Urantijos knyga anglų kalba yra vieša visame pasaulyje nuo 2006 m.
Vertimai: © 2004 Urantijos Fondas
| Dokumentas 120. Mykolo savęs padovanojimas Urantijoje |
Indeksas
Viena versija |
Dokumentas 122. Jėzaus gimimas ir kūdikystė |
THE TIMES OF MICHAEL’S BESTOWAL
MYKOLO SAVĘS PADOVANOJIMO LAIKAI
1955 121:0.1 ACTING under the supervision of a commission of twelve members of the United Brotherhood of Urantia Midwayers, conjointly sponsored by the presiding head of our order and the Melchizedek of record, I am the secondary midwayer of onetime attachment to the Apostle Andrew, and I am authorized to place on record the narrative of the life transactions of Jesus of Nazareth as they were observed by my order of earth creatures, and as they were subsequently partially recorded by the human subject of my temporal guardianship. Knowing how his Master so scrupulously avoided leaving written records behind him, Andrew steadfastly refused to multiply copies of his written narrative. A similar attitude on the part of the other apostles of Jesus greatly delayed the writing of the Gospels.
2004 121:0.1 VEIKDAMAS, vadovaujant Urantijos Tarpinių Būtybių Jungtinės Brolijos komisijai iš dvylikos narių, kartu remiamas mūsų kategorijos dabartinio vadovo ir Melkizedeko, kuris yra atsakingas už šitų dokumentų sudarymą, aš esu tas antrinės kategorijos tarpinis tvarinys, kuris vienu metu buvo priskirtas prie Apaštalo Andriejaus, ir aš esu įgaliotas pateikti oficialų pasakojimą apie Jėzaus iš Nazareto gyvenimo įvykius taip, kaip juos matė žemės tvarinių manoji kategorija ir taip, kaip juos vėliau iš dalies užrašė žmogiškasis subjektas, kurį aš laikinai globojau. Žinodamas, kaip jo Mokytojas taip skrupulingai vengė palikti po savęs užrašytų įrašų, Andriejus atkakliai atsisakinėjo savo užrašytą pasakojimą padauginti kitų kopijų pavidalu. Jėzaus kitų apaštalų reiškiamas panašus požiūris labai smarkiai uždelsė Evangelijų parašymą.
1. THE OCCIDENT OF THE FIRST CENTURY AFTER CHRIST
1. VAKARAI PIRMAJAME AMŽIUJE PO KRISTAUS
1955 121:1.1 Jesus did not come to this world during an age of spiritual decadence; at the time of his birth Urantia was experiencing such a revival of spiritual thinking and religious living as it had not known in all its previous post-Adamic history nor has experienced in any era since. When Michael incarnated on Urantia, the world presented the most favorable condition for the Creator Son’s bestowal that had ever previously prevailed or has since obtained. In the centuries just prior to these times Greek culture and the Greek language had spread over Occident and near Orient, and the Jews, being a Levantine race, in nature part Occidental and part Oriental, were eminently fitted to utilize such cultural and linguistic settings for the effective spread of a new religion to both East and West. These most favorable circumstances were further enhanced by the tolerant political rule of the Mediterranean world by the Romans.
2004 121:1.1 Jėzus į šitą pasaulį atėjo ne dvasinio nuosmūkio amžiuje; jo gimimo metu Urantija patyrė tokį dvasinio mąstymo ir religinio gyvenimo atgimimą, kokio ji nebuvo patyrusi per savo visą poadominę istoriją, o taip pat, kokio ji nepatyrė ir nuo to laiko nė vienoje eroje. Kada Mykolas įsikūnijo Urantijoje, tada Sūnaus Kūrėjo savęs padovanojimui šiame pasaulyje buvo pačios palankiausios sąlygos, kokių nebuvo niekada anksčiau arba kokių nebuvo pasiekta niekada vėliau. Per keletą šimtmečių prieš pat šituos laikus, graikų kultūra ir graikų kalba buvo paplitusi Vakaruose ir netoli Rytų, o žydai, būdami Levanto rasė, iš prigimties turėjo iš dalies Vakarų, iš dalies Rytų bruožų, kuo puikiausiai tiko tam, kad panaudotų tokią kultūrinę ir lingvistinę aplinką nujosios religijos veiksmingam paskleidimui tiek į Rytus, tiek į Vakarus. Šitas pačias palankiausias aplinkybes dar daugiau sustiprino romėnų pasaulio palei Viduržemio jūrą tolerantiškas politinis valdymas.
1955 121:1.3 Nothing like the civilization of the times of Jesus has been seen in the Occident before or since those days. European civilization was unified and co-ordinated under an extraordinary threefold influence:
2004 121:1.3 Nieko panašaus į Jėzaus laikų civilizaciją Vakaruose nebuvo nei iki tų dienų, nei po tų laikų. Europos civilizacija buvo suvienyta ir suderinta veikiant nepaprastai trigubai įtakai:
1955 121:1.4 1. The Roman political and social systems.
2004 121:1.4 1. Romos politinei ir visuomeninei sistemai.
2004 121:1.5 2. Graikų kalbai ir kultūrai—ir tam tikru laipsniu filosofijai.
1955 121:1.6 3. The rapidly spreading influence of Jewish religious and moral teachings.
2004 121:1.6 3. Žydų religinių ir moralinių mokymų poveikio sparčiam plitimui.
1955 121:1.7 When Jesus was born, the entire Mediterranean world was a unified empire. Good roads, for the first time in the world’s history, interconnected many major centers. The seas were cleared of pirates, and a great era of trade and travel was rapidly advancing. Europe did not again enjoy another such period of travel and trade until the nineteenth century after Christ.
2004 121:1.7 Kada gimė Jėzus, tada visas pasaulis palei Viduržemio jūrą buvo suvienyta imperija. Geri keliai, pirmą kartą pasaulio istorijoje, tarpusavyje sujungė daug stambių centrų. Jūros buvo išvalytos nuo piratų, ir sparčiai vystėsi didinga prekybos ir kelionių era. Europa kitą tokį kelionių ir prekybos laikotarpį vėl patyrė tiktai sulaukusi devynioliktojo amžiaus po Kristaus.
1955 121:1.8 Notwithstanding the internal peace and superficial prosperity of the Greco-Roman world, a majority of the inhabitants of the empire languished in squalor and poverty. The small upper class was rich; a miserable and impoverished lower class embraced the rank and file of humanity. There was no happy and prosperous middle class in those days; it had just begun to make its appearance in Roman society.
2004 121:1.8 Nepaisant graikų-romėnų pasaulio vidinės ramybės ir paviršutiniško klestėjimo, didžioji dauguma imperijos gyventojų kamavosi vargdama ir skursdama. Turtinga buvo nedidelė aukščiausioji klasė; eiliniai žmonės sudarė varganą ir nuskurdusią žemesniąją klasę. Tais laikais nebuvo laimingos ir klestinčios viduriniosios klasės; ji ką tik ėmė atsirasti Romos visuomenėje.
1955 121:1.9 The first struggles between the expanding Roman and Parthian states had been concluded in the then recent past, leaving Syria in the hands of the Romans. In the times of Jesus, Palestine and Syria were enjoying a period of prosperity, relative peace, and extensive commercial intercourse with the lands to both the East and the West.
2004 121:1.9 Pirmosios kovos tarp besiplečiančių Romos ir Partos valstybių buvo užbaigtos tuometinėje netolimoje praeityje, palikus Siriją romėnų rankose. Jėzaus laikais, Palestina ir Sirija patyrė klestėjimo, sąlyginės taikos, ir plačių prekybinių ryšių tiek su Rytų, tiek ir su Vakarų kraštais laikotarpį.
2. THE JEWISH PEOPLE
2. ŽYDŲ TAUTA
1955 121:2.1 The Jews were a part of the older Semitic race, which also included the Babylonians, the Phoenicians, and the more recent enemies of Rome, the Carthaginians. During the fore part of the first century after Christ, the Jews were the most influential group of the Semitic peoples, and they happened to occupy a peculiarly strategic geographic position in the world as it was at that time ruled and organized for trade.
2004 121:2.1 Žydai priklausė senesniajai semitų rasei, kuriai taip pat priklausė babiloniečiai, finikiečiai, ir naujieji romėnų priešai, kartaginiečiai. Pirmojo amžiaus po Kristaus gimimo pirmoje pusėje, žydai buvo pati įtakingiausia semitų tautų grupė, ir taip atsitiko, kad jiems teko užimti ypatingą strateginę geografinę padėtį pasaulyje, turint omeny to meto prekybos valdymą ir organizavimą.
1955 121:2.2 Many of the great highways joining the nations of antiquity passed through Palestine, which thus became the meeting place, or crossroads, of three continents. The travel, trade, and armies of Babylonia, Assyria, Egypt, Syria, Greece, Parthia, and Rome successively swept over Palestine. From time immemorial, many caravan routes from the Orient passed through some part of this region to the few good seaports of the eastern end of the Mediterranean, whence ships carried their cargoes to all the maritime Occident. And more than half of this caravan traffic passed through or near the little town of Nazareth in Galilee.
2004 121:2.2 Daugelis iš didžiųjų kelių, sujungusių antikos tautas, ėjo per Palestiną, kuri šitokiu būdu tapo trijų kontinentų susikirtimo vieta, arba sankryža. Babilono, Asirijos, Egipto, Sirijos, Graikijos, Partos, ir Romos keliauninkai, prekybininkai, ir kariuomenės vieni po kitų perlėkdavo per Palestiną. Nuo neatmenamų laikų, daug karavanų maršrutų iš Rytų kirsdavo šito regiono kurią nors dalį, pasukdami į tą nedidelį skaičių gerų jūros uostų Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje, iš kur krovinius laivai gabendavo į visas jūrines Vakarų šalis. Ir daugiau negu pusė šito karavanų judėjimo ėjo per mažąjį Nazareto miestą Galilėjoje arba netoli jo.
1955 121:2.3 Although Palestine was the home of Jewish religious culture and the birthplace of Christianity, the Jews were abroad in the world, dwelling in many nations and trading in every province of the Roman and Parthian states.
2004 121:2.3 Nors Palestina buvo žydų religinės kultūros tėvynė ir krikščionybės gimtinė, bet žydai buvo pasklidę po pasaulį, gyvendami daugelyje nacijų ir prekiaudami visose Romos ir Partos valstybių provincijose.
1955 121:2.4 Greece provided a language and a culture, Rome built the roads and unified an empire, but the dispersion of the Jews, with their more than two hundred synagogues and well-organized religious communities scattered hither and yon throughout the Roman world, provided the cultural centers in which the new gospel of the kingdom of heaven found initial reception, and from which it subsequently spread to the uttermost parts of the world.
