Urantijos knyga anglų kalba yra vieša visame pasaulyje nuo 2006 m.
Vertimai: © 2004 Urantijos Fondas
THE ORDINATION OF THE TWELVE
ŠIŲ DVYLIKOS ĮŠVENTINIMAS
1955 140:0.1 JUST before noon on Sunday, January 12, A.D. 27, Jesus called the apostles together for their ordination as public preachers of the gospel of the kingdom. The twelve were expecting to be called almost any day; so this morning they did not go out far from the shore to fish. Several of them were lingering near the shore repairing their nets and tinkering with their fishing paraphernalia.
2004 140:0.1 KAIP tik prieš sekmadienio pusiaudienį, sausio 12-ąją, 27 m[1][2]. po Kr. gim., Jėzus sukvietė apaštalus draugėn tam, kad juos įšventintų į karalystės evangelijos viešus pamokslininkus. Šie dvylika beveik kasdien tikėjosi, kad juos pakvies; todėl šįryt jie išplaukė žvejoti netoli nuo kranto. Keli iš jų laiką leido prie pat kranto, taisydami savo tinklus ir tvarkydami žvejybos reikmenis.
1955 140:0.2 As Jesus started down the seashore calling the apostles, he first hailed Andrew and Peter, who were fishing near the shore; next he signaled to James and John, who were in a boat near by, visiting with their father, Zebedee, and mending their nets. Two by two he gathered up the other apostles, and when he had assembled all twelve, he journeyed with them to the highlands north of Capernaum, where he proceeded to instruct them in preparation for their formal ordination.
2004 140:0.2 Kada Jėzus ėjo palei krantą, kviesdamas apaštalus, tada iš pradžių jis pašaukė Andriejų ir Petrą, kurie žvejojo netoli kranto; po to jis davė ženklą Jokūbui ir Jonui, kurie buvo valtyje netoli, kalbėjosi su savo tėvu, Zabediejumi, ir taisė tinklus. Taip po du jis surinko ir visus kitus apaštalus, o kada sukvietė visus dvylika, tada su jais išėjo į kalnus, į šiaurę nuo Kapernaumo, kur juos mokė toliau, ruošdamas oficialiam jų įšventinimui.
1955 140:0.3 For once all twelve of the apostles were silent; even Peter was in a reflective mood. At last the long-waited-for hour had come! They were going apart with the Master to participate in some sort of solemn ceremony of personal consecration and collective dedication to the sacred work of representing their Master in the proclamation of the coming of his Father’s kingdom.
2004 140:0.3 Pirmą kartą visi dvylika apaštalų tylėjo; net ir Petras buvo susimąstęs. Pagaliau ilgai lauktoji valanda atėjo! Jie turėjo atskirai su Mokytoju dalyvauti tam tikros rūšies iškilmingoje ceremonijoje, asmeniškai pasišvęsdami ir kolektyviai atsiduodami šventajam darbui atstovauti savo Mokytojui skelbiant jo Tėvo karalystės atėjimą.
1. PRELIMINARY INSTRUCTION
1. PARENGIAMIEJI NURODYMAI
1955 140:1.1 Before the formal ordination service Jesus spoke to the twelve as they were seated about him: “My brethren, this hour of the kingdom has come. I have brought you apart here with me to present you to the Father as ambassadors of the kingdom. Some of you heard me speak of this kingdom in the synagogue when you first were called. Each of you has learned more about the Father’s kingdom since you have been with me working in the cities around about the Sea of Galilee. But just now I have something more to tell you concerning this kingdom.
2004 140:1.1 Prieš oficialią įšventinimo ceremoniją Jėzus kalbėjo šiems dvylikai, susėdusiems apie jį: “Mano sielos broliai, šitoji karalystės valanda atėjo. Aš jus čia su savimi atsivedžiau atskirai tam, kad pristatyčiau Tėvui kaip karalystės ambasadorius. Kai kurie iš jūsų, kada buvo pakviesti pirmieji, girdėjo, kaip aš kalbėjau apie šitą karalystę sinagogoje. Kiekvienas iš jūsų apie Tėvo karalystę sužinojo daugiau nuo to laiko, kada jūs su manimi ėmėte dirbti miestuose, esančiuose Galilėjos Jūros apylinkėse. Bet kaip tik dabar aš turiu jums pasakyti apie šitą karalystę kažką daugiau.
1955 140:1.2 “The new kingdom which my Father is about to set up in the hearts of his earth children is to be an everlasting dominion. There shall be no end of this rule of my Father in the hearts of those who desire to do his divine will. I declare to you that my Father is not the God of Jew or gentile. Many shall come from the east and from the west to sit down with us in the Father’s kingdom, while many of the children of Abraham will refuse to enter this new brotherhood of the rule of the Father’s spirit in the hearts of the children of men.
2004 140:1.2 “Naujoji karalystė, kurią manasis Tėvas netrukus įkurs savo žemiškųjų vaikų širdyse, bus amžinasis viešpatavimas. Tikrai nebus galo šitam manojo Tėvo valdymui širdyse tų, kurie nori vykdyti jo dieviškąją valią. Aš pareiškiu jums, kad manasis Tėvas nėra žydų ar pagonių Dievas. Tikrai daug ateis iš rytų ir iš vakarų tam, kad sėdėtų su mumis Tėvo karalystėje, tuo tarpu daug Abraomo vaikų atsisakys įeiti į šitą naująją broliją, kurioje Tėvo dvasia valdo žmonių vaikų širdyse[3].
1955 140:1.3 “The power of this kingdom shall consist, not in the strength of armies nor in the might of riches, but rather in the glory of the divine spirit that shall come to teach the minds and rule the hearts of the reborn citizens of this heavenly kingdom, the sons of God. This is the brotherhood of love wherein righteousness reigns, and whose battle cry shall be: Peace on earth and good will to all men. This kingdom, which you are so soon to go forth proclaiming, is the desire of the good men of all ages, the hope of all the earth, and the fulfillment of the wise promises of all the prophets.
2004 140:1.3 “Šitos karalystės galią sudarys ne kariuomenių stiprybė ar turtų jėga, bet dieviškosios dvasios šlovė, kuri tikrai ateis tam, kad mokytų protus ir viešpatautų šitos dangiškosios karalystės atgimusių gyventojų, Dievo sūnų, širdyse. Tai yra meilės brolija, kurioje viešpatauja teisumas ir kurios kovos šūkis bus: Ramybė žemėje ir gera valia visiems žmonėms. Šitoji karalystė, kurią jūs taip greitai eisite skelbti, yra visų amžių gerų žmonių troškimas, visos žemės viltis, ir visų pranašų išmintingų pažadų įgyvendinimas[4].
1955 140:1.4 “But for you, my children, and for all others who would follow you into this kingdom, there is set a severe test. Faith alone will pass you through its portals, but you must bring forth the fruits of my Father’s spirit if you would continue to ascend in the progressive life of the divine fellowship. Verily, verily, I say to you, not every one who says, ‘Lord, Lord,’ shall enter the kingdom of heaven; but rather he who does the will of my Father who is in heaven.
2004 140:1.4 “Bet jums, mano vaikai, ir visiems kitiems, kurie eis paskui jus į šitą karalystę, yra parengtas rūstus išbandymas. Įeiti per jos vartus užteks vien tik įtikėjimo, bet jūs turite vesti manojo Tėvo dvasios vaisius, jeigu tikrai norėtumėte tęsti kilimą dieviškosios bičiulystės judančiame pirmyn gyvenime. Tikrai, tikrai aš jums sakau, jog ne kiekvienas, kuris taria, ‘Viešpatie, Viešpatie’ iš tiesų į dangaus karalystę įeis; bet į ją įeis tas, kuris vykdo manojo Tėvo, kuris yra danguje, valią[5].
1955 140:1.5 “Your message to the world shall be: Seek first the kingdom of God and his righteousness, and in finding these, all other things essential to eternal survival shall be secured therewith. And now would I make it plain to you that this kingdom of my Father will not come with an outward show of power or with unseemly demonstration. You are not to go hence in the proclamation of the kingdom, saying, ‘it is here’ or ‘it is there,’ for this kingdom of which you preach is God within you.
2004 140:1.5 “Jūsų žinia pasauliui bus tikrai tokia: Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o kada šitą surasite, tada visus kitus dalykus, esminius amžinajam išlikimui, užtikrins šitas suradimas. Ir dabar aš jums norėčiau pasakyti aiškiai, jog šitoji mano Tėvo karalystė neateis taip, kad iš išorės būtų rodoma galia ir nederamas akivaizdus įrodymas. Dėl to jūs neturite, skelbdami karalystę, sakyti, “ji yra čia” arba “ji yra ten,” nes šitoji karalystė, kurią jūs pamokslaujate, yra Dievas jūsų viduje[6].
1955 140:1.6 “Whosoever would become great in my Father’s kingdom shall become a minister to all; and whosoever would be first among you, let him become the server of his brethren. But when you are once truly received as citizens in the heavenly kingdom, you are no longer servants but sons, sons of the living God. And so shall this kingdom progress in the world until it shall break down every barrier and bring all men to know my Father and believe in the saving truth which I have come to declare. Even now is the kingdom at hand, and some of you will not die until you have seen the reign of God come in great power.
2004 140:1.6 “Kad ir kas taptų didžiu manojo Tėvo karalystėje, tas tikrai taps visų tarnu; ir kad ir kas taptų pirmuoju tarp jūsų, leiskite jam tapti savo sielos brolių tarnu. Tačiau, kada vieną kartą jūs esate tikrai priimti į šitą dangaus karalystę kaip piliečiai, tada daugiau jūs nebesate tarnai, bet esate sūnūs, gyvojo Dievo sūnūs. Ir šitaip iš tikrųjų šitoji karalystė pasaulyje žengs į priekį, kol ji sulaužys visus barjerus ir visus žmones atves į tai, kad jie pažins manąjį Tėvą ir tikės į gelbstinčią tiesą, kurią aš atėjau paskelbti. Net ir dabar karalystė yra šalia, ir kai kurie iš jūsų dar bus gyvi ir pamatys, kaip ateis Dievo viešpatavimas su galinga jėga[7].
1955 140:1.7 “And this which your eyes now behold, this small beginning of twelve commonplace men, shall multiply and grow until eventually the whole earth shall be filled with the praise of my Father. And it will not be so much by the words you speak as by the lives you live that men will know you have been with me and have learned of the realities of the kingdom. And while I would lay no grievous burdens upon your minds, I am about to put upon your souls the solemn responsibility of representing me in the world when I shall presently leave you as I now represent my Father in this life which I am living in the flesh.” And when he had finished speaking, he stood up.
2004 140:1.7 “Ir tai, ką dabar mato jūsų akys, šita dvylikos paprastų vyrų mažytė pradžia, tikrai didės ir augs, kol galiausiai visa žemė tikrai bus prisipildžiusi manojo Tėvo garbinimo. Ir būtent ne tiek iš žodžių, kuriuos jūs tarsite, kiek iš to gyvenimo, kurį gyvensite, žmonės pažins, kad jūs buvote su manimi ir sužinojote apie karalystės tikrovę. Ir nors aš ir neapsunkinsiu jūsų proto jokia sielvarto našta, bet netrukus jūsų sieloms aš suteiksiu tą rimtą atsakomybę atstovauti man pasaulyje, kada aš tikrai neužilgo jus paliksiu, taip, kaip dabar aš atstovauju savajam Tėvui šitame gyvenime, kurį aš gyvenu materialiame kūne.” Ir kada jis pabaigė kalbėti, tada atsistojo.
2. THE ORDINATION
2. IŠVENTINIMAS
1955 140:2.1 Jesus now instructed the twelve mortals who had just listened to his declaration concerning the kingdom to kneel in a circle about him. Then the Master placed his hands upon the head of each apostle, beginning with Judas Iscariot and ending with Andrew. When he had blessed them, he extended his hands and prayed:
2004 140:2.1 Jėzus dabar nurodė šiems dvylikai, kurie ką tik klausėsi jo pareiškimo dėl karalystės, suklupti ratu aplink jį. Tada Mokytojas uždėjo savo abi rankas ant kiekvieno apaštalo galvos, pradėdamas nuo Judo Iskarijoto ir baigdamas Andriejumi. Kada juos palaimino, tada ištiesė savo rankas ir meldėsi:
1955 140:2.2 “My Father, I now bring to you these men, my messengers. From among our children on earth I have chosen these twelve to go forth to represent me as I came forth to represent you. Love them and be with them as you have loved and been with me. And now, my Father, give these men wisdom as I place all the affairs of the coming kingdom in their hands. And I would, if it is your will, tarry on earth a time to help them in their labors for the kingdom. And again, my Father, I thank you for these men, and I commit them to your keeping while I go on to finish the work you have given me to do.”
2004 140:2.2 “Mano Tėve, aš dabar atvedu pas tave šituos vyrus, mano žinianešius. Iš mūsų vaikų žemėje aš pasirinkau šiuos dvylika, kad jie žengtų pirmyn ir atstovautų man taip, kaip aš atėjau atstovauti tau. Mylėk juos ir būk su jais taip, kaip mylėjai mane ir kaip buvai su manimi. Ir dabar, mano Tėve, suteik šitiems žmonėms išminties, nes aš perduodu ateinančios karalystės visus reikalus į jų rankas. Ir aš norėčiau pabūti, jeigu tokia yra tavoji valia, kurį laiką žemėje, kad padėčiau jiems jų sunkiuose darbuose karalystės labui. Ir vėl, mano Tėve, aš dėkoju tau už šiuos vyrus, ir aš atiduodu juos į tavąją globą, tuo tarpu aš dirbsiu toliau ir užbaigsiu tą darbą, kurį tu pavedei man atlikti.”
1955 140:2.3 When Jesus had finished praying, the apostles remained each man bowed in his place. And it was many minutes before even Peter dared lift up his eyes to look upon the Master. One by one they embraced Jesus, but no man said aught. A great silence pervaded the place while a host of celestial beings looked down upon this solemn and sacred scene—the Creator of a universe placing the affairs of the divine brotherhood of man under the direction of human minds.
2004 140:2.3 Kada Jėzus baigė melstis, apaštalai, kiekvienas vyras, liko savo vietose, nulenkę galvas. Ir praėjo daug minučių, kada net ir Petras išdrįso pakelti akis, kad pažvelgtų į savo Mokytoją. Vienas po kito jie apkabino Jėzų, bet nė vienas vyras neištarė nė žodžio. Įsivyravo didinga tyluma, tuo tarpu dangiškųjų būtybių gausybė žvelgė žemyn į šitą iškilmingą ir šventą sceną—visatos Kūrėją, perduodantį dieviškosios žmogaus brolystės reikalus žmogiškojo proto vadovavimui.
3. THE ORDINATION SERMON
3. ĮŠVENTINIMO PAMOKSLAS
1955 140:3.1 Then Jesus spoke, saying: “Now that you are ambassadors of my Father’s kingdom, you have thereby become a class of men separate and distinct from all other men on earth. You are not now as men among men but as the enlightened citizens of another and heavenly country among the ignorant creatures of this dark world. It is not enough that you live as you were before this hour, but henceforth must you live as those who have tasted the glories of a better life and have been sent back to earth as ambassadors of the Sovereign of that new and better world. Of the teacher more is expected than of the pupil; of the master more is exacted than of the servant. Of the citizens of the heavenly kingdom more is required than of the citizens of the earthly rule. Some of the things which I am about to say to you may seem hard, but you have elected to represent me in the world even as I now represent the Father; and as my agents on earth you will be obligated to abide by those teachings and practices which are reflective of my ideals of mortal living on the worlds of space, and which I exemplify in my earth life of revealing the Father who is in heaven.
2004 140:3.1 Tada Jėzus prašneko, sakydamas: “Dabar, kada jūs esate manojo Tėvo karalystės ambasadoriai, šituo jūs tapote tokia žmonių klase, kuri yra atskira ir skirtinga nuo visų likusiųjų žmonių žemėje. Dabar jūs nebesate kaip žmonės tarp žmonių, bet esate kaip kitos ir dangiškosios šalies apšviesti piliečiai tarp neišmanančių šito tamsaus pasaulio tvarinių. Nebeužtenka, kad jūs gyventumėte taip, kaip gyvenote iki šitos valandos, bet nuo šiol jūs privalote gyventi kaip tie, kurie paragavo geresnio gyvenimo šlovės ir buvo atsiųsti atgal į žemę to naujojo ir geresniojo pasaulio Valdovo ambasadoriais. Iš mokytojo tikimasi daugiau negu iš mokinio; iš šeimininko reikalaujama daugiau negu iš tarno. Iš dangiškosios karalystės piliečių reikalaujama daugiau negu iš žemiškųjų valdų gyventojų. Kai kurie dalykai, kuriuos netrukus jums pasakysiu, gali pasirodyti griežti, bet jūs apsisprendėte man atstovauti pasaulyje net ir taip, kaip dabar aš atstovauju Tėvui; ir kaip mano agentai žemėje jūs būsite įsipareigoję laikytis tų mokymų ir įpročių, kurie atspindi mirtingojo gyvenimo erdvės pasauliuose manuosius idealus ir kuriuos aš demonstruoju savo žemiškuoju gyvenimu apreikšdamas Tėvą, kuris yra danguje.[8]
1955 140:3.2 “I send you forth to proclaim liberty to the spiritual captives, joy to those in the bondage of fear, and to heal the sick in accordance with the will of my Father in heaven. When you find my children in distress, speak encouragingly to them, saying:
1955 140:3.3 “Happy are the poor in spirit, the humble, for theirs are the treasures of the kingdom of heaven.
