Urantijos knyga anglų kalba yra vieša visame pasaulyje nuo 2006 m.
Vertimai: © 2004 Urantijos Fondas
BAPTISM AND THE FORTY DAYS
PAKRIKŠTIJIMAS IR TOS KETURIASDEŠIMT DIENŲ
1955 136:0.1 JESUS began his public work at the height of the popular interest in John’s preaching and at a time when the Jewish people of Palestine were eagerly looking for the appearance of the Messiah. There was a great contrast between John and Jesus. John was an eager and earnest worker, but Jesus was a calm and happy laborer; only a few times in his entire life was he ever in a hurry. Jesus was a comforting consolation to the world and somewhat of an example; John was hardly a comfort or an example. He preached the kingdom of heaven but hardly entered into the happiness thereof. Though Jesus spoke of John as the greatest of the prophets of the old order, he also said that the least of those who saw the great light of the new way and entered thereby into the kingdom of heaven was indeed greater than John.
2004 136:0.1 JĖZUS savo viešąją veiklą pradėjo tuo metu, kada liaudies susidomėjimas Jono pamokslavimu pasiekė aukščiausią tašką ir tuo pačiu metu, kada Palestinos žydų tauta entuziastingai laukė Mesijo pasirodymo[1]. Tarp Jono ir Jėzaus buvo didžiulis kontrastas. Jonas buvo atkaklus ir nuoširdus darbininkas, bet Jėzus buvo ramus ir laimingas darbininkas; per visą savo gyvenimą jis skubėjo tiktai keletą kartų. Jėzus buvo paguodžiantis nuraminimas pasauliui ir tam tikra prasme pavyzdys; vargu ar Jonas buvo paguoda ar pavyzdys. Jis pamokslavo apie dangaus karalystę, bet vargu ar buvo įžengęs į jos laimę. Nors Jėzus apie Joną kalbėjo kaip apie didingiausią iš senosios kategorijos pranašų, bet jis taip pat sakė, jog mažiausias iš tų, kurie matė naujojo kelio didingą šviesą ir juo įžengė į dangaus karalystę, iš tikrųjų yra didingesnis už Joną[2].
1955 136:0.2 When John preached the coming kingdom, the burden of his message was: Repent! flee from the wrath to come. When Jesus began to preach, there remained the exhortation to repentance, but such a message was always followed by the gospel, the good tidings of the joy and liberty of the new kingdom.
2004 136:0.2 Kada Jonas pamokslavo apie ateinančią karalystę, tada jo žinios našta buvo: Atgailaukite! bėkite nuo ateinančio įniršio. Kada pradėjo pamokslauti Jėzus, tada raginimas atgailauti išliko, bet po tokios žinios visada ėjo evangelija, geroji naujiena apie naujosios karalystės džiaugsmą ir laisvę.[3]
1. CONCEPTS OF THE EXPECTED MESSIAH
1. SAMPRATOS APIE LAUKIAMĄ MESIJĄ
1955 136:1.1 The Jews entertained many ideas about the expected deliverer, and each of these different schools of Messianic teaching was able to point to statements in the Hebrew scriptures as proof of their contentions. In a general way, the Jews regarded their national history as beginning with Abraham and culminating in the Messiah and the new age of the kingdom of God. In earlier times they had envisaged this deliverer as “the servant of the Lord,” then as “the Son of Man,” while latterly some even went so far as to refer to the Messiah as the “Son of God.” But no matter whether he was called the “seed of Abraham” or “the son of David,” all were agreed that he was to be the Messiah, the “anointed one.” Thus did the concept evolve from the “servant of the Lord” to the “son of David,” “Son of Man,” and “Son of God.”
2004 136:1.1 Žydai turėjo daug idėjų apie laukiamą išvaduotoją, ir kiekviena iš šitų skirtingų mesijietiškų mokyklų galėjo pasiremti teiginiais iš hebrajų raštų, kad įrodytų savąjį požiūrį. Apskritai paėmus, žydai manė, kad jų nacionalinė istorija prasideda nuo Abraomo, o aukščiausiąjį tašką pasieks su Mesiju ir Dievo karalystės naujuoju amžiumi. Ankstesniaisiais laikais šitą išvaduotoją jie įsivaizdavo kaip “Viešpaties tarną,” vėliau kaip “Žmogaus Sūnų,” tuo tarpu pastaruoju laiku kai kurie nuėjo net ir tiek toli, kad Mesiją laikė “Dievo Sūnumi.” Bet nesvarbu, ar jis buvo vadinamas “Abraomo sėkla” ar “Dovydo sūnumi,” bet visi sutiko, kad jis turi būti Mesijas, “pateptasis.” Tokiu būdu ši samprata vystėsi nuo “Viešpaties tarno” iki “Dovydo sūnaus,” “Žmogaus Sūnaus,” ir “Dievo Sūnaus[4].”
1955 136:1.2 In the days of John and Jesus the more learned Jews had developed an idea of the coming Messiah as the perfected and representative Israelite, combining in himself as the “servant of the Lord” the threefold office of prophet, priest, and king.
2004 136:1.2 Jono ir Jėzaus laikais labiau mokyti žydai buvo išvystę mintį apie ateinantį Mesiją kaip apie ištobulintą ir pavyzdinį izraelitą, kuris kaip “Viešpaties tarnas” savyje sujungia trigubas pranašo, šventiko, ir karaliaus pareigas.
1955 136:1.3 The Jews devoutly believed that, as Moses had delivered their fathers from Egyptian bondage by miraculous wonders, so would the coming Messiah deliver the Jewish people from Roman domination by even greater miracles of power and marvels of racial triumph. The rabbis had gathered together almost five hundred passages from the Scriptures which, notwithstanding their apparent contradictions, they averred were prophetic of the coming Messiah. And amidst all these details of time, technique, and function, they almost completely lost sight of the personality of the promised Messiah. They were looking for a restoration of Jewish national glory—Israel’s temporal exaltation—rather than for the salvation of the world. It therefore becomes evident that Jesus of Nazareth could never satisfy this materialistic Messianic concept of the Jewish mind. Many of their reputed Messianic predictions, had they but viewed these prophetic utterances in a different light, would have very naturally prepared their minds for a recognition of Jesus as the terminator of one age and the inaugurator of a new and better dispensation of mercy and salvation for all nations.
2004 136:1.3 Žydai dievobaimingai tikėjo, jog, kaip jų tėvus iš Egipto vergovės Mozė išlaisvino nuostabių stebuklų dėka, taip ir ateinantis Mesijas žydų tautą iš romėnų priespaudos išvaduos net ir didingesnių galios stebuklų ir rasinio triumfo stebuklų dėka. Rabinai iš Raštų buvo surinkę beveik penkis šimtus ištraukų, kurios, nors ir buvo akivaizdžiai prieštaringos, bet jiems netrukdė tvirtinti, kad jos pranašavo Mesijo atėjimą. Ir tarp visų šitų laiko, metodo, ir funkcijos detalių jie beveik visiškai iš akiračio išleido pažadėtojo Mesijo asmenybę. Jie laukė žydų nacionalinės šlovės atstatymo—Izraelio žemiškojo išaukštinimo—o ne pasaulio išgelbėjimo. Dėl to tampa akivaizdu, kad Jėzus iš Nazareto niekada nebūtų galėjęs patenkinti šitos materialistinės žydų proto sampratos apie Mesiją. Didelė dalis iš jų tariamų mesijietiškų pranašavimų, jeigu tiktai į šituos pranašiškus pasakymus jie būtų pažvelgę kitokioje šviesoje, būtų labai natūraliai jų protą parengę tam, kad Jėzų pripažintų kaip užbaigiantį vieną amžių ir pradedantį gailestingumo ir išgelbėjimo visoms nacijoms naują ir geresnį laikotarpį.
1955 136:1.4 The Jews had been brought up to believe in the doctrine of the Shekinah. But this reputed symbol of the Divine Presence was not to be seen in the temple. They believed that the coming of the Messiah would effect its restoration. They held confusing ideas about racial sin and the supposed evil nature of man. Some taught that Adam’s sin had cursed the human race, and that the Messiah would remove this curse and restore man to divine favor. Others taught that God, in creating man, had put into his being both good and evil natures; that when he observed the outworking of this arrangement, he was greatly disappointed, and that “He repented that he had thus made man.” And those who taught this believed that the Messiah was to come in order to redeem man from this inherent evil nature.
2004 136:1.4 Žydai buvo auklėjami taip, kad tikėtų Šekino doktrina. Bet šito tariamo Dieviškojo Buvimo simbolio nebuvo matyti šventykloje. Jie tikėjo, kad Mesijo atėjimas jį atstatys. Jie laikėsi painių idėjų apie rasinę nuodėmę ir tariamai nuodėmingą žmogaus prigimtį. Vieni mokė, jog Adomo nuodėmė žmogiškąją rasę prakeikė, ir, kad Mesijas panaikins tą prakeikimą ir atstatys žmogui dieviškąjį palankumą. Kiti mokė, jog Dievas, kurdamas žmogų, į jo būtį įdėjo tiek gėrio, tiek blogio prigimtį; jog, kada jis pamatė savo sukurtą galutinį rezultatą, tada labai nusivylė, ir, kad “Jis gailėjosi, jog žmogų buvo sutvėręs šitokį[5].” Ir tie, kurie mokė šitaip, tikėjo, kad Mesijas turi ateiti tam, kad žmogų atpirktų iš įgimtos nuodėmingos prigimties.
1955 136:1.5 The majority of the Jews believed that they continued to languish under Roman rule because of their national sins and because of the halfheartedness of the gentile proselytes. The Jewish nation had not wholeheartedly repented; therefore did the Messiah delay his coming. There was much talk about repentance; wherefore the mighty and immediate appeal of John’s preaching, “Repent and be baptized, for the kingdom of heaven is at hand.” And the kingdom of heaven could mean only one thing to any devout Jew: The coming of the Messiah.
2004 136:1.5 Dauguma žydų tikėjo, kad spaudžiami romėnų valdžios jie toliau kankinasi už savo nacionalines nuodėmes ir dėl pagonių atsivertėlių į žydų tikėjimą nenuoširdumo. Žydų nacija iš visos širdies neatgailavo; dėl to iš tikrųjų Mesijas savąjį atėjimą uždelsė. Buvo daug kalbama apie atgailavimą; dėl šitos priežasties buvo tas galingas ir betarpiškas Jono pamokslavimo raginimas, “Atgailaukite ir krikštykitės, nes dangaus karalystė yra šalia[6].” Ir dangaus karalystė bet kuriam dievobaimingam žydui galėjo reikšti tiktai vieną dalyką: Mesijo atėjimą.
1955 136:1.6 There was one feature of the bestowal of Michael which was utterly foreign to the Jewish conception of the Messiah, and that was the union of the two natures, the human and the divine. The Jews had variously conceived of the Messiah as perfected human, superhuman, and even as divine, but they never entertained the concept of the union of the human and the divine. And this was the great stumbling block of Jesus’ early disciples. They grasped the human concept of the Messiah as the son of David, as presented by the earlier prophets; as the Son of Man, the superhuman idea of Daniel and some of the later prophets; and even as the Son of God, as depicted by the author of the Book of Enoch and by certain of his contemporaries; but never had they for a single moment entertained the true concept of the union in one earth personality of the two natures, the human and the divine. The incarnation of the Creator in the form of the creature had not been revealed beforehand. It was revealed only in Jesus; the world knew nothing of such things until the Creator Son was made flesh and dwelt among the mortals of the realm.
2004 136:1.6 Mykolo savęs padovanojimas turėjo vieną bruožą, kuris buvo visiškai svetimas žydų sampratai apie Mesiją, ir tai buvo dviejų prigimčių, žmogiškosios ir dieviškosios, sąjunga. Žydai Mesiją suvokė įvairiai, kaip ištobulintą žmogų, viršžmogį, ir net kaip dievišką, bet jie niekada nesilaikė tokios sampratos, jog tai yra sąjunga to, kas yra žmogiška ir dieviška. Ir tai buvo toji kliūtis, ties kuria klupdavo pirmieji Jėzaus mokiniai. Jie suvokė žmogiškąją Mesijo kaip Dovydo sūnaus sampratą, kaip ją buvo pateikę ankstesnieji pranašai; kaip Žmogaus Sūnų, Danieliaus ir kai kurių vėlesniųjų pranašų viršžmogiškąją idėją; ir net kaip Dievo Sūnų, kaip jį pavaizdavo Enocho Knygos autorius ir kai kurie jo amžininkai; bet niekada net ir akimirkai jie neturėjo tikrosios sampratos apie tų dviejų prigimčių, žmogiškosios ir dieviškosios, sąjungą vienoje žemiškoje asmenybėje[7][8]. Kūrėjo įsikūnijimas tvarinio pavidalu nebuvo iš anksto apreikštas. Tą apreiškė tiktai Jėzus; pasaulis nieko nežinojo apie tokius dalykus tol, kol Sūnus Kūrėjas tapo materialiu kūnu ir gyveno tarp sferos mirtingųjų.[9]
2. THE BAPTISM OF JESUS
2. JĖZAUS PAKRIKŠTIJIMAS
1955 136:2.1 Jesus was baptized at the very height of John’s preaching when Palestine was aflame with the expectancy of his message—“the kingdom of God is at hand”—when all Jewry was engaged in serious and solemn self-examination. The Jewish sense of racial solidarity was very profound. The Jews not only believed that the sins of the father might afflict his children, but they firmly believed that the sin of one individual might curse the nation. Accordingly, not all who submitted to John’s baptism regarded themselves as being guilty of the specific sins which John denounced. Many devout souls were baptized by John for the good of Israel. They feared lest some sin of ignorance on their part might delay the coming of the Messiah. They felt themselves to belong to a guilty and sin-cursed nation, and they presented themselves for baptism that they might by so doing manifest fruits of race penitence. It is therefore evident that Jesus in no sense received John’s baptism as a rite of repentance or for the remission of sins. In accepting baptism at the hands of John, Jesus was only following the example of many pious Israelites.