2004 121:2.4 Graikija davė kalbą ir kultūrą, Roma nutiesė kelius ir imperiją suvienijo, bet žydų pasklidimas, su daugiau negu dviem šimtais savo sinagogų ir gerai organizuotų religinių bendruomenių, išsibarsčiusių arti ir toli po visą romėnų pasaulį, parūpino tuos kultūros centrus, kuriuose dangaus karalystės naujoji evangelija surado pirminį priėmimą, ir iš kurių vėliau ji išplito iki pačių tolimiausiųjų pasaulio kampelių.
1955 121:2.5 Each Jewish synagogue tolerated a fringe of gentile believers, “devout” or “God-fearing” men, and it was among this fringe of proselytes that Paul made the bulk of his early converts to Christianity. Even the temple at Jerusalem possessed its ornate court of the gentiles. There was very close connection between the culture, commerce, and worship of Jerusalem and Antioch. In Antioch Paul’s disciples were first called “Christians.”
2004 121:2.5 Kiekviena žydų sinagoga toleravo pagonių tikinčiųjų pakraštį, “labai religingus” arba “Dievo-bijančius” žmones, ir būtent šitas atsivertusiųjų pakraštys ir sudarė Pauliaus pirmųjų atsivertėlių į krikščionybę pagrindą[4][5]. Net ir šventykla Jeruzalėje turėjo puošnų pagonių kiemą. Tarp Jeruzalės ir Antioko kultūros, prekybos, ir garbinimo buvo labai artimas ryšys. Antioke Paliaus mokiniai buvo pirmą kartą pavadinti “krikščionimis[6].”
1955 121:2.6 The centralization of the Jewish temple worship at Jerusalem constituted alike the secret of the survival of their monotheism and the promise of the nurture and sending forth to the world of a new and enlarged concept of that one God of all nations and Father of all mortals. The temple service at Jerusalem represented the survival of a religious cultural concept in the face of the downfall of a succession of gentile national overlords and racial persecutors.
2004 121:2.6 Tai, kad žydų garbinimas šventykloje buvo sutelktas Jeruzalėje, vienodai sudarė jų monoteizmo išlikimo paslaptį ir pažadą dėl brendimo ir atsiuntimo į pasaulį naujos ir išplėstos sampratos apie tą vienintelį visų nacijų Dievą ir visų mirtingųjų Tėvą. Pamaldos šventykloje Jeruzalėje reiškė religinės kultūros sampratos išlikimą tuo metu, kada vienas po kito žlugdavo pagonių nacionaliniai valdovai ir rasiniai persekiotojai.
1955 121:2.7 The Jewish people of this time, although under Roman suzerainty, enjoyed a considerable degree of self-government and, remembering the then only recent heroic exploits of deliverance executed by Judas Maccabee and his immediate successors, were vibrant with the expectation of the immediate appearance of a still greater deliverer, the long-expected Messiah.
2004 121:2.7 Tais laikais žydų tauta, nors romėnų ir valdoma, bet žymiu laipsniu naudojosi savivalda ir, prisimindama Judo Makabėjaus ir jo betarpiškų pasekėjų tuo metu visiškai neseną didvyrišką išsilaisvinimo kovą, nekantriai laukė, kada pasirodys dar didingesnis išlaisvintojas, tas ilgai lauktasis Mesijas.[7]
1955 121:2.8 The secret of the survival of Palestine, the kingdom of the Jews, as a semi-independent state was wrapped up in the foreign policy of the Roman government, which desired to maintain control of the Palestinian highway of travel between Syria and Egypt as well as the western terminals of the caravan routes between the Orient and the Occident. Rome did not wish any power to arise in the Levant which might curb her future expansion in these regions. The policy of intrigue which had for its object the pitting of Seleucid Syria and Ptolemaic Egypt against each other necessitated fostering Palestine as a separate and independent state. Roman policy, the degeneration of Egypt, and the progressive weakening of the Seleucids before the rising power of Parthia, explain why it was that for several generations a small and unpowerful group of Jews was able to maintain its independence against both Seleucidae to the north and Ptolemies to the south. This fortuitous liberty and independence of the political rule of surrounding and more powerful peoples the Jews attributed to the fact that they were the “chosen people,” to the direct interposition of Yahweh. Such an attitude of racial superiority made it all the harder for them to endure Roman suzerainty when it finally fell upon their land. But even in that sad hour the Jews refused to learn that their world mission was spiritual, not political.
2004 121:2.8 Palestinos, žydų karalystės, kaip pusiau nepriklausomos valstybės išlikimo paslaptis glūdėjo užsienio politikoje, vykdomoje Romos vyriausybės, kuri troško išlaikyti Palestinos kelio, vykstant iš Sirijos į Egiptą, kontrolę, o taip pat norėjo valdyti karavanų maršrutų tarp Rytų ir Vakarų vakarinius centrus. Roma nepageidavo, jog Levante iškiltų kokia nors jėga, kuri ateityje galėtų pažaboti jos ekspansiją šituose regionuose. Dėl intrigų politikos, kuri savo objektu laikė Seleukidų Sirijos ir Ptolemėjų Egipto supriešinimą, kilo būtinybė skatinti Palestinos kaip atskiros ir nepriklausomos valstybės formavimąsi. Romėnų politika, Egipto degeneravimas, ir vis didesnis Seleukidų silpimas, prieš iškylant Partos galiai, paaiškina, kodėl maža ir nestipri žydų grupė per kelias kartas galėjo išlaikyti savo nepriklausomumą tiek nuo Seleukidų šiaurėje, tiek nuo Ptolemėjų pietuose. Šitą atsitiktinę laisvę ir nepriklausomybę nuo aplinkinių ir galingesnių tautų politinio valdymo žydai aiškino tuo faktu, kad jie buvo “išrinktoji tauta,” kad tiesiogiai įsikišo Jahvė[8]. Dėl tokios rasinio pranašumo savybės jiems buvo dar sunkiau ištverti Romos viešpatavimą, kada jis užgriuvo jų kraštą. Bet net ir tokią skausmingą valandą žydai nieko nenorėjo žinoti apie tai, kad jų misija pasaulyje buvo dvasinė, o ne politinė.
1955 121:2.9 The Jews were unusually apprehensive and suspicious during the times of Jesus because they were then ruled by an outsider, Herod the Idumean, who had seized the overlordship of Judea by cleverly ingratiating himself with the Roman rulers. And though Herod professed loyalty to the Hebrew ceremonial observances, he proceeded to build temples for many strange gods.
2004 121:2.9 Jėzaus laikais žydai buvo neįprastai baimingi ir įtarūs, nes tuomet juos valdė kitatautis Erodas Idumėjas, kuris buvo užgrobęs Judėjos aukščiausią valdžią, gudriai įsiteikdamas Romos valdovams[9]. Ir nors Erodas atvirai pripažino ištikimybę hebrajų ritualams, bet ir toliau statė šventyklas daugeliui svetimų dievų.
1955 121:2.10 The friendly relations of Herod with the Roman rulers made the world safe for Jewish travel and thus opened the way for increased Jewish penetration even of distant portions of the Roman Empire and of foreign treaty nations with the new gospel of the kingdom of heaven. Herod’s reign also contributed much toward the further blending of Hebrew and Hellenistic philosophies.
2004 121:2.10 Erodo draugiški santykiai su romėnų valdovais pavertė pasaulį saugiu žydų kelionėms ir šitokiu būdu atvėrė kelią didesniam žydų įsiskverbimui su dangiškosios karalystės naująja evangelija net ir į tolimuosius Romos imperijos pakraščius ir į užsienio šalis, su kuriomis egzistavo sutartimis pagrįsti santykiai. Erodo valdymas taip pat daug prisidėjo prie tolesnio hebrajų ir graikų filosofijų susiliejimo.
1955 121:2.11 Herod built the harbor of Caesarea, which further aided in making Palestine the crossroads of the civilized world. He died in 4 B.C., and his son Herod Antipas governed Galilee and Perea during Jesus’ youth and ministry to A.D. 39. Antipas, like his father, was a great builder. He rebuilt many of the cities of Galilee, including the important trade center of Sepphoris.
2004 121:2.11 Erodas pastatė Cezarėjos uostą, kuris dar labiau padėjo Palestiną paversti civilizuoto pasaulio sankryža. Jis mirė 4 metais pr. Kr., ir jo sūnus Erodas Antipas valdė Galilėją ir Perėją Jėzaus jaunystės ir tarnystės laikotarpiu iki 39 m. po Kr. gim. Antipas, kaip ir jo tėvas, buvo didis statybininkas. Jis perstatė daugelį Galilėjos miestų, įskaitant ir svarbų Sepforio prekybos centrą.
1955 121:2.12 The Galileans were not regarded with full favor by the Jerusalem religious leaders and rabbinical teachers. Galilee was more gentile than Jewish when Jesus was born.
2004 121:2.12 Į Galilėjos gyventojus nevisai palankiai žvelgė Jeruzalės religiniai vadovai ir mokytojai rabinai. Tuo metu, kada gimė Jėzus, Galilėja buvo daugiau pagoniška negu žydiška.
3. AMONG THE GENTILES
3. TARP PAGONIŲ
1955 121:3.1 Although the social and economic condition of the Roman state was not of the highest order, the widespread domestic peace and prosperity was propitious for the bestowal of Michael. In the first century after Christ the society of the Mediterranean world consisted of five well-defined strata:
2004 121:3.1 Nors Romos valstybės visuomeninės ir ekonominės sąlygos nebuvo aukščiausios kategorijos, bet plačiai paplitusi vidinė ramybė ir klestėjimas buvo palankūs Mykolo savęs padovanojimui. Pirmajame amžiuje po Kristaus gimimo Viduržemio jūros pakrantės pasaulio visuomenę sudarė penki aiškiai apibrėžti sluoksniai:
1955 121:3.2 1. The aristocracy. The upper classes with money and official power, the privileged and ruling groups.
2004 121:3.2 1. Aristokratija. Aukščiausiosios klasės su pinigais ir oficialiąja valdžia, privilegijuotos ir valdančios grupės.
1955 121:3.3 2. The business groups. The merchant princes and the bankers, the traders—the big importers and exporters—the international merchants.
2004 121:3.3 2. Verslo grupės. Stambūs pirkliai ir bankininkai, prekybininkai—didieji importuotojai ir eksportuotojai—tarptautiniai komersantai.
1955 121:3.4 3. The small middle class. Although this group was indeed small, it was very influential and provided the moral backbone of the early Christian church, which encouraged these groups to continue in their various crafts and trades. Among the Jews many of the Pharisees belonged to this class of tradesmen.
2004 121:3.4 3. Nedidelė vidurinioji klasė. Nors šitoji grupė buvo iš tikrųjų maža, bet ji buvo labai įtakinga ir sudarė ankstyvosios krikščioniškosios bažnyčios, kuri šitas grupes skatino ir toliau užsiimti įvairiais amatais ir prekyba, moralinį stuburą. Tarp žydų didelė dalis fariziejų priklausė šitai amatininkų klasei.
