Urantijos knyga anglų kalba yra vieša visame pasaulyje nuo 2006 m.
Vertimai: © 2004 Urantijos Fondas
| Dokumentas 169. Paskutinysis mokymas Peloje |
Indeksas
Viena versija |
Dokumentas 171. Pakeliui į Jeruzalę |
THE KINGDOM OF HEAVEN
DANGAUS KARALYSTĖ
1955 170:0.1 SATURDAY afternoon, March 11, Jesus preached his last sermon at Pella. This was among the notable addresses of his public ministry, embracing a full and complete discussion of the kingdom of heaven. He was aware of the confusion which existed in the minds of his apostles and disciples regarding the meaning and significance of the terms “kingdom of heaven” and “kingdom of God,” which he used as interchangeable designations of his bestowal mission. Although the very term kingdom of heaven should have been enough to separate what it stood for from all connection with earthly kingdoms and temporal governments, it was not. The idea of a temporal king was too deep-rooted in the Jewish mind thus to be dislodged in a single generation. Therefore Jesus did not at first openly oppose this long-nourished concept of the kingdom.
2004 170:0.1 ŠEŠTADIENIO popietę, kovo 11-ąją, Jėzus pasakė savo paskutinį pamokslą Peloje. Tai buvo vienas iš nuostabiausių pasisakymų per jo viešą tarnystę, išsamiai ir iki galo aptaręs dangaus karalystę. Jis žinojo apie tą susipainiojimą, kuris buvo jo apaštalų ir mokinių protuose dėl terminų “dangaus karalystė” ir “Dievo karalystė,” kuriuos jis vartojo kaip savęs padovanojimo misijos tarpusavyje kaitomus pavadinimus, prasmės ir reikšmės. Nors paties termino dangaus karalystė ir galėjo užtekti tam, kad būtų atskirta tai, ką jis išreiškė, nuo bet kokių saitų su žemiškosiomis karalystėmis ir laikinomis vyriausybėmis, bet neužteko. Žemiškojo karaliaus idėja žydų prote buvo per daug įsišaknijusi, kad ją būtų galima šitaip išrauti per vienos kartos gyvenimą. Dėl to šitai ilgai puoselėtai karalystės sampratai Jėzus iš pradžių atvirai nesipriešino.
1955 170:0.2 This Sabbath afternoon the Master sought to clarify the teaching about the kingdom of heaven; he discussed the subject from every viewpoint and endeavored to make clear the many different senses in which the term had been used. In this narrative we will amplify the address by adding numerous statements made by Jesus on previous occasions and by including some remarks made only to the apostles during the evening discussions of this same day. We will also make certain comments dealing with the subsequent outworking of the kingdom idea as it is related to the later Christian church.
2004 170:0.2 Šitą Sabato popietę Mokytojas stengėsi išaiškinti mokymą apie dangaus karalystę; šitą klausimą jis aptarė visais aspektais ir stengėsi paaiškinti tą daugelį skirtingų prasmių, kuriomis šitas terminas buvo pavartotas. Šitame pasakojime šį kreipimąsi mes išplėtosime, pridėdami didelę dalį teiginių, kuriuos Jėzus buvo pareiškęs ankstesnėmis progomis, ir įtraukdami kai kurias pastabas, pareikštas tiktai apaštalams tos pačios dienos vakarinių diskusijų metu. Mes taip pat pateiksime kai kuriuos komentarus, nagrinėjančius vėlesnį karalystės idėjos vystymąsi, kaip ji yra susijusi su vėlesniąja krikščioniškąja bažnyčia.
1. CONCEPTS OF THE KINGDOM OF HEAVEN
1. SAMPRATOS APIE DANGAUS KARALYSTĘ
1955 170:1.1 In connection with the recital of Jesus’ sermon it should be noted that throughout the Hebrew scriptures there was a dual concept of the kingdom of heaven. The prophets presented the kingdom of God as:
2004 170:1.1 Sąsajoje su Jėzaus pamokslo atpasakojimu, reikėtų pastebėti, jog hebrajų raštuose buvo dualistinė dangaus karalystės samprata. Pranašai Dievo karalystę pateikė kaip:
1955 170:1.3 2. A future hope—when the kingdom would be realized in fullness upon the appearance of the Messiah. This is the kingdom concept which John the Baptist taught.
1955 170:1.5 3. The later Jewish concept of a world-wide and transcendental kingdom of supernatural origin and miraculous inauguration.
1955 170:1.6 4. The Persian teachings portraying the establishment of a divine kingdom as the achievement of the triumph of good over evil at the end of the world.
2004 170:1.6 4. Persų mokymai, vaizduojantys dieviškosios karalystės įkūrimą kaip gėrio prieš blogį pergalės pasiekimą pasaulio pabaigoje.
1955 170:1.7 Just before the advent of Jesus on earth, the Jews combined and confused all of these ideas of the kingdom into their apocalyptic concept of the Messiah’s coming to establish the age of the Jewish triumph, the eternal age of God’s supreme rule on earth, the new world, the era in which all mankind would worship Yahweh. In choosing to utilize this concept of the kingdom of heaven, Jesus elected to appropriate the most vital and culminating heritage of both the Jewish and Persian religions.
2004 170:1.7 Tiesiog prieš pat Jėzaus atėjimą į žemę, žydai sujungė ir sumaišė visas šitas karalystės idėjas į savo epokalipsinę sampratą apie Mesijo atėjimą, kad įkurtų žydų triumfo amžių, Dievo aukščiausiosios valdžios žemėje amžinąjį amžių, naująjį pasaulį, tokią erą, kurioje visa žmonija garbintų Jahvę. Nusprendęs vartoti šitą dangaus karalystės sampratą, Jėzus apsisprendė pasinaudoti tiek žydų, tiek ir persų religijų pačiu gyvybingiausiu ir pačiu svarbiausiu palikimu.
1955 170:1.8 The kingdom of heaven, as it has been understood and misunderstood down through the centuries of the Christian era, embraced four distinct groups of ideas:
2004 170:1.8 Toji dangaus karalystė, kaip ji buvo teisingai ir klaidingai suprantama per visus krikščioniškosios eros šimtmečius, apima keturias atskiras idėjų grupes:
1955 170:1.11 3. The personal-experience concept of Jesus—“the kingdom of heaven within you.”
2004 170:1.11 3. Jėzaus asmeninę-patyrimo sampratą—“dangaus karalystė yra tavo paties viduje.”
1955 170:1.12 4. The composite and confused concepts which the founders and promulgators of Christianity have sought to impress upon the world.
2004 170:1.12 4. Sudėtinės ir supainiotos sampratos, kurias krikščionybės įkūrėjai ir skelbėjai stengėsi įteigti pasauliui.
1955 170:1.13 At different times and in varying circumstances it appears that Jesus may have presented numerous concepts of the “kingdom” in his public teachings, but to his apostles he always taught the kingdom as embracing man’s personal experience in relation to his fellows on earth and to the Father in heaven. Concerning the kingdom, his last word always was, “The kingdom is within you.”
