Urantijos knyga anglų kalba yra vieša visame pasaulyje nuo 2006 m.
Vertimai: © 2004 Urantijos Fondas
| Dokumentas 147. Tarpinis apsilankymas Jeruzalėje |
Indeksas
Viena versija |
Dokumentas 149. Antroji pamokslavimo kelionė |
TRAINING EVANGELISTS AT BETHSAIDA
EVANGELININKŲ MOKYMAS BETSAIDOJE
1955 148:0.1 FROM May 3 to October 3, A.D. 28, Jesus and the apostolic party were in residence at the Zebedee home at Bethsaida. Throughout this five months’ period of the dry season an enormous camp was maintained by the seaside near the Zebedee residence, which had been greatly enlarged to accommodate the growing family of Jesus. This seaside camp, occupied by an ever-changing population of truth seekers, healing candidates, and curiosity devotees, numbered from five hundred to fifteen hundred. This tented city was under the general supervision of David Zebedee, assisted by the Alpheus twins. The encampment was a model in order and sanitation as well as in its general administration. The sick of different types were segregated and were under the supervision of a believer physician, a Syrian named Elman.
2004 148:0.1 NUO gegužės 3-ios iki spalio 3-ios, 28 m. po Kr. gim., Jėzus ir apaštališkoji grupė gyveno Zabediejaus namuose Betsaidoje. Per šitą penkių mėnesių sauso sezono laikotarpį pakrantėje netoli Zabediejaus namų buvo organizuota milžiniška stovykla, kuri buvo labai smarkiai išplėsta tam, kad priimtų augančią Jėzaus šeimą. Šita pakrantės stovykla, kurią užėmė visą laiką besikeičiantys tokie gyventojai, kurie ieškojo tiesos, kurie buvo kandidatai į pasveikimą, ir kurie buvo atsidavę smalsumui, visą laiką turėjo nuo penkių šimtų iki pusantro tūkstančio žmonių. Šitą palapinių miestelį apskritai prižiūrėjo Dovydas Zabediejus, jam padėjo Alfiejaus dvyniai. Toji stovyklavietė buvo tvarkos ir sanitarijos modelis, o taip pat ir bendrojo administravimo pavyzdys. Įvairių rūšių sergantieji buvo atskirti, ir juos prižiūrėjo tikintis gydytojas, sirietis, kurio vardas buvo Elmanas.
1955 148:0.2 Throughout this period the apostles would go fishing at least one day a week, selling their catch to David for consumption by the seaside encampment. The funds thus received were turned over to the group treasury. The twelve were permitted to spend one week out of each month with their families or friends.
2004 148:0.2 Per visą šitą laikotarpį apaštalai žvejoti išplaukdavo bent jau vieną dieną per savaitę, sugautą žuvų laimikį parduodavo Dovydui, kad suvartotų pakrantės stovykloje. Šitokiu būdu gauti pinigai būdavo perduodami į grupės iždą. Šiems dvylikai kiekvieną mėnesį buvo leista vieną savaitę praleisti su savo šeimomis ar draugais.
1955 148:0.3 While Andrew continued in general charge of the apostolic activities, Peter was in full charge of the school of the evangelists. The apostles all did their share in teaching groups of evangelists each forenoon, and both teachers and pupils taught the people during the afternoons. After the evening meal, five nights a week, the apostles conducted question classes for the benefit of the evangelists. Once a week Jesus presided at this question hour, answering the holdover questions from previous sessions.
2004 148:0.3 Tuo metu, kada Andriejus toliau buvo atsakingas už apaštališkosios veiklos bendrą priežiūrą, tai Petras buvo visiškai atsakingas už evangelininkų mokyklą. Visi apaštalai įnešdavo savo indėlį mokydami evangelininkų grupes kiekvieną priešpietį, ir tiek mokytojai, tiek mokiniai mokydavo žmones popietėmis. Po vakarienės, penkis vakarus per savaitę, apaštalai vesdavo klausimų pamokas evangelininkų labui. Kartą per savaitę šitai klausimų valandai vadovaudavo Jėzus, atsakinėdamas į klausimus, likusius iš ankstesniųjų sesijų.
1955 148:0.4 In five months several thousand came and went at this encampment. Interested persons from every part of the Roman Empire and from the lands east of the Euphrates were in frequent attendance. This was the longest settled and well-organized period of the Master’s teaching. Jesus’ immediate family spent most of this time at either Nazareth or Cana.
2004 148:0.4 Per penkis mėnesius šitoje stovykloje pabūvojo keli tūkstančiai žmonių. Susidomėję asmenys dažnai būdavo atvykę iš visų Romos imperijos dalių ir iš tų kraštų, kurie buvo į rytus nuo Eufrato. Tai buvo ilgiausiai trukęs sėslus ir gerai organizuotas Mokytojo mokymo laikotarpis. Tiesioginė Jėzaus šeima didžiąją šito meto dalį praleido arba Nazarete, arba Kanoje.
1955 148:0.5 The encampment was not conducted as a community of common interests, as was the apostolic family. David Zebedee managed this large tent city so that it became a self-sustaining enterprise, notwithstanding that no one was ever turned away. This ever-changing camp was an indispensable feature of Peter’s evangelistic training school.
2004 148:0.5 Šita stovykla nebuvo organizuota taip, kad joje būtų bendrų interesų bendruomenė, kokia buvo apaštališkoji šeima. Dovydas Zabediejus šitą didžiulį palapinių miestą tvarkė taip, kad jis tapo save išmaitinančia institucija, nepaisant to, jog niekada nebuvo atstumtas nė vienas. Šita nuolat besikeičianti stovykla buvo tokia dalis, be kurios negalėjo apsieiti Petro evangelininkų lavinimo mokykla.
1. A NEW SCHOOL OF THE PROPHETS
1. NAUJOJI PRANAŠŲ MOKYKLA
1955 148:1.1 Peter, James, and Andrew were the committee designated by Jesus to pass upon applicants for admission to the school of evangelists. All the races and nationalities of the Roman world and the East, as far as India, were represented among the students in this new school of the prophets. This school was conducted on the plan of learning and doing. What the students learned during the forenoon they taught to the assembly by the seaside during the afternoon. After supper they informally discussed both the learning of the forenoon and the teaching of the afternoon.
2004 148:1.1 Petras, Jokūbas, ir Andriejus sudarė Jėzaus paskirtą komitetą, kuris priimdavo sprendimą dėl besikreipiančiųjų įtraukimo į evangelininkų mokyklą. Šitoje naujojoje pranašų mokykloje studentai atstovavo Romos pasaulio ir Rytų, iki pat Indijos, visoms rasėms ir tautoms. Šita mokykla buvo organizuota remiantis mokymosi ir darbo planu. Ko studentai išmokdavo iki vidurdienio, to susirinkusiuosius jie mokydavo pakrantėje popietėmis. Po vakarienės jie nevaržomai aptarinėdavo tiek mokymąsi iki pietų, tiek ir popietinį mokymą.
1955 148:1.2 Each of the apostolic teachers taught his own view of the gospel of the kingdom. They made no effort to teach just alike; there was no standardized or dogmatic formulation of theologic doctrines. Though they all taught the same truth, each apostle presented his own personal interpretation of the Master’s teaching. And Jesus upheld this presentation of the diversity of personal experience in the things of the kingdom, unfailingly harmonizing and co-ordinating these many and divergent views of the gospel at his weekly question hours. Notwithstanding this great degree of personal liberty in matters of teaching, Simon Peter tended to dominate the theology of the school of evangelists. Next to Peter, James Zebedee exerted the greatest personal influence.
2004 148:1.2 Kiekvienas iš apaštališkųjų mokytojų mokydavo savojo požiūrio į karalystės evangeliją. Jie nesistengė mokyti tiesiog vienodai; standartizuoto ar dogmatizuoto teologinių doktrinų suformulavimo nebuvo. Nors jie visi mokė tos pačios tiesos, bet kiekvienas apaštalas pateikdavo Mokytojo mokymo savo paties aiškinimą. Ir Jėzus šitą asmeninio patyrimo karalystės reikaluose įvairovės pateikimą rėmė, būtinai suderindamas ir koordinuodamas šitą didelį skaičių ir skirtingų evangelijos požiūrių per savo savaitines klausimų valandas. Nepaisant to, kad mokymo reikaluose buvo toks didelis asmeninės laisvės laipsnis, bet evangelininkų mokyklos teologijoje buvo linkęs viešpatauti Simonas Petras. Po Petro didžiausią asmeninę įtaką demonstravo Jokūbas Zabediejus.
1955 148:1.3 The one hundred and more evangelists trained during this five months by the seaside represented the material from which (excepting Abner and John’s apostles) the later seventy gospel teachers and preachers were drawn. The school of evangelists did not have everything in common to the same degree as did the twelve.
2004 148:1.3 Daugiau negu vienas šimtas evangelininkų, parengtų pakrantėje per šiuos penkis mėnesius, buvo toji medžiaga, iš kurios (išskyrus Abnerį ir Jono apaštalus) buvo parinkti vėlesnieji septyniasdešimt evangelijos mokytojų ir skelbėjų. Evangelininkų mokykloje nebuvo bendros nuosavybės tokiu didžiuliu laipsniu, koks buvo tarp apaštalų.
1955 148:1.4 These evangelists, though they taught and preached the gospel, did not baptize believers until after they were later ordained and commissioned by Jesus as the seventy messengers of the kingdom. Only seven of the large number healed at the sundown scene at this place were to be found among these evangelistic students. The nobleman’s son of Capernaum was one of those trained for gospel service in Peter’s school.
2004 148:1.4 Šitie evangelininkai, nors ir mokė evangelijos ir skelbė evangeliją, tikinčiųjų nekrikštijo iki to laiko, kada vėliau buvo Jėzaus įšventinti ir pasiųsti kaip tie septyniasdešimt karalystės pasiuntinių. Tiktai septynis iš to didžiulio skaičiaus išgydytųjų šitoje vietoje saulėlydžio metu buvo galima sutikti tarp šitų evangelininkų studentų. Didiko iš Kapernaumo sūnus buvo vienas iš tų, kurie buvo rengiami evangelijos tarnystei Petro mokykloje.
