Urantijos knyga anglų kalba yra vieša visame pasaulyje nuo 2006 m.
Vertimai: © 2004 Urantijos Fondas
| Dokumentas 129. Jėzaus vėlesnis suaugusiojo gyvenimas |
Indeksas
Viena versija |
Dokumentas 131. Pasaulio religijos |
ON THE WAY TO ROME
PAKELIUI Į ROMĄ
1955 130:0.1 THE tour of the Roman world consumed most of the twenty-eighth and the entire twenty-ninth year of Jesus’ life on earth. Jesus and the two natives from India—Gonod and his son Ganid—left Jerusalem on a Sunday morning, April 26, A.D. 22. They made their journey according to schedule, and Jesus said good-bye to the father and son in the city of Charax on the Persian Gulf on the tenth day of December the following year, A.D. 23.
2004 130:0.1 KELIAVIMAS po romėnų pasaulį užėmė Jėzaus gyvenimo žemėje didžiąją dalį dvidešimt aštuntųjų metų ir visus dvidešimt devintuosius metus. Jėzus ir du iš Indijos kilę vyrai—Gonodas ir jo sūnus Ganidas—paliko Jeruzalę sekmadienio rytą, balandžio 26 dieną, 22 m. po Kr. gim. Jie keliavo pagal numatytą tvarkaraštį, ir Jėzus atsisveikino su tėvu ir sūnumi Karakso mieste Persų įlankos pakrantėje kitų metų, 23 m. po Kr. gim., gruodžio dešimtą dieną.
1955 130:0.2 From Jerusalem they went to Caesarea by way of Joppa. At Caesarea they took a boat for Alexandria. From Alexandria they sailed for Lasea in Crete. From Crete they sailed for Carthage, touching at Cyrene. At Carthage they took a boat for Naples, stopping at Malta, Syracuse, and Messina. From Naples they went to Capua, whence they traveled by the Appian Way to Rome.
2004 130:0.2 Iš Jeruzalės į Cezarėją jie nuvyko Jopos keliu. Cezarėjoje jie įsėdo į laivą, plaukiantį į Aleksandriją. Iš Aleksandrijos jie išplaukė į Lasėją, esančią Kretos saloje. Iš Kretos jie pasiekė Kartageną, užsukdami į Sirenę. Iš Kartagenos jie išplaukė į Neapolį, pakeliui atplaukę į Maltą, Sirakūzus, ir Mesiną. Iš Neapolio jie nuvyko į Kapua, iš kur jie Apijaus keliu pasiekė Romą.
1955 130:0.3 After their stay in Rome they went overland to Tarentum, where they set sail for Athens in Greece, stopping at Nicopolis and Corinth. From Athens they went to Ephesus by way of Troas. From Ephesus they sailed for Cyprus, putting in at Rhodes on the way. They spent considerable time visiting and resting on Cyprus and then sailed for Antioch in Syria. From Antioch they journeyed south to Sidon and then went over to Damascus. From there they traveled by caravan to Mesopotamia, passing through Thapsacus and Larissa. They spent some time in Babylon, visited Ur and other places, and then went to Susa. From Susa they journeyed to Charax, from which place Gonod and Ganid embarked for India.
2004 130:0.3 Po viešnagės Romoje jie sausuma keliavo į Tarentumą, iš kur išplaukė į Atėnus Graikijoje, sustodami Nikapolyje ir Korinte. Iš Atėnų per Troją jie nuvyko į Efesą. Iš Efeso nuplaukė į Kiprą, pakeliui užsukdami Rodą. Nemažai laiko jie praleido viešėdami ir ilsėdamiesi Kipre, o tada išplaukė į Antioką Sirijoje. Iš Antioko jie iškeliavo į pietus, į Sidoną, o vėliau pasiekė Damaską. Iš ten su vilkstine jie nukeliavo į Mesopotamiją, pereidami per Tapsaką ir Larisą. Šiek tiek laiko jie praleido Babilone, aplankė Urą ir kitas vietas, o tada nuvyko į Šušą. Iš Šušos jie nukeliavo į Karaksą, iš kur Gonodas ir Ganidas išvyko į Indiją.
1955 130:0.4 It was while working four months at Damascus that Jesus had picked up the rudiments of the language spoken by Gonod and Ganid. While there he had labored much of the time on translations from Greek into one of the languages of India, being assisted by a native of Gonod’s home district.
2004 130:0.4 Būtent tuo metu, kada Jėzus keturis mėnesius dirbo Damaske, jis išmoko kalbos, kuria šnekėjo Gonodas ir Ganidas, pagrindų. Būdamas ten jis daug laiko dirbo ties vertimais iš graikų kalbos į vieną iš Indijos kalbų, padedamas vieno vyro, kilusio iš Gonodo tėviškės regiono.
1955 130:0.5 On this Mediterranean tour Jesus spent about half of each day teaching Ganid and acting as interpreter during Gonod’s business conferences and social contacts. The remainder of each day, which was at his disposal, he devoted to making those close personal contacts with his fellow men, those intimate associations with the mortals of the realm, which so characterized his activities during these years that just preceded his public ministry.
2004 130:0.5 Šitos kelionės po Viduržemio jūrą metu Jėzus maždaug pusę kiekvienos dienos praleisdavo mokydamas Ganidą ir dirbdamas Gonodo vertėju dalykinių pasitarimų ir draugiškų susitikimų metu. Kiekvienos dienos likusiąją dalį, kuri buvo skirta jo paties poreikiams, jis paskirdavo tam, kad užmegztų tuos glaudžius asmeninius ryšius su savo bičiuliais žmonėmis, kad artimai pabendrautų su šios sferos mirtingaisiais, kas taip buvo būdinga jo veiklai per šituos keletą metų, kurie ėjo prieš pat jo viešąją tarnystę.
1955 130:0.6 From firsthand observation and actual contact Jesus acquainted himself with the higher material and intellectual civilization of the Occident and the Levant; from Gonod and his brilliant son he learned a great deal about the civilization and culture of India and China, for Gonod, himself a citizen of India, had made three extensive trips to the empire of the yellow race.
2004 130:0.6 Tiesioginio stebėjimo ir realaus ryšio dėka Jėzus susipažino su Vakarų ir Levanto aukštesne materialia ir intelektualia civilizacija; iš Gonodo ir jo nuostabaus sūnaus jis daug sužinojo apie Indijos ir Kinijos civilizaciją ir kultūrą, kadangi Gonodas, pats būdamas Indijos gyventojas, buvo atlikęs tris didžiules keliones po geltonosios rasės imperiją.
1955 130:0.7 Ganid, the young man, learned much from Jesus during this long and intimate association. They developed a great affection for each other, and the lad’s father many times tried to persuade Jesus to return with them to India, but Jesus always declined, pleading the necessity for returning to his family in Palestine.
2004 130:0.7 Ganidas, jaunasis vyras, šito ilgo ir artimo bendravimo metu daug išmoko iš Jėzaus. Jie vienas kitam pajuto didžiulę meilę, ir vaikino tėvas daug kartų mėgino įtikinti Jėzų sugrįžti su jais į Indiją, bet Jėzus visą laiką atsisakinėjo, aiškindamasis būtinybe sugrįžti pas savo šeimą Palestinoje.
1. AT JOPPA—DISCOURSE ON JONAH
1. JOPOJE — PAKALBIS APIE JONĄ
1955 130:1.1 During their stay in Joppa, Jesus met Gadiah, a Philistine interpreter who worked for one Simon a tanner. Gonod’s agents in Mesopotamia had transacted much business with this Simon; so Gonod and his son desired to pay him a visit on their way to Caesarea. While they tarried at Joppa, Jesus and Gadiah became warm friends. This young Philistine was a truth seeker. Jesus was a truth giver; he was the truth for that generation on Urantia. When a great truth seeker and a great truth giver meet, the result is a great and liberating enlightenment born of the experience of new truth.
2004 130:1.1 Viešėdamas Jopoje, Jėzus sutiko Gadiją, filistiniečių vertėją, kuris dirbo kažkokiam Simonui, kailininkui[1]. Gonodo agentai Mesopotamijoje su šituo Simonu vykdė didelę dalį verslo operacijų; todėl Gonodas ir jo sūnus labai norėjo jį aplankyti pakeliui į Cezarėją. Tuo metu, kada jie buvo Jopoje, Jėzus ir Gadijas nuoširdžiai susidraugavo. Šitas jaunasis filistinietis buvo tiesos ieškotojas. Jėzus buvo tiesos suteikėjas; jis buvo tiesa tajai kartai Urantijoje. Kada susitinka didis tiesos ieškotojas ir didis tiesos suteikėjas, tai tokio susitikimo pasekmė yra didingas ir išlaisvinantis apšvietimas, kilęs iš naujos tiesos patyrimo.
1955 130:1.2 One day after the evening meal Jesus and the young Philistine strolled down by the sea, and Gadiah, not knowing that this “scribe of Damascus” was so well versed in the Hebrew traditions, pointed out to Jesus the ship landing from which it was reputed that Jonah had embarked on his ill-fated voyage to Tarshish. And when he had concluded his remarks, he asked Jesus this question: “But do you suppose the big fish really did swallow Jonah?” Jesus perceived that this young man’s life had been tremendously influenced by this tradition, and that its contemplation had impressed upon him the folly of trying to run away from duty; Jesus therefore said nothing that would suddenly destroy the foundations of Gadiah’s present motivation for practical living. In answering this question, Jesus said: “My friend, we are all Jonahs with lives to live in accordance with the will of God, and at all times when we seek to escape the present duty of living by running away to far-off enticements, we thereby put ourselves in the immediate control of those influences which are not directed by the powers of truth and the forces of righteousness. The flight from duty is the sacrifice of truth. The escape from the service of light and life can only result in those distressing conflicts with the difficult whales of selfishness which lead eventually to darkness and death unless such God-forsaking Jonahs shall turn their hearts, even when in the very depths of despair, to seek after God and his goodness. And when such disheartened souls sincerely seek for God—hunger for truth and thirst for righteousness—there is nothing that can hold them in further captivity. No matter into what great depths they may have fallen, when they seek the light with a whole heart, the spirit of the Lord God of heaven will deliver them from their captivity; the evil circumstances of life will spew them out upon the dry land of fresh opportunities for renewed service and wiser living.”
2004 130:1.2 Vieną dieną po vakarienės Jėzus ir jaunasis filistinietis vaikščiojo palei jūrą, ir Gadijas, nežinodamas, kad šitas “raštininkas iš Damasko” yra taip gerai susipažinęs su hebrajų padavimais, parodė Jėzui laivų prieplauką, iš kurios buvo manoma, kad Jona buvo pradėjęs savo nelemtą kelionę jūra į Taršišą[2]. Ir kada jis išsakė savo pastabas, tada Jėzaus paklausė: “Bet, ar tu manai, jog toji didelė žuvis iš tikrųjų prarijo Joną?” Jėzus suvokė, jog šitas padavimas nepaprastai įtakojo šito jauno vyro gyvenimą, ir jog apmąstymai apie šį padavimą privertė jį padaryti tokią kvailystę, kad jis mėgintų pabėgti nuo pareigos; dėl to Jėzus nepasakė nieko tokio, kas dabartinius Gadijo praktinio gyvenimo motyvacijos pagrindus staiga sugriautų[3]. Atsakydamas į šitą klausimą, Jėzus tarė: “Mano drauge, mes visi esame jonos, turime nugyventi savo gyvenimą, sutinkamai su Dievo valia, ir visais atvejais, kada tik stengiamės išvengti kasdienio gyvenimo dabartinės pareigos bėgdami link tolimų pagundų, tada šituo mes atsiduodame tam, kad mus tiesiogiai valdytų tie poveikiai, kurių nereguliuoja tiesos galios ir teisumo jėgos. Bėgimas nuo pareigos yra tiesos paaukojimas. Bėgimas nuo šviesos ir gyvenimo tarnystės gali atnešti tiktai tokius kankinančius susidūrimus su atkakliais savanaudiškumo banginiais, kurie galų gale atveda į tamsą ir mirtį, nebent tokie Dievą apleidę jonos tikrai atsuktų savo širdį, net ir apimti didžiausios nevilties, į Dievo ir jo gėrio ieškojimą. Ir kada tokios nevilties apimtos sielos Dievo ieško nuoširdžiai—yra išalkusios tiesos ir ištroškusios teisumo—nėra visiškai nieko, kas galėtų juos toliau laikyti nelaisvėje. Kad ir kokiame dugne jie būtų atsidūrę, tačiau kada šviesos jie ieškos iš visos širdies, tada dangiškojo Viešpaties Dievo dvasia juos išlaisvins iš jų nelaisvės; gyvenimo nepalankios aplinkybės juos išmes į naujų galimybių sausą žemę atnaujintam tarnavimui ir išmintingesniam gyvenimui.”
1955 130:1.3 Gadiah was mightily moved by Jesus’ teaching, and they talked long into the night by the seaside, and before they went to their lodgings, they prayed together and for each other. This was the same Gadiah who listened to the later preaching of Peter, became a profound believer in Jesus of Nazareth, and held a memorable argument with Peter one evening at the home of Dorcas. And Gadiah had very much to do with the final decision of Simon, the wealthy leather merchant, to embrace Christianity.
