Urantijos knyga anglų kalba yra vieša visame pasaulyje nuo 2006 m.
Vertimai: © 2004 Urantijos Fondas
| Dokumentas 138. Karalystės pasiuntinių rengimas |
Indeksas
Viena versija |
Dokumentas 140. Šių dvylikos įšventinimas |
THE TWELVE APOSTLES
DVYLIKA APAŠTALŲ
1955 139:0.2 The apostles learned from Jesus about the kingdom of heaven, and Jesus learned much from them about the kingdom of men, human nature as it lives on Urantia and on the other evolutionary worlds of time and space. These twelve men represented many different types of human temperament, and they had not been made alike by schooling. Many of these Galilean fishermen carried heavy strains of gentile blood as a result of the forcible conversion of the gentile population of Galilee one hundred years previously.
2004 139:0.2 Apaštalai iš Jėzaus sužinojo apie dangaus karalystę, o Jėzus iš jų daug ką sužinojo apie žmonių karalystę, apie žmogiškąją prigimtį, kaip ji gyvena Urantijoje ir visuose kituose laiko ir erdvės evoliuciniuose pasauliuose. Šitie dvylika vyrų buvo žmogiškojo temperamento daugelio skirtingų tipų atstovai, ir lavinimu jie nebuvo paversti vienodais. Didelė dalis šitų Galilėjos žvejų turėjo daug savo pagoniškų protėvių kraujo dėl to, jog prieš vieną šimtą metų Galilėjos pagonys gyventojai buvo prievarta atversti į judaizmą.
1955 139:0.3 Do not make the mistake of regarding the apostles as being altogether ignorant and unlearned. All of them, except the Alpheus twins, were graduates of the synagogue schools, having been thoroughly trained in the Hebrew scriptures and in much of the current knowledge of that day. Seven were graduates of the Capernaum synagogue schools, and there were no better Jewish schools in all Galilee.
2004 139:0.3 Nedarykite klaidos apaštalus laikydami visiškai neišprususiais ir nemokytais. Jie visi, išskyrus Alfiejaus dvynius, buvo baigę sinagogos mokyklas, kur juos išsamiai mokė hebrajų raštų ir daugelio tuo metu vyravusių žinių. Septyni iš jų buvo užbaigę Kapernaumo sinagogos mokyklas, o geresnių žydų mokyklų nebuvo visoje Galilėjoje.
1955 139:0.4 When your records refer to these messengers of the kingdom as being “ignorant and unlearned,” it was intended to convey the idea that they were laymen, unlearned in the lore of the rabbis and untrained in the methods of rabbinical interpretation of the Scriptures. They were lacking in so-called higher education. In modern times they would certainly be considered uneducated, and in some circles of society even uncultured. One thing is certain: They had not all been put through the same rigid and stereotyped educational curriculum. From adolescence on they had enjoyed separate experiences of learning how to live.
2004 139:0.4 Kada jūsų įrašai apie šituos karalystės pasiuntinius užsimena kaip apie “neišprususius ir nemokytus,” tai šitaip buvo norima perteikti mintį, kad jie buvo mėgėjai, nebuvo gavę rabinų mokymo ir nebuvo supažindinti su tais metodais, kuriais aiškindami Raštus naudojosi rabinai[2]. Jie neturėjo vadinamojo aukštojo išsilavinimo. Šiandieniniais laikais jie tikrai būtų laikomi neišsilavinusiais, o kai kurie visuomenės sluoksniai juos laikytų netgi nekultūringais. Vienas dalykas yra aiškus: Nevisiems jiems teko patirti tą pačia griežtą ir standartinę švietimo programą. Nuo paauglystės kiekvieno iš jų patyrimas mokantis gyventi buvo skirtingas.
1. ANDREW, THE FIRST CHOSEN
1. ANDRIEJUS, PIRMASIS PASIRINKTAS
1955 139:1.1 Andrew, chairman of the apostolic corps of the kingdom, was born in Capernaum. He was the oldest child in a family of five—himself, his brother Simon, and three sisters. His father, now dead, had been a partner of Zebedee in the fish-drying business at Bethsaida, the fishing harbor of Capernaum. When he became an apostle, Andrew was unmarried but made his home with his married brother, Simon Peter. Both were fishermen and partners of James and John the sons of Zebedee.
2004 139:1.1 Andriejus, karalystės apaštališkojo korpuso pirmininkas, gimė Kapernaume[3]. Šeimoje, kurioje buvo penki vaikai—jis pats, jo brolis Simonas, ir trys seserys—jis buvo vyriausias vaikas. Jo tėvas, dabar miręs, buvo Zabediejaus partneris žuvų džiovinimo versle Betsaidoje, Kapernaumo žvejybos uoste. Kada Andriejus tapo apaštalu, tada jis buvo nevedęs, bet gyveno viename name su savo vedusiu broliu Simonu Petru. Abu buvo žvejai ir Zabediejaus sūnų Jokūbo ir Jono partneriai.
1955 139:1.2 In A.D. 26, the year he was chosen as an apostle, Andrew was 33, a full year older than Jesus and the oldest of the apostles. He sprang from an excellent line of ancestors and was the ablest man of the twelve. Excepting oratory, he was the peer of his associates in almost every imaginable ability. Jesus never gave Andrew a nickname, a fraternal designation. But even as the apostles soon began to call Jesus Master, so they also designated Andrew by a term the equivalent of Chief.
2004 139:1.2 26 m. po Kr. gim., tais metais, kada jis buvo pasirinktas apaštalu, Andriejui buvo 33 metai, jis buvo visais metais vyresnis už Jėzų ir vyriausias iš apaštalų. Jo protėvių linija buvo nuostabi ir jis buvo gabiausias vyras tarp šitų dvylikos. Išskyrus iškalbą, jis savo partneriams prilygo beveik bet kurioje srityje, kokią tik buvo galima įsivaizduoti. Jėzus Andriejui niekada nedavė pravardės, broliško vardo. Bet net ir taip, kaip apaštalai greitai pradėjo Jėzų vadinti Mokytoju, taip Andriejui jie ėmė taikyti pravardę, kuri reiškė tą patį, kaip Šefas.
1955 139:1.3 Andrew was a good organizer but a better administrator. He was one of the inner circle of four apostles, but his appointment by Jesus as the head of the apostolic group made it necessary for him to remain on duty with his brethren while the other three enjoyed very close communion with the Master. To the very end Andrew remained dean of the apostolic corps.
2004 139:1.3 Andriejus buvo geras organizatorius, bet dar geresnis administratorius. Jis buvo vienas iš tų narių, kurie sudarė keturių apaštalų vidinį ratą, bet kadangi Jėzus jį paskyrė apaštališkosios grupės vadovu, tai jis turėjo atlikti pareigas su savo sielos broliais, tuo metu, kada likusieji trys artimai bendraudavo su Mokytoju. Iki pat pačios pabaigos Andriejus išliko apaštališkojo korpuso dekanu.
1955 139:1.4 Although Andrew was never an effective preacher, he was an efficient personal worker, being the pioneer missionary of the kingdom in that, as the first chosen apostle, he immediately brought to Jesus his brother, Simon, who subsequently became one of the greatest preachers of the kingdom. Andrew was the chief supporter of Jesus’ policy of utilizing the program of personal work as a means of training the twelve as messengers of the kingdom.
2004 139:1.4 Nors Andriejus niekada nebuvo veiksmingas pamokslininkas, bet jis buvo sumanus asmeninės veiklos darbininkas, būdamas šios karalystės pirmeivis misionierius tuo, kad kaip pirmasis pasirinktas apaštalas jis nedelsiant atvedė pas Jėzų savo brolį Simoną, kuris vėliau tapo vienu didingiausių karalystės pamokslinimkų[4]. Andriejus buvo pagrindinis Jėzaus politikos rėmėjas, kad asmeninio darbo programa būtų panaudojama kaip priemonė šį dvyliktuką rengiant karalystės pasiuntiniais.
1955 139:1.5 Whether Jesus privately taught the apostles or preached to the multitude, Andrew was usually conversant with what was going on; he was an understanding executive and an efficient administrator. He rendered a prompt decision on every matter brought to his notice unless he deemed the problem one beyond the domain of his authority, in which event he would take it straight to Jesus.
2004 139:1.5 Nesvarbu, ar Jėzus apaštalus mokydavo atskirai, ar pamokslaudavo miniai, Andriejus paprastai žinodavo, kas ten vyksta; jis buvo supratingas vykdytojas ir sumanus administratorius. Jis nedelsiant priimdavo sprendimą bet kokiu jam pateikiamu klausimu, nebent jis manydavo, kad tos problemos sprendimas pranoksta jam suteiktų įgaliojimų ribas, tokiu atveju jis eidavo tiesiai pas Jėzų.
1955 139:1.6 Andrew and Peter were very unlike in character and temperament, but it must be recorded everlastingly to their credit that they got along together splendidly. Andrew was never jealous of Peter’s oratorical ability. Not often will an older man of Andrew’s type be observed exerting such a profound influence over a younger and talented brother. Andrew and Peter never seemed to be in the least jealous of each other’s abilities or achievements. Late on the evening of the day of Pentecost, when, largely through the energetic and inspiring preaching of Peter, two thousand souls were added to the kingdom, Andrew said to his brother: “I could not do that, but I am glad I have a brother who could.” To which Peter replied: “And but for your bringing me to the Master and by your steadfastness keeping me with him, I should not have been here to do this.” Andrew and Peter were the exceptions to the rule, proving that even brothers can live together peaceably and work together effectively.
2004 139:1.6 Andriejus ir Petras buvo labai nepanašūs charakteriu ir temperamentu, bet visiems laikams reikia pripažinti jų nuopelną, kad jie abu sutarė nuostabiai. Andriejus niekada nepavydėjo Petrui jo oratoriškų sugebėjimų. Nedažnai galima matyti Andriejaus tipo vyresnį žmogų, kuris turėtų tokią didžiulę įtaką jaunesniam ir talentingam broliui. Andriejus ir Petras niekada neatrodė, kad bent mažiausia dalimi jaustų pavydą vienas kitam dėl sugebėjimų ar pasiekimų. Vėlai Pentakosto dienos vakare, kada, daugiausia energingo ir įkvepiančio Petro pamokslavimo dėka, karalystė buvo papildyta dviem tūkstančiais sielų, tada Andriejus savo broliui tarė: “Aš šito padaryti negalėčiau, bet aš džiaugiuosi, kad turiu tokį brolį, kuris tą padaryti gali[5].” Į tai Petras atsakė: “O jeigu tu manęs nebūtum atvedęs pas Mokytoją ir manęs nebūtum atkakliai laikęs, kad aš likčiau su juo, tai aš nebūčiau buvęs čia, kad šitą padaryčiau.” Andriejus ir Petras buvo išimtis iš taisyklės, įrodydami, jog net ir broliai gali kartu gyventi taikiai ir dirbti drauge veiksmingai.
1955 139:1.8 Of all the apostles, Andrew was the best judge of men. He knew that trouble was brewing in the heart of Judas Iscariot even when none of the others suspected that anything was wrong with their treasurer; but he told none of them his fears. Andrew’s great service to the kingdom was in advising Peter, James, and John concerning the choice of the first missionaries who were sent out to proclaim the gospel, and also in counseling these early leaders about the organization of the administrative affairs of the kingdom. Andrew had a great gift for discovering the hidden resources and latent talents of young people.
2004 139:1.8 Iš visų apaštalų, Andriejus žmones pažinojo geriausiai. Jis žinojo, kad Judo Iskarijoto širdis brandina nelaimę, dar tada, kada nė vienas iš jų net ir neįtarė, jog su jų iždininku kažkas yra ne taip; bet jis apie savo nuogąstavimus neprasitarė niekam. Andriejus labai pasitarnavo karalystės labui patardamas Petrui, Jokūbui, ir Jonui renkantis pirmuosius misionierius, kurie buvo išsiųsti skelbti evangelijos, o taip pat ir šitiems pirmiesiems lyderiams patardamas, kaip organizuoti administracinius karalystės reikalus. Andriejus turėjo didžiulį talentą atrasti jaunų žmonių paslėptas galimybes ir nematomus sugebėjimus.
1955 139:1.9 Very soon after Jesus’ ascension on high, Andrew began the writing of a personal record of many of the sayings and doings of his departed Master. After Andrew’s death other copies of this private record were made and circulated freely among the early teachers of the Christian church. These informal notes of Andrew’s were subsequently edited, amended, altered, and added to until they made up a fairly consecutive narrative of the Master’s life on earth. The last of these few altered and amended copies was destroyed by fire at Alexandria about one hundred years after the original was written by the first chosen of the twelve apostles.
2004 139:1.9 Labai greitai po Jėzaus pakilimo į dangų, Andriejus ėmė užrašinėti savo asmeninius prisiminimus apie daugelį savo iškeliavusio Mokytojo pasisakymų ir poelgių. Po Andriejaus mirties šitų asmeninių užrašų kiti egzemplioriai buvo padauginti ir laisvai keliavo per krikščionių bažnyčios pirmųjų mokytojų rankas. Vėliau šitie Andriejaus juodraštiniai užrašai buvo redaguojami, taisomi, keičiami, ir papildomi tol, kol jie tapo visai nuosekliu pasakojimu apie Mokytojo žemiškąjį gyvenimą. Paskutinieji iš šitų pakeistų ir pataisytų egzempliorių buvo sunaikinti per gaisrą Aleksandrijoje praėjus maždaug vienam šimtui metų po to, kada originalą buvo parašęs pirmasis iš dvylikos pasirinktų apaštalų.
1955 139:1.10 Andrew was a man of clear insight, logical thought, and firm decision, whose great strength of character consisted in his superb stability. His temperamental handicap was his lack of enthusiasm; he many times failed to encourage his associates by judicious commendation. And this reticence to praise the worthy accomplishments of his friends grew out of his abhorrence of flattery and insincerity. Andrew was one of those all-round, even-tempered, self-made, and successful men of modest affairs.
2004 139:1.10 Andriejus buvo aiškios įžvalgos, logiško mąstymo, ir tvirto sprendimo žmogus, kurio charakterio didžiulę stiprybę sudarė jo nuostabus stabilumas. Jo temperamento trūkumas buvo tai, kad jam stigo entuziazmo; daug kartų savo partnerių jis nepadrąsino apgalvotu pagyrimu. Ir šitas santūrumus, nepagiriant savo draugų už vertus pasiekimus, kilo iš jo pasibjaurėjimo saldžiažodžiavimu ir nenuoširdumu. Andriejus buvo vienas iš tų kuklių vyrų, kurie yra visapusiški, subalansuoto temperamento, patys save suformavę, ir patiriantys sėkmę.
1955 139:1.11 Every one of the apostles loved Jesus, but it remains true that each of the twelve was drawn toward him because of some certain trait of personality which made a special appeal to the individual apostle. Andrew admired Jesus because of his consistent sincerity, his unaffected dignity. When men once knew Jesus, they were possessed with the urge to share him with their friends; they really wanted all the world to know him.
2004 139:1.11 Visi apaštalai Jėzų mylėjo, bet tai yra irgi tiesa, jog kiekvieną iš tų dvylikos prie jo traukė koks nors konkretus asmenybės bruožas, kuris buvo ypatingai patrauklus konkrečiam apaštalui. Andriejus žavėjosi Jėzumi dėl jo pastovaus nuoširdumo, dėl jo natūralaus orumo. Kada kartą žmonės Jėzų pažindavo, tada juos apimdavo noras su juo supažindinti ir savo draugus; jie iš tikrųjų norėdavo, kad jį pažintų visas pasaulis.
1955 139:1.12 When the later persecutions finally scattered the apostles from Jerusalem, Andrew journeyed through Armenia, Asia Minor, and Macedonia and, after bringing many thousands into the kingdom, was finally apprehended and crucified in Patrae in Achaia. It was two full days before this robust man expired on the cross, and throughout these tragic hours he continued effectively to proclaim the glad tidings of the salvation of the kingdom of heaven.
2004 139:1.12 Kada vėlesnieji persekiojimai galiausiai apaštalus išblaškė iš Jeruzalės, tada Andriejus keliavo per Armeniją, Mažąją Aziją, ir Makedoniją ir, atvedęs daugelį tūkstančių į karalystę, pagaliau buvo suimtas ir nukryžiuotas Patruose, Achajyje. Praėjo ištisos dvi dienos, kol šitas tvirtas vyras nusikankino ant kryžiaus, ir per šitas tragiškas valandas jis toliau veiksmingai skelbė dangaus karalystės išgelbėjimo gerąją naujieną.
2. SIMON PETER
2. SIMONAS PETRAS
1955 139:2.1 When Simon joined the apostles, he was thirty years of age. He was married, had three children, and lived at Bethsaida, near Capernaum. His brother, Andrew, and his wife’s mother lived with him. Both Peter and Andrew were fisher partners of the sons of Zebedee.
2004 139:2.1 Kada Simonas prisijungė prie apaštalų, tada jam buvo trisdešimt metų[7]. Jis buvo vedęs, turėjo tris vaikus, ir gyveno Betsaidoje, netoli Kapernaumo. Jo brolis, Andriejus, ir jo žmonos motina gyveno kartu su juo[8]. Tiek Petras, tiek Andriejus buvo Zabediejaus sūnų partneriai žvejyboje[9].
1955 139:2.2 The Master had known Simon for some time before Andrew presented him as the second of the apostles. When Jesus gave Simon the name Peter, he did it with a smile; it was to be a sort of nickname. Simon was well known to all his friends as an erratic and impulsive fellow. True, later on, Jesus did attach a new and significant import to this lightly bestowed nickname.
2004 139:2.2 Mokytojas kažkiek laiko buvo pažinojęs Simoną iki Andriejus jį pristatė kaip antrąjį iš apaštalų[10][11]. Kada Jėzus Simonui davė Petro vardą, tada jis tą padarė su šypsena; tai turėjo tapti tam tikros rūšies pravarde[12]. Simonas visiems savo draugams buvo gerai žinomas kaip nepastovus ir impulsyvus vaikinas. Tas tiesa, vėliau, Jėzus iš tiesų suteikė naują ir reikšmingą prasmę šitai juokais suteiktai pravardei[13].
1955 139:2.3 Simon Peter was a man of impulse, an optimist. He had grown up permitting himself freely to indulge strong feelings; he was constantly getting into difficulties because he persisted in speaking without thinking. This sort of thoughtlessness also made incessant trouble for all of his friends and associates and was the cause of his receiving many mild rebukes from his Master. The only reason Peter did not get into more trouble because of his thoughtless speaking was that he very early learned to talk over many of his plans and schemes with his brother, Andrew, before he ventured to make public proposals.