2004 170:1.13 Pasirodo, jog skirtingais periodais ir besikeičiančiomis aplinkybėmis Jėzus savo viešuose mokymuose galėjo būti pateikęs gausų skaičių “karalystės” sampratų, bet savo apaštalus jis visada mokė tokios karalystės, kuri apima žmogaus asmeninį patyrimą savo bičiulių atžvilgiu ir Tėvo danguje atžvilgiu. Kalbėdamas apie karalystę jis savo pasisakymą visada užbaigdavo taip, “Karalystė yra jūsų viduje[6].”
1955 170:1.14 Centuries of confusion regarding the meaning of the term “kingdom of heaven” have been due to three factors:
2004 170:1.14 Painiavos amžius, kas susiję su termino “dangaus karalystė” prasme, sąlygojo tokie trys faktoriai:
1955 170:1.15 1. The confusion occasioned by observing the idea of the “kingdom” as it passed through the various progressive phases of its recasting by Jesus and his apostles.
2004 170:1.15 1. Tas supainiojimas, kuris atsirado stebint, kaip “karalystės” idėja vystėsi per savo įvairius perdarymo, įgyvendinto Jėzaus ir jo apaštalų, etapus.
1955 170:1.16 2. The confusion which was inevitably associated with the transplantation of early Christianity from a Jewish to a gentile soil.
2004 170:1.16 2. Tas supainiojimas, kuris buvo neišvengiamai susijęs su ankstyvosios krikščionybės perkėlimu iš žydiškosios dirvos į pagoniškąją.
2. JESUS’ CONCEPT OF THE KINGDOM
2. JĖZAUS SAMPRATA APIE KARALYSTĘ
1955 170:2.1 The Master made it clear that the kingdom of heaven must begin with, and be centered in, the dual concept of the truth of the fatherhood of God and the correlated fact of the brotherhood of man. The acceptance of such a teaching, Jesus declared, would liberate man from the age-long bondage of animal fear and at the same time enrich human living with the following endowments of the new life of spiritual liberty:
2004 170:2.1 Mokytojas aiškino, jog dangaus karalystė turi prasidėti nuo tiesos apie Dievo tėvystę ir su ja susijusio žmogaus brolystės fakto dualios sampratos ir turi koncentruotis į tiesos apie Dievo tėvystę ir su ja susijusio žmogaus brolystės fakto dualią sampratą. Tokio mokymo priėmimas, Jėzus skelbė, žmogų išlaisvintų iš amžius trunkančios gyvulinės baimės vergystės ir tuo pačiu metu žmogiškąjį gyvenimą praturtintų tokiomis naujojo dvasinės laisvės gyvenimo dovanomis:
1955 170:2.3 2. The gospel carried a message of new confidence and true consolation for all men, even for the poor.
1955 170:2.4 3. It was in itself a new standard of moral values, a new ethical yardstick wherewith to measure human conduct. It portrayed the ideal of a resultant new order of human society.
1955 170:2.5 4. It taught the pre-eminence of the spiritual compared with the material; it glorified spiritual realities and exalted superhuman ideals.
1955 170:2.8 7. The new gospel affirmed that human salvation is the revelation of a far-reaching divine purpose to be fulfilled and realized in the future destiny of the endless service of the salvaged sons of God.
1955 170:2.9 These teachings cover the expanded idea of the kingdom which was taught by Jesus. This great concept was hardly embraced in the elementary and confused kingdom teachings of John the Baptist.
2004 170:2.9 Šitie mokymai apima išplėstą karalystės idėją, kurios mokė Jėzus. Vargu ar Jono Krikštytojo primityvūs ir supainioti mokymai apie karalystę turėjo šitą didingą sampratą.
1955 170:2.10 The apostles were unable to grasp the real meaning of the Master’s utterances regarding the kingdom. The subsequent distortion of Jesus’ teachings, as they are recorded in the New Testament, is because the concept of the gospel writers was colored by the belief that Jesus was then absent from the world for only a short time; that he would soon return to establish the kingdom in power and glory—just such an idea as they held while he was with them in the flesh. But Jesus did not connect the establishment of the kingdom with the idea of his return to this world. That centuries have passed with no signs of the appearance of the “New Age” is in no way out of harmony with Jesus’ teaching.
2004 170:2.10 Apaštalai Mokytojo pasisakymų apie karalystę tikrosios prasmės nesugebėjo suvokti. Vėlesnis Jėzaus mokymų iškraipymas, kaip jie yra užrašyti Naujajame Testamente, yra dėl to, jog evangelijos rašytojų sampratą nuspalvino tas tikėjimas, kad Jėzus tada pasaulį paliko tiktai trumpam laikui; kad jis netrukus sugrįš tam, kad įkurtų karalystę turėdamas galią ir valdžią—tiesiog tokia idėja, kokios jie laikėsi tuo metu, kada su jais jis buvo materialaus kūno pavidalu[16]. Bet Jėzus karalystės įkūrimo nesiejo su savo sugrįžimo į šitą pasaulį idėja. Tai, kad praėjo šimtmečiai be jokių ženklų apie “Naujojo Amžiaus” pasirodymą, visiškai nereiškia, jog tai nesiderina su Jėzaus mokymu.
1955 170:2.11 The great effort embodied in this sermon was the attempt to translate the concept of the kingdom of heaven into the ideal of the idea of doing the will of God. Long had the Master taught his followers to pray: “Your kingdom come; your will be done”; and at this time he earnestly sought to induce them to abandon the use of the term kingdom of God in favor of the more practical equivalent, the will of God. But he did not succeed.
2004 170:2.11 Tos didžiulės pastangos, kurias įkūnijo šitas pamokslas, buvo tas mėginimas, kad dangaus karalystės samprata būtų paversta į idėjos vykdyti Dievo valią idealą. Ilgą laiką Mokytojas savo pasekėjus buvo mokęs melstis: “Teateinie tavoji karalystė; tebūnie tavoji valia”; ir šiuo metu jis atkakliai stengėsi priversti juos vietoje Dievo karalystės termino vartoti praktiškesnį ekvivalentą Dievo valia[17]. Bet jam šito pasiekti nepavyko.
1955 170:2.12 Jesus desired to substitute for the idea of the kingdom, king, and subjects, the concept of the heavenly family, the heavenly Father, and the liberated sons of God engaged in joyful and voluntary service for their fellow men and in the sublime and intelligent worship of God the Father.
2004 170:2.12 Jėzus norėjo, kad karalystės, karaliaus, ir pavaldinių idėja būtų pakeista į sampratą apie dangiškąją šeimą, dangiškąjį Tėvą, ir išlaisvintus Dievo sūnus, įsitraukusius į džiaugsmingą ir savanorišką tarnystę savo bičiulių žmonių labui ir į Dievo Tėvo išaukštintą ir protingą garbinimą.
1955 170:2.13 Up to this time the apostles had acquired a double viewpoint of the kingdom; they regarded it as:
2004 170:2.13 Iki šito laiko apaštalai buvo įgavę dvigubą požiūrį į karalystę; jie žiūrėjo į ją kaip į:
1955 170:2.14 1. A matter of personal experience then present in the hearts of true believers, and
2004 170:2.14 1. Asmeninio patyrimo dalyką, kuris tuo metu buvo tikrų tikinčiųjų širdyje, ir kaip į
1955 170:2.15 2. A question of racial or world phenomena; that the kingdom was in the future, something to look forward to.
