Urantijos knyga anglų kalba yra vieša visame pasaulyje nuo 2006 m.
Vertimai: © 2004 Urantijos Fondas
THE SECOND GARDEN
ANTRASIS SODAS
1955 76:0.1 WHEN Adam elected to leave the first garden to the Nodites unopposed, he and his followers could not go west, for the Edenites had no boats suitable for such a marine adventure. They could not go north; the northern Nodites were already on the march toward Eden. They feared to go south; the hills of that region were infested with hostile tribes. The only way open was to the east, and so they journeyed eastward toward the then pleasant regions between the Tigris and Euphrates rivers. And many of those who were left behind later journeyed eastward to join the Adamites in their new valley home.
2004 76:0.1 KADA Adomas nusprendė pirmąjį sodą palikti noditams be pasipriešinimo, tada jis ir jo pasekėjai negalėjo eiti į vakarus, nes edenitai neturėjo valčių, tinkamų tokiai jūrinei kelionei. Jie negalėjo eiti į šiaurę; šiauriniai noditai jau žygiavo prieš Edeną. Jie bijojo eiti į pietus; to regiono kalvose knibždėte knibždėjo priešiškų genčių. Vienintelis atviras kelias buvo į rytus, ir taip jie keliavo į rytus link tuometinių palankių regionų tarp Tigrio ir Eufrato upių. Ir didelė dalis iš tų, kurie pasiliko, vėliau iškeliavo į rytus, kad prisijungtų prie Adomitų jų naujuosiuose slėnio namuose[1].
1955 76:0.2 Cain and Sansa were both born before the Adamic caravan had reached its destination between the rivers in Mesopotamia. Laotta, the mother of Sansa, perished at the birth of her daughter; Eve suffered much but survived, owing to superior strength. Eve took Sansa, the child of Laotta, to her bosom, and she was reared along with Cain. Sansa grew up to be a woman of great ability. She became the wife of Sargan, the chief of the northern blue races, and contributed to the advancement of the blue men of those times.
2004 76:0.2 Kainas ir Sansa abu gimė prieš tai, kada Adominis karavanas pasiekė tikslą tarp šių upių Mesopotamijoje. Laota, Sansos motina, mirė gimdydama savo dukrą; Ieva kankinosi daug, bet išliko gyva dėl stipresnės sveikatos. Ieva priglaudė Sansą, Laotos vaiką, prie savo krūtinės, ir ji buvo auginama kartu su Kainu. Kada Sansa suaugo, ji buvo didžiulių gabumų moteris. Ji tapo Sargano, šiaurės mėlynųjų rasių vado, žmona, ir įnešė savo indėlį į tų laikų mėlynųjų žmonių vystymąsi.
1. THE EDENITES ENTER MESOPOTAMIA
1. EDENITAI ĮŽENGIA Į MESOPOTAMIJĄ
1955 76:1.1 It required almost a full year for the caravan of Adam to reach the Euphrates River. Finding it in flood tide, they remained camped on the plains west of the stream almost six weeks before they made their way across to the land between the rivers which was to become the second garden.
2004 76:1.1 Adomo karavanui prireikė beveik ištisų metų tam, kad pasiektų Eufrato upę. Ji buvo patvinusi, dėl to stovykloje lygumose į vakarus nuo upės jie išbuvo beveik šešias savaites prieš persikeldami per upę į žemę tarp tų upių, turėjusią tapti antruoju sodu.
1955 76:1.2 When word had reached the dwellers in the land of the second garden that the king and high priest of the Garden of Eden was marching on them, they had fled in haste to the eastern mountains. Adam found all of the desired territory vacated when he arrived. And here in this new location Adam and his helpers set themselves to work to build new homes and establish a new center of culture and religion.
2004 76:1.2 Kada antrojo sodo žemėje gyvenusius žmones pasiekė žinia, jog Edeno Sodo karalius ir aukštasis šventikas žygiuoja prieš juos, tada jie paskubomis pabėgo į rytinius kalnus. Kada Adomas atvyko, tai visą pageidaujamą teritoriją rado tuščią. Ir čia, šitoje naujojoje vietoje, Adomas ir jo pagalbininkai ėmėsi darbo statyti naujus namus ir kurti naują kultūros ir religijos centrą.
1955 76:1.3 This site was known to Adam as one of the three original selections of the committee assigned to choose possible locations for the Garden proposed by Van and Amadon. The two rivers themselves were a good natural defense in those days, and a short way north of the second garden the Euphrates and Tigris came close together so that a defense wall extending fifty-six miles could be built for the protection of the territory to the south and between the rivers.
2004 76:1.3 Šita vieta Adomui buvo žinoma kaip vienas iš trijų pirminių variantų, kuriuos buvo parinkęs Vano ir Amadono pasiūlytas komitetas, atsakingas už Sodo vietų parinkimą. Tais laikais pačios tos abi upės buvo gera gamtinė gynyba, o netoli į šiaurę nuo antrojo sodo Eufratas ir Tigris vienas prie kito priartėjo taip, kad gynybinė siena, nusitęsianti penkiasdešimt šešias mylias galėjo būti pastatyta tam, kad apsaugotų teritoriją į pietus ir tarp šių upių.
1955 76:1.4 After getting settled in the new Eden, it became necessary to adopt crude methods of living; it seemed entirely true that the ground had been cursed. Nature was once again taking its course. Now were the Adamites compelled to wrest a living from unprepared soil and to cope with the realities of life in the face of the natural hostilities and incompatibilities of mortal existence. They found the first garden partially prepared for them, but the second had to be created by the labor of their own hands and in the “sweat of their faces.”
2004 76:1.4 Įsikūrus naujajame Edene, reikėjo prisitaikyti prie primityvaus gyvenimo būdo; atrodė, kad ta žemė iš tikrųjų yra prakeikta. Gamta dar kartą diktavo savo sąlygas. Dabar Adomitai buvo priversti, tam, kad išgyventų, sunkiai plušėti neparengtoje žemėje ir susidoroti su gyvenimo realybėmis gamtos priešiškumo ir mirtingojo egzistencijos nesuderinamumo sąlygomis. Pirmąjį sodą jie surado iš dalies parengtą, bet antrąjį sodą turėjo susikurti savo pačių rankų darbu ir “nuo veido žliaugiant prakaitui[2].”