2. THE BETHSAIDA HOSPITAL
2. BETSAIDOS LIGONINĖ
1955 148:2.1 In connection with the seaside encampment, Elman, the Syrian physician, with the assistance of a corps of twenty-five young women and twelve men, organized and conducted for four months what should be regarded as the kingdom’s first hospital. At this infirmary, located a short distance to the south of the main tented city, they treated the sick in accordance with all known material methods as well as by the spiritual practices of prayer and faith encouragement. Jesus visited the sick of this encampment not less than three times a week and made personal contact with each sufferer. As far as we know, no so-called miracles of supernatural healing occurred among the one thousand afflicted and ailing persons who went away from this infirmary improved or cured. However, the vast majority of these benefited individuals ceased not to proclaim that Jesus had healed them.
2004 148:2.1 Dėl to, kad veikė pakrantės stovykla, Elmanas, sirietis gydytojas, padedamas dvidešimt penkių moterų ir dvylikos vyrų korpuso, organizavo ir keturis mėnesius prižiūrėjo tai, ką reikėtų laikyti pirmąja karalystės ligonine. Šitoje ligoninėje, įkurtoje nedideliu atstumu į pietus nuo pagrindinio palapinių miestelio, jie sergančiuosius gydė visais žinomais materialiais metodais, o taip pat ir maldos ir įtikėjimo skatinimo dvasine praktika. Jėzus šiuos stovyklos sergančiuosius lankydavo ne mažiau kaip tris kartus per savaitę ir užmegzdavo asmeninį ryšį su kiekvienu kenčiančiuoju. Kiek mums yra žinoma, jokių vadinamųjų viršgamtinių pasveikimo stebuklų neįvyko tarp to vieno tūkstančio kenčiančių ir negaluojančių asmenų, kurie iš šitos ligoninės išėjo jausdami pagerėjusią sveikatą ar išgydyti. Bet milžiniška dauguma individų, kurie gavo naudos, be perstojo skelbė, kad Jėzus juos išgydė.
1955 148:2.2 Many of the cures effected by Jesus in connection with his ministry in behalf of Elman’s patients did, indeed, appear to resemble the working of miracles, but we were instructed that they were only just such transformations of mind and spirit as may occur in the experience of expectant and faith-dominated persons who are under the immediate and inspirational influence of a strong, positive, and beneficent personality whose ministry banishes fear and destroys anxiety.
2004 148:2.2 Didelė dalis išgydymo atvejų, kuriuos įgyvendino Jėzus tarnaudamas Elmano pacientų labui, tikrai, atrodo, jog panašėja į stebuklus, bet mums buvo pasakyta, kad tai buvo tiktai tokios proto ir dvasios transformacijos, kokios gali įvykti kupinų vilties ir įtikėjimo valdomų asmenų patyrime, kuriuos betarpiškai ir įkvepiančiai veikia stipri, teigiama, ir geranoriška asmenybė, kurios tarnavimas išvaro baimę ir panaikina nerimą.
1955 148:2.3 Elman and his associates endeavored to teach the truth to these sick ones concerning the “possession of evil spirits,” but they met with little success. The belief that physical sickness and mental derangement could be caused by the dwelling of a so-called unclean spirit in the mind or body of the afflicted person was well-nigh universal.
2004 148:2.3 Elmanas ir jo pagalbininkai šiuos sergančiuosius stengėsi mokyti tiesos apie “blogų dvasių apsėdimą,” bet jiems sekėsi prastai. Tikėjimas, jog fizinį susirgimą ir protinį sutrikimą gali sukelti vadinamosios nešvarios dvasios apsigyvenimas sergančiojo asmens prote ar kūne, buvo beveik visuotinis.
1955 148:2.4 In all his contact with the sick and afflicted, when it came to the technique of treatment or the revelation of the unknown causes of disease, Jesus did not disregard the instructions of his Paradise brother, Immanuel, given ere he embarked upon the venture of the Urantia incarnation. Notwithstanding this, those who ministered to the sick learned many helpful lessons by observing the manner in which Jesus inspired the faith and confidence of the sick and suffering.
2004 148:2.4 Visuose savo ryšiuose su sergančiaisiais ir kenčiančiaisiais, kada tai buvo susiję su gydymo būdu arba ligos nežinomų priežasčių atskleidimu, Jėzus laikėsi savo Rojaus brolio, Emanuelio, tų nurodymų, kurie jam buvo duoti prieš pradedant Urantijos įsikūnijimo užduotį. Nepaisant šito, tie, kurie patarnaudavo sergantiesiems, išmoko daug naudingų pamokų, stebėdami tą manierą, kurios pagalba Jėzus įkvėpdavo sergančiųjų ir kenčiančiųjų įtikėjimą ir pasitikėjimą.
1955 148:2.5 The camp disbanded a short time before the season for the increase in chills and fever drew on.
2004 148:2.5 Stovyklavimas pasibaigė likus nedaug laiko iki to meto, kada priartėjo peršalimų ir karščiavimų padažnėjimo laikotarpis.
3. THE FATHER’S BUSINESS
3. TĖVO REIKALAS
1955 148:3.1 Throughout this period Jesus conducted public services at the encampment less than a dozen times and spoke only once in the Capernaum synagogue, the second Sabbath before their departure with the newly trained evangelists upon their second public preaching tour of Galilee.
2004 148:3.1 Per visą šitą laikotarpį viešas pamaldas stovykloje Jėzus laikė mažiau negu vieną tuziną kartų ir tiktai vieną kartą kalbėjo Kapernaumo sinagogoje, per antrąjį Sabatą prieš jiems išvykstant drauge su naujai parengtais evangelininkais į savo antrąją viešo pamokslavimo kelionę po Galilėją.
1955 148:3.2 Not since his baptism had the Master been so much alone as during this period of the evangelists’ training encampment at Bethsaida. Whenever any one of the apostles ventured to ask Jesus why he was absent so much from their midst, he would invariably answer that he was “about the Father’s business.”
2004 148:3.2 Nuo pat savojo krikšto Mokytojas vienatvėje niekada nebuvo praleidęs tiek daug laiko, kiek praleido per šitą evangelininkų ruošimo periodą stovykloje prie Betsaidos. Kai tik bet kuris iš apaštalų išdrįsdavo paklausti Jėzaus, kodėl jis tiek daug laiko nebūna kartu su jais, tai jis visą laiką atsakydavo, jog “rūpinasi Tėvo reikalais.”
1955 148:3.3 During these periods of absence, Jesus was accompanied by only two of the apostles. He had released Peter, James, and John temporarily from their assignment as his personal companions that they might also participate in the work of training the new evangelistic candidates, numbering more than one hundred. When the Master desired to go to the hills about the Father’s business, he would summon to accompany him any two of the apostles who might be at liberty. In this way each of the twelve enjoyed an opportunity for close association and intimate contact with Jesus.
2004 148:3.3 Per šituos periodus, kada jis išeidavo, Jėzų lydėdavo tiktai du apaštalai. Jis laikinai buvo atleidęs Petrą, Jokūbą, ir Joną nuo savo kaip asmeninių kompanionų užduoties, kad naujų kandidatų į evangelininkus, kurių buvo daugiau negu vienas šimtas, mokymo darbe galėtų dalyvauti ir jie. Kada Mokytojas panorėdavo išeiti į kalnus, kad pasirūpintų Tėvo reikalu, tada tam, kad jį lydėtų, jis pasikviesdavo bet kuriuos du apaštalus, kurie galėjo būti neužimti. Šitokiu būdu kiekvienam iš šio dvyliktuko teko proga artimai pabendrauti ir atvirai pasišnekėti su Jėzumi.
1955 148:3.4 It has not been revealed for the purposes of this record, but we have been led to infer that the Master, during many of these solitary seasons in the hills, was in direct and executive association with many of his chief directors of universe affairs. Ever since about the time of his baptism this incarnated Sovereign of our universe had become increasingly and consciously active in the direction of certain phases of universe administration. And we have always held the opinion that, in some way not revealed to his immediate associates, during these weeks of decreased participation in the affairs of earth he was engaged in the direction of those high spirit intelligences who were charged with the running of a vast universe, and that the human Jesus chose to designate such activities on his part as being “about his Father’s business.”
2004 148:3.4 Nors šito ir nebuvo atskleista tam, kad būtų užfiksuota šitame pasakojime, bet mums buvo leista suprasti, jog Mokytojas, per šituos daugelį vienatvės periodų kalnuose, tiesiogiai ir kaip vadovas bendravo su didele dalimi savo vyriausiųjų visatos reikalų tvarkytojų. Visą laiką maždaug nuo savojo krikšto momento šitas įsikūnijęs mūsų visatos Valdovas vis daugiau ir sąmoningai ėmė vadovauti kai kurioms visatos administravimo fazėms. Ir mes visada buvome tokios nuomonės, jog kažkokiu būdu, neatskleidžiamu jo betarpiškiems pagalbininkams, per šitas sumažinto dalyvavimo žemės reikaluose savaites jis buvo užsiėmęs vadovavimu toms aukštosioms dvasinėms išmintingoms būtybėms, kurios buvo atsakingos už vadovavimą milžiniškai visatai, ir jog žmogiškasis Jėzus pats nusprendė tokią savo veiklą pavadinti “rūpintis Tėvo reikalais.”
1955 148:3.5 Many times, when Jesus was alone for hours, but when two of his apostles were near by, they observed his features undergo rapid and multitudinous changes, although they heard him speak no words. Neither did they observe any visible manifestation of celestial beings who might have been in communication with their Master, such as some of them did witness on a subsequent occasion.
2004 148:3.5 Daug kartų, kada Jėzus ištisomis valandomis būdavo vienas, tačiau kai du iš jo apaštalų būdavo šalia, tada jie matydavo, kaip jo bruožai ima greitai ir smarkiai keistis, nors jie negirdėjo, kad jis ištartų bent žodį. Taip pat jie nepastebėjo ir jokių dangiškųjų būtybių, kurios būtų galėjusios bendrauti su jų Mokytoju, matomų pasireiškimų, kaip kai kurie iš jų tikrai tokias pamatė vėliau.