2004 170:2.15 2. Rasinių ar pasaulinių reiškinių klausimą; jog karalystė yra ateityje, kažkas, ko reikia laukti.
1955 170:2.16 They looked upon the coming of the kingdom in the hearts of men as a gradual development, like the leaven in the dough or like the growing of the mustard seed. They believed that the coming of the kingdom in the racial or world sense would be both sudden and spectacular. Jesus never tired of telling them that the kingdom of heaven was their personal experience of realizing the higher qualities of spiritual living; that these realities of the spirit experience are progressively translated to new and higher levels of divine certainty and eternal grandeur.
2004 170:2.16 Jie žvelgė į ateinančią karalystę žmonių širdyse kaip į palaipsnį vystymąsi, kaip į mieles tešloje, arba kaip į garstyčių sėklos augimą[18][19]. Jie tikėjo, kad karalystės atėjimas rasine ar pasauline prasme bus tiek netikėtas, tiek ir įspūdingas[20]. Jėzus niekada nepavargdavo jiems kartoti, jog dangaus karalystė yra jų asmeninis patyrimas suvokiant aukščiausias dvasinio gyvenimo vertybes; jog šito dvasinio patyrimo realybės vis didesniu laipsniu yra paverčiamos į naujus ir aukštesnius dieviškojo užtikrintumo ir amžinojo didingumo lygius.
1955 170:2.17 On this afternoon the Master distinctly taught a new concept of the double nature of the kingdom in that he portrayed the following two phases:
2004 170:2.17 Šitą popietę Mokytojas mokė aiškiai naujos sampratos apie karalystės dvigubą prigimtį tuo, kad jis pavaizdavo tokias dvi fazes:
1955 170:2.18 “First. The kingdom of God in this world, the supreme desire to do the will of God, the unselfish love of man which yields the good fruits of improved ethical and moral conduct.
2004 170:2.18 “Pirmąją. Dievo karalystę šitame pasaulyje, aukščiausio laipsnio troškimą vykdyti Dievo valią, nesavanaudišką žmogaus meilę, kuri veda geresnio etinio ir moralinio elgesio gerus vaisius.
1955 170:2.19 “Second. The kingdom of God in heaven, the goal of mortal believers, the estate wherein the love for God is perfected, and wherein the will of God is done more divinely.”
2004 170:2.19 “Antrąją. Dievo karalystę danguje, mirtingųjų tikinčiųjų tikslą, tokią padėtį, kurioje toji meilė Dievui yra ištobulinta, ir kurioje Dievo valia yra vykdoma dieviškiau.”
1955 170:2.20 Jesus taught that, by faith, the believer enters the kingdom now. In the various discourses he taught that two things are essential to faith-entrance into the kingdom:
2004 170:2.20 Jėzus mokė, kad, įtikėjimo dėka, tikintysis įeina į karalystę dabar. Įvairiais pasisakymais jis mokė, kad įtikėjimo dėka įeinant į karalystę, esminiai yra du dalykai:
1955 170:2.21 1. Faith, sincerity. To come as a little child, to receive the bestowal of sonship as a gift; to submit to the doing of the Father’s will without questioning and in the full confidence and genuine trustfulness of the Father’s wisdom; to come into the kingdom free from prejudice and preconception; to be open-minded and teachable like an unspoiled child.
2004 170:2.21 1. Įtikėjimas, nuoširdumas. Ateiti kaip mažam vaikui, priimti sūnystės padovanojimą kaip dovaną; atsiduoti Tėvo valios vykdymui be dvejonių ir visiškai tikint ir nuoširdžiai pasitikint Tėvo išmintimi; ateiti į karalystę išsivadavus nuo prietarų ir išankstinių nuostatų; būti našališkiems ir tokiems, kuriuos būtų galima mokyti kaip nesugadintus vaikus[21].
1955 170:2.23 Jesus taught that sin is not the child of a defective nature but rather the offspring of a knowing mind dominated by an unsubmissive will. Regarding sin, he taught that God has forgiven; that we make such forgiveness personally available by the act of forgiving our fellows. When you forgive your brother in the flesh, you thereby create the capacity in your own soul for the reception of the reality of God’s forgiveness of your own misdeeds.
2004 170:2.23 Jėzus mokė, jog nuodėmė nėra sugedusios prigimties vaikas, bet vietoje šito ji yra palikuonis tokio žinančio proto, kurį valdo nenusileidžianti valia. Kai dėl nuodėmės, tai jis mokė, kad Dievas jau atleido; kad tokį atleidimą mes asmeniškai padarome prieinamą sau patiems tokiu veiksmu, kada atleidžiame savo bičiuliams. Kada jūs atleidžiate savo broliui materialiame kūne, tada šito atleidimo dėka savo paties sieloje jūs kuriate sugebėjimą už savo pačių klaidingus poelgius priimti Dievo atleidimo realybę.
1955 170:2.24 By the time the Apostle John began to write the story of Jesus’ life and teachings, the early Christians had experienced so much trouble with the kingdom-of-God idea as a breeder of persecution that they had largely abandoned the use of the term. John talks much about the “eternal life.” Jesus often spoke of it as the “kingdom of life.” He also frequently referred to “the kingdom of God within you.” He once spoke of such an experience as “family fellowship with God the Father.” Jesus sought to substitute many terms for the kingdom but always without success. Among others, he used: the family of God, the Father’s will, the friends of God, the fellowship of believers, the brotherhood of man, the Father’s fold, the children of God, the fellowship of the faithful, the Father’s service, and the liberated sons of God.
2004 170:2.24 Iki to laiko, kada Apaštalas Jonas ėmė rašyti istoriją apie Jėzaus gyvenimą ir mokymus, ankstyvieji krikščionys buvo patyrę tiek daug vargo dėl Dievo karalystės idėjos kaip persekiojimų sukėlėjos, kad šį terminą didžiąja dalimi jie nustojo vartoti. Jonas daug kalba apie “amžinąjį gyvenimą[23].” Jėzus dažnai kalbėjo apie šį gyvenimą kaip apie “gyvenimo karalystę.” Jis taip pat dažnai užsimindavo apie “Dievo karalystę jūsų viduje[24].” Kartą jis kalbėjo apie tokį patyrimą kaip apie “šeimyninę bičiulystę su Dievu Tėvu.” Jėzus stengėsi karalystę pakeisti daugeliu terminų, bet visada nesėkmingai. Tarp kitų terminų, jis vartojo: Dievo šeima, Tėvo valia, Dievo draugai, tikinčiųjų bičiulystė, žmogaus brolystė, Tėvo avidė, Dievo vaikai, ištikimųjų bičiulystė, Tėvo tarnystė, ir išlaisvinti Dievo sūnūs[25][26][27][28][29][30][31][32][33][34].
1955 170:2.25 But he could not escape the use of the kingdom idea. It was more than fifty years later, not until after the destruction of Jerusalem by the Roman armies, that this concept of the kingdom began to change into the cult of eternal life as its social and institutional aspects were taken over by the rapidly expanding and crystallizing Christian church.
2004 170:2.25 Bet karalystės idėjos vartojimo išvengti jie negalėjo. Būtent praėjus daugiau negu penkiasdešimčiai metu, tiktai vėliau, kada Jeruzalę sugriovė romėnų armijos, tada karalystės samprata ėmė keistis į amžinojo gyvenimo kultą, kadangi jos visuomeninius ir institucinius aspektus perėmė sparčiai besiplečianti ir besikristalizuojanti krikščionių bažnyčia.
