, kada iš tiesų bėda užklups jus. Jeigu jūs drįstate tikėti į mane ir iš visos širdies toliau eiti su manimi, tai šitaip elgdamiesi jūs kuo tikriausiai žengiate tuo keliu, kuris tikrai veda į nemalonumus. Aš neprižadu to, kad jus išvesiu iš priešiškumo vandenų, bet aš tikrai prižadu, kad aš eisiu su jumis per visus šituos vargus.
1955 159:3.14 And much more did Jesus teach this group of believers before they made ready for the night’s sleep. And they who heard these sayings treasured them in their hearts and did often recite them for the edification of the apostles and disciples who were not present when they were spoken.
2004 159:3.14 Ir dar daug ko Jėzus mokė šitą tikinčiųjų grupę prieš tai, kada jie nuėjo miegoti. Ir tie, kurie girdėjo šituos žodžius, saugojo juos savo širdyje ir dažnai juos pateikdavo pamokydami tuos apaštalus ir mokinius, kurių nebuvo tuo metu, kada jie buvo išsakyti.
4. THE TALK WITH NATHANIEL
4. POKALBIS SU NATANIELIUMI
1955 159:4.1 And then went Jesus over to Abila, where Nathaniel and his associates labored. Nathaniel was much bothered by some of Jesus’ pronouncements which seemed to detract from the authority of the recognized Hebrew scriptures. Accordingly, on this night, after the usual period of questions and answers, Nathaniel took Jesus away from the others and asked: “Master, could you trust me to know the truth about the Scriptures? I observe that you teach us only a portion of the sacred writings—the best as I view it—and I infer that you reject the teachings of the rabbis to the effect that the words of the law are the very words of God, having been with God in heaven even before the times of Abraham and Moses. What is the truth about the Scriptures?” When Jesus heard the question of his bewildered apostle, he answered:
2004 159:4.1 Ir tada Jėzus nuėjo į Abilą, kur dirbo Natanielius ir jo pagalbininkai. Natanielius didele dalimi buvo sunerimęs dėl kai kurių Jėzaus pareiškimų, kurie atrodė, jog menkina pripažintų hebrajų raštų autoritetą. Dėl to, šitą vakarą, po įprasto klausimų ir atsakymų laiko, Natanielius nusivedė Jėzų atokiau nuo kitų ir paklausė: “Mokytojau, ar tu galėtum man patikėti tiesą apie šiuos Raštus? Aš matau, jog mus mokydamas tu pateiki tiktai dalį šitų šventųjų raštų—kaip man atrodo tai, kas yra geriausia—ir aš manau, jog tu atmeti rabinų mokymus ta prasme, kad įstatymo žodžiai yra patys tie Dievo žodžiai, kurie buvo su Dievu danguje ir net anksčiau už Abraomo ir Mozės laikus. Kokia yra tiesa apie Raštus?” Kada Jėzus išgirdo savo suglumusio apaštalo klausimą, tada jis atsakė:
1955 159:4.2 “Nathaniel, you have rightly judged; I do not regard the Scriptures as do the rabbis. I will talk with you about this matter on condition that you do not relate these things to your brethren, who are not all prepared to receive this teaching. The words of the law of Moses and the teachings of the Scriptures were not in existence before Abraham. Only in recent times have the Scriptures been gathered together as we now have them. While they contain the best of the higher thoughts and longings of the Jewish people, they also contain much that is far from being representative of the character and teachings of the Father in heaven; wherefore must I choose from among the better teachings those truths which are to be gleaned for the gospel of the kingdom.
2004 159:4.2 “Natanieli, tu teisingai nusprendei; aš nelaikau Raštų tuo, kuo juos laiko rabinai. Aš tikrai pasikalbėsiu su tavimi apie šituos dalykus, su sąlyga, kad tu apie tai nieko nepasakosi savo sielos broliams, kurie nevisi yra pasirengę tam, jog priimtų šitą mokymą. Mozės įstatymo žodžių ir Raštų mokymų iki Abraomo nebuvo. Tiktai pastaraisiais laikais Raštai iš tiesų buvo surinkti draugėn, kokius juos turime dabar. Nors juose yra tai, kas yra geriausia iš žydų tautos aukščiausių minčių ir troškimų, bet juose taip pat yra ir didelė dalis to, kas visiškai neišreiškia Tėvo danguje charakterio ir mokymų; dėl to iš tų geresniųjų mokymų aš turiu pasirinkti tas tiesas, kurios turi būti surinktos karalystės evangelijai.