4. EVIL, SIN, AND INIQUITY
4. BLOGIS, NUODĖMĖ, IR PIKTYBINIS BLOGIS
1955 148:4.1 It was the habit of Jesus two evenings each week to hold special converse with individuals who desired to talk with him, in a certain secluded and sheltered corner of the Zebedee garden. At one of these evening conversations in private Thomas asked the Master this question: “Why is it necessary for men to be born of the spirit in order to enter the kingdom? Is rebirth necessary to escape the control of the evil one? Master, what is evil?” When Jesus heard these questions, he said to Thomas:
2004 148:4.1 Jėzus laikėsi įpročio du vakarus per savaitę rengti specialius pasikalbėjimus su individais, kurie norėjo su juo pasišnekėti, viename nuošaliame ir dengtame Zabediejaus sodo kampelyje. Vieno iš tokių vakarinių privačių pasikalbėjimų metu Tomas Mokytojui pateikė šitą klausimą: “Kodėl žmonėms reikia gimti iš dvasios tam, kad įeitų į karalystę? Ar atgimimas yra reikalingas tam, kad būtų išvengta to nelabojo kontrolės? Mokytojau, kas yra blogis?” Kada Jėzus išklausė šiuos klausimus, tada jis tarė Tomui:[1]
1955 148:4.2 “Do not make the mistake of confusing evil with the evil one, more correctly the iniquitous one. He whom you call the evil one is the son of self-love, the high administrator who knowingly went into deliberate rebellion against the rule of my Father and his loyal Sons. But I have already vanquished these sinful rebels. Make clear in your mind these different attitudes toward the Father and his universe. Never forget these laws of relation to the Father’s will:
2004 148:4.2 “Nedaryk tokios klaidos, kad painiotum blogį su tuo nelabuoju, teisingiau su tuo piktybiniu nelabuoju. Tas, kurį tu vadini nelabuoju, yra savimyla sūnus, aukštasis administratorius, kuris tą suvokdamas sąmoningai sukėlė maištą prieš manojo Tėvo ir jo ištikimų Sūnų valdymą. Bet šiuos nuodėmingus maištininkus aš jau nugalėjau. Savo prote išsiaiškink šiuos skirtingus požiūrius į Tėvą ir jo visatą. Niekada neužmiršk šitų ryšio su Tėvo valia dėsnių:
1955 148:4.3 “Evil is the unconscious or unintended transgression of the divine law, the Father’s will. Evil is likewise the measure of the imperfectness of obedience to the Father’s will.
2004 148:4.3 “Blogis yra dieviškojo dėsnio, Tėvo valios, nesąmoningas arba netyčinis pažeidimas. Blogis lygiai taip pat yra paklusimo Tėvo valiai netobulumo matas.
1955 148:4.4 “Sin is the conscious, knowing, and deliberate transgression of the divine law, the Father’s will. Sin is the measure of unwillingness to be divinely led and spiritually directed.
2004 148:4.4 “Nuodėmė yra dieviškojo dėsnio, Tėvo valios, sąmoningas, suvokiamas, ir tyčinis pažeidimas. Nuodėmė yra tas matas, kuriuo yra matuojamas nenoras būti dieviškai vedamam ir dvasiškai nukreipiamam.
1955 148:4.5 “Iniquity is the willful, determined, and persistent transgression of the divine law, the Father’s will. Iniquity is the measure of the continued rejection of the Father’s loving plan of personality survival and the Sons’ merciful ministry of salvation.
2004 148:4.5 “Piktybinis blogis yra dieviškojo dėsnio, Tėvo valios, sąmoningas, ryžtingas, ir atkaklus pažeidinėjimas. Piktybinis blogis yra meilės kupino Tėvo plano dėl asmenybės išlikimo ir Sūnų gailestingo tarnavimo dėl išgelbėjimo nuolatinis atstūmimas.
1955 148:4.6 “By nature, before the rebirth of the spirit, mortal man is subject to inherent evil tendencies, but such natural imperfections of behavior are neither sin nor iniquity. Mortal man is just beginning his long ascent to the perfection of the Father in Paradise. To be imperfect or partial in natural endowment is not sinful. Man is indeed subject to evil, but he is in no sense the child of the evil one unless he has knowingly and deliberately chosen the paths of sin and the life of iniquity. Evil is inherent in the natural order of this world, but sin is an attitude of conscious rebellion which was brought to this world by those who fell from spiritual light into gross darkness.
2004 148:4.6 “Tol, kol mirtingasis žmogus neatgimsta iš dvasios, jį iš prigimties veikia įgimti polinkiai į blogį, bet toks natūralaus elgesio netobulumas nėra nei nuodėmė, nei piktybinis blogis. Mirtingasis žmogus tik pradeda savo ilgą kilimą į Tėvo tobulybę Rojuje. Įgimtais sugebėjimais būti netobulam arba neužbaigtam nėra nuodėminga. Žmogų iš tiesų veikia blogis, bet jokiu būdu jis nėra to nelabojo vaikas, nebent jis sąmoningai ir tyčia yra pasirinkęs nuodėmės kelius ir piktybinio blogio gyvenimą. Blogis yra neatskiriamas nuo šito pasaulio natūralios tvarkos, bet nuodėmė yra sąmoningo maišto požiūris, kurį į šitą pasaulį atnešė tie, kurie iš dvasinės šviesos nupuolė į visišką tamsybę.
1955 148:4.7 “You are confused, Thomas, by the doctrines of the Greeks and the errors of the Persians. You do not understand the relationships of evil and sin because you view mankind as beginning on earth with a perfect Adam and rapidly degenerating, through sin, to man’s present deplorable estate. But why do you refuse to comprehend the meaning of the record which discloses how Cain, the son of Adam, went over into the land of Nod and there got himself a wife? And why do you refuse to interpret the meaning of the record which portrays the sons of God finding wives for themselves among the daughters of men?
2004 148:4.7 “Tave, Tomai, supainiojo graikų doktrinos ir persų klaidos. Tu nesupranti blogio ir nuodėmės ryšio, nes į žmoniją žiūri kaip į tokią, kuri žemėje prasideda nuo tobulo Adomo ir sparčiai degeneruojančią, per nuodėmę, į žmogaus dabartinę apverktiną padėtį. Bet kodėl gi tu atsisakai suvokti prasmę to įrašo, kuris atskleidžia tai, kaip Kainas, Adomo sūnus, išvyko į Nodo žemę ir ten susirado sau žmoną? Ir kodėl gi tu atsisakai išsiaiškinti prasmę to įrašo, kuris pavaizduoja ir tai, kaip Dievo sūnūs susiranda sau žmonas tarp žmonių dukrų?[2]
1955 148:4.8 “Men are, indeed, by nature evil, but not necessarily sinful. The new birth—the baptism of the spirit—is essential to deliverance from evil and necessary for entrance into the kingdom of heaven, but none of this detracts from the fact that man is the son of God. Neither does this inherent presence of potential evil mean that man is in some mysterious way estranged from the Father in heaven so that, as an alien, foreigner, or stepchild, he must in some manner seek for legal adoption by the Father. All such notions are born, first, of your misunderstanding of the Father and, second, of your ignorance of the origin, nature, and destiny of man.
2004 148:4.8 “Žmonės yra, iš tiesų, iš prigimties blogi, bet nebūtinai nuodėmingi. Naujasis gimimas—dvasios krikštas—yra esminis tam, jog iš blogio būtų išsilaisvinama, ir reikalingas tam, jog būtų patenkama į dangaus karalystę, bet visa tai nesumenkina to fakto, jog žmogus yra Dievo sūnus. Taip pat ir įgimto potencialaus blogio buvimas iš tikrųjų nereiškia, jog žmogus kažkokiu paslaptingu būdu yra atstumtas nuo Tėvo danguje taip, kad kaip svetimas, nesavas, ar povaikis, turėtų kokiu nors būdu stengtis dėl to, kad jį teisėtai įsūnytų Tėvas. Visos tokios sampratos yra atsiradusios, pirma, iš to, kaip tu klaidingai supranti Tėvą, ir, antra, dėl tavo neišmanymo, kokia yra žmogaus kilmė, prigimtis, ir lemtis[3].
1955 148:4.9 “The Greeks and others have taught you that man is descending from godly perfection steadily down toward oblivion or destruction; I have come to show that man, by entrance into the kingdom, is ascending certainly and surely up to God and divine perfection. Any being who in any manner falls short of the divine and spiritual ideals of the eternal Father’s will is potentially evil, but such beings are in no sense sinful, much less iniquitous.
2004 148:4.9 “Graikai ir kiti mokė tave, jog žmogus nusileidžia iš dieviškosios tobulybės tiesiai žemyn link užmaršties ar sunaikinimo; aš atėjau, kad parodyčiau, jog žmogus, įeidamas į karalystę, kyla tvirtai ir užtikrintai aukštyn iki Dievo ir dieviškojo tobulumo. Bet kokia būtybė, kuriai kokiu nors laipsniu stinga amžinojo Tėvo valios dieviškųjų ir dvasinių idealų, yra potencialiai bloga, tačiau tokios būtybės jokiu būdu nėra nuodėmingos, tuo labiau nėra piktybiškai blogos[4].
1955 148:4.10 “Thomas, have you not read about this in the Scriptures, where it is written: ‘You are the children of the Lord your God.’ ‘I will be his Father and he shall be my son.’ ‘I have chosen him to be my son—I will be his Father.’ ‘Bring my sons from far and my daughters from the ends of the earth; even every one who is called by my name, for I have created them for my glory.’ ‘You are the sons of the living God.’ ‘They who have the spirit of God are indeed the sons of God.’ While there is a material part of the human father in the natural child, there is a spiritual part of the heavenly Father in every faith son of the kingdom.”
2004 148:4.10 “Tomai, argi tu apie tai neskaitei Raštuose, kur yra parašyta: ‘Jūs esate Viešpaties jūsų Dievo vaikai.’ ‘Aš tikrai būsiu jo Tėvas, o jis tikrai bus mano sūnus[5].’ ‘Aš jį pasirinkau savo sūnumi—aš tikrai būsiu jo Tėvas[6].’ ‘Atveskite manuosius sūnus iš toli, o manąsias dukras atveskite iš žemės pakraščių; net ir visus tuos, kurie yra vadinami manuoju vardu, nes aš juos sutvėriau dėl savosios šlovės[7].’ ‘Jūs esate gyvojo Dievo sūnūs[8].’ ‘Tie, kurie turi Dievo dvasią, tie iš tiesų yra Dievo sūnūs[9].’ Tuo metu, kai natūralus vaikas turi žmogiškojo tėvo materialią dalį, tai kiekvienas karalystės įtikėjimo sūnus turi dangiškojo Tėvo dvasinę dalį.”
