Urantijos knyga anglų kalba yra vieša visame pasaulyje nuo 2006 m.
Vertimai: © 2004 Urantijos Fondas
ON THE WAY TO JERUSALEM
PAKELIUI Į JERUZALĘ
1955 171:0.2 The address on the kingdom and the announcement that he was going to the Passover set all his followers to thinking that he was going up to Jerusalem to inaugurate the temporal kingdom of Jewish supremacy. No matter what Jesus said about the nonmaterial character of the kingdom, he could not wholly remove from the minds of his Jewish hearers the idea that the Messiah was to establish some kind of nationalistic government with headquarters at Jerusalem.
2004 171:0.2 Tas pamokslas apie karalystę ir pareiškimas, kad jis eina į Perėjimo šventę, visus jo pasekėjus vertė galvoti, jog į Jeruzalę jis eina tam, kad paskelbtų žydų viršenybės žemiškąją karalystę. Nesvarbu, kad ir ką Jėzus sakė apie karalystės nematerialų pobūdį, bet iš savo žydų klausytojų proto jis negalėjo iki galo pašalinti tos minties, jog Mesijas turi įkurti kokią nors nacionalistinę vyriausybę su centru Jeruzalėje.
1955 171:0.3 What Jesus said in his Sabbath sermon only tended to confuse the majority of his followers; very few were enlightened by the Master’s discourse. The leaders understood something of his teachings regarding the inner kingdom, “the kingdom of heaven within you,” but they also knew that he had spoken about another and future kingdom, and it was this kingdom they believed he was now going up to Jerusalem to establish. When they were disappointed in this expectation, when he was rejected by the Jews, and later on, when Jerusalem was literally destroyed, they still clung to this hope, sincerely believing that the Master would soon return to the world in great power and majestic glory to establish the promised kingdom.
2004 171:0.3 Dėl to, ką Jėzus pasakė per pamokslą Sabato dieną, didžioji dauguma jo pasekėjų turėjo polinkį tiktai susipainioti; labai mažai ką Mokytojo kalba apšvietė. Geriausieji pasekėjai iš jo mokymų apie vidinę karalystę, “dangaus karalystė jūsų viduje,” šį tą suprato, bet jie taip pat žinojo, kad jis kalbėjo ir apie kitą ir ateities karalystę, ir jie buvo įsitikinę, jog būtent įkurti šitą karalystę jis dabar ir eina į Jeruzalę[3]. Kada šitas jų lūkestis neišsipildė, kada žydai jį atstūmė, ir vėliau, kada Jeruzalė tiesiogine prasme buvo sugriauta, tada šitą viltį jie vis dar puoselėjo, nuoširdžiai tikėdami, jog Mokytojas greitai sugrįš į pasaulį su didžiule galia ir didinga šlove tam, kad įkurtų pažadėtąją karalystę.
1955 171:0.4 It was on this Sunday afternoon that Salome the mother of James and John Zebedee came to Jesus with her two apostle sons and, in the manner of approaching an Oriental potentate, sought to have Jesus promise in advance to grant whatever request she might make. But the Master would not promise; instead, he asked her, “What do you want me to do for you?” Then answered Salome: “Master, now that you are going up to Jerusalem to establish the kingdom, I would ask you in advance to promise me that these my sons shall have honor with you, the one to sit on your right hand and the other to sit on your left hand in your kingdom.”
2004 171:0.4 Būtent šitą sekmadienio popietę Salomėja, Jokūbo ir Jono Zabediejų motina, atėjo pas Jėzų su savo dviem sūnumis apaštalais, ir kreipdamasi taip, kaip rytietiška maniera kreipiamasi į valdovą, stengėsi iš Jėzaus gauti išankstinį pažadą, kad jis patenkins bet kokį prašymą, kokį ji bepareikštų. Bet Mokytojas neprižadėjo; vietoje šito, jis paklausė jos, “Ką gi tu nori, jog aš tau padaryčiau?” Tuomet atsakė Salomėja: “Mokytojau, dabar, kada tu eini į Jeruzalę įkurti karalystę, aš norėčiau tavęs prašyti, kad iš anksto man prižadėtum, jog šitie mano sūnūs tikrai būtų pagerbti su tavimi, kad tavojoje karalystėje vienas sėdėtų tau iš dešinės, o kitas, iš kairės[4].”
1955 171:0.5 When Jesus heard Salome’s request, he said: “Woman, you know not what you ask.” And then, looking straight into the eyes of the two honor-seeking apostles, he said: “Because I have long known and loved you; because I have even lived in your mother’s house; because Andrew has assigned you to be with me at all times; therefore do you permit your mother to come to me secretly, making this unseemly request. But let me ask you: Are you able to drink the cup I am about to drink?” And without a moment for thought, James and John answered, “Yes, Master, we are able.” Said Jesus: “I am saddened that you know not why we go up to Jerusalem; I am grieved that you understand not the nature of my kingdom; I am disappointed that you bring your mother to make this request of me; but I know you love me in your hearts; therefore I declare that you shall indeed drink of my cup of bitterness and share in my humiliation, but to sit on my right hand and on my left hand is not mine to give. Such honors are reserved for those who have been designated by my Father.”
2004 171:0.5 Kada Jėzus išgirdo Salomėjos pageidavimą, tada jis tarė: “Moterie, tu nežinai, ko prašai.” Ir tada, žvelgdamas tiesiai į dviejų garbės ieškančių apaštalų akis, jis pasakė: “Kadangi aš pažįstu ir myliu jus ilgą laiką, kadangi aš net ir gyvenau jūsų motinos namuose; kadangi Andriejus jus paskyrė, kad būtumėte su manimi visą laiką; dėl to iš tiesų jūs leidžiate savo motinai ateiti pas mane slapčiomis, kad pareikštų šitą nepadorų prašymą. Bet leiskite man jūsų paklausti: Ar jūs galite išgerti tą taurę, kurią aš netrukus išgersiu?” Ir nė akimirkos nesusimąstę, Jokūbas ir Jonas atsakė, “Taip, Mokytojau, mes galime.” Tarė Jėzus: “Mane nuliūdino tai, kad jūs nežinote, kodėl mes einame į Jeruzalę; aš sielvartauju dėl to, kad jūs nesuprantate manosios karalystės prigimties; aš esu nusivylęs, kad jūs atsivedėte savo motiną tam, kad iš manęs ji prašytų šito; bet aš žinau, jog savo širdyje jūs mane mylite; dėl to aš pareiškiu, kad jūs iš tiesų išgersite mano karčią taurę ir pasidalinsite manuoju pažeminimu, bet, kad jūs sėdėtumėte man iš dešinės ir iš kairės, ne man suteikti. Tokia garbė yra palikta tiems, kuriuos yra paskyręs manasis Tėvas[5].”
1955 171:0.6 By this time someone had carried word of this conference to Peter and the other apostles, and they were highly indignant that James and John would seek to be preferred before them, and that they would secretly go with their mother to make such a request. When they fell to arguing among themselves, Jesus called them all together and said: “You well understand how the rulers of the gentiles lord it over their subjects, and how those who are great exercise authority. But it shall not be so in the kingdom of heaven. Whosoever would be great among you, let him first become your servant. He who would be first in the kingdom, let him become your minister. I declare to you that the Son of Man came not to be ministered to but to minister; and I now go up to Jerusalem to lay down my life in the doing of the Father’s will and in the service of my brethren.” When the apostles heard these words, they withdrew by themselves to pray. That evening, in response to the labors of Peter, James and John made suitable apologies to the ten and were restored to the good graces of their brethren.
2004 171:0.6 Iki šitos akimirkos kažkas apie šitą pasitarimą buvo pasakęs Petrui ir kitiems apaštalams, ir jie labai pasipiktino, kad Jokūbas ir Jonas stengėsi sau gauti privilegijų, ir kad su savo motina slapčiomis nuėjo pareikšti tokį prašymą. Kada jie ėmė tarpusavyje ginčytis, tada Jėzus juos visus pasikvietė draugėn ir tarė: “Jūs gerai suprantate, kaip pagonių valdovai savo pavaldinius valdo, ir kaip tie, kurie yra galingi, panaudoja valdžią. Bet tikrai dangaus karalystėje šitaip nebus. Kad ir kas būtų didis tarp jūsų, iš pradžių leiskite jam tapti jūsų tarnu. Tas, kuris karalystėje norėtų būti pirmasis, leiskite jam tapti jūsų tarnu. Aš pareiškiu jums, jog Žmogaus Sūnus atėjo ne dėl to, kad tarnautų jam, bet dėl to, kad tarnautų jis; ir dabar aš į Jeruzalę einu tam, kad vykdydamas Tėvo valią ir tarnaudamas savo sielos broliams atiduočiau savąją gyvybę.” Kada apaštalai išgirdo šiuos žodžius, tada jie pasišalino atskirai vieni, kad pasimelstų. Tą vakarą, reaguodami į Petro veiksmus, Jokūbas ir Jonas kaip ir dera atsiprašė šių dešimties ir jie vėl įgijo savo sielos brolių palankumą.[6]
1955 171:0.7 In asking for places on the right hand and on the left hand of Jesus at Jerusalem, the sons of Zebedee little realized that in less than one month their beloved teacher would be hanging on a Roman cross with a dying thief on one side and another transgressor on the other side. And their mother, who was present at the crucifixion, well remembered the foolish request she had made of Jesus at Pella regarding the honors she so unwisely sought for her apostle sons.
