Urantijos knyga anglų kalba yra vieša visame pasaulyje nuo 2006 m.
Vertimai: © 2004 Urantijos Fondas
| Dokumentas 194. Tiesos Dvasios padovanojimas |
Indeksas
Viena versija |
Dokumentas 196. Jėzaus įtikėjimas |
AFTER PENTECOST
PO PENTAKOSTO
1955 195:0.1 THE results of Peter’s preaching on the day of Pentecost were such as to decide the future policies, and to determine the plans, of the majority of the apostles in their efforts to proclaim the gospel of the kingdom. Peter was the real founder of the Christian church; Paul carried the Christian message to the gentiles, and the Greek believers carried it to the whole Roman Empire.
2004 195:0.1 PETRO pamokslavimo Pentakosto dieną pasekmė buvo tokia, kad apsprendė ateities politiką, ir nulėmė planus, kurių siekė didžioji apaštalų dauguma jiems stengiantis skelbti karalystės evangeliją. Petras buvo tikrasis krikščioniškosios bažnyčios įkūrėjas; Paulius krikščioniškąją žinią nunešė pagonims, o graikai tikintieji ją nunešė visai Romos imperijai.
1955 195:0.2 Although the tradition-bound and priest-ridden Hebrews, as a people, refused to accept either Jesus’ gospel of the fatherhood of God and the brotherhood of man or Peter’s and Paul’s proclamation of the resurrection and ascension of Christ (subsequent Christianity), the rest of the Roman Empire was found to be receptive to the evolving Christian teachings. Western civilization was at this time intellectual, war weary, and thoroughly skeptical of all existing religions and universe philosophies. The peoples of the Western world, the beneficiaries of Greek culture, had a revered tradition of a great past. They could contemplate the inheritance of great accomplishments in philosophy, art, literature, and political progress. But with all these achievements they had no soul-satisfying religion. Their spiritual longings remained unsatisfied.
2004 195:0.2 Nors tradicijų supančioti ir šventikų valdomi hebrajai, kaip tauta, atsisakė priimti tiek Dievo tėvystės ir žmogaus brolystės evangeliją, tiek Petro ir Pauliaus skelbimą apie Kristaus prisikėlimą ir pakilimą (vėliau pagimdžiusį krikščionybę), bet likusioji Romos imperijos dalis pasirodė, kad atsirandančios krikščionybės mokymus priima[1]. Šituo metu Vakarų civilizacija buvo intelektuali, išsekinta karų, ir visiškai skeptiškai žiūrinti į visas egzistuojančias religijas ir visatos filosofijas. Vakarų pasaulio tautos, patyrusios graikų kultūros teigiamą įtaką, puoselėjo tokią tradiciją, kuri rodė gilią pagarbą didingai praeičiai. Jos galėjo apmąstyti palikimą tų didžiulių laimėjimų, kurie buvo filosofijoje, mene, literatūroje, ir politinės pažangos sferoje. Bet net ir pasiekę visų šitų laimėjimų jie neturėjo sielą patenkinančios religijos. Jų dvasiniai troškimai tebeliko nepatenkinti.
1955 195:0.3 Upon such a stage of human society the teachings of Jesus, embraced in the Christian message, were suddenly thrust. A new order of living was thus presented to the hungry hearts of these Western peoples. This situation meant immediate conflict between the older religious practices and the new Christianized version of Jesus’ message to the world. Such a conflict must result in either decided victory for the new or for the old or in some degree of compromise. History shows that the struggle ended in compromise. Christianity presumed to embrace too much for any one people to assimilate in one or two generations. It was not a simple spiritual appeal, such as Jesus had presented to the souls of men; it early struck a decided attitude on religious rituals, education, magic, medicine, art, literature, law, government, morals, sex regulation, polygamy, and, in limited degree, even slavery. Christianity came not merely as a new religion—something all the Roman Empire and all the Orient were waiting for—but as a new order of human society. And as such a pretension it quickly precipitated the social-moral clash of the ages. The ideals of Jesus, as they were reinterpreted by Greek philosophy and socialized in Christianity, now boldly challenged the traditions of the human race embodied in the ethics, morality, and religions of Western civilization.
2004 195:0.3 Būtent tokioje žmogiškosios visuomenės aplinkoje Jėzaus mokymai, įtraukti į krikščioniškąją žinią, netikėtai tapo varomąja jėga. Šitokiu būdu Vakarų tautų išalkusioms širdims buvo pateikta naujoji gyvenimo tvarka. Tokia padėtis iškart sukėlė konfliktą tarp senesniųjų religinių papročių ir Jėzaus žinios naujos sukrikščionintos versijos pasauliui. Toks konfliktas turi baigtis arba aiškia pergale to, kas yra nauja, arba to, kas yra sena, arba tam tikro laipsnio kompromisu. Istorija rodo, kad ši kova baigėsi kompromisu. Krikščionybė išdrįso aprėpti perdaug to, ką bet kuri viena tauta, galėtų įsisavinti per vieną kartą ar per dvi kartas. Ji nebuvo paprastas dvasinis apeliavimas, toks, kokį žmonių sieloms buvo pateikęs Jėzus; ji anksti išreiškė ryžtingą požiūrį į religinius ritualus, švietimą, magiją, kerėjimus, meną, literatūrą, įstatymus, valdymą, moralę, lytinį reguliavimą, poligamiją, ir, ribotu laipsniu, net vergovę. Krikščionybė kilo ne tiesiog kaip nauja religija—kaip kažkas, ko laukė visa Romos imperija ir visi Rytai—bet kaip nauja žmogiškosios visuomenės tvarka. Ir turėdama tokią pretenziją ji greitai atvedė į visuomeninį-moralinį amžių susirėmimą. Jėzaus idealai, kaip juos iš naujo aiškino graikų filosofija ir kaip suvisuomenino krikščionybė, dabar drąsiai metė iššūkį žmogiškosios rasės tradicijoms, kurias įkūnijo etika, moralė, ir Vakarų civilizacijos religijos.
1955 195:0.4 At first, Christianity won as converts only the lower social and economic strata. But by the beginning of the second century the very best of Greco-Roman culture was increasingly turning to this new order of Christian belief, this new concept of the purpose of living and the goal of existence.
2004 195:0.4 Iš pradžių, krikščionybė atsivertėlių laimėjo tiktai iš žemiausių visuomeninių ir ekonominių sluoksnių. Bet iki antrojo amžiaus pradžios visa tai, kas buvo geriausia graikų-romėnų kultūroje, vis didesniu laipsniu gręžėsi į šitą krikščioniškojo tikėjimo naująją tvarką, į šitą naująją sampratą apie gyvenimo prasmę ir egzistavimo tikslą.
1955 195:0.5 How did this new message of Jewish origin, which had almost failed in the land of its birth, so quickly and effectively capture the very best minds of the Roman Empire? The triumph of Christianity over the philosophic religions and the mystery cults was due to:
2004 195:0.5 Kaip šita žydiškos kilmės naujoji žinia, kuri savo atsiradimo krašte buvo beveik žlugusi, taip greitai ir veiksmingai užvaldė pačius geriausius Romos imperijos protus? Krikščionybės pergalę prieš filosofines religijas ir misterinius kultus apsprendė tokie faktoriai:
1955 195:0.6 1. Organization. Paul was a great organizer and his successors kept up the pace he set.
2004 195:0.6 1. Organizacija. Paulius buvo didis organizatorius, o jo perėmėjai nustatytą jo tempą išlaikė.
1955 195:0.7 2. Christianity was thoroughly Hellenized. It embraced the best in Greek philosophy as well as the cream of Hebrew theology.
2004 195:0.7 2. Krikščionybė buvo visiškai helenizuota. Joje buvo visa, kas yra geriausia graikų filosofijoje, o taip pat ir hebrajų teologijos puikiausi dalykai.
1955 195:0.8 3. But best of all, it contained a new and great ideal, the echo of the life bestowal of Jesus and the reflection of his message of salvation for all mankind.
2004 195:0.8 3. Bet geriausia yra tai, kad ji turėjo naują ir didingą idealą, Jėzaus savęs padovanojimo gyvenimo aidą ir jo žinios apie išgelbėjimą, skirtos visai žmonijai, atspindį.
1955 195:0.9 4. The Christian leaders were willing to make such compromises with Mithraism that the better half of its adherents were won over to the Antioch cult.
2004 195:0.9 4. Krikščioniškieji lyderiai norėjo padaryti tokių kompromisų su mitraizmu, kad didesnė pusė jo pasekėjų perėjo į Antioko kultą.
1955 195:0.10 5. Likewise did the next and later generations of Christian leaders make such further compromises with paganism that even the Roman emperor Constantine was won to the new religion.
2004 195:0.10 5. Lygiai taip krikščioniškųjų lyderių kita karta, o taip pat ir šių lyderių vėlesniosios kartos pagonybei iš tiesų toliau padarė tokių nuolaidų, kad net ir Romos imperatorius Konstantinas išpažino naująją religiją.
1955 195:0.11 But the Christians made a shrewd bargain with the pagans in that they adopted the ritualistic pageantry of the pagan while compelling the pagan to accept the Hellenized version of Pauline Christianity. They made a better bargain with the pagans than they did with the Mithraic cult, but even in that earlier compromise they came off more than conquerors in that they succeeded in eliminating the gross immoralities and also numerous other reprehensible practices of the Persian mystery.
2004 195:0.11 Bet krikščionys su pagonimis sudarė gudrų sandėrį tuo, kad jie pasiėmė pagonio ritualinį iškilmingumą, tuo pačiu metu priversdami pagonį priimti Pauliaus krikščionybės helenizuotą versiją. Jie su pagonimis sudarė geresnį sandėrį negu su mitros kultu, bet net ir po šito ankstesniojo kompromiso jie buvo daugiau negu nugalėtojai tuo, kad jiems pasisekė pašalinti didžiulį amoralumą, o taip pat ir daug kitų peiktinų persų misterijos papročių.
1955 195:0.12 Wisely or unwisely, these early leaders of Christianity deliberately compromised the ideals of Jesus in an effort to save and further many of his ideas. And they were eminently successful. But mistake not! these compromised ideals of the Master are still latent in his gospel, and they will eventually assert their full power upon the world.
2004 195:0.12 Išmintingai ar neišmintingai, šitie krikščionybės ankstyvieji lyderiai sąmoningai aukojo Jėzaus idealus, stengdamiesi išsaugoti ir paremti didelę dalį jo idėjų. Ir tą jiems pavyko padaryti nuostabiai. Bet nesuklyskite! šitie kompromisiniai Mokytojo idealai jo evangelijoje vis dar yra paslėpti, ir galiausiai jie visą savo jėgą pasauliui parodys.
1955 195:0.13 By this paganization of Christianity the old order won many minor victories of a ritualistic nature, but the Christians gained the ascendancy in that:
2004 195:0.13 Šitokiu krikščionybės pagonizavimu senesnioji tvarka laimėjo daug nereikšmingų ritualinio pobūdžio pergalių, bet krikščionys laimėjo viršų tuo, kad:
1955 195:0.14 1. A new and enormously higher note in human morals was struck.
2004 195:0.14 1. Žmogaus moralėje suskambo nauja ir nepaprastai aukšta gaida.
2004 195:0.15 2. Pasauliui buvo pateikta nauja ir labai išplėsta Dievo samprata.
1955 195:0.16 3. The hope of immortality became a part of the assurance of a recognized religion.
2004 195:0.16 3. Viltis dėl nemirtingumo tapo pripažintos religijos garantijos dalimi.
2004 195:0.17 4. Žmogaus išalkusi siela gavo Jėzų iš Nazareto.
1955 195:0.18 Many of the great truths taught by Jesus were almost lost in these early compromises, but they yet slumber in this religion of paganized Christianity, which was in turn the Pauline version of the life and teachings of the Son of Man. And Christianity, even before it was paganized, was first thoroughly Hellenized. Christianity owes much, very much, to the Greeks. It was a Greek, from Egypt, who so bravely stood up at Nicaea and so fearlessly challenged this assembly that it dared not so obscure the concept of the nature of Jesus that the real truth of his bestowal might have been in danger of being lost to the world. This Greek’s name was Athanasius, and but for the eloquence and the logic of this believer, the persuasions of Arius would have triumphed.
2004 195:0.18 Didelė dalis iš tų didžiųjų tiesų, kurių mokė Jėzus, buvo beveik prarastos padarius ankstyvuosius kompromisus, bet vis vien jos glūdi šitoje pagonizuotos krikščionybės religijoje, kuri savo ruožtu buvo Žmogaus Sūnaus gyvenimo ir mokymų Pauliaus versija. Ir krikščionybė, net prieš savo pagonizavimą, iš pradžių buvo visapusiškai helenizuota. Krikščionybė daug, labai daug yra skolinga graikams. Būtent vienas graikas, iš Egipto, taip drąsiai atsistojo Nikėjoje ir taip bebaimiškai metė iššūkį šitai asamblėjai, kad ji neišdrįso sampratos apie Jėzaus prigimtį padaryti tokią neaiškią, kad tikroji tiesa apie jo savęs padovanojimą galėjo patekti į tokį pavojų, jog pasauliui būtų buvusi iš viso prarasta. Šito graiko vardas buvo Atanasijus, ir jeigu ne šito tikinčiojo iškalba ir logika, tai Arijaus įtikinėjimai būtų nugalėję.
1. INFLUENCE OF THE GREEKS
1. GRAIKŲ ĮTAKA
1955 195:1.1 The Hellenization of Christianity started in earnest on that eventful day when the Apostle Paul stood before the council of the Areopagus in Athens and told the Athenians about “the Unknown God.” There, under the shadow of the Acropolis, this Roman citizen proclaimed to these Greeks his version of the new religion which had taken origin in the Jewish land of Galilee. And there was something strangely alike in Greek philosophy and many of the teachings of Jesus. They had a common goal—both aimed at the emergence of the individual. The Greek, at social and political emergence; Jesus, at moral and spiritual emergence. The Greek taught intellectual liberalism leading to political freedom; Jesus taught spiritual liberalism leading to religious liberty. These two ideas put together constituted a new and mighty charter for human freedom; they presaged man’s social, political, and spiritual liberty.
2004 195:1.1 Krikščionybės helenizavimas uoliai prasidėjo tą kupiną įvykių dieną, kada Apaštalas Paulius stovėjo prieš Areopago susirinkimą Atėnuose ir atėniečiams pasakojo apie “Nežinomąjį Dievą[2].” Ten, po Akropolio šešėliu, šitas Romos pilietis paskelbė šitiems graikams naujosios religijos savąją versiją, kuri buvo kilusi Galilėjos žydų krašte[3]. Ir buvo kažkas keistai panašu graikų filosofijoje ir didelėje dalyje Jėzaus mokymų. Jie turėjo bendrą tikslą—abu siekė individo iškilimo. Graikai, visuomeninio ir politinio iškilimo; Jėzus, moralinio ir dvasinio iškilimo. Graikai mokė intelektualaus liberalizmo, vedančio į politinę laisvę; Jėzus mokė dvasinio liberalizmo, vedančio į religinę laisvę. Šitos abi idėjos, sudėtos drauge, sudarė naują ir galingą žmogiškosios laisvės chartiją; jos pranašavo žmogaus visuomeninę, politinę, ir dvasinę laisvę.
1955 195:1.2 Christianity came into existence and triumphed over all contending religions primarily because of two things:
2004 195:1.2 Krikščionybė atsirado ir nugalėjo visas kitas besivaržančias religijas pirmiausia dėl dviejų dalykų:
2004 195:1.3 1. Graikų protas naujų ir gerų idėjų buvo pasirengęs skolintis net ir iš žydų.
1955 195:1.4 2. Paul and his successors were willing but shrewd and sagacious compromisers; they were keen theologic traders.
2004 195:1.4 2. Paulius ir jo perėmėjai buvo ne kas kita, kaip gudrūs ir įžvalgūs kompromiso įgyvendintojai; jie buvo sumanūs teologiniai prekiautojai.
1955 195:1.5 At the time Paul stood up in Athens preaching “Christ and Him Crucified,” the Greeks were spiritually hungry; they were inquiring, interested, and actually looking for spiritual truth. Never forget that at first the Romans fought Christianity, while the Greeks embraced it, and that it was the Greeks who literally forced the Romans subsequently to accept this new religion, as then modified, as a part of Greek culture.
