Urantijos knyga anglų kalba yra vieša visame pasaulyje nuo 2006 m.
Vertimai: © 2004 Urantijos Fondas
THE LATER EVOLUTION OF RELIGION
VĖLESNĖ RELIGIJOS EVOLIUCIJA
1955 92:0.1 MAN possessed a religion of natural origin as a part of his evolutionary experience long before any systematic revelations were made on Urantia. But this religion of natural origin was, in itself, the product of man’s superanimal endowments. Evolutionary religion arose slowly throughout the millenniums of mankind’s experiential career through the ministry of the following influences operating within, and impinging upon, savage, barbarian, and civilized man:
2004 92:0.1 ŽMOGUS natūralios kilmės religiją kaip savo evoliucinio patyrimo dalį turėjo likus daug laiko iki tada, kada Urantijoje buvo pateikti kokie nors sistemingi apreiškimai. Bet šita natūralios kilmės religija, savaime, buvo žmogaus viršgyvulinių sugebėjimų padarinys. Evoliucinė religija lėtai kilo per žmogaus patirtinės karjeros tūkstantmečius dėl tokių poveikių, kurie laukinį, barbarą, ir civilizuotą žmogų veikė iš vidaus:
1955 92:0.2 1. The adjutant of worship—the appearance in animal consciousness of superanimal potentials for reality perception. This might be termed the primordial human instinct for Deity.
2004 92:0.2 1. Garbinimo pagalbinės proto dvasios — gyvūno sąmonėje viršgyvulinių potencialų suvokti tikrovę atsiradimo. Tai gali būti pavadinta pirminiu žmogiškuoju instinktu suvokti Dievybę.
1955 92:0.3 2. The adjutant of wisdom—the manifestation in a worshipful mind of the tendency to direct its adoration in higher channels of expression and toward ever-expanding concepts of Deity reality.
2004 92:0.3 2. Išminties pagalbinės proto dvasios — garbinančiame prote tendencijos pasireiškimo jo garbinimą nukreipti į aukštesnius išraiškos kanalus ir link nuolat besiplečiančių sampratų apie Dievybės realybes.
1955 92:0.4 3. The Holy Spirit—this is the initial supermind bestowal, and it unfailingly appears in all bona fide human personalities. This ministry to a worship-craving and wisdom-desiring mind creates the capacity to self-realize the postulate of human survival, both in theologic concept and as an actual and factual personality experience.
2004 92:0.4 3. Šventosios Dvasios — tai yra pirminės viršproto dovanos, ir ji būtinai atsiranda visose bona fide žmogiškosiose asmenybėse. Šitas tarnavimas tokiam protui, kuris trokšta garbinti ir trokšta išminties, sukuria sugebėjimą pačiam suvokti žmogiškojo išlikimo postulatą tiek kaip teologinę koncepciją, tiek ir kaip aktualų ir realų asmenybės patyrimą.
1955 92:0.5 The co-ordinate functioning of these three divine ministrations is quite sufficient to initiate and prosecute the growth of evolutionary religion. These influences are later augmented by Thought Adjusters, seraphim, and the Spirit of Truth, all of which accelerate the rate of religious development. These agencies have long functioned on Urantia, and they will continue here as long as this planet remains an inhabited sphere. Much of the potential of these divine agencies has never yet had opportunity for expression; much will be revealed in the ages to come as mortal religion ascends, level by level, toward the supernal heights of morontia value and spirit truth.
2004 92:0.5 Šitų trijų dieviškųjų tarnavimų koordinuoto veikimo visiškai užtenka tam, jog būtų pradėta ir toliau vystoma evoliucinė religija. Šituos poveikius vėliau padidina Minties Derintojai, serafimai, ir Tiesos Dvasia, kurie visi religinį vystymąsi pagreitina. Šitos agentūros Urantijoje veikė ilgą laiką, ir čia jos veiks tol, kol šitoji planeta liks apgyvendinta sfera. Didelė dalis šitų dieviškųjų agentūrų potencialo dar niekada neturėjo galimybės išraiškai; daug bus apreikšta per ateinančius amžius, kada mirtingųjų religija kils, lygis po lygio, link morontinės vertybės ir dvasinės tiesos dangiškųjų aukštumų.
1. THE EVOLUTIONARY NATURE OF RELIGION
1. EVOLIUCINĖS RELIGIJOS PRIGIMTIS
1955 92:1.1 The evolution of religion has been traced from early fear and ghosts down through many successive stages of development, including those efforts first to coerce and then to cajole the spirits. Tribal fetishes grew into totems and tribal gods; magic formulas became modern prayers. Circumcision, at first a sacrifice, became a hygienic procedure.
2004 92:1.1 Religijos evoliucija buvo atsekta nuo ankstyvosios baimės ir vėlių artyn per daugelį vienas po kitos einančių vystymosi etapų, įskaitant ir tas pastangas, kada iš pradžių mėginama dvasias priversti paklusti, vėliau mėginama jas įtikinti. Gentiniai fetišai virto totemais ir gentiniais dievais; magiškos formuluotės tapo šiuolaikinėmis maldomis. Apipjaustymas, iš pradžių buvęs aukojimas, tapo higienos procedūra.
1955 92:1.2 Religion progressed from nature worship up through ghost worship to fetishism throughout the savage childhood of the races. With the dawn of civilization the human race espoused the more mystic and symbolic beliefs, while now, with approaching maturity, mankind is ripening for the appreciation of real religion, even a beginning of the revelation of truth itself.
2004 92:1.2 Per visą laukinę rasių vaikystę religija vystėsi nuo gamtos garbinimo aukštyn per vėlių garbinimą į fetišizmą. Su civilizacijos aušra žmogiškoji rasė palaikė labiau mistinius ir daugiau simbolinius tikėjimus, tuo tarpu dabar, artėjant brandai, žmonija bręsta tikrosios religijos suvokimui, net ir pačios tiesos apreiškimo pradžiai.
1955 92:1.3 Religion arises as a biologic reaction of mind to spiritual beliefs and the environment; it is the last thing to perish or change in a race. Religion is society’s adjustment, in any age, to that which is mysterious. As a social institution it embraces rites, symbols, cults, scriptures, altars, shrines, and temples. Holy water, relics, fetishes, charms, vestments, bells, drums, and priesthoods are common to all religions. And it is impossible entirely to divorce purely evolved religion from either magic or sorcery.
2004 92:1.3 Religija atsiranda kaip biologinė proto reakcija į dvasinius tikėjimus ir į aplinką; būtent ji bus paskutinysis dalykas, kuris žus arba pasikeis bet kurioje rasėje. Religija yra visuomenės prisiderinimas, bet kuriame amžiuje, prie to, kas yra paslaptinga. Kaip visuomeninis institutas ji apima ritualus, simbolius, kultus, raštus, altorius, šventoves, ir šventyklas. Šventasis vanduo, relikvijos, fetišai, magiški daiktai, drabužiai, vardai, būgnai, ir dvasininkai yra būdingi visoms religijoms. Ir grynai evoliucinės religijos neįmanoma iki galo išlaisvinti nei nuo magijos, nei nuo raganavimo.
1955 92:1.4 Mystery and power have always stimulated religious feelings and fears, while emotion has ever functioned as a powerful conditioning factor in their development. Fear has always been the basic religious stimulus. Fear fashions the gods of evolutionary religion and motivates the religious ritual of the primitive believers. As civilization advances, fear becomes modified by reverence, admiration, respect, and sympathy and is then further conditioned by remorse and repentance.
2004 92:1.4 Paslaptis ir galia visada skatino religinius jausmus ir baimes, tuo tarpu jų vystymui emocijos visą laiką veikė kaip galingas sąlygojantis faktorius. Baimė visą laiką buvo pagrindinis religinis akstinas. Baimė modeliuoja evoliucinės religijos dievus ir motyvuoja primityvių tikinčiųjų religinius ritualus. Civilizacijai vystantis, baimę ima modifikuoti garbinimas, susižavėjimas, pagarba, ir užuojauta, o toliau ją sąlygoja sąžinės graužatis ir atgailavimas.
2. RELIGION AND THE MORES
2. RELIGIJA IR PAPROČIAI
1955 92:2.1 Religion is the most rigid and unyielding of all human institutions, but it does tardily adjust to changing society. Eventually, evolutionary religion does reflect the changing mores, which, in turn, may have been affected by revealed religion. Slowly, surely, but grudgingly, does religion (worship) follow in the wake of wisdom—knowledge directed by experiential reason and illuminated by divine revelation.
2004 92:2.1 Religija yra pats griežčiausias ir mažiausiai pasiduodantis iš visų žmogiškųjų institutų, bet, nors ir vangiai, ji vis tik prisitaiko prie besikeičiančios visuomenės. Galiausiai, evoliucinė religija iš tiesų atspindi besikeičiančius papročius, kuriuos, savo ruožtu, galėjo paveikti apreikštos religijos. Lėtai, užtikrintai, bet nenoriai iš tikrųjų religija (garbinimas) eina paskui atsibundančią išmintį—žinias, kurias reguliuoja patirtinis protas ir apšviečia dieviškasis apreiškimas.