1955 121:3.5 4. The free proletariat. This group had little or no social standing. Though proud of their freedom, they were placed at great disadvantage because they were forced to compete with slave labor. The upper classes regarded them disdainfully, allowing that they were useless except for “breeding purposes.”
2004 121:3.5 4. Laisvasis proletariatas. Šita grupė turėjo menką visuomeninę padėtį, arba jos iš viso neturėjo. Nors šie žmonės ir didžiavosi savo laisve, bet jie atsidūrė labai nenaudingoje padėtyje, nes buvo priversti konkuruoti su vergų darbu. Aukštesniosios klasės į juos žvelgė su panieka, sutikdamos su tuo, kad jie niekam netinka, išskyrus “dauginimosi tikslą.”
1955 121:3.6 5. The slaves. Half the population of the Roman state were slaves; many were superior individuals and quickly made their way up among the free proletariat and even among the tradesmen. The majority were either mediocre or very inferior.
2004 121:3.6 5. Vergai. Pusė Romos valstybės gyventojų buvo vergai; didelė jų dalis buvo aukštesniojo lygio individai ir greitai prasiskynė sau kelią iki laisvojo proletariato ir net iki amatininkų. Didžioji dauguma buvo arba vidutinio, arba labai menko lygio.
1955 121:3.7 Slavery, even of superior peoples, was a feature of Roman military conquest. The power of the master over his slave was unqualified. The early Christian church was largely composed of the lower classes and these slaves.
2004 121:3.7 Vergovė, net ir aukštesniųjų tautų, buvo romėnų karinių užkariavimų bruožas. Šeimininko valdžia vergui buvo beribė. Ankstyvųjų krikščionių bažnyčią sudarė iš esmės žemesniosios klasės ir šitie vergai.
1955 121:3.8 Superior slaves often received wages and by saving their earnings were able to purchase their freedom. Many such emancipated slaves rose to high positions in state, church, and the business world. And it was just such possibilities that made the early Christian church so tolerant of this modified form of slavery.
2004 121:3.8 Aukštesnio lygio vergai už darbą dažnai gaudavo užmokestį ir susitaupę savo uždarbį, galėdavo nusipirkti sau laisvę. Daug tokių išsilaisvinusių vergų iškilo į aukštas pareigas valstybėje, bažnyčioje, ir verslo pasaulyje. Ir būtent dėl tokių galimybių ankstyvoji krikščioniškoji bažnyčia buvo priversta taip toleruoti šitą modifikuotą vergovės formą.
1955 121:3.9 There was no widespread social problem in the Roman Empire in the first century after Christ. The major portion of the populace regarded themselves as belonging in that group into which they chanced to be born. There was always the open door through which talented and able individuals could ascend from the lower to the higher strata of Roman society, but the people were generally content with their social rank. They were not class conscious, neither did they look upon these class distinctions as being unjust or wrong. Christianity was in no sense an economic movement having for its purpose the amelioration of the miseries of the depressed classes.
2004 121:3.9 Pirmajame amžiuje po Kristaus gimimo Romos imperijoje nebuvo nė vienos didžiulės visuomeninės problemos. Didžioji dalis gyventojų manė, kad jie priklauso tai grupei, kurioje jiems ir teko gimti. Visuomet buvo atviros durys, per kurias talentingi ir sugebantys individai galėjo pakilti iš Romos visuomenės žemesniojo sluoksnio į aukštesnįjį, bet apskritai žmonės savąja visuomenine padėtimi buvo patenkinti. Jie nesuvokė klasių, taip pat jie nelaikė šitų klasinių skirtumų neteisingais ir klaidingais. Jokiu būdu krikščionybė nebuvo ekonominis judėjimas, turintis tikslą palengvinti prispaustųjų klasių kančias.
1955 121:3.10 Although woman enjoyed more freedom throughout the Roman Empire than in her restricted position in Palestine, the family devotion and natural affection of the Jews far transcended that of the gentile world.
2004 121:3.10 Nors visoje Romos imperijoje moteris naudojosi didesne laisve negu šita laisve ji naudojosi savo suvaržytoje padėtyje Palestinoje, bet žydų atsidavimas šeimai ir natūrali meilė toli pranoko pagoniškojo pasaulio atsidavimą šeimai ir natūralią meilę.
4. GENTILE PHILOSOPHY
4. PAGONIŠKOJI FILOSOFIJA
1955 121:4.1 The gentiles were, from a moral standpoint, somewhat inferior to the Jews, but there was present in the hearts of the nobler gentiles abundant soil of natural goodness and potential human affection in which it was possible for the seed of Christianity to sprout and bring forth an abundant harvest of moral character and spiritual achievement. The gentile world was then dominated by four great philosophies, all more or less derived from the earlier Platonism of the Greeks. These schools of philosophy were:
2004 121:4.1 Pagonys, moraliniu požiūriu, kažkuria prasme buvo menkesni už žydus, bet kilnesniųjų pagonių širdyse buvo didžiulė natūralaus gėrio ir potencialios žmogiškosios meilės dirva, kurioje buvo galima sudaiginti krikščionybės sėklą ir užauginti gausų moralaus charakterio ir dvasinių laimėjimų derlių. Pagonių pasaulyje tuo metu viešpatavo keturios didžiosios filosofijos, visos daugiau ar mažiau kilusios iš ankstyvesniojo graikų platonizmo. Šitos filosofijos mokyklos buvo tokios:
1955 121:4.2 1. The Epicurean. This school of thought was dedicated to the pursuit of happiness. The better Epicureans were not given to sensual excesses. At least this doctrine helped to deliver the Romans from a more deadly form of fatalism; it taught that men could do something to improve their terrestrial status. It did effectually combat ignorant superstition.
2004 121:4.2 1. Epikūriečių. Šita minties mokykla buvo pasišventusi laimės siekimui. Geresnieji epikūriečiai nebuvo atsidavę kūno nesaikingumui. Šita doktrina bent jau padėjo romėnus išlaisvinti iš dar pragaištingesnės fatalizmo formos; ji mokė, kad žmonės galėtų ką nors daryti dėl to, jog savo žemiškąją padėtį pagerintų. Ji tikrai veiksmingai kovojo prieš nemokšiškus prietarus.
1955 121:4.3 2. The Stoic. Stoicism was the superior philosophy of the better classes. The Stoics believed that a controlling Reason-Fate dominated all nature. They taught that the soul of man was divine; that it was imprisoned in the evil body of physical nature. Man’s soul achieved liberty by living in harmony with nature, with God; thus virtue came to be its own reward. Stoicism ascended to a sublime morality, ideals never since transcended by any purely human system of philosophy. While the Stoics professed to be the “offspring of God,” they failed to know him and therefore failed to find him. Stoicism remained a philosophy; it never became a religion. Its followers sought to attune their minds to the harmony of the Universal Mind, but they failed to envisage themselves as the children of a loving Father. Paul leaned heavily toward Stoicism when he wrote, “I have learned in whatsoever state I am, therewith to be content.”
2004 121:4.3 2. Stoikų. Stoicizmas buvo labiau išsivysčiusi aukščiausiųjų klasių filosofija. Stoikai tikėjo, kad visoje gamtoje viešpatauja kontroliuojantis Protas-Likimas. Jie mokė, kad žmogaus siela yra dieviška; kad ji yra įkalinta fizinės prigimties ydingame kūne. Žmogaus siela išsilaisvinimą pasiekia gyvendama harmonijoje su gamta, su Dievu; tokiu būdu dorybė tampa savo pačios atpildu. Stoicizmas pakilo iki išaukštintos moralės, tokių idealų nuo to laiko nepranoko nė viena grynai žmogiškosios filosofijos sistema. Nors stoikai tvirtino, jog yra “ Dievo palikuonys, ” bet jiems nepavyko jo pažinti ir dėl to jiems nepasisekė jo surasti[10]. Stoicizmas išliko filosofija; jis niekada netapo religija. Jo pasekėjai stengėsi savąjį protą priderinti prie Visuotinio Proto harmonijos, bet jiems nepavyko save įsivaizduoti mylinčio Tėvo vaikais. Paulius labai smarkiai linko į stoicizmą, kada rašė: “Aš išmokau, kad ir kokioje būčiau padėtyje, dėl to būti patenkintas[11].”
1955 121:4.4 3. The Cynic. Although the Cynics traced their philosophy to Diogenes of Athens, they derived much of their doctrine from the remnants of the teachings of Machiventa Melchizedek. Cynicism had formerly been more of a religion than a philosophy. At least the Cynics made their religio-philosophy democratic. In the fields and in the market places they continually preached their doctrine that “man could save himself if he would.” They preached simplicity and virtue and urged men to meet death fearlessly. These wandering Cynic preachers did much to prepare the spiritually hungry populace for the later Christian missionaries. Their plan of popular preaching was much after the pattern, and in accordance with the style, of Paul’s Epistles.
2004 121:4.4 3. Cinikai. Nors cinikai savąją filosofiją kildina iš Diogeno iš Atėnų, bet didelę dalį savo doktrinų jie gavo iš Makiventos Melkizedeko mokymo liekanų. Anksčiau cinizmas buvo daugiau religija, o ne filosofija. Cinikai savo religinę filosofiją bent jau pavertė demokratine. Laukuose ir turgavietėse jie nuolatos skelbė savo doktriną, jog “žmogus galėtų save išgelbėti, jeigu jis to norėtų.” Jie skelbė paprastumą ir dorybę ir žmones ragino mirtį pasitikti be baimės. Šitie klajojantys cinikai pamokslininkai daug padarė dėl to, kad dvasiškai išalkusius gyventojus parengtų vėlesniems krikščionių misionieriams. Jų liaudiško pamokslavimo forma ir stilius didele dalimi buvo panašūs į Pauliaus Laiškus.
1955 121:4.5 4. The Skeptic. Skepticism asserted that knowledge was fallacious, and that conviction and assurance were impossible. It was a purely negative attitude and never became widespread.
2004 121:4.5 4. Skeptikai. Skepticizmas tvirtino, kad žinios yra apgaulingos ir kad įsitikinimas ir užtikrintumas yra neįmanomi. Tai buvo grynai negatyvus požiūris ir niekada plačiai neišplito.
1955 121:4.6 These philosophies were semireligious; they were often invigorating, ethical, and ennobling but were usually above the common people. With the possible exception of Cynicism, they were philosophies for the strong and the wise, not religions of salvation for even the poor and the weak.
2004 121:4.6 Šitos filosofijos buvo pusiau religinės; dažnai jos būdavo sustiprinančios, etiškos, ir taurinančios, bet eiliniams žmonėms paprastai likdavo nesuprantamos. Galbūt išskyrus cinizmą, jos buvo filosofijos stipriesiems ir išmintingiesiems, bet jos nebuvo išgelbėjimo religijos, tuo labiau neturtingiesiems ir silpniesiems.