2004 136:2.1 Jėzus buvo pakrikštytas, kada Jono pamokslavimas buvo pasiekęs aukščiausią viršūnę, kada Palestina liepsnojo jo žinios viltimi—“Dievo karalystė yra šalia”—kada visa žydija buvo pasinėrusi į rimtą ir iškilmingą savianalizę[10][11]. Žydų rasinis solidarumo jausmas buvo labai gilus. Žydai ne tik tikėjo, kad tėvo nuodėmės gali sukelti kančių jo vaikams, bet jie tvirtai tikėjo, kad vieno individo nuodėmė gali prakeikti naciją. Todėl, nevisi tie, kuriuos pakrikštijo Jonas, laikė save kaltais dėl konkrečių nuodėmių, kurias Jonas pasmerkė. Izraelio gerovei Jonas pakrikštijo daug dievobaimingų sielų. Jie bijojo, kad kažkokia jiems nežinoma nuodėmė Mesijo atėjimą gali uždelsti[12]. Jie patys jautė, kad priklauso nusikaltusiai ir nuodėme prakeiktai nacijai, ir jie ateidavo krikštytis, kad šitaip elgdamiesi galėtų parodyti rasės atgailavimo vaisius. Dėl to akivaizdu, kad Jėzus Jono krikštą priėmė visiškai ne kaip atgailos ritualą ar atleidimą už nuodėmes. Priimdamas krikštą iš Jono rankų, Jėzus tiktai sekė daugelio pamaldžių izraeliečių pavyzdžiu.
1955 136:2.2 When Jesus of Nazareth went down into the Jordan to be baptized, he was a mortal of the realm who had attained the pinnacle of human evolutionary ascension in all matters related to the conquest of mind and to self-identification with the spirit. He stood in the Jordan that day a perfected mortal of the evolutionary worlds of time and space. Perfect synchrony and full communication had become established between the mortal mind of Jesus and the indwelling spirit Adjuster, the divine gift of his Father in Paradise. And just such an Adjuster indwells all normal beings living on Urantia since the ascension of Michael to the headship of his universe, except that Jesus’ Adjuster had been previously prepared for this special mission by similarly indwelling another superhuman incarnated in the likeness of mortal flesh, Machiventa Melchizedek.
2004 136:2.2 Kada Jėzus iš Nazareto įbrido į Jordano upę tam, kad jį pakrikštytų, tada jis buvo šios sferos mirtingasis, kuris žmogaus evoliucinio pakilimo viršūnę buvo pasiekęs visose srityse, kurios yra susijusios su proto užkariavimu ir susitapatinimu su dvasia. Tą dieną upėje jis stovėjo kaip evoliucinių laiko ir erdvės pasaulių ištobulintas mirtingasis. Tarp Jėzaus mirtingojo proto ir viduje gyvenančio dvasinio Derintojo, Rojaus Tėvo dieviškosios dovanos, buvo sukurtas tobulas sinchroniškumas ir pilnutinis ryšys. Ir kaip tik toks Derintojas gyvena visose normaliose būtybėse, kurios Urantijoje gyvena nuo to meto, kada Mykolas pakilo vadovauti savajai visatai, išskyrus tai, kad Jėzaus Derintojas šitai ypatingai misijai buvo anksčiau parengtas, kada tokiu pačiu būdu buvo apsigyvenęs kitoje viršžmogiškoje būtybėje, įsikūnijusioje mirtingojo materialaus kūno pavidalu, Makiventos Melkizedeko viduje.
1955 136:2.3 Ordinarily, when a mortal of the realm attains such high levels of personality perfection, there occur those preliminary phenomena of spiritual elevation which terminate in eventual fusion of the matured soul of the mortal with its associated divine Adjuster. And such a change was apparently due to take place in the personality experience of Jesus of Nazareth on that very day when he went down into the Jordan with his two brothers to be baptized by John. This ceremony was the final act of his purely human life on Urantia, and many superhuman observers expected to witness the fusion of the Adjuster with its indwelt mind, but they were all destined to suffer disappointment. Something new and even greater occurred. As John laid his hands upon Jesus to baptize him, the indwelling Adjuster took final leave of the perfected human soul of Joshua ben Joseph. And in a few moments this divine entity returned from Divinington as a Personalized Adjuster and chief of his kind throughout the entire local universe of Nebadon. Thus did Jesus observe his own former divine spirit descending on its return to him in personalized form. And he heard this same spirit of Paradise origin now speak, saying, “This is my beloved Son in whom I am well pleased.” And John, with Jesus’ two brothers, also heard these words. John’s disciples, standing by the water’s edge, did not hear these words, neither did they see the apparition of the Personalized Adjuster. Only the eyes of Jesus beheld the Personalized Adjuster.
2004 136:2.3 Paprastai, kada šios sferos mirtingasis pasiekia tokius aukštus asmenybės tobulumo lygius, tada įvyksta tie preliminarūs dvasinio pakilimo reiškiniai, kurie galiausiai pasibaigia mirtingojo subrendusios sielos susiliejimu su susietu su ja dieviškuoju Derintoju. Ir toks pasikeitimas akivaizdžiai turėjo įvykti Jėzaus iš Nazareto asmenybės patyrime tą pačią dieną, kada į Jordano upę jis įbrido drauge su savo dviem broliais tam, kad Jonas juos pakrikštytų. Šitas ritualas buvo jo grynai žmogiškosios gyvybės Urantijoje baigiamasis aktas, ir daug viršžmogiškųjų stebėtojų tikėjosi pamatyti Derintojo susiliejimą su tuo protu, kuriame jis gyveno, bet jiems visiems buvo lemta patirti nusivylimą. Įvyko kažkas naujo ir netgi didingesnio. Kada Jonas savo rankas uždėjo ant Jėzaus tam, kad jį pakrikštytų, tada viduje gyvenantis Derintojas galutinai paliko Jošua, Juozapo sūnaus, ištobulintą žmogiškąją sielą. Ir vos po kelių akimirkų šita dieviškoji esybė iš Dieviningtono sugrįžo kaip Personalizuotas Derintojas ir savosios kategorijos vadovas visoje Nebadono vietinėje visatoje[13]. Tokiu būdu iš tikrųjų Jėzus matė savo paties ankstesnę dieviškąją dvasią po sugrįžimo nusileidžiančią pas jį personalizuota forma. Ir jis išgirdo šitą pačią Rojaus kilmės dvasią prakalbusią, kuri tarė, “Tai yra mano mylimas Sūnus, kuriuo aš esu labai patenkintas[14].” Ir Jonas, su Jėzaus dviem broliais, šiuos žodžius taip pat girdėjo. Jono mokiniai, stovėdami prie vandens krašto, šitų žodžių negirdėjo, taip pat jie nematė ir Personalizuoto Derintojo vaizdinio. Personalizuotą Derintoją matė tiktai Jėzaus akys.
1955 136:2.4 When the returned and now exalted Personalized Adjuster had thus spoken, all was silence. And while the four of them tarried in the water, Jesus, looking up to the near-by Adjuster, prayed: “My Father who reigns in heaven, hallowed be your name. Your kingdom come! Your will be done on earth, even as it is in heaven.” When he had prayed, the “heavens were opened,” and the Son of Man saw the vision, presented by the now Personalized Adjuster, of himself as a Son of God as he was before he came to earth in the likeness of mortal flesh, and as he would be when the incarnated life should be finished. This heavenly vision was seen only by Jesus.
2004 136:2.4 Kada sugrįžęs ir dabar išaukštintas Personalizuotas Derintojas šitaip tarė, tuomet įsivyravo tyla. Ir tuo metu, kai tie keturi stovėjo vandenyje, Jėzus, žiūrėdamas į viršų, į šalia esantį Derintoją, meldėsi: “Mano Tėve, kuris valdai danguje, tebūnie pagarbintas tavo vardas. Teateinie tavoji karalystė! Tebūnie tavoji valia žemėje, net ir taip, kaip ir danguje.” Kada jis pasimeldė, tada tie “dangūs atsivėrė,” ir Žmogaus Sūnus pamatė vaizdinį, kurį pateikė dabar jau Personalizuotas Derintojas, regėdamas save patį kaip Dievo Sūnų, koks jis buvo prieš atvykdamas į žemę mirtingojo materialaus kūno pavidalu, ir koks jis bus tada, kada šitas įsikūnijimo gyvenimas bus užbaigtas[15]. Šitą dangiškąją viziją matė tiktai Jėzus[16].
1955 136:2.5 It was the voice of the Personalized Adjuster that John and Jesus heard, speaking in behalf of the Universal Father, for the Adjuster is of, and as, the Paradise Father. Throughout the remainder of Jesus’ earth life this Personalized Adjuster was associated with him in all his labors; Jesus was in constant communion with this exalted Adjuster.
2004 136:2.5 Jonas ir Jėzus girdėjo būtent Personalizuoto Derintojo balsą, kalbantį Visuotinio Tėvo vardu, nes Derintojas yra Rojaus Tėvo ir kaip Rojaus Tėvas[17]. Per Jėzaus visą likusį žemiškąjį gyvenimą šitas Personalizuotas Derintojas buvo susietas su juo visuose jo darbuose; Jėzus palaikė nuolatinę komuniją su šituo išaukštintu Derintoju.
1955 136:2.6 When Jesus was baptized, he repented of no misdeeds; he made no confession of sin. His was the baptism of consecration to the performance of the will of the heavenly Father. At his baptism he heard the unmistakable call of his Father, the final summons to be about his Father’s business, and he went away into private seclusion for forty days to think over these manifold problems. In thus retiring for a season from active personality contact with his earthly associates, Jesus, as he was and on Urantia, was following the very procedure that obtains on the morontia worlds whenever an ascending mortal fuses with the inner presence of the Universal Father.
2004 136:2.6 Kada Jėzus buvo pakrikštytas, tada jis neatgailavo dėl kokių nors piktadarybių; jis neišpažino jokių nuodėmių. Šituo krikštu jis pasišventė vykdyti dangiškojo Tėvo valią. Savo krikšto metu jis girdėjo neklystantį savojo Tėvo raginimą, baigiamąjį nurodymą imtis savojo Tėvo reikalo, ir jis keturiasdešimčiai dienų pasišalino, kad šitą gausybę problemų apmąstytų vienatvėje. Šitaip kuriam laikui pasitraukdamas iš aktyvių asmenybės ryšių su savo žemiškaisiais bičiuliais, Jėzus, toks, koks jis buvo ir koks buvo Urantijoje, tiksliai laikėsi tos procedūros, kuri galioja morontiniuose pasauliuose, kada tik kylantysis mirtingasis susilieja su Visuotinio Tėvo vidiniu buvimu.
1955 136:2.7 This day of baptism ended the purely human life of Jesus. The divine Son has found his Father, the Universal Father has found his incarnated Son, and they speak the one to the other.
2004 136:2.7 Šitoji krikšto diena užbaigė Jėzaus grynai žmogiškąjį gyvenimą. Dieviškasis Sūnus savąjį Tėvą surado, Visuotinis Tėvas surado savo įsikūnijusį Sūnų, ir jie kalbasi vienas su kitu.
1955 136:2.8 (Jesus was almost thirty-one and one-half years old when he was baptized. While Luke says that Jesus was baptized in the fifteenth year of the reign of Tiberius Caesar, which would be A.D. 29 since Augustus died in A.D. 14, it should be recalled that Tiberius was coemperor with Augustus for two and one-half years before the death of Augustus, having had coins struck in his honor in October, A.D. 11. The fifteenth year of his actual rule was, therefore, this very year of A.D. 26, that of Jesus’ baptism. And this was also the year that Pontius Pilate began his rule as governor of Judea.)
2004 136:2.8 (Jėzus buvo beveik trisdešimt vienerių su puse metų amžiaus, kada buvo pakrikštytas. Nors Lukas ir sako, kad Jėzus buvo pakrikštytas Tiberijaus Cezario penkioliktaisiais valdymo metais, kas būtų 29 m. po Kr. gim., kadangi Augustas mirė 14 m. po Kr. gim., bet reikėtų prisiminti, jog Tiberijus buvo imperatorius drauge su Augustu dvejus su puse metų prieš Augusto mirtį, nukaldinęs monetas jo garbei spalio mėnesį 11 m. po Kr. gim. Dėl to, jo faktiško valdymo penkioliktieji metai buvo būtent šitie patys 26 m. po Kr. gim., Jėzaus pakrikštijimo metai. Ir taip pat tai buvo tie metai, kada Pontijus Pilotas pradėjo savo valdymą kaip Judėjos valdytojas.)[18]
3. THE FORTY DAYS
3. TOS KETURIASDEŠIMT DIENŲ
1955 136:3.1 Jesus had endured the great temptation of his mortal bestowal before his baptism when he had been wet with the dews of Mount Hermon for six weeks. There on Mount Hermon, as an unaided mortal of the realm, he had met and defeated the Urantia pretender, Caligastia, the prince of this world. That eventful day, on the universe records, Jesus of Nazareth had become the Planetary Prince of Urantia. And this Prince of Urantia, so soon to be proclaimed supreme Sovereign of Nebadon, now went into forty days of retirement to formulate the plans and determine upon the technique of proclaiming the new kingdom of God in the hearts of men.
2004 136:3.1 Jėzus mirtingojo savęs padovanojimo didįjį gundymą buvo iškentęs iki savojo krikšto, kada šešias savaites jį drėkino Hermono Kalno rasos. Ten ant Hermono Kalno, kaip šios sferos mirtingasis, kuriam nepadėjo niekas, jis buvo sutikęs ir nugalėjo Urantijos apsimetėlį, Kaligastiją, šito pasaulio princą. Tą reikšmingą dieną, kaip liudija visatos dokumentai, Jėzus iš Nazareto tapo Urantijos Planetos Princu. Ir šitas Urantijos Princas, taip neužilgo būsiantis paskelbtas aukščiausiuoju Nebadono Valdovu, dabar keturiasdešimčiai dienų pasitraukė į vienatvę tam, jog pasirengtų planus ir nuspręstų, kokiu būdu skelbti naująją Dievo karalystę žmonių širdyse[19].