2004 130:1.3 Jėzaus mokymas Gadiją nepaprastai sujaudino, ir jie prie jūros šnekėjosi iki išnaktų, o prieš jiems sugrįžtant ten, kur buvo apsistoję, jie kartu pasimeldė ir vienas už kitą. Tai buvo tas pats Gadijas, kuris vėliau klausėsi Petro pamokslavimo, tapo giliai įtikėjęs į Jėzų iš Nazareto, ir vieną vakarą Dorko namuose dalyvavo atmintiname ginče su Petru. Ir Gadijas daug prisidėjo prie to, kad Simonas, turtingas odos pirklys, galutinai apsisprendė priimti krikščionybę[4].[5]
1955 130:1.4 (In this narrative of the personal work of Jesus with his fellow mortals on this tour of the Mediterranean, we shall, in accordance with our permission, freely translate his words into modern phraseology current on Urantia at the time of this presentation.)
2004 130:1.4 (Šitame pasakojime apie Jėzaus asmeninį darbą su savo bičiuliais mirtingaisiais šitos kelionės po Viduržemio jūrą metu, mes, sutinkamai su mūsų leidimu, laisvai versime jo žodžius į šiuolaikinę frazeologiją, vartojamą Urantijoje šito perteikimo metu.)
1955 130:1.5 Jesus’ last visit with Gadiah had to do with a discussion of good and evil. This young Philistine was much troubled by a feeling of injustice because of the presence of evil in the world alongside the good. He said: “How can God, if he is infinitely good, permit us to suffer the sorrows of evil; after all, who creates evil?” It was still believed by many in those days that God creates both good and evil, but Jesus never taught such error. In answering this question, Jesus said: “My brother, God is love; therefore he must be good, and his goodness is so great and real that it cannot contain the small and unreal things of evil. God is so positively good that there is absolutely no place in him for negative evil. Evil is the immature choosing and the unthinking misstep of those who are resistant to goodness, rejectful of beauty, and disloyal to truth. Evil is only the misadaptation of immaturity or the disruptive and distorting influence of ignorance. Evil is the inevitable darkness which follows upon the heels of the unwise rejection of light. Evil is that which is dark and untrue, and which, when consciously embraced and willfully endorsed, becomes sin.
2004 130:1.5 Jėzaus paskutinis susitikimas su Gadijumi buvo susijęs su diskusija apie gėrį ir blogį. Šitas jaunasis filistinietis buvo labai sunerimęs dėl neteisingumo jausmo, dėl to, jog pasaulyje blogis egzistuoja šalia gėrio. Jis sakė: “Kaip gali Dievas, jeigu jis yra be galo geras, leisti mums kentėti skausmą, kurį sukelia blogis; galų gale, kas sukuria blogį?” Tomis dienomis daugelis vis dar tikėjo, kad Dievas sukuria tiek gėrį, tiek blogį, bet Jėzus niekada nemokė tokios klaidos. Atsakydamas į šitą klausimą, Jėzus pasakė: “Mano broli, Dievas yra meilė; dėl to jis turi būti geras, ir jo gėris yra toks didžiulis ir tikras, kad jame negali būti mažų ir netikrų blogio dalykų. Dievas yra toks teigiamai geras, kad jame absoliučiai nėra vietos neigiamam blogiui. Blogis yra nesubrendęs pasirinkimas ir neapgalvotas klaidingas žingsnis tų, kurie priešinasi gėriui, atstumia grožį, ir yra neištikimi tiesai. Blogis yra tiktai nesubrendimo klaidingas prisitaikymas arba griaunantis ir iškreipiantis nežinojimo poveikis. Blogis yra neišvengiama tamsa, kuri seka įkandin neišmintingo šviesos atstūmimo. Blogis yra tai, kas yra tamsu ir netiesa, ir kuris, kada būna pasirenkamas sąmoningai ir patvirtinamas savąja valia, tampa nuodėme.[6]
1955 130:1.6 “Your Father in heaven, by endowing you with the power to choose between truth and error, created the potential negative of the positive way of light and life; but such errors of evil are really nonexistent until such a time as an intelligent creature wills their existence by mischoosing the way of life. And then are such evils later exalted into sin by the knowing and deliberate choice of such a willful and rebellious creature. This is why our Father in heaven permits the good and the evil to go along together until the end of life, just as nature allows the wheat and the tares to grow side by side until the harvest.” Gadiah was fully satisfied with Jesus’ answer to his question after their subsequent discussion had made clear to his mind the real meaning of these momentous statements.
2004 130:1.6 “Tavo Tėvas danguje, apdovanodamas tave galia pasirinkti tarp tiesos ir klaidos, sukūrė šviesos ir gyvenimo teigiamo kelio potencialų neiginį; bet tokios blogio klaidos iš tikrųjų neegzistuoja tol, kol protingas tvarinys panori to, kad jos egzistuotų, klaidingai pasirinkdamas gyvenimo būdą. Ir tada toks blogis vėliau iš tikrųjų tokio užsispyrusio ir maištingo tvarinio sąmoningu ir tyčiniu pasirinkimu yra pakeliamas iki nuodėmės. Būtent dėl to mūsų Tėvas danguje leidžia gėriui ir blogiui būti greta iki gyvenimo pabaigos, lygiai taip, kaip gamta leidžia kviečiams ir vikiams augti vieniems šalia kitų iki derliaus nuėmimo[7].” Gadijas buvo visiškai patenkintas Jėzaus atsakymu į šitą klausimą po to, kai vėlesnioji diskusija išaiškino šitų svarbių teiginių tikrąją prasmę.
2. AT CAESAREA
2. CEZARĖJOJE
1955 130:2.1 Jesus and his friends tarried in Caesarea beyond the time expected because one of the huge steering paddles of the vessel on which they intended to embark was discovered to be in danger of cleaving. The captain decided to remain in port while a new one was being made. There was a shortage of skilled woodworkers for this task, so Jesus volunteered to assist. During the evenings Jesus and his friends strolled about on the beautiful wall which served as a promenade around the port. Ganid greatly enjoyed Jesus’ explanation of the water system of the city and the technique whereby the tides were utilized to flush the city’s streets and sewers. This youth of India was much impressed with the temple of Augustus, situated upon an elevation and surmounted by a colossal statue of the Roman emperor. The second afternoon of their stay the three of them attended a performance in the enormous amphitheater which could seat twenty thousand persons, and that night they went to a Greek play at the theater. These were the first exhibitions of this sort Ganid had ever witnessed, and he asked Jesus many questions about them. On the morning of the third day they paid a formal visit to the governor’s palace, for Caesarea was the capital of Palestine and the residence of the Roman procurator.
2004 130:2.1 Jėzus ir jo draugai Cezarėjoje užtruko ilgiau negu tikėjosi, nes buvo pastebėta, jog gali suskilti laivo, kuriuo jie ketino pradėti kelionę, viena iš didžulių vairuojančiųjų menčių. Kapitonas nusprendė pasilikti uoste, kol bus padaryta nauja. Šitai užduočiai atlikti trūko kvalifikuotų darbininkų, dirbančių su medžiu, todėl Jėzus savo noru pasisiūlė padėti. Vakarais Jėzus ir jo draugai vaikštinėdavo ant gražios sienos, kuri buvo kaip pasivaikščiojimo takas aplink uostą. Ganidui labai patiko Jėzaus aiškinimas apie miesto vandens sistemą ir apie tą metodą, kurio dėka potvyniai buvo panaudojami tam, kad išplautų miesto gatves ir kanalizacijos kanalus. Šitam jaunuoliui iš Indijos didžiulį įspūdį padarė Augusto šventykla, kuri buvo pastatyta ant kalvos ir kurią vainikavo romėnų imperatoriaus milžiniška statula. Savo viešnagės antrosios dienos popietę jie trys buvo spektaklyje, vykusiame milžiniškame amfiteatre, kuriame galėjo sėdėti dvidešimt tūkstančių žmonių, ir tą vakarą jie žiūrėjo graikų pjesę. Tai buvo pirmieji tokios rūšies vaidinimai, kuriuos kada nors buvo matęs Ganidas, ir apie juos jis pateikė Jėzui daug klausimų. Trečiosios dienos rytą jie oficialiai aplankė gubernatoriaus rūmus, kadangi Cezarėja buvo Palestinos sostinė ir romėnų prokuratoriaus rezidencija.
1955 130:2.2 At their inn there also lodged a merchant from Mongolia, and since this Far-Easterner talked Greek fairly well, Jesus had several long visits with him. This man was much impressed with Jesus’ philosophy of life and never forgot his words of wisdom regarding “the living of the heavenly life while on earth by means of daily submission to the will of the heavenly Father.” This merchant was a Taoist, and he had thereby become a strong believer in the doctrine of a universal Deity. When he returned to Mongolia, he began to teach these advanced truths to his neighbors and to his business associates, and as a direct result of such activities, his eldest son decided to become a Taoist priest. This young man exerted a great influence in behalf of advanced truth throughout his lifetime and was followed by a son and a grandson who likewise were devotedly loyal to the doctrine of the One God—the Supreme Ruler of Heaven.
2004 130:2.2 Jų užeigoje taip pat buvo apsistojęs ir pirklys iš Mongolijos, ir kadangi šitas Tolimųjų Rytų gyventojas graikiškai šnekėjo visiškai gerai, tai Jėzus keletą kartų su juo ilgai bendravo. Šitam vyrui gilų įspūdį padarė Jėzaus filosofija apie gyvenimą ir jis niekada neužmiršo jo išmintingų žodžių apie “dangiškojo gyvenimo nugyvenimą žemėje, kasdien paklūstant dangiškojo Tėvo valiai.” Šitas pirklys buvo daoistas, ir šitokiu būdu jis tvirtai įtikėjo į visuotinės Dievybės doktriną. Sugrįžęs į Mongoliją, jis pradėjo mokyti šitų išvytytų tiesų savo kaimynus ir verslo partnerius, ir būtent tokios veiklos įtakoje, jo vyriausiasis sūnus nusprendė tapti daoistų šventiku. Per visą savo gyvenimą šitas jaunas vyras demonstravo didžiulę įtaką išvystytos tiesos labui, ir juo pasekė jo sūnus ir anūkas, kurie lygiai taip pat buvo visiškai atsidavę Vieno Dievo—Aukščiausiojo Dangaus Valdovo—doktrinai.
1955 130:2.3 While the eastern branch of the early Christian church, having its headquarters at Philadelphia, held more faithfully to the teachings of Jesus than did the Jerusalem brethren, it was regrettable that there was no one like Peter to go into China, or like Paul to enter India, where the spiritual soil was then so favorable for planting the seed of the new gospel of the kingdom. These very teachings of Jesus, as they were held by the Philadelphians, would have made just such an immediate and effective appeal to the minds of the spiritually hungry Asiatic peoples as did the preaching of Peter and Paul in the West.
2004 130:2.3 Nors ankstyvosios krikščionių bažnyčios rytinė atšaka, kurios centras buvo Filadelfijoje, Jėzaus mokymų laikėsi ištikimiau už savo sielos brolius Jeruzalėje, bet gaila, jog nebuvo nė vieno panašaus į Petrą, kuris būtų nuėjęs į Kiniją, arba kaip Pauliaus, kuris būtų patekęs į Indiją, kur tuo metu dvasinė dirva buvo tokia palanki sėti naujosios karalystės evangelijos sėklas[8]. Tie patys Jėzaus mokymai, kaip jų laikėsi filadelfijiečiai, būtų padarę tiesioginį ir veiksmingą poveikį dvasiškai išalkusių Azijos tautų protams, kaip tą padarė Petro ir Pauliaus pamokslavimai Vakaruose.
1955 130:2.4 One of the young men who worked with Jesus one day on the steering paddle became much interested in the words which he dropped from hour to hour as they toiled in the shipyard. When Jesus intimated that the Father in heaven was interested in the welfare of his children on earth, this young Greek, Anaxand, said: “If the Gods are interested in me, then why do they not remove the cruel and unjust foreman of this workshop?” He was startled when Jesus replied, “Since you know the ways of kindness and value justice, perhaps the Gods have brought this erring man near that you may lead him into this better way. Maybe you are the salt which is to make this brother more agreeable to all other men; that is, if you have not lost your savor. As it is, this man is your master in that his evil ways unfavorably influence you. Why not assert your mastery of evil by virtue of the power of goodness and thus become the master of all relations between the two of you? I predict that the good in you could overcome the evil in him if you gave it a fair and living chance. There is no adventure in the course of mortal existence more enthralling than to enjoy the exhilaration of becoming the material life partner with spiritual energy and divine truth in one of their triumphant struggles with error and evil. It is a marvelous and transforming experience to become the living channel of spiritual light to the mortal who sits in spiritual darkness. If you are more blessed with truth than is this man, his need should challenge you. Surely you are not the coward who could stand by on the seashore and watch a fellow man who could not swim perish! How much more of value is this man’s soul floundering in darkness compared to his body drowning in water!”