1955 140:3.4 “Happy are they who hunger and thirst for righteousness, for they shall be filled.
1955 140:3.5 “Happy are the meek, for they shall inherit the earth.
1955 140:3.6 “Happy are the pure in heart, for they shall see God.
1955 140:3.7 “And even so speak to my children these further words of spiritual comfort and promise:
2004 140:3.7 “Ir net šitaip sakykite mano vaikams šiuos tolesnio dvasinio nuraminimo ir pažado žodžius:
1955 140:3.8 “Happy are they who mourn, for they shall be comforted. Happy are they who weep, for they shall receive the spirit of rejoicing.
1955 140:3.10 “Happy are the peacemakers, for they shall be called the sons of God.
1955 140:3.11 “Happy are they who are persecuted for righteousness’ sake, for theirs is the kingdom of heaven. Happy are you when men shall revile you and persecute you and shall say all manner of evil against you falsely. Rejoice and be exceedingly glad, for great is your reward in heaven.
2004 140:3.11 “Tikrai laimingi yra tie, kurie yra persekiojami už teisumą, nes dangaus karalystė yra būtent jų. Tikrai laimingi esate jūs, kada žmonės tikrai jus įžeidinėja ir kada jus persekioja ir kada jus visaip šmeižia. Džiūgaukite ir būkite nepaprastai laimingi, nes jums yra didis atpildas danguje[17].
1955 140:3.13 “You are the light of the world. A city set upon a hill cannot be hid. Neither do men light a candle and put it under a bushel, but on a candlestick; and it gives light to all who are in the house. Let your light so shine before men that they may see your good works and be led to glorify your Father who is in heaven.
2004 140:3.13 “Jūs esate pasaulio šviesa. Miesto, pastatyto ant kalvos, negalima paslėpti. Taip pat ir žmonės tikrai nedega žvakės ir nestato jos po gaubtu, bet ją įstato į žvakidę; ir ji šviečia visiems, kas yra namuose. Tegu ir jūsų šviesa prieš žmones šviečia taip, kad jie galėtų pamatyti jūsų gerus darbus ir kad jie imtų šlovinti jūsų Tėvą, kuris yra danguje[19].
1955 140:3.14 “I am sending you out into the world to represent me and to act as ambassadors of my Father’s kingdom, and as you go forth to proclaim the glad tidings, put your trust in the Father whose messengers you are. Do not forcibly resist injustice; put not your trust in the arm of the flesh. If your neighbor smites you on the right cheek, turn to him the other also. Be willing to suffer injustice rather than to go to law among yourselves. In kindness and with mercy minister to all who are in distress and in need.
2004 140:3.14 “Aš išsiunčiu jus į pasaulį, kad atstovautumėte man ir veiktumėte kaip manojo Tėvo karalystės ambasadoriai, ir kada jūs išeisite skelbti gerųjų naujienų, tada pasitikėkite Tėvu, kurio žinianešiai esate. Nesipriešinkite neteisingumui prievarta; nepasitikėkite savo materialiu kūnu. Jeigu jūsų artimas sušers jums per dešinį skruostą, tada jam atgręžkite ir kitą skruostą. Būkite pasiruošę kęsti neteisingumą, o ne teistis tarpusavyje. Gėriu ir gailestingumu tarnaukite visiems, kurie kenčia ir vargsta.[20]
1955 140:3.16 “Your Father in heaven makes the sun to shine on the evil as well as upon the good; likewise he sends rain on the just and the unjust. You are the sons of God; even more, you are now the ambassadors of my Father’s kingdom. Be merciful, even as God is merciful, and in the eternal future of the kingdom you shall be perfect, even as your heavenly Father is perfect.
2004 140:3.16 “Jūsų Tėvas danguje yra toji priežastis, dėl kurios saulė šviečia tiek blogiems, tiek geriems žmonėms; lygiai taip pat jis siunčia lietų ant teisingųjų ir neteisingųjų. Jūs esate Dievo sūnūs; net ir dar daugiau, dabar jūs esate manojo Tėvo karalystės ambasadoriai. Būkite gailestingi, net ir tokie, koks gailestingas yra Dievas, ir amžinojoje karalystės ateityje jūs būsite tobuli, net ir tokie, koks tobulas yra jūsų dangiškasis Tėvas[22].
1955 140:3.17 “You are commissioned to save men, not to judge them. At the end of your earth life you will all expect mercy; therefore do I require of you during your mortal life that you show mercy to all of your brethren in the flesh. Make not the mistake of trying to pluck a mote out of your brother’s eye when there is a beam in your own eye. Having first cast the beam out of your own eye, you can the better see to cast the mote out of your brother’s eye.
2004 140:3.17 “Jūs esate siunčiami žmones gelbėti, ne juos teisti. Savo žemiškojo gyvenimo pabaigoje, jūs visi tikėsitės gailestingumo; dėl to aš reikalauju iš jūsų, kad per visą savo mirtingojo gyvenimą gailestingumą rodytumėte visiems savo sielos broliams materialiame kūne. Nedarykite klaidos, mėgindami iš savo brolio akies ištraukti krislą, kai jūsų pačių akyje yra rąstas. Iš pradžių išėmę rąstą iš savo paties akies, jūs galėsite geriau matyti, kad ištrauktumėte krislą ir iš savo brolio akies[23].
1955 140:3.18 “Discern the truth clearly; live the righteous life fearlessly; and so shall you be my apostles and my Father’s ambassadors. You have heard it said: ‘If the blind lead the blind, they both shall fall into the pit.’ If you would guide others into the kingdom, you must yourselves walk in the clear light of living truth. In all the business of the kingdom I exhort you to show just judgment and keen wisdom. Present not that which is holy to dogs, neither cast your pearls before swine, lest they trample your gems under foot and turn to rend you.
2004 140:3.18 “Aiškiai suvokite tiesą; gyvenkite teisų gyvenimą be baimės; ir tokiu būdu jūs tikrai būsite mano apaštalai ir manojo Tėvo ambasadoriai. Jūs esate girdėję sakant: ‘Jeigu aklas ves aklą, į duobę įkris abu.’ Jeigu jūs norite į karalystę vesti kitus, tai patys privalote gyventi gyvosios tiesos ryškioje šviesoje. Visuose karalystės reikaluose aš jus raginu demonstruoti teisingą samprotavimą ir gilią išmintį. Neduokite šunims to, kas yra šventa, taip pat savo perlų nemėtykite ir prieš kiaules, kad jos savo kojomis nesutryptų jūsų brangakmenių ir neatsisuktų draskyti jūsų[24].
1955 140:3.19 “I warn you against false prophets who will come to you in sheep’s clothing, while on the inside they are as ravening wolves. By their fruits you shall know them. Do men gather grapes from thorns or figs from thistles? Even so, every good tree brings forth good fruit, but the corrupt tree bears evil fruit. A good tree cannot yield evil fruit, neither can a corrupt tree produce good fruit. Every tree that does not bring forth good fruit is presently hewn down and cast into the fire. In gaining an entrance into the kingdom of heaven, it is the motive that counts. My Father looks into the hearts of men and judges by their inner longings and their sincere intentions.
2004 140:3.19 “Aš perspėju jus dėl netikrų pranašų, kurie ateis pas jus avies kailyje, tuo tarpu savo viduje jie yra plėšrūs vilkai. Iš jų vaisių jūs tikrai atpažinsite juos. Argi žmonės skina vynuoges nuo erškėčių arba figas nuo dagių? Taigi, kiekvienas geras medis veda gerus vaisius, bet blogas medis neša blogą vaisių. Geras medis negali vesti blogo vaisiaus, ir blogas medis taip pat negali duoti gero vaisiaus. Bet kokį medį, kuris neveda gerų vaisių, greitai iškerta ir įmeta į ugnį. Patekimą į dangaus karalystę nulemia būtent motyvas. Manasis Tėvas žiūri į žmonių širdis ir sprendžia pagal jų vidinius troškimus ir nuoširdžius ketinimus[25].
1955 140:3.20 “In the great day of the kingdom judgment, many will say to me, ‘Did we not prophesy in your name and by your name do many wonderful works?’ But I will be compelled to say to them, ‘I never knew you; depart from me you who are false teachers.’ But every one who hears this charge and sincerely executes his commission to represent me before men even as I have represented my Father to you, shall find an abundant entrance into my service and into the kingdom of the heavenly Father.”
2004 140:3.20 “Didžiąją karalystės teismo dieną, daugelis man sakys, ‘Argi mes nepranašavome tavo vardu ir argi tavo vardu nedarėme daugelio nuostabių darbų?’ Bet aš būsiu priverstas jiems pasakyti, ‘Aš jūsų niekada nepažinojau; pasitraukite nuo manęs tie, kurie esate netikri mokytojai.’ Bet kiekvienam, kuris išgirsta šitą reikalavimą ir nuoširdžiai vykdo savo užduotį, kad atstovautų man prieš žmones, net ir taip, kaip aš atstovavau savajam Tėvui prieš jus, tikrai bus plačiai atvertas įėjimas į manąją tarnystę ir į dangiškojo Tėvo karalystę[26].”
4. YOU ARE THE SALT OF THE EARTH
4. JŪS ESATE ŽEMĖS DRUSKA
1955 140:4.1 The so-called “Sermon on the Mount” is not the gospel of Jesus. It does contain much helpful instruction, but it was Jesus’ ordination charge to the twelve apostles. It was the Master’s personal commission to those who were to go on preaching the gospel and aspiring to represent him in the world of men even as he was so eloquently and perfectly representative of his Father.
2004 140:4.1 Vadinamasis “Pamokslas ant Kalno” nėra Jėzaus evangelija. Jame iš tiesų yra daug naudingo pamokymo, bet tai buvo Jėzaus nurodymas dvylikai apaštalų įšventinimo proga. Tai buvo Mokytojo asmeninė užduotis tiems, kurie turi eiti pamokslauti evangeliją ir trokšti atstovauti jam žmonių pasaulyje net ir taip, kaip jis taip išraiškingai ir tobulai atstovavo savajam Tėvui.
1955 140:4.2 “You are the salt of the earth, salt with a saving savor. But if this salt has lost its savor, wherewith shall it be salted? It is henceforth good for nothing but to be cast out and trodden under foot of men.”
2004 140:4.2 “Jūs esate žemės druska, druska, kuri turi gelbėjimo skonį. Bet jeigu šitoji druska savo skonį yra praradusi, tai su kuo gi bus sūdoma? Nuo tos akimirkos ji bus niekam tikusi, tik išmesti ir būti trypiamai žmonių kojų.”
1955 140:4.3 In Jesus’ time salt was precious. It was even used for money. The modern word “salary” is derived from salt. Salt not only flavors food, but it is also a preservative. It makes other things more tasty, and thus it serves by being spent.
2004 140:4.3 Jėzaus laikais druska buvo brangi. Ji net buvo vartojama ir vietoje pinigų. Šiuolaikinis angliškas žodis “salary” (“atlyginimas”) yra kilęs iš druskos (“salt”). Druska maistą ne tik pasūdo, bet taip pat jį ir išsaugo. Kitus produktus ji paskanina, ir šitokiu būdu ji tarnauja, kada būna naudojama.
1955 140:4.4 “You are the light of the world. A city set on a hill cannot be hid. Neither do men light a candle and put it under a bushel, but on a candlestick; and it gives light to all who are in the house. Let your light so shine before men that they may see your good works and be led to glorify your Father who is in heaven.”
2004 140:4.4 “Jūs esate pasaulio šviesa. Miesto, pastatyto ant kalvos, negalima paslėpti. Taip pat ir žmonės tikrai nedega žvakės ir nestato jos po gaubtu, bet ją įstato į žvakidę; ir ji šviečia visiems, kas yra namuose. Tegu ir jūsų šviesa prieš žmones šviečia taip, kad jie galėtų pamatyti jūsų gerus darbus ir kad galėtų šlovinti jūsų Tėvą, kuris yra danguje.”[28]
1955 140:4.5 While light dispels darkness, it can also be so “blinding” as to confuse and frustrate. We are admonished to let our light so shine that our fellows will be guided into new and godly paths of enhanced living. Our light should so shine as not to attract attention to self. Even one’s vocation can be utilized as an effective “reflector” for the dissemination of this light of life.
2004 140:4.5 Nors šviesa ir išsklaido tamsą, bet taip pat ji gali būti ir tokia “akinanti,” kad suglumintų ir sugniuždytų. Mus įspėja, kad savo šviesą skleistume taip, jog mūsų bičiulius ji vestų į naujus ir dieviškus išaukštinto gyvenimo kelius. Mūsų šviesa turi šviesti taip, kad neatkreiptų dėmesio į save pačią. Net ir kiekvieno profesiją galima panaudoti kaip veiksmingą “reflektorių” šitos gyvenimo šviesos paskleidimui.
1955 140:4.6 Strong characters are not derived from not doing wrong but rather from actually doing right. Unselfishness is the badge of human greatness. The highest levels of self-realization are attained by worship and service. The happy and effective person is motivated, not by fear of wrongdoing, but by love of right doing.
2004 140:4.6 Stiprus charakteris neatsiranda dėl to, jog nesielgiama blogai, bet jis atsiranda dėl to, kad realiai yra daromas gėris. Nesavanaudiškumas yra žmogiškojo didingumo ženklas. Aukščiausieji saviraiškos lygiai yra pasiekiami garbinimu ir tarnyste. Laimingą ir aktyvų žmogų skatina ne baimė elgtis blogai, bet didžiulis noras elgtis gerai.
1955 140:4.7 “By their fruits you shall know them.” Personality is basically changeless; that which changes—grows—is the moral character. The major error of modern religions is negativism. The tree which bears no fruit is “hewn down and cast into the fire.” Moral worth cannot be derived from mere repression—obeying the injunction “Thou shalt not.” Fear and shame are unworthy motivations for religious living. Religion is valid only when it reveals the fatherhood of God and enhances the brotherhood of men.
2004 140:4.7 “Iš jų vaisių jūs tikrai atpažinsite juos.” Asmenybė iš pagrindų yra nesikeičianti; tai, kas keičiasi—auga—yra moralinis charakteris[29]. Šiuolaikinių religijų pagrindinė klaida yra jų negatyvizmas. Tą medį, kuris neveda vaisių, “iškerta ir įmeta į ugnį.” Moralinė vertybė negali atsirasti vien tik dėl represijos—paklusimo reikalavimui “Nedrįsk[30].” Religiniam gyvenimui baimė ir gėda yra neverti motyvai. Religija yra veiksminga tiktai tada, kada apreiškia Dievo tėvystę ir sustiprina žmonių brolystę.
1955 140:4.8 An effective philosophy of living is formed by a combination of cosmic insight and the total of one’s emotional reactions to the social and economic environment. Remember: While inherited urges cannot be fundamentally modified, emotional responses to such urges can be changed; therefore the moral nature can be modified, character can be improved. In the strong character emotional responses are integrated and co-ordinated, and thus is produced a unified personality. Deficient unification weakens the moral nature and engenders unhappiness.
2004 140:4.8 Veiksmingą gyvenimo filosofiją formuoja kosminės įžvalgos ir žmogaus emocinių reakcijų į visuomeninę ir ekonominę aplinką visumos suvienijimas. Prisiminkite: Nors paveldėtų potraukių negalima modifikuoti fundamentaliai, bet emocinę reakciją į tokius potraukius pakeisti galima; todėl moralinę prigimtį galima keisti, charakterį galima pagerinti. Stipriame charakteryje emocinės reakcijos yra integruotos ir koordinuotos, ir šitaip yra sukuriama suvienyta asmenybė. Nepakankamas suvienijimas silpnina moralią prigimtį ir sukelia nepasitenkinimą.
1955 140:4.9 Without a worthy goal, life becomes aimless and unprofitable, and much unhappiness results. Jesus’ discourse at the ordination of the twelve constitutes a master philosophy of life. Jesus exhorted his followers to exercise experiential faith. He admonished them not to depend on mere intellectual assent, credulity, and established authority.