3. IN RELATION TO RIGHTEOUSNESS
3. KAS SUSIJĘ SU TEISUMU
1955 170:3.1 Jesus was always trying to impress upon his apostles and disciples that they must acquire, by faith, a righteousness which would exceed the righteousness of slavish works which some of the scribes and Pharisees paraded so vaingloriously before the world.
1955 170:3.2 Though Jesus taught that faith, simple childlike belief, is the key to the door of the kingdom, he also taught that, having entered the door, there are the progressive steps of righteousness which every believing child must ascend in order to grow up to the full stature of the robust sons of God.
2004 170:3.2 Nors Jėzus ir mokė, jog įtikėjimas, paprastas kaip vaiko tikėjimas, yra tas raktas nuo karalystės durų, bet jis taip pat mokė, jog patekus per šias duris, ten yra vis augantys teisumo laipteliai, kuriais kiekvienas tikintis vaikas turi kilti tam, kad suaugtų tvirtų Dievo sūnų visu ūgiu[36][37].
1955 170:3.3 It is in the consideration of the technique of receiving God’s forgiveness that the attainment of the righteousness of the kingdom is revealed. Faith is the price you pay for entrance into the family of God; but forgiveness is the act of God which accepts your faith as the price of admission. And the reception of the forgiveness of God by a kingdom believer involves a definite and actual experience and consists in the following four steps, the kingdom steps of inner righteousness:
2004 170:3.3 Būtent kada yra apmąstomas Dievo atleidimo priėmimo metodas, tada atsiskleidžia karalystės teisumo pasiekimas. Įtikėjimas yra toji kaina, kurią jūs mokate už patekimą į Dievo šeimą; bet atleidimas yra toks Dievo veiksmas, kuris jūsų įtikėjimą priima kaip įsileidimo kainą. O kad karalystės tikintysis Dievo atleidimą priima, tai sudaro konkretų ir aktualų patyrimą ir apima tokius keturis žingsnius, vidinio teisumo karalystės žingsnius.
2004 170:3.5 2. Žmogus savo bičiuliams realiai neatleis, jeigu jų nemylės kaip paties savęs.
1955 170:3.7 4. Moral conduct, true righteousness, becomes, then, the natural result of such love.
2004 170:3.7 4. Moralus elgesys, tikrasis teisumas, tampa, tuomet, tokios meilės natūralia pasekme.
1955 170:3.8 It therefore is evident that the true and inner religion of the kingdom unfailingly and increasingly tends to manifest itself in practical avenues of social service. Jesus taught a living religion that impelled its believers to engage in the doing of loving service. But Jesus did not put ethics in the place of religion. He taught religion as a cause and ethics as a result.
2004 170:3.8 Dėl to tai yra akivaizdu, jog karalystės tikroji ir vidinė religija būtinai ir vis labiau linksta į tai, kad pati pasireikštų visuomeninės tarnystės praktinėse srityse. Jėzus mokė tokios gyvos religijos, kuri pastūmėdavo tikinčiuosius atsiduoti kupinai meilės tarnystei[40]. Bet Jėzus religijos nepakeitė etika. Jis mokė religijos kaip priežasties, o etikos mokė kaip pasekmės.
1955 170:3.9 The righteousness of any act must be measured by the motive; the highest forms of good are therefore unconscious. Jesus was never concerned with morals or ethics as such. He was wholly concerned with that inward and spiritual fellowship with God the Father which so certainly and directly manifests itself as outward and loving service for man. He taught that the religion of the kingdom is a genuine personal experience which no man can contain within himself; that the consciousness of being a member of the family of believers leads inevitably to the practice of the precepts of the family conduct, the service of one’s brothers and sisters in the effort to enhance and enlarge the brotherhood.
2004 170:3.9 Bet kokio veiksmo teisumo dydis turi būti matuojamas motyvu; dėl to aukščiausios gėrio formos yra nesąmoningos. Jėzus niekada nekreipė dėmesio nei į moralę, nei į etiką, kaip į tokias. Jis domėjosi vien tiktai ta vidine ir dvasine bičiulyste su Dievu Tėvu, kuri taip tvirtai ir tiesiai pati pasireiškia kaip išorinė ir kupina meilės tarnystė žmogui. Jis mokė, jog karalystės religija yra nuoširdus asmeninis patyrimas, kurio nė vienas žmogus negali laikyti savo paties viduje; jog ta sąmonė, kad esi tikinčiųjų šeimos narys, neišvengiamai veda į tai, kad būtų laikomasi šeimos elgesio taisyklių, į tarnystę savo broliams ir seserims stengiantis broliją padidinti ir išplėsti.
1955 170:3.10 The religion of the kingdom is personal, individual; the fruits, the results, are familial, social. Jesus never failed to exalt the sacredness of the individual as contrasted with the community. But he also recognized that man develops his character by unselfish service; that he unfolds his moral nature in loving relations with his fellows.
2004 170:3.10 Karalystės religija yra asmeninė, individuali; vaisiai, rezultatai, yra šeimyniniai, visuomeniniai. Jėzus visą laiką aukštino individo kaip priešybės bendruomenei šventumą. Bet jis taip pat suvokė ir tai, kad žmogus savo charakterį vysto nesavanaudiško tarnavimo dėka; kad savo moralinę prigimtį jis atskleidžia kupinais meilės ryšiais su savo bičiuliais.
1955 170:3.11 By teaching that the kingdom is within, by exalting the individual, Jesus struck the deathblow of the old society in that he ushered in the new dispensation of true social righteousness. This new order of society the world has little known because it has refused to practice the principles of the gospel of the kingdom of heaven. And when this kingdom of spiritual pre-eminence does come upon the earth, it will not be manifested in mere improved social and material conditions, but rather in the glories of those enhanced and enriched spiritual values which are characteristic of the approaching age of improved human relations and advancing spiritual attainments.
2004 170:3.11 Mokydamas to, jog karalystė yra žmogaus viduje, išaukštindamas individą, Jėzus senajai visuomenei sudavė mirtiną smūgį tuo, kad jis paskelbė tikrojo socialinio teisingumo naująją dieviškąją tvarką[41]. Šią naująją visuomenės tvarką pasaulis pažįsta mažai, nes taikyti dangiškosios karalystės evangelijos principus jis atsisakė. Ir kada šitas dvasinės karalystės pranašumas į žemę ateis iš tiesų, tada jis pasireikš ne vien tiktai geresnėmis visuomeninėmis ir materialiomis sąlygomis, bet vietoje šito jis pasireikš šlove tų padidintų ir praturtintų dvasinių vertybių, kurios yra būdingos artėjančiam geresnių žmogiškųjų ryšių ir išvystytų dvasinių laimėjimų amžiui.