1955 92:2.2 Religion clings to the mores; that which was is ancient and supposedly sacred. For this reason and no other, stone implements persisted long into the age of bronze and iron. This statement is of record: “And if you will make me an altar of stone, you shall not build it of hewn stone, for, if you use your tools in making it, you have polluted it.” Even today, the Hindus kindle their altar fires by using a primitive fire drill. In the course of evolutionary religion, novelty has always been regarded as sacrilege. The sacrament must consist, not of new and manufactured food, but of the most primitive of viands: “The flesh roasted with fire and unleavened bread served with bitter herbs.” All types of social usage and even legal procedures cling to the old forms.
2004 92:2.2 Religija laikosi papročių; tai, kas buvo, yra sena ir tariamai šventa. Dėl šitos priežasties, o ne dėl kokios nors kitos, akmens įrankiai ilgai išsilaikė seniai prasidėjus bronzos ir geležies amžiui. Yra žinomas toks teiginys: “Ir jeigu man tikrai darysite altorių iš akmens, tai tikrai nedarykite jo iš tašyto akmens, nes, jeigu jam padaryti panaudosite savo instrumentus, tai būsite jį užteršę[3].” Net ir šiandien, indusai, uždegdami altoriaus ugnį naudojasi primityviomis ugnies lazdelėmis. Vystantis evoliucinei religijai, naujovė visada būdavo laikoma šventvagyste. Sakramentą turi sudaryti ne naujas ir perdirbtas maistas, bet pats primityviausias maistas: “Mėsa, kepta ant laužo, ir be mielių duona, paduodama su karčiomis žolėmis[4].” Visi visuomeninių papročių tipai ir net teisinės procedūros laikosi senųjų formų.
1955 92:2.3 When modern man wonders at the presentation of so much in the scriptures of different religions that may be regarded as obscene, he should pause to consider that passing generations have feared to eliminate what their ancestors deemed to be holy and sacred. A great deal that one generation might look upon as obscene, preceding generations have considered a part of their accepted mores, even as approved religious rituals. A considerable amount of religious controversy has been occasioned by the never-ending attempts to reconcile olden but reprehensible practices with newly advanced reason, to find plausible theories in justification of creedal perpetuation of ancient and outworn customs.
2004 92:2.3 Kada šiuolaikinis žmogus stebisi, jog įvairių religijų raštuose yra pateikiama tokia didelė dalis to, ką būtų galima laikyti nepadorumu, tada jis turėtų stabtelėti ir susimąstyti, jog praeinančios kartos bijojo pašalinti tai, kas, jų protėvių nuomone, buvo šventa ir neliečiama. Didelė dalis to, ką viena karta galėtų laikyti nepadorumu, tą ankstesnės kartos laikė savo priimtų papročių dalimi, net patvirtintais religiniais ritualais. Didžiulę dalį religinio prieštaringumo sukeldavo niekada nesibaigiantys mėginimai suderinti senus, bet kritikuotinus papročius su naujai išsivysčiusiu protu, surasti tariamai patikimas teorijas, kurios pateisintų senųjų ir susidėvėjusių papročių religinį išsilaikymą.
1955 92:2.4 But it is only foolish to attempt the too sudden acceleration of religious growth. A race or nation can only assimilate from any advanced religion that which is reasonably consistent and compatible with its current evolutionary status, plus its genius for adaptation. Social, climatic, political, and economic conditions are all influential in determining the course and progress of religious evolution. Social morality is not determined by religion, that is, by evolutionary religion; rather are the forms of religion dictated by the racial morality.
2004 92:2.4 Bet tai yra tiesiog kvaila mėginti perdaug staigiai pagreitinti religinį vystymąsi. Rasė arba nacija iš išsivysčiusios religijos gali įsisavinti tik tai, kas yra protingai harmonizuota ir suderinta su jos dabartiniu evoliuciniu statusu, plius, kas atitinka jos sugebėjimą adaptuoti. Visuomeninės, klimatinės, politinės, ir ekonominės sąlygos visos turi įtakos nulemiant religinės evoliucijos kursą ir vystymąsi. Visuomenės moralės nenulemia religija, tai yra, evoliucinė religija; vietoje šito būtent religijos formoms diktuoja rasinė moralė.
1955 92:2.5 Races of men only superficially accept a strange and new religion; they actually adjust it to their mores and old ways of believing. This is well illustrated by the example of a certain New Zealand tribe whose priests, after nominally accepting Christianity, professed to have received direct revelations from Gabriel to the effect that this selfsame tribe had become the chosen people of God and directing that they be permitted freely to indulge in loose sex relations and numerous other of their olden and reprehensible customs. And immediately all of the new-made Christians went over to this new and less exacting version of Christianity.
2004 92:2.5 Žmonių rasės tiktai paviršutiniškai priima keistą ir naują religiją; jos iš tikrųjų priderina ją prie savo papročių ir senųjų tikėjimo būdų. Tą gerai iliustruoja pavyzdys iš Naujosios Zelandijos vienos genties, kurios šventikai, po to, kada oficialiai priėmė krikščionybę, skelbė, jog tiesiogiai iš Gabrielio gavo apreiškimų, kurie sako, jog pati ta gentis tapo Dievo išrinktąja tauta, ir nurodė, kad jai yra leidžiama laisvai pasinerti į palaidus lytinius santykius ir į daugelį kitų savo senųjų ir smerktinų papročių. Ir tuoj pat visi naujai atversti krikščionys perėjo prie šitos naujos ir mažiau reiklios krikščionybės versijos.
1955 92:2.6 Religion has at one time or another sanctioned all sorts of contrary and inconsistent behavior, has at some time approved of practically all that is now regarded as immoral or sinful. Conscience, untaught by experience and unaided by reason, never has been, and never can be, a safe and unerring guide to human conduct. Conscience is not a divine voice speaking to the human soul. It is merely the sum total of the moral and ethical content of the mores of any current stage of existence; it simply represents the humanly conceived ideal of reaction in any given set of circumstances.
2004 92:2.6 Religija vienu ar kitu metu leido pasireikšti visokiausios rūšies prieštaringam ir nenuosekliam elgesiui, kažkada pritarė praktiškai viskam, kas dabar yra laikoma amoraliu arba nuodėmingu dalyku. Sąžinė, nepamokyta patyrimo dėka ir neparemta proto dėka, niekada nebuvo ir niekada negali būti patikimas ir neklystantis žmogaus elgesio vadovas. Sąžinė nėra dieviškasis balsas, kalbantis žmogaus sielai. Ji yra tiesiog egzistencijos bet kurios to laikmečio pakopos papročių moralinio ir etinio turinio visuma; ji tiesiog išreiškia žmogiškai suvoktą reakcijos idealą bet kuriame pateiktų aplinkybių rinkinyje.
3. THE NATURE OF EVOLUTIONARY RELIGION
3. EVOLIUCINĖS RELIGIJOS PRIGIMTIS
1955 92:3.1 The study of human religion is the examination of the fossil-bearing social strata of past ages. The mores of the anthropomorphic gods are a truthful reflection of the morals of the men who first conceived such deities. Ancient religions and mythology faithfully portray the beliefs and traditions of peoples long since lost in obscurity. These olden cult practices persist alongside newer economic customs and social evolutions and, of course, appear grossly inconsistent. The remnants of the cult present a true picture of the racial religions of the past. Always remember, the cults are formed, not to discover truth, but rather to promulgate their creeds.
2004 92:3.1 Žmogiškosios religijos studijavimas yra praėjusių amžių visuomeninių sluoksnių, turinčių suakmenėjusių liekanų, tyrinėjimas. Antropomorfinių dievų papročiai yra žmonių, kurie iš pradžių suvokė tokias dievybes, moralės teisingas atspindėjimas. Senovės religijos ir mitologija patikimai pavaizduoja tautų, kurios seniai dingo užmarštyje, tikėjimus ir tradicijas. Šitos senųjų kultų apeigos išsilaiko kartu su naujesniais ekonominiais papročiais ir visuomenine evoliucija ir, žinoma, atrodo visiškai beprasmės. Tokio kulto liekanos išreiškia praeities rasinių religijų tikrąjį paveikslą. Visada prisiminkite, kultai yra formuojami ne tam, kad atrastų tiesą, bet vietoje šito tam, kad skleistų savo tikėjimus.
1955 92:3.2 Religion has always been largely a matter of rites, rituals, observances, ceremonies, and dogmas. It has usually become tainted with that persistently mischief-making error, the chosen-people delusion. The cardinal religious ideas of incantation, inspiration, revelation, propitiation, repentance, atonement, intercession, sacrifice, prayer, confession, worship, survival after death, sacrament, ritual, ransom, salvation, redemption, covenant, uncleanness, purification, prophecy, original sin—they all go back to the early times of primordial ghost fear.
2004 92:3.2 Religija visada didele dalimi buvo apeigų, ritualų, normų laikymosi, ceremonijų, ir dogmų dalykas. Paprastai ją pagadindavo neišvengiamai pražūtingas suklydimas, išrinktosios tautos iliuzija. Principinės religinės užkalbėjimo, įkvėpimo, apreiškimo, nuraminimo, atgailavimo, atpirkimo, užtarimo, aukojimo, maldos, išpažinties, garbinimo, išlikimo po mirties, sakramento, ritualo, išpirkimo, išgelbėjimo, susitarimo, nešvarumo, apvalymo, pranašavimo, pirminės nuodėmės idėjos—visos jos savo pradžią gauna iš ankstyvųjų laikų pirmykštės vėlių baimės.