5. THE GENTILE RELIGIONS
5. PAGONIŲ RELIGIJOS
1955 121:5.1 Throughout preceding ages religion had chiefly been an affair of the tribe or nation; it had not often been a matter of concern to the individual. Gods were tribal or national, not personal. Such religious systems afforded little satisfaction for the individual spiritual longings of the average person.
2004 121:5.1 Per visus ankstesniuosius amžius religija daugiausia būdavo genties ar nacijos reikalas; nedažnai ji būdavo toks dalykas, dėl kurio susirūpintų individas. Dievai buvo gentiniai arba nacionaliniai, bet ne asmeniniai. Tokios religinės sistemos menkai patenkindavo paprasto žmogaus asmeninius dvasinius troškimus.
2004 121:5.2 Jėzaus laikais Vakarų religijas sudarė:
1955 121:5.3 1. The pagan cults. These were a combination of Hellenic and Latin mythology, patriotism, and tradition.
2004 121:5.3 1. Pagonių kultai. Jie buvo graikų ir lotynų mitologijos, patriotizmo, ir tradicijų derinys.
1955 121:5.4 2. Emperor worship. This deification of man as the symbol of the state was very seriously resented by the Jews and the early Christians and led directly to the bitter persecutions of both churches by the Roman government.
2004 121:5.4 2. Imperatoriaus garbinimas. Šitas žmogaus kaip valstybės simbolio sudievinimas kėlė labai rimtą žydų ir ankstyvųjų krikščionių pasipiktinimą ir tiesiogiai atvedė į tokią padėtį, kada Romos vyriausybė ėmė aršiai persekioti abi bažnyčias.
1955 121:5.5 3. Astrology. This pseudo science of Babylon developed into a religion throughout the Greco-Roman Empire. Even in the twentieth century man has not been fully delivered from this superstitious belief.
2004 121:5.5 3. Astrologija. Šitas Babilono pseudomokslas išsivystė į religiją visoje graikų-romėnų imperijoje. Net ir dvidešimtajame amžiuje žmogus nevisiškai išsilaisvino iš šito prietaringo tikėjimo.
1955 121:5.6 4. The mystery religions. Upon such a spiritually hungry world a flood of mystery cults had broken, new and strange religions from the Levant, which had enamored the common people and had promised them individual salvation. These religions rapidly became the accepted belief of the lower classes of the Greco-Roman world. And they did much to prepare the way for the rapid spread of the vastly superior Christian teachings, which presented a majestic concept of Deity, associated with an intriguing theology for the intelligent and a profound proffer of salvation for all, including the ignorant but spiritually hungry average man of those days.
2004 121:5.6 4. Misterinės religijos. Tokį dvasiškai išalkusį pasaulį užtvindė misteriniai kultai, naujos ir keistos Levanto religijos, kurios pavergė paprastus žmones ir kurios jiems žadėjo individualų išgelbėjimą. Šitos religijos greitai tapo graikų-romėnų pasaulio žemesniųjų klasių pripažintu tikėjimu. Ir jos tikrai daug prisidėjo prie to, kad parengtų kelią tam, jog sparčiai išplistų nepalyginamai aukštesni krikščioniškieji mokymai, kurie pateikė Dievybės nuostabią sampratą, susietą su intriguojančia teologija išmintingiesiems ir išsamiu išgelbėjimo pasiūlymu visiems, įskaitant ir neišmanantį, bet dvasiškai išalkusį tų laikų vidutinį žmogų.
1955 121:5.7 The mystery religions spelled the end of national beliefs and resulted in the birth of the numerous personal cults. The mysteries were many but were all characterized by:
2004 121:5.7 Misterinės religijos užbaigė nacionalinių tikėjimų laikotarpį ir dėl to pagimdė daugelį asmeninių kultų. Tų misterijų buvo daug, bet joms visoms buvo būdinga:
1955 121:5.8 1. Some mythical legend, a mystery—whence their name. As a rule this mystery pertained to the story of some god’s life and death and return to life, as illustrated by the teachings of Mithraism, which, for a time, were contemporary with, and a competitor of, Paul’s rising cult of Christianity.
2004 121:5.8 1. Kokia nors mitinė legenda, misterija—dėl to ir jų toks pavadinimas. Kaip taisyklė, šita misterija būdavo susijusi su istorija apie kokio nors dievo gyvenimą ir mirtį ir sugrįžimą į gyvenimą, kaip tą pavaizduoja mitraizmo mokymai, kurie, kažkurį laikotarpį, egzistavo drauge ir varžėsi su atsirandančiu Pauliaus krikščionybės kultu.
1955 121:5.9 2. The mysteries were nonnational and interracial. They were personal and fraternal, giving rise to religious brotherhoods and numerous sectarian societies.
2004 121:5.9 2. Šios misterijos buvo ne nacionalinės, o tarprasinės. Jos buvo asmeninio ir draugiško pobūdžio, sukurdamos religines brolijas ir daugelį sektantiškų draugijų.
1955 121:5.10 3. They were, in their services, characterized by elaborate ceremonies of initiation and impressive sacraments of worship. Their secret rites and rituals were sometimes gruesome and revolting.
2004 121:5.10 3. Joms, kada būdavo meldžiamasi, buvo būdinga iniciacijos įmantrios ceremonijos ir įspūdingi garbinimo sakramentai. Kartais jų slaptos apeigos ir ritualai būdavo siaubingi ir atstumiantys.
1955 121:5.11 4. But no matter what the nature of their ceremonies or the degree of their excesses, these mysteries invariably promised their devotees salvation, “deliverance from evil, survival after death, and enduring life in blissful realms beyond this world of sorrow and slavery.”
2004 121:5.11 4. Bet nesvarbu, kad ir koks tų ceremonijų pobūdis arba kad ir kokio laipsnio jų nesaikingumas, bet šitos misterijos būtinai žadėdavo išgelbėjimą tiems, kurie joms atsiduodavo, “išlaisvinimą iš blogio, išlikimą po mirties, ir ilgalaikį gyvenimą palaimingose sferose anapus šito sielvarto ir vergystės pasaulio[12][13][14][15].”
1955 121:5.12 But do not make the mistake of confusing the teachings of Jesus with the mysteries. The popularity of the mysteries reveals man’s quest for survival, thus portraying a real hunger and thirst for personal religion and individual righteousness. Although the mysteries failed adequately to satisfy this longing, they did prepare the way for the subsequent appearance of Jesus, who truly brought to this world the bread of life and the water thereof.
2004 121:5.12 Bet nedarykite tokios klaidos ir nepainiokite Jėzaus mokymų su misterijomis. Misterijų populiarumas rodo, jog žmogus ieškojo išsigelbėjimo, šitokiu būdu atskleisdamas tikrąjį alkį ir troškulį asmeninei religijai ir individualiam teisumui. Nors misterijoms šito troškimo deramai patenkinti ir nepavyko, bet jos iš tiesų parengė kelią Jėzaus, kuris iš tikrųjų į šitą pasaulį atnešė gyvenimo duoną ir gyvenimo vandenį, vėlesniajam pasirodymui.
1955 121:5.13 Paul, in an effort to utilize the widespread adherence to the better types of the mystery religions, made certain adaptations of the teachings of Jesus so as to render them more acceptable to a larger number of prospective converts. But even Paul’s compromise of Jesus’ teachings (Christianity) was superior to the best in the mysteries in that:
2004 121:5.13 Paulius, stengdamasis panaudoti plačiai išplitusį misterinių religijų geresniųjų tipų išpažinimą, Jėzaus mokymus adaptavo taip, kad didesniam potencialių atsivertėlių skaičiui jie taptų priimtinesni. Bet net ir Pauliaus pasiūlytas Jėzaus mokymų kompromisinis variantas (krikščionybė) pranoko tai, kas buvo geriausia misterijose, tuo, kad:
1955 121:5.14 1. Paul taught a moral redemption, an ethical salvation. Christianity pointed to a new life and proclaimed a new ideal. Paul forsook magic rites and ceremonial enchantments.
2004 121:5.14 1. Paulius mokė moralinio atpirkimo, etinio išgelbėjimo. Krikščionybė parodė naują gyvenimą ir paskelbė naują idealą. Paulius atsisakė magiškų ritualų ir apeiginių burtų.
1955 121:5.15 2. Christianity presented a religion which grappled with final solutions of the human problem, for it not only offered salvation from sorrow and even from death, but it also promised deliverance from sin followed by the endowment of a righteous character of eternal survival qualities.
2004 121:5.15 2. Krikščionybė buvo tokia religija, kuri mėgino surasti žmogiškosios problemos galutinius sprendimus, nes ji ne tik siūlė išgelbėjimą nuo sielvarto ir net nuo mirties, bet taip pat žadėjo ir išlaisvinimą iš nuodėmės, po kurio eina apdovanojimas teisiu charakteriu, turinčiu amžinojo išlikimo savybių.
1955 121:5.16 3. The mysteries were built upon myths. Christianity, as Paul preached it, was founded upon a historic fact: the bestowal of Michael, the Son of God, upon mankind.
2004 121:5.16 3. Misterijos buvo kuriamos mitų pagrindu. Krikščionybė, kokią skelbė Paulius, buvo sukurta remiantis istoriniu faktu: Mykolo, Dievo Sūnaus, savęs padovanojimu žmonijai.
1955 121:5.17 Morality among the gentiles was not necessarily related to either philosophy or religion. Outside of Palestine it not always occurred to people that a priest of religion was supposed to lead a moral life. Jewish religion and subsequently the teachings of Jesus and later the evolving Christianity of Paul were the first European religions to lay one hand upon morals and the other upon ethics, insisting that religionists pay some attention to both.
2004 121:5.17 Moralė tarp pagonių nebūtinai buvo susieta su filosofija arba su religija. Už Palestinos ribų žmonėms nedažnai kildavo mintis, kad religinis dvasininkas turi gyventi moralų gyvenimą. Žydų religija, o vėliau Jėzaus mokymai, ir dar vėliau atsirandanti Pauliaus krikščionybė buvo pirmosios Europos religijos, kurios vieną ranką laikė uždėjusios ant moralės, o kitą ranką laikė ant etikos ir reikalavo, kad religininkai kreiptų tam tikrą dėmesį tiek į moralę, tiek į etiką.
1955 121:5.18 Into such a generation of men, dominated by such incomplete systems of philosophy and perplexed by such complex cults of religion, Jesus was born in Palestine. And to this same generation he subsequently gave his gospel of personal religion—sonship with God.
2004 121:5.18 Tokioje žmonių kartoje, kurioje viešpatavo tokios netobulos filosofinės sistemos ir kurią glumino tokie sudėtingi religiniai kultai, Palestinoje gimė Jėzus. Ir šitai pačiai kartai jis vėliau davė asmeninės religijos savąją evangeliją—sūnystę su Dievu.
6. THE HEBREW RELIGION
6. HEBRAJŲ RELIGIJA
1955 121:6.1 By the close of the first century before Christ the religious thought of Jerusalem had been tremendously influenced and somewhat modified by Greek cultural teachings and even by Greek philosophy. In the long contest between the views of the Eastern and Western schools of Hebrew thought, Jerusalem and the rest of the Occident and the Levant in general adopted the Western Jewish or modified Hellenistic viewpoint.