4. JESUS’ TEACHING ABOUT THE KINGDOM
4. JĖZAUS MOKYMAS APIE KARALYSTĘ
1955 170:4.1 Jesus never gave a precise definition of the kingdom. At one time he would discourse on one phase of the kingdom, and at another time he would discuss a different aspect of the brotherhood of God’s reign in the hearts of men. In the course of this Sabbath afternoon’s sermon Jesus noted no less than five phases, or epochs, of the kingdom, and they were:
2004 170:4.1 Jėzus niekada nepateikė tikslaus karalystės apibrėžimo. Vienu atveju jis kalbėjo apie vieną karalystės fazę, o kitu atveju jis aptarė Dievo viešpatavimo žmonių širdyse kitą brolystės aspektą. Šito Sabato popietės pamokslo metu Jėzus pažymėjo ne mažiau kaip penkias karalystės fazes, arba epochas, ir jos yra tokios:
1955 170:4.2 1. The personal and inward experience of the spiritual life of the fellowship of the individual believer with God the Father.
2004 170:4.2 1. Individualaus tikinčiojo bičiulystės su Dievu Tėvu dvasinio gyvenimo asmeninis ir vidinis patyrimas.
1955 170:4.3 2. The enlarging brotherhood of gospel believers, the social aspects of the enhanced morals and quickened ethics resulting from the reign of God’s spirit in the hearts of individual believers.
2004 170:4.3 2. Besiplečianti evangelijos tikinčiųjų brolystė, padidintos moralės ir sužadintos etikos visuomeniniai aspektai, kylantys iš to, kad Dievo dvasia valdo individualių tikinčiųjų širdyse.
1955 170:4.4 3. The supermortal brotherhood of invisible spiritual beings which prevails on earth and in heaven, the superhuman kingdom of God.
2004 170:4.4 3. Viršmirtingoji nematomų dvasinių būtybių brolystė, kuri vyrauja žemėje ir danguje, viršžmogiškoji Dievo karalystė.
1955 170:4.5 4. The prospect of the more perfect fulfillment of the will of God, the advance toward the dawn of a new social order in connection with improved spiritual living—the next age of man.
2004 170:4.5 4. Dievo valios tobulesnio įgyvendinimo perspektyva, žengimas į priekį link naujos visuomeninės tvarkos, sąsajoje su geresniu dvasiniu gyvenimu, aušros—link kito žmogaus amžiaus.
1955 170:4.6 5. The kingdom in its fullness, the future spiritual age of light and life on earth.
1955 170:4.7 Wherefore must we always examine the Master’s teaching to ascertain which of these five phases he may have reference to when he makes use of the term kingdom of heaven. By this process of gradually changing man’s will and thus affecting human decisions, Michael and his associates are likewise gradually but certainly changing the entire course of human evolution, social and otherwise.
2004 170:4.7 Dėl to mes visada iš tiesų turime Mokytojo mokymą tikrinti, kad nustatytume, kurią iš šitų penkių fazių jis turi mintyje, kada pavartoja dangaus karalystės terminą. Šito proceso dėka palaipsniui keisdamas žmogaus valią ir šitaip paveikdamas žmogiškuosius sprendimus, Mykolas ir jo pagalbininkai lygiai taip palaipsniui, bet tvirtai keičia žmogiškosios evoliucijos, visuomeninę ir kitokią, tėkmę.
1955 170:4.8 The Master on this occasion placed emphasis on the following five points as representing the cardinal features of the gospel of the kingdom:
2004 170:4.8 Mokytojas šita proga pabrėžė tokius penkis punktus, išreiškiančius karalystės evangelijos esmingiausius bruožus:
1955 170:4.9 1. The pre-eminence of the individual.
2004 170:4.9 1. Individo primatą.
1955 170:4.10 2. The will as the determining factor in man’s experience.
2004 170:4.10 2. Valią kaip lemiamą faktorių žmogaus patyrime.
1955 170:4.11 3. Spiritual fellowship with God the Father.
2004 170:4.11 3. Dvasinę bičiulystę su Dievu Tėvu.
2004 170:4.12 4. Aukščiausio laipsnio pasitenkinimą iš kupinos meilės žmogaus tarnystės.
1955 170:4.13 5. The transcendency of the spiritual over the material in human personality.
2004 170:4.13 5. Žmogiškojoje asmenybėje to, kas yra dvasinis, viršenybę atžvilgiu to, kas yra materialus.
1955 170:4.14 This world has never seriously or sincerely or honestly tried out these dynamic ideas and divine ideals of Jesus’ doctrine of the kingdom of heaven. But you should not become discouraged by the apparently slow progress of the kingdom idea on Urantia. Remember that the order of progressive evolution is subjected to sudden and unexpected periodical changes in both the material and the spiritual worlds. The bestowal of Jesus as an incarnated Son was just such a strange and unexpected event in the spiritual life of the world. Neither make the fatal mistake, in looking for the age manifestation of the kingdom, of failing to effect its establishment within your own souls.
2004 170:4.14 Šitas pasaulis niekada rimtai ar nuoširdžiai, ar sąžiningai Jėzaus dangaus karalystės doktrinos šitų dinamiškų idėjų ir dieviškųjų idealų neišmėgino. Bet jūs neturėtumėte nusivilti dėl akivaizdžiai lėto karalystės idėjos žengimo į priekį Urantijoje. Prisiminkite, jog besivystančios evoliucijos tvarką veika staigūs ir netikėti periodiški pasikeitimai tiek materialiuose, tiek dvasiniuose pasauliuose. Jėzaus kaip įsikūnijusio Sūnaus savęs padovanojimas buvo kaip tik toks keistas ir netikėtas įvykis šio pasaulio dvasiniame gyvenime. Taip pat nedarykite lemtingos klaidos, ieškodami karalystės amžiaus matomų bruožų, kada jos įkūrimo neįgyvendinate savo pačių sielose.
1955 170:4.15 Although Jesus referred one phase of the kingdom to the future and did, on numerous occasions, intimate that such an event might appear as a part of a world crisis; and though he did likewise most certainly, on several occasions, definitely promise sometime to return to Urantia, it should be recorded that he never positively linked these two ideas together. He promised a new revelation of the kingdom on earth and at some future time; he also promised sometime to come back to this world in person; but he did not say that these two events were synonymous. From all we know these promises may, or may not, refer to the same event.
2004 170:4.15 Nors vieną karalystės fazę Jėzus siejo su ateitimi ir, daugeliu progų, iš tiesų užsiminė, jog toks įvykis galėtų pasireikšti kaip pasaulinės krizės dalis; ir nors jis lygiai taip kuo tvirčiausiai, keletą progų, konkrečiai pažadėjo kada nors sugrįžti į Urantiją, bet reikėtų pažymėti, kad šitų dviejų idėjų jis niekada aiškiai tarpusavyje nesiejo į vieną. Jis pažadėjo naują karalystės apreiškimą žemėje ir kuriuo nors laiku ateityje; jis taip pat pažadėjo kada nors į šitą pasaulį sugrįžti asmeniškai; bet jis nesakė, kad šie du įvykiai yra sinonimiški. Iš viso to, ką mes žinome, šitie pažadai galėtų būti siejami, arba galėtų ir nebūti siejami, su tuo pačiu įvykiu.
1955 170:4.16 His apostles and disciples most certainly linked these two teachings together. When the kingdom failed to materialize as they had expected, recalling the Master’s teaching concerning a future kingdom and remembering his promise to come again, they jumped to the conclusion that these promises referred to an identical event; and therefore they lived in hope of his immediate second coming to establish the kingdom in its fullness and with power and glory. And so have successive believing generations lived on earth entertaining the same inspiring but disappointing hope.
