Urantijos knyga anglų kalba yra vieša visame pasaulyje nuo 2006 m.
Vertimai: © 2004 Urantijos Fondas
| Dokumentas 172. Ėjimas į Jeruzalę |
Indeksas
Viena versija |
Dokumentas 174. Antradienio rytas šventykloje |
MONDAY IN JERUSALEM
PIRMADIENIS JERUZALĖJE
1955 173:0.1 EARLY on this Monday morning, by prearrangement, Jesus and the apostles assembled at the home of Simon in Bethany, and after a brief conference they set out for Jerusalem. The twelve were strangely silent as they journeyed on toward the temple; they had not recovered from the experience of the preceding day. They were expectant, fearful, and profoundly affected by a certain feeling of detachment growing out of the Master’s sudden change of tactics, coupled with his instruction that they were to engage in no public teaching throughout this Passover week.
2004 173:0.1 ANKSTI šito pirmadienio rytą, iš anksto susitarus, Jėzus ir apaštalai susirinko Simono namuose Betanėje, ir po trumpo pasitarimo išėjo į Jeruzalę[1]. Šie dvylika buvo keistai tylūs eidami link šventyklos; jie nebuvo atsigavę po praėjusios dienos patyrimo. Jie laukė, bijojo, ir juos giliai veikė kažkoks išsiskyrimo jausmas, kylantis dėl netikėto Mokytojo taktikos pasikeitimo ir dėl jo nurodymo neužsiimti jokiu viešu mokymu per visą šitą Perėjimo savaitę.
1955 173:0.2 As this group journeyed down Mount Olivet, Jesus led the way, the apostles following closely behind in meditative silence. There was just one thought uppermost in the minds of all save Judas Iscariot, and that was: What will the Master do today? The one absorbing thought of Judas was: What shall I do? Shall I go on with Jesus and my associates, or shall I withdraw? And if I am going to quit, how shall I break off?
2004 173:0.2 Šitai grupei leidžiantis nuo Alyvų Kalno, Jėzus ėjo pirmas, apaštalai sekė arti už jo, mąstydami tyloje. Visų, išskyrus Judo Iskarijoto, protą užvaldė vienintelė mintis, ir ji buvo tokia: Ką Mokytojas padarys šiandien? Vienintelė mintis, persmelkusi Judą, buvo: Ką man daryti? Ar eiti su Jėzumi ir savo draugais, ar pasitraukti? Ir jeigu aš ketinu pasitraukti, tai kaip su jais ryšius nutraukti?
1955 173:0.3 It was about nine o’clock on this beautiful morning when these men arrived at the temple. They went at once to the large court where Jesus so often taught, and after greeting the believers who were awaiting him, Jesus mounted one of the teaching platforms and began to address the gathering crowd. The apostles withdrew for a short distance and awaited developments.
2004 173:0.3 Buvo maždaug devinta valanda, kada šitą puikų rytą šitie vyrai atėjo į šventyklą[2]. Jie iš karto nuėjo į didžiąją galeriją, kur taip dažnai Jėzus mokė, ir pasisveikinęs su tikinčiaisiais, kurie jo laukė, Jėzus užlipo ant vieno iš mokymui skirtų paaukštinimų ir kreipėsi į besirenkančią minią. Apaštalai truputį atsitraukė ir laukė įvykių.
1. CLEANSING THE TEMPLE
1. ŠVENTYKLOS IŠVALYMAS
1955 173:1.1 A huge commercial traffic had grown up in association with the services and ceremonies of the temple worship. There was the business of providing suitable animals for the various sacrifices. Though it was permissible for a worshiper to provide his own sacrifice, the fact remained that this animal must be free from all “blemish” in the meaning of the Levitical law and as interpreted by official inspectors of the temple. Many a worshiper had experienced the humiliation of having his supposedly perfect animal rejected by the temple examiners. It therefore became the more general practice to purchase sacrificial animals at the temple, and although there were several stations on near-by Olivet where they could be bought, it had become the vogue to buy these animals directly from the temple pens. Gradually there had grown up this custom of selling all kinds of sacrificial animals in the temple courts. An extensive business, in which enormous profits were made, had thus been brought into existence. Part of these gains was reserved for the temple treasury, but the larger part went indirectly into the hands of the ruling high-priestly families.
2004 173:1.1 Buvo išaugęs didžiulis komercinis judėjimas, susijęs su garbinimo šventykloje pamaldomis ir ritualais. Tai buvo verslas, parūpinantis tinkamų gyvūnų įvairiems paaukojimams[3]. Nors garbinančiajam ir buvo leidžiama atsivesti savo paties auką, bet buvo reikalaujama, kad šitas gyvūnas neturėtų jokio “defekto” levitų įstatymo prasme ir kaip tą aiškindavo šventyklos oficialūs inspektoriai. Ne vienas garbinantysis buvo patyręs tą pažeminimą, kada jo tariamai tobulą gyvūna šventyklos inspektoriai atmesdavo[4]. Dėl to tapo labiau įprasta aukojamų gyvūnų nusipirkti šventykloje, ir nors keli punktai buvo ant netoli esančio Alyvų Kalno, kur buvo galima jų nusipirkti, bet buvo įsigalėjusi mada šitų gyvūnų nusipirkti tiesiai iš šentyklos gyvulių aptvarų. Palaipsniui šitas paprotys išsivystė į tai, jog šventyklos galerijose buvo pardavinėjami visų rūšių aukojimui skirti gyvūnai. Šitokiu būdu buvo sukurtas platus verslas, iš kurio buvo gaunamas didžiulis pelnas. Dalis šitų pajamų būdavo paliekama šventyklos iždui, bet didesnioji dalis netiesiogiai patekdavo į valdančių aukštųjų šventikų šeimų rankas[5].
1955 173:1.2 This sale of animals in the temple prospered because, when the worshiper purchased such an animal, although the price might be somewhat high, no more fees had to be paid, and he could be sure the intended sacrifice would not be rejected on the ground of possessing real or technical blemishes. At one time or another systems of exorbitant overcharge were practiced upon the common people, especially during the great national feasts. At one time the greedy priests went so far as to demand the equivalent of the value of a week’s labor for a pair of doves which should have been sold to the poor for a few pennies. The “sons of Annas” had already begun to establish their bazaars in the temple precincts, those very merchandise marts which persisted to the time of their final overthrow by a mob three years before the destruction of the temple itself.
2004 173:1.2 Šitas gyvūnų pardavinėjimas šventykloje klestėjo, nes, kada garbinantysis nusipirkdavo tokį gyvūna, nors kaina kažkuria prasme galėjo būti ir aukšta, bet daugiau nebereikėjo mokėti jokių papildomų rinkliavų, ir jis galėjo būti tikras, jog numatyta auka nebus atmesta dėl to, kad ji turi tikrų ar formalių defektų. Vienu ar kitu metu paprastiems žmonėms būdavo taikomos be saiko padidintų kainų sistemos, ypač didžiųjų nacionalinių švenčių metu. Vienu metu godūs šventikai nuėjo tiek toli, jog už porą balandžių, kuriuos vargšams parduoti derėjo už kelis skatikus, reikalavo tokios sumos, kuri prilygo savaitės darbo užmokesčiui. “Anaso sūnūs” jau buvo pradėję savo turgus steigti šventyklos teritorijoje, tas pačias prekybines muges, kurios išsilaikė iki to laiko, kada minia jas galutinai nusiaubė likus trejiems metams iki pačios šventyklos sugriovimo.