2004 195:1.5 Tuo metu, kada Paulius atsistojo Atėnuose skelbdamas “Kristų ir Jį Nukryžiuotą,” graikai buvo dvasiškai išalkę; jie klausinėjo apie dvasinę tiesą, domėjosi ja, ir tikrai jos ieškojo[4]. Niekada neužmirškite, kad iš pradžių romėnai prieš krikščionybę kovojo, tuo tarpu graikai ją priėmė, ir būtent graikai tiesiogine prasme vėliau privertė romėnus šitą naująją religiją priimti, kaip ji tuo metu buvo modifikuota, kaip graikų kultūros dalį.
1955 195:1.6 The Greek revered beauty, the Jew holiness, but both peoples loved truth. For centuries the Greek had seriously thought and earnestly debated about all human problems—social, economic, political, and philosophic—except religion. Few Greeks had paid much attention to religion; they did not take even their own religion very seriously. For centuries the Jews had neglected these other fields of thought while they devoted their minds to religion. They took their religion very seriously, too seriously. As illuminated by the content of Jesus’ message, the united product of the centuries of the thought of these two peoples now became the driving power of a new order of human society and, to a certain extent, of a new order of human religious belief and practice.
2004 195:1.6 Graikai giliai gerbė grožį, žydai giliai gerbė šventumą, bet abi tautos mylėjo tiesą. Per amžius graikai rimtai mąstė ir nuoširdžiai diskutavo apie visas žmogiškąsias problemas—visuomenines, ekonomines, politines, ir filosofines—išskyrus religiją. Nedaug kas iš graikų didžiulį dėmesį kreipė į religiją; jie net ir į savo pačių religiją nežiūrėjo rimtai. Žydai per amžius šitas kitas minties sritis ignoravo, tuo tarpu savo protą jie pašventė religijai. Jie labai rimtai žiūrėjo į savo religiją, perdaug rimtai. Apšviestas Jėzaus žinios turinio, šitų dviejų tautų per amžius trukusios minties suvienytas produktas dabar tapo žmogiškosios visuomenės naujosios tvarkos ir, tam tikru laipsniu, žmogiškojo religinio tikėjimo ir religinės praktikos naujosios tvarkos varomąja jėga.
1955 195:1.7 The influence of Greek culture had already penetrated the lands of the western Mediterranean when Alexander spread Hellenistic civilization over the near-Eastern world. The Greeks did very well with their religion and their politics as long as they lived in small city-states, but when the Macedonian king dared to expand Greece into an empire, stretching from the Adriatic to the Indus, trouble began. The art and philosophy of Greece were fully equal to the task of imperial expansion, but not so with Greek political administration or religion. After the city-states of Greece had expanded into empire, their rather parochial gods seemed a little queer. The Greeks were really searching for one God, a greater and better God, when the Christianized version of the older Jewish religion came to them.
2004 195:1.7 Graikų kultūros įtaka jau buvo įsiskverbusi į tuos kraštus, kurie buvo Viduržemio jūros vakarinėje pakrantėje, kada Aleksandras helenistinę civilizaciją paskleidė po visą Artimųjų Rytų pasaulį. Graikams savo religijos ir savo politikos užteko tol, kol jie gyveno mažuose miestuose-valstybėse, tačiau kada Makedonijos karalius išdrįso išplėsti Graikiją iki imperijos, nusidriekusios nuo Adrijos jūros iki Indo upės, tada prasidėjo problemos. Graikijos menas ir filosofija visiškai prilygo imperinio plėtimosi užduočiai, bet šito nebuvo galima pasakyti apie graikų politinį administravimą arba religiją. Kai tik Graikijos miestai-valstybės išsiplėtė į imperiją, tada jų gana siauro vietinio pobūdžio dievai atrodė truputį keisti. Graikai iš tikrųjų ieškojo vieno Dievo, didingesnio ir geresnio Dievo, kada juos pasiekė senesniosios žydų religijos sukrikščioninta versija.
1955 195:1.8 The Hellenistic Empire, as such, could not endure. Its cultural sway continued on, but it endured only after securing from the West the Roman political genius for empire administration and after obtaining from the East a religion whose one God possessed empire dignity.
2004 195:1.8 Helenistinė imperija, kaip tokia, išsilaikyti negalėjo. Jos kultūrinė įtaka tęsėsi, bet ji išliko tiktai po to, kada imperijos administravimui iš Vakarų užsigarantavo romėnų politinį talentą, ir po to, kada iš Rytų gavo tokią religiją, kurios vienas Dievas turėjo imperinį orumą.
1955 195:1.9 In the first century after Christ, Hellenistic culture had already attained its highest levels; its retrogression had begun; learning was advancing but genius was declining. It was at this very time that the ideas and ideals of Jesus, which were partially embodied in Christianity, became a part of the salvage of Greek culture and learning.
2004 195:1.9 Pirmajame amžiuje po Kristaus, helenistinė kultūra savo aukščiausiuosius lygius jau buvo pasiekusi; buvo prasidėjęs jos smukimas; nors išsimokymas ir kilo, bet talentas nyko. Būtent šituo pačiu metu Jėzaus idėjos ir idealai, kuriuos iš dalies įkūnijo krikščionybė, tapo graikų kultūros ir mokslo išgelbėjimo dalimi.
1955 195:1.10 Alexander had charged on the East with the cultural gift of the civilization of Greece; Paul assaulted the West with the Christian version of the gospel of Jesus. And wherever the Greek culture prevailed throughout the West, there Hellenized Christianity took root.
2004 195:1.10 Aleksandras suteikė Rytams graikų civilizacijos kultūros dovaną; Paulius energingai šturmavo Vakarus su Jėzaus evangelijos krikščioniškąja versija. Ir kur tik graikų kultūra įsivyraudavo Vakaruose, ten šaknis įleisdavo ir helenizuota krikščionybė.
1955 195:1.11 The Eastern version of the message of Jesus, notwithstanding that it remained more true to his teachings, continued to follow the uncompromising attitude of Abner. It never progressed as did the Hellenized version and was eventually lost in the Islamic movement.
2004 195:1.11 Jėzaus žinios rytietiškoji versija, nežiūrint to, kad ji išliko ištikimesnė jo mokymams, ir toliau laikėsi Abnerio požiūrio, kuris kompromisų nepripažino. Ji niekada neišplito, kaip išplito helenistinis variantas, ir galiausiai ji ištirpo islamo judėjime.
2. THE ROMAN INFLUENCE
2. ROMĖNŲ ĮTAKA
1955 195:2.1 The Romans bodily took over Greek culture, putting representative government in the place of government by lot. And presently this change favored Christianity in that Rome brought into the whole Western world a new tolerance for strange languages, peoples, and even religions.
2004 195:2.1 Romėnai drąsiai pasiėmė graikų kultūrą, įvesdami atstovaujamąjį valdymą vietoje valdymo burtų keliu. Ir netrukus šitas pasikeitimas sukūrė palankias sąlygas krikščionybei tuo, kad Roma į visą Vakarų pasaulį atnešė naują pakantumą keistoms kalboms, tautoms, ir net religijoms.
1955 195:2.2 Much of the early persecution of Christians in Rome was due solely to their unfortunate use of the term “kingdom” in their preaching. The Romans were tolerant of any and all religions but very resentful of anything that savored of political rivalry. And so, when these early persecutions, due so largely to misunderstanding, died out, the field for religious propaganda was wide open. The Roman was interested in political administration; he cared little for either art or religion, but he was unusually tolerant of both.
2004 195:2.2 Didele dalimi krikščionių ankstyvasis persekiojimas Romoje buvo daugiausia dėl to, kad jie savo pamoksluose nevykusiai vartojo terminą “karalystė.” Romėnai buvo pakantūs bet kokiai religijai ir visoms religijoms, bet juos labai įžeisdavo tai, kas turėjo nors kokį politinio varžymosi prieskonį. Ir dėl to, kada šitie ankstyvieji persekiojimai, tokia didele dalimi kilę dėl nesusipratimo, pasibaigė, tada religinei propagandai atsivėrė plati arena. Romėnas domėjosi politiniu administravimu; jam mažai rūpėjo menas ar religija, bet jis buvo neįprastai pakantus tiek vienam, tiek ir kitam.
1955 195:2.3 Oriental law was stern and arbitrary; Greek law was fluid and artistic; Roman law was dignified and respect-breeding. Roman education bred an unheard-of and stolid loyalty. The early Romans were politically devoted and sublimely consecrated individuals. They were honest, zealous, and dedicated to their ideals, but without a religion worthy of the name. Small wonder that their Greek teachers were able to persuade them to accept Paul’s Christianity.
2004 195:2.3 Rytų įstatymas buvo griežtas ir diktatoriškas; graikų įstatymas buvo nestabilus ir meninis; romėnų įstatymas buvo orus ir ugdantis pagarbą. Romėnų švietimas ugdė negirdėtą ir bejausmę ištikimybę. Ankstyvieji romėnai buvo politiškai atsidavę ir nuostabiai pasišventę individai. Jie buvo sąžiningi, uolūs, ir atsidavę savo idealams, bet neturėjo tokios religijos, kuri būtų verta vadintis šituo vardu. Nieko nuostabaus, kad jų mokytojai graikai galėjo juos įtikinti, kad jie priimtų Pauliaus krikščionybę.
1955 195:2.4 And these Romans were a great people. They could govern the Occident because they did govern themselves. Such unparalleled honesty, devotion, and stalwart self-control was ideal soil for the reception and growth of Christianity.
2004 195:2.4 Ir šitie romėnai buvo didi tauta. Jie galėjo Vakarus valdyti, nes jie iš tiesų valdė save. Toks neprilygstamas sąžiningumas, atsidavimas, ir nepalaužiama savikontrolė buvo ideali dirva krikščionybės priėmimui ir augimui.
1955 195:2.5 It was easy for these Greco-Romans to become just as spiritually devoted to an institutional church as they were politically devoted to the state. The Romans fought the church only when they feared it as a competitor of the state. Rome, having little national philosophy or native culture, took over Greek culture for its own and boldly adopted Christ as its moral philosophy. Christianity became the moral culture of Rome but hardly its religion in the sense of being the individual experience in spiritual growth of those who embraced the new religion in such a wholesale manner. True, indeed, many individuals did penetrate beneath the surface of all this state religion and found for the nourishment of their souls the real values of the hidden meanings held within the latent truths of Hellenized and paganized Christianity.
2004 195:2.5 Šitiems graikams-romėnams buvo lengva tapti tokiems, kad jie dvasiškai atsiduotų suinstitutintai bažnyčiai lygiai tiek, kiek politiškai jie buvo atsidavę valstybei. Romėnai prieš bažnyčią kovojo tiktai tada, kada jos bijojo kaip valstybės varžovo. Roma, turėjusi nedaug nacionalinės filosofijos arba gimtosios kultūros, perėmė graikų kultūrą ir drąsiai priėmė Kristų kaip jos moralinę filosofiją. Krikščionybė tapo Romos moraline kultūra, bet vargu ar ji tapo jos religija ta prasme, kad dvasiškai augant tiems, kurie naująją religiją apkabino tokiu masiniu būdu, būtų individualiu patyrimu. Tas tiesa, daug individų, iš tikrųjų, įsiskverbė giliau už visos šitos valstybinės religijos paviršių ir savo sieloms pamaitinti surado paslėptų prasmių tikrąsias vertybes, laikomas tarp paslėptų helenizuotos ir supagonintos krikščionybės tiesų.
1955 195:2.6 The Stoic and his sturdy appeal to “nature and conscience” had only the better prepared all Rome to receive Christ, at least in an intellectual sense. The Roman was by nature and training a lawyer; he revered even the laws of nature. And now, in Christianity, he discerned in the laws of nature the laws of God. A people that could produce Cicero and Vergil were ripe for Paul’s Hellenized Christianity.
2004 195:2.6 Stoikai ir jų ryžtingas apeliavimas į “prigimtį ir sąmonę” buvo dar geriau parengę visą Romą tam, kad priimtų Kristų, bent jau intelektualia prasme. Romėnas prigimtimi ir išlavinimu buvo įstatymų šalininkas; jis giliai gerbė net ir gamtos dėsnius. Ir dabar, krikščionybėje, tarp gamtos dėsnių jis pamatė Dievo dėsnius. Tokia tauta, kuri galėjo duoti Ciceroną ir Vergilijų, buvo pribrendusi Pauliaus helenizuotai krikščionybei.
1955 195:2.7 And so did these Romanized Greeks force both Jews and Christians to philosophize their religion, to co-ordinate its ideas and systematize its ideals, to adapt religious practices to the existing current of life. And all this was enormously helped by translation of the Hebrew scriptures into Greek and by the later recording of the New Testament in the Greek tongue.
2004 195:2.7 Ir šitaip iš tikrųjų šitie suromėninti graikai privertė tiek žydus, tiek krikščionis į savo religiją įtraukti filosofinį turinį, suderinti jos idėjas, ir susisteminti jos idealus, religinius papročius pritaikyti prie egzistuojančios gyvenimo tėkmės. Ir visam tam milžinišką pagalbą suteikė hebrajų Raštų išvertimas į graikų kalbą, o taip pat ir vėliau Naujojo Testamento užrašymas graikų kalba.
1955 195:2.8 The Greeks, in contrast with the Jews and many other peoples, had long provisionally believed in immortality, some sort of survival after death, and since this was the very heart of Jesus’ teaching, it was certain that Christianity would make a strong appeal to them.
2004 195:2.8 Graikai, priešingai negu žydai ir daugelis kitų tautų, ilgą laiką ir iki to meto su tam tikra išlyga tikėjo į nemirtingumą, į tam tikros rūšies išlikimą po mirties, o kadangi šitai buvo Jėzaus mokymo pati šerdis, tai buvo aišku, kad krikščionybė labai smarkiai juos patrauks.
1955 195:2.9 A succession of Greek-cultural and Roman-political victories had consolidated the Mediterranean lands into one empire, with one language and one culture, and had made the Western world ready for one God. Judaism provided this God, but Judaism was not acceptable as a religion to these Romanized Greeks. Philo helped some to mitigate their objections, but Christianity revealed to them an even better concept of one God, and they embraced it readily.
2004 195:2.9 Viena po kitos ėjusios graikų kultūros ir romėnų politikos pergalės Viduržemio jūros pakrantės kraštus buvo sutelkusios į vieną imperiją, su viena kalba ir viena kultūra, ir Vakarų pasaulį buvo parengusios vieno Dievo sampratai. Judaizmas šitą Dievą suteikė, bet kaip religija judaizmas nebuvo priimtinas šitiems suromėnintiems graikams. Filonas kai kuriems iš jų savo prieštaravimus padėjo sušvelninti, bet krikščionybė jiems atskleidė net ir geresnę vieno Dievo sampratą, ir jie priėmė ją be jokių dvejonių.
3. UNDER THE ROMAN EMPIRE
3. ROMOS IMPERIJOS PRIESPAUDOJE
1955 195:3.1 After the consolidation of Roman political rule and after the dissemination of Christianity, the Christians found themselves with one God, a great religious concept, but without empire. The Greco-Romans found themselves with a great empire but without a God to serve as the suitable religious concept for empire worship and spiritual unification. The Christians accepted the empire; the empire adopted Christianity. The Roman provided a unity of political rule; the Greek, a unity of culture and learning; Christianity, a unity of religious thought and practice.
2004 195:3.1 Po to, kada buvo įtvirtintas romėnų politinis valdymas, ir po to, kada krikščionybė išplito, krikščionys pamatė, kad jie turi vieną Dievą, didžią religinę sampratą, bet nebeturi imperijos. Graikai-romėnai pamatė, kad turi didžiulę imperiją, bet neturi tokio Dievo, kuris būtų tinkama religinė koncepcija, kad ją būtų galima garbinti imperijoje ir kad ji dvasiškai vienytų. Krikščionys šią imperiją priėmė; imperija priėmė krikščionybę. Romėnas suteikė politinio valdymo vienybę; graikas suteikė kultūros ir mokymo vienybę; krikščionybė suteikė religinės minties ir praktikos vienybę.
1955 195:3.2 Rome overcame the tradition of nationalism by imperial universalism and for the first time in history made it possible for different races and nations at least nominally to accept one religion.