1955 148:4.11 All this and much more Jesus said to Thomas, and much of it the apostle comprehended, although Jesus admonished him to “speak not to the others concerning these matters until after I shall have returned to the Father.” And Thomas did not mention this interview until after the Master had departed from this world.
2004 148:4.11 Visa tai ir daug daugiau Jėzus pasakė Tomui, ir apaštalas suvokė daug ką, nors Jėzus jį perspėjo “kitiems šitų dalykų nepasakok tol, kol aš nebūsiu sugrįžęs pas Tėvą.” Ir Tomas neužsiminė apie šitą pasikalbėjimą tol, kol Mokytojas iš šito pasaulio neišvyko.
5. THE PURPOSE OF AFFLICTION
5. KANČIOS TIKSLAS
1955 148:5.1 At another of these private interviews in the garden Nathaniel asked Jesus: “Master, though I am beginning to understand why you refuse to practice healing indiscriminately, I am still at a loss to understand why the loving Father in heaven permits so many of his children on earth to suffer so many afflictions.” The Master answered Nathaniel, saying:
2004 148:5.1 Per kitą iš šitų privačių pokalbių sode Natanielius paklausė Jėzaus: “Mokytojau, nors aš ir pradedu suprasti, kodėl tu atsisakai be atodairos praktikuoti išgydymą, bet vis tiek negaliu suprasti, kodėl mylintis Tėvas danguje leidžia tokiai gausybei savo vaikų žemėje kentėti nuo tiek daug ligų.” Mokytojas atsakė Natanieliui, paaiškindamas:
1955 148:5.2 “Nathaniel, you and many others are thus perplexed because you do not comprehend how the natural order of this world has been so many times upset by the sinful adventures of certain rebellious traitors to the Father’s will. And I have come to make a beginning of setting these things in order. But many ages will be required to restore this part of the universe to former paths and thus release the children of men from the extra burdens of sin and rebellion. The presence of evil alone is sufficient test for the ascension of man—sin is not essential to survival.
2004 148:5.2 “Natanieliau, tu, kaip ir daugelis kitų, esi šitaip suglumintas, nes nesuvoki, kaip šito pasaulio natūralią tvarką tiek daug kartų sulaužė kai kurie maištingi išdavikai nuodėmingomis avantiūromis pažeidę Tėvo valią. Ir aš atėjau dėl to, kad padaryčiau pradžią tam, jog šituose reikaluose būtų atstatyta tvarka. Bet prireiks daugelio amžių tam, kad šitoji visatos dalis būtų sugrąžinta į ankstesniuosius kelius ir kad šitokiu būdu žmonių vaikai būtų išvaduoti iš nuodėmės ir maišto papildomos naštos. Jau vien tik tai, jog egzistuoja blogis, yra pakankamas išmėginimas žmogaus kilimui—išlikimui nuodėmė nėra būtina.
1955 148:5.3 “But, my son, you should know that the Father does not purposely afflict his children. Man brings down upon himself unnecessary affliction as a result of his persistent refusal to walk in the better ways of the divine will. Affliction is potential in evil, but much of it has been produced by sin and iniquity. Many unusual events have transpired on this world, and it is not strange that all thinking men should be perplexed by the scenes of suffering and affliction which they witness. But of one thing you may be sure: The Father does not send affliction as an arbitrary punishment for wrongdoing. The imperfections and handicaps of evil are inherent; the penalties of sin are inevitable; the destroying consequences of iniquity are inexorable. Man should not blame God for those afflictions which are the natural result of the life which he chooses to live; neither should man complain of those experiences which are a part of life as it is lived on this world. It is the Father’s will that mortal man should work persistently and consistently toward the betterment of his estate on earth. Intelligent application would enable man to overcome much of his earthly misery.
2004 148:5.3 “Bet, mano sūnau, tau reikėtų žinoti, jog Tėvas savo vaikams nesukelia skausmo tyčia. Žmogus pats sau užsitraukia nereikalingą kančią dėl to, jog atkakliai atsisako žengti dieviškosios valios geresniaisiais keliais. Blogyje kančia yra potenciali, bet didelę jos dalį pagimdė nuodėmė ir piktybinis blogis. Daug neįprastų įvykių atsitiko šitame pasaulyje, ir nėra nieko keisto, jog visus mąstančius žmones turėtų gluminti tos kančių ir skausmo scenos, kurias jie mato. Bet dėl vieno dalyko tu gali būti tikras: Tėvas nesiunčia kančios kaip despotiškos bausmės už nusižengimus. Su blogiu susiję netobulumai ir kliuviniai yra įgimti; bausmė už nuodėmę yra neišvengiama; piktybinio blogio griaunančios pasekmės yra negailestingos. Žmogus neturėtų kaltinti Dievo dėl šitokių kančių, kurios yra natūrali pasekmė tokio gyvenimo, kokį gyventi pasirenka jis; taip pat žmogus tikrai neturėtų skųstis dėl tokių patyrimų, kurie yra šito pasaulio natūralaus gyvenimo dalis. Tėvo valia yra būtent tokia, jog mirtingasis žmogus turėtų atkakliai ir nuosekliai dirbti tam, kad savo padėtį žemėje pagerintų. Išmintingas uolumas įgalintų žmogų nugalėti didelę dalį žemiškųjų vargų[10].
1955 148:5.4 “Nathaniel, it is our mission to help men solve their spiritual problems and in this way to quicken their minds so that they may be the better prepared and inspired to go about solving their manifold material problems. I know of your confusion as you have read the Scriptures. All too often there has prevailed a tendency to ascribe to God the responsibility for everything which ignorant man fails to understand. The Father is not personally responsible for all you may fail to comprehend. Do not doubt the love of the Father just because some just and wise law of his ordaining chances to afflict you because you have innocently or deliberately transgressed such a divine ordinance.
2004 148:5.4 “Natanieli, būtent tai ir yra mūsų misija padėti žmonėms spręsti savo dvasines problemas ir šitokiu būdu sužadinti jų protą, kad jie galėtų geriau pasirengti ir būtų įkvėpti spręsti savo gausias materialias problemas. Aš žinau apie tavo pasimetimą, kada tu skaitei Raštus. Perdaug dažnai vyraudavo toks polinkis, kada atsakomybė už viską, ko neišmanantis žmogus nesupranta, būdavo užkraunama Dievui. Tėvas nėra asmeniškai atsakingas už visa tai, kas jums gali būti nesuprantama. Nesuabejok Tėvo meile vien tik dėl to, kad jo nurodymo kuris nors teisingas ir išmintingas dėsnis atsitiktinai sukėlė tau kančią dėl to, jog tokį dieviškąjį nurodymą tu nekaltai ar sąmoningai pažeidei.
1955 148:5.5 “But, Nathaniel, there is much in the Scriptures which would have instructed you if you had only read with discernment. Do you not remember that it is written: ‘My son, despise not the chastening of the Lord; neither be weary of his correction, for whom the Lord loves he corrects, even as the father corrects the son in whom he takes delight.’ ‘The Lord does not afflict willingly.’ ‘Before I was afflicted, I went astray, but now do I keep the law. Affliction was good for me that I might thereby learn the divine statutes.’ ‘I know your sorrows. The eternal God is your refuge, while underneath are the everlasting arms.’ ‘The Lord also is a refuge for the oppressed, a haven of rest in times of trouble.’ ‘The Lord will strengthen him upon the bed of affliction; the Lord will not forget the sick.’ ‘As a father shows compassion for his children, so is the Lord compassionate to those who fear him. He knows your body; he remembers that you are dust.’ ‘He heals the brokenhearted and binds up their wounds.’ ‘He is the hope of the poor, the strength of the needy in his distress, a refuge from the storm, and a shadow from the devastating heat.’ ‘He gives power to the faint, and to them who have no might he increases strength.’ ‘A bruised reed shall he not break, and the smoking flax he will not quench.’ ‘When you pass through the waters of affliction, I will be with you, and when the rivers of adversity overflow you, I will not forsake you.’ ‘He has sent me to bind up the brokenhearted, to proclaim liberty to the captives, and to comfort all who mourn.’ ‘There is correction in suffering; affliction does not spring forth from the dust.’”
2004 148:5.5 “Bet, Natanieli, Raštuose yra didelė dalis ir to, kas tave būtų pamokę, jeigu tiktai tu būtum skaitęs įžvalgiai. Argi tu neprisimeni, jog yra parašyta: ‘Mano sūnau, neniekink moraliai švarinančios Viešpaties bausmės; taip pat nebūk nepatenkintas dėl jo pataisymų, nes, ką Viešpats myli, tą pataiso, net ir taip, kaip tėvas pataiso sūnų, kuriuo džiaugiasi[11][12].’ ‘Viešpats nesukelia kančios su noru[13].’ ‘Prieš tai, kai man buvo sukelta kančia, aš buvau nuklydęs, bet dabar aš tikrai laikausi įstatymo[14]. Kančia man padėjo, kad jos dėka galėčiau išmokti dieviškųjų statutų.’ ‘Aš žinau jūsų skausmus[15]. Amžinasis Dievas yra jūsų prieglauda, tuo tarpu apačioje yra amžinai esančios rankos[16].’ ‘Viešpats taip pat yra prieglauda prispaustiesiems, ramybės užutėkis vargų laikais[17].’ ‘Viešpats sustiprins jį ligos patale; Viešpats sergančiųjų neužmirš[18].’ ‘Kaip tėvas užjaučia savuosius vaikus, taip ir Viešpats užjaučia tuos, kurie jo bijo. Jis pažįsta jūsų kūną; jis prisimena, kad jūs esate dulkė[19].’ ‘Jis gydo palūžusiuosius ir aptvarsto jų žaizdas[20].’ ‘Jis yra vargšų viltis, stiprybė tų, kuriems yra nepaprastai reikalingas varge, užutėkis nuo audros, ir šešėlis nuo alinančio karščio[21].’ ‘Jis suteikia galios nusilpusiems, o tiems, kurie nebeturi jėgų, jis padidina stiprybę[22].’ ‘Pažeistos nendrės jis tikrai nenulauš, ir rusenančių žarijų jis neužgesins[23].’ “Kai jūs brisite per skausmo vandenis, aš tikrai būsiu su jumis, ir kai jus užlies priešiškumo upės, aš tikrai jūsų neapleisiu[24].’ ‘Jis pasiuntė mane, kad sutvirtinčiau palūžusiuosius, kad paskelbčiau laisvę vergams, ir kad paguosčiau visus gedinčiuosius[25].’ ‘Kentėjime yra pataisymas; kančia nepasklinda iš dulkių[26][27].’”