1955 173:1.3 But traffic in sacrificial animals and sundry merchandise was not the only way in which the courts of the temple were profaned. At this time there was fostered an extensive system of banking and commercial exchange which was carried on right within the temple precincts. And this all came about in the following manner: During the Asmonean dynasty the Jews coined their own silver money, and it had become the practice to require the temple dues of one-half shekel and all other temple fees to be paid with this Jewish coin. This regulation necessitated that money-changers be licensed to exchange the many sorts of currency in circulation throughout Palestine and other provinces of the Roman Empire for this orthodox shekel of Jewish coining. The temple head tax, payable by all except women, slaves, and minors, was one-half shekel, a coin about the size of a ten-cent piece but twice as thick. By the times of Jesus the priests had also been exempted from the payment of temple dues. Accordingly, from the 15th to the 25th of the month preceding the Passover, accredited money-changers erected their booths in the principal cities of Palestine for the purpose of providing the Jewish people with proper money to meet the temple dues after they had reached Jerusalem. After this ten-day period these money-changers moved on to Jerusalem and proceeded to set up their exchange tables in the courts of the temple. They were permitted to charge the equivalent of from three to four cents commission for the exchange of a coin valued at about ten cents, and in case a coin of larger value was offered for exchange, they were allowed to collect double. Likewise did these temple bankers profit from the exchange of all money intended for the purchase of sacrificial animals and for the payment of vows and the making of offerings.
2004 173:1.3 Bet šventyklos galerijas išniekino ne vien tiktai prekyba aukojimui skirtais gyvūnais ir įvairiomis prekėmis. Šituo metu buvo skatinama plati bankinė ir komercinė pinigų keitimo sistema, kuri buvo organizuota tiesiog pačioje šventyklos teritorijoje[6]. Ir visa tai atsirado tokiu būdu: Asmonėjų dinastijos metais žydai kaldino savo pačių sidabrinius pinigus, ir tapo įprasta reikalauti, jog pusės šekelio šventyklos mokestis ir kitos šventyklos rinkliavos būtų mokama šitąja žydų moneta. Dėl šito nurodymo iškilo būtinybė suteikti pinigų keitėjams leidimą tuos įvairius pinigus, kurie cirkuliavo visoje Palestinoje ir Romos imperijos kitose provincijose, pakeisti į šitą žydų nukaldintą tradicinį šekelį. Pagrindinis šventyklos mokestis, kurį turėjo mokėti visi, išskyrus moteris, vergus, ir nepilnamečius, buvo pusė šekelio, tai buvo tokia moneta, kuri savo dydžiu prilygo maždaug dešimties centų monetai, bet buvo dvigubai storesnė. Iki Jėzaus laikų šventikai taip pat buvo atleisti nuo šventyklos rinkliavos mokėjimo. Dėl to, prieš Perėjimo šventę einantį mėnesį, nuo 15-os iki 25-os dienos, akredituoti pinigų keitėjai savo būdeles įsirengdavo pagrindiniuose Palestinos miestuose tam, jog aprūpintų žydų tautą tinkamais pinigais susimokėti šventyklos rinkliavas po to, kada bus pasiekę Jeruzalę. Po šio dešimties dienų laikotarpio šitie pinigų keitėjai persikeldavo į Jeruzalę ir savo keitimo stalus imdavo statytis šventyklos kiemuose. Už maždaug dešimčiai centų prilygstančios monetos pakeitimą jiems buvo leidžiama imti tokį komisinį mokestį, kuris prilygo nuo trijų iki keturių centų vertei, o jeigu keitimui būdavo pasiūloma didesnės vertės moneta, tuomet jiems buvo leidžiama paimti dvigubą užmokestį. Lygiai taip šitie šventyklos bankininkai pelnydavosi keisdami visus pinigus, kurie buvo skiriami aukojamų gyvūnų pirkimui ir mokesčiui už pasižadėjimus ir paaukojimui.
1955 173:1.4 These temple money-changers not only conducted a regular banking business for profit in the exchange of more than twenty sorts of money which the visiting pilgrims would periodically bring to Jerusalem, but they also engaged in all other kinds of transactions pertaining to the banking business. Both the temple treasury and the temple rulers profited tremendously from these commercial activities. It was not uncommon for the temple treasury to hold upwards of ten million dollars while the common people languished in poverty and continued to pay these unjust levies.
2004 173:1.4 Šitie šventyklos pinigų keitėjai ne tik vykdė įprastą bankinį verslą siekdami pelno, kada keisdavo daugiau negu dvidešimties rūšių pinigus, kuriuos atvykstantys piligrimai periodiškai atsiveždavo į Jeruzalę, bet taip pat jie atlikdavo ir visas kitokias operacijas, susijusias su bankiniu verslu. Tiek šventyklos iždui, tiek šventyklos valdytojams šita komercinė veikla atnešdavo milžinišką pelną. Neretai šventyklos ižde būdavo daugiau kaip dešimt milijonų dolerių, tuo metu, kada paprasti žmonės skendėjo skurde ir toliau mokėjo šiuos neteisingus mokesčius.
1955 173:1.5 In the midst of this noisy aggregation of money-changers, merchandisers, and cattle sellers, Jesus, on this Monday morning, attempted to teach the gospel of the heavenly kingdom. He was not alone in resenting this profanation of the temple; the common people, especially the Jewish visitors from foreign provinces, also heartily resented this profiteering desecration of their national house of worship. At this time the Sanhedrin itself held its regular meetings in a chamber surrounded by all this babble and confusion of trade and barter.
2004 173:1.5 Šitoje triukšmingoje pinigų keitėjų, prekeivių, ir gyvūnų pardavėjų sankaupoje, Jėzus, šitą pirmadienio rytą, pamėgino mokyti dangiškosios karalystės evangelijos. Jis nebuvo vienintelis, kuris pasipiktino šitokiu šventyklos išniekinimu; paprasti žmonės, ypač žydai atvykėliai iš kitų provincijų, taip pat iš visos širdies piktinosi šitokiu savo nacionalinių garbinimo namų spekuliaciniu suteršimu. Šituo metu pats Sanhedrinas buvo surengęs eilinį susirinkimą tokioje patalpoje, kurią gaubė visas šitas prekybinis ir daiktų keitimo klegesys ir sąmyšis.
1955 173:1.6 As Jesus was about to begin his address, two things happened to arrest his attention. At the money table of a near-by exchanger a violent and heated argument had arisen over the alleged overcharging of a Jew from Alexandria, while at the same moment the air was rent by the bellowing of a drove of some one hundred bullocks which was being driven from one section of the animal pens to another. As Jesus paused, silently but thoughtfully contemplating this scene of commerce and confusion, close by he beheld a simple-minded Galilean, a man he had once talked with in Iron, being ridiculed and jostled about by supercilious and would-be superior Judeans; and all of this combined to produce one of those strange and periodic uprisings of indignant emotion in the soul of Jesus.
2004 173:1.6 Kai Jėzus buvo bepradedąs savo kreipimąsi, atsitiko du dalykai, kurie patraukė jo dėmesį. Prie netoli stovėjusio pinigų keitėjo stalo kilo energingas ir karštas ginčas dėl tariamai per didelio užmokesčio, paimto iš vieno žydo iš Aleksandrijos, tuo tarpu lygiai tuo pačiu metu orą šaižiai draskė maždaug vieno šimto veršiukų bandos, varomos iš gyvulių aptvaro vienos sekcijos į kitą, bliovimas. Kada Jėzus laukė, tyliai, bet giliai apmąstydamas šitą komercijos ir sąmyšio sceną, tada netoli savęs pastebėjo naivų galilėjietį, vyrą, su kuriuo jis vieną kartą šnekėjosi Irone, iš kurio tyčiojosi ir kurį stumdė niekinantys ir tariamai pranašesni judėjiečiai; ir dėl viso šito Jėzaus sieloje kilo viena iš tų keistų ir periodiškų pasipiktinimo jausmo bangų.