1955 92:3.3 Primitive religion is nothing more nor less than the struggle for material existence extended to embrace existence beyond the grave. The observances of such a creed represented the extension of the self-maintenance struggle into the domain of an imagined ghost-spirit world. But when tempted to criticize evolutionary religion, be careful. Remember, that is what happened; it is a historical fact. And further recall that the power of any idea lies, not in its certainty or truth, but rather in the vividness of its human appeal.
2004 92:3.3 Primityvioji religija yra nei daugiau, nei mažiau kaip kova už materialų egzistavimą, pratęstą pomirtiniame gyvenime. Tokio tikėjimo laikymasis reiškė, jog kova už savajo aš palaikymą yra perkeliama į įsivaizduojamo vėlių-dvasių pasaulio sferą. Tačiau, kada kyla pagunda kritikuoti evoliucinę religiją, tada būkite atsargūs. Prisiminkite, jog tai yra tas, kas įvyko; tai yra istorinis faktas. Ir tada prisiminkite, jog bet kokios idėjos galia glūdi ne jos tikrume arba tiesoje, bet vietoje šito jos apeliavimo į žmogų išraiškingume.
1955 92:3.4 Evolutionary religion makes no provision for change or revision; unlike science, it does not provide for its own progressive correction. Evolved religion commands respect because its followers believe it is The Truth; “the faith once delivered to the saints” must, in theory, be both final and infallible. The cult resists development because real progress is certain to modify or destroy the cult itself; therefore must revision always be forced upon it.
2004 92:3.4 Evoliucinė religija nenumato tokių nuostatų, jog galėtų keistis ar būti peržiūrėta; ne taip, kaip mokslas, ji nenumato savo pačios progresuojančio pataisymo. Evoliucinė religija reikalauja pagarbos, nes jos pasekėjai tiki, kad ji yra Tiesa; “įtikėjimas, kartą perduotas šventiesiems” privalo, teoriškai, būti tiek galutinis, tiek neklystantis[5]. Kultas priešinasi vystymuisi, nes tikroji pažanga garantuotai pakeis arba sunaikins ir patį kultą; dėl to peržiūrėjimas visada jam turi būti primetamas jėga.
1955 92:3.5 Only two influences can modify and uplift the dogmas of natural religion: the pressure of the slowly advancing mores and the periodic illumination of epochal revelation. And it is not strange that progress was slow; in ancient days, to be progressive or inventive meant to be killed as a sorcerer. The cult advances slowly in generation epochs and agelong cycles. But it does move forward. Evolutionary belief in ghosts laid the foundation for a philosophy of revealed religion which will eventually destroy the superstition of its origin.
2004 92:3.5 Tiktai du poveikiai gali modifikuoti ir patobulinti natūralios religijos dogmas; lėtai besivystančių papročių spaudimas ir periodiškas epochinių apreiškimų apšvietimas. Ir nėra nieko keisto, jog pažanga buvo lėta; senovės dienomis, būti pažangiam arba išradingam reiškė būti nužudytam kaip burtininkui. Kultas vystosi lėtai per kartų epochas ir amžiaus trukmės ciklus. Bet jis tikrai juda į priekį. Evoliucinis tikėjimas į vėles paklojo pamatus apreikštos religijos filosofijai, kuri galiausiai sunaikins prietaringumą, kuris ir pagimdė evoliucinę religiją.
1955 92:3.6 Religion has handicapped social development in many ways, but without religion there would have been no enduring morality nor ethics, no worth-while civilization. Religion enmothered much nonreligious culture: Sculpture originated in idol making, architecture in temple building, poetry in incantations, music in worship chants, drama in the acting for spirit guidance, and dancing in the seasonal worship festivals.
2004 92:3.6 Religija trukdė visuomenės vystymuisi daugeliu būdų, tačiau be religijos nebūtų buvusios nei ilgalaikės moralės, nei etikos, nebūtų buvusios ir dėmesio vertos civilizacijos. Religija pagimdė didelę dalį nereliginės kultūros: Skulptūra atsirado iš stabų darymo, architektūra kilo iš šventyklų statybos, poezija gimė iš užkalbėjimų, muzika atsirado iš giedojimo garbinant, drama kilo iš vaidinimų nukreipiant dvasias, ir šokis gimė iš sezoninių garbinimo švenčių.
1955 92:3.7 But while calling attention to the fact that religion was essential to the development and preservation of civilization, it should be recorded that natural religion has also done much to cripple and handicap the very civilization which it otherwise fostered and maintained. Religion has hampered industrial activities and economic development; it has been wasteful of labor and has squandered capital; it has not always been helpful to the family; it has not adequately fostered peace and good will; it has sometimes neglected education and retarded science; it has unduly impoverished life for the pretended enrichment of death. Evolutionary religion, human religion, has indeed been guilty of all these and many more mistakes, errors, and blunders; nevertheless, it did maintain cultural ethics, civilized morality, and social coherence, and made it possible for later revealed religion to compensate for these many evolutionary shortcomings.
2004 92:3.7 Nors dėmesys ir atkreipiamas į tą faktą, jog religija buvo esminis dalykas vystant ir išsaugant civilizaciją, bet reikėtų pažymėti, jog natūrali religija taip pat didele dalimi prisidėjo ir prie to, kad suluošintų ir apsunkintų tą pačią civilizaciją, kurią šiaip jau ji skatino ir palaikė. Religija trukdė pramonės veiklai ir ekonominiam vystymuisi; ji švaistė darbo jėgą ir išlaidavo pinigus; nevisada ji buvo naudinga šeimai; ji neadekvačiai skatino taiką ir gerą valią; kartais ji ignoravo švietimą ir stabdė mokslą; ji pernelyg nuskurdino gyvybę dėl tariamo mirties praturtinimo. Evoliucinė religija, žmogiškoji religija, iš tikrųjų buvo kalta dėl visų šitų ir dar dėl daug daugiau klaidų, suklydimų, ir apsirikimų; nepaisant šito, ji tikrai palaikė kultūringą etiką, civilizuotą moralę, ir visuomeninį suvienijimą, ir padarė įmanomu tai, jog šituos daugelį evoliucinių trūkumų pašalintų vėlesnė apreikštoji religija.
1955 92:3.8 Evolutionary religion has been man’s most expensive but incomparably effective institution. Human religion can be justified only in the light of evolutionary civilization. If man were not the ascendant product of animal evolution, then would such a course of religious development stand without justification.
2004 92:3.8 Evoliucinė religija buvo žmogaus pats brangiausias, bet nepalyginamai veiksmingiausias institutas. Žmogiškoji religija gali būti pateisinama tiktai evoliucinės civilizacijos šviesoje. Jeigu žmogus nebūtų gyvulinės evoliucijos tobulėjantis padarinys, tada toks religinio vystymosi kelias neturėtų pateisinimo.
1955 92:3.9 Religion facilitated the accumulation of capital; it fostered work of certain kinds; the leisure of the priests promoted art and knowledge; the race, in the end, gained much as a result of all these early errors in ethical technique. The shamans, honest and dishonest, were terribly expensive, but they were worth all they cost. The learned professions and science itself emerged from the parasitical priesthoods. Religion fostered civilization and provided societal continuity; it has been the moral police force of all time. Religion provided that human discipline and self-control which made wisdom possible. Religion is the efficient scourge of evolution which ruthlessly drives indolent and suffering humanity from its natural state of intellectual inertia forward and upward to the higher levels of reason and wisdom.
2004 92:3.9 Religija palengvino kapitalo kaupimą; ji skatino tam tikrų rūšių darbą; dvasininkų laisvalaikis skatino meną ir žinias; rasė, galiausiai, laimėjo daug dėl visų šitų etinio metodo suklydimų. Šamanai, sąžiningi ir nesąžiningi, buvo siaubingai brangūs, bet jie buvo verti visos tos kainos. Mokslininkai ir pats mokslas iškilo iš parazitinės dvasininkijos. Religija skatino civilizaciją ir suteikė visuomeninį tęstinumą; ji buvo visų laikų moralinės policijos jėga. Religija suteikė tą žmogiškąją drausmę ir savikontrolę, kurios padarė įmanoma išmintį. Religija yra veiksmingas evoliucijos rimbas, kuris negailestingai veja tingią ir kenčiančią žmoniją iš savo intelektualios inercijos natūralios būsenos į priekį ir į viršų, į aukštesnius proto ir išminties lygius.
1955 92:3.10 And this sacred heritage of animal ascent, evolutionary religion, must ever continue to be refined and ennobled by the continuous censorship of revealed religion and by the fiery furnace of genuine science.
2004 92:3.10 Ir šitas gyvulinio kilimo šventas paveldėjimas, evoliucinė religija, turi tęstis visą laiką tam, kad jį perdirbtų ir sukilnintų apreikštos religijos nuolatinė cenzūra ir tikrojo mokslo ugninis žaizdras.
4. THE GIFT OF REVELATION
4. APREIŠKIMO DOVANA
1955 92:4.1 Revelation is evolutionary but always progressive. Down through the ages of a world’s history, the revelations of religion are ever-expanding and successively more enlightening. It is the mission of revelation to sort and censor the successive religions of evolution. But if revelation is to exalt and upstep the religions of evolution, then must such divine visitations portray teachings which are not too far removed from the thought and reactions of the age in which they are presented. Thus must and does revelation always keep in touch with evolution. Always must the religion of revelation be limited by man’s capacity of receptivity.