2004 121:6.1 Baigiantis pirmajam amžiui prieš Kristų, Jeruzalės religinę mintį buvo smarkiai paveikę ir kažkiek modifikavę graikų kultūros mokymai ir net graikų filosifija. Ilgai trukusioje kovoje tarp hebrajų minties Rytų ir Vakarų mokyklų požiūrių, Jeruzalė ir likusioji vakarinė dalis ir Levantas apskritai laikėsi vakarinių žydų arba modifikuoto helenistinio požiūrio.
1955 121:6.2 In the days of Jesus three languages prevailed in Palestine: The common people spoke some dialect of Aramaic; the priests and rabbis spoke Hebrew; the educated classes and the better strata of Jews in general spoke Greek. The early translation of the Hebrew scriptures into Greek at Alexandria was responsible in no small measure for the subsequent predominance of the Greek wing of Jewish culture and theology. And the writings of the Christian teachers were soon to appear in the same language. The renaissance of Judaism dates from the Greek translation of the Hebrew scriptures. This was a vital influence which later determined the drift of Paul’s Christian cult toward the West instead of toward the East.
2004 121:6.2 Jėzaus dienomis Palestinoje vyravo trys kalbos: Paprasti žmonės šnekėjo aramėjų kalbos viena iš tarmių; šventikai ir rabinai vartojo hebrajų kalbą; išsilavinusios klasės ir labiau pasiturintys žydų sluoksniai apskritai šnekėjo graikiškai. Hebrajų raštų ankstyvasis vertimas į graikų kalbą Aleksandrijoje nemaža dalimi prisidėjo prie to, jog vėliau įsiviešpatavo žydų kultūros ir teologijos graikiškasis sparnas. Ir krikščionių mokytojų raštai netrukus turėjo pasirodyti irgi ta pačia kalba. Judaizmo renesansas kyla iš hebrajų raštų vertimų į graikų kalbą. Tai buvo gyvybiškai svarbus poveikis, kuris vėliau nulėmė Pauliaus krikščioniškojo kulto dreifą į Vakarus, o ne į Rytus.
1955 121:6.3 Though the Hellenized Jewish beliefs were very little influenced by the teachings of the Epicureans, they were very materially affected by the philosophy of Plato and the self-abnegation doctrines of the Stoics. The great inroad of Stoicism is exemplified by the Fourth Book of the Maccabees; the penetration of both Platonic philosophy and Stoic doctrines is exhibited in the Wisdom of Solomon. The Hellenized Jews brought to the Hebrew scriptures such an allegorical interpretation that they found no difficulty in conforming Hebrew theology with their revered Aristotelian philosophy. But this all led to disastrous confusion until these problems were taken in hand by Philo of Alexandria, who proceeded to harmonize and systemize Greek philosophy and Hebrew theology into a compact and fairly consistent system of religious belief and practice. And it was this later teaching of combined Greek philosophy and Hebrew theology that prevailed in Palestine when Jesus lived and taught, and which Paul utilized as the foundation on which to build his more advanced and enlightening cult of Christianity.
2004 121:6.3 Nors helenizuotus žydų tikėjimus epikūriečių mokymai paveikė labai mažai, bet juos labai smarkiai įtakojo Platono filosofija ir stoikų savęs atsižadėjimo doktrinos. Didįjį stoikų įsiveržimą iliustruoja ketvirtoji Makabėjų Knyga; tiek Platono filosofijos, tiek stoikų doktrinų įsiskverbimą iliustruoja Saliamono Išmintis. Helenizuoti žydai hebrajų raštams suteikė tokį alegorinį aiškinimą, kad jiems visiškai nebuvo sunku hebrajų teologiją suderinti su jų labai gerbiamo Aristotelio filosofija. Bet visa tai vedė į pragaištingą supainiojimą tol, kol šitas problemas pradėjo spręsti Filonas iš Aleksandrijos, kuris ėmė derinti ir sisteminti graikų filosofiją ir hebrajų teologiją į religinio tikėjimo ir praktikos kompaktišką ir pakankamai nuoseklią sistemą. Ir būtent šitas vėlyvesnis graikų filosofijos ir hebrajų teologijos apjungtas mokymas vyravo Palestinoje tuo metu, kada gyveno ir mokė Jėzus, ir kurį Paulius panaudojo pagrindu, ant kurio sukūrė labiau išvystytą ir apšviečiantį krikščionybės kultą.
1955 121:6.4 Philo was a great teacher; not since Moses had there lived a man who exerted such a profound influence on the ethical and religious thought of the Occidental world. In the matter of the combination of the better elements in contemporaneous systems of ethical and religious teachings, there have been seven outstanding human teachers: Sethard, Moses, Zoroaster, Lao-tse, Buddha, Philo, and Paul.
2004 121:6.4 Filonas buvo didis mokytojas; nuo Mozės laikų nebuvo tokio žmogaus, kuris būtų taip giliai paveikęs Vakarų pasaulio etinę ir religinę mintį. Suderinant geriausius etinių ir religinių tuometinių mokymų sistemų elementus, buvo septyni žymiausi žmonijos mokytojai: Setardas, Mozė, Zoroastra, Lao-tse, Buda, Filonas, ir Paulius.
1955 121:6.5 Many, but not all, of Philo’s inconsistencies resulting from an effort to combine Greek mystical philosophy and Roman Stoic doctrines with the legalistic theology of the Hebrews, Paul recognized and wisely eliminated from his pre-Christian basic theology. Philo led the way for Paul more fully to restore the concept of the Paradise Trinity, which had long been dormant in Jewish theology. In only one matter did Paul fail to keep pace with Philo or to transcend the teachings of this wealthy and educated Jew of Alexandria, and that was the doctrine of the atonement; Philo taught deliverance from the doctrine of forgiveness only by the shedding of blood. He also possibly glimpsed the reality and presence of the Thought Adjusters more clearly than did Paul. But Paul’s theory of original sin, the doctrines of hereditary guilt and innate evil and redemption therefrom, was partially Mithraic in origin, having little in common with Hebrew theology, Philo’s philosophy, or Jesus’ teachings. Some phases of Paul’s teachings regarding original sin and the atonement were original with himself.
2004 121:6.5 Didelę dalį Filono prieštaravimų, bet ne visus, atsiradusių dėl pastangų sujungti graikų mistinę filosofiją ir romėnų stoikų doktrinas su įstatymo raidės prisilaikančia hebrajų teologija, Paulius suvokė ir išmintingai pašalino iš savosios pagrindinės ikikrikščioniškosios teologijos. Filonas nutiesė kelią Pauliui, kad jis galėtų daug išsamiau atstatyti sampratą apie Rojaus Trejybę, kuri iki tol ilgą laiką buvo potenciali žydų teologijoje. Tiktai vienu atžvilgiu iš tiesų Pauliui nepavyko žengti koja kojon su Filonu arba pranokti šito turtingo ir išsilavinusio žydo iš Aleksandrijos mokymų, ir tai buvo atpirkimo doktrina; Filonas mokė išsivaduoti iš tokios doktrinos, jog atleidimas yra pasiekiamas tiktai kraujo praliejimo dėka. Jis taip pat galbūt aiškiau už Paulių suvokė Minties Derintojų realybę ir buvimą. Bet Pauliaus teorija apie pirminę nuodėmę, doktrinos apie paveldėtą kaltę ir įgimtą blogį ir jų atpirkimą, iš dalies buvo mitrų kilmės, turėdamos mažai ką bendro su hebrajų teologija, Filono filosofija, ar Jėzaus mokymais. Kai kurie Pauliaus mokymų, susijusių su pirmine nuodėme ir atpirkimu, aspektai buvo sukurti jo paties.
1955 121:6.6 The Gospel of John, the last of the narratives of Jesus’ earth life, was addressed to the Western peoples and presents its story much in the light of the viewpoint of the later Alexandrian Christians, who were also disciples of the teachings of Philo.
2004 121:6.6 Evangelija pagal Joną, paskutinysis iš pasakojimų apie Jėzaus žemiškąjį gyvenimą, buvo adresuota Vakarų tautoms, ir jos pateikta istorija didele dalimi remiasi vėlesniųjų Aleksandrijos krikščionių, kurie taip pat buvo ir Filono mokiniai, požiūriu.
1955 121:6.7 At about the time of Christ a strange reversion of feeling toward the Jews occurred in Alexandria, and from this former Jewish stronghold there went forth a virulent wave of persecution, extending even to Rome, from which many thousands were banished. But such a campaign of misrepresentation was short-lived; very soon the imperial government fully restored the curtailed liberties of the Jews throughout the empire.
2004 121:6.7 Maždaug Kristaus laikais Aleksandrijoje įvyko keistas požiūrio į žydus pasikeitimas, ir iš šito ankstesniojo žydų atramos taško pasklido kupina neapykantos persekiojimo banga, pasiekusi net ir Romą, iš kurios buvo išvyta daug tūkstančių. Bet tokia šmeižto kampanija buvo trumpalaikė; labai greitai imperijos valdžia pamintas žydų laisves iki galo atstatė visoje imperijoje.
1955 121:6.8 Throughout the whole wide world, no matter where the Jews found themselves dispersed by commerce or oppression, all with one accord kept their hearts centered on the holy temple at Jerusalem. Jewish theology did survive as it was interpreted and practiced at Jerusalem, notwithstanding that it was several times saved from oblivion by the timely intervention of certain Babylonian teachers.
2004 121:6.8 Visame milžiniškame pasaulyje, nesvarbu, kur beatsidurdavo žydai, pasklidę dėl komercijos ar priespaudos, visų kaip vieno širdies jausmas koncentruodavosi į šventąją Jeruzalės šventyklą. Žydų teologija iš tikrųjų išliko tokia, kaip ji buvo interpretuojama ir praktikuojama Jeruzalėje, nežiūrint to, jog keletą kartų nuo užmaršties ją išgelbėjo savalaikis kai kurių Babilono mokytojų įsikišimas.
1955 121:6.9 As many as two and one-half million of these dispersed Jews used to come to Jerusalem for the celebration of their national religious festivals. And no matter what the theologic or philosophic differences of the Eastern (Babylonian) and the Western (Hellenic) Jews, they were all agreed on Jerusalem as the center of their worship and in ever looking forward to the coming of the Messiah.
2004 121:6.9 Net iki dviejų su puse milijono šitų išsklaidytų žydų savo nacionalinių religinių švenčių atvykdavo švęsti į Jeruzalę. Ir nesvarbu, kokie būdavo teologiniai ar filosofiniai skirtumai tarp rytinių (babiloniečių) ir vakarinių (helininių) žydų, bet jie visi vieningai sutarė dėl to, kad jų garbinimo centras yra Jeruzalė ir kad visą laiką jie laukia Mesijo atėjimo.