2004 139:2.3 Simonas Petras buvo impulsyvus žmogus, optimistas. Jis užaugo leisdamas sau laisvai atsiduoti stipriems jausmams; jis nuolat patekdavo į sunkias situacijas, nes visą laiką šnekėdavo nepagalvojęs. Šitokio pobūdžio negalvojimas taip pat be perstojo sudarydavo vargo ir jo draugams ir partneriams, ir dėl šitos priežasties jis sulaukdavo švelnių priekaištų ir iš savo Mokytojo. Vienintelė priežastis, jog Petras dėl savo šnekėjimo nepagalvojus nepatyrė dar didesnių problemų, buvo tai, kad jis labai anksti išmoko didelę dalį savo planų ir sumanymų aptarti su savo broliu, Andriejumi, prieš ryždamasis pasiūlymus pateikti viešai.
1955 139:2.4 Peter was a fluent speaker, eloquent and dramatic. He was also a natural and inspirational leader of men, a quick thinker but not a deep reasoner. He asked many questions, more than all the apostles put together, and while the majority of these questions were good and relevant, many of them were thoughtless and foolish. Peter did not have a deep mind, but he knew his mind fairly well. He was therefore a man of quick decision and sudden action. While others talked in their astonishment at seeing Jesus on the beach, Peter jumped in and swam ashore to meet the Master.
2004 139:2.4 Petras buvo geras oratorius, iškalbingas ir dramatiškas. Jis taip pat buvo natūralus ir įkvepiantis žmonių lyderis, nuovokus, bet jo mąstymas nebuvo gilus. Jis pateikdavo daug klausimų, daugiau už visus apaštalus kartu paėmus, ir nors didžioji dalis šitų klausimų buvo geri ir susiję su tema, bet daug klausimų buvo neapgalvoti ir kvailoki. Petras nebuvo gilaus proto, bet jis gerai žinojo, ko nori. Dėl to jis buvo toks žmogus, kuriam buvo būdingi greiti sprendimai ir netikėti veiksmai. Tuo metu, kada kiti iš nuostabos, kad ant kranto mato Jėzų, šitą aptarinėjo, tai Petras šoko į vandenį ir plaukė į krantą, kad Mokytoją pasveikintų[14].
1955 139:2.5 The one trait which Peter most admired in Jesus was his supernal tenderness. Peter never grew weary of contemplating Jesus’ forbearance. He never forgot the lesson about forgiving the wrongdoer, not only seven times but seventy times and seven. He thought much about these impressions of the Master’s forgiving character during those dark and dismal days immediately following his thoughtless and unintended denial of Jesus in the high priest’s courtyard.
2004 139:2.5 Tas bruožas, dėl kurio Petras daugiausia žavėjosi Jėzumi, buvo jo dieviškas švelnumas[15]. Petrui niekada neįkyrėdavo mąstyti apie Jėzaus pakantumą. Jis niekada neužmiršo pamokos apie atleidimą nusidėjėliui, ne tik septynis kartus, bet septyniasdešimt ir septynis. Jis apie Mokytojo atlaidaus charakterio šitą poveikį daug mąstė tomis juodomis ir nusivylimo dienomis po to, kada jis nepagalvojęs ir nesąmoningai Jėzaus atsižadėjo aukštojo šventiko kieme[16].
1955 139:2.6 Simon Peter was distressingly vacillating; he would suddenly swing from one extreme to the other. First he refused to let Jesus wash his feet and then, on hearing the Master’s reply, begged to be washed all over. But, after all, Jesus knew that Peter’s faults were of the head and not of the heart. He was one of the most inexplicable combinations of courage and cowardice that ever lived on earth. His great strength of character was loyalty, friendship. Peter really and truly loved Jesus. And yet despite this towering strength of devotion he was so unstable and inconstant that he permitted a servant girl to tease him into denying his Lord and Master. Peter could withstand persecution and any other form of direct assault, but he withered and shrank before ridicule. He was a brave soldier when facing a frontal attack, but he was a fear-cringing coward when surprised with an assault from the rear.
2004 139:2.6 Simonas Petras buvo apgailėtinai svyruojantis; jis staiga iš vieno kraštutinumo mesdavosi į kitą[17]. Iš pradžių jis neleido Jėzui numazgoti savo kojų, o kada išgirdo Mokytojo atsakymą, tada maldavo, kad jį apiplautų visą. Bet, pagaliau, Jėzus žinojo, kad Petro trūkumai kildavo galvoje, o ne širdyje. Jis buvo vienas iš labiausiai nepaaiškinamų drąsos ir bailumo derinių, kurie kada nors gyveno žemėje. Jo charakterio stiprusis bruožas buvo ištikimybė, draugystė. Petras realiai ir tikrai Jėzų mylėjo[18]. Ir vis tik, nepaisant šitos augančios atsidavimo stiprybės, jis buvo toks netvirtas ir nepastovus, kad dėl tarnaitės erzinimo atsižadėjo savo Viešpaties ir Mokytojo. Petras galėjo ištverti persekiojimus ir bet kokią kitą tiesioginio užsipuolimo formą, bet jis suglebdavo ir sugniuždavo nuo pajuokos. Jis buvo drąsus karys, kada susidurdavo su puolimu iš priekio, bet tapdavo iš baimės drebančiu bailiu, kada jį nustebindavo užpuolimas iš užnugario.
1955 139:2.7 Peter was the first of Jesus’ apostles to come forward to defend the work of Philip among the Samaritans and Paul among the gentiles; yet later on at Antioch he reversed himself when confronted by ridiculing Judaizers, temporarily withdrawing from the gentiles only to bring down upon his head the fearless denunciation of Paul.
2004 139:2.7 Petras buvo pirmasis iš Jėzaus apaštalų, kuris ėmė ginti Pilypo darbą tarp samariečių ir Pauliaus tarnystę tarp pagonių; bet vis tik vėliau Antioke jis savo nuomonę pakeitė į visiškai priešingą, kada susidūrė su ortodoksų judėjų pašaipomis, tada laikinai iš pagonių pasitraukė, tuo ant savo galvos užsitraukdamas bebaimį Pauliaus pasmerkimą[19][20].
1955 139:2.8 He was the first one of the apostles to make wholehearted confession of Jesus’ combined humanity and divinity and the first—save Judas—to deny him. Peter was not so much of a dreamer, but he disliked to descend from the clouds of ecstasy and the enthusiasm of dramatic indulgence to the plain and matter-of-fact world of reality.
2004 139:2.8 Jis buvo pirmasis iš apaštalų, kuris iš visos širdies pripažino Jėzaus sujungtą žmogiškumą ir dieviškumą, ir pirmasis—išskyrus Judą—kuris jo išsižadėjo. Petras nebuvo toks didelis svajotojas, bet jis nenorėjo nusileisti nuo ekstazės debesų ir teatrališko mėgavimosi entuziazmo į paprastą ir prozišką tikrovės pasaulį.
1955 139:2.9 In following Jesus, literally and figuratively, he was either leading the procession or else trailing behind—“following afar off.” But he was the outstanding preacher of the twelve; he did more than any other one man, aside from Paul, to establish the kingdom and send its messengers to the four corners of the earth in one generation.
2004 139:2.9 Eidamas su Jėzumi, tiesiogine prasme ir perkeltine prasme, jis būdavo arba procesijos priekyje, arba priešingai, vilkosi iš paskos—“sekdamas iš paskos toli atsilikęs[21].” Bet jis buvo nuostabus dvyliktuko pamokslininkas; jis padarė daugiau už bet kurį kitą žmogų, be Pauliaus, kad įkurtų karalystę ir pasiųstų jos pasiuntinius į visus žemės pakraščius per vienos kartos gyvenimą.
1955 139:2.10 After his rash denials of the Master he found himself, and with Andrew’s sympathetic and understanding guidance he again led the way back to the fish nets while the apostles tarried to find out what was to happen after the crucifixion. When he was fully assured that Jesus had forgiven him and knew he had been received back into the Master’s fold, the fires of the kingdom burned so brightly within his soul that he became a great and saving light to thousands who sat in darkness.
2004 139:2.10 Po savo neapgalvotų Mokytojo išsižadėjimų jis atsitokėjo, ir Andriejui užjaučiančiai ir supratingai vadovaujant, jis vėl sugrįžo prie žvejybinių tinklų, tuo metu, kada apaštalai laukė, jog išsiaiškintų, kas turi įvykti po nukryžiavimo. Kada jis buvo iki galo įtikintas, kad Jėzus jam atleido, ir kada sužinojo, kad jis vėl yra priimtas į Mokytojo grupę, tada jo sieloje karalystės ugnys suliepsnojo taip ryškiai, kad jis tapo didžiąja ir gelbstinčia šviesa tūkstančiams tų, kurie sėdėjo tamsoje.
1955 139:2.11 After leaving Jerusalem and before Paul became the leading spirit among the gentile Christian churches, Peter traveled extensively, visiting all the churches from Babylon to Corinth. He even visited and ministered to many of the churches which had been raised up by Paul. Although Peter and Paul differed much in temperament and education, even in theology, they worked together harmoniously for the upbuilding of the churches during their later years.
2004 139:2.11 Palikęs Jeruzalę ir prieš tai, kada Paulius tapo vadovaujančia dvasine jėga tarp pagonių krikščioniškų bažnyčių, Petras daug keliavo, aplankydamas visas bažnyčias nuo Babilono iki Korinto. Jis net lankėsi ir pamokslavo daugelyje tų bažnyčių, kurias buvo įkūręs Paulius. Nors Petras ir Paulius smarkiai skyrėsi temperamentu ir išsilavinimu, net ir teologijos sferoje, bet jie dirbo harmoningai drauge stiprindami bažnyčias vėlesniaisiais metais.
1955 139:2.12 Something of Peter’s style and teaching is shown in the sermons partially recorded by Luke and in the Gospel of Mark. His vigorous style was better shown in his letter known as the First Epistle of Peter; at least this was true before it was subsequently altered by a disciple of Paul.
2004 139:2.12 Kai ką apie Petro stilių ir mokymą parodo pamokslai, kuriuos iš dalies užrašė Lukas ir kurių yra ir Morkaus Evangelijoje. Jo energingą stilių geriau atskleidė jo laiškas, kuris yra žinomas kaip Petro Pirmasis Laiškas; bent jau tai buvo tiesa iki to meto, kada vėliau jį pakeitė vienas Pauliaus mokinys.
1955 139:2.13 But Peter persisted in making the mistake of trying to convince the Jews that Jesus was, after all, really and truly the Jewish Messiah. Right up to the day of his death, Simon Peter continued to suffer confusion in his mind between the concepts of Jesus as the Jewish Messiah, Christ as the world’s redeemer, and the Son of Man as the revelation of God, the loving Father of all mankind.
2004 139:2.13 Bet Petras ir toliau atkakliai darė klaidą, mėgindamas įtikinti žydus, kad, galų gale, Jėzus realiai ir tikrai buvo žydų Mesijas. Iki pat savo mirties dienos, Simonas Petras kentėjo dėl susipainiojimo savo mintyse tarp tokių sampratų, kad Jėzus yra žydų mesijas, Kristus, pasaulio atpirkėjas, ir Žmogaus Sūnus, Dievo, visą žmoniją mylinčio Tėvo, apreiškėjas.
1955 139:2.14 Peter’s wife was a very able woman. For years she labored acceptably as a member of the women’s corps, and when Peter was driven out of Jerusalem, she accompanied him upon all his journeys to the churches as well as on all his missionary excursions. And the day her illustrious husband yielded up his life, she was thrown to the wild beasts in the arena at Rome.
2004 139:2.14 Petro žmona buvo labai sumani moteris. Metų metais ji sėkmingai dirbo kaip moterų korpuso narė, o kada Petras iš Jeruzalės buvo išvarytas, tada jį lydėjo visose kelionėse į bažnyčias, o taip pat ir per visas jo misionieriškas keliones. Ir tą dieną, kada jos žymusis vyras paaukojo savąją gyvybę, ją Romoje įmetė į areną laukiniams žvėrims.
1955 139:2.15 And so this man Peter, an intimate of Jesus, one of the inner circle, went forth from Jerusalem proclaiming the glad tidings of the kingdom with power and glory until the fullness of his ministry had been accomplished; and he regarded himself as the recipient of high honors when his captors informed him that he must die as his Master had died—on the cross. And thus was Simon Peter crucified in Rome.
2004 139:2.15 Ir šitokiu būdu šitas vyras Petras, artimas Jėzaus draugas, vienas iš vidinio rato narių, išėjo iš Jeruzalės, kad skelbtų karalystės gerąsias naujienas su galia ir šlove, kol jo tarnystės pilnatvė buvo sėkmingai užbaigta; ir jis laikė sau didžiule garbe, kada jo įkalintojai jam pranešė, kad jis turi mirti taip, kaip mirė ir jo Mokytojas—ant kryžiaus. Ir šitaip iš tikrųjų Simonas Petras buvo nukryžiuotas Romoje.
3. JAMES ZEBEDEE
3. JOKŪBAS ZABEDIEJUS
1955 139:3.1 James, the older of the two apostle sons of Zebedee, whom Jesus nicknamed “sons of thunder,” was thirty years old when he became an apostle. He was married, had four children, and lived near his parents in the outskirts of Capernaum, Bethsaida. He was a fisherman, plying his calling in company with his younger brother John and in association with Andrew and Simon. James and his brother John enjoyed the advantage of having known Jesus longer than any of the other apostles.
2004 139:3.1 Jokūbas, vyresnysis iš dviejų Zabediejaus sūnų apaštalų, kuriuos Jėzus pravardžiavo “griaustinio sūnumis,” buvo trisdešimties metų amžiaus, kada tapo apaštalu[22][23]. Jis buvo vedęs, turėjo keturis vaikus, ir gyveno netoli nuo savo tėvų Kapernaumo apylinkėse, Betsaidoje. Jis buvo žvejys, verslu užsiėmė kartu su savo jaunesniuoju broliu Jonu ir drauge su Andriejumi ir Simonu. Jokūbas ir jo brolis Jonas turėjo tokį pranašumą, kad Jėzų pažinojo ilgiau negu bet kuris kitas apaštalas.
1955 139:3.2 This able apostle was a temperamental contradiction; he seemed really to possess two natures, both of which were actuated by strong feelings. He was particularly vehement when his indignation was once fully aroused. He had a fiery temper when once it was adequately provoked, and when the storm was over, he was always wont to justify and excuse his anger under the pretense that it was wholly a manifestation of righteous indignation. Except for these periodic upheavals of wrath, James’s personality was much like that of Andrew. He did not have Andrew’s discretion or insight into human nature, but he was a much better public speaker. Next to Peter, unless it was Matthew, James was the best public orator among the twelve.
2004 139:3.2 Šitam sumaniam apaštalui buvo būdingi prieštaringi charakterio bruožai; atrodė, kad jis tikrai turi dvi prigimtis, kurias abi skatino stiprūs jausmai. Ypač jis būdavo karštas tada, kada kuo nors iki galo pasipiktindavo. Jis parodydavo ugningą charakterį, kada būdavo atitinkamu laipsniu išprovokuotas, o kada audra nurimdavo, tada visada turėjo įprotį savo pyktį pateisinti ir dėl savo pykčio teisintis, prisidengdamas tuo, jog tai buvo tiesiog teisingo pasipiktinimo pasireiškimas. Išskyrus tuos periodiškus įniršio prasiveržimus, Jokūbo asmenybė buvo labai panaši į Andriejaus asmenybę. Jis neturėjo Andriejaus taktiškumo ar žmogaus prigimties supratimo, bet jis buvo daug geresnis oratorius. Po Petro, ir galbūt po Motiejaus, Jokūbas buvo geriausias oratorius tarp tų dvylikos .
1955 139:3.3 Though James was in no sense moody, he could be quiet and taciturn one day and a very good talker and storyteller the next. He usually talked freely with Jesus, but among the twelve, for days at a time he was the silent man. His one great weakness was these spells of unaccountable silence.
2004 139:3.3 Nors Jokūbui jokiu būdu nebuvo būdingas nuotaikos nepastovumas, bet vieną dieną jis galėjo būti tylus ir ramus, o kitą dieną galėjo būti geras pašnekovas ir pasakotojas. Paprastai jis noriai šnekėdavosi su Jėzumi, bet tų dvylikos draugijoje, dienų dienomis būdavo tylenis. Jo didžiulė silpnoji vieta buvo šitie nepaaiškinamos tylos periodai.
1955 139:3.4 The outstanding feature of James’s personality was his ability to see all sides of a proposition. Of all the twelve, he came the nearest to grasping the real import and significance of Jesus’ teaching. He, too, was slow at first to comprehend the Master’s meaning, but ere they had finished their training, he had acquired a superior concept of Jesus’ message. James was able to understand a wide range of human nature; he got along well with the versatile Andrew, the impetuous Peter, and his self-contained brother John.
2004 139:3.4 Jokūbo asmenybės nuostabus bruožas buvo jo sugebėjimas matyti reikalą iš visų pusių. Iš šitų dvylikos, jis arčiausiai priartėjo prie to, jog suvoktų Jėzaus mokymo tikrąją svarbą ir reikšmę. Jis, taip pat, iš pradžių ilgai nesuvokė, ką Mokytojas turi omenyje, bet anksčiau negu jie užbaigė savo mokymąsi, jis buvo įsisavinęs labiau išvystytą Jėzaus žinios sampratą. Jokūbas sugebėjo suprasti žmogiškosios prigimties platų spektrą, jis gerai sutarė su įvairiapusiu Andriejumi, užsiplieskiančiu Petru, ir savo užsidariusiu broliu Jonu.
1955 139:3.5 Though James and John had their troubles trying to work together, it was inspiring to observe how well they got along. They did not succeed quite so well as Andrew and Peter, but they did much better than would ordinarily be expected of two brothers, especially such headstrong and determined brothers. But, strange as it may seem, these two sons of Zebedee were much more tolerant of each other than they were of strangers. They had great affection for one another; they had always been happy playmates. It was these “sons of thunder” who wanted to call fire down from heaven to destroy the Samaritans who presumed to show disrespect for their Master. But the untimely death of James greatly modified the vehement temperament of his younger brother John.
2004 139:3.5 Nors Jokūbas ir Jonas turėjo savo problemų, mėgindami dirbti kartu, bet tai buvo įkvepiantis įspūdis matyti, kaip gerai jie sutaria. Jiems nepavyko sutarti taip gerai, kaip Andriejui ir Petrui, bet jie sutarė daug geriau negu paprastai būtų galima tikėtis iš dviejų brolių, ypač tokių užsispyrusių ir ryžtingų brolių. Bet, nors tai gali pasirodyti ir keista, bet šitie du Zabediejaus sūnūs buvo pakantesni vienas kitam negu nepažįstamiems. Vienas kitam jie jautė didžiulę meilę; jie visada buvo laimingi žaidimų draugai. Būtent šitie “griaustinio sūnūs” norėjo pakviesti ugnį iš dangaus, kad išnaikintų samariečius, kurie išdrįso parodyti nepagarbą jų Mokytojui[24]. Bet pirmalaikė Jokūbo mirtis labai smarkiai pakeitė jo jaunesniojo brolio Jono ugningą temperamentą.