1955 136:3.2 After his baptism he entered upon the forty days of adjusting himself to the changed relationships of the world and the universe occasioned by the personalization of his Adjuster. During this isolation in the Perean hills he determined upon the policy to be pursued and the methods to be employed in the new and changed phase of earth life which he was about to inaugurate.
2004 136:3.2 Po krikšto jis per tas keturiasdešimt dienų stengėsi prisitaikyti prie pasikeitusių šio pasaulio ir šios visatos ryšių, kurie pasikeitė dėl to, kad jo Derintojas buvo personalizuotas. Per šitą vienumos laikotarpį Perėjos kalnuose jis apsisprendė dėl savosios veiklos krypties, kurios laikysis, ir dėl tų metodų, kuriuos panaudos naujoje ir pasikeitusioje žemiškojo gyvenimo fazėje, kurią jis netrukus pradės.
1955 136:3.3 Jesus did not go into retirement for the purpose of fasting and for the affliction of his soul. He was not an ascetic, and he came forever to destroy all such notions regarding the approach to God. His reasons for seeking this retirement were entirely different from those which had actuated Moses and Elijah, and even John the Baptist. Jesus was then wholly self-conscious concerning his relation to the universe of his making and also to the universe of universes, supervised by the Paradise Father, his Father in heaven. He now fully recalled the bestowal charge and its instructions administered by his elder brother, Immanuel, ere he entered upon his Urantia incarnation. He now clearly and fully comprehended all these far-flung relationships, and he desired to be away for a season of quiet meditation so that he could think out the plans and decide upon the procedures for the prosecution of his public labors in behalf of this world and for all other worlds in his local universe.
2004 136:3.3 Jėzus pasitraukė į vienatvę ne tam, jog pasninkautų ir kankintų savo sielą. Jis nebuvo asketas, ir jis atėjo, kad visas tokias nuostatas, susijusias su požiūriu į Dievą, sugriautų amžiams. Tos priežastys, kurios jį privertė ieškoti šitos vienatvės, visiškai skyrėsi nuo tų priežasčių, kurios skatino Mozę ir Eliją, ir net Joną Krikštytoją. Tuo metu Jėzus visiškai sąmoningai suvokė savo ryšį su savo sukurtąja visata, o taip pat ir su visatų visata, vadovaujama Rojaus Tėvo, jo Tėvo danguje. Dabar jis iki galo prisiminė įpareigojimus ir nurodymus, kurie buvo susiję su šiuo savęs padovanojimu ir kuriuos jam buvo perteikęs jo vyresnysis brolis, Emanuelis, prieš jam pradedant savo įsikūnijimą Urantijoje. Dabar jis aiškiai ir iki galo suvokė visus šituos toli nusidriekiančius ryšius, ir jis troško pasišalinti kažkuriam ramaus meditavimo laikotarpiui, kad galėtų apmąstyti planus ir nuspręsti, kokiais metodais jis atliks savo viešus darbus šito pasaulio ir visų likusių pasaulių savo vietinėje visatoje labui.
1955 136:3.4 While wandering about in the hills, seeking a suitable shelter, Jesus encountered his universe chief executive, Gabriel, the Bright and Morning Star of Nebadon. Gabriel now re-established personal communication with the Creator Son of the universe; they met directly for the first time since Michael took leave of his associates on Salvington when he went to Edentia preparatory to entering upon the Urantia bestowal. Gabriel, by direction of Immanuel and on authority of the Uversa Ancients of Days, now laid before Jesus information indicating that his bestowal experience on Urantia was practically finished so far as concerned the earning of the perfected sovereignty of his universe and the termination of the Lucifer rebellion. The former was achieved on the day of his baptism when the personalization of his Adjuster demonstrated the perfection and completion of his bestowal in the likeness of mortal flesh, and the latter was a fact of history on that day when he came down from Mount Hermon to join the waiting lad, Tiglath. Jesus was now informed, upon the highest authority of the local universe and the superuniverse, that his bestowal work was finished in so far as it affected his personal status in relation to sovereignty and rebellion. He had already had this assurance direct from Paradise in the baptismal vision and in the phenomenon of the personalization of his indwelling Thought Adjuster.
2004 136:3.4 Tuo metu, kada klajojo kalnuose, ieškodamas tinkamos priedangos, Jėzus sutiko savo visatos pagrindinį tvarkytoją Gabrielį, Nebadono Ryškiąją ir Ryto Žvaigždę. Gabrielis dabar vėl atstatė asmeninį ryšį su šios visatos Sūnumi Kūrėju; tiesiogiai jie susitiko pirmą kartą po to, kada Mykolas atsisveikino su savo bičiuliais Salvingtone, kada jis išvyko į Edentiją, kad pasiruoštų pradėti savęs padovanojimą Urantijoje. Gabrielis, Emanuelio nurodymu ir įpareigotas Uversos Dienų Senųjų, dabar Jėzui pateikė informaciją, pažyminčią, kad jo savęs padovanojimo patyrimas Urantijoje iš esmės yra užbaigtas, kiek tai yra susiję su jo visatos ištobulinto suverenumo užtarnavimu ir Liuciferio maišto užbaigimu. Pirmąjį tikslą jis pasiekė savojo krikšto dieną, kada personalizuotas jo Derintojas pademonstravo jam savęs padovanojimo mirtingojo materialaus kūno pavidalu tobulumą ir užbaigtumą, o antrasis tikslas tapo istorijos faktu tą dieną, kada jis nusileido nuo Hermono Kalno, kad prisijungtų prie jo laukiančio vaikino, Tiglato. Dabar Jėzui buvo pranešta, vietinės visatos ir supervisatos aukščiausiosios valdžios vardu, kad jo savęs padovanojimo darbas yra užbaigtas tiek, kiek tai turi įtakos jo asmeniniam statusui ryšium su suverenumu ir maištu. Šitą užtikrinimą jis jau buvo gavęs tiesiai iš Rojaus vizijos būdu savojo krikšto metu ir viduje gyvenančio Minties Derintojo personalizavimo reiškinio dėka.
1955 136:3.5 While he tarried on the mountain, talking with Gabriel, the Constellation Father of Edentia appeared to Jesus and Gabriel in person, saying: “The records are completed. The sovereignty of Michael number 611,121 over his universe of Nebadon rests in completion at the right hand of the Universal Father. I bring to you the bestowal release of Immanuel, your sponsor-brother for the Urantia incarnation. You are at liberty now or at any subsequent time, in the manner of your own choosing, to terminate your incarnation bestowal, ascend to the right hand of your Father, receive your sovereignty, and assume your well-earned unconditional rulership of all Nebadon. I also testify to the completion of the records of the superuniverse, by authorization of the Ancients of Days, having to do with the termination of all sin-rebellion in your universe and endowing you with full and unlimited authority to deal with any and all such possible upheavals in the future. Technically, your work on Urantia and in the flesh of the mortal creature is finished. Your course from now on is a matter of your own choosing.”
2004 136:3.5 Tuo metu, kai jis leido laiką ant kalno, kalbėdamasis su Gabrieliu, Edentijos Žvaigždyno Tėvas asmeniškai pasirodė Jėzui ir Gabrieliui, sakydamas: “Dokumentai yra užbaigti. Mykolo Nr. 611.121 suverenumas savajai Nebadono visatai yra pasiektas ir laukia Visuotiniam Tėvui iš dešinės. Aš tau atnešu atleidimą nuo savęs padovanojimo misijos, perduotą Emanuelio, tavojo brolio-rėmėjo Urantijos įsikūnijimo metu. Dabar arba bet kokiu metu vėliau, ir tokiu būdu, kokį tu pats pasirinksi, tu gali užbaigti įsikūnijantį savęs padovanojimą, pakilti pas savąjį Tėvą iš dešinės, gauti savo suverenumą, ir priimti savo tikrai pelnytą besąlygišką valdžią visam Nebadonui. Dienų Senųjų įgaliojimu, aš taip pat liudiju, jog yra užbaigti visi supervisatos dokumentai, susiję su visų-nuodėmių maišto užbaigimu tavojoje visatoje ir tave apdovanojantys visiška ir neribota valdžia, kad ateityje susitvarkytum su bet kokiu įmanomu sukilimu ir su visais įmanomais sukilimais. Formaliai, tavasis darbas Urantijoje ir mirtingojo tvarinio materialaus kūno pavidalu yra užbaigtas. Nuo šiol tavasis kelias yra tavo paties pasirinkimo reikalas.”
1955 136:3.6 When the Most High Father of Edentia had taken leave, Jesus held long converse with Gabriel regarding the welfare of the universe and, sending greetings to Immanuel, proffered his assurance that, in the work which he was about to undertake on Urantia, he would be ever mindful of the counsel he had received in connection with the prebestowal charge administered on Salvington.
2004 136:3.6 Kada Edentijos Pats Aukštasis Tėvas išvyko, tada Jėzus ilgai šnekėjosi su Gabrieliu apie visatos gerovę ir, pasiųsdamas sveikinimus Emanueliui, užtikrino jį, kad tame darbe, kurio netrukus imsis Urantijoje, jis visą laiką prisimins tą patarimą, kurį buvo gavęs Salvingtone ryšium su įpareigojimais, perduotais prieš savęs padovanojimo misiją.
1955 136:3.7 Throughout all of these forty days of isolation James and John the sons of Zebedee were engaged in searching for Jesus. Many times they were not far from his abiding place, but never did they find him.
2004 136:3.7 Per visas šitas keturiasdešimt atsiskyrimo dienų Jokūbas ir Jonas, Zabediejaus sūnūs, buvo užsiėmę Jėzaus paieškomis. Daug kartų jie buvo netoli tos vietos, kur jis buvo apsistojęs, bet niekada iš tiesų jo nesurado.
4. PLANS FOR PUBLIC WORK
4. PLANAI VIEŠAM DARBUI
1955 136:4.1 Day by day, up in the hills, Jesus formulated the plans for the remainder of his Urantia bestowal. He first decided not to teach contemporaneously with John. He planned to remain in comparative retirement until the work of John achieved its purpose, or until John was suddenly stopped by imprisonment. Jesus well knew that John’s fearless and tactless preaching would presently arouse the fears and enmity of the civil rulers. In view of John’s precarious situation, Jesus began definitely to plan his program of public labors in behalf of his people and the world, in behalf of every inhabited world throughout his vast universe. Michael’s mortal bestowal was on Urantia but for all worlds of Nebadon.
2004 136:4.1 Diena iš dienos, viršuje kalnuose, Jėzus rengė planus savęs padovanojimo Urantijoje likusiajai daliai. Iš pradžių jis nusprendė, jog nemokys tuo pačiu laiku, kada moko Jonas. Jis planavo likti santykinai atsiskyręs iki to meto, kada Jono darbas pasieks tikslą, arba kol Joną netikėtai sustabdys įkalinimas. Jėzus puikiai žinojo, kad Jono bebaimis ir netaktiškas pamokslavimas netrukus sukels pilietinių valdovų baimę ir priešiškumą. Turėdamas omenyje Jono nesaugią padėtį, Jėzus pradėjo konkrečiai planuoti savo viešojo darbo programą savo tautos ir pasaulio labui, savo visos milžiniškos visatos kiekvieno apgyvendinto pasaulio labui. Mykolo mirtingojo savęs padovanojimas buvo Urantijoje, bet jis buvo Nebadono visiems pasauliams.
1955 136:4.2 The first thing Jesus did, after thinking through the general plan of co-ordinating his program with John’s movement, was to review in his mind the instructions of Immanuel. Carefully he thought over the advice given him concerning his methods of labor, and that he was to leave no permanent writing on the planet. Never again did Jesus write on anything except sand. On his next visit to Nazareth, much to the sorrow of his brother Joseph, Jesus destroyed all of his writing that was preserved on the boards about the carpenter shop, and which hung upon the walls of the old home. And Jesus pondered well over Immanuel’s advice pertaining to his economic, social, and political attitude toward the world as he should find it.
2004 136:4.2 Pirmiausia, ką padarė Jėzus, apmąstęs bendrą planą, kaip savo programą derinti su Jono judėjimu, tai iš naujo išanalizavo Emanuelio nurodymus. Jis įdėmiai apmąstė jam duotą patarimą dėl jo darbo metodų, ir tai, kad planetoje jis neturi palikti jokių išliekančių užrašų. Iš tiesų Jėzus daugiau nekada neberašė ant ko nors kito, išskyrus smėlį. Savo kito apsilankymo Nazarete metu, dideliam savo brolio Juozapo skausmui, Jėzus sunaikino visus savo užrašus, kurie buvo išlikę ant lentelių dailidės dirbtuvėje, ir kurios kabėjo ant senojo namo sienų. Ir Jėzus daug mąstė apie Emanuelio patarimą dėl savo ekonominio, visuomeninio, ir politinio požiūrio į šį pasaulį, su kuriuo jam teks susidurti.
1955 136:4.3 Jesus did not fast during this forty days’ isolation. The longest period he went without food was his first two days in the hills when he was so engrossed with his thinking that he forgot all about eating. But on the third day he went in search of food. Neither was he tempted during this time by any evil spirits or rebel personalities of station on this world or from any other world.
2004 136:4.3 Per šitą keturiasdešimties dienų atsiskyrimo laikotarpį Jėzus nepasninkavo[20]. Ilgiausias periodas, kada jis gyveno be maisto, buvo jo pirmosios dvi dienos kalnuose, kada jis buvo taip pasinėręs į apmąstymus, kad visiškai užmiršo pavalgyti. Bet trečiąją dieną jis ėmė ieškoti maisto. Šituo metu jo taip pat negundė nei kokios nors blogos dvasios, nei maištaujančios asmenybės, gyvenančios šitame pasaulyje ar iš kurio nors kito pasaulio[21].