2004 140:4.9 Be vertingo tikslo, gyvenimas tampa beprasmis ir nenaudingas, ir dėl to atsiranda didelis nepasitenkinimas. Jėzaus kalba, įšventinant šiuos dvylika, sudaro pagrindinę gyvenimo filosofiją. Jėzus ragino savo pasekėjus naudoti patirtinį įtikėjimą. Jis įspėjo juos nepasikliauti vien tik intelektualiu sutikimu, patiklumu, ir pripažintu autoritetu.
1955 140:4.10 Education should be a technique of learning (discovering) the better methods of gratifying our natural and inherited urges, and happiness is the resulting total of these enhanced techniques of emotional satisfactions. Happiness is little dependent on environment, though pleasing surroundings may greatly contribute thereto.
2004 140:4.10 Švietimas turėtų būti toks būdas, kaip sužinoti (atrasti) mūsų natūralių ir paveldėtų potraukių patenkinimo geresnius metodus, o iš šitų pagerintų emocinio pasitenkinimo būdų atsirandanti visuma yra laimė. Laimė mažai priklauso nuo aplinkos, nors maloni aplinka didele dalimi gali prie jos prisidėti.
5. FATHERLY AND BROTHERLY LOVE
5. TEVIŠKA IR BROLIŠKA MEILĖ
1955 140:5.1 From the Sermon on the Mount to the discourse of the Last Supper, Jesus taught his followers to manifest fatherly love rather than brotherly love. Brotherly love would love your neighbor as you love yourself, and that would be adequate fulfillment of the “golden rule.” But fatherly affection would require that you should love your fellow mortals as Jesus loves you.
2004 140:5.1 Nuo Pamokslo ant Kalno iki kalbos per Paskutiniąją Vakarienę, Jėzus savo pasekėjus mokė, kad jie rodytų tėvišką, o ne brolišką meilę[32]. Broliška meilė jūsų artimą mylėtų taip, kaip jūs mylite save patį, ir tai būtų tolygu “auksinės taisyklės” įgyvendinimui. Bet tėviška meilė reikalautų, kad savo bičiulius mirtinguosius jūs mylėtumėte taip, kaip jus myli Jėzus.
1955 140:5.2 Jesus loves mankind with a dual affection. He lived on earth as a twofold personality—human and divine. As the Son of God he loves man with a fatherly love—he is man’s Creator, his universe Father. As the Son of Man, Jesus loves mortals as a brother—he was truly a man among men.
2004 140:5.2 Jėzus žmoniją myli dualistine meile. Žemėje jis gyveno kaip dviguba asmenybė—žmogiškoji ir dieviškoji. Kaip Dievo Sūnus jis žmogų myli tėviška meile—jis yra žmogaus Kūrėjas, jo visatos Tėvas. Kaip Žmogaus Sūnus, Jėzus mirtinguosius myli kaip brolis—jis iš tikrųjų buvo žmogus tarp žmonių.
1955 140:5.3 Jesus did not expect his followers to achieve an impossible manifestation of brotherly love, but he did expect them to so strive to be like God—to be perfect even as the Father in heaven is perfect—that they could begin to look upon man as God looks upon his creatures and therefore could begin to love men as God loves them—to show forth the beginnings of a fatherly affection. In the course of these exhortations to the twelve apostles, Jesus sought to reveal this new concept of fatherly love as it is related to certain emotional attitudes concerned in making numerous environmental social adjustments.
2004 140:5.3 Jėzus nesitikėjo, kad jo pasekėjai pasieks neįmanomą broliškos meilės pasireiškimą, bet jis iš tiesų tikėjosi iš jų, kad jie taip stengsis būti panašūs į Dievą—būti tokie tobuli, net koks tobulas yra Dievas danguje—jog galėtų pradėti žiūrėti į žmogų taip, kaip Dievas žiūri į savo tvarinius, ir dėl to galėtų pamilti žmones taip, kaip juos myli Dievas—jog parodytų tėviškos meilės pradžią. Duodamas šituos patarimus dvylikai apaštalų, Jėzus stengėsi atskleisti šitą naują tėviškos meilės sampratą tiek, kiek ji yra susieta su tam tikrais emociniais požiūriais, susijusiais su didelio skaičiaus visuomeninių prisiderinimų prie aplinkos įgyvendinimu.
1955 140:5.4 The Master introduced this momentous discourse by calling attention to four faith attitudes as the prelude to the subsequent portrayal of his four transcendent and supreme reactions of fatherly love in contrast to the limitations of mere brotherly love.
2004 140:5.4 Mokytojas, atkreipdamas dėmesį į keturis įtikėjimo požymius, šitą svarbią kalbą pradėjo kaip įžangą į vėliau pateiktas savo keturias transcendentines ir aukščiausias tėviškos meilės reakcijas kaip kontrastą tiesiog broliškos meilės apribojimams.
1955 140:5.5 He first talked about those who were poor in spirit, hungered after righteousness, endured meekness, and who were pure in heart. Such spirit-discerning mortals could be expected to attain such levels of divine selflessness as to be able to attempt the amazing exercise of fatherly affection; that even as mourners they would be empowered to show mercy, promote peace, and endure persecutions, and throughout all of these trying situations to love even unlovely mankind with a fatherly love. A father’s affection can attain levels of devotion that immeasurably transcend a brother’s affection.
2004 140:5.5 Iš pradžių jis kalbėjo apie tuos, kurie yra vargšai dvasioje, išalkę teisumo, nuolankūs, ir kurie turi tyrą širdį. Iš tokių dvasią suvokiančių mirtingųjų galima tikėtis, kad jie pasieks tokius dieviškojo nesavanaudiškumo lygius, jog galėtų pamėginti išreikšti tą stebinantį tėviškos meilės panaudojimą; kad net ir gedėdami jie turės galios tam, jog rodytų gailestingumą, skatintų ramybę, ir ištvertų persekiojimus, ir per visas šitas išbandymų situacijas net ir nepatrauklią žmoniją mylėtų tėviška meile. Tėvo meilė gali pasiekti tokius atsidavimo lygius, kurie neišmatuojamai pranoksta brolio meilę.
1955 140:5.6 The faith and the love of these beatitudes strengthen moral character and create happiness. Fear and anger weaken character and destroy happiness. This momentous sermon started out upon the note of happiness.
2004 140:5.6 Įtikėjimas į šituos palaimingus nurodymus ir meilė jiems stiprina moralų charakterį ir sukuria laimę. Baimė ir pyktis silpnina charakterį ir griauna laimę. Šitas svarbus pamokslas prasidėjo laimės gaida.
1955 140:5.7 1. “Happy are the poor in spirit—the humble.” To a child, happiness is the satisfaction of immediate pleasure craving. The adult is willing to sow seeds of self-denial in order to reap subsequent harvests of augmented happiness. In Jesus’ times and since, happiness has all too often been associated with the idea of the possession of wealth. In the story of the Pharisee and the publican praying in the temple, the one felt rich in spirit—egotistical; the other felt “poor in spirit”—humble. One was self-sufficient; the other was teachable and truth-seeking. The poor in spirit seek for goals of spiritual wealth—for God. And such seekers after truth do not have to wait for rewards in a distant future; they are rewarded now. They find the kingdom of heaven within their own hearts, and they experience such happiness now.
2004 140:5.7 1. “Tikrai laimingi yra vargšai dvasioje—nuolankieji[33].” Vaikui, laimė yra betarpiško trokštamo malonumo patenkinimas. Suaugęs nori pasėti savęs atsižadėjimo sėklas tam, kad vėliau nuimtų išaugusios laimės derlių. Jėzaus laikais ir nuo to meto iki šiol, laimė perdaug dažnai buvo siejama su turto turėjimu. Pasakojime apie fariziejų ir mokesčių rinkėją, besimeldžiančius šventykloje, vienas jautėsi turtingas dvasioje—egoistiškas; kitas jautėsi “vargšas dvasioje”—nuolankus[34]. Vienas buvo savimi patenkintas; kitas buvo supratingas ir ieškantis tiesos. Vargšai dvasioje ieško dvasinio turto tikslų—ieško Dievo. Ir tokiems tiesos ieškotojams nereikia laukti atlygio tolimoje ateityje; jiems atlyginama dabar. Jie dangaus karalystę suranda savo pačių širdyse, ir tokią laimę patiria dabar.
1955 140:5.8 2. “Happy are they who hunger and thirst for righteousness, for they shall be filled.” Only those who feel poor in spirit will ever hunger for righteousness. Only the humble seek for divine strength and crave spiritual power. But it is most dangerous to knowingly engage in spiritual fasting in order to improve one’s appetite for spiritual endowments. Physical fasting becomes dangerous after four or five days; one is apt to lose all desire for food. Prolonged fasting, either physical or spiritual, tends to destroy hunger.
2004 140:5.8 2. ”Tikrai laimingi yra tie, kurie yra išalkę ir ištroškę teisumo, nes jie tikrai bus pasotinti[35].” Tiktai tie, kurie yra vargšai dvasioje, visą laiką bus išalkę teisumo. Tiktai nuolankūs ieško dieviškosios stiprybės ir trokšta dvasinės galios. Bet pavojingiausia sąmoningai įsitraukti į dvasinį pasninkavimą tam, kad pagerintum savo apetitą dvasiniams apdovanojimams. Fizinis pasninkavimas tampa pavojingas po keturių ar penkių dienų; pasninkaujantysis gali prarasti bet kokį potraukį maistui. Ilgalaikis pasninkavimas, ar jis būtų fizinis ar dvasinis, turi polinkį sunaikinti alkį.
1955 140:5.9 Experiential righteousness is a pleasure, not a duty. Jesus’ righteousness is a dynamic love—fatherly-brotherly affection. It is not the negative or thou-shalt-not type of righteousness. How could one ever hunger for something negative—something “not to do”?
2004 140:5.9 Patirtinis teisumas yra malonumas, o ne pareiga. Jėzaus teisumas yra dinamiška meilė—tėviška-broliška stipri meilė. Tai nėra negatyvus arba tu-nedrįsk pobūdžio teisumas. Kaip gi kas nors gali turėti alkį tam, kas yra negatyvu—kažkokiam “nedaryk”?
1955 140:5.10 It is not so easy to teach a child mind these first two of the beatitudes, but the mature mind should grasp their significance.
2004 140:5.10 Nėra taip lengva išmokyti vaiko protą šitų dviejų pirmųjų palaimingų nurodymų, bet subrendęs protas jų reikšmę turėtų suvokti.
1955 140:5.11 3. “Happy are the meek, for they shall inherit the earth.” Genuine meekness has no relation to fear. It is rather an attitude of man co-operating with God—“Your will be done.” It embraces patience and forbearance and is motivated by an unshakable faith in a lawful and friendly universe. It masters all temptations to rebel against the divine leading. Jesus was the ideal meek man of Urantia, and he inherited a vast universe.
2004 140:5.11 3. “Tikrai laimingi yra nuolankūs, nes jie paveldės žemę[36].” Tikras nuolankumas neturi sąsajos su baime. Vietoje šito, tai yra žmogaus, bendraujančio su Dievu, požiūris—“Tebūnie tavoji valia[37].” Jį sudaro kantrybė ir ištvermė ir motyvuoja nepalaužiamas įtikėjimas į paklūstančią įstatymui ir draugišką visatą. Jis nugali visas viliones sukilti prieš dieviškąjį vadovavimą. Jėzus buvo idealiai nuolankus Urantijos žmogus, ir jis paveldėjo milžinišką visatą.
1955 140:5.12 4. “Happy are the pure in heart, for they shall see God.” Spiritual purity is not a negative quality, except that it does lack suspicion and revenge. In discussing purity, Jesus did not intend to deal exclusively with human sex attitudes. He referred more to that faith which man should have in his fellow man; that faith which a parent has in his child, and which enables him to love his fellows even as a father would love them. A father’s love need not pamper, and it does not condone evil, but it is always anticynical. Fatherly love has singleness of purpose, and it always looks for the best in man; that is the attitude of a true parent.
2004 140:5.12 4. “Tikrai laimingi yra turintys tyrą širdį, nes jie tikrai pamatys Dievą[38].” Dvasinis tyrumas nėra negatyvi savybė, išskyrus tiktai tai, kad jis neturi įtarumo ir keršto. Aptardamas tyrumą, Jėzus neketino nagrinėti išskirtinai žmogiškojo lytinio požiūrio. Jis daugiau turėjo mintyje tą įtikėjimą, kurį žmogus turėtų jausti savo bičiuliui žmogui; tą įtikėjimą, kurį jaučia vienas iš tėvų savo vaikui, ir kuris įgalina jį mylėti savo bičiulius net ir taip, kaip juos mylėtų tėvas. Tėvo meilei nereikia lepinimo, ir ji netoleruoja blogio, bet visada ji yra anticiniška. Tėviška meilė turi savo vienintelį tikslą, ir ji visada ieško to, kas žmoguje yra geriausia; tai yra tikrojo tėvo požiūris.
1955 140:5.13 To see God—by faith—means to acquire true spiritual insight. And spiritual insight enhances Adjuster guidance, and these in the end augment God-consciousness. And when you know the Father, you are confirmed in the assurance of divine sonship, and you can increasingly love each of your brothers in the flesh, not only as a brother—with brotherly love—but also as a father—with fatherly affection.
2004 140:5.13 Matyti Dievą—įtikėjimu—reiškia įgauti tikrą dvasinę įžvalgą. O dvasinė įžvalga sustiprina Derintojo vadovavimą, ir visa tai galiausiai padidina Dievo-sąmonę. Ir kada jūs pažįstate Tėvą, tada jums yra patvirtinamas dieviškosios sūnystės užtikrinimas, ir jūs galite vis labiau mylėti kiekvieną iš savo brolių materialiame kūne, ne tiktai kaip brolis—broliška meile—bet taip pat ir kaip tėvas—stipria tėviška meile[39].
1955 140:5.14 It is easy to teach this admonition even to a child. Children are naturally trustful, and parents should see to it that they do not lose that simple faith. In dealing with children, avoid all deception and refrain from suggesting suspicion. Wisely help them to choose their heroes and select their lifework.
2004 140:5.14 Šitą patarimą lengvai įsisavina net ir vaikas. Vaikai yra natūraliai patiklūs, ir tėvai turėtų pasirūpinti tuo, kad šito paprasto įtikėjimo jie neprarastų. Bendraudami su vaikais, venkite bet kokios apgaulės ir susilaikykite nuo to, kas sukeltų įtarumą. Išmintingai padėkite jiems pasirinkti savo herojus ir išsirinkti savo gyvenimo veiklą.
1955 140:5.15 And then Jesus went on to instruct his followers in the realization of the chief purpose of all human struggling—perfection—even divine attainment. Always he admonished them: “Be you perfect, even as your Father in heaven is perfect.” He did not exhort the twelve to love their neighbors as they loved themselves. That would have been a worthy achievement; it would have indicated the achievement of brotherly love. He rather admonished his apostles to love men as he had loved them—to love with a fatherly as well as a brotherly affection. And he illustrated this by pointing out four supreme reactions of fatherly love:
2004 140:5.15 Ir tada Jėzus savo pasekėjus mokė toliau, kaip įgyvendinti visos žmogiškosios kovos pagrindinį tikslą—tobulumą—net ir dieviškąjį pasiekimą. Visada jis patardavo jiems: “Būkite tobuli, net ir tokie, koks tobulas yra jūsų Tėvas danguje[40].” Jis tiems dvylikai nenurodė, kad jie savo artimą mylėtų taip, kaip jie myli patys save. Tai būtų buvęs vertingas pasiekimas; tai būtų parodę broliškos meilės pasiekimą. Vietoje šito jis savo apaštalams patarė, kad jie mylėtų žmones taip, kaip juos myli jis—mylėti tėviška, o taip pat ir broliška stipria meile. Ir tą jis pailiustravo, pabrėždamas tėviškos meilės keturias aukščiausias reakcijas:
1955 140:5.16 1. “Happy are they who mourn, for they shall be comforted.” So-called common sense or the best of logic would never suggest that happiness could be derived from mourning. But Jesus did not refer to outward or ostentatious mourning. He alluded to an emotional attitude of tenderheartedness. It is a great error to teach boys and young men that it is unmanly to show tenderness or otherwise to give evidence of emotional feeling or physical suffering. Sympathy is a worthy attribute of the male as well as the female. It is not necessary to be calloused in order to be manly. This is the wrong way to create courageous men. The world’s great men have not been afraid to mourn. Moses, the mourner, was a greater man than either Samson or Goliath. Moses was a superb leader, but he was also a man of meekness. Being sensitive and responsive to human need creates genuine and lasting happiness, while such kindly attitudes safeguard the soul from the destructive influences of anger, hate, and suspicion.