2004 171:0.7 Prašydami vietų Jeruzalėje Jėzui iš dešinės ir iš kairės, Zabediejaus sūnūs mažai ką tesuvokė, jog mažiau negu po vieno mėnesio jų mylimas mokytojas bus pakabintas ant romėnų kryžiaus su mirštančiu vagimi iš vienos pusės ir su kitu įstatymo pažeidėju iš kitos pusės. O jų motina, kuri buvo nukryžiavimo metu, gerai atsiminė tą kvailą prašymą, kurį ji pateikė Jėzui Peloje, susijusį su ta garbe, kurią ji taip neišmintingai stengėsi gauti savo sūnums apaštalams.
1. THE DEPARTURE FROM PELLA
1. IŠVYKIMAS IŠ PELOS
1955 171:1.1 On the forenoon of Monday, March 13, Jesus and his twelve apostles took final leave of the Pella encampment, starting south on their tour of the cities of southern Perea, where Abner’s associates were at work. They spent more than two weeks visiting among the seventy and then went directly to Jerusalem for the Passover.
2004 171:1.1 Pirmadienį, kovo 13-ąją, prieš pusiaudienį, Jėzus ir jo dvylika apaštalų galutinai išvyko iš Pelos stovyklavietės, savo kelionę po pietinės Perėjos miestus pradėdami pietuose, kur dirbo Abnerio partneriai. Jie praleido daugiau negu dvi savaites, lankydamiesi pas tuos septyniasdešimt, o tada išėjo tiesiai į Jeruzalę į Perėjimo šventę.
1955 171:1.2 When the Master left Pella, the disciples encamped with the apostles, about one thousand in number, followed after him. About one half of this group left him at the Jordan ford on the road to Jericho when they learned he was going over to Heshbon, and after he had preached the sermon on “Counting the Cost.” They went on up to Jerusalem, while the other half followed him for two weeks, visiting the towns in southern Perea.
2004 171:1.2 Kada Mokytojas paliko Pelą, tada tie mokiniai, kurie stovykloje gyveno su apaštalais, maždaug vienas tūkstantis, sekė paskui jį. Maždaug pusė iš šitos grupės jį paliko prie Jordano upės brastos kelyje į Jerichą, kada sužinojo, kad jis eina į Hešboną, ir po to, kada jis pasakė pamokslą apie “Kainos apskaitą.” Jie toliau ėjo į Jeruzalę, tuo tarpu kita pusė paskui jį sekė dvi savaites, aplankydama tuos miestus pietinėje Perėjoje.
1955 171:1.3 In a general way, most of Jesus’ immediate followers understood that the camp at Pella had been abandoned, but they really thought this indicated that their Master at last intended to go to Jerusalem and lay claim to David’s throne. A large majority of his followers never were able to grasp any other concept of the kingdom of heaven; no matter what he taught them, they would not give up this Jewish idea of the kingdom.
2004 171:1.3 Iš esmės, didžioji dalis Jėzaus betarpiškų pasekėjų suvokė, jog stovykla Peloje buvo palikta, bet jie iš tikrųjų manė, jog tai reiškia, kad jų Mokytojas pagaliau ketina eiti į Jeruzalę ir pareikšti teises į Dovydo sostą. Didžioji dauguma jo pasekėjų niekada nesugebėjo suvokti kokios nors kitokios dangaus karalystės sampratos; nesvarbu, ko jis juos mokė, bet jie nenorėjo atsisakyti šitos žydų karalystės idėjos.
1955 171:1.4 Acting on the instructions of the Apostle Andrew, David Zebedee closed the visitors’ camp at Pella on Wednesday, March 15. At this time almost four thousand visitors were in residence, and this does not include the one thousand and more persons who sojourned with the apostles at what was known as the teachers’ camp, and who went south with Jesus and the twelve. Much as David disliked to do it, he sold the entire equipment to numerous buyers and proceeded with the funds to Jerusalem, subsequently turning the money over to Judas Iscariot.
2004 171:1.4 Veikdamas Apaštalo Andriejaus nurodymu, Dovydas Zabediejus uždarė lankytojų stovyklą Peloje trečiadienį, kovo 15-ąją. Šituo metu joje gyveno beveik keturi tūkstančiai atvykėlių, neskaičiuojant daugiau negu vieno tūkstančio asmenų, kurie gyveno su apaštalais toje vietoje, kuri buvo žinoma kaip mokytojų stovykla, ir kurie išėjo į pietus su Jėzumi ir šiais dvylika. Kad ir kaip tas Dovydui nepatiko, bet visą įrangą jis pardavė daugybei pirkėjų ir su pinigais išėjo į Jeruzalę, vėliau šiuos pinigus perdavė Judui Iskarijotui.
1955 171:1.5 David was present in Jerusalem during the tragic last week, taking his mother back with him to Bethsaida after the crucifixion. While awaiting Jesus and the apostles, David stopped with Lazarus at Bethany and became tremendously agitated by the manner in which the Pharisees had begun to persecute and harass him since his resurrection. Andrew had directed David to discontinue the messenger service; and this was construed by all as an indication of the early establishment of the kingdom at Jerusalem. David found himself without a job, and he had about decided to become the self-appointed defender of Lazarus when presently the object of his indignant solicitude fled in haste to Philadelphia. Accordingly, sometime after the resurrection and also after the death of his mother, David betook himself to Philadelphia, having first assisted Martha and Mary in disposing of their real estate; and there, in association with Abner and Lazarus, he spent the remainder of his life, becoming the financial overseer of all those large interests of the kingdom which had their center at Philadelphia during the lifetime of Abner.
2004 171:1.5 Dovydas Jeruzalėje buvo per tą tragišką paskutiniąją savaitę, po nukryžiavimo drauge su savo motina parvyko į Betsaidą. Kol laukė Jėzaus ir apaštalų, jis apsistojo pas Lozorių Betanėje ir buvo nepaprastai sunerimęs dėl to, kaip Lozorių po jo prisikėlimo fariziejai buvo pradėję persekioti ir gąsdinti. Andriejus buvo nurodęs Dovydui pasiuntinių tarnystę nutraukti; ir tą visi aiškinosi kaip ženklą, kad netrukus Jeruzalėje bus įkurta karalystė. Dovydas liko be darbo, ir jis beveik buvo nusprendęs pats save pasiskirti Lozoriaus gynėju, kai neužilgo jo pasipiktinimą keliančio nerimo objektas paskubomis pabėgo į Filadelfiją. Todėl, kada šiek tiek laiko praėjo po prisikėlimo, o taip pat ir po savo motinos mirties, Dovydas išvyko į Filadelfiją, prieš tai Mortai ir Marijai padėjęs parduoti jų nekilnojamąjį turtą; ir ten, kartu su Abneriu ir Lozoriumi, praleido savo gyvenimo likusią dalį tapęs visų tų didžiulių karalystės interesų, kuriuos turėjo jų centras Filadelfijoje per visą Abnerio gyvenimą, finansiniu prižiūrėtoju.
1955 171:1.6 Within a short time after the destruction of Jerusalem, Antioch became the headquarters of Pauline Christianity, while Philadelphia remained the center of the Abnerian kingdom of heaven. From Antioch the Pauline version of the teachings of Jesus and about Jesus spread to all the Western world; from Philadelphia the missionaries of the Abnerian version of the kingdom of heaven spread throughout Mesopotamia and Arabia until the later times when these uncompromising emissaries of the teachings of Jesus were overwhelmed by the sudden rise of Islam.
2004 171:1.6 Netrukus po Jeruzalės sugriovimo, Antiokas tapo pauliškosios krikščionybės būstine, tuo tarpu Filadelfija liko abneriškosios dangaus karalystės centras. Iš Antioko Jėzaus mokymų ir mokymų apie Jėzų pauliškoji versija pasklido po visą Vakarų pasaulį; iš Filadelfijos dangaus karalystės abneriškąją versiją misionieriai skleidė po visą Mesopotamiją ir Arabiją iki vėlesniųjų laikų, kada šiuos neinančius į kompromisus Jėzaus mokymų emisarus nušlavė staigus islamo iškilimas.
2. ON COUNTING THE COST
2. KAINOS APSKAITA
1955 171:2.1 When Jesus and the company of almost one thousand followers arrived at the Bethany ford of the Jordan sometimes called Bethabara, his disciples began to realize that he was not going directly to Jerusalem. While they hesitated and debated among themselves, Jesus climbed upon a huge stone and delivered that discourse which has become known as “Counting the Cost.” The Master said:
2004 171:2.1 Kada Jėzus ir ta maždaug vieno tūkstančio pesekėjų kompanija atėjo prie Jordano upės Betanės brastos, kartais vadinamos Betabara, tada jo mokiniai ėmė suvokti, kad jis neina tiesiai į Jeruzalę[7]. Tuo metu, kada jie dvejojo ir ginčijosi tarpusavyje, Jėzus užlipo ant didžiulio akmens ir pasakė šitą kalbą, kuri tapo žinoma, kaip “Kainos apskaita[8][9].” Mokytojas pasakė:
1955 171:2.2 “You who would follow after me from this time on, must be willing to pay the price of wholehearted dedication to the doing of my Father’s will. If you would be my disciples, you must be willing to forsake father, mother, wife, children, brothers, and sisters. If any one of you would now be my disciple, you must be willing to give up even your life just as the Son of Man is about to offer up his life for the completion of the mission of doing the Father’s will on earth and in the flesh.