1955 136:4.4 These forty days were the occasion of the final conference between the human and the divine minds, or rather the first real functioning of these two minds as now made one. The results of this momentous season of meditation demonstrated conclusively that the divine mind has triumphantly and spiritually dominated the human intellect. The mind of man has become the mind of God from this time on, and though the selfhood of the mind of man is ever present, always does this spiritualized human mind say, “Not my will but yours be done.”
2004 136:4.4 Šitos keturiasdešimt dienų buvo ta proga, kada paskutinį kartą tarėsi dieviškasis protas ir žmogiškasis protas, arba tiksliau tai buvo pirmasis realus veikimas, kada šitie du protai dabar tapo vienu. Šito svarbaus meditavimo laikotarpio rezultatai įtikinamai parodė, jog dieviškasis protas triumfuojančiai ir dvasiškai viešpatavo žmogiškojo intelekto atžvilgiu. Nuo šiol žmogaus protas tapo Dievo protu, ir nors žmogaus proto savasis aš yra visą laiką, bet visada šitas sudvasintas žmogiškasis protas tikrai sako ”tebūnie ne manoji, bet tavoji valia[22].”
1955 136:4.5 The transactions of this eventful time were not the fantastic visions of a starved and weakened mind, neither were they the confused and puerile symbolisms which afterward gained record as the “temptations of Jesus in the wilderness.” Rather was this a season for thinking over the whole eventful and varied career of the Urantia bestowal and for the careful laying of those plans for further ministry which would best serve this world while also contributing something to the betterment of all other rebellion-isolated spheres. Jesus thought over the whole span of human life on Urantia, from the days of Andon and Fonta, down through Adam’s default, and on to the ministry of the Melchizedek of Salem.
2004 136:4.5 Šito reikšmingo laikotarpio transakcijos nebuvo badavusio ir nusilpusio proto nerealios vizijos, taip pat jos nebuvo ir painiojantys ir naivūs simboliai, kurie vėliau tapo žinomi kaip “Jėzaus gundymai tyruose[23].” Vietoje šito tai buvo laikotarpis, skirtas apmąstyti visą kupiną įvykių ir įvairią savęs padovanojimo karjerą ir tolimesniam tarnavimui rūpestingai parengti tokius planus, kurie geriausiai pasitarnautų šito pasaulio labui, tuo pačiu metu taip pat kažkuo prisidėtų ir prie to, jog būtų pagerintos ir visos kitos dėl maišto izoliuotos sferos. Jėzus mąstė apie visą žmogiškojo gyvenimo Urantijoje tarpsnį, pradedant Andono ir Fontos laikais, einant artyn iki Adomo pražangos, ir dar artyn iki Melkizedeko iš Salemo tarnystės.
1955 136:4.6 Gabriel had reminded Jesus that there were two ways in which he might manifest himself to the world in case he should choose to tarry on Urantia for a time. And it was made clear to Jesus that his choice in this matter would have nothing to do with either his universe sovereignty or the termination of the Lucifer rebellion. These two ways of world ministry were:
2004 136:4.6 Gabrielis priminė Jėzui, jog yra du keliai, kurių pagalba jis gali pasirodyti pasauliui tuo atveju, jeigu jis nuspręs kažkurį laiką pasilikti Urantijoje. Ir jis paaiškino Jėzui, kad jo pasirinkimas šitame reikale neturės nieko bendro nei su jo visatos suverenumu, nei su Liuciferio maišto užbaigimu. Šie du tarnystės pasaulyje keliai yra tokie:
1955 136:4.7 1. His own way—the way that might seem most pleasant and profitable from the standpoint of the immediate needs of this world and the present edification of his own universe.
2004 136:4.7 1. Savo paties kelias—tas kelias, kuris galėtų atrodyti maloniausias ir naudingiausias šito pasaulio betarpiškų poreikių ir savo paties visatos dabartinio dvasinio pagerinimo požiūriu.
1955 136:4.8 2. The Father’s way—the exemplification of a farseeing ideal of creature life visualized by the high personalities of the Paradise administration of the universe of universes.
2004 136:4.8 2. Tėvo kelias—toliaregiško tvarinio gyvenimo idealo pavyzdys, kaip jį įsivaizduoja visatų visatos Rojaus administracijos aukštosios asmenybės.
1955 136:4.9 It was thus made clear to Jesus that there were two ways in which he could order the remainder of his earth life. Each of these ways had something to be said in its favor as it might be regarded in the light of the immediate situation. The Son of Man clearly saw that his choice between these two modes of conduct would have nothing to do with his reception of universe sovereignty; that was a matter already settled and sealed on the records of the universe of universes and only awaited his demand in person. But it was indicated to Jesus that it would afford his Paradise brother, Immanuel, great satisfaction if he, Jesus, should see fit to finish up his earth career of incarnation as he had so nobly begun it, always subject to the Father’s will. On the third day of this isolation Jesus promised himself he would go back to the world to finish his earth career, and that in a situation involving any two ways he would always choose the Father’s will. And he lived out the remainder of his earth life always true to that resolve. Even to the bitter end he invariably subordinated his sovereign will to that of his heavenly Father.
2004 136:4.9 Šitokiu būdu Jėzui buvo paaiškinta, jog yra du būdai, kuriais jis gali sutvarkyti savo žemiškojo gyvenimo likusią dalį. Kiekvienas iš šitų kelių turėjo savų privalumų, žvelgiant į juos tos konkrečios situacijos šviesoje. Žmogaus Sūnus aiškiai matė, kad jo pasirinkimas tarp šitų dviejų elgesio būdų neturi nieko bendro su visatos suverenumo suteikimu jam; tai jau buvo išspręstas reikalas ir patvirtintas visatų visatos dokumentais, ir tiktai laukė, kada jis to paprašys, atvykęs pats asmeniškai. Bet Jėzui buvo pastebėta, kad jo Rojaus broliui, Emanueliui, suteiktų didžiulį pasitenkinimą, jeigu jam, Jėzui, atrodytų tinkama savo įsikūnijimo žmogiškąją karjerą užbaigti taip kilniai, kaip ją ir buvo pradėjęs, visada atsiduodamas Tėvo valiai. Šito atsiskyrimo trečiąją dieną Jėzus pasižadėjo, kad jis sugrįš į pasaulį, kad užbaigtų savo žemiškąją karjerą, ir kad bet kokioje situacijoje, kurioje bus galimi bet kokie du keliai, jis visada pasirinks Tėvo valią. Ir jis pragyveno savo žemiškojo gyvenimo likusiąją dalį visada laikydamasis šito sprendimo. Net iki pat skaudžiausios pabaigos jo nepriklausoma valia visada paklusdavo dangiškojo Tėvo valiai.
1955 136:4.10 The forty days in the mountain wilderness were not a period of great temptation but rather the period of the Master’s great decisions. During these days of lone communion with himself and his Father’s immediate presence—the Personalized Adjuster (he no longer had a personal seraphic guardian)—he arrived, one by one, at the great decisions which were to control his policies and conduct for the remainder of his earth career. Subsequently the tradition of a great temptation became attached to this period of isolation through confusion with the fragmentary narratives of the Mount Hermon struggles, and further because it was the custom to have all great prophets and human leaders begin their public careers by undergoing these supposed seasons of fasting and prayer. It had always been Jesus’ practice, when facing any new or serious decisions, to withdraw for communion with his own spirit that he might seek to know the will of God.
2004 136:4.10 Tos keturiasdešimt dienų kalnų tyruose nebuvo didžiojo gundymo laikotarpis, bet vietoje šito tai buvo Mokytojo didžiųjų sprendimų laikotarpis[24]. Per šitas dienas, kada jis vienas artimai bendravo su savimi ir su savojo Tėvo betarpišku buvimu—Personalizuotu Derintoju (jis daugiau nebeturėjo asmeninio serafinio sargo)—tada jis priėmė, po vieną, didžiuosius sprendimus, kurie turėjo kontroliuoti jo veiklos kryptį ir elgesį per jo žemiškosios karjeros likusiąją dalį. Vėliau pasakojimą apie didįjį gundymą imta sieti su šituo atsiskyrimo laikotarpiu dėl supainiojimo su fragmentiškais pasakojimais apie kovas ant Hermono Kalno, o taip pat ir dėl to, jog tuo metu egzistavo paprotys, pagal kurį visi didieji pranašai ir žmogiškieji lyderiai savo viešąją karjerą turėdavo pradėti tariamu pasninkavimo ir meldimosi laikotarpiu. Jėzus visada elgdavosi taip, kada reikėdavo priimti bet kokį naują arba rimtą sprendimą, pasišalindavo komunijai su savo paties dvasia tam, kad galėtų sužinoti Dievo valią.
1955 136:4.11 In all this planning for the remainder of his earth life, Jesus was always torn in his human heart by two opposing courses of conduct:
2004 136:4.11 Ir visa tai planuojant savo žemiškojo gyvenimo likusiajai daliai, Jėzaus žmogiškąją širdį visą laiką draskė dvi priešingos elgesio kryptys:
1955 136:4.12 1. He entertained a strong desire to win his people—and the whole world—to believe in him and to accept his new spiritual kingdom. And he well knew their ideas concerning the coming Messiah.
2004 136:4.12 1. Jis turėjo stiprų troškimą patraukti savąją tautą—ir visą pasaulį—kad tikėtų į jį ir priimtų jo naująją dvasinę karalystę. Ir jis puikiai žinojo apie jų idėjas, susijusias su Mesijo atėjimu.
1955 136:4.13 2. To live and work as he knew his Father would approve, to conduct his work in behalf of other worlds in need, and to continue, in the establishment of the kingdom, to reveal the Father and show forth his divine character of love.
2004 136:4.13 2. Gyventi ir dirbti taip, kaip, jo įsitikinimu, tam pritartų jo Tėvas, savąjį darbą atlikti kitų pasaulių, reikalingų pagalbos, labui, ir toliau tęsti, įkuriant karalystę, Tėvo atskleidimą ir parodyti jo dieviškąjį kupiną meilės charakterį.
1955 136:4.14 Throughout these eventful days Jesus lived in an ancient rock cavern, a shelter in the side of the hills near a village sometime called Beit Adis. He drank from the small spring which came from the side of the hill near this rock shelter.
2004 136:4.14 Per visas šitas reikšmingas dienas Jėzus gyveno senos uolos urve, priedangoje, buvusioje kalnų šlaite, netoli kaimo, kažkada vadinto Beit Adis. Jis gėrė iš mažo šaltinio, kuris tryško iš kalno šlaito netoli šitos uolinės pastogės.
5. THE FIRST GREAT DECISION
5. PIRMASIS DIDYSIS SPRENDIMAS
1955 136:5.1 On the third day after beginning this conference with himself and his Personalized Adjuster, Jesus was presented with the vision of the assembled celestial hosts of Nebadon sent by their commanders to wait upon the will of their beloved Sovereign. This mighty host embraced twelve legions of seraphim and proportionate numbers of every order of universe intelligence. And the first great decision of Jesus’ isolation had to do with whether or not he would make use of these mighty personalities in connection with the ensuing program of his public work on Urantia.
2004 136:5.1 Trečiąją dieną po to, kada jis buvo pradėjęs šitą pasitarimą pats su savimi ir su savo Personalizuotu Derintoju, Jėzui buvo pateikta Nebadono susirinkusiųjų dangiškųjų gausybių, kurias pasiuntė jų vadai, kad lauktų savo mylimojo Valdovo valios nurodymo, vizija. Šitą galingą gausybę sudarė dvylika serafinių legionų ir proporcingas skaičius protingų būtybių iš visatos kiekvienos kategorijos[25]. Ir pirmasis didis sprendimas, kurį Jėzus priėmė vienatvės metu, buvo susijęs su tuo, ar jis naudosis ar nesinaudos šitomis galingomis asmenybėmis, ryšium su savo viešo darbo Urantijoje pradedama programa.
1955 136:5.2 Jesus decided that he would not utilize a single personality of this vast assemblage unless it should become evident that this was his Father’s will. Notwithstanding this general decision, this vast host remained with him throughout the balance of his earth life, always in readiness to obey the least expression of their Sovereign’s will. Although Jesus did not constantly behold these attendant personalities with his human eyes, his associated Personalized Adjuster did constantly behold, and could communicate with, all of them.
2004 136:5.2 Jėzus nusprendė, kad iš šitos milžiniškos susirinkusios gausybės nė viena asmenybe jis nesinaudos, nebent taptų akivaizdu, jog tokia yra jo Tėvo valia. Nepaisant šito bendro pobūdžio sprendimo, šitoji milžiniška gausybė pasiliko su juo per visą jo žemiškojo gyvenimo likusiąją dalį, būdama visuomet pasirengusi paklusti savojo valdovo valios menkiausiam pareiškimui. Nors Jėzus savo žmogiškosiomis akimis šitų lydinčiųjų asmenybių nematė nuolat, bet su juo susietas Personalizuotas Derintojas iš tiesų jas visas matė visą laiką, ir su jomis visomis galėjo palaikyti ryšį.
1955 136:5.3 Before coming down from the forty days’ retreat in the hills, Jesus assigned the immediate command of this attendant host of universe personalities to his recently Personalized Adjuster, and for more than four years of Urantia time did these selected personalities from every division of universe intelligences obediently and respectfully function under the wise guidance of this exalted and experienced Personalized Mystery Monitor. In assuming command of this mighty assembly, the Adjuster, being a onetime part and essence of the Paradise Father, assured Jesus that in no case would these superhuman agencies be permitted to serve, or manifest themselves in connection with, or in behalf of, his earth career unless it should develop that the Father willed such intervention. Thus by one great decision Jesus voluntarily deprived himself of all superhuman co-operation in all matters having to do with the remainder of his mortal career unless the Father might independently choose to participate in some certain act or episode of the Son’s earth labors.