2004 130:2.4 Vienas iš jaunų vyrų, kuris vieną dieną su Jėzumi dirbo prie vairavimo menties, labai susidomėjo tais žodžiais, kuriuos jis kartas nuo karto išsakydavo, jiems bedirbant laivų statykloje. Kada Jėzus užsiminė, jog Tėvas danguje rūpinasi savo vaikų žemėje gerove, tada šitas jaunas graikas, Anaksandas, tarė: “Jeigu šie Dievai rūpinasi manimi, tada kodėl gi jie nepašalina šitų dirbtuvių žiauraus ir neteisingo dešimtininko?” Jis buvo pritrenktas, kada Jėzus atsakė: “Kadangi tu žinai gėrio kelius ir vertini teisingumą, galbūt šie Dievai šitą klystantį žmogų atvedė prie tavęs tam, jog tu galėtum jį atvesti į šitą geresnįjį kelią. Galbūt tu esi toji druska, kuri šitą brolį turi padaryti priimtinesnį visiems kitiems žmonėms; tai yra, jeigu tu nepraradai savojo skonio. Taip, kaip yra, tai šitas žmogus yra tavo šeimininkas tuo, kad jo blogi poelgiai tau daro blogą poveikį. Kodėl gi tau neparodžius savojo pranašumo prieš blogį gėrio galios dėka ir šitaip netapus visų santykių tarp judviejų šeimininku? Aš numatau, jog tavo viduje esantis gėris gali nugalėti jo viduje esantį blogį, jeigu šiam gėriui suteiktum sąžiningą ir gyvą galimybę pasireikšti. Mirtingojo egzistencijoje nėra jokio kito labiau pavergiančio ir jaudinančio patyrimo už tą džiugesį, kada materialioji gyvybė tampa dvasinės energijos ir dieviškosios tiesos partneriu vienoje iš jų triumfuojančių kovų prieš suklydimą ir blogį. Nuostabus ir transformuojantis yra toks patyrimas, kada tampama dvasinės šviesos gyvuoju kanalu tokiam mirtingajam, kuris sėdi dvasinėje tamsoje. Jeigu tu tiesa esi palaimintas labiau negu ja palaimintas yra šitas žmogus, tai jo nepriteklius turėtų tau mesti iššūkį. Tikrai tu nesi tas bailys, kuris galėtų stovėti ant jūros kranto ir stebėti, kaip skęsta nemokantis plaukti bičiulis žmogus! Kiek daug vertingesnė yra šito žmogaus siela, pasimetusi tamsoje, palyginus su vandenyje skęstančiu jo kūnu!”
1955 130:2.5 Anaxand was mightily moved by Jesus’ words. Presently he told his superior what Jesus had said, and that night they both sought Jesus’ advice as to the welfare of their souls. And later on, after the Christian message had been proclaimed in Caesarea, both of these men, one a Greek and the other a Roman, believed Philip’s preaching and became prominent members of the church which he founded. Later this young Greek was appointed the steward of a Roman centurion, Cornelius, who became a believer through Peter’s ministry. Anaxand continued to minister light to those who sat in darkness until the days of Paul’s imprisonment at Caesarea, when he perished, by accident, in the great slaughter of twenty thousand Jews while he ministered to the suffering and dying.
2004 130:2.5 Anaksandą nepaprastai sujaudino Jėzaus žodžiai. Netrukus jis papasakojo savo viršininkui, ką buvo sakęs Jėzus, ir tą vakarą jie abu paprašė Jėzaus patarimo dėl savo sielų gerovės. Ir vėliau, po to, kai krikščioniškoji žinia buvo paskelbta Cezarėjoje, abu šitie vyrai, vienas graikas, o kitas romėnas, įtikėjo į tai, ką skelbė Pilypas, ir tapo jo įkurtos bažnyčios žymiais nariais[9]. Vėliau šitas jaunas graikas buvo paskirtas pasiuntiniu romėnų centurionui, Kornelijui, kuris tapo tikinčiuoju Petro tarnystės dėka[10]. Anaksandas ir toliau nešė šviesą tiems, kurie sėdėjo tamsybėje iki Pauliaus įkalinimo Cezarėjoje dienų, kada jis, atsitiktinai, žuvo per didžiąsias dvidešimties tūkstančių žydų skerdynes tuo metu, kada teikė pagalbą kenčiantiems ir mirštantiems[11].
1955 130:2.6 Ganid was, by this time, beginning to learn how his tutor spent his leisure in this unusual personal ministry to his fellow men, and the young Indian set about to find out the motive for these incessant activities. He asked, “Why do you occupy yourself so continuously with these visits with strangers?” And Jesus answered: “Ganid, no man is a stranger to one who knows God. In the experience of finding the Father in heaven you discover that all men are your brothers, and does it seem strange that one should enjoy the exhilaration of meeting a newly discovered brother? To become acquainted with one’s brothers and sisters, to know their problems and to learn to love them, is the supreme experience of living.”
2004 130:2.6 Ganidas, iki šito laiko, po truputį sužinojo, kaip jo repetitorius praleidžia laisvalaikį, šitaip neįprastai asmeniškai tarnaudamas savo bičiuliams žmonėms, ir jaunasis indas nusprendė išsiaiškinti šitos nenutrūkstančios veiklos motyvą. Jis paklausė: “Kodėl tu nuolat skiri laiką šitiems susitikimams su svetimais žmonėmis?” Ir Jėzus atsakė: “Ganidai, nė vienas žmogus nėra svetimas tam, kuris pažįsta Dievą. Tame patyrime, kada surandi Tėvą danguje, tu atrandi, jog visi žmonės yra tavo broliai, ir argi tai atrodo keista, jog žmogus turėtų patirti džiaugsmą, sutikdamas naujai atrastą brolį? Susipažinti su savo broliais ir seserimis, sužinoti jų problemas ir išmokti juos mylėti, yra aukščiausias gyvenimo patyrimas.”
1955 130:2.7 This was a conference which lasted well into the night, in the course of which the young man requested Jesus to tell him the difference between the will of God and that human mind act of choosing which is also called will. In substance Jesus said: The will of God is the way of God, partnership with the choice of God in the face of any potential alternative. To do the will of God, therefore, is the progressive experience of becoming more and more like God, and God is the source and destiny of all that is good and beautiful and true. The will of man is the way of man, the sum and substance of that which the mortal chooses to be and do. Will is the deliberate choice of a self-conscious being which leads to decision-conduct based on intelligent reflection.
2004 130:2.7 Šito iki gilios nakties užtrukusio pasikalbėjimo metu jaunasis vyras paprašė Jėzaus, kad šis jam paaiškintų skirtumą tarp Dievo valios ir to žmogiškojo proto pasirinkimo veiksmo, kuris taip pat yra vadinamas valia. Iš esmės Jėzus paaiškino: Dievo valia yra Dievo kelias, partnerystė su Dievo pasirinkimu bet kokios potencialios alternatyvos akivaizdoje. Dėl to, Dievo valios vykdymas yra toks augantis patyrimas, kada yra tampama vis labiau ir labiau panašiu į Dievą, o Dievas yra šaltinis ir likimas viso to, kas yra gera ir gražu ir teisinga. Žmogaus valia yra žmogaus kelias, visuma to, kuo mirtingasis nusprendžia būti ir ką nusprendžia daryti. Valia yra savimoningos būtybės sąmoningas pasirinkimas, kuris veda į sprendimo motyvuotą elgesį, kuris remiasi protingu apmąstymu.
1955 130:2.8 That afternoon Jesus and Ganid had both enjoyed playing with a very intelligent shepherd dog, and Ganid wanted to know whether the dog had a soul, whether it had a will, and in response to his questions Jesus said: “The dog has a mind which can know material man, his master, but cannot know God, who is spirit; therefore the dog does not possess a spiritual nature and cannot enjoy a spiritual experience. The dog may have a will derived from nature and augmented by training, but such a power of mind is not a spiritual force, neither is it comparable to the human will, inasmuch as it is not reflective—it is not the result of discriminating higher and moral meanings or choosing spiritual and eternal values. It is the possession of such powers of spiritual discrimination and truth choosing that makes mortal man a moral being, a creature endowed with the attributes of spiritual responsibility and the potential of eternal survival.” Jesus went on to explain that it is the absence of such mental powers in the animal which makes it forever impossible for the animal world to develop language in time or to experience anything equivalent to personality survival in eternity. As a result of this day’s instruction Ganid never again entertained belief in the transmigration of the souls of men into the bodies of animals.
2004 130:2.8 Tą popietę Jėzus ir Ganidas abu mėgavosi žaisdami su labai protingu aviganiu, ir Ganidas norėjo sužinoti, ar šuo turi sielą, ar jis turi valią, ir atsakydamas į jo klausimus, Jėzus aiškino: “Šuo turi tokį protą, kuris gali pažinti materialų žmogų, savo šeimininką, bet negali pažinti Dievo, kuris yra dvasia; dėl to šuo neturi dvasinės prigimties ir negali turėti dvasinio patyrimo. Šuo gali turėti valią, suteiktą gamtos ir padidintą treniravimo dėka, bet tokia proto galia nėra dvasinė jėga, taip pat jos negalima lyginti ir su žmogiškąja valia, ta prasme, kad ji nėra apmąstanti— ji nėra pasekmė to, kad sugebama atskirti aukštesnes ir moralias prasmes arba pasekmė to, kad yra pasirenkamos dvasinės ir amžinosios vertybės. Būtent tai, jog mirtingasis žmogus turi tokias dvasinio suvokimo ir tiesos pasirinkimo galias, jį padaro moralia būtybe, tokiu tvariniu, kuris yra apdovanotas dvasinės atsakomybės savybėmis ir amžinojo išlikimo potencialu.” Jėzus toliau aiškino, jog būtent dėl to, kad gyvulys tokių protinių galių neturi, tai gyvulių pasaulis niekada negalės sukurti kalbos laike arba patirti, ką nors tokio, kas prilygtų asmenybės išlikimui amžinybėje. Po šios dienos mokymo Ganidas daugiau niekada nebepuoselėjo tikėjimo į žmonių sielų persikėlimą į gyvūnų kūnus.
1955 130:2.9 The next day Ganid talked all this over with his father, and it was in answer to Gonod’s question that Jesus explained that “human wills which are fully occupied with passing only upon temporal decisions having to do with the material problems of animal existence are doomed to perish in time. Those who make wholehearted moral decisions and unqualified spiritual choices are thus progressively identified with the indwelling and divine spirit, and thereby are they increasingly transformed into the values of eternal survival—unending progression of divine service.”
2004 130:2.9 Kitą dieną Ganidas visa tai aptarė su savo tėvu, ir būtent atsakydamas į Gonodo klausimą, Jėzus paaiškino, jog “žmogiškieji norai, kurie yra visiškai susiję vien tiktai su žemiškaisiais sprendimais dėl gyvulinės egzistencijos materialių problemų, yra pasmerkti tam, jog pražūtų laike. Tie, kurie priima nuoširdžius moralius sprendimus ir beribius dvasinius pasirinkimus, šitokiu būdu yra vis labiau sutapatinami su viduje gyvenančia ir dieviškąja dvasia, ir tuo jie iš tiesų vis didesniu laipsniu yra transformuojami į amžinojo išlikimo vertybes—dieviškosios tarnystės nesibaigiantį vystymąsi.
1955 130:2.10 It was on this same day that we first heard that momentous truth which, stated in modern terms, would signify: “Will is that manifestation of the human mind which enables the subjective consciousness to express itself objectively and to experience the phenomenon of aspiring to be Godlike.” And it is in this same sense that every reflective and spiritually minded human being can become creative.
2004 130:2.10 Būtent šitą pačią dieną mes pirmą kartą išgirdome tą svarbią tiesą, kuri, išreikšta šiuolaikine kalba, skambėtų taip: “Valia yra tas žmogiškojo proto pasireiškimas, kuris įgalina subjektyvią sąmonę save išreikšti objektyviai ir patirti tokį reiškinį, kai yra siekiama būti panašiu į Dievą.” Ir būtent šita pačia prasme kiekviena mąstanti ir dvasinga žmogiškoji būtybė gali tapti kurianti.
3. AT ALEXANDRIA
3. ALEKSANDRIJOJE
1955 130:3.1 It had been an eventful visit at Caesarea, and when the boat was ready, Jesus and his two friends departed at noon one day for Alexandria in Egypt.
2004 130:3.1 Tai buvo kupinas įvykių apsilankymas Cezarėjoje, o kada laivas buvo parengtas, Jėzus ir du jo draugai vienos dienos pusiaudienį išvyko į Aleksandriją Egipte.
1955 130:3.2 The three enjoyed a most pleasant passage to Alexandria. Ganid was delighted with the voyage and kept Jesus busy answering questions. As they approached the city’s harbor, the young man was thrilled by the great lighthouse of Pharos, located on the island which Alexander had joined by a mole to the mainland, thus creating two magnificent harbors and thereby making Alexandria the maritime commercial crossroads of Africa, Asia, and Europe. This great lighthouse was one of the seven wonders of the world and was the forerunner of all subsequent lighthouses. They arose early in the morning to view this splendid lifesaving device of man, and amidst the exclamations of Ganid Jesus said: “And you, my son, will be like this lighthouse when you return to India, even after your father is laid to rest; you will become like the light of life to those who sit about you in darkness, showing all who so desire the way to reach the harbor of salvation in safety.” And as Ganid squeezed Jesus’ hand, he said, “I will.”
2004 130:3.2 Tiems trims kelionė į Aleksandriją buvo viena iš maloniausių. Ganidas susižavėjo ta kelione ir nuolat klausinėjo Jėzų. Jiems artėjant prie miesto uosto, jaunąjį vyrą sujaudino didžiulis Faroso švyturys, pastatytas saloje, kurią Aleksandras molu sujungė su žemynine sausuma, šitaip sukurdamas dvi puikias prieplaukas ir šituo Aleksandriją paversdamas Afrikos, Azijos, ir Europos prekybine jūros kryžkele. Šitas didžiulis švyturys buvo vienas iš septynių pasaulio stebuklų ir visų vėlesniųjų švyturių pirmtakas. Jie atsikėlė anksti ryte, kad pamatytų šitą nuostabų gyvybę gelbstintį žmogaus įrenginį, ir tarp Ganido susižavėjimo šūksnių Jėzus sakė: “Ir tu, mano sūnau, būsi panašus į šitą švyturį, kada sugrįši į Indiją, net ir po to, kai tavo tėvas ilsėsis ramybėje; tu tapsi panašiu į gyvenimo šviesą tiems, kurie sėdi aplink tave tamsoje, rodydamas visiems, kurie taip trokšta surasti tą kelią, kad saugiai pasiektų išsigelbėjimo uostą.” Ir, suspausdamas Jėzaus ranką, Ganidas tarė: “Aš tikrai juo būsiu.”
