Urantijos knyga anglų kalba yra vieša visame pasaulyje nuo 2006 m.
Vertimai: © 2004 Urantijos Fondas
THE UNIVERSAL FATHER
VISUOTINIS TĖVAS
1955 1:0.1 THE Universal Father is the God of all creation, the First Source and Center of all things and beings. First think of God as a creator, then as a controller, and lastly as an infinite upholder. The truth about the Universal Father had begun to dawn upon mankind when the prophet said: “You, God, are alone; there is none beside you. You have created the heaven and the heaven of heavens, with all their hosts; you preserve and control them. By the Sons of God were the universes made. The Creator covers himself with light as with a garment and stretches out the heavens as a curtain.” Only the concept of the Universal Father—one God in the place of many gods—enabled mortal man to comprehend the Father as divine creator and infinite controller.
2004 1:0.1 VISUOTINIS Tėvas yra visos kūrinijos Dievas, visų daiktų ir būtybių Pirmasis Šaltinis ir Centras. Pirmiausia galvokite apie Dievą kaip apie kūrėją, tada kaip apie kontrolierių, ir galiausiai kaip apie rėmėją. Tiesa apie Visuotinį Tėvą buvo pradėjusi aušti tada, kada pranašas sakė: “Tu, Dieve, esi vienas; nėra nieko kito be tavęs. Tu sutvėrei dangų ir dangų dangų, su visomis jų gausybėmis; tu išsaugai ir valdai juos. Dievo Sūnūs sutvėrė visatas. Kūrėjas apsirengia šviesa kaip drabužiu ir nutiesia dangus tolyn kaip uždangą[1].” Tiktai samprata apie Visuotinį Tėvą—vieną Dievą vietoje daugelio dievų—įgalino mirtingąjį žmogų suvokti Tėvą kaip dieviškąjį kūrėją ir begalinį kontrolierių.
1955 1:0.2 The myriads of planetary systems were all made to be eventually inhabited by many different types of intelligent creatures, beings who could know God, receive the divine affection, and love him in return. The universe of universes is the work of God and the dwelling place of his diverse creatures. “God created the heavens and formed the earth; he established the universe and created this world not in vain; he formed it to be inhabited.”
2004 1:0.2 Miriadai planetinių sistemų buvo visos sutvertos tam, kad galiausiai jas apgyvendintų daugelio skirtingų rūšių protingi tvariniai, būtybės, kurios gali pažinti Dievą, priimti dieviškąją meilę, ir atsakydamos mylėti jį. Visatų visata yra Dievo kūrinys ir jo įvairių tvarinių gyvenamoji vieta. “Dievas sutvėrė dangus ir suformavo žemę; jis įkūrė visatą ir sutvėrė šitą pasaulį ne bergždžiai; jis suformavo jį, kad jis būtų apgyvendintas[2].”
1955 1:0.3 The enlightened worlds all recognize and worship the Universal Father, the eternal maker and infinite upholder of all creation. The will creatures of universe upon universe have embarked upon the long, long Paradise journey, the fascinating struggle of the eternal adventure of attaining God the Father. The transcendent goal of the children of time is to find the eternal God, to comprehend the divine nature, to recognize the Universal Father. God-knowing creatures have only one supreme ambition, just one consuming desire, and that is to become, as they are in their spheres, like him as he is in his Paradise perfection of personality and in his universal sphere of righteous supremacy. From the Universal Father who inhabits eternity there has gone forth the supreme mandate, “Be you perfect, even as I am perfect.” In love and mercy the messengers of Paradise have carried this divine exhortation down through the ages and out through the universes, even to such lowly animal-origin creatures as the human races of Urantia.
2004 1:0.3 Apšviestieji pasauliai visi pripažįsta ir garbina Visuotinį Tėvą, visos kūrinijos amžinąjį sutvėrėją ir begalinį rėmėją. Milžiniškos gausybės visatų valiniai tvariniai pradėjo ilgą, ilgą kelionę į Rojų, kerinčią kovą amžinai jaudinančiame patyrime siekiant Dievo Tėvo. Laiko vaikų transcendentinis tikslas yra surasti amžinąjį Dievą, suvokti jo dieviškąją prigimtį, atpažinti Visuotinį Tėvą. Dievą pažįstantys tvariniai turi tiktai vieną aukščiausiąjį siekį, tiesiog vieną viską sugeriantį troškimą, o būtent, tapti, kokie jie yra savosiose sferose, panašiu į jį, koks jis yra savosios asmenybės Rojaus tobulybėje ir savosios teisios aukštybės visuotinėje sferoje. Iš Visuotinio Tėvo, kuris apgyvendina amžinybę, pasklido tolyn šis aukščiausias nurodymas: “Būkite tokie tobuli, net koks tobulas esu aš[3][4].” Su meile ir gailestingumu Rojaus pasiuntiniai nunešė šitą atkaklų dieviškąjį raginimą per amžius ir išorėn per visatas, net iki tokių žemos gyvulinės prigimties tvarinių, kaip Urantijos žmogiškosios rasės.
1955 1:0.4 This magnificent and universal injunction to strive for the attainment of the perfection of divinity is the first duty, and should be the highest ambition, of all the struggling creature creation of the God of perfection. This possibility of the attainment of divine perfection is the final and certain destiny of all man’s eternal spiritual progress.
2004 1:0.4 Šitas nuostabus ir visuotinis nurodymas stengtis pasiekti dieviškumo tobulumą yra tobulumo Dievo visos kovojančios tvarinių kūrinijos pirmoji pareiga, ir turėtų būti aukščiausiasis troškimas. Šita dieviškojo tobulumo pasiekimo galimybė yra žmogaus visos amžinosios dvasinės pažangos galutinis ir užtikrintas likimas.
1955 1:0.5 Urantia mortals can hardly hope to be perfect in the infinite sense, but it is entirely possible for human beings, starting out as they do on this planet, to attain the supernal and divine goal which the infinite God has set for mortal man; and when they do achieve this destiny, they will, in all that pertains to self-realization and mind attainment, be just as replete in their sphere of divine perfection as God himself is in his sphere of infinity and eternity. Such perfection may not be universal in the material sense, unlimited in intellectual grasp, or final in spiritual experience, but it is final and complete in all finite aspects of divinity of will, perfection of personality motivation, and God-consciousness.
2004 1:0.5 Urantijos mirtingieji vargu ar gali tikėtis būti tobuli begaline prasme, bet žmogiškosioms būtybėms, pradedančioms savo kelionę, kaip tą jos daro šitoje planetoje, yra visiškai įmanoma pasiekti dangiškąjį ir dieviškąjį tikslą, kurį begalinis Dievas numatė mirtingajam žmogui; ir kada jos iš tikrųjų pasieks šitą likimą, tada jos bus, kas susiję su saviraiška ir proto pasiekimu, tiesiog tokios pat pripildytos dieviškojo tobulumo savojoje sferoje, koks pats Dievas yra savojoje begalybės ir amžinybės sferoje. Toks tobulumas gali nebūti visuotinis materialia prasme, beribis intelektualiu suvokimu, arba galutinis dvasiniu patyrimu, bet jis yra galutinis ir užbaigtas valios dieviškumo, asmenybės motyvavimo tobulumo, ir sąmoningo Dievo suvokimo visais ribiniais aspektais.
1955 1:0.6 This is the true meaning of that divine command, “Be you perfect, even as I am perfect,” which ever urges mortal man onward and beckons him inward in that long and fascinating struggle for the attainment of higher and higher levels of spiritual values and true universe meanings. This sublime search for the God of universes is the supreme adventure of the inhabitants of all the worlds of time and space.
2004 1:0.6 Tai yra tikroji prasmė to dieviškojo įsakymo “Būk toks tobulas, net koks tobulas esu aš,” kuris visą laiką ragina mirtingąjį žmogų į priekį ir kviečia jį į vidų toje ilgoje ir kerinčioje kovoje dėl dvasinių vertybių ir tikrųjų visatos prasmių vis aukštesnių ir aukštesnių lygių pasiekimo. Šitas drąsus visatų Dievo ieškojimas yra visų laiko ir erdvės pasaulių gyventojų aukščiausias jaudinantis patyrimas.
1. THE FATHER’S NAME
1. TĖVO VARDAS
1955 1:1.1 Of all the names by which God the Father is known throughout the universes, those which designate him as the First Source and the Universe Center are most often encountered. The First Father is known by various names in different universes and in different sectors of the same universe. The names which the creature assigns to the Creator are much dependent on the creature’s concept of the Creator. The First Source and Universe Center has never revealed himself by name, only by nature. If we believe that we are the children of this Creator, it is only natural that we should eventually call him Father. But this is the name of our own choosing, and it grows out of the recognition of our personal relationship with the First Source and Center.
2004 1:1.1 Iš visų vardų, kuriais Dievas Tėvas yra žinomas per visatas, tie, kurie įvardija jį kaip Pirmąjį Šaltinį ir Visatos Centrą, yra sutinkami dažniausia. Pirmasis Tėvas yra žinomas įvairiais vardais skirtingose visatose ir tos pačios visatos skirtinguose sektoriuose. Tie vardai, kuriuos tvarinys priskiria Kūrėjui, labai priklauso nuo to tvarinio sampratos apie Kūrėją. Pirmasis Šaltinis ir Visatos Centras niekada neapreiškė savęs vardu, tiktai prigimtimi. Jeigu mes tikime, jog esame šito Kūrėjo vaikai, tai tiesiog natūralu, jog galų gale mes turėtume jį vadinti Tėvu[5]. Bet tai yra tas vardas, kurį mes pasirenkame patys, ir jis kyla iš mūsų asmeninio ryšio su Pirmuoju Šaltiniu ir Centru suvokimo.
1955 1:1.2 The Universal Father never imposes any form of arbitrary recognition, formal worship, or slavish service upon the intelligent will creatures of the universes. The evolutionary inhabitants of the worlds of time and space must of themselves—in their own hearts—recognize, love, and voluntarily worship him. The Creator refuses to coerce or compel the submission of the spiritual free wills of his material creatures. The affectionate dedication of the human will to the doing of the Father’s will is man’s choicest gift to God; in fact, such a consecration of creature will constitutes man’s only possible gift of true value to the Paradise Father. In God, man lives, moves, and has his being; there is nothing which man can give to God except this choosing to abide by the Father’s will, and such decisions, effected by the intelligent will creatures of the universes, constitute the reality of that true worship which is so satisfying to the love-dominated nature of the Creator Father.
2004 1:1.2 Išmintingiems visatų valiniams tvariniams Visuotinis Tėvas niekada neprimeta ne viena forma savavališko pripažinimo, formalaus garbinimo, arba vergiškos tarnystės. Laiko ir erdvės pasaulių evoliuciniai gyventojai turi patys—savo pačių širdyje—pripažinti, mylėti, ir savu noru garbinti jį. Kūrėjas savo materialių tvarinių neverčia prievarta ar įsakymu atsisakyti dvasinės laisvos valios. Žmogiškosios valios meilės kupinas atsidavimas vykdyti Tėvo valią yra žmogaus pati nuostabiausia dovana Dievui; iš tikrųjų, toks tvarinio valios pašventimas sudaro žmogaus vienintelę tikrosios vertės dovaną Rojaus Tėvui. Dieve žmogus gyvena, juda, ir turi savo būtį; nėra nieko, ką žmogus galėtų duoti Dievui, išskyrus šitą pasirinkimą paklusti Tėvo valiai, ir tokie sprendimai, kuriuos įgyvendina visatų išmintingi valiniai tvariniai, sudaro tikrovę to tikrojo garbinimo, kuris taip patenkina Kūrėjo Tėvo meile valdomą prigimtį[6].
1955 1:1.3 When you have once become truly God-conscious, after you really discover the majestic Creator and begin to experience the realization of the indwelling presence of the divine controller, then, in accordance with your enlightenment and in accordance with the manner and method by which the divine Sons reveal God, you will find a name for the Universal Father which will be adequately expressive of your concept of the First Great Source and Center. And so, on different worlds and in various universes, the Creator becomes known by numerous appellations, in spirit of relationship all meaning the same but, in words and symbols, each name standing for the degree, the depth, of his enthronement in the hearts of his creatures of any given realm.
2004 1:1.3 Kada jūs kartą tikrai imate sąmoningai suvokti Dievą, po to, kada jūs iš tiesų atrandate didingą Kūrėją ir pradedate suvokti to dieviškojo kontrolieriaus gyvenantį viduje buvimą, tada, sutinkamai su savo apsišvietimu ir sutinkamai su tuo būdu ir metodu, kuriuo šie dieviškieji Sūnūs apreiškia Dievą, jūs Visuotiniam Tėvui surasite tokį vardą, kuris tinkamai išreikš jūsų sampratą apie Pirmąjį Didįjį Šaltinį ir Centrą. Ir tokiu būdu, skirtinguose pasauliuose ir įvairiose visatose, Kūrėjas tampa žinomas daugeliu vardų, dvasiniame ryšyje visi reiškia tą patį, bet žodžiais ir simboliais, kiekvienas vardas atitinka tą laipsnį ir gylį, kokiu jis yra įsiviešpatavęs bet kokios konkrečios sferos jo tvarinių širdyse.
1955 1:1.4 Near the center of the universe of universes, the Universal Father is generally known by names which may be regarded as meaning the First Source. Farther out in the universes of space, the terms employed to designate the Universal Father more often mean the Universal Center. Still farther out in the starry creation, he is known, as on the headquarters world of your local universe, as the First Creative Source and Divine Center. In one near-by constellation God is called the Father of Universes. In another, the Infinite Upholder, and to the east, the Divine Controller. He has also been designated the Father of Lights, the Gift of Life, and the All-powerful One.
2004 1:1.4 Netoli visatų visatos centro, Visuotinis Tėvas paprastai yra žinomas tokiais vardais, kurie gali būti laikomi reiškiančiais Pirmąjį Šaltinį. Einant tolyn į erdvės visatas, šie terminai, vartojami, kad būtų įvardintas Visuotinis Tėvas, dažniau reiškia Visuotinį Centrą. Dar toliau į žvaigždėtos kūrinijos išorę, jis yra žinomas, kaip ir jūsų vietinės visatos būstinės pasaulyje, kaip Pirmasis Kuriantysis Šaltinis ir Dieviškasis Centras. Viename netolimame žvaigždyne Dievas yra vadinamas Visatų Tėvu. Kitame, Begaliniu Rėmėju, o į rytus, Dieviškuoju Kontrolieriumi. Jis taip pat yra vadinamas Šviesų Tėvu, Gyvybės Dovana, ir Visagaliu[7][8][9].
1955 1:1.5 On those worlds where a Paradise Son has lived a bestowal life, God is generally known by some name indicative of personal relationship, tender affection, and fatherly devotion. On your constellation headquarters God is referred to as the Universal Father, and on different planets in your local system of inhabited worlds he is variously known as the Father of Fathers, the Paradise Father, the Havona Father, and the Spirit Father. Those who know God through the revelations of the bestowals of the Paradise Sons, eventually yield to the sentimental appeal of the touching relationship of the creature-Creator association and refer to God as “our Father.”
2004 1:1.5 Tuose pasauliuose, kuriuose vienas iš Rojaus Sūnų gyveno savęs padovanojimo gyvenimą, Dievas paprastai yra žinomas kokiu nors vardu, kuris pažymi asmeninį ryšį, švelnią meilę, ir tėvišką atsidavimą[10]. Jūsų žvaigždyno būstinėje Dievą vadina Visuotiniu Tėvu, o jūsų vietinės apgyvendintų pasaulių sistemos skirtingose planetose jis yra žinomas įvairiais vardais, tokiais, kaip Tėvų Tėvas, Rojaus Tėvas, Havonos Tėvas, ir Dvasinis Tėvas. Tie, kurie pažįsta Dievą per Rojaus Sūnų įsikūnijimų apreiškimus, galiausiai pasiduoda tvarinio-Kūrėjo asociacijos jaudinančiam sentimentaliam apeliavimui ir Dievą vadina “mūsų Tėvu[11].”
1955 1:1.6 On a planet of sex creatures, in a world where the impulses of parental emotion are inherent in the hearts of its intelligent beings, the term Father becomes a very expressive and appropriate name for the eternal God. He is best known, most universally acknowledged, on your planet, Urantia, by the name God. The name he is given is of little importance; the significant thing is that you should know him and aspire to be like him. Your prophets of old truly called him “the everlasting God” and referred to him as the one who “inhabits eternity.”
2004 1:1.6 Lyties tvarinių planetoje, tokiame pasaulyje, kur tėviškojo jausmo impulsai yra įgimti šio pasaulio protingų būtybių širdyje, Tėvo terminas tampa labai išraiškingu ir tinkamu vardu amžinajam Dievui. Jis geriausiai yra žinomas, kuo visuotiniausiai pripažįstamas, jūsų planetoje, Urantijoje, Dievo vardu. Tas vardas, kuris yra jam suteikiamas, turi mažai reikšmės; svarbu yra tai, kad jūs turėtumėte pažinti jį ir trokšti būti panašus į jį. Jūsų senieji pranašai teisingai jį vadino “amžinai esantis Dievas” ir kalbėdavo apie jį kaip apie tą, kuris “gyvena amžinybėje[12][13].”
2. THE REALITY OF GOD
2. DIEVO TIKROVĖ
1955 1:2.1 God is primal reality in the spirit world; God is the source of truth in the mind spheres; God overshadows all throughout the material realms. To all created intelligences God is a personality, and to the universe of universes he is the First Source and Center of eternal reality. God is neither manlike nor machinelike. The First Father is universal spirit, eternal truth, infinite reality, and father personality.
2004 1:2.1 Dievas yra pirminė tikrovė dvasios pasaulyje; Dievas yra tiesos šaltinis proto sferose; Dievas apgaubia viską per visas materialias valdas. Visoms sutvertoms protingoms būtybėms Dievas yra asmenybė, o visatų visatai jis yra amžinosios tikrovės Pirmasis Šaltinis ir Centras. Dievas nėra panašus nei į žmogų, nei į mašiną[14]. Pirmasis Tėvas yra visuotinė dvasia, amžinoji tiesa, begalinė tikrovė, ir tėviška asmenybė.
1955 1:2.2 The eternal God is infinitely more than reality idealized or the universe personalized. God is not simply the supreme desire of man, the mortal quest objectified. Neither is God merely a concept, the power-potential of righteousness. The Universal Father is not a synonym for nature, neither is he natural law personified. God is a transcendent reality, not merely man’s traditional concept of supreme values. God is not a psychological focalization of spiritual meanings, neither is he “the noblest work of man.” God may be any or all of these concepts in the minds of men, but he is more. He is a saving person and a loving Father to all who enjoy spiritual peace on earth, and who crave to experience personality survival in death.
2004 1:2.2 Amžinasis Dievas yra be galo daug daugiau negu idealizuojama tikrovė arba įasmeninama visata. Dievas nėra tiesiog aukščiausiojo laipsnio žmogaus troškimas, suobjektintas mirtingojo ieškojimas. Taip pat Dievas nėra vien tik sąvoka, teisumo galios potencialas. Visuotinis Tėvas nėra sinonimas gamtai, taip pat jis nėra ir įasmenintas gamtos dėsnis. Dievas yra transcendentinė tikrovė, ne vien tik žmogaus tradicinė samprata apie aukščiausiąsias vertybes. Dievas nėra dvasinių prasmių psichologinis sukoncentravimas, nėra jis ir “kilniausias žmogaus kūrinys.” Dievas gali būti bet kuria iš šitų sąvokų arba visomis šitomis sąvokomis žmonių prote, bet jis yra daugiau negu tai. Jis yra išgelbstintis asmuo ir mylintis Tėvas visiems, kurie džiaugiasi dvasine ramybe žemėje ir kurie trokšta patirti asmenybės išlikimą mirtyje.
1955 1:2.3 The actuality of the existence of God is demonstrated in human experience by the indwelling of the divine presence, the spirit Monitor sent from Paradise to live in the mortal mind of man and there to assist in evolving the immortal soul of eternal survival. The presence of this divine Adjuster in the human mind is disclosed by three experiential phenomena:
2004 1:2.3 Dievo egzistavimo aktualybę žmogiškajame patyrime demonstruoja viduje gyvenantis dieviškasis buvimas, dvasinis Pagalbininkas, atsiųstas iš Rojaus tam, kad gyventų žmogaus mirtingame prote ir kad ten padėtų išvystyti amžinojo išlikimo nemirtingą sielą. Šito dieviškojo Derintojo buvimą žmogiškajame prote atskleidžia trys patirtiniai reiškiniai:
1955 1:2.4 1. The intellectual capacity for knowing God—God-consciousness.
1955 1:2.6 3. The personality craving to be like God—the wholehearted desire to do the Father’s will.
1955 1:2.7 The existence of God can never be proved by scientific experiment or by the pure reason of logical deduction. God can be realized only in the realms of human experience; nevertheless, the true concept of the reality of God is reasonable to logic, plausible to philosophy, essential to religion, and indispensable to any hope of personality survival.
2004 1:2.7 Dievo egzistavimo niekada negalima įrodyti moksliniu eksperimentu arba grynai logiškos dedukcijos samprotavimu. Dievą galima suvokti tiktai žmogiškojo patyrimo sferose; nežiūrint šito, teisinga Dievo tikrovės samprata yra protinga logikai, patikima filosofijai, esminė religijai, ir be kurios negali apsieiti jokia asmenybės išlikimo viltis.
1955 1:2.8 Those who know God have experienced the fact of his presence; such God-knowing mortals hold in their personal experience the only positive proof of the existence of the living God which one human being can offer to another. The existence of God is utterly beyond all possibility of demonstration except for the contact between the God-consciousness of the human mind and the God-presence of the Thought Adjuster that indwells the mortal intellect and is bestowed upon man as the free gift of the Universal Father.
2004 1:2.8 Tie, kurie pažįsta Dievą, yra patyrę jo buvimo faktą; tokie Dievą pažįstantieji mirtingieji savo asmeniniame patyrime turi vienintelį aiškų gyvojo Dievo egzistencijos įrodymą, kurį viena žmogiškoji būtybė gali pateikti kitai. Dievo egzistavimas visiškai pranoksta bet kokią pademonstravimo galimybę, išskyrus tą ryšį tarp žmogiškojo proto Dievo-sąmonės ir Minties Derintojo Dievo-buvimo, kuris gyvena mirtingojo intelekte ir yra padovanotas žmogui kaip Visuotinio Tėvo nemokama dovana.
1955 1:2.9 In theory you may think of God as the Creator, and he is the personal creator of Paradise and the central universe of perfection, but the universes of time and space are all created and organized by the Paradise corps of the Creator Sons. The Universal Father is not the personal creator of the local universe of Nebadon; the universe in which you live is the creation of his Son Michael. Though the Father does not personally create the evolutionary universes, he does control them in many of their universal relationships and in certain of their manifestations of physical, mindal, and spiritual energies. God the Father is the personal creator of the Paradise universe and, in association with the Eternal Son, the creator of all other personal universe Creators.
2004 1:2.9 Teoriškai jūs galite galvoti apie Dievą kaip apie Kūrėją, ir jis yra asmeninis Rojaus ir tobulumo centrinės visatos kūrėjas, bet visas laiko ir erdvės visatas yra sukūręs ir organizavęs Sūnų Kūrėjų Rojaus korpusas. Visuotinis Tėvas nėra asmeninis Nebadono vietinės visatos kūrėjas; visata, kurioje jūs gyvenate, yra jo Sūnaus Mykolo kūrinys. Nors Tėvas asmeniškai evoliucinių visatų nekuria, bet jis tikrai kontroliuoja didelę dalį jų visatos ryšių ir kai kuriuos jų fizinės, protinės, ir dvasinės energijos pasireiškimus. Dievas Tėvas yra Rojaus visatos asmeninis kūrėjas ir, susivienijime su Amžinuoju Sūnumi, visų kitų visatų asmenių Kūrėjų sutvėrėjas.
1955 1:2.10 As a physical controller in the material universe of universes, the First Source and Center functions in the patterns of the eternal Isle of Paradise, and through this absolute gravity center the eternal God exercises cosmic overcontrol of the physical level equally in the central universe and throughout the universe of universes. As mind, God functions in the Deity of the Infinite Spirit; as spirit, God is manifest in the person of the Eternal Son and in the persons of the divine children of the Eternal Son. This interrelation of the First Source and Center with the co-ordinate Persons and Absolutes of Paradise does not in the least preclude the direct personal action of the Universal Father throughout all creation and on all levels thereof. Through the presence of his fragmentized spirit the Creator Father maintains immediate contact with his creature children and his created universes.
2004 1:2.10 Kaip fizinis kontrolierius materialioje visatų visatoje, Pirmasis Šaltinis ir Centras veikia amžinosios Rojaus Salos modeliuose, ir per šitą absoliučios gravitacijos centrą Dievas vykdo fizinio lygio kosminę kontrolę iš viršaus vienodai centrinėje visatoje ir per visą visatų visatą. Kaip protas, Dievas veikia Begalinės Dvasios Dievybėje; kaip dvasia, Dievas pasireiškia Amžinojo Sūnaus asmenyje ir Amžinojo Sūnaus dieviškųjų vaikų asmenyse. Šitas Pirmojo Šaltinio ir Centro tarpusavio ryšys su lygiaverčiais Asmenimis ir Rojaus Absoliutais nė mažiausiu laipsniu neužkerta kelio Visuotinio Tėvo tiesioginiam asmeniniam veiksmui per visą kūriniją ir visuose jos lygiuose. Savo fragmentuotos dvasios buvimu Tėvas Kūrėjas palaiko betarpišką ryšį su savo vaikais tvariniais ir su savo sukurtomis visatomis.
3. GOD IS A UNIVERSAL SPIRIT
3. DIEVAS YRA VISUOTINĖ DVASIA
1955 1:3.1 “God is spirit.” He is a universal spiritual presence. The Universal Father is an infinite spiritual reality; he is “the sovereign, eternal, immortal, invisible, and only true God.” Even though you are “the offspring of God,” you ought not to think that the Father is like yourselves in form and physique because you are said to be created “in his image”—indwelt by Mystery Monitors dispatched from the central abode of his eternal presence. Spirit beings are real, notwithstanding they are invisible to human eyes; even though they have not flesh and blood.
2004 1:3.1 “Dievas yra dvasia[18].” Jis yra visuotinis dvasinis buvimas. Visuotinis Tėvas yra begalinė dvasinė tikrovė; jis yra “suverenus, amžinas, nemirtingas, nematomas, ir vienintelis teisingas Dievas[19].” Nors jūs ir esate “Dievo palikuonys,” bet jūs neturite galvoti, jog savo forma ir fizine išvaizda Tėvas yra toks pat, kaip jūs, kadangi apie jus yra sakoma, jog esate sukurti “pagal jo atvaizdą”—jūsų viduje gyvena Paslaptingieji Pagalbininkai, atsiunčiami iš jo amžinojo buvimo centrinės gyvenamosios vietos[20][21]. Dvasinės būtybės yra realios, nežiūrint to, kad jos yra nematomos žmogiškosioms akims; nors jos neturi materialaus kūno ir kraujo.
1955 1:3.2 Said the seer of old: “Lo, he goes by me, and I see him not; he passes on also, but I perceive him not.” We may constantly observe the works of God, we may be highly conscious of the material evidences of his majestic conduct, but rarely may we gaze upon the visible manifestation of his divinity, not even to behold the presence of his delegated spirit of human indwelling.
2004 1:3.2 Sakė senovės išminčius: “Žiūrėkit, jis eina šalia manęs, o aš jo nematau; jis taip pat praeina, bet aš jo nejaučiu[22].” Mes galime nuolat matyti Dievo darbus, mes galime labai gerai sąmoningai suvokti jo didingo elgesio materialius įrodymus, bet mes tikrai retai kada iš tikrųjų galime pažvelgti į jo dieviškumo matomą pasireiškimą, net negalime pastebėti žmoguje gyvenančio jo atsiųstos dvasios buvimo.
1955 1:3.3 The Universal Father is not invisible because he is hiding himself away from the lowly creatures of materialistic handicaps and limited spiritual endowments. The situation rather is: “You cannot see my face, for no mortal can see me and live.” No material man could behold the spirit God and preserve his mortal existence. The glory and the spiritual brilliance of the divine personality presence is impossible of approach by the lower groups of spirit beings or by any order of material personalities. The spiritual luminosity of the Father’s personal presence is a “light which no mortal man can approach; which no material creature has seen or can see.” But it is not necessary to see God with the eyes of the flesh in order to discern him by the faith-vision of the spiritualized mind.
2004 1:3.3 Visuotinis Tėvas yra ne dėl to nematomas, kad jis slepiasi nuo žemų tvarinių, kurie turi materialius apribojimus ir ribotus dvasinius sugebėjimus. Šita padėtis yra daugiau tokia: “Jūs negalite matyti mano veido, nes nė vienas mirtingasis negali matyti manęs ir gyventi[23].” Nė vienas materialus žmogus negalėtų matyti dvasinio Dievo ir išsaugoti savo mirtingą egzistenciją. Prie dieviškosios asmenybės buvimo šlovės ir dvasinio nuostabumo neįmanoma priartėti dvasinių būtybių žemesniosioms grupėms arba materialių asmenybių bet kokiai kategorijai. Tėvo asmeninio buvimo dvasinis spindėjimas yra tokia “šviesa, prie kurios negali priartėti nė vienas mirtingasis žmogus; kurios nematė arba negali matyti nė vienas materialus tvarinys[24].” Bet nebūtina matyti Dievą materialaus kūno akimis tam, kad pamatytum jį sudvasinto proto įtikėjimo matymu.
1955 1:3.4 The spirit nature of the Universal Father is shared fully with his coexistent self, the Eternal Son of Paradise. Both the Father and the Son in like manner share the universal and eternal spirit fully and unreservedly with their conjoint personality co-ordinate, the Infinite Spirit. God’s spirit is, in and of himself, absolute; in the Son it is unqualified, in the Spirit, universal, and in and by all of them, infinite.
2004 1:3.4 Visuotinis Tėvas savojo aš dvasine prigimtimi iki galo dalinasi su savo kartu egzistuojančiu Rojaus Amžinuoju Sūnumi. Tiek Tėvas, tiek Sūnus tokiu pačiu būdu visuotine ir amžinąja dvasia visiškai ir be apribojimų dalinasi su bendrai su jais veikiančia lygiaverte asmenybe, Begaline Dvasia. Dievo dvasia yra, jame ir iš jo paties, absoliuti; Sūnuje ji yra beribė, Dvasioje, visuotinė, ir juose visuose ir iš jų visų, begalinė.
1955 1:3.5 God is a universal spirit; God is the universal person. The supreme personal reality of the finite creation is spirit; the ultimate reality of the personal cosmos is absonite spirit. Only the levels of infinity are absolute, and only on such levels is there finality of oneness between matter, mind, and spirit.
2004 1:3.5 Dievas yra visuotinė dvasia; Dievas yra visuotinis asmuo. Ribinio kūrinio aukščiausioji asmenė tikrovė yra dvasia; asmenio kosmoso galutinė tikrovė yra absonitinė dvasia. Tiktai begalybės lygiai yra absoliutūs, ir tiktai tokiuose lygiuose iš tiesų tarp materijos, proto, ir dvasios yra vienumo baigiamybė.
1955 1:3.6 In the universes God the Father is, in potential, the overcontroller of matter, mind, and spirit. Only by means of his far-flung personality circuit does God deal directly with the personalities of his vast creation of will creatures, but he is contactable (outside of Paradise) only in the presences of his fragmented entities, the will of God abroad in the universes. This Paradise spirit that indwells the minds of the mortals of time and there fosters the evolution of the immortal soul of the surviving creature is of the nature and divinity of the Universal Father. But the minds of such evolutionary creatures originate in the local universes and must gain divine perfection by achieving those experiential transformations of spiritual attainment which are the inevitable result of a creature’s choosing to do the will of the Father in heaven.
2004 1:3.6 Visatose Dievas Tėvas yra, potencialiai, materijos, proto, ir dvasios kontrolierius iš viršaus. Tiktai savo toli nusidriekiančios asmenybės grandinės dėka iš tikrųjų Dievas tiesiogiai turi reikalo su savo milžiniškos kūrinijos valinių tvarinių asmenybėmis, bet su juo galima užmegzti ryšį (už Rojaus ribų) tiktai jo fragmentuotų esybių, Dievo valios toli visatose, buvimo dėka. Šita Rojaus dvasia, kuri gyvena laiko mirtingųjų protuose ir padeda išliekančiojo tvarinio nemirtingos sielos evoliucijai, turi Visuotinio Tėvo prigimtį ir dieviškumą. Bet tokių evoliucinių tvarinių protas atsiranda vietinėse visatose ir dieviškąjį tobulumą turi įgyti pasiekdamas tas dvasinio laimėjimo patirtines transformacijas, kurios yra neišvengiama pasekmė, kada tvarinys pasirenka vykdyti Tėvo danguje valią.
1955 1:3.7 In the inner experience of man, mind is joined to matter. Such material-linked minds cannot survive mortal death. The technique of survival is embraced in those adjustments of the human will and those transformations in the mortal mind whereby such a God-conscious intellect gradually becomes spirit taught and eventually spirit led. This evolution of the human mind from matter association to spirit union results in the transmutation of the potentially spirit phases of the mortal mind into the morontia realities of the immortal soul. Mortal mind subservient to matter is destined to become increasingly material and consequently to suffer eventual personality extinction; mind yielded to spirit is destined to become increasingly spiritual and ultimately to achieve oneness with the surviving and guiding divine spirit and in this way to attain survival and eternity of personality existence.
2004 1:3.7 Vidiniame žmogaus patyrime, protas yra sujungtas su materija. Toks su materija sujungtas protas negali išlikti po mirtingojo mirties. Išlikimo metodą sudaro tie žmogiškosios valios suderinimai ir tos mirtingojo proto transformacijos, kurių dėka toks Dievo-sąmonės intelektas palaipsniui tampa dvasios mokomu ir galiausiai dvasios vedamu. Šita žmogiškojo proto evoliucija nuo asociacijos su materija iki dvasinės sąjungos sukuria mirtingojo proto potencialiai dvasinių fazių transmutavimą į nemirtingos sielos morontines realybes. Mirtingas protas, paklusdamas materijai, turi lemtį tapti materialesniu ir dėl to galiausiai patirtų asmenybės išnykimą; protas, atsidavęs dvasiai, turi lemtį tapti dvasingesniu ir galiausiai pasiekti vienumą su išliekančia ir vadovaujančia dieviškąja dvasia ir šitokiu būdu pasiekti asmenybės egzistencijos išlikimą ir amžinybę.
1955 1:3.8 I come forth from the Eternal, and I have repeatedly returned to the presence of the Universal Father. I know of the actuality and personality of the First Source and Center, the Eternal and Universal Father. I know that, while the great God is absolute, eternal, and infinite, he is also good, divine, and gracious. I know the truth of the great declarations: “God is spirit” and “God is love,” and these two attributes are most completely revealed to the universe in the Eternal Son.
2004 1:3.8 Aš ateinu nuo Amžinojo ir aš daug kartų sugrįždavau į Visuotinio Tėvo akivaizdą. Aš pažįstu Pirmojo Šaltinio ir Centro, Amžinojo ir Visuotinio Tėvo, aktualybę ir asmenybę. Aš žinau, jog, nors didis Dievas yra absoliutus, amžinas, ir begalinis, bet taip pat jis yra geras, dieviškas, ir gailestingas. Aš žinau didžiųjų pareiškimų tiesą: “Dievas yra dvasia” ir “Dievas yra meilė,” ir šitie du požymiai yra kuo visapusiškiausiai apreiškiami šiai visatai Amžinuoju Sūnumi[25][26].
4. THE MYSTERY OF GOD
4. DIEVO PASLAPTIS
1955 1:4.1 The infinity of the perfection of God is such that it eternally constitutes him mystery. And the greatest of all the unfathomable mysteries of God is the phenomenon of the divine indwelling of mortal minds. The manner in which the Universal Father sojourns with the creatures of time is the most profound of all universe mysteries; the divine presence in the mind of man is the mystery of mysteries.
2004 1:4.1 Dievo tobulumo begalybė yra tokia, kad amžinai sudaro jo paslaptį. Ir iš visų nesuvokiamų Dievo paslapčių didžiausia yra mirtingųjų protuose dieviškojo apsigyvenimo reiškinys. Tas būdas, kurio dėka Visuotinis Tėvas gyvena su laiko tvariniais, yra pati giliausia iš visų visatos paslapčių; šis dieviškasis buvimas žmogaus prote yra paslapčių paslaptis.
1955 1:4.2 The physical bodies of mortals are “the temples of God.” Notwithstanding that the Sovereign Creator Sons come near the creatures of their inhabited worlds and “draw all men to themselves”; though they “stand at the door” of consciousness “and knock” and delight to come in to all who will “open the doors of their hearts”; although there does exist this intimate personal communion between the Creator Sons and their mortal creatures, nevertheless, mortal men have something from God himself which actually dwells within them; their bodies are the temples thereof.
2004 1:4.2 Mirtingųjų fiziniai kūnai yra “Dievo šventovės[27].” Nepaisant to, jog Suverenūs Sūnūs Kūrėjai priartėja prie savo apgyvendintų pasaulių tvarinių ir “patraukia visus žmones prie savęs”; nors jie “stovi prie” sąmonės “durų” ir “beldžiasi” ir jaučia palaimą įeiti pas visus tuos, kurie “atvers savo širdies duris”; nors iš tikrųjų egzistuoja šita artima asmeninė komunija tarp Sūnų Kūrėjų ir jų mirtingųjų tvarinių, nepaisant šito, mirtingieji žmonės turi iš paties Dievo kažką, kas realiai gyvena juose pačiuose; jų kūnai yra šito kažko šventovės[28][29].
1955 1:4.3 When you are through down here, when your course has been run in temporary form on earth, when your trial trip in the flesh is finished, when the dust that composes the mortal tabernacle “returns to the earth whence it came”; then, it is revealed, the indwelling “Spirit shall return to God who gave it.” There sojourns within each moral being of this planet a fragment of God, a part and parcel of divinity. It is not yet yours by right of possession, but it is designedly intended to be one with you if you survive the mortal existence.
2004 1:4.3 Kada jūs viską užbaigiate žemai čia, kada jūsų kelias yra nueitas laikinojoje formoje žemėje, kada jūsų išmėginimų kelionė materialiame kūne yra užbaigta, kada ta dulkė, kuri sudaro mirtingojo tabernakulį, “sugrįžta į žemę, iš kurios atėjo”; tada, taip yra apreiškiama, ta viduje gyvenanti “Dvasia tikrai sugrįš pas Dievą, kuris ją suteikė[30][31].” Šitos planetos kiekvienoje mirtingoje būtybėje gyvena Dievo fragmentas, dieviškumo neatskiriama dalis. Ji dar nėra jūsų pagal nuosavybės teisę, bet suplanuotai numatyta, kad ji būtų viena su jumis, jeigu jūs išliksite po mirtingosios egzistencijos.
1955 1:4.4 We are constantly confronted with this mystery of God; we are nonplused by the increasing unfolding of the endless panorama of the truth of his infinite goodness, endless mercy, matchless wisdom, and superb character.
2004 1:4.4 Mes nuolat susiduriame su šita Dievo paslaptimi; mus visiškai trikdo jo begalinio gėrio, bekraščio gailestingumo, neprilygstamos išminties, ir nuostabaus charakterio vis didėjantis tiesos bekraštės panoramos atsiskleidimas.
1955 1:4.5 The divine mystery consists in the inherent difference which exists between the finite and the infinite, the temporal and the eternal, the time-space creature and the Universal Creator, the material and the spiritual, the imperfection of man and the perfection of Paradise Deity. The God of universal love unfailingly manifests himself to every one of his creatures up to the fullness of that creature’s capacity to spiritually grasp the qualities of divine truth, beauty, and goodness.
2004 1:4.5 Šią dieviškąją paslaptį sudaro tas neatsiejamas skirtumas, kuris egzistuoja tarp ribinio ir begalinio, laikinojo ir amžinojo, laiko-erdvės tvarinio ir Visuotinio Kūrėjo, materialaus ir dvasinio, žmogaus netobulumo ir Rojaus Dievybės tobulumo. Visuotinės meilės Dievas nuolat pasireiškia kiekvienam iš savo tvarinių iki pat to tvarinio sugebėjimo pilnatvės dvasiškai suvokti dieviškosios tiesos, grožio, ir gėrio savybes.
1955 1:4.6 To every spirit being and to every mortal creature in every sphere and on every world of the universe of universes, the Universal Father reveals all of his gracious and divine self that can be discerned or comprehended by such spirit beings and by such mortal creatures. God is no respecter of persons, either spiritual or material. The divine presence which any child of the universe enjoys at any given moment is limited only by the capacity of such a creature to receive and to discern the spirit actualities of the supermaterial world.
2004 1:4.6 Kiekvienai dvasinei būtybei ir kiekvienam mirtingajam tvariniui kiekvienoje sferoje ir visatų visatos kiekviename pasaulyje, Visuotinis Tėvas atskleidžia visą savo gailestingąjį ir dieviškąjį aš, kokį tik gali pamatyti ir suvokti tokios dvasinės būtybės ir tokie mirtingieji tvariniai. Dievas nėra asmenų gerbėjas, nei dvasinių, nei materialių[32]. Tą dieviškąjį buvimą, kurį turi bet kuris šios visatos vaikas bet kuriuo konkrečiu momentu, apriboja tiktai tokio tvarinio sugebėjimas priimti ir pamatyti viršmaterialaus pasaulio dvasines realybes.
1955 1:4.7 As a reality in human spiritual experience God is not a mystery. But when an attempt is made to make plain the realities of the spirit world to the physical minds of the material order, mystery appears: mysteries so subtle and so profound that only the faith-grasp of the God-knowing mortal can achieve the philosophic miracle of the recognition of the Infinite by the finite, the discernment of the eternal God by the evolving mortals of the material worlds of time and space.
2004 1:4.7 Kaip tikrovė žmogiškajame dvasiniame patyrime Dievas nėra paslaptis. Tačiau kada yra mėginama išaiškinti dvasinio pasaulio realybes materialios kategorijos fiziniam protui, tada atsiranda paslaptis: tokios subtilios ir tokios giluminės paslaptys, kad tiktai Dievą pažįstančių mirtingųjų įtikėjimas-suvokimas gali pasiekti tą filosofinį stebuklą, kada ribinis atpažįsta Begalinįjį, kada laiko ir erdvės materialių pasaulių besivystantieji mirtingieji pažįsta amžinąjį Dievą.
5. PERSONALITY OF THE UNIVERSAL FATHER
5. VISUOTINIO TĖVO ASMENYBĖ
1955 1:5.1 Do not permit the magnitude of God, his infinity, either to obscure or eclipse his personality. “He who planned the ear, shall he not hear? He who formed the eye, shall he not see?” The Universal Father is the acme of divine personality; he is the origin and destiny of personality throughout all creation. God is both infinite and personal; he is an infinite personality. The Father is truly a personality, notwithstanding that the infinity of his person places him forever beyond the full comprehension of material and finite beings.
2004 1:5.1 Neleiskite, kad Dievo didingumas, jo begalumas užgožtų ar užtemdytų jo asmenybę. “Tas, kuris sumanė ausį, argi iš tikrųjų negirdės? Tas, kuris suformavo akį, argi iš tikrųjų nematys?” Visuotinis Tėvas yra dieviškosios asmenybės aukščiausioji viršūnė; jis yra asmenybės kilmė ir likimas per visą kūriniją[33]. Dievas yra tiek begalinis, tiek asmenis; jis yra begalinė asmenybė. Tėvas yra tikrai asmenybė, nežiūrint to, kad dėl savo asmens begalumo jis amžiams yra už materialiųjų ir ribinių tvarinių visiško suvokimo ribų.
1955 1:5.2 God is much more than a personality as personality is understood by the human mind; he is even far more than any possible concept of a superpersonality. But it is utterly futile to discuss such incomprehensible concepts of divine personality with the minds of material creatures whose maximum concept of the reality of being consists in the idea and ideal of personality. The material creature’s highest possible concept of the Universal Creator is embraced within the spiritual ideals of the exalted idea of divine personality. Therefore, although you may know that God must be much more than the human conception of personality, you equally well know that the Universal Father cannot possibly be anything less than an eternal, infinite, true, good, and beautiful personality.
2004 1:5.2 Dievas yra daug daugiau negu asmenybė, kaip asmenybę supranta žmogiškasis protas; jis yra net daug daugiau negu bet kokia įmanoma viršasmenybės samprata. Bet tai yra visiškai bergždžia tokias nesuvokiamas dieviškosios asmenybės sampratas aptarinėti su materialių tvarinių protu, kurio maksimalią sampratą apie būties tikrovę sudaro asmenybės idėja ir idealas. Materialaus tvarinio pati aukščiausia kokia tik įmanoma samprata apie Visuotinį Kūrėją yra tarp dieviškosios asmenybės išaukštintos idėjos dvasinių idealų ribų. Dėl to, nors jūs galbūt žinote, jog Dievas turi būti daug daugiau negu žmogiškoji asmenybės koncepcija, bet jūs lygiai taip pat gerai žinote, jog Visuotinis Tėvas tikriausiai negali būti kuo nors mažesniu negu amžina, begalinė, tikra, gera, ir graži asmenybė.
1955 1:5.3 God is not hiding from any of his creatures. He is unapproachable to so many orders of beings only because he “dwells in a light which no material creature can approach.” The immensity and grandeur of the divine personality is beyond the grasp of the unperfected mind of evolutionary mortals. He “measures the waters in the hollow of his hand, measures a universe with the span of his hand. It is he who sits on the circle of the earth, who stretches out the heavens as a curtain and spreads them out as a universe to dwell in.” “Lift up your eyes on high and behold who has created all these things, who brings out their worlds by number and calls them all by their names”; and so it is true that “the invisible things of God are partially understood by the things which are made.” Today, and as you are, you must discern the invisible Maker through his manifold and diverse creation, as well as through the revelation and ministration of his Sons and their numerous subordinates.
2004 1:5.3 Dievas nesislepia nė nuo vieno iš savo tvarinių. Prie jo negali priartėti tiek daug būtybių kategorijų tiktai dėl to, kad jis “gyvena tokioje šviesoje, prie kurios negali prisiartinti joks materialus tvarinys[34].” Šios dieviškosios asmenybės didingumas ir grožis pranoksta evoliucinių mirtingųjų neištobulinto proto suvokimo ribas. Jis “matuoja vandenis savo rankos saujomis, visatą matuoja savo rankos ilgiu. Būtent jis sėdi ant žemės apskritimo, būtent jis paskleidžia kaip užuolaidą dangus ir patiesia juos kaip visatą, kad būtų gyvenama joje[35].” “Pakelkite akis į dangų ir žiūrėkite, kas sutvėrė visus šituos dalykus, kas atskleidžia jų pasaulius pagal numerį ir vadina juos vardais”; ir šitokiu būdu tai yra tiesa, kad “Dievo nematomi dalykai iš dalies yra suprantami pagal tuos dalykus, kurie yra sutverti[36][37].” Šiandien ir tokie, kokie esate, jūs turie pamatyti nematomąjį Sutvėrėją per jo daugialypę ir įvairią kūriniją, o taip pat per jo Sūnų ir jų daugelio pavaldinių apreiškimą ir veikimą.
1955 1:5.4 Even though material mortals cannot see the person of God, they should rejoice in the assurance that he is a person; by faith accept the truth which portrays that the Universal Father so loved the world as to provide for the eternal spiritual progression of its lowly inhabitants; that he “delights in his children.” God is lacking in none of those superhuman and divine attributes which constitute a perfect, eternal, loving, and infinite Creator personality.
2004 1:5.4 Nors materialūs mirtingieji negali matyti Dievo asmens, bet jie tikrai turėtų džiaugtis tuo užtikrinimu, kad jis yra asmuo; įtikėjimu priimti tą tiesą, kuri vaizduoja, jog Visuotinis Tėvas taip mylėjo pasaulį, kad pasirūpino šio pasaulio žemų gyventojų amžinuoju dvasiniu žengimu į priekį; kad jis “jaučia palaimą dėl savo vaikų[38].” Dievui nieko netrūksta nė viename iš šitų viršžmogiškųjų ir dieviškųjų požymių, kurie sudaro tobulą, amžiną, mylinčią, ir begalinę Kūrėjo asmenybę.
1955 1:5.5 In the local creations (excepting the personnel of the superuniverses) God has no personal or residential manifestation aside from the Paradise Creator Sons who are the fathers of the inhabited worlds and the sovereigns of the local universes. If the faith of the creature were perfect, he would assuredly know that when he had seen a Creator Son he had seen the Universal Father; in seeking for the Father, he would not ask nor expect to see other than the Son. Mortal man simply cannot see God until he achieves completed spirit transformation and actually attains Paradise.
2004 1:5.5 Vietiniuose kūriniuose (išskyrus supervisatų personalą) Dievas be Rojaus Sūnų Kūrėjų, kurie yra apgyvendintų pasaulių tėvai ir vietinių visatų aukščiausieji valdovai, neturi jokio asmeninio ar gyvenančio pasireiškimo. Jeigu tvarinio įtikėjimas būtų tobulas, tai jis tvirtai žinotų, jog, kada jis matė Sūnų Kūrėją, tada jis matė Visuotinį Tėvą; ieškodamas Tėvo, jis neprašytų ir nesitikėtų pamatyti, ką nors kitą, kaip tik šį Sūnų[39][40]. Mirtingasis žmogus tiesiog negali matyti Dievo tol, kol jis pasiekia visišką dvasios transformavimą ir iš tikrųjų pasiekia Rojų[41].
1955 1:5.6 The natures of the Paradise Creator Sons do not encompass all the unqualified potentials of the universal absoluteness of the infinite nature of the First Great Source and Center, but the Universal Father is in every way divinely present in the Creator Sons. The Father and his Sons are one. These Paradise Sons of the order of Michael are perfect personalities, even the pattern for all local universe personality from that of the Bright and Morning Star down to the lowest human creature of progressing animal evolution.
2004 1:5.6 Rojaus Sūnų Kūrėjų prigimtis neapima Pirmojo Šaltinio ir Centro begalinės prigimties visuotinio absoliutumo visų beribių potencialų, bet Visuotinis Tėvas kiekvienu atveju dieviškai būna Sūnuose Kūrėjuose. Tėvas ir jo Sūnūs yra vienas[42]. Šitie Mykolų kategorijos Rojaus Sūnūs yra tobulos asmenybės, net modelis visoms vietinės visatos asmenybėms, pradedant Ryškiosios ir Ryto Žvaigždės asmenybe, einant žemyn iki žengiančios į priekį gyvulinės evoliucijos žemiausio žmogiškojo tvarinio.
1955 1:5.7 Without God and except for his great and central person, there would be no personality throughout all the vast universe of universes. God is personality.
2004 1:5.7 Be Dievo, be jo didingo ir centrinio asmens, nebūtų jokios kitos asmenybės per visą milžinišką visatų visatą. Dievas yra asmenybė.
1955 1:5.8 Notwithstanding that God is an eternal power, a majestic presence, a transcendent ideal, and a glorious spirit, though he is all these and infinitely more, nonetheless, he is truly and everlastingly a perfect Creator personality, a person who can “know and be known,” who can “love and be loved,” and one who can befriend us; while you can be known, as other humans have been known, as the friend of God. He is a real spirit and a spiritual reality.
2004 1:5.8 Nepaisant to, kad Dievas yra amžinoji galia, didingas buvimas, transcendentinis idealas, ir šlovingoji dvasia, nors jis yra visa tai ir be galo daug daugiau, ir vis tik, jis yra tikrai ir amžinai tobulo Kūrėjo asmenybė, asmuo, kuris gali “pažinti ir būti pažinus,” kuris gali “mylėti ir būti mylimas,” ir kuris gali su mumis susidraugauti; tuo tarpu jūs galite būti žinomas, kaip buvo žinomi ir kiti žmonės, kaip Dievo draugas[43][44][45]. Jis yra reali dvasia ir dvasinė tikrovė.
1955 1:5.9 As we see the Universal Father revealed throughout his universe; as we discern him indwelling his myriads of creatures; as we behold him in the persons of his Sovereign Sons; as we continue to sense his divine presence here and there, near and afar, let us not doubt nor question his personality primacy. Notwithstanding all these far-flung distributions, he remains a true person and everlastingly maintains personal connection with the countless hosts of his creatures scattered throughout the universe of universes.
2004 1:5.9 Kada mes matome Visuotinį Tėvą, apreikštą per visą savo visatą; kada mes pastebime jį, gyvenantį miriaduose savo tvarinių; kai mes stebime jį savo Sūnų Valdovų asmenyse; kada mes toliau jaučiame jo buvimą čia ir ten, arti ir toli, neabejokime ir nedvejokime dėl jo asmenybės pirmumo. Nepaisant visų šitų toli nusidriekiančių pasklidimų, jis tebėra tikras asmuo, ir amžinai palaiko asmeninį ryšį su nesuskaičiuojamomis savo tvarinių gausybėmis, pasklidusiomis po visą visatų visatą.
1955 1:5.10 The idea of the personality of the Universal Father is an enlarged and truer concept of God which has come to mankind chiefly through revelation. Reason, wisdom, and religious experience all infer and imply the personality of God, but they do not altogether validate it. Even the indwelling Thought Adjuster is prepersonal. The truth and maturity of any religion is directly proportional to its concept of the infinite personality of God and to its grasp of the absolute unity of Deity. The idea of a personal Deity becomes, then, the measure of religious maturity after religion has first formulated the concept of the unity of God.
2004 1:5.10 Visuotinio Tėvo asmenybės idėja yra išplėsta ir teisingesnė Dievo samprata, kuri žmoniją pasiekė iš esmės per apreiškimą. Protingumas, išmintis, ir religinis patyrimas, visi pateikia išvadą ir pažymi Dievo asmenybę, bet jie visiškai jos nepatvirtina. Net viduje gyvenantis Minties Derintojas yra ikiasmenis. Bet kokios religijos tiesa ir branda yra tiesiog proporcinga jos sampratai apie Dievo begalinę asmenybę ir jos suvokimui apie Dievybės absoliučią vienybę. Tada idėja apie asmenę Dievybę tampa religinės brandos matu, iš pradžių religijai suformulavus sampratą apie Dievo vienybę.
1955 1:5.11 Primitive religion had many personal gods, and they were fashioned in the image of man. Revelation affirms the validity of the personality concept of God which is merely possible in the scientific postulate of a First Cause and is only provisionally suggested in the philosophic idea of Universal Unity. Only by personality approach can any person begin to comprehend the unity of God. To deny the personality of the First Source and Center leaves one only the choice of two philosophic dilemmas: materialism or pantheism.
2004 1:5.11 Primityvioji religija turėjo daug asmeninių dievų, ir jie buvo sukurti pagal žmogaus atvaizdą. Apreiškimas patvirtina Dievo asmenybės sampratos pagrįstumą, kuri tiesiog yra įmanoma moksliškai postuluojant Pirmąją Priežastį, ir tiktai sąlyginai ją pateikia filosofinė Visuotinės Vienybės idėja. Bet koks asmuo gali pradėti suvokti Dievo vienybę tiktai asmenybės požiūriu. Kas paneigia Pirmojo Šaltinio ir Centro asmenybę, tam paliekamas pasirinkimas tarp dviejų filosofinių dilemų: materializmo ir panteizmo.
1955 1:5.12 In the contemplation of Deity, the concept of personality must be divested of the idea of corporeality. A material body is not indispensable to personality in either man or God. The corporeality error is shown in both extremes of human philosophy. In materialism, since man loses his body at death, he ceases to exist as a personality; in pantheism, since God has no body, he is not, therefore, a person. The superhuman type of progressing personality functions in a union of mind and spirit.
2004 1:5.12 Apmąstant Dievybę, asmenybės samprata neturi turėti kūniškumo idėjos. Materialus kūnas nėra tai, be ko negali apsieiti tiek žmogaus, tiek Dievo asmenybė. Kūniškumo klaida matoma abiejuose žmogiškosios filosofijos kraštutinumuose. Materializme, kadangi žmogus praranda savo kūną mirus, tai jis nustoja egzistuoti kaip asmenybė; panteizme, kadangi Dievas neturi jokio kūno, jis, dėl to, nėra asmuo. Besivystančios asmenybės viršžmogiškasis tipas veikia proto ir dvasios sąjungoje.
1955 1:5.13 Personality is not simply an attribute of God; it rather stands for the totality of the co-ordinated infinite nature and the unified divine will which is exhibited in eternity and universality of perfect expression. Personality, in the supreme sense, is the revelation of God to the universe of universes.
2004 1:5.13 Asmenybė nėra tiesiog Dievo požymis; vietoje šito ji išreiškia begalinės prigimties ir suvienytos dieviškosios valios suderintą visumą, kuri demonstruoja tobulą išraišką amžinybėje ir visuotinybėje. Asmenybė, aukščiausiąja prasme, yra Dievo atskleidimas visatų visatai.
1955 1:5.14 God, being eternal, universal, absolute, and infinite, does not grow in knowledge nor increase in wisdom. God does not acquire experience, as finite man might conjecture or comprehend, but he does, within the realms of his own eternal personality, enjoy those continuous expansions of self-realization which are in certain ways comparable to, and analogous with, the acquirement of new experience by the finite creatures of the evolutionary worlds.
2004 1:5.14 Dievas, būdamas amžinas, visuotinis, absoliutus, ir begalinis, savųjų žinių neplečia ir savosios išminties negilina. Dievas neįgyja patyrimo taip, kaip galėtų tą manyti arba suvokti ribinis žmogus, bet jis iš tiesų, tarp savo paties amžinosios asmenybės ribų, patiria šituos saviraiškos nuolatinius išplėtimus, kurie tam tikrais atvejais yra palygintini su naujo patyrimo įgijimu, ir yra analogiški tokio patyrimo įgijimui, kurį įgauna evoliucinių pasaulių ribiniai tvariniai.
1955 1:5.15 The absolute perfection of the infinite God would cause him to suffer the awful limitations of unqualified finality of perfectness were it not a fact that the Universal Father directly participates in the personality struggle of every imperfect soul in the wide universe who seeks, by divine aid, to ascend to the spiritually perfect worlds on high. This progressive experience of every spirit being and every mortal creature throughout the universe of universes is a part of the Father’s ever-expanding Deity-consciousness of the never-ending divine circle of ceaseless self-realization.
2004 1:5.15 Begalinio Dievo absoliutus tobulumas jam sukeltų kančią dėl tobulumo užbaigtumo siaubingų apribojimų, jeigu ne tas faktas, kad Visuotinis Tėvas milžiniškoje visatoje tiesiogiai dalyvauja kiekvienos netobulos sielos asmenybės kovoje, siekiančioje, su dieviškąja pagalba, pakilti į dvasiškai tobulus pasaulius danguje. Per visą visatų visatą kiekvienos dvasinės būtybės ir kiekvieno mirtingojo tvarinio šitas augantis patyrimas yra nenutrūkstančios saviraiškos niekada nesibaigiančio dieviškojo rato visą laiką besiplečiančios Tėvo Dievybės-sąmonės dalis.
1955 1:5.16 It is literally true: “In all your afflictions he is afflicted.” “In all your triumphs he triumphs in and with you.” His prepersonal divine spirit is a real part of you. The Isle of Paradise responds to all the physical metamorphoses of the universe of universes; the Eternal Son includes all the spirit impulses of all creation; the Conjoint Actor encompasses all the mind expression of the expanding cosmos. The Universal Father realizes in the fullness of the divine consciousness all the individual experience of the progressive struggles of the expanding minds and the ascending spirits of every entity, being, and personality of the whole evolutionary creation of time and space. And all this is literally true, for “in Him we all live and move and have our being.”
2004 1:5.16 Tiesiogine prasme tai yra tiesa: “Visose jūsų kančiose kenčia jis[46].” “Kada tik triumfuojate jūs, tada triumfuoja ir jis jūsų viduje ir su jumis[47].” Jo ikiasmenė dieviškoji dvasia yra reali jūsų dalis. Rojaus Sala reaguoja į visatų visatos visas fizines metamorfozes; Amžinasis Sūnus apima visos kūrinijos visus dvasinius impulsus; Bendrai Veikiantysis apima besiplečiančio kosmoso visą proto išraišką. Visuotinis Tėvas visa dieviškosios sąmonės pilnatve įkūnija laiko ir erdvės visos evoliucinės kūrinijos kiekvienos esybės, būtybės, ir asmenybės besiplečiančio proto ir kylančiųjų dvasių progresinių pastangų visą individualų patyrimą. Ir visa tai tiesiogine prasme yra teisinga, nes “Jame mes visi gyvename ir judame ir turime savo būtį[48].”
6. PERSONALITY IN THE UNIVERSE
6. ASMENYBĖ VISATOJE
1955 1:6.1 Human personality is the time-space image-shadow cast by the divine Creator personality. And no actuality can ever be adequately comprehended by an examination of its shadow. Shadows should be interpreted in terms of the true substance.
2004 1:6.1 Žmogiškoji asmenybė yra laiko-erdvės atvaizdo šešėlis, kurį meta dieviškojo Kūrėjo asmenybė. Ir niekada negalima deramai suvokti jokios tikrovės tyrinėjant jos šešėlį. Šešėliai turėtų būti aiškinami kaip tikrosios substancijos funkcija.
1955 1:6.2 God is to science a cause, to philosophy an idea, to religion a person, even the loving heavenly Father. God is to the scientist a primal force, to the philosopher a hypothesis of unity, to the religionist a living spiritual experience. Man’s inadequate concept of the personality of the Universal Father can be improved only by man’s spiritual progress in the universe and will become truly adequate only when the pilgrims of time and space finally attain the divine embrace of the living God on Paradise.
2004 1:6.2 Dievas yra mokslui priežastis, filosofijai idėja, religijai asmuo, net mylintis dangiškasis Tėvas. Dievas yra mokslininkui pirminė jėga, filosofui vienybės hipotezė, religininkui gyvasis dvasinis patyrimas. Žmogaus neadekvačią Visuotinio Tėvo asmenybės sampratą gali pagerinti tiktai žmogaus dvasinis žengimas į priekį visatoje ir ji taps tikrai adekvačia tiktai tada, kada laiko ir erdvės piligrimai pagaliau pasieks gyvojo Dievo dieviškąjį apkabinimą Rojuje.
1955 1:6.3 Never lose sight of the antipodal viewpoints of personality as it is conceived by God and man. Man views and comprehends personality, looking from the finite to the infinite; God looks from the infinite to the finite. Man possesses the lowest type of personality; God, the highest, even supreme, ultimate, and absolute. Therefore did the better concepts of the divine personality have patiently to await the appearance of improved ideas of human personality, especially the enhanced revelation of both human and divine personality in the Urantian bestowal life of Michael, the Creator Son.
2004 1:6.3 Niekada iš akiračio nepraraskite antipodinių požiūrių į asmenybę, kaip ją suvokia Dievas ir žmogus. Žmogus į asmenybę žvelgia ir ją suvokia, žiūrėdamas ribinio požiūriu į tai, kas yra begalinis; Dievas žiūri begalinio požiūriu į tai, kas yra ribinis. Žmogus turi žemiausią asmenybės tipą; Dievas turi aukščiausią, net svarbiausią, galutinį, ir absoliutų asmenybės tipą. Dėl to iš tiesų geresnės sampratos apie dieviškąją asmenybę turėjo kantriai laukti, kol atsiras geresnės idėjos apie žmogiškąją asmenybę, ypač išaukštinto apreiškimo tiek apie žmogiškąją, tiek apie dieviškąją asmenybę Mykolo, Sūnaus Kūrėjo savęs padovanojimo Urantijoje gyvenimo dėka.
1955 1:6.4 The prepersonal divine spirit which indwells the mortal mind carries, in its very presence, the valid proof of its actual existence, but the concept of the divine personality can be grasped only by the spiritual insight of genuine personal religious experience. Any person, human or divine, may be known and comprehended quite apart from the external reactions or the material presence of that person.
2004 1:6.4 Ta ikiasmenė dieviškoji dvasia, kuri gyvena mirtingojo proto viduje, savo pačios buvimu, pateikia savo realaus egzistavimo tvirtą įrodymą, bet dieviškosios asmenybės sąvoką galima suvokti tiktai tikro asmeninio religinio patyrimo dvasinės įžvalgos dėka. Bet kokį asmenį, žmogiškąjį ar dieviškąjį, galima pažinti ir suvokti visiškai nepriklausomai nuo to asmens išorinių reakcijų ar materialaus buvimo.
1955 1:6.5 Some degree of moral affinity and spiritual harmony is essential to friendship between two persons; a loving personality can hardly reveal himself to a loveless person. Even to approach the knowing of a divine personality, all of man’s personality endowments must be wholly consecrated to the effort; halfhearted, partial devotion will be unavailing.
2004 1:6.5 Tam tikras moralinio potraukio ir dvasinės harmonijos laipsnis yra esminis draugystei tarp dviejų asmenų; mylinti asmenybė vargu ar gali atsiskleisti tokiam asmeniui, kuris nemyli. Net ir dėl to, kad būtų priartėta prie dieviškosios asmenybės pažinimo, turi būti pašvęstas visas žmogaus asmenybės talentas; neryžtingas, dalinis atsidavimas bus bergždžias.
1955 1:6.6 The more completely man understands himself and appreciates the personality values of his fellows, the more he will crave to know the Original Personality, and the more earnestly such a God-knowing human will strive to become like the Original Personality. You can argue over opinions about God, but experience with him and in him exists above and beyond all human controversy and mere intellectual logic. The God-knowing man describes his spiritual experiences, not to convince unbelievers, but for the edification and mutual satisfaction of believers.
2004 1:6.6 Kuo geriau žmogus supras save ir įvertins savo bičiulių asmenybės vertybes, tuo daugiau jis trokš pažinti Pirminę Asmenybę, ir tuo nuoširdžiau toks Dievą pažįstantis žmogus stengsis būti toks, kaip Pirminė Asmenybė. Jūs galite ginčytis dėl nuomonių apie Dievą, bet patyrimas su juo ir jame egzistuoja aukščiau už ir pranoksta bet kokius žmogiškuosius ginčus ir paprasčiausią intelektualią logiką. Dievą pažįstantis žmogus savo dvasinį patyrimą pavaizduoja ne tam, kad įtikintų netikinčiuosius, bet tikinčiųjų mokymui ir abipusiam pasitenkinimui.
1955 1:6.7 To assume that the universe can be known, that it is intelligible, is to assume that the universe is mind made and personality managed. Man’s mind can only perceive the mind phenomena of other minds, be they human or superhuman. If man’s personality can experience the universe, there is a divine mind and an actual personality somewhere concealed in that universe.
2004 1:6.7 Tvirtinti, kad visatą galima pažinti, kad ji yra suvokiama, reiškia tvirtinti, kad šią visatą sutvėrė protas ir valdo asmenybė. Žmogaus protas gali suvokti tiktai kito proto, nesvarbu, ar jis būtų žmogiškas ar viršžmogiškas, protinius reiškinius. Jeigu žmogaus asmenybė gali patirti visatą, tai reiškia, jog kažkur toje visatoje yra paslėpta kažkoks dieviškasis protas ir reali asmenybė.
1955 1:6.8 God is spirit—spirit personality; man is also a spirit—potential spirit personality. Jesus of Nazareth attained the full realization of this potential of spirit personality in human experience; therefore his life of achieving the Father’s will becomes man’s most real and ideal revelation of the personality of God. Even though the personality of the Universal Father can be grasped only in actual religious experience, in Jesus’ earth life we are inspired by the perfect demonstration of such a realization and revelation of the personality of God in a truly human experience.
2004 1:6.8 Dievas yra dvasia—dvasinė asmenybė; žmogus taip pat yra dvasia—potenciali dvasinė asmenybė[49]. Jėzus iš Nazareto pasiekė šito dvasinės asmenybės potencialo visišką įgyvendinimą žmogiškajame patyrime; dėl to jo gyvenimas, pašvęstas Tėvo valios vykdymui, tampa žmogui realiausiu ir idealiausiu Dievo asmenybės apreiškimu. Nors Visuotinio Tėvo asmenybę galima suvokti tiktai realiu religiniu patyrimu, bet Jėzaus žemiškajame gyvenime mus įkvėpia Dievo asmenybės tokio įkūnijimo ir atskleidimo tobulas pademonstravimas tikrame žmogiškajame patyrime.
7. SPIRITUAL VALUE OF THE PERSONALITY CONCEPT
7. ASMENYBĖS SAMPRATOS DVASINĖ VERTĖ
1955 1:7.1 When Jesus talked about “the living God,” he referred to a personal Deity—the Father in heaven. The concept of the personality of Deity facilitates fellowship; it favors intelligent worship; it promotes refreshing trustfulness. Interactions can be had between nonpersonal things, but not fellowship. The fellowship relation of father and son, as between God and man, cannot be enjoyed unless both are persons. Only personalities can commune with each other, albeit this personal communion may be greatly facilitated by the presence of just such an impersonal entity as the Thought Adjuster.
2004 1:7.1 Kada Jėzus kalbėjo apie “gyvąjį Dievą,” tada jis užsiminė apie asmenę Dievybę—Tėvą danguje[50]. Samprata apie Dievybės asmenybę palengvina bičiulystę; ji pritaria protingam garbinimui; ji skatina gaivinantį pasitikėjimą. Tarp neasmenių daiktų gali būti tarpusavio veiksmai, bet ne bičiulystė. Tėvo ir sūnaus bičiulystės ryšio, kaip tarp Dievo ir žmogaus, būtų negalima patirti, jeigu abu nebūtų asmenys. Tiktai asmenybės gali bendrauti viena su kita, nors šitą asmeninę komuniją gali labai smarkiai palengvinti kaip tik tokios neasmenės esybės, kaip Minties Derintojo, buvimas.
1955 1:7.2 Man does not achieve union with God as a drop of water might find unity with the ocean. Man attains divine union by progressive reciprocal spiritual communion, by personality intercourse with the personal God, by increasingly attaining the divine nature through wholehearted and intelligent conformity to the divine will. Such a sublime relationship can exist only between personalities.
2004 1:7.2 Žmogus nepasiekia tokios vienybės su Dievu, kokią pasiekia lašas, kada susilieja su vandenynu. Žmogus pasiekia dieviškąją vienybę abipusiškai veikiančios augančios dvasinės komunijos dėka, asmenybės ryšio su asmeniu Dievu dėka, vis didesniu laipsniu įgaudamas dieviškosios prigimties nuoširdžiai ir išmintingai paklusdamas dieviškajai valiai. Toks išaukštintas ryšys gali egzistuoti tiktai tarp asmenybių.
1955 1:7.3 The concept of truth might possibly be entertained apart from personality, the concept of beauty may exist without personality, but the concept of divine goodness is understandable only in relation to personality. Only a person can love and be loved. Even beauty and truth would be divorced from survival hope if they were not attributes of a personal God, a loving Father.
2004 1:7.3 Tiesos sampratą matomai galima būtų nagrinėti atskirai nuo asmenybės, grožio samprata gali egzistuoti be asmenybės, bet dieviškojo gėrio samprata yra suprantama tiktai ryšyje su asmenybe. Tiktai asmuo gali mylėti ir būti mylimas. Net grožis ir tiesa netektų vilties išlikti, jeigu jie nebūtų asmenio Dievo, mylinčio Tėvo, požymiai.
1955 1:7.4 We cannot fully understand how God can be primal, changeless, all-powerful, and perfect, and at the same time be surrounded by an ever-changing and apparently law-limited universe, an evolving universe of relative imperfections. But we can know such a truth in our own personal experience since we all maintain identity of personality and unity of will in spite of the constant changing of both ourselves and our environment.
2004 1:7.4 Mes negalime iki galo suprasti, kaip Dievas gali būti pirminis, nesikeičiantis, visagalis, ir tobulas, ir tuo pačiu metu būti apsuptas visą laiką besikeičiančios ir akivaizdžiai dėsnių ribojamos visatos, besivystančios santykinių netobulumų visatos. Bet tokią tiesą mes galime pažinti savo pačių asmeniniu patyrimu, kadangi mes visi išsaugome valinės asmenybės ir vienybės tapatybę nepaisant to, jog nuolat keičiamės tiek mes patys, tiek mūsų aplinka.
1955 1:7.5 Ultimate universe reality cannot be grasped by mathematics, logic, or philosophy, only by personal experience in progressive conformity to the divine will of a personal God. Neither science, philosophy, nor theology can validate the personality of God. Only the personal experience of the faith sons of the heavenly Father can effect the actual spiritual realization of the personality of God.
2004 1:7.5 Galutinės visatos tikrovės negalima suvokti matematika, logika, ar filosofija, ją galima suvokti tiktai asmeniniu patyrimu, kuris vis daugiau paklūsta asmenio Dievo dieviškajai valiai. Nei mokslas, nei filosofija, nei teologija negali patvirtinti Dievo asmenybės. Tiktai dangiškojo Tėvo įtikėjimo sūnų asmeninis patyrimas gali įgyvendinti tikrąjį Dievo asmenybės dvasinį suvokimą.
1955 1:7.6 The higher concepts of universe personality imply: identity, self-consciousness, self-will, and possibility for self-revelation. And these characteristics further imply fellowship with other and equal personalities, such as exists in the personality associations of the Paradise Deities. And the absolute unity of these associations is so perfect that divinity becomes known by indivisibility, by oneness. “The Lord God is one.” Indivisibility of personality does not interfere with God’s bestowing his spirit to live in the hearts of mortal men. Indivisibility of a human father’s personality does not prevent the reproduction of mortal sons and daughters.
2004 1:7.6 Aukščiausiosios sampratos apie visatos asmenybę reiškia: tapatybę, savimonę, savojo aš valią, ir galimybę savojo aš atskleidimui. Ir šitokie bruožai taip pat reiškia bičiulystę su kitomis ir lygiomis asmenybėmis, kaip tai egzistuoja Rojaus Dievybių asmenybių susivienijimuose. Ir šitų susivienijimų absoliuti vienybė yra tokia tobula, jog dieviškumas tampa pažįstamas iš nedalomumo, vienovės. “Viešpats Dievas yra vienas[51].” Asmenybės nedalomumas netrukdo Dievui padovanoti savo dvasią, kad gyventų mirtingųjų žmonių širdyse. Žmogiškojo tėvo asmenybės nedalomumas neužkerta kelio mirtingųjų sūnų ir dukrų reprodukavimui.
1955 1:7.7 This concept of indivisibility in association with the concept of unity implies transcendence of both time and space by the Ultimacy of Deity; therefore neither space nor time can be absolute or infinite. The First Source and Center is that infinity who unqualifiedly transcends all mind, all matter, and all spirit.
2004 1:7.7 Šitoji nedalomumo samprata kartu su vienybės samprata reiškia, kad Dievybės Galutinybė pranoksta tiek laiką, tiek erdvę; dėl to nei erdvė, nei laikas negali būti absoliutus arba begalinis. Pirmasis Šaltinis ir Centras yra ta begalybė, kuri neribotai pranoksta visą protą, visą materiją, ir visą dvasią.
1955 1:7.8 The fact of the Paradise Trinity in no manner violates the truth of the divine unity. The three personalities of Paradise Deity are, in all universe reality reactions and in all creature relations, as one. Neither does the existence of these three eternal persons violate the truth of the indivisibility of Deity. I am fully aware that I have at my command no language adequate to make clear to the mortal mind how these universe problems appear to us. But you should not become discouraged; not all of these things are wholly clear to even the high personalities belonging to my group of Paradise beings. Ever bear in mind that these profound truths pertaining to Deity will increasingly clarify as your minds become progressively spiritualized during the successive epochs of the long mortal ascent to Paradise.
2004 1:7.8 Rojaus Trejybės faktas jokiu būdu nepažeidžia dieviškosios vienybės tiesos. Rojaus Dievybės šios trys asmenybės visose visatos tikrovės reakcijose ir visuose tvarinio ryšiuose yra kaip viena. Taip pat ir šių trijų amžinųjų asmenų egzistavimas iš tiesų nepažeidžia Dievybės nedalomumo tiesos. Aš visiškai gerai žinau, jog savo žinioje neturiu nė vienos tinkamos kalbos tam, jog mirtingajam protui išaiškinčiau, kaip šitos visatos problemos atrodo mums. Bet jūs neturėtumėte nusiminti; nevisi šitie dalykai yra visiškai aiškūs net aukštoms asmenybėms, priklausančioms Rojaus būtybių mano grupei. Visą laiką turėkite mintyje, kad šitos giluminės tiesos, susijusios su Dievybe, iš tiesų vis labiau aiškės, kada jūsų protas bus vis daugiau sudvasinamas per šio ilgo kilimo į Rojų viena po kitos einančias epochas.
1955 1:7.9 [Presented by a Divine Counselor, a member of a group of celestial personalities assigned by the Ancients of Days on Uversa, the headquarters of the seventh superuniverse, to supervise those portions of this forthcoming revelation which have to do with affairs beyond the borders of the local universe of Nebadon. I am commissioned to sponsor those papers portraying the nature and attributes of God because I represent the highest source of information available for such a purpose on any inhabited world. I have served as a Divine Counselor in all seven of the superuniverses and have long resided at the Paradise center of all things. Many times have I enjoyed the supreme pleasure of a sojourn in the immediate personal presence of the Universal Father. I portray the reality and truth of the Father’s nature and attributes with unchallengeable authority; I know whereof I speak.]
2004 1:7.9 [Pateikė Dieviškasis Patarėjas, dangiškųjų asmenybių grupės, paskirtos Dienų Senųjų Uversoje, septintosios supervisatos būstinėje tam, kad stebėtų šito būsimo apreiškimo tas dalis, kurios aptaria tuos dalykus, kurie yra už Nebadono vietinės visatos ribų, narys. Aš esu įgaliotas parengti tuos dokumentus, kurie vaizduoja Dievo prigimtį ir savybes, nes aš atstovauju informacijos aukščiausiajam šaltiniui, kuris tuo tikslu yra prieinamas bet kokiame apgyvendintame pasaulyje. Aš tarnavau Dieviškuoju Patarėju visose septyniose supervisatose ir ilgą laiką gyvenau visų daiktų Rojaus centre. Daug kartų aš patyriau buvimo betarpiškoje Visuotinio Tėvo akivaizdoje aukščiausią malonumą. Aš vaizduoju Tėvo prigimties ir savybių tikrovę ir tiesą su neabejotinu autoritetu; aš žinau tai, ką kalbu.]