2004 170:4.16 Jo apaštalai ir mokiniai šiuos du mokymus kuo tikriausiai sujungė draugėn. Kada karalystei nepavyko materializuotis taip, kaip tikėjosi jie, tada, prisimindami Mokytojo mokymą apie ateities karalystę ir neužmiršdami jo pažado ateiti vėl, jie skubiai padarė išvadą, jog šitie pažadai yra susiję su identišku įvykiu; ir dėl to jie gyveno vildamiesi, kad netrukus jis ateis antrą kartą tam, kad įkurtų karalystę visoje savo pilnatvėje ir su galia ir šlove. Ir šitaip iš tikrųjų žemėje gyveno viena po kitos tikinčios kartos, puoselėdamos tą pačią įkvepiančią, bet neišsipildančią viltį.
5. LATER IDEAS OF THE KINGDOM
5. VĖLESNĖS IDEJOS APIE KARALYSTĘ
1955 170:5.1 Having summarized the teachings of Jesus about the kingdom of heaven, we are permitted to narrate certain later ideas which became attached to the concept of the kingdom and to engage in a prophetic forecast of the kingdom as it may evolve in the age to come.
2004 170:5.1 Apibendrinus Jėzaus mokymus apie dangaus karalystę, mums leidžiama papasakoti apie kai kurias vėlesnes idėjas, kurios buvo susietos su sampratomis apie karalystę, ir pateikti pranašišką karalystės prognozę kaip ji galėtų vystytis ateities amžiuje.
1955 170:5.2 Throughout the first centuries of the Christian propaganda, the idea of the kingdom of heaven was tremendously influenced by the then rapidly spreading notions of Greek idealism, the idea of the natural as the shadow of the spiritual—the temporal as the time shadow of the eternal.
2004 170:5.2 Per krikščioniškosios propagandos pirmuosius šimtmečius, dangaus karalystės idėjai labai didelės įtakos turėjo tuo metu greitai plitusio graikų idealizmo sąvokos, tokia idėja, jog tai, kas yra gamtiška, yra šešėlis to, kas yra dvasiška—tas, kas yra laikina, yra laiko šešėlis to, kas yra amžina[43].
1955 170:5.3 But the great step which marked the transplantation of the teachings of Jesus from a Jewish to a gentile soil was taken when the Messiah of the kingdom became the Redeemer of the church, a religious and social organization growing out of the activities of Paul and his successors and based on the teachings of Jesus as they were supplemented by the ideas of Philo and the Persian doctrines of good and evil.
2004 170:5.3 Bet tas didžiulis žingsnis, kuris pažymėjo Jėzaus mokymų perkėlimą iš žydiškosios dirvos į pagoniškąją, buvo žengtas tada, kada karalystės Mesijas tapo bažnyčios, religinės ir visuomeninės organizacijos, išaugusios iš Pauliaus ir jo perėmėjų veiklos ir pasirėmusios Jėzaus mokymais, papildytais Filono idėjomis ir persų doktrinomis apie gėrį ir blogį, Atpirkėju.
1955 170:5.4 The ideas and ideals of Jesus, embodied in the teaching of the gospel of the kingdom, nearly failed of realization as his followers progressively distorted his pronouncements. The Master’s concept of the kingdom was notably modified by two great tendencies:
2004 170:5.4 Jėzaus idėjų ir idealų, įkūnytų karalystės evangelijos mokyme, beveik nebuvo įgyvendinta, kadangi jo pasekėjai jo pasisakymus vis labiau iškreipė. Mokytojo karalystės sampratą žymiu mastu pakeitė dvi didžiulės tendencijos:
1955 170:5.5 1. The Jewish believers persisted in regarding him as the Messiah. They believed that Jesus would very soon return actually to establish the world-wide and more or less material kingdom.
2004 170:5.5 1. Žydų tikintieji atkakliai laikėsi tokios nuomonės, kad jis yra Mesijas. Jie tikėjo, kad Jėzus labai greitai iš tikrųjų sugrįš tam, kad įkurtų pasaulinę ir daugiau ar mažiau materialią karalystę.
1955 170:5.6 2. The gentile Christians began very early to accept the doctrines of Paul, which led increasingly to the general belief that Jesus was the Redeemer of the children of the church, the new and institutional successor of the earlier concept of the purely spiritual brotherhood of the kingdom.
1955 170:5.7 The church, as a social outgrowth of the kingdom, would have been wholly natural and even desirable. The evil of the church was not its existence, but rather that it almost completely supplanted the Jesus concept of the kingdom. Paul’s institutionalized church became a virtual substitute for the kingdom of heaven which Jesus had proclaimed.
2004 170:5.7 Bažnyčia, kaip visuomeninė karalystės pasekmė, būtų buvusi visiškai natūrali ir net pageidautina. Bažnyčios blogis buvo ne jos egzistavimas, bet tai, kad Jėzaus karalystės sampratą ji beveik visiškai pakeitė savąja samprata. Pauliaus suinstitutinta bažnyčia tapo dangaus karalystės, kurią buvo skelbęs Jėzus, tikruoju pakaitalu[45].
1955 170:5.9 The kingdom of Jesus’ teaching, the spiritual ideal of individual righteousness and the concept of man’s divine fellowship with God, became gradually submerged into the mystic conception of the person of Jesus as the Redeemer-Creator and spiritual head of a socialized religious community. In this way a formal and institutional church became the substitute for the individually spirit-led brotherhood of the kingdom.
2004 170:5.9 Jėzaus mokymo karalystė, dvasinis individualaus teisumo idealas ir samprata apie žmogaus dieviškąją bičiulystę su Dievu, palaipsniui nugrimzdo į Jėzaus asmens kaip Atpirkėjo-Kūrėjo ir suvisuomenintos religinės bendruomenės dvasinio vadovo mistinę sampratą. Šitokiu būdu formali ir institucinė bažnyčia tapo pakaitalu tokiai karalystės brolystei, kurios kiekvieną narį dvasia veda individualiai.
1955 170:5.10 The church was an inevitable and useful social result of Jesus’ life and teachings; the tragedy consisted in the fact that this social reaction to the teachings of the kingdom so fully displaced the spiritual concept of the real kingdom as Jesus taught and lived it.
2004 170:5.10 Bažnyčia buvo neišvengiama ir naudinga Jėzaus gyvenimo ir mokymų visuomeninė pasekmė; tragediją sudarė tas faktas, kad šitoji visuomeninė reakcija į karalystės mokymus taip visiškai pakeitė dvasinę sampratą apie tokią realią karalystę, kokios mokė Jėzus ir kokia jis gyveno.
1955 170:5.11 The kingdom, to the Jews, was the Israelite community; to the gentiles it became the Christian church. To Jesus the kingdom was the sum of those individuals who had confessed their faith in the fatherhood of God, thereby declaring their wholehearted dedication to the doing of the will of God, thus becoming members of the spiritual brotherhood of man.