1955 139:3.6 That characteristic of Jesus which James most admired was the Master’s sympathetic affection. Jesus’ understanding interest in the small and the great, the rich and the poor, made a great appeal to him.
2004 139:3.6 Iš visų Jėzaus bruožų Jokūbą labiausiai žavėjo Mokytojo užjaučianti meilė. Jėzaus supratingas dėmesys mažam ir dideliam, turtingam ir vargšui, jam labai patiko.
1955 139:3.7 James Zebedee was a well-balanced thinker and planner. Along with Andrew, he was one of the more level-headed of the apostolic group. He was a vigorous individual but was never in a hurry. He was an excellent balance wheel for Peter.
2004 139:3.7 Jokūbas Zabediejus buvo gerai išbalansuotas mąstytojas ir planuotojas. Drauge su Andriejumi, jis buvo vienas iš blaiviau mąstančiųjų apaštališkoje grupėje. Jis buvo energingas individas, bet niekada neskubėjo. Jis buvo nuostabi atsvara Petrui.
1955 139:3.8 He was modest and undramatic, a daily server, an unpretentious worker, seeking no special reward when he once grasped something of the real meaning of the kingdom. And even in the story about the mother of James and John, who asked that her sons be granted places on the right hand and the left hand of Jesus, it should be remembered that it was the mother who made this request. And when they signified that they were ready to assume such responsibilities, it should be recognized that they were cognizant of the dangers accompanying the Master’s supposed revolt against the Roman power, and that they were also willing to pay the price. When Jesus asked if they were ready to drink the cup, they replied that they were. And as concerns James, it was literally true—he did drink the cup with the Master, seeing that he was the first of the apostles to experience martyrdom, being early put to death with the sword by Herod Agrippa. James was thus the first of the twelve to sacrifice his life upon the new battle line of the kingdom. Herod Agrippa feared James above all the other apostles. He was indeed often quiet and silent, but he was brave and determined when his convictions were aroused and challenged.
2004 139:3.8 Jis buvo kuklus ir ramus, kasdienis tarnas, nepretenzingas darbininkas, nesiekiantis jokio ypatingo atlyginimo, kada pagaliau ką nors imdavo suvokti apie karalystės tikrąją prasmę. Ir net istorijoje apie Jokūbo ir Jono motiną, kuri paprašė, kad jos sūnums būtų suteiktos vietos iš dešinės ir iš kairės nuo Jėzaus, reikėtų prisiminti, jog šito paprašė būtent motina[25]. Ir kada jie parodė, jog buvo pasirengę tokią atsakomybę prisiimti, tai reikėtų suprasti, kad jie suvokė tuos pavojus, kurie lydėjo Mokytojo tariamą maištą prieš romėnų valdžią, ir kad jie taip pat troško sumokėti tą kainą. Kada Jėzus paklausė, ar jie yra pasiruošę išgerti tą taurę, jie atsakė, jog yra pasiruošę[26]. O kai dėl Jokūbo, tai tiesiogine prasme tas yra tiesa—jis iš tikrųjų tą taurę ir išgėrė su Mokytoju, nes buvo pirmasis iš apaštalų, kuris patyrė kankinio dalią, jį anksti nužudė Erodo Agripo kardas[27]. Tokiu būdu Jokūbas buvo pirmasis iš tų dvylikos, paaukojęs savąją gyvybę naujoje karalystės mūšio linijoje. Erodas Agripas Jokūbo bijojo labiausiai už visus kitus apaštalus. Jis iš tiesų dažnai būdavo ramus ir tylus, bet būdavo drąsus ir ryžtingas, kada jo įsitikinimai būdavo užkabinami ir kada jiems būdavo metamas iššūkis.
1955 139:3.9 James lived his life to the full, and when the end came, he bore himself with such grace and fortitude that even his accuser and informer, who attended his trial and execution, was so touched that he rushed away from the scene of James’s death to join himself to the disciples of Jesus.
2004 139:3.9 Jokūbas nugyveno pilnakraujį gyvenimą, ir kada atėjo pabaiga, tada jis laikėsi taip kilniai ir tvirtai, kad net jo kaltintojas ir skundikas, kuris buvo jo teismo ir bausmės įvykdymo metu, buvo tiek sujaudintas, kad išlėkė tolyn nuo Jokūbo mirties bausmės vietos ir prisišliejo prie Jėzaus mokinių.
4. JOHN ZEBEDEE
4. JONAS ZABEDIEJUS
1955 139:4.1 When he became an apostle, John was twenty-four years old and was the youngest of the twelve. He was unmarried and lived with his parents at Bethsaida; he was a fisherman and worked with his brother James in partnership with Andrew and Peter. Both before and after becoming an apostle, John functioned as the personal agent of Jesus in dealing with the Master’s family, and he continued to bear this responsibility as long as Mary the mother of Jesus lived.
2004 139:4.1 Kada Jonas tapo apaštalu, tada jam buvo dvidešimt ketveri metai, ir jis buvo jauniausias tarp tų dvylikos[28]. Jis buvo nevedęs ir gyveno kartu su tėvais Betsaidoje; jis buvo žvejys ir dirbo su savo broliu Jokūbu partnerystėje su Andriejumi ir Petru. Bet prieš tapdamas ir tapęs apaštalu, Jonas veikė kaip Jėzaus asmeninis pasiuntinys, palaikant ryšius su Mokytojo šeima, ir šitas pareigas jis vykdė toliau, kol Marija, Jėzaus motina, buvo gyva.
1955 139:4.2 Since John was the youngest of the twelve and so closely associated with Jesus in his family affairs, he was very dear to the Master, but it cannot be truthfully said that he was “the disciple whom Jesus loved.” You would hardly suspect such a magnanimous personality as Jesus to be guilty of showing favoritism, of loving one of his apostles more than the others. The fact that John was one of the three personal aides of Jesus lent further color to this mistaken idea, not to mention that John, along with his brother James, had known Jesus longer than the others.
2004 139:4.2 Kadangi Jonas buvo jauniausias tarp šitų dvylikos ir taip artimai susijęs su Jėzumi jo šeimos reikaluose, tai jis buvo labai brangus Mokytojui, bet būtų neteisinga sakyti, kad jis buvo “tas mokinys, kurį Jėzus mylėjo[29].” Jūs vargu ar galėtumėte įtarti tokią kilnią asmenybę, kaip Jėzų, kad ji nusikalstų tuo, jog vienam apaštalui rodytų didesnį palankumą, didesnę meilę negu kitiems. Tas faktas, kad Jonas buvo vienas iš trijų asmeninių Jėzaus padėjėjų, dar labiau prisidėjo prie šitos klaidingos minties vystymo, jau nekalbant apie tai, kad Jonas su savo broliu Jokūbu Jėzų pažinojo ilgiau negu visi kiti apaštalai.
1955 139:4.3 Peter, James, and John were assigned as personal aides to Jesus soon after they became apostles. Shortly after the selection of the twelve and at the time Jesus appointed Andrew to act as director of the group, he said to him: “And now I desire that you assign two or three of your associates to be with me and to remain by my side, to comfort me and to minister to my daily needs.” And Andrew thought best to select for this special duty the next three first-chosen apostles. He would have liked to volunteer for such a blessed service himself, but the Master had already given him his commission; so he immediately directed that Peter, James, and John attach themselves to Jesus.
2004 139:4.3 Petras, Jokūbas, ir Jonas buvo paskirti Jėzaus asmeniniais padėjėjais netrukus po to, kada jie tapo apaštalais. Tuoj po dvyliktuko parinkimo, ir tuo metu, kada Jėzus Andriejų paskyrė grupės vadovu, tada Jėzus tarė jam: “O dabar aš labai noriu, kad iš savo partnerių paskirtum du arba tris, kad būtų su manimi, liktų šalia manęs, nuramintų mane, ir rūpintųsi mano kasdienėmis reikmėmis.” Ir Andriejus pamanė, jog geriausia į šitas ypatingas pareigas parinkti kitus tris pirmiausia pasirinktus apaštalus. Į tokią palaimingą tarnystę jis būtų norėjęs pasisiūlyti ir pats, bet Mokytojas jam jau buvo paskyręs užduotį; taigi jis nedelsiant nurodė, kad Petras, Jokūbas, ir Jonas būtų su Jėzumi.
1955 139:4.4 John Zebedee had many lovely traits of character, but one which was not so lovely was his inordinate but usually well-concealed conceit. His long association with Jesus made many and great changes in his character. This conceit was greatly lessened, but after growing old and becoming more or less childish, this self-esteem reappeared to a certain extent, so that, when engaged in directing Nathan in the writing of the Gospel which now bears his name, the aged apostle did not hesitate repeatedly to refer to himself as the “disciple whom Jesus loved.” In view of the fact that John came nearer to being the chum of Jesus than any other earth mortal, that he was his chosen personal representative in so many matters, it is not strange that he should have come to regard himself as the “disciple whom Jesus loved” since he most certainly knew he was the disciple whom Jesus so frequently trusted.
2004 139:4.4 Jonas Zabediejus turėjo daug nuostabių charakterio bruožų, bet vienas bruožas, kuris nebuvo toks mielas, buvo besaikė, bet paprastai gerai užslėpta jo gera nuomonė apie save patį. Tai, kad jis ilgai bendravo su Jėzumi, jo charakteryje padarė daug ir didelių permainų. Šita gera nuomonė apie save dideliu laipsniu sumažėjo, bet po to, kada jis paseno ir daugiau ar mažiau suvaikėjo, tada šitas išpuikimas tam tikru laipsniu vėl atsirado, taip, kad tada, kada jis vadovavo Natanui, rašiusiam Evangeliją, kuri dabar turi jo vardą, nusenęs apaštalas nesudvejojo, kad periodiškai save pavadintų tuo “mokiniu, kurį Jėzus mylėjo.” Turint omeny tą faktą, kad Jonas prie to, kad būtų Jėzaus bičiulis, priartėjo labiau negu bet kuris kitas žemės mirtingasis, kad jį pasirinko asmeniniu atstovu tokioje daugybėje reikalų, dėl to nebuvo nieko keisto, kad jis ėmė save laikyti tuo “mokiniu, kurį Jėzus mylėjo,” kadangi jis labai gerai žinojo, kad jis buvo tas mokinys, kuriuo Jėzus taip dažnai pasitikėdavo.
1955 139:4.5 The strongest trait in John’s character was his dependability; he was prompt and courageous, faithful and devoted. His greatest weakness was this characteristic conceit. He was the youngest member of his father’s family and the youngest of the apostolic group. Perhaps he was just a bit spoiled; maybe he had been humored slightly too much. But the John of after years was a very different type of person than the self-admiring and arbitrary young man who joined the ranks of Jesus’ apostles when he was twenty-four.
2004 139:4.5 Jono charakterio stipriausias bruožas buvo jo patikimumas; jis buvo tikslus ir drąsus, ištikimas ir atsidavęs. Jo didžiausia silpnybė buvo ta jam būdinga gera nuomonė apie save. Jis buvo jauniausias savo tėvo šeimos narys ir jauniausias apaštališkojoje grupėje. Galbūt jis buvo šiek tiek ir išlepintas; galbūt juokais iš jo šiek tiek per daug ir pasišaipydavo. Bet tas Jonas, kuris buvo po daugelio metų, buvo labai skirtingo tipo asmuo, palyginus su tuo savimi besižavinčiu ir kaprizingu jaunu vyru, kuris įstojo į Jėzaus apaštalų gretas, kada jam buvo dvidešimt ketveri metai.
1955 139:4.6 Those characteristics of Jesus which John most appreciated were the Master’s love and unselfishness; these traits made such an impression on him that his whole subsequent life became dominated by the sentiment of love and brotherly devotion. He talked about love and wrote about love. This “son of thunder” became the “apostle of love”; and at Ephesus, when the aged bishop was no longer able to stand in the pulpit and preach but had to be carried to church in a chair, and when at the close of the service he was asked to say a few words to the believers, for years his only utterance was, “My little children, love one another.”
2004 139:4.6 Tie Jėzaus bruožai, kuriuos Jonas vertino labiausiai, buvo Mokytojo meilė ir nesavanaudiškumas; šitie bruožai jam padarė tokį poveikį, kad jo visame tolimesniame gyvenime viešpatavo meilės jausmas ir broliškas atsidavimas. Jis kalbėjo apie meilę ir rašė apie meilę. Šitas “griaustinio sūnus” tapo “meilės apaštalu”; ir Efese, kada šitas pasenęs vyskupas daugiau nebegalėdavo stovėti sakykloje ir pamokslauti, bet reikėdavo jį nešti į bažnyčią sėdintį kėdėje, ir kada baigiantis pamaldoms jo paprašydavo tarti keletą žodžių tikintiesiems, metų metais jo vieninteliai žodžiai būdavo: “Mano mažieji vaikai, mylėkite vienas kitą[30].”[31]
1955 139:4.7 John was a man of few words except when his temper was aroused. He thought much but said little. As he grew older, his temper became more subdued, better controlled, but he never overcame his disinclination to talk; he never fully mastered this reticence. But he was gifted with a remarkable and creative imagination.
2004 139:4.7 Jonas buvo nešnekus žmogus, išskyrus tas akimirkas, kada jį išvesdavo iš pusiausvyros. Jis mąstė daug, bet šnekėjo mažai. Su metais, jo būdas tapo švelnesnis, geriau valdomas, bet jis niekada neįveikė savo nenoro kalbėti; jis niekada iki galo neatsikratė savo uždarumo. Bet jis buvo apdovanotas nuostabia ir kūrybine vaizduote.
1955 139:4.8 There was another side to John that one would not expect to find in this quiet and introspective type. He was somewhat bigoted and inordinately intolerant. In this respect he and James were much alike—they both wanted to call down fire from heaven on the heads of the disrespectful Samaritans. When John encountered some strangers teaching in Jesus’ name, he promptly forbade them. But he was not the only one of the twelve who was tainted with this kind of self-esteem and superiority consciousness.
2004 139:4.8 Buvo Jono ir kitas bruožas, kurio niekas negalėjo tikėtis, kad jį gali turėti šitas ramus ir savo mintyse užsisklendęs individas. Jis buvo kažkiek fanatiškas ir nepaprastai nepakantus. Šituo požiūriu jis ir Jokūbas buvo labai panašūs—jie abu norėjo pakviesti iš dangaus ugnį ant nepagarbių samariečių galvų[32]. Kada Jonas sutiko kažkokius nepažįstamus žmones, mokančius Jėzaus vardu, tada tą daryti jis iš karto jiems uždraudė[33]. Bet tarp tų dvylikos jis nebuvo vienintelis užsikrėtęs šitos rūšies perdaug gera nuomone apie save ir per didelio savęs vertinimo sąmone.
1955 139:4.9 John’s life was tremendously influenced by the sight of Jesus’ going about without a home as he knew how faithfully he had made provision for the care of his mother and family. John also deeply sympathized with Jesus because of his family’s failure to understand him, being aware that they were gradually withdrawing from him. This entire situation, together with Jesus’ ever deferring his slightest wish to the will of the Father in heaven and his daily life of implicit trust, made such a profound impression on John that it produced marked and permanent changes in his character, changes which manifested themselves throughout his entire subsequent life.
2004 139:4.9 Jono gyvenimui milžinišką poveikį padarė tas vaizdas, kad Jėzus gyveno be jokių namų, kada jis žinojo, kaip ištikimai jis buvo pasirūpinęs savo motinos ir šeimos globa. Jonas taip pat giliai užjautė Jėzų dėl to, kad jo šeima nesugebėjo suprasti jo, žinodamas, kad jie palaipsniui nuo jo traukėsi. Visa šita situacija, o taip pat ir tai, kad Jėzus, net esant ir menkiausiam norui, visada sutikdavo su Tėvo danguje valia, ir jo kasdienis besąlygiško pasitikėjimo kitu gyvenimas padarė tokį gilų poveikį Jonui, jog tai sukėlė žymius ir gilius jo charakterio pasikeitimus, kurie išliko per visą jo vėlesnį gyvenimą.
1955 139:4.10 John had a cool and daring courage which few of the other apostles possessed. He was the one apostle who followed right along with Jesus the night of his arrest and dared to accompany his Master into the very jaws of death. He was present and near at hand right up to the last earthly hour and was found faithfully carrying out his trust with regard to Jesus’ mother and ready to receive such additional instructions as might be given during the last moments of the Master’s mortal existence. One thing is certain, John was thoroughly dependable. John usually sat on Jesus’ right hand when the twelve were at meat. He was the first of the twelve really and fully to believe in the resurrection, and he was the first to recognize the Master when he came to them on the seashore after his resurrection.
2004 139:4.10 Mažai kas iš apaštalų turėjo tokios šaltakraujiškos ir pritrenkiančios drąsos, kuri buvo būdinga Jonui. Jis buvo vienintelis iš apaštalų, kuris buvo šalia Jėzaus tą naktį, kada jį suėmė, ir išdrįso savo Mokytoją lydėti į pačius mirties nasrus. Jis dalyvavo ir buvo visiškai šalia iki pat paskutinės žemiškosios valandos ir ištikimai vykdė jam patikėtą pareigą Jėzaus motinos atžvilgiu ir buvo pasirengęs gauti tokius papildomus nurodymus, kokie tik galėjo būti duoti Mokytojo mirtingosios egzistencijos paskutinėmis akimirkomis[34]. Vienas dalykas yra aiškus, Jonas buvo visiškai patikimas. Paprastai, kada tie dvylika valgydavo, tada Jonas sėdėdavo Jėzui iš dešinės. Jis buvo pirmasis iš šitų dvylikos, kuris tikrai ir visiškai įtikėjo į prisikėlimą, ir jis buvo pirmasis, kuris atpažino Mokytoją, kada šis po savo prisikėlimo atėjo pas juos ant jūros kranto[35].
1955 139:4.11 This son of Zebedee was very closely associated with Peter in the early activities of the Christian movement, becoming one of the chief supporters of the Jerusalem church. He was the right-hand support of Peter on the day of Pentecost.
2004 139:4.11 Šitas Zabediejaus sūnus buvo labai artimai susijęs su Petru krikščioniškojo judėjimo ankstyvosios veiklos metu, tapdamas vienu iš pagrindinių Jeruzalės bažnyčios rėmėjų. Pentakosto dieną jis buvo Petro dešinioji ranka.
1955 139:4.12 Several years after the martyrdom of James, John married his brother’s widow. The last twenty years of his life he was cared for by a loving granddaughter.