2004 171:2.2 “Tie iš jūsų, kurie norite sekti paskui mane, nuo šiol turite norėti sumokėti tokią kainą, kad iš visos širdies atsiduotumėte manojo Tėvo valios vykdymui. Jeigu jūs norite būti mano mokiniai, tai turite norėti palikti tėvą, motiną, žmoną, vaikus, brolius, ir seseris. Jeigu bet kuris iš jūsų tikrai dabar nori būti mano mokinys, tai tas turi norėti paaukoti net ir savąją gyvybę lygiai taip, kaip netrukus Žmogaus Sūnus paaukos savąją gyvybę tam, kad užbaigtų Tėvo valios vykdymo misiją žemėje ir materialiame kūne.
1955 171:2.3 “If you are not willing to pay the full price, you can hardly be my disciple. Before you go further, you should each sit down and count the cost of being my disciple. Which one of you would undertake to build a watchtower on your lands without first sitting down to count up the cost to see whether you had money enough to complete it? If you fail thus to reckon the cost, after you have laid the foundation, you may discover that you are unable to finish that which you have begun, and therefore will all your neighbors mock you, saying, ‘Behold, this man began to build but was unable to finish his work.’ Again, what king, when he prepares to make war upon another king, does not first sit down and take counsel as to whether he will be able, with ten thousand men, to meet him who comes against him with twenty thousand? If the king cannot afford to meet his enemy because he is unprepared, he sends an embassy to this other king, even when he is yet a great way off, asking for terms of peace.
2004 171:2.3 “Jeigu jūs nenorite sumokėti visos kainos, tai vargu ar galite būti mano mokinys[10]. Prieš einant toliau, kiekvienas iš jūsų turėtumėte atsisėsti ir apskaičiuoti tą kainą, kurią reikia mokėti būnant mano mokiniu. Kuris gi iš jūsų savo žemėse imtųsi statyti stebėjimo bokštą iš pradžių neatsisėdęs pasiskaičiuoti, kiek gi jis kainuos, kad pasižiūrėtų, ar turi pakankamai pinigų jam užbaigti? Jeigu jūs šitaip neapskaičiuosite kainos, tai vėliau, kada būsite padėję pamatus, galite pamatyti, jog nebepajėgiate užbaigti to, ką esate pradėję, ir dėl to iš tiesų visi kaimynai šaipysis iš jūsų, sakydami, ‘Žiūrėkite, šitas žmogus pradėjo statyti, bet nesugebėjo savo darbo užbaigti[11].’ Arba, koks gi karalius, kada ruošiasi kariauti su kitu karaliumi, iš pradžių neatsisėda ir nepasitaria dėl to, ar jis sugebės, su dešimčia tūkstančių vyrų, pasitikti tą, kuris prieš jį eina su dvidešimčia tūkstančių? Jeigu karalius negali sau leisti priešo pasitikti, nes yra nepasirengęs, tai jis pasiunčia delegaciją pas šitą kitą karalių, net ir tada, kai šis dar yra labai toli, klausdamas, kokios yra taikos sąlygos.[12]
1955 171:2.4 “Now, then, must each of you sit down and count the cost of being my disciple. From now on you will not be able to follow after us, listening to the teaching and beholding the works; you will be required to face bitter persecutions and to bear witness for this gospel in the face of crushing disappointment. If you are unwilling to renounce all that you are and to dedicate all that you have, then are you unworthy to be my disciple. If you have already conquered yourself within your own heart, you need have no fear of that outward victory which you must presently gain when the Son of Man is rejected by the chief priests and the Sadducees and is given into the hands of mocking unbelievers.
2004 171:2.4 “Dabar, dėl to, kiekvienas iš jūsų sėskitės ir pasiskaičiuokite buvimo mano mokiniu kainą. Nuo šiol jūs nebegalėsite sekti paskui mus, klausydamiesi mokymo ir stebėdami mūsų darbus; jūs turėsite patirti nuožmius persekiojimus ir žlugdančio nusivylimo akivaizdoje liudyti šitos evangelijos labui. Jeigu jūs nenorite atsisakyti viso to, kas jūs esate, ir paskirti viską, ką jūs turite, tuomet jūs esate neverti būti mano mokiniais[13]. Jeigu jūs save jau esate nugalėję savo pačių širdyje, tuomet jums nereikia baimintis tos išoriškos pergalės, kurią jūs netrukus pasieksite, kada Žmogaus Sūnų vyriausieji šventikai ir sedukiečiai atstums ir atiduos į besityčiojančių netikinčiųjų rankas.
1955 171:2.5 “Now should you examine yourself to find out your motive for being my disciple. If you seek honor and glory, if you are worldly minded, you are like the salt when it has lost its savor. And when that which is valued for its saltiness has lost its savor, wherewith shall it be seasoned? Such a condiment is useless; it is fit only to be cast out among the refuse. Now have I warned you to turn back to your homes in peace if you are not willing to drink with me the cup which is being prepared. Again and again have I told you that my kingdom is not of this world, but you will not believe me. He who has ears to hear let him hear what I say.”
2004 171:2.5 “Dabar iš tikrųjų jūs turėtumėte patikrinti save, kad išsiaiškintumėte savo pačių motyvą, kodėl jūs esate mano mokiniai[14]. Jeigu jūs siekiate garbės ir šlovės, jeigu jūs žemiškai mąstote, tai jūs esate kaip toji druska, kada yra praradusi savajį skonį[15]. O kada tas, kas yra vertinamas dėl savo sūrumo, savo skonį yra praradęs, tai su kuo gi iš tikrųjų bus sūdoma? Toks prieskonis yra nebenaudingas; jį tinka tiktai išmesti kartu su kitomis šiukšlėmis. Dabar aš tikrai įspėjau jus, kad grįžtumėte atgal į savo namus ramybėje, jeigu nenorite išgerti su manimi tos taurės, kuri yra ruošiama. Vėl ir vėl aš tikrai jums kartojau, kad manoji karalystė nėra iš šito pasaulio, bet manimi tikėti jūs nenorite. Tas, kuris turi ausis, kad girdėtų, teišgirsta, ką aš sakau.”
1955 171:2.6 Immediately after speaking these words, Jesus, leading the twelve, started off on the way to Heshbon, followed by about five hundred. After a brief delay the other half of the multitude went on up to Jerusalem. His apostles, together with the leading disciples, thought much about these words, but still they clung to the belief that, after this brief period of adversity and trial, the kingdom would certainly be set up somewhat in accordance with their long-cherished hopes.
2004 171:2.6 Tuoj pat, kada tik pasakė šiuos žodžius, Jėzus, kartu su šiais dvylika, iškeliavo į Hešboną, lydimas maždaug penkių šimtų žmonių. Po trumpo delsimo kita minios pusė išėjo į Jeruzalę. Jo apaštalai, drauge su geriausiais mokiniais, daug mąstė apie šiuos žodžius, bet vis vien jie laikėsi tokio tikėjimo, kad, po šio trumpo nelaimių ir išbandymų laikotarpio, karalystė kokiu nors būdu bus tikrai įkurta sutinkamai su jų ilgai puoselėtomis viltimis.
3. THE PEREAN TOUR
3. KELIONE PO PEREJĄ
1955 171:3.1 For more than two weeks Jesus and the twelve, followed by a crowd of several hundred disciples, journeyed about in southern Perea, visiting all of the towns wherein the seventy labored. Many gentiles lived in this region, and since few were going up to the Passover feast at Jerusalem, the messengers of the kingdom went right on with their work of teaching and preaching.
2004 171:3.1 Daugiau negu dvi savaites Jėzus ir šie dvylika, lydimi kelių šimtų mokinių minios, keliavo po pietinę Perėją, aplankydami visus tuos miestus, kuriuose dirbo tie septyniasdešimt. Šitame regione gyveno didelė dalis pagonių, ir kadangi nedaugelis ėjo į Perėjimo šventę Jeruzalėje, tai karalystės pasiuntiniai iš karto pradėjo savo mokymo ir pamokslavimo darbą.
1955 171:3.2 Jesus met Abner at Heshbon, and Andrew directed that the labors of the seventy should not be interrupted by the Passover feast; Jesus advised that the messengers should go forward with their work in complete disregard of what was about to happen at Jerusalem. He also counseled Abner to permit the women’s corps, at least such as desired, to go to Jerusalem for the Passover. And this was the last time Abner ever saw Jesus in the flesh. His farewell to Abner was: “My son, I know you will be true to the kingdom, and I pray the Father to grant you wisdom that you may love and understand your brethren.”
2004 171:3.2 Hešbone Jėzus susitiko su Abneriu, o Andriejus nurodė, jog tie septyniasdešimt neturėtų nutraukti darbo Perėjimo šventės metu; Jėzus patarė, jog šie žinianešiai toliau tęstų savo darbą visiškai nekreipdami dėmesio į tai, kas netrukus turi įvykti Jeruzalėje. Jis taip pat patarė Abneriui leisti moterų korpusui, bent jau toms, kurios pageidauja, eiti į Jeruzalę į Perėjimo šventę. Ir tai buvo paskutinis kartas, kada Abneris Jėzų kada nors bematė materialiame kūne. Jo atsisveikinimas su Abneriu buvo: “Mano sūnau, aš žinau, jog karalystei tu būsi ištikimas, ir aš meldžiu Tėvą, kad tau suteiktų išminties, jog savo sielos brolius galėtum mylėti ir suprasti.”
1955 171:3.3 As they traveled from city to city, large numbers of their followers deserted to go on to Jerusalem so that, by the time Jesus started for the Passover, the number of those who followed along with him day by day had dwindled to less than two hundred.
2004 171:3.3 Jiems keliaujant iš miesto į miestą, didžiulis skaičius jų pasekėjų juos apleisdavo, kad eitų toliau į Jeruzalę, tokiu būdu iki to meto, kada Jėzus pasuko į Perėjimo šventę, tų, kurie ėjo drauge su juo diena iš dienos, skaičius sumažėjo iki mažiau negu dviejų šimtų.