1955 173:1.7 To the amazement of his apostles, standing near at hand, who refrained from participation in what so soon followed, Jesus stepped down from the teaching platform and, going over to the lad who was driving the cattle through the court, took from him his whip of cords and swiftly drove the animals from the temple. But that was not all; he strode majestically before the wondering gaze of the thousands assembled in the temple court to the farthest cattle pen and proceeded to open the gates of every stall and to drive out the imprisoned animals. By this time the assembled pilgrims were electrified, and with uproarious shouting they moved toward the bazaars and began to overturn the tables of the money-changers. In less than five minutes all commerce had been swept from the temple. By the time the near-by Roman guards had appeared on the scene, all was quiet, and the crowds had become orderly; Jesus, returning to the speaker’s stand, spoke to the multitude: “You have this day witnessed that which is written in the Scriptures: ‘My house shall be called a house of prayer for all nations, but you have made it a den of robbers.’”
2004 173:1.7 Jo apaštalų, stovėjusių greta, kurie susilaikė nuo dalyvavimo tame, kas visiškai netrukus įvyko, nuostabai, Jėzus nulipo nuo pakylos, skirtos mokymui, ir priėjęs prie vaikino, kuris gynė gyvulius per galeriją, paėmė iš jo virvinį bizūną ir greitai išgynė gyvulius iš šventyklos. Bet tai buvo dar ne viskas; stebint į šventyklos galeriją susirinkusiųjų tūkstančiams nustebusių žvilgsnių jis didingai nužingsniavo į tolimiausią gyvulių aptvarą ir ėmė atidarinėti kiekvieno gardo vartus ir varyti įkalintus gyvulius lauk. Iki šito meto susirinkę piligrimai įsiaudrino, ir garsiausiai šaukdami jie pajudėjo link prekyviečių ir pradėjo versti pinigų keitėjų stalus. Per mažiau kaip penkias minutes visa komercija iš šventyklos buvo iššluota. Iki to meto, kada arenoje pasirodė netoli buvę romėnų sargybiniai, viskas nurimo, minioje buvo tvarka; Jėzus, sugrįžęs ant kalbėtojo pakylos, miniai sakė: “Jūs šiandien pamatėte tai, kas yra parašyta Raštuose: ‘Manieji namai iš tikrųjų bus vadinami maldos namais visoms nacijoms, bet jūs pavertėte juos plėšikų lindyne[7].’”[8][9]
1955 173:1.8 But before he could utter other words, the great assembly broke out in hosannas of praise, and presently a throng of youths stepped out from the crowd to sing grateful hymns of appreciation that the profane and profiteering merchandisers had been ejected from the sacred temple. By this time certain of the priests had arrived on the scene, and one of them said to Jesus, “Do you not hear what the children of the Levites say?” And the Master replied, “Have you never read, ‘Out of the mouths of babes and sucklings has praise been perfected’?” And all the rest of that day while Jesus taught, guards set by the people stood watch at every archway, and they would not permit anyone to carry even an empty vessel across the temple courts.
2004 173:1.8 Bet prieš jam ištariant kitus žodžius, didžioji asamblėja pratrūko šlovinimo hosanomis, ir netrukus iš minios išėjo jaunuolių būrys, kad pagiedotų dėkingus pripažinimo himnus už tai, kad iš šventosios šventyklos buvo išvyti teršiantys ir spekuliuojantys prekeiviai. Iki šito laiko jau buvo pasirodę kai kurie šventikai, ir vienas iš jų tarė Jėzui, “Argi tu negirdi, ką sako levitų vaikai?” Ir Mokytojas atsakė, “Argi tu niekada neskaitei, ‘Iš kūdikių ir krūtimi žindomų vaikų lūpų sklinda ištobulintas garbinimas’?” Ir tos dienos visą likusiąją dalį tuo metu, kada mokė Jėzus, sargybiniai, pastatyti žmonių, stebėjo kiekvieną praėjimą po arkomis, ir jie niekam neleido nešiotis po šventyklos galerijas net ir tuščio indo[10][11].
1955 173:1.9 When the chief priests and the scribes heard about these happenings, they were dumfounded. All the more they feared the Master, and all the more they determined to destroy him. But they were nonplused. They did not know how to accomplish his death, for they greatly feared the multitudes, who were now so outspoken in their approval of his overthrow of the profane profiteers. And all this day, a day of quiet and peace in the temple courts, the people heard Jesus’ teaching and literally hung on his words.
2004 173:1.9 Kada vyriausieji šventikai ir raštininkai išgirdo apie šiuos įvykius, tada jie neteko žado. Jie Mokytojo vis labiau bijojo, ir vis labiau rodė pasiryžimą jį sunaikinti. Bet jie buvo sutrikę. Jie nežinojo, kaip pasiekti tai, kad jis mirtų, nes jie labai bijojo minios, kuri dabar taip atvirai išreiškė savo pritarimą tam, kad jis išvijo tuos teršiančius spekuliantus[12]. Ir visą šitą dieną, tylos ir ramybės dieną šventyklos galerijose, žmonės klausėsi Jėzaus mokymo ir tiesiogine prasme jo žodžius gėrė.
1955 173:1.10 This surprising act of Jesus was beyond the comprehension of his apostles. They were so taken aback by this sudden and unexpected move of their Master that they remained throughout the whole episode huddled together near the speaker’s stand; they never lifted a hand to further this cleansing of the temple. If this spectacular event had occurred the day before, at the time of Jesus’ triumphal arrival at the temple at the termination of his tumultuous procession through the gates of the city, all the while loudly acclaimed by the multitude, they would have been ready for it, but coming as it did, they were wholly unprepared to participate.
2004 173:1.10 Šito nuostabą sukėlusio Jėzaus veiksmo jo apaštalai negalėjo suprasti. Juos tiek pritrenkė jų Mokytojo šitas staigus ir netikėtas žingsnis, kad per visą šį epizodą jie išbuvo susispietę netoli kalbėtojo pakylos; jie ir piršto nepajudino, kad padėtų šventyklą išvalyti. Jeigu šitas įspūdingas įvykis būtų įvykęs prieš dieną, Jėzaus triumfuojančio atvykimo į šventyklą metu, užbaigiant jo triukšmingą procesiją įžengus per miesto vartus, kada visą laiką jį audringai sveikino minia, tada jie būtų tam pasirengę, bet dalyvauti tokioje įvykių tėkmėje, kuri vystėsi dabar, jie buvo visiškai nepasirengę.
1955 173:1.11 This cleansing of the temple discloses the Master’s attitude toward commercializing the practices of religion as well as his detestation of all forms of unfairness and profiteering at the expense of the poor and the unlearned. This episode also demonstrates that Jesus did not look with approval upon the refusal to employ force to protect the majority of any given human group against the unfair and enslaving practices of unjust minorities who may be able to entrench themselves behind political, financial, or ecclesiastical power. Shrewd, wicked, and designing men are not to be permitted to organize themselves for the exploitation and oppression of those who, because of their idealism, are not disposed to resort to force for self-protection or for the furtherance of their laudable life projects.
2004 173:1.11 Šitas šventyklos išvalymas atskleidžia Mokytojo požiūrį į religijos papročių komercionalizavimą, o taip pat ir jo pasibjaurėjimą bet kokio pobūdžio nedorumu ir pasipelnymu vargšų ir nemokytų sąskaita. Šitas epizodas taip pat parodo, kad Jėzus nepritarė ir tam, jog būtų atsisakoma pavartoti jėgą, kad būtų apginta bet kokios konkrečios žmogiškosios grupės dauguma nuo neteisingų mažumų, kurios gali sugebėti užsiimti geras pozicijas politinėje, ekonominėje, ar bažnytinėje valdžioje, nedorų ir pavergiančių papročių. Negalima leisti, jog gudrūs, nedori, ir klastingi žmonės organizuotųsi tam, kad išnaudotų ir engtų tuos, kurie, dėl savojo idealizmo, nėra linkę griebtis jėgos savigynos tikslu ar savo pagirtinų gyvenimo projektų parėmimo tikslu.