1955 159:4.3 “These writings are the work of men, some of them holy men, others not so holy. The teachings of these books represent the views and extent of enlightenment of the times in which they had their origin. As a revelation of truth, the last are more dependable than the first. The Scriptures are faulty and altogether human in origin, but mistake not, they do constitute the best collection of religious wisdom and spiritual truth to be found in all the world at this time.
2004 159:4.3 “Šiuos raštus sukūrė žmonės, kai kurie iš jų buvo šventi žmonės, kiti gi nebuvo tokie šventi. Šitų knygų mokymai išreiškia tų laikų, kada jie atsirado, požiūrį ir apsišvietimo laipsnį. Kaip tiesos atskleidimas, pastarieji yra patikimesni už ankstesniuosius. Raštai yra klaidingi ir juos visus sukūrė žmonės, bet nepadaryk klaidos, jie iš tiesų sudaro religinės išminties ir dvasinės tiesos geriausią rinkinį, kokį tik būtų galima šiuo metu surasti visame pasaulyje.
1955 159:4.4 “Many of these books were not written by the persons whose names they bear, but that in no way detracts from the value of the truths which they contain. If the story of Jonah should not be a fact, even if Jonah had never lived, still would the profound truth of this narrative, the love of God for Nineveh and the so-called heathen, be none the less precious in the eyes of all those who love their fellow men. The Scriptures are sacred because they present the thoughts and acts of men who were searching for God, and who in these writings left on record their highest concepts of righteousness, truth, and holiness. The Scriptures contain much that is true, very much, but in the light of your present teaching, you know that these writings also contain much that is misrepresentative of the Father in heaven, the loving God I have come to reveal to all the worlds.
2004 159:4.4 “Didelė dalis tų knygų nebuvo parašytos tų žmonių, kurių vardus jos turi, bet tai jokiu būdu nesumenkina jose išreikštų tiesų vertės. Jeigu Jonos istorija nebūtų faktas, net jeigu Jona niekada ir nebūtų gyvenęs, vis tiek šito pasakojimo giluminė tiesa, Dievo meilė Nainvehui ir vadinamiesiems stabmeldžiams, būtų nemažiau brangi visiems tiems, kurie myli savo bičiulius žmones. Raštai yra šventi, nes jie pateikia žmonių, kurie ieškojo Dievo, mintis ir veiksmus, ir kurie šituose raštuose paliko užrašytas savo aukščiausias sampratas apie teisumą, tiesą, ir šventumą. Raštuose yra daug to, kas yra tiesa, labai daug, bet savo dabartinio mokymo šviesoje, tu žinai, jog raštuose taip pat yra ir daug to, kas suteikia neteisingą sampratą apie Tėvą danguje, tą mylintį Dievą, kurį aš atėjau atskleisti visiems pasauliams.
1955 159:4.5 “Nathaniel, never permit yourself for one moment to believe the Scripture records which tell you that the God of love directed your forefathers to go forth in battle to slay all their enemies—men, women, and children. Such records are the words of men, not very holy men, and they are not the word of God. The Scriptures always have, and always will, reflect the intellectual, moral, and spiritual status of those who create them. Have you not noted that the concepts of Yahweh grow in beauty and glory as the prophets make their records from Samuel to Isaiah? And you should remember that the Scriptures are intended for religious instruction and spiritual guidance. They are not the works of either historians or philosophers.
2004 159:4.5 “Natanieli, niekada neleisk sau patikėti nė vieną akimirką tokiais Raštų įrašais, kurie sako, jog meilės Dievas tavo protėviams liepė eiti į mūšį, kad išžudytų visus savo priešus—vyrus, moteris, ir vaikus[21]. Tokie įrašai yra žmonių, nelabai šventų žmonių, žodžiai, ir jie nėra Dievo žodis. Raštai visada atspindėjo, ir visada atspindės, intelektualų, moralinį, ir dvasinį statusą tų, kurie juos sukuria. Argi tu nepastebėjai, kad sampratos apie Jahvę auga savo grožiu ir šlove, kada jas savo įrašuose pateikia vis nauji pranašai, pradedant Samueliu ir baigiant Isaju? Ir tu turėtum prisiminti, jog Raštai yra skirti religiniam mokymui ir dvasiniam vadovavimui. Jie nėra nei istorikų, nei filosofų darbai.