2. CAIN AND ABEL
2. KAINAS IR ABELIS
1955 76:2.2 Now, in those days it was customary to make offerings to the priesthood of the things at hand. Herders would bring of their flocks, farmers of the fruits of the fields; and in accordance with this custom, Cain and Abel likewise made periodic offerings to the priests. The two boys had many times argued about the relative merits of their vocations, and Abel was not slow to note that preference was shown for his animal sacrifices. In vain did Cain appeal to the traditions of the first Eden, to the former preference for the fruits of the fields. But this Abel would not allow, and he taunted his older brother in his discomfiture.
2004 76:2.2 Tais laikais buvo paprotys šventikams aukoti daiktus, esančius šalia[5]. Piemenys atgindavo savo kaimenes, fermeriai atnešdavo laukų vaisių; ir sutinkamai su šituo papročiu, Kainas ir Abelis lygiai taip periodiškai aukodavo šventikams. Abu berniukai daug kartų buvo susiginčiję dėl to, kurio užsiėmimas yra santykinai vertingesnis, ir Abelis netruko pastebėti, jog pirmenybė buvo teikiama jo aukojamiems gyvuliams. Iš tiesų Kainas bergždžiai apeliavo į pirmojo Edeno tradicijas, į tai, kad anksčiau pirmenybė būdavo teikiama laukų vaisiams. Bet Abelis šito nepripažindavo, ir jis tyčiodavosi iš savo vyresniojo brolio, kai tas suglumdavo.
1955 76:2.3 In the days of the first Eden, Adam had indeed sought to discourage the offering of animal sacrifice so that Cain had a justifiable precedent for his contentions. It was, however, difficult to organize the religious life of the second Eden. Adam was burdened with a thousand and one details associated with the work of building, defense, and agriculture. Being much depressed spiritually, he intrusted the organization of worship and education to those of Nodite extraction who had served in these capacities in the first garden; and in even so short a time the officiating Nodite priests were reverting to the standards and rulings of pre-Adamic times.
2004 76:2.3 Pirmojo Edeno dienomis Adomas iš tikrųjų mėgino atpratinti nuo gyvūnų aukojimo, taip, kad Kainas turėjo pateisinamą pecedentą savo tvirtinimams. Bet antrojo Edeno religinį gyvenimą organizuoti buvo sunku. Adomą užgriuvo tūkstančiai problemų, susijusių su statybos darbais, gynyba, ir žemės ūkiu. Būdamas smarkiai prislėgtas dvasiškai, jis garbinimo ir švietimo organizaciją patikėjo tiems noditų kilmės atstovams, kurie šiose pareigose tarnavo ir pirmajame sode; net ir per tokį trumpą laiką atliekantys apeigas noditai šventikai sugrįžo prie standartų ir taisyklių, kurios vyravo iki Adomo.
1955 76:2.4 The two boys never got along well, and this matter of sacrifices further contributed to the growing hatred between them. Abel knew he was the son of both Adam and Eve and never failed to impress upon Cain that Adam was not his father. Cain was not pure violet as his father was of the Nodite race later admixed with the blue and the red man and with the aboriginal Andonic stock. And all of this, with Cain’s natural bellicose inheritance, caused him to nourish an ever-increasing hatred for his younger brother.
2004 76:2.4 Abu berniukai niekada gerai nesutarė, o šitas aukojimų reikalas dar daugiau prisidėjo prie tarp jų augančios neapykantos. Abelis žinojo, kad jis yra tiek Adomo, tiek Ievos sūnus, ir niekada nepraleisdavo progos priminti Kainui, jog Adomas nėra jo tėvas. Kainas nebuvo grynai violetinis, nes jo tėvas buvo iš noditų rasės, vėliau susimaišiusios su mėlynuoju žmogumi ir su raudonuoju žmogumi ir su Andonitų aborigenų palikuonimis. Ir visa tai, drauge su Kaino paveldėtu natūraliu agresyvumu, vertė jį brandinti vis labiau augančią neapykantą savo jaunesniajam broliui.
1955 76:2.6 The observation of Abel’s conduct establishes the value of environment and education as factors in character development. Abel had an ideal inheritance, and heredity lies at the bottom of all character; but the influence of an inferior environment virtually neutralized this magnificent inheritance. Abel, especially during his younger years, was greatly influenced by his unfavorable surroundings. He would have become an entirely different person had he lived to be twenty-five or thirty; his superb inheritance would then have shown itself. While a good environment cannot contribute much toward really overcoming the character handicaps of a base heredity, a bad environment can very effectively spoil an excellent inheritance, at least during the younger years of life. Good social environment and proper education are indispensable soil and atmosphere for getting the most out of a good inheritance.
2004 76:2.6 Stebint Abelio elgesį galima pastebėti, kokią reikšmę turi aplinka ir lavinimas kaip charakterio ugdymo faktoriai. Abelis turėjo idealų paveldėjimą, o paveldėjimas sudaro bet kokio charakterio pagrindą; bet menkesnės aplinkos poveikis visiškai neutralizavo šitą nuostabų paveldėjimą. Abelį, ypač kada jis buvo jaunesnis, labai smarkiai paveikė nepalanki aplinka. Jis būtų tapęs visiškai kitokiu asmeniu, jeigu būtų gyvenęs iki dvidešimt penkerių ar trisdešimties metų; tada būtų pasireiškęs jo nuostabus paveldėjimas. Tuo metu, kada gera aplinka negali daug kuo prisidėti prie to, jog iš tikrųjų būtų įveikti charakterio blogo paveldėjimo trūkumai, tai bloga aplinka gali labai veiksmingai sugadinti nuostabų paveldėjimą, bent jau jaunystės metais. Gera visuomeninė aplinka ir tinkamas švietimas yra nepakeičiama dirva ir atmosfera tam, kad iš gero paveldėjimo būtų gauta kuo daugiau.
1955 76:2.7 The death of Abel became known to his parents when his dogs brought the flocks home without their master. To Adam and Eve, Cain was fast becoming the grim reminder of their folly, and they encouraged him in his decision to leave the garden.
2004 76:2.7 Apie Abelio mirtį tėvai sužinojo, kada jo šuo kaimenes parginė be savojo šeimininko. Adomui ir Ievai, Kainas netrukus ėmė tapti savo pačių beprotystės niūriu priminėju, ir jie pritarė jo sprendimui Edeną palikti.