1955 171:3.4 The apostles understood that Jesus was going to Jerusalem for the Passover. They knew that the Sanhedrin had broadcast a message to all Israel that he had been condemned to die and directing that anyone knowing his whereabouts should inform the Sanhedrin; and yet, despite all this, they were not so alarmed as they had been when he had announced to them in Philadelphia that he was going to Bethany to see Lazarus. This change of attitude from that of intense fear to a state of hushed expectancy was mostly because of Lazarus’s resurrection. They had reached the conclusion that Jesus might, in an emergency, assert his divine power and put to shame his enemies. This hope, coupled with their more profound and mature faith in the spiritual supremacy of their Master, accounted for the outward courage displayed by his immediate followers, who now made ready to follow him into Jerusalem in the very face of the open declaration of the Sanhedrin that he must die.
2004 171:3.4 Apaštalai suprato, kad Jėzus eina į Jeruzalę į Perėjimo šventę. Jie žinojo, jog Sanhedrinas buvo perdavęs žinią visam Izraeliui, kad jis yra pasmerktas mirti ir nurodančią, jog bet kas, žinantis apie jo buvimo vietą, turi pranešti Sanhedrinui; ir vis tiek, nepaisant viso šito, jie nebuvo tiek sunerimę, kaip tuomet, kada jis pranešė jiems Filadelfijoje, kad jis eina į Betanę tam, jog pamatytų Lozorių. Šitas požiūrio pasikeitimas nuo intensyvios baimės iki užslopinto laukimo būsenos daugiausia buvo dėl Lozoriaus prisikėlimo. Jie buvo priėję išvados, kad Jėzus galėtų, nepaprastomis aplinkybėmis, pareikšti savo dieviškąją galią ir savo priešams padaryti gėdą. Šitoji viltis, papildyta jų gilesniu ir brandesniu įtikėjimu į savo Mokytojo dvasinį pranašumą, paaiškino tą išorinę drąsą, kurią rodė betarpiški jo pasekėjai, kurie dabar pasirengė eiti drauge su juo į Jeruzalę nepaisydami Sanhedrino atviro pareiškimo, kad jis turi mirti.
4. TEACHING AT LIVIAS
4. MOKYMAS LIVIJUJE
1955 171:4.1 On Wednesday evening, March 29, Jesus and his followers encamped at Livias on their way to Jerusalem, after having completed their tour of the cities of southern Perea. It was during this night at Livias that Simon Zelotes and Simon Peter, having conspired to have delivered into their hands at this place more than one hundred swords, received and distributed these arms to all who would accept them and wear them concealed beneath their cloaks. Simon Peter was still wearing his sword on the night of the Master’s betrayal in the garden.
2004 171:4.1 Trečiadienio vakarą, kovo 29-ąją, Jėzus ir jo pasekėjai apsistojo stovykloje prie Livijaus, pakeliui į Jeruzalę, po to, kada užbaigė savo kelionę po pietinės Perėjos miestus. Būtent šitą naktį Livijuje Simonas Uolusis ir Simonas Petras, slapta sutarę, kad į jų rankas būtų perduota daugiau negu vienas šimtas kardų, šiuos ginklus gavo ir išdalino visiems tiems, kurie norėjo juos paimti ir nešiotis paslėptus po savo mantijomis. Simonas Petras savąjį kardą tebesinešiojo ir tą naktį, kada Mokytojas buvo išduotas sode.
1955 171:4.2 Early on Thursday morning before the others were awake, Jesus called Andrew and said: “Awaken your brethren! I have something to say to them.” Jesus knew about the swords and which of his apostles had received and were wearing these weapons, but he never disclosed to them that he knew such things. When Andrew had aroused his associates, and they had assembled off by themselves, Jesus said: “My children, you have been with me a long while, and I have taught you much that is needful for this time, but I would now warn you not to put your trust in the uncertainties of the flesh nor in the frailties of man’s defense against the trials and testing which lie ahead of us. I have called you apart here by yourselves that I may once more plainly tell you that we are going up to Jerusalem, where you know the Son of Man has already been condemned to death. Again am I telling you that the Son of Man will be delivered into the hands of the chief priests and the religious rulers; that they will condemn him and then deliver him into the hands of the gentiles. And so will they mock the Son of Man, even spit upon him and scourge him, and they will deliver him up to death. And when they kill the Son of Man, be not dismayed, for I declare that on the third day he shall rise. Take heed to yourselves and remember that I have forewarned you.”
2004 171:4.2 Anksti ketvirtadienio rytą prieš pabundant kitiems, Jėzus pasikvietė Andriejų ir tarė: “Pažadink savo sielos brolius! Aš turiu jiems kai ką pasakyti.” Jėzus žinojo apie tuos kardus ir kurie iš apaštalų buvo gavę ir šiuos ginklus nešiojosi, bet jis niekada jiems neatskleidė, jog tokius dalykus žino. Kada Andriejus pakėlė savo partnerius ir kada jie susirinko nuošalyje atskirai, tada Jėzus tarė: “Mano vaikai, su manimi jūs buvote ilgą laiką, ir aš mokiau jus daug ko, kas reikalinga šitam metui, bet dabar aš norėčiau perspėti jus, kad neatsiduotumėte nei materialaus kūno netvirtumui, nei žmogaus silpnybei gintis nuo tų išbandymų ir išmėginimų, kurie mūsų laukia ateityje. Aš čia jus pasikviečiau atskirai vienus, kad galėčiau dar kartą jums aiškiai pasakyti, jog mes einame į Jeruzalę, kur jūs žinote, jog Žmogaus Sūnus jau yra pasmerktas mirti. Vėl tikrai aš jums sakau, kad Žmogaus Sūnus bus atiduotas į vyriausiųjų šventikų ir religinių valdovų rankas; kad jie pasmerks jį ir tada atiduos į pagonių rankas. Ir iš tiesų jie taip tyčiosis iš Žmogaus Sūnaus, net spjaudys ir muš rykštėmis, ir jie atiduos jį mirčiai. Ir kada jie Žmogaus Sūnų nužudys, tada nebūkite nusivylę, nes aš pareiškiu, jog trečiąją dieną jis tikrai prisikels. Įsidėmėkite patys ir prisiminkite, kad aš jus įspėjau iš anksto[17].”
1955 171:4.3 Again were the apostles amazed, stunned; but they could not bring themselves to regard his words as literal; they could not comprehend that the Master meant just what he said. They were so blinded by their persistent belief in the temporal kingdom on earth, with headquarters at Jerusalem, that they simply could not—would not—permit themselves to accept Jesus’ words as literal. They pondered all that day as to what the Master could mean by such strange pronouncements. But none of them dared to ask him a question concerning these statements. Not until after his death did these bewildered apostles wake up to the realization that the Master had spoken to them plainly and directly in anticipation of his crucifixion.
2004 171:4.3 Vėl apaštalai buvo nustebinti, pritrenkti; bet jie nepajėgė prisiversti į jo žodžius pažvelgti tiesiogine prasme; jie negalėjo suvokti, jog Mokytojas turėjo omenyje kaip tik tą, ką jis ir pasakė[18]. Jie buvo taip apakinti savojo atkaklaus tikėjimo į pasaulio karalystę žemėje, su būstine Jeruzalėje, kad jie tiesiog negalėjo—nenorėjo—leisti sau Jėzaus žodžius suprasti tiesiogine prasme. Visą tą dieną jie mąstė apie tai, ką Mokytojas galėtų turėti omenyje sakydamas tokius keistus pareiškimus. Bet nė vienas iš jų nedrįso paklausti klausimo, susijusio su šitais teiginiais. Tiktai po jo mirties iš tikrųjų šitie pasimetę apaštalai ėmė suvokti, jog Mokytojas su jais kalbėjo aiškiai ir tiesiog laukdamas savo nukryžiavimo.
1955 171:4.4 It was here at Livias, just after breakfast, that certain friendly Pharisees came to Jesus and said: “Flee in haste from these parts, for Herod, just as he sought John, now seeks to kill you. He fears an uprising of the people and has decided to kill you. We bring you this warning that you may escape.”
2004 171:4.4 Būtent Livijuje, tuoj po pusryčių kažkokie draugiški fariziejai priėjo prie Jėzaus ir tarė: “Bėk greitai iš šitų vietų, nes Erodas, lygiai taip, kaip stengėsi nužudyti Joną, dabar siekia nužudyti ir tave. Jis bijo tautos sukilimo ir yra nusprendęs tave nužudyti. Mes atnešame tau šitą perspėjimą tam, kad tu galėtum pabėgti[19].”
1955 171:4.5 And this was partly true. The resurrection of Lazarus frightened and alarmed Herod, and knowing that the Sanhedrin had dared to condemn Jesus, even in advance of a trial, Herod made up his mind either to kill Jesus or to drive him out of his domains. He really desired to do the latter since he so feared him that he hoped he would not be compelled to execute him.
2004 171:4.5 Ir tai buvo iš dalies tiesa. Lozoriaus prisikėlimas Erodą išgąsdino ir jam sukėlė nerimą, ir žinodamas, jog Sanhedrinas išdrįso Jėzų pasmerkti, net ir iki teismo, Erodas nusprendė arba Jėzų nužudyti, arba iš savųjų valdų jį išvyti. Jis tikrai troško jį išvyti, nes jo tiek bijojo, kad tikėjosi, jog nebus priverstas jo nužudyti.