2004 195:3.2 Roma nacionalizmo tradiciją nugalėjo imperiniu universalumu ir pirmą kartą istorijoje padarė tai, kad skirtingoms rasėms ir nacijoms būtų įmanoma bent jau formaliai priimti vieną religiją.
1955 195:3.3 Christianity came into favor in Rome at a time when there was great contention between the vigorous teachings of the Stoics and the salvation promises of the mystery cults. Christianity came with refreshing comfort and liberating power to a spiritually hungry people whose language had no word for “unselfishness.”
2004 195:3.3 Romoje palankumas krikščionybei pasireiškė tokiu metu, kada vyko didžiulis varžymasis tarp stoikų energingų mokymų ir misterinių kultų išgelbėjimo pažadų. Krikščionybė atėjo su gaivinančia paguoda ir išlaisvinančia galia pas dvasiškai išalkusią tautą, kurios kalboje nebuvo žodžio “nesavanaudiškumas.”
1955 195:3.4 That which gave greatest power to Christianity was the way its believers lived lives of service and even the way they died for their faith during the earlier times of drastic persecution.
2004 195:3.4 Krikščionybei didžiausią galią suteikė tai, kaip jos tikintieji gyveno savo tarnystės gyvenimą ir net tai, kaip jie mirdavo už savo tikėjimą ankstyvaisiais žiaurių persekiojimų laikais.
1955 195:3.6 The early plan of Christian worship was largely taken over from the Jewish synagogue, modified by the Mithraic ritual; later on, much pagan pageantry was added. The backbone of the early Christian church consisted of Christianized Greek proselytes to Judaism.
2004 195:3.6 Ankstyvoji krikščioniškojo garbinimo tvarka didele dalimi buvo perimta iš žydų sinagogos, modifikuota mitrų ritualo; vėliau buvo pridėta didelė dalis pagonių iškilmingumo. Ankstyvosios krikščioniškosios bažnyčios stuburą sudarė į judaizmą atversti sukrikščioninti prozelitai graikai.
1955 195:3.7 The second century after Christ was the best time in all the world’s history for a good religion to make progress in the Western world. During the first century Christianity had prepared itself, by struggle and compromise, to take root and rapidly spread. Christianity adopted the emperor; later, he adopted Christianity. This was a great age for the spread of a new religion. There was religious liberty; travel was universal and thought was untrammeled.
2004 195:3.7 Antrasis amžius po Kristaus gimimo buvo geriausias laikas per visą pasaulio istoriją gerai religijai žengti į priekį Vakarų pasaulyje. Pirmajame amžiuje, kovodama ir padarydama kompromisų, krikščionybė pati pasirengė tam, kad įleistų šaknis ir greitai išplistų. Krikščionybė priėmė imperatorių; vėliau, jis priėmė krikščionybę. tai buvo didis amžius naujosios religijos pasklidimui. Egzistavo religinė laisvė; keliavimas buvo visuotinis, ir mintis buvo nežabojama.
1955 195:3.8 The spiritual impetus of nominally accepting Hellenized Christianity came to Rome too late to prevent the well-started moral decline or to compensate for the already well-established and increasing racial deterioration. This new religion was a cultural necessity for imperial Rome, and it is exceedingly unfortunate that it did not become a means of spiritual salvation in a larger sense.
2004 195:3.8 Formaliai priimamos helenizuotos krikščionybės dvasinis postūmis Romai buvo perdaug vėlyvas tam, kad užkirstų kelią giliai įsišaknijusiam moraliniam nuosmukiui arba kad kompensuotų jau plačiai išplitusį ir didėjantį rasinį gedimą. Imperinei Romai šita naujoji religija buvo kultūrinė būtinybė, ir nepaprastai gaila, kad ji netapo dvasinio išgelbėjimo priemone platesniąja prasme.
1955 195:3.9 Even a good religion could not save a great empire from the sure results of lack of individual participation in the affairs of government, from overmuch paternalism, overtaxation and gross collection abuses, unbalanced trade with the Levant which drained away the gold, amusement madness, Roman standardization, the degradation of woman, slavery and race decadence, physical plagues, and a state church which became institutionalized nearly to the point of spiritual barrenness.
2004 195:3.9 Net ir gera religija negalėjo išgelbėti didingos imperijos nuo neišvengiamų pasekmių, kada individas valdymo reikaluose nedalyvavo, kada buvo per didelis paternalizmas, per dideli mokesčiai ir piktnaudžiavimas visomis rinkliavomis, kada buvo nesubalansuota prekyba su Levantu, kuri išsunkė auksą, kada buvo pasilinksminimų beprotybė, romėnų standartizacija, moterų degradavimas, vergovės ir rasės smukimas į menkesnį lygį, fizinės nelaimės, ir valstybinės bažnyčios, kuri buvo suinstitutinta beveik iki dvasinio nevaisingumo lygio.
1955 195:3.10 Conditions, however, were not so bad at Alexandria. The early schools continued to hold much of Jesus’ teachings free from compromise. Pantaenus taught Clement and then went on to follow Nathaniel in proclaiming Christ in India. While some of the ideals of Jesus were sacrificed in the building of Christianity, it should in all fairness be recorded that, by the end of the second century, practically all the great minds of the Greco-Roman world had become Christian. The triumph was approaching completion.
2004 195:3.10 Tačiau, sąlygos nebuvo tokios blogos Aleksandrijoje. Ankstyvosios mokyklos išsaugojo didelę dalį Jėzaus mokymų, nepadariusios kompromisų. Pantenas mokė Klementą, o vėliau išėjo paskui Natanielių skelbdamas Kristų Indijoje. Nors kai kurie iš Jėzaus idealų ir buvo paaukoti kuriant krikščionybę, bet vertėtų visiškai dorai pažymėti, jog antrojo amžiaus pabaigoje, iš esmės visi didieji graikų-romėnų pasaulio protai buvo tapę krikščionimis. Triumfas artėjo prie užbaigimo.
1955 195:3.11 And this Roman Empire lasted sufficiently long to insure the survival of Christianity even after the empire collapsed. But we have often conjectured what would have happened in Rome and in the world if it had been the gospel of the kingdom which had been accepted in the place of Greek Christianity.
2004 195:3.11 Ir šitoji Romos imperija išsilaikė užtektinai ilgai, kad užtikrintų krikščionybės išlikimą net ir po to, kada imperija žlugo. Bet mes dažnai pamąstome, kas būtų atsitikę Romoje ir pasaulyje, jeigu būtų buvusi priimta būtent karalystės evangelija, o ne graikų krikščionybė.
4. THE EUROPEAN DARK AGES
4. EUROPOS VIDURAMŽIAI
1955 195:4.1 The church, being an adjunct to society and the ally of politics, was doomed to share in the intellectual and spiritual decline of the so-called European “dark ages.” During this time, religion became more and more monasticized, asceticized, and legalized. In a spiritual sense, Christianity was hibernating. Throughout this period there existed, alongside this slumbering and secularized religion, a continuous stream of mysticism, a fantastic spiritual experience bordering on unreality and philosophically akin to pantheism.
2004 195:4.1 Bažnyčia, būdama visuomenės priedėlis ir politikos sąjungininkė, buvo pasmerkta patirti vadinamųjų Europos “viduramžių” intelektualų ir dvasinį nuosmukį. Per šitą laikotarpį, religija buvo vis labiau ir labiau suvienuolinta, suasketinta, ir suįstatyminta. Dvasine prasme, krikščionybė miegojo žiemos miegu. Per visą šitą laikotarpį, kartu su šita miegančia ir sekuliarizuota religija, egzistavo nenutrūkstanti misticizmo srovė, fantastinis dvasinis patyrimas, besiribojantis su nerealybe ir filosofiškai giminingas panteizmui.
1955 195:4.2 During these dark and despairing centuries, religion became virtually secondhanded again. The individual was almost lost before the overshadowing authority, tradition, and dictation of the church. A new spiritual menace arose in the creation of a galaxy of “saints” who were assumed to have special influence at the divine courts, and who, therefore, if effectively appealed to, would be able to intercede in man’s behalf before the Gods.
2004 195:4.2 Per šiuos tamsos ir nevilties amžius religija iš esmės vėl tapo antraeilė. Individas beveik pradingo valdžios, tradicijos, ir bažnyčios diktato šešėlyje. Naujas dvasinis pavojus iškilo sukūrus galaktiką “šventųjų,” kurie, kaip buvo nepagrįstai tvirtinama, esą turi ypatingos įtakos dieviškuosiuose teismuose, ir kurie, dėl to, jeigu į juos yra veiksmingai kreipiamasi, galės žmogų užtarti prieš Dievus.
1955 195:4.3 But Christianity was sufficiently socialized and paganized that, while it was impotent to stay the oncoming dark ages, it was the better prepared to survive this long period of moral darkness and spiritual stagnation. And it did persist on through the long night of Western civilization and was still functioning as a moral influence in the world when the renaissance dawned. The rehabilitation of Christianity, following the passing of the dark ages, resulted in bringing into existence numerous sects of the Christian teachings, beliefs suited to special intellectual, emotional, and spiritual types of human personality. And many of these special Christian groups, or religious families, still persist at the time of the making of this presentation.
2004 195:4.3 Bet krikščionybė buvo pakankamai suvisuomeninta ir supagoninta, kad, nors ji ir buvo nepajėgi sulaikyti ateinančių tamsiųjų amžių, bet ji buvo geriau pasiruošusi išgyventi per šitą ilgą moralinės tamsos ir dvasinės stagnacijos periodą. Ir ji iš tikrųjų išsilaikė per ilgą Vakarų civilizacijos naktį ir vis dar tebeveikė kaip moralinis poveikis pasaulyje, kada išaušo renesansas. Dėl krikščionybės atstatymo, praėjus tamsos amžiams, atsirado daug krikščioniškojo mokymo sektų, tikėjimų, pritaikytų žmogiškosios asmenybės ypatingiems intelektualiems, emociniams, ir dvasiniams tipams. Ir didelė dalis iš šitų ypatingų krikščioniškųjų grupių, arba religinių šeimų, vis dar egzistuoja ir šiuo metu, kada yra pateikiami šitie dokumentai.
1955 195:4.4 Christianity exhibits a history of having originated out of the unintended transformation of the religion of Jesus into a religion about Jesus. It further presents the history of having experienced Hellenization, paganization, secularization, institutionalization, intellectual deterioration, spiritual decadence, moral hibernation, threatened extinction, later rejuvenation, fragmentation, and more recent relative rehabilitation. Such a pedigree is indicative of inherent vitality and the possession of vast recuperative resources. And this same Christianity is now present in the civilized world of Occidental peoples and stands face to face with a struggle for existence which is even more ominous than those eventful crises which have characterized its past battles for dominance.
2004 195:4.4 Krikščionybės istorija yra tokia, kad ji atsirado nesąmoningai transformavus Jėzaus religiją į religiją apie Jėzų. Toliau ji patyrė helenizavimą, supagoninimą, sekuliarizavimą, suinstitutinimą, intelektualų nuosmukį, dvasinį išsigimimą, moralinį žiemos miegą, gresiantį išnykimą, vėlesnį atsinaujinimą, fragmentavimąsi, ir visai neseniai, santykinį atgimimą. Tokia genealogija rodo įgimtą gyvybingumą ir milžiniškus atstatomuosius resursus. Ir šita pati krikščionybė dabar yra civilizuotame Vakarų tautų pasaulyje ir dėl savosios egzistencijos turi akivaizdžiai stoti į kovą, kuri yra net dar grėsmingesnė negu tos įsimintinos krizės, kurios apibūdino jos praeities mūšius dėl viešpatavimo.
1955 195:4.5 Religion is now confronted by the challenge of a new age of scientific minds and materialistic tendencies. In this gigantic struggle between the secular and the spiritual, the religion of Jesus will eventually triumph.
2004 195:4.5 Dabar religija susiduria su mokslinių protų ir materialistinių polinkių naujo amžiaus iššūkiu. Šitoje gigantiškoje kovoje tarp to, kas yra pasaulietiška ir kas yra dvasiška, galų gale triumfuos Jėzaus religija.
5. THE MODERN PROBLEM
5. ŠIUOLAIKINĖ PROBLEMA
1955 195:5.1 The twentieth century has brought new problems for Christianity and all other religions to solve. The higher a civilization climbs, the more necessitous becomes the duty to “seek first the realities of heaven” in all of man’s efforts to stabilize society and facilitate the solution of its material problems.
2004 195:5.1 Dvidešimtasis amžius atnešė naujų problemų krikščionybei ir visoms kitoms religijoms, kad jas spręstų. Kuo civilizacija kyla aukščiau, tuo reikalingesnė visose žmogaus pastangose stengiantis stabilizuoti visuomenę ir palengvinti jos materialių problemų sprendimą tampa pareiga “pirmiausia siekti dangaus realybių[6].”
1955 195:5.2 Truth often becomes confusing and even misleading when it is dismembered, segregated, isolated, and too much analyzed. Living truth teaches the truth seeker aright only when it is embraced in wholeness and as a living spiritual reality, not as a fact of material science or an inspiration of intervening art.
2004 195:5.2 Dažnai tiesa tampa gluminanti ir net klaidinanti, kada būna padalinta, atskirta, izoliuota, ir per daug analizuojama. Gyvoji tiesa teisingo kelio tiesos ieškotoją moko tiktai tada, kada ji yra aprėpiama visa ir kaip gyva dvasinė tikrovė, o ne kaip materialaus mokslo faktas ar įsiterpiančio meno įkvėpimas.
1955 195:5.3 Religion is the revelation to man of his divine and eternal destiny. Religion is a purely personal and spiritual experience and must forever be distinguished from man’s other high forms of thought, such as:
2004 195:5.3 Religija žmogui yra jo dieviškojo ir amžinojo likimo atskleidimas. Religija yra grynai asmeninis ir dvasinis patyrimas ir amžinai turi būti atskirtas nuo žmogaus kitų aukštų minties formų, tokių kaip:
1955 195:5.4 1. Man’s logical attitude toward the things of material reality.
2004 195:5.4 1. Žmogaus loginis požiūris į materialios tikrovės dalykus.
1955 195:5.5 2. Man’s aesthetic appreciation of beauty contrasted with ugliness.
2004 195:5.5 2. Žmogaus estetinio grožio kaip kontrasto bjaurumui suvokimas.
1955 195:5.6 3. Man’s ethical recognition of social obligations and political duty.
2004 195:5.6 3. Žmogaus visuomeninių įsipareigojimų ir politinės pareigos etinis suvokimas.
1955 195:5.7 4. Even man’s sense of human morality is not, in and of itself, religious.
2004 195:5.7 4. Net žmogui būdingas žmogiškosios moralės jausmas nėra, pats savaime, religinis.
1955 195:5.8 Religion is designed to find those values in the universe which call forth faith, trust, and assurance; religion culminates in worship. Religion discovers for the soul those supreme values which are in contrast with the relative values discovered by the mind. Such superhuman insight can be had only through genuine religious experience.
2004 195:5.8 Religija yra skirta tam, kad visatoje būtų surastos tos vertybės, kurios sukelia įtikėjimą, pasitikėjimą kitu, ir užtikrintumą; religijos aukščiausioji viršūnė yra garbinimas. Religija sielai atranda tas aukščiausias vertybes, kurios kontrastuoja su santykinėmis vertybėmis, kurias atranda protas. Tokią viršžmogiškąją įžvalgą galima įgyti tiktai nuoširdaus religinio patyrimo dėka.
1955 195:5.9 A lasting social system without a morality predicated on spiritual realities can no more be maintained than could the solar system without gravity.
2004 195:5.9 Tvirtos visuomeninės sistemos negali būti be moralės, kuri remiasi dvasinėmis realybėmis, lygiai taip, kaip ir saulės sistemos negali būti be gravitacijos.
1955 195:5.10 Do not try to satisfy the curiosity or gratify all the latent adventure surging within the soul in one short life in the flesh. Be patient! be not tempted to indulge in a lawless plunge into cheap and sordid adventure. Harness your energies and bridle your passions; be calm while you await the majestic unfolding of an endless career of progressive adventure and thrilling discovery.