1955 159:4.6 “The thing most deplorable is not merely this erroneous idea of the absolute perfection of the Scripture record and the infallibility of its teachings, but rather the confusing misinterpretation of these sacred writings by the tradition-enslaved scribes and Pharisees at Jerusalem. And now will they employ both the doctrine of the inspiration of the Scriptures and their misinterpretations thereof in their determined effort to withstand these newer teachings of the gospel of the kingdom. Nathaniel, never forget, the Father does not limit the revelation of truth to any one generation or to any one people. Many earnest seekers after the truth have been, and will continue to be, confused and disheartened by these doctrines of the perfection of the Scriptures.
2004 159:4.6 “Labiausiai apgailėtinas dalykas yra tiesiog ne šitoji klaidinga mintis apie Raštų absoliutų tobulumą ir jų mokymų neklystamumą, bet greičiau šitų šventųjų raštų supainiojantis klaidingas aiškinimas, kokį pateikia tradicijų vergovėje esantys raštininkai ir fariziejai Jeruzalėje[22]. Ir dabar jie tikrai panaudos tiek mokymą apie Raštų įkvėpimą, tiek savo klaidingus jų aiškinimus atkakliai stengdamiesi pasipriešinti šitiems naujesniems karalystės evangelijos mokymams. Natanieli, niekada nepamiršk, tiesos atskleidimo Tėvas neapriboja kokios nors vienos kartos arba kokios nors vienos tautos ribomis. Daug nuoširdžių tiesos ieškotojų buvo, ir toliau bus, supainioti ir nuliūdinti šitų doktrinų apie Raštų tobulumą.
1955 159:4.7 “The authority of truth is the very spirit that indwells its living manifestations, and not the dead words of the less illuminated and supposedly inspired men of another generation. And even if these holy men of old lived inspired and spirit-filled lives, that does not mean that their words were similarly spiritually inspired. Today we make no record of the teachings of this gospel of the kingdom lest, when I have gone, you speedily become divided up into sundry groups of truth contenders as a result of the diversity of your interpretation of my teachings. For this generation it is best that we live these truths while we shun the making of records.
2004 159:4.7 “Tiesos autoritetas yra pati ta dvasia, kuri gyvena savo gyvųjų pasireiškimų viduje, o ne kitos kartos mažiau apšviestų ir tariamai įkvėptų žmonių negyvi žodžiai. Ir net jeigu šitie senovės šventi žmonės ir gyveno įkvėptą ir kupiną dvasios gyvenimą, bet tai nereiškia, kad panašiai dvasiškai buvo įkvėpti ir jų žodžiai. Šiandien šitos karalystės evangelijos mokymų mes neužrašinėjame, kad, man išėjus, jūs greitai nesusiskaldytumėte į atskiras dėl tiesos besivaržančiųjų grupes todėl, kad mano mokymus jūs aiškintumėte skirtingai. Šitai kartai yra geriausia, jog šitomis tiesomis mes gyventume, tuo pačiu stengdamiesi jų neužrašinėti
1955 159:4.8 “Mark you well my words, Nathaniel, nothing which human nature has touched can be regarded as infallible. Through the mind of man divine truth may indeed shine forth, but always of relative purity and partial divinity. The creature may crave infallibility, but only the Creators possess it.
2004 159:4.8 “Gerai įsidėmėk manuosius žodžius, Natanieli, niekas, ką palietė žmogiškoji prigimtis, negali būti laikomas neklystančiu. Dieviškoji tiesa per žmogaus protą iš tikrųjų gali šviesti tolyn, bet ji visada bus gryna tik santykinai ir dieviška tik iš dalies. Tvarinys gali trokšti neklystamumo, bet tiktai Kūrėjai jį turi.
1955 159:4.9 “But the greatest error of the teaching about the Scriptures is the doctrine of their being sealed books of mystery and wisdom which only the wise minds of the nation dare to interpret. The revelations of divine truth are not sealed except by human ignorance, bigotry, and narrow-minded intolerance. The light of the Scriptures is only dimmed by prejudice and darkened by superstition. A false fear of sacredness has prevented religion from being safeguarded by common sense. The fear of the authority of the sacred writings of the past effectively prevents the honest souls of today from accepting the new light of the gospel, the light which these very God-knowing men of another generation so intensely longed to see.