1955 171:4.6 When Jesus heard what the Pharisees had to say, he replied: “I well know about Herod and his fear of this gospel of the kingdom. But, mistake not, he would much prefer that the Son of Man go up to Jerusalem to suffer and die at the hands of the chief priests; he is not anxious, having stained his hands with the blood of John, to become responsible for the death of the Son of Man. Go you and tell that fox that the Son of Man preaches in Perea today, tomorrow goes into Judea, and after a few days, will be perfected in his mission on earth and prepared to ascend to the Father.”
2004 171:4.6 Kada Jėzus išklausė tai, ką fariziejai turi pasakyti, tada jis atsakė: “Aš gerai žinau apie Erodą ir apie tai, kad jis šitos karalystės evangelijos bijo. Bet nedarykite klaidos, jis daug labiau norėtų, jog Žmogaus Sūnus eitų į Jeruzalę, kad kentėtų ir mirtų nuo vyriausiųjų šventikų rankų; jis, susitepęs rankas Jono krauju, visiškai nenori tapti atsakingu dėl Žmogaus Sūnaus mirties. Jūs eikite ir pasakykite tam lapinui, jog Žmogaus Sūnus šiandien pamokslauja Perėjoje, rytoj eina į Judėją, o po kelių dienų savąją misiją žemėje bus užbaigęs ir pasirengęs pakilti pas Tėvą[20].”
1955 171:4.7 Then turning to his apostles, Jesus said: “From olden times the prophets have perished in Jerusalem, and it is only befitting that the Son of Man should go up to the city of the Father’s house to be offered up as the price of human bigotry and as the result of religious prejudice and spiritual blindness. O Jerusalem, Jerusalem, which kills the prophets and stones the teachers of truth! How often would I have gathered your children together even as a hen gathers her own brood under her wings, but you would not let me do it! Behold, your house is about to be left to you desolate! You will many times desire to see me, but you shall not. You will then seek but not find me.” And when he had spoken, he turned to those around him and said: “Nevertheless, let us go up to Jerusalem to attend the Passover and do that which becomes us in fulfilling the will of the Father in heaven.”
2004 171:4.7 Tada, pasisukęs į apaštalus, Jėzus tarė: “Nuo senovės laikų pranašai žūdavo Jeruzalėje, ir dėl to Žmogaus Sūnui visiškai dera eiti į tą Tėvo namų miestą, kad būtų paaukotas kaip žmogiškojo fanatiškumo kaina ir dėl religinių prietarų ir dvasinio aklumo. O Jeruzale, Jeruzale, kuri nužudai pranašus ir akmenimis užmėtai tiesos mokytojus! Kiek kartų aš norėjau surinkti tavuosius vaikus draugėn, net ir taip, kaip višta surenka savo pačios viščiukus po savo sparnais, bet šito padaryti tu man neleisdavai! Žiūrėk, netrukus tavo namas bus apleistas! Tu daug kartų norėsi mane pamatyti, bet tikrai nebepamatysi. Tada iš tiesų tu ieškosi, bet manęs nebesurasi[21].” Ir kada jis pabaigė šitą sakyti, tada atsisuko į tuos, kurie buvo aplink jį ir tarė: “Ir vis tik, eikime į Jeruzalę dalyvauti Perėjimo šventėje ir atlikti tai, ką mums priklauso padaryti vykdant Tėvo danguje valią[22].”
1955 171:4.8 It was a confused and bewildered group of believers who this day followed Jesus into Jericho. The apostles could discern only the certain note of final triumph in Jesus’ declarations regarding the kingdom; they just could not bring themselves to that place where they were willing to grasp the warnings of the impending setback. When Jesus spoke of “rising on the third day,” they seized upon this statement as signifying a sure triumph of the kingdom immediately following an unpleasant preliminary skirmish with the Jewish religious leaders. The “third day” was a common Jewish expression signifying “presently” or “soon thereafter.” When Jesus spoke of “rising,” they thought he referred to the “rising of the kingdom.”
2004 171:4.8 Tai buvo susipainiojusi ir suglumusi tikinčiųjų grupė, kuri šitą dieną sekė paskui Jėzų, kada jis ėjo į Jerichą. Apaštalai tegalėjo pastebėti tiktai tam tikrą baigiamojo triumfo gaidą Jėzaus pareiškimuose dėl karalystės; jie tiesiog negalėjo įsivaizduoti savęs tokioje padėtyje, kurioje jie norėtų suvokti tuos perspėjimus apie gresiantį pralaimėjimą. Kada Jėzus kalbėjo apie “prisikėlimą trečiąją dieną,” tai šitą teiginį jie suprato kaip pažymintį tikrą karalystės triumfą, kuris bus iškart po nemalonaus pradinio susirėmimo su žydų religiniais lyderiais[23]. “Trečioji diena” buvo įprastas žydų išsireiškimas, reiškiantis “netrukus” arba “tuoj po šito.” Kada Jėzus kalbėjo apie “prisikėlimą,” tada jie manė, kad jis turi omenyje “karalystės prisikėlimą.”
1955 171:4.9 Jesus had been accepted by these believers as the Messiah, and the Jews knew little or nothing about a suffering Messiah. They did not understand that Jesus was to accomplish many things by his death which could never have been achieved by his life. While it was the resurrection of Lazarus that nerved the apostles to enter Jerusalem, it was the memory of the transfiguration that sustained the Master at this trying period of his bestowal.
2004 171:4.9 Jėzų šitie tikintieji buvo priėmę kaip Mesiją, o žydai mažai ką žinojo arba nieko nežinojo apie kenčiantį Mesiją. Jie nesuprato, kad Jėzus savo mirtimi turėjo įvykdyti daugelį dalykų, kurių jis niekada nebūtų įvykdęs savo gyvenimu. Tuo metu, kai būtent Lozoriaus prisikėlimas apaštalams suteikė drąsos įeiti į Jeruzalę, tai Mokytoją per šitą savęs padovanojimo išmėginimo laikotarpį palaikė ne kas kita, kaip prisiminimas apie transfigūraciją.
5. THE BLIND MAN AT JERICHO
5. NEREGYS JERICHE
1955 171:5.1 Late on the afternoon of Thursday, March 30, Jesus and his apostles, at the head of a band of about two hundred followers, approached the walls of Jericho. As they came near the gate of the city, they encountered a throng of beggars, among them one Bartimeus, an elderly man who had been blind from his youth. This blind beggar had heard much about Jesus and knew all about his healing of the blind Josiah at Jerusalem. He had not known of Jesus’ last visit to Jericho until he had gone on to Bethany. Bartimeus had resolved that he would never again allow Jesus to visit Jericho without appealing to him for the restoration of his sight.
2004 171:5.1 Vėlyvą ketvirtadienio popietę, kovo 30-ąją, Jėzus ir jo apaštalai, maždaug dviejų šimtų pasekėjų grupės priešakyje, priartėjo prie Jericho sienų[24]. Kada jie priėjo prie miesto vartų, tada jie sutiko elgetų minią, o tarp jų kažkokį Bartimiėjų, senyvą vyrą, kuris buvo aklas nuo jaunumės[25]. Šitas aklas elgeta buvo daug girdėjęs apie Jėzų ir viską žinojo, kaip jis Jeruzalėje išgydė neregį Josiją. Apie paskutinįjį Jėzaus apsilankymą Jeriche jis sužinojo tiktai tada, kada nuvyko į Betanę. Bartimiėjus buvo nusprendęs, kad jis niekada daugiau neleis, jog atsitiktų taip, kad Jėzui apsilankius Jeriche, jis nesikreiptų į jį dėl savojo regėjimo atstatymo.
1955 171:5.2 News of Jesus’ approach had been heralded throughout Jericho, and hundreds of the inhabitants flocked forth to meet him. When this great crowd came back escorting the Master into the city, Bartimeus, hearing the heavy tramping of the multitude, knew that something unusual was happening, and so he asked those standing near him what was going on. And one of the beggars replied, “Jesus of Nazareth is passing by.” When Bartimeus heard that Jesus was near, he lifted up his voice and began to cry aloud, “Jesus, Jesus, have mercy upon me!” And as he continued to cry louder and louder, some of those near to Jesus went over and rebuked him, requesting him to hold his peace; but it was of no avail; he cried only the more and the louder.
2004 171:5.2 Žinia apie tai, kad Jėzus ateina, buvo paskleista po visą Jerichą, ir šimtai gyventojų išlėkė būriais jo pasitikti. Kada šita didžiulė minia ėjo atgal lydėdama Mokytoją į miestą, tada Bartimiejus, girdėdamas triukšmingą minios žygiavimą, žinojo, jog vyksta kažkas neįprasta ir todėl tų, kurie stovėjo šalia jo, paklausė, kas čia vyksta. Ir vienas iš elgetų atsakė, “Pro šalį eina Jėzus iš Nazareto.” Kada Bartimiejus išgirdo, kad Jėzus yra arti, tada jis pakėlė balsą ir ėmė garsiai šaukti, “Jėzau, Jėzau, būk gailestingas man!” Ir jam tebešaukiant vis garsiau ir garsiau, kai kurie iš tų, buvusių greta Jėzaus, nuėjo prie jo ir papriekaištavo jam, pareikalaudami, kad jis nusiramintų; bet tai buvo tuščias reikalas; jis šaukė tik daugiau ir garsiau[26].
1955 171:5.3 When Jesus heard the blind man crying out, he stood still. And when he saw him, he said to his friends, “Bring the man to me.” And then they went over to Bartimeus, saying: “Be of good cheer; come with us, for the Master calls for you.” When Bartimeus heard these words, he threw aside his cloak, springing forward toward the center of the road, while those near by guided him to Jesus. Addressing Bartimeus, Jesus said: “What do you want me to do for you?” Then answered the blind man, “I would have my sight restored.” And when Jesus heard this request and saw his faith, he said: “You shall receive your sight; go your way; your faith has made you whole.” Immediately he received his sight, and he remained near Jesus, glorifying God, until the Master started on the next day for Jerusalem, and then he went before the multitude declaring to all how his sight had been restored in Jericho.