2004 195:5.10 Nemėginkite patenkinti smalsumo ar paslėpto potraukio nuotykiams augančios sielos viduje per vieną trumpą gyvenimą materialiame kūne. Būkite kantrūs! nesusigundykite pasiduoti troškimui nežabotai pasinerti į pigų ir purviną nuotykį. Pažabokite savo energijas ir suvaldykite savo aistras; būkite ramūs tuo metu, kada laukiate, kaip didingai atsiskleis vis neįprastesnio patyrimo ir jaudinančio atradimo begalinė karjera.
1955 195:5.11 In confusion over man’s origin, do not lose sight of his eternal destiny. Forget not that Jesus loved even little children, and that he forever made clear the great worth of human personality.
2004 195:5.11 Painiodamiesi dėl žmogaus kilmės, iš akiračio neišleiskite jo amžinojo likimo. Neužmirškite, kad Jėzus mylėjo net ir mažus vaikus, ir kad jis amžiams išaiškino didingą žmogiškosios asmenybės vertę.
1955 195:5.12 As you view the world, remember that the black patches of evil which you see are shown against a white background of ultimate good. You do not view merely white patches of good which show up miserably against a black background of evil.
2004 195:5.12 Kada jūs žvelgiate į pasaulį, tada prisiminkite, kad blogio juodosios dėmės, kurias jūs matote, yra parodomos galutiniojo gėrio baltame fone. Jūs tiesiog nematote baltų gėrio dėmių, kurios atrodo menkos juodame blogio fone.
1955 195:5.13 When there is so much good truth to publish and proclaim, why should men dwell so much upon the evil in the world just because it appears to be a fact? The beauties of the spiritual values of truth are more pleasurable and uplifting than is the phenomenon of evil.
2004 195:5.13 Kada yra tiek daug geros tiesos tam, kad ji būtų skleidžiama ir skelbiama, tai kodėl gi žmonės turėtų taip daug mąstyti apie blogį pasaulyje vien tik dėl to, kad jis pasirodo yra faktas? Tiesos dvasinių vertybių grožybės yra malonesnės ir labiau pakeliančios dvasią negu blogio reiškinys.
1955 195:5.14 In religion, Jesus advocated and followed the method of experience, even as modern science pursues the technique of experiment. We find God through the leadings of spiritual insight, but we approach this insight of the soul through the love of the beautiful, the pursuit of truth, loyalty to duty, and the worship of divine goodness. But of all these values, love is the true guide to real insight.
2004 195:5.14 Religijoje, Jėzus gynė ir naudojo patyrimo metodą, net ir taip, kaip šiuolaikinis mokslas naudoja eksperimento metodą. Mes Dievą surandame dvasinės įžvalgos vedimo dėka, bet prie sielos šitos įžvalgos mes priartėjame meilės tam, kas yra gražu, dėka, siekdami tiesos, būdami ištikimi pareigai, ir garbindami dieviškąjį gėrį. Bet iš visų šitų vertybių, teisingas vedlys į tikrąją įžvalgą yra meilė.
6. MATERIALISM
6. MATERIALIZMAS
1955 195:6.1 Scientists have unintentionally precipitated mankind into a materialistic panic; they have started an unthinking run on the moral bank of the ages, but this bank of human experience has vast spiritual resources; it can stand the demands being made upon it. Only unthinking men become panicky about the spiritual assets of the human race. When the materialistic-secular panic is over, the religion of Jesus will not be found bankrupt. The spiritual bank of the kingdom of heaven will be paying out faith, hope, and moral security to all who draw upon it “in His name.”
2004 195:6.1 Mokslininkai žmoniją nesąmoningai įstūmė į materialistinę paniką; jie pradėjo neapmąstytą moralinio amžių banko apgultį, bet šitas žmogiškojo patyrimo bankas turi milžiniškus dvasinius resursus; jis gali patenkinti visus reikalavimus, kurie yra jam pateikiami. Tiktai nemąstančius žmones apima panika dėl žmogiškosios rasės dvasinių aktyvų. Kada materialistinė-sekuliarinė panika pasibaigs, tada Jėzaus religija nebus bankrutavusi. Dangiškosios karalystės dvasinis bankas išmokės įtikėjimu, viltimi, ir moraliniu saugumu visiems tiems, kurie iš indėlio sąskaitos ims “Jo vardu.”
1955 195:6.2 No matter what the apparent conflict between materialism and the teachings of Jesus may be, you can rest assured that, in the ages to come, the teachings of the Master will fully triumph. In reality, true religion cannot become involved in any controversy with science; it is in no way concerned with material things. Religion is simply indifferent to, but sympathetic with, science, while it supremely concerns itself with the scientist.
2004 195:6.2 Nesvarbu, koks bebūtų akivaizdus konfliktas tarp materializmo ir Jėzaus mokymų, bet jūs galite būti visiškai ramūs, kad, per ateinančius amžius, Mokytojo mokymai visiškai triumfuos. Tikrovėje, tikros religijos negalima įtraukti į kokį nors ginčą su mokslu; ji visiškai nesirūpina materialiais dalykais. Religija yra tiesiog abejinga, bet geranoriška, mokslui, tuo tarpu ji aukščiausiu laipsniu yra susirūpinusi mokslininku.
1955 195:6.3 The pursuit of mere knowledge, without the attendant interpretation of wisdom and the spiritual insight of religious experience, eventually leads to pessimism and human despair. A little knowledge is truly disconcerting.
2004 195:6.3 Vien tik žinių siekimas, kada jo nelydi religinio patyrimo išminties ir dvasinės įžvalgos paaiškinimas, galų gale veda į pesimizmą ir į žmogiškąją neviltį. Menkos žinios tikrai sukelia nerimą.
1955 195:6.4 At the time of this writing the worst of the materialistic age is over; the day of a better understanding is already beginning to dawn. The higher minds of the scientific world are no longer wholly materialistic in their philosophy, but the rank and file of the people still lean in that direction as a result of former teachings. But this age of physical realism is only a passing episode in man’s life on earth. Modern science has left true religion—the teachings of Jesus as translated in the lives of his believers—untouched. All science has done is to destroy the childlike illusions of the misinterpretations of life.
2004 195:6.4 Šitų dokumentų užrašymo metu tai, kas materialistiniame amžiuje yra blogiausia, pasibaigė; geresnio supratimo diena jau pradeda aušti. Mokslinio pasaulio geriausieji protai savo filosofijoje daugiau nebėra vien tiktai materialistai, bet eiliniai žmonės dėl ankstesniųjų mokymų tokį polinkį vis dar tebeturi. Bet šitas fizinio realizmo amžius yra tiktai trumpalaikis epizodas žmogaus gyvenime žemėje. Šiuolaikinis mokslas tikrąją religiją—Jėzaus mokymus, kokie buvo perkelti į tikinčiųjų gyvenimą—paliko nepaliestą. Mokslui pavyko sugriauti tiktai gyvenimo klaidingų aiškinimų vaikiškas iliuzijas.
1955 195:6.5 Science is a quantitative experience, religion a qualitative experience, as regards man’s life on earth. Science deals with phenomena; religion, with origins, values, and goals. To assign causes as an explanation of physical phenomena is to confess ignorance of ultimates and in the end only leads the scientist straight back to the first great cause—the Universal Father of Paradise.
2004 195:6.5 Mokslas yra kiekybinis patyrimas, religija yra kokybinis patyrimas, kas susiję su žmogaus gyvenimu žemėje. Mokslas turi reikalo su reiškiniais; religija yra susijusi su kilmėmis, vertybėmis, ir tikslais. Pateikti priežastis kaip fizinių reiškinių paaiškinimą, reiškia prisipažinti apie galutinybių nežinojimą, ir galų gale mokslininką tai atveda tiesiai atgal prie pirmosios didžiosios priežasties—Rojaus Visuotinio Tėvo.
1955 195:6.6 The violent swing from an age of miracles to an age of machines has proved altogether upsetting to man. The cleverness and dexterity of the false philosophies of mechanism belie their very mechanistic contentions. The fatalistic agility of the mind of a materialist forever disproves his assertions that the universe is a blind and purposeless energy phenomenon.
2004 195:6.6 Energingas šuolis iš stebuklų amžiaus į mašinų amžių pasirodė, jog žmogui yra iš viso apverktinas. Apgaulingų mechanistinių filosofijų gudrumas ir miklumas neteisingai nušviečia savo pačių mechanistinius tvirtinimus. Materialisto proto fatališkas judrumas visam laikui paneigia jo tvirtinimus, jog visata yra aklas ir neturintis tikslo energetinis reiškinys.
1955 195:6.7 The mechanistic naturalism of some supposedly educated men and the thoughtless secularism of the man in the street are both exclusively concerned with things; they are barren of all real values, sanctions, and satisfactions of a spiritual nature, as well as being devoid of faith, hope, and eternal assurances. One of the great troubles with modern life is that man thinks he is too busy to find time for spiritual meditation and religious devotion.
2004 195:6.7 Kai kurių tariamai išsilavinusių žmonių mechanistinis natūralizmas ir žmogaus iš gatvės beatodairiškas sekuliarizmas rūpinasi išimtinai tik daiktais; jie neturi kokių nors tikrųjų vertybių, moralinių principų, ir dvasinio pabūdžio pasitenkinimų, o taip pat jiems stinga įtikėjimo, vilties, ir amžinųjų garantijų. Viena iš didžiausių šiuolaikinio gyvenimo problemų yra ta, jog žmogus mano, kad jis yra per daug užimtas, jog surastų laiko dvasiniam meditavimui ir religiniam atsidavimui.
1955 195:6.8 Materialism reduces man to a soulless automaton and constitutes him merely an arithmetical symbol finding a helpless place in the mathematical formula of an unromantic and mechanistic universe. But whence comes all this vast universe of mathematics without a Master Mathematician? Science may expatiate on the conservation of matter, but religion validates the conservation of men’s souls—it concerns their experience with spiritual realities and eternal values.
2004 195:6.8 Materializmas žmogų sumažina iki besielio automato ir padaro jį vien tiktai aritmetiniu simboliu, kuris užima bejėgišką vietą neromantiškos ir mechanistinės visatos matematinėje formulėje. Bet iš kur gi atsiranda visa šita milžiniška matematikos visata be Pagrindinio Matematiko? Mokslas gali smulkiai aiškinti apie materijos apsaugą, bet religija patvirtina žmonių sielų apsaugą—ji susieja jų patyrimą su dvasinėmis realybėmis ir amžinosiomis vertybėmis.
1955 195:6.9 The materialistic sociologist of today surveys a community, makes a report thereon, and leaves the people as he found them. Nineteen hundred years ago, unlearned Galileans surveyed Jesus giving his life as a spiritual contribution to man’s inner experience and then went out and turned the whole Roman Empire upside down.
2004 195:6.9 Šiandieninis materialistas sociologas stebi visuomenę, pateikia apie ją pranešimą, ir žmones palieka tokius, kokius surado. Prieš tūkstantį devynis šimtus metų, nemokyti galilėjiečiai stebėjo Jėzų žmogaus vidiniam patyrimui suteikiantį savąjį gyvenimą kaip dvasinį indėlį ir tuomet išėjo į pasaulį ir visą Romos imperiją apvertė aukštyn kojom[7][8].
1955 195:6.10 But religious leaders are making a great mistake when they try to call modern man to spiritual battle with the trumpet blasts of the Middle Ages. Religion must provide itself with new and up-to-date slogans. Neither democracy nor any other political panacea will take the place of spiritual progress. False religions may represent an evasion of reality, but Jesus in his gospel introduced mortal man to the very entrance upon an eternal reality of spiritual progression.
2004 195:6.10 Bet religiniai lyderiai daro didžiulę klaidą, kada jie mėgina šiuolaikinį žmogų kviesti į dvasinę kovą Viduriniųjų Amžių trimitų garsais. Religija turi apsirūpinti naujais ir šiuolaikiniais šūkiais. Nei demokratija, nei bet kokia kitokia politinė panacėja neužims dvasinio vystymosi vietos. Veidmainiškos religijos gali atstovauti bėgimui nuo tikrovės, bet Jėzus savo evangelijos dėka mirtingąjį žmogų atvedė prie paties įėjimo į dvasinio vystymosi amžinąją tikrovę.
1955 195:6.11 To say that mind “emerged” from matter explains nothing. If the universe were merely a mechanism and mind were unapart from matter, we would never have two differing interpretations of any observed phenomenon. The concepts of truth, beauty, and goodness are not inherent in either physics or chemistry. A machine cannot know, much less know truth, hunger for righteousness, and cherish goodness.
2004 195:6.11 Pasakyti, jog protas “atsirado” iš materijos, tai reiškia nepaiškinti nieko. Jeigu ši visata būtų vien tik mechanizmas, o protas būtų neatskiriamas nuo materijos, tai mes niekada neturėtume bet kokio stebimo reiškinio dviejų skirtingų aiškinimų. Tiesos, grožio, ir gėrio sampratos nėra būdingos fizikai ar chemijai. Mašina negali pažinti, tuo labiau ji negali pažinti tiesos, trokšti teisingumo, ir puoselėti gėrio.
1955 195:6.12 Science may be physical, but the mind of the truth-discerning scientist is at once supermaterial. Matter knows not truth, neither can it love mercy nor delight in spiritual realities. Moral convictions based on spiritual enlightenment and rooted in human experience are just as real and certain as mathematical deductions based on physical observations, but on another and higher level.
2004 195:6.12 Mokslas gali būti fizinio pobūdžio, bet tiesą pastebinčio mokslininko protas iš karto yra viršmaterialus. Materija nepažįsta tiesos, taip pat ji negali mylėti gailestingumo ar mėgautis dvasinėmis realybėmis. Moraliniai įsitikinimai, grindžiami dvasiniu švietimu ir įleidę šaknis į žmogiškąjį patyrimą, yra lygiai taip realūs ir tikri, kaip ir matematiniai apskaičiavimai, paremti fiziniais stebėjimais, bet tiktai kitokiu ir aukštesniu lygiu.
1955 195:6.13 If men were only machines, they would react more or less uniformly to a material universe. Individuality, much less personality, would be nonexistent.
2004 195:6.13 Jeigu žmonės būtų vien tiktai mašinos, tai į materialią visatą jie reaguotų daugiau ar mažiau vienodai. Individualybė, tuo labiau asmenybė, neegzistuotų.
1955 195:6.14 The fact of the absolute mechanism of Paradise at the center of the universe of universes, in the presence of the unqualified volition of the Second Source and Center, makes forever certain that determiners are not the exclusive law of the cosmos. Materialism is there, but it is not exclusive; mechanism is there, but it is not unqualified; determinism is there, but it is not alone.
2004 195:6.14 Tai, kad yra absoliutus Rojaus mechanizmas visatų visatos centre, Antrojo Šaltinio ir Centro besąlyginės valios akivaizdoje, amžiams užtikrina tai, jog determinantai nėra išimtinis kosmoso įstatymas. Materializmas egzistuoja, bet jis nėra išimtinis; mechanizmas egzistuoja, bet jis nėra besąlyginis; determinizmas egzistuoja, bet jis nėra vienintelis.
1955 195:6.15 The finite universe of matter would eventually become uniform and deterministic but for the combined presence of mind and spirit. The influence of the cosmic mind constantly injects spontaneity into even the material worlds.
2004 195:6.15 Ribinė materijos visata galų gale taptų vienoda ir deterministinė, jeigu ne apjungtas dvasios ir proto buvimas. Kosminio proto poveikis nuolat įšvirkščia spontaniškumo net ir į materialius pasaulius.
1955 195:6.16 Freedom or initiative in any realm of existence is directly proportional to the degree of spiritual influence and cosmic-mind control; that is, in human experience, the degree of the actuality of doing “the Father’s will.” And so, when you once start out to find God, that is the conclusive proof that God has already found you.
2004 195:6.16 Laisvė arba iniciatyva bet kurioje egzistencijos sferoje yra tiesiog proporcinga dvasinio poveikio ir kosminio proto kontrolės laipsniui; tai yra, žmogiškajame patyrime, kiek realiai yra vykdoma “Tėvo valia[9].” Ir šitokiu būdu, kada jūs kartą išėjote iėškoti Dievo, tai yra įtikinamas įrodymas, jog Dievas jus jau surado.