2004 159:4.9 “Bet mokymo apie Raštus didžiausia klaida yra toji doktrina, kad jie yra užplombuotos paslapties ir išminties knygos, kurias aiškinti drįsta tiktai nacijos išmintingi protai. Dieviškosios tiesos atskleidimus užplombuoja ne kas kitas, kaip tik žmogiškasis nemokšiškumas, aklas prisirišimas, ir siauraprotis nepakantumas. Raštų šviesą tiktai temdo prietarai ir užgožia prietaringumas. Apgaulinga šventumo baimė užkirto kelią tam, jog religiją saugotų sveikas protas. Praeities šventųjų raštų autoriteto baimė veiksmingai užkerta kelią tam, kad šiandienos nuoširdžios sielos priimtų evangelijos naująją šviesą, tą šviesą, kurią taip smarkiai troško išvysti šitie patys Dievą pažįstantys kitos kartos žmonės.
1955 159:4.10 “But the saddest feature of all is the fact that some of the teachers of the sanctity of this traditionalism know this very truth. They more or less fully understand these limitations of Scripture, but they are moral cowards, intellectually dishonest. They know the truth regarding the sacred writings, but they prefer to withhold such disturbing facts from the people. And thus do they pervert and distort the Scriptures, making them the guide to slavish details of the daily life and an authority in things nonspiritual instead of appealing to the sacred writings as the repository of the moral wisdom, religious inspiration, and the spiritual teaching of the God-knowing men of other generations.”
2004 159:4.10 “Bet liūdniausia yra tai, jog kai kurie iš šių mokytojų, propaguojančių šitą tradicionalizmo šventumą, šitą pačią tiesą žino. Jie šituos Raštų ribotumus daugiau ar mažiau iki galo supranta, bet jie yra moraliniai bailiai, intelektualiai nesąžiningi žmonės. Jie žino tiesą apie šias šventas knygas, bet tokius trikdančius faktus nuo žmonių yra linkę nuslėpti. Ir šitokiu būdu jie iš tikrųjų Raštus pagadina ir iškreipia, paversdami juos tuo vadovu į pavergiančias kasdienio gyvenimo smulkmenas ir autoritetu nedvasiniuose reikaluose vietoje to, kad į šventus raštus kreiptųsi kaip į kitos kartos Dievą pažįstančių žmonių moralinės išminties, religinio įkvėpimo, ir dvasinio mokymo saugyklą.”
1955 159:4.11 Nathaniel was enlightened, and shocked, by the Master’s pronouncement. He long pondered this talk in the depths of his soul, but he told no man concerning this conference until after Jesus’ ascension; and even then he feared to impart the full story of the Master’s instruction.
2004 159:4.11 Mokytojo aiškinimas Natanielį apšvietė, ir sukrėtė. Jis ilgai mąstė apie šitą pokalbį savo sielos gelmėse, bet apie šitą pasikalbėjimą nepasakojo nė vienam žmogui tol, kol Jėzus nepakilo į dangų; ir net tuomet jis bijojo perteikti visą pasakojimą apie Mokytojo mokymą.
5. THE POSITIVE NATURE OF JESUS’ RELIGION
5. JĖZAUS RELIGIJOS TEIGIAMAS POBŪDIS
1955 159:5.1 At Philadelphia, where James was working, Jesus taught the disciples about the positive nature of the gospel of the kingdom. When, in the course of his remarks, he intimated that some parts of the Scripture were more truth-containing than others and admonished his hearers to feed their souls upon the best of the spiritual food, James interrupted the Master, asking: “Would you be good enough, Master, to suggest to us how we may choose the better passages from the Scriptures for our personal edification?” And Jesus replied: “Yes, James, when you read the Scriptures look for those eternally true and divinely beautiful teachings, such as:
2004 159:5.1 Filadelfijoje, kur dirbo Jokūbas, Jėzus savo mokinius mokė apie karalystės evangelijos teigiamą pobūdį. Kada, jam pateikiant pastabas, jis atvirai aiškino, jog Raštų vienose dalyse tiesos yra daugiau negu kitose, ir savo klausytojus įspėjo, kad savo sielas jie maitintų geriausiu dvasiniu maistu, tada Jokūbas pertraukė Mokytoją, paklausdamas: “Mokytojau, ar nebūtum toks geras, kad mums patartum, kaip savo asmeniniam lavinimui mes galėtume pasirinkti iš Raštų geresnes pastraipas?” Ir Jėzus atsakė: “Taip, Jokūbai, kada jūs skaitote Raštus, tada ieškokite tų amžinai teisingų ir dieviškai gražių mokymų, tokių, kaip:
1955 159:5.2 “Create in me a clean heart, O Lord.