2004 92:4.1 Apreiškimas yra besivystantis, bet visada yra žengiantis pirmyn. Per pasaulio istorijos amžius, religijos apreiškimai yra visą laiką besiplečiantys ir kiekvieną kartą vis labiau apšviečiantys. Būtent apreiškimo misija yra išrūšiuoti ir išvalyti viena po kitos einančias evoliucines religijas. Tačiau, jeigu apreiškimas turi išaukštinti ir išvystyti evoliucijos religijas, tada tokie dieviškieji apreiškimai iš tiesų turi pavaizduoti tokius mokymus, kurie nėra per daug nutolę nuo minties ir reakcijų to amžiaus, kuriame jie yra ir pateikiami. Tokiu būdu apreiškimas visada turi būti ir yra iš tikrųjų susietas su evoliucija. Apreiškimo religiją visada turi riboti žmogaus imlumo sugebėjimas.
1955 92:4.2 But regardless of apparent connection or derivation, the religions of revelation are always characterized by a belief in some Deity of final value and in some concept of the survival of personality identity after death.
2004 92:4.2 Bet nepriklausomai nuo savo ryšio arba kilmės, apreiškimo religijos visada yra apibūdinamos tikėjimu į kokią nors galutinės vertybės Dievybę ir į kokią nors sampratą apie asmenybės tapatybės išlikimą po mirties.
1955 92:4.3 Evolutionary religion is sentimental, not logical. It is man’s reaction to belief in a hypothetical ghost-spirit world—the human belief-reflex, excited by the realization and fear of the unknown. Revelatory religion is propounded by the real spiritual world; it is the response of the superintellectual cosmos to the mortal hunger to believe in, and depend upon, the universal Deities. Evolutionary religion pictures the circuitous gropings of humanity in quest of truth; revelatory religion is that very truth.
2004 92:4.3 Evoliucinė religija yra jausminė, ne loginė. Ji yra žmogaus reakcija į tikėjimą į hipotetinį vėlių-dvasių pasaulį—žmogiškasis tikėjimo refleksas, kurį sužadina suvokimas ir baimė to, kas yra nežinoma. Apreiškimo religiją siūlo realus dvasinis pasaulis; tai yra viršintelektualaus kosmoso reagavimas į mirtingojo alkį tikėti į visuotines Dievybes, ir jomis pasikliauti. Evoliucinė religija pavaizduoja žmonijos, ieškančios tiesos, aplinkinius ieškojimus aklomis; apreiškiama religija yra pati ta tiesa.
1955 92:4.4 There have been many events of religious revelation but only five of epochal significance. These were as follows:
2004 92:4.4 Buvo daug religinio apreiškimo įvykių, tačiau tiktai penki buvo epochinės svarbos. Jie buvo tokie:
1955 92:4.5 1. The Dalamatian teachings. The true concept of the First Source and Center was first promulgated on Urantia by the one hundred corporeal members of Prince Caligastia’s staff. This expanding revelation of Deity went on for more than three hundred thousand years until it was suddenly terminated by the planetary secession and the disruption of the teaching regime. Except for the work of Van, the influence of the Dalamatian revelation was practically lost to the whole world. Even the Nodites had forgotten this truth by the time of Adam’s arrival. Of all who received the teachings of the one hundred, the red men held them longest, but the idea of the Great Spirit was but a hazy concept in Amerindian religion when contact with Christianity greatly clarified and strengthened it.
2004 92:4.5 1. Dalamatijos mokymai. Urantijoje pirmą kartą teisingą sampratą apie Pirmąjį Šaltinį ir Centrą paskelbė Princo Kaligastijos personalo vienas šimtas materialų kūną turinčių narių. Šitas besiplečiantis Dievybės apreiškimas tęsėsi daugiau negu tris šimtus tūkstančių metų tol, kol jį netikėtai nutraukė planetos atsiskyrimas ir mokymo režimo suirimas. Išskyrus Vano darbą, Dalamatijos apreiškimo poveikis praktiškai buvo prarastas visam pasauliui. Net ir noditai šitą tiesą buvo užmiršę iki to meto, kada atvyko Adomas. Iš visų rasių, gavusių šios šimtinės mokymų, raudonieji žmonės juos išsaugojo ilgiausia, bet Amerindėnų religijoje Didžiosios Dvasios idėja buvo ne kas kita, kaip tik miglota samprata, kada ryšys su krikščionybe ją smarkiai nuskaidrino ir sustiprino.
1955 92:4.6 2. The Edenic teachings. Adam and Eve again portrayed the concept of the Father of all to the evolutionary peoples. The disruption of the first Eden halted the course of the Adamic revelation before it had ever fully started. But the aborted teachings of Adam were carried on by the Sethite priests, and some of these truths have never been entirely lost to the world. The entire trend of Levantine religious evolution was modified by the teachings of the Sethites. But by 2500 B.C. mankind had largely lost sight of the revelation sponsored in the days of Eden.
2004 92:4.6 2. Edeno mokymai. Adomas ir Ieva vėl pavaizdavo visų Tėvo sampratą evoliucinėms tautoms. Pirmojo Edeno žlugimas sustabdė Adominio apreiškimo kursą dar jam iki galo visiškai ir neprasidėjus. Bet nutrauktus Adomo mokymus tęsė dvasininkai setitai, ir kai kurios iš šitų tiesų niekada nebuvo visiškai prarastos pasauliui. Setitų mokymai pakeitė visą Levanto religinės evoliucijos kryptį. Bet iki 2.500 m. pr. Kr. žmonija didele dalimi buvo praradusi šį apreiškimą, kuris buvo atsiradęs Edeno dienomis.
1955 92:4.7 3. Melchizedek of Salem. This emergency Son of Nebadon inaugurated the third revelation of truth on Urantia. The cardinal precepts of his teachings were trust and faith. He taught trust in the omnipotent beneficence of God and proclaimed that faith was the act by which men earned God’s favor. His teachings gradually commingled with the beliefs and practices of various evolutionary religions and finally developed into those theologic systems present on Urantia at the opening of the first millennium after Christ.
2004 92:4.7 3. Melkizedekas iš Salemo. Šitas nepaprastųjų misijų Nebadono Sūnus pradėjo trečiąjį tiesos apreiškimą Urantijoje. Jo mokymų principiniai priesakai buvo pasitikėjimas ir įtikėjimas. Jis mokė pasitikėti Dievo visagaliu geradariškumu, ir skelbė, jog įtikėjimas yra tas veiksmas, kurio dėka žmonės užsitarnauja Dievo palankumą. Palaipsniui jo mokymai susimaišė su įvairių evoliucinių religijų tikėjimais ir ritualais ir galiausiai išsivystė į tas teologines sistemas, kurios buvo Urantijoje prasidedant pirmajam tūkstantmečiui po Kristaus.
1955 92:4.8 4. Jesus of Nazareth. Christ Michael presented for the fourth time to Urantia the concept of God as the Universal Father, and this teaching has generally persisted ever since. The essence of his teaching was love and service, the loving worship which a creature son voluntarily gives in recognition of, and response to, the loving ministry of God his Father; the freewill service which such creature sons bestow upon their brethren in the joyous realization that in this service they are likewise serving God the Father.
2004 92:4.8 4. Jėzus iš Nazareto. Kristus Mykolas ketvirtą kartą pateikė Urantijai Dievo kaip Visuotinio Tėvo sampratą, ir šitas mokymas apskritai išsilaikė nuo to meto visą laiką. Jo mokymo esmė buvo meilė ir tarnavimas, kupinas meilės garbinimas, kurį tvarinys sūnus išreiškia savanoriškai pripažindamas Dievo savo Tėvo kupiną meilės tarnavimą, ir reaguodamas į Dievo savo Tėvo kupiną meilės tarnavimą; laisvanoriška tarnystė, kurią tokie tvariniai sūnūs dovanoja savo sielos broliams džiaugsmingai suvokdami, kad šitoje tarnystėje jie lygiai taip pat tarnauja ir Dievui Tėvui.
1955 92:4.9 5. The Urantia Papers. The papers, of which this is one, constitute the most recent presentation of truth to the mortals of Urantia. These papers differ from all previous revelations, for they are not the work of a single universe personality but a composite presentation by many beings. But no revelation short of the attainment of the Universal Father can ever be complete. All other celestial ministrations are no more than partial, transient, and practically adapted to local conditions in time and space. While such admissions as this may possibly detract from the immediate force and authority of all revelations, the time has arrived on Urantia when it is advisable to make such frank statements, even at the risk of weakening the future influence and authority of this, the most recent of the revelations of truth to the mortal races of Urantia.
2004 92:4.9 5. Urantijos dokumentai. Šie dokumentai, iš kurių vieną sudaro ir šitas dokumentas, yra pats naujausias tiesos pateikimas Urantijos mirtingiesiems. Šitie dokumentai skiriasi nuo visų ankstesniųjų apreiškimų, nes jie nėra vienos atskiros visatos asmenybės darbas, bet daugelio būtybių sudėtinis pateikimas. Bet nė vienas apreiškimas, kuriame nėra siekiama Visuotinio Tėvo, niekada negali būti pilnutinis. Visi kiti dangiškieji pagalbos suteikimai yra ne daugiau kaip daliniai, laikini, ir iš esmės pritaikyti vietinėms sąlygoms laike ir erdvėje. Nors tokie pareiškimai, kaip šis, matomai gali sumažinti visų kitų apreiškimų betarpišką įtaką ir autoritetą, bet į Urantiją atėjo tas metas, kada yra tikslinga pateikti tokius atvirus pareiškimus, net ir rizikuojant, jog ateityje šito, paties naujausiojo iš tiesos apreiškimų poveikis ir autoritetas Urantijos mirtingųjų rasėms bus susilpnintas.