1955 130:3.3 And again we remark that the early teachers of the Christian religion made a great mistake when they so exclusively turned their attention to the western civilization of the Roman world. The teachings of Jesus, as they were held by the Mesopotamian believers of the first century, would have been readily received by the various groups of Asiatic religionists.
2004 130:3.3 Ir vėl mes pastebime, jog krikščioniškosios religijos ankstyvieji mokytojai padarė didžiulę klaidą, kada jie taip išskirtinai savo dėmesį nukreipė į romėnų pasaulio vakarietiškąją civilizaciją. Tokius Jėzaus mokymus, kokius išpažino Mesopotamijos tikintieji pirmajame amžiuje, būtų iš karto priėmusios įvairios Azijos religininkų grupės.
1955 130:3.4 By the fourth hour after landing they were settled near the eastern end of the long and broad avenue, one hundred feet wide and five miles long, which stretched on out to the western limits of this city of one million people. After the first survey of the city’s chief attractions—university (museum), library, the royal mausoleum of Alexander, the palace, temple of Neptune, theater, and gymnasium—Gonod addressed himself to business while Jesus and Ganid went to the library, the greatest in the world. Here were assembled nearly a million manuscripts from all the civilized world: Greece, Rome, Palestine, Parthia, India, China, and even Japan. In this library Ganid saw the largest collection of Indian literature in all the world; and they spent some time here each day throughout their stay in Alexandria. Jesus told Ganid about the translation of the Hebrew scriptures into Greek at this place. And they discussed again and again all the religions of the world, Jesus endeavoring to point out to this young mind the truth in each, always adding: “But Yahweh is the God developed from the revelations of Melchizedek and the covenant of Abraham. The Jews were the offspring of Abraham and subsequently occupied the very land wherein Melchizedek had lived and taught, and from which he sent teachers to all the world; and their religion eventually portrayed a clearer recognition of the Lord God of Israel as the Universal Father in heaven than any other world religion.”
2004 130:3.4 Nepraėjus ir keturioms valandoms po atplaukimo, jie buvo įsikūrę ilgo ir plataus prospekto, vieno šimto pėdų pločio ir penkių mylių ilgio, kuris toliau tęsėsi iki šito miesto, turinčio vieną milijoną gyventojų, vakarinio pakraščio, beveik pačiame rytiniame gale. Pirmą kartą apžiūrėjus miesto pagrindines įžymybes—universitetą (muziejų), biblioteką, karališkąjį Aleksandro mauzoliejų, rūmus, Neptūno šventyklą, teatrą, ir sporto salę—Gonodas ėmėsi savųjų reikalų, tuo tarpu Jėzus ir Ganidas nuėjo į biblioteką, didžiausią pasaulyje. Čia buvo surinkta beveik milijonas rankraščių iš viso civilizuoto pasaulio: Graikijos, Romos, Palestinos, Partos, Indijos, Kinijos, ir net Japonijos. Šitoje bibliotekoje Ganidas pamatė didžiausią visame pasaulyje indų literatūros rinkinį; ir čia jie kažkiek laiko praleisdavo kiekvieną dieną per visą savo viešnagę Aleksandrijoje. Jėzus papasakojo Ganidui apie tai, kaip šitoje vietoje hebrajų raštai buvo išversti į graikų kalbą. Vėl ir vėl jie diskutavo apie visas pasaulio religijas, Jėzus šitam jaunam protui stengėsi nurodyti tiesą kiekvienoje iš religijų, visuomet pridurdamas: “Bet Jahvė yra tas Dievas, kuris išsivystė iš Melkizedeko apreiškimų ir susitarimo su Abraomu. Žydai buvo Abraomo palikuonys ir vėliau užėmė tą pačią žemę, kurioje gyveno ir mokė Melkizedekas, ir iš kurios jis išsiuntė mokytojus po visą pasaulį; ir galų gale jų religija pateikė aiškesnį supratimą apie Viešpatį Izraelio Dievą kaip Visuotinį Tėvą danguje negu bet kuri kita pasaulio religija.”
1955 130:3.5 Under Jesus’ direction Ganid made a collection of the teachings of all those religions of the world which recognized a Universal Deity, even though they might also give more or less recognition to subordinate deities. After much discussion Jesus and Ganid decided that the Romans had no real God in their religion, that their religion was hardly more than emperor worship. The Greeks, they concluded, had a philosophy but hardly a religion with a personal God. The mystery cults they discarded because of the confusion of their multiplicity, and because their varied concepts of Deity seemed to be derived from other and older religions.
2004 130:3.5 Vadovaujant Jėzui, Ganidas sudarė pasaulio visų tų religijų, kurios pripažino Visuotinę Dievybę, nors jos galėjo daugiau ar mažiau pripažinti ir antraeiles dievybes, mokymų rinkinį. Po daugybės diskusijų Jėzus ir Ganidas nusprendė, kad romėnai savo religijoje tikrojo Dievo neturi, kad jų religija vargu ar yra daugiau negu imperatoriaus garbinimas. Jie priėjo išvados, jog graikai turi filosofiją, bet vargu ar turi religiją su asmeniu Dievu. Misteriniai kultai, kurių jie atsisakė dėl painiavos, kuri kildavo dėl jų didžiulio skaičiaus, ir dėl to, kad jų skirtingos sampratos apie Dievybę, atrodo, jog buvo atsiradusios iš kitų ir senesnių religijų.
1955 130:3.6 Although these translations were made at Alexandria, Ganid did not finally arrange these selections and add his own personal conclusions until near the end of their sojourn in Rome. He was much surprised to discover that the best of the authors of the world’s sacred literature all more or less clearly recognized the existence of an eternal God and were much in agreement with regard to his character and his relationship with mortal man.
2004 130:3.6 Nors Ganidas visa tai išvertė Aleksandrijoje, bet šituos rinkinius iki galo suklasifikavo ir savo paties asmenines išvadas pridėjo tiktai tuomet, kada jie beveik baigė savo viešnagę Romoje. Jis labai nustebo, kai pamatė, jog pasaulio bažnytinės literatūros visi geriausieji autoriai daugiau ar mažiau aiškiai pripažino amžinojo Dievo egzistavimą ir didele dalimi sutarė dėl jo charakterio ir jo ryšio su mirtinguoju žmogumi.
1955 130:3.7 Jesus and Ganid spent much time in the museum during their stay in Alexandria. This museum was not a collection of rare objects but rather a university of fine art, science, and literature. Learned professors here gave daily lectures, and in those times this was the intellectual center of the Occidental world. Day by day Jesus interpreted the lectures to Ganid; one day during the second week the young man exclaimed: “Teacher Joshua, you know more than these professors; you should stand up and tell them the great things you have told me; they are befogged by much thinking. I shall speak to my father and have him arrange it.” Jesus smiled, saying: “You are an admiring pupil, but these teachers are not minded that you and I should instruct them. The pride of unspiritualized learning is a treacherous thing in human experience. The true teacher maintains his intellectual integrity by ever remaining a learner.”
2004 130:3.7 Jėzus ir Ganidas, viešėdami Aleksandrijoje, daug laiko praleido muziejuje. Šitas muziejus neturėjo sukaupęs retų daiktų, jis greičiau buvo vaizduojamojo meno, mokslo, ir literatūros universitetas. Mokyti profesoriai čia kasdien skaitydavo paskaitas, ir tais laikais tai buvo Vakarų pasaulio intelektualinis centras. Diena iš dienos Jėzus paskaitas versdavo Ganidui; vieną antrosios savaitės dieną jaunasis vyras sušuko: “Mokytojau Jošua, tu žinai daugiau už šituos profesorius; tu turėtum atsistoti ir papasakoti tuos didžius dalykus, apie kuriuos tu pasakojai man; jie susipainiojo dėl savo per didelio mąstymo. Aš pasišnekėsiu su savo tėvu ir pasirūpinsiu, kad jis dėl to susitartų.” Jėzus nusišypsojo, tardamas: “Tu esi susižavėjęs mokinys, bet šitie mokytojai nemąsto taip, kad tu ir aš mokytume juos. Nesudvasinto mokytumo puikavimasis žmogaus patyrime yra klastingas dalykas. Tikrasis mokytojas savo intelektualų vientisumą išlaiko tuo, kad visą laiką jis lieka mokinys.”
1955 130:3.8 Alexandria was the city of the blended culture of the Occident and next to Rome the largest and most magnificent in the world. Here was located the largest Jewish synagogue in the world, the seat of government of the Alexandria Sanhedrin, the seventy ruling elders.
2004 130:3.8 Aleksandrija buvo susimaišiusios Vakarų kultūros centras ir po Romos buvo didžiausias ir nuostabiausias miestas pasaulyje. Čia buvo didžiausia pasaulyje žydų sinagoga, Aleksandrijos Sanhedrino, septyniasdešimties valdančiųjų senolių, valdymo vieta.
1955 130:3.9 Among the many men with whom Gonod transacted business was a certain Jewish banker, Alexander, whose brother, Philo, was a famous religious philosopher of that time. Philo was engaged in the laudable but exceedingly difficult task of harmonizing Greek philosophy and Hebrew theology. Ganid and Jesus talked much about Philo’s teachings and expected to attend some of his lectures, but throughout their stay at Alexandria this famous Hellenistic Jew lay sick abed.
2004 130:3.9 Tarp tų daugelio vyrų, su kuriais Gonodas turėjo verslo reikalų, buvo vienas žydas bankininkas, Aleksandras, kurio brolis, Filonas, buvo to laiko įžymus religinis filosofas. Filonas buvo užsiėmęs pagirtina, bet nepaprastai sunkia graikų filosofijos ir hebrajų teologijos suderinimo užduotimi. Ganidas ir Jėzus daug kalbėjosi apie Filono mokymus ir tikėjosi dalyvauti kai kuriose jo paskaitose, bet per visą jų viešnagę Aleksandrijoje šitas įžymus helenistas žydas sirgdamas pragulėjo lovoje.
1955 130:3.10 Jesus commended to Ganid much in the Greek philosophy and the Stoic doctrines, but he impressed upon the lad the truth that these systems of belief, like the indefinite teachings of some of his own people, were religions only in the sense that they led men to find God and enjoy a living experience in knowing the Eternal.
2004 130:3.10 Jėzus rekomendavo Ganidui daug ką iš graikų filosofijos ir stoikų doktrinų, bet šiam vaikinui jis įteigė tiesą, jog šitos tikėjimo sistemos, kaip ir kai kurių jo paties tautiečių neaiškūs mokymai, religijos buvo tiktai ta prasme, kad jie vedė žmones į Dievo ieškojimą ir į tokį gyvąjį patyrimą, kada būna pažįstamas Amžinasis.
4. DISCOURSE ON REALITY
4. PASIKALBĖJIMAS APIE TIKROVĘ
1955 130:4.1 The night before they left Alexandria Ganid and Jesus had a long visit with one of the government professors at the university who lectured on the teachings of Plato. Jesus interpreted for the learned Greek teacher but injected no teaching of his own in refutation of the Greek philosophy. Gonod was away on business that evening; so, after the professor had departed, the teacher and his pupil had a long and heart-to-heart talk about Plato’s doctrines. While Jesus gave qualified approval of some of the Greek teachings which had to do with the theory that the material things of the world are shadowy reflections of invisible but more substantial spiritual realities, he sought to lay a more trustworthy foundation for the lad’s thinking; so he began a long dissertation concerning the nature of reality in the universe. In substance and in modern phraseology Jesus said to Ganid:
2004 130:4.1 Paskutinį vakarą prieš išvykstant iš Aleksandrijos, Ganidas ir Jėzus ilgai bendravo su vienu iš universiteto profesorių, kuris specializavosi valstybės valdymo srityje ir kuris skaitė paskaitas apie Platono mokymus. Mokytam graikų mokytojui Jėzus atliko vertėjo vaidmenį, bet savo paties mokymo neįterpė, kad paneigtų graikų filosofiją. Gonodas tą vakarą buvo išvykęs verslo reikalais; taigi, profesoriui išėjus, mokytojas ir jo mokinys ilgai ir nuoširdžiai šnekėjosi apie Platono doktrinas. Nors Jėzus su išlygomis ir pritarė kai kuriems graikų mokymams, kurie buvo susiję su ta teorija, jog pasaulio materialūs daiktai yra nematomų, bet daug tikresnių dvasinių realybių šešėliniai atspindžiai, tačiau vaikino mąstymui jis stengėsi pakloti patikimesnį pamatą; taigi jis pradėjo ilgą traktatą apie tikrovės prigimtį visatoje. Iš esmės ir šiuolaikine frazeologija perteikus, Jėzus Ganidui aiškino:
1955 130:4.2 The source of universe reality is the Infinite. The material things of finite creation are the time-space repercussions of the Paradise Pattern and the Universal Mind of the eternal God. Causation in the physical world, self-consciousness in the intellectual world, and progressing selfhood in the spirit world—these realities, projected on a universal scale, combined in eternal relatedness, and experienced with perfection of quality and divinity of value—constitute the reality of the Supreme. But in an ever-changing universe the Original Personality of causation, intelligence, and spirit experience is changeless, absolute. All things, even in an eternal universe of limitless values and divine qualities, may, and oftentimes do, change except the Absolutes and that which has attained the physical status, intellectual embrace, or spiritual identity which is absolute.