1955 159:5.3 “The Lord is my shepherd; I shall not want.
1955 159:5.6 “Neither shall the nations learn war any more.”
1955 159:5.7 And this is illustrative of the way Jesus, day by day, appropriated the cream of the Hebrew scriptures for the instruction of his followers and for inclusion in the teachings of the new gospel of the kingdom. Other religions had suggested the thought of the nearness of God to man, but Jesus made the care of God for man like the solicitude of a loving father for the welfare of his dependent children and then made this teaching the cornerstone of his religion. And thus did the doctrine of the fatherhood of God make imperative the practice of the brotherhood of man. The worship of God and the service of man became the sum and substance of his religion. Jesus took the best of the Jewish religion and translated it to a worthy setting in the new teachings of the gospel of the kingdom.
2004 159:5.7 Ir tai iliustruoja tą būdą, kurio dėka Jėzus, diena iš dienos, mokydamas savo pasekėjus iš hebrajų raštų panaudodavo tai, kas buvo geriausia, ir tą įtraukdavo į mokymus apie naująją karalystės evangeliją. Kitos religijos siūlė mintį apie Dievo artumą žmogui, bet Jėzus Dievo rūpinimąsi žmogumi padarė tokį, koks yra mylinčio tėvo rūpinamasis nuo jo priklausomų vaikų gerove ir tada šitą mokymą pavertė savo religijos kertiniu akmeniu. Ir šitokiu būdu doktrina apie Dievo tėvystę iš tiesų reikalauja, kad būtinai būtų žmogaus brolystės praktika. Dievo garbinimas ir tarnystė žmogui tapo jo religijos pačia esme. Jėzus iš žydų religijos paėmė tai, kas buvo geriausia, ir tą pavertė vertingu fonu naujuose karalystės evangelijos mokymuose.
1955 159:5.8 Jesus put the spirit of positive action into the passive doctrines of the Jewish religion. In the place of negative compliance with ceremonial requirements, Jesus enjoined the positive doing of that which his new religion required of those who accepted it. Jesus’ religion consisted not merely in believing, but in actually doing, those things which the gospel required. He did not teach that the essence of his religion consisted in social service, but rather that social service was one of the certain effects of the possession of the spirit of true religion.
2004 159:5.8 Į pasyvias žydų religijos doktrinas Jėzus įvedė teigiamo veiksmo dvasią[28]. Vietoje neigiamo ritualinių reikalavimų laikymosi, Jėzus ragino atlikti tą teigiamą veiksmą, kokio reikalavo jo naujoji religija iš tų, kurie ją priėmė. Jėzaus religiją sudarė ne tiktai tikėjimas tais dalykais, kurių reikalavo evangelija, bet ir šitų dalykų realus atlikimas. Jis nemokė, kad jo religijos esmę sudaro visuomeninė tarnystė, bet jis mokė, kad visuomeninė tarnystė yra viena iš užtikrintų pasekmių, kad turima teisingos religijos dvasia.
1955 159:5.9 Jesus did not hesitate to appropriate the better half of a Scripture while he repudiated the lesser portion. His great exhortation, “Love your neighbor as yourself,” he took from the Scripture which reads: “You shall not take vengeance against the children of your people, but you shall love your neighbor as yourself.” Jesus appropriated the positive portion of this Scripture while rejecting the negative part. He even opposed negative or purely passive nonresistance. Said he: “When an enemy smites you on one cheek, do not stand there dumb and passive but in positive attitude turn the other; that is, do the best thing possible actively to lead your brother in error away from the evil paths into the better ways of righteous living.” Jesus required his followers to react positively and aggressively to every life situation. The turning of the other cheek, or whatever act that may typify, demands initiative, necessitates vigorous, active, and courageous expression of the believer’s personality.
2004 159:5.9 Jėzus nedvejodamas panaudojo iš Raštų geresniąją dalį, tuo tarpu atmetė menkesniąją dalį. Savo didįjį priesaką, “Mylėk savo artimą kaip save patį,” jis paėmė iš to Rašto, kuris sako: “Nekeršyk savosios tautos vaikams, bet iš tiesų mylėk savo artimą kaip save patį[29][30].” Jėzus pasinaudojo šito Rašto teigiama puse, tuo tarpu atmetė neigiamą pusę. Jis net priešinosi neigiamam arba pasyviam nesipriešinimui. Jis sakė: “Kada priešas tau trenkia per vieną skruostą, tada tu nestovėk praradęs žadą ir pasyvus, bet su teigiama nuostata atsuk ir kitą skruostą; tai yra, padaryk kokį tik įmanoma geriausią dalyką, kad savo klystantį sielos brolį aktyviu veiksmu išvestum iš blogio kelių į geresnius teisaus gyvenimo kelius[31].” Jėzus iš savo pasekėjų reikalavo, kad į bet kokią gyvenimo situaciją reaguotų teigiamai ir energingai. Kito skruosto atsukimas, arba bet kokio kito jį tipizuojančio veiksmo atlikimas, reikalauja įniciatyvos, priverčia tikinčiojo asmenybę pasireikšti energingai, aktyviai, ir drąsiai.