2004 139:4.12 Keleriems metams praėjus po Jokūbo nukankinimo, Jonas vedė savo brolio našlę. Per paskutiniuosius savo gyvenimo dvidešimt metų jis buvo globojamas mylinčios anūkės.
1955 139:4.13 John was in prison several times and was banished to the Isle of Patmos for a period of four years until another emperor came to power in Rome. Had not John been tactful and sagacious, he would undoubtedly have been killed as was his more outspoken brother James. As the years passed, John, together with James the Lord’s brother, learned to practice wise conciliation when they appeared before the civil magistrates. They found that a “soft answer turns away wrath.” They also learned to represent the church as a “spiritual brotherhood devoted to the social service of mankind” rather than as “the kingdom of heaven.” They taught loving service rather than ruling power—kingdom and king.
2004 139:4.13 Jonas kelis kartus sėdėjo kalėjime ir buvo ištremtas į Patmos salą ketveriems metams, kol Romoje į valdžią atėjo kitas imperatorius[36]. Jeigu Jonas nebūtų buvęs taktiškas ir išmintingas, tai be jokios abejonės jį būtų nužudę, kaip buvo nužudytas jo atviresnis brolis Jokūbas. Einant metams, Jonas, kartu su Jokūbu, Viešpaties broliu, išmoko išmintingo susitaikymo, kada jie pasirodydavo prieš pilietinius teisėjus. Jie suvokė, jog “nuolankus atsakymas įniršį pašalina[37].” Jie taip pat išmoko atstovauti bažnyčiai kaip “tokiai dvasinei brolijai, kuri yra atsidavusi žmonijos visuomeninei tarnystei,” o ne “dangaus karalystei.” Jie mokė kupinos meilės tarnystės, o ne skelbė valdymo galią—karalystę ir karalių.
1955 139:4.14 When in temporary exile on Patmos, John wrote the Book of Revelation, which you now have in greatly abridged and distorted form. This Book of Revelation contains the surviving fragments of a great revelation, large portions of which were lost, other portions of which were removed, subsequent to John’s writing. It is preserved in only fragmentary and adulterated form.
2004 139:4.14 Kada laikinai buvo ištremtas į Patmą, tada Jonas parašė Apreiškimo Knygą, kurią dabar jūs turite labai smarkiai sutrumpinta ir iškraipyta forma. Šitoje Apreiškimų Knygoje yra išlikusių fragmentų iš didžiojo apreiškimo, kurio didelės dalys buvo prarastos, kurio kitos dalys buvo išimtos, vėliau po Jono parašymo. Ji yra išlikusi tiktai fragmentine ir sufalsifikuota forma.
1955 139:4.15 John traveled much, labored incessantly, and after becoming bishop of the Asia churches, settled down at Ephesus. He directed his associate, Nathan, in the writing of the so-called “Gospel according to John,” at Ephesus, when he was ninety-nine years old. Of all the twelve apostles, John Zebedee eventually became the outstanding theologian. He died a natural death at Ephesus in A.D. 103 when he was one hundred and one years of age.
2004 139:4.15 Jonas daug keliavo, dirbo be sustojimo, o tapęs Azijos bažnyčių vyskupu, įsikūrė Efese. Jis vadovavo savo padėjėjui, Natanui, rašant vadinamąją “Evangeliją pagal Joną,” Efese, kada buvo sulaukęs devyniasdešimt devynerių metų. Iš visų dvylikos apaštalų, Jonas Zabediejus galiausiai tapo įžymiu teologu. Jis mirė natūralia mirtimi Efese 103 m. po Kr. gim., kada jam buvo šimtas vieneri metai.
5. PHILIP THE CURIOUS
5. PILYPAS SMALSUSIS
1955 139:5.1 Philip was the fifth apostle to be chosen, being called when Jesus and his first four apostles were on their way from John’s rendezvous on the Jordan to Cana of Galilee. Since he lived at Bethsaida, Philip had for some time known of Jesus, but it had not occurred to him that Jesus was a really great man until that day in the Jordan valley when he said, “Follow me.” Philip was also somewhat influenced by the fact that Andrew, Peter, James, and John had accepted Jesus as the Deliverer.
2004 139:5.1 Pilypas buvo penktasis iš pasirinktų apaštalų, pakviestas tada, kada Jėzus ir pirmieji jo keturi apaštalai keliavo iš tos vietos, kur prie Jordano upės buvo apsistojęs Jonas, į Kaną Galilėjoje. Kadangi Pilypas gyveno Betsaidoje, tai jis kažkiek laiko Jėzų pažinojo, bet jam nebuvo atėjusi ir mintis, kad Jėzus iš tikrųjų yra didis žmogus, iki tos dienos Jordano slėnyje, kada jis ištarė, “Eik su manimi.” Pilypui taip pat tam tikra prasme įtakos turėjo ir tai, jog Andriejus, Petras, Jokūbas, ir Jonas Jėzų laikė Išvaduotoju.
1955 139:5.2 Philip was twenty-seven years of age when he joined the apostles; he had recently been married, but he had no children at this time. The nickname which the apostles gave him signified “curiosity.” Philip was always wanting to be shown. He never seemed to see very far into any proposition. He was not necessarily dull, but he lacked imagination. This lack of imagination was the great weakness of his character. He was a commonplace and matter-of-fact individual.
2004 139:5.2 Pilypui buvo dvidešimt septyneri metai, kada jis prisijungė prie apaštalų; jis neseniai buvo vedęs, bet šiuo metu vaikų neturėjo[38]. Pravardė, kurią jam davė apaštalai, reiškė “smalsumą.” Pilypas visada norėdavo, kad jam parodytų. Niekada neatrodė, kad jis matytų pačią tą reikalo esmę. Tai visiškai nereiškė, kad jis buvo kvailas, bet jam stigo vaizduotės. Šita vaizduotės stoka buvo didžiulė silpnoji jo charakterio vieta. Jis buvo paprastas ir be vaizduotės žmogus.
1955 139:5.3 When the apostles were organized for service, Philip was made steward; it was his duty to see that they were at all times supplied with provisions. And he was a good steward. His strongest characteristic was his methodical thoroughness; he was both mathematical and systematic.
2004 139:5.3 Kada apaštalai buvo organizuojami tarnystei, tada Pilypas buvo paskirtas ekonomu; būtent jo pareiga buvo žiūrėti, kad jie visada būtų aprūpinti viskuo, kas reikalinga. Ir jis buvo geras ekonomas. Jo stipriausias bruožas buvo jo metodiškas kruopštumas; jam buvo būdingas tikslumas ir sistemiškumas.
1955 139:5.4 Philip came from a family of seven, three boys and four girls. He was next to the oldest, and after the resurrection he baptized his entire family into the kingdom. Philip’s people were fisherfolk. His father was a very able man, a deep thinker, but his mother was of a very mediocre family. Philip was not a man who could be expected to do big things, but he was a man who could do little things in a big way, do them well and acceptably. Only a few times in four years did he fail to have food on hand to satisfy the needs of all. Even the many emergency demands attendant upon the life they lived seldom found him unprepared. The commissary department of the apostolic family was intelligently and efficiently managed.
2004 139:5.4 Pilypas gimė tokioje šeimoje, kurioje buvo septyni vaikai, trys berniukai ir keturios mergaitės. Jis buvo antras vaikas, ir po prisikėlimo jis pakrikštijo savo visą šeimą, kad ji būtų karalystėje. Pilypo namiškiai buvo žvejai. Jo tėvas buvo labai sumanus vyras, giliai mąstantis, bet jo motina buvo kilusi iš tikrai vidutinės šeimos. Pilypas nebuvo toks vyras, iš kurio lauktum, kad jis padarys didelių darbų, bet jis buvo toks žmogus, kuris mažus darbus padarydavo didingai, atlikdavo juos gerai ir sėkmingai. Per ketverių metų laikotarpį tiktai kelis kartus jis tikrai neturėjo tiek maisto, kad patenkintų visų poreikius. Net ir tie poreikiai, kuriuos reikėdavo patenkinti ekstremaliomis situacijomis, kurios jų gyvenime buvo kilusios daug kartų, retai kada jį užklupdavo nepasiruošusį. Apaštališkosios šeimos maisto aprūpinimo skyrius buvo valdomas protingai ir sumaniai.
1955 139:5.5 The strong point about Philip was his methodical reliability; the weak point in his make-up was his utter lack of imagination, the absence of the ability to put two and two together to obtain four. He was mathematical in the abstract but not constructive in his imagination. He was almost entirely lacking in certain types of imagination. He was the typical everyday and commonplace average man. There were a great many such men and women among the multitudes who came to hear Jesus teach and preach, and they derived great comfort from observing one like themselves elevated to an honored position in the councils of the Master; they derived courage from the fact that one like themselves had already found a high place in the affairs of the kingdom. And Jesus learned much about the way some human minds function as he so patiently listened to Philip’s foolish questions and so many times complied with his steward’s request to “be shown.”
2004 139:5.5 Pilypo stiprioji pusė buvo jo metodiškas patikimumas; jo charakterio silpnasis bruožas buvo visiška vaizduotės stoka, nesugebėjimas prie dviejų pridėti du, kad gautum keturis. Ten, kur buvo abstraktu, jis buvo matematiškas, bet savo vaizduotėje nebuvo konstruktyvus. Kai kurių vaizduotės tipų jis beveik neturėjo iš viso. Jis buvo tipiškas paprastas ir eilinis vidutinis vyras. Tose miniose, kurios ateidavo pasiklausyti, kaip moko ir pamokslauja Jėzus, tokių vyrų ir moterų buvo didžiulė daugybė, ir tie žmonės pajusdavo didžiulę paguodą, matydami vieną tokį patį, kaip ir jie, iškeltą į garbingą vietą Mokytojo tarybose; jie įgaudavo drąsos dėl to, jog vienas toks pat, kaip ir jie, jau užima aukštą vietą karalystės reikaluose. Ir Jėzus daug ką sužinojo apie tai, kaip veikia kai kurių žmonių protas, kada jis taip kantriai išklausydavo Pilypo kvailokus klausimus ir tiek daug kartų nusileido savo ekonomo pageidavimui, kad jam “būtų parodyta.”
1955 139:5.6 The one quality about Jesus which Philip so continuously admired was the Master’s unfailing generosity. Never could Philip find anything in Jesus which was small, niggardly, or stingy, and he worshiped this ever-present and unfailing liberality.
2004 139:5.6 Toji viena Jėzaus savybė, kuri Pilypą taip žavėjo visą laiką, buvo Mokytojo nesibaigiantis nuoširdumas. Pilypas iš tiesų niekada nepastebėjo, kad Jėzus būtų smulkmeniškas, menkas, ar dilgus, ir jis garbino šitą visą laiką esantį ir nesibaigiantį dosnumą.
1955 139:5.7 There was little about Philip’s personality that was impressive. He was often spoken of as “Philip of Bethsaida, the town where Andrew and Peter live.” He was almost without discerning vision; he was unable to grasp the dramatic possibilities of a given situation. He was not pessimistic; he was simply prosaic. He was also greatly lacking in spiritual insight. He would not hesitate to interrupt Jesus in the midst of one of the Master’s most profound discourses to ask an apparently foolish question. But Jesus never reprimanded him for such thoughtlessness; he was patient with him and considerate of his inability to grasp the deeper meanings of the teaching. Jesus well knew that, if he once rebuked Philip for asking these annoying questions, he would not only wound this honest soul, but such a reprimand would so hurt Philip that he would never again feel free to ask questions. Jesus knew that on his worlds of space there were untold billions of similar slow-thinking mortals, and he wanted to encourage them all to look to him and always to feel free to come to him with their questions and problems. After all, Jesus was really more interested in Philip’s foolish questions than in the sermon he might be preaching. Jesus was supremely interested in men, all kinds of men.
2004 139:5.7 Pilypo asmenybė mažai ką turėjo, kas būtų įspūdinga. Dažnai apie jį kalbėdavo kaip apie “Pilypą iš Betsaidos, iš to miesto, kur gyvena Andriejus ir Petras[39].” Jis beveik neturėjo skvarbaus matymo; jis nesugebėdavo suvokti konkrečios situacijos stulbinančių galimybių. Jis nebuvo pesimistas; tiesiog jis buvo proziškas. Jam taip pat labai stigo dvasinės įžvalgos. Jis nedvejodamas Jėzų nutraukdavo viduryje pačios giliausios Mokytojo kalbos, kad paklaustų akivaizdžiai kvailoką klausimą. Bet Jėzus niekada jam nepriekaištaudavo dėl tokio nedėmesingumo; jis buvo kantrus su juo ir taktiškas dėl jo nesugebėjimo suvokti gilesnių mokymo prasmių. Jėzus gerai žinojo, kad jeigu jis Pilypui kartą papriekaištaus, kad jis užduoda tokius erzinančius klausimus, tai jis ne tik sužeis šitą dorą sielą, bet šitoks priekaištas Pilypą tiek įskaudins, kad jis niekada daugiau nebedrįs pateikti nė vieno klausimo. Jėzus žinojo, kad jo erdvės pasauliuose yra neapsakoma gausybė milijardų panašių lėtai mąstančių mirtingųjų, ir jis norėjo juos visus padrąsinti, kad kreiptųsi į jį, ir kad jiems visada būtų lengva ateiti pas jį su savo klausimais ir problemomis. Galų gale, Jėzus iš tikrųjų labiau domėjosi Pilypo kvailais klausimais negu tuo pamokslu, kurį jis galėtų pasakyti. Jėzus nepaprastai domėjosi žmonėmis, visokių tipų žmonėmis.
1955 139:5.8 The apostolic steward was not a good public speaker, but he was a very persuasive and successful personal worker. He was not easily discouraged; he was a plodder and very tenacious in anything he undertook. He had that great and rare gift of saying, “Come.” When his first convert, Nathaniel, wanted to argue about the merits and demerits of Jesus and Nazareth, Philip’s effective reply was, “Come and see.” He was not a dogmatic preacher who exhorted his hearers to “Go”—do this and do that. He met all situations as they arose in his work with “Come”—“come with me; I will show you the way.” And that is always the effective technique in all forms and phases of teaching. Even parents may learn from Philip the better way of saying to their children not “Go do this and go do that,” but rather, “Come with us while we show and share with you the better way.”
2004 139:5.8 Apaštališkasis ekonomas nebuvo geras oratorius, bet jis labai įtikinamai ir sėkmingai dirbo asmeniškai. Jis nebuvo toks, kuris lengvai nusiviltų; ko tik jis imdavosi, tą dirbdavo metodiškai ir labai atkakliai. Jis turėjo tą didžiulę ir retą dovaną pasakyti “Eikime.” Kada jo pirmasis atverstasis, Natanielius, norėjo pasiginčyti dėl Jėzaus ir Nazareto nuopelnų ir trūkumų, tada Pilypo veiksmingas atsakymas buvo: “Eikime ir pažiūrėkime[40].” Jis nebuvo pamokslininkas dogmatikas, kuris jo besiklausančius paragintų “Eikite”—padaryti šitą ir padaryti tą. Jis visas situacijas, kada jos iškildavo jo darbe, pasitikdavo šituo “Eime”—“eime drauge su manimi; aš tikrai parodysiu šį kelią.” Ir tai yra visada veiksmingas būdas bet kurioje mokymo fazėje ir formoje. Net ir tėvai galėtų pasimokyti iš Pilypo geresniojo būdo, kaip savo vaikams pasakyti ne “Eikite daryti šitą ir eikite daryti tą,“ bet geriau, “Eime drauge su mumis, ir mes jums parodysime geresnį būdą ir drauge su jumis jį pritaikysime.”
1955 139:5.9 The inability of Philip to adapt himself to a new situation was well shown when the Greeks came to him at Jerusalem, saying: “Sir, we desire to see Jesus.” Now Philip would have said to any Jew asking such a question, “Come.” But these men were foreigners, and Philip could remember no instructions from his superiors regarding such matters; so the only thing he could think to do was to consult the chief, Andrew, and then they both escorted the inquiring Greeks to Jesus. Likewise, when he went into Samaria preaching and baptizing believers, as he had been instructed by his Master, he refrained from laying hands on his converts in token of their having received the Spirit of Truth. This was done by Peter and John, who presently came down from Jerusalem to observe his work in behalf of the mother church.
2004 139:5.9 Pilypo nesugebėjimą prisitaikyti prie naujos situacijos gerai atskleidė tas atvejis, kada graikai atėjo pas jį Jeruzalėje, sakydami: “Pone, mes norime pamatyti Jėzų.” Dabar Pilypas bet kuriam žydui, užduodančiam tokį klausimą, būtų taręs, ”Eikime.” Bet šitie vyrai buvo svetimšaliai, ir Pilypas negalėjo prisiminti jokių nurodymų iš savo vyresnybės dėl tokių reikalų; taigi vienintelis dalykas, ką jis sugebėjo sugalvoti, tai pasitarti su vadovu, Andriejumi, ir tada jie abudu tuos besiteiraujančius graikus palydėjo pas Jėzų[41]. Lygiai taip, kada jis nuėjo į Samariją, pamokslaudamas ir krikštydamas tikinčiuosius, kaip jam buvo nurodęs Mokytojas, tada jis susilaikydavo nuo to, kad ant savo atsivertėlių uždėtų rankas kaip ženklą, kad jie yra gavę Tiesos Dvasią[42]. Šitaip darė Petras ir Jonas, kurie neužilgo atvyko iš Jeruzalės, kad stebėtų jo darbą motinos bažnyčios vardu[43].
1955 139:5.10 Philip went on through the trying times of the Master’s death, participated in the reorganization of the twelve, and was the first to go forth to win souls for the kingdom outside of the immediate Jewish ranks, being most successful in his work for the Samaritans and in all his subsequent labors in behalf of the gospel.
2004 139:5.10 Pilypas ištvėrė Mokytojo mirties išbandančius laikus, dalyvavo tų dvylikos reorganizacijoje, ir buvo pirmasis, kuris išėjo laimėti sielų karalystei už tiesioginių žydijos ribų, ir labai sėkmingai dirbo samariečiams ir savo visuose vėlesniuose darbuose evangelijos labui.
1955 139:5.11 Philip’s wife, who was an efficient member of the women’s corps, became actively associated with her husband in his evangelistic work after their flight from the Jerusalem persecutions. His wife was a fearless woman. She stood at the foot of Philip’s cross encouraging him to proclaim the glad tidings even to his murderers, and when his strength failed, she began the recital of the story of salvation by faith in Jesus and was silenced only when the irate Jews rushed upon her and stoned her to death. Their eldest daughter, Leah, continued their work, later on becoming the renowned prophetess of Hierapolis.