5. THE GREAT RELIGIOUS LEADERS
5. DIDIEJI RELIGINIAI VADOVAI
1955 92:5.1 In evolutionary religion, the gods are conceived to exist in the likeness of man’s image; in revelatory religion, men are taught that they are God’s sons—even fashioned in the finite image of divinity; in the synthesized beliefs compounded from the teachings of revelation and the products of evolution, the God concept is a blend of:
2004 92:5.1 Evoliucinėje religijoje, dievai yra suvokiami, kad egzistuoja žmogaus atvaizdo pavidalu; apreiškimo religijoje, žmonės yra mokomi, kad jie yra Dievo sūnūs—net ir sumodeliuoti pagal dieviškumo ribinį atvaizdą; susintetintuose tikėjimuose, kuriuos sudaro apreiškimo mokymai ir evoliucijos produktai, Dievo samprata yra mišinys iš:
1955 92:5.2 1. The pre-existent ideas of the evolutionary cults.
2004 92:5.2 1. Anksčiau egzistavusių evoliucinių kultų idėjų.
2004 92:5.3 2. Apreikštos religijos kilnių idealų.
1955 92:5.4 3. The personal viewpoints of the great religious leaders, the prophets and teachers of mankind.
2004 92:5.4 3. Didžiųjų religinių vadovų, žmonijos pranašų ir mokytojų, asmeninių požiūrių.
1955 92:5.5 Most great religious epochs have been inaugurated by the life and teachings of some outstanding personality; leadership has originated a majority of the worth-while moral movements of history. And men have always tended to venerate the leader, even at the expense of his teachings; to revere his personality, even though losing sight of the truths which he proclaimed. And this is not without reason; there is an instinctive longing in the heart of evolutionary man for help from above and beyond. This craving is designed to anticipate the appearance on earth of the Planetary Prince and the later Material Sons. On Urantia man has been deprived of these superhuman leaders and rulers, and therefore does he constantly seek to make good this loss by enshrouding his human leaders with legends pertaining to supernatural origins and miraculous careers.
2004 92:5.5 Daugumą didžiųjų religinių epochų pradėjo įžymių asmenybių gyvenimas ir mokymai; didžiąją dalį vertų moralinių istorijos judėjimų pradėjo vadovai. Ir žmonės visada turėjo polinkį garbinti lyderį, net ir jo mokymų sąskaita; garbinti jo asmenybę, nors iš akiračio ir prarasdami jo skelbiamas tiesas. Ir tai nėra be pagrindo; evoliucinio žmogaus širdyje yra instinktyvus ilgesys kreiptis pagalbos iš viršaus ir anapus. Šitas troškimas yra sumodeliuotas tam, kad būtų nekantriai laukiama Planetos Princo ir vėlesniųjų Materialiųjų Sūnų pasirodymo žemėje. Urantijoje žmogus neteko šitų viršžmogiškųjų vadovų ir valdovų, ir dėl to jis iš tiesų nuolat stengiasi kompensuoti šitą praradimą apgaubdamas savo žmogiškuosius vadovus legendomis, susijusiomis su viršgamtine kilme ir stebuklinga karjera.
1955 92:5.6 Many races have conceived of their leaders as being born of virgins; their careers are liberally sprinkled with miraculous episodes, and their return is always expected by their respective groups. In central Asia the tribesmen still look for the return of Genghis Khan; in Tibet, China, and India it is Buddha; in Islam it is Mohammed; among the Amerinds it was Hesunanin Onamonalonton; with the Hebrews it was, in general, Adam’s return as a material ruler. In Babylon the god Marduk was a perpetuation of the Adam legend, the son-of-God idea, the connecting link between man and God. Following the appearance of Adam on earth, so-called sons of God were common among the world races.
2004 92:5.6 Daugelis rasių savo vadus laikė gimusiais iš nekaltų merginų; jų karjera yra laisvai apipinama stebuklingais epizodais, ir kiekviena grupė visada laukia jų sugrįžimo. Centrinėje Azijoje gentainiai vis dar tikisi Čengiz Chano sugrįžimo; Tibete, Kinijoje, ir Indijoje tokia asmenybė yra Buda; islame toks yra Mohamedas; tarp Amerindų toks buvo Hesunaninas Onamonalontonas; hebrajams tai buvo, apskritai, Adomo kaip materialaus valdovo sugrįžimas. Babilone dievas Mardukas buvo Adomo legendos, Dievo sūnaus idėjos, įamžinimas, jungiamoji grandis tarp žmogaus ir Dievo. Po Adomo pasirodymo žemėje, vadinamieji Dievo sūnūs pasaulio rasėse buvo įprastas reiškinys.
1955 92:5.7 But regardless of the superstitious awe in which they were often held, it remains a fact that these teachers were the temporal personality fulcrums on which the levers of revealed truth depended for the advancement of the morality, philosophy, and religion of mankind.
2004 92:5.7 Bet nežiūrint tos prietaringos baimės, su kuria į juos dažnai būdavo žiūrima, vis vien šitie mokytojai buvo asmenybių žemiškieji atramos taškai, nuo kurių priklausė apreikštos tiesos svirtys tam, kad būtų vystoma žmonijos moralė, filosofija, ir religija.
1955 92:5.8 There have been hundreds upon hundreds of religious leaders in the million-year human history of Urantia from Onagar to Guru Nanak. During this time there have been many ebbs and flows of the tide of religious truth and spiritual faith, and each renaissance of Urantian religion has, in the past, been identified with the life and teachings of some religious leader. In considering the teachers of recent times, it may prove helpful to group them into the seven major religious epochs of post-Adamic Urantia:
2004 92:5.8 Per to vieno milijono metų Urantijos žmonijos istoriją religinių vadovų buvo šimtų šimtai, pradedant Onagaru ir baigiant guru Nanku. Per šitą laiką buvo daug religinės tiesos ir dvasinio įtikėjimo potvynių ir atoslūgių, ir kiekvienas Urantijos religijos renesansas, praeityje, buvo tapatinamas su kokio nors religinio vadovo gyvenimu ir mokymais. Analizuojant nesenų laikų mokytojus, gali būti naudinga juos sugrupuoti į pagrindines tokias septynias Urantijos epochas, kurios buvo laikmečiu po Adomo:
1955 92:5.9 1. The Sethite period. The Sethite priests, as regenerated under the leadership of Amosad, became the great post-Adamic teachers. They functioned throughout the lands of the Andites, and their influence persisted longest among the Greeks, Sumerians, and Hindus. Among the latter they have continued to the present time as the Brahmans of the Hindu faith. The Sethites and their followers never entirely lost the Trinity concept revealed by Adam.
2004 92:5.9 1. Setitų periodas. Setitų dvasininkai, atgaivinti vadovaujant Amosadui, tapo didžiaisiais mokytojais laikmečiu po Adomo. Jie veikė visose anditų žemėse, ir jų įtaka išsilaikė ilgiausia tarp graikų, šumerų, ir indusų. Tarp pastarųjų jie išliko iki dabartinių laikų kaip indusų tikėjimo brahmanai. Setitai ir jų pasekėjai niekada nebuvo iki galo praradę Trejybės sampratos, apreikštos Adomo.
1955 92:5.10 2. Era of the Melchizedek missionaries. Urantia religion was in no small measure regenerated by the efforts of those teachers who were commissioned by Machiventa Melchizedek when he lived and taught at Salem almost two thousand years before Christ. These missionaries proclaimed faith as the price of favor with God, and their teachings, though unproductive of any immediately appearing religions, nevertheless formed the foundations on which later teachers of truth were to build the religions of Urantia.
2004 92:5.10 2. Melkizedeko misionierių era. Tų mokytojų, kuriuos pasiuntė Makiventa Melkizedekas, kada jis gyveno ir mokė Saleme maždaug prieš du tūkstančius metų iki Kristaus, pastangų dėka Urantijos religija buvo atgaivinta nemažu laipsniu. Šitie misionieriai skelbė įtikėjimą kaip tą kainą už Dievo palankumą, ir jų mokymai, nors tiesiogiai nesukūrė jokios religijos, bet nežiūrint šito, suformavo tuos pamatus, ant kurių vėlesnieji tiesos mokytojai turėjo kurti Urantijos religijas.
1955 92:5.11 3. The post-Melchizedek era. Though Amenemope and Ikhnaton both taught in this period, the outstanding religious genius of the post-Melchizedek era was the leader of a group of Levantine Bedouins and the founder of the Hebrew religion—Moses. Moses taught monotheism. Said he: “Hear, O Israel, the Lord our God is one God.” “The Lord he is God. There is none beside him.” He persistently sought to uproot the remnants of the ghost cult among his people, even prescribing the death penalty for its practitioners. The monotheism of Moses was adulterated by his successors, but in later times they did return to many of his teachings. The greatness of Moses lies in his wisdom and sagacity. Other men have had greater concepts of God, but no one man was ever so successful in inducing large numbers of people to adopt such advanced beliefs.