2004 171:5.3 Kada Jėzus išgirdo šaukiantį neregį, tada jis sustojo. Ir kuomet jį pamatė, tada savo draugams tarė, “Atveskite tą vyrą prie manęs.” Ir tada jie nuėjo prie Bartimiejaus, sakydami: “Džiaukis; eik su mumis, nes Mokytojas tave kviečia.” Kada Bartimiejus išgirdo šiuos žodžius, tada jis numetė šalin savo apsiaustą, šoko į priekį į kelio vidurį, tuo tarpu tie, buvę greta jo, nuvedė jį prie Jėzaus. Kreipdamasis į Bartimiejų, Jėzus paklausė: “Ko tu nori iš manęs, kad aš tau padaryčiau?” Tada atsakė neregys, “Aš norėčiau, kad man būtų sugrąžintas regėjimas.” Ir kada Jėzus išgirdo šitą prašymą ir pamatė jo įtikėjimą, tada jis tarė: “Tu tikrai atgausi savo regėjimą; eik savo keliu; tavasis įtikėjimas išgydė tave[27].” Iškart jis atgavo savo regėjimą, ir jis pasiliko prie Jėzaus, šlovindamas Dievą tol, kol Mokytojas kitą dieną išvyko į Jeruzalę, ir tada jis ėjo minios priekyje, skelbdamas visiems, kaip Jeriche jam buvo sugrąžintas regėjimas.
6. THE VISIT TO ZACCHEUS
6. APSILANKYMAS PAS ZAKIJŲ
1955 171:6.1 When the Master’s procession entered Jericho, it was nearing sundown, and he was minded to abide there for the night. As Jesus passed by the customs house, Zaccheus the chief publican, or tax collector, happened to be present, and he much desired to see Jesus. This chief publican was very rich and had heard much about this prophet of Galilee. He had resolved that he would see what sort of a man Jesus was the next time he chanced to visit Jericho; accordingly, Zaccheus sought to press through the crowd, but it was too great, and being short of stature, he could not see over their heads. And so the chief publican followed on with the crowd until they came near the center of the city and not far from where he lived. When he saw that he would be unable to penetrate the crowd, and thinking that Jesus might be going right on through the city without stopping, he ran on ahead and climbed up into a sycamore tree whose spreading branches overhung the roadway. He knew that in this way he could obtain a good view of the Master as he passed by. And he was not disappointed, for, as Jesus passed by, he stopped and, looking up at Zaccheus, said: “Make haste, Zaccheus, and come down, for tonight I must abide at your house.” And when Zaccheus heard these astonishing words, he almost fell out of the tree in his haste to get down, and going up to Jesus, he expressed great joy that the Master should be willing to stop at his house.
2004 171:6.1 Kada Mokytojo procesija įžengė į Jerichą, tada buvo netoli saulėlydžio, ir jis buvo nusprendęs čia apsistoti nakčiai. Jėzui einant pro muitinę, Zakijus, vyriausiasis publikanas, arba mokesčių rinkėjas, ten irgi buvo, ir jis labai troško pasimatyti su Jėzumi. Šitas vyriausiasis publikanas buvo labai turtingas ir buvo daug girdėjęs apie šitą pranašą iš Galilėjos. Jis buvo nusprendęs, kad pasižiūrės, koks gi tas žmogus yra Jėzus, kai tik šis kitą kartą apsilankys Jeriche; dėl to, Zakijus stengėsi prasibrauti pro minią, bet ji buvo perdaug didžiulė, o būdamas nedidelio ūgio, per kitų galvas jis matyti negalėjo. Ir šitaip vyriausiasis publikanas sekė kartu su minia tol, kol jie priėjo beveik iki miesto centro ir netoli tos vietos, kur jis gyveno. Kada jis pamatė, jog pro minią prasiskverbti negalės, ir manydamas, kad Jėzus gali per miestą eiti toliau nesustodamas, tada jis nubėgo į priekį ir įlipo į plataninį klevą, kurio išsidriekusios šakos karojo virš to kelio. Jis žinojo, jog šitokiu būdu jis galės gerai matyti Mokytoją, kada šis eis pro šalį[28]. Ir jis nebuvo apviltas, nes, kada Jėzus ėjo pro šalį, tada jis sustojo ir, žvelgdamas į viršų į Zakijų, tarė: “Paskubėk, Zakijau, ir lipk žemyn, nes šiąnakt aš turiu apsistoti tavo namuose.” Ir kada Zakijus išgirdo šiuos pritrenkiančius žodžius, tai skubėdamas nulipti jis vos nenukrito nuo medžio, ir priėjęs prie Jėzaus, jis išreiškė didžiulį džiaugsmą dėl to, jog Mokytojas nori apsistoti jo namuose[29].
1955 171:6.2 They went at once to the home of Zaccheus, and those who lived in Jericho were much surprised that Jesus would consent to abide with the chief publican. Even while the Master and his apostles lingered with Zaccheus before the door of his house, one of the Jericho Pharisees, standing near by, said: “You see how this man has gone to lodge with a sinner, an apostate son of Abraham who is an extortioner and a robber of his own people.” And when Jesus heard this, he looked down at Zaccheus and smiled. Then Zaccheus stood upon a stool and said: “Men of Jericho, hear me! I may be a publican and a sinner, but the great Teacher has come to abide in my house; and before he goes in, I tell you that I am going to bestow one half of all my goods upon the poor, and beginning tomorrow, if I have wrongfully exacted aught from any man, I will restore fourfold. I am going to seek salvation with all my heart and learn to do righteousness in the sight of God.”
2004 171:6.2 Jie iš karto nuėjo į Zakijaus namus, ir tie, kurie gyveno Jeriche, labai nustebo dėl to, kad Jėzus sutiko apsigyventi pas vyriausiąjį publikaną. Net tada, kada Mokytojas ir jo apaštalai stovėjo su Zakijumi prieš jo namo duris, vienas iš Jericho fariziejų, stovintis greta, tarė: “Jūs matote, kaip šitas žmogus nuėjo apsigyventi pas nusidėjėlį, tikėjimo atsisakiusį Abraomo sūnų, kuris yra prievartautojas ir savo paties tautos plėšikas.” Ir kada Jėzus išgirdo tai, tada jis pasižiūrėjo žemyn į Zakijų ir nusišypsojo. Tuomet Zakijus atsistojo ant suolelio ir tarė: “Jericho žmonės, paklausykite manęs! Aš galiu būti publikanas ir nusidėjėlis, bet didysis Mokytojas atėjo, kad apsistotų mano namuose; ir prieš jam įeinant į vidų, aš jums sakau, jog vieną pusę savo turto ketinu padovanoti vargšams, o pradedant rytojumi, jeigu aš esu neteisingai ką nors išreikalavęs iš bet kurio žmogaus, tai tikrai sugrąžinsiu keturgubai. Aš iš visos širdies ketinu siekti išgelbėjimo ir išmokti elgtis teisingai Dievo akivaizdoje.”[30]
1955 171:6.3 When Zaccheus had ceased speaking, Jesus said: “Today has salvation come to this home, and you have become indeed a son of Abraham.” And turning to the crowd assembled about them, Jesus said: “And marvel not at what I say nor take offense at what we do, for I have all along declared that the Son of Man has come to seek and to save that which is lost.”
2004 171:6.3 Kada Zakijus baigė kalbėti, tada tarė Jėzus: “Šiandien išgelbėjimas atėjo į šituos namus, ir tu iš tikrųjų tapai Abraomo sūnumi.” Ir atsigręžęs į minią, susirinkusią aplink juos, Jėzus tarė: “Ir nesistebėkite dėl to, ką aš pasakiau ir neįsižeiskite dėl to, ką mes darome, nes aš visą laiką skelbiau, jog Žmogaus Sūnus atėjo tam, kad ieškotų ir išgelbėtų tą, kuris yra pasiklydęs[31].”
1955 171:6.4 They lodged with Zaccheus for the night. On the morrow they arose and made their way up the “road of robbers” to Bethany on their way to the Passover at Jerusalem.
2004 171:6.4 Jie pernakvojo pas Zakijų. Rytą jie atsikėlė ir toliau eidami į Perėjimo šventę Jeruzalėje iki Betanės keliavo “plėšikų keliu.”
7. “AS JESUS PASSED BY”
7. “JĖZUI EINANT PRO ŠALĮ”
1955 171:7.1 Jesus spread good cheer everywhere he went. He was full of grace and truth. His associates never ceased to wonder at the gracious words that proceeded out of his mouth. You can cultivate gracefulness, but graciousness is the aroma of friendliness which emanates from a love-saturated soul.
2004 171:7.1 Jėzus paskleisdavo gerą nuotaiką visur, kur tik jis nueidavo. Jis buvo kupinas gailestingumo ir tiesos[32]. Jo pagalbininkai niekada nenustojo stebėtis tais maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų. Mandagumą jūs galite kultivuoti, bet maloningumas yra draugiškumo aromatas, kuris sklinda iš tokios sielos, kuri yra prisigėrusi meilės.
1955 171:7.2 Goodness always compels respect, but when it is devoid of grace, it often repels affection. Goodness is universally attractive only when it is gracious. Goodness is effective only when it is attractive.