2004 139:5.11 Pilypo žmona, kuri buvo sumani moterų korpuso narė, buvo aktyviai susijusi su savo vyru jo evangeliškame darbe po to, kada jie pabėgo iš Jeruzalės nuo persekiojimų. Jo žmona buvo bebaimė moteris. Ji stovėjo prie pat Pilypo kryžiaus, skatindama jį skelbti gerąsias naujienas net ir savo žudikams, o kada jo jėgos išseko, tada ji pati ėmė pasakoti apie išgelbėjimą, įtikint į Jėzų, ir buvo nutildyta tiktai tada, kada įniršę žydai puolė ją ir negyvai užmėtė akmenimis. Jų vyriausioji dukra, Lėja, tęsė jų darbą, vėliau tapusi įžymia pranaše iš Hierapolio.
1955 139:5.12 Philip, the onetime steward of the twelve, was a mighty man in the kingdom, winning souls wherever he went; and he was finally crucified for his faith and buried at Hierapolis.
2004 139:5.12 Pilypas, kažkada buvęs tų dvylikos ekonomas, buvo galingas žmogus karalystėje, laimėdavęs sielų, kur tik benueidavo; ir galiausiai jis buvo nukryžiuotas už savo įtikėjimą ir palaidotas Hierapolyje.
6. HONEST NATHANIEL
6. SĄŽININGASIS NATANIELIUS
1955 139:6.2 When Nathaniel joined the apostles, he was twenty-five years old and was the next to the youngest of the group. He was the youngest of a family of seven, was unmarried, and the only support of aged and infirm parents, with whom he lived at Cana; his brothers and sister were either married or deceased, and none lived there. Nathaniel and Judas Iscariot were the two best educated men among the twelve. Nathaniel had thought to become a merchant.
2004 139:6.2 Kada Natanielius prisijungė prie apaštalų, tada jam buvo dvidešimt penkeri metai, ir šioje grupėje jis buvo antras pagal jaunumą. Septynių narių šeimoje jis buvo jauniausias, nevedęs, ir vienintelė parama pasenusiems ir pasiligojusiems tėvams, su kuriais jis ir gyveno Kanoje; jo broliai ir seserys turėjo savo šeimas arba buvo mirę; ir nė vienas negyveno ten[45]. Natanielius ir Judas Iskarijotas buvo du labiausiai išsilavinę vyrai tarp šių dvylikos. Natanielius anksčiau galvojo tapti pirkliu.
1955 139:6.3 Jesus did not himself give Nathaniel a nickname, but the twelve soon began to speak of him in terms that signified honesty, sincerity. He was “without guile.” And this was his great virtue; he was both honest and sincere. The weakness of his character was his pride; he was very proud of his family, his city, his reputation, and his nation, all of which is commendable if it is not carried too far. But Nathaniel was inclined to go to extremes with his personal prejudices. He was disposed to prejudge individuals in accordance with his personal opinions. He was not slow to ask the question, even before he had met Jesus, “Can any good thing come out of Nazareth?” But Nathaniel was not obstinate, even if he was proud. He was quick to reverse himself when he once looked into Jesus’ face.
2004 139:6.3 Jėzus pats nedavė Natanieliui pravardės, bet tie dvylika netrukus ėmė jį vadinti tokiais žodžiais, kurie reiškė sąžiningumą, nuoširdumą. Jis buvo “be klastos[46].” Ir tai buvo jo didžioji vertybė; jis buvo tiek sąžiningas, tiek nuoširdus. Jo charakterio silpnoji vieta buvo jo pasididžiavimas; jis labai didžiavosi savo šeima, savo miestu, savo reputacija, ir savo nacija, visa tai yra pagirtina, jeigu nenueinama su tuo perdaug toli. Bet Natanielius su savo asmeniniais išankstiniais nusistatymais buvo linkęs pasiekti kraštutinumą. Jis buvo linkęs apie žmones spręsti pagal iš anksto susidarytą savo asmeninę nuomonę[47]. Jis iš karto pateikė šį klausimą, dar iki susitikimo su Jėzumi, „Argi kas nors tokio doro gali kilti iš Nazareto?” Bet Natanielius nebuvo užsispyręs, net jeigu jis ir didžiavosi. Jis greitai savo nuomonę pakeitė į priešingą, kada tik pažvelgė Jėzui į akis.
1955 139:6.4 In many respects Nathaniel was the odd genius of the twelve. He was the apostolic philosopher and dreamer, but he was a very practical sort of dreamer. He alternated between seasons of profound philosophy and periods of rare and droll humor; when in the proper mood, he was probably the best storyteller among the twelve. Jesus greatly enjoyed hearing Nathaniel discourse on things both serious and frivolous. Nathaniel progressively took Jesus and the kingdom more seriously, but never did he take himself seriously.
2004 139:6.4 Daugeliu požiūrių Natanielius tarp tų dvylikos buvo keistas genijus. Jis buvo apaštališkasis filosofas ir svajotojas, bet jis buvo labai praktiško tipo svajotojas. Jo gilios filosofijos laikotarpiai kaitaliodavosi su reto ir ironiško humoro periodais; kada būdavo gerai nusiteikęs, tada tarp tų dvylikos jis galbūt būdavo geriausias istorijų pasakotojas. Jėzui labai patiko klausytis Natanieliaus kalbų tiek apie rimtus, tiek ir apie lengvabūdiškus dalykus. Natanielius į Jėzų ir į karalystę ėmė žiūrėti vis rimčiau, bet niekada rimtai nežiūrėjo į save.
1955 139:6.5 The apostles all loved and respected Nathaniel, and he got along with them splendidly, excepting Judas Iscariot. Judas did not think Nathaniel took his apostleship sufficiently seriously and once had the temerity to go secretly to Jesus and lodge complaint against him. Said Jesus: “Judas, watch carefully your steps; do not overmagnify your office. Who of us is competent to judge his brother? It is not the Father’s will that his children should partake only of the serious things of life. Let me repeat: I have come that my brethren in the flesh may have joy, gladness, and life more abundantly. Go then, Judas, and do well that which has been intrusted to you but leave Nathaniel, your brother, to give account of himself to God.” And the memory of this, with that of many similar experiences, long lived in the self-deceiving heart of Judas Iscariot.
2004 139:6.5 Natanielių visi apaštalai mylėjo ir gerbė, ir jis su jais sutarė nuostabiai, išskyrus Judą Iskarijotą. Judas manė, kad Natanielius į savo apaštalystę žiūrėjo nepakankamai rimtai, ir kartą išdrįso slapta nueiti pas Jėzų ir pateikti skundą prieš jį. Jėzus atsakė: “Judai, įdėmiai stebėk savuosius žingsnius, nepervertink savosios padėties. Kuris iš mūsų yra kompetentingas teisti savo brolį? Būtent Tėvo valia nėra tokia, kad jo vaikai dalyvautų tiktai rimtuose gyvenimo reikaluose. Leisk man pakartoti: aš atėjau tam, kad mano broliai materialiame kūne daug daugiau patirtų džiaugsmo, linksmumo, ir gyvasties. Tuomet, Judai, eik ir daryk gerai tai, kas buvo patikėta tau, bet palik Natanielių, savo brolį, pačiam atsiskaityti prieš Dievą[48].” Ir prisiminimas apie tai, o taip pat ir apie daugelį kitų panašių patyrimų, ilgam pasiliko save patį apgaudinėjančio Judo Iskarijoto širdyje.
1955 139:6.6 Many times, when Jesus was away on the mountain with Peter, James, and John, and things were becoming tense and tangled among the apostles, when even Andrew was in doubt about what to say to his disconsolate brethren, Nathaniel would relieve the tension by a bit of philosophy or a flash of humor; good humor, too.
2004 139:6.6 Daug kartų, kada Jėzus būdavo išėjęs į kalnus su Petru, Jokūbu, ir Jonu, o reikalai tarp apaštalų imdavo aštrėti ir kildavo ginčai, kada net ir Andriejus abejodavo, ką pasakyti tokiems nelaimingiems savo sielos broliams, tada šitą įtampą Natanielius išsklaidydavo filosofine pastabėle ar humoro akimirka; taip pat, ir gero humoro.
1955 139:6.7 Nathaniel’s duty was to look after the families of the twelve. He was often absent from the apostolic councils, for when he heard that sickness or anything out of the ordinary had happened to one of his charges, he lost no time in getting to that home. The twelve rested securely in the knowledge that their families’ welfare was safe in the hands of Nathaniel.
2004 139:6.7 Natanieliaus pareiga buvo rūpintis šito dvyliktuko šeimomis. Dažnai jis nedalyvaudavo apaštališkose tarybose, nes kada sužinodavo, jog liga arba kas nors nepaprasto nutikdavo kuriam nors iš jo globotinių, tai negaišdamas vykdavo į tuos namus. Tie dvylika buvo tikrai ramūs, žinodami, kad jų šeimų gerovė yra saugi Natanieliaus rankose.
1955 139:6.8 Nathaniel most revered Jesus for his tolerance. He never grew weary of contemplating the broadmindedness and generous sympathy of the Son of Man.
2004 139:6.8 Natanielius labiausiai gerbė Jėzų už jo pakantumą. Jis niekada nepavargdavo mąstyti apie Žmogaus Sūnaus platų akiratį ir nuoširdų gailestį.
1955 139:6.9 Nathaniel’s father (Bartholomew) died shortly after Pentecost, after which this apostle went into Mesopotamia and India proclaiming the glad tidings of the kingdom and baptizing believers. His brethren never knew what became of their onetime philosopher, poet, and humorist. But he also was a great man in the kingdom and did much to spread his Master’s teachings, even though he did not participate in the organization of the subsequent Christian church. Nathaniel died in India.
2004 139:6.9 Natanieliaus tėvas (Baltramiejus) numirė netrukus po Pentakosto dienos, po šito šis apaštalas nuvyko į Mesopotamiją ir Indiją, skelbdamas karalystės gerąsias naujienas ir krikštydamas tikinčiuosius[49]. Jo sielos broliai niekada nesužinojo, kas nutiko kažkada buvusiam jų filosofui, poetui, ir humoristui. Bet jis taip pat buvo didis žmogus karalystėje ir daug padarė, kad išplatintų savojo Mokytojo mokymus, nors jis ir nedalyvavo vėlesnės krikščioniškosios bažnyčios organizavime. Natanielius mirė Indijoje.
7. MATTHEW LEVI
7. MOTIEJUS LEVIS
1955 139:7.1 Matthew, the seventh apostle, was chosen by Andrew. Matthew belonged to a family of tax gatherers, or publicans, but was himself a customs collector in Capernaum, where he lived. He was thirty-one years old and married and had four children. He was a man of moderate wealth, the only one of any means belonging to the apostolic corps. He was a good business man, a good social mixer, and was gifted with the ability to make friends and to get along smoothly with a great variety of people.
2004 139:7.1 Motiejų, septintąjį apaštalą, parinko Andriejus[50]. Motiejus priklausė mokesčių rinkėjų, arba publikanų, šeimai, bet jis pats buvo muito mokesčių rinkėjas Kapernaume, kur jis ir gyveno. Jam buvo trisdešimt vieneri metai ir buvo vedęs ir turėjo keturis vaikus. Jis turėjo nedidelį turtą, apaštališkajame korpuse jis buvo vienintelis narys, turėjęs kažkokį turtą. Jis buvo dalykiškas vyras, lengvai bendraujantis su žmonėmis, ir turėjo sugebėjimą užmegzti draugiškus ryšius ir sklandžiai sutarti su pačiais įvairiausiais žmonėmis.
1955 139:7.2 Andrew appointed Matthew the financial representative of the apostles. In a way he was the fiscal agent and publicity spokesman for the apostolic organization. He was a keen judge of human nature and a very efficient propagandist. His is a personality difficult to visualize, but he was a very earnest disciple and an increasing believer in the mission of Jesus and in the certainty of the kingdom. Jesus never gave Levi a nickname, but his fellow apostles commonly referred to him as the “money-getter.”
2004 139:7.2 Andriejus Motiejų paskyrė apaštalų finansiniu atstovu. Tam tikra prasme jis buvo finansinis agentas ir apaštališkosios organizacijos atstovas ryšiams su visuomene. Jis gerai išmanė žmogiškąją prigimtį ir buvo labai sumanus propagandistas. Jo asmenybę sunku įsivaizduoti, bet jis buvo labai uolus mokinys ir vis labiau tikėjo į Jėzaus misiją ir į karalystės tikrumą. Jėzus niekada nedavė Leviui pravardės, bet jo bičiuliai apaštalai jį paprastai vadino “pinigų gavėju.”
1955 139:7.3 Levi’s strong point was his wholehearted devotion to the cause. That he, a publican, had been taken in by Jesus and his apostles was the cause for overwhelming gratitude on the part of the former revenue collector. However, it required some little time for the rest of the apostles, especially Simon Zelotes and Judas Iscariot, to become reconciled to the publican’s presence in their midst. Matthew’s weakness was his shortsighted and materialistic viewpoint of life. But in all these matters he made great progress as the months went by. He, of course, had to be absent from many of the most precious seasons of instruction as it was his duty to keep the treasury replenished.
2004 139:7.3 Levio stiprusis bruožas buvo jo atsidavimas reikalui iš visos širdies. Tai, kad jį, publikaną, priėmė Jėzus ir jo apaštalai, ir buvo toji priežastis, dėl kurios buvęs mokesčių rinkėjas jautė didžiulį dėkingumą. Bet kitiems apaštalams, ypač Simonui Uoliajam ir Judui Iskarijotui, prireikė šiek tiek laiko tam, kad susitaikytų su mokesčių rinkėjo buvimu tarp jų. Motiejaus trūkumas buvo jo trumparegiškas ir materialistinis požiūris į gyvenimą. Bet laikui einant visuose šituose reikaluose jis darė didžiulę pažangą. Aišku, jis turėjo praleisti daugelį iš vertingiausių mokymo periodų, kadangi būtent jo pareiga buvo rūpintis biudžeto papildymu.
1955 139:7.4 It was the Master’s forgiving disposition which Matthew most appreciated. He would never cease to recount that faith only was necessary in the business of finding God. He always liked to speak of the kingdom as “this business of finding God.”
2004 139:7.4 Motiejus Mokytojo kilniaširdingumą vertino labiausiai. Jis niekada nenustojo aiškinęs, jog vien tiktai įtikėjimo užtenka tam, kad surastum Dievą. Jis visada mėgo kalbėti apie karalystę kaip apie “šitą Dievo suradimo reikalą.”
1955 139:7.5 Though Matthew was a man with a past, he gave an excellent account of himself, and as time went on, his associates became proud of the publican’s performances. He was one of the apostles who made extensive notes on the sayings of Jesus, and these notes were used as the basis of Isador’s subsequent narrative of the sayings and doings of Jesus, which has become known as the Gospel according to Matthew.
2004 139:7.5 Nors Motiejus buvo žmogus su praeities žyme, bet jis puikiai užsirekomendavo, ir laikui einant, jo partneriai ėmė didžiuotis mokesčių rinkėjo veikla. Jis buvo vienas iš apaštalų, kuris išsamiai užrašinėjo Jėzaus pasisakymus, ir šitie užrašai buvo panaudoti pagrindu vėlesniajam Izidoriaus pasakojimui apie Jėzaus pasisakymus ir poelgius, kuris tapo žinomu kaip Evangelija pagal Matą.
1955 139:7.6 The great and useful life of Matthew, the business man and customs collector of Capernaum, has been the means of leading thousands upon thousands of other business men, public officials, and politicians, down through the subsequent ages, also to hear that engaging voice of the Master saying, “Follow me.” Matthew really was a shrewd politician, but he was intensely loyal to Jesus and supremely devoted to the task of seeing that the messengers of the coming kingdom were adequately financed.
2004 139:7.6 Motiejaus, dalykiško vyro ir Kapernaumo mokesčių rinkėjo, didingas ir naudingas gyvenimas buvo toji priemonė, kuri vėlesniaisiais amžiais tūkstančių tūkstančius kitų dalykiškų žmonių, visuomenės pareigūnų, ir politikų vedė į tai, kad jie taip pat išgirstų tą žavų Mokytojo balsą, sakantį “Eik su manimi[51].” Motiejus iš tikrųjų buvo įžvalgus politikas, bet jis buvo labai ištikimas Jėzui ir aukčiausiu laipsniu atsidavęs tai užduočiai, kad pasirūpintų, jog ateinančios karalystės žinianešiai būtų deramai finansuojami.
1955 139:7.7 The presence of Matthew among the twelve was the means of keeping the doors of the kingdom wide open to hosts of downhearted and outcast souls who had regarded themselves as long since without the bounds of religious consolation. Outcast and despairing men and women flocked to hear Jesus, and he never turned one away.
2004 139:7.7 Motiejaus buvimas tarp tų dvylikos buvo toji priemonė, kuri karalystės duris plačiai atvėrė gausybei palūžusių ir atstumtų sielų, kurios save laikė seniai nebeturinčiomis ryšio su religine paguoda. Atstumtieji ir nusivylę vyrai ir moterys plūsdavo pasiklausyti Jėzaus, ir jis neatstūmė nė vieno.
1955 139:7.8 Matthew received freely tendered offerings from believing disciples and the immediate auditors of the Master’s teachings, but he never openly solicited funds from the multitudes. He did all his financial work in a quiet and personal way and raised most of the money among the more substantial class of interested believers. He gave practically the whole of his modest fortune to the work of the Master and his apostles, but they never knew of this generosity, save Jesus, who knew all about it. Matthew hesitated openly to contribute to the apostolic funds for fear that Jesus and his associates might regard his money as being tainted; so he gave much in the names of other believers. During the earlier months, when Matthew knew his presence among them was more or less of a trial, he was strongly tempted to let them know that his funds often supplied them with their daily bread, but he did not yield. When evidence of the disdain of the publican would become manifest, Levi would burn to reveal to them his generosity, but always he managed to keep still.
2004 139:7.8 Motiejus iš tikinčiųjų mokinių ir iš tų klausytojų, kurie betarpiškai klausėsi Mokytojo mokymo, siūlomas aukas laisvai priimdavo, bet jis niekada atvirai neprašinėjo pinigų iš minių. Visą savo finansinį darbą jis atlikdavo ramiai ir asmeniškai ir didžiąją dalį pinigų jis surinkdavo iš suinteresuotų tikinčiųjų, kurie priklausė labiau pasiturinčiųjų klasei. Jis beveik visą savo kuklų turtą atidavė Mokytojo ir jo apaštalų veiklai, bet apie šitą jo dosnumą jie niekada nesužinojo, išskyrus Jėzų, kuris apie tai žinojo viską. Motiejus atvirai įnešti indėlį į apaštališkąjį fondą nesiryžo, bijodamas, kad Jėzus ir jo partneriai galėtų šituos pinigus laikyti nešvariais; taigi, jis daug pinigų davė tikinčiųjų vardu. Per pirmuosius mėnesius, kada Motiejus žinojo, kad jo buvimas tarp jų buvo daugiau ar mažiau išbandymas, tada jam labai magėjo pasisakyti jiems, kad jo pinigai dažnai juos aprūpindavo kasdiene duona, bet jis tam nepasidavė. Kada pasireikšdavo panieka mokesčių rinkėjui, tada Levis degdavo noru atskleisti jiems savo dosnumą, bet visada jis sugebėdavo neprasitarti.