2004 92:5.11 3. Po Melkizedeko era. Nors tiek Amenemopas, tiek Ichnatonas mokė šituo laikmečiu, bet žymiausias po Melkizedeko eros religijos genijus buvo Levanto beduinų vienos iš grupių lyderis ir hebrajų religijos įkūrėjas—Mozė. Mozė mokė monoteizmo[6]. Jis sakė: “Klausyk, o Izraeli, Viešpats mūsų Dievas yra vienas Dievas[7].” “Viešpats yra Dievas. Nieko nėra be jo[8].” Iš savo tautos jis atkakliai stengėsi išrauti vėlių kulto liekanas, reikalaudamas net mirties bausmės jį praktikuojantiems. Mozės monoteizmą jo pasekėjai suklastojo, bet vėlesniaisiais laikais jie tikrai sugrįžo prie didelės dalies jo mokymų. Mozės didingumas glūdi jo išmintyje ir įžvalgume. Kiti žmonės turėjo didingesnes sampratas apie Dievą, bet nė vienam žmogui niekada taip nepasisekė priversti tokio didelio skaičiaus žmonių atsigręžti į tokį išvystytą tikėjimą.
1955 92:5.12 4. The sixth century before Christ. Many men arose to proclaim truth in this, one of the greatest centuries of religious awakening ever witnessed on Urantia. Among these should be recorded Gautama, Confucius, Lao-tse, Zoroaster, and the Jainist teachers. The teachings of Gautama have become widespread in Asia, and he is revered as the Buddha by millions. Confucius was to Chinese morality what Plato was to Greek philosophy, and while there were religious repercussions to the teachings of both, strictly speaking, neither was a religious teacher; Lao-tse envisioned more of God in Tao than did Confucius in humanity or Plato in idealism. Zoroaster, while much affected by the prevalent concept of dual spiritism, the good and the bad, at the same time definitely exalted the idea of one eternal Deity and of the ultimate victory of light over darkness.
2004 92:5.12 4. Šeštasis amžius prieš Kristų. Daug žmonių kilo tam, kad skelbtų tiesą šitame viename iš didingiausių religinio pabudimo amžių, kuris kada nors egzistavo Urantijoje. Tarp tokių turėtų būti pažymėti Gautama, Konfucijus, Lao-tse, Zoroastra, ir džainizmo mokytojai. Gautamos mokymai plačiai paplito Azijoje, ir jį kaip Budą garbina milijonai. Konfucijus kinių moralei buvo tuo, kuo Platonas buvo graikų filosofijai, ir nors abiejų mokymai religiją paveikė, bet, griežtai kalbant, nė vienas iš jų nebuvo religijos mokytojas; Lao-tse daugiau Dievo įžvelgė dao mokymuose negu Konfucijus įžvelgė humanizme ar Platonas idealizme. Zoroastra, nors buvo smarkiai paveiktas vyraujančios sampratos apie dualistinį dvasinį pasaulį, apie tai, kas yra gėris ir blogis, bet tuo pačiu metu aiškiai išaukštino vienos amžinosios Dievybės ir galutinės šviesos pergalės prieš tamsą idėją.
1955 92:5.13 5. The first century after Christ. As a religious teacher, Jesus of Nazareth started out with the cult which had been established by John the Baptist and progressed as far as he could away from fasts and forms. Aside from Jesus, Paul of Tarsus and Philo of Alexandria were the greatest teachers of this era. Their concepts of religion have played a dominant part in the evolution of that faith which bears the name of Christ.
2004 92:5.13 5. Pirmasis amžius po Kristaus. Kaip religinis mokytojas Jėzus iš Nazareto savo veiklą pradėjo nuo kulto, kurį buvo sukūręs Jonas Krikštytojas, ir, kiek tik jis galėjo, tiek ėjo tolyn nuo pasninkavimų ir formų. Be Jėzaus, Paulius iš Tarsos ir Filonas iš Aleksandrijos buvo didžiausi šios eros mokytojai. Jų sampratos apie religiją suvaidino svarbiausią vaidmenį turinčio Kristaus vardą tikėjimo evoliucijoje.
1955 92:5.14 6. The sixth century after Christ. Mohammed founded a religion which was superior to many of the creeds of his time. His was a protest against the social demands of the faiths of foreigners and against the incoherence of the religious life of his own people.
2004 92:5.14 6. Šeštasis amžius po Kristaus. Mohamedas įkūrė tokią religiją, kuri buvo labiau išsivysčiusi už daugelį to meto tikėjimų. Jis protestavo prieš svetimšalių tikėjimų visuomeninius reikalavimus ir prieš savo tautos religinio gyvenimo padrikumą.
1955 92:5.15 7. The fifteenth century after Christ. This period witnessed two religious movements: the disruption of the unity of Christianity in the Occident and the synthesis of a new religion in the Orient. In Europe institutionalized Christianity had attained that degree of inelasticity which rendered further growth incompatible with unity. In the Orient the combined teachings of Islam, Hinduism, and Buddhism were synthesized by Nanak and his followers into Sikhism, one of the most advanced religions of Asia.
2004 92:5.15 7. Penkioliktasis amžius po Kristaus. Šitas laikotarpis matė du religinius judėjimus: krikščionybės vienybės žlugimą Vakaruose ir naujos religijos sintezę Rytuose. Europoje įsitvirtinusi krikščionybė buvo pasiekusi tokį nelankstumo laipsnį, kuris tolimesnį augimą darė nesuderinamą su vienybe. Rytuose islamo, induizmo, ir budizmo susimaišiusius mokymus Nanakas ir jo pasekėjai sujungė į sikhizmą, vieną iš labiausiai išsivysčiusių Azijos religijų.
1955 92:5.16 The future of Urantia will doubtless be characterized by the appearance of teachers of religious truth—the Fatherhood of God and the fraternity of all creatures. But it is to be hoped that the ardent and sincere efforts of these future prophets will be directed less toward the strengthening of interreligious barriers and more toward the augmentation of the religious brotherhood of spiritual worship among the many followers of the differing intellectual theologies which so characterize Urantia of Satania.
2004 92:5.16 Be jokios abejonės Urantijos ateitį apibūdins religinės tiesos—Dievo Tėvystės ir visų tvarinių brolystės—mokytojų pasirodymas. Bet reikia tikėtis, jog šitų ateities pranašų tvirtos ir nuoširdžios pastangos bus mažiau nukreiptos į tarpreliginių barjerų stiprinimą, o daugiau į religinės dvasinio garbinimo brolystės didinimą tarp tų daugybės pasekėjų, išpažįstančių skirtingas intelektualias teologines doktrinas, kurios taip apibūdina Satanijos Urantiją.
6. THE COMPOSITE RELIGIONS
6. SUDETINĖS RELIGIJOS
1955 92:6.1 Twentieth-century Urantia religions present an interesting study of the social evolution of man’s worship impulse. Many faiths have progressed very little since the days of the ghost cult. The Pygmies of Africa have no religious reactions as a class, although some of them believe slightly in a spirit environment. They are today just where primitive man was when the evolution of religion began. The basic belief of primitive religion was survival after death. The idea of worshiping a personal God indicates advanced evolutionary development, even the first stage of revelation. The Dyaks have evolved only the most primitive religious practices. The comparatively recent Eskimos and Amerinds had very meager concepts of God; they believed in ghosts and had an indefinite idea of survival of some sort after death. Present-day native Australians have only a ghost fear, dread of the dark, and a crude ancestor veneration. The Zulus are just evolving a religion of ghost fear and sacrifice. Many African tribes, except through missionary work of Christians and Mohammedans, are not yet beyond the fetish stage of religious evolution. But some groups have long held to the idea of monotheism, like the onetime Thracians, who also believed in immortality.
2004 92:6.1 Urantijos dvidešimtojo amžiaus religijos pateikia įdomią medžiagą tyrinėjant žmogaus garbinimo impulso visuomeninę evoliuciją. Didelė dalis tikėjimų labai mažai kuo pasikeitė nuo vėlių kulto dienų. Afrikos pigmėjai kaip klasė neturi religinio reagavimo, nors kai kurie iš jų šiek tiek tiki į dvasinę aplinką. Šiandien jie yra kaip tik ten, kur buvo primityvusis žmogus tada, kada prasidėjo religijos evoliucija. Primityviosios religijos pagrindinis tikėjimas buvo išlikimas po mirties. Asmenio Dievo garbinimo idėja rodo pažengusį pirmyn evoliucinį išsivystymą, ir net pirmąjį apreiškimo etapą. Dajakai suformavo tiktai pačias primityviausias religines apeigas. Palyginus neseniai eskimai ir Amerindėnai turėjo menką sampratą apie Dievą; jie tikėjo į vėles ir turėjo tam tikros rūšies neaiškią sampratą apie išlikimą po mirties. Šiandieniniai vietiniai Australijos gyventojai turi tiktai vėlių baimę, tamsos baimę, ir primityvų protėvių garbinimą. Zulusai kaip tik vysto vėlių baimės ir aukojimų religiją. Daugelis Afrikos genčių, išskyrus tas, kur dirbo krikščionių ir musulmonų misionieriai, dar nėra išsivystę toliau už religijos evoliucijos fetišų etapą. Bet kai kurios grupės jau ilgą laiką laikosi monoteizmo idėjos, panašiai kaip vienu metu trakijiečiai, kurie taip pat tikėjo į nemirtingumą.