1955 159:5.10 Jesus did not advocate the practice of negative submission to the indignities of those who might purposely seek to impose upon the practitioners of nonresistance to evil, but rather that his followers should be wise and alert in the quick and positive reaction of good to evil to the end that they might effectively overcome evil with good. Forget not, the truly good is invariably more powerful than the most malignant evil. The Master taught a positive standard of righteousness: “Whosoever wishes to be my disciple, let him disregard himself and take up the full measure of his responsibilities daily to follow me.” And he so lived himself in that “he went about doing good.” And this aspect of the gospel was well illustrated by many parables which he later spoke to his followers. He never exhorted his followers patiently to bear their obligations but rather with energy and enthusiasm to live up to the full measure of their human responsibilities and divine privileges in the kingdom of God.
2004 159:5.10 Jėzus nepropagavo negatyvios praktikos, kada pasiduodama įžeidinėjimams tų, kurie galėtų tyčia stengtis nesąžiningai pasinaudoti tais, kurie blogiui nesipriešina, bet vietoje šito jis propagavo, kad jo pasekėjai turėtų būti išmintingi ir pasirengę greitai ir teigiamai gėriu reaguoti į blogį ta prasme, kad jie galėtų veiksmingai nugalėti blogį gėriu[32]. Neužmirškite, jog tikrasis gėris nuolat yra galingesnis už patį žalingiausią blogį. Mokytojas mokė teigiamos teisumo normos: “Kas tiktai nori būti mano mokinys, tas turi nekreipti dėmesio į savąjį aš ir iki pat galo atlikti savo kasdienes pareigas tam, kad eitų su manimi[33].” Ir jis pats šitaip gyveno tuo, kad “jis darė gerus darbus[34].” Ir šitą evangelijos aspektą gerai iliustruoja daug parabolių, kurias jis vėliau pateikė savo pasekėjams. Jis savo pasekėjų niekada neragino kantriai vykdyti savo įsipareigojimus, bet vietoje šito jis ragino juos, kad Dievo karalystėje jie gyventų iki galo energingai ir su entuziazmu atliktų savo žmogiškąsias pareigas ir dieviškąsias privilegijas.
1955 159:5.11 When Jesus instructed his apostles that they should, when one unjustly took away the coat, offer the other garment, he referred not so much to a literal second coat as to the idea of doing something positive to save the wrongdoer in the place of the olden advice to retaliate—“an eye for an eye” and so on. Jesus abhorred the idea either of retaliation or of becoming just a passive sufferer or victim of injustice. On this occasion he taught them the three ways of contending with, and resisting, evil:
2004 159:5.11 Kada Jėzus savo apaštalus mokė, kad jie, kam nors neteisėtai atėmus iš jų apsiaustą, turėtų atiduoti ir kitą drabužį, tada jis omenyje turėjo ne tiek dar vieną drabužį tiesiogine žodžio prasme, kiek tą mintį, jog reikėtų padaryti ką nors teigiamo tam, jog būtų išgelbėtas blogai pasielgęs žmogus, vietoje senojo patarimo atkeršyti—“akis už akį” ir panašiai[35][36]. Jėzui pasibjaurėjimą kėlė tiek mintis apie kerštą, tiek ir mintis tapti tiesiog pasyviu neteisingumo stebėtoju ar auka. Šituo atveju jis mokė juos tokių trijų metodų, kaip kovoti su blogiu, ir kaip pasipriešinti blogiui:
2004 159:5.12 1. Už blogį atsilyginti blogiu—teigiamas, bet neteisingas metodas.
1955 159:5.13 2. To suffer evil without complaint and without resistance—the purely negative method.
2004 159:5.13 2. Kentėti blogį nesiskundžiant ir nesipriešinant—grynai neigiamas metodas.