2004 130:4.2 Visatos tikrovės šaltinis yra Begalinysis. Ribinės kūrinijos materialūs daiktai yra Rojaus Modelio ir amžinojo Dievo Visuotinio Proto laiko-erdvės pasekmės. Priežastingumas fiziniame pasaulyje, savimonė intelektualiame pasaulyje, ir besivystantis vidinis aš dvasiniame pasaulyje—šitos realybės, projektuojamos visuotiniu mastu, sujungtos amžinojoje sąsajoje, ir patiriamos kaip kokybės tobulumas ir vertybės dieviškumas—sudaro Aukščiausiojo tikrovę. Bet visą laiką besikeičiančioje visatoje priežastingumo, intelekto, ir dvasinio patyrimo Pirminė Asmenybė yra nekintanti, absoliuti. Visi daiktai, net ir beribių vertybių ir dieviškųjų savybių amžinojoje visatoje, gali keistis, ir dažnai iš tiesų keičiasi, išskyrus Absoliutus ir tą, kas pasiekė absoliutų fizinį statusą, absoliutų intelektualų aprėpimą, ar absoliučią dvasinę tapatybę.
1955 130:4.3 The highest level to which a finite creature can progress is the recognition of the Universal Father and the knowing of the Supreme. And even then such beings of finality destiny go on experiencing change in the motions of the physical world and in its material phenomena. Likewise do they remain aware of selfhood progression in their continuing ascension of the spiritual universe and of growing consciousness in their deepening appreciation of, and response to, the intellectual cosmos. Only in the perfection, harmony, and unanimity of will can the creature become as one with the Creator; and such a state of divinity is attained and maintained only by the creature’s continuing to live in time and eternity by consistently conforming his finite personal will to the divine will of the Creator. Always must the desire to do the Father’s will be supreme in the soul and dominant over the mind of an ascending son of God.
2004 130:4.3 Aukščiausias lygis, iki kurio gali progresuoti ribinis tvarinys, yra Visuotinio Tėvo atpažinimas ir Aukščiausiojo pažinimas. Ir net tada, tokios užbaigtumo likimo būtybės toliau patiria keitimąsi fizinio pasaulio judėjimuose ir jo materialiuose reiškiniuose. Lygiai taip jie iš tikrųjų toliau suvokia, kad jų vidinis aš vystosi, jiems toliau kylant dvasinėje visatoje, ir, kad jų sąmonė plečiasi, kada jie vis giliau suvokia intelektualų kosmosą ir kada vis gilau reaguoja į šį intelektualų kosmosą. Tiktai valios tobulumo, harmonijos, ir vienovės dėka iš tiesų tvarinys su Kūrėju gali susivienyti; ir tokia dieviškumo būsena yra pasiekiama ir palaikoma tiktai tada, kada tvarinys toliau gyvena laike ir amžinybėje taip, kad jo ribinė asmeninė valia nuolat paklūsta Kūrėjo dieviškajai valiai. Visada troškimas vykdyti Tėvo valią turi būti aukščiausias sieloje ir vyrauti kylančiojo Dievo sūnaus prote.
1955 130:4.4 A one-eyed person can never hope to visualize depth of perspective. Neither can single-eyed material scientists nor single-eyed spiritual mystics and allegorists correctly visualize and adequately comprehend the true depths of universe reality. All true values of creature experience are concealed in depth of recognition.
2004 130:4.4 Vienaakis žmogus niekada negali tikėtis pamatyti perspektyvos gelmės. Taip pat ir vienaakiai materialistai mokslininkai ar vienaakiai dvasiniai mistikai ir alegorininkai negali teisingai matyti ir adekvačiai suvokti tikrųjų visatos tikrovės gelmių. Visos tikrosios tvarinio patyrimo vertybės yra paslėptos suvokimo gelmėje.
1955 130:4.5 Mindless causation cannot evolve the refined and complex from the crude and the simple, neither can spiritless experience evolve the divine characters of eternal survival from the material minds of the mortals of time. The one attribute of the universe which so exclusively characterizes the infinite Deity is this unending creative bestowal of personality which can survive in progressive Deity attainment.
2004 130:4.5 Neprotingas priežastingumas iš to, kas yra primityvus ir paprastas, negali išvystyti to, kas yra subtilus ir sudėtingas, taip pat ir nedvasingas patyrimas iš laiko mirtingųjų materialių protų negali išvystyti amžinojo išlikimo dieviškojo charakterio. Tas vienintelis visatos bruožas, kuris taip išskirtinai apibūdina begalinę Dievybę, yra šitas nesibaigiantis kūrybinis asmenybės, kuri gali išlikti vis labiau siekdama Dievybės, padovanojimas.
1955 130:4.6 Personality is that cosmic endowment, that phase of universal reality, which can coexist with unlimited change and at the same time retain its identity in the very presence of all such changes, and forever afterward.
2004 130:4.6 Asmenybė yra toji kosminė dovana, toji visuotinės tikrovės fazė, kuri gali egzistuoti kartu su neribota kaita ir tuo pačiu metu išlaikyti savo tapatybę visų tokių pasikeitimų akivaizdoje, ir per amžius po šito.
1955 130:4.7 Life is an adaptation of the original cosmic causation to the demands and possibilities of universe situations, and it comes into being by the action of the Universal Mind and the activation of the spirit spark of the God who is spirit. The meaning of life is its adaptability; the value of life is its progressability—even to the heights of God-consciousness.
2004 130:4.7 Gyvybė yra pirminio kosminio priežastingumo prisitaikymas prie visatos situacijų reikalavimų ir galimybių, ir ji atsiranda Visuotinio Proto veiksmu ir Dievo, kuris yra dvasia, dvasinės kibirkšties sužadinimu. Gyvybės prasmė yra jos prisitaikymas; gyvybės vertybė yra jos sugebėjimas progresuoti—net iki Dievo-sąmonės aukštybių.
1955 130:4.8 Misadaptation of self-conscious life to the universe results in cosmic disharmony. Final divergence of personality will from the trend of the universes terminates in intellectual isolation, personality segregation. Loss of the indwelling spirit pilot supervenes in spiritual cessation of existence. Intelligent and progressing life becomes then, in and of itself, an incontrovertible proof of the existence of a purposeful universe expressing the will of a divine Creator. And this life, in the aggregate, struggles toward higher values, having for its final goal the Universal Father.
2004 130:4.8 Dėl savimoningos gyvybės klaidingo prisitaikymo prie visatos atsiranda kosminė disharmonija. Galutinis asmenybės valios nusigręžimas nuo visatų kurso atveda į intelektualią izoliaciją, asmenybės atsiskyrimą. Praradus viduje gyvenantį dvasinį šturmaną, ištinka dvasinis egzistencijos nutraukimas. Protinga ir progresuojanti gyvybė tada tampa, pati savaime, nepaneigiamu įrodymu, jog egzistuoja tikslinga visata, išreiškianti dieviškojo Kūrėjo valią. Ir šitoji gyvybė, apskritai, kovodama žengia į aukštesnes vertybes, savo galutiniuoju tikslu turėdama Visuotinį Tėvą.
1955 130:4.9 Only in degree does man possess mind above the animal level aside from the higher and quasi-spiritual ministrations of intellect. Therefore animals (not having worship and wisdom) cannot experience superconsciousness, consciousness of consciousness. The animal mind is only conscious of the objective universe.
2004 130:4.9 Žmogus turi protą, kuris skiriasi nuo gyvulinio proto tiktai išsivystymo laipsniu, jeigu nežiūrėti į intelekto aukštesnę ir panašesnę į dvasinę tarnystę. Dėl to gyvūnai (neturėdami garbinimo ir išminties) negali patirti viršsąmonės, sąmonės sąmonės. Gyvulio protas suvokia tiktai objektyvią visatą.
1955 130:4.10 Knowledge is the sphere of the material or fact-discerning mind. Truth is the domain of the spiritually endowed intellect that is conscious of knowing God. Knowledge is demonstrable; truth is experienced. Knowledge is a possession of the mind; truth an experience of the soul, the progressing self. Knowledge is a function of the nonspiritual level; truth is a phase of the mind-spirit level of the universes. The eye of the material mind perceives a world of factual knowledge; the eye of the spiritualized intellect discerns a world of true values. These two views, synchronized and harmonized, reveal the world of reality, wherein wisdom interprets the phenomena of the universe in terms of progressive personal experience.
2004 130:4.10 Žinojimas yra materialaus arba faktą suvokiančio proto sfera. Tiesa yra ta sfera, kuri priklauso dvasiškai apdovanotam intelektui, kuris suvokia, jog pažįsta Dievą. Žinojimas yra įrodomas; tiesa yra patiriama. Žinojimas yra proto nuosavybė; tiesa yra sielos patyrimas, besivystantis savasis aš. Žinojimas yra nedvasinio lygio funkcija; tiesa yra visatų intelektualaus-dvasinio lygio fazė. Materialus protas suvokia faktinio žinojimo pasaulį; sudvasintas intelektas suvokia tikrųjų vertybių pasaulį. Šitie du požiūriai, sinchronizuoti ir harmonizuoti, atskleidžia tikrovės pasaulį, kuriame išmintis paaiškina visatos reiškinius, besivystančio asmeninio patyrimo požiūriu.
1955 130:4.11 Error (evil) is the penalty of imperfection. The qualities of imperfection or facts of misadaptation are disclosed on the material level by critical observation and by scientific analysis; on the moral level, by human experience. The presence of evil constitutes proof of the inaccuracies of mind and the immaturity of the evolving self. Evil is, therefore, also a measure of imperfection in universe interpretation. The possibility of making mistakes is inherent in the acquisition of wisdom, the scheme of progressing from the partial and temporal to the complete and eternal, from the relative and imperfect to the final and perfected. Error is the shadow of relative incompleteness which must of necessity fall across man’s ascending universe path to Paradise perfection. Error (evil) is not an actual universe quality; it is simply the observation of a relativity in the relatedness of the imperfection of the incomplete finite to the ascending levels of the Supreme and Ultimate.
2004 130:4.11 Suklydimas (blogis) yra bausmė už netobulumą. Netobulumo savybes arba klaidingo prisitaikymo faktus materialiame lygyje atskleidžia kritiškas stebėjimas ir mokslinė analize; moraliniame lygyje tą atskleidžia žmogiškasis patyrimas. Blogio buvimas sudaro proto suklydimų ir besivystančio savojo aš nesubrendimo įrodymą. Dėl to, blogis taip pat yra netobulumo matas aiškinant visatą. Galimybė padaryti klaidų yra neatskiriama nuo išminties įgijimo, nuo to plano, kada į priekį žengiama nuo to, kas yra dalinis ir laikinas, į tai, kas yra užbaigtas ir amžinas, nuo to, kas yra santykinis ir netobulas, į tai, kas yra galutinis ir ištobulintas. Suklydimas yra santykinio neužbaigtumo šešėlis, kuris būtinai turi kristi ant žmogaus kylančio visatos kelio, kuris veda į Rojaus tobulumą. Suklydimas (blogis) nėra tikroji visatos savybė; jis tiesiog yra santykinumo stebėjimas tuo požiūriu, kaip neužbaigto ribinio netobulumas yra susijęs su Aukščiausiojo ir Galutiniojo kylančiaisiais lygiais.
1955 130:4.12 Although Jesus told all this to the lad in language best suited to his comprehension, at the end of the discussion Ganid was heavy of eye and was soon lost in slumber. They rose early the next morning to go aboard the boat bound for Lasea on the island of Crete. But before they embarked, the lad had still further questions to ask about evil, to which Jesus replied:
2004 130:4.12 Nors Jėzus visa tai vaikinui pasakojo jam suprantamiausia kalba, bet diskusijos pabaigoje Ganido akys ėmė merktis ir netrukus jis nugrimzdo į miegą. Kitą rytą jie atsikėlė anksti, kad įsėstų į laivą, plaukiantį į Lasėją, esančią Kretos saloje. Bet prieš jiems išvykstant, vaikinas vis dar turėjo daugiau klausimų apie blogį, į kuriuos Jėzus atsakė:
1955 130:4.13 Evil is a relativity concept. It arises out of the observation of the imperfections which appear in the shadow cast by a finite universe of things and beings as such a cosmos obscures the living light of the universal expression of the eternal realities of the Infinite One.
2004 130:4.13 Blogis yra santykinė sąvoka. Jis iškyla stebint netobulumus, kurie pasirodo šešėlyje, kurį meta daiktų ir būtybių ribinė visata, nes toks kosmosas užtemdo Begaliniojo amžinųjų realybių visuotinės išraiškos gyvąją šviesą.
1955 130:4.14 Potential evil is inherent in the necessary incompleteness of the revelation of God as a time-space-limited expression of infinity and eternity. The fact of the partial in the presence of the complete constitutes relativity of reality, creates necessity for intellectual choosing, and establishes value levels of spirit recognition and response. The incomplete and finite concept of the Infinite which is held by the temporal and limited creature mind is, in and of itself, potential evil. But the augmenting error of unjustified deficiency in reasonable spiritual rectification of these originally inherent intellectual disharmonies and spiritual insufficiencies, is equivalent to the realization of actual evil.