2004 140:5.16 1. “Tikrai laimingi yra tie, kurie gedi, nes jie tikrai bus paguosti[41].”’ Vadinamasis blaivus protas arba tai, kas yra geriausia logikoje, niekada nesiūlytų, jog laimę galima kildinti iš gedulo. Bet Jėzus neturėjo omeny išorinio arba demonstratyvaus gedėjimo. Jis darė aliuziją į minkštaširdiškumo emocinį požiūrį. Daroma didžiulė klaida, kada berniukai ir jaunuoliai yra mokomi, jog rodyti švelnumą arba kitaip išreikšti emocionalų jausmą arba fizinę kančią yra nevyriška[42]. Užuojauta yra tiek vyro, tiek moters vertinga savybė. Nebūtina būti beširdžiam, norint būti vyriškam. Taip ugdyti drąsius vyrus yra ydingas kelias. Didingieji pasaulio vyrai nebijojo gedėti. Mozė, gedėtojas, buvo didingesnis žmogus tiek už Samsoną, tiek už Galijotą[43]. Mozė buvo nuostabus vadas, bet taip pat jis buvo ir nuolankus vyras. Jautrumas ir reagavimas į žmogaus reikmes sukuria tikrą ir tvirtą laimę, tuo tarpu tokie gerumo požiūriai apsaugo sielą nuo pykčio, neapykantos, ir įtarumo griaunančių poveikių.
1955 140:5.17 2. “Happy are the merciful, for they shall obtain mercy.” Mercy here denotes the height and depth and breadth of the truest friendship—loving-kindness. Mercy sometimes may be passive, but here it is active and dynamic—supreme fatherliness. A loving parent experiences little difficulty in forgiving his child, even many times. And in an unspoiled child the urge to relieve suffering is natural. Children are normally kind and sympathetic when old enough to appreciate actual conditions.
2004 140:5.17 2. “Tikrai laimingi yra gailestingieji, nes jiems tikrai bus parodytas gailestingumas[44].” Gailestingumas čia reiškia pačios tikriausios draugystės—kupino meilės gėrio—aukštį, gylį, ir plotį. Kartais gailestingumas gali būti pasyvus, bet čia jis yra aktyvus ir dinamiškas—aukščiausio laipsnio tėviškumas. Mylintis tėvas patiria nedaug sunkumo atleisdamas savo vaikui, net ir daug kartų. Ir nesugadintas vaikas jaučia natūralų troškimą palengvinti kentėjimą. Vaikai paprastai yra geri ir užjaučia, kada yra pakankamai paūgėję, kad įvertintų realias sąlygas.
1955 140:5.18 3. “Happy are the peacemakers, for they shall be called the sons of God.” Jesus’ hearers were longing for military deliverance, not for peacemakers. But Jesus’ peace is not of the pacific and negative kind. In the face of trials and persecutions he said, “My peace I leave with you.” “Let not your heart be troubled, neither let it be afraid.” This is the peace that prevents ruinous conflicts. Personal peace integrates personality. Social peace prevents fear, greed, and anger. Political peace prevents race antagonisms, national suspicions, and war. Peacemaking is the cure of distrust and suspicion.
2004 140:5.18 3. “Tikrai laimingi yra taikdariai, nes jie tikrai bus vadinami Dievo sūnumis[45].” Jėzaus besiklausantieji troško karinio išsilaisvinimo, o ne taikdarių. Bet Jėzaus ramybė nėra pacifistinio ar negatyvaus pobūdžio[46]. Išbandymų ir persekiojimų akivaizdoje jis sakė: “Savąją ramybę aš palieku jums.” “Tegu nebūna jūsų širdis sunerimusi, taip pat tegu ji nebijo[47].” Būtent tokia ramybė užkerta kelią naikinantiems konfliktams. Asmeninė ramybė asmenybę integruoja. Visuomeninė ramybė užkerta kelią baimei, gobšumui, ir pykčiui. Politinė ramybė užkerta kelią rasiniam antagonizmui, nacionaliniam įtarumui, ir karui. Ramybės įgyvendinimas yra vaistas nuo nepasitikėjimo ir įtarumo.
1955 140:5.20 4. “Happy are they who are persecuted for righteousness’ sake, for theirs is the kingdom of heaven. Happy are you when men shall revile you and persecute you and shall say all manner of evil against you falsely. Rejoice and be exceedingly glad, for great is your reward in heaven.”
2004 140:5.20 4. “Tikrai laimingi yra tie, kurie yra persekiojami už teisumą, nes dangaus karalystė yra būtent jų. Tikrai laimingi esate jūs, kada žmonės jus tikrai įžeidinėja ir kada jus persekioja ir kada jus visaip šmeižia. Džiūgaukite ir būkite nepaprastai laimingi, nes jums yra didis atpildas danguje[49].”
1955 140:5.21 So often persecution does follow peace. But young people and brave adults never shun difficulty or danger. “Greater love has no man than to lay down his life for his friends.” And a fatherly love can freely do all these things—things which brotherly love can hardly encompass. And progress has always been the final harvest of persecution.
2004 140:5.21 Taip dažnai iš tiesų po ramybės ateina persekiojimai. Bet jauni žmonės ir drąsūs suaugusieji niekada nesikrato sunkumų ar pavojaus. “Žmogus neturi didingesnės meilės kaip savąją gyvybę paaukoti už savo draugus[50].” Ir tėviška meilė gali lengvai padaryti visus šituos dalykus—dalykus, kuriuos broliška meilė vargu ar galėtų aprėpti. Ir galutinis persekiojimo derlius visada buvo pažanga.
1955 140:5.22 Children always respond to the challenge of courage. Youth is ever willing to “take a dare.” And every child should early learn to sacrifice.
2004 140:5.22 Vaikai visada atsiliepia į drąsos iššūkį. Jaunimas visą laiką nori “pademonstruoti drąsą.” Ir kiekvienas vaikas turėtų nuo mažens mokytis, kaip pasiaukoti.
1955 140:5.23 And so it is revealed that the beatitudes of the Sermon on the Mount are based on faith and love and not on law—ethics and duty.
2004 140:5.23 Ir tokiu būdu yra atskleista, jog Pamokslo ant Kalno palaimingi nurodymai remiasi įtikėjimu ir meile, o ne įstatymu—etika ir pareiga.
1955 140:5.24 Fatherly love delights in returning good for evil—doing good in retaliation for injustice.
2004 140:5.24 Tėviška meilė patiria palaimą, kad atsako gėriu į blogį—daro gėrį atsimokėdama už neteisingumą.
6. THE EVENING OF THE ORDINATION
6. ĮŠVENTINIMO VAKARAS
1955 140:6.1 Sunday evening, on reaching the home of Zebedee from the highlands north of Capernaum, Jesus and the twelve partook of a simple meal. Afterward, while Jesus went for a walk along the beach, the twelve talked among themselves. After a brief conference, while the twins built a small fire to give them warmth and more light, Andrew went out to find Jesus, and when he had overtaken him, he said: “Master, my brethren are unable to comprehend what you have said about the kingdom. We do not feel able to begin this work until you have given us further instruction. I have come to ask you to join us in the garden and help us to understand the meaning of your words.” And Jesus went with Andrew to meet with the apostles.
2004 140:6.1 Sekmadienio vakarą, pasiekę Zabediejaus namus po to, kada nusileido nuo kalnų, esančių į šiaurę nuo Kapernaumo, Jėzus ir šie dvylika kukliai pavakarieniavo. Po šito, tuo metu, kada Jėzus vaikštinėjo palei pakrantę, šie dvylika šnekėjosi tarpusavyje. Po trumpo pasitarimo, tuo metu, kada dvyniai įkūrė nedidelį laužą, kad pasišildytų ir kad būtų daugiau šviesos, Andriejus išėjo surasti Jėzaus, o kada jį pasivijo, tada tarė: “Mokytojau, mano sielos broliai negali suvokti to, ką tu pasakei apie karalystę. Mes nesijaučiame gebantys pradėti šitą darbą, kol tu nesuteiksi mums tolimesnių pamokymų. Aš atėjau, kad paparašyčiau tavęs prisijungti prie mūsų sode ir padėti mums suprasti tavųjų žodžių prasmę.” Ir Jėzus nuėjo su Andriejumi susitikti su apaštalais.
1955 140:6.2 When he had entered the garden, he gathered the apostles around him and taught them further, saying: “You find it difficult to receive my message because you would build the new teaching directly upon the old, but I declare that you must be reborn. You must start out afresh as little children and be willing to trust my teaching and believe in God. The new gospel of the kingdom cannot be made to conform to that which is. You have wrong ideas of the Son of Man and his mission on earth. But do not make the mistake of thinking that I have come to set aside the law and the prophets; I have not come to destroy but to fulfill, to enlarge and illuminate. I come not to transgress the law but rather to write these new commandments on the tablets of your hearts.
2004 140:6.2 Kada jis atėjo į sodą, tada surinko apaštalus aplink save ir mokė juos toliau, sakydamas: “Jums sunku suvokti mano žinią, nes naują mokymą norite kurti tiesiai ant to, kas yra sena, bet aš pareiškiu, kad jūs turite gimti iš naujo. Jūs turite viską pradėti iš naujo kaip maži vaikai ir norėti pasitikėti mano mokymu ir tikėti į Dievą. Naujoji karalystės evangelija negali būti sukurta, kad derintųsi su tuo, kas yra. Jūs laikotės klaidingų sampratų apie Žmogaus Sūnų ir jo misiją žemėje. Bet nedarykite klaidos manydami, jog aš atėjau tam, kad pašalinčiau įstatymą ir pranašus; aš neatėjau griauti, bet atėjau suteikti pasitenkinimą, išplėsti ir apšviesti. Aš atėjau ne tam, kad pažeisčiau įstatymą, bet vietoje šito aš atėjau tam, kad šituos naujus įsakymus įrašyčiau jūsų širdyse[51].
1955 140:6.3 “I demand of you a righteousness that shall exceed the righteousness of those who seek to obtain the Father’s favor by almsgiving, prayer, and fasting. If you would enter the kingdom, you must have a righteousness that consists in love, mercy, and truth—the sincere desire to do the will of my Father in heaven.”
2004 140:6.3 “Aš reikalauju iš jūsų tokio teisumo, kuris pranoksta teisumą tų, kurie stengiasi įgauti Tėvo palankumą išmaldos davimu, malda, ir pasninkavimu. Jeigu jūs tikrai norite įeiti į karalystę, tuomet jūs turite turėti tokį teisumą, kurį sudaro meilė, gailestingumas, ir tiesa—tas nuoširdus troškimas vykdyti manojo Tėvo danguje valią[52].”
1955 140:6.4 Then said Simon Peter: “Master, if you have a new commandment, we would hear it. Reveal the new way to us.” Jesus answered Peter: “You have heard it said by those who teach the law: ‘You shall not kill; that whosoever kills shall be subject to judgment.’ But I look beyond the act to uncover the motive. I declare to you that every one who is angry with his brother is in danger of condemnation. He who nurses hatred in his heart and plans vengeance in his mind stands in danger of judgment. You must judge your fellows by their deeds; the Father in heaven judges by the intent.
2004 140:6.4 Tada tarė Simonas Petras: “Mokytojau, jeigu tu turi naują įsakymą, tai mes norėtume jį išgirsti. Apreikšk mums naująjį kelią[53].” Jėzus atsakė Petrui: “Jūs esate girdėję sakant tuos, kurie moko įstatymo: ‘Nežudyk; tas, kuris nužudys, bus teisiamas.’ Bet aš žiūriu, kas yra už to veiksmo, kad atskleisčiau motyvą. Aš pareiškiu jums, jog kiekvienam, kuris pyksta ant savo brolio, gresia pasmerkimas. Tam, kuris savo širdyje puoselėja neapykantą ir mintyse rengia kerštą, gresia teismas. Apie savo bičiulius jūs turite spręsti pagal jų darbus; Tėvas danguje sprendžia pagal ketinimą[54].
1955 140:6.5 “You have heard the teachers of the law say, ‘You shall not commit adultery.’ But I say to you that every man who looks upon a woman with intent to lust after her has already committed adultery with her in his heart. You can only judge men by their acts, but my Father looks into the hearts of his children and in mercy adjudges them in accordance with their intents and real desires.”
2004 140:6.5 “Jūs esate girdėję įstatymo mokytojus sakant, “Nesvetimauk.” Bet aš jums sakau, jog kiekvienas vyras, kuris žiūri į moterį turėdamas ketinimą patenkinti geidulį, jau svetimauja su ja savo širdyje. Jūs galite spręsti apie žmones tiktai iš jų veiksmų, bet manasis Tėvas žvelgia į savo vaikų širdis, ir juos teisia gailestingai sutinkamai su jų ketinimais ir tikraisiais troškimais[55].”
1955 140:6.6 Jesus was minded to go on discussing the other commandments when James Zebedee interrupted him, asking: “Master, what shall we teach the people regarding divorcement? Shall we allow a man to divorce his wife as Moses has directed?” And when Jesus heard this question, he said: “I have not come to legislate but to enlighten. I have come not to reform the kingdoms of this world but rather to establish the kingdom of heaven. It is not the will of the Father that I should yield to the temptation to teach you rules of government, trade, or social behavior, which, while they might be good for today, would be far from suitable for the society of another age. I am on earth solely to comfort the minds, liberate the spirits, and save the souls of men. But I will say, concerning this question of divorcement, that, while Moses looked with favor upon such things, it was not so in the days of Adam and in the Garden.”
2004 140:6.6 Jėzus ketino toliau aptarti kitus įsakymus, kada Jokūbas Zabediejus nutraukė jį, paklausdamas: “Mokytojau, ko mums žmones mokyti dėl skyrybų? Ar mes turime leisti vyrui skirtis su savo žmona, kaip buvo nurodęs Mozė?” Ir kada Jėzus išgirdo šitą klausimą, tada jis paaiškino: “Aš neatėjau tam, kad kurčiau įstatymus, bet atėjau tam, kad apšviesčiau[56]. Aš atėjau ne tam, kad reformuočiau šito pasaulio karalystes, bet vietoje šito, kad įkurčiau dangaus karalystę. Tai nėra Tėvo valia, kad aš pasiduočiau pagundai mokyti jus valdymo, prekybos, ar visuomeninio elgesio taisyklių, kurios, nors gali būti ir geros šiam laikui, bus visiškai netinkamos kito amžiaus visuomenei. Aš esu žemėje vien tiktai tam, kad žmogaus protą paguosčiau, jo dvasią išvaduočiau, ir jo sielą išgelbėčiau. Bet aš tikrai pasakysiu, kas susiję su šituo skyrybų klausimu, jog, nors Mozė ir palankiai žvelgė į tokius dalykus, visiškai ne taip buvo Adomo laikais ir Sode.”
1955 140:6.7 After the apostles had talked among themselves for a short time, Jesus went on to say: “Always must you recognize the two viewpoints of all mortal conduct—the human and the divine; the ways of the flesh and the way of the spirit; the estimate of time and the viewpoint of eternity.” And though the twelve could not comprehend all that he taught them, they were truly helped by this instruction.
2004 140:6.7 Po to, kada apaštalai šiek tiek pasišnekėjo tarpusavyje, Jėzus tęsė toliau: “Visada jūs turite suvokti bet kokio mirtingojo elgesio du požiūrius—žmogiškąjį ir dieviškąjį; materialaus kūno kelius ir dvasios kelią; laiko įvertinimą ir amžinybės požiūrį[57].” Ir nors šie dvylika nesugebėjo suprasti visko, ko jis juos mokė, bet šitas mokymas jiems iš tikrųjų padėjo.
1955 140:6.8 And then said Jesus: “But you will stumble over my teaching because you are wont to interpret my message literally; you are slow to discern the spirit of my teaching. Again must you remember that you are my messengers; you are beholden to live your lives as I have in spirit lived mine. You are my personal representatives; but do not err in expecting all men to live as you do in every particular. Also must you remember that I have sheep not of this flock, and that I am beholden to them also, to the end that I must provide for them the pattern of doing the will of God while living the life of the mortal nature.”
2004 140:6.8 Ir tada Jėzus pasakė: “Bet ties mano mokymu jūs suklupsite, nes esate linkę manąją žinią aiškinti tiesiogine prasme; jums sunku suvokti mano mokymo dvasią. Vėl jūs turite prisiminti, jog esate mano žinianešiai, jūs esate įpareigoti gyventi savąjį gyvenimą taip, kaip aš dvasioje gyvenau savąjį gyvenimą. Jūs esate mano asmeniniai atstovai; bet nedarykite klaidos tikėdamiesi, jog visi žmonės visais atvejais gyvens lygiai taip, kaip gyvenate jūs. Taip pat jūs turite prisiminti, jog aš turiu avių ir ne iš šitos kaimenės, ir kad aš esu įsipareigojęs taip pat ir joms tuo, jog turiu parodyti pavyzdį, kaip vykdyti Dievo valią gyvenant mirtingojo prigimties gyvenimą[58].”