2004 136:5.3 Prieš nusileisdamas žemyn po keturiasdešimties dienų vienatvės kalnuose, Jėzus savąjį neseniai Personalizuotą Derintoją paskyrė tiesiogiai vadovauti šitai lydinčiajai visatos asmenybių gausybei, ir ilgiau negu ketverius metus Urantijos laiku iš tikrųjų šitos atrinktos asmenybės iš visatos protingų būtybių visų kategorijų paklusniai ir pagarbiai veikė, išmintingai vadovaujant šitam išaukštintam ir patyrusiam Personalizuotam Paslaptingajam Pagalbininkui. Priimdamas vadovavimą šitai galingai asamblėjai, šis Derintojas, kažkada buvęs Rojaus Tėvo dalis ir esmė, užtikrino Jėzų, kad jokiu būdu šitoms viršžmogiškosioms agentūroms nebus leista tarnauti, arba pačioms pasireikšti, ryšium su jo žmogiškąja karjera, arba jo žmogiškosios karjeros labui, nebent atsitiktų taip, jog tokio įsikišimo panorėtų pats Tėvas. Tokiu būdu vienu didingu sprendimu Jėzus savanoriškai atsisakė bet kokios viršžmogiškosios pagalbos visuose reikaluose, susijusiuose su savo mirtingojo karjeros likusia dalimi, nebent Tėvas galėtų savarankiškai nuspręsti taip, kad dalyvautų šio Sūnaus žemiškųjų darbų tam tikrame konkrečiame veiksme ar epizode.
1955 136:5.4 In accepting this command of the universe hosts in attendance upon Christ Michael, the Personalized Adjuster took great pains to point out to Jesus that, while such an assembly of universe creatures could be limited in their space activities by the delegated authority of their Creator, such limitations were not operative in connection with their function in time. And this limitation was dependent on the fact that Adjusters are nontime beings when once they are personalized. Accordingly was Jesus admonished that, while the Adjuster’s control of the living intelligences placed under his command would be complete and perfect as to all matters involving space, there could be no such perfect limitations imposed regarding time. Said the Adjuster: “I will, as you have directed, enjoin the employment of this attendant host of universe intelligences in any manner in connection with your earth career except in those cases where the Paradise Father directs me to release such agencies in order that his divine will of your choosing may be accomplished, and in those instances where you may engage in any choice or act of your divine-human will which shall only involve departures from the natural earth order as to time. In all such events I am powerless, and your creatures here assembled in perfection and unity of power are likewise helpless. If your united natures once entertain such desires, these mandates of your choice will be forthwith executed. Your wish in all such matters will constitute the abridgment of time, and the thing projected is existent. Under my command this constitutes the fullest possible limitation which can be imposed upon your potential sovereignty. In my self-consciousness time is nonexistent, and therefore I cannot limit your creatures in anything related thereto.”
2004 136:5.4 Priimdamas šitą vadovavimą visatos gausybėms, lydinčioms Kristų Mykolą, Personalizuotas Derintojas dėjo dideles pastangas, jog atkreiptų Jėzaus dėmesį į tai, kad, nors visatos tvarinių tokios asamblėjos veiklą erdvėje ir gali apriboti jų Kūrėjo suteiktas įgaliojimas, bet tokie apribojimai neturi poveikio jų veiklai laike. Ir šitas apribojimas paaiškinamas tuo, jog Derintojai, kada yra personalizuojami, tada yra nelaikės būtybės. Todėl Jėzus buvo įspėtas, kad, nors Derintojo kontrolė gyvoms protingoms būtybėms, kurioms vadovauti buvo patikėta jam, bus visiška ir tobula, kiek tai yra susiję su bet kokiais reikalais erdvėje, bet tokių tobulų apribojimų negali būti laiko atžvilgiu. Derintojas tarė: “Aš tikrai įsakysiu, kaip tu esi nurodęs, uždrausti panaudoti bet kokiu būdu šitas lydinčiąsias visatos protingų būtybių gausybes, ryšium su tavo žemiškąja karjera, išskyrus tuos atvejus, kur Rojaus Tėvas man nurodys, jog tokioms agentūroms aš leisčiau veikti tam, kad būtų įvykdyta jo dieviškoji valia taip, kaip nuspręsi tu, ir tomis akimirkomis, kada tavo žmogiškoji-dieviškoji valia gali būti užsiėmusi bet kokiu sprendimu ar veiksmu, kuris tikrai bus atsietas tiktai nuo natūralios žemiškosios laiko tėkmės. Visais tokiais atvejais aš esu bejėgis, ir tavo tvariniai, čia susurinkę su galios ir vienybės tobulumu, yra lygiai tokie pat bejėgiai. Jeigu tavo suvienytos prigimtys išreikš tokius troškimus, tuomet šitie tavo sprendimo mandatai bus nedelsiant įvykdyti. Tavo noras visuose tokiuose reikaluose pasireikš laiko sutrumpinimu, ir tas mintyse įsivaizduojamas dalykas ims egzistuoti. Man vadovaujant toks gali būti didžiausiu laipsniu įmanomas tavojo potencialaus suverenumo apribojimas. Mano savimonėje laikas neegzistuoja, ir dėl to tavo tvarinių aš negaliu apriboti ten, kur yra sąsaja su laiku.”
1955 136:5.5 Thus did Jesus become apprised of the working out of his decision to go on living as a man among men. He had by a single decision excluded all of his attendant universe hosts of varied intelligences from participating in his ensuing public ministry except in such matters as concerned time only. It therefore becomes evident that any possible supernatural or supposedly superhuman accompaniments of Jesus’ ministry pertained wholly to the elimination of time unless the Father in heaven specifically ruled otherwise. No miracle, ministry of mercy, or any other possible event occurring in connection with Jesus’ remaining earth labors could possibly be of the nature or character of an act transcending the natural laws established and regularly working in the affairs of man as he lives on Urantia except in this expressly stated matter of time. No limits, of course, could be placed upon the manifestations of “the Father’s will.” The elimination of time in connection with the expressed desire of this potential Sovereign of a universe could only be avoided by the direct and explicit act of the will of this God-man to the effect that time, as related to the act or event in question, should not be shortened or eliminated. In order to prevent the appearance of apparent time miracles, it was necessary for Jesus to remain constantly time conscious. Any lapse of time consciousness on his part, in connection with the entertainment of definite desire, was equivalent to the enactment of the thing conceived in the mind of this Creator Son, and without the intervention of time.
2004 136:5.5 Tokiu būdu iš tiesų Jėzus sužinojo, kaip jo sprendimas toliau gyventi kaip žmogui tarp žmonių bus įgyvendinamas praktikoje. Jis vieninteliu sprendimu visas jį lydinčias visatos įvairių protingų būtybių gausybes pašalino iš dalyvavimo savo prasidedančioje viešoje tarnystėje, išskyrus jų dalyvavimą tokiuose reikaluose, kurie yra susiję tiktai su laiku. Todėl tampa akivaizdu, kad bet kokie įmanomi viršgamtiniai arba tariamai viršžmogiški reiškiniai, lydėję Jėzaus tarnavimą, buvo susiję tiktai su laiko pašalinimu, nebent Tėvas danguje specialiai priimdavo kitokį sprendimą. Joks stebuklas, jokia gailestingumo tarnystė, ar joks kitas įmanomas įvykis, atsitikęs ryšium su Jėzaus žemiškosios veiklos likusia dalimi, negalėjo turėti tokio veiksmo pobūdžio ar charakterio, kuris pranoksta gamtos dėsnius, nustatytus ir nuolat veikiančius žmogaus veikloje, kada jis gyvena Urantijoje, išskyrus šitą aiškiai konstatuotą laiko aspektą. Aišku, jokių apribojimų negali būti taikoma “Tėvo valios” pasireiškimams. Laiko pašalinimo, ryšium su šito potencialaus visatos Valdovo išreikštu troškimu, galima buvo išvengti tiktai šito Dievo-žmogaus valios tiesioginio ir aiškaus veiksmo dėka tokiu būdu, kad laikas, susijęs su konkrečiu veiksmu ar įvykiu, neturėtų būti sutrumpinamas arba pašalinamas. Tam, kad būtų užkirstas kelias menamų laiko stebuklų atsiradimui, Jėzus laiką turėjo visuomet suvokti sąmoningai. Nors kiek jam praradus laiko sąmoningą suvokimą, ryšium su konkretaus noro pareiškimu, tai prilygo įgyvendinimui to dalyko, kurį suvokė Sūnaus Kūrėjo protas, ir be laiko įsiterpimo.
1955 136:5.6 Through the supervising control of his associated and Personalized Adjuster it was possible for Michael perfectly to limit his personal earth activities with reference to space, but it was not possible for the Son of Man thus to limit his new earth status as potential Sovereign of Nebadon as regards time. And this was the actual status of Jesus of Nazareth as he went forth to begin his public ministry on Urantia.
2004 136:5.6 Su juo susieto ir Personalizuoto Derintojo prižiūrinčios kontrolės dėka Mykolui buvo įmanoma tobulai apriboti savo asmeninę žemiškąją veiklą erdvės atžvilgiu, bet buvo neįmanoma Žmogaus Sūnui šitokiu būdu apriboti savo naują kaip potencialaus Nebadono Valdovo žemiškąjį statusą, kiek šis yra susiję su laiku. Ir toksai buvo Jėzaus iš Nazareto realusis statusas, kada jis rengėsi pradėti savo viešąją veiklą Urantijoje.
6. THE SECOND DECISION
6. ANTRASIS SPRENDIMAS
1955 136:6.1 Having settled his policy concerning all personalities of all classes of his created intelligences, so far as this could be determined in view of the inherent potential of his new status of divinity, Jesus now turned his thoughts toward himself. What would he, now the fully self-conscious creator of all things and beings existent in this universe, do with these creator prerogatives in the recurring life situations which would immediately confront him when he returned to Galilee to resume his work among men? In fact, already, and right where he was in these lonely hills, had this problem forcibly presented itself in the matter of obtaining food. By the third day of his solitary meditations the human body grew hungry. Should he go in quest of food as any ordinary man would, or should he merely exercise his normal creative powers and produce suitable bodily nourishment ready at hand? And this great decision of the Master has been portrayed to you as a temptation—as a challenge by supposed enemies that he “command that these stones become loaves of bread.”
2004 136:6.1 Numatęs savo elgesį savo sukurtų protingų būtybių visų klasių visų asmenybių atžvilgiu, tiek, kiek tą buvo galima apspręsti, atsižvelgiant į neatskiriamą nuo savo naujojo dieviškumo statuso potencialą, dabar Jėzus savo mintis nukreipė į save. Ką jis, dabar visiškai savimoningas visų daiktų ir būtybių, egzistuojančių šitoje visatoje, kūrėjas, darys su šitomis išimtinėmis kūrėjo teisėmis pasikartojančiose gyvenimo situacijose, su kuriomis jis tuoj pat susidurs, kada tik sugrįš į Galilėją tam, kad atnaujintų savo darbą tarp žmonių? Iš esmės, jau, ir būtent ten, kur jis buvo šituose vienišuose kalnuose, jis susidūrė su šita problema, nes jam reikėjo susirasti maisto. Iki trečiosios jo meditavimų vienatvėje dienos žmogiškasis kūnas išalko. Ar jam reikėtų eiti ieškoti maisto taip, kaip jo ieškoti eitų eilinis žmogus, ar tiesiog jam reikėtų panaudoti savo normalias kūrybines galias ir sukurti tinkamą kūnui maistą tiesiog parengtą šalia? Ir šitas didis Mokytojo sprendimas jums buvo pateiktas kaip gundymas—kaip tariamų priešų iššūkis, kad jis “palieptų taip, kad šitie akmenys taptų duonos kepalais.”[26]
1955 136:6.2 Jesus thus settled upon another and consistent policy for the remainder of his earth labors. As far as his personal necessities were concerned, and in general even in his relations with other personalities, he now deliberately chose to pursue the path of normal earthly existence; he definitely decided against a policy which would transcend, violate, or outrage his own established natural laws. But he could not promise himself, as he had already been warned by his Personalized Adjuster, that these natural laws might not, in certain conceivable circumstances, be greatly accelerated. In principle, Jesus decided that his lifework should be organized and prosecuted in accordance with natural law and in harmony with the existing social organization. The Master thereby chose a program of living which was the equivalent of deciding against miracles and wonders. Again he decided in favor of “the Father’s will”; again he surrendered everything into the hands of his Paradise Father.
2004 136:6.2 Šitaip Jėzus nusistatė kitą ir nuoseklų elgesį savo likusiems žemiškiesiems darbams. Kiek tai yra susiję su jo asmeninėmis reikmėmis, ir apskritai net ir savo santykiuose su kitomis asmenybėmis, dabar jis sąmoningai apsisprendė eiti normalios žemiškosios egzistencijos keliu; jis aiškiai nusprendė nesielgti taip, kad pranoktų, sulaužytų, arba šiurkščiai pažeistų savo paties sukurtus gamtos dėsnius. Bet jis negalėjo prisižadėti sau pačiam, kaip jį jau buvo įspėjęs jo Personalizuotas Derintojas, jog šitie gamtos dėsniai negali būti, tam tikromis suvokiamomis aplinkybėmis, smarkiai pagreitinti. Iš esmės, Jėzus nusprendė savo gyvenimo darbą organizuoti ir atlikti sutinkamai su gamtos dėsniais ir derinant su egzistuojančia visuomenine organizacija. Šituo Mokytojas pasirinko tokią gyvenimo programą, kuri prilygo apsisprendimui nedaryti stebuklų ir keliančių nuostabą veiksmų. Vėl jis apsisprendė “Tėvo valios” naudai; vėl jis viską atidavė į savo Rojaus Tėvo rankas.