2. CHALLENGING THE MASTER’S AUTHORITY
2. IŠŠŪKIS MOKYTOJO ĮGALIOJIMAMS
1955 173:2.1 On Sunday the triumphal entry into Jerusalem so overawed the Jewish leaders that they refrained from placing Jesus under arrest. Today, this spectacular cleansing of the temple likewise effectively postponed the Master’s apprehension. Day by day the rulers of the Jews were becoming more and more determined to destroy him, but they were distraught by two fears, which conspired to delay the hour of striking. The chief priests and the scribes were unwilling to arrest Jesus in public for fear the multitude might turn upon them in a fury of resentment; they also dreaded the possibility of the Roman guards being called upon to quell a popular uprising.
2004 173:2.1 Sekmadienį tas triumfuojantis įžengimas į Jeruzalę žydų lyderiams sukėlė tokią baimę, kad jie ir nemėgimo Jėzaus suimti. Šiandien šitas įspūdingas šventyklos išvalymas lygiai taip veiksmingai atitolino Mokytojo suėmimą. Diena po dienos žydų valdovai vis labiau ir labiau buvo pasiryžę jį sunaikinti, bet iš baimės jie buvo pametę galvą dėl dviejų dalykų, kurie juos privertė smūgio valandą uždelsti. Vyriausieji šventikai ir raštininkai nenorėjo suimti Jėzaus viešai, bijodami, jog minios, apimtos pasipiktinimo įtūžio, gali prieš juos sukilti; jie taip pat labai bijojo ir tokios padėties, kada liaudies sukilimo numalšinimui gali būti pakviesti romėnų sargybiniai.
1955 173:2.2 At the noon session of the Sanhedrin it was unanimously agreed that Jesus must be speedily destroyed, inasmuch as no friend of the Master attended this meeting. But they could not agree as to when and how he should be taken into custody. Finally they agreed upon appointing five groups to go out among the people and seek to entangle him in his teaching or otherwise to discredit him in the sight of those who listened to his instruction. Accordingly, about two o’clock, when Jesus had just begun his discourse on “The Liberty of Sonship,” a group of these elders of Israel made their way up near Jesus and, interrupting him in the customary manner, asked this question: “By what authority do you do these things? Who gave you this authority?”
2004 173:2.2 Sanhedrino vidurdienio sesijos metu buvo vienbalsiai sutarta, kad Jėzų privalu sunaikinti greitai, kadangi šitame susirinkime nedalyvavo nė vienas Mokytojo draugas. Bet jie negalėjo susitarti dėl to, kada ir kaip jis turėtų būti nuvestas į areštinę. Galiausiai jie susitarė paskirti penkias grupes, kad jos įsimaišytų tarp žmonių ir siektų jį supainioti savo paties mokyme ar kitokiu būdu stengtųsi jį diskredituoti jo mokymo besiklausančiųjų akyse. Dėl to, maždaug antrą valandą, kada Jėzus ką tik buvo pradėjęs savo pasisakymą apie “Sūnystės laisvę,” viena grupė iš šitų Izraelio vyresniųjų prasiskynė kelią iki Jėzaus ir, pertraukdama jį įprastu būdu, paklausė šitą klausimą: “Kieno įgaliojimu tu darai šiuos dalykus? Kas tau suteikė šiuos įgaliojimus?”[13]
1955 173:2.3 It was altogether proper that the temple rulers and the officers of the Jewish Sanhedrin should ask this question of anyone who presumed to teach and perform in the extraordinary manner which had been characteristic of Jesus, especially as concerned his recent conduct in clearing the temple of all commerce. These traders and money-changers all operated by direct license from the highest rulers, and a percentage of their gains was supposed to go directly into the temple treasury. Do not forget that authority was the watchword of all Jewry. The prophets were always stirring up trouble because they so boldly presumed to teach without authority, without having been duly instructed in the rabbinic academies and subsequently regularly ordained by the Sanhedrin. Lack of this authority in pretentious public teaching was looked upon as indicating either ignorant presumption or open rebellion. At this time only the Sanhedrin could ordain an elder or teacher, and such a ceremony had to take place in the presence of at least three persons who had previously been so ordained. Such an ordination conferred the title of “rabbi” upon the teacher and also qualified him to act as a judge, “binding and loosing such matters as might be brought to him for adjudication.”
2004 173:2.3 Šventyklos valdytojams ir žydų Sanhedrino pareigūnams tikrai visiškai derėjo šitą klausimą pateikti bet kam, kas išdrįso mokyti ir veikti tokiu nepaprastu būdu, kuris buvo būdingas Jėzui, ypač kiek tai buvo susiję su jo nesenu elgesiu išvalant šventyklą nuo bet kokios komercijos. Šitie prekeiviai ir pinigų keitėjai visi veikė turėdami tiesioginį leidimą iš aukščiausiųjų valdytojų, ir jų gaunamų pajamų procentas turėjo patekti tiesiai į šventyklos iždą. Neužmirškite, jog įgaliojimai buvo visos žydijos slaptažodis. Pranašai visada pridarydavo nemalonumų, nes jie taip drąsiai išdrįsdavo mokyti be įgaliojimų, negavę tinkamo mokymo rabinų akademijose ir vėliau, kaip buvo įprasta, Sanhedrino neįšventinti. Kai pretenzingas viešas mokymas šitų įgaliojimų neturi, buvo laikoma, jog tai reiškia neišmanėlišką perdėtą pasitikėjimą savimi arba atvirą maištą. Šituo metu vyresnįjį mokytoją arba mokytoją galėjo įšventinti tiktai Sanhedrinas, ir šitokia ceremonija turėjo vykti mažiausiai trijų asmenų, kurie šitokiu būdu buvo įšventinti anksčiau, akivaizdoje. Toks įšventinimas mokytojui suteikdavo “rabino” titulą, o taip pat jam leisdavo atlikti teisėjo funkcijas, “sprendžiant tokius reikalus, kokie galėtų būti pateikti jo svarstymui.”
1955 173:2.4 The rulers of the temple came before Jesus at this afternoon hour challenging not only his teaching but his acts. Jesus well knew that these very men had long publicly taught that his authority for teaching was Satanic, and that all his mighty works had been wrought by the power of the prince of devils. Therefore did the Master begin his answer to their question by asking them a counter-question. Said Jesus: “I would also like to ask you one question which, if you will answer me, I likewise will tell you by what authority I do these works. The baptism of John, whence was it? Did John get his authority from heaven or from men?”
2004 173:2.4 Šventyklos valdytojai šitą popiečio valandą atėjo į Jėzaus akivaizdą, mesdami iššūkį ne tik jo mokymui, bet ir jo veiksmams. Jėzus gerai žinojo, kad šitie patys vyrai ilgą laiką viešai mokė, kad jo įgaliojimai mokyti buvo šėtoniški, ir kad visi jo stebuklai buvo padaryti velnių princo galia. Dėl to savo atsakymą į jų klausimą Mokytojas iš tikrųjų pradėjo savo ruožtu pateikdamas klausimą jiems. Tarė Jėzus: “Aš taip pat norėčiau jums pateikti vieną klausimą, į kurį, jeigu jūs tikrai man atsakysite, tai aš lygiai taip atsakysiu ir jums, kieno įgaliojimu darau šiuos darbus. Jono krikštijimas, iš kur tai atėjo? Ar Jonas savo įgaliojimus gavo iš dangaus ar iš žmonių?”[14]
1955 173:2.5 And when his questioners heard this, they withdrew to one side to take counsel among themselves as to what answer they might give. They had thought to embarrass Jesus before the multitude, but now they found themselves much confused before all who were assembled at that time in the temple court. And their discomfiture was all the more apparent when they returned to Jesus, saying: “Concerning the baptism of John, we cannot answer; we do not know.” And they so answered the Master because they had reasoned among themselves: If we shall say from heaven, then will he say, Why did you not believe him, and perchance will add that he received his authority from John; and if we shall say from men, then might the multitude turn upon us, for most of them hold that John was a prophet; and so they were compelled to come before Jesus and the people confessing that they, the religious teachers and leaders of Israel, could not (or would not) express an opinion about John’s mission. And when they had spoken, Jesus, looking down upon them, said, “Neither will I tell you by what authority I do these things.”