1955 76:2.8 Cain’s life in Mesopotamia had not been exactly happy since he was in such a peculiar way symbolic of the default. It was not that his associates were unkind to him, but he had not been unaware of their subconscious resentment of his presence. But Cain knew that, since he bore no tribal mark, he would be killed by the first neighboring tribesmen who might chance to meet him. Fear, and some remorse, led him to repent. Cain had never been indwelt by an Adjuster, had always been defiant of the family discipline and disdainful of his father’s religion. But he now went to Eve, his mother, and asked for spiritual help and guidance, and when he honestly sought divine assistance, an Adjuster indwelt him. And this Adjuster, dwelling within and looking out, gave Cain a distinct advantage of superiority which classed him with the greatly feared tribe of Adam.
2004 76:2.8 Kaino gyvenimas Mesopotamijoje nebuvo per daug laimingas, kadangi jis tapo tokiu neįprastu pražangos simboliu. Nebuvo taip, kad jo draugai jam būtų buvę nedraugiški, bet nebuvo ir taip, kad jis nežinotų, jog pasąmonėje dėl jo buvimo jie jautė apmaudą. Bet Kainas suvokė, kadangi jis neturi genties ženklo, tai jį užmuštų pirmasis atsitiktinai sutiktas kaimyninės genties narys[7]. Baimė, ir šioks toks sąžinės graužimas, jį atvedė į atgailą. Kaino viduje niekada nebuvo apsigyvenęs Derintojas, jis visada priešinosi šeimos drausmei ir savo tėvo religiją niekino. Bet dabar jis atėjo pas Ievą, savo motiną, ir paprašė jos dvasinės pagalbos ir patarimo, ir kada jis nuoširdžiai ieškojo dieviškosios paramos, tada jo viduje apsigyveno Derintojas. Ir šitas Derintojas, gyvenantis viduje ir žvelgiantis į išorę, Kainui suteikė ryškų pranašumo privalumą, dėl kurio jis atsidūrė vienoje gretoje su Adomo gentimi, kurios taip smarkiai buvo bijomasi[8].
1955 76:2.9 And so Cain departed for the land of Nod, east of the second Eden. He became a great leader among one group of his father’s people and did, to a certain degree, fulfill the predictions of Serapatatia, for he did promote peace between this division of the Nodites and the Adamites throughout his lifetime. Cain married Remona, his distant cousin, and their first son, Enoch, became the head of the Elamite Nodites. And for hundreds of years the Elamites and the Adamites continued to be at peace.
2004 76:2.9 Ir taip Kainas išvyko į Nodo žemę, į rytus nuo senojo Edeno[9]. Jis tapo savo tėvo tautos vienos grupės didžiu vadu, ir iš tikrųjų, tam tikru laipsniu, įgyvendino Serapatatijos pranašavimus, nes jis iš tiesų per visą savo gyvenimą skatino taiką tarp noditų šitos dalies ir Adomitų. Kainas vedė Remoną, savo tolimąją pusseserę, o jų pirmasis sūnus, Enochas, tapo elamitų noditų vadu[10]. Ir šimtus metų elamitai ir Adomitai gyveno taikiai.
3. LIFE IN MESOPOTAMIA
3. GYVENIMAS MESOPOTAMIJOJE
1955 76:3.1 As time passed in the second garden, the consequences of default became increasingly apparent. Adam and Eve greatly missed their former home of beauty and tranquillity as well as their children who had been deported to Edentia. It was indeed pathetic to observe this magnificent couple reduced to the status of the common flesh of the realm; but they bore their diminished estate with grace and fortitude.
2004 76:3.1 Laikui einant antrajame sode, pražangos pasekmės tapo vis akivaizdesnės, Adomas ir Ieva labai ilgėjosi savo buvusių grožio ir ramybės namų, o taip pat ir savo vaikų, kurie buvo išgabenti į Edentiją. Iš tikrųjų buvo skaudu stebėti šitą nuostabią porą, pažemintą iki šios sferos įprasto materialaus kūno statuso; bet savo pažemintame statuse jie elgėsi kilniai ir tvirtai.
1955 76:3.2 Adam wisely spent most of the time training his children and their associates in civil administration, educational methods, and religious devotions. Had it not been for this foresight, pandemonium would have broken loose upon his death. As it was, the death of Adam made little difference in the conduct of the affairs of his people. But long before Adam and Eve passed away, they recognized that their children and followers had gradually learned to forget the days of their glory in Eden. And it was better for the majority of their followers that they did forget the grandeur of Eden; they were not so likely to experience undue dissatisfaction with their less fortunate environment.
2004 76:3.2 Adomas išmintingai daugiausia laiko praleisdavo mokydamas savo vaikus ir jų draugus pilietinio administravimo, švietimo metodų, ir religinio atsidavimo. Jeigu ne šita toli siekianti įžvalga, tai po jo mirties būtų prasidėjęs chaosas. Iš tikrųjų, Adomo mirtis jo tautos gyvenime mažai ką pakeitė. Bet likus daug laiko iki Adomo ir Ievos mirties, jie pastebėjo, kad jų vaikai ir pasekėjai palaipsniui išmoko užmiršti savo šlovės dienas Edene. Ir didžiajai daugumai jų pasekėjų buvo daug geriau, kad Edeno žavesį jie iš tikrųjų užmiršo; šitaip nebuvo panašu, kad jiems teks patirti per didelį nepasitenkinimą dėl savo mažiau palankios aplinkos.
1955 76:3.3 The civil rulers of the Adamites were derived hereditarily from the sons of the first garden. Adam’s first son, Adamson (Adam ben Adam), founded a secondary center of the violet race to the north of the second Eden. Adam’s second son, Eveson, became a masterly leader and administrator; he was the great helper of his father. Eveson lived not quite so long as Adam, and his eldest son, Jansad, became the successor of Adam as the head of the Adamite tribes.
2004 76:3.3 Adomitų pilietiniai valdovai pagal giminystės liniją buvo kilę iš pirmojo sodo sūnų. Adomo pirmasis sūnus, Adomsonas (Adomas iš Adomo), įkūrė violetinės rasės antrinį centrą į šiaurę nuo antrojo Edeno. Adomo antrasis sūnus, Ievasonas, tapo puikiu lyderiu ir administratoriumi; jis buvo savo tėvo didysis pagalbininkas. Ievasonas gyveno ne tiek ilgai, kiek Adomas, o jo vyriausiasis sūnus, Jansadas, tapo Adomo perėmėju kaip Adomitų genčių vadas.