2004 170:5.11 Toji karalystė, žydams, buvo izraeliečių bendruomenė; kitoms gentims ji tapo krikščioniškąja bažnyčia. Jėzui karalystė buvo visuma individų, kurie buvo suvokę savo įtikėjimą į Dievo tėvystę, šituo pareikšdami savo pasišventimą Dievo valios vykdymui iš visos širdies, šitaip tapdami dvasinės žmogaus brolystės nariais.
1955 170:5.12 The Master fully realized that certain social results would appear in the world as a consequence of the spread of the gospel of the kingdom; but he intended that all such desirable social manifestations should appear as unconscious and inevitable outgrowths, or natural fruits, of this inner personal experience of individual believers, this purely spiritual fellowship and communion with the divine spirit which indwells and activates all such believers.
2004 170:5.12 Mokytojas iki galo suvokė, jog kai kurie visuomeniniai rezultatai pasaulyje atsiras kaip karalystės evangelijos pasklidimo pasekmė; bet jis norėjo, kad visi tokie pageidautini visuomeniniai pasireiškimai tikrai atsirastų kaip individualių tikinčiųjų šito asmeninio patyrimo, šitos grynai dvasinės bičiulystės ir komunijos su ta dieviškąja dvasia, kuri gyvena tokių tikinčiųjų viduje ir juos sužadina, nesąmoningi ir neišvengiami padariniai, arba natūralūs vaisiai.
1955 170:5.13 Jesus foresaw that a social organization, or church, would follow the progress of the true spiritual kingdom, and that is why he never opposed the apostles’ practicing the rite of John’s baptism. He taught that the truth-loving soul, the one who hungers and thirsts for righteousness, for God, is admitted by faith to the spiritual kingdom; at the same time the apostles taught that such a believer is admitted to the social organization of disciples by the outward rite of baptism.
2004 170:5.13 Jėzus numatė, jog po tikrosios dvasinės karalystės pažangos atsiras visuomeninė organizacija, arba bažnyčia, ir štai kodėl jis niekada nesipriešino apaštalams, kada jie praktikavo Jono įvestą krikštijimo ritualą. Jis mokė, jog tiesą mylinti siela, toji, kuri yra išalkusi ir ištroškusi teisumo, išalkusi ir ištroškusi Dievo, į dvasinę karalystę yra priimama įtikėjimo dėka; tuo pačiu metu apaštalai mokė, jog toks tikintysis į mokinių visuomeninę organizaciją yra priimamas išorinio krikšto ritualo dėka[47][48][49].
1955 170:5.14 When Jesus’ immediate followers recognized their partial failure to realize his ideal of the establishment of the kingdom in the hearts of men by the spirit’s domination and guidance of the individual believer, they set about to save his teaching from being wholly lost by substituting for the Master’s ideal of the kingdom the gradual creation of a visible social organization, the Christian church. And when they had accomplished this program of substitution, in order to maintain consistency and to provide for the recognition of the Master’s teaching regarding the fact of the kingdom, they proceeded to set the kingdom off into the future. The church, just as soon as it was well established, began to teach that the kingdom was in reality to appear at the culmination of the Christian age, at the second coming of Christ.
2004 170:5.14 Kada Jėzaus tiesioginiai pasekėjai suvokė tai, kad jiems iš dalies nepavyko įgyvendinti jo idealo įkurti dangiškąją karalystę žmonių širdyse, kur dvasia vadovautų individualiam tikinčiajam ir jį vestų, tada jie pamėgino jo mokymą gelbėti, kad jis nebūtų prarastas iš viso, pakeisdami Mokytojo karalystės idealą matomos visuomeninės organizacijos, krikščioniškosios bažnyčios, palaipsniu sukūrimu. Ir kada šitą pakeitimo programą jie buvo užbaigę, tada tam, kad išlaikytų nuoseklumą ir kad užtikrintų Mokytojo mokymo, susijusio su karalystės faktu, pripažinimą, ėmėsi karalystės nukėlimo į ateitį. Bažnyčia, vos tiktai užėmė tvirtą padėtį, pradėjo mokyti, jog karalystė tikrovėje turi pasirodyti krikščioniškojo amžiaus kulminaciniu momentu, tuo metu, kada Kristus ateis antrą kartą.
1955 170:5.15 In this manner the kingdom became the concept of an age, the idea of a future visitation, and the ideal of the final redemption of the saints of the Most High. The early Christians (and all too many of the later ones) generally lost sight of the Father-and-son idea embodied in Jesus’ teaching of the kingdom, while they substituted therefor the well-organized social fellowship of the church. The church thus became in the main a social brotherhood which effectively displaced Jesus’ concept and ideal of a spiritual brotherhood.
2004 170:5.15 Šitokiu būdu karalystė tapo amžiaus sąvoka, idėja apie būsimą apsilankymą, ir Paties Aukštojo šventųjų paskutiniojo atpirkimo idealu[50]. Ankstyvieji krikščionys (ir per didelis vėlesniųjų skaičius) apskritai iš akiračio prarado tą Tėvo-ir-sūnaus idėją, kurią įkūnijo Jėzaus mokymas apie karalystę, tuo tarpu jie pakeitė ją gerai organizuota visuomenine bažnyčios bendrija. Šitokiu būdu bažnyčia tapo iš esmės visuomenine brolyste, kuri veiksmingai pakeitė Jėzaus sampratos ir idealo dvasinę brolystę.
1955 170:5.16 Jesus’ ideal concept largely failed, but upon the foundation of the Master’s personal life and teachings, supplemented by the Greek and Persian concepts of eternal life and augmented by Philo’s doctrine of the temporal contrasted with the spiritual, Paul went forth to build up one of the most progressive human societies which has ever existed on Urantia.
2004 170:5.16 Jėzaus idealios sampratos didžiąja dalimi nepavyko įdiegti, bet ant Mokytojo asmeninio gyvenimo ir mokymo pamatų, papildęs graikų ir persų sampratomis apie amžinąjį gyvenimą ir išplėtęs Filono doktrinomis apie tai, kas yra žemiškas, kaip kontrastas tam, kas yra dvasinis, Paulius nuėjo toliau, kad sukurtų vieną iš pačių progresyviausių žmogiškųjų draugijų, kurios kada nors egzistavo Urantijoje.
1955 170:5.17 The concept of Jesus is still alive in the advanced religions of the world. Paul’s Christian church is the socialized and humanized shadow of what Jesus intended the kingdom of heaven to be—and what it most certainly will yet become. Paul and his successors partly transferred the issues of eternal life from the individual to the church. Christ thus became the head of the church rather than the elder brother of each individual believer in the Father’s family of the kingdom. Paul and his contemporaries applied all of Jesus’ spiritual implications regarding himself and the individual believer to the church as a group of believers; and in doing this, they struck a deathblow to Jesus’ concept of the divine kingdom in the heart of the individual believer.
2004 170:5.17 Jėzaus samprata vis dar tebėra gyva pasaulio išsivysčiusiose religijose. Pauliaus krikščioniškoji bažnyčia yra suvisuomenintas ir sužmogintas šešėlis tokios dangiškosios karalystės, kokios norėjo Jėzus—ir kokia ji tikrai vis tiek taps ateityje. Paulius ir jo perėmėjai amžinojo gyvenimo klausimus iš dalies perkėlė iš individo į bažnyčią. Šitokiu būdu Kristus tapo bažnyčios galva vietoje to, kad būtų kiekvieno atskiro tikinčiojo vyresniuoju broliu Tėvo karalystės šeimoje[51][52]. Paulius ir jo amžininkai visas Jėzaus išvadas, susijusias su jo paties ir atskiro tikinčiojo ryšiu, pritaikė bažnyčiai kaip tikinčiųjų grupei; ir šitaip pasielgdami, jie sudavė mirtiną smūgį Jėzaus sampratai apie dieviškąją karalystę atskiro tikinčiojo širdyje.