1955 136:6.3 Jesus’ human nature dictated that the first duty was self-preservation; that is the normal attitude of the natural man on the worlds of time and space, and it is, therefore, a legitimate reaction of a Urantia mortal. But Jesus was not concerned merely with this world and its creatures; he was living a life designed to instruct and inspire the manifold creatures of a far-flung universe.
2004 136:6.3 Jėzaus žmogiškoji prigimtis diktavo, jog pirmoji pareiga turi būti savisauga; laiko ir erdvės pasauliuose tai yra normalaus žmogaus normalus požiūris, ir, dėl to, tai yra pagrįsta Urantijos mirtingojo reakcija. Bet Jėzus rūpinosi ne vien tik šituo pasauliu ir jo tvariniais; jis gyveno tokį gyvenimą, kuris buvo numatytas tam, jog mokytų ir įkvėptų toli nusidriekiančios visatos daugybę tvarinių.
1955 136:6.4 Before his baptismal illumination he had lived in perfect submission to the will and guidance of his heavenly Father. He emphatically decided to continue on in just such implicit mortal dependence on the Father’s will. He purposed to follow the unnatural course—he decided not to seek self-preservation. He chose to go on pursuing the policy of refusing to defend himself. He formulated his conclusions in the words of Scripture familiar to his human mind: “Man shall not live by bread alone but by every word that proceeds from the mouth of God.” In reaching this conclusion in regard to the appetite of the physical nature as expressed in hunger for food, the Son of Man made his final declaration concerning all other urges of the flesh and the natural impulses of human nature.
2004 136:6.4 Prieš savo krikšto apšvietimą jis gyveno tobulai atsiduodamas savo dangiškojo Tėvo valiai ir vadovavimui. Jis besąlygiškai nusprendė taip gyventi ir toliau, kaip mirtingasis aiškiai priklausydamas nuo Tėvo valios. Jis pasirinko nenatūralų kelią—jis nusprendė nesiekti savęs išsaugojimo. Jis priėmė sprendimą toliau gyventi, atsisakydamas savigynos. Savo išvadas jis suformulavo savo žmogiškajam protui žinomais Raštų žodžiais: “Žmogus yra gyvas ne vien tik duona, bet ir kiekvienu žodžiu, sklindančiu iš Dievo lūpų[27].” Priėjęs šitos išvados fizinės prigimties apetito atžvilgiu, kuris pasireiškia alkiu maistui, Žmogaus Sūnus pateikė savo galutinę nuostatą dėl visų kitų materialaus kūno troškimų ir žmogiškosios prigimties natūralių akstinų.
1955 136:6.5 His superhuman power he might possibly use for others, but for himself, never. And he pursued this policy consistently to the very end, when it was jeeringly said of him: “He saved others; himself he cannot save”—because he would not.
1955 136:6.6 The Jews were expecting a Messiah who would do even greater wonders than Moses, who was reputed to have brought forth water from the rock in a desert place and to have fed their forefathers with manna in the wilderness. Jesus knew the sort of Messiah his compatriots expected, and he had all the powers and prerogatives to measure up to their most sanguine expectations, but he decided against such a magnificent program of power and glory. Jesus looked upon such a course of expected miracle working as a harking back to the olden days of ignorant magic and the degraded practices of the savage medicine men. Possibly, for the salvation of his creatures, he might accelerate natural law, but to transcend his own laws, either for the benefit of himself or the overawing of his fellow men, that he would not do. And the Master’s decision was final.
2004 136:6.6 Žydai laukė tokio Mesijo, kuris darytų net ir didesnius stebuklus už Mozę, kuris, buvo manoma, padarė taip, kad vanduo ėmė tekėti iš uolos dykumoje ir jų protėvius pamaitino mana tyruose. Jėzus žinojo, kokio Mesijo laukė jo tėvynainiai, ir jis turėjo visas tas galias ir išimtines teises, kad patenkintų jų pačius viltingiausius lūkesčius, bet jis nusprendė nesinaudoti tokia nuostabia galios ir šlovės programa! Jėzus į tokią laukiamų stebuklų darymo kryptį žiūrėjo kaip į sugrįžimą atgal į laukinių šamanų nemokšiškos magijos ir žeminančių papročių senuosius laikus. Galbūt, dėl savo tvarinių išgelbėjimo, jis ir galėtų paspartinti gamtos dėsnį, bet pažeisti savo paties dėsnius savo paties naudai ar savo bičiulių žmonių įbauginimui, šito tai jis nedarys. Ir Mokytojo sprendimas buvo galutinis.
1955 136:6.7 Jesus sorrowed for his people; he fully understood how they had been led up to the expectation of the coming Messiah, the time when “the earth will yield its fruits ten thousandfold, and on one vine there will be a thousand branches, and each branch will produce a thousand clusters, and each cluster will produce a thousand grapes, and each grape will produce a gallon of wine.” The Jews believed the Messiah would usher in an era of miraculous plenty. The Hebrews had long been nurtured on traditions of miracles and legends of wonders.
2004 136:6.7 Jėzui buvo skaudu dėl savosios tautos; jis visiškai suprato, kaip jie buvo atvesti iki to, jog ėmė laukti Mesijo atėjimo, to meto, kada “žemė duos savo vaisius dešimt tūkstančių kartų daugiau, ir ant vieno vynuogių medžio bus tūkstantis šakų, ir kiekviena šaka išaugins tūkstantį kekių, ir kiekviena kekė turės tūkstantį vynuogių, ir iš kiekvienos vynuogės bus padaryta po galoną vyno[29].” Žydai tikėjo, kad tas Mesijas atneš stebuklingos gausos erą. Hebrajai ilgą laiką buvo auklėjami pasakojimais apie stebuklus ir legendomis apie nuostabius dalykus.
1955 136:6.8 He was not a Messiah coming to multiply bread and wine. He came not to minister to temporal needs only; he came to reveal his Father in heaven to his children on earth, while he sought to lead his earth children to join him in a sincere effort so to live as to do the will of the Father in heaven.
2004 136:6.8 Jis nebuvo toks Mesijas, kuris ateina padauginti duonos ir vyno. Jis atėjo ne tam, kad tarnautų vien tiktai žemiškiesiems poreikiams; jis atėjo tam, kad savąjį Tėvą danguje apreikštų savo vaikams žemėje, tuo pačiu stengdamasis savo žemės vaikus vesti taip, kad jie nuoširdžiai prisijungtų prie jo gyvendami taip, jog vykdytų Tėvo danguje valią.
1955 136:6.9 In this decision Jesus of Nazareth portrayed to an onlooking universe the folly and sin of prostituting divine talents and God-given abilities for personal aggrandizement or for purely selfish gain and glorification. That was the sin of Lucifer and Caligastia.
2004 136:6.9 Šituo sprendimu Jėzus iš Nazareto visai stebinčiai visatai parodė, kokia yra beprotystė ir nuodėmė niekingai pardavinėti dieviškąjį talentą ir Dievo suteiktus gabumus asmeninio išaukštinimo labui arba dėl grynai savanaudiškos naudos ir šlovės. Tokia buvo Liuciferio ir Kaligastijos nuodėmė.
1955 136:6.10 This great decision of Jesus portrays dramatically the truth that selfish satisfaction and sensuous gratification, alone and of themselves, are not able to confer happiness upon evolving human beings. There are higher values in mortal existence—intellectual mastery and spiritual achievement—which far transcend the necessary gratification of man’s purely physical appetites and urges. Man’s natural endowment of talent and ability should be chiefly devoted to the development and ennoblement of his higher powers of mind and spirit.
2004 136:6.10 Šitas didingas Jėzaus sprendimas akivaizdžiai parodo tiesą, jog savanaudiškas pasitenkinimas ir jutiminis malonumas, patys ir savaime, besivystančioms žmogiškosioms būtybėms laimės suteikti negali. Mirtingojo egzistencijoje yra aukštesnių vertybių—intelekto įvaldymas ir dvasinis pasiekimas—kurie toli pranoksta būtiną žmogaus grynai fizinių troškimų ir akstinų patenkinimą. Žmogaus natūralus apdovanojimas talentu ir sugebėjimu iš esmės turėtų būti paskirtas savo aukščiausių intelektualių ir dvasinių galių vystymui ir sukilninimui.
1955 136:6.11 Jesus thus revealed to the creatures of his universe the technique of the new and better way, the higher moral values of living and the deeper spiritual satisfactions of evolutionary human existence on the worlds of space.
2004 136:6.11 Šitokiu būdu Jėzus savo visatos tvariniams apreiškė naujo ir geresnio kelio metodą, evoliucinės žmogiškosios egzistencijos erdvės pasauliuose aukštesnes moralines gyvenimo vertybes ir gilesnį dvasinį pasitenkinimą.
7. THE THIRD DECISION
7. TREČIASIS SPRENDIMAS
1955 136:7.1 Having made his decisions regarding such matters as food and physical ministration to the needs of his material body, the care of the health of himself and his associates, there remained yet other problems to solve. What would be his attitude when confronted by personal danger? He decided to exercise normal watchcare over his human safety and to take reasonable precaution to prevent the untimely termination of his career in the flesh but to refrain from all superhuman intervention when the crisis of his life in the flesh should come. As he was formulating this decision, Jesus was seated under the shade of a tree on an overhanging ledge of rock with a precipice right there before him. He fully realized that he could cast himself off the ledge and out into space, and that nothing could happen to harm him provided he would rescind his first great decision not to invoke the interposition of his celestial intelligences in the prosecution of his lifework on Urantia, and provided he would abrogate his second decision concerning his attitude toward self-preservation.
2004 136:7.1 Priėmęs sprendimus dėl tokių dalykų, kaip maistas ir fizinė pagalba, tenkinant savojo materialaus kūno poreikius, pasirūpindamas savo paties ir savo bičiulių sveikata, bet vis tiek dar buvo likusių kitų problemų, kurias reikėjo išspręsti. Kaip jis elgsis susidūręs su asmeniniu pavojumi? Jis nusprendė naudotis įprastu atsargumu dėl savo žmogiškojo saugumo ir imtis protingų atsargumo priemonių tam, kad užkirstų kelią savosios karjeros materialiame kūne priešlaikiniam nutraukimui, bet susilaikyti nuo bet kokio viršžmogiškojo įsikišimo, jeigu jo gyvenimas materialiame kūne tikrai patektų į krizę. Kada jis formulavo šitą sprendimą, tada Jėzus sėdėjo medžio šešėlyje ant išsikišusios uolos, kurios kraštas buvo tiesiai prieš jį. Jis visiškai suvokė, jog nuo šio uolos krašto galėtų šokti žemyn ir tolyn į erdvę, ir, jog nieko jam neatsitiktų, su sąlyga, kad jis anuliuos savo pirmąjį didįjį sprendimą neprašyti savo dangiškųjų protingų būtybių įsikišimo į savo gyvenimo darbo vykdymą Urantijoje, ir su sąlyga, kad jis panaikins savo antrąjį sprendimą dėl savo požiūrio į savęs išsaugojimą.[30]
1955 136:7.2 Jesus knew his fellow countrymen were expecting a Messiah who would be above natural law. Well had he been taught that Scripture: “There shall no evil befall you, neither shall any plague come near your dwelling. For he shall give his angels charge over you, to keep you in all your ways. They shall bear you up in their hands lest you dash your foot against a stone.” Would this sort of presumption, this defiance of his Father’s laws of gravity, be justified in order to protect himself from possible harm or, perchance, to win the confidence of his mistaught and distracted people? But such a course, however gratifying to the sign-seeking Jews, would be, not a revelation of his Father, but a questionable trifling with the established laws of the universe of universes.
2004 136:7.2 Jėzus žinojo, kad jo tėvynainiai laukė tokio Mesijo, kuris būtų aukščiau už gamtos dėsnius. Jis buvo gerai išmokęs tą vietą iš Rašto: “Joks blogis tavęs tikrai nepalies, taip pat ir jokia nelaimė prie tos vietos, kur tu gyvensi, tikrai neprisiartins. Nes jis tikrai tave patikės savo angelams, kad tave saugotų visuose tavo poelgiuose. Jie tikrai pakels tave ant savo rankų, kad tu neužkliūtum už akmens[31].” Ar būtų pateisinamas šitoks perdėtas pasitikėjimas savimi, šitoks savo Tėvo gravitacijos dėsnių ignoravimas tam, kad apsaugotų save nuo galimos žalos ar, galbūt, tam, kad laimėtų klaidingai mokytos ir neteisingu keliu nukreiptos savo tautos pasitikėjimą? Bet toks kelias, kad ir kokį pasitenkinimą sukeltų ženklų ieškantiems žydams, būtų ne jo Tėvo apreiškimas, bet abejotinas žaidimas su visatų visatos nustatytais dėsniais.
1955 136:7.3 Understanding all of this and knowing that the Master refused to work in defiance of his established laws of nature in so far as his personal conduct was concerned, you know of a certainty that he never walked on the water nor did anything else which was an outrage to his material order of administering the world; always, of course, bearing in mind that there had, as yet, been found no way whereby he could be wholly delivered from the lack of control over the element of time in connection with those matters put under the jurisdiction of the Personalized Adjuster.
2004 136:7.3 Visa tai suprasdami ir žinodami, jog Mokytojas atsisakė dirbti taip, kad savo asmeniniu elgesiu savo nustatytus gamtos dėsnius pažeidinėtų, tuomet jūs galite būti tikri, kad jis niekada nėjo vandeniu, taip pat jis nepadarė nieko tokio, kas būtų buvęs šio pasaulio administravimo jo materialios tvarkos šiurkštus pažeidimas; visada, aišku, turėdamas omenyje tai, kad, iki šiol, nebuvo surastas nė vienas būdas, kurio dėka jis galėtų būti visiškai išlaisvintas iš to, jog nėra kontrolės laiko elementui ryšium su tais reikalais, kurie buvo perduoti į Personalizuoto Derintojo jurisdikciją[32][33].