1955 140:6.9 Then asked Nathaniel: “Master, shall we give no place to justice? The law of Moses says, ‘An eye for an eye, and a tooth for a tooth.’ What shall we say?” And Jesus answered: “You shall return good for evil. My messengers must not strive with men, but be gentle toward all. Measure for measure shall not be your rule. The rulers of men may have such laws, but not so in the kingdom; mercy always shall determine your judgments and love your conduct. And if these are hard sayings, you can even now turn back. If you find the requirements of apostleship too hard, you may return to the less rigorous pathway of discipleship.”
2004 140:6.9 Tada klausimą pateikė Natanielius: “Mokytojau, ar mes nesuteiksime vietos teisingumui? Mozės įstatymas sako, ‘Akis už akį, ir dantis už dantį.’ Ką sakysime mes?” Ir Jėzus atsakė: “Jūs tikrai atsilyginsite gėriu už blogį[59]. Mano žinianešiai neturi konfliktuoti su žmonėmis, bet turi būti geri su visais. Veiksmas už veiksmą tikrai nebus jūsų taisyklė. Tokius įstatymus gali turėti žmonių valdovai, bet ne šitaip yra karalystėje; jūsų sprendimus visada nulems gailestingumas, o jūsų elgesys remsis meile. Ir jeigu šitie žodžiai yra sunkūs, tai jūs galite net ir dabar grįžti atgal. Jeigu jums apaštalystės reikalavimai yra per sunkūs, tai jūs galite grįžti į mažiau griežtus mokinystės takus[60].”
1955 140:6.10 On hearing these startling words, the apostles drew apart by themselves for a while, but they soon returned, and Peter said: “Master, we would go on with you; not one of us would turn back. We are fully prepared to pay the extra price; we will drink the cup. We would be apostles, not merely disciples.”
2004 140:6.10 Išgirdę tokius pritrenkiančius žodžius, apaštalai trumpam pasitraukė į šalį, bet netrukus jie sugrįžo, ir Petras tarė: “Mokytojau, mes eisime toliau su tavimi; nė vienas iš mūsų nenori nusigręžti. Mes esame visiškai pasirengę užmokėti papildomą kainą; mes išgersime tą taurę. Mes norime būti apaštalai, o ne tik mokiniai.”
1955 140:6.11 When Jesus heard this, he said: “Be willing, then, to take up your responsibilities and follow me. Do your good deeds in secret; when you give alms, let not the left hand know what the right hand does. And when you pray, go apart by yourselves and use not vain repetitions and meaningless phrases. Always remember that the Father knows what you need even before you ask him. And be not given to fasting with a sad countenance to be seen by men. As my chosen apostles, now set apart for the service of the kingdom, lay not up for yourselves treasures on earth, but by your unselfish service lay up for yourselves treasures in heaven, for where your treasures are, there will your hearts be also.
2004 140:6.11 Kada Jėzus tai išgirdo, tada jis tarė: “Tuomet, su noru imkitės savo pareigų ir eikite su manimi. Savo gerus darbus darykite slapta; kada duosite išmaldą, neleiskite, kad kairioji ranka žinotų, ką daro dešinioji. Ir kada melsitės, tada pasitraukite nuošaliai ir nevartokite tuščių kartojimų ir beprasmių frazių. Visada prisiminkite, jog Tėvas žino, ko jums reikia, net ir prieš tai, kada jūs paprašote jo. Ir nepasninkaukite su liūdna veido išraiška, kurią matytų žmonės. Kaip mano pasirinkti apaštalai, dabar atsiskyrę nuo kitų žmonių, kad tarnautumėte karalystei, nekraukite sau turtų žemėje, bet savo nesavanaudišku tarnavimu kraukite sau turtus danguje, nes ten, kur yra jūsų turtai, ten bus ir jūsų širdis[61].
1955 140:6.12 “The lamp of the body is the eye; if, therefore, your eye is generous, your whole body will be full of light. But if your eye is selfish, the whole body will be filled with darkness. If the very light which is in you is turned to darkness, how great is that darkness!”
2004 140:6.12 “Kūno lempa yra akys; todėl, jeigu jūsų akys yra dosnios, tada ir visas jūsų kūnas bus pilnas šviesos. Bet, jeigu jūsų akys yra savanaudiškos, tada ir visas jūsų kūnas bus užpildytas tamsos. Jeigu visa toji šviesa, kuri yra jūsų viduje, yra atsukta į tamsą, kokia didžiulė yra toji tamsa.”[62]
1955 140:6.13 And then Thomas asked Jesus if they should “continue having everything in common.” Said the Master: “Yes, my brethren, I would that we should live together as one understanding family. You are intrusted with a great work, and I crave your undivided service. You know that it has been well said: ‘No man can serve two masters.’ You cannot sincerely worship God and at the same time wholeheartedly serve mammon. Having now enlisted unreservedly in the work of the kingdom, be not anxious for your lives; much less be concerned with what you shall eat or what you shall drink; nor yet for your bodies, what clothing you shall wear. Already have you learned that willing hands and earnest hearts shall not go hungry. And now, when you prepare to devote all of your energies to the work of the kingdom, be assured that the Father will not be unmindful of your needs. Seek first the kingdom of God, and when you have found entrance thereto, all things needful shall be added to you. Be not, therefore, unduly anxious for the morrow. Sufficient for the day is the trouble thereof.”
2004 140:6.13 Ir tada Tomas paklausė Jėzaus, ar jiems “toliau viskuo dalintis bendrai.” Mokytojas atsakė: “Taip, mano sielos broliai, aš norėčiau, kad mes gyventume drauge kaip viena supratinga šeima. Jums yra patikėtas didis darbas, ir aš trokštu jūsų nesuskaidytos tarnystės. Jūs žinote, jog buvo gerai pasakyta: ‘Nė vienas žmogus negali tarnauti dviems šeimininkams.’ Jūs negalite nuoširdžiai garbinti Dievą ir tuo pačiu metu iš visos širdies tarnauti mamonai. Dabar visiškai atsidavę karalystės darbui, atsikratykite nerimo dėl savo gyvenimo; dar mažiau nerimaukite dėl to, ką valgysite arba ką gersite; nejauskite nerimo dėl savo kūno, dėl to, kokius drabužius dėvėsite. Jau jūs sužinojote, kad norinčios dirbti rankos ir nuoširdžios širdys nebus alkanos. Ir dabar, kada jūs rengiatės paskirti visą savo energiją karalystės darbui, būkite tikri, jog Tėvas žinos apie jūsų poreikius. Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės, o kada būsite suradę įėjimą į ją, tada visa, ko jums reikia, tikrai bus jums pridėta. Dėl to, nebūkite be reikalo susirūpinę dėl rytojaus. Užtenka pasirūpinti tuo, ko reikia šiai dienai[63].”
1955 140:6.14 When Jesus saw they were disposed to stay up all night to ask questions, he said to them: “My brethren, you are earthen vessels; it is best for you to go to your rest so as to be ready for the morrow’s work.” But sleep had departed from their eyes. Peter ventured to request of his Master that “I have just a little private talk with you. Not that I would have secrets from my brethren, but I have a troubled spirit, and if, perchance, I should deserve a rebuke from my Master, I could the better endure it alone with you.” And Jesus said, “Come with me, Peter”—leading the way into the house. When Peter returned from the presence of his Master much cheered and greatly encouraged, James decided to go in to talk with Jesus. And so on through the early hours of the morning, the other apostles went in one by one to talk with the Master. When they had all held personal conferences with him save the twins, who had fallen asleep, Andrew went in to Jesus and said: “Master, the twins have fallen asleep in the garden by the fire; shall I arouse them to inquire if they would also talk with you?” And Jesus smilingly said to Andrew, “They do well—trouble them not.” And now the night was passing; the light of another day was dawning.
2004 140:6.14 Kada Jėzus pamatė, kad jie yra nusiteikę nemiegoti visą naktį ir klausinėti jį, tada jis tarė: “Mano sielos broliai, jūs esate žemės indai; jums geriausia eiti poilsio, kad būtumėte pasirengę rytojaus darbui.” Bet miegas nemerkė jų akių. Petras surizikavo paprašyti Mokytojo, “Aš noriu tik truputį asmeniškai su tavimi pasikalbėti. Ne tai, kad aš turėčiau paslapčių nuo savo sielos brolių, bet manoji dvasia yra sunerimusi, ir jeigu, galbūt, aš nusipelnyčiau priekaišto iš savo Mokytojo, tai geriau tą ištverčiau, būdamas vienas su tavimi.” Ir Jėzus tarė, “Eik su manimi, Petrai,”—pirmas eidamas link namo. Kada Petras sugrįžo po pašnekesio su savo Mokytoju daug linksmesnis ir smarkai padrąsintas, tada Jokūbas nusprendė nueiti pasikalbėti su Jėzumi. Ir taip per ryto ankstyvąsias valandas kiti apaštalai ėjo po vieną pasišnekėti su Mokytoju. Kada jie visi buvo asmeniškai pasitarę su juo, išskyrus dvynius, kurie miegojo, tada Andriejus nuėjo pas Jėzų ir pasakė: “Mokytojau, dvyniai užmigo sode prie laužo; ar man juos pažadinti, kad paklausčiau, ar jie taip pat šnekėsis su tavimi?” Ir Jėzus šypsodamasis atsakė Andriejui: “Jie gerai daro— netrikdyk jų.” Ir dabar naktis jau traukėsi, brėško kitos dienos šviesa.
7. THE WEEK FOLLOWING THE ORDINATION
7. SAVAITĖ PO ĮŠVENTINIMO
1955 140:7.1 After a few hours’ sleep, when the twelve were assembled for a late breakfast with Jesus, he said: “Now must you begin your work of preaching the glad tidings and instructing believers. Make ready to go to Jerusalem.” After Jesus had spoken, Thomas mustered up courage to say: “I know, Master, that we should now be ready to enter upon the work, but I fear we are not yet able to accomplish this great undertaking. Would you consent for us to stay hereabouts for just a few days more before we begin the work of the kingdom?” And when Jesus saw that all of his apostles were possessed by this same fear, he said: “It shall be as you have requested; we will remain here over the Sabbath day.”
2004 140:7.1 Po kelių valandų miego, kada šie dvylika buvo surinkti vėlyviems pusryčiams su Jėzumi, tada jis tarė: “Dabar jūs privalote pradėti savo darbą, pamokslaudami gerąsias naujienas ir mokydami tikinčiuosius. Pasiruoškite eiti į Jeruzalę.” Po to, kada pašnekėjo Jėzus, tada Tomas sukaupė savo drąsą, kad pasakytų: “Aš žinau, Mokytojau, kad dabar mes turėtume būti pasiruošę savo darbą pradėti, bet bijau, kad dar nesame pajėgūs įvykdyti šitą didingą užduotį. Ar nesutiktum su mumis pasilikti čia tik kelioms dienoms prieš tai, kada mes pradėsime karalystės darbą?” Ir kada Jėzus pamatė, jog šita pati baimė yra apėmusi visus apaštalus, tada jis pasakė: “Bus taip, kaip jūs prašote; mes pasiliksime čia per Sabato dieną.”
1955 140:7.2 For weeks and weeks small groups of earnest truth seekers, together with curious spectators, had been coming to Bethsaida to see Jesus. Already word about him had spread over the countryside; inquiring groups had come from cities as far away as Tyre, Sidon, Damascus, Caesarea, and Jerusalem. Heretofore, Jesus had greeted these people and taught them concerning the kingdom, but the Master now turned this work over to the twelve. Andrew would select one of the apostles and assign him to a group of visitors, and sometimes all twelve of them were so engaged.
2004 140:7.2 Savaičių savaitėmis nuoširdžių tiesos ieškotojų nedidelės grupės, kartu su smalsiais žiūrovais, ateidavo į Betsaidą, kad pamatytų Jėzų. Jau po apylinkes apie jį buvo pasklidęs žodis; besidominčios grupės atvykdavo iš tokių tolimų miestų, kaip Tyras, Sidonas, Damaskas, Cezarėja, ir Jeruzalė. Iki tol, Jėzus buvo pats susitikęs su šitais žmonėmis ir mokęs juos apie karalystę, bet dabar Mokytojas šitą darbą perdavė šitiems dvylikai. Andriejus parinkdavo vieną iš apaštalų ir paskirdavo jį atvykėlių grupei, o kartais šituo buvo užsiėmę visi dvylika.
1955 140:7.3 For two days they worked, teaching by day and holding private conferences late into the night. On the third day Jesus visited with Zebedee and Salome while he sent his apostles off to “go fishing, seek carefree change, or perchance visit your families.” On Thursday they returned for three more days of teaching.
2004 140:7.3 Jie dirbo dvi dienas, mokino dienos metu ir tarpusavyje aptarinėjo iki pat vėlyvos nakties. Trečiąją dieną Jėzus bendravo su Zabediejumi ir Salomėja, tuo tarpu savo apaštalus jis išsiunte “pažvejoti, pasistengti pakeisti aplinką, arba galbūt aplankyti savo šeimas.” Ketvirtadienį jie sugrįžo tęsti mokymo dar tris dienas.
1955 140:7.4 During this week of rehearsing, Jesus many times repeated to his apostles the two great motives of his postbaptismal mission on earth:
2004 140:7.4 Per šitą repetavimo savaitę, Jėzus daug kartų savo apaštalams kartojo du didžiuosius savosios misijos žemėje po pakrikštijimo motyvus:
1955 140:7.6 2. To lead men to become son-conscious—to faith-realize that they are the children of the Most High.
2004 140:7.6 2. Vesti žmones į tai, kad jie sąmoningai suvoktų, kad jie yra sūnūs—įtikėjimu suvokti, kad jie yra Paties Aukštojo vaikai.
1955 140:7.7 One week of this varied experience did much for the twelve; some even became over self-confident. At the last conference, the night after the Sabbath, Peter and James came to Jesus, saying, “We are ready—let us now go forth to take the kingdom.” To which Jesus replied, “May your wisdom equal your zeal and your courage atone for your ignorance.”
2004 140:7.7 Šito įvairaus patyrimo viena savaitė šiems dvylikai buvo labai naudinga; kai kas ėmė net ir per daug savimi pasitikėti. Per paskutinįjį pasitarimą, naktį po Sabato, Petras ir Jokūbas priėjo prie Jėzaus, sakydami: “Mes esame pasiruošę—leisk mums eiti pirmyn, kad paimtume karalystę.” Į tai Jėzus atsakė: “Tegu jūsų išmintis prilygsta jūsų uolumui, o jūsų drąsa tegu atperka jūsų neišmanymą.”
1955 140:7.8 Though the apostles failed to comprehend much of his teaching, they did not fail to grasp the significance of the charmingly beautiful life he lived with them.
2004 140:7.8 Nors apaštalams didelė dalis iš jo mokymo buvo nesuprantama, bet jie suvokė jo nuostabaus gyvenimo, kurį jis gyveno drauge su jais, prasmę.
8. THURSDAY AFTERNOON ON THE LAKE
8. KETVIRTADIENIO POPIETĘ PRIE EŽERO
1955 140:8.1 Jesus well knew that his apostles were not fully assimilating his teachings. He decided to give some special instruction to Peter, James, and John, hoping they would be able to clarify the ideas of their associates. He saw that, while some features of the idea of a spiritual kingdom were being grasped by the twelve, they steadfastly persisted in attaching these new spiritual teachings directly onto their old and entrenched literal concepts of the kingdom of heaven as a restoration of David’s throne and the re-establishment of Israel as a temporal power on earth. Accordingly, on Thursday afternoon Jesus went out from the shore in a boat with Peter, James, and John to talk over the affairs of the kingdom. This was a four hours’ teaching conference, embracing scores of questions and answers, and may most profitably be put in this record by reorganizing the summary of this momentous afternoon as it was given by Simon Peter to his brother, Andrew, the following morning:
2004 140:8.1 Jėzus gerai žinojo, kad apaštalai jo mokymus įsisavina ne iki galo. Jis nusprendė kažkiek specialaus mokymo suteikti Petrui, Jokūbui, ir Jonui, tikėdamasis, kad jie sugebės paaiškinti savo partneriams, kad jų idėjos būtų aiškesnės. Jis matė, kad, nors šitie dvylika idėjos apie dvasinę karalystę kai kuriuos aspektus ir supranta, bet vis tiek jie atkakliai stengiasi šitiems naujiems dvasiniams mokymams suteikti savo senas ir giliai įsišaknijusias sampratas tiesiogine prasme apie dangaus karalystę kaip Dovydo sosto atgaivinimą ir Izraelio kaip pasaulinės valdžios žemėje atkūrimą. Dėl to, ketvirtadienio popietę Jėzus išplaukė valtyje su Petru, Jokūbu, ir Jonu, kad aptartų karalystės reikalus. Tai buvo keturių valandų mokomasis pasitarimas, aprėpęs dešimtis klausimų ir atsakymų, ir naudingiausiai jis gali būti pateiktas šitame dokumente, pertvarkius santrauką apie šitą svarbią popietę, kaip ją kitą rytą Simonas Petras perdavė savo broliui Andriejui:
1955 140:8.2 1. Doing the Father’s will. Jesus’ teaching to trust in the overcare of the heavenly Father was not a blind and passive fatalism. He quoted with approval, on this afternoon, an old Hebrew saying: “He who will not work shall not eat.” He pointed to his own experience as sufficient commentary on his teachings. His precepts about trusting the Father must not be adjudged by the social or economic conditions of modern times or any other age. His instruction embraces the ideal principles of living near God in all ages and on all worlds.