7. JEWS AND GENTILES
7. ŽYDAI IR PAGONYS
1955 121:7.1 By the times of Jesus the Jews had arrived at a settled concept of their origin, history, and destiny. They had built up a rigid wall of separation between themselves and the gentile world; they looked upon all gentile ways with utter contempt. They worshiped the letter of the law and indulged a form of self-righteousness based upon the false pride of descent. They had formed preconceived notions regarding the promised Messiah, and most of these expectations envisaged a Messiah who would come as a part of their national and racial history. To the Hebrews of those days Jewish theology was irrevocably settled, forever fixed.
2004 121:7.1 Iki Jėzaus atėjimo žydai jau turėjo tvirtą sampratą apie savo kilmę, istoriją, ir likimą. Jie buvo pastatę tvirtą sieną, atskiriančią juos nuo pagonių pasaulio; į visus pagoniškus papročius jie žvelgė su begaline panieka. Jie garbino įstatymo raidę ir mėgavosi tam tikra teisuoliškumo forma, kuri rėmėsi apgaulingu pasipuikavimu dėl kilmės. Jie buvo susidarę išankstinę sampratą apie pažadėtąjį Mesiją, ir dauguma šitų lūkesčių buvo susiję su tuo, kad jie įsivaizdavo tokį Mesiją, kuris ateis kaip jų nacionalinės ir rasinės istorijos dalis. Tų dienų hebrajams žydų teologija buvo nekintamai nusistovėjusi, nustatyta amžiams.
1955 121:7.2 The teachings and practices of Jesus regarding tolerance and kindness ran counter to the long-standing attitude of the Jews toward other peoples whom they considered heathen. For generations the Jews had nourished an attitude toward the outside world which made it impossible for them to accept the Master’s teachings about the spiritual brotherhood of man. They were unwilling to share Yahweh on equal terms with the gentiles and were likewise unwilling to accept as the Son of God one who taught such new and strange doctrines.
2004 121:7.2 Jėzaus mokymai ir praktika pakantumo ir kilnumo atžvilgiu prieštaravo seniai nusistovėjusiam žydų požiūriui į kitas tautas, kurias jie laikė pagoniškomis. Per kartų kartas išorinio pasaulio atžvilgiu žydai puoselėjo tokį požiūrį, dėl kurio jie negalėjo pritarti Mokytojo mokymams apie žmogaus dvasinę brolystę. Jie nenorėjo savo Jahve dalintis su pagonimis lygiomis teisėmis ir lygiai taip pat nenorėjo priimti kaip Dievo Sūnaus to, kuris mokė tokių naujų ir keistų doktrinų.
1955 121:7.3 The scribes, the Pharisees, and the priesthood held the Jews in a terrible bondage of ritualism and legalism, a bondage far more real than that of the Roman political rule. The Jews of Jesus’ time were not only held in subjugation to the law but were equally bound by the slavish demands of the traditions, which involved and invaded every domain of personal and social life. These minute regulations of conduct pursued and dominated every loyal Jew, and it is not strange that they promptly rejected one of their number who presumed to ignore their sacred traditions, and who dared to flout their long-honored regulations of social conduct. They could hardly regard with favor the teachings of one who did not hesitate to clash with dogmas which they regarded as having been ordained by Father Abraham himself. Moses had given them their law and they would not compromise.
2004 121:7.3 Raštininkai, fariziejai, ir šventikai žydus laikė siaubingoje ritualizmo ir įstatymo raidės vergovėje, nepalyginamai realesnėje už romėnų politinio valdymo vergovę. Jėzaus laikų žydus ne tik pavergė įstatymas, bet lygiai taip pat supančiojo ir tradicijų vergiški reikalavimai, kurie apėmė ir įsiveržė į visas asmeninio ir visuomeninio gyvenimo sferas. Šitos smulkiausios elgesio taisyklės persekiojo ir valdė kiekvieną ištikimą žydą, ir nėra nieko keisto, kad jie tuoj pat atstūmė vieną iš saviškių, kuris išdrįso ignoruoti jų šventas tradicijas, ir kuris išdrįso pažeidinėti ilgą laiką gerbtas visuomeninio elgesio taisykles. Jie vargu ar galėjo palankiai žiūrėti į mokymus to, kuris nedvejodamas susigrūmė su dogmomis, kurias jie laikė nurodytomis paties Tėvo Abraomo. Mozė jiems buvo davęs įstatymą, ir jie nedarys jokių nuolaidų.
1955 121:7.4 By the time of the first century after Christ the spoken interpretation of the law by the recognized teachers, the scribes, had become a higher authority than the written law itself. And all this made it easier for certain religious leaders of the Jews to array the people against the acceptance of a new gospel.
2004 121:7.4 Iki pirmojo amžiaus po Kristaus gimimo įstatymo žodinis aiškinimas, pateikiamas pripažintų mokytojų, raštininkų, buvo tapęs aukštesniu autoritetu už patį užrašytą įstatymą. Ir visa tai kai kuriems žydų religiniams lyderiams palengvino žmones nuteikti taip, kad naujosios evangelijos jie nepriimtų.
1955 121:7.5 These circumstances rendered it impossible for the Jews to fulfill their divine destiny as messengers of the new gospel of religious freedom and spiritual liberty. They could not break the fetters of tradition. Jeremiah had told of the “law to be written in men’s hearts,” Ezekiel had spoken of a “new spirit to live in man’s soul,” and the Psalmist had prayed that God would “create a clean heart within and renew a right spirit.” But when the Jewish religion of good works and slavery to law fell victim to the stagnation of traditionalistic inertia, the motion of religious evolution passed westward to the European peoples.
2004 121:7.5 Dėl šitų aplinkybių žydams buvo neįmanoma įgyvendinti savo dieviškosios lemties, kad taptų religinės laisvės ir dvasinio laisvumo naujosios evangelijos žinianešiais. Jie nepajėgė sutraukyti tradicijos pančių. Jeremijas buvo sakęs apie “įstatymą, kuris turi būti užrašytas žmonių širdyse, ” Ezekilis kalbėjo apie “ naująją dvasią, kuri gyvens žmogaus sieloje,” o Psalmininkas meldėsi, jog Dievas “viduje sukurtų tyrą širdį ir atnaujintų teisią dvasią[16]. ” Tačiau kada žydų gerų darbų religija ir vergavimas įstatymui tapo tradicionalistinės inercijos sąstingio auka, tada religinės evoliucijos judėjimas slinko vakarų kryptimi link Europos tautų[17][18].
1955 121:7.6 And so a different people were called upon to carry an advancing theology to the world, a system of teaching embodying the philosophy of the Greeks, the law of the Romans, the morality of the Hebrews, and the gospel of personality sanctity and spiritual liberty formulated by Paul and based on the teachings of Jesus.
2004 121:7.6 Ir šitaip kita tauta buvo pašaukta tam, jog pasauliui neštų besivystančią teologiją, mokymo sistemą, įkūnijančią graikų filosofiją, romėnų teisę, hebrajų moralę, ir asmenybės šventumo ir dvasinės laisvės evangeliją, kurią suformulavo Paulius ir kuri buvo grindžiama Jėzaus mokymais.
1955 121:7.7 Paul’s cult of Christianity exhibited its morality as a Jewish birthmark. The Jews viewed history as the providence of God—Yahweh at work. The Greeks brought to the new teaching clearer concepts of the eternal life. Paul’s doctrines were influenced in theology and philosophy not only by Jesus’ teachings but also by Plato and Philo. In ethics he was inspired not only by Christ but also by the Stoics.
2004 121:7.7 Pauliaus krikščionybės kulte moralė buvo žydiškasis apgamas. Žydai į istoriją žvelgė kaip į Dievo apvaizdą—Jahvės veikimą. Graikai į naująjį mokymą įnešė aiškesnę sampratą apie amžinąjį gyvenimą. Pauliaus doktrinas teologiniu ir filosofiniu požiūriais paveikė ne tiktai Jėzaus mokymai, bet taip pat ir Platonas ir Filonas. Etikos srityje jį įkvėpė ne tiktai Kristus, bet taip pat ir stoikai.
1955 121:7.8 The gospel of Jesus, as it was embodied in Paul’s cult of Antioch Christianity, became blended with the following teachings:
2004 121:7.8 Jėzaus evangelija, kaip ją įkūnijo Antioko krikščionybės Pauliaus kultas, susimaišė su tokiais mokymais:
1955 121:7.9 1. The philosophic reasoning of the Greek proselytes to Judaism, including some of their concepts of the eternal life.
2004 121:7.9 1. Graikų atsivertėlių į judaizmą filosofiniais samprotavimais, įskaitant ir jų kai kurias sampratas apie amžinąjį gyvenimą.
1955 121:7.10 2. The appealing teachings of the prevailing mystery cults, especially the Mithraic doctrines of redemption, atonement, and salvation by the sacrifice made by some god.
2004 121:7.10 2. Vyraujančių misterinių kultų, ypač mitrinių doktrinų apie atpirkimą, išganymą, ir išgelbėjimą aukos dėka, kurią suteikia kažkoks dievas, patraukliais mokymais.
1955 121:7.11 3. The sturdy morality of the established Jewish religion.
2004 121:7.11 3. Tradicinės žydų religijos griežta morale.
1955 121:7.12 The Mediterranean Roman Empire, the Parthian kingdom, and the adjacent peoples of Jesus’ time all held crude and primitive ideas regarding the geography of the world, astronomy, health, and disease; and naturally they were amazed by the new and startling pronouncements of the carpenter of Nazareth. The ideas of spirit possession, good and bad, applied not merely to human beings, but every rock and tree was viewed by many as being spirit possessed. This was an enchanted age, and everybody believed in miracles as commonplace occurrences.
2004 121:7.12 Viduržemio jūros pakrantėje buvusi Romos imperija, Partos karalystė, ir kaimyninės tautos, gyvenusios Jėzaus laikais, visos turėjo menką ir primityvų supratimą apie pasaulio geografiją, astronomiją, sveikatą, ir ligas; ir natūralu, kad juos smarkiai nustebino dailidės iš Nazareto nauji ir pritrenkiantys pareiškimai. Idėjos apie dvasių, gerų ir blogų, turėjimą buvo taikomos ne vien tiktai žmogiškosioms būtybėms, bet daugelis manė, jog dvasias taip pat turi ir kiekviena uola ir medis. Tai buvo stebuklingas amžius, ir visi tikėjo stebuklais kaip įprastais atsitikimais.
8. PREVIOUS WRITTEN RECORDS
8. ANKSTESNIEJI PARAŠYTI DOKUMENTAI
1955 121:8.1 As far as possible, consistent with our mandate, we have endeavored to utilize and to some extent co-ordinate the existing records having to do with the life of Jesus on Urantia. Although we have enjoyed access to the lost record of the Apostle Andrew and have benefited from the collaboration of a vast host of celestial beings who were on earth during the times of Michael’s bestowal (notably his now Personalized Adjuster), it has been our purpose also to make use of the so-called Gospels of Matthew, Mark, Luke, and John.