1955 136:7.4 Throughout his entire earth life Jesus was consistently loyal to this decision. No matter whether the Pharisees taunted him for a sign, or the watchers at Calvary dared him to come down from the cross, he steadfastly adhered to the decision of this hour on the hillside.
2004 136:7.4 Per visą savo žemiškąjį gyvenimą Jėzus liko nuosekliai ištikimas šitam sprendimui. Nesvarbu, ar fariziejai iš jo šaipėsi prašydami parodyti ženklą, ar žiopliai Kalvarijoje iš jo tyčiojosi siūlydami lipti žemyn nuo kryžiaus, bet jis atkakliai laikėsi šio sprendimo, priimto šitą valandą kalnuose[34].
8. THE FOURTH DECISION
8. KETVIRTASIS SPRENDIMAS
1955 136:8.1 The next great problem with which this God-man wrestled and which he presently decided in accordance with the will of the Father in heaven, concerned the question as to whether or not any of his superhuman powers should be employed for the purpose of attracting the attention and winning the adherence of his fellow men. Should he in any manner lend his universe powers to the gratification of the Jewish hankering for the spectacular and the marvelous? He decided that he should not. He settled upon a policy of procedure which eliminated all such practices as the method of bringing his mission to the notice of men. And he consistently lived up to this great decision. Even when he permitted the manifestation of numerous time-shortening ministrations of mercy, he almost invariably admonished the recipients of his healing ministry to tell no man about the benefits they had received. And always did he refuse the taunting challenge of his enemies to “show us a sign” in proof and demonstration of his divinity.
2004 136:8.1 Kita didžiulė problema, dėl kurios šitas Dievas-žmogus suko galvą ir kurią jis netrukus išsprendė sutinkamai su Tėvo danguje valia, buvo susijusi su tuo klausimu, turi būti ar neturi būti panaudotos kokios nors jo viršžmogiškosios galios tuo tikslu, kad patrauktų savo bičiulių žmonių dėmesį ir laimėtų jų atsidavimą. Ar kokiu nors būdu savo visatos galias jam reikėtų nukreipti taip, kad patenkintų žydus, trokštančius reginių ir stebuklų? Jis nusprendė, kad nereikėtų. Jis apsisprendė dėl tokio savo elgesio, kuris nenumato kokių nors tokių veiksmų kaip metodo, kurio dėka žmonių dėmesį jis atkreiptų į savąją misiją. Ir šito didingo sprendimo jis laikėsi nuosekliai. Net ir tada, kada daugybę kartų leido pasireikšti gailestingumo pagalbai, esant laiko sutrumpinimui, jis beveik visada perspėdavo sulaukusius iš jo pagydančios pagalbos, kad jokiam žmogui nepasakotų apie tą pagalbą, kurią jie buvo gavę. Ir visuomet jis iš tiesų atmesdavo savo priešų patyčių iššūkį—“parodyk mums ženklą” tam, kad įrodinėtų ir demonstruotų savąjį dieviškumą[35].[36]
1955 136:8.2 Jesus very wisely foresaw that the working of miracles and the execution of wonders would call forth only outward allegiance by overawing the material mind; such performances would not reveal God nor save men. He refused to become a mere wonder-worker. He resolved to become occupied with but a single task—the establishment of the kingdom of heaven.
2004 136:8.2 Jėzus labai išmintingai numatė, jog stebuklų darymas ir nuostabą keliančių veiksmų demonstravimas sukels tiktai išorinį atsidavimą, kai materialiam protui bus įvaroma baimė; tokie veiksmai Dievo neatskleistų, taip pat ir žmonių neišgelbėtų. Jis atsisakė tapti grynu stebukladariu. Jis apsisprendė užsiimti vienintele užduotimi—dangaus karalystės įkūrimu.
1955 136:8.3 Throughout all this momentous dialogue of Jesus’ communing with himself, there was present the human element of questioning and near-doubting, for Jesus was man as well as God. It was evident he would never be received by the Jews as the Messiah if he did not work wonders. Besides, if he would consent to do just one unnatural thing, the human mind would know of a certainty that it was in subservience to a truly divine mind. Would it be consistent with “the Father’s will” for the divine mind to make this concession to the doubting nature of the human mind? Jesus decided that it would not and cited the presence of the Personalized Adjuster as sufficient proof of divinity in partnership with humanity.
2004 136:8.3 Viso šito svarbaus dialogo metu, kai Jėzus bendravo pats su savimi, visą laiką buvo ir klausinėjantis ir beveik abejojantis žmogiškasis elementas, nes Jėzus buvo žmogus lygiai taip, kaip ir Dievas. Buvo akivaizdu, jog žydai jo niekada nepriims kaip Mesijo, jeigu jis nedarys stebuklų. Be to, jeigu jis sutiktų padaryti tiktai vieną nenatūralų dalyką, tai žmogiškasis protas tikrai žinotų, jog tai atsitiko dėl pavaldumo tikrai dieviškajam protui. Ar tai derintųsi su “Tėvo valia,” jog dieviškasis protas darytų tokią nuolaidą žmogiškojo proto abejojančiai prigimčiai? Jėzus nusprendė, jog tai nesiderintų, ir pasirėmė Personalizuoto Derintojo buvimu kaip pakankamu dieviškumo įrodymu bendradarbiaujant su žmonija[37].
1955 136:8.4 Jesus had traveled much; he recalled Rome, Alexandria, and Damascus. He knew the methods of the world—how people gained their ends in politics and commerce by compromise and diplomacy. Would he utilize this knowledge in the furtherance of his mission on earth? No! He likewise decided against all compromise with the wisdom of the world and the influence of riches in the establishment of the kingdom. He again chose to depend exclusively on the Father’s will.
2004 136:8.4 Jėzus buvo daug keliavęs; jis prisiminė Romą, Aleksandriją, ir Damaską. Jis žinojo pasaulio metodus—kaip žmonės savuosius tikslus politikoje ir prekyboje pasiekdavo kompromiso ir diplomatijos dėka. Ar jam pasinaudoti šitomis žiniomis, kad prisidėtų prie savosios misijos žemėje įvykdymo? Ne! Jis lygiai taip pat nusprendė, jog kurdamas šią karalystę jis atsisakys bet kokių kompromisų su pasaulio išmintimi ir turtų įtaka. Jis ir vėl apsisprendė priklausyti vien tiktai nuo Tėvo valios.
1955 136:8.5 Jesus was fully aware of the short cuts open to one of his powers. He knew many ways in which the attention of the nation, and the whole world, could be immediately focused upon himself. Soon the Passover would be celebrated at Jerusalem; the city would be thronged with visitors. He could ascend the pinnacle of the temple and before the bewildered multitude walk out on the air; that would be the kind of a Messiah they were looking for. But he would subsequently disappoint them since he had not come to re-establish David’s throne. And he knew the futility of the Caligastia method of trying to get ahead of the natural, slow, and sure way of accomplishing the divine purpose. Again the Son of Man bowed obediently to the Father’s way, the Father’s will.
2004 136:8.5 Jėzus gerai žinojo apie trumpiausius kelius, kurie yra atviri į vieną iš jo galių. Jis žinojo daug būdų, kurių pagalba nacijos, ir viso pasaulio, dėmesys galėtų būti nedelsiant nukreiptas į jį patį. Netrukus Jeruzalėje bus švenčiama Perėjimo šventė; miestą užplūs atvykėliai. Jis galėtų užlipti ant šventyklos bokšto smailios viršūnės ir prieš nustebusias minias pereiti oru; tai būtų tos rūšies Mesijas, kokio jie laukė[38]. Bet vėliau jis nuviltų juos, kadangi jis nebuvo atėjęs tam, kad atstatytų Dovydo sostą. Jis žinojo, koks yra bergždžias Kaligastijos metodas, stengiantis aplenkti natūralų, lėtą, ir užtikrintą dieviškojo tikslo įgyvendinimo kelią. Vėl Žmogaus Sūnus paklusniai nusilenkė Tėvo keliui, Tėvo valiai.
1955 136:8.6 Jesus chose to establish the kingdom of heaven in the hearts of mankind by natural, ordinary, difficult, and trying methods, just such procedures as his earth children must subsequently follow in their work of enlarging and extending that heavenly kingdom. For well did the Son of Man know that it would be “through much tribulation that many of the children of all ages would enter into the kingdom.” Jesus was now passing through the great test of civilized man, to have power and steadfastly refuse to use it for purely selfish or personal purposes.
2004 136:8.6 Jėzus nusprendė dangaus karalystę kurti žmonių širdyse natūraliais, paprastais, sunkiais, ir kankinančiais metodais, tiesiog tokiais būdais, kokių jo žemės vaikai vėliau turės laikytis savo darbe plėsdami ir didindami tą dangiškąją karalystę. Nes Žmogaus Sūnus iš tikrųjų puikiai žinojo, kad būtent “per didžiules kančias didelė dalis visų epochų vaikų įžengs į šią karalystę[39].” Jėzus dabar patyrė didelį civilizuoto žmogaus išmėginimą, turėti galią ir atkakliai atsisakyti ją panaudoti grynai savanaudiškiems arba asmeniniams tikslams.
1955 136:8.7 In your consideration of the life and experience of the Son of Man, it should be ever borne in mind that the Son of God was incarnate in the mind of a first-century human being, not in the mind of a twentieth-century or other-century mortal. By this we mean to convey the idea that the human endowments of Jesus were of natural acquirement. He was the product of the hereditary and environmental factors of his time, plus the influence of his training and education. His humanity was genuine, natural, wholly derived from the antecedents of, and fostered by, the actual intellectual status and social and economic conditions of that day and generation. While in the experience of this God-man there was always the possibility that the divine mind would transcend the human intellect, nonetheless, when, and as, his human mind functioned, it did perform as would a true mortal mind under the conditions of the human environment of that day.
2004 136:8.7 Savo apmąstymuose apie Žmogaus Sūnaus gyvenimą ir patyrimą, jūs turėtumėte visą laiką prisiminti, jog Dievo Sūnus įsikūnijo pirmojo amžiaus žmogiškosios būtybės prote, ne dvidešimtojo amžiaus arba kito amžiaus mirtingojo prote. Šituo mes norime perteikti tą mintį, jog Jėzaus žmogiškieji sugebėjimai buvo įgyti natūraliai. Jis buvo tas produktas, kurį sudaro paveldėti ir jo laikmečio aplinkos faktoriai, plius jo lavinimo ir švietimo įtaka. Jo žmogiškumas buvo tikras, natūralus, visiškai kilęs iš, ir ugdomas, aktualaus intelektualaus statuso pirmtakų ir to laikmečio ir kartos visuomeninių ir ekonominių sąlygų. Nors šito Dievo-žmogaus patyrime visada buvo toji galimybė, jog dieviškasis protas pranoks žmogiškąjį intelektą, nepaisant šito, kada, ir taip, kaip veikė jo žmogiškasis protas, tada jis iš tikrųjų veikė taip, kaip veiktų tikras mirtingojo protas, esant to laikmečio žmogiškosios aplinkos sąlygoms.
1955 136:8.8 Jesus portrayed to all the worlds of his vast universe the folly of creating artificial situations for the purpose of exhibiting arbitrary authority or of indulging exceptional power for the purpose of enhancing moral values or accelerating spiritual progress. Jesus decided that he would not lend his mission on earth to a repetition of the disappointment of the reign of the Maccabees. He refused to prostitute his divine attributes for the purpose of acquiring unearned popularity or for gaining political prestige. He would not countenance the transmutation of divine and creative energy into national power or international prestige. Jesus of Nazareth refused to compromise with evil, much less to consort with sin. The Master triumphantly put loyalty to his Father’s will above every other earthly and temporal consideration.
2004 136:8.8 Savo milžiniškos visatos visiems pasauliams Jėzus parodė, kokia yra beprotybė sukurti dirbtines situacijas, turint tikslą pademonstruoti savavališką valdžią arba pasinaudoti išskirtine valdžia, turint tikslą padidinti moralines vertybes arba pagreitinti dvasinę pažangą. Jėzus nusprendė, kad savajai misijai žemėje tokio pobūdžio nesuteiks, kad nebūtų pakartotas nusivylimas, kurį suteikė Makabėjų valdymas. Jis atsisakė žeminančiai pardavinėti savo dieviškąsias savybes tuo tikslu, kad įgytų neužtarnautą populiarumą arba kad laimėtų politinį prestižą. Jis nepritars tam, jog dieviškoji ir kuriančioji energija būtų keičiama į nacionalinę galią arba tarptautinį prestižą. Jėzus iš Nazareto atsisakė daryti kompromisą su blogiu, tuo labiau sutarti su nuodėme. Mokytojas ištikimybę Tėvo valiai triumfuojančiai iškėlė virš bet kokių kitų žmogiškųjų ir žemiškųjų pamąstymų.
9. THE FIFTH DECISION
9. PENKTASIS SPRENDIMAS
1955 136:9.1 Having settled such questions of policy as pertained to his individual relations to natural law and spiritual power, he turned his attention to the choice of methods to be employed in the proclamation and establishment of the kingdom of God. John had already begun this work; how might he continue the message? How should he take over John’s mission? How should he organize his followers for effective effort and intelligent co-operation? Jesus was now reaching the final decision which would forbid that he further regard himself as the Jewish Messiah, at least as the Messiah was popularly conceived in that day.
2004 136:9.1 Išsprendęs tokius elgesio klausimus, kurie buvo susiję su jo asmeniniais santykiais su gamtos dėsniais ir dvasine galia, savo dėmesį jis atkreipė į tai, kokius pasirinkti metodus, kurie turi būti naudojami skelbiant ir įkuriant Dievo karalystę. Jonas jau buvo pradėjęs savąjį darbą; kaip šią žinią turėtų tęsti jis? Kaip Jono misiją jis turėtų perimti? Kaip savo pasekėjus jis turėtų organizuoti, kad jie veiksmingai stengtųsi bendradarbiauti ir bendradarbiautų išmintingai? Jėzus dabar turėjo priimti galutinį sprendimą, kuris uždraustų jam toliau save laikyti žydų Mesiju, bent jau tokiu Mesiju, koks jis buvo populiariai suvokiamas tomis dienomis.