1955 92:6.2 On Urantia, evolutionary and revelatory religion are progressing side by side while they blend and coalesce into the diversified theologic systems found in the world in the times of the inditement of these papers. These religions, the religions of twentieth-century Urantia, may be enumerated as follows:
2004 92:6.2 Urantijoje evoliucinė religija ir apreikšta religija vystosi viena greta kitos, nors jos susilieja ir suauga į skirtingas teologines sistemas, kurios egzistuoja pasaulyje šitų dokumentų pateikimo metu. Šitos religijos, dvidešimtojo amžiaus Urantijos religijos, gali būti išvardijamos šitaip:
1955 92:6.8 6. Zoroastrianism.
2004 92:6.8 6. Zoroastrizmas.
1955 92:6.11 9. Christianity.
2004 92:6.11 9. Krikščionybė.
1955 92:6.14 The most advanced religions of ancient times were Judaism and Hinduism, and each respectively has greatly influenced the course of religious development in Orient and Occident. Both Hindus and Hebrews believed that their religions were inspired and revealed, and they believed all others to be decadent forms of the one true faith.
2004 92:6.14 Senųjų laikų labiausiai išsivysčiusios religijos buvo judaizmas ir induizmas, ir dėl to kiekviena iš jų turėjo didžiulės įtakos Rytų ir Vakarų religiniam vystymuisi. Tiek indusai, tiek hebrajai tikėjo, kad jų religijos yra įkvėptos ir apreikštos, ir jie tikėjo, kad visos kitos religijos yra to vieno tikrojo tikėjimo sumenkusios formos.
1955 92:6.15 India is divided among Hindu, Sikh, Mohammedan, and Jain, each picturing God, man, and the universe as these are variously conceived. China follows the Taoist and the Confucian teachings; Shinto is revered in Japan.
2004 92:6.15 Indija yra padalinta tarp indusų, sikhų, musulmonų, ir džainistų tikėjimų, kiekvienas iš jų vaizduoja Dievą, žmogų, ir visatą taip, kaip juos skirtingai supranta. Kinija laikosi dao ir Konfucijaus mokymų; Japonijoje yra garbinamas sinto.
1955 92:6.16 The great international, interracial faiths are the Hebraic, Buddhist, Christian, and Islamic. Buddhism stretches from Ceylon and Burma through Tibet and China to Japan. It has shown an adaptability to the mores of many peoples that has been equaled only by Christianity.
2004 92:6.16 Didieji tarptautiniai, tarprasiniai tikėjimai yra hebrajų, budistų, krikščionių, ir islamo tikėjimai. Budizmas yra išplitęs nuo Ceilono ir Birmos per Tibetą ir Kiniją iki Japonijos. Jis pademonstravo prisitaikymą prie daugelio tautų papročių ir jam prilygsta tiktai krikščionybė.
1955 92:6.17 The Hebrew religion encompasses the philosophic transition from polytheism to monotheism; it is an evolutionary link between the religions of evolution and the religions of revelation. The Hebrews were the only western people to follow their early evolutionary gods straight through to the God of revelation. But this truth never became widely accepted until the days of Isaiah, who once again taught the blended idea of a racial deity combined with a Universal Creator: “O Lord of Hosts, God of Israel, you are God, even you alone; you have made heaven and earth.” At one time the hope of the survival of Occidental civilization lay in the sublime Hebraic concepts of goodness and the advanced Hellenic concepts of beauty.
2004 92:6.17 Hebrajų religija sudaro filosofinį perėjimą nuo politeizmo prie monoteizmo; tai yra evoliucinė grandis tarp evoliucinių religijų ir apreiškimo religijų[9]. Hebrajai buvo vienintelė vakarų tauta, kuri perėjo visą vystymąsi nuo savo ankstyvųjų evolucinių dievų išpažinimo iki pat apreiškimo Dievo. Bet šitoji tiesa niekada nebuvo plačiai paplitusi iki Isajo laikų, kuris dar kartą mokė mišrios sampratos apie rasinę dievybę, sujungtą su Visuotiniu Kūrėju: “O Gausybių Viešpatie, Izraelio Dieve, tu esi Dievas, tik tu vienas; tu sukūrei dangų ir žemę!” Vienu metu Vakarų civilizacijos išlikimo viltis rėmėsi didingomis hebrajų sampratomis apie gėrį ir išvystytomis helenistinėmis sampratomis apie grožį[10][11].
1955 92:6.18 The Christian religion is the religion about the life and teachings of Christ based upon the theology of Judaism, modified further through the assimilation of certain Zoroastrian teachings and Greek philosophy, and formulated primarily by three individuals: Philo, Peter, and Paul. It has passed through many phases of evolution since the time of Paul and has become so thoroughly Occidentalized that many non-European peoples very naturally look upon Christianity as a strange revelation of a strange God and for strangers.
2004 92:6.18 Krikščionybės religija yra religija apie Jėzaus gyvenimą ir mokymus, paremta judaizmo teologija, toliau modifikuota, asimiliavus kai kuriuos zoroastrizmo mokymus ir graikų filosofiją, ir pirmiausia suformuluota trijų individų: Filono, Petro, ir Pauliaus. Nuo Pauliaus laikų ji perėjo per daugelį evoliucijos fazių ir yra tapusi taip smarkiai suvakarietinta, jog daugelis neeuropietiškų tautų visiškai natūraliai į krikščionybę žvelgia kaip į svetimo Dievo svetimą apreiškimą ir svetimšaliams.
1955 92:6.19 Islam is the religio-cultural connective of North Africa, the Levant, and southeastern Asia. It was Jewish theology in connection with the later Christian teachings that made Islam monotheistic. The followers of Mohammed stumbled at the advanced teachings of the Trinity; they could not comprehend the doctrine of three divine personalities and one Deity. It is always difficult to induce evolutionary minds suddenly to accept advanced revealed truth. Man is an evolutionary creature and in the main must get his religion by evolutionary techniques.
2004 92:6.19 Islamas yra religinė-kultūrinė jungtis tarp Šiaurės Afrikos, Levanto, ir pietryčių Azijos. Būtent žydų teologija, sąsajoje su vėlesniaisiais krikščioniškais mokymais, islamą pavertė monoteistiniu. Mohamedo pasekėjai suklupdavo ties išvystytais mokymais apie Trejybę; jie negalėjo suvokti doktrinos apie tris dieviškąsias asmenybes ir vieną Dievybę. Visada yra sunku priversti evoliucinius protus staiga priimti išvystytą apreikštą tiesą. Žmogus yra evoliucinis tvarinys ir didžiąja dalimi religiją turi gauti evoliuciniu metodu.
1955 92:6.20 Ancestor worship onetime constituted a decided advance in religious evolution, but it is both amazing and regrettable that this primitive concept persists in China, Japan, and India amidst so much that is relatively more advanced, such as Buddhism and Hinduism. In the Occident, ancestor worship developed into the veneration of national gods and respect for racial heroes. In the twentieth century this hero-venerating nationalistic religion makes its appearance in the various radical and nationalistic secularisms which characterize many races and nations of the Occident. Much of this same attitude is also found in the great universities and the larger industrial communities of the English-speaking peoples. Not very different from these concepts is the idea that religion is but “a shared quest of the good life.” The “national religions” are nothing more than a reversion to the early Roman emperor worship and to Shinto—worship of the state in the imperial family.
2004 92:6.20 Vienu metu protėvių garbinimas religijos evoliucijoje tikrai buvo pažangus dalykas, bet tiek stebina, tiek liūdina tai, jog šita primityvi samprata tebeegzistuoja Kinijoje, Japonijoje, ir Indijoje šalia tokio didelio kiekio santykinai labiau išvystytų dalykų, kaip antai, budizmo ir induizmo. Vakaruose, protėvių garbinimas išsivystė į nacionalinių dievų garbinimą ir į pagarbą tautos didvyriams. Dvidešimtajame amžiuje šita didvyrių garbinimo nacionalinė religija pasireiškia įvairiais radikaliais ir nacionalistiniais sekuliarizmais, kurie yra būdingi daugeliui Vakarų rasių ir nacijų. Panašus požiūris yra sutinkamas angliškai kalbančių tautų didžiuosiuose universitetuose ir didesnėse industrinėse bendruomenėse. Nuo šitų sampratų mažai kuo skiriasi idėja, jog religija yra ne kas kita, kaip “gero gyvenimo bendras ieškojimas.” “Nacionalinės religijos” yra ne daugiau kaip sugrįžimas prie ankstyvojo Romos imperatoriaus garbinimo ir prie sinto —valstybės garbinimo imperatoriškosios šeimos įvaizdžiu.
7. THE FURTHER EVOLUTION OF RELIGION
7. TOLESNĖ RELIGIJOS EVOLIUCIJA
1955 92:7.1 Religion can never become a scientific fact. Philosophy may, indeed, rest on a scientific basis, but religion will ever remain either evolutionary or revelatory, or a possible combination of both, as it is in the world today.
2004 92:7.1 Religija niekada negali tapti moksliniu faktu. Filosofija, iš tikrųjų, gali remtis moksliniu pagrindu, bet religija visą laiką liks arba evoliucine, arba apreikšta, arba bus abiejų galimu deriniu, kaip pasaulyje yra ir šiandien.
1955 92:7.2 New religions cannot be invented; they are either evolved, or else they are suddenly revealed. All new evolutionary religions are merely advancing expressions of the old beliefs, new adaptations and adjustments. The old does not cease to exist; it is merged with the new, even as Sikhism budded and blossomed out of the soil and forms of Hinduism, Buddhism, Islam, and other contemporary cults. Primitive religion was very democratic; the savage was quick to borrow or lend. Only with revealed religion did autocratic and intolerant theologic egotism appear.