2004 173:2.5 Ir kada jo klausėjai išgirdo tai, tada jie pasitraukė į vieną pusę, kad tarpusavyje pasitartų dėl to, kokį atsakymą jie galėtų pateikti. Jie buvo sumanę sutrikdyti Jėzų prieš minią, bet dabar didele dalimi jie patys buvo pasimetę visų tų, kurie tuo metu buvo susirinkę šventyklos galerijoje, akivaizdoje. Ir jų sumišimas buvo dar akivaizdesnis, kada jie sugrįžo prie Jėzaus, sakydami: “Kai dėl Jono krikštijimo, tai mes negalime atsakyti; mes nežinome.” Ir Mokytojui jie atsakė šitaip, nes tarpusavyje prieš tai jie samprotavo taip: Jeigu mes pasakysime, iš dangaus, tuomet jis tikrai pasakys, Kodėl gi jūs netikėjote juo, ir galbūt pridurs, kad savuosius įgaliojimus jis gavo iš Jono; o jeigu pasakysime, iš žmonių, tada minia gali užsipulti mus, nes didžioji jos dauguma mano, kad Jonas buvo pranašas; ir šitaip jie buvo priversti ateiti prieš Jėzų ir tuos žmones, prisipažindami, kad jie, Izraelio religiniai mokytojai ir lyderiai, negali (ar nenori) pareikšti nuomonės apie Jono misiją. Ir kada jie pasakė, tada Jėzus, žvelgdamas žemyn į juos, tarė, “Taip pat ir aš tikrai jums nepasakysiu, kieno įgaliojimu darau visus šiuos dalykus.”[15]
1955 173:2.6 Jesus never intended to appeal to John for his authority; John had never been ordained by the Sanhedrin. Jesus’ authority was in himself and in his Father’s eternal supremacy.
2004 173:2.6 Jėzus niekada ir minties neturėjo dėl savo įgaliojimų apeliuoti į Joną; Jono niekada nebuvo įšventinęs Sanhedrinas. Jėzaus įgaliojimai buvo jo paties viduje ir jo Tėvo amžinojoje aukštybėje.
1955 173:2.7 In employing this method of dealing with his adversaries, Jesus did not mean to dodge the question. At first it may seem that he was guilty of a masterly evasion, but it was not so. Jesus was never disposed to take unfair advantage of even his enemies. In this apparent evasion he really supplied all his hearers with the answer to the Pharisees’ question as to the authority behind his mission. They had asserted that he performed by authority of the prince of devils. Jesus had repeatedly asserted that all his teaching and works were by the power and authority of his Father in heaven. This the Jewish leaders refused to accept and were seeking to corner him into admitting that he was an irregular teacher since he had never been sanctioned by the Sanhedrin. In answering them as he did, while not claiming authority from John, he so satisfied the people with the inference that the effort of his enemies to ensnare him was effectively turned upon themselves and was much to their discredit in the eyes of all present.
2004 173:2.7 Pasinaudodamas šitokiu būdu bendrauti su savo priešais, Jėzus nesistengė išvengti šito klausimo. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jis meistriškai išsisuko, bet šitaip nebuvo. Jėzus niekada nenorėjo pasinaudoti nedoru pranašumu net ir savo priešų atžvilgiu. Šituo tariamu išsisukimu jis iš tiesų savo visiems klausytojams atsakė į fariziejų klausimą dėl tų įgaliojimų, kuriais rėmėsi jo misija. Jie tvirtino, kad jis veikia remdamasis velnių princo įgaliojimu. Jėzus daug kartų buvo pareiškęs, kad visas jo mokymas ir visi jo darbai rėmiasi jo Tėvo danguje galia ir valdžia. Šitą žydų lyderiai atsisakė pripažinti ir stengėsi jį įvaryti į kampą, kad jis pripažintų, jog yra neteisėtas mokytojas, nes jam niekada nebuvo suteikęs leidimo Sanhedrinas. Atsakydamas jiems taip, kaip atsakė, jis, nors ir nepatvirtino to, kad įgaliojimus buvo gavęs iš Jono, bet tiek suteikė pasitenkinimo žmonėms, kad jie galėjo padaryti išvadą, kad jo priešų pastangos jam paspęsti žabangas veiksmingai atsisuko prieš juos pačius ir didele dalimi juos diskreditavo visų susirinkusiųjų akyse.
1955 173:2.8 And it was this genius of the Master for dealing with his adversaries that made them so afraid of him. They attempted no more questions that day; they retired to take further counsel among themselves. But the people were not slow to discern the dishonesty and insincerity in these questions asked by the Jewish rulers. Even the common folk could not fail to distinguish between the moral majesty of the Master and the designing hypocrisy of his enemies. But the cleansing of the temple had brought the Sadducees over to the side of the Pharisees in perfecting the plan to destroy Jesus. And the Sadducees now represented a majority of the Sanhedrin.
2004 173:2.8 Ir būtent šitas Mokytojo talentas bendrauti su savo priešais juos vertė taip jo bijoti. Tą dieną jie nemėgino daugiau klausti jokių klausimų; jie pasišalino, kad toliau pasitartų tarpusavyje. Bet žmonės šituose klausimuose, kuriuos paklausė žydų valdytojai, netruko pastebėti nedorumą ir nenuoširdumą. Net ir paprasti žmonės negalėjo nematyti skirtumo tarp Mokytojo moralinio didingumo ir jo priešų klastingos apgaulės. Bet šventyklos išvalymas sedukiečius buvo pastūmėjęs į fariziejų pusę, kada buvo rengiamas galutinis Jėzaus sunaikinimo planas. O sedukiečiai dabar sudarė Sanhedrino daugumą.
3. PARABLE OF THE TWO SONS
3. PARABOLĖ APIE DU SŪNŪS
1955 173:3.1 As the caviling Pharisees stood there in silence before Jesus, he looked down on them and said: “Since you are in doubt about John’s mission and arrayed in enmity against the teaching and the works of the Son of Man, give ear while I tell you a parable: A certain great and respected landholder had two sons, and desiring the help of his sons in the management of his large estates, he came to one of them, saying, ‘Son, go work today in my vineyard.’ And this unthinking son answered his father, saying, ‘I will not go’; but afterward he repented and went. When he had found his older son, likewise he said to him, ‘Son, go work in my vineyard.’ And this hypocritical and unfaithful son answered, ‘Yes, my father, I will go.’ But when his father had departed, he went not. Let me ask you, which of these sons really did his father’s will?”
2004 173:3.1 Kada priekabiaujantys fariziejai stovėjo prieš Jėzų tylėdami, tada jis pažvelgė į juos apačioje ir tarė: “Kadangi jūs abejojate Jono misija ir esate priešiškai nusistatę prieš Žmogaus Sūnaus mokymą ir darbus, tai atidžiai klausykitės, kai aš jums pasakosiu vieną parabolę: Vienas didis ir gerbiamas žemvaldys turėjo du sūnus, ir norėdamas, kad sūnūs jam padėtų valdyti jo didžiulius dvarus, atėjo pas vieną iš jų ir sako, ‘Sūnau, eik šiandien dirbti į mano vynuogyną.’ Ir šitas nemąstantis sūnus atsakė savo tėvui, tardamas, ‘Aš tikrai neisiu’; bet vėliau jis atgailavo ir nuėjo. Kada surado savo vyresnįjį sūnų, lygiai taip jam pasakė, ‘Sūnau, eik dirbti į mano vynuogyną.’ Ir šitas apgavikas ir neištikimas sūnus jam atsakė, ‘Gerai, mano tėve, aš tikrai nueisiu.’ Tačiau, kada jo tėvas išėjo, tada šis sūnus nenuėjo dirbti. Leiskite man jūsų paklausti, kuris iš šitų sūnų iš tikrųjų įvykdė savojo tėvo valią?”[16]
1955 173:3.2 And the people spoke with one accord, saying, “The first son.” And then said Jesus: “Even so; and now do I declare that the publicans and harlots, even though they appear to refuse the call to repentance, shall see the error of their way and go on into the kingdom of God before you, who make great pretensions of serving the Father in heaven while you refuse to do the works of the Father. It was not you, the Pharisees and scribes, who believed John, but rather the publicans and sinners; neither do you believe my teaching, but the common people hear my words gladly.”