2004 171:7.2 Gerumas visada sukelia pagarbą, bet kai jame nėra gailestingumo, tada dažnai jis meilę atstumia. Gerumas visuotinai patraukia tiktai tada, kada jis yra gailestingas. Gerumas yra veiksmingas tiktai tada, kada patraukia.
1955 171:7.3 Jesus really understood men; therefore could he manifest genuine sympathy and show sincere compassion. But he seldom indulged in pity. While his compassion was boundless, his sympathy was practical, personal, and constructive. Never did his familiarity with suffering breed indifference, and he was able to minister to distressed souls without increasing their self-pity.
2004 171:7.3 Jėzus iš tikrųjų žmones suprato; dėl to jis iš tiesų galėjo išreikšti tikrą gailestį ir parodyti nuoširdžią užuojautą. Bet jis retai kada pasiduodavo tam, jog gailėtų. Nors jo užuojauta buvo beribė, bet jo gailestis buvo praktinis, asmeninis ir konstruktyvus. Jo betarpiškas ryšys su kančia iš tiesų niekada negimdė abejingumo, ir jis sugebėjo tarnauti prislėgtoms sieloms nedidindamas jų pačių jausmo gailėtis savęs.
1955 171:7.4 Jesus could help men so much because he loved them so sincerely. He truly loved each man, each woman, and each child. He could be such a true friend because of his remarkable insight—he knew so fully what was in the heart and in the mind of man. He was an interested and keen observer. He was an expert in the comprehension of human need, clever in detecting human longings.
2004 171:7.4 Jėzus žmonėms galėjo padėti tiek daug, kadangi juos mylėjo taip nuoširdžiai. Jis iš tiesų mylėjo kiekvieną vyrą, kiekvieną moterį, ir kiekvieną vaiką. Jis galėjo būti toks tikras draugas dėl savo nuostabios įžvalgos—jis taip visapusiškai žinojo, kas yra žmogaus širdyje ir prote. Jis buvo susidomėjęs ir įžvalgus stebėtojas. Jis puikiai suvokė žmogiškuosius poreikius, protingai nustatydavo žmogiškuosius troškimus.
1955 171:7.5 Jesus was never in a hurry. He had time to comfort his fellow men “as he passed by.” And he always made his friends feel at ease. He was a charming listener. He never engaged in the meddlesome probing of the souls of his associates. As he comforted hungry minds and ministered to thirsty souls, the recipients of his mercy did not so much feel that they were confessing to him as that they were conferring with him. They had unbounded confidence in him because they saw he had so much faith in them.
2004 171:7.5 Jėzus niekada neskubėjo. Jis rasdavo laiko paguosti savo bičiulius žmones, “kada eidavo pro šalį[33].” Ir jis visada pasirūpindavo tuo, kad jo draugai jaustųsi patogiai. Jis buvo nuostabus klausytojas. Jis niekada nesielgė taip, kad įkyriai kištųsi į savo pagalbininkų sielas. Kada jis guosdavo alkanus protus ir ištroškusias sielas, tada tie, kurie jo gailestingumą priimdavo, jausdavo ne tiek tai, kad atvirai išsipasakoja jam, kiek tai, kad tariasi su juo. Jie jautė neribotą pasitikėjimą juo, nes matė, kad jis taip jais tiki.
1955 171:7.6 He never seemed to be curious about people, and he never manifested a desire to direct, manage, or follow them up. He inspired profound self-confidence and robust courage in all who enjoyed his association. When he smiled on a man, that mortal experienced increased capacity for solving his manifold problems.
2004 171:7.6 Niekada neatrodė, kad jis apie žmones smalsautų, jis niekada neišreiškė troškimo jiems nurodinėti, juos valdyti, ar jais sekti. Jis įkvėpdavo gilų pasitikėjimą savimi ir didžiulę drąsą visiems tiems, kurie su juo bendravo. Kada žmogui jis nusišypsodavo, tada tas mirtingasis pajusdavo padidėjusį sugebėjimą spręsti savo įvairiapuses problemas.
1955 171:7.7 Jesus loved men so much and so wisely that he never hesitated to be severe with them when the occasion demanded such discipline. He frequently set out to help a person by asking for help. In this way he elicited interest, appealed to the better things in human nature.
2004 171:7.7 Jėzus žmones mylėjo taip smarkiai ir taip išmintingai, kad jis niekada nedvejojo dėl to, kad būtų griežtas su jais, kada susidariusi padėtis tokios drausmės reikalaudavo. Jis žmogui dažnai imdavo padėti paprašydamas jo pagalbos. Šitokiu būdu jis sukeldavo susidomėjimą, žmogiškojoje prigimtyje kreipdavosi į geresniuosius dalykus.
1955 171:7.8 The Master could discern saving faith in the gross superstition of the woman who sought healing by touching the hem of his garment. He was always ready and willing to stop a sermon or detain a multitude while he ministered to the needs of a single person, even to a little child. Great things happened not only because people had faith in Jesus, but also because Jesus had so much faith in them.
2004 171:7.8 Mokytojas tos moters, kuri siekė išgijimo paliesdama jo mantijos kraštelį, didžiuliame prietaringume galėjo pamatyti išgelbstintį įtikėjimą[34]. Jis visada buvo pasirengęs nutraukti ir noriai nutraukdavo pamokslą ar sulaikydavo minią tuo metu, kada pasirūpindavo vienintelio asmens, net ir mažo vaikelio, poreikiais. Didingi dalykai atsitikdavo ne tiktai dėl to, kad žmonės turėjo įtikėjimą į Jėzų, bet taip pat ir dėl to, kad ir Jėzus labai tikėjo jais.
1955 171:7.9 Most of the really important things which Jesus said or did seemed to happen casually, “as he passed by.” There was so little of the professional, the well-planned, or the premeditated in the Master’s earthly ministry. He dispensed health and scattered happiness naturally and gracefully as he journeyed through life. It was literally true, “He went about doing good.”
2004 171:7.9 Didžioji dalis iš tų tikrai svarbių dalykų, apie kuriuos Jėzus pasakojo arba kuriuos padarė, atrodė, jog atsitinka atsitiktinai, “jam einant pro šalį[35].” Mokytojo žemiškasis tarnavimas turėjo tiek mažai to, kas yra profesionalu, gerai suplanuota, ar iš anksto apmąstyta. Jis dalino sveikatą ir barstė laimę natūraliai ir maloningai keliaudamas per gyvenimą. Tiesiogine prasme tai yra tiesa, “Jis darė gėrį[36].”
1955 171:7.10 And it behooves the Master’s followers in all ages to learn to minister as “they pass by”—to do unselfish good as they go about their daily duties.
2004 171:7.10 Ir Mokytojo pasekėjams per visus amžius reikia mokytis tarnauti “jiems einant pro šalį”—daryti nesavanaudišką gėrį tuomet, kada jie vykdo kasdienines pareigas.
8. PARABLE OF THE POUNDS
8. PARABOLĖ APIE SVARUS
1955 171:8.1 They did not start from Jericho until near noon since they sat up late the night before while Jesus taught Zaccheus and his family the gospel of the kingdom. About halfway up the ascending road to Bethany the party paused for lunch while the multitude passed on to Jerusalem, not knowing that Jesus and the apostles were going to abide that night on the Mount of Olives.
2004 171:8.1 Iš Jericho jie neišėjo beveik iki vidurdienio, kadangi jie ilgai iki išnaktų sėdėjo prieš tai, kada Jėzus karalystės evangelijos mokė Zakijų ir jo šeimą. Pasiekę maždaug pusiaukelę į Betanę kylančiu keliu, ši grupė sustojo priešpiečių, tuo tarpu minia nuėjo tolyn į Jeruzalę, nežinodama, kad Jėzus ir apaštalai tą naktį ketino nakvoti ant Alyvmedžių Kalno.
1955 171:8.2 The parable of the pounds, unlike the parable of the talents, which was intended for all the disciples, was spoken more exclusively to the apostles and was largely based on the experience of Archelaus and his futile attempt to gain the rule of the kingdom of Judea. This is one of the few parables of the Master to be founded on an actual historic character. It was not strange that they should have had Archelaus in mind inasmuch as the house of Zaccheus in Jericho was very near the ornate palace of Archelaus, and his aqueduct ran along the road by which they had departed from Jericho.
2004 171:8.2 Parabolė apie svarus, ne taip, kaip parabolė apie talentus, kuri buvo skiriama visiems mokiniams, visų pirma buvo skirta apaštalams, ir didžiąja dalimi rėmėsi Arkelajaus patirtimi ir jo bergždžiu mėginimu gauti valdžią Judėjos karalystėje. Tai yra viena iš tų nedaugelio Mokytojo parabolių, kurios rėmėsi realiu istoriniu charakteriu. Nebuvo nieko keisto, kad jie turėjo turėti omenyje Arkelajų, kadangi Zakijaus namas Jeriche buvo labai arti puošnių Arkelajaus rūmų, o jo vandentiekis buvo palei tą kelią, kuriuo jie išvyko iš Jericho.
1955 171:8.3 Said Jesus: “You think that the Son of Man goes up to Jerusalem to receive a kingdom, but I declare that you are doomed to disappointment. Do you not remember about a certain prince who went into a far country to receive for himself a kingdom, but even before he could return, the citizens of his province, who in their hearts had already rejected him, sent an embassy after him, saying, ‘We will not have this man to reign over us’? As this king was rejected in the temporal rule, so is the Son of Man to be rejected in the spiritual rule. Again I declare that my kingdom is not of this world; but if the Son of Man had been accorded the spiritual rule of his people, he would have accepted such a kingdom of men’s souls and would have reigned over such a dominion of human hearts. Notwithstanding that they reject my spiritual rule over them, I will return again to receive from others such a kingdom of spirit as is now denied me. You will see the Son of Man rejected now, but in another age that which the children of Abraham now reject will be received and exalted.