6. THE MISUNDERSTANDING OF SUFFERING —
6. KLAIDINGA KANČIOS SAMPRATA —
1955 148:6.1 It was this same evening at Bethsaida that John also asked Jesus why so many apparently innocent people suffered from so many diseases and experienced so many afflictions. In answering John’s questions, among many other things, the Master said:
2004 148:6.1 Tai buvo būtent šitą patį vakarą Betsaidoje, kai Jonas taip pat paklausė Jėzaus, kodėl gi taip daug akivaizdžiai nekaltų žmonių kenčia nuo tokios ligų gausos ir patiria tiek daug skausmo. Atsakydamas į šiuos Jono klausimus, tarp daugelio kitų dalykų, Mokytojas sakė:
1955 148:6.2 “My son, you do not comprehend the meaning of adversity or the mission of suffering. Have you not read that masterpiece of Semitic literature—the Scripture story of the afflictions of Job? Do you not recall how this wonderful parable begins with the recital of the material prosperity of the Lord’s servant? You well remember that Job was blessed with children, wealth, dignity, position, health, and everything else which men value in this temporal life. According to the time-honored teachings of the children of Abraham such material prosperity was all-sufficient evidence of divine favor. But such material possessions and such temporal prosperity do not indicate God’s favor. My Father in heaven loves the poor just as much as the rich; he is no respecter of persons.
2004 148:6.2 “Mano sūnau, tu nesupranti vargų prasmės arba kančios reikšmės. Argi tu neskaitei to semitų literatūros šedevro—Rašto istorijos apie Jobo kančias? Argi tu neprisimeni, kaip šita nuostabi parabolė prasideda pasakojimu apie Viešpaties tarno materialų klestėjimą? Tu gerai prisimeni, kad Jobas buvo palaimintas vaikais, turtais, garbe, padėtimi, sveikata, ir visa kuo kitu, ką žmonės šitame žemiškajame gyvenime vertina. Pagal Abraomo vaikų per amžius išsilaikiusius mokymus toks materialus klestėjimas buvo visiškai pakankamas dieviškojo palankumo įrodymas. Bet tokie materialūs turtai ir toks žemiškasis klestėjimas Dievo palankumo nerodo. Manasis Tėvas danguje vargšus myli lygiai taip, kaip ir turtinguosius; jis nėra asmenų gerbėjas[28].
1955 148:6.3 “Although transgression of divine law is sooner or later followed by the harvest of punishment, while men certainly eventually do reap what they sow, still you should know that human suffering is not always a punishment for antecedent sin. Both Job and his friends failed to find the true answer for their perplexities. And with the light you now enjoy you would hardly assign to either Satan or God the parts they play in this unique parable. While Job did not, through suffering, find the resolution of his intellectual troubles or the solution of his philosophical difficulties, he did achieve great victories; even in the very face of the breakdown of his theological defenses he ascended to those spiritual heights where he could sincerely say, ‘I abhor myself’; then was there granted him the salvation of a vision of God. So even through misunderstood suffering, Job ascended to the superhuman plane of moral understanding and spiritual insight. When the suffering servant obtains a vision of God, there follows a soul peace which passes all human understanding.
2004 148:6.3 “Nors po dieviškojo įstatymo pažeidimo anksčiau ar vėliau ateina bausmės metas, nors pagaliau žmonės iš tikrųjų pjauna tą, ką pasėjo, bet vis tik tu turėtum žinoti, jog žmogiškoji kančia nevisada yra bausmė už ankstesnę nuodėmę. Tiek Jobas, tiek ir jo draugai nesurado tikrojo atsakymo į savo susipainiojimus. O remdamasis tąja šviesa, kurią tu turi dabar, vargu ar tuos vaidmenis, kuriuos jie vaidina šitoje unikalioje parabolėje, priskirtum Šėtonui ar Dievui. Nors Jobas, kančios dėka, ir nesurado savo intelektualių vargų sprendimo arba savo filosofinių sunkumų išsiaiškinimo, bet jis tikrai pasiekė didžiulių pergalių; net ir žlungant jo paties teologinei gynybai, jis pakilo į tas dvasines aukštumas, kur galėjo nuoširdžiai pasakyti, ‘Aš bjauriuosi savimi’; tuomet jam iš tiesų buvo padovanotas išgelbėjimas Dievo pamatymo dėka. Tokiu būdu net ir klaidingai suprasto kentėjimo dėka, Jobas pakilo į moralinio supratimo ir dvasinės įžvalgos viršžmogiškąjį lygį. Kada kenčiantis tarnas įgauna Dievo pamatymą, tada ateina sielos ramybė, kuri pranoksta bet kokį žmogiškąjį supratimą.[29]
1955 148:6.4 “The first of Job’s friends, Eliphaz, exhorted the sufferer to exhibit in his afflictions the same fortitude he had prescribed for others during the days of his prosperity. Said this false comforter: ‘Trust in your religion, Job; remember that it is the wicked and not the righteous who suffer. You must deserve this punishment, else you would not be afflicted. You well know that no man can be righteous in God’s sight. You know that the wicked never really prosper. Anyway, man seems predestined to trouble, and perhaps the Lord is only chastising you for your own good.’ No wonder poor Job failed to get much comfort from such an interpretation of the problem of human suffering.
2004 148:6.4 “Pirmasis iš Jobo draugų, Elifazas, ragino kenčiantįjį skausmus rodyti tokį patį tvirtumą, kokį šis siūlė kitiems savojo klestėjimo laikais[30]. Šitas netikras guodėjas sakė: ‘Pasitikėk savo religija, Jobai; prisimink, jog kenčia būtent nuodėmingasis, o ne teisingasis. Tu galbūt nusipelnei šitos bausmės, priešingu atveju tau ši kančia nebūtų suteikta. Tu gerai žinai, jog Dievo akimis žiūrint negali būti teisingas nė vienas žmogus. Tu žinai, jog nuodėmingieji iš tiesų niekada neklesti. Šiaip ar taip, žmogui atrodo iš anksto yra nulemta vargti, ir galbūt Viešpats bausmės dėka tave apvalo tavo paties labui.’ Nieko nuostabaus, kad Jobas sulaukė nedaug paguodos iš tokio problemos paaiškinimo, kodėl gi žmogus kenčia.
1955 148:6.5 “But the counsel of his second friend, Bildad, was even more depressing, notwithstanding its soundness from the standpoint of the then accepted theology. Said Bildad: ‘God cannot be unjust. Your children must have been sinners since they perished; you must be in error, else you would not be so afflicted. And if you are really righteous, God will certainly deliver you from your afflictions. You should learn from the history of God’s dealings with man that the Almighty destroys only the wicked.’
2004 148:6.5 “Bet jo kito draugo, Bildado, patarimas buvo dar labiau prislegiantis, nežiūrint to, kad tuo metu priimtos teologijos požiūriu, tai buvo blaivus patarimas[31]. Bildadas sakė: ‘Dievas negali būti neteisingas. Galbūt tavo vaikai buvo nusidėjėliai, kadangi jie žuvo; galbūt ir tu klysti, priešingu atveju tau nebūtų sukelta tiek skausmo. O jeigu tu iš tikrųjų esi teisus, tai Dievas tikrai išvaduos tave iš tavųjų kančių. Tu turėtum žinoti iš Dievo elgesio su žmogumi istorijos, jog Visagalis sunaikina tiktai nuodėminguosius.’
1955 148:6.6 “And then you remember how Job replied to his friends, saying: ‘I well know that God does not hear my cry for help. How can God be just and at the same time so utterly disregard my innocence? I am learning that I can get no satisfaction from appealing to the Almighty. Cannot you discern that God tolerates the persecution of the good by the wicked? And since man is so weak, what chance has he for consideration at the hands of an omnipotent God? God has made me as I am, and when he thus turns upon me, I am defenseless. And why did God ever create me just to suffer in this miserable fashion?’
2004 148:6.6 “Ir tada tu prisimeni, kaip Jobas atsakė savo draugams, tardamas: ‘Aš gerai žinau, jog Dievas mano pagalbos šauksmo negirdi. Kaip gi gali Dievas būti teisingas ir tuo pačiu metu taip visiškai nekreipti dėmesio į mano nekaltumą? Aš imu suvokti, jog iš apeliavimo į Viešpatį negaliu gauti jokio pasitenkinimo. Argi jūs negalite matyti, jog Dievas taikstosi su tuo, kaip neteisingieji persekioja teisinguosius? O kadangi žmogus yra toks silpnas, tai kokią jis turi galimybę sulaukti dėmesio iš visagalio Dievo? Dievas mane sutvėrė tokį, koks aš esu, ir kada jis šitaip atsisuka į mane, tada aš esu bejėgis. Ir kodėl iš viso Dievas mane sutvėrė tiesiog tam, jog kentėčiau šitokiu apgailėtinu būdu?’[32]
1955 148:6.7 “And who can challenge the attitude of Job in view of the counsel of his friends and the erroneous ideas of God which occupied his own mind? Do you not see that Job longed for a human God, that he hungered to commune with a divine Being who knows man’s mortal estate and understands that the just must often suffer in innocence as a part of this first life of the long Paradise ascent? Wherefore has the Son of Man come forth from the Father to live such a life in the flesh that he will be able to comfort and succor all those who must henceforth be called upon to endure the afflictions of Job.
2004 148:6.7 “Ir kas gi gali mesti iššūkį Jobo požiūriui, turint omenyje jo draugų patarimą ir jo paties klaidingą Dievo sampratą? Argi tu nesupranti, kad Jobas ilgėjosi žmogiškojo Dievo, kad jis buvo išalkęs komunijos su tokia dieviškąja Būtybe, kuri žino žmogaus mirtingąją būseną ir supranta, jog teisingasis šitame pirmajame gyvenime kylant ilgu keliu į Rojų turi dažnai kentėti nekaltai? Dėl to ir atėjo Žmogaus Sūnus nuo Tėvo, jog gyventų tokį gyvenimą materialiame kūne, kad galėtų paguosti ir padėti visiems tiems, kuriems nuo tol teks ištverti Jobo kančias.