2004 130:4.14 Potencialus blogis yra būdingas būtinai neužbaigtam Dievo atskleidimui kaip begalybės ir amžinybės laiko-erdvės apribotai išraiškai. Tas faktas, jog tai, kas yra dalinis, egzistuoja to, kas yra užbaigtas, akivaizdoje, sudaro tikrovės santykinumą; sukuria būtinybę intelektualiam pasirinkimui, ir nustato dvasinio suvokimo ir reagavimo vertybių lygius. Toji Begaliniojo neužbaigta ir ribinė samprata, kurios laikosi žemiškas ir apribotas tvarinio protas, pati savaime, yra potencialus blogis. Bet didėjantis klydimas, kada šitų pirminių intelektualių sutrikimų ir dvasinių trūkumų ir toliau nepateisinamai nesistengiama protingai dvasiškai ištaisyti, prilygsta aktualaus blogio įgyvendinimui.
1955 130:4.15 All static, dead, concepts are potentially evil. The finite shadow of relative and living truth is continually moving. Static concepts invariably retard science, politics, society, and religion. Static concepts may represent a certain knowledge, but they are deficient in wisdom and devoid of truth. But do not permit the concept of relativity so to mislead you that you fail to recognize the co-ordination of the universe under the guidance of the cosmic mind, and its stabilized control by the energy and spirit of the Supreme.
2004 130:4.15 Visos statinės, negyvos, sampratos potencialiai yra blogis. Santykinės ir gyvosios tiesos ribinis šešėlis yra nuolatiniame judėjime. Statinės sampratos nuolat trukdo mokslui, politikai, visuomenei, ir religijai. Statinės sampratos gali išreikšti tam tikrą žinojimą, bet joms trūksta išminties ir jose nėra tiesos. Bet žiūrėkite, jog santykinumo samprata jūsų nesuklaidintų tiek, kad jūs nebesuvoktumėte to, jog visata yra koordinuojama vadovaujant kosminiam protui, ir, kad ją stabiliai kontroliuoja Aukščiausiojo energija ir dvasia.
5. ON THE ISLAND OF CRETE
5. KRETOS SALOJE
1955 130:5.1 The travelers had but one purpose in going to Crete, and that was to play, to walk about over the island, and to climb the mountains. The Cretans of that time did not enjoy an enviable reputation among the surrounding peoples. Nevertheless, Jesus and Ganid won many souls to higher levels of thinking and living and thus laid the foundation for the quick reception of the later gospel teachings when the first preachers from Jerusalem arrived. Jesus loved these Cretans, notwithstanding the harsh words which Paul later spoke concerning them when he subsequently sent Titus to the island to reorganize their churches.
2004 130:5.1 Keliauninkai, vykdami į Kretą, turėjo vienintelį tikslą, pailsėti, pasivaikščioti po salą, ir įkopti į kalnus. To meto kretiečiai tarp aplinkinių tautų geros reputacijos neturėjo. Nepaisant šito, Jėzus ir Ganidas daug sielų patraukė į aukštesnius mąstymo ir gyvenimo lygius ir šitaip paklojo pamatus tam, kad jie greitai priimtų vėlesnius evangelijos mokymus, kada iš Jeruzalės atvyko pirmieji pamokslininkai. Jėzus šituos kretiečius mylėjo, nepaisant tų šiurkščių žodžių, kuriais vėliau juos apibūdino Paulius, kada po to į šią salą jis pasiuntė Titą, kad pertvarkytų jų bažnyčias[12].
1955 130:5.2 On the mountainside in Crete Jesus had his first long talk with Gonod regarding religion. And the father was much impressed, saying: “No wonder the boy believes everything you tell him, but I never knew they had such a religion even in Jerusalem, much less in Damascus.” It was during the island sojourn that Gonod first proposed to Jesus that he go back to India with them, and Ganid was delighted with the thought that Jesus might consent to such an arrangement.
2004 130:5.2 Ant kalno šlaito Kretoje Jėzus pirmą kartą ilgai šnekėjosi apie religiją su Gonodu. Ir tėvui tai padarė didžiulį įspūdį, kad jis tarė: “Nieko nuostabaus, kad berniukas tiki viskuo, ką tu jam sakai, bet aš niekada nežinojau, kad jie turėjo tokią religiją net ir Jeruzalėje, tuo labiau, Damaske.” Būtent jiems gyvenant šioje saloje, Gonodas pirmą kartą pasiūlė Jėzui, kad jis kartu su jais vyktų į Indiją, ir Ganidas buvo sužavėtas tos minties, kad Jėzus galėtų sutikti su tokiu pasiūlymu.
1955 130:5.3 One day when Ganid asked Jesus why he had not devoted himself to the work of a public teacher, he said: “My son, everything must await the coming of its time. You are born into the world, but no amount of anxiety and no manifestation of impatience will help you to grow up. You must, in all such matters, wait upon time. Time alone will ripen the green fruit upon the tree. Season follows season and sundown follows sunrise only with the passing of time. I am now on the way to Rome with you and your father, and that is sufficient for today. My tomorrow is wholly in the hands of my Father in heaven.” And then he told Ganid the story of Moses and the forty years of watchful waiting and continued preparation.
2004 130:5.3 Vieną dieną, kada Ganidas paklausė Jėzaus, kodėl jis neatsidavė pamokslininko darbui, šis atsakė: “Sūnau mano, viskam savas laikas. Tu gimsti šitame pasaulyje, bet, kad ir kiek trokštum ir kad ir kiek nekantrautum, bet tai nepadės tau užaugti. Tu turi, visuose tokiuose dalykuose, sulaukti savosios valandos. Žalią vaisių ant medžio sunokins vien tiktai laikas. Metų laikai keičia vienas kitą, po saulėtekio ateina saulėlydis tiktai einant laikui. Dabar aš esu pakeliui į Romą su tavimi ir tavo tėvu, ir šito pakanka šiai dienai. Manoji rytdiena yra vien tiktai manojo Tėvo danguje rankose.” Ir tada jis papasakojo Ganidui pasakojimą apie Mozę ir tuos keturiasdešimt budraus laukimo ir nuolatinio ruošimosi metų.
1955 130:5.4 One thing happened on a visit to Fair Havens which Ganid never forgot; the memory of this episode always caused him to wish he might do something to change the caste system of his native India. A drunken degenerate was attacking a slave girl on the public highway. When Jesus saw the plight of the girl, he rushed forward and drew the maiden away from the assault of the madman. While the frightened child clung to him, he held the infuriated man at a safe distance by his powerful extended right arm until the poor fellow had exhausted himself beating the air with his angry blows. Ganid felt a strong impulse to help Jesus handle the affair, but his father forbade him. Though they could not speak the girl’s language, she could understand their act of mercy and gave token of her heartfelt appreciation as they all three escorted her home. This was probably as near a personal encounter with his fellows as Jesus ever had throughout his entire life in the flesh. But he had a difficult task that evening trying to explain to Ganid why he did not smite the drunken man. Ganid thought this man should have been struck at least as many times as he had struck the girl.
2004 130:5.4 Lankantis Fare Havense atsitiko vienas dalykas, kurio Ganidas niekada neužmiršo; prisiminimai apie šitą epizodą jam visada sukeldavo troškimą daryti kažką dėl to, kad būtų pakeista kastų sistema gimtojoje Indijoje[13]. Vieškelyje girtas išsigimėlis užpuolė mergaitę vergę. Kada Jėzus pamatė pavojingą mergaitės padėtį, tada jis nulėkė pirmyn ir nuvedė ją šalin nuo užpuolusio pamišėlio. Tuo metu, kada išsigandęs vaikas spaudėsi prie jo, jis, ištiesęs savo tvirtą dešinę ranką, įniršusį vyrą laikė per saugų atstumą tol, kol vargšas žmogelis išsikvėpė, talžydamas orą įnirtingais smūgiais. Ganidas energingai veržėsi padėti Jėzui išspręsti šią problemą, bet tėvas jį sulaikė. Nors jie ir negalėjo šnekėti merginos kalba, bet ji galėjo suprasti jų gailestingumo poelgį ir ženklais rodė, jog širdingai tą vertina, kada jie visi trys ją lydėjo namo. Tai buvo galbūt beveik labiausiai asmeninis susirėmimas su savo bičiuliais, kokį tik Jėzui teko patirti per ištisą savo gyvenimą materialiame kūne. Bet tą vakarą jam buvo sunki užduotis, mėginant Ganidui paaiškinti, kodėl prisigėrusio vyro jis nesumušė. Ganidas manė, jog šitam vyrui turėjo būti kirsta bent jau tiek kartų, kiek kartų jis trenkė merginai.
6. THE YOUNG MAN WHO WAS AFRAID
6. JAUNAS VYRAS, KURIS BIJOJO
1955 130:6.1 While they were up in the mountains, Jesus had a long talk with a young man who was fearful and downcast. Failing to derive comfort and courage from association with his fellows, this youth had sought the solitude of the hills; he had grown up with a feeling of helplessness and inferiority. These natural tendencies had been augmented by numerous difficult circumstances which the lad had encountered as he grew up, notably, the loss of his father when he was twelve years of age. As they met, Jesus said: “Greetings, my friend! why so downcast on such a beautiful day? If something has happened to distress you, perhaps I can in some manner assist you. At any rate it affords me real pleasure to proffer my services.”
2004 130:6.1 Tuo metu, kada jie buvo kalnuose, Jėzus ilgai šnekėjosi su jaunu vyru, kuris buvo apimtas baimės ir palūžęs. Negavęs paguodos ir neįgavęs drąsos iš bendravimo su savo bičiuliais, šis jaunuolis stengėsi pabūti vienas kalnuose; jis buvo užaugęs su bejėgiškumo ir nepilnavertiškumo jausmu. Šiuos natūralius polinkius padidino ir daug sunkių aplinkybių, su kuriomis vaikinas buvo susidūręs beaugdamas, ypač, tėvo netektis, kada jam buvo dvylika metų. Kada jie susitiko, Jėzus tarė: “Sveikinu tave, mano drauge! kodėl gi toks nusiminęs tokią gražią dieną? Jeigu kažkas atsitiko, kas tave prislėgė, tai galbūt aš kuo nors galiu tau padėti. Bet kokiu atveju man būtų labai malonu pasiūlyti savo paslaugas.”
1955 130:6.2 The young man was disinclined to talk, and so Jesus made a second approach to his soul, saying: “I understand you come up in these hills to get away from folks; so, of course, you do not want to talk with me, but I would like to know whether you are familiar with these hills; do you know the direction of the trails? and, perchance, could you inform me as to the best route to Phenix?” Now this youth was very familiar with these mountains, and he really became much interested in telling Jesus the way to Phenix, so much so that he marked out all the trails on the ground and fully explained every detail. But he was startled and made curious when Jesus, after saying good-bye and making as if he were taking leave, suddenly turned to him, saying: “I well know you wish to be left alone with your disconsolation; but it would be neither kind nor fair for me to receive such generous help from you as to how best to find my way to Phenix and then unthinkingly to go away from you without making the least effort to answer your appealing request for help and guidance regarding the best route to the goal of destiny which you seek in your heart while you tarry here on the mountainside. As you so well know the trails to Phenix, having traversed them many times, so do I well know the way to the city of your disappointed hopes and thwarted ambitions. And since you have asked me for help, I will not disappoint you.” The youth was almost overcome, but he managed to stammer out, “But—I did not ask you for anything—” And Jesus, laying a gentle hand on his shoulder, said: “No, son, not with words but with longing looks did you appeal to my heart. My boy, to one who loves his fellows there is an eloquent appeal for help in your countenance of discouragement and despair. Sit down with me while I tell you of the service trails and happiness highways which lead from the sorrows of self to the joys of loving activities in the brotherhood of men and in the service of the God of heaven.”
2004 130:6.2 Jaunasis vyras nebuvo linkęs šnekėtis, ir dėl to Jėzus antrą kartą kreipėsi į jo sielą, sakydamas: “Aš suprantu, jog į šituos kalnus užlipai tam, kad pasišalintum nuo žmonių; todėl, aišku, jog su manimi šnekėtis tu nenori, bet aš norėčiau sužinoti, ar tu pažįsti šitas kalvas; ar žinai, kur veda šie takai? Ir, gal kartais, galėtum man pasakyti, koks geriausias kelias į Feniksą?” Reikia pasakyti, jog šitas jaunuolis labai gerai pažinojo šituos kalnus, ir iš tikrųjų jam buvo labai įdomu nupasakoti kelią į Feniksą, taip įdomu, kad jis ant žemės nupiešė visus takus ir išsamiai paaiškino kiekvieną smulkmeną. Bet jis buvo pritrenktas ir pajuto smalsumą, kada Jėzus atsisveikinęs ir parodęs tarsi nueina, netikėtai atsisuko į jį, tardamas: “Aš puikiai žinau, jog tu nori, kad tave paliktų vieną su savo skauduliu, bet tai nebūtų nei kilnu, nei dora iš mano pusės, jog sulaukęs iš tavęs tokios nuoširdžios pagalbos, kaip būtų galima geriausia surasti kelią į Feniksą, o tada negalvodamas nueičiau, nė kiek net ir nepamėginęs atsiliepti į tavo prašymą padėti ir parodyti geriausią maršrutą į likimo tikslą, kurio tu ieškai savo širdyje būdamas čia ant kalno šlaito. Kaip tu šitaip puikiai žinai takus į Feniksą, keliavęs jais daug kartų, taip ir aš iš tiesų puikiai žinau kelią į tavo žlugusių vilčių ir neišsipildžiusių troškimų miestą. Ir kadangi tu prašei manęs padėti, tai aš tavęs neapvilsiu.” Jaunuolis buvo beveik nugalėtas, bet jis sugebėjo išmykčioti “Bet—iš tavęs aš nieko neprašiau —” Ir Jėzus, švelniai uždėdamas ranką ant jo peties, tarė: “Ne, sūnau, ne žodžiais, bet ilgesingais žvilgsniais tu iš tikrųjų kreipeisi į mano širdį. Berniuk mano, tam, kuris myli savo bičiulius, iškalbingą pagalbos šauksmą parodo tavo liūdna ir nusivylusi veido išraiška. Prisėsk šalia manęs, tuo tarpu aš tau papasakosiu apie tarnavimo takus ir laimės kelius, kurie veda iš savojo aš liūdesio į meilės kupinos veiklos džiaugsmą žmonių brolystėje ir tarnaujant Dievui danguje.”