1955 139:7.9 When the funds for the week were short of the estimated requirements, Levi would often draw heavily upon his own personal resources. Also, sometimes when he became greatly interested in Jesus’ teaching, he preferred to remain and hear the instruction, even though he knew he must personally make up for his failure to solicit the necessary funds. But Levi did so wish that Jesus might know that much of the money came from his pocket! He little realized that the Master knew all about it. The apostles all died without knowing that Matthew was their benefactor to such an extent that, when he went forth to proclaim the gospel of the kingdom after the beginning of the persecutions, he was practically penniless.
2004 139:7.9 Kada numatytiems poreikiams savaitės pinigų neužtekdavo, tada Levis dideles sumas dažnai imdavo iš savo asmeninių santaupų. Taip pat, kartais, kada jis labai smarkiai būdavo susidomėjęs Jėzaus mokymu, tada jis buvo linkęs pasilikti ir pasiklausyti mokymo, nors ir žinojo, kad turės asmeniškai atlyginti dėl to, jog reikalingų pinigų nesurinko. Bet Levis iš tikrųjų taip norėjo, kad Jėzus galėtų sužinoti, jog didelė dalis pinigų buvo iš jo kišenės! Jam ir į galvą neateidavo, jog Mokytojas apie tai žinojo viską. Apaštalai visi numirė taip ir nesužinoję, kad Motiejus buvo jų geradaris tokiu laipsniu, jog kada jis išėjo skelbti karalystės evangelijos, prasidėjus persekiojimams, tada iš esmės jis nebeturėjo ir cento.
1955 139:7.10 When these persecutions caused the believers to forsake Jerusalem, Matthew journeyed north, preaching the gospel of the kingdom and baptizing believers. He was lost to the knowledge of his former apostolic associates, but on he went, preaching and baptizing, through Syria, Cappadocia, Galatia, Bithynia, and Thrace. And it was in Thrace, at Lysimachia, that certain unbelieving Jews conspired with the Roman soldiers to encompass his death. And this regenerated publican died triumphant in the faith of a salvation he had so surely learned from the teachings of the Master during his recent sojourn on earth.
2004 139:7.10 Kada šitie persekiojimai privertė tikinčiuosius Jeruzalę apleisti, tada Motiejus iškeliavo į šiaurę, skelbdamas karalystės evangeliją ir krikštydamas tikinčiuosius. Jo buvę apaštališkieji partneriai nebeturėjo jokių žinių apie jį, bet jis žengė tolyn, pamokslaudamas ir krikštydamas, per Kapadokiją, Galatiją, Bitiniją, ir Trakiją. Ir būtent Trakijoje, Lisimachijos mieste, kai kurie netikintys žydai susimokė su romėnų kareiviais, kad jis būtų nužudytas. Ir šitas dvasiškai atgimęs mokesčių rinkėjas mirė triumfuodamas išgelbėjimo įtikėjimu, kurio taip tvirtai buvo išmokęs iš Mokytojo mokymų, kada jis visiškai neseniai gyveno žemėje.
8. THOMAS DIDYMUS
8. TOMAS DIDYMUS
1955 139:8.1 Thomas was the eighth apostle, and he was chosen by Philip. In later times he has become known as “doubting Thomas,” but his fellow apostles hardly looked upon him as a chronic doubter. True, his was a logical, skeptical type of mind, but he had a form of courageous loyalty which forbade those who knew him intimately to regard him as a trifling skeptic.
2004 139:8.1 Tomas buvo aštuntasis apaštalas, ir jį parinko Pilypas. Vėlesniaisiais laikais jis tapo žinomas kaip “abejojantis Tomas,” bet jo bičiuliai apaštalai vargu ar jį laikė nuolat abejojančiu[52]. Tas tiesa, jis turėjo logišką, skeptišką proto tipą, bet jam buvo būdinga tam tikra drąsi ištikimybė, kuri tiems, kurie jį artimai pažinojo, neleido jį laikyti nereikšmingu skeptiku.
1955 139:8.2 When Thomas joined the apostles, he was twenty-nine years old, was married, and had four children. Formerly he had been a carpenter and stone mason, but latterly he had become a fisherman and resided at Tarichea, situated on the west bank of the Jordan where it flows out of the Sea of Galilee, and he was regarded as the leading citizen of this little village. He had little education, but he possessed a keen, reasoning mind and was the son of excellent parents, who lived at Tiberias. Thomas had the one truly analytical mind of the twelve; he was the real scientist of the apostolic group.
2004 139:8.2 Kada Tomas prisijungė prie apaštalų, tada jam buvo dvidešimt devyneri metai, buvo vedęs, ir turėjo keturis vaikus. Anksčiau jis dirbo dailide ir mūrininku, bet pastaruoju laiku jis buvo žvejys ir gyveno Tarikėjoje, išsidėsčiusioje Jordano vakariniame krante, kur jis išteka iš Galilėjos Jūros, ir jis buvo laikomas šito mažo kaimo svarbiu gyventoju. Jis buvo mažai išsilavinęs, bet turėjo aštrų, mąstantį protą ir buvo nuostabių tėvų, kurie gyveno Tiberijuje, sūnus. Tomas iš visų dvylikos vienintelis turėjo tikrai analitinį protą; jis buvo apaštališkosios grupės tikras mokslininkas.
1955 139:8.3 The early home life of Thomas had been unfortunate; his parents were not altogether happy in their married life, and this was reflected in Thomas’s adult experience. He grew up having a very disagreeable and quarrelsome disposition. Even his wife was glad to see him join the apostles; she was relieved by the thought that her pessimistic husband would be away from home most of the time. Thomas also had a streak of suspicion which made it very difficult to get along peaceably with him. Peter was very much upset by Thomas at first, complaining to his brother, Andrew, that Thomas was “mean, ugly, and always suspicious.” But the better his associates knew Thomas, the more they liked him. They found he was superbly honest and unflinchingly loyal. He was perfectly sincere and unquestionably truthful, but he was a natural-born faultfinder and had grown up to become a real pessimist. His analytical mind had become cursed with suspicion. He was rapidly losing faith in his fellow men when he became associated with the twelve and thus came in contact with the noble character of Jesus. This association with the Master began at once to transform Thomas’s whole disposition and to effect great changes in his mental reactions to his fellow men.
2004 139:8.3 Tomo vaikystė nebuvo laiminga; jo tėvai vedybiniame gyvenime iš viso nebuvo laimingi, ir tai atsispindėjo suaugusio Tomo patyrime. Jis užaugo turėdamas polinkį į prieštaravimus ir ginčus. Net ir jo žmona apsidžiaugė, kada pamatė, kad jis prisijungė prie apaštalų; jai palengvėjo nuo tos minties, kad jos pesimisto vyro didžiąją laiko dalį nebebus namuose. Tomas taip pat buvo ir įtarus, ir dėl to buvo labai sunku su juo ramiai sugyventi. Petrą iš pradžių labai nuliūdino Tomas, ir jis pasiskundė savo broliui, Andriejui, kad Tomas yra “šykštus, bjaurus, ir visada įtarus.” Bet kuo daugiau Tomo partneriai jį pažino, tuo labiau jį mėgo. Jie pamatė, kad jis buvo nepaprastai sąžiningas ir nepalaužiamai ištikimas. Jis buvo tobulai nuoširdus ir neabejotinai sakantis tiesą, bet iš prigimties jis buvo priekabių ieškotojas ir suaugo toks, jog taptų tikru pesimistu. Jo analitinis protas turėjo prakeikimą įtarinėti. Jis labai sparčiai ėmė prarasti tikėjimą savo bičiuliais žmonėmis tuo metu, kada prisijungė prie šito dvyliktuko, ir šitokiu būdu jis susipažino su Jėzaus kilniu charakteriu. Šitas ryšys su Mokytoju iš karto ėmė keisti Tomo visą būdą ir įgyvendinti didžiulius pakitimus jo požiūryje į bičiulius žmones.
1955 139:8.4 Thomas’s great strength was his superb analytical mind coupled with his unflinching courage—when he had once made up his mind. His great weakness was his suspicious doubting, which he never fully overcame throughout his whole lifetime in the flesh.
2004 139:8.4 Tomo didžiausia stiprybė buvo jo nuostabiai analitinis protas kartu su jo nepalaužiama drąsa—kada jis priimdavo sprendimą. Jo didžiausia silpnybė buvo įtarus abejojimas, kurio jis niekada iki galo ir neįveikė per savo visą gyvenimo laiką materialiame kūne.
1955 139:8.5 In the organization of the twelve Thomas was assigned to arrange and manage the itinerary, and he was an able director of the work and movements of the apostolic corps. He was a good executive, an excellent businessman, but he was handicapped by his many moods; he was one man one day and another man the next. He was inclined toward melancholic brooding when he joined the apostles, but contact with Jesus and the apostles largely cured him of this morbid introspection.
2004 139:8.5 Dvylikos organizacijoje Tomui buvo paskirta parengti ir tvarkyti keliavimo maršrutą, ir jis buvo sumanus apaštališkojo korpuso darbų ir judėjimo reguliuotojas. Jis buvo geras vykdytojas, puikus verslininkas, bet jam trukdydavo besikaitaliojanti jo nuotaika; vieną dieną jis būdavo vienoks, kitą dieną jis būdavo kitoks. Kada jis prisijungė prie apaštalų, tada jis buvo linkęs į melancholiją, bet bendravimas su Jėzumi ir apaštalais didele dalimi jį išgydė nuo šito liguisto apmąstymo apie save.
1955 139:8.6 Jesus enjoyed Thomas very much and had many long, personal talks with him. His presence among the apostles was a great comfort to all honest doubters and encouraged many troubled minds to come into the kingdom, even if they could not wholly understand everything about the spiritual and philosophic phases of the teachings of Jesus. Thomas’s membership in the twelve was a standing declaration that Jesus loved even honest doubters.
2004 139:8.6 Jėzui labai patiko Tomas, ir jis daug kartų, ilgai, ir asmeniškai šnekėjosi su juo. Jo buvimas tarp apaštalų buvo didžiulė paguoda visiems sąžiningiems abejojantiems ir padrąsino daugelį nerimo apimtų protų įžengti į karalystę, net jeigu jie ir negalėjo visų Jėzaus mokymų dvasinių ir filosofinių aspektų suprasti iki galo. Tomo narystė šitame dvyliktuke buvo nuolatinis pareiškimas, kad Jėzus mylėjo net ir nuoširdžiai abejojančius.
1955 139:8.7 The other apostles held Jesus in reverence because of some special and outstanding trait of his replete personality, but Thomas revered his Master because of his superbly balanced character. Increasingly Thomas admired and honored one who was so lovingly merciful yet so inflexibly just and fair; so firm but never obstinate; so calm but never indifferent; so helpful and so sympathetic but never meddlesome or dictatorial; so strong but at the same time so gentle; so positive but never rough or rude; so tender but never vacillating; so pure and innocent but at the same time so virile, aggressive, and forceful; so truly courageous but never rash or foolhardy; such a lover of nature but so free from all tendency to revere nature; so humorous and so playful, but so free from levity and frivolity. It was this matchless symmetry of personality that so charmed Thomas. He probably enjoyed the highest intellectual understanding and personality appreciation of Jesus of any of the twelve.
2004 139:8.7 Kiti apaštalai Jėzui rodė didžiulę pagarbą dėl kokio nors ypatingo ir nuostabaus jo turtingos asmenybės bruožo, bet Tomas savo Mokytoją nepaprastai gerbė dėl jo puikiai išbalansuoto charakterio. Tomas vis labiau žavėjosi tuo ir gerbė tą, kuris buvo toks kupinas meilės ir gailestingas, ir vis tik toks nepalenkiamai teisingas ir doras; toks tvirtas, bet niekada nebuvo užsispyręs; toks ramus, bet niekada nebuvo abejingas; toks paslaugus ir užjaučiantis, bet niekada nebuvo įkyrus ar diktatoriškas; toks stiprus, bet tuo pačiu metu toks švelnus; toks savimi pasitikintis, bet niekada nebuvo šiurkštus ar grubus; toks minkštas, bet niekada nebuvo neryžtingas; toks tyras ir nekaltas, bet tuo pačiu metu toks gyvybingas, aktyvus, ir atkaklus; toks iš tikrųjų drąsus, bet niekada nebuvo nutrūktgalvis ar neprotingai rizikuojantis; toks gamtos mylėtojas, bet toks laisvas nuo bet kokio polinkio garbinti gamtą; toks mėgstantis juokus ir toks žaismingas, bet visiškai nebuvo lengvabūdis ir vėjavaikiškas. Būtent šita neprilygstama asmenybės simetrija ir žavėjo Tomą. Iš visų dvylikos apaštalų jis galbūt geriausiai intelektualiai suprato Jėzų ir suvokė jo asmenybę.
1955 139:8.8 In the councils of the twelve Thomas was always cautious, advocating a policy of safety first, but if his conservatism was voted down or overruled, he was always the first fearlessly to move out in execution of the program decided upon. Again and again would he stand out against some project as being foolhardy and presumptuous; he would debate to the bitter end, but when Andrew would put the proposition to a vote, and after the twelve would elect to do that which he had so strenuously opposed, Thomas was the first to say, “Let’s go!” He was a good loser. He did not hold grudges nor nurse wounded feelings. Time and again did he oppose letting Jesus expose himself to danger, but when the Master would decide to take such risks, always was it Thomas who rallied the apostles with his courageous words, “Come on, comrades, let’s go and die with him.”
2004 139:8.8 Šio dvyliktuko tarybose Tomas visada būdavo apdairus, pirmiausia pasisakydavo už saugumo politiką, bet jeigu jo konservatyvumui balsų dauguma nepritardavo arba jį atmesdavo, tada jis visada būdavo pirmasis, kuris be baimės išeidavo vykdyti tos priimtos programos. Vėl ir vėl jis ryžtingai priešindavosi kokiam nors projektui, kurį laikydavo lengvabūdišku ir pernelyg įžūliu; jis ginčydavosi iki pat paskutiniųjų, bet kada Andriejus šį pasiūlymą pateikdavo balsavimui ir kada tas dvyliktukas pasirinkdavo tokį veikimą, kuriam jis taip energingai priešinosi, tada Tomas pirmasis tardavo, “Eime!” Jis mokėjo pralaimėti[53]. Jis negriežė danties ir nepuoselėjo įžeistų jausmų. Jis nuolat iš tikrųjų priešinosi tam, kad Jėzus statytų save į pavojų, tačiau, kada Mokytojas nuspręsdavo taip surizikuoti, tada būtent Tomas visada sutelkdavo apaštalus savo drąsiu paraginimu, “Nagi, bičiuliai, eime ir žūkime drauge su juo.”[54]
1955 139:8.9 Thomas was in some respects like Philip; he also wanted “to be shown,” but his outward expressions of doubt were based on entirely different intellectual operations. Thomas was analytical, not merely skeptical. As far as personal physical courage was concerned, he was one of the bravest among the twelve.
2004 139:8.9 Tomas kai kuriais atžvilgiais buvo toks, kaip Pilypas; jis taip pat norėjo, “kad jam parodytų,” bet jo abejonių išorinis pasireiškimas rėmėsi visiškai skirtingais intelektualiais procesais. Tomas buvo analitikas, o ne tiesiog skeptikas. Kai dėl jo asmeninės fizinės drąsos, tai tarp tų dvylikos jis buvo vienas iš drąsiausiųjų.
1955 139:8.10 Thomas had some very bad days; he was blue and downcast at times. The loss of his twin sister when he was nine years old had occasioned him much youthful sorrow and had added to his temperamental problems of later life. When Thomas would become despondent, sometimes it was Nathaniel who helped him to recover, sometimes Peter, and not infrequently one of the Alpheus twins. When he was most depressed, unfortunately he always tried to avoid coming in direct contact with Jesus. But the Master knew all about this and had an understanding sympathy for his apostle when he was thus afflicted with depression and harassed by doubts.
2004 139:8.10 Kai kada Tomui būdavo labai sunkių dienų; kartais jis būdavo melancholiškas ir nusiminęs. Dvynės sesutės netektis, sulaukus devynerių metų, jam suteikė daug vaikiško skausmo ir prisidėjo prie jo charakterio problemų vėlesniuoju gyvenimo laikotarpiu[55]. Kada Tomas būdavo nusiminęs, kartais būtent Natanielius jam padėdavo atsigauti, kartais pagelbėdavo Petras, o neretai tą padarydavo ir vienas iš Alfiejaus dvynių. Kada jis būdavo labiausiai prislėgtas, tada, deja, jis visada stengdavosi vengti tiesiogiai susitikti su Jėzumi. Bet Mokytojas apie tai žinojo viską ir jautė savo apaštalui supratingą užuojautą, kada jis būdavo šitaip kamuojamas depresijos ir apimtas abejonių.
1955 139:8.11 Sometimes Thomas would get permission from Andrew to go off by himself for a day or two. But he soon learned that such a course was not wise; he early found that it was best, when he was downhearted, to stick close to his work and to remain near his associates. But no matter what happened in his emotional life, he kept right on being an apostle. When the time actually came to move forward, it was always Thomas who said, “Let’s go!”
2004 139:8.11 Kartais Andriejus leisdavo Tomui vienam išeiti dienai ar dviem. Bet jis greitai suprato, kad toks kelias nėra išmintingas; jis netrukus pamatė, kad jam geriausia, kada jis yra prislėgtas, toliau dirbti savo darbą ir likti netoli savo bičiulių. Bet nesvarbu, kas vykdavo jo emociniame gyvenime, jis ir toliau teisingai veikdavo kaip apaštalas. Kada iš tikrųjų ateidavo laikas veikti, tada būtent Tomas visada tardavo, “Eime!”
1955 139:8.12 Thomas is the great example of a human being who has doubts, faces them, and wins. He had a great mind; he was no carping critic. He was a logical thinker; he was the acid test of Jesus and his fellow apostles. If Jesus and his work had not been genuine, it could not have held a man like Thomas from the start to the finish. He had a keen and sure sense of fact. At the first appearance of fraud or deception Thomas would have forsaken them all. Scientists may not fully understand all about Jesus and his work on earth, but there lived and worked with the Master and his human associates a man whose mind was that of a true scientist—Thomas Didymus—and he believed in Jesus of Nazareth.