1955 159:5.14 3. To return good for evil, to assert the will so as to become master of the situation, to overcome evil with good—the positive and righteous method.
2004 159:5.14 3. Gėriu atsilyginti už blogį, pareikšti valią tokiu būdu, kad taptum padėties šeimininku, blogį nugalėti gėriu—teigiamas ir teisingas metodas.
1955 159:5.15 One of the apostles once asked: “Master, what should I do if a stranger forced me to carry his pack for a mile?” Jesus answered: “Do not sit down and sigh for relief while you berate the stranger under your breath. Righteousness comes not from such passive attitudes. If you can think of nothing more effectively positive to do, you can at least carry the pack a second mile. That will of a certainty challenge the unrighteous and ungodly stranger.”
2004 159:5.15 Vienas iš apaštalų kartą paklausė: “Mokytojau, ką aš turėčiau daryti, jeigu nepažįstamasis mane priverstų jo nešulį nunešti vieną mylią?” Jėzus atsakė: “Nesisėsk ir neaimanuok, kad palengvėtų, nors šį nepažįstamąjį pašnibždomis ir keiki. Teisumas atsiranda ne iš tokio pasyvaus požiūrio. Jeigu tu negali sugalvoti nieko veiksmingesnio teigiamo, ką galėtum padaryti, tai bent jau gali šį nešulį nunešti ir antrą mylią. Tai tikrai mes iššūkį neteisiam ir nedoram nepažįstamajam.”[37]
1955 159:5.16 The Jews had heard of a God who would forgive repentant sinners and try to forget their misdeeds, but not until Jesus came, did men hear about a God who went in search of lost sheep, who took the initiative in looking for sinners, and who rejoiced when he found them willing to return to the Father’s house. This positive note in religion Jesus extended even to his prayers. And he converted the negative golden rule into a positive admonition of human fairness.
2004 159:5.16 Žydai buvo girdėję apie tokį Dievą, kuris atleidžia atgailaujantiems nusidėjėliams ir mėgina užmiršti jų prasižengimus, bet tiktai tada, kada atėjo Jėzus, žmonės iš tikrųjų išgirdo apie tokį Dievą, kuris eina ieškoti pasiklydusių avių, kuris iniciatyvos imasi pats, kad nusidėjėlių ieškotų, ir kuris džiaugiasi, kada juos suranda norinčius sugrįžti į Tėvo namus[38][39][40]. Šitą teigiamą gaidą religijoje Jėzus išplėtė net iki savo maldų. Jis neigiamą auksinę taisyklę pavertė į teigiamą raginimą siekti žmogiškojo teisingumo[41][42].
1955 159:5.17 In all his teaching Jesus unfailingly avoided distracting details. He shunned flowery language and avoided the mere poetic imagery of a play upon words. He habitually put large meanings into small expressions. For purposes of illustration Jesus reversed the current meanings of many terms, such as salt, leaven, fishing, and little children. He most effectively employed the antithesis, comparing the minute to the infinite and so on. His pictures were striking, such as, “The blind leading the blind.” But the greatest strength to be found in his illustrative teaching was its naturalness. Jesus brought the philosophy of religion from heaven down to earth. He portrayed the elemental needs of the soul with a new insight and a new bestowal of affection.
2004 159:5.17 Visame savo mokyme Jėzus būtinai vengė atitraukiančių dėmesį smulkmenų. Jis nevartojo įmantrios kalbos ir vengė paprasčiausio poetinio žodžių žaismo vaizdingumo. Kaip taisyklė, gilias prasmes jis išreikšdavo paprastais žodžiais. Iliustravimo tikslu Jėzus daugelio žodžių, tokių, kaip druska, mielės, žvejojimas, maži vaikai, įprastą reikšmę pavartodavo priešinga prasme. Jis kuo veiksmingiausiai panaudodavo antitezę, akimirksnį palygindamas su amžinybe ir taip toliau. Jo vaizdiniai, tokie, kaip “Aklas aklą veda,” buvo pritrenkiantys[43]. Bet didžiausioji stiprybė, kurią turi jo vaizdinis mokymas, yra šio mokymo natūralumas. Jėzus atnešė religijos filosofiją iš dangaus žemyn į žemę. Jis pagrindines sielos reikmes pavaizdavo su nauja įžvalga ir su nauju meilės padovanojimu.