1955 130:6.3 By this time the young man very much desired to talk with Jesus, and he knelt at his feet imploring Jesus to help him, to show him the way of escape from his world of personal sorrow and defeat. Said Jesus: “My friend, arise! Stand up like a man! You may be surrounded with small enemies and be retarded by many obstacles, but the big things and the real things of this world and the universe are on your side. The sun rises every morning to salute you just as it does the most powerful and prosperous man on earth. Look—you have a strong body and powerful muscles—your physical equipment is better than the average. Of course, it is just about useless while you sit out here on the mountainside and grieve over your misfortunes, real and fancied. But you could do great things with your body if you would hasten off to where great things are waiting to be done. You are trying to run away from your unhappy self, but it cannot be done. You and your problems of living are real; you cannot escape them as long as you live. But look again, your mind is clear and capable. Your strong body has an intelligent mind to direct it. Set your mind at work to solve its problems; teach your intellect to work for you; refuse longer to be dominated by fear like an unthinking animal. Your mind should be your courageous ally in the solution of your life problems rather than your being, as you have been, its abject fear-slave and the bond servant of depression and defeat. But most valuable of all, your potential of real achievement is the spirit which lives within you, and which will stimulate and inspire your mind to control itself and activate the body if you will release it from the fetters of fear and thus enable your spiritual nature to begin your deliverance from the evils of inaction by the power-presence of living faith. And then, forthwith, will this faith vanquish fear of men by the compelling presence of that new and all-dominating love of your fellows which will so soon fill your soul to overflowing because of the consciousness which has been born in your heart that you are a child of God.
2004 130:6.3 Šiuo momentu jaunasis vyras jau labai troško pasišnekėti su Jėzumi, ir jis parklupo prie jo kojų, maldaudamas Jėzų padėti jam, parodyti jam išsigelbėjimo kelią iš savojo pasaulio, kuriame jis patyrė tiktai skausmą ir nesėkmes. Jėzus tarė:”Mano drauge, stokis! Atsistok kaip vyras! Tave gali aplinkui supti smulkūs priešai ir tau gali iškilti daug kliūčių, bet šito pasaulio ir visatos didieji reikalai ir tikrieji reikalai yra tavo pusėje. Saulė kasryt pateka, kad pasveikintų tave lygiai taip, kaip ji pasveikina patį galingiausią ir labiausiai klestintį žmogų žemėje. Pažvelk—tu turi stiprų kūną ir galingus raumenis—tavo fizinė būsena yra geresnė už vidutinišką. Aišku, ji iš esmės beveik nenaudinga tuo metu, kai sėdi čia atsiskyręs ant kalno šlaito ir liūdi dėl savųjų nelaimių, tikrų ir išsigalvotų. Bet savojo kūno dėka tu galėtum padaryti didelių darbų, jeigu iš tiesų nuskubėtum ten, kur laukia dideli reikalai, kad juos atliktų. Nuo nelaimingo savojo aš tu stengiesi pabėgti, bet šito padaryti neįmanoma. Tu ir tavo gyvenimo problemos yra realios, nuo jų pabėgti negali tol, kol gyveni. Bet vėl pažiūrėk, tavo protas yra aiškus ir gabus. Tavo stiprus kūnas turi protingą protą, kad jam vadovautų. Priversk savo protą dirbti, kad spręstų savąsias problemas; išmokyk savo intelektą dirbti tau; neleisk, kad tave kaip nemąstantį gyvūną valdytų baimė. Tavo protas turėtų būti tavo drąsus sąjungininkas sprendžiant tavo gyvenimo problemas, vietoje to, jog būtų, kaip ir buvo iki šiol, degraduotas baimės vergas ir depresijos ir pralaimėjimo supančiotas tarnas. Bet iš visų pats vertingiausias, tavo realaus pasiekimo potencialas yra toji dvasia, kuri gyvena tavo viduje, ir kuri skatins ir įkvėps tavo protą tam, kad jis save valdytų pats ir stimuliuotų kūną, jeigu gyvojo įtikėjimo galios buvimo dėka tu tikrai jį išlaisvinsi iš baimės pančių ir šitokiu būdu įgalinsi savąją dvasinę prigimtį pradėti savo išsilaisvinimą iš neveiklos blogio. Ir tada, nedelsiant, šitas įtikėjimas tikrai nugalės žmonių baimę naujos ir viską apimančios meilės tavo bičiuliams įtikinamo buvimo dėka, meilės, kuri dėl tavojoje širdyje gimusios sąmonės, jog tu esi Dievo vaikas, tavąją sielą taip greitai užpildys iki pat kraštų.
1955 130:6.4 “This day, my son, you are to be reborn, re-established as a man of faith, courage, and devoted service to man, for God’s sake. And when you become so readjusted to life within yourself, you become likewise readjusted to the universe; you have been born again—born of the spirit—and henceforth will your whole life become one of victorious accomplishment. Trouble will invigorate you; disappointment will spur you on; difficulties will challenge you; and obstacles will stimulate you. Arise, young man! Say farewell to the life of cringing fear and fleeing cowardice. Hasten back to duty and live your life in the flesh as a son of God, a mortal dedicated to the ennobling service of man on earth and destined to the superb and eternal service of God in eternity.”
2004 130:6.4 “Šitą dieną, mano sūnau, tu turi iš naujo užgimti, iš naujo įsitvirtinti kaip įtikėjimo, drąsos, ir atsidavusios tarnystės žmogui, Dievo labui, žmogus. Ir kada tu esi šitaip iš naujo prisiderinęs prie gyvenimo savo paties viduje, tada lygiai taip pat esi iš naujo prisiderinęs ir prie visatos; tu esi vėl užgimęs—užgimęs iš dvasios—ir toliau visas tavasis gyvenimas taps vienu pergalingu laimėjimu. Vargas tau suteiks jėgos; nusivylimas skatins tave eiti toliau; sunkumai tau mes iššūkį; o kliūtys tave stimuliuos. Kilk, jaunasis žmogau! Pasakyk sudie keliaklupsčiaujančios baimės ir bėgančio bailumo gyvenimui. Paskubėk sugrįžti prie pareigos ir gyvenk savąjį gyvenimą materialiame kūne kaip Dievo sūnus, mirtingasis, atsidavęs kilninančiai tarnystei žmogui žemėje ir turintis likimą nuostabiai ir amžinai tarnauti Dievui amžinybėje.”
1955 130:6.6 The travelers were truly rested and refreshed when they made ready about noon one day to sail for Carthage in northern Africa, stopping for two days at Cyrene. It was here that Jesus and Ganid gave first aid to a lad named Rufus, who had been injured by the breakdown of a loaded oxcart. They carried him home to his mother, and his father, Simon, little dreamed that the man whose cross he subsequently bore by orders of a Roman soldier was the stranger who once befriended his son.
2004 130:6.6 Keliauninkai buvo tikrai pailsėję ir atsigavę, kada apie vienos dienos pusiaudienį susiruošė išplaukti į Kartageną Šiaurės Afrikoje, dviems dienoms sustojant Sirenėje. Būtent čia Jėzus ir Ganidas suteikė pirmąją pagalbą vaikinui, vardu Rufas, kuris buvo sužeistas, kada lūžo jaučių tempiamas pakrautas vežimas. Vaikiną jie nunešė namo pas motiną, o jo tėvas, Simonas, ir nenumanė, jog tas vyras, kurio kryžių jis vėliau nešė romėnų kareivio įsakymu, buvo tas pats nepažįstamasis, kuris kažkada padėjo jo sūnui[15].
7. AT CARTHAGE—DISCOURSE ON TIME AND SPACE
7. KARTAGENOJE — DISKUSIJA APIE LAIKĄ IR ERDVĖ
1955 130:7.1 Most of the time en route to Carthage Jesus talked with his fellow travelers about things social, political, and commercial; hardly a word was said about religion. For the first time Gonod and Ganid discovered that Jesus was a good storyteller, and they kept him busy telling tales about his early life in Galilee. They also learned that he was reared in Galilee and not in either Jerusalem or Damascus.
2004 130:7.1 Didžiąją laiko dalį pakeliui į Kartageną Jėzus su savo bičiuliais keliauninkais aptarinėjo visuomeninius, politinius, ir prekybinius reikalus; beveik nė vienu žodžiu nebuvo užsiminta apie religiją. Pirmą kartą Gonodas ir Ganidas pamatė, kad Jėzus yra geras istorijų pasakotojas, ir jie visą laiką jo prašė pasakoti apie savo ankstesnįjį gyvenimą Galilėjoje. Jie taip pat sužinojo, kad jis užaugo Galilėjoje, o ne Jeruzalėje ar Damaske.
1955 130:7.2 When Ganid inquired what one could do to make friends, having noticed that the majority of persons whom they chanced to meet were attracted to Jesus, his teacher said: “Become interested in your fellows; learn how to love them and watch for the opportunity to do something for them which you are sure they want done,” and then he quoted the olden Jewish proverb—“A man who would have friends must show himself friendly.”
2004 130:7.2 Kada Ganidas pasiteiravo, ką reikia daryti, kad susidraugautum su žmonėmis, pastebėjęs, jog didžiąją dalį žmonių, kuriuos jie sutikdavo atsitiktinai, prie Jėzaus traukė, jo mokytojas pasakė: „Rodyk susidomėjimą savo bičiuliais; išmok pamilti juos ir ieškok galimybės padaryti jiems ką nors, dėl ko tu esi tikras, kad jie šito nori,“ ir tada jis pacitavo senovės žydų patarlę—“Žmogus, kuris norėtų turėti draugų, turi ir pats būti draugiškas.“[16]
1955 130:7.3 At Carthage Jesus had a long and memorable talk with a Mithraic priest about immortality, about time and eternity. This Persian had been educated at Alexandria, and he really desired to learn from Jesus. Put into the words of today, in substance Jesus said in answer to his many questions:
2004 130:7.3 Kartagenoje įvyko Jėzaus ilgas ir atmintinas pokalbis su mitraistų šventiku apie nemirtingumą, apie laiką ir amžinybę. Šitas persas išsilavinimą buvo gavęs Aleksandrijoje, ir jis tikrai iš Jėzaus troško mokytis. Šiandieniniais žodžiais sakant, Jėzus, atsakydamas į didelį skaičių jo klausimų, iš esmės paaiškino:
1955 130:7.4 Time is the stream of flowing temporal events perceived by creature consciousness. Time is a name given to the succession-arrangement whereby events are recognized and segregated. The universe of space is a time-related phenomenon as it is viewed from any interior position outside of the fixed abode of Paradise. The motion of time is only revealed in relation to something which does not move in space as a time phenomenon. In the universe of universes Paradise and its Deities transcend both time and space. On the inhabited worlds, human personality (indwelt and oriented by the Paradise Father’s spirit) is the only physically related reality which can transcend the material sequence of temporal events.
2004 130:7.4 Laikas yra tvarinio sąmonės suvokiamų tekančių laikinųjų įvykių srovė. Laikas yra pavadinimas, suteiktas įvykių sekos išsidėstymui, kurio dėka įvykiai yra suvokiami ir atskiriami. Erdvės visata yra su laiku susietas reiškinys, žvelgiant į ją, iš bet kurio vidinio taško, esančio už nesikeičiančios Rojaus gyvenamosios buveinės išorinių ribų. Laiko judėjimas yra atskleidžiamas tiktai atžvilgiu to, kas erdvėje nejuda kaip laiko reiškinys. Visatų visatoje Rojus ir jo Dievybės pranoksta tiek laiką, tiek erdvę. Apgyvendintuose pasauliuose asmenybė (kurios viduje gyvena ir kurią orientuoja Rojaus Tėvo dvasia) yra vienintelė fiziškai susieta tikrovė, kuri gali pranokti laikinųjų įvykių materialią seką.
1955 130:7.5 Animals do not sense time as does man, and even to man, because of his sectional and circumscribed view, time appears as a succession of events; but as man ascends, as he progresses inward, the enlarging view of this event procession is such that it is discerned more and more in its wholeness. That which formerly appeared as a succession of events then will be viewed as a whole and perfectly related cycle; in this way will circular simultaneity increasingly displace the onetime consciousness of the linear sequence of events.
2004 130:7.5 Gyvūnai neturi laiko pojūčio, kokį turi žmogus, ir net žmogui, dėl jo siauro ir apriboto požiūrio, laikas atrodo kaip įvykių seka, bet žmogui kylant, kada jis žengia pirmyn į vidų, besiplečiantis šitos įvykių procesijos vaizdas atsiskleidžia vis daugiau ir daugiau savo visuma. Į tai, kas anksčiau atrodė kaip įvykių seka, tada bus žvelgiama kaip į ištisą ir tobulai susietą ciklą; šitokiu būdu cirkuliarinis vienalaikiškumas vis labiau pakeis ankstesnę linijinės įvykių sekos sąmonę.