2004 139:8.12 Tomas yra puikus pavyzdys, kaip žmogiškoji būtybė, kuri turi abejonių, jas sprendžia ir įveikia. Jis turėjo nuostabų protą; jis nebuvo besikabinėjantis kritikas. Jis buvo logiškas mąstytojas; jis buvo Jėzaus ir jo bičiulių apaštalų rimtas išbandymas. Jeigu Jėzus ir pats jo darbas nebūtų buvę tikra, tai toks žmogus, kaip Tomas, nebūtų pasilikęs nuo pradžios iki pat galo. Jis turėjo aštrų ir užtikrintą tiesos jausmą. Vos tik pirmą kartą iškilus suktybei ir apgaulei, Tomas būtų juos visus apleidęs. Mokslininkai gali ir nesuprasti visko apie Jėzų ir jo darbą žemėje iki galo, bet su Mokytoju ir jo žmogiškaisiais pagalbininkais gyveno ir dirbo toks žmogus, kurio protas buvo tikro mokslininko protas—Tomas Didymus—ir jis tikėjo į Jėzų iš Nazareto.
1955 139:8.13 Thomas had a trying time during the days of the trial and crucifixion. He was for a season in the depths of despair, but he rallied his courage, stuck to the apostles, and was present with them to welcome Jesus on the Sea of Galilee. For a while he succumbed to his doubting depression but eventually rallied his faith and courage. He gave wise counsel to the apostles after Pentecost and, when persecution scattered the believers, went to Cyprus, Crete, the North African coast, and Sicily, preaching the glad tidings of the kingdom and baptizing believers. And Thomas continued preaching and baptizing until he was apprehended by the agents of the Roman government and was put to death in Malta. Just a few weeks before his death he had begun the writing of the life and teachings of Jesus.
2004 139:8.13 Tomas pergyveno išmėginimo laikotarpį teismo ir nukryžiavimo dienomis. Jį kurį laiką buvo apėmusi visiška neviltis, bet jis sutelkė savo drąsą, liko su apaštalais, ir buvo kartu su jais, kad pasveikintų Jėzų prie Galilėjos Jūros[56]. Kažkurį laiką jis buvo pasidavęs pilnai abejonių depresijai, bet galiausiai sutelkė savo įtikėjimą ir drąsą. Apaštalams po Pentakosto jis davė išmintingų patarimų ir, kada persekiojimai tikinčiuosius išblaškė, tada nuvyko į Kretą, Kiprą, Šiaurės Afrikos pakrantę, ir Siciliją, skelbdamas karalystės gerąsias naujienas ir krikštydamas tikinčiuosius. Ir Tomas toliau tęsė pamokslavimą ir krikštijimą, kol Romos valdžios agentų buvo suimtas ir nužudytas Maltoje. Vos kelioms savaitėms likus iki savo mirties jis ėmė užrašinėti Jėzaus gyvenimą ir mokymus.
9. AND 10. JAMES AND JUDAS ALPHEUS
9. IR 10. ALFIEJAUS JOKŪBAS IR JUDAS
1955 139:10.1 James and Judas the sons of Alpheus, the twin fishermen living near Kheresa, were the ninth and tenth apostles and were chosen by James and John Zebedee. They were twenty-six years old and married, James having three children, Judas two.
1955 139:10.2 There is not much to be said about these two commonplace fisherfolk. They loved their Master and Jesus loved them, but they never interrupted his discourses with questions. They understood very little about the philosophical discussions or the theological debates of their fellow apostles, but they rejoiced to find themselves numbered among such a group of mighty men. These two men were almost identical in personal appearance, mental characteristics, and extent of spiritual perception. What may be said of one should be recorded of the other.
2004 139:10.2 Nėra ką daug pasakoti apie šituos du paprastus žvejus. Jie mylėjo savo Mokytoją ir Jėzus mylėjo juos, bet jo samprotavimų jie niekada nenutraukdavo savo klausimais. Jie labai mažai ką suprato iš savo bičiulių apaštalų filosofinių diskusijų ar teologinių debatų, bet jie džiaugėsi tuo, kad yra įtraukti į tokią galingų vyrų grupę. Šie du vyrai buvo beveik tapatūs savo išvaizda, protiniais sugebėjimais, ir dvasinio suvokimo laipsniu. Ką galima pasakyti apie vieną iš jų, tą galima taikyti ir kitam.
1955 139:10.3 Andrew assigned them to the work of policing the multitudes. They were the chief ushers of the preaching hours and, in fact, the general servants and errand boys of the twelve. They helped Philip with the supplies, they carried money to the families for Nathaniel, and always were they ready to lend a helping hand to any one of the apostles.
2004 139:10.3 Andriejus juos paskyrė atsakingais už tvarkos palaikymą minioje. Jie buvo pagrindiniai tvarkos saugotojai pamokslavimo metu ir, iš esmės, tie dvylika juos apskritai panaudojo kaip tarnus ir pasiuntinius. Pilypui jie padėdavo aprūpinimo reikaluose, jie nunešdavo pinigų šeimoms vietoje Natanieliaus, ir visada jie tikrai buvo pasirengę ištiesti pagalbos ranką bet kuriam apaštalui.
1955 139:10.4 The multitudes of the common people were greatly encouraged to find two like themselves honored with places among the apostles. By their very acceptance as apostles these mediocre twins were the means of bringing a host of fainthearted believers into the kingdom. And, too, the common people took more kindly to the idea of being directed and managed by official ushers who were very much like themselves.
2004 139:10.4 Paprastų žmonių minias labai padrąsindavo tai, kad jie pamatydavo šituos du, panašius į save pačius, kuriems buvo suteikta garbė būti apaštalais. Šitų labai vidutiniškų sugebėjimų dvynių priėmimas į apaštalus buvo toji priemonė, kurios pagalba į karalystę buvo atvestos silpnadvasių tikinčiųjų gausybės. Ir, taip pat, paprasti žmonės daug maloniau reaguodavo į tai, kad juos reguliuoja ir jiems vadovauja oficialūs tvarkdariai, kurie yra visiškai tokie pat, kaip ir jie patys.
1955 139:10.6 James Alpheus especially loved Jesus because of the Master’s simplicity. These twins could not comprehend the mind of Jesus, but they did grasp the sympathetic bond between themselves and the heart of their Master. Their minds were not of a high order; they might even reverently be called stupid, but they had a real experience in their spiritual natures. They believed in Jesus; they were sons of God and fellows of the kingdom.
2004 139:10.6 Jokūbas Alfiejus ypatingai mylėjo Jėzų dėl Mokytojo paprastumo. Šitie dvyniai negalėjo suvokti Jėzaus proto, bet jie iš tikrųjų suprato tą užjaučiantį ryšį tarp savęs ir Mokytojo širdies. Jų protas nepriklausė aukštai kategorijai; juos net buvo galima pagarbiai pavadinti kvailais, bet savo dvasinėje prigimtyje jie turėjo tikrą patyrimą. Jie tikėjo į Jėzų; jie buvo Dievo sūnūs ir karalystės bičiuliai.
1955 139:10.7 Judas Alpheus was drawn toward Jesus because of the Master’s unostentatious humility. Such humility linked with such personal dignity made a great appeal to Judas. The fact that Jesus would always enjoin silence regarding his unusual acts made a great impression on this simple child of nature.
2004 139:10.7 Judą Alfiejų prie Jėzaus traukė nekrentantis į akis Mokytojo nuolankumas. Toks nuolankumas, susietas su tokiu asmeniniu orumu, nepaprastai imponavo Judui. Tas faktas, kad Jėzus visada liepdavo tylėti apie jo nepaprastus poelgius, darė didžiulį poveikį šitam paprastam gamtos vaikui.
1955 139:10.8 The twins were good-natured, simple-minded helpers, and everybody loved them. Jesus welcomed these young men of one talent to positions of honor on his personal staff in the kingdom because there are untold millions of other such simple and fear-ridden souls on the worlds of space whom he likewise wishes to welcome into active and believing fellowship with himself and his outpoured Spirit of Truth. Jesus does not look down upon littleness, only upon evil and sin. James and Judas were little, but they were also faithful. They were simple and ignorant, but they were also big-hearted, kind, and generous.
2004 139:10.8 Dvyniai buvo geraširdžiai, naivūs padėjėjai, ir visi juos mylėjo. Jėzus šituos jaunus vieno talento vyrus pakvietė užimti garbingas vietas tarp savo asmeninio personalo narių karalystėje, kadangi erdvės pasauliuose yra nesuskaičiuojami milijonai kitų tokių paprastų ir baimės valdomų sielų, kurias jis lygiai taip pat nori pakviesti į aktyvią ir kupiną tikėjimo bičiulystę su savimi ir su savo išlieta Tiesos Dvasia. Jėzus neniekina mažumo, jis niekina tiktai blogį ir nuodėmę. Jokūbas ir Judas buvo maži, bet jie taip pat buvo ir ištikimi. Jie buvo paprasti ir neišmanantys, bet jie taip pat buvo kilniaširdžiai, malonūs, ir didžiadvasiai.
1955 139:10.9 And how gratefully proud were these humble men on that day when the Master refused to accept a certain rich man as an evangelist unless he would sell his goods and help the poor. When the people heard this and beheld the twins among his counselors, they knew of a certainty that Jesus was no respecter of persons. But only a divine institution—the kingdom of heaven—could ever have been built upon such a mediocre human foundation!
2004 139:10.9 Ir kaip šitie nuolankūs vyrai iš tiesų buvo dėkingi ir didžiavosi tą dieną, kada Mokytojas atsisakė priimti į evangelininkus vieną turtuolį, jeigu šis savojo turto neišparduos ir nepadės vargšams[60]. Kada žmonės apie tai išgirdo ir kada matė dvynius tarp jo patarėjų, tada jie tvirtai žinojo, kad Jėzus nebuvo asmenų gerbėjas[61]. Bet tiktai dieviškasis institutas—dangaus karalystė—visą laiką galėjo būti statomas ant tokio vidutiniško žmogiškojo pagrindo!
1955 139:10.10 Only once or twice in all their association with Jesus did the twins venture to ask questions in public. Judas was once intrigued into asking Jesus a question when the Master had talked about revealing himself openly to the world. He felt a little disappointed that there were to be no more secrets among the twelve, and he made bold to ask: “But, Master, when you do thus declare yourself to the world, how will you favor us with special manifestations of your goodness?”
2004 139:10.10 Tiktai kartą ar du kartus per savo visą bendravimą su Jėzumi dvyniai surizikavo užduoti klausimą viešai. Kartą Judas labai susidomėjo ir pateikė Jėzui klausimą, kada Mokytojas kalbėjo apie savo paties atvirą atsiskleidimą pasauliui. Jis jautėsi truputėlį nusivylęs, kad tarp tų dvylikos daugiau nebebus jokių paslapčių, ir jis išdrįso paklausti: “Bet, Mokytojau, kada tu šitaip iš tiesų atsiskleisi pasauliui, tai kaip tu mums parodysi malonę ypatingais savo gerumo pasireiškimais?”[62]
1955 139:10.11 The twins served faithfully until the end, until the dark days of trial, crucifixion, and despair. They never lost their heart faith in Jesus, and (save John) they were the first to believe in his resurrection. But they could not comprehend the establishment of the kingdom. Soon after their Master was crucified, they returned to their families and nets; their work was done. They had not the ability to go on in the more complex battles of the kingdom. But they lived and died conscious of having been honored and blessed with four years of close and personal association with a Son of God, the sovereign maker of a universe.
2004 139:10.11 Dvyniai ištikimai tarnavo iki pabaigos, iki teismo, nukryžiavimo, ir nevilties niūrių dienų. Jie niekada neprarado širdyje įtikėjimo į Jėzų, ir (išskyrus Joną) jie buvo pirmieji, patikėję į jo prisikėlimą. Bet karalystės įkūrimo jie nepajėgė suvokti. Netrukus po Mokytojo nukryžiavimo jie sugrįžo pas savo šeimas ir prie tinklų; jų darbas buvo padarytas. Jie neturėjo tokių sugebėjimų, kad sudėtingesnę karalystės kovą tęstų toliau. Bet jie gyveno ir mirė sąmoningai suvokdami, jog buvo pagerbti ir palaiminti tais ketveriais metais, kada artimai ir asmeniškai bendravo su Dievo Sūnumi, visatos aukščiausiuoju sutvėrėju.
11. SIMON THE ZEALOT
11. SIMONAS UOLUSIS
1955 139:11.1 Simon Zelotes, the eleventh apostle, was chosen by Simon Peter. He was an able man of good ancestry and lived with his family at Capernaum. He was twenty-eight years old when he became attached to the apostles. He was a fiery agitator and was also a man who spoke much without thinking. He had been a merchant in Capernaum before he turned his entire attention to the patriotic organization of the Zealots.
2004 139:11.1 Simonas Uolusis, vienuoliktasis apaštalas, buvo parinktas Simono Petro[63]. Jis buvo gabus vyras, turėjo gerus protėvius, ir gyveno su savo šeima Kapernaume. Jam buvo dvidešimt aštuoneri metai, kada prisijungė prie apaštalų. Jis buvo ugningas agitatorius, o taip pat jis buvo toks žmogus, kuris daug kalbėdavo nepagalvojęs. Prieš nukreipdamas visą savo dėmesį į patriotinę Uoliųjų organizaciją jis buvo pirklys Kapernaume.
1955 139:11.2 Simon Zelotes was given charge of the diversions and relaxation of the apostolic group, and he was a very efficient organizer of the play life and recreational activities of the twelve.
2004 139:11.2 Simonas Uolusis buvo atsakingas už apaštališkosios grupės pasilinksminimus ir poilsį, ir jis labai sumaniai organizuodavo šito dvyliktuko poilsį ir atsipalaidavimo veiklą.
1955 139:11.3 Simon’s strength was his inspirational loyalty. When the apostles found a man or woman who floundered in indecision about entering the kingdom, they would send for Simon. It usually required only about fifteen minutes for this enthusiastic advocate of salvation through faith in God to settle all doubts and remove all indecision, to see a new soul born into the “liberty of faith and the joy of salvation.”
2004 139:11.3 Simono stiprybė buvo jo įkvepiantis atsidavimas. Kada apaštalai sutikdavo vyrą ar moterį, pasimetusius ir nesiryžtančius įeiti į karalystę, tada jie nusiųsdavo pakviesti Simoną. Paprastai šitam entuziastingam išgelbėjimo per įtikėjimą į Dievą šalininkui, prireikdavo tiktai maždaug penkiolikos minučių, kad išsklaidytų visas abejones ir pašalintų bet kokį neryžtingumą, kad pamatytų naują sielą, gimusią “įtikėjimo laisvėje ir išgelbėjimo džiaugsme.”
1955 139:11.4 Simon’s great weakness was his material-mindedness. He could not quickly change himself from a Jewish nationalist to a spiritually minded internationalist. Four years was too short a time in which to make such an intellectual and emotional transformation, but Jesus was always patient with him.
2004 139:11.4 Simono didžiausia silpnybė buvo jo materalios pakraipos mąstymas. Jis negalėjo greitai pasikeisti iš žydų nacionalisto į dvasiškai mąstantį internacionalistą. Ketveri metai buvo perdaug trumpas laikotarpis, per kurį galėtų įvykti toks intelektualus ir emocinis pasikeitimas, bet Jėzus visada buvo kantrus su juo.
1955 139:11.5 The one thing about Jesus which Simon so much admired was the Master’s calmness, his assurance, poise, and inexplicable composure.
2004 139:11.5 Tas Jėzaus bruožas, kuriuo Simonas taip žavėjosi, buvo Mokytojo ramumas, jo užtikrintumas, pusiausvyra, ir nepaaiškinama savikontrolė.
1955 139:11.6 Although Simon was a rabid revolutionist, a fearless firebrand of agitation, he gradually subdued his fiery nature until he became a powerful and effective preacher of “Peace on earth and good will among men.” Simon was a great debater; he did like to argue. And when it came to dealing with the legalistic minds of the educated Jews or the intellectual quibblings of the Greeks, the task was always assigned to Simon.
2004 139:11.6 Nors Simonas ir buvo fanatiškas revoliucionierius, bebaimis neramumų kurstytojas, bet savo ugningą prigimtį jis ėmė palaipsniui apvaldyti, kol tapo “Ramybės žemėje ir geros valios tarp žmonių” galingu ir sumaniu pamokslininku[64]. Simonas buvo didelis debatų mėgėjas; jam iš tikrųjų patiko ginčytis. Ir kada pasitaikydavo reikalą turėti su išsilavinusių žydų įstatymiškai mąstančiais protais ar su intelektualiais graikų išvedžiojimais, tada ši užduotis visuomet būdavo paskiriama Simonui.
1955 139:11.7 He was a rebel by nature and an iconoclast by training, but Jesus won him for the higher concepts of the kingdom of heaven. He had always identified himself with the party of protest, but he now joined the party of progress, unlimited and eternal progression of spirit and truth. Simon was a man of intense loyalties and warm personal devotions, and he did profoundly love Jesus.
2004 139:11.7 Jis buvo maištininkas iš prigimties ir kovotojas prieš nusistovėjusias pažiūras savo išsilavinimu, bet Jėzus jį laimėjo aukštesniųjų dangaus karalystės sampratų labui. Anksčiau jis visada susitapatindavo su protesto partija, bet dabar jis prisijungė prie pažangos partijos, prie beribio ir amžino dvasios ir tiesos žengimo į priekį. Simonas buvo nepaprastos ištikimybės ir karšto asmeninio atsidavimo žmogus, ir jis iš tiesų Jėzų mylėjo giliai.
1955 139:11.8 Jesus was not afraid to identify himself with business men, laboring men, optimists, pessimists, philosophers, skeptics, publicans, politicians, and patriots.
2004 139:11.8 Jėzus nebijojo bendrauti su verslo žmonėmis, paprastais darbo žmonėmis, optimistais, pesimistais, filosofais, skeptikais, mokesčių rinkėjais, politikais, ir patriotais.
1955 139:11.9 The Master had many talks with Simon, but he never fully succeeded in making an internationalist out of this ardent Jewish nationalist. Jesus often told Simon that it was proper to want to see the social, economic, and political orders improved, but he would always add: “That is not the business of the kingdom of heaven. We must be dedicated to the doing of the Father’s will. Our business is to be ambassadors of a spiritual government on high, and we must not immediately concern ourselves with aught but the representation of the will and character of the divine Father who stands at the head of the government whose credentials we bear.” It was all difficult for Simon to comprehend, but gradually he began to grasp something of the meaning of the Master’s teaching.
2004 139:11.9 Mokytojas daug kartų kalbėjosi su Simonu, bet jam taip ir nepasisekė šito karšto žydų nacionalisto iki galo paversti internacionalistu. Jėzus Simonui dažnai sakydavo, jog rūpintis, kad visuomeninė, ekonominė, ir politinė tvarka būtų pagerinta, yra geras dalykas, bet visada pridurdavo: “Tai nėra dangaus karalystės reikalas. Mes turime būti atsidavę Tėvo valios vykdymui. Mūsų reikalas yra būti dvasinės vyriausybės danguje ambasadoriais, ir mes neturime tiesiogiai rūpintis niekuo kitu, išskyrus tai, kaip išreikšti dieviškojo Tėvo, kuris vadovauja šiai vyriausybei, kurios įgaliojimus mes ir turime, valią ir charakterį.” Simonui buvo sunku visa tai suvokti, bet palaipsniui jis ėmė šį tą suprasti apie Mokytojo mokymo prasmę.