2004 92:7.2 Naujos religijos negali būti išrastos; jos yra arba išvystomos, arba kitokiu atveju jos yra staiga apreiškiamos. Visos naujos evoliucinės religijos yra tiesiog senųjų tikėjimų besivystančios išraiškos, naujos adaptacijos, ir priderinimai. Tas, kas yra sena, nenustoja egzistuoti; tas yra suliejama su tuo, kas yra nauja, net ir taip, kaip ir sikhizmas išsiskleidė ir sužydėjo iš induizmo, budizmo, islamo, ir kitų šiuolaikinių kultų dirvos ir formų. Primityvioji religija buvo labai demokratiška; laukinis greitas buvo skolintis ir skolinti. Tiktai su apreikštąja religija iš tikrųjų atsirado autokratinis ir netolerantiškas teologinis egoizmas.
1955 92:7.3 The many religions of Urantia are all good to the extent that they bring man to God and bring the realization of the Father to man. It is a fallacy for any group of religionists to conceive of their creed as The Truth; such attitudes bespeak more of theological arrogance than of certainty of faith. There is not a Urantia religion that could not profitably study and assimilate the best of the truths contained in every other faith, for all contain truth. Religionists would do better to borrow the best in their neighbors’ living spiritual faith rather than to denounce the worst in their lingering superstitions and outworn rituals.
2004 92:7.3 Toji daugybė Urantijos religijų yra geros tokiu laipsniu, kokiu laipsniu jos žmogų veda į Dievą ir kokiu laipsniu žmogui suteikia suvokimą apie Dievą. Bet kuriai religininkų grupei yra kvailystė savo tikėjimą suvokti kaip Tiesą; tokie požiūriai rodo daugiau teologinį akiplėšiškumą, o ne tikėjimo tvirtumą. Nėra Urantijoje tokios religijos, kuri negalėtų sau naudingai studijuoti ir asimiliuoti geriausias iš tiesų, esančių kiekviename kitame tikėjime, nes jie visi turi tiesos. Religininkams būtų daug geriau, jeigu jie tai, kas yra geriausia jų artimųjų gyvame dvasiniame tikėjime, pasiskolintų, o ne smerktų tai, kas yra blogiausia jų tebeegzistuojančiuose prietaruose ir pasenusiuose ritualuose.
1955 92:7.4 All these religions have arisen as a result of man’s variable intellectual response to his identical spiritual leading. They can never hope to attain a uniformity of creeds, dogmas, and rituals—these are intellectual; but they can, and some day will, realize a unity in true worship of the Father of all, for this is spiritual, and it is forever true, in the spirit all men are equal.
2004 92:7.4 Šitos visos religijos atsirado dėl žmogaus skirtingo intelektualaus reagavimo į tapatų dvasinį vadovavimą jam. Jie niekada negali tikėtis pasiekti tikėjimų, dogmų, ir ritualų vienovės—jie yra intelektualūs; bet jie gali įgyvendinti, ir kada nors įgyvendins, tokią vienybę, tikrai garbindami visų Tėvą, nes tai yra dvasinis dalykas, ir tai yra amžiams tiesa, dvasioje visi žmonės yra lygūs.
1955 92:7.5 Primitive religion was largely a material-value consciousness, but civilization elevates religious values, for true religion is the devotion of the self to the service of meaningful and supreme values. As religion evolves, ethics becomes the philosophy of morals, and morality becomes the discipline of self by the standards of highest meanings and supreme values—divine and spiritual ideals. And thus religion becomes a spontaneous and exquisite devotion, the living experience of the loyalty of love.
2004 92:7.5 Primityvi religija didele dalimi sąmoningai suvokė materialias vertybes, bet civilizacija iškelia religines vertybes, nes tikroji religija yra savojo aš pašventimas prasmingų ir aukščiausiųjų vertybių tarnystei. Religijai vytantis, etika tampa moralės filosofija, o moralė tampa savojo aš drausminimu pagal aukščiausiųjų prasmių ir aukščiausiųjų vertybių—dieviškųjų ir dvasinių idealų—standartus. Ir tokiu būdu religija tampa spontanišku ir neprilygstamu atsidavimu, gyvuoju meilės ištikimybės patyrimu.
1955 92:7.8 2. Depth of meanings—the sensitization of the individual to the idealistic appreciation of these highest values.
2004 92:7.8 2. Prasmių gelmė—individo jautrumas šitų aukščiausiųjų vertybių idealistiniam suvokimui.
1955 92:7.9 3. Consecration intensity—the degree of devotion to these divine values.
2004 92:7.9 3. Pasišventimo intensyvumas—atsidavimo šitoms dieviškosioms vertybėms laipsnis.
1955 92:7.10 4. The unfettered progress of the personality in this cosmic path of idealistic spiritual living, realization of sonship with God and never-ending progressive citizenship in the universe.
2004 92:7.10 4. Nesupančiotas asmenybės žengimas į priekį šituo kosminiu idealistinio dvasinio gyvenimo keliu, sūnystės su Dievu ir niekada nesibaigiančios progresinės pilietybės visatoje įgyvendinimas.
1955 92:7.11 Religious meanings progress in self-consciousness when the child transfers his ideas of omnipotence from his parents to God. And the entire religious experience of such a child is largely dependent on whether fear or love has dominated the parent-child relationship. Slaves have always experienced great difficulty in transferring their master-fear into concepts of God-love. Civilization, science, and advanced religions must deliver mankind from those fears born of the dread of natural phenomena. And so should greater enlightenment deliver educated mortals from all dependence on intermediaries in communion with Deity.
2004 92:7.11 Religinės prasmės vystosi savojo aš sąmonėje, kada vaikas savo mintis apie visagalybę perkelia iš savo tėvų į Dievą. Ir tokio vaiko visas religinis patyrimas didele dalimi priklauso nuo to, ar tėvų-vaiko santykiuose viešpatavo baimė ar meilė. Vergams visada buvo labai sunku baimę savo šeimininkui perkelti į meilės Dievui sampratas. Civilizacija, mokslas, ir išsivysčiusios religijos žmoniją turi išlaisvinti iš šitos baimės, kuri kilo iš siaubingos baimės gamtos reiškiniams. Ir tokiu būdu didesnis apšvietimas išlavintus mirtinguosius išvaduotų iš bet kokios priklausomybės nuo tarpininkų komunijoje su Dievybe.
1955 92:7.12 These intermediate stages of idolatrous hesitation in the transfer of veneration from the human and the visible to the divine and invisible are inevitable, but they should be shortened by the consciousness of the facilitating ministry of the indwelling divine spirit. Nevertheless, man has been profoundly influenced, not only by his concepts of Deity, but also by the character of the heroes whom he has chosen to honor. It is most unfortunate that those who have come to venerate the divine and risen Christ should have overlooked the man—the valiant and courageous hero—Joshua ben Joseph.
2004 92:7.12 Šitie tarpiniai stabų garbinimo dvejonių etapai, kada buvo pereinama nuo garbinimo to, kas yra žmogiška ir matoma, į tai, kas yra dieviška ir nematoma, yra neišvengiami, bet juos turėtų sutrumpinti viduje gyvenančios dvasios padedančios tarnystės sąmonė. Ir vis tik, žmogų labai giliai veikė ne tiktai jo sampratos apie Dievybę, bet taip pat ir tų herojų, kuriuos jis pasirinko garbinti, charakteris. Ir labiausiai gaila, jog tie, kurie ėmė garbinti dieviškąjį ir prisikėlusįjį Kristų, nepastebėjo žmogaus—narsaus ir drąsaus didvyrio—Jošua, Juozapo sūnaus.
1955 92:7.13 Modern man is adequately self-conscious of religion, but his worshipful customs are confused and discredited by his accelerated social metamorphosis and unprecedented scientific developments. Thinking men and women want religion redefined, and this demand will compel religion to re-evaluate itself.
2004 92:7.13 Šiuolaikinis žmogus adekvačiai sąmoningai suvokia religiją, bet jo garbinimo papročius supainiojo ir diskreditavo paspartintos visuomeninės metamorfozės ir beprecedentinis mokslo išsivystymas. Mąstantys vyrai ir moterys nori, jog religija būtų pertvarkyta iš naujo, ir šitas reikalavimas privers religiją iš naujo įvertinti save pačią.
1955 92:7.14 Modern man is confronted with the task of making more readjustments of human values in one generation than have been made in two thousand years. And this all influences the social attitude toward religion, for religion is a way of living as well as a technique of thinking.
2004 92:7.14 Šiuolaikinis žmogus susidūrė su užduotimi, kaip per vienos kartos gyvenimą iš naujo suderinti žmogiškųjų vertybių daugiau negu jų buvo suderinta per du tūkstančius metų. Ir visa tai įtakoja visuomeninį požiūrį į religiją, nes religija yra gyvenimo būdas, o taip pat ir mąstymo metodas.
1955 92:7.15 True religion must ever be, at one and the same time, the eternal foundation and the guiding star of all enduring civilizations.
2004 92:7.15 Tikroji religija turi visą laiką būti, vienu ir tuo pačiu metu, amžinasis pagrindas ir kelrodė žvaigždė visoms išliekančioms civilizacijoms.
1955 92:7.16 [Presented by a Melchizedek of Nebadon.]
2004 92:7.16 [Pateikta Nebadono Melkizedeko.]