2004 171:8.3 Tarė Jėzus: “Jūs manote, kad Žmogaus Sūnus į Jeruzalę eina tam, jog gautų karalystę, bet aš pareiškiu, kad jūs esate pasmerkti nusivilti. Argi jūs neprisimenate vieno princo, kuris nukeliavo į tolimą šalį, kad gautų sau karalystę, bet net ir iki to laiko, kada jis galėjo grįžti, jo provincijos žmonės, kurie savo širdyje jį buvo atstūmę jau anksčiau, nusiuntė paskui jį savo delegaciją, sakydami, ‘Mes nenorime, kad mus valdytų šitas žmogus’? Kaip šitas karalius buvo atstumtas žemiškajame valdyme, taip ir Žmogaus Sūnus turės būti atstumtas dvasiniame valdyme. Vėl aš pareiškiu, jog manoji karalystė nėra iš šito pasaulio; bet jeigu Žmogaus Sūnui būtų buvęs suteiktas savosios tautos dvasinis valdymas, tai tokią žmonių sielų karalystę jis būtų priėmęs ir tokią žmonių širdžių viešpatiją būtų valdęs. Nežiūrint to, kad mano dvasinį jų valdymą jie atstumia, bet aš tikrai sugrįšiu vėl, kad iš kitų gaučiau tokią dvasios karalystę, kokios dabar man nebuvo duota. Jūs dabar pamatysite Žmogaus Sūnų atstumtą, bet kitame amžiuje, tai, ką Abraomo vaikai šiuo metu atstumia, bus priimta ir išaukštinta.[37]
1955 171:8.4 “And now, as the rejected nobleman of this parable, I would call before me my twelve servants, special stewards, and giving into each of your hands the sum of one pound, I would admonish each to heed well my instructions that you trade diligently with your trust fund while I am away that you may have wherewith to justify your stewardship when I return, when a reckoning shall be required of you.
2004 171:8.4 “Ir dabar, kaip tas atstumtasis didikas iš šitos parabolės, aš norėčiau prie savęs pasikviesti savo dvylika tarnų, ypatingų prievaizdų, ir į kiekvieno iš jūsų rankas įdėdamas po vieno svaro sumą, aš norėčiau kiekvienam patarti, kad gerai įsidėmėtumėte manuosius nurodymus, stropiai elkitės su jums patikėtais pinigais tuo metu, kada manęs nebus, kad savąją tarnystę galėtumėte pateisinti, kada aš sugrįšiu, kai iš jūsų tikrai bus pareikalauta ataskaitos.[38]
1955 171:8.5 “And even if this rejected Son should not return, another Son will be sent to receive this kingdom, and this Son will then send for all of you to receive your report of stewardship and to be made glad by your gains.
1955 171:8.6 “And when these stewards were subsequently called together for an accounting, the first came forward, saying, ‘Lord, with your pound I have made ten pounds more.’ And his master said to him: ‘Well done; you are a good servant; because you have proved faithful in this matter, I will give you authority over ten cities.’ And the second came, saying, ‘Your pound left with me, Lord, has made five pounds.’ And the master said, ‘I will accordingly make you ruler over five cities.’ And so on down through the others until the last of the servants, on being called to account, reported: ‘Lord, behold, here is your pound, which I have kept safely done up in this napkin. And this I did because I feared you; I believed that you were unreasonable, seeing that you take up where you have not laid down, and that you seek to reap where you have not sown.’ Then said his lord: ‘You negligent and unfaithful servant, I will judge you out of your own mouth. You knew that I reap where I have apparently not sown; therefore you knew this reckoning would be required of you. Knowing this, you should have at least given my money to the banker that at my coming I might have had it with proper interest.’
2004 171:8.6 “Ir kada vėliau šitie prievaizdai buvo sukvieti draugėn ataskaitai, tada pirmasis išėjo į priekį, sakydamas, ‘Šeimininke, su tavo svaru aš uždirbau dar dešimt svarų.’ Ir jo šeimininkas tarė jam: ‘Gerai padirbėta; tu esi geras tarnas; kadangi savąją ištikimybę šitame reikale tu įrodei, tai aš tau tikrai suteiksiu valdžią dešimčiai miestų.’ Ir antrasis atėjo, sakydamas, ‘Tavo svaras, kurį man palikai, Šeimininke, uždirbo penkis svarus.’ Ir šeimininkas tarė, ‘Dėl to aš tave tikrai padarysiu penkių miestų valdovu.’ Ir šitaip buvo su visais kitais, kol paskutinysis iš tarnų, kada buvo pakviestas atsiskaityti, pranešė: ‘Šeimininke, žiūrėk, čia yra tavo svaras, kurį aš saugiai išlaikiau įvyniotą į šitą nosinę. Ir šitaip aš padariau, nes bijojau tavęs; aš maniau, jog tu esi neprotingas, matydamas, kad paimi iš ten, kur nepasidėjai, ir stengiesi pjauti ten, kur akivaizdžiai nepasėjai.’ Tada tarė jo šeimininkas: ‘Tu, aplaidus ir neištikimas tarne, tave aš nuteisiu tavo paties žodžiais. Tu žinojai, jog aš pjaunu ten, kur akivaizdžiai nesėjau; todėl tu žinojai, jog iš tavęs bus paprašyta šitos ataskaitos. Žinodamas tai, tu bent jau turėjai atiduoti mano pinigus bankininkui, jog man atvykus, aš juos turėčiau su deramomis palūkanomis.’[40]
1955 171:8.7 “And then said this ruler to those who stood by: ‘Take the money from this slothful servant and give it to him who has ten pounds.’ And when they reminded the master that such a one already had ten pounds, he said: ‘To every one who has shall be given more, but from him who has not, even that which he has shall be taken away from him.’”
2004 171:8.7 “Ir tada šitas valdovas tarė tiems, kurie stovėjo greta: “Paimkite pinigą iš šito tinginio tarno ir atiduokite jį tam, kuris turi dešimt svarų.’ O kada jie šeimininkui priminė, jog šis jau turi dešimt svarų, tada jis pasakė: ‘Kiekvienam, kuris turi, tikrai bus duota daugiau, bet iš to, kuris neturi, net ir tai, ką jis turi, tikrai bus atimta.’”[41]
1955 171:8.8 And then the apostles sought to know the difference between the meaning of this parable and that of the former parable of the talents, but Jesus would only say, in answer to their many questions: “Ponder well these words in your hearts while each of you finds out their true meaning.”
2004 171:8.8 Ir tada apaštalai stengėsi sužinoti skirtumą tarp šitos parabolės prasmės ir ankstesniosios parabolės apie talentus prasmės, bet Jėzus, į jų daugelį klausimų, tiktai teatsakydavo: “Gerai apmąstykite šiuos žodžius savo širdyje, nors kiekvienas iš jūsų išsiaiškinsite jų tikrąją prasmę.”
1955 171:8.9 It was Nathaniel who so well taught the meaning of these two parables in the after years, summing up his teachings in these conclusions:
2004 171:8.9 Būtent Natanielius, kuris taip gerai mokė šitų dviejų parabolių prasmės vėlesniaisiais metais, savo mokymus apibendrino šitų išvadų dėka:
1955 171:8.10 1. Ability is the practical measure of life’s opportunities. You will never be held responsible for the accomplishment of that which is beyond your abilities.
2004 171:8.10 1. Sugebėjimas yra praktinis gyvenimo galimybių matas. Jūs niekada nebūsite laikomas atsakingu už tai, kas yra už jūsų sugebėjimų ribų.
1955 171:8.11 2. Faithfulness is the unerring measure of human trustworthiness. He who is faithful in little things is also likely to exhibit faithfulness in everything consistent with his endowments.
2004 171:8.11 2. Ištikimybė yra neklystantis žmogiškojo patikimumo matas. Tas, kuris yra ištikimas mažuose reikaluose, taip pat panašu, jog ištikimybę pademonstruos sutinkamai su savo sugebėjimais ir visuose reikaluose.
1955 171:8.12 3. The Master grants the lesser reward for lesser faithfulness when there is like opportunity.
2004 171:8.12 3. Mokytojas suteikia mažesnį atlygį už mažesnę ištikimybę, kada galimybės yra vienodos.
1955 171:8.13 4. He grants a like reward for like faithfulness when there is lesser opportunity.
2004 171:8.13 4. Jis suteikia vienodą atlygį už vienodą ištikimybę, kada galimybės yra menkesnės.
1955 171:8.14 When they had finished their lunch, and after the multitude of followers had gone on toward Jerusalem, Jesus, standing there before the apostles in the shade of an overhanging rock by the roadside, with cheerful dignity and a gracious majesty pointed his finger westward, saying: “Come, my brethren, let us go on into Jerusalem, there to receive that which awaits us; thus shall we fulfill the will of the heavenly Father in all things.”
2004 171:8.14 Kada savo priešpiečius jie užbaigė, o minia pasekėjų buvo toliau patraukusi į Jeruzalę, tada Jėzus, stovėdamas prieš apaštalus prie kelio iš viršaus nukarusios uolos šešėlyje, su linksmu orumu ir maloningu didingumu pirštu parodė į vakarų pusę, sakydamas: “Gerai, mano sielos broliai, eime į Jeruzalę tam, jog ten gautume tai, kas mūsų laukia; šitaip mes tikrai visuose reikaluose įvykdysime dangiškojo Tėvo valią.”