1955 139:11.10 After the dispersion because of the Jerusalem persecutions, Simon went into temporary retirement. He was literally crushed. As a nationalist patriot he had surrendered in deference to Jesus’ teachings; now all was lost. He was in despair, but in a few years he rallied his hopes and went forth to proclaim the gospel of the kingdom.
2004 139:11.10 Po išsisklaidymo dėl Jeruzalės persekiojimų, Simonas laikinai pasitraukė į šalį. Jis buvo tiesiogine prasme sugniuždytas. Kaip nacionalistas patriotas jis buvo atsisakęs visko Jėzaus mokymų labui; dabar viskas buvo prarasta. Jį buvo apėmusi neviltis, bet po kelerių metų savo viltis jis sutelkė ir išėjo skelbti karalystės evangelijos.
1955 139:11.11 He went to Alexandria and, after working up the Nile, penetrated into the heart of Africa, everywhere preaching the gospel of Jesus and baptizing believers. Thus he labored until he was an old man and feeble. And he died and was buried in the heart of Africa.
2004 139:11.11 Jis nuėjo į Aleksandriją ir, pasiekęs Nilo aukštupį, įsiskverbė į Afrikos gilumą, visur pamokslaudamas Jėzaus evangeliją ir krikštydamas tikinčiuosius. Jis dirbo tol, kol paseno ir nusilpo. Ir jis numirė Afrikoje ir buvo palaidodas Afrikos centre.
12. JUDAS ISCARIOT
12. JUDAS ISKARIJOTAS
1955 139:12.1 Judas Iscariot, the twelfth apostle, was chosen by Nathaniel. He was born in Kerioth, a small town in southern Judea. When he was a lad, his parents moved to Jericho, where he lived and had been employed in his father’s various business enterprises until he became interested in the preaching and work of John the Baptist. Judas’s parents were Sadducees, and when their son joined John’s disciples, they disowned him.
2004 139:12.1 Judą Iskarijotą, dvyliktąjį apaštalą, parinko Natanielius[65]. Jis gimė Keriote, mažame miestelyje Judėjos pietuose. Kada jis buvo vaikas, tada jo tėvai persikėlė į Jerichą, kur jis ir gyveno, ir jis buvo dirbęs savo tėvo įvairiose verslo įmonėse, kol susidomėjo Jono Krikštytojo pamokslavimu ir darbu. Judo tėvai buvo sedukėjai, ir kada jų sūnus prisijungė prie Jono mokinių, tada jie atsižadėjo jo.
1955 139:12.2 When Nathaniel met Judas at Tarichea, he was seeking employment with a fish-drying enterprise at the lower end of the Sea of Galilee. He was thirty years of age and unmarried when he joined the apostles. He was probably the best-educated man among the twelve and the only Judean in the Master’s apostolic family. Judas had no outstanding trait of personal strength, though he had many outwardly appearing traits of culture and habits of training. He was a good thinker but not always a truly honest thinker. Judas did not really understand himself; he was not really sincere in dealing with himself.
2004 139:12.2 Kada Natanielius sutiko Judą Tarikėjoje, tada pastarasis ieškojo darbo vienoje žuvų džiovykloje Galilėjos jūros pietinėje pakrantėje. Jam buvo trisdešimt metų ir jis buvo nevedęs, kada prisijungė prie apaštalų. Jis galbūt buvo geriausiai išsilavinęs vyras tarp tų dvylikos ir vienintelis judėjietis Mokytojo apaštališkoje šeimoje. Judas neturėjo asmeninės stiprybės išskirtinio bruožo, nors iš išorės jis atrodė, jog turi kultūringo ir išsilavinusio žmogaus bruožų. Jis buvo geras mąstytojas, bet nevisada būdavo iš tiesų sąžiningas mąstytojas. Judas iš tikrųjų nesuprato savęs; jis nebuvo tikrai nuoširdus pats su savimi.
1955 139:12.3 Andrew appointed Judas treasurer of the twelve, a position which he was eminently fitted to hold, and up to the time of the betrayal of his Master he discharged the responsibilities of his office honestly, faithfully, and most efficiently.
2004 139:12.3 Andriejus paskyrė Judą šito dvyliktuko iždininku, į tas pareigas, kurioms jis buvo itin tinkamas, ir iki tos akimirkos, kada jis savo Mokytoją išdavė, šitas pareigas jis atliko sąžiningai, ištikimai, ir kuo sumaniausiai.
1955 139:12.4 There was no special trait about Jesus which Judas admired above the generally attractive and exquisitely charming personality of the Master. Judas was never able to rise above his Judean prejudices against his Galilean associates; he would even criticize in his mind many things about Jesus. Him whom eleven of the apostles looked upon as the perfect man, as the “one altogether lovely and the chiefest among ten thousand,” this self-satisfied Judean often dared to criticize in his own heart. He really entertained the notion that Jesus was timid and somewhat afraid to assert his own power and authority.
2004 139:12.4 Nebuvo nė vieno ypatingo Jėzaus bruožo, kuriuo Judas būtų susižavėjęs labiau negu apskritai patrauklia ir nuostabiai kerinčia Mokytojo asmenybe. Judas niekada nesugebėjo pakilti virš savo judėjiškų prietarų, nukreiptų prieš savo galilėjiečius partnerius, jis mintyse net daug ką kritikuodavo ir Jėzaus asmenyje. Tą, į kurį vienuolika apaštalų žiūrėjo kaip į tobulą žmogų, kaip į “tą, kuris yra iš viso nuostabus ir pats svarbiausias tarp dešimties tūkstančių,” šitas savimi patenkintas judėjietis dažnai išdrįsdavo savo širdyje kritikuoti[66]. Jis iš tikrųjų laikėsi minties, kad Jėzus buvo nedrąsus ir kažkuria prasme bijojo pareikšti savo paties galią ir valdžią.
1955 139:12.5 Judas was a good business man. It required tact, ability, and patience, as well as painstaking devotion, to manage the financial affairs of such an idealist as Jesus, to say nothing of wrestling with the helter-skelter business methods of some of his apostles. Judas really was a great executive, a farseeing and able financier. And he was a stickler for organization. None of the twelve ever criticized Judas. As far as they could see, Judas Iscariot was a matchless treasurer, a learned man, a loyal (though sometimes critical) apostle, and in every sense of the word a great success. The apostles loved Judas; he was really one of them. He must have believed in Jesus, but we doubt whether he really loved the Master with a whole heart. The case of Judas illustrates the truthfulness of that saying: “There is a way that seems right to a man, but the end thereof is death.” It is altogether possible to fall victim to the peaceful deception of pleasant adjustment to the paths of sin and death. Be assured that Judas was always financially loyal to his Master and his fellow apostles. Money could never have been the motive for his betrayal of the Master.
2004 139:12.5 Judas buvo geras verslininkas. Tvarkyti tokio idealisto, kaip Jėzus, finansinius reikalus, jau nekalbant apie susirėmimą su kai kurių apaštalų pakriku reikalų tvarkymo būdu, reikėjo takto, sugebėjimo, ir kantrybės, o taip pat ir uolaus atsidavimo. Judas iš tikrųjų buvo nuostabus vykdytojas, įžvalgus ir gabus finansininkas. Ir jis buvo karštas organizacijos šalininkas. Nė vienas iš dvylikos niekada nekritikavo Judo. Tiek, kiek jie galėjo suprasti, Judas Iskarijotas buvo neprilygstamas iždininkas, mokytas vyras, ištikimas (nors kartais kritiškai nusiteikęs) apaštalas, ir visomis prasmėmis turintis didžiulį pasisekimą. Apaštalai Judą mylėjo; jis iš tikrųjų buvo vienas iš jų. Jis galbūt tikėjo į Jėzų, bet mes abejojame, ar Mokytoją iš tiesų mylėjo iš visos širdies[67]. Judo atvejis iliustruoja tokio posakio teisingumą: “Yra toks kelias, kuris žmogui atrodo teisingas, bet jo gale yra mirtis.” Visiškai įmanoma kristi auka nuo ramios apgaulės, maloniai prisiderinus prie nuodėmės ir mirties kelių. Neabejokite dėl to, jog finansų srityje Judas savo Mokytojui ir savo bičiuliams apaštalams visada buvo ištikimas. Pinigai niekada nebūtų galėję jam tapti motyvu Mokytoją išduoti.
1955 139:12.6 Judas was an only son of unwise parents. When very young, he was pampered and petted; he was a spoiled child. As he grew up, he had exaggerated ideas about his self-importance. He was a poor loser. He had loose and distorted ideas about fairness; he was given to the indulgence of hate and suspicion. He was an expert at misinterpretation of the words and acts of his friends. All through his life Judas had cultivated the habit of getting even with those whom he fancied had mistreated him. His sense of values and loyalties was defective.
2004 139:12.6 Judas buvo vienintelis neišmintingų tėvų sūnus. Kada jis buvo labai mažas, tada jį lepino ir perdėtai myluodavo; jis buvo sugadintas vaikas. Kada jis užaugo, tada jis puoselėjo perdėtas mintis apie savo paties reikšmingumą. Jis nemokėjo pralaimėti. Jo mintys apie dorumą buvo apytikslės ir iškreiptos; jis buvo linkęs piktnaudžiauti neapykanta ir įtarumu. Jis buvo meistras, kaip klaidingai išsiaiškinti savo draugų žodžius ir veiksmus. Per visą savo gyvenimą Judas laikėsi įpročio atkeršyti tiems, kurie, jo įsivaizdavimu, netinkamai pasielgė su juo. Jis turėjo iškreiptą suvokimą apie vertybes ir ištikimybę.
1955 139:12.7 To Jesus, Judas was a faith adventure. From the beginning the Master fully understood the weakness of this apostle and well knew the dangers of admitting him to fellowship. But it is the nature of the Sons of God to give every created being a full and equal chance for salvation and survival. Jesus wanted not only the mortals of this world but the onlookers of innumerable other worlds to know that, when doubts exist as to the sincerity and wholeheartedness of a creature’s devotion to the kingdom, it is the invariable practice of the Judges of men fully to receive the doubtful candidate. The door of eternal life is wide open to all; “whosoever will may come”; there are no restrictions or qualifications save the faith of the one who comes.
2004 139:12.7 Jėzui, Judas buvo įtikėjimo rizikinga užduotis. Iš pat pradžių Mokytojas iki galo suprato šito apaštalo silpnąją vietą ir puikiai žinojo, kokie iškils pavojai, priėmus jį į draugiją. Bet būtent tokia ir yra Dievo Sūnų prigimtis kiekvienai sukurtai būtybei suteikti visišką ir lygią galimybę, kad ji išsigelbėtų ir išliktų. Jėzus norėjo, kad ne vien tik šito pasaulio mirtingieji, bet ir tie, kurie stebi iš nesuskaičiuojamų kitų pasaulių, žinotų, jog, kada būna abejonių dėl tvarinio atsidavimo karalystei nuoširdumo ir dėl to, ar šis atsidavimas yra iš visos širdies, tada žmonių Teisėjai tą kandidatą, dėl kurio iškyla abejonių, nekintamai priima iki galo. Amžinojo gyvenimo durys yra plačiai atvertos visiems; “kas tiktai nori, tegu ateina”; nėra jokių apribojimų ar sąlygų, išskyrus to, kuris ateina, įtikėjimą[68].
1955 139:12.8 This is just the reason why Jesus permitted Judas to go on to the very end, always doing everything possible to transform and save this weak and confused apostle. But when light is not honestly received and lived up to, it tends to become darkness within the soul. Judas grew intellectually regarding Jesus’ teachings about the kingdom, but he did not make progress in the acquirement of spiritual character as did the other apostles. He failed to make satisfactory personal progress in spiritual experience.
2004 139:12.8 Būtent dėl šitos priežasties Jėzus leido Judui savo veiklą tęsti iki pat galo, visada darydamas viską, kas tik įmanoma tam, kad šitą silpną ir susipainiojusį apaštalą pakeistų ir išgelbėtų. Tačiau, kada šviesa nėra priimama nuoširdžiai ir kada pagal ją negyvenama, tada tos sielos viduje ji turi polinkį pavirsti tamsa. Judas augo intelektualiai, kas susiję su Jėzaus mokymais, bet jis nedarė pažangos, jog įgytų dvasinį charakterį, kaip tą darė kiti apaštalai. Jam nepavyko pasiekti patenkinamos asmeninės pažangos dvasiniame patyrime.
1955 139:12.9 Judas became increasingly a brooder over personal disappointment, and finally he became a victim of resentment. His feelings had been many times hurt, and he grew abnormally suspicious of his best friends, even of the Master. Presently he became obsessed with the idea of getting even, anything to avenge himself, yes, even betrayal of his associates and his Master.
2004 139:12.9 Judas vis daugiau ėmė mąstyti apie savo asmeninį nusivylimą, ir galiausiai tapo apmaudo auka. Jo jausmai daug kartų buvo užgauti, ir jis nenormaliai vis labiau įtarinėjo savo geriausius draugus, net ir Mokytoją. Netrukus jį užvaldė mintis atsiskaityti, atsikeršyti bet kokiu būdu, taip, net ir išduodant savo draugus ir savo Mokytoją.
1955 139:12.10 But these wicked and dangerous ideas did not take definite shape until the day when a grateful woman broke an expensive box of incense at Jesus’ feet. This seemed wasteful to Judas, and when his public protest was so sweepingly disallowed by Jesus right there in the hearing of all, it was too much. That event determined the mobilization of all the accumulated hate, hurt, malice, prejudice, jealousy, and revenge of a lifetime, and he made up his mind to get even with he knew not whom; but he crystallized all the evil of his nature upon the one innocent person in all the sordid drama of his unfortunate life just because Jesus happened to be the chief actor in the episode which marked his passing from the progressive kingdom of light into that self-chosen domain of darkness.
2004 139:12.10 Bet šitos blogos ir pavojingos mintys neįgavo konkretaus pavidalo iki tos dienos, kada dėkinga moteris išliejo brangiausią kvapnaus aliejaus dėžutę ant Jėzaus kojų[69]. Judui tai atrodė išlaidavimas, ir kada jo viešą protestą taip ryžtingai iš karto Jėzus atmetė visiems girdint, tai šito buvo jau per daug. Tas įvykis nulėmė, jog buvo sutelkta visa per jo gyvenimą sukaupta neapykanta, nuoskauda, išankstinis nusistatymas, pavydas, ir kerštas, ir jis nutarė atsiskaityti, nežinodamas su kuo; bet visoje savo nenusisekusio gyvenimo niekšiškoje dramoje visą savo prigimties blogį jis nukreipė į tą vieną nekaltą asmenį tiesiog tik dėl to, kad Jėzui pasitaikė būti pagrindiniu aktoriumi tame epizode, kuris pažymėjo jo perėjimą iš besivystančios šviesos karalystės į tą savo paties pasirinktą tamsos sferą.
1955 139:12.11 The Master many times, both privately and publicly, had warned Judas that he was slipping, but divine warnings are usually useless in dealing with embittered human nature. Jesus did everything possible, consistent with man’s moral freedom, to prevent Judas’s choosing to go the wrong way. The great test finally came. The son of resentment failed; he yielded to the sour and sordid dictates of a proud and vengeful mind of exaggerated self-importance and swiftly plunged on down into confusion, despair, and depravity.
2004 139:12.11 Mokytojas daug kartų, tiek asmeniškai, tiek viešai, buvo įspėjęs Judą, kad šis slysta, bet dieviškieji perspėjimai paprastai yra beverčiai, turint reikalą su suerzinta žmogiškąja prigimtimi. Jėzus padarė viską, kas tik įmanoma, kas derinasi su žmogaus moraline laisve, kad Judui užkirstų kelią pasirinkti klaidingą kryptį. Pagaliau atėjo didysis išmėginimas. Įsižeidęs sūnus suklupo; jis nusileido per daug sureikšminto savojo aš besididžiuojančio ir kerštingo proto piktam ir niekšingam diktatui, ir greitai nugrimzdo į susipainiojimą, neviltį, ir nuodėmingumą.
1955 139:12.12 Judas then entered into the base and shameful intrigue to betray his Lord and Master and quickly carried the nefarious scheme into effect. During the outworking of his anger-conceived plans of traitorous betrayal, he experienced moments of regret and shame, and in these lucid intervals he faintheartedly conceived, as a defense in his own mind, the idea that Jesus might possibly exert his power and deliver himself at the last moment.
2004 139:12.12 Tada Judas ėmė regzti niekšiškas ir gėdingas pinkles, kad savo Viešpatį ir Mokytoją išduotų, ir netrukus savo niekingą sąmokslą įvykdė[70]. Įgyvendindamas savo pykčio sukurstytus niekšiškos išdavystės planus, jis patirdavo tokių akimirkų, kada imdavo gailėtis ir gėdytis, ir šitais šviesiaisiais momentais jis bailiai suvokdavo, kaip pasiteisinimą savo mintyse, kad Jėzus galbūt galės panaudoti savo galią ir paskutinę akimirką išsivaduoti.
1955 139:12.13 When the sordid and sinful business was all over, this renegade mortal, who thought lightly of selling his friend for thirty pieces of silver to satisfy his long-nursed craving for revenge, rushed out and committed the final act in the drama of fleeing from the realities of mortal existence—suicide.
2004 139:12.13 Kada niekšiškas ir nuodėmingas reikalas buvo visiškai užbaigtas, tada šitas išdavikas mirtingasis, kuriam nieko nereiškė savo draugą parduoti už trisdešimt sidabrinių tam, kad patenkintų ilgai puoselėtą keršto troškimą, išlėkė laukan ir bėgimo nuo mirtingojo egzistencijos realybių dramoje atliko paskutinįjį veiksmą—savižudybę[71].
1955 139:12.14 The eleven apostles were horrified, stunned. Jesus regarded the betrayer only with pity. The worlds have found it difficult to forgive Judas, and his name has become eschewed throughout a far-flung universe.
2004 139:12.14 Vienuolika apaštalų buvo apimti siaubo, pritrenkti. Jėzus gi į tą išdaviką žvelgė su gailesčiu. Pasauliams buvo sunku atleisti Judui, ir jo vardo vengiama per visą tolyn nusidriekiančią visatą.
| Dokumentas 138. Karalystės pasiuntinių rengimas |
Indeksas
Viena versija |
Dokumentas 140. Šių dvylikos įšventinimas |