1955 148:6.8 “Job’s third friend, Zophar, then spoke still less comforting words when he said: ‘You are foolish to claim to be righteous, seeing that you are thus afflicted. But I admit that it is impossible to comprehend God’s ways. Perhaps there is some hidden purpose in all your miseries.’ And when Job had listened to all three of his friends, he appealed directly to God for help, pleading the fact that ‘man, born of woman, is few of days and full of trouble.’
2004 148:6.8 “Jobo trečiasis draugas, Zofaras, tuomet tarė dar mažiau paguodžiančius žodžius, kuomet jis šnekėjo: “Tu esi kvailas, kada tvirtini jog esi teisus, matydamas, kaip tu šitaip kenti[33]. Bet aš pripažįstu, jog Dievo keliai yra nesuvokiami. Galbūt visi tavo vargai turi kokį nors paslėptą tikslą.’ Ir kada Jobas išklausė visus tris savo draugus, tada pagalbos paprašė tiesiai iš Dievo, pasiteisindamas tokiu faktu, jog ‘žmogaus, gimusio iš moters, gyvenimas yra trumpas ir pilnas vargų.’[34]
1955 148:6.9 “Then began the second session with his friends. Eliphaz grew more stern, accusing, and sarcastic. Bildad became indignant at Job’s contempt for his friends. Zophar reiterated his melancholy advice. Job by this time had become disgusted with his friends and appealed again to God, and now he appealed to a just God against the God of injustice embodied in the philosophy of his friends and enshrined even in his own religious attitude. Next Job took refuge in the consolation of a future life in which the inequities of mortal existence may be more justly rectified. Failure to receive help from man drives Job to God. Then ensues the great struggle in his heart between faith and doubt. Finally, the human sufferer begins to see the light of life; his tortured soul ascends to new heights of hope and courage; he may suffer on and even die, but his enlightened soul now utters that cry of triumph, ‘My Vindicator lives!’
2004 148:6.9 “Tuomet prasidėjo antrasis pokalbis su jo draugais. Elifazas tapo griežtesnis, labiau kaltinantis, ir sarkastiškesnis[35]. Bildadas pasipiktino Jobo panieka savo draugams[36]. Zofaras pakartojo savo melancholišką patarimą[37]. Jobas savo draugais iki šio momento ėmė bjaurėtis ir vėl kreipėsi į Dievą, ir dabar jis kreipėsi į teisingąjį Dievą, priešingai neteisingumo Dievui, kurį įkūnijo jo draugų filosofija ir kurį šventai puoselėjo net ir jo paties religinis požiūris[38][39]. Po šito Jobas ėmė save guosti būsimuoju gyvenimu, kuriame mirtingosios egzistencijos neteisingumas gali būti ištaisytas teisingiau[40]. Nesulaukus pagalbos iš žmogaus, Jobą ima traukti prie Dievo[41]. Tada jo širdyje prasideda didžiulė kova tarp tikėjimo ir dvejonių[42]. Galų gale, žmogiškasis kentėtojas ima matyti gyvenimo šviesą; iškankinta jo siela pakyla į naujas vilties ir drąsos aukštumas; jis gali toliau kentėti ir net numirti, bet jo apšviesta siela dabar sušunka triumfo šūksnį, ‘Manasis Gynėjas gyvena!’[43]
1955 148:6.10 “Job was altogether right when he challenged the doctrine that God afflicts children in order to punish their parents. Job was ever ready to admit that God is righteous, but he longed for some soul-satisfying revelation of the personal character of the Eternal. And that is our mission on earth. No more shall suffering mortals be denied the comfort of knowing the love of God and understanding the mercy of the Father in heaven. While the speech of God spoken from the whirlwind was a majestic concept for the day of its utterance, you have already learned that the Father does not thus reveal himself, but rather that he speaks within the human heart as a still, small voice, saying, ‘This is the way; walk therein.’ Do you not comprehend that God dwells within you, that he has become what you are that he may make you what he is!”
2004 148:6.10 “Jobas buvo visiškai teisus, kada metė iššūkį tokiai doktrinai, jog Dievas sukelia kančias vaikams dėl to, kad nubaustų jų tėvus. Jobas visada buvo pasirengęs pripažinti, jog Dievas yra teisingas, bet jis ilgėjosi kokio nors sielą pamaloninančio atskleidimo apie Amžinojo asmeninį charakterį. Ir žemėje tokia yra mūsų misija. Niekada daugiau iš kenčiančių mirtingųjų tikrai nebebus atimta tokia paguoda, kad jie pažintų Dievo meilę ir suprastų Tėvo danguje gailestingumą. Nors Dievo žodis, kuris atsklinda iš viesulo, buvo didinga samprata jo pasakymo dieną, bet tu jau sužinojai, jog Tėvas šitokiu būdu savęs neapreiškia, bet vietoje šito jis kalba žmogaus širdies viduje ramiu, tyliu balsu, sakydamas, ‘Štai šitas kelias; ženk juo[44][45][46][47].’ Argi tu nesupranti, kad Dievas gyvena tavo viduje, kad jis yra tapęs tuo, kuo esi tu, kad jis gali padaryti tave tuo, kuo yra jis!”
1955 148:6.11 Then Jesus made this final statement: “The Father in heaven does not willingly afflict the children of men. Man suffers, first, from the accidents of time and the imperfections of the evil of an immature physical existence. Next, he suffers the inexorable consequences of sin—the transgression of the laws of life and light. And finally, man reaps the harvest of his own iniquitous persistence in rebellion against the righteous rule of heaven on earth. But man’s miseries are not a personal visitation of divine judgment. Man can, and will, do much to lessen his temporal sufferings. But once and for all be delivered from the superstition that God afflicts man at the behest of the evil one. Study the Book of Job just to discover how many wrong ideas of God even good men may honestly entertain; and then note how even the painfully afflicted Job found the God of comfort and salvation in spite of such erroneous teachings. At last his faith pierced the clouds of suffering to discern the light of life pouring forth from the Father as healing mercy and everlasting righteousness.”
2004 148:6.11 Tada pabaigai Jėzus pareiškė štai ką: “Tėvas danguje nesuteikia kančios žmonių vaikams su noru[48]. Žmogus kenčia, pirma, dėl laiko atsitiktinumų ir dėl blogio netobulumų, būdingų nesubrendusiai fizinei egzistencijai. Tada, jis kenčia dėl nuodėmės—gyvenimo ir šviesos dėsnio pažeidimo—negailestingų pasekmių. Ir pagaliau, žmogus nuima tokį derlių, kai pats užsispyrusiai dalyvauja piktybinio blogio maište prieš teisingą dangaus valdymą žemėje. Bet žmogaus vargai nėra asmeninė bausmė, kurią pasiunčia dieviškasis teismas. Žmogus gali daug padaryti, ir padarys, dėl to, jog savo žemiškąsias kančias sumažintų. Bet kartą ir visiems laikams išsivaduok iš to prietaro, jog Dievas žmogui kančias sukelia to nelabojo paliepimu. Studijuok Jobo Knygą tiesiog dėl to, kad pamatytum, kiek daug klaidingų minčių apie Dievą gali nuoširdžiai puoselėti net ir geri žmonės; ir tada atkreipk dėmesį į tai, kaip net ir skausmingai kenčiantis Jobas nežiūrint tokių klaidingų mokymų surado paguodos ir išgelbėjimo Dievą. Pagaliau jo įtikėjimas prasiskverbė per kančios debesis, kad pamatytų gyvenimo šviesą, kuri iš Tėvo liejasi kaip gydantis gailestingumas ir amžinai trunkantis teisumas.”
1955 148:6.12 John pondered these sayings in his heart for many days. His entire afterlife was markedly changed as a result of this conversation with the Master in the garden, and he did much, in later times, to cause the other apostles to change their viewpoints regarding the source, nature, and purpose of commonplace human afflictions. But John never spoke of this conference until after the Master had departed.
2004 148:6.12 Apie šituos pasakymus Jonas savo širdyje mąstė daugelį dienų. Jo vėlesnis visas gyvenimas labai smarkiai pasikeitė dėl šito pokalbio su Mokytoju sode, ir jis daug padarė, vėlesniaisiais laikais, kad pakeistų kitų apaštalų požiūrį į įprastos žmogiškosios kančios šaltinį, prigimtį, ir tikslą. Bet Jonas niekada neužsiminė apie šitą pokalbį iki Mokytojo išvykimo.
7. THE MAN WITH THE WITHERED HAND
7. VYRAS SU NUDŽIŪVUSIA RANKA
1955 148:7.1 The second Sabbath before the departure of the apostles and the new corps of evangelists on the second preaching tour of Galilee, Jesus spoke in the Capernaum synagogue on the “Joys of Righteous Living.” When Jesus had finished speaking, a large group of those who were maimed, halt, sick, and afflicted crowded up around him, seeking healing. Also in this group were the apostles, many of the new evangelists, and the Pharisaic spies from Jerusalem. Everywhere that Jesus went (except when in the hills about the Father’s business) the six Jerusalem spies were sure to follow.
2004 148:7.1 Per antrąjį Sabatą, prieš tai, kada apaštalai ir naujasis evangelininkų korpusas išėjo į antrąją pamokslavimo kelionę po Galilėją, Jėzus kalbėjo Kapernaumo sinagogoje apie “Teisaus gyvenimo džiaugsmus.” Kada Jėzus baigė kalbėti, tada didžiulė grupė tų, kurie buvo berankiai, šlubi, nesveiki, ir kenčiantys, susibūrė aplink jį, ieškodami pagijimo. Šitoje grupėje taip pat buvo apaštalai, didelė dalis naujųjų evangelininkų, ir fariziejų šnipai iš Jeruzalės. Visur, kur tik ėjo Jėzus (išskyrus tuomet, kai jis rūpinosi Tėvo reikalais kalnuose), tie šeši Jeruzalės šnipai visada jį sekė.