1955 170:5.18 And so, for centuries, the Christian church has labored under great embarrassment because it dared to lay claim to those mysterious powers and privileges of the kingdom, powers and privileges which can be exercised and experienced only between Jesus and his spiritual believer brothers. And thus it becomes apparent that membership in the church does not necessarily mean fellowship in the kingdom; one is spiritual, the other mainly social.
2004 170:5.18 Ir tokiu būdu, per amžius, krikščioniškoji bažnyčia dirbo tokiomis sąlygomis, kada nepaprastai didžiuliu laipsniu žmones painiojo, nes ji išdrįso pareikšti teises į tas paslaptingas karalystės galias ir privilegijas, kurios gali būti naudojamos ir patiriamos tiktai tarp Jėzaus ir jo dvasinių tikinčiųjų brolių. Ir šitokiu būdu tampa akivaizdu, jog narystė bažnyčioje nebūtinai reiškia bičiulystę karalystėje; viena yra dvasinė, kita iš esmės yra visuomeninė.
1955 170:5.19 Sooner or later another and greater John the Baptist is due to arise proclaiming “the kingdom of God is at hand”—meaning a return to the high spiritual concept of Jesus, who proclaimed that the kingdom is the will of his heavenly Father dominant and transcendent in the heart of the believer—and doing all this without in any way referring either to the visible church on earth or to the anticipated second coming of Christ. There must come a revival of the actual teachings of Jesus, such a restatement as will undo the work of his early followers who went about to create a sociophilosophical system of belief regarding the fact of Michael’s sojourn on earth. In a short time the teaching of this story about Jesus nearly supplanted the preaching of Jesus’ gospel of the kingdom. In this way a historical religion displaced that teaching in which Jesus had blended man’s highest moral ideas and spiritual ideals with man’s most sublime hope for the future—eternal life. And that was the gospel of the kingdom.
2004 170:5.19 Anksčiau ar vėliau kitas ir didingesnis Jonas Krikštytojas turės pakilti, skelbdamas “Dievo karalystė yra šalia”—turėdamas omenyje sugrįžimą prie aukščiausiosios dvasinės Jėzaus sampratos, kuris skelbė, jog karalystė yra jo dangiškojo Tėvo valia, viešpataujanti ir viską pranokstanti tikinčiojo širdyje—ir visa tai darydamas be jokios nuorodos tiek į matomą bažnyčią žemėje, tiek ir į laukiamą antrąjį Kristaus atėjimą[53]. Turi ateiti Jėzaus tikrųjų mokymų atgimimas, toks jų naujas pateikimas, kuris panaikins jo ankstyvųjų pasekėjų, kurie stengėsi sukurti tikėjimo sociofilosofinę sistemą, siejamą su Mykolo gyvenimo žemėje faktu, darbą. Per trumpą laiką šitos istorijos apie Jėzų mokymas beveik užėmė Jėzaus karalystės evangelijos skelbimo vietą. Šitaip viena istorinė religija išstūmė tą mokymą, kuriame Jėzus žmogaus aukščiausias moralines idėjas ir dvasinius idealus buvo suliejęs su žmogaus didingiausia viltimi, siejama su ateitimi—amžinuoju gyvenimu. Ir tai buvo karalystės evangelija.
1955 170:5.20 It is just because the gospel of Jesus was so many-sided that within a few centuries students of the records of his teachings became divided up into so many cults and sects. This pitiful subdivision of Christian believers results from failure to discern in the Master’s manifold teachings the divine oneness of his matchless life. But someday the true believers in Jesus will not be thus spiritually divided in their attitude before unbelievers. Always we may have diversity of intellectual comprehension and interpretation, even varying degrees of socialization, but lack of spiritual brotherhood is both inexcusable and reprehensible.
2004 170:5.20 Būtent kaip tik dėl to, kad Jėzaus evangelija buvo tokia daugiapusė, tai per keletą amžių jo mokymų įrašus studijuojantys žmonės susiskaldė į tiek daug kultų ir sektų. Toks apgailėtinas krikščionių tikinčiųjų susiskaldymas kyla dėl to, kad jiems Mokytojo daugiapusiuose mokymuose nepavyko pamatyti jo neprilygstamo gyvenimo dieviškosios vienovės. Tačiau kada nors tikri tikintieji į Jėzų savo požiūriu nebebus šitaip dvasiškai susiskaldę netikinčiųjų akivaizdoje. Visada mes galime turėti intelektualaus suvokimo ir interpretavimo įvairovę, net ir suvisuomeninimo skirtingus laipsnius, bet tai, kad nėra dvasinės brolystės, yra tiek nepateisinama, tiek ir priekaištautina.
1955 170:5.21 Mistake not! there is in the teachings of Jesus an eternal nature which will not permit them forever to remain unfruitful in the hearts of thinking men. The kingdom as Jesus conceived it has to a large extent failed on earth; for the time being, an outward church has taken its place; but you should comprehend that this church is only the larval stage of the thwarted spiritual kingdom, which will carry it through this material age and over into a more spiritual dispensation where the Master’s teachings may enjoy a fuller opportunity for development. Thus does the so-called Christian church become the cocoon in which the kingdom of Jesus’ concept now slumbers. The kingdom of the divine brotherhood is still alive and will eventually and certainly come forth from this long submergence, just as surely as the butterfly eventually emerges as the beautiful unfolding of its less attractive creature of metamorphic development.
2004 170:5.21 Nepadarykite klaidos! Jėzaus mokymuose yra tokia amžinoji prigimtis, kuri mąstančių žmonių širdyse neleis jiems likti navaisingiems amžinai. Tokia karalystė, kokią suvokė Jėzus, dideliu laipsniu žemėje sužlugo; kol kas, jos vietą užėmė išorinė bažnyčia; bet jūs turėtumėte suvokti, kad šitoji bažnyčia yra dvasinės karalystės, kuriai yra trukdoma, tiktai lervinė stadija, kuri ją nuneš per šitą materialų amžių ir tolyn į dvasingesnę dieviškąją tvarką, kur Mokytojo mokymai galės turėti vystymuisi geresnę galimybę. Šitokiu būdu iš tikrųjų vadinamoji krikščioniškoji bažnyčia tampa tuo kokonu, kuriame dabar miega Jėzaus sampratos karalystė. Dieviškosios brolystės karalystė tebėra gyva, ir galiausiai ir tikrai iškils iš šito ilgo nugrimzdimo, lygiai taip tikrai, kaip drugelis galiausiai pasirodo kaip gražus išsirutuliojimas iš savo mažiau patrauklaus metamorfozinio vystymosi tvarinio.
| Dokumentas 169. Paskutinysis mokymas Peloje |
Indeksas
Viena versija |
Dokumentas 171. Pakeliui į Jeruzalę |