2004 173:3.2 Ir žmonės vieningai atsakė, tardami, “Pirmasis sūnus.” Ir tada tarė Jėzus: “Būtent taip; ir dabar iš tiesų aš pareiškiu, kad publikanai ir paleistuvės, nors ir atrodo, jog atstumia raginimą atgailauti, bet tikrai pamatys savo elgesio klaidingumą ir toliau eis į Dievo karalystę pirma jūsų tų, kurie labai pretenduojate tarnauti Tėvui danguje, tuo tarpu patys jūs Tėvo darbus atlikti atsisakote. Būtent ne jūs, fariziejai ir raštininkai, patikėjote Jonu, bet publikanai ir nusidėjėliai; taip pat jūs netikite ir manuoju mokymu, bet paprasti žmonės mano žodžių klausosi su džiaugsmu.”[17]
1955 173:3.3 Jesus did not despise the Pharisees and Sadducees personally. It was their systems of teaching and practice which he sought to discredit. He was hostile to no man, but here was occurring the inevitable clash between a new and living religion of the spirit and the older religion of ceremony, tradition, and authority.
2004 173:3.3 Jėzus neniekino fariziejų ir sedukėjų asmeniškai. Jis stengėsi diskredituoti būtent jų mokymo ir praktinio elgesio sistemas. Jis nebuvo priešiškai nusiteikęs nė prieš vieną žmogų, bet čia vyko tas neišvengiamas susikirtimas tarp naujos ir gyvos dvasios religijos ir senesniosios ritualo, tradicijos, ir valdžios religijos.
1955 173:3.4 All this time the twelve apostles stood near the Master, but they did not in any manner participate in these transactions. Each one of the twelve was reacting in his own peculiar way to the events of these closing days of Jesus’ ministry in the flesh, and each one likewise remained obedient to the Master’s injunction to refrain from all public teaching and preaching during this Passover week.
2004 173:3.4 Visą šitą laiką dvylika apaštalų stovėjo netoli Mokytojo, bet šitose transakcijose jie visiškai nedalyvavo. Kiekvienas iš šių dvylikos savaip reagavo į Jėzaus tarnystės materialiame kūne baigiamųjų dienų įvykius, ir kiekvienas lygiai taip liko paklusnus Mokytojo paliepimui susilaikyti nuo bet kokio viešojo mokymo ir pamokslavimo per šitą Perėjimo šventės savaitę.
4. PARABLE OF THE ABSENT LANDLORD
4. PARABOLĖ APIE IŠVYKUSĮ ŽEMVALDĮ
1955 173:4.1 When the chief Pharisees and the scribes who had sought to entangle Jesus with their questions had finished listening to the story of the two sons, they withdrew to take further counsel, and the Master, turning his attention to the listening multitude, told another parable:
2004 173:4.1 Kada vyriausieji fariziejai ir raštininkai, kurie savo klausimais stengėsi Jėzų sugauti į spąstus, išklausė pasakojimą apie du sūnus, tada jie pasitraukė, kad toliau pasitartų, o Mokytojas, savo dėmesį nukreipęs į minią, papasakojo kitą parabolę:
1955 173:4.2 “There was a good man who was a householder, and he planted a vineyard. He set a hedge about it, dug a pit for the wine press, and built a watchtower for the guards. Then he let this vineyard out to tenants while he went on a long journey into another country. And when the season of the fruits drew near, he sent servants to the tenants to receive his rental. But they took counsel among themselves and refused to give these servants the fruits due their master; instead, they fell upon his servants, beating one, stoning another, and sending the others away empty-handed. And when the householder heard about all this, he sent other and more trusted servants to deal with these wicked tenants, and these they wounded and also treated shamefully. And then the householder sent his favorite servant, his steward, and him they killed. And still, in patience and with forbearance, he dispatched many other servants, but none would they receive. Some they beat, others they killed, and when the householder had been so dealt with, he decided to send his son to deal with these ungrateful tenants, saying to himself, ‘They may mistreat my servants, but they will surely show respect for my beloved son.’ But when these unrepentant and wicked tenants saw the son, they reasoned among themselves: ‘This is the heir; come, let us kill him and then the inheritance will be ours.’ So they laid hold on him, and after casting him out of the vineyard, they killed him. When the lord of that vineyard shall hear how they have rejected and killed his son, what will he do to those ungrateful and wicked tenants?”
2004 173:4.2 “Gyveno vienas geras žmogus, kuris buvo namų savininkas, ir jis pasodino vynuogyną. Jį apsodino gyvatvore, iškasė duobę vynui spausti, ir sargybiniams pastatė stebėjimo bokštą. Tada jis šitą vynuogyną išnuomojo gyventojams, tuo tarpu pats išvyko į ilgą kelionę į kitą šalį. Ir kada priartėjo metas derlių nuimti, tada pas nuomininkus jis nusiuntė tarnus, kad už nuomą gautų savąją dalį. Bet jie tarpusavyje pasitarė ir atsisakė atiduoti šiems tarnams tuos vaisius, kurie priklausė pastarųjų šeimininkui; vietoje šito, jo tarnus jie užpuolė, vieną primušė, kitą apmėtė akmenimis, o likusius išsiuntė tuščiomis rankomis. Ir kada namų savininkas išgirdo apie visa tai, tada jis pasiuntė kitus ir patikimesnius tarnus, kad sutvarkytų reikalus su šitais nedorais nuomininkais, ir šiuos jie sužeidė ir taip pat su jais pasielgė gėdingai. Ir tada namų savininkas pasiuntė savo mėgstamiausią tarną, savo prievaizdą, o jį jie nužudė. Ir vis vien, jis kantriai ir atkakliai siuntė daug kitų tarnų, bet jie nepriėmė nė vieno. Vienus jie primušė, kitus nužudė, ir kada šitaip su namų savininku buvo pasielgta, tada jis nusprendė pasiųsti savo sūnų, kad sutvarkytų reikalus su šitais nedėkingais nuomininkais, sau pačiam tardamas, ‘Jie gali blogai elgtis su mano tarnais, bet jie tikrai parodys pagarbą mano mylimam sūnui.’ Tačiau kada šitie neatgailaujantys ir nedori nuomininkai pamatė sūnų, tada tarpusavyje jie samprotavo: ‘Jis yra paveldėtojas; imkime ir užmuškime jį ir tuomet šis palikimas bus mūsų.’ Taigi jie sučiupo jį, ir išmetę iš vynuogyno, nužudė. Kada to vynuogyno šeimininkas tikrai sužinos, kaip jie atstūmė ir nužudė jo sūnų, ką jis padarys šitiems nedėkingiems ir nedoriems nuomininkams?”[18]
1955 173:4.3 And when the people heard this parable and the question Jesus asked, they answered, “He will destroy those miserable men and let out his vineyard to other and honest farmers who will render to him the fruits in their season.” And when some of them who heard perceived that this parable referred to the Jewish nation and its treatment of the prophets and to the impending rejection of Jesus and the gospel of the kingdom, they said in sorrow, “God forbid that we should go on doing these things.”