1955 195:6.17 The sincere pursuit of goodness, beauty, and truth leads to God. And every scientific discovery demonstrates the existence of both freedom and uniformity in the universe. The discoverer was free to make the discovery. The thing discovered is real and apparently uniform, or else it could not have become known as a thing.
2004 195:6.17 Nuoširdus siekimas gėrio, grožio, ir tiesos veda pas Dievą. Ir kiekvienas mokslinis atradimas demonstruoja, kad visatoje egzistuoja tiek laisvė, tiek pastovumas. Atradėjas buvo laisvas, kad atrastų. Atrastas dalykas yra realus ir akivaizdžiai pastovus, kitaip nebūtų tapęs žinomas kaip toks dalyk-as.
7. THE VULNERABILITY OF MATERIALISM
7. MATERIALIZMO PAŽEIDŽIAMUMAS
1955 195:7.1 How foolish it is for material-minded man to allow such vulnerable theories as those of a mechanistic universe to deprive him of the vast spiritual resources of the personal experience of true religion. Facts never quarrel with real spiritual faith; theories may. Better that science should be devoted to the destruction of superstition rather than attempting the overthrow of religious faith—human belief in spiritual realities and divine values.
2004 195:7.1 Kaip kvaila, jog materialiai mąstantis žmogus leidžia tokioms pažeidžiamoms teorijoms, kaip mechanistinės visatos teorijos, iš jo atimti tikrosios religijos asmeninio patyrimo milžiniškus dvasinius resursus. Faktai niekada nesiginčija su tikru dvasiniu įtikėjimu; ginčytis gali teorijos. Geriau jau mokslas atsiduotų prietarų naikinimui, o ne mėgintų nugalėti religinį įtikėjimą—žmogiškąjį tikėjimą į dvasines realybes ir dieviškąsias vertybes.
1955 195:7.2 Science should do for man materially what religion does for him spiritually: extend the horizon of life and enlarge his personality. True science can have no lasting quarrel with true religion. The “scientific method” is merely an intellectual yardstick wherewith to measure material adventures and physical achievements. But being material and wholly intellectual, it is utterly useless in the evaluation of spiritual realities and religious experiences.
2004 195:7.2 Mokslas žmogui turėtų padaryti materialiai tą, ką religija jam padaro dvasiškai: gyvenimo horizontą praplėsti ir jo asmenybę padidinti. Tikrasis mokslas negali ilgą laiką ginčytis su tikrąja religija. “Mokslinis metodas” yra tiktai intelektualus matas, kuriuo yra matuojami materialūs pasiekimai ir fiziniai laimėjimai. Bet būdamas materialus ir visiškai intelektualus, jis yra visiškai bevertis vertinant dvasines realybes ir religinius patyrimus.
1955 195:7.3 The inconsistency of the modern mechanist is: If this were merely a material universe and man only a machine, such a man would be wholly unable to recognize himself as such a machine, and likewise would such a machine-man be wholly unconscious of the fact of the existence of such a material universe. The materialistic dismay and despair of a mechanistic science has failed to recognize the fact of the spirit-indwelt mind of the scientist whose very supermaterial insight formulates these mistaken and self-contradictory concepts of a materialistic universe.
2004 195:7.3 Šiuolaikinio mechanisto nenuoseklumas yra toks: Jeigu tai būtų tiesiog materiali visata, o žmogus būtų tiktai mašina, tai toks žmogus visiškai nepajėgtų suvokti paties savęs, kaip tokios mašinos, ir lygiai taip tokia mašina-žmogus iš tiesų sąmoningai visiškai nesuvoktų tokios materialios visatos egzistavimo fakto. Mechanistinio mokslo materialistinė baimė ir neviltis nepripažino to fakto, kad dvasia gyvena to mokslininko proto viduje, kurio pati ta viršmateriali įžvalga ir formuluoja šitas klaidingas ir viena kitai prieštaraujančias materialistinės visatos sampratas.
1955 195:7.4 Paradise values of eternity and infinity, of truth, beauty, and goodness, are concealed within the facts of the phenomena of the universes of time and space. But it requires the eye of faith in a spirit-born mortal to detect and discern these spiritual values.
2004 195:7.4 Amžinybės ir begalybės, tiesos, grožio, ir gėrio Rojaus vertybės yra paslėptos laiko ir erdvės visatų reiškinių faktuose. Bet tam, kad šitos dvasinės vertybės būtų pastebėtos ir matomos, iš dvasios gimusiam mirtingajam reikalinga įtikėjimo akis.
1955 195:7.5 The realities and values of spiritual progress are not a “psychologic projection”—a mere glorified daydream of the material mind. Such things are the spiritual forecasts of the indwelling Adjuster, the spirit of God living in the mind of man. And let not your dabblings with the faintly glimpsed findings of “relativity” disturb your concepts of the eternity and infinity of God. And in all your solicitation concerning the necessity for self-expression do not make the mistake of failing to provide for Adjuster-expression, the manifestation of your real and better self.
2004 195:7.5 Dvasinio vystymosi realybės ir vertybės nėra “psichologinė projekcija”—tiesiog pašlovinta materialaus proto įsivaizduojama vizija. Tokie dalykai yra viduje gyvenančio Derintojo, Dievo dvasios, gyvenančios žmogaus prote, dvasinės prognozės. Ir neleiskite, kad jūsų paviršutiniškas domėjimasis su menkai ištyrinėtais “santykinumo” įrodymais sugriautų jūsų sampratas apie Dievo amžinybę ir begalybę. Ir visuose savo prašymuose, susijusiuose su būtinybe saviraiškai, nepadarykite tokios klaidos, jog nepasirūpintumėte Derintojo išraiška, savo tikrojo ir geresniojo aš pasireiškimu.
1955 195:7.6 If this were only a material universe, material man would never be able to arrive at the concept of the mechanistic character of such an exclusively material existence. This very mechanistic concept of the universe is in itself a nonmaterial phenomenon of mind, and all mind is of nonmaterial origin, no matter how thoroughly it may appear to be materially conditioned and mechanistically controlled.
2004 195:7.6 Jeigu tai būtų vien tiktai materiali visata, tuomet materialus žmogus niekada negalėtų prieiti prie mechanistinio pobūdžio sampratos apie tokią išskirtinai materialią egzistenciją. Pati šita visatos mechanistinė samprata pati savaime yra nematerialus proto reiškinys, ir visas protas yra nematerialios kilmės, nesvarbu, kaip visapusiškai jis gali atrodyti, jog yra materialiai sąlygojamas ir mechanistiškai kontroliuojamas.
1955 195:7.7 The partially evolved mental mechanism of mortal man is not overendowed with consistency and wisdom. Man’s conceit often outruns his reason and eludes his logic.
2004 195:7.7 Mirtingojo žmogaus iš dalies išsivystęs protinis mechanizmas nėra per daug apdovanotas nuoseklumu ir išmintimi. Žmogaus išpuikimas dažnai pranoksta jo protą ir prasilenkia su jo logika.
1955 195:7.8 The very pessimism of the most pessimistic materialist is, in and of itself, sufficient proof that the universe of the pessimist is not wholly material. Both optimism and pessimism are concept reactions in a mind conscious of values as well as of facts. If the universe were truly what the materialist regards it to be, man as a human machine would then be devoid of all conscious recognition of that very fact. Without the consciousness of the concept of values within the spirit-born mind, the fact of universe materialism and the mechanistic phenomena of universe operation would be wholly unrecognized by man. One machine cannot be conscious of the nature or value of another machine.
2004 195:7.8 Pesimistiškiausio materialisto pats tas pesimizmas, savaime, yra pakankamas įrodymas, jog šio pesimisto visata nėra vien tiktai materiali. Tiek optimizmas, tiek pesimizmas yra koncepcinės reakcijos tokiame prote, kuris sąmoningai suvokia vertybes, o taip pat ir faktus. Jeigu visata iš tiesų būtų tokia, kokią ją laiko šis materialistas, tada žmogus kaip žmogiškoji mašina visiškai negalėtų sąmoningai suvokti šito paties fakto. Sąmoningai nesuvokęs vertybių koncepcijos iš dvasios kilusio proto viduje, žmogus iš viso nesuvoktų visatos materializmo fakto ir visatos veikimo mechanistinių reiškinių. Viena mašina negali sąmoningai suvokti kitos mašinos prigimties ar vertės.
1955 195:7.9 A mechanistic philosophy of life and the universe cannot be scientific because science recognizes and deals only with materials and facts. Philosophy is inevitably superscientific. Man is a material fact of nature, but his life is a phenomenon which transcends the material levels of nature in that it exhibits the control attributes of mind and the creative qualities of spirit.
2004 195:7.9 Gyvybės ir visatos mechanistinė filosofija negali būti mokslinė, kadangi mokslas pripažįsta medžiagas ir faktus ir turi reikalo su medžiagomis ir faktais. Filosofija yra neišvengiamai viršmokslinė. Žmogus yra materialus gamtos faktas, bet jo gyvybė yra toks reiškinys, kuris pranoksta materialius gamtos lygius tuo, kad joje pasireiškia proto kontrolės požymiai ir kūrybinės dvasios savybės.
1955 195:7.10 The sincere effort of man to become a mechanist represents the tragic phenomenon of that man’s futile effort to commit intellectual and moral suicide. But he cannot do it.
2004 195:7.10 Nuoširdus žmogaus siekimas tapti mechanistu išreiškia tragišką reiškinį, kaip tas žmogus bergždžiai stengiasi įvykdyti intelektualią ir moralinę savižudybę. Bet šito padaryti jis negali.
1955 195:7.11 If the universe were only material and man only a machine, there would be no science to embolden the scientist to postulate this mechanization of the universe. Machines cannot measure, classify, nor evaluate themselves. Such a scientific piece of work could be executed only by some entity of supermachine status.
2004 195:7.11 Jeigu visata būtų vien tiktai materiali, o žmogus būtų vien tiktai mašina, tai nebūtų ir jokio mokslo, kuris padrąsintų šį mokslininką postuluoti šitą visatos mechanizavimą. Mašinos negali matuoti, klasifikuoti, o taip pat ir įvertinti pačios save. Tokį mokslinį darbą gali padaryti tiktai tam tikra esybė, turinti aukštesnį negu mašinos statusą.
1955 195:7.12 If universe reality is only one vast machine, then man must be outside of the universe and apart from it in order to recognize such a fact and become conscious of the insight of such an evaluation.
2004 195:7.12 Jeigu visatos tikrovė yra tiktai viena milžiniška mašina, tada žmogus turi būti už šios visatos ribų ir atskirai nuo jos tam, kad suvoktų tokį faktą ir imtų sąmoningai suvokti tokio įvertinimo supratimą.
1955 195:7.13 If man is only a machine, by what technique does this man come to believe or claim to know that he is only a machine? The experience of self-conscious evaluation of one’s self is never an attribute of a mere machine. A self-conscious and avowed mechanist is the best possible answer to mechanism. If materialism were a fact, there could be no self-conscious mechanist. It is also true that one must first be a moral person before one can perform immoral acts.
2004 195:7.13 Jeigu žmogus yra tiktai mašina, tai kokiu būdu šitas žmogus ima tikėti ar tvirtinti, kad jis žino, jog jis yra vien tiktai mašina? Savojo aš savimoningo įvertinimo patyrimas niekada nebūna vien tiktai mašinos savybė. Save sąmoningai suvokiantis ir pripažįstantis mechanistas yra pats geriausias, koks tiktai yra įmanoma, atsakymas mechanizmui. Jeigu materializmas būtų faktas, tai nebūtų jokio savimoningo mechanisto. Tai taip pat yra tiesa, jog kiekvienas iš pradžių turi būti moralus asmuo prieš tai, kada jis gali atlikti amoralius veiksmus.
1955 195:7.14 The very claim of materialism implies a supermaterial consciousness of the mind which presumes to assert such dogmas. A mechanism might deteriorate, but it could never progress. Machines do not think, create, dream, aspire, idealize, hunger for truth, or thirst for righteousness. They do not motivate their lives with the passion to serve other machines and to choose as their goal of eternal progression the sublime task of finding God and striving to be like him. Machines are never intellectual, emotional, aesthetic, ethical, moral, or spiritual.
2004 195:7.14 Materializmo pats tas tvirtinimas reiškia viršmaterialią sąmonę to proto, kuris išdrįsta drąsiai teigti tokias dogmas. Mechanizmas gali prastėti, bet jis niekada negali vystytis į priekį. Mašinos nemąsto, nekuria, nesvajoja, netrokšta, neidealizuoja, neišalksta tiesos, ir neištrokšta teisumo. Jų gyvenimo nemotyvuoja aistra tarnauti kitoms mašinoms ir savo amžinojo žengimo į priekį tikslu pasirinkti išaukštintą užduotį surasti Dievą ir stengtis būti panašiam į jį. Mašinos niekada nebūna intelektualios, emocingos, estetinės, etinės, moralios, ar dvasinės.
1955 195:7.15 Art proves that man is not mechanistic, but it does not prove that he is spiritually immortal. Art is mortal morontia, the intervening field between man, the material, and man, the spiritual. Poetry is an effort to escape from material realities to spiritual values.
2004 195:7.15 Menas įrodo, jog žmogus nėra mechanistinis, bet neįrodo, kad jis yra dvasiškai nemirtingas. Menas yra mirtingojo morontija, įsiterpianti sritis tarp žmogaus, kuris yra materialus, ir žmogaus, kuris yra dvasinis. Poezija yra mėginimas pabėgti iš materialių realybių į dvasines vertybes.
1955 195:7.16 In a high civilization, art humanizes science, while in turn it is spiritualized by true religion—insight into spiritual and eternal values. Art represents the human and time-space evaluation of reality. Religion is the divine embrace of cosmic values and connotes eternal progression in spiritual ascension and expansion. The art of time is dangerous only when it becomes blind to the spirit standards of the divine patterns which eternity reflects as the reality shadows of time. True art is the effective manipulation of the material things of life; religion is the ennobling transformation of the material facts of life, and it never ceases in its spiritual evaluation of art.
2004 195:7.16 Aukštai išvystytoje civilizacijoje, menas humanizuoja mokslą, tuo tarpu jį savo ruožtu sudvasina tikroji religija—įžvalga į dvasines ir amžinąsias vertybes. Menas išreiškia žmogiškąjį ir laiko-erdvės tikrovės įvertinimą. Religija yra kosminių vertybių dieviškasis apkabinimas ir pažymi amžinąjį žengimą į priekį dvasiškai kylant ir augant. Laiko menas yra pavojingas tiktai tada, kada jis tampa aklas dvasiniams standartams tų dieviškųjų modelių, kuriuos amžinybė atspindi kaip laiko tikrovės šešėlius. Tikrasis menas yra materialių gyvenimo dalykų veiksmingas manipuliavimas; religija yra materialių gyvenimo faktų kilninantis transformavimas, ir ji niekada nenustoja meno vertinti dvasiškai.
1955 195:7.17 How foolish to presume that an automaton could conceive a philosophy of automatism, and how ridiculous that it should presume to form such a concept of other and fellow automatons!
2004 195:7.17 Kaip kvaila drįsti tvirtinti, jog automatas galėtų suvokti automatizmo filosofiją, ir kaip juokinga, kad jis turėtų išdrįsti formuoti tokią sampratą apie kitus ir tokius pačius automatus!
1955 195:7.18 Any scientific interpretation of the material universe is valueless unless it provides due recognition for the scientist. No appreciation of art is genuine unless it accords recognition to the artist. No evaluation of morals is worth while unless it includes the moralist. No recognition of philosophy is edifying if it ignores the philosopher, and religion cannot exist without the real experience of the religionist who, in and through this very experience, is seeking to find God and to know him. Likewise is the universe of universes without significance apart from the I AM, the infinite God who made it and unceasingly manages it.
2004 195:7.18 Bet koks materialios visatos mokslinis aiškinimas yra bevertis, jeigu jis deramai nepripažįsta mokslininko. Meno suvokimas yra tikras tiktai tada, kada jis pripažįsta menininką. Moralės įvertinimas yra vertingas tiktai tada, kada jis apima ir moralistą. Joks filosofijos suvokimas nėra tobulinantis, jeigu jis ignoruoja filosofą, o religija negali egzistuoti be tikrojo patyrimo to religininko, kuris, šitame pačiame patyrime ir šituo pačiu patyrimu, stengiasi surasti Dievą ir pažinti jį. Lygiai taip ir visatų visata tikrai neturi prasmės atskirai nuo šio AŠ ESU, šio begalinio Dievo, kuris ją sutvėrė ir be perstojo ją valdo.