2004 140:8.2 1. Tėvo valios vykdymas. Jėzaus mokymas pasitikėti dangiškojo Tėvo globa iš viršaus nėra aklas ir pasyvus fatalizmas. Jis pacitavo, tą popietę, pritardamas senam hebrajų posakiui: “Kas nedirba, tas nevalgo[64].” Jis nurodė, kad jo patyrimas yra jo paties mokymų pakankamas komentaras. Jo priesakai dėl pasitikėjimo Tėvu neturi būti vertinami pagal dabartinių laikų arba bet kurių kitų amžių visuomenines ir ekonomines sąlygas. Jo mokymas aprėpia idealius principus, kaip šalia Dievo gyventi visais amžiais ir visuose pasauliuose.
1955 140:8.3 Jesus made clear to the three the difference between the requirements of apostleship and discipleship. And even then he did not forbid the exercise of prudence and foresight by the twelve. What he preached against was not forethought but anxiety, worry. He taught the active and alert submission to God’s will. In answer to many of their questions regarding frugality and thriftiness, he simply called attention to his life as carpenter, boatmaker, and fisherman, and to his careful organization of the twelve. He sought to make it clear that the world is not to be regarded as an enemy; that the circumstances of life constitute a divine dispensation working along with the children of God.
2004 140:8.3 Jėzus šiems trims išaiškino skirtumą tarp tų reikalavimų, kurie yra keliami apaštalams ir mokiniams. Ir net tuomet jis nedraudė šiems dvylikai pasinaudoti atsargumu ir įžvalga. Jis pasisakė ne prieš išankstinį apmąstymą, bet prieš susirūpinimą, nerimą. Jis mokė aktyvaus ir budraus atsidavimo Dievo valiai. Atsakydamas į daugelį jų klausimų, susijusių su kuklumu ir taupumu, jis tiesiog atkreipė dėmesį į savo kaip dailidės, valčių meistro, ir žvejo gyvenimą, ir į tai, kaip rūpestingai jis organizavo šitą dvyliktuką. Jis stengėsi paaiškinti, jog nereikia pasaulio laikyti priešu; jog gyvenimo aplinkybės sudaro dieviškąją tvarką, veikiančią kartu su Dievo vaikais.
1955 140:8.4 Jesus had great difficulty in getting them to understand his personal practice of nonresistance. He absolutely refused to defend himself, and it appeared to the apostles that he would be pleased if they would pursue the same policy. He taught them not to resist evil, not to combat injustice or injury, but he did not teach passive tolerance of wrongdoing. And he made it plain on this afternoon that he approved of the social punishment of evildoers and criminals, and that the civil government must sometimes employ force for the maintenance of social order and in the execution of justice.
2004 140:8.4 Jėzui buvo labai sunku pasiekti, kad jie suprastų jo asmeninio nesipriešinimo praktiką. Jis absoliučiai atsisakė gintis, ir apaštalams atrodė, kad jis būtų patenkintas, jeigu ir jie elgtųsi lygiai taip pat. Jis mokė juos nesipriešinti blogiui, nekovoti prieš neteisingumą ar įžeidinėjimą, bet jis nemokė pasyvaus pakantumo nuodėmei. Ir šitą popietę jis leido aiškiai suprasti, kad jis pritaria blogadarių ir nusikaltėlių visuomeniniam nubaudimui, ir kad pilietinė vyriausybė kartais turi panaudoti jėgą tam, jog palaikytų visuomeninę tvarką ir įgyvendintų teisingumą.
1955 140:8.5 He never ceased to warn his disciples against the evil practice of retaliation; he made no allowance for revenge, the idea of getting even. He deplored the holding of grudges. He disallowed the idea of an eye for an eye and a tooth for a tooth. He discountenanced the whole concept of private and personal revenge, assigning these matters to civil government, on the one hand, and to the judgment of God, on the other. He made it clear to the three that his teachings applied to the individual, not the state. He summarized his instructions up to that time regarding these matters, as:
2004 140:8.5 Jis savo mokinius nuolat įspėdavo, kad jie nesinaudotų bloga keršto praktika, jis nedarė jokių nuolaidų kerštui, tai minčiai atsiskaityti. Jis pasmerkė pykčio nešiojimą užantyje. Jis atmetė mintį akis už akį ir dantis už dantį[65]. Jis visiškai nepritarė privataus ir asmeninio keršto sampratai, šituos dalykus priskirdamas pilietinei vyriausybei, iš vienos pusės, ir Dievo teismui, iš kitos pusės[66]. Jis šiems trims paaiškino, kad jo mokymai yra taikomi individui, ne valstybei. Iki to meto savo mokymus, susijusius su šitais dalykai, jis apibendrino taip:
1955 140:8.9 2. Political attitude. He cautioned his apostles to be discreet in their remarks concerning the strained relations then existing between the Jewish people and the Roman government; he forbade them to become in any way embroiled in these difficulties. He was always careful to avoid the political snares of his enemies, ever making reply, “Render to Caesar the things which are Caesar’s and to God the things which are God’s.” He refused to have his attention diverted from his mission of establishing a new way of salvation; he would not permit himself to be concerned about anything else. In his personal life he was always duly observant of all civil laws and regulations; in all his public teachings he ignored the civic, social, and economic realms. He told the three apostles that he was concerned only with the principles of man’s inner and personal spiritual life.
2004 140:8.9 2. Politinis požiūris. Jis savo apaštalus įspėjo, kad jie būtų atsargūs savo pastabomis apie tuomet egzistavusius įtemptus santykius tarp žydų tautos ir romėnų vyriausybės; jis uždraudė jiems kokiu nors būdu veltis į šitas problemas. Jis visada rūpestingai vengė savo priešų politinių spąstų, visą laiką atsakydamas: ”Atiduokite Cezariui tai, kas priklauso Cezariui, o Dievui atiduokite tai, kas priklauso Dievui[70].” Jis neleido sau, kad jo dėmesys būtų atitrauktas nuo jo misijos sukurti naują išgelbėjimo kelią; jis neleido sau, kad dėmesys nukryptų į ką nors kitą. Savo asmeniniame gyvenime jis visada deramai laikėsi visų pilietinių įstatymų ir taisyklių; mokydamas viešai jis niekada neaptarinėjo pilietinės, visuomeninės ir ekonominės sferų. Šiems trims apaštalams jis sakė, kad jis rūpinasi tiktai žmogaus vidinio ir asmeninio dvasinio gyvenimo principais.
1955 140:8.10 Jesus was not, therefore, a political reformer. He did not come to reorganize the world; even if he had done this, it would have been applicable only to that day and generation. Nevertheless, he did show man the best way of living, and no generation is exempt from the labor of discovering how best to adapt Jesus’ life to its own problems. But never make the mistake of identifying Jesus’ teachings with any political or economic theory, with any social or industrial system.
2004 140:8.10 Dėl to, Jėzus nebuvo politinis reformatorius. Jis neatėjo tam, kad pasaulį pertvarkytų; net jeigu jis tą ir būtų padaręs, tai tą pertvarką būtų buvę galima pritaikyti tiktai tuo metu ir toje kartoje. Nepaisant šito, jis iš tikrųjų žmogui parodė geriausią kelią, kaip gyventi, ir nė viena karta nėra išlaisvinta nuo to darbo, kad atrastų, kaip Jėzaus gyvenimą geriausiai pritaikyti prie savo pačios problemų. Bet niekada nedarykite klaidos ir nesutapatinkite Jėzaus mokymų su kokia nors politine ar ekonomine teorija, su kokia nors visuomenine ar gamybine sistema.
1955 140:8.11 3. Social attitude. The Jewish rabbis had long debated the question: Who is my neighbor? Jesus came presenting the idea of active and spontaneous kindness, a love of one’s fellow men so genuine that it expanded the neighborhood to include the whole world, thereby making all men one’s neighbors. But with all this, Jesus was interested only in the individual, not the mass. Jesus was not a sociologist, but he did labor to break down all forms of selfish isolation. He taught pure sympathy, compassion. Michael of Nebadon is a mercy-dominated Son; compassion is his very nature.
2004 140:8.11 3. Visuomeninis požiūris. Žydų rabinai jau seniai diskutavo tokiu klausimu: kas yra mano artimas? Jėzus atėjo, pateikdamas aktyvaus ir spontaniško gėrio idėją, žmogaus meilę žmonėms bičiuliams tokią nuoširdžią, kad ji išplėtė šitą artimumą, aprėpdama visą pasaulį, šituo padarydama artimais visus žmones[71]. Bet ir visa tai turint omenyje, Jėzus domėjosi tiktai individu, ne mase. Jėzus nebuvo sociologas, bet jis iš tiesų daug dirbo, kad sunaikintų savanaudiško atsiskyrimo visas formas. Jis mokė tyros užuojautos, gailesčio. Nebadono Mykolas yra toks Sūnus, kuriame vyrauja gailestingumas; užuojauta yra pati jo prigimtis.
1955 140:8.12 The Master did not say that men should never entertain their friends at meat, but he did say that his followers should make feasts for the poor and the unfortunate. Jesus had a firm sense of justice, but it was always tempered with mercy. He did not teach his apostles that they were to be imposed upon by social parasites or professional alms-seekers. The nearest he came to making sociological pronouncements was to say, “Judge not, that you be not judged.”
2004 140:8.12 Mokytojas nesakė, jog žmonės niekada neturėtų kviesti savo draugų iškilmingų pietų, bet jis tikrai sakė, kad jo pasekėjai turi rengti pobūvius neturtingiesiems ir nuskriaustiesiems[72]. Jėzus turėjo tvirtą teisingumo jausmą, bet jį visada sušvelnindavo gailestingumas. Jis nemokė savo apaštalų, kad prie jų turėtų prikibti visuomenės parazitai ar profesionalūs išmaldos prašinėtojai. Arčiausiai prie sociologinio pareiškimo jis priartėdavo sakydamas: “Neteiskite, idant neteistų jūsų[73].”
1955 140:8.13 He made it clear that indiscriminate kindness may be blamed for many social evils. The following day Jesus definitely instructed Judas that no apostolic funds were to be given out as alms except upon his request or upon the joint petition of two of the apostles. In all these matters it was the practice of Jesus always to say, “Be as wise as serpents but as harmless as doves.” It seemed to be his purpose in all social situations to teach patience, tolerance, and forgiveness.
2004 140:8.13 Jis išaiškino, kad aklas gėris gali būti daugelio visuomeninių blogybių priežastis. Kitą dieną Jėzus konkrečiai nurodė Judui, kad jokių apaštališkųjų pinigų nedalintų išmaldai, išskyrus tuos atvejus, kada paprašys jis pats arba kurie nors du apaštalai drauge. Visuose šituose reikaluose Jėzus visuomet sakydavo: ‘‘Būkite išmintingi kaip gyvatės, bet taikūs kaip balandžiai[74].” Atrodė, kad jo pagrindinis tikslas visose visuomeninėse situacijose buvo mokyti kantrybės, pakantumo, ir atleidimo.
1955 140:8.14 The family occupied the very center of Jesus’ philosophy of life—here and hereafter. He based his teachings about God on the family, while he sought to correct the Jewish tendency to overhonor ancestors. He exalted family life as the highest human duty but made it plain that family relationships must not interfere with religious obligations. He called attention to the fact that the family is a temporal institution; that it does not survive death. Jesus did not hesitate to give up his family when the family ran counter to the Father’s will. He taught the new and larger brotherhood of man—the sons of God. In Jesus’ time divorce practices were lax in Palestine and throughout the Roman Empire. He repeatedly refused to lay down laws regarding marriage and divorce, but many of Jesus’ early followers had strong opinions on divorce and did not hesitate to attribute them to him. All of the New Testament writers held to these more stringent and advanced ideas about divorce except John Mark.
2004 140:8.14 Šeima užėmė Jėzaus gyvenimo filosofijos patį centrą—čia ir ateityje. Jis savo mokymus apie Dievą grindė šeima, tuo pačiu jis stengėsi ištaisyti žydų polinkį per daug gerbti protėvius. Šeimyninį gyvenimą jis iškėlė kaip aukščiausią žmogiškąją pareigą, bet aiškiai pareiškė, jog šeimos santykiai neturi trukdyti religinėms pareigoms. Jis atkreipė dėmesį į tą faktą, kad šeima yra žemiškasis institutas; kad po mirties ji neišlieka. Jėzus nedvejodamas savo šeimos atsisakė, kada šeimos veiksmai prieštaravo Tėvo valiai. Jis mokė naujos ir platesnės žmogaus brolystės—Dievo sūnų. Jėzaus laikais požiūris į skyrybas Palestinoje ir visoje Romos imperijoje buvo liberalus. Jis atkakliai atsisakydavo pateikti taisykles vedybų ir skyrybų atžvilgiu, bet daugelis Jėzaus ankstyvųjų pasekėjų laikėsi griežtų pažiūrų skyrybų klausimu ir be jokių dvejonių jas priskyrė jam. Visi Naujojo Testamento autoriai laikėsi šitų griežtesnių ir labiau išvystytų pažiūrų skyrybų atžvilgiu, išskyrus Joną Morkų.
1955 140:8.15 4. Economic attitude. Jesus worked, lived, and traded in the world as he found it. He was not an economic reformer, although he did frequently call attention to the injustice of the unequal distribution of wealth. But he did not offer any suggestions by way of remedy. He made it plain to the three that, while his apostles were not to hold property, he was not preaching against wealth and property, merely its unequal and unfair distribution. He recognized the need for social justice and industrial fairness, but he offered no rules for their attainment.
2004 140:8.15 4. Ekonominis požiūris. Jėzus dirbo, gyveno, ir užsidirbdavo pragyvenimui tokiame pasaulyje, kokį jis surado. Jis nebuvo ekonomikos reformatorius, nors iš tikrųjų dažnai atkreipdavo dėmesį į tą neteisingumą, kaip nelygiai skirstomas turtas. Bet jis nesiūlė jokių priemonių, kaip tą ištaisyti. Šiems trims jis išaiškino, kad, nors jo apaštalai neturi turėti nuosavybės, bet jis nepamokslavo prieš turtą ir nuosavybę, o tiesiog prieš nelygų ir neteisingą jo paskirstymą. Jis pripažino poreikį visuomeniniam teisingumui ir gamybiniam sąžiningumui, bet nepasiūlė jokių taisyklių, kaip tą pasiekti.
1955 140:8.16 He never taught his followers to avoid earthly possessions, only his twelve apostles. Luke, the physician, was a strong believer in social equality, and he did much to interpret Jesus’ sayings in harmony with his personal beliefs. Jesus never personally directed his followers to adopt a communal mode of life; he made no pronouncement of any sort regarding such matters.
2004 140:8.16 Jis niekada nemokė savo pasekėjų, kad jie vengtų žemiškojo turto, šito jis mokė tik savo dvylika apaštalų. Lukas, daktaras, buvo didžiulis visuomeninės lygybės šalininkas, ir jis daug padarė, kad Jėzaus pasisakymus aiškintų pagal savo paties asmeninius įsitikinimus. Jėzus asmeniškai niekada nenurodė savo pasekėjams pereiti prie bendruomeninio gyvenimo būdo, dėl šitų reikalų jis nepateikė jokio nurodymo.