2004 173:4.3 Ir kada žmonės išgirdo šitą parabolę ir šį klausimą, kurį paklausė Jėzus, tada jie atsakė, “Jis tuos niekingus žmones sunaikins ir savo vynuogyną išnuomos kitiems ir sąžiningiems žmonėms, kurie jam atiduos jo dalį, kada ateis derliaus nuėmimo metas[19].” Ir kada kai kurie iš tų, kurie girdėjo, suvokė, jog šita parabolė kalba apie žydų naciją ir jos elgesį su pranašais ir apie artėjantį Jėzaus ir karalystės evangelijos atstūmimą, tada jie sakė nusiminę, “Dieve, neleisk, jog tokius dalykus mes darytume ir toliau.”[20]
1955 173:4.4 Jesus saw a group of the Sadducees and Pharisees making their way through the crowd, and he paused for a moment until they drew near him, when he said: “You know how your fathers rejected the prophets, and you well know that you are set in your hearts to reject the Son of Man.” And then, looking with searching gaze upon those priests and elders who were standing near him, Jesus said: “Did you never read in the Scripture about the stone which the builders rejected, and which, when the people had discovered it, was made into the cornerstone? And so once more do I warn you that, if you continue to reject this gospel, presently will the kingdom of God be taken away from you and be given to a people willing to receive the good news and to bring forth the fruits of the spirit. And there is a mystery about this stone, seeing that whoso falls upon it, while he is thereby broken in pieces, shall be saved; but on whomsoever this stone falls, he will be ground to dust and his ashes scattered to the four winds.”
2004 173:4.4 Jėzus pamatė sedukėjų ir fariziejų grupę, kuri skynėsi kelią per minią, ir jis akimirkai nutilo, kol jie priėjo prie jo, tada jis tarė: “Jūs žinote, kaip jūsų tėvai pranašus atstūmė, ir jūs gerai žinote, kad savo širdyje jūs esate pasirengę atstumti Žmogaus Sūnų.” Ir tada, tiriančiu žvilgsniu nužvelgdamas tuos šventikus ir senolius, kurie stovėjo netoli jo, Jėzus tarė: “Argi jūs niekada neskaitėte Raštuose apie tą akmenį, kurio atsisakė statybininkai, ir kurį, kada žmonės surado, pavertė kertiniu akmeniu? Ir šitaip aš jus dar kartą iš tikrųjų perspėjų, kad, jeigu jūs ir toliau atstumsite šitąją evangeliją, tai Dievo karalystė iš jūsų tikrai netrukus bus atimta ir bus atiduota tokiai tautai, kuri šitas gerąsias naujienas nori priimti ir nori duoti dvasios vaisius[21]. Ir su šituo akmeniu yra susieta paslaptis, nes kad ir kas nukristų ant jo, nors jis dėl to ir užsimuštų, bet jis tikrai bus išgelbėtas; bet ant ko benukristų šitas akmuo, tas bus sutrintas į dulkes, o jo pelenai bus išbarstyti į visas keturias puses[22][23].”
1955 173:4.5 When the Pharisees heard these words, they understood that Jesus referred to themselves and the other Jewish leaders. They greatly desired to lay hold on him then and there, but they feared the multitude. However, they were so angered by the Master’s words that they withdrew and held further counsel among themselves as to how they might bring about his death. And that night both the Sadducees and the Pharisees joined hands in the plan to entrap him the next day.
2004 173:4.5 Kada fariziejai išgirdo šiuos žodžius, tada jie suprato, kad Jėzus kalba apie juos pačius ir apie kitus žydų lyderius. Jie labai troško sučiupti jį tuoj pat, bet bijojo minios[24]. Tačiau, jie buvo tiek įtūžę dėl Mokytojo žodžių, kad pasišalino ir toliau tarėsi tarpusavyje, kaip jie galėtų jį nužudyti. Ir tą vakarą tiek sedukėjai, tiek fariziejai ėmė drauge kurti planą, kaip jį kitą dieną pagauti į spąstus.
5. PARABLE OF THE MARRIAGE FEAST
5. PARABOLĖ APIE VESTUVIŲ PUOTĄ
1955 173:5.1 After the scribes and rulers had withdrawn, Jesus addressed himself again to the assembled crowd and spoke the parable of the wedding feast. He said:
2004 173:5.1 Po to, kada raštininkai ir valdytojai pasišalino, tada Jėzus vėl kreipėsi į susirinkusią minią ir papasakojo parabolę apie vestuvių puotą. Jis pasakė:
1955 173:5.2 “The kingdom of heaven may be likened to a certain king who made a marriage feast for his son and dispatched messengers to call those who had previously been invited to the feast to come, saying, ‘Everything is ready for the marriage supper at the king’s palace.’ Now, many of those who had once promised to attend, at this time refused to come. When the king heard of these rejections of his invitation, he sent other servants and messengers, saying: ‘Tell all those who were bidden, to come, for, behold, my dinner is ready. My oxen and my fatlings are killed, and all is in readiness for the celebration of the forthcoming marriage of my son.’ But again did the thoughtless make light of this call of their king, and they went their ways, one to the farm, another to the pottery, and others to their merchandise. Still others were not content thus to slight the king’s call, but in open rebellion they laid hands on the king’s messengers and shamefully mistreated them, even killing some of them. And when the king perceived that his chosen guests, even those who had accepted his preliminary invitation and had promised to attend the wedding feast, had finally rejected his call and in rebellion had assaulted and slain his chosen messengers, he was exceedingly wroth. And then this insulted king ordered out his armies and the armies of his allies and instructed them to destroy these rebellious murderers and to burn down their city.
2004 173:5.2 “Dangaus karalystę galima palyginti su tokiu karaliumi, kuris iškėlė vestuvių puotą savo sūnui ir išsiuntė pasiuntinius, kad pakviestų atvykti tuos, kurie į šitą puotą buvo anksčiau kviesti, sakydamas, ‘Karaliaus rūmuose vestuvių vakarienei viskas yra paruošta.’ Dabar didelė dalis iš tų, kurie kažkada buvo pažadėję dalyvauti, šitą kartą atvykti atsisakė. Kada karalius išgirdo apie tai, kad jo pakvietimas buvo atmestas, tada jis pasiuntė kitus tarnus ir pasiuntinius, sakydamas: ‘Pasakykite visiems tiems, kurie buvo kviesti, kad atvyktų, nes, žiūrėkit, mano vakarienė yra suruošta. Manieji jaučiai ir atpenėti veršiukai yra paskersti ir viskas yra paruošta mano sūnaus artėjančių vestuvių šventei.’ Bet ir vėl šie nemąstantieji tikrai lengvabūdiškai pasižiūrėjo į šitą karaliaus kvietimą, ir nuėjo savais keliais, vieni į savo ūkį, kiti į puodų žiedyklą, o kiti pardavinėti savo prekių[25]. Dar kiti nepasitenkino tuo, kad šitaip ignoruotų karaliaus kvietimą, bet sukėlę atvirą maištą karaliaus pasiuntinius sučiupo ir pasityčiojo iš jų, kai kuriuos net ir nužudė. Ir kada karalius suvokė, kad jo pasirinktieji svečiai, net ir tie, kurie jo išankstinį pakvietimą buvo priėmę ir pažadėję dalyvauti vestuvių puotoje, šį pakvietimą galutinai atmetė ir maištaudami užpuolė ir nužudė jo pasirinktus pasiuntinius, jis labai smarkiai įtūžo. Ir tada šitas įžeistas karalius įsakė žygiuoti savo armijai ir savo sąjungininkų armijoms ir joms nurodė šiuos maištaujančius žmogžudžius sunaikinti ir jų miestą sudeginti iki pamatų.[26]
1955 173:5.3 “And when he had punished those who spurned his invitation, he appointed yet another day for the wedding feast and said to his messengers: ‘They who were first bidden to the wedding were not worthy; so go now into the parting of the ways and into the highways and even beyond the borders of the city, and as many as you shall find, bid even these strangers to come in and attend this wedding feast.’ And then these servants went out into the highways and the out-of-the-way places, and they gathered together as many as they found, good and bad, rich and poor, so that at last the wedding chamber was filled with willing guests. When all was ready, the king came in to view his guests, and much to his surprise he saw there a man without a wedding garment. The king, since he had freely provided wedding garments for all his guests, addressing this man, said: ‘Friend, how is it that you come into my guest chamber on this occasion without a wedding garment?’ And this unprepared man was speechless. Then said the king to his servants: ‘Cast out this thoughtless guest from my house to share the lot of all the others who have spurned my hospitality and rejected my call. I will have none here except those who delight to accept my invitation, and who do me the honor to wear those guest garments so freely provided for all.’”