1955 195:7.19 Mechanists—humanists—tend to drift with the material currents. Idealists and spiritists dare to use their oars with intelligence and vigor in order to modify the apparently purely material course of the energy streams.
2004 195:7.19 Mechanistai—humanistai—turi polinkį plaukti pasroviui materialioje tėkmėje. Idealistai ir dvasistai išdrįsta išmintingai ir energingai pasinaudoti savo irklais tam, kad keistų akivaizdžiai grynai materialų energijos srovių kursą.
1955 195:7.20 Science lives by the mathematics of the mind; music expresses the tempo of the emotions. Religion is the spiritual rhythm of the soul in time-space harmony with the higher and eternal melody measurements of Infinity. Religious experience is something in human life which is truly supermathematical.
2004 195:7.20 Mokslas gyvena proto matematika; muzika išreiškia emocijų tempą. Religija yra dvasinis sielos ritmas laiko-erdvės harmonijoje su Begalybės aukščiausiosios ir amžinosios melodijos matmenimis. Žmogaus gyvenime religinis patyrimas yra kažkas toks, kas tikrai yra viršmatematiška.
1955 195:7.21 In language, an alphabet represents the mechanism of materialism, while the words expressive of the meaning of a thousand thoughts, grand ideas, and noble ideals—of love and hate, of cowardice and courage—represent the performances of mind within the scope defined by both material and spiritual law, directed by the assertion of the will of personality, and limited by the inherent situational endowment.
2004 195:7.21 Kalboje, abėcėlė yra materializmo mechanizmas, tuo tarpu žodžiai, pateikiantys tūkstančio minčių, didingų idėjų, ir kilnių idealų—meilės ir neapykantos, drąsos ir bailumo—prasmes, yra proto veikimas tokiu diapazonu, kurį apibrėžia tiek materialus, tiek dvasinis įstatymas, kurį reguliuoja asmenybės valios pareiškimas, ir riboja įgimti situaciniai sugebėjimai.
1955 195:7.22 The universe is not like the laws, mechanisms, and the uniformities which the scientist discovers, and which he comes to regard as science, but rather like the curious, thinking, choosing, creative, combining, and discriminating scientist who thus observes universe phenomena and classifies the mathematical facts inherent in the mechanistic phases of the material side of creation. Neither is the universe like the art of the artist, but rather like the striving, dreaming, aspiring, and advancing artist who seeks to transcend the world of material things in an effort to achieve a spiritual goal.
2004 195:7.22 Visata nėra tokia, kaip tie dėsniai, mechanizmai, ir vienodumai, kuriuos atranda mokslininkas, ir kuriuos jis ima laikyti mokslu, bet vietoje šito ji yra kaip tas žingeidus, mąstantis, pasirenkantis, kuriantis, derinantis, ir nešališkas mokslininkas, kuris šitokiu būdu stebi visatos reiškinius ir klasifikuoja matematinius faktus, kurie yra neatskiriami nuo kūrinijos materialiosios pusės mechanistinių aspektų. Visata taip pat nėra panaši ir į menininko meną, bet vietoje šito ji yra kaip tas siekiantis, svajojantis, trokštantis, ir žengiantis į priekį menininkas, kuris stengiasi pranokti materialių daiktų pasaulį tam, kad pasiektų dvasinį tikslą.
1955 195:7.23 The scientist, not science, perceives the reality of an evolving and advancing universe of energy and matter. The artist, not art, demonstrates the existence of the transient morontia world intervening between material existence and spiritual liberty. The religionist, not religion, proves the existence of the spirit realities and divine values which are to be encountered in the progress of eternity.
2004 195:7.23 Mokslininkas, ne mokslas, suvokia besivystančios ir žengiančios į priekį energijos ir materijos visatos tikrovę. Menininkas, ne menas, demonstruoja pereinamojo morontinio pasaulio, įsiterpiančio tarp materialiosios egzistencijos ir dvasinės laisvės, egzistavimą. Religininkas, ne religija, įrodo tai, kad egzistuoja dvasinės realybės ir dieviškosios vertybės, kurios turi būti sutinkamos amžinybės žengime į priekį.
8. SECULAR TOTALITARIANISM
8. PASAULIETINIS TOTALITARIZMAS
1955 195:8.1 But even after materialism and mechanism have been more or less vanquished, the devastating influence of twentieth-century secularism will still blight the spiritual experience of millions of unsuspecting souls.
2004 195:8.1 Bet net ir po to, kada materializmas ir mechanizmas daugiau ar mažiau bus nugalėti, griaunantis dvidešimtojo amžiaus pasaulietiškumo poveikis vis dar kenks milijonų naivių sielų dvasiniam patyrimui.
1955 195:8.2 Modern secularism has been fostered by two world-wide influences. The father of secularism was the narrow-minded and godless attitude of nineteenth- and twentieth-century so-called science—atheistic science. The mother of modern secularism was the totalitarian medieval Christian church. Secularism had its inception as a rising protest against the almost complete domination of Western civilization by the institutionalized Christian church.
2004 195:8.2 Šiuolaikinį pasaulietiškumą puoselėjo du pasaulinio masto poveikiai. Pasaulietiškumo tėvas buvo devynioliktojo ir dvidešimtojo amžių vadinamojo mokslo—ateistinio mokslo—siauro mąstymo ir bedievis požiūris. Šiuolaikinio sekuliarizmo motina buvo totalitarinė viduramžių krikščioniškoji bažnyčia. Sekuliarizmas savo pradžią gavo kaip kylantis protestas prieš beveik visišką suinstitutintos krikščioniškosios bažnyčios viešpatavimą Vakarų civilizacijoje.
1955 195:8.3 At the time of this revelation, the prevailing intellectual and philosophical climate of both European and American life is decidedly secular—humanistic. For three hundred years Western thinking has been progressively secularized. Religion has become more and more a nominal influence, largely a ritualistic exercise. The majority of professed Christians of Western civilization are unwittingly actual secularists.
2004 195:8.3 Šito apreiškimo metu, vyraujantis intelektualus ir filosofinis klimatas tiek Europos, tiek Amerikos gyvenime yra aiškiai pasaulietinis—humanistinis. Tris šimtus metų vakarietiškas mąstymas buvo vis labiau pasaulietinamas. Religija vis labiau ir labiau ėmė tapti formaliu poveikiu, didele dalimi ritualo atlikimu. Dauguma tų, kurie Vakarų civilizacijoje save laiko krikščionimis, šito patys nežinodami, yra tikri pasauliečiai.
1955 195:8.4 It required a great power, a mighty influence, to free the thinking and living of the Western peoples from the withering grasp of a totalitarian ecclesiastical domination. Secularism did break the bonds of church control, and now in turn it threatens to establish a new and godless type of mastery over the hearts and minds of modern man. The tyrannical and dictatorial political state is the direct offspring of scientific materialism and philosophic secularism. Secularism no sooner frees man from the domination of the institutionalized church than it sells him into slavish bondage to the totalitarian state. Secularism frees man from ecclesiastical slavery only to betray him into the tyranny of political and economic slavery.
2004 195:8.4 Reikėjo didžiulės jėgos, galingo poveikio, kad mąstančios ir gyvos Vakarų tautos būtų išvaduotos iš pražūtingo totalitarinio ekleziastinio viešpatavimo glėbio. Sekuliarizmas iš tikrųjų sutraukė bažnyčios kontrolės pančius, o dabar savo ruožtu jis grasina įvesti naują ir bedievišką šiuolaikinio žmogaus širdies ir proto valdymo tipą. Tironiška ir diktatoriška politinė valstybė yra mokslinio materializmo ir filosofinio sekuliarizmo tiesioginis palikuonis. Sekuliarizmas, vos tik išvadavęs žmogų iš suinstitutintos bažnyčios viešpatavimo, tuoj pat jį parduoda į totalitarinės valstybės vergovę. Sekuliarizmas žmogų išlaisvina iš ekleziastinės vergijos tiktai tam, kad jį išduotų į politinės ir ekonominės vergovės tironiją.
1955 195:8.5 Materialism denies God, secularism simply ignores him; at least that was the earlier attitude. More recently, secularism has assumed a more militant attitude, assuming to take the place of the religion whose totalitarian bondage it onetime resisted. Twentieth-century secularism tends to affirm that man does not need God. But beware! this godless philosophy of human society will lead only to unrest, animosity, unhappiness, war, and world-wide disaster.
2004 195:8.5 Materializmas Dievą neigia, sekuliarizmas jį tiesiog ignoruoja; bent jau toks buvo ankstesnis požiūris. Pastaruoju metu, sekuliarizmas įgavo karingesnį požiūrį, išdrįsdamas užimti vietą tos religijos, kurios totalitariniams pančiams jis kažkada ir priešinosi[10]. Dvidešimtojo amžiaus sekuliarizmas turi polinkį tvirtinti, jog žmogui Dievo nereikia. Bet žinokite! Šitoji bedievė žmogiškosios visuomenės filosofija ves vien tiktai į bruzdėjimus, priešiškumą, nelaimes, karą, ir pasaulinio masto katastrofą.
1955 195:8.6 Secularism can never bring peace to mankind. Nothing can take the place of God in human society. But mark you well! do not be quick to surrender the beneficent gains of the secular revolt from ecclesiastical totalitarianism. Western civilization today enjoys many liberties and satisfactions as a result of the secular revolt. The great mistake of secularism was this: In revolting against the almost total control of life by religious authority, and after attaining the liberation from such ecclesiastical tyranny, the secularists went on to institute a revolt against God himself, sometimes tacitly and sometimes openly.
2004 195:8.6 Sekuliarizmas niekada negali atnešti žmonijai ramybės. Žmogiškojoje visuomenėje Dievo vietos užimti negali niekas. Bet jūs gerai įsidėmėkite! neskubėkite atsisakyti pasaulietinio maišto naudingų iškovojimų iš ekleziastinio totalitarizmo. Dėl pasaulietinio maišto Vakarų civilizacija šiandien naudojasi daugybe laisvių ir patiria daugybę pasitenkinimų. Sekuliarizmo didžioji klaida buvo tokia: Sukilę prieš tai, kad religinė valdžia beveik visiškai kontroliavo gyvenimą, ir išsivadavę iš tokios ekleziastinės tironijos, pasauliečiai žengė toliau, kad sukeltų maištą ir prieš patį Dievą, kartais paslapčiomis ir kartais atvirai.
1955 195:8.7 To the secularistic revolt you owe the amazing creativity of American industrialism and the unprecedented material progress of Western civilization. And because the secularistic revolt went too far and lost sight of God and true religion, there also followed the unlooked-for harvest of world wars and international unsettledness.
2004 195:8.7 Pasaulietiškam maištui jūs turite būti dėkingi už Amerikos industrializmo stebinantį kūrybingumą ir už Vakarų civilizacijos precedento neturinčią materialią pažangą. Ir kadangi pasaulietinis maištas nuėjo perdaug toli ir iš akiračio prarado Dievą ir tikrąją religiją, dėl to taip pat buvo pasaulio karų ir tarptautinių neramumų nelauktas derlius.
1955 195:8.8 It is not necessary to sacrifice faith in God in order to enjoy the blessings of the modern secularistic revolt: tolerance, social service, democratic government, and civil liberties. It was not necessary for the secularists to antagonize true religion in order to promote science and to advance education.
2004 195:8.8 Nebūtina paaukoti įtikėjimą į Dievą tam, kad būtų galima pasidžiaugti šiuolaikinio sekuliaristinio maišto palaima: pakantumu, visuomenine tarnyste, demokratiniu valdymu, ir pilietinėmis laisvėmis. Pasauliečiams nebuvo būtina priešpastatyti tikrąją religiją tam, kad būtų skatinamas mokslas ir vystomas švietimas.
1955 195:8.9 But secularism is not the sole parent of all these recent gains in the enlargement of living. Behind the gains of the twentieth century are not only science and secularism but also the unrecognized and unacknowledged spiritual workings of the life and teaching of Jesus of Nazareth.
2004 195:8.9 Bet sekuliarizmas nėra visų šitų nesenų laimėjimų išplečiant gyvenimą vienintelis šaltinis. Už dvidešimtojo amžiaus laimėjimų stovi ne tiktai mokslas ir sekuliarizmas, bet taip pat ir Jėzaus iš Nazareto gyvenimo ir mokymo nepripažinti ir neįvertinti dvasiniai poveikiai.
1955 195:8.10 Without God, without religion, scientific secularism can never co-ordinate its forces, harmonize its divergent and rivalrous interests, races, and nationalisms. This secularistic human society, notwithstanding its unparalleled materialistic achievement, is slowly disintegrating. The chief cohesive force resisting this disintegration of antagonism is nationalism. And nationalism is the chief barrier to world peace.
2004 195:8.10 Be Dievo, be religijos, mokslinis sekuliarizmas niekada negali koordinuoti savo jėgų, suderinti savo skirtingų ir besivaržančių interesų, rasių, ir nacionalizmų. Šita pasaulietinė žmogiškoji visuomenė, nežiūrint savo nematytų materialistinių pasiekimų, iš lėto byra. Pagrindinė išlaikanti jėga, kuri priešinasi šitam antagonizmo byrėjimui, yra nacionalizmas. O nacionalizmas yra pagrindinis barjeras pasaulinei taikai.
1955 195:8.11 The inherent weakness of secularism is that it discards ethics and religion for politics and power. You simply cannot establish the brotherhood of men while ignoring or denying the fatherhood of God.
2004 195:8.11 Sekuliarizmo neatskiriama silpnoji vieta yra tai, kad jis atmeta etiką ir religiją dėl politikos ir valdžios. Jūs tiesiog negalite sukurti žmonių brolystės ignoruodami arba atstumdami Dievo tėvystę.
1955 195:8.12 Secular social and political optimism is an illusion. Without God, neither freedom and liberty, nor property and wealth will lead to peace.
2004 195:8.12 Sekuliarinis visuomeninis ir politinis optimizmas yra iliuzija. Be Dievo, nei laisvė ir nepriklausomybė, nei nuosavybė ir turtas į ramybę neatves.
1955 195:8.13 The complete secularization of science, education, industry, and society can lead only to disaster. During the first third of the twentieth century Urantians killed more human beings than were killed during the whole of the Christian dispensation up to that time. And this is only the beginning of the dire harvest of materialism and secularism; still more terrible destruction is yet to come.
2004 195:8.13 Mokslo, švietimo, gamybos, ir visuomenės visiškas sekuliarizavimas gali vesti vien tiktai į katastrofą. Per dvidešimtojo amžiaus pirmąjį trečdalį urantai žmogiškųjų būtybių nužudė daugiau negu iki to meto jų buvo nužudyta per visą krikščioniškosios tvarkos laiką. Ir tai yra materializmo ir sekuliarizmo siaubingo derliaus tiktai pradžia; dar siaubingesnis sunaikinimas laukia ateityje.
9. CHRISTIANITY’S PROBLEM
9. KRIKŠČIONYBĖS PROBLEMA
1955 195:9.1 Do not overlook the value of your spiritual heritage, the river of truth running down through the centuries, even to the barren times of a materialistic and secular age. In all your worthy efforts to rid yourselves of the superstitious creeds of past ages, make sure that you hold fast the eternal truth. But be patient! when the present superstition revolt is over, the truths of Jesus’ gospel will persist gloriously to illuminate a new and better way.
2004 195:9.1 Neignoruokite savo dvasinio palikimo vertybės, tiesos upės, atitekančios artyn per šimtmečius, net iki materialistinio ir sekuliaristinio amžiaus bevaisių laikų. Visose savo vertingose pastangose, kada stengiatės atsikratyti prietaringų praeities amžių tikėjimų, žiūrėkite, kad tvirtai laikytumėtės amžinosios tiesos. Bet būkite kantrūs! kada dabartinis prietarų maištas pasibaigs, tada Jėzaus evangelijos tiesos šlovingai išliks tam, kad apšviestų naują ir geresnį kelią.