6. THE RETURN TO MAGADAN
6. SUGRĮŽIMAS Į MAGADANĄ
1955 159:6.1 The mission of four weeks in the Decapolis was moderately successful. Hundreds of souls were received into the kingdom, and the apostles and evangelists had a valuable experience in carrying on their work without the inspiration of the immediate personal presence of Jesus.
2004 159:6.1 Keturių savaičių misija Dekapolyje buvo vidutiniškai sėkminga. Į karalystę buvo priimta šimtai sielų, ir apaštalai ir evangelininkai sukaupė vertingo patyrimo savo darbą tęsdami be to įkvėpimo, kurį suteikdavo tiesioginis Jėzaus asmeninis buvimas.
1955 159:6.2 On Friday, September 16, the entire corps of workers assembled by prearrangement at Magadan Park. On the Sabbath day a council of more than one hundred believers was held at which the future plans for extending the work of the kingdom were fully considered. The messengers of David were present and made reports concerning the welfare of the believers throughout Judea, Samaria, Galilee, and adjoining districts.
2004 159:6.2 Penktadienį, rugsėjo 16-ąją, visas darbininkų korpusas iš anksto susitaręs susirinko Magadano Parke. Sabato dieną buvo surengtas pasitarimas, kuriame dalyvavo daugiau negu vienas šimtas tikinčiųjų ir kurio metu buvo iki galo apsvarstyti ateities planai, kaip karalystės darbą išplėsti. Jame dalyvavo ir Dovydo pasiuntiniai ir informavo apie tikinčiųjų padėtį visoje Judėjoje, Samarijoje, Galilėjoje, ir gretimose vietovėse.
1955 159:6.3 Few of Jesus’ followers at this time fully appreciated the great value of the services of the messenger corps. Not only did the messengers keep the believers throughout Palestine in touch with each other and with Jesus and the apostles, but during these dark days they also served as collectors of funds, not only for the sustenance of Jesus and his associates, but also for the support of the families of the twelve apostles and the twelve evangelists.
2004 159:6.3 Šituo metu nedaug kas iš Jėzaus pasekėjų suvokė tą didžiulę pasiuntinių korpuso tarnystės vertę. Pasiuntiniai iš tiesų ne tiktai padėjo tikintiesiems palaikyti ryšį vieniems su kitais per visą Palestiną, o taip pat su Jėzumi ir apaštalais, bet tomis juodomis dienomis jie taip pat dirbo ir pinigų surinkėjais, ne tik Jėzaus ir jo pagalbininkų išlaikymui, bet taip pat dvylikos apaštalų ir dvylikos evangelininkų šeimų paramai.
1955 159:6.4 About this time Abner moved his base of operations from Hebron to Bethlehem, and this latter place was also the headquarters in Judea for David’s messengers. David maintained an overnight relay messenger service between Jerusalem and Bethsaida. These runners left Jerusalem each evening, relaying at Sychar and Scythopolis, arriving in Bethsaida by breakfast time the next morning.
2004 159:6.4 Maždaug šituo laiku Abneris savo veiklos bazę perkėlė iš Hebrono į Betliejų, o šita pastaroji vieta taip pat buvo ir Dovydo pasiuntinių būstinė Judėjoje. Dovydo valdoma pasiuntinių tarnyba estafetės principu per naktį iš Jeruzalės pasiekdavo Betsaidą. Šitie bėgikai iš Jeruzalės išbėgdavo kiekvieną vakarą, pasikeisdavo Saikare ir Skaitopolyje, ir į Betsaidą atbėgdavo kitą rytą iki pusryčių meto.
1955 159:6.5 Jesus and his associates now prepared to take a week’s rest before they made ready to start upon the last epoch of their labors in behalf of the kingdom. This was their last rest, for the Perean mission developed into a campaign of preaching and teaching which extended right on down to the time of their arrival at Jerusalem and of the enactment of the closing episodes of Jesus’ earth career.
2004 159:6.5 Jėzus ir jo pagalbininkai dabar ruošėsi savaitę pailsėti prieš tai, kada pasirengs pradėti savo darbų karalystės labui paskutinįjį etapą. Tai buvo jų paskutinysis poilsis, kadangi Perėjos misija išsivystė į pamokslavimo ir mokymo kampaniją, kuri truko iki pat jų atvykimo į Jeruzalę ir iki pat to meto, kada įvyko Jėzaus žemiškosios karjeros paskutinieji epizodai.
| Dokumentas 158. Transfigūracijos Kalnas |
Indeksas
Viena versija |
Dokumentas 160. Rodanas iš Aleksandrijos |