1955 140:8.17 Jesus frequently warned his listeners against covetousness, declaring that “a man’s happiness consists not in the abundance of his material possessions.” He constantly reiterated, “What shall it profit a man if he gain the whole world and lose his own soul?” He made no direct attack on the possession of property, but he did insist that it is eternally essential that spiritual values come first. In his later teachings he sought to correct many erroneous Urantia views of life by narrating numerous parables which he presented in the course of his public ministry. Jesus never intended to formulate economic theories; he well knew that each age must evolve its own remedies for existing troubles. And if Jesus were on earth today, living his life in the flesh, he would be a great disappointment to the majority of good men and women for the simple reason that he would not take sides in present-day political, social, or economic disputes. He would remain grandly aloof while teaching you how to perfect your inner spiritual life so as to render you manyfold more competent to attack the solution of your purely human problems.
2004 140:8.17 Jėzus dažnai perspėdavo savo klausytojus, kad nebūtų godūs, pareikšdamas, jog “žmogaus laimę sudaro ne jo materialaus turto gausa[75].” Jis nuolat kartodavo: “Kokia gi nauda žmogui, jeigu jis gaus visą pasaulį, bet praras savo paties sielą?” Jis tiesiogiai neužsipuolė nuosavybės turėjimo, bet jis iš tikrųjų atkakliai tvirtino, jog pagrindinis dalykas amžinai yra tai, kad dvasinės vertybės eitų pirmiausia[76]. Savo vėlesniuose mokymuose jis stengėsi ištaisyti daug Urantijos klaidingų požiūrių į gyvenimą, papasakodamas daugybę parabolių, kurias jis pateikdavo savo viešo tarnavimo metu. Jėzus niekada neketino kurti ekonominių teorijų; jis gerai žinojo, kad kiekvienas amžius turi surasti savo priemones, kaip spręsti egzistuojančias problemas. Ir jeigu Jėzus būtų žemėje šiandien, gyventų savo gyvenimą materialiame kūne, tai didžioji dauguma gerų vyrų ir moterų juo nepaprastai nusiviltų dėl paprastos priežasties, nes šiandieninių politinių, visuomeninių, ar ekonominių ginčų metu jis nepalaikytų nė vienos pusės. Jis liktų didingai nuošalyje, tuo pačiu metu mokytų jus, kaip tobulinti savo vidinį dvasinį gyvenimą tam, kad daug kompetentingiau imtumėtės energingai spręsti savo grynai žmogiškąsias problemas.
1955 140:8.18 Jesus would make all men Godlike and then stand by sympathetically while these sons of God solve their own political, social, and economic problems. It was not wealth that he denounced, but what wealth does to the majority of its devotees. On this Thursday afternoon Jesus first told his associates that “it is more blessed to give than to receive.”
2004 140:8.18 Jėzus norėtų padaryti visus žmones panašius į Dievą ir tada geranoriškai stebėti, kaip šitie Dievo sūnūs sprendžia savo pačių politines, visuomenines, ir ekonomines problemas. Jis smerkė ne turtą, bet tai, ką turtas padaro su didžiąja dauguma jam atsidavusiųjų. Šitą ketvirtadienio popietę Jėzus savo pagalbininkams pirmą kartą pasakė, jog “palaimingiau yra duoti negu imti[77].”
1955 140:8.19 5. Personal religion. You, as did his apostles, should the better understand Jesus’ teachings by his life. He lived a perfected life on Urantia, and his unique teachings can only be understood when that life is visualized in its immediate background. It is his life, and not his lessons to the twelve or his sermons to the multitudes, that will assist most in revealing the Father’s divine character and loving personality.
2004 140:8.19 5. Asmeninė religija. Jūs, kaip tą geriau suprato ir jo apaštalai, geriau suprastumėte Jėzaus mokymus remdamiesi jo gyvenimu. Jis gyveno ištobulintą gyvenimą Urantijoje, ir jo unikalius mokymus galima tik tuomet suprasti, kada tas gyvenimas yra įsivaizduojamas betarpiškame jo kontekste. Būtent jo gyvenimas, o ne jo pamokos šiems dvylikai arba jo pamokslai minioms, labiausiai padės atskleisti Tėvo dieviškąjį charakterį ir mylinčią asmenybę.
1955 140:8.20 Jesus did not attack the teachings of the Hebrew prophets or the Greek moralists. The Master recognized the many good things which these great teachers stood for, but he had come down to earth to teach something additional, “the voluntary conformity of man’s will to God’s will.” Jesus did not want simply to produce a religious man, a mortal wholly occupied with religious feelings and actuated only by spiritual impulses. Could you have had but one look at him, you would have known that Jesus was a real man of great experience in the things of this world. The teachings of Jesus in this respect have been grossly perverted and much misrepresented all down through the centuries of the Christian era; you have also held perverted ideas about the Master’s meekness and humility. What he aimed at in his life appears to have been a superb self-respect. He only advised man to humble himself that he might become truly exalted; what he really aimed at was true humility toward God. He placed great value upon sincerity—a pure heart. Fidelity was a cardinal virtue in his estimate of character, while courage was the very heart of his teachings. “Fear not” was his watchword, and patient endurance his ideal of strength of character. The teachings of Jesus constitute a religion of valor, courage, and heroism. And this is just why he chose as his personal representatives twelve commonplace men, the majority of whom were rugged, virile, and manly fishermen.
2004 140:8.20 Jėzus neužsipuolė hebrajų pranašų ar graikų moralistų mokymų. Mokytojas pripažino daugelį gerų dalykų, kuriuos propagavo šitie didieji mokytojai, bet jis buvo nusileidęs į žemę tam, kad išmokytų šį tą papildomai, “savanoriškai suderinti žmogaus valią su Dievo valia[78].” Jėzus nenorėjo sukurti vien tik religingo žmogaus, mirtingojo, kurį apima vien tiktai religiniai jausmai ir skatina vien tiktai dvasiniai impulsai. Jeigu tik jūs būtumėte galėję bent kartelį pažvelgti į jį, būtumėte suvokę, kad Jėzus tikrai buvo toks žmogus, kuris turėjo didžiulį patyrimą šito pasaulio reikaluose. Šituo požiūriu Jėzaus mokymai buvo labai smarkiai iškraipyti ir labai klaidingai išreiškiami visą laiką per krikščionybės eros amžius; jūs taip pat laikėtės iškreiptų idėjų apie Mokytojo nusižeminimą ir nuolankumą. Tai, ko jis siekė savo gyvenime, pasirodo, jog yra nuostabi savigarba. Jis tiktai patarė žmogui nusižeminti, kad šis galėtų tapti tikrai išaukštintas; tai, ko jis iš tiesų siekė, yra tikrasis nuolankumas prieš Dievą. Jis suteikė didžiulę vertę nuoširdumui—tyrai širdžiai. Įvertinant charakterį jam kertinė dorybė buvo ištikimybė, tuo tarpu jo mokymų pati šerdis buvo drąsumas. “Nebijokite” buvo jo šūkis, charakterio stiprybės jo idealas buvo kantrus ištvėrimas[79]. Jėzaus mokymai sudaro narsumo, drąsos, ir didvyriškumo religiją. Ir būtent dėl to savo asmeniniais atstovais jis pasirinko dvylika paprastų vyrų, kurių dauguma buvo tvirti, stiprūs, ir vyriški žvejai.
1955 140:8.21 Jesus had little to say about the social vices of his day; seldom did he make reference to moral delinquency. He was a positive teacher of true virtue. He studiously avoided the negative method of imparting instruction; he refused to advertise evil. He was not even a moral reformer. He well knew, and so taught his apostles, that the sensual urges of mankind are not suppressed by either religious rebuke or legal prohibitions. His few denunciations were largely directed against pride, cruelty, oppression, and hypocrisy.
2004 140:8.21 Jėzus mažai ką kalbėjo apie savo laikmečio visuomenės ydas; jis iš tikrųjų retai kada užsimindavo apie moralės laužymą. Jis buvo tikrąsias vertybes teigiantis mokytojas. Perteikdamas mokymą jis atkakliai vengė negatyvaus metodo; jis atsisakė reklamuoti blogį. Jis net nebuvo moralinis reformatorius. Jis gerai žinojo, ir taip mokė savo apaštalus, kad žmonijos juslinių potraukių negalima nuslopinti nei religiniais priekaištavimais, nei įstatymų draudimais. Tas negausus skaičius jo pasmerkimų buvo didesne dalimi nukreiptas prieš pasididžiavimą, žiaurumą, priespaudą, ir veidmainystę.
1955 140:8.22 Jesus did not vehemently denounce even the Pharisees, as did John. He knew many of the scribes and Pharisees were honest of heart; he understood their enslaving bondage to religious traditions. Jesus laid great emphasis on “first making the tree good.” He impressed the three that he valued the whole life, not just a certain few special virtues.
2004 140:8.22 Jėzus smarkiai nesmerkė net ir fariziejų, kaip tą darė Jonas. Jis žinojo, jog daugelis žydų raštininkų ir fariziejų širdyje buvo dori; jis suprato, kad jie buvo religinių tradicijų vergiškoje nelaisvėje. Jėzus suteikė didžiulį akcentą tam, jog “pirmiausia reikia išgydyti patį medį[80].” Jis įteigė šiems trims tai, kad jis vertina gyvenimo visumą, o ne tiesiog keletą kokių nors konkrečių savybių.
1955 140:8.23 The one thing which John gained from this day’s teaching was that the heart of Jesus’ religion consisted in the acquirement of a compassionate character coupled with a personality motivated to do the will of the Father in heaven.
2004 140:8.23 Vienas dalykas, kurį Jonas suvokė po šitos dienos mokymo, buvo tai, kad Jėzaus religijos šerdį sudaro užjaučiančio charakterio įgijimas, kartu su asmenybe, kuri nori vykdyti Tėvo danguje valią.
1955 140:8.25 James grasped the thrilling truth that Jesus wanted his children on earth to live as though they were already citizens of the completed heavenly kingdom.
2004 140:8.25 Jokūbas suvokė jaudinančią tiesą, kad Jėzus nori, kad jo vaikai žemėje gyventų tarsi jie jau būtų tobulos dangiškosios karalystės gyventojai.
1955 140:8.26 Jesus knew men were different, and he so taught his apostles. He constantly exhorted them to refrain from trying to mold the disciples and believers according to some set pattern. He sought to allow each soul to develop in its own way, a perfecting and separate individual before God. In answer to one of Peter’s many questions, the Master said: “I want to set men free so that they can start out afresh as little children upon the new and better life.” Jesus always insisted that true goodness must be unconscious, in bestowing charity not allowing the left hand to know what the right hand does.
2004 140:8.26 Jėzus žinojo, kad žmonės yra skirtingi, ir jis šito mokė savo apaštalus. Jis nuolat juos ragindavo susilaikyti nuo mėginimo formuoti mokinius ir tikinčiuosius pagal kokį nors nustatytą modelį. Jis stengėsi leisti kiekvienai sielai vystytis savo keliu, tobulėjančiu ir atskiru individu prieš Dievą. Atsakydamas į vieną iš daugybės Petro klausimų, Mokytojas pasakė: “Aš noriu išlaisvinti žmones tam, kad jie galėtų iš naujo pradėti kaip maži vaikai naują ir geresnį gyvenimą.” Jėzus visada atkakliai tvirtino, kad tikrasis gėris turi būti nesąmoningas, duodant labdarą, reikia neleisti, kad kairė ranka žinotų, ką daro dešinė[82].
1955 140:8.27 The three apostles were shocked this afternoon when they realized that their Master’s religion made no provision for spiritual self-examination. All religions before and after the times of Jesus, even Christianity, carefully provide for conscientious self-examination. But not so with the religion of Jesus of Nazareth. Jesus’ philosophy of life is without religious introspection. The carpenter’s son never taught character building; he taught character growth, declaring that the kingdom of heaven is like a mustard seed. But Jesus said nothing which would proscribe self-analysis as a prevention of conceited egotism.
2004 140:8.27 Šie trys apaštalai buvo pritrenkti šitą popietę, kada jie suvokė, kad jų Mokytojo religija nenumato jokių sąlygų dėl savianalizės. Visos religijos iki ir po Kristaus laikų, net ir krikščionybė, kreipia didžiulį dėmesį į sąmoningą savianalizę. Bet visiškai ne taip yra su Jėzaus iš Nazareto religija. Jėzaus gyvenimo filosofija yra be religinės savistabos[83]. Dailidės sūnus niekada nemokė charakterio formavimo; jis mokė charakterio augimo, pareikšdamas, jog dangaus karalystė yra kaip garstyčių sėkla. Bet Jėzus nesakė nieko tokio, kas uždraustų savianalizę, kuri užkirstų kelią pasipūtusiam egoizmui.
1955 140:8.28 The right to enter the kingdom is conditioned by faith, personal belief. The cost of remaining in the progressive ascent of the kingdom is the pearl of great price, in order to possess which a man sells all that he has.
1955 140:8.29 The teaching of Jesus is a religion for everybody, not alone for weaklings and slaves. His religion never became crystallized (during his day) into creeds and theological laws; he left not a line of writing behind him. His life and teachings were bequeathed the universe as an inspirational and idealistic inheritance suitable for the spiritual guidance and moral instruction of all ages on all worlds. And even today, Jesus’ teaching stands apart from all religions, as such, albeit it is the living hope of every one of them.
2004 140:8.29 Jėzaus mokymas yra religija kiekvienam, ne vien tik silpniesiems ir vergams. Jo religija niekada nebuvo sustabarėjusi (jo laikais) į tikėjimus ir teologinius įstatymus; po savęs jis nepaliko užrašytos nė vienos eilutės. Jo gyvenimas ir mokymai buvo palikti visatai kaip įkvepiantis ir idealistinis palikimas, tinkamas visų amžių dvasiniam vadovavimui ir moraliniam mokymui visuose pasauliuose. Ir net šiandien, Jėzaus mokymas stovi atskirai nuo visų religijų, kaip tokių, nors jis yra gyvoji viltis kiekvienai iš jų.
1955 140:8.30 Jesus did not teach his apostles that religion is man’s only earthly pursuit; that was the Jewish idea of serving God. But he did insist that religion was the exclusive business of the twelve. Jesus taught nothing to deter his believers from the pursuit of genuine culture; he only detracted from the tradition-bound religious schools of Jerusalem. He was liberal, big-hearted, learned, and tolerant. Self-conscious piety had no place in his philosophy of righteous living.
2004 140:8.30 Jėzus savo apaštalų nemokė, jog religija yra žmogaus vienintelė žemiškoji veikla; tai buvo žydų samprata apie tarnavimą Dievui. Bet jis iš tikrųjų atkakliai siekė, kad religija būtų šių dvylikos išskirtinis užsiėmimas. Jėzus nemokė nieko tokio, kas trukdytų tikintiesiems į jį siekti tikros kultūros; jis tiktai sumenkino Jeruzalės religines mokyklas, kurios buvo supančiotos tradicijų. Jis buvo plačių pažiūrų, kilnus, išsilavinęs, ir pakantus. Jo teisaus gyvenimo filosofijoje savimoningam dievobaimingumui vietos nebuvo.
1955 140:8.31 The Master offered no solutions for the nonreligious problems of his own age nor for any subsequent age. Jesus wished to develop spiritual insight into eternal realities and to stimulate initiative in the originality of living; he concerned himself exclusively with the underlying and permanent spiritual needs of the human race. He revealed a goodness equal to God. He exalted love—truth, beauty, and goodness—as the divine ideal and the eternal reality.
2004 140:8.31 Mokytojas nepasiūlė jokių kelių, kaip spręsti savo amžiaus ir bet kurio vėlesniojo amžiaus nereligines problemas. Jėzus norėjo išvystyti dvasinę įžvalgą į amžinąsias realybes ir skatinti iniciatyvą gyvenimo originalumui; jis rūpinosi žmogiškosios rasės išimtinai esminėmis ir nuolatinėmis dvasinėmis reikmėmis. Jis apreiškė tokį gėrį, kuris prilygsta Dievui. Jis išaukštino meilę—tiesą, grožį, ir gėrį—kaip dieviškąjį idealą ir amžinąją realybę.
9. THE DAY OF CONSECRATION
9. PAŠVENTIMO DIENA
1955 140:9.1 The next Sabbath day Jesus devoted to his apostles, journeying back to the highland where he had ordained them; and there, after a long and beautifully touching personal message of encouragement, he engaged in the solemn act of the consecration of the twelve. This Sabbath afternoon Jesus assembled the apostles around him on the hillside and gave them into the hands of his heavenly Father in preparation for the day when he would be compelled to leave them alone in the world. There was no new teaching on this occasion, just visiting and communion.
2004 140:9.1 Kitą Sabato dieną Jėzus paskyrė savo apaštalams, vėl nuėjo į kalnus, kur jis buvo juos įšventinęs; ir ten, po ilgo ir nuostabiai jaudinančio asmeninio padrąsinimo kalbos, jis atliko šių dvylikos iškilmingą pašventimo aktą. Šitą Sabato popietę Jėzus surinko apaštalus aplink save ant kalno šlaito ir perdavė juos į savo dangiškojo Tėvo rankas, ruošiantis tai dienai, kada jis bus priverstas juos palikti pasaulyje vienus. Šita proga nebuvo jokio naujo mokymo, tiesiog pasikalbėjimas ir artimas bendravimas.