2004 173:5.3 “Ir kada jis nubaudė tuos, kurie pakvietimą paniekinančiai atmetė, tada vis tiek vestuvių puotai paskyrė kitą dieną, o savo pasiuntiniams tarė: ‘Tie, kurie buvo iš pradžių pakviesti į šias vestuves, nebuvo to verti; taigi dabar eikite į kelių sankryžas ir į vieškelius, ir net už miesto sienų, ir tiek, kiek iš tikrųjų surasite, pakvieskite net ir tuos nepažįstamuosius ateiti ir dalyvauti šitoje vestuvių puotoje.’ Ir tada šitie tarnai išėjo į vieškelius ir į tokias vietas, kurios buvo toli nuo kelių, ir jie surinko draugėn žmonių tiek, kiek surado, gerų ir blogų, turtingų ir vargšų, taip, kad pagaliau vestuvių salė prisipildė tokių svečių, kurie panorėjo ateiti. Kada viskas buvo parengta, tada įėjo karalius, kad pasižiūrėtų į savo svečius, ir didelei savo nuostabai jis ten pamatė vieną vyrą be vestuvinių drabužių[27]. Karalius, kadangi jis buvo veltui davęs vestuvinius drabužius visiems savo svečiams, kreipdamasis į šitą vyrą, tarė: ‘Drauge, kaip čia yra, jog tu atėjai į mano svečių salę šita proga be vestuvinio apsirengimo?’ Ir šitas nepasiruošęs vyras nepratarė nė žodelio. Tada karalius savo tarnams paliepė: ‘Išmeskite šitą nemąstantį svečią iš mano namų, kad patirtų visų kitų, kurie paniekino mano svetingumą ir atstūmė mano kvietimą, dalią. Tikrai čia bus tiktai tie, kurie jaučia malonumą priėmę mano pakvietimą, ir kurie pagerbia mane vilkėdami tuos svečių drabužius, kurie šitaip veltui buvo parūpinti visiems.’”[28]
1955 173:5.4 After speaking this parable, Jesus was about to dismiss the multitude when a sympathetic believer, making his way through the crowds toward him, asked: “But, Master, how shall we know about these things? how shall we be ready for the king’s invitation? what sign will you give us whereby we shall know that you are the Son of God?” And when the Master heard this, he said, “Only one sign shall be given you.” And then, pointing to his own body, he continued, “Destroy this temple, and in three days I will raise it up.” But they did not understand him, and as they dispersed, they talked among themselves, saying, “Almost fifty years has this temple been in building, and yet he says he will destroy it and raise it up in three days.” Even his own apostles did not comprehend the significance of this utterance, but subsequently, after his resurrection, they recalled what he had said.
2004 173:5.4 Papasakojęs šitą parabolę, Jėzus buvo bepaleidžiąs minią, kada vienas palankiai nusiteikęs tikintysis, prasibrovęs per minią prie jo, paklausė: “Bet, Mokytojau, kaip mes sužinosime apie šiuos dalykus? kaip mes pasiruošime šitam karaliaus pakvietimui? kokį ženklą tu mums duosi, pagal kurį mes pažinsime, jog tu esi Dievo Sūnus?” Ir kada Mokytojas tai išgirdo, tada jis tarė, “Jums iš tikrųjų bus duotas tiktai vienas ženklas.” Ir tuomet, rodydamas į savo paties kūną, jis tęsė, “Sugriaukite šitą šventovę, ir po trijų dienų aš tikrai ją atstatysiu[29].” Bet jie nesuprato jo, ir skirstydamiesi šnekėjosi tarpusavyje, sakydami, “Šitoji šventykla buvo statoma beveik penkiasdešimt metų, ir vis tik jis sako, kad jis ją sugriaus ir ją atstatys po trijų dienų.” Net ir jo paties apaštalai šito pasakymo reikšmės nesuvokė, bet vėliau, po jo prisikėlimo, jie prisiminė, ką jis buvo sakęs.
1955 173:5.5 About four o’clock this afternoon Jesus beckoned to his apostles and indicated that he desired to leave the temple and to go to Bethany for their evening meal and a night of rest. On the way up Olivet Jesus instructed Andrew, Philip, and Thomas that, on the morrow, they should establish a camp nearer the city which they could occupy during the remainder of the Passover week. In compliance with this instruction the following morning they pitched their tents in the hillside ravine overlooking the public camping park of Gethsemane, on a plot of ground belonging to Simon of Bethany.
2004 173:5.5 Apie ketvirtą valandą šitą popietę Jėzus pasikvietė savo apaštalus ir pranešė, kad jis nori palikti šventyklą ir eiti į Betanę, kad jie pavakarieniautų ir eitų nakties poilsio[30]. Kylant Alyvų Kalnu, Jėzus nurodė Andriejui, Pilypui, ir Tomui, kad, iš ryto, arčiau miesto jie turėtų įkurti stovyklą, kurioje jie būtų per likusią Perėjimo šventės savaitės dalį. Sutinkamai su šituo nurodymu kitą rytą jie savo palapines pastatė kalno šlaito siaurame slėnyje, iš viršaus žvelgiančiame į viešų iškylų Getsemanės parką, žemės sklype, kuris priklausė Simonui iš Betanės.
1955 173:5.6 Again it was a silent group of Jews who made their way up the western slope of Olivet on this Monday night. These twelve men, as never before, were beginning to sense that something tragic was about to happen. While the dramatic cleansing of the temple during the early morning had aroused their hopes of seeing the Master assert himself and manifest his mighty powers, the events of the entire afternoon only operated as an anticlimax in that they all pointed to the certain rejection of Jesus’ teaching by the Jewish authorities. The apostles were gripped by suspense and were held in the firm grasp of a terrible uncertainty. They realized that only a few short days could intervene between the events of the day just passed and the crash of an impending doom. They all felt that something tremendous was about to happen, but they knew not what to expect. They went to their various places for rest, but they slept very little. Even the Alpheus twins were at last aroused to the realization that the events of the Master’s life were moving swiftly toward their final culmination.
2004 173:5.6 Vėl tai buvo tyli žydų grupė, kuri į viršų kopė Alyvų Kalno vakariniu šlaitu šitą pirmadienio vakarą. Šitie dvylika vyrų, kaip niekada anksčiau, ėmė jausti, jog netrukus turi atsitikti kažkas tragiška. Nors stulbinantis šventyklos išvalymas anksti ryte jiems buvo suteikęs vilčių, kad jie pamatys Mokytoją drąsiai pareiškiantį apie save ir pademonstruojantį savo galingas galias, bet visos popietės įvykiai rūtuliojosi tiktai kaip atoslūgis, nes visi jie rodė tik tai, jog žydų valdžia Jėzaus mokymą neabejotinai atmeta. Apaštalus apėmė įtemptas laukimas ir juos užvaldė siaubingas netikrumas. Jie suvokė, jog tiktai kelios trumpos dienos gali įsiterpti tarp ką tik praėjusios dienos įvykių ir to smūgio, kūrį neišvengiamai suduos likimas. Jie visi jautė, jog netrukus turi atsitikti kažkas ypatinga, bet jie nežinojo, ko tikėtis. Jie nuėjo į savo skirtingas poilsio vietas, bet miegojo labai nedaug. Net ir Alfiejaus dvyniai pagaliau ėmė suvokti, jog Mokytojo gyvenimo įvykiai greitai judėjo link savo baigiamosios kulminacijos.
| Dokumentas 172. Ėjimas į Jeruzalę |
Indeksas
Viena versija |
Dokumentas 174. Antradienio rytas šventykloje |