1955 76:3.4 The religious rulers, or priesthood, originated with Seth, the eldest surviving son of Adam and Eve born in the second garden. He was born one hundred and twenty-nine years after Adam’s arrival on Urantia. Seth became absorbed in the work of improving the spiritual status of his father’s people, becoming the head of the new priesthood of the second garden. His son, Enos, founded the new order of worship, and his grandson, Kenan, instituted the foreign missionary service to the surrounding tribes, near and far.
2004 76:3.4 Religiniai valdovai, arba dvasininkija, prasideda nuo Seto, vyriausiojo iš išlikusių gyvų Adomo ir Ievos sūnų, gimusių antrajame sode[11]. Jis gimė praėjus vienam šimtui dvidešimt devyneriems metams po Adomo atvykimo į Urantiją. Setas visiškai pasinėrė į tokį darbą, kad keltų savo tėvo pasekėjų dvasinį statusą, tapo naujojo šventikų sluoksnio vadovu antrajame sode. Jo sūnus, Enosas, sukūrė naują garbinimo formą, o jo anūkas, Kenanas, sukūrė užsienio misionierių tarnybą aplinkinėms gentims, artimoms ir tolimoms[12][13].
1955 76:3.5 The Sethite priesthood was a threefold undertaking, embracing religion, health, and education. The priests of this order were trained to officiate at religious ceremonies, to serve as physicians and sanitary inspectors, and to act as teachers in the schools of the garden.
2004 76:3.5 Setitų dvasininkija buvo tripusės pakraipos, apėmusi religiją, sveikatą, ir švietimą. Šitos kategorijos dvasininkai buvo mokomi atlikti religines apeigas, tarnauti gydytojais ir sanitarijos inspektoriais, ir būti mokytojais sodo mokyklose.
1955 76:3.6 Adam’s caravan had carried the seeds and bulbs of hundreds of plants and cereals of the first garden with them to the land between the rivers; they also had brought along extensive herds and some of all the domesticated animals. Because of this they possessed great advantages over the surrounding tribes. They enjoyed many of the benefits of the previous culture of the original Garden.
2004 76:3.6 Adomo karavanas iš pirmojo sodo į šitą žemę tarp upių buvo atsivežęs šimtų augalų ir javų rūšių sėklų ir svogūnėlių; jie taip pat buvo atginę didžiules kaimenes ir po nedidelį skaičių gyvūnų iš visų prijaukintų rūšių. Dėl šito jie turėjo didžiulį pranašumą prieš aplinkines gentis. Jie naudojosi didele dalimi privalumų iš aukštesniosios pirminio Sodo kultūros.
1955 76:3.7 Up to the time of leaving the first garden, Adam and his family had always subsisted on fruits, cereals, and nuts. On the way to Mesopotamia they had, for the first time, partaken of herbs and vegetables. The eating of meat was early introduced into the second garden, but Adam and Eve never partook of flesh as a part of their regular diet. Neither did Adamson nor Eveson nor the other children of the first generation of the first garden become flesh eaters.
2004 76:3.7 Iki pat išvykimo iš pirmojo sodo, Adomas ir jo šeima visą laiką maitinosi vaisiais, grūdais, ir riešutais. Pakeliui į Mesopotamiją jie pirmą kartą valgė maistingų žolių ir daržovių. Antrajame sode neužilgo buvo pradėta valgyti mėsą, bet mėsa niekada netapo Adomo ir Ievos reguliarios mitybos dalimi. Taip pat nei Adomsonas, nei Ievasonas, nei kiti pirmojo sodo pirmosios kartos vaikai mėsos valgyti nepradėjo.
1955 76:3.8 The Adamites greatly excelled the surrounding peoples in cultural achievement and intellectual development. They produced the third alphabet and otherwise laid the foundations for much that was the forerunner of modern art, science, and literature. Here in the lands between the Tigris and Euphrates they maintained the arts of writing, metalworking, pottery making, and weaving and produced a type of architecture that was not excelled in thousands of years.
2004 76:3.8 Adomitai aplinkines tautas labai smarkiai pralenkė savo kultūriniais pasiekimais ir intelektualiu išsivystymu. Jie sukūrė trečiąją abėcėlę ir kitokiais būdais klojo pamatus didelei daliai to, kas buvo meno, mokslo, ir literatūros pirmtakas. Čia, žemėse tarp Tigrio ir Eufrato, jie išlaikė rašymo, metalo apdirbimo, keramikos, ir audimo menus ir sukūrė tokį architektūros tipą, kuris nebuvo pranoktas per tūkstančius metų.
1955 76:3.9 The home life of the violet peoples was, for their day and age, ideal. Children were subjected to courses of training in agriculture, craftsmanship, and animal husbandry or else were educated to perform the threefold duty of a Sethite: to be priest, physician, and teacher.
2004 76:3.9 Violetinių tautų šeimos gyvenimas, pagal tuos laikus, buvo idealus. Vaikai turėjo lankyti mokymo kursus žemdirbystės, amatų, ir gyvulių auginimo srityse arba kitokiu atveju buvo lavinami tam, kad atliktų trigubą setitų pareigą; būti dvasininku, gydytoju, ir mokytoju.
1955 76:3.10 And when thinking of the Sethite priesthood, do not confuse those high-minded and noble teachers of health and religion, those true educators, with the debased and commercial priesthoods of the later tribes and surrounding nations. Their religious concepts of Deity and the universe were advanced and more or less accurate, their health provisions were, for their time, excellent, and their methods of education have never since been surpassed.
2004 76:3.10 Ir kada galvojate apie setitų dvasininkiją, nepainiokite šitų didžiadvasių ir kilnių sveikatos ir religijos mokytojų, tų tikrųjų švietėjų, su vėlesniųjų genčių ir aplinkinių nacijų žemagarbiais ir komerciniais šventikų sluoksniais. Jų religinės sampratos apie Dievybę ir visatą buvo išvystytos ir daugiau ar mažiau tikslios, jų sveikatos nuostatos, jų laikmečiui, buvo nuostabios, ir jų švietimo metodų nuo to laiko niekas niekada nepranoko.
4. THE VIOLET RACE
4. VIOLETINĖ RASĖ
1955 76:4.1 Adam and Eve were the founders of the violet race of men, the ninth human race to appear on Urantia. Adam and his offspring had blue eyes, and the violet peoples were characterized by fair complexions and light hair color—yellow, red, and brown.