1955 130:7.6 There are seven different conceptions of space as it is conditioned by time. Space is measured by time, not time by space. The confusion of the scientist grows out of failure to recognize the reality of space. Space is not merely an intellectual concept of the variation in relatedness of universe objects. Space is not empty, and the only thing man knows which can even partially transcend space is mind. Mind can function independently of the concept of the space-relatedness of material objects. Space is relatively and comparatively finite to all beings of creature status. The nearer consciousness approaches the awareness of seven cosmic dimensions, the more does the concept of potential space approach ultimacy. But the space potential is truly ultimate only on the absolute level.
2004 130:7.6 Taip, kaip erdvę sąlygoja laikas, egzistuoja septynios skirtingos jos sampratos. Erdvė yra matuojama laiku, o ne laikas erdve. Mokslininko susipainiojimas kyla iš nesugebėjimo suvokti erdvės tikrovę. Erdvė yra ne vien tiktai intelektuali samprata apie keitimąsi visatos objektų susivienijime. Erdvė nėra tuščia, ir vienintelis dalykas, kurį pažįsta žmogus ir kuris gali bent iš dalies pranokti erdvę, yra protas. Protas gali veikti nepriklausomai nuo sampratos apie materialių objektų susiejimą erdvės dėka. Erdvė yra santykinai ir palyginti ribinė visoms tvarinio statuso būtybėms. Kuo arčiau sąmonė priartėja prie septynių kosminių dimensijų suvokimo, tuo daugiau samprata apie potencialią erdvę priartėja prie galutinybės. Bet erdvės potencialas tikrai galutinis yra tiktai absoliuto lygmenyje.
1955 130:7.7 It must be apparent that universal reality has an expanding and always relative meaning on the ascending and perfecting levels of the cosmos. Ultimately, surviving mortals achieve identity in a seven-dimensional universe.
2004 130:7.7 Turėtų būti akivaizdu, jog kylančiuose ir tobulėjančiuose kosmoso lygiuose visuotinė tikrovė turi besiplečiančią ir visada santykinę prasmę. Galiausiai, išliekantieji mirtingieji tapatybę pasiekia septinmatėje visatoje.
1955 130:7.8 The time-space concept of a mind of material origin is destined to undergo successive enlargements as the conscious and conceiving personality ascends the levels of the universes. When man attains the mind intervening between the material and the spiritual planes of existence, his ideas of time-space will be enormously expanded both as to quality of perception and quantity of experience. The enlarging cosmic conceptions of an advancing spirit personality are due to augmentations of both depth of insight and scope of consciousness. And as personality passes on, upward and inward, to the transcendental levels of Deity-likeness, the time-space concept will increasingly approximate the timeless and spaceless concepts of the Absolutes. Relatively, and in accordance with transcendental attainment, these concepts of the absolute level are to be envisioned by the children of ultimate destiny.
2004 130:7.8 Materialios kilmės proto samprata apie laiką-erdvę turi lemtį patirti vienas po kito einančius išplėtimus tuo metu, kada sąmoninga ir suvokianti asmenybė kyla per visatų lygius. Kada žmogus įgaus tokį protą, kuris įsiterpia tarp materialaus ir dvasinio egzistavimo lygių, tada jo idėjos apie laiką-erdvę bus milžiniškai išplėstos tiek suvokimo kokybės, tiek patyrimo kiekybės požiūriu. Besivystančios dvasinės asmenybės besiplečiančios kosminės sampratos yra dėl to, kad padidėja tiek įžvalgos gelmė, tiek sąmonės diapazonas. Ir asmenybei žengiant tolyn, į viršų ir į vidų, link panašumo į Dievybę transcendentinių lygių, laiko-erdvės samprata vis labiau artės prie Absoliutų belaikių ir beerdvių sampratų. Santykinai, ir sutinkamai su transcendentiniu pasiekimu, šitas sampratas apie aboliutų lygį turi įsivaizduoti galutiniojo likimo vaikai.
8. ON THE WAY TO NAPLES AND ROME
8. PAKELIUI Į NEAPOLI IR ROMĄ
1955 130:8.1 The first stop on the way to Italy was at the island of Malta. Here Jesus had a long talk with a downhearted and discouraged young man named Claudus. This fellow had contemplated taking his life, but when he had finished talking with the scribe of Damascus, he said: “I will face life like a man; I am through playing the coward. I will go back to my people and begin all over again.” Shortly he became an enthusiastic preacher of the Cynics, and still later on he joined hands with Peter in proclaiming Christianity in Rome and Naples, and after the death of Peter he went on to Spain preaching the gospel. But he never knew that the man who inspired him in Malta was the Jesus whom he subsequently proclaimed the world’s Deliverer.
2004 130:8.1 Pirmasis sustojimas pakeliui į Italiją buvo Maltos saloje. Čia Jėzus ilgai kalbėjosi su nusiminusiu ir praradusiu drąsą jaunu vyru, kurio vardas buvo Klaudijus. Šitas vaikinas galvojo apie savižudybę, tačiau, kada jis baigė pašnekesį su raštininku iš Damasko, tada jis tarė: “Aš žvelgsiu į gyvenimą kaip vyras; aš užbaigiau bailio žaidimą. Aš tikrai sugrįšiu pas savo tautiečius ir viską pradėsiu nuo pat pradžių.” Netrukus jis tapo entuziastingu cinikų pamokslininku, o dar vėliau jis susijungė su Petru skelbdamas krikščionybę Romoje ir Neapolyje, o po Petro mirties jis nukeliavo tolyn į Ispaniją skelbdamas evangeliją. Bet jis niekada nesužinojo, jog tas žmogus, kuris jį įkvėpė Maltoje, buvo tas Jėzus, kurį vėliau jis skelbė pasaulio Išlaisvintoju.
1955 130:8.2 At Syracuse they spent a full week. The notable event of their stop here was the rehabilitation of Ezra, the backslidden Jew, who kept the tavern where Jesus and his companions stopped. Ezra was charmed by Jesus’ approach and asked him to help him come back to the faith of Israel. He expressed his hopelessness by saying, “I want to be a true son of Abraham, but I cannot find God.” Said Jesus: “If you truly want to find God, that desire is in itself evidence that you have already found him. Your trouble is not that you cannot find God, for the Father has already found you; your trouble is simply that you do not know God. Have you not read in the Prophet Jeremiah, ‘You shall seek me and find me when you shall search for me with all your heart’? And again, does not this same prophet say: ‘And I will give you a heart to know me, that I am the Lord, and you shall belong to my people, and I will be your God’? And have you not also read in the Scriptures where it says: ‘He looks down upon men, and if any will say: I have sinned and perverted that which was right, and it profited me not, then will God deliver that man’s soul from darkness, and he shall see the light’?” And Ezra found God and to the satisfaction of his soul. Later, this Jew, in association with a well-to-do Greek proselyte, built the first Christian church in Syracuse.
2004 130:8.2 Sirakūzuose jie praleido visą savaitę. Reikšmingas įvykis jų viešnagės metu buvo tikėjimo sugrąžinimas Ezrui, tam atsimetusiam žydui, kuris laikė taverną, kurioje buvo apsistoję Jėzus ir jo partneriai. Ezrą sužavėjo Jėzaus požiūris ir paprašė jo padėti jam sugrįžti į Izraelio tikėjimą. Jis išreiškė savo beviltiškumą, sakydamas: “Aš noriu būti tikrasis Abraomo sūnus, bet Dievo negaliu surasti.” Jėzus tarė:”Jeigu tu tikrai nori surasti Dievą, tai tas troškimas pats savaime yra įrodymas, kad jį tu jau suradai[17]. Tavoji problema yra ne ta, kad tu Dievo negali surasti, kadangi Tėvas jau surado tave; tavoji problema yra tiesiog tai, kad tu Dievo nepažįsti. Argi tu neskaitei, ką sakė Pranašas Jeremijas: ‘Jūs tikrai ieškosite manęs ir tikrai surasite tada, kada manęs ieškosite iš visos širdies’? Ir dar, argi tas pats pranašas nesako: ‘Ir aš duosiu jums tokią širdį tam, kad pažintumėte mane, jog aš esu Viešpats, ir jūs priklausysite mano tautai, o aš būsiu jūsų Dievas’? Ir argi tu taip pat neskaitei Raštuose, kur yra sakoma: ‘Jis žiūri žemyn į žmones, ir jeigu kuris nors tikrai pasakys: Aš padariau nuodėmę ir iškreipiau tai, kas teisinga, ir man tai neatnešė naudos, tada Dievas tikrai išvaduos to žmogaus sielą iš tamsos, ir jis tikrai pamatys šviesą’?” Ir Ezra surado Dievą ir savosios sielos pasitenkinimui[18]. Vėliau šitas žydas drauge su vienu turtingu graiku prozelitu Sirakūzuose pastatė pirmą krikščioniškąją bažnyčią[19].[20]
1955 130:8.3 At Messina they stopped for only one day, but that was long enough to change the life of a small boy, a fruit vendor, of whom Jesus bought fruit and in turn fed with the bread of life. The lad never forgot the words of Jesus and the kindly look which went with them when, placing his hand on the boy’s shoulder, he said: “Farewell, my lad, be of good courage as you grow up to manhood and after you have fed the body learn how also to feed the soul. And my Father in heaven will be with you and go before you.” The lad became a devotee of the Mithraic religion and later on turned to the Christian faith.
2004 130:8.3 Mesinoje jie sustojo tiktai vienai dienai, tačiau to užteko, kad pakeistų mažo berniuko, vaisių pardavėjo, iš kurio Jėzus gatvėje nusipirko vaisių, ir kurį savo ruožtu pavalgydino gyvybės duona, gyvenimą. Vaikinukas niekada neužmiršo tų Jėzaus žodžių ir nuoširdaus žvilgsnio, kada uždėjęs ranką ant berniuko peties, jis tarė: “Lik sveikas, mano berniuk, augdamas ir tapdamas vyru, būk tikrai drąsus, o pamaitinęs kūną, taip pat išmok pamaitinti ir sielą. O mano Tėvas danguje bus su tavimi ir eis pirmą tavęs.” Šitas vaikinas tapo atsidavusiu mitraizmo pasekėju, o vėliau atsisuko į krikščioniškąjį tikėjimą.
1955 130:8.4 At last they reached Naples and felt they were not far from their destination, Rome. Gonod had much business to transact in Naples, and aside from the time Jesus was required as interpreter, he and Ganid spent their leisure visiting and exploring the city. Ganid was becoming adept at sighting those who appeared to be in need. They found much poverty in this city and distributed many alms. But Ganid never understood the meaning of Jesus’ words when, after he had given a coin to a street beggar, he refused to pause and speak comfortingly to the man. Said Jesus: “Why waste words upon one who cannot perceive the meaning of what you say? The spirit of the Father cannot teach and save one who has no capacity for sonship.” What Jesus meant was that the man was not of normal mind; that he lacked the ability to respond to spirit leading.
2004 130:8.4 Pagaliau jie pasiekė Neapolį ir pajuto, jog yra nebetoli nuo savo galutiniojo tikslo— Romos. Gonodas turėjo sutvarkyti daug verslo reikalų Neapolyje, ir išskyrus tą laiką, kada Jėzus buvo reikalingas kaip vertėjas, jis ir Ganidas savo laisvalaikį leido vaikščiodami po miestą ir susipažindami su juo. Palaipsniui Ganidas ėmė puikiai pastebėti tuos, kurie buvo varge. Šitame mieste jie atrado daug skurdo ir išdalino daug išmaldų. Bet Ganidas niekada nesuprato Jėzaus žodžių prasmės, kada, atidavęs monetą gatvės elgetai, jis nesustojo ir nepaguodė šito vyro. Jėzus tarė: “Kam eikvoti žodžius tam, kuris negali suvokti prasmės to, ką tu sakai? Tėvo dvasia negali išmokyti ir išgelbėti to, kuris neturi sugebėjimo sūnystei.” Jėzus turėjo omeny tai, kad tas žmogus nebuvo normalaus proto; kad jis stokojo sugebėjimo reaguoti į dvasinį vadovavimą.
1955 130:8.5 There was no outstanding experience in Naples; Jesus and the young man thoroughly canvassed the city and spread good cheer with many smiles upon hundreds of men, women, and children.
2004 130:8.5 Neapolyje jie nepatyrė nieko, kas būtų nepaprasta; Jėzus ir jaunuolis išsamiai ištyrinėjo miestą ir savo šypsenomis pakėlė nuotaiką šimtams vyrų, moterų, ir vaikų.
1955 130:8.6 From here they went by way of Capua to Rome, making a stop of three days at Capua. By the Appian Way they journeyed on beside their pack animals toward Rome, all three being anxious to see this mistress of empire and the greatest city in all the world.
2004 130:8.6 Iš čia jie išvyko per Kapują į Romą, trims dienoms sustodami Kapujoje. Šalia savųjų nešulinių gyvulių Apijų keliu jie žingsniavo tolyn link Romos, visi trys nekantraudami pamatyti šitą imperijos sostinę ir viso pasaulio didingiausią miestą.
| Dokumentas 129. Jėzaus vėlesnis suaugusiojo gyvenimas |
Indeksas
Viena versija |
Dokumentas 131. Pasaulio religijos |