2004 121:8.1 Kiek tik įmanoma, sutinkamai su mūsų mandatu, mes stengėmės panaudoti ir tam tikru laipsniu suderinti egzistuojančius įrašus, susijusius su Jėzaus gyvenimu Urantijoje. Nors mes turėjome priėjimą prie apaštalo Andriejaus prarasto dokumento ir gavome naudos iš bendradarbiavimo su milžiniška gausybe dangiškųjų būtybių, kurios Mykolo savęs padovanojimo laikotarpiu buvo žemėje (ypač su jo dabar Personalizuotuoju Derintoju), bet mūsų tikslas taip pat buvo pasinaudoti ir vadinamosiomis Mato, Morkaus, Luko, ir Jono Evangelijomis.
1955 121:8.2 These New Testament records had their origin in the following circumstances:
2004 121:8.2 Šitie Naujojo Testamento dokumentai atsirado tokiomis aplinkybėmis:
1955 121:8.3 1. The Gospel by Mark. John Mark wrote the earliest (excepting the notes of Andrew), briefest, and most simple record of Jesus’ life. He presented the Master as a minister, as man among men. Although Mark was a lad lingering about many of the scenes which he depicts, his record is in reality the Gospel according to Simon Peter. He was early associated with Peter; later with Paul. Mark wrote this record at the instigation of Peter and on the earnest petition of the church at Rome. Knowing how consistently the Master refused to write out his teachings when on earth and in the flesh, Mark, like the apostles and other leading disciples, was hesitant to put them in writing. But Peter felt the church at Rome required the assistance of such a written narrative, and Mark consented to undertake its preparation. He made many notes before Peter died in A.D. 67, and in accordance with the outline approved by Peter and for the church at Rome, he began his writing soon after Peter’s death. The Gospel was completed near the end of A.D. 68. Mark wrote entirely from his own memory and Peter’s memory. The record has since been considerably changed, numerous passages having been taken out and some later matter added at the end to replace the latter one fifth of the original Gospel, which was lost from the first manuscript before it was ever copied. This record by Mark, in conjunction with Andrew’s and Matthew’s notes, was the written basis of all subsequent Gospel narratives which sought to portray the life and teachings of Jesus.
2004 121:8.3 1. Evangelija pagal Morkų. Jonas Morkus parašė ankstyviausią (išskyrus Andriejaus užrašus), trumpiausią, ir paprasčiausią Jėzaus gyvenimo atpasakojimą. Jis Mokytoją pavaizdavo kaip tarną, kaip žmogų tarp žmonių. Nors jaunuolis Morkus daug laiko praleido tose vietose, kurias jis aprašo, bet jo atpasakojimas tikrovėje yra Evangelija pagal Simoną Petrą. Jis anksti susidraugavo su Petru; vėliau su Pauliumi. Morkus šitą atpasakojimą rašė skatinamas Petro ir atkakliai raginamas Romos bažnyčios. Žinodamas, kaip nuosekliai Mokytojas nesutikdavo savo mokymų užrašyti tada, kada buvo žemėje ir materialiame kūne, Morkus, kaip ir apaštalai ir kiti pagrindiniai mokiniai, abejojo dėl to, ar juos užrašinėti. Bet Petras jautė, jog bažnyčiai Romoje reikia tokio užrašyto atpasakojimo pagalbos, ir Morkus sutiko imtis parengti jį. Jis buvo daug ką užsirašęs iki to laiko, kada 67 m. po Kr. gim. Petras mirė, ir sutinkamai su tomis gairėmis, kurioms buvo pritaręs Petras ir Romos bažnyčiai, jis pradėjo savo atpasakojimą netrukus po Petro mirties. Baigiantis 68 m. po Kr. gim. Evangelija buvo užbaigta. Morkus rašė vien tiktai iš savo paties atminties ir iš Petro prisiminimų. Nuo to laiko atpasakojimas buvo žymiai pakeistas, daug fragmentų buvo išimta, o pabaigoje buvo pridėta tam tikra vėlesnioji medžiaga, kuri pakeitė pirminės Evangelijos paskutinįjį vieną penktadalį, kuris buvo prarastas iš pirmojo rankraščio, taip ir neperrašius naujos jo kopijos. Šitas Morkaus atpasakojimas, kartu su Andriejaus ir Mato užrašais, buvo rašytinis pagrindas visiems vėlyvesniems Evangelijos atpasakojimams, kurie stengėsi pavaizduoti Jėzaus gyvenimą ir mokymus.
1955 121:8.4 2. The Gospel of Matthew. The so-called Gospel according to Matthew is the record of the Master’s life which was written for the edification of Jewish Christians. The author of this record constantly seeks to show in Jesus’ life that much which he did was that “it might be fulfilled which was spoken by the prophet.” Matthew’s Gospel portrays Jesus as a son of David, picturing him as showing great respect for the law and the prophets.
2004 121:8.4 2. Mato Evangelija. Vadinamoji Evangelija pagal Matą yra Mokytojo gyvenimo atpasakojimas, kuris buvo užrašytas žydų krikščionių dvasiniam tobulinimui. Šito atpasakojimo autorius visą laiką stengiasi parodyti, kad Jėzaus gyvenime didelė dalis to, ką jis darė, buvo tam, jog “išsipildytų tai, ką sakė pranašas[19]. ” Mato Evangelija Jėzų vaizduoja kaip Dovydo sūnų, parodydama jį kaip demonstruojantį didžiulę pagarbą įstatymui ir pranašams[20].
1955 121:8.5 The Apostle Matthew did not write this Gospel. It was written by Isador, one of his disciples, who had as a help in his work not only Matthew’s personal remembrance of these events but also a certain record which the latter had made of the sayings of Jesus directly after the crucifixion. This record by Matthew was written in Aramaic; Isador wrote in Greek. There was no intent to deceive in accrediting the production to Matthew. It was the custom in those days for pupils thus to honor their teachers.
2004 121:8.5 Apaštalas Matas šitos Evangelijos nerašė. Ją užrašė Izidorius, vienas iš jo mokinių, kuris savo darbe pasinaudojo ne tik Mato asmeniniais prisiminimais apie šituos įvykius, bet taip pat naudojosi ir tam tikrais užrašais, kuriuose buvo Jėzaus pasisakymai, užrašyti Mato iš karto po nukryžiavimo. Šitie Mato užrašai buvo aramėjų kalba; Izidorius rašė graikiškai. Nebuvo jokio ketinimo apgauti, priskiriant šitą kūrinį Matui. Tais laikais buvo paprotys, kad mokiniai šitokiu būdu pagerbtų savo mokytojus.
1955 121:8.6 Matthew’s original record was edited and added to in A.D. 40 just before he left Jerusalem to engage in evangelistic preaching. It was a private record, the last copy having been destroyed in the burning of a Syrian monastery in A.D. 416.
2004 121:8.6 Mato pirminis atpasakojimas buvo suredaguotas ir papildytas 40 m. po Kr. gim. kaip tik prieš jam išvykstant iš Jeruzalės, kad įsitrauktų į evangelinį skelbimą. Tai buvo asmeninis pasakojimas, jo paskutinioji kopija buvo sunaikinta, kada sudegė vienas vienuolynas Sirijoje 416 m. po Kr. gim.
1955 121:8.7 Isador escaped from Jerusalem in A.D. 70 after the investment of the city by the armies of Titus, taking with him to Pella a copy of Matthew’s notes. In the year 71, while living at Pella, Isador wrote the Gospel according to Matthew. He also had with him the first four fifths of Mark’s narrative.
2004 121:8.7 Izidorius pabėgo iš Jeruzalės 70 m. po Kr. gim., kada Tito armijos įsiveržė į miestą, pasiimdamas į Pelą Mato užrašų kopiją. 71 metais., gyvendamas Peloje, Izidorius parašė Evangeliją pagal Matą. Jis taip pat su savimi turėjo Morkaus pasakojimo primuosius keturis penktadalius.
1955 121:8.8 3. The Gospel by Luke. Luke, the physician of Antioch in Pisidia, was a gentile convert of Paul, and he wrote quite a different story of the Master’s life. He began to follow Paul and learn of the life and teachings of Jesus in A.D. 47. Luke preserves much of the “grace of the Lord Jesus Christ” in his record as he gathered up these facts from Paul and others. Luke presents the Master as “the friend of publicans and sinners.” He did not formulate his many notes into the Gospel until after Paul’s death. Luke wrote in the year 82 in Achaia. He planned three books dealing with the history of Christ and Christianity but died in A.D. 90 just before he finished the second of these works, the “Acts of the Apostles.”
2004 121:8.8 3. Luko Evangelija. Lukas, daktaras, gyvenęs Antioke Pisidijoje, buvo pagonis, kurį atvertė Paulius, ir jis parašė visiškai kitokią Mokytojo gyvenimo istoriją. Jis pradėjo sekti Pauliumi ir studijuoti Jėzaus gyvenimą ir mokymus 47 m. po Kr[21]. gim[22]. Savo atpasakojime Lukas išsaugo didelę dalį “Viešpaties Jėzaus Kristaus maloningumo,” nes šituos faktus jis surinko iš Pauliaus ir kitų. Lukas pavaizduoja Mokytoją “mokesčių rinkėjų ir nuodėmingųjų draugu.” Savo gausius užrašus į Evangeliją jis suformulavo tiktai po Pauliaus mirties. Lukas rašė 82 metais Achajyje. Jis ketino parašyti tris knygas, pasakojančias Kristaus ir krikščionybės istoriją, bet 90 m. po Kr. gim. numirė, nespėjęs užbaigti antrosios iš šitų knygų, “Apaštalų Darbų.”
1955 121:8.9 As material for the compilation of his Gospel, Luke first depended upon the story of Jesus’ life as Paul had related it to him. Luke’s Gospel is, therefore, in some ways the Gospel according to Paul. But Luke had other sources of information. He not only interviewed scores of eyewitnesses to the numerous episodes of Jesus’ life which he records, but he also had with him a copy of Mark’s Gospel, that is, the first four fifths, Isador’s narrative, and a brief record made in the year A.D. 78 at Antioch by a believer named Cedes. Luke also had a mutilated and much-edited copy of some notes purported to have been made by the Apostle Andrew.
2004 121:8.9 Kai dėl medžiagos savosios Evangelijos sudarymui, tai Lukas pirmiausia priklausė nuo tos Jėzaus gyvenimo istorijos, kurią jam buvo perteikęs Paulius. Dėl to, Luko Evangelija tam tikru požiūriu yra Evangelija pagal Paulių. Bet Lukas turėjo ir kitų informacijos šaltinių. Jis ne tik kalbėjosi su dešimtimis tiesioginių liudininkų, mačiusių Jėzaus gyvenimo daugelį epizodų, kuriuos jis aprašo, bet su savimi jis taip pat turėjo ir Morkaus Evangelijos egzempliorių, tai yra, Izidoriaus atpasakojimo pirmuosius keturis penktadalius, ir trumpą paliudijimą, kurį 78 metais po Kr. gim. Antioke užrašė tikintysis vardu Sidas. Lukas taip pat turėjo iškraipytą ir daug kartų taisytą kažkokių užrašų egzempliorių, neva užrašytų Apaštalo Andriejaus.