1955 140:9.2 Jesus reviewed many features of the ordination sermon, delivered on this same spot, and then, calling them before him one by one, he commissioned them to go forth in the world as his representatives. The Master’s consecration charge was: “Go into all the world and preach the glad tidings of the kingdom. Liberate spiritual captives, comfort the oppressed, and minister to the afflicted. Freely you have received, freely give.”
2004 140:9.2 Jėzus apžvelgė įšventinimo pamokslo, pasakyto šitoje pačioje vietoje, daugelį aspektų, ir tada, pasikviesdamas juos po vieną prie savęs, įgaliojo juos eiti į pasaulį kaip savo atstovus. Mokytojo pašventimo įpareigojimas buvo: “Eikite po visą pasaulį ir pamokslaukite gerąją naujieną apie karalystę[86]. Išlaisvinkite dvasinius belaisvius, paguoskite engiamus, ir tarnaukite kenčiantiems. Veltui gavote jūs, veltui ir duokite[87].”
1955 140:9.3 Jesus advised them to take neither money nor extra clothing, saying, “The laborer is worthy of his hire.” And finally he said: “Behold I send you forth as sheep in the midst of wolves; be you therefore as wise as serpents and as harmless as doves. But take heed, for your enemies will bring you up before their councils, while in their synagogues they will castigate you. Before governors and rulers you will be brought because you believe this gospel, and your very testimony shall be a witness for me to them. And when they lead you to judgment, be not anxious about what you shall say, for the spirit of my Father indwells you and will at such a time speak through you. Some of you will be put to death, and before you establish the kingdom on earth, you will be hated by many peoples because of this gospel; but fear not; I will be with you, and my spirit shall go before you into all the world. And my Father’s presence will abide with you while you go first to the Jews, then to the gentiles.”
2004 140:9.3 Jėzus jiems patarė neimti nei pinigų, nei papildomų drabužių, sakydamas: “Darbininkas yra vertas savojo atlyginimo[88][89].” Ir galiausiai jis tarė: “Žinokite, aš išsiunčiu jus kaip avis pas vilkus; todėl būkite išmintingi kaip gyvatės ir taikūs kaip balandžiai. Bet būkite budrūs, nes jūsų priešai atves jus prieš savo tarybas, tuo tarpu savo sinagogose jie aršiai kritikuos jus. Jus atves prieš valdytojus ir valdovus, nes jūs tikite šita evangelija, ir jūsų pačių vieši pasisakymai tikrai bus mano liudininkas jiems. Ir kada jie ves jus tam, kad nuteistų, nesirūpinkite dėl to, ką jums sakyti, nes manojo Tėvo dvasia gyvena jūsų viduje, ir tokiu momentu kalbės per jus. Kai kurie iš jūsų bus nužudyti, ir prieš tai, kada jūs įkursite karalystę žemėje, dėl šitos evangelijos jūsų neapkęs daugelis žmonių; bet nebijokite; aš būsiu su jumis, ir manoji dvasia eis pirma jūsų po visą pasaulį. Ir manojo Tėvo buvimas gyvens jūsų viduje tuo metu, kada iš pradžių jūs eisite pas žydus, o tada pas pagonis[90].”
1955 140:9.4 And when they came down from the mountain, they journeyed back to their home in Zebedee’s house.
2004 140:9.4 Ir kada jie nusileido nuo kalno, tada jie sugrįžo į savo buveinę Zabediejaus namuose.
10. THE EVENING AFTER THE CONSECRATION
10. VAKARAS PO PAŠVENTIMO
1955 140:10.1 That evening while teaching in the house, for it had begun to rain, Jesus talked at great length, trying to show the twelve what they must be, not what they must do. They knew only a religion that imposed the doing of certain things as the means of attaining righteousness—salvation. But Jesus would reiterate, “In the kingdom you must be righteous in order to do the work.” Many times did he repeat, “Be you therefore perfect, even as your Father in heaven is perfect.” All the while was the Master explaining to his bewildered apostles that the salvation which he had come to bring to the world was to be had only by believing, by simple and sincere faith. Said Jesus: “John preached a baptism of repentance, sorrow for the old way of living. You are to proclaim the baptism of fellowship with God. Preach repentance to those who stand in need of such teaching, but to those already seeking sincere entrance to the kingdom, open the doors wide and bid them enter into the joyous fellowship of the sons of God.” But it was a difficult task to persuade these Galilean fishermen that, in the kingdom, being righteous, by faith, must precede doing righteousness in the daily life of the mortals of earth.
2004 140:10.1 Tą vakarą, mokydamas namuose, nes buvo pradėję lyti, Jėzus kalbėjo ilgai, mėgindamas šiems dvylikai parodyti, kokie jie turi būti, o ne ką jie turi daryti. Jie žinojo tiktai tokią religiją, kuri vertė daryti tam tikrus dalykus kaip priemonę pasiekti teisumą—išgelbėjimą. Bet Jėzus kartodavo: “Karalystėje tam, kad dirbtumėte savo darbą, jūs turite būti teisūs.” Daug kartų jis iš tiesų kartojo: “Todėl būkite tokie tobuli, net ir koks tobulas yra jūsų Tėvas danguje[91].” Visą laiką Mokytojas aiškino savo suglumusiems apaštalams, jog tą išgelbėjimą, kurį atnešti pasauliui jis ir atėjo, galima gauti tiktai tikėjimu, paprastu ir nuoširdžiu įtikėjimu. Sakė Jėzus: “Jonas pamokslavo atgailavimo krikštą, skausmą dėl senojo gyvenimo būdo. Jūs turite skelbti bičiulystės su Dievu krikštą. Pamokslaukite atgailą tiems, kuriems reikia tokio mokymo, bet tiems, kurie jau siekia nuoširdaus patekimo į karalystę, atverkite duris plačiai ir kvieskite juos įeiti į džiaugsmingą Dievo Sūnų draugiją[92].” Bet sunki buvo užduotis įtikinti šiuos Galilėjos žvejus, jog, karalystėje, būti teisiam, įtikėjimu, turi eiti pirmiau negu teisingai daryti kasdieniame žemės mirtingųjų gyvenime.
1955 140:10.2 Another great handicap in this work of teaching the twelve was their tendency to take highly idealistic and spiritual principles of religious truth and remake them into concrete rules of personal conduct. Jesus would present to them the beautiful spirit of the soul’s attitude, but they insisted on translating such teachings into rules of personal behavior. Many times, when they did make sure to remember what the Master said, they were almost certain to forget what he did not say. But they slowly assimilated his teaching because Jesus was all that he taught. What they could not gain from his verbal instruction, they gradually acquired by living with him.
2004 140:10.2 Kita didžiulė kliūtis šitame darbe, mokant šiuos dvylika, buvo jų polinkis paimti labai idealistinius ir dvasinius religinės tiesos principus ir perdirbti juos į konkrečias asmeninio elgesio taisykles. Jėzus jiems pateikdavo gražią sielos požiūrio dvasią, bet jie atkakliai stengėsi tokius mokymus paversti asmeninio elgesio taisyklėmis. Daug kartų, kada jie tikrai užtikrindavo, kad prisimena tai, ką Mokytojas sakė, bet jie beveik garantuotai užmiršdavo tai, ko jis nesakė. Bet pamažu jo mokymus jie įsisavino, nes Jėzus buvo visa tai, ko jis mokė. Ko jie negalėjo gauti iš jo žodinio mokymo, tą palaipsniui jie įgavo su juo gyvendami.
1955 140:10.3 It was not apparent to the apostles that their Master was engaged in living a life of spiritual inspiration for every person of every age on every world of a far-flung universe. Notwithstanding what Jesus told them from time to time, the apostles did not grasp the idea that he was doing a work on this world but for all other worlds in his vast creation. Jesus lived his earth life on Urantia, not to set a personal example of mortal living for the men and women of this world, but rather to create a high spiritual and inspirational ideal for all mortal beings on all worlds.
2004 140:10.3 Apaštalams nebuvo akivaizdu, kad jų Mokytojas gyvena dvasinio įkvėpimo gyvenimą kiekvienos epochos kiekvieno pasaulio toli nusidriekiančioje visatoje kiekvieno asmens labui. Nepriklausomai nuo to, ką Jėzus kartas nuo karto pasakydavo jiems, apaštalai nesuvokė tos minties, kad jis dirba darbą šitame pasaulyje, bet visiems kitiems pasauliams savo milžiniškoje kūrinijoje. Jėzus gyveno savo žemiškąjį gyvenimą Urantijoje ne tam, kad parodytų mirtingojo gyvenimo asmeninį pavyzdį šito pasaulio vyrams ir moterims, bet tam, kad sukurtų aukštą dvasinį ir įkvepiantį idealą visoms mirtingosioms būtybėms visuose pasauliuose.
1955 140:10.4 This same evening Thomas asked Jesus: “Master, you say that we must become as little children before we can gain entrance to the Father’s kingdom, and yet you have warned us not to be deceived by false prophets nor to become guilty of casting our pearls before swine. Now, I am honestly puzzled. I cannot understand your teaching.” Jesus replied to Thomas: “How long shall I bear with you! Ever you insist on making literal all that I teach. When I asked you to become as little children as the price of entering the kingdom, I referred not to ease of deception, mere willingness to believe, nor to quickness to trust pleasing strangers. What I did desire that you should gather from the illustration was the child-father relationship. You are the child, and it is your Father’s kingdom you seek to enter. There is present that natural affection between every normal child and its father which insures an understanding and loving relationship, and which forever precludes all disposition to bargain for the Father’s love and mercy. And the gospel you are going forth to preach has to do with a salvation growing out of the faith-realization of this very and eternal child-father relationship.”
2004 140:10.4 Šitą patį vakarą Tomas paklausė Jėzaus: “Mokytojau, tu sakai, kad mes turime tapti kaip maži vaikai prieš tai, kada galėsime patekti į Tėvo karalystę, ir vis tik tu mus perspėjai, kad nebūtume apgauti netikrų pranašų, o taip pat, kad nemėtytume savo perlų prieš kiaules. Dabar, aš esu nuoširdžiai suglumęs. Aš negaliu suprasti tavojo mokymo”[93]. Jėzus atsakė Tomui: “Kiek dar man reikės nuolaidžiauti jums! Visą laiką jūs atkakliai stengiatės tą, ko aš jus mokau, suvokti tieiogine prasme. Kada kaip užmokesčio už įėjimą į karalystę aš jūsų prašiau tapti tokiems, kaip maži vaikai, tada omenyje turėjau ne tai, kad būtumėte lengvai apgauti, o tiesiog norą tikėti, ne greitą pasitikėjimą įsiteikiančiais nepažįstamais. Ko aš iš tiesų troškau yra tai, kad iš to pavyzdžio jūs suvoktumėte vaiko-tėvo ryšį. Tu esi tas vaikas, ir būtent į savo Tėvo karalystę tu stengiesi patekti. Tarp kiekvieno normalaus vaiko ir jo tėvo egzistuoja ta natūrali stipri meilė, kuri užtikrina supratingą ir kupiną meilės ryšį, ir kuri amžiams užkerta kelią bet kokiam polinkiui derėtis dėl tėvo meilės ir gailestingumo. Ir toji evangelija, kurią jūs eisite pamokslauti, yra susijusi su tokiu išgelbėjimu, kuris kyla iš to, jog įtikėjimu yra suvokiamas šitas pats ir amžinas vaiko-tėvo ryšys.”
1955 140:10.5 The one characteristic of Jesus’ teaching was that the morality of his philosophy originated in the personal relation of the individual to God—this very child-father relationship. Jesus placed emphasis on the individual, not on the race or nation. While eating supper, Jesus had the talk with Matthew in which he explained that the morality of any act is determined by the individual’s motive. Jesus’ morality was always positive. The golden rule as restated by Jesus demands active social contact; the older negative rule could be obeyed in isolation. Jesus stripped morality of all rules and ceremonies and elevated it to majestic levels of spiritual thinking and truly righteous living.
2004 140:10.5 Jėzaus mokymo būdingas bruožas buvo tai, kad jo filosofijos moralė kilo iš individo asmeninio ryšio su Dievu—šito paties vaiko-tėvo ryšio. Jėzus pabrėždavo individą, ne rasę ar naciją. Valgant vakarienę, Jėzus šnekėjosi su Motiejumi ir šio pokalbio metu paaiškino, jog bet kokio veiksmo moralumą nulemia individo motyvas. Jėzaus moralė visada buvo teigiama. Toji auksinė taisyklė, kaip ją iš naujo pateikė Jėzus, reikalauja aktyvaus visuomeninio ryšio; senajai neigiamai taisyklei galima paklusti izoliacijoje[94][95]. Jėzus išlaisvino moralę iš visų taisyklių ir ritualų ir iškėlė ją į dvasinio mąstymo ir tikrojo religinio gyvenimo didingus lygius.
1955 140:10.6 This new religion of Jesus was not without its practical implications, but whatever of practical political, social, or economic value there is to be found in his teaching is the natural outworking of this inner experience of the soul as it manifests the fruits of the spirit in the spontaneous daily ministry of genuine personal religious experience.
2004 140:10.6 Šita naujoji Jėzaus religija nebuvo tokia, kad neturėtų savo praktinės prasmės, tačiau, kad ir kokia politinė, visuomeninė, ar ekonominė vertė gali būti surandama jo mokyme, ji yra šito vidinio sielos patyrimo natūralus išorinis veikimas, kaip jis dvasios vaisius demonstruoja nuoširdaus asmeninio religinio patyrimo spontaniškoje kasdienėje tarnystėje.
1955 140:10.7 After Jesus and Matthew had finished talking, Simon Zelotes asked, “But, Master, are all men the sons of God?” And Jesus answered: “Yes, Simon, all men are the sons of God, and that is the good news you are going to proclaim.” But the apostles could not grasp such a doctrine; it was a new, strange, and startling announcement. And it was because of his desire to impress this truth upon them that Jesus taught his followers to treat all men as their brothers.
2004 140:10.7 Po to, kada Jėzus ir Motiejus užbaigė pokalbį, tada Simonas Uolusis paklausė: “Bet, Mokytojau, ar visi žmonės yra Dievo sūnūs?” Ir Jėzus atsakė: “Taip, Simonai, visi žmonės yra Dievo sūnūs, ir tai yra ta geroji naujiena, kurią jūs skelbsite.” Bet apaštalai negalėjo suprasti tokios doktrinos; tai buvo naujas, keistas, ir pritrenkiantis pareiškimas. Ir būtent dėl to, kad jis troško jiems perteikti šitą tiesą, Jėzus savo pasekėjus mokė, kad jie su visais žmonėmis elgtųsi kaip su savo broliais.
1955 140:10.8 In response to a question asked by Andrew, the Master made it clear that the morality of his teaching was inseparable from the religion of his living. He taught morality, not from the nature of man, but from the relation of man to God.
2004 140:10.8 Atsakydamas į Andriejaus pateiktą klausimą, Mokytojas paaiškino, kad jo mokymo moralė yra neatskiriama nuo jo gyvenimo religijos. Jis mokė moralumo remdamasis ne žmogaus prigimtimi, bet žmogaus ryšiu su Dievu.
1955 140:10.9 John asked Jesus, “Master, what is the kingdom of heaven?” And Jesus answered: “The kingdom of heaven consists in these three essentials: first, recognition of the fact of the sovereignty of God; second, belief in the truth of sonship with God; and third, faith in the effectiveness of the supreme human desire to do the will of God—to be like God. And this is the good news of the gospel: that by faith every mortal may have all these essentials of salvation.”
2004 140:10.9 Jonas paklausė Jėzaus: “Mokytojau, kas yra dangaus karalystė?” Ir Jėzus atsakė: “Dangaus karalystę sudaro šitokie trys pagrindiniai dalykai: pirma, Dievo aukščiausiosios valdžios realybės pripažinimas; antra, tikėjimas į sūnystės su Dievu tiesą; ir trečia, įtikėjimas į aukščiausio žmogiškojo troškimo vykdyti Dievo valią—būti tokiam, kaip Dievas—veiksmingumą. Ir šitai yra evangelijos geroji naujiena: kad įtikėjimo dėka kiekvienas mirtingasis gali turėti visus šituos esminius dalykus, reikalingus išgelbėjimui.”
1955 140:10.10 And now the week of waiting was over, and they prepared to depart on the morrow for Jerusalem.
2004 140:10.10 Ir dabar laukimo savaitė baigėsi, ir jie pasiruošė ryte iškeliauti į Jeruzalę.