1955 195:9.2 But paganized and socialized Christianity stands in need of new contact with the uncompromised teachings of Jesus; it languishes for lack of a new vision of the Master’s life on earth. A new and fuller revelation of the religion of Jesus is destined to conquer an empire of materialistic secularism and to overthrow a world sway of mechanistic naturalism. Urantia is now quivering on the very brink of one of its most amazing and enthralling epochs of social readjustment, moral quickening, and spiritual enlightenment.
2004 195:9.2 Bet supagonintai ir suvisuomenintai krikščionybei reikia naujo ryšio su neiškreiptais Jėzaus mokymais; ji vysta, nes jai trūksta Mokytojo gyvenimo žemėje naujo matymo. Naujam ir pilnesniam Jėzaus religijos apreiškimui yra lemta nugalėti materialistinio sekuliarizmo imperiją ir nuversti mechanistinio natūralizmo pasaulinį viešpatavimą. Dabar Urantija virpėdama stovi ties pačia bedugne vienos iš tų labiausiai stebinančių ir jaudinančių visuomeninio persitvarkymo, moralinio sužadinimo, ir dvasinio apšvietimo epochų.
1955 195:9.3 The teachings of Jesus, even though greatly modified, survived the mystery cults of their birthtime, the ignorance and superstition of the dark ages, and are even now slowly triumphing over the materialism, mechanism, and secularism of the twentieth century. And such times of great testing and threatened defeat are always times of great revelation.
2004 195:9.3 Jėzaus mokymai, nors ir labai smarkiai pakeisti, išgyveno ilgiau už misterinius kultus, kurie egzistavo mokymų atsiradimo metu, už viduramžių nemokšiškumą ir prietarus, ir net dabar palaipsniui ima nugalėti dvidešimtojo amžiaus materializmą, mechanizmą, ir sekuliarizmą. Ir tokie didelių išbandymų ir grasinančių pralaimėjimų laikai visada būna didingo apreiškimo laikai.
1955 195:9.4 Religion does need new leaders, spiritual men and women who will dare to depend solely on Jesus and his incomparable teachings. If Christianity persists in neglecting its spiritual mission while it continues to busy itself with social and material problems, the spiritual renaissance must await the coming of these new teachers of Jesus’ religion who will be exclusively devoted to the spiritual regeneration of men. And then will these spirit-born souls quickly supply the leadership and inspiration requisite for the social, moral, economic, and political reorganization of the world.
2004 195:9.4 Religijai tikrai reikia naujų lyderių, dvasingų vyrų ir moterų, kurie išdrįs pasikliauti vien tiktai Jėzumi ir jo neprilygstamais mokymais. Jeigu krikščionybė toliau ignoruos savo dvasinę misiją, tuo tarpu ir toliau užsiiminės visuomeninėmis ir materialiomis problemomis, tuomet dvasinis renesansas turi laukti, kada ateis šitie naujieji Jėzaus religijos mokytojai, kurie bus išimtinai atsidavę žmonių dvasiniam atgimimui. Ir tuomet iš tiesų šitos iš dvasios gimusios sielos greitai suteiks tą vadovavimą ir įkvėpimą, reikalingą visuomeniniam, moraliniam, ekonominiam, ir politiniam pasaulio pertvarkymui.
1955 195:9.5 The modern age will refuse to accept a religion which is inconsistent with facts and out of harmony with its highest conceptions of truth, beauty, and goodness. The hour is striking for a rediscovery of the true and original foundations of present-day distorted and compromised Christianity—the real life and teachings of Jesus.
2004 195:9.5 Šiuolaikinis amžius atsisakys priimti tokią religiją, kuri neatitinka faktų ir nesiderina su tiesos, grožio, ir gėrio aukščiausiomis sampratomis. Išmuša toji valanda, kada reikia iš naujo atrasti šiandien iškraipytos ir kompromisinės krikščionybės tikruosius ir pirminius pamatus—Jėzaus tikrąjį gyvenimą ir mokymus.
1955 195:9.6 Primitive man lived a life of superstitious bondage to religious fear. Modern, civilized men dread the thought of falling under the dominance of strong religious convictions. Thinking man has always feared to be held by a religion. When a strong and moving religion threatens to dominate him, he invariably tries to rationalize, traditionalize, and institutionalize it, thereby hoping to gain control of it. By such procedure, even a revealed religion becomes man-made and man-dominated. Modern men and women of intelligence evade the religion of Jesus because of their fears of what it will do to them—and with them. And all such fears are well founded. The religion of Jesus does, indeed, dominate and transform its believers, demanding that men dedicate their lives to seeking for a knowledge of the will of the Father in heaven and requiring that the energies of living be consecrated to the unselfish service of the brotherhood of man.
2004 195:9.6 Primityvusis žmogus gyveno tokį gyvenimą, kuris buvo prietaringa vergovė religinei baimei. Šiuolaikiniai, civilizuoti žmonės bijo ir minties, kad galėtų patekti į stiprių religinių įsitikinimų viešpatavimą. Mąstantis žmogus visada bijojo to, kad jį kontroliuotų religija. Kada stipri ir jaudinanti religija grasina, kad jį valdys, tada jis nuolat mėgina ją racionalizuoti, sutradicinti, ir suinstitutinti, šituo tikėdamasis pasiekti tai, jog kontroliuotų ją. Esant tokiam veikimo būdui, net ir apreikštoji religija tampa tokia, kad ją ima kurti žmogus ir joje ima viešpatauti žmogus. Šiuolaikiniai protingi vyrai ir moterys Jėzaus religijos vengia bijodami to, ką ji padarys jiems — ir su jais. Ir šitoji baimė yra visiškai pagrįsta. Jėzaus religija savo tikinčiuosius, tikrai, valdo ir transformuoja, reikalaudama, jog žmonės savo gyvenimą paskirtų tam, kad stengtųsi pažinti Tėvo danguje valią, ir nurodydama, kad gyvenimo energijos būtų pašvęstos nesavanaudiškai tarnystei žmogaus brolijai.
1955 195:9.7 Selfish men and women simply will not pay such a price for even the greatest spiritual treasure ever offered mortal man. Only when man has become sufficiently disillusioned by the sorrowful disappointments attendant upon the foolish and deceptive pursuits of selfishness, and subsequent to the discovery of the barrenness of formalized religion, will he be disposed to turn wholeheartedly to the gospel of the kingdom, the religion of Jesus of Nazareth.
2004 195:9.7 Savanaudiški vyrai ir moterys tokios kainos tiesiog nemokės net ir už didžiausius kada nors mirtingajam žmogui pasiūlytus dvasinius turtus. Tiktai tada, kada žmogų pakankamai nuvils kankinantis nepasitenkinimas, kuris lydi savanaudiškumo kvailus ir apgaulingus siekius, ir vėliau, kada jis pamatys formalizuotos religijos nevaisingumą, tada tikrai jis bus linkęs iš visos širdies atsigręžti į karalystės evangeliją, Jėzaus iš Nazareto religiją.
1955 195:9.8 The world needs more firsthand religion. Even Christianity—the best of the religions of the twentieth century—is not only a religion about Jesus, but it is so largely one which men experience secondhand. They take their religion wholly as handed down by their accepted religious teachers. What an awakening the world would experience if it could only see Jesus as he really lived on earth and know, firsthand, his life-giving teachings! Descriptive words of things beautiful cannot thrill like the sight thereof, neither can creedal words inspire men’s souls like the experience of knowing the presence of God. But expectant faith will ever keep the hope-door of man’s soul open for the entrance of the eternal spiritual realities of the divine values of the worlds beyond.
2004 195:9.8 Pasauliui labiau reikalinga pirminio šaltinio religija. Net ir krikščionybė—geriausia iš dvidešimtojo amžiaus religijų—yra ne vien tiktai religija apie Jėzų, bet didele dalimi ji yra tokia religija, kurią žmonės patiria iš antrinio šaltinio. Jie savo religiją priima visiškai tokią, kokią jiems perteikia jų pripažinti religiniai mokytojai. Kaip prabustų pasaulis, jeigu tiktai jis galėtų pamatyti Jėzų tokį, kaip jis iš tikrųjų gyveno žemėje, ir pažinti, iš pirminio šaltinio, jo mokymus, suteikiančius gyvenimą! Gražius daiktus apibūdinantys žodžiai negali jaudinti taip, kaip pačių tų daiktų vaizdas, taip pat ir tikėjimo žodžiai negali įkvėpti žmonių sielų taip, kaip tas patyrimas, kada yra pažįstamas Dievo buvimas. Bet būsimasis įtikėjimas visą laiką laikys žmogaus sielos vilties duris atvertas, kad įeitų dangiškųjų pasaulių dieviškųjų vertybių amžinosios dvasinės realybės[11].
1955 195:9.9 Christianity has dared to lower its ideals before the challenge of human greed, war-madness, and the lust for power; but the religion of Jesus stands as the unsullied and transcendent spiritual summons, calling to the best there is in man to rise above all these legacies of animal evolution and, by grace, attain the moral heights of true human destiny.
2004 195:9.9 Krikščionybė savo idealus išdrįso sumažinti dėl to, kad iššūkį metė žmogiškasis godumas, karo beprotybė, ir valdžios geidimas; bet Jėzaus religija stovi kaip nesuteptas ir transcendentinis raginimas, kviečiantis tą, kas žmoguje yra geriausia, iškilti virš visų šitų gyvulinės evoliucijos paveldėjimų ir, gailestingumu, pasiekti tikrojo žmogiškojo likimo moralines aukštumas.
1955 195:9.10 Christianity is threatened by slow death from formalism, overorganization, intellectualism, and other nonspiritual trends. The modern Christian church is not such a brotherhood of dynamic believers as Jesus commissioned continuously to effect the spiritual transformation of successive generations of mankind.
2004 195:9.10 Krikščionybei gresia lėta mirtis dėl formalizmo, biurokratizmo, intelektualizmo, ir kitų nedvasinių tendencijų. Šiuolaikinė krikščioniškoji bažnyčia nėra tokia aktyvių tikinčiųjų brolija, kaip Jėzus buvo įpareigojęs vienai kartai keičiant kitą nuolat įgyvendinti žmonijos dvasinį transformavimą.
1955 195:9.11 So-called Christianity has become a social and cultural movement as well as a religious belief and practice. The stream of modern Christianity drains many an ancient pagan swamp and many a barbarian morass; many olden cultural watersheds drain into this present-day cultural stream as well as the high Galilean tablelands which are supposed to be its exclusive source.
2004 195:9.11 Vadinamoji krikščionybė tapo visuomeniniu ir kultūriniu judėjimu, o taip pat religiniu tikėjimu ir praktika. Šiuolaikinės krikščionybės srovė nusausina ne vieną senovinę pagonišką pelkę ir ne vieną barbarišką kemsyną; daug senųjų kultūrinių drenažo upelių suteka į šiandieninės kultūros upę, o taip pat į aukštas Galilėjos plokštikalnes, kurios turi būti jos išskirtinis šaltinis.
10. THE FUTURE
10. ATEITIS
1955 195:10.1 Christianity has indeed done a great service for this world, but what is now most needed is Jesus. The world needs to see Jesus living again on earth in the experience of spirit-born mortals who effectively reveal the Master to all men. It is futile to talk about a revival of primitive Christianity; you must go forward from where you find yourselves. Modern culture must become spiritually baptized with a new revelation of Jesus’ life and illuminated with a new understanding of his gospel of eternal salvation. And when Jesus becomes thus lifted up, he will draw all men to himself. Jesus’ disciples should be more than conquerors, even overflowing sources of inspiration and enhanced living to all men. Religion is only an exalted humanism until it is made divine by the discovery of the reality of the presence of God in personal experience.
2004 195:10.1 Krikščionybė šitam pasauliui iš tikrųjų padarė didžiulę paslaugą, bet tai, ko dabar reikia labiausiai, yra Jėzus. Pasauliui reikia pamatyti Jėzų vėl gyvenantį žemėje matant patyrimą tų iš dvasios gimusių mirtingųjų, kurie Mokytoją veiksmingai apreiškia visiems žmonėms. Bergždžia kalbėti apie primityviosios krikščionybės atgimimą; jūs turite eiti į priekį nuo ten, kur esate. Šiuolaikinę kultūrą reikia dvasiškai pakrikštyti Jėzaus gyvenimo nauju atskleidimu ir apšviesti jo amžinojo išgelbėjimo evangelijos nauju supratimu. Ir kada Jėzus bus šitaip išaukštintas, tada į save jis patrauks visus žmones[12]. Jėzaus mokiniai turi būti daugiau negu užkariautojai, net gausūs įkvėpimo ir geresnio gyvenimo šaltiniai visiems žmonėms[13]. Religija yra vien tiktai išaukštintas humanizmas tol, kol ji yra paverčiama į dievišką asmeniniame patyrime atradus Dievo buvimo tikrovę.
1955 195:10.2 The beauty and sublimity, the humanity and divinity, the simplicity and uniqueness, of Jesus’ life on earth present such a striking and appealing picture of man-saving and God-revealing that the theologians and philosophers of all time should be effectively restrained from daring to form creeds or create theological systems of spiritual bondage out of such a transcendental bestowal of God in the form of man. In Jesus the universe produced a mortal man in whom the spirit of love triumphed over the material handicaps of time and overcame the fact of physical origin.
2004 195:10.2 Jėzaus gyvenimo žemėje grožis ir didingumas, humaniškumas ir dieviškumas, paprastumas ir unikalumas, sudaro tokį pritrenkiantį ir dėmesį patraukiantį žmogaus išgelbėjimo ir Dievo atskleidimo vaizdą, jog visų laikų teologai ir filosofai turėtų veiksmingai susilaikyti nuo to, kad išdrįstų formuoti tikėjimus arba kurti dvasinių pančių teologines sistemas iš Dievo tokio transcendentinio savęs padovanojimo žmogaus forma. Jėzaus pavidalu visata sukūrė mirtingąjį žmogų, kuriame meilės dvasia triumfavo prieš laiko materialias kliūtis ir nugalėjo fizinės kilmės faktą.
1955 195:10.3 Ever bear in mind—God and men need each other. They are mutually necessary to the full and final attainment of eternal personality experience in the divine destiny of universe finality.
2004 195:10.3 Visą laiką prisiminkite—Dievui ir žmogui vienam kito reikia. Jie vienas kitam yra reikalingi tam, jog visiškai ir galutinai pasiektų amžinąjį asmenybės patyrimą dieviškajame visatos užbaigtumo likime.
1955 195:10.5 In winning souls for the Master, it is not the first mile of compulsion, duty, or convention that will transform man and his world, but rather the second mile of free service and liberty-loving devotion that betokens the Jesusonian reaching forth to grasp his brother in love and sweep him on under spiritual guidance toward the higher and divine goal of mortal existence. Christianity even now willingly goes the first mile, but mankind languishes and stumbles along in moral darkness because there are so few genuine second-milers—so few professed followers of Jesus who really live and love as he taught his disciples to live and love and serve.
2004 195:10.5 Laimint sielas Mokytojui, žmogų ir jo pasaulį keis būtent ne pirmoji priverstinė, pareigos, arba susitarimo mylia, bet vietoje šito laisvanoriškos tarnystės ir laisvę-mylinčio atsidavimo antroji mylia parodys, kad Jėzujietis ištiesia rankas tam, jog su meile apkabintų savo brolį ir toliau jį vestų dvasinio vadovavimo dėka į aukščiausiąjį ir dieviškąjį mirtingojo egzistencijos tikslą[18]. Krikščionybė net ir dabar noriai žengia pirmąją mylią, bet žmonija kankinasi ir klupinėja moralinėje tamsybėje, nes tiek nedaug yra tikrų antramylininkų—tiek nedaug yra prisiekusių Jėzaus pasekėjų, kurie iš tikrųjų gyvena ir myli taip, kaip jis savo mokinius mokė gyventi ir mylėti ir tarnauti[19].
1955 195:10.6 The call to the adventure of building a new and transformed human society by means of the spiritual rebirth of Jesus’ brotherhood of the kingdom should thrill all who believe in him as men have not been stirred since the days when they walked about on earth as his companions in the flesh.
2004 195:10.6 Kvietimas į jaudinantį patyrimą, kad būtų sukurta nauja ir transformuota žmogiškoji visuomenė, dvasiškai atgaivinant Jėzaus brolystės karalystę, turėtų sujaudinti visus tuos, kurie tiki į jį, nes žmonės nebuvo sujaudinti nuo tų dienų, kada jie vaikščiojo žeme kaip jo palydovai materialiame kūne.