1955 136:9.2 The Jews envisaged a deliverer who would come in miraculous power to cast down Israel’s enemies and establish the Jews as world rulers, free from want and oppression. Jesus knew that this hope would never be realized. He knew that the kingdom of heaven had to do with the overthrow of evil in the hearts of men, and that it was purely a matter of spiritual concern. He thought out the advisability of inaugurating the spiritual kingdom with a brilliant and dazzling display of power—and such a course would have been permissible and wholly within the jurisdiction of Michael—but he fully decided against such a plan. He would not compromise with the revolutionary techniques of Caligastia. He had won the world in potential by submission to the Father’s will, and he proposed to finish his work as he had begun it, and as the Son of Man.
2004 136:9.2 Žydai įsivaizdavo tokį išlaisvintoją, kuris ateis turėdamas stebuklingą galią tam, kad nugalėtų Izraelio priešus ir įtvirtintų žydus pasaulio valdovais, nepatiriančiais skurdo ir priespaudos. Jėzus žinojo, kad šitoji viltis niekada nebus įgyvendinta. Jis žinojo, kad dangaus karalystė yra susijusi su blogio sunaikinimu žmonių širdyse, ir, kad ji yra grynai dvasinio rūpesčio reikalas. Jis apmąstė, kiek tai yra protinga dvasinę karalystę pradėti nuostabiu ir pritrenkiančiu galios pademonstravimu—ir toks elgesys būtų buvęs leistinas ir būtų buvęs visiškai Mykolo kompetencijoje—bet jis galutinai apsisprendė tokį planą atmesti. Jis neis į kompromisus su Kaligastijos revoliuciniais metodais. Potencialiai jis buvo laimėjęs pasaulį atsiduodamas Tėvo valiai, ir jis sau iškėlė tikslą savo darbą užbaigti taip, kaip jį buvo ir pradėjęs, ir kaip Žmogaus Sūnus.
1955 136:9.3 You can hardly imagine what would have happened on Urantia had this God-man, now in potential possession of all power in heaven and on earth, once decided to unfurl the banner of sovereignty, to marshal his wonder-working battalions in militant array! But he would not compromise. He would not serve evil that the worship of God might presumably be derived therefrom. He would abide by the Father’s will. He would proclaim to an onlooking universe, “You shall worship the Lord your God and him only shall you serve.”
2004 136:9.3 Jūs vargu ar galite įsivaizduoti, kas būtų atsitikę Urantijoje, jeigu šitas Dievas-žmogus, dabar potencialiai turintis visas galias danguje ir žemėje, būtų nusprendęs išskleisti suverenumo vėliavą, išrikiuoti savo stebuklus darančius batalionus kovine rikiuote! Bet jis nedarė kompromisų. Jis netarnavo blogiui, kad Dievo garbinimas galimas dalykas galėtų atsirasti iš tokio tarnavimo. Jis pakluso Tėvo valiai. Jis skelbė stebinčiai visatai: “Jūs tikrai garbinsite Viešpatį savo Dievą ir tikrai tarnausite tiktai jam.”[40]
1955 136:9.4 As the days passed, with ever-increasing clearness Jesus perceived what kind of a truth-revealer he was to become. He discerned that God’s way was not going to be the easy way. He began to realize that the cup of the remainder of his human experience might possibly be bitter, but he decided to drink it.
1955 136:9.5 Even his human mind is saying good-bye to the throne of David. Step by step this human mind follows in the path of the divine. The human mind still asks questions but unfailingly accepts the divine answers as final rulings in this combined life of living as a man in the world while all the time submitting unqualifiedly to the doing of the Father’s eternal and divine will.
2004 136:9.5 Su Dovydo sostu atsisveikino net ir jo žmogiškasis protas. Žingsnis po žingsnio šitas žmogiškasis protas eina dieviškuoju keliu. Žmogiškasis protas vis dar pateikia klausimų, bet ištikimai remiasi dieviškaisiais atsakymais kaip galutiniais nurodymais šitoje sujungtoje gyvybėje, kuri pasaulyje gyvena kaip žmogus, tuo tarpu visą laiką besąlygiškai paklūsta amžinajai ir dieviškajai Tėvo valiai.
1955 136:9.6 Rome was mistress of the Western world. The Son of Man, now in isolation and achieving these momentous decisions, with the hosts of heaven at his command, represented the last chance of the Jews to attain world dominion; but this earthborn Jew, who possessed such tremendous wisdom and power, declined to use his universe endowments either for the aggrandizement of himself or for the enthronement of his people. He saw, as it were, “the kingdoms of this world,” and he possessed the power to take them. The Most Highs of Edentia had resigned all these powers into his hands, but he did not want them. The kingdoms of earth were paltry things to interest the Creator and Ruler of a universe. He had only one objective, the further revelation of God to man, the establishment of the kingdom, the rule of the heavenly Father in the hearts of mankind.
2004 136:9.6 Roma buvo Vakarų pasaulio valdovė. Žmogaus Sūnus, dabar būdamas atsiskyręs ir priimdamas šituos svarbius sprendimus, turėdamas sau pavaldžias dangaus armijas, buvo paskutinioji žydų galimybė pasiekti viešpatavimą pasaulyje; bet šitas žemėje gimęs žydas, kuris turėjo tokią milžinišką išmintį ir galią, atsisakė panaudoti savo visatos sugebėjimus tam, kad arba pats save išaukštintų, arba savajai tautai suteiktų sostą[42]. Jis, tarytum, matė “šito pasaulio karalystes,” ir turėjo tą galią, kad jas užimtų. Edentijos Patys Aukštieji visas šitas galias buvo atidavę į jo rankas, bet jis nenorėjo jų. Žemės karalystės buvo niekam verti dalykai, kad domintų visatos Kūrėją ir Valdovą. Jis teturėjo vienintelį tikslą, kad žmogui toliau būtų apreiškiamas Dievas, kad būtų įkuriama karalystė, kad dangiškasis Tėvas valdytų žmonijos širdyse.
1955 136:9.7 The idea of battle, contention, and slaughter was repugnant to Jesus; he would have none of it. He would appear on earth as the Prince of Peace to reveal a God of love. Before his baptism he had again refused the offer of the Zealots to lead them in rebellion against the Roman oppressors. And now he made his final decision regarding those Scriptures which his mother had taught him, such as: “The Lord has said to me, ‘You are my Son; this day have I begotten you. Ask of me, and I will give you the heathen for your inheritance and the uttermost parts of the earth for your possession. You shall break them with a rod of iron; you shall dash them in pieces like a potter’s vessel.’”
2004 136:9.7 Mintis apie kautynes, nesutarimus, ir žudymus Jėzui buvo pasibjaurėtina; nė viename iš šitų dalykų jis nedalyvaus. Jis žemėje pasirodė kaip Ramybės Princas, kad apreikštų meilės Dievą. Iki savojo krikšto jis irgi buvo atsisakęs Uoliųjų pasiūlymo vadovauti jiems maište prieš engėjus romėnus. Ir dabar jis galutinai apsisprendė tų tekstų iš Raštų atžvilgių, kurių jo motina buvo jį išmokiusi, tokių, kaip: “Viešpats man tarė, ‘Tu esi mano sūnus; šią dieną aš tave sukūriau. Paprašyk manęs, ir aš tau tikrai kaip palikimą duosiu pagonis ir patys tolimiausieji žemės kraštai priklausys tau. Tu tikrai juos perskelsi su geležiniu virbu; tu juos tikrai sudaužysi į šukes kaip molinį indą[43].’”
1955 136:9.8 Jesus of Nazareth reached the conclusion that such utterances did not refer to him. At last, and finally, the human mind of the Son of Man made a clean sweep of all these Messianic difficulties and contradictions—Hebrew scriptures, parental training, chazan teaching, Jewish expectations, and human ambitious longings; once and for all he decided upon his course. He would return to Galilee and quietly begin the proclamation of the kingdom and trust his Father (the Personalized Adjuster) to work out the details of procedure day by day.
2004 136:9.8 Jėzus iš Nazareto priėjo išvados, jog tokie pasakymai nebuvo taikomi jam. Pagaliau, ir galutinai, Žmogaus Sūnaus žmogiškasis protas aiškiai nušlavė visus šituos Mesijo sunkumus ir prieštaravimus—hebrajų raštus, tėvų lavinimą, chazano mokymą, žydų lūkesčius, ir žmogiškuosius ambicingus troškimus; kartą ir visiems laikams jis apsisprendė dėl savojo kelio! Jis sugrįš į Galilėją ir ramiai pradės skelbti karalystę ir pasikliaus savuoju Tėvu (Personalizuotu Derintoju) rengdamas diena iš dienos veikimo smulkmenas.
1955 136:9.9 By these decisions Jesus set a worthy example for every person on every world throughout a vast universe when he refused to apply material tests to prove spiritual problems, when he refused presumptuously to defy natural laws. And he set an inspiring example of universe loyalty and moral nobility when he refused to grasp temporal power as the prelude to spiritual glory.
2004 136:9.9 Šitais sprendimais Jėzus parodė vertą pavyzdį kiekvienam asmeniui kiekviename milžiniškos visatos pasaulyje, kada jis atsisakė panaudoti materialius patikrinimus tam, jog būtų įrodinėjamos dvasinės problemos, kada jis atsisakė mesti įžūlų iššūkį gamtos dėsniams. Ir jis parodė visatinės ištikimybės ir moralinio kilnumo įkvepiantį pavyzdį, kada jis atsisakė pasinaudoti žemiškąja galia kaip preliudija į dvasinę šlovę.
1955 136:9.10 If the Son of Man had any doubts about his mission and its nature when he went up in the hills after his baptism, he had none when he came back to his fellows following the forty days of isolation and decisions.
2004 136:9.10 Jeigu Žmogaus Sūnus ir turėjo kokių nors abejonių dėl savosios misijos ir jos pobūdžio, kada po savo krikšto jis kopė į kalnus, tai jokių abejonių jis nebeturėjo, kada sugrįžo pas savo bičiulius po keturiasdešimties vienatvės ir sprendimų dienų.
1955 136:9.11 Jesus has formulated a program for the establishment of the Father’s kingdom. He will not cater to the physical gratification of the people. He will not deal out bread to the multitudes as he has so recently seen it being done in Rome. He will not attract attention to himself by wonder-working, even though the Jews are expecting just that sort of a deliverer. Neither will he seek to win acceptance of a spiritual message by a show of political authority or temporal power.
2004 136:9.11 Jėzus suformulavo programą Tėvo karalystės įkūrimui. Jis nesistengs įtikti suteikdamas žmonėms fizinį pasitenkinimą. Jis nedalins duonos minioms, kaip neseniai matė ją dalinant Romoje. Jis neatkreips į save dėmesio stebuklų darymu, nors žydai ir laukia kaip tik tokio išlaisvintojo. Taip pat jis nesistengs dvasinei žiniai laimėti palankumo demonstruodamas politinę valdžią ar žemiškąją galią.
1955 136:9.12 In rejecting these methods of enhancing the coming kingdom in the eyes of the expectant Jews, Jesus made sure that these same Jews would certainly and finally reject all of his claims to authority and divinity. Knowing all this, Jesus long sought to prevent his early followers alluding to him as the Messiah.
2004 136:9.12 Atmesdamas šituos ateinančios karalystės išaukštinimo metodus laukiančiųjų žydų akyse, Jėzus buvo tikras, kad šitie patys žydai visas jo teises į valdžią ir dieviškumą iš tiesų ir galutinai atmes. Visa tai žinodamas, Jėzus ilgą laiką stengėsi užkirsti kelią savo pirmiesiems pasekėjams, kad jie nevadintų jo Mesiju.
1955 136:9.13 Throughout his public ministry he was confronted with the necessity of dealing with three constantly recurring situations: the clamor to be fed, the insistence on miracles, and the final request that he allow his followers to make him king. But Jesus never departed from the decisions which he made during these days of his isolation in the Perean hills.
2004 136:9.13 Per visą savo viešąją tarnystę jam tekdavo susidurti su trimis nuolat pasitaikančiomis situacijomis: triukšmingu reikalavimu pamaitinti, atkakliu reikalavimu padaryti stebuklą, ir pagaliau prašymu, kad savo pasekėjams jis leistų jį vainikuoti karaliumi. Bet Jėzus niekada nenukrypo nuo tų sprendimų, kuriuos priėmė šitomis savo vienatvės Perėjos kalnuose dienomis.
10. THE SIXTH DECISION
10. ŠEŠTASIS SPRENDIMAS
1955 136:10.1 On the last day of this memorable isolation, before starting down the mountain to join John and his disciples, the Son of Man made his final decision. And this decision he communicated to the Personalized Adjuster in these words, “And in all other matters, as in these now of decision-record, I pledge you I will be subject to the will of my Father.” And when he had thus spoken, he journeyed down the mountain. And his face shone with the glory of spiritual victory and moral achievement.
2004 136:10.1 Paskutiniąją šito įsimintino atsiskyrimo dieną, prieš imdamas leistis nuo kalno, kad prisijungtų prie Jono ir jo mokinių, Žmogaus Sūnus priėmė savo paskutinįjį sprendimą. Ir šitą sprendimą Personalizuotam Derintojui jis perdavė šitais žodžiais: “Ir visuose kituose reikaluose, kaip ir tuose, dėl kurių dabar priimti sprendimai, aš pasižadu tau, jog tikrai atsiduosiu savojo Tėvo valiai[44].” Ir kada jis šitaip tarė, tada ėmė leistis nuo kalno. Ir jo veidas spindėjo dvasinės pergalės ir moralinio laimėjimo šlove.