1955 148:7.2 The leader of the spying Pharisees, as Jesus stood talking to the people, induced a man with a withered hand to approach him and ask if it would be lawful to be healed on the Sabbath day or should he seek help on another day. When Jesus saw the man, heard his words, and perceived that he had been sent by the Pharisees, he said: “Come forward while I ask you a question. If you had a sheep and it should fall into a pit on the Sabbath day, would you reach down, lay hold on it, and lift it out? Is it lawful to do such things on the Sabbath day?” And the man answered: “Yes, Master, it would be lawful thus to do well on the Sabbath day.” Then said Jesus, speaking to all of them: “I know wherefore you have sent this man into my presence. You would find cause for offense in me if you could tempt me to show mercy on the Sabbath day. In silence you all agreed that it was lawful to lift the unfortunate sheep out of the pit, even on the Sabbath, and I call you to witness that it is lawful to exhibit loving-kindness on the Sabbath day not only to animals but also to men. How much more valuable is a man than a sheep! I proclaim that it is lawful to do good to men on the Sabbath day.” And as they all stood before him in silence, Jesus, addressing the man with the withered hand, said: “Stand up here by my side that all may see you. And now that you may know that it is my Father’s will that you do good on the Sabbath day, if you have the faith to be healed, I bid you stretch out your hand.”
2004 148:7.2 Šnipinėjančių fariziejų vadovas, kada Jėzus stovėjo besišnekėdamas su žmonėmis, prikalbino vyrą su nudžiūvusia ranka prieiti prie jo ir paklausti, ar tai būtų pagal įstatymą būti gydomam Sabato dieną, ar jam reikėtų ieškoti pagalbos kitą dieną[49]. Kada Jėzus pamatė šį vyrą, išklausė jo žodžius, ir suvokė, kad jį buvo pasiuntę fariziejai, tada jis tarė: “Ateik į priekį, tuo tarpu aš tau užduosiu klausimą. Jeigu tu turėtum avį ir jeigu ji Sabato dieną įkristų į duobę, ar tu mėgintum ją pasiekti, sugriebti, ir iškelti iš duobės? Ar tai būtų pagal įstatymą tokius darbus daryti Sabato dieną?” Ir vyras atsakė: “Taip, Mokytojau, tai būtų pagal įstatymą šitaip gerai pasielgti Sabato dieną.” Tuomet tarė Jėzus, kreipdamasis į visus: “Aš žinau, kodėl jūs pasiuntėte šitą vyrą į mano akivaizdą. Jūs norėtumėte surasti priežastį, kaip apkaltinti mane, jeigu galėtumėte mane sugundyti parodyti gailestingumą Sabato dieną. Jūs visi tylėdami sutikote, jog tai yra pagal įstatymą iš duobės iškelti tą nelaimingą avį, net ir Sabato dieną, ir aš kreipiuosi į jus paliudyti, jog tai yra pagal įstatymą Sabato dieną parodyti kupiną meilės gerumą ne tik gyvuliams, bet taip pat ir žmonėms. Kiek daug kartų žmogus yra vertingesnis už avį! Aš pareiškiu, jog tai yra pagal įstatymą daryti gėrį žmonėms ir Sabato dieną.” Ir kada jie visi tylėdami stovėjo prieš jį, tada Jėzus, kreipdamasis į šitą vyrą su nudžiūvusia ranka, tarė: “Atsistok čia šalia manęs, kad tave galėtų matyti visi. Ir dabar, kad jūs galėtumėte žinoti, jog manojo Tėvo yra būtent tokia valia, kad jūs darytumėte gera ir Sabato dieną, tuomet, jeigu tu turi tokį tikėjimą, kad būsi išgydytas, tai aš liepiu tau ištiesti savo ranką.”
1955 148:7.3 And as this man stretched forth his withered hand, it was made whole. The people were minded to turn upon the Pharisees, but Jesus bade them be calm, saying: “I have just told you that it is lawful to do good on the Sabbath, to save life, but I did not instruct you to do harm and give way to the desire to kill.” The angered Pharisees went away, and notwithstanding it was the Sabbath day, they hastened forthwith to Tiberias and took counsel with Herod, doing everything in their power to arouse his prejudice in order to secure the Herodians as allies against Jesus. But Herod refused to take action against Jesus, advising that they carry their complaints to Jerusalem.
2004 148:7.3 Ir kada šitas vyras ištiesė į priekį savo nudžiūvusią ranką, tada ji buvo visiškai sveika[50]. Žmonės norėjo užsipulti fariziejus, bet Jėzus paliepė jiems nurimti, sakydamas: “Aš ką tik jums pasakiau, jog tai yra pagal įstatymą daryti gėrį ir Sabato dieną, kad būtų išgelbėta gyvybė, bet aš jūsų nemokiau daryti bloga ir duoti valią troškimui žudyti.” Įpykę fariziejai pasišalino, ir nežiūrint to, jog buvo Sabato diena, nuskubėjo į Tiberijų ir tarėsi su Erodu, padarydami viską, kas buvo jų galioje, kad sukeltų jo priešišką nusistatymą tam, kad Erodo šalininkus užsitikrintų savo sąjungininkais prieš Jėzų. Bet Erodas imtis veiksmų prieš Jėzų atsisakė, patardamas jiems su savo nusiskundimais vykti į Jeruzalę.
1955 148:7.4 This is the first case of a miracle to be wrought by Jesus in response to the challenge of his enemies. And the Master performed this so-called miracle, not as a demonstration of his healing power, but as an effective protest against making the Sabbath rest of religion a veritable bondage of meaningless restrictions upon all mankind. This man returned to his work as a stone mason, proving to be one of those whose healing was followed by a life of thanksgiving and righteousness.
2004 148:7.4 Tai buvo pirmasis stebuklo atvejis, kurį turėjo padaryti Jėzus, atsakydamas į savo priešų iššūkį. Ir Mokytojas šitą vadinamąjį stebuklą padarė ne dėl to, kad pademonstruotų savo gydančiąją galią, bet dėl to, kad pademonstruotų veiksmingą protestą prieš religijos įvesto Sabato poilsio pavertimą tikrai tokiais beprasmiškų apribojimų pančiais visai žmonijai. Šitas vyras sugrįžo prie akmentašio darbo, pasirodęs vienu iš tų, po kurių išgydymo, sekė dėkingumo ir teisumo gyvenimas.
8. LAST WEEK AT BETHSAIDA
8. PASKUTINIOJI SAVAITĖ BETSAIDOJE
1955 148:8.1 The last week of the sojourn at Bethsaida the Jerusalem spies became much divided in their attitude toward Jesus and his teachings. Three of these Pharisees were tremendously impressed by what they had seen and heard. Meanwhile, at Jerusalem, Abraham, a young and influential member of the Sanhedrin, publicly espoused the teachings of Jesus and was baptized in the pool of Siloam by Abner. All Jerusalem was agog over this event, and messengers were immediately dispatched to Bethsaida recalling the six spying Pharisees.
2004 148:8.1 Per viešnagės Betsaidoje paskutiniąją savaitę Jeruzalės šnipai labai susiskaldė pagal savo požiūrį į Jėzų ir į jo mokymus. Tris iš šitų fariziejų nepaprastai paveikė tai, ką jie pamatė ir išgirdo. Tuo tarpu, Jeruzalėje, Abraomas, jaunas ir įtakingas Sanhedrino narys, Jėzaus mokymus priėmė viešai, ir buvo Abnerio pakrikštytas Siloamo tvenkinyje. Dėl šito įvykio buvo nepaprastai susijaudinusi visa Jeruzalė, ir nedelsiant į Betsaidą buvo pasiųsti pasiuntiniai, atšaukiantys šituos šešis šnipinėjančius fariziejus.
1955 148:8.2 The Greek philosopher who had been won for the kingdom on the previous tour of Galilee returned with certain wealthy Jews of Alexandria, and once more they invited Jesus to come to their city for the purpose of establishing a joint school of philosophy and religion as well as an infirmary for the sick. But Jesus courteously declined the invitation.
2004 148:8.2 Tas graikas filosofas, kuris buvo laimėtas karalystei ankstesniosios kelionės po Galilėją metu, sugrįžo su kažkokiais turtingais Aleksandrijos žydais, ir dar kartą jie pakvietė Jėzų atvykti į jų miestą turėdami tikslą įkurti bendrą filosofijos ir religijos mokyklą, o taip pat ir ligoninę sergantiems. Bet Jėzus šį pakvietimą mandagiai atmetė.
1955 148:8.3 About this time there arrived at the Bethsaida encampment a trance prophet from Bagdad, one Kirmeth. This supposed prophet had peculiar visions when in trance and dreamed fantastic dreams when his sleep was disturbed. He created a considerable disturbance at the camp, and Simon Zelotes was in favor of dealing rather roughly with the self-deceived pretender, but Jesus intervened and allowed him entire freedom of action for a few days. All who heard his preaching soon recognized that his teaching was not sound as judged by the gospel of the kingdom. He shortly returned to Bagdad, taking with him only a half dozen unstable and erratic souls. But before Jesus interceded for the Bagdad prophet, David Zebedee, with the assistance of a self-appointed committee, had taken Kirmeth out into the lake and, after repeatedly plunging him into the water, had advised him to depart hence—to organize and build a camp of his own.
2004 148:8.3 Maždaug šituo metu į Betsaidos stovyklą atvyko transo pranašas iš Bagdado, kažkoks Kirmetas. Šitas tariamas pranašas transo metu regėdavo ypatingas vizijas ir sapnuodavo fantastinius sapnus, kada jo miegas būdavo sujaudintas. Stovyklavietėje jis sukėlė pakankamai daug netvarkos, ir Simonas Uolusis su šituo apsimetėliu, kuris buvo apgavęs save patį, buvo linkęs pasielgti gana griežtai, bet įsikišo Jėzus ir kelioms dienoms jam suteikė visišką veikimo laisvę. Visi, kurie girdėjo jo pamokslavimą, greitai pamatė, kad jo mokymas nebuvo protingas sprendžiant pagal karalystės evangeliją. Netrukus jis sugrįžo į Bagdadą, nusivesdamas tiktai pustuzinį netvirtų ir ekscentriškų sielų. Bet prieš tai, kada Jėzus užstojo Bagdado pranašą, Dovydas Zabediejus, padedamas save pasiskyrusio komiteto, buvo nusivedęs Kirmetą į ežerą ir, po kelių pamurkdymų į vandenį, patarė jam iš čia išvykti—organizuoti ir įsirengti savo paties stovyklą.
1955 148:8.4 On this same day, Beth-Marion, a Phoenician woman, became so fanatical that she went out of her head and, after almost drowning from trying to walk on the water, was sent away by her friends.
2004 148:8.4 Tą pačią dieną, Beta-Marijona, finikietė moteris, tapo tokia fanatiška, kad išsikraustė iš galvos, ir po to, kada mėgindama eiti per vandenį vos nepaskendo, tada jos draugai iš stovyklos ją išsiuntė.
1955 148:8.5 The new Jerusalem convert, Abraham the Pharisee, gave all of his worldly goods to the apostolic treasury, and this contribution did much to make possible the immediate sending forth of the one hundred newly trained evangelists. Andrew had already announced the closing of the encampment, and everybody prepared either to go home or else to follow the evangelists into Galilee.
2004 148:8.5 Naujasis Jeruzalės atsivertėlis, fariziejus Abraomas, atidavė apaštališkajam iždui savo visus pasaulietinius turtus, ir šitas indėlis daug prisidėjo prie to, kad būtų galima nedelsiant pasiųsti tą vieną šimtą naujai parengtų evangelininkų. Andriejus jau buvo paskelbęs apie stovyklos uždarymą, ir kiekvienas ruošėsi arba vykti namo, arba kitu atveju kartu su evangelininkais eiti į Galilėją.
9. HEALING THE PARALYTIC
9. PARALITIKO IŠGYDYMAS
1955 148:9.1 On Friday afternoon, October 1, when Jesus was holding his last meeting with the apostles, evangelists, and other leaders of the disbanding encampment, and with the six Pharisees from Jerusalem seated in the front row of this assembly in the spacious and enlarged front room of the Zebedee home, there occurred one of the strangest and most unique episodes of all Jesus’ earth life. The Master was, at this time, speaking as he stood in this large room, which had been built to accommodate these gatherings during the rainy season. The house was entirely surrounded by a vast concourse of people who were straining their ears to catch some part of Jesus’ discourse.
2004 148:9.1 Penktadienio popietę, spalio 1-ąją, kada Jėzus surengė paskutinį susirinkimą su apaštalais, evangelininkais, ir kitais besiskirstančios stovyklos vadovais, ir su šitais šešiais fariziejais iš Jeruzalės, sėdinčiais šitos asamblėjos pirmojoje eilėje, erdviame ir padidintame Zabediejaus namo priekiniame kambaryje, tada atsitiko vienas keisčiausių ir unikaliausių dalykų per visą Jėzaus žemiškąjį gyvenimą[51]. Mokytojas, šituo metu, kalbėjo stovėdamas šitame didžiuliame kambaryje, kuris buvo pastatytas tam, kad jame tilptų šitie susibūrimai lietingu metu. Namą ištisai apsupo didžiulė minia žmonių, kurie įtempę klausą stengėsi nugirsti kokią nors Jėzaus kalbos dalį.
1955 148:9.2 While the house was thus thronged with people and entirely surrounded by eager listeners, a man long afflicted with paralysis was carried down from Capernaum on a small couch by his friends. This paralytic had heard that Jesus was about to leave Bethsaida, and having talked with Aaron the stone mason, who had been so recently made whole, he resolved to be carried into Jesus’ presence, where he could seek healing. His friends tried to gain entrance to Zebedee’s house by both the front and back doors, but too many people were crowded together. But the paralytic refused to accept defeat; he directed his friends to procure ladders by which they ascended to the roof of the room in which Jesus was speaking, and after loosening the tiles, they boldly lowered the sick man on his couch by ropes until the afflicted one rested on the floor immediately in front of the Master. When Jesus saw what they had done, he ceased speaking, while those who were with him in the room marveled at the perseverance of the sick man and his friends. Said the paralytic: “Master, I would not disturb your teaching, but I am determined to be made whole. I am not like those who received healing and immediately forgot your teaching. I would be made whole that I might serve in the kingdom of heaven.” Now, notwithstanding that this man’s affliction had been brought upon him by his own misspent life, Jesus, seeing his faith, said to the paralytic: “Son, fear not; your sins are forgiven. Your faith shall save you.”
2004 148:9.2 Tuo metu, kada namą šitaip užplūdo žmonės ir visiškai apsupo labai norintys ką nors nugirsti klausytojai, iš Kapernaumo ant mažo minkštasuolio draugai atnešė vyrą, seniai kenčiantį nuo paralyžiaus. Šitas paralitikas buvo girdėjęs, kad Jėzus ruošiasi iš Betsaidos išvykti, ir pasišnekėjęs su Aaronu, akmentašiu, kuris taip neseniai buvo išgydytas, jis pasiryžo tam, kad jį nuneštų Jėzaus akivaizdon, kur jis galėtų ieškoti išgydymo[52]. Jo draugai pamėgino į Zabediejaus namus įeiti tiek per priekines, tiek ir per užpakalines duris, bet draugėn buvo suplūdę per daug žmonių. Tačiau paralitikas atsisakė pripažinti pralaimėjimą; jis nurodė savo draugams surasti kopėčias, kuriomis jie užlipo ant kambario, kuriame kalbėjo Jėzus, stogo, ir, išėmę čerpes, jie sergantįjį ant minkštasuolio virvėmis drąsiai leido žemyn tol, kol kenčiantysis atsidūrė ant grindų tiesiai prieš Mokytoją. Kada Jėzus pamatė, ką jie buvo atlikę, tada nustojo kalbėti, tuo tarpu tie, kurie buvo su juo kambaryje, žavėjosi sergančiojo vyro ir jo draugų atkaklumu. Tarė paralitikas: “Mokytojau, aš netrukdyčiau tavo mokymui, bet esu pasiryžęs tam, kad būčiau išgydytas. Aš nesu toks, kaip tie, kurie buvo išgydyti ir tuoj pat tavąjį mokymą užmiršo. Aš norėčiau būti išgydytas tam, kad galėčiau tarnauti dangaus karalystėje.” Dabar, nežiūrint to, kad šitam vyrui kentėjimus atnešė jo paties neteisingai praleistas gyvenimas, bet Jėzus, matydamas jo įtikėjimą, tarė paralitikui: “Sūnau, nebijok; tavo nuodėmės yra atleistos. Tavasis įtikėjimas tikrai tave išgelbės.”
1955 148:9.3 When the Pharisees from Jerusalem, together with other scribes and lawyers who sat with them, heard this pronouncement by Jesus, they began to say to themselves: “How dare this man thus speak? Does he not understand that such words are blasphemy? Who can forgive sin but God?” Jesus, perceiving in his spirit that they thus reasoned within their own minds and among themselves, spoke to them, saying: “Why do you so reason in your hearts? Who are you that you sit in judgment over me? What is the difference whether I say to this paralytic, your sins are forgiven, or arise, take up your bed, and walk? But that you who witness all this may finally know that the Son of Man has authority and power on earth to forgive sins, I will say to this afflicted man, Arise, take up your bed, and go to your own house.” And when Jesus had thus spoken, the paralytic arose, and as they made way for him, he walked out before them all. And those who saw these things were amazed. Peter dismissed the assemblage, while many prayed and glorified God, confessing that they had never before seen such strange happenings.
2004 148:9.3 Kada šie fariziejai iš Jeruzalės, kartu su kitais raštininkais ir įstatymo žinovais, kurie sėdėjo drauge su jais, išgirdo šitą Jėzaus paskelbimą, tada jie ėmė tarpusavyje šnekėtis: “Kaip šitas žmogus drįsta šitaip kalbėti? Argi jis nesupranta, jog tokie žodžiai yra šventvagystė? Kas gi, išskyrus Dievą, gali atleisti nuodėmes?” Jėzus, suvokdamas savo dvasioje, kad jie šitaip samprotavo mintyse ir tarpusavyje, prašneko jiems, tardamas: “Kodėl gi jūs šitaip samprotaujate savo širdyse? Kas gi jūs tokie esate, kad imate mane teisti? Koks gi yra skirtumas, ar šitam paralitikui aš pasakysiu, tavo nuodėmės yra atleistos, ar kelkis, pasiimk savo lovą, ir eik? Tačiau, kad jūs tie, kurie matote visa tai, galėtumėte pagaliau žinoti, jog Žmogaus Sūnus turi valdžią ir galią atleisti nuodėmes žemėje, tai šitam kenčiančiam vyrui aš tikrai pasakysiu, Kelkis, pasiimk savo lovą, ir eik namo[53].” Ir kada Jėzus šitaip pasakė, tada paralitikas atsikėlė, ir kada jie prasiskyrė, tada jiems visiems matant jis išėjo iš namo[54]. Ir tie, kurie šituos dalykus matė, buvo nustebę. Petras susirinkusiuosius paleido, nors daugelis meldėsi ir šlovino Dievą, prisipažindami, kad tokių keistų dalykų jie niekada nebuvo matę anksčiau.
1955 148:9.4 And it was about this time that the messengers of the Sanhedrin arrived to bid the six spies return to Jerusalem. When they heard this message, they fell to earnest debate among themselves; and after they had finished their discussions, the leader and two of his associates returned with the messengers to Jerusalem, while three of the spying Pharisees confessed faith in Jesus and, going immediately to the lake, were baptized by Peter and fellowshipped by the apostles as children of the kingdom.
2004 148:9.4 Ir būtent maždaug šituo metu atvyko Sanhedrino pasiuntiniai, kad palieptų šiems šešiems šnipams grįžti į Jeruzalę. Kada jie išgirdo šitą žinią, tada ėmė tarpusavyje rimtai ginčytis; o užbaigus diskusijas, vadovas ir du iš jo partnerių sugrįžo su pasiuntiniais į Jeruzalę, tuo tarpu iš šnipinėjančių fariziejų trys išpažino įtikėjimą į Jėzų ir, tuoj pat jiems nuėjus prie ežero, buvo Petro pakrikštyti ir apaštalų priimti į bičiuliją kaip karalystės vaikai.
| Dokumentas 147. Tarpinis apsilankymas Jeruzalėje |
Indeksas
Viena versija |
Dokumentas 149. Antroji pamokslavimo kelionė |