1955 195:10.7 No social system or political regime which denies the reality of God can contribute in any constructive and lasting manner to the advancement of human civilization. But Christianity, as it is subdivided and secularized today, presents the greatest single obstacle to its further advancement; especially is this true concerning the Orient.
2004 195:10.7 Nė viena visuomeninė sistema ar politinis režimas, paneigiantis Dievo tikrovę, negali kaip nors konstruktyviai ir tvirtai prisidėti prie žmogiškosios civilizacijos vystymo. Bet krikščionybė, kaip ji yra susiskaldžiusi ir sekuliarizuota šiandien, sudaro didžiausią atskirą kliūtį savo tolimesniam vystymuisi; ypač tą tinka pasakyti, kas susiję su Rytais.
1955 195:10.8 Ecclesiasticism is at once and forever incompatible with that living faith, growing spirit, and firsthand experience of the faith-comrades of Jesus in the brotherhood of man in the spiritual association of the kingdom of heaven. The praiseworthy desire to preserve traditions of past achievement often leads to the defense of outgrown systems of worship. The well-meant desire to foster ancient thought systems effectually prevents the sponsoring of new and adequate means and methods designed to satisfy the spiritual longings of the expanding and advancing minds of modern men. Likewise, the Christian churches of the twentieth century stand as great, but wholly unconscious, obstacles to the immediate advance of the real gospel—the teachings of Jesus of Nazareth.
2004 195:10.8 Ekleziasticizmas yra visiškai nesuderinamas su Jėzaus draugų, tikinčių į žmogaus brolystę dangaus karalystės dvasinėje bendrijoje, gyvu įtikėjimu, augančia dvasia, ir pirminio šaltinio patyrimu. Pagirtinas bruožas išsaugoti praeities laimėjimų tradicijas dažnai veda į peraugtų garbinimo sistemų gynimą. Geranoriškas troškimas puoselėti senovės minties sistemas veiksmingai užkerta kelią tam, kad būtų paremtos naujos ir adekvačios priemonės ir metodai, sumanyti tam, jog būtų patenkinti šiuolaikinių žmonių besiplečiančio ir besivystančio proto dvasiniai troškimai. Lygiai taip, ir dvidešimtojo amžiaus krikščioniškos bažnyčios yra didžiulės, bet visiškai sąmoningai nesuvoktos kliūtys tam, kad betarpiškai į priekį žengtų tikroji evangelija—Jėzaus iš Nazareto mokymai.
1955 195:10.9 Many earnest persons who would gladly yield loyalty to the Christ of the gospel find it very difficult enthusiastically to support a church which exhibits so little of the spirit of his life and teachings, and which they have been erroneously taught he founded. Jesus did not found the so-called Christian church, but he has, in every manner consistent with his nature, fostered it as the best existent exponent of his lifework on earth.
2004 195:10.9 Daugeliui nuoširdžių žmonių, kurie mielai būtų ištikimi evangelijos Kristui, buvo labai sunku su entuziazmu remti tokią bažnyčią, kuri demonstruoja tiek mažai jo gyvenimo ir mokymų dvasios, ir kurią, kaip jie buvo klaidingai mokomi, jis įkūrė. Jėzus vadinamosios krikščioniškosios bažnyčios neįkūrė, bet visais įmanomais būdais, atitinkančiais savo prigimtį, skatino ją kaip geriausią egzistuojantį jo gyvenimo darbo žemėje aiškintoją.
1955 195:10.10 If the Christian church would only dare to espouse the Master’s program, thousands of apparently indifferent youths would rush forward to enlist in such a spiritual undertaking, and they would not hesitate to go all the way through with this great adventure.
2004 195:10.10 Jeigu tiktai krikščioniškoji bažnyčia tikrai išdrįstų palaikyti Mokytojo programą, tuomet tūkstančiai akivaizdžiai abejingų jaunuolių lėktų pirmyn dalyvauti tokioje dvasinėje užduotyje, ir jie nedvejodami nueitų visą kelią per šitą didingą jaudinantį patyrimą.
1955 195:10.11 Christianity is seriously confronted with the doom embodied in one of its own slogans: “A house divided against itself cannot stand.” The non-Christian world will hardly capitulate to a sect-divided Christendom. The living Jesus is the only hope of a possible unification of Christianity. The true church—the Jesus brotherhood—is invisible, spiritual, and is characterized by unity, not necessarily by uniformity. Uniformity is the earmark of the physical world of mechanistic nature. Spiritual unity is the fruit of faith union with the living Jesus. The visible church should refuse longer to handicap the progress of the invisible and spiritual brotherhood of the kingdom of God. And this brotherhood is destined to become a living organism in contrast to an institutionalized social organization. It may well utilize such social organizations, but it must not be supplanted by them.
2004 195:10.11 Krikščionybei rimtai gresia tokia lemtis, kurią įkūnija vienas iš jos pačios šūkių: “Tarpusavyje susiskaldžiusi šeima išsilaikyti negali[20].” Nekrikščioniškas pasaulis vargu ar kapituliuos prieš į sektas susiskaldžiusią krikščionystę. Gyvasis Jėzus yra vienintelė viltis įmanomam krikščionybės susivienijimui. Tikroji bažnyčia—Jėzaus brolystė—yra nematoma, dvasinė, ir ją apibūdina vienybė, nebūtinai vienodumas. Vienodumas yra mechanistinės prigimties fizinio pasaulio skiriamoji žymė. Dvasinė vienybė yra įtikėjimo sąjungos su gyvuoju Jėzumi vaisius. Matoma bažnyčia turėtų nustoti trukdyti Dievo karalystės nematomos ir dvasinės brolijos žengimui į priekį. Ir šitoji brolija turi lemtį tapti gyvu organizmu, kaip kontrastas suinstitutintai visuomeninei organizacijai. Ji gali dažnai panaudoti tokias visuomenines organizacijas, bet jos neturi užimti šios brolijos vietos.
1955 195:10.12 But the Christianity of even the twentieth century must not be despised. It is the product of the combined moral genius of the God-knowing men of many races during many ages, and it has truly been one of the greatest powers for good on earth, and therefore no man should lightly regard it, notwithstanding its inherent and acquired defects. Christianity still contrives to move the minds of reflective men with mighty moral emotions.
2004 195:10.12 Bet net ir dvidešimtojo amžiaus krikščionybės nereikia niekinti. Ji yra daugelio rasių Dievą-pažįstančių žmonių bendro moralinio didžiulio talento produktas per daugelį amžių, ir iš tikrųjų gėriui ji buvo viena iš didžiausių jėgų žemėje, ir dėl to nė vienas žmogus neturėtų į ją žiūrėti nerimtai, nežiūrint jos įgimtų ir įgytų trūkumų. Krikščionybė vis dar sugeba sujaudinti mąstančių žmonių protą stipriomis moralinėmis emocijomis.
1955 195:10.13 But there is no excuse for the involvement of the church in commerce and politics; such unholy alliances are a flagrant betrayal of the Master. And the genuine lovers of truth will be slow to forget that this powerful institutionalized church has often dared to smother newborn faith and persecute truth bearers who chanced to appear in unorthodox raiment.
2004 195:10.13 Bet nėra jokio pateisinimo tam, kad bažnyčia įsitraukia į komerciją ir politiką; tokios nešventos sąjungos yra siaubingas Mokytojo išdavimas. Ir tikrieji tiesos mylėtojai negreit užmirš tai, jog šita galinga suinstitutinta bažnyčia dažnai išdrįsdavo smaugti ką tik gimusį naują tikėjimą ir persekioti tiesos skleidėjus, kuriems tekdavo pasirodyti netradiciniais apdarais.
1955 195:10.14 It is all too true that such a church would not have survived unless there had been men in the world who preferred such a style of worship. Many spiritually indolent souls crave an ancient and authoritative religion of ritual and sacred traditions. Human evolution and spiritual progress are hardly sufficient to enable all men to dispense with religious authority. And the invisible brotherhood of the kingdom may well include these family groups of various social and temperamental classes if they are only willing to become truly spirit-led sons of God. But in this brotherhood of Jesus there is no place for sectarian rivalry, group bitterness, nor assertions of moral superiority and spiritual infallibility.
2004 195:10.14 Visiškai akivaizdu, jog tokia bažnyčia nebūtų išsilaikiusi, jeigu nebūtų buvę tokių žmonių, kurie teikė pirmenybę tokiam garbinimo stiliui. Daug dvasiškai aptingusių sielų trokšta senovinės ir įsakmios religijos, kuri remiasi ritualais ir šventomis tradicijomis. Vargu ar žmogiškosios evoliucijos ir dvasinio vystymosi pakanka tam, kad žmonės galėtų apsieiti be religinės valdžios. Ir nematomoje karalystės brolijoje tikrai gali būti šitos šeimyninės grupės, priklausančios įvairioms visuomeninėms ir temperamentinėms klasėms, jeigu tiktai jos iš tiesų nori tapti dvasios vedamais Dievo sūnumis. Bet šitoje Jėzaus brolystėje nėra vietos sektantiškam varžymuisi, priešiškumui tarp grupių, o taip pat ir tvirtinimams apie moralinį pranašumą ir dvasinį neklystamumą.
1955 195:10.15 These various groupings of Christians may serve to accommodate numerous different types of would-be believers among the various peoples of Western civilization, but such division of Christendom presents a grave weakness when it attempts to carry the gospel of Jesus to Oriental peoples. These races do not yet understand that there is a religion of Jesus separate, and somewhat apart, from Christianity, which has more and more become a religion about Jesus.
2004 195:10.15 Šitos įvairios krikščionių grupuotės gali pasitarnauti tam, kad suderintų didžiulį skaičių skirtingų būsimųjų tikinčiųjų tipų, kurie yra Vakarų civilizacijos įvairiose tautose, bet toks krikščionybės susiskaldymas yra rimta silpnoji vieta, kada Jėzaus evangeliją ji mėgina nešti Rytų tautoms. Šitos rasės dar nesupranta, kad Jėzaus religija yra atskira nuo, ir kažkuria prasme greta, krikščionybės, kuri vis labiau ir labiau tampa religija apie Jėzų.
1955 195:10.16 The great hope of Urantia lies in the possibility of a new revelation of Jesus with a new and enlarged presentation of his saving message which would spiritually unite in loving service the numerous families of his present-day professed followers.
2004 195:10.16 Urantijos didžioji viltis yra toji galimybė, kad vėl iš naujo būtų apreikštas Jėzus ir išplėstai pateikta jo gelbstinti žinia, kuri šiandieninių prisiekusių jo pasekėjų didžiules šeimas dvasiškai suvienytų kupinoje meilės tarnystėje.
1955 195:10.17 Even secular education could help in this great spiritual renaissance if it would pay more attention to the work of teaching youth how to engage in life planning and character progression. The purpose of all education should be to foster and further the supreme purpose of life, the development of a majestic and well-balanced personality. There is great need for the teaching of moral discipline in the place of so much self-gratification. Upon such a foundation religion may contribute its spiritual incentive to the enlargement and enrichment of mortal life, even to the security and enhancement of life eternal.
2004 195:10.17 Net ir pasaulietinis švietimas galėtų padėti šitam didingam dvasiniam renesansui, jeigu tiktai jis tikrai daugiau dėmesio kreiptų į jaunimo mokymą, kaip įsitraukti į gyvenimo planavimą ir charakterio ugdymą. Bet kokio švietimo tikslas turėtų būti gyvenimo aukščiausiojo tikslo, didingos ir gerai subalansuotos asmenybės vystymo, puoselėjimas ir skatinimas. Egzistuoja didžiulis poreikis tam, kad būtų mokoma moralinės drausmės, o ne tokio didžiulio savęs patenkinimo. Remdamasi tokiais pagrindais religija savo dvasiniu paskatinimu gali įnešti indėlį į mirtingojo gyvenimo išplėtimą ir praturtinimą, net ir į amžinojo gyvenimo saugumą ir sustiprinimą.
1955 195:10.18 Christianity is an extemporized religion, and therefore must it operate in low gear. High-gear spiritual performances must await the new revelation and the more general acceptance of the real religion of Jesus. But Christianity is a mighty religion, seeing that the commonplace disciples of a crucified carpenter set in motion those teachings which conquered the Roman world in three hundred years and then went on to triumph over the barbarians who overthrew Rome. This same Christianity conquered—absorbed and exalted—the whole stream of Hebrew theology and Greek philosophy. And then, when this Christian religion became comatose for more than a thousand years as a result of an overdose of mysteries and paganism, it resurrected itself and virtually reconquered the whole Western world. Christianity contains enough of Jesus’ teachings to immortalize it.
2004 195:10.18 Krikščionybė yra improvizuota religija, ir dėl to ji iš tiesų turi veikti mažu greičiu. Tam, kad dvasiniai procesai vyktų didžiuliu greičiu, reikia laukti naujo apreiškimo ir kad tikroji Jėzaus religija būtų priimta didesniu mastu. Bet krikščionybė yra galinga religija, matant, kaip nukryžiuoto dailidės paprasti mokiniai išjudino tuos mokymus, kurie per tris šimtus metų užkariavo romėnų pasaulį ir tuomet toliau tęsė triumfą prieš tuos barbarus, kurie nuvertė Romą. Šita pati krikščionybė nugalėjo—absorbavo ir išaukštino—visą hebrajų teologijos ir graikų filosofijos srovę. Ir tada, kada šita krikščioniškoji religija komos būsenoje praleido daugiau negu tūkstantį metų dėl per didelės dozės misterijų ir pagoniškumo, ji prisikėlė ir iš esmės užkariavo visą Vakarų pasaulį. Krikščionybė Jėzaus mokymų turi pakankamai, kad taptų nemirtinga.
1955 195:10.19 If Christianity could only grasp more of Jesus’ teachings, it could do so much more in helping modern man to solve his new and increasingly complex problems.
2004 195:10.19 Jeigu tiktai krikščionybė suvoktų didesnę dalį Jėzaus mokymų, tai ji galėtų padaryti nepalyginamai daugiau padėdama šiuolaikiniam žmogui spręsti savo naujas ir vis sudėtingesnes problemas.
1955 195:10.20 Christianity suffers under a great handicap because it has become identified in the minds of all the world as a part of the social system, the industrial life, and the moral standards of Western civilization; and thus has Christianity unwittingly seemed to sponsor a society which staggers under the guilt of tolerating science without idealism, politics without principles, wealth without work, pleasure without restraint, knowledge without character, power without conscience, and industry without morality.
2004 195:10.20 Krikščionybė kenčia dėl didžiulio kliuvinio, nes ji viso pasaulio mintyse yra sutapatinama su Vakarų civilizacijos visuomeninės sistemos, industrinio gyvenimo, ir moralinių normų dalimi; ir šitokiu būdu iš tiesų atrodė, jog krikščionybė nesąmoningai remia tokią visuomenę, kuri svirduliuoja nuo tos kaltės, kad toleruoja mokslą be idealizmo, politiką be principų, turtą be darbo, malonumus be suvaržymų, žinias be ugdymo, valdžią be sąžinės, ir gamybą be moralės.
1955 195:10.21 The hope of modern Christianity is that it should cease to sponsor the social systems and industrial policies of Western civilization while it humbly bows itself before the cross it so valiantly extols, there to learn anew from Jesus of Nazareth the greatest truths mortal man can ever hear—the living gospel of the fatherhood of God and the brotherhood of man.
2004 195:10.21 Šiuolaikinės krikščionybės viltis yra ta, kad jai reikėtų nustoti remti Vakarų civilizacijos visuomenines sistemas ir gamybinę politiką, tuo pačiu nuolankiai nusilenkti prieš tą kryžių, kurį ji taip drąsiai liaupsina, kad iš naujo sužinotų iš Jėzaus iš Nazareto tas didingiausias tiesas, kurias mirtingasis žmogus kada nors gali išgirsti—gyvąją evangeliją apie Dievo tėvystę ir žmogaus brolystę.
| Dokumentas 194. Tiesos Dvasios padovanojimas |
Indeksas
Viena versija |
Dokumentas 196. Jėzaus įtikėjimas |