2004 76:4.1 Adomas ir Ieva buvo violetinės žmonių rasės, devintosios žmogiškosios rasės, pasirodžiusios Urantijoje, sukūrėjai. Adomas ir jo palikuonys buvo mėlynų akių, ir violetinės tautos turėjo šviesią odą ir šviesių atspalvių plaukus—geltonus, rausvus, ir rudus.
1955 76:4.2 Eve did not suffer pain in childbirth; neither did the early evolutionary races. Only the mixed races produced by the union of evolutionary man with the Nodites and later with the Adamites suffered the severe pangs of childbirth.
2004 76:4.2 Ieva gimdydama skausmo nejausdavo; jo nejausdavo ir ankstyvosios evoliucinės rasės. Tiktai susimaišiusios rasės, kilusios iš evoliucinio žmogaus sąjungos su noditais, o vėliau su Adomitais, kentėjo aštrius gimdymo skausmus.
1955 76:4.3 Adam and Eve, like their brethren on Jerusem, were energized by dual nutrition, subsisting on both food and light, supplemented by certain superphysical energies unrevealed on Urantia. Their Urantia offspring did not inherit the parental endowment of energy intake and light circulation. They had a single circulation, the human type of blood sustenance. They were designedly mortal though long-lived, albeit longevity gravitated toward the human norm with each succeeding generation.
2004 76:4.3 Adomas ir Ieva, kaip ir jų sielos broliai Jeruseme, energiją gaudavo iš dvigubo maitinimo, gyvybę palaikė tiek maistas, tiek šviesa, papildyta tam tikromis viršfizinėmis energijomis, kurios Urantijoje nėra atskleistos. Jų palikuonys Urantijoje savo tėvų energijos paėmimo ir šviesos apytakos dovanos nepaveldėjo. Jie turėjo vienintelę apytaką, žmogui būdingą kraujo apytaką. Savo prigimtimi jie aiškiai buvo mirtingieji, kad ir ilgaamžiai, nors su kiekviena nauja karta gyvenimo trukmė krypo link žmogiškosios normos.
1955 76:4.4 Adam and Eve and their first generation of children did not use the flesh of animals for food. They subsisted wholly upon “the fruits of the trees.” After the first generation all of the descendants of Adam began to partake of dairy products, but many of them continued to follow a nonflesh diet. Many of the southern tribes with whom they later united were also nonflesh eaters. Later on, most of these vegetarian tribes migrated to the east and survived as now admixed in the peoples of India.
2004 76:4.4 Adomas ir Ieva ir jų pirmosios kartos vaikai maistui nenaudojo gyvūnų mėsos. Jie maitinosi vien tik “medžių vaisiais[14].” Po pirmosios kartos, visi Adomo palikuonys pradėjo valgyti pieno produktus, bet daugelis iš jų tebesilaikė nemėsinės dietos. Didelė dalis pietinių genčių, su kuriomis jie vėliau susijungė, mėsos taip pat nevalgė. Vėliau dauguma šitų vegetariškų genčių migravo į rytus ir išliko iki dabar, susiliejusios su Indijos tautomis.
1955 76:4.5 Both the physical and spiritual visions of Adam and Eve were far superior to those of the present-day peoples. Their special senses were much more acute, and they were able to see the midwayers and the angelic hosts, the Melchizedeks, and the fallen Prince Caligastia, who several times came to confer with his noble successor. They retained the ability to see these celestial beings for over one hundred years after the default. These special senses were not so acutely present in their children and tended to diminish with each succeeding generation.
2004 76:4.5 Adomo ir Ievos tiek fizinis, tiek dvasinis regėjimas buvo nepalyginamai labiau išsivystęs už šiandieninių tautų. Jų specialūs jutimo organai buvo daug aštresni, ir jie galėjo matyti tarpines būtybes ir angelų gausybes, Melkizedekus, ir puolusį Princą Kaligastiją, kuris keletą kartų buvo atvykęs į diskusijas su savo kilniu perėmėju. Jų sugebėjimas matyti šitas dangiškąsias būtybes išsilaikė daugiau negu vieną šimtą metų po jų prasižengimo. Jų vaikuose šitie ypatingi jutimo organai nebuvo taip ryškiai išreikšti, ir jie turėjo polinkį silpnėti su kiekviena kita karta.
1955 76:4.6 The Adamic children were usually Adjuster indwelt since they all possessed undoubted survival capacity. These superior offspring were not so subject to fear as the children of evolution. So much of fear persists in the present-day races of Urantia because your ancestors received so little of Adam’s life plasm, owing to the early miscarriage of the plans for racial physical uplift.
2004 76:4.6 Adominių vaikų viduje paprastai apsigyvendavo Derintojai, kadangi jie visi turėjo neabejotiną išlikimo potencialą. Šitų labiau išsivysčiusių palikuonių baimė neveikė taip, kaip ji veikė evoliucijos vaikus. Šiandieninės Urantijos rasės tebeturi tiek daug baimės, kadangi jūsų protėviai gavo tiek mažai Adomo gyvybės plazmos, nes taip anksti sužlugo planas dėl rasių fizinio pagerinimo.
1955 76:4.7 The body cells of the Material Sons and their progeny are far more resistant to disease than are those of the evolutionary beings indigenous to the planet. The body cells of the native races are akin to the living disease-producing microscopic and ultramicroscopic organisms of the realm. These facts explain why the Urantia peoples must do so much by way of scientific effort to withstand so many physical disorders. You would be far more disease resistant if your races carried more of the Adamic life.
2004 76:4.7 Materialiųjų Sūnų ir jų palikuonių kūno ląstelės yra nepalyginamai atsparesnės ligoms, palyginus su tos planetos vietinių evoliucinių būtybių ląstelėmis. Vietinių rasių kūno ląstelės yra panašios į šios sferos gyvus ligas sukeliančius mikroskopinius ir ultramikroskopinius organizmus. Šitie faktai paaiškina, kodėl Urantijos tautos turi tiek daug stengtis, kad mokslinių pastangų būdu užkirstų kelią tokiai daugybei fizinių sutrikimų. Jūs būtumėte nepalyginamai atsparesni ligoms, jeigu jūsų rasės turėtų daugiau Adominės gyvybės plazmos.
1955 76:4.8 After becoming established in the second garden on the Euphrates, Adam elected to leave behind as much of his life plasm as possible to benefit the world after his death. Accordingly, Eve was made the head of a commission of twelve on race improvement, and before Adam died this commission had selected 1,682 of the highest type of women on Urantia, and these women were impregnated with the Adamic life plasm. Their children all grew up to maturity except 112, so that the world, in this way, was benefited by the addition of 1,570 superior men and women. Though these candidate mothers were selected from all the surrounding tribes and represented most of the races on earth, the majority were chosen from the highest strains of the Nodites, and they constituted the early beginnings of the mighty Andite race. These children were born and reared in the tribal surroundings of their respective mothers.
2004 76:4.8 Įsikūrus antrajame sode prie Eufrato, Adomas nusprendė po savęs palikti kiek įmanoma daugiau savo gyvybės plazmos, kad po jo mirties atneštų pasauliui naudos. Todėl, Ieva buvo paskirta vadovauti rasių pagerinimo komisijai iš dvylikos narių, ir prieš tai, kai numirė Adomas, šita komisija buvo parinkusi aukščiausiojo tipo Urantijoje 1.682 moteris, ir šios moterys buvo apvaisintos Adomine gyvybės plazma. Jų visi vaikai, išskyrus 112, išaugo iki brandos, taip, kad pasaulis šitokiu būdu turėjo naudos, pasipildydamas 1.570 labiau išsivysčiusių vyrų ir moterų. Nors šitos kandidatės į motinas buvo parinktos iš visų aplinkinių genčių ir atstovavo daugumai rasių žemėje, bet didžioji dauguma buvo parinktos iš noditų aukštesniųjų palikuonių, ir davė ankstyvąją pradžią galingai anditų rasei. Šitie vaikai gimė ir buvo auginami savo motinų genčių aplinkoje[15].
5. DEATH OF ADAM AND EVE
5. ADOMO IR IEVOS MIRTIS
1955 76:5.1 Not long after the establishment of the second Eden, Adam and Eve were duly informed that their repentance was acceptable, and that, while they were doomed to suffer the fate of the mortals of their world, they should certainly become eligible for admission to the ranks of the sleeping survivors of Urantia. They fully believed this gospel of resurrection and rehabilitation which the Melchizedeks so touchingly proclaimed to them. Their transgression had been an error of judgment and not the sin of conscious and deliberate rebellion.
2004 76:5.1 Nedaug laiko praėjus po antrojo Edeno įkūrimo, Adomas ir Ieva buvo deramu būdu informuoti, kad jų atgaila buvo priimta, ir, nors jie buvo pasmerkti kentėti savojo pasaulio mirtingųjų dalią, bet jie tikrai turėtų būti priimti į Urantijos miegančiųjų išlikusiųjų gretas. Jie visiškai tikėjo šita prisikėlimo ir atgimimo evangelija, kurią Melkizedekai taip jaudinančiai jiems paskelbė. Jų nusižengimas buvo sprendimo klaida, o ne sąmoningo ir tyčinio maišto nuodėmė.
1955 76:5.2 Adam and Eve did not, as citizens of Jerusem, have Thought Adjusters, nor were they Adjuster indwelt when they functioned on Urantia in the first garden. But shortly after their reduction to mortal status they became conscious of a new presence within them and awakened to the realization that human status coupled with sincere repentance had made it possible for Adjusters to indwell them. It was this knowledge of being Adjuster indwelt that greatly heartened Adam and Eve throughout the remainder of their lives; they knew that they had failed as Material Sons of Satania, but they also knew that the Paradise career was still open to them as ascending sons of the universe.
2004 76:5.2 Adomas ir Ieva, kaip Jerusemo piliečiai, Minties Derintojų neturėjo, taip pat Derintojai nebuvo apsigyvenę jų viduje, kada jie veikė Urantijoje pirmajame sode. Bet tuoj po to, kada jie buvo pažeminti į mirtingųjų statusą, jie pajuto, kad jų viduje yra naujas buvimas, ir suvokė, kad žmogiškasis statusas, kartu su nuoširdžia atgaila, padarė įmanoma tai, jog Derintojai apsigyventų jų viduje. Būtent šitas supratimas, kad juose apsigyveno Derintojai, labai stiprino Adomą ir Ievą per visą likusį jų gyvenimą; jie žinojo, jog kaip Satanijos Materialieji Sūnūs jie buvo žlugę, bet taip pat jie žinojo, kad Rojaus karjera vis dar buvo jiems atvira kaip visatos kylantiesiems sūnums.
1955 76:5.3 Adam knew about the dispensational resurrection which occurred simultaneously with his arrival on the planet, and he believed that he and his companion would probably be repersonalized in connection with the advent of the next order of sonship. He did not know that Michael, the sovereign of this universe, was so soon to appear on Urantia; he expected that the next Son to arrive would be of the Avonal order. Even so, it was always a comfort to Adam and Eve, as well as something difficult for them to understand, to ponder the only personal message they ever received from Michael. This message, among other expressions of friendship and comfort, said: “I have given consideration to the circumstances of your default, I have remembered the desire of your hearts ever to be loyal to my Father’s will, and you will be called from the embrace of mortal slumber when I come to Urantia if the subordinate Sons of my realm do not send for you before that time.”
2004 76:5.3 Adomas žinojo apie prisikėlimą, paskelbus naują dieviškąją tvarką, kuris įvyko tuo pačiu metu, kada jis atvyko į planetą, ir jis tikėjo, kad jį ir jo partnerę iš naujo įasmenins galbūt ryšium su sūnystės kitos kategorijos atėjimu. Jis nežinojo, kad Mykolas, šitos visatos valdovas, turi taip greitai pasirodyti Urantijoje; jis tikėjosi, jog kitas Sūnus, kuris turės atvykti, bus Avonalo kategorijos. Net ir šitokiu atveju, Adomui ir Ievai visada buvo paguoda mąstyti apie vienintelį pranešimą, kurį jie kada nors buvo gavę iš Mykolo, taip pat jis buvo ir tai, ką jiems buvo sunku suprasti. Šitame pranešime, tarp kitų draugystės ir paguodos išsireiškimų, buvo pasakyta: “Aš atsižvelgiau į jūsų pražangos aplinkybes, aš prisiminiau jūsų širdžių troškimą visą laiką būti ištikimiems manojo Tėvo valiai, ir jūs tikrai būsite pašaukti iš mirtingojo miego glėbio, kada aš atvyksiu į Urantiją, jeigu pavaldūs manosios sferos Sūnūs nepasiųs pakviesti jūsų iki to laiko.”
1955 76:5.4 And this was a great mystery to Adam and Eve. They could comprehend the veiled promise of a possible special resurrection in this message, and such a possibility greatly cheered them, but they could not grasp the meaning of the intimation that they might rest until the time of a resurrection associated with Michael’s personal appearance on Urantia. And so the Edenic pair always proclaimed that a Son of God would sometime come, and they communicated to their loved ones the belief, at least the longing hope, that the world of their blunders and sorrows might possibly be the realm whereon the ruler of this universe would elect to function as the Paradise bestowal Son. It seemed too good to be true, but Adam did entertain the thought that strife-torn Urantia might, after all, turn out to be the most fortunate world in the system of Satania, the envied planet of all Nebadon.
2004 76:5.4 Ir Adomui ir Ievai tai buvo didžiulė paslaptis. Šitame pranešime jie galėjo suprasti užmaskuotą pažadą dėl galimo specialaus prisikėlimo, ir tokia galimybė juos labai džiugino, bet jie negalėjo suvokti užuominos prasmės, kad jie galėtų ilsėtis iki prisikėlimo laiko, susijusio su Mykolo asmeniniu pasirodymu Urantijoje. Ir tokiu būdu Edeno pora visada skelbė, jog kada nors ateis Dievo Sūnus, ir savo mylimiesiems jie perdavė šitą tikėjimą, bent jau trokštamą viltį, kad jų suklydimų ir sielvarto pasaulis gali būti toji sfera, kurioje šitos visatos valdovas nuspręs veikti kaip save padovanojantis Rojaus Sūnus. Atrodė, jog tai nerealu, bet Adomas laikėsi tos minties, jog konfliktų draskoma Urantija, galų gale, gali būti pats laimingiausias pasaulis visoje Satanijos sistemoje, tokia planeta, kuriai pavydės visas Nebadonas.
1955 76:5.5 Adam lived for 530 years; he died of what might be termed old age. His physical mechanism simply wore out; the process of disintegration gradually gained on the process of repair, and the inevitable end came. Eve had died nineteen years previously of a weakened heart. They were both buried in the center of the temple of divine service which had been built in accordance with their plans soon after the wall of the colony had been completed. And this was the origin of the practice of burying noted and pious men and women under the floors of the places of worship.
2004 76:5.5 Adomas gyveno 530 metų; jis mirė nuo to, ką būtų galima pavadinti senatve[16]. Jo fizinis mechanizmas paprasčiausiai susidėvėjo; irimo procesas palaipsniui aplenkdavo atstatymo procesą, ir atėjo neišvengiama pabaiga. Ieva buvo mirusi prieš devyniolika metų dėl nusilpusios širdies. Jie abu buvo palaidoti dieviškosios tarnystės šventovės, kuri pagal jų planus buvo pastatyta tuoj po to, kada buvo užbaigta kolonijos siena, centre. Ir taip gimė tradicija pasižymėjusius ir religingus vyrus ir moteris laidoti po garbinimo vietų grindimis.
1955 76:5.6 The supermaterial government of Urantia, under the direction of the Melchizedeks, continued, but direct physical contact with the evolutionary races had been severed. From the distant days of the arrival of the corporeal staff of the Planetary Prince, down through the times of Van and Amadon to the arrival of Adam and Eve, physical representatives of the universe government had been stationed on the planet. But with the Adamic default this regime, extending over a period of more than four hundred and fifty thousand years, came to an end. In the spiritual spheres, angelic helpers continued to struggle in conjunction with the Thought Adjusters, both working heroically for the salvage of the individual; but no comprehensive plan for far-reaching world welfare was promulgated to the mortals of earth until the arrival of Machiventa Melchizedek, in the times of Abraham, who, with the power, patience, and authority of a Son of God, did lay the foundations for the further uplift and spiritual rehabilitation of unfortunate Urantia.
2004 76:5.6 Urantijos viršmaterialus valdymas, vadovaujant Melkizedekams, tęsėsi, bet tiesioginis fizinis ryšys su evoliucinėmis rasėmis buvo nutrauktas. Nuo tolimos praeities laikų, kada atvyko Planetos Princo materialusis personalas, einant artyn, per Vano ir Amadono laikus iki Adomo ir Ievos atvykimo, planetoje gyveno visatos vyriausybės fiziniai atstovai. Bet su Adomo pražanga šitoks režimas, užtrukęs daugiau negu keturis šimtus penkiasdešimt tūkstančių metų, pasibaigė. Dvasinėse sferose, angeliškieji pagalbininkai ir toliau kovoja drauge su Minties Derintojais, abi grupės didvyriškai dirba individo išgelbėjimo labui; bet žemės mirtingiesiems nebuvo paskelbtas nė vienas išsamus planas dėl toli siekiančios pasaulio gerovės iki Makiventos Melkizedeko atvykimo, Abraomo laikais, kuris su Dievo Sūnaus galia, kantrybe, ir valdžia iš tikrųjų paklojo pamatus nelaimingos Urantijos tolimesniam vystymuisi ir dvasiniam atgimimui.
1955 76:5.7 Misfortune has not, however, been the sole lot of Urantia; this planet has also been the most fortunate in the local universe of Nebadon. Urantians should count it all gain if the blunders of their ancestors and the mistakes of their early world rulers so plunged the planet into such a hopeless state of confusion, all the more confounded by evil and sin, that this very background of darkness should so appeal to Michael of Nebadon that he selected this world as the arena wherein to reveal the loving personality of the Father in heaven. It is not that Urantia needed a Creator Son to set its tangled affairs in order; it is rather that the evil and sin on Urantia afforded the Creator Son a more striking background against which to reveal the matchless love, mercy, and patience of the Paradise Father.
2004 76:5.7 Tačiau, nelaimė nebuvo vienintelė Urantijos dalia; šitai planetai taip pat ir labiausiai pasisekė visoje Nebadono vietinėje visatoje. Urantai visa tai turėtų laikyti laimėjimu, jeigu jų protėvių suklydimai ir jų ankstyvųjų pasaulio valdovų klaidos taip nugramzdino šią planetą į tokią beviltišką pasimetimo būseną, dar daugiau sukėlė netvarkos blogiu ir nuodėme, jog visas šitas tamsos fonas taip patiko Nebadono Mykolui, kad jis pasirinko šitą pasaulį tąja arena, kurioje apreikštų Tėvo danguje mylinčią asmenybę. Būtent ne Urantijai buvo reikalingas Sūnus Kūrėjas tam, jog supainioti reikalai būtų tvarkingai išspręsti; bet vietoje šito būtent blogis ir nuodėmė Urantijoje Sūnui Kūrėjui suteikė daug kontrastingesnį foną, kuriame jis galėjo apreikšti Rojaus Tėvo beribę meilę, gailestingumą, ir kantrybę.
6. SURVIVAL OF ADAM AND EVE
6. ADOMO IR IEVOS IŠLIKIMAS
1955 76:6.1 Adam and Eve went to their mortal rest with strong faith in the promises made to them by the Melchizedeks that they would sometime awake from the sleep of death to resume life on the mansion worlds, worlds all so familiar to them in the days preceding their mission in the material flesh of the violet race on Urantia.
2004 76:6.1 Adomas ir Ieva atgulė mirtingojo poilsio, turėdami stiprų tikėjimą tais pažadais, kuriuos jiems davė Melkizedekai, kad jie kada nors atsikels iš mirties miego tam, jog atnaujintų gyvenimą gyvenamuosiuose pasauliuose, pasauliuose, kur jiems viskas taip pažįstama iš tų dienų, kai nebuvo išvykę į savo misiją Urantijoje violetinės rasės materialaus kūno pavidalu.
1955 76:6.2 They did not long rest in the oblivion of the unconscious sleep of the mortals of the realm. On the third day after Adam’s death, the second following his reverent burial, the orders of Lanaforge, sustained by the acting Most High of Edentia and concurred in by the Union of Days on Salvington, acting for Michael, were placed in Gabriel’s hands, directing the special roll call of the distinguished survivors of the Adamic default on Urantia. And in accordance with this mandate of special resurrection, number twenty-six of the Urantia series, Adam and Eve were repersonalized and reassembled in the resurrection halls of the mansion worlds of Satania together with 1,316 of their associates in the experience of the first garden. Many other loyal souls had already been translated at the time of Adam’s arrival, which was attended by a dispensational adjudication of both the sleeping survivors and of the living qualified ascenders.
2004 76:6.2 Jie neilgai ilsėjosi šios sferos mirtingųjų nesąmoningo miego užmarštyje. Trečiąją dieną po Adomo mirties, antrąją po jo pagarbaus palaidojimo, Lanaforgo įsakymai, kuriuos parėmė laikinai veikiantis Edentijos Pats Aukštasis ir patvirtino, Mykolo vardu, Dienų Sąjunga Salvingtone, buvo įteikti į Gabrielio rankas, nurodantys pagal sąrašą atlikti specialų prisikėlimą pasižymėjusių išlikusiųjų po Adominės pražangos Urantijoje. Ir sutinkamai su šituo specialaus prisikėlimo mandatu, Urantijos serijos dvidešimt šeštuoju numeriu, Adomas ir Ieva buvo vėl įasmeninti ir vėl surinkti Satanijos gyvenamųjų pasaulių prisikėlimo salėse kartu su 1.316 savo bičiulių iš pirmojo sodo patyrimo. Daug kitų ištikimų sielų jau buvo pervestos Adomo atvykimo metu, kurį lydėjo naujos dieviškosios tvarkos nuosprendžio paskelbimas tiek miegantiesiems išlikusiems, tiek ir gyviems tinkamiems kylantiesiems.
1955 76:6.3 Adam and Eve quickly passed through the worlds of progressive ascension until they attained citizenship on Jerusem, once again to be residents of the planet of their origin but this time as members of a different order of universe personalities. They left Jerusem as permanent citizens—Sons of God; they returned as ascendant citizens—sons of man. They were immediately attached to the Urantia service on the system capital, later being assigned membership among the four and twenty counselors who constitute the present advisory-control body of Urantia.
2004 76:6.3 Adomas ir Ieva greitai perėjo per besivystančio kilimo pasaulius, kol jie pasiekė Jerusemo pilietybę, dar kartą tapdami savo gimtosios planetos gyventojais, bet šitą kartą kaip visatos asmenybių skirtingos kategorijos nariai. Jie paliko Jerusemą, būdami nuolatiniais piliečiais—Dievo sūnumis; jie sugrįžo kylančiaisiais piliečiais—žmogaus sūnumis. Jie buvo nedelsiant paskirti į Urantijos tarnybą sistemos sostinėje, vėliau buvo priimti tarp keturių ir dvidešimties patarėjų, kurie sudaro dabartinį Urantijos patariamąjį-kontroliuojantį organą.
1955 76:6.4 And thus ends the story of the Planetary Adam and Eve of Urantia, a story of trial, tragedy, and triumph, at least personal triumph for your well-meaning but deluded Material Son and Daughter and undoubtedly, in the end, a story of ultimate triumph for their world and its rebellion-tossed and evil-harassed inhabitants. When all is summed up, Adam and Eve made a mighty contribution to the speedy civilization and accelerated biologic progress of the human race. They left a great culture on earth, but it was not possible for such an advanced civilization to survive in the face of the early dilution and the eventual submergence of the Adamic inheritance. It is the people who make a civilization; civilization does not make the people.
2004 76:6.4 Ir tokiu būdu baigiasi pasakojimas apie Urantijos Planetos Adomą ir Ievą, pasakojimas apie išbandymą, tragediją, ir triumfą, bent jau asmeninį triumfą gero norintiems, bet apgautiems jūsų Materialiesiems Sūnui ir Dukrai ir be jokios abejonės, galiausiai, pasakojimas apie galutinį triumfą jų pasauliui ir maišto iškankintiems ir blogio išsekintiems jo gyventojams. Viską susumavus, Adomas ir Ieva įnešė didžiulį įnašą į spartų civilizacijos vystymą ir žmogiškosios rasės pagreitintą biologinę pažangą. Žemėje jie paliko didžią kultūrą, bet buvo neįmanoma, jog tokia išsivysčiusi civilizacija išliktų, kada Adominis palikimas anksti nusilpo ir galiausiai išnyko. Būtent tauta sukuria civilizaciją; civilizacija tautos nesukuria.
2004 76:6.5 [Pateikta Solonijos, serafinio “balso Sode.”]