1955 121:8.10 4. The Gospel of John. The Gospel according to John relates much of Jesus’ work in Judea and around Jerusalem which is not contained in the other records. This is the so-called Gospel according to John the son of Zebedee, and though John did not write it, he did inspire it. Since its first writing it has several times been edited to make it appear to have been written by John himself. When this record was made, John had the other Gospels, and he saw that much had been omitted; accordingly, in the year A.D. 101 he encouraged his associate, Nathan, a Greek Jew from Caesarea, to begin the writing. John supplied his material from memory and by reference to the three records already in existence. He had no written records of his own. The Epistle known as “First John” was written by John himself as a covering letter for the work which Nathan executed under his direction.
2004 121:8.10 4. Jono Evangelija. Evangelija pagal Joną daug pasakoja apie Jėzaus darbą Judėjoje ir aplink Jeruzalę, ko nėra kituose atpasakojimuose. Tai yra vadinamoji Evangelija pagal Joną, Zabediejaus sūnų, ir nors Jonas jos nerašė, bet iš tiesų jis įkvėpė, kad ji būtų parašyta. Nuo jos pirmojo užrašymo ji keletą kartų buvo redaguota, kad atrodytų, jog buvo parašyta paties Jono. Kada buvo rašomas šitas atpasakojimas, tada Jonas turėjo ir kitas Evangelijas, ir jis matė, jog daug kas jose buvo praleista; dėl to, 101 metais po Kr. gim. jis padrąsino savo padėjėją, Nataną, Graikijos žydą iš Cezarėjos, pradėti rašymą. Jonas savąją medžiagą teikė iš atminties ir pasiremdamas trimis jau egzistavusiais atpasakojimais. Jis neturėjo jokių savųjų užrašų. Laišką, žinomą kaip “Jono pirmasis,” parašė pats Jonas, kaip pridedamą laišką prie to darbo, kurį, jam vadovaujant, atliko Natanas.
1955 121:8.11 All these writers presented honest pictures of Jesus as they saw, remembered, or had learned of him, and as their concepts of these distant events were affected by their subsequent espousal of Paul’s theology of Christianity. And these records, imperfect as they are, have been sufficient to change the course of the history of Urantia for almost two thousand years.
2004 121:8.11 Visi šitie rašytojai Jėzų sąžiningai pavaizdavo tokį, kokį jie matė, prisiminė, arba ką apie jį buvo girdėję iš kitų, ir kiek jų sampratai apie šituos tolimus įvykius turėjo įtakos tai, kad vėliau jie priėmė Pauliaus krikščionybės teologiją. Ir šitų atpasakojimų, kad ir kokie jie buvo netobuli, užteko tam, jog būtų pakeistas Urantijos istorijos kursas beveik dviems tūkstančiams metų.
1955 121:8.12 [Acknowledgment: In carrying out my commission to restate the teachings and retell the doings of Jesus of Nazareth, I have drawn freely upon all sources of record and planetary information. My ruling motive has been to prepare a record which will not only be enlightening to the generation of men now living, but which may also be helpful to all future generations. From the vast store of information made available to me, I have chosen that which is best suited to the accomplishment of this purpose. As far as possible I have derived my information from purely human sources. Only when such sources failed, have I resorted to those records which are superhuman. When ideas and concepts of Jesus’ life and teachings have been acceptably expressed by a human mind, I invariably gave preference to such apparently human thought patterns. Although I have sought to adjust the verbal expression the better to conform to our concept of the real meaning and the true import of the Master’s life and teachings, as far as possible, I have adhered to the actual human concept and thought pattern in all my narratives. I well know that those concepts which have had origin in the human mind will prove more acceptable and helpful to all other human minds. When unable to find the necessary concepts in the human records or in human expressions, I have next resorted to the memory resources of my own order of earth creatures, the midwayers. And when that secondary source of information proved inadequate, I have unhesitatingly resorted to the superplanetary sources of information.
2004 121:8.12 [Pastaba: Įgyvendindamas man paskirtą užduotį iš naujo perteikti Jėzaus iš Nazareto mokymus ir atpasakoti jo darbus, aš laisvai naudojausi visais dokumentų ir planetinės informacijos šaltiniais. Mano pagrindinis akstinas buvo parengti tokį atpasakojimą, kuris apšviestų ne tiktai dabar gyvenančių žmonių kartą, tačiau kuris galėtų būti naudingas ir visoms ateities kartoms. Iš tų milžiniškų informacijos atsargų, kuriomis man buvo galima pasinaudoti, aš pasirinkau tą informaciją, kuri šito tikslo įgyvendinimui buvo tinkamiausia. Kiek tiktai įmanoma, aš informaciją imdavau iš grynai žmogiškųjų šaltinių. Tiktai, kada tokie šaltiniai nepadėdavo, tada pasiremdavau tais įrašais, kurie buvo viršžmogiški. Kada idėjas ir sampratas apie Jėzaus gyvenimą ir mokymus deramai išreikšdavo žmogiškasis protas, tada būtinai pirmenybę suteikdavau tokiems akivaizdžiai žmogiškosios minties modeliams. Nors aš ir stengiausi žodinę išraišką derinti taip, kad ji kuo geriau atitiktų mūsų sampratą apie Mokytojo gyvenimo ir mokymų realiąją prasmę ir tikrąją reikšmę, bet, kiek tiktai įmanoma, visuose savo pasakojimuose aš laikiausi realios žmogiškosios sampratos ir minties modelio. Aš puikiai suprantu, jog tos sampratos, kurios buvo kilusios žmogiškajame prote, bus daug priimtinesnės ir naudingesnės visiems kitiems žmogiškiesiems protams. Kada reikalingų sampratų negalėjau surasti nei žmogiškuosiuose dokumentuose, nei žmogiškuosiuose išsireiškimuose, tada pasiremdavau žemės tvarinių savosios kategorijos, tarpinių būtybių, atminties resursais. Ir kada tas antrinis informacijos šaltinis būdavo neadekvatus, tada nedvejodamas pasiremdavau viršplanetiniais informacijos šaltiniais.
1955 121:8.13 The memoranda which I have collected, and from which I have prepared this narrative of the life and teachings of Jesus—aside from the memory of the record of the Apostle Andrew—embrace thought gems and superior concepts of Jesus’ teachings assembled from more than two thousand human beings who have lived on earth from the days of Jesus down to the time of the inditing of these revelations, more correctly restatements. The revelatory permission has been utilized only when the human record and human concepts failed to supply an adequate thought pattern. My revelatory commission forbade me to resort to extrahuman sources of either information or expression until such a time as I could testify that I had failed in my efforts to find the required conceptual expression in purely human sources.
2004 121:8.13 Tie prisiminimai, kuriuos aš surinkau ir kuriais remdamasis parengiau šitą pasakojimą apie Jėzaus gyvenimą ir mokymus—be Apaštalo Andriejaus prisiminimų atpasakojimo—sudaro minties deimantus ir Jėzaus mokymų aukštesniojo lygio suvokimus, kurie buvo surinkti iš daugiau kaip dviejų tūkstančių žmogiškųjų būtybių, kurios žemėje gyveno, pradedant Jėzaus dienomis ir baigiant šitų apreiškimų, teisingiau naujų perteikimų, laiku. Leidimas pasiremti apreiškimu buvo panaudojamas tiktai tada, kada žmogiškasis dokumentas ir žmogiškosios sampratos adekvataus minties modelio suteikti negalėdavo. Manoji apreiškimo užduotis man draudė remtis tiek informacijos, tiek išsireiškimo nežmogiškaisiais šaltiniais tol, kol aš negalėdavau patvirtinti, jog savo pastangomis man nepavyko surasti reikalaujamo koncepcinio išsireiškimo grynai žmogiškuosiuose šaltiniuose.
1955 121:8.14 While I, with the collaboration of my eleven associate fellow midwayers and under the supervision of the Melchizedek of record, have portrayed this narrative in accordance with my concept of its effective arrangement and in response to my choice of immediate expression, nevertheless, the majority of the ideas and even some of the effective expressions which I have thus utilized had their origin in the minds of the men of many races who have lived on earth during the intervening generations, right on down to those who are still alive at the time of this undertaking. In many ways I have served more as a collector and editor than as an original narrator. I have unhesitatingly appropriated those ideas and concepts, preferably human, which would enable me to create the most effective portraiture of Jesus’ life, and which would qualify me to restate his matchless teachings in the most strikingly helpful and universally uplifting phraseology. In behalf of the Brotherhood of the United Midwayers of Urantia, I most gratefully acknowledge our indebtedness to all sources of record and concept which have been hereinafter utilized in the further elaboration of our restatement of Jesus’ life on earth.]
2004 121:8.14 Nors aš, bendradarbiaudamas su vienuolika savo bičiulių partnerių tarpinių būtybių ir vadovaujant Melkizedekui, atsakingam už šių dokumentų sudarymą, perteikiau šitą pasakojimą remdamasis savuoju suvokimu, kaip jį efektyviai parengti, ir atsižvelgdamas į savo betarpišką išsireiškimų pasirinkimą, bet vis tik, didžioji dalis idėjų ir net kai kurie iš puikių išsireiškimų, kuriais aš šitokiu būdu pasinaudojau, buvo kilę daugelio rasių žmonių sąmonėje, kurie gyveno žemėje įsiterpiančiose kartose iki pat tų kartų, kurios tebėra gyvos ir šiuo metu, kada yra vykdoma šitoji užduotis. Daugeliu atvejų aš tarnavau greičiau surinkėju ir redaktoriumi, o ne pirminiu atpasakotoju. Aš be dvejonių pasinaudojau tomis mintimis ir sampratomis, pirmiausia žmogiškosiomis, kurios man leido sukurti patį įspūdingiausią Jėzaus gyvenimo pavaizdavimą ir kurios mane įgalino naujai pateikti jo neprilygstamus mokymus pačia nuostabiausiai naudinga ir visuotinai kilninančia frazeologija. Urantijos Suvienytųjų Tarpinių Būtybių Brolijos vardu, mūsų dėkingumą aš kuo nuoširdžiausiai reiškiu visiems įrašų ir sampratų šaltiniams, kurie buvo panaudoti toliau pateikiamame mūsų naujajame smulkiai išdėstytame Jėzaus gyvenimo žemėje atpasakojime.]
| Dokumentas 120. Mykolo savęs padovanojimas Urantijoje |
Indeksas
Viena versija |
Dokumentas 122. Jėzaus